Matuojant Holivudo standartais, gegužės mėnuo jau priskiriamas prie vasaros sezono, kai didžiosios studijos pradeda leisti į ekranus galingiausius kozirius. Ši tradicija pamažu prigyja ir Lietuvos kino rinkoje.

Kad ir kaip nesinori pripažinti, kalendorinį pavasarį komerciniame repertuare užbaigsime tik su vieninteliu bent iš dalies originaliu filmu, nes visi kiti pasiūlymai susiję su išlinksniuotais tęsiniais, kadaise matytų atrakcijų perdirbiniais ar nebūtinai pasiteisinusių idėjų atkartojimais.
Gal ir neverta stebėtis, nes ne tik Holivudo fabrikų viršininkai, bet ir Rusijos prodiuseriai ar net nepavargstantis akrobatas Jackie Chanas bando prisitaikyti prie žiūrovų skonio, nes jų svarbiausias tikslas – kuo mikliau surinkti kiek įmanoma daugiau pajamų!

Kanai vis arčiau mūsų
Dėl 66-ojo Kanų festivalio atidarymo ceremonijos filmo nereikės skristi į Prancūzijos Rivjerą, nes australų didmeistrio Bazo Luhrmanno įspūdingoji romantiška drama “Didysis Getsbis” pagal kultinio amerikiečių rašytojo Scotto F.Fitzgeraldo romaną jau po dviejų dienų atkeliaus į Lietuvą. “Mulen Ružo” režisierius turi akį pribloškiamai stilingiems vaizdams, turi puikią klausą energingam muzikiniam fonui (dainas specialiai parašė populiariausi šiandieniniai atlikėjai Jay Z, Beyonce, Andre 3000, Kanye Westas, Lana del Rey, Will.I.Am ir kt.) ir žino, kaip realizuoti ekstravagantiškus sumanymus, kuriuos paryškins dar prieš filmavimą suplanuoti 3D efektai. B.Luhrmanno parinktas aktorių kolektyvas nekelia abejonių, kad matysime ne tik originalią viziją, bet ir pagirtiną vaidybą.
Chameleoniškai išrankus ir sunkiausius lūkesčius įveikiantis Leonardo DiCaprio (dar prieš “Titaniko” triumfą aktorius įsimintinai pasirodė B.Luhrmanno “Romeo ir Džuljetoje”) nenuvilia lūkesčių jau daugelį metų, o talentingoji gražuolė Carey Mulligan stebina sulig kiekvienu nauju pasirodymu.
Kiekvienas festivalis trokšta atsidaryti vizualiu, magišku, triukšmingu ir nepamirštamu reginiu, todėl Kanai ne veltui pasirinko “Didįjį Getsbį”, net ir žinodami, kad filmo premjera JAV nelauks raudonojo kilimo krikšto. Taigi nepaisant pažįstamo, skaityto ir matyto siužeto, “Didysis Getsbis” yra būtent tas filmas, kurį gegužės mėnesį būtina pamatyti, ir tikriausiai ne vieną kartą.

Ir vėl alkoholizmo reklama Las Vegase
Nesunku prognozuoti, kad lietuviški įpročiai pasirinkimo prioritetą skirs tuštiems ir žiūrovams pataikaujantiems niekaliukams. Negaišime laiko priekaištams, kurie nepakeis įsišaknijusių tradicijų, bet taip jau išsiauklėjome, kad alkoholinių pagirių nuotykiai pas mus lankomi su polėkiu ir pasimėgavimu. Komedijos “Pagirios 3: velniai žino kur” reklama anonsuoja išgertuvių pabaigą, tačiau visi žinome, kad esant reikalui režisierius Toddas Phillipsas vėl susikvies girtuoklius bičiulius Bradley Copperį, Zachą Galifianakį ir Edą Helmsą prie butelaičio velnio lašų. Kol pageidaujate žiūrėti, tai jie jums leis.
Trečiajai serijai jau nereikia sklaidos ir ypatingų idėjinių pastangų, nes visi norintieji puikiai žino, ką gaus, ir vėl mėgausis identiškai tiražuojamais nešvankiais (ne)juokingais pokštais. Pirmosios “Pagiros” Lietuvoje pardavė 56 tūkst. bilietų, antrosios sudomino net 76 tūkst. žiūrovų, tai kas laukia trečių “Pagirių”, kurių reklaminis klipas neišprovokuoja net minimalios šypsenos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Antrasis žiemiško pavasario mėnuo sugrąžins į repertuarą etatines komercinio kino pramogas, skirtas įvairiausiam skoniui. Fantastinės idėjos, gausiai aplankytų filmų tęsiniai, vizualios ir efektingos fantazijos, veiksmo, detektyvų bei siaubo trileriai ir dar nešvankaus humoro parodijų komedija.

Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” atgarsiai balandį nuskambės net penkiomis premjeromis iš įvairių programų, kai sostinės publikos įvertinti filmai mėgins savarankiškai siekti komercinių rezultatų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.
Intymiais pokalbiais pagrįsta ispaniška komedija “Pilnos rankos pistoletų” be didesnių sunkumų pardavė visas “Kino pavasario” salėse suplanuotas vietas ir sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Nenuostabu, kad lengvai provokuojantis ir ironiškas filmas apie vyrus labiausiai sudomino moteris. Lietuviškoje statistikoje jau seniai užfiksuota, kad lankomumo vėjus labiausiai sukelia ir koreguoja moterų auditorija. Būtent moterys atsiveda vyrus į kiną, tad “Pilnos rankos pistoletų” atrodo idealus pasirinkimas komerciniam repertuarui.
Žmogumi orkestru pagrįstai vadinamas Quentinas Duplieux pribloškė keistu ir originaliu absurdiško juodojo humoro nuotykiu “Be ryšio”, kurio lankomumas festivalio aplinkoje didėjo pamažu, bet su daug žadančiu pagreičiu. Tačiau neįprastiems ir lengvai neišgliaudomiems filmams reikia daugiau laiko apšilimui, o didieji kino centrai nori greito rezultato ir mikliai išbraukia neefektyviai bilietus parduodančius kūrinius.
Daugiau pagrįstų vilčių nepasimesti tarp Holivudo studijų megabiudžetininkų turi talentingo amerikiečio Dereko Cianfrance’o trijų dalių kriminalinė drama “Niujorko šešėlyje”, kuri viena pirmųjų pardavė visus bilietus į tris “Kino pavasario” seansus. Akivaizdu, kad suveikė aktorių Ryano Goslingo ir Bradley Cooperio žvaigždiškumas, viliojantis į kiną jaunąją žiūrovų kartą (ir ypač merginas). Įdomu, kaip rimtų emocijų išbandymą ir stiprius aktorinius benefisus priims “Gangsterių medžiotojų” ir “Pagirių” gerbėjai.

Stilinga odė mąstančiam ir fantastika – nereikliam jaunimui
Jono Meko artimo bičiulio Harmony Korine’o dramos “Laukinės atostogos” laimėjimai Lietuvos kino teatruose tiesiogiai priklausys nuo platintojų pasirinktos viešinimo strategijos. JAV kino teatruose ir Europos šalyse vizualų, jaunatvišką gangsterinį filmą lydi sėkmė, bet tai reklamos strategų nuopelnas.
Venecijos kino festivalio pašventintas filmas – labai apgaulingas: jo gundantys ir erotiški plakatai žada lengvesnę neįpareigojančią pramogą, bet H.Korine’o sumanytas turinys užkabina daug rimčiau, prašosi įsiklausyti į sąmoningai kartojamas frazes, kapstosi giliau modernaus jaunimo svajonių kasdienybėje ir rizikuoja atbaidyti visai kitokio nuotykio laukiančius žiūrovus. Taip jau nutiko Estijoje, kur “Laukinės atostogos” startavo solidžiai, bet užpildę sales žmonės neištverdavo iki seanso pabaigos.
O masiniam skoniui pataikaujantys brangūs holivudiniai trileriai platinami ir parduodami gerokai paprasčiau, bet retai kada lieka atmintyje. Fantastinė nuotykių romantika “Sielonešė” gviešiasi tapti jau užgesusio vampyriško “Saulėlydžio” pakaitalu (dėl tos pačios rašytojos Stephenie Meyer). Įdomu ir tai, kad šiemet jau matėme vieną bandymą išsiplėsti į trilogiją ir prisivilioti “Saulėlydžio” gerbėjus, tačiau “Nemirtingųjų kronikoms” nepavyko įtikinti tęsinių reikalingumu ir nuostabiesiems padarams užteko parako vos trims savaitėms.
“Sielonešėje” dominuoja talentingoji airių aktorė Saoirse Ronan, kuri buvo nominuota “Oskarui” už tobulą pasirodymą “Atpirkime” ir jau bandė traukti žiūrovus pagrindiniu vaidmeniu “Hanoje”. Naujausiame mistiniame meilės trikampio trileryje jaunoji žvaigždutė turi dvigubą vaidmenį (žmogišką ir ateivišką), bet filmo veiksmas tikrai nenustebins fantastišku originalumu.
Iš tiesų “Sielonešės” ateitį nulems paauglių merginų ir moksleivių aktyvumas, o “Iksmenų” pradininko Bryano Singerio režisuota nuotykių fantazija “Džekas milžinų nugalėtojas” pirmiausia lauks berniukiškos ir kompiuterinių žaidimų mėgėjų auditorijos. Vizualių efektų ir trimatės animacijos piešinių tobulėjimą įrodinėjančiame atrakcione dalyvaujančio Ewano McGregoro gerbėjams nereikėtų tikėtis ypatingų aktorinių gudrybių – čia tiesiog atidirbinėjamas holivudinio saikingumo honoraras. Jei anksčiau iki soties prisižiūrėjote titaniškų mūšių su milžinais, tai nieko stebinamai naujo čia neišvysite.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Balandžio premjerose – garsių muzikų meilės aistros ir graikiškas Akropolis ant Šeškinės kalvų.

Vengrai Lietuvos teatrų atžvilgiu nusiteikę rimtai ir invazijos juose nutraukti neketina. Po nesaldžiai lyriško Laszlo Bagossy režisuoto „Lilijomo“ Nacionaliniame dramos teatre kitą vengrišką premjerą jau šį savaitgalį išvysime Rusų dramos teatre, o balandžio pabaigoje panašią staigmeną žada pateikti ir Vilniaus mažasis teatras. Kadangi Vengrija, kaip ir Lietuva, laikoma gabių režisierių eksporto šalimi, tokia kryptinga invazija gal ir neturėtų mūsų labai stebinti.
Patyręs choreografas, režisierius ir pedagogas Peteris Uray, kuriantis šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vaidybos ketvirtakursiais, savo šalyje yra pastatęs daugiau nei dvi dešimtis spektaklių, vadovavęs paties įkurtiems teatrams “Bolero” bei “Panboro”. Nuo 2005-ųjų vadovauja šokio studijai “M Studio” Rumunijos Sfintu Georgės mieste, dėsto teatro meną ir šokį keliose Vengrijos bei Rumunijos aukštosiose mokyklose. „Romeo ir Džuljeta“ – diplominis LMTA bakalaurų darbas. Kadangi net iki dešimties jaunuolių rudenį turės galimybę įsilieti į Rusų dramos teatro trupę, natūralu, kad ir vaidinimas ateina į šio teatro repertuarą. Kartu su studentais judesio spektaklyje, kuriame susilies įvairios šiuolaikinio šokio technikos, repetuoja Leonardas Pobedonoscevas, Julija Krutko, Valentinas Krulikovskis ir Valentinas Novopolskis.
Kitas vengriškojo desanto atstovas Peteris Galambosas netrukus pradės repeticijas Vilniaus mažajame teatre. Pianistės Israelos Margalit populiarią biografinę pjesę “Trio (Johaneso Bramso, Roberto Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)” režisierius yra sėkmingai inscenizavęs tėvynėje, bet vilnietiškoji „Trio“ versija žada būti originali ir nekopijuoti senų atradimų. Klarą muzikų meilės trikampyje vaidins Valda Bičkutė, Šumaną – ką tik „Medžioklės scenose“ matytas Arūnas Sakalauskas, o Bramsą – P.Urey jau anksčiau nusižiūrėtas L.Pobedonoscevas.
Spektaklio veiksmas vyksta Šumanų šeimos svetainėje Diuseldorfe tarp 1853-iųjų rugsėjo ir 1856-ųjų liepos. Kai smuiko virtuozas Jožefas Joachimas (beje, irgi vengras) garsiam kompozitoriui Robertui Šumanui pristato perspektyvų kolegą Johanesą Bramsą, šis tampa ne tik geru Šumano draugu, bet ir įneša aistros į jo žmonos, pasaulinio garso pianistės ir septynių vaikų motinos Klaros, kasdienybę. Trijulės santykius dar labiau supinklioja smuikininko Joachimo, kurį vaidina Mantas Vaitiekūnas, meilės kančios. Aišku viena: galiausiai iš kūrėjų žmogiškų aistrų neabejotinai išlošė muzikos istorija.

Moksliniai metodai

Rusų dramos teatre, kuriam antrą kadenciją vadovauja Jonas Vaitkus, naują darbą išleidžia jo mokinys Agnius Jankevičius. Katalonų dramaturgo Jordi Galcerano Ferrero pjesė „Gronholmo metodas“ pakvies į korporacinį manipuliacijų, išdavysčių ir veidmainysčių pasaulį, kuriame personalo atrankos specialistai jums nežinant analizuoja kiekvieną jūsų žingsnį.
Prestižinė tarptautinė kompanija. Brangiai mokamos pardavimo skyriaus vadovo pareigos. Keturi kandidatai: šaltakraujis aštrialiežuvis cinikas, šnekus entuziastas, plieninė magnolija ir savimi pasitikintis kietuolis. Nuožmi konkurencija, gluminančios provokacijos ir ryžtas laimėti bet kokiomis priemonėmis. Kuris laimės šią nervus sekinančią partiją? Atsakymą atspės nebent nuoseklūs kino gerbėjai, prieš septynerius metus „Kino pavasaryje“ žiūrėję praktiškai viename kambaryje nufilmuotą Marcelo Pineyro kino juostą „Gronholmo metodas“.
„Šį metodą pradėjome taikyti visai neseniai. Jį sukūrė Izaijas Gronholmas, švedų psichologas, personalo skyriaus vadovas mūsų centriniame biure Stokholme. Testo tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius”, – tokia fraze kambaryje pasitinkami visi kandidatai. Juos A.Jankevičiaus spektaklyje vaidins Vladimiras Dorondovas, V.Krulikovskis, V.Novopolskis ir J.Krutko.
Apie tą patį beprotišką pasaulį, tik linksmesnėmis intonacijomis pasakos ir aktorius Juozas Gaižauskas autoriniame vaidinime „Atominiai bičai“. „Maždaug prieš šimtą milijonų metų žmonės atsiskyrė nuo pelių. Šiandien žymiausi pasaulio mokslininkai tuo neabejoja. Netikite? Pasitikrinkite “Google“, – rekomenduoja J.Gaižauskas, kuris dar visai neseniai buvo minimas tarp kandidatų į kultūros ministrus. „Lofto“ scenoje jam padės gitaristas Aurelijus Globys ir smuikininkas Zbignevas Levickis, o dainas „Atominiams bičams“ J.Gaižauskas sukūrė pats.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vasarį po ilgesnės pertraukos turėsime progą išvysti užsienio režisierių statytų spektaklių.

Ekonominę krizę išgyvenusi ir teatrų biudžetus „ežiuku“ apkarpiusi Lietuva buvo virtusi teatro korifėjus eksportuojančia, bet ne importuojančia valstybe. Galima ilgai diskutuoti, kiek toje trumpai kirptoje pievelėje praradome ir ką joje braidydami atradome, tačiau dar įdomiau tai, kad į mūsų šalį sugrįžta dirbti užsienio režisieriai. Jiems žada tekti beveik pusė vasario mėnesio premjerų – tokį santykį Marijos žemėje jau buvome užmiršę.
Kas pasikeitė? Ar mūsų žymiųjų režisierių paslaugos namie tapo nebeįperkamos, ar krizės letena pakuteno ir kitų šalių teatrus? O gal valstybinių teatrų administratoriai, įvedę į repertuarą vieną kitą „anšlaginį“ spektaklį, jau sugeba atrasti lėšų juos dominančiam kūrėjui pasikviesti?

Kelią svečiams

Štai Nacionaliniame dramos teatre darbuojasi jaunas režisierius iš Vengrijos Laszlo Bagossy. Jo uždavinys – pristatyti mūsų publikai menkai žinomą, tačiau pasaulyje populiarią vengrų klasiko Ferenco Molnaro pjesę „Lilijomas“. Prieš šimtą metų parašyta pusiau mistinė, pusiau žemiška pjesė apie meilę ir bėgantį laiką tapo miuziklo Brodvėjuje ir dviejų Holivude sukurtų filmų pagrindu. Ne veltui jos veiksmas prasideda karuselėje – kažkur tarp žemės ir dangaus.
„Tai, kad šis kūrinys Lietuvos žiūrovams mažai žinomas, padės man kurti spektaklį negalvojant apie išankstines publikos nuostatas. „Lilijomo“ kalba – šmaikšti ir lyriška, joje gausu senamadiškų frazių. Šie pjesės bruožai turės įtakos ir spektaklio scenovaizdžiui, ir muzikai, ir veikėjų kostiumams“, – teigia L.Bagossy.
„Lilijomo“ scenografiją, menančią jau sunykusius Vilniaus gamyklinių pastatų interjerus, kuria dailininkas Gintaras Makarevičius. Spektaklyje skambės ne tik įrašai, bet ir gyva muzika, kurią aranžuoja kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidins aktoriai Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Saulius Balandis, Adelė Teresiūtė ir Arvydas Dapšys.
Tuo metu Valstybinis jaunimo teatras užleido sceną režisieriui Večiaslavui Gvozdkovui, atvykusiam iš Samaros. Japonų rašytojo ir kino scenaristo Koki Mitani’o pjesę „Juoko akademija“ vilniečiams pasiūlė pats režisierius.
Veiksmas vyksta Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl savo sukurtos pjesės. Premjera jau po kelių dienų, tačiau dar nėra gauta leidimo viešai atlikti kūrinį. Jaunąjį dramaturgą priima naujai paskirtas cenzorius, kuris dėl šventos ramybės linkęs uždaryti visus teatrus ir uždrausti bet kokių spektaklių rodymą. Cubakiui tenka nelengva užduotis – rasti kompromisą, perrašyti pjesę ir įtikinti cenzorių, kad duotų leidimą pastatyti ją teatre. Kaip ir sovietinės cenzūros laikais, išsisukti iš keblios padėties labiausiai padeda paties griežtojo cenzoriaus neišmanymas… Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.
O štai Panevėžio J.Miltinio dramos teatras bando gelbėtis atnaujindamas spektaklius.Vienas tokių – prieš penkerius metus gruzino Vasilio Čigogidzės pastatytas “Sveiki, žmonės” pagal gruzinų rašytojo Nodaro Dumbadzės romaną “Aš, močiutė Iliko ir Ilarionas”. Sugrįžęs į Panevėžį V.Čigogidzė ketina įvesti į šį spektaklį nemažą grupę naujų aktorių.

Meilės paieškos, arba iš pragaro – į „Rojų“

Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre santykinai galėtume pavadinti eksporto importu. 2007-aisiais lietuvių teatralų komandos pristatyta „Adata“ nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Dabar ta pati komanda – režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – perkelia spektaklį į Klaipėdos sceną.
Andros Manfeldės romano motyvais sukurto libreto, kurį į lietuvių kalbą išvertė poetė Ramutė Skučaitė, centre – degraduojanti mergina Krista, skęstanti narkomanijos ir alkoholizmo liūne. Klausiama, kas moraliau: ar niekinti bedvasį gyvenimą ir veržtis į mirtį, ar priimti jį ir svaigintis galimybe Būti? Ar išties žemiškasis gyvenimas tėra amžinybės provincija? Ar mūsų demokratija tapo tiek demokratiška, kad gali sau leisti žudyti tuos, kuriais nebeišgali pasirūpinti?
„Atrodo, reikia taip nedaug… Tik meilės… Bet taip sunku ją rasti. O narkotikai – maištininko aksesuarai“, – teigia spektaklio režisierius.
Kristos gyvenimo dramą scenoje išgyvens solistės Judita Butkytė ir Beata Ignatavičiūtė, Artūro personažas patikėtas dainininkams Jeronimui Miliui bei Tomui Pavilioniui. Žiūrovai „Adatoje“ matys ir Klaipėdos teatro solistus Dalią Kužmarskytę, Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų bei Virginijų Pupšį.
Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pirmoji versija sceną taip pat išvydo ne Lietuvoje, o Italijos Vičencos miesto “Olimpico” teatre praėjusių metų rugsėjį. Tačiau joje, kaip ir „Dieviškojoje komedijoje“, Dantės vaidmenį kūrė Rolandas Kazlas, Beatričės – Ieva Triškauskaitė. Kartu vaidina būrys „Dieviškojoje komedijoje“ regėtų studijuojančių aktorių. „Rojų“ galėtume vadinti pirmojo „Dieviškosios komedijos“ vaidinimo tęsiniu, tačiau galima jį priimti bei vertinti ir kaip savarankišką garsaus režisieriaus kūrinį.
„Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis”, – tvirtina E.Nekrošius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų dalių pasakojimo, trečiąjį Dantės „Dieviškosios komedijos“ skyrių jis apdovanoja polėkiu: aktoriai į sceną žengia lengvi tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo. O jį gali suteikti tik meilė – tokia stipri kaip jausmas, siejantis Dantę ir Beatričę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Holivudo studijų plūstantys nauji filmai formuoja tendenciją, kad geras kinas privalo būti ilgas. Sausį “Ištrūkęs Džango” ir “Vargdieniai” privertė sėdėti ilgiau nei dvi su puse valandos. Vasarį tiek pat laiko paaukoti prašo “Lincolnas” ir “Taikinys #1″. Teks įprasti.

Sausio mėnuo Lietuvos kino teatruose išsiskyrė kokybišku ir didelę paklausą pasėjusiu repertuaru, kurį gausiu lankomumu įvertino bilietus nusipirkę žiūrovai. Vasaris tikrai nenusileis paties skirtingiausio skonio filmų įvairove, bet pagaliau nutrauks šalies kino rinkoje susiklosčiusią tradiciją, kad antras naujų metų mėnuo visuomet būna ryškiai prastesnis už pirmąjį. Per artimiausias keturias savaites pamatysime visus esminius kandidatus nenuspėjamiausiai “Oskaro” premijai gauti ir vertinsime už privačių investuotojų lėšas sparčiai nufilmuotą lietuvišką romantinę dramediją, kuri bus pajėgi varžytis dėl lankomiausio 2013 m. titulo su stipriausiais Holivudo studijų statytiniais.

Auksinis “Oskarų” blizgesys
Labai gerai, kad jau kelintus metus iš eilės vasaris tampa ataskaitiniu mėnesiu, kai Lietuvos žiūrovams rodomi beveik visi filmai, pretenduojantys gauti “Oskarą”. Jeigu neišsiugdytume šios gražios tradicijos, tai veikiausiai nepamatytume vieno geriausių 2012 m. filmų “Argo”. Populiaraus aktoriaus Beno Afflecko tikrų įvykių trileris buvo tiesiog nurašytas, nepaisant iš Toronto ir San Sebastiano kino festivalio atskriejusių palankių atsiliepimų, ir stumdomas repertuare kaip nereikalingas vaikas. Kai filmui nepasisekė užfiksuoti trokštamo rezultato Latvijoje, studija “Warner Bros.” nusprendė išmesti “Argo” iš lietuviško repertuaro.
Tačiau netikėtas “Argo” iškilimas per JAV kino kritikų asociacijos apdovanojimus ir sensacinga pergalė “Auksinių gaublių” ceremonijoje ištraukė iš kortų kaladės naujus tūzus. Į septynias “Oskaro” nominacijas pretenduojantis trileris apie JAV diplomatų išlaisvinimą iš priešiškai ir revoliucingai nusiteikusio Irano stebuklingomis aplinkybėmis grįžta į Lietuvą. Patį brandžiausią, patriotiškiausią ir aštriausią režisieriaus B.Afflecko kūrinį “Argo” verta ir būtina pamatyti dėl adrenalininės įtampos (autorius priverčia neramiai jaudintis netgi žinančiuosius galutinį slaptos misijos rezultatą), autentiškai perteiktos nedraugiškos amerikiečiams 1979 m. atmosferos Irane ir ypač smagaus ironiško humoro apie kino verslą bei patį Holivudą.

Mylimiausio JAV prezidento portretas
Kol kas dar anksti spėlioti, kaip “Argo” pasirodys vasario 24 d. vyksiančioje “Oskarų” teikimo ceremonijoje. Vis dėlto B.Afflecko pavardės nėra tarp geriausio režisieriaus nominantų, o režisierių taryba turi milžinišką įtaką akademijoje ir bent kol kas galingiau palaiko kolegos Steveno Spielbergo biografinę dramą “Lincolnas”. Peržvelgę “Oskarų” istoriją sužinosime, kad geriausio filmo regalijas be apdovanojimo jį sukūrusiam režisieriui įmanoma gauti tik itin išskirtiniu atveju. Net 20 kūrinių per pastaruosius 23 metus triumfavo su abiem “Oskarais” – už geriausią filmą ir geriausią režisūrą.
Apdovanojimų statistika palankesnė “Lincolnui”, tačiau S.Spielbergas turi gan didelę įtakingų kenkėjų armiją ir paskutinėmis balsavimo dienomis vykdo nematomą lobizmo misiją pasiraitojęs rankoves. Į reklaminę kampaniją jau įsitraukė JAV prezidentas Billas Clintonas, mėginantis savo autoritetu paveikti neapsisprendusius akademijos balsuotojus. Pralaimėjimas “Auksiniuose gaubliuose” buvo žiauriai netikėtas akibrokštas pergalei pasiruošusiam režisieriui.
Bet kokiu atveju į rimtą kiną vėl atsisukęs S.Spielbergas sukūrė informatyvią, istorinių faktų kupiną, kruopščiai ištirtą lėtos tėkmės biografinę dramą apie 16-ąjį JAV prezidentą Abrahamą Lincolną. Ilgas (2,5 valandos!) ir Lietuvai mažiau aktualus filmas itin stiprus aktoriniais benefisais. Tommy Lee Jonesas, Sally Field, Davidas Strathairnas, Josephas Gordonas-Levittas demonstruoja aukščiausios lygos vaidybą, bet vis dėlto didžiausios pagarbos nusipelno nerealus, nepakartojamas, užburiantis, fenomenalus, pribloškiantis Danielis Day-Lewisas. Į sudėtingą vaidmenį tiesiog įsisiurbęs anglas turi jau dvi “Oskaro” statulėles ir garantuotai atsiims trečiąją. Vien dėl šio Aktoriaus verta eiti į kiną ir iškentėti nedėkingą trukmę.
Jeigu ne nominacijos ir ne prognozuojami medaliai, “Lincolnas” aplenktų Lietuvą, tad turime pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir pamatyti tokį gerą S.Spielbergą, kokį retai tenka išvysti kino ekranuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujuosius vilniečiai sutiks su „Šikšnosparniu“ ir „Muzikos garsais“.

Pradėkime nuo premjerų, kurių teks laukti ilgiausiai – iki pat paskutiniosios metų dienos. Nacionalinis operos ir baleto teatras Naujuosius šįmet pasitinka Johanno Strausso operete „Šikšnosparnis“. Šią premjerą rengia dirigentas Martynas Staškus ir režisierius Gediminas Šeduikis, žadantys gana abstrakčią devyniolikto amžiaus pabaigos–dvidešimtojo pradžios epochos stilizaciją. Pagrindinį operetės veikėjų ketvertą – Aizenštainą, jo žmoną Rozalindą, tarnaitę Adelę ir išdaigininką Falkę – įkūnys Audrius Rubežius, Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek, Irena Zelenkauskaitė, Arūnas Malikėnas, Deividas Staponkus ir Ramūnas Urbietis. Antrame veiksme į kunigaikščio rengiamą puotą žada užsukti Jeronimas Milius, Donatas Montvydas, o gal ir pats maestro Virgilijus Noreika.
„Siemens“ arenoje senuosius žadama išlydėti dirigento Vytauto Lukočiaus ir režisieriaus Andriaus Kurieniaus statomu Richardo Rogerso miuziklu „Muzikos garsai“. Pagrindinius vaidmenis kurs Augustė Vedrickaitė, Egidijus Sipavičius, Inga Valinskienė, Raimonda Tallat-Kepšaitė, Povilas Meškėla, Dominykas Vaitiekūnas, Evelina Anusauskaitė. Neįprastu žanru save išbandys valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ artistai.
Šiaulių dramos teatre šventinį vakarą bus rodoma Raimondo Banionio režisuota „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Spektaklyje, kurio žanras įvardijamas kaip choro pasakojimas su vienuolika uždainių, ypatingas vaidmuo skiriamas muzikai ir plastikai. Kur takoskyra tarp aistros ir nuopuolio, kas dedasi sieloje tos, kuri vardan ateities su mylimuoju vieną po kito žudo artimus žmones? Nuodėmingųjų meilužių porą vaidina Inga Norkutė ir Rolandas Dovydaitis.

Ofelijos ir kitos mūzos

Klaipėdos dramos teatre Ramunė Kudzmanaitė, pasitelkusi Matės Matišičiaus pjesę „Moteris be kūno“, prašneks apie nuolat ant beprotybės ir prievartos, ramybės ir karo slenksčio balansuojantį pasaulį. Ar taikiems lietuviams tai aktualu? „Kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo“, – replikuoja kroatų dramaturgas.
Įdomų teatrinį projektą rengia scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas. Pasitelkęs žymius aktorius Remigijų Bilinską bei Eglę Mikulionytę, taip pat Sigmundo Freudo tekstus, Rainerio Marios Rilke’s poeziją ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus įamžintus moterų aktus, spektaklyje „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“ jis ketina kalbėti apie žmogaus kūno grožį. Nūdienos tuštumos pojūčio nualinto fotografo dėmesys sutelktas į moterį. Ji jam – kaip idėja, kaip impulsas, kaip mūza, kaip vaidilutė… Prieš akis iškyla neįtikėtina fotosesija, kurios metu atsiskleidžia giluminiai žmogiškieji ryšiai tarp menininko ir jo modelio.
„Atviro rato“ narė Ieva Stundžytė šiame teatre inscenizavo savo pačios debiutinę pjesę „Ofelijos“. Vaidindamos W.Shakespeare’o Ofelijas, penkios skirtingos patirties turinčios aktorės (Elzė Gudavičiūtė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Toma Vaškevičiūtė ir Aldona Vilutytė) atveria sau skaudžias asmeninio gyvenimo temas ir kartu ieško atsakymų į esminius aktorystės klausimus.

Vaikų repertuaras

Netrūks premjerų ir mažiesiems žiūrovams. Netgi patiems mažiausiems: štai choreografė Birutė Banevičiūtė ir kompozitorė Rasa Dikčienė, padedamos trijų šokėjų, rengia šokio spektaklį vaikams iki trejų metų amžiaus. Augesniems tiks spalvinga „Undinėlė“ Rusų dramos teatre, nors berniūkščiai turbūt mieliau stebėtų „Cezario grupės“ aktorių siūlomą „Superagentą 000“. O dar labiau susipratusiems skirta kauniečių „Astrida“ apie garsiąją švedų rašytoją Astrid Lindgren ir jos knygų herojus. Pagrindinę veikėją šiame muzikiniame spektaklyje vaidins Doloresa Kazragytė.

Gruodžio premjerų dvyliktukas
6, 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Ofelijos“. Rež. Ieva Stundžytė
6, 8, 14 d. 18 val. Žvejų rūmuose – „Moteris be kūno“. Rež. Ramunė Kudzmanaitė
9 d. 13 val. Menų spaustuvėje – „Superagentas 000“. Rež. Antanas Gluskinas
9, 18, 20, 22, 28 d. 12 val. Kauno dramos teatre – „Astrida“. Rež. Inesa Paliulytė
15, 16 d. 12 val. Rusų dramos teatre – „Undinėlė“. Rež. Jurijus Ščiuckis
15, 20 d. 18 val., 31 d. 19 val. Šiaulių dramos teatre – „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Rež. Raimundas Banionis
16 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Mozaika“. Choreografė Birutė Banevičiūtė
18 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“. Rež Jonas Arčikauskas
20, 21, 27, 28, 31 d. 18 val., 22, 29, 30 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Kulkos virš Brodvėjaus“. Rež. Dainius Kazlauskas
30 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „5 g vilties“. Choreografė Rūta Butkus
31 d. 18 val. “Siemens” arenoje – „Muzikos garsai“. Rež. Andrius Kurienius
31 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Šikšnosparnis“. Muzikinis vadovas Martynas Staškus

Geriau mažiau, bet taip, kad driokstelėtų. Toks galėtų būti lapkričio afišų devizas.

Didžiausio sprogimo tikimasi iš Oskaro Koršunovo „Katedros“ Nacionaliniame dramos teatre. „Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams“, – sako režisierius, spektaklio ašimi pasirinkęs būtent šią Justino Marcinkevičiaus istorinės dramos traktavimo liniją.
Svarbiausi „Katedros“ veikėjai – architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis. Lauryno vaidmuo atiteko aktoriui Mariui Repšiui, kuris neslepia, kad repeticijų pradžia buvusi nelengva, bet galiausiai pavyko atrasti savąjį Lauryną. O.Koršunovo spektaklyje taip pat išvysime Vytautą Anužį, Dainių Gavenonį, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Vytautą Rumšą, Saulių Bareikį, Arūną Sakalauską, Vitaliją Mockevičiūtę.
Kitas sprogimas planuojamas Valstybiniame jaunimo teatre, kur „Kovos klubą“ repetuoja režisierius Vidas Bareikis. Spektaklis kuriamas Chucko Palahniuko kultinio romano pagrindu. „Mūsų karta nėra mačiusi didžiulio karo ar didžiulės krizės, bet išgyvenam didžiulį dvasinį karą“, – teigė šis amerikiečių rašytojas. Pagrindinius spektaklio vaidmenis kuria Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė bei Agnė Kaktaitė. Teatralai juokauja, kad Valstybinis jaunimo teatras netrukus gali virsti masonų lože, mat jo repertuare jau anksčiau buvo „Kapinių klubas“ ir „Slaptoji dviratininkų draugija“.

Pramogų vitrina

Savotišką „blokbasterį“ rengia ir „Domino“ teatras, vis drąsiau besistengiantis atliepti tiesmukiškus pramogaujančio lietuvių žiūrovo poreikius. Lapkričio premjerą „Sex guru“ teatras pristato kaip „intymiai atvirą ir tuo pat metu juokingą interaktyvų šou suaugusiems“. Šou esmė – sekso ekspertais tapę Algis Ramanauskas ir Arūnas Sakalauskas žiūrovams pristatys praktiškų patarimų ir gudrybių, kaip paįvairinti jų seksualinį gyvenimą. Tiesa, aktoriams spektaklyje privalės padėti patys žiūrovai, todėl ši pramoga – ne drovuoliams. Komedija „Sex guru“ pastatyta pagal austro Wolfgango Weinbergerio pjesę, ypač išgarsėjusią po pristatymo „West End“ teatre Londone.
Kęstučio Jakšto statomas „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ Kauno muzikiniame teatre irgi žada pramogą, tik kitokio pobūdžio – spalvingą muzikinį reviu. Jame surinktos kompozitorių Johno Kandero, Mitcho Leigh, Benny Anderssono ir daugelio kitų parašytų miuziklų melodijos. Spektaklio libreto autorė Viktorija Streiča supynė daugybę teatralų jausmų dramų, vykstančių ne tik scenoje, bet ir už teatro ribų. Šalia Kauno muzikinio teatro solistų išvysime kviestinius aktorius Darių Meškauską ir Vaidotą Martinaitį, dainininkus Eveliną Sašenko ir Jeronimą Milių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dešimt premjerų: tikrasis gyvenimas susideda iš spektaklių.

Centrinį spalio teatrinio gyvenimo įvykį nesunku nuspėti: Kauno valstybinio dramos teatro trupė po trejų metų pertraukos sugrįžta į didžiąją sceną. Sugrįžta kartu su daug šiai scenai nusipelniusiu režisieriumi Jonu Jurašu, interpretuosiančiu Antano Škėmos „Baltą drobulę“.
„Jaudinantis momentas laiko mašina grįžti į šitą salę su veikalu, kurio autoriaus likimas panašus į mano likimą. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva pasiaukoja didžiajai meno idėjai. Toks spektaklis atnaujintoje scenoje labai prasmingas”, – neabejoja  režisierius.

Spalio premjerų dešimtukas
5, 6, 25 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Švęsti kosmose ir tvarte“. Rež. Vytautas Rašimas, Živilė Mičiulytė
11, 12 d. 19 val. OKT studijoje – „Nuosprendis – metamorfozė“. Rež. Paulius Ignatavičius
12, 13, 17, 18 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Balta drobulė“. Rež. Jonas Jurašas
13, 14 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „1/3 gyvenimo“. Rež. Justas Tertelis
14 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre, 28 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Tiksinti bomba“. Rež. Gintaras Varnas
18, 24 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre, 30 d. 18 val. Kauno lėlių teatre – „Visu greičiu atgal“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
19, 20 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Žemės ar moters“. Rež. Tomas Erbrėderis
24 d. 18, 20.30 val. Teatro arenoje – „Carmen“. Choreografė Anželika Cholina
27 d. 13 val., 29, 30, 31 d. 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 16, 19.30 val. Kauno „Girstutyje“ – „Langas į parlamentą“. Rež. Adolfas Večerskis
28 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Maironio gatvė“. Rež. Saulė Degutytė

Rugsėjis kine: praeities krepšininkai ir ateities likvidatorius prieš zombius, šnipus, politikos idiotus, keršto angelus ir senuką Woody.

Lietuvos kino platintojai mokslo metus pasitinka su patikrinta pramogine artilerija, turėdami aiškų tikslą – patraukti jaunesnius žiūrovus. Slaptojo agento Džeisono Borno likimo draugas lakstys tik su Matto Damono nuotrauka, atostogaujantis Woody Allenas gundys mūzos Penelope’s Cruz raudona suknele, nepailstantis Bruce’as Willis vėl vaidensis fantazijų šalyje su šautuvu ir plike, Milla Jovovich aptemptais odiniais drabužiais toliau gaudys kraugerius zombius, klonus ir kitokius blogiukus, pavargęs Nicolas Cage’as skubės per 12 valandų išgelbėti dukterį iš teroristų pinklių taksi automobilio bagažinėje, abejotinai juokingų komikų gvardija su Willu Ferrelu ir Zachu Galifianakiu šaipysis iš politinių rietenų prieš rinkimus.
Šie filmai taikysis į specifines auditorijas ir pradžiugins tik išrinktuosius, o daugiausiai emocinių ir pramoginių vilčių išpildys ir dar sykį suvienys Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus režisuotas dokumentinis filmas apie krepšinio tautos didvyrius ir laisvės troškimą.

Krepšinio laisvė
Olimpinio krepšinio vasara nuvylė pasiektu kukliu rezultatu, tad slogios nuotaikos galėtų atbaidyti žiūrovus nuo apsilankymo dokumentiniame filme “Kita svajonių komanda”. Užgydyti žaizdas stengsis Amerikos lietuvio M.Markevičiaus patriotiškas, nostalgiškas, edukacinis, ironiškas ir jautrus kino metraštis apie mūsų krepšinio istoriją ir nepriklausomybės pergalę. Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius su kitais dideliais vyrais prisimins netolimą praeitį sovietų priespaudoje ir triumfą Barselonos olimpiadoje, kurioje plazdėjo nepriklausomos Lietuvos trispalvė.
Lietuvoje gimęs režisierius nesugebėtų išspausti tokių stiprių emocijų, bet užsienyje gimusiam tautiečiui pavyko sujaudinti net iki pasididžiavimo ašarų. Sudėtingą misiją jam padėjo įgyvendinti nuovokiai pasirinkti pašnekovai, nes labiausiai įkvepia ir sukrečia būtent amerikiečių mintys apie Lietuvą. “Kita svajonių komanda” tiksliai apibūdina šiuolaikiniam jaunimui jau nepažįstamą laikotarpį prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą, kai krepšinio varžybų transliacijos su komentatoriaus Vlado Janiūno balsu suvienydavo tautą prie televizorių, o aikštelės gladiatoriai kovojo už svetimą šalį, kad sučiuptų šansą stiebtis link asmeninių svajonių.
M.Markevičiaus filmas nenutolsta nuo televizinio formato su kalbančiomis galvomis ir atrodo per didelis kino ekranui, bet nepalieka abejingų ir išsamiai paaiškina, kodėl krepšinis laikomas antrąja Lietuvos religija. Juostą verta rekomenduoti ne tik krepšinio aistruoliams, o labiausiai norėtųsi, kad seansus kuo masiškiau užsėstų moksleiviai ir studentai. Jaunajai kartai šis išskirtinis filmas tiesiog privalomas.

Ar įmanoma atsukti laiką atgal?
Gudrus futuristinis veiksmo trileris “Laiko kilpa” pirmiausiai užkabina originalia idėja, beprotišku tempu, nenuspėjamų įvykių labirintu ir intriguojančia neįprasta dvikova, kai 2077 metais ginklus surems talentingasis Josephas Gordonas Levittas ir veteranas B.Willisas. Susidomėjimą filmu dar padidino netikėtas Toronto kino festivalio sprendimas “Laiko kilpą” paleisti prestižiniame atidarymo ceremonijos seanse. “Tai naujos kartos veiksmo trileris, skirtas mąstančiam žmogui”, – pareiškė Torono festivalio direktorius Cameronas Bailey.
Dar nė sykio nenuvylęs, bet niekuomet anksčiau Lietuvoje nerodytas režisierius Rianas Johnsonas (“Plyta”, “Broliai Blūmai”) trečiajame filme vaizdingai fantazuoja ir dinamiškai filosofuoja apie kelionių laiku dilemas. Samdomas žudikas gauna mafijos užsakymą nukeliauti 30 metų į ateitį, sumedžioti vyresnį save ir uždaryti laiko kilpą, bet šaltakraujiškam smogikui nekyla ranka paleisti kulkos sau į galvą.
Tik gaila, kad konvejeriu dirbantys ir premjerų nereklamuojantys platintojai iš Latvijos vėl rizikuoja išleisti vertingą pramogą dviem savaitėms ir pralošti surogatiniams tęsiniams (“Absoliutus blogis: atpildas”) bei klonuotiems trileriams (“Pagrobimas”).
O štai brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso (“Dievo miestas”, “Ištikimas sodininkas”) dramatiškas jausmų trileris “360″ su garsiausių aktorių žvaigždynu, pastatytas pagal brito Peterio Morgano (“Karalienė”) scenarijų, atrodo nuobodus ir blankus. Be to, „360“ pernelyg vėluoja į mūsų repertuarą, nes šiuolaikinėmis technologijomis filmą jau galima pamatyti namie legaliai ir pigiau, negu kainuoja lietuviškas bilietas.

Šnipai ir zombiai
Vasarojančią Lietuvos kino rinką tempė štampuojami tęsiniai, kurių užteks ir rugsėjui. Dinamiškas veiksmo trileris “Bornas. Palikimas” yra visiems žinomos trilogijos tęsinys, išplėtimas arba perdirbinys. Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi. Režisierius Tony Gilroy (“Maiklo Kleitono sukurta tiesa”) išnaudoja visus instrumentus, garantavusius trilogijos sėkmę. Trys adrenalininės gaudynės automobiliais, motociklais ir parkūru (bėgimas per sienas), egzotiškos vietovės (Aliaska, Filipinai, Pietų Korėja, JAV, Kanada), įtartinos aukštų pareigūnų intrigos, sniegingos treniruotės su vilkais, romantiški kabliukai ir pavojingas gyvenimas taikinyje.
Tęsiniai dažniausiai būna beviltiški ir banalūs, sukurti vieninteliam tikslui – kuo greičiau susirinkti pinigus. “Borno” prodiuseriai užsidirbti lekia logiškesniu keliu ir išmintingai įveda populiariausią šiuo metu kietą vyruką Jeremy Rennerą (“Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas”, “Keršytojai”), kuris bastosi po pasaulį ir ieško vaistų, kad taptų greitesnis, stipresnis ir gudresnis. Neišvengiamame penktajame filme jis galės sudaryti galingą duetą su M.Damonu (jeigu šis staiga užsimanys grįžti).
Daug paprasčiau ir ciniškiau honorarus atidirbinėja gražuolė M.Jovovich. Jos sutuoktinis Paulas W.S.Andersonas pasikinko lakią vaizduotę ir tą patį filmą klonuoja tiek kartų, kiek geidžia investuotojai. Net neverta vargintis ir ieškoti prasmės fantastiniame siaubo trileryje “Absoliutus blogis: atpildas 3D”. Be to, režisierius tikrai driokstelės dar ir šeštą bei septintą tęsinį. Jūs tik žiūrėkite, o mes priglausime pinigus ir pataškysime akis trimačiu krauju.

Melagingas pagrobimas
Dažnai transliuojama reklama skelbia, kad Lietuvos žiūrovai pamatys veiksmo trilerį “Pagrobimas” anksčiau už amerikiečius, bet nutyli, kad amerikiečiai filmą pažiūrės tik per televiziją ir iš DVD diskų. 2011 m. pavasarį nufilmuota tipiška keršto akcija ilgokai dulkėjo studijos lentynoje, o režisierius Simonas Westas dar nežinojo, kad Sylvesteris Stallone pasiūlys komanduoti “Nesunaikinamųjų” tęsiniui. Taigi dabar nevykusią dešimtis kartų stebėtų trilerių fotokopiją mėginama gelbėti šūkiais: “Nesunaikinamų 2″ režisieriaus naujas filmas!
N.Cage’ui tai nerūpi, nes dabar jis pigus ir sutinka vaidinti pagal bet kokį pasiūlymą. Platinimo kompanija “Incognito films” puikiai supranta, kad pirkdami katę maiše įsigijo krūvą mėšliuko, ir dabar bando negarbingais metodais jį išstumdyti. Rinkodaros gudruoliai sąmoningai ignoravo reklaminį anonsą, sumontavo savo paistalus apie “geriausią gerų trilerių režisierių” ir net sugalvojo skambesnį siužetą, kurio filme net nėra. Lyg to būtų negana, “Incognito” manipuliuoja žanro gerbėjams žinomu lietuvišku pavadinimu “Pagrobimas”, kokiu buvo pakrikštytas Luco Bessono prodiusuotas trileris “Taken”. Absurdiškiausia, kad spalio pabaigoje Liamas Neesonas vėl gaudys ir šaudys teroristus trileryje “Pagrobimas 2″ (Taken 2), o į Lietuvos rinką pasibeldusiems naujiems platintojams “Inter-Cinema” teks įrodinėti, kad L.Neesono “Pagrobimas” neturi nieko bendro su kitu išgalvotu N.Cage’o “Pagrobimu”.

Linksmai ir romantiškai
Satyrinės parodijų komedijos “Balsuok už mane” siužetas jau rutuliojasi Lietuvoje. Rinkimai prie auksinio kubilo artėja, o visi norintieji gauti algą už rankų kilnojimo ir demagogijos cirką rengia „grožio konkursus“ balsuotojams įtikinti.
Režisierius Jay Roachas jau senokai nesukūrė nieko dorai juokingo (“Paskutinis jaunikio išbandymas”, “Ostinas Pauersas”), bet jam pasisekė sukviesti patikimų komikų rinktinę. W.Ferrelas, Z.Galifianakis ir lietuvių kilmės holivudietis Jasonas Sudeikis moka prajuokinti amerikiečius, tačiau nesukelia juoko kitiems žiūrovams, tad būkite pasirengę vulgarioms ir neetiškoms šėlionėms pakeliui į Kongreso rūmus.
Vieno filmo per metus dietos besilaikančiam režisieriui sunku išlaikyti stabilią formą ir dar sudėtingiau kažkuo nustebinti savo žiūrovus. W.Allenas gauna garantuotą finansavimą ir keliauja per Europos sostines, bet nesidrovi žiaumoti senų idėjų. Romantinė pakartojimų komedija “Į Romą su meile” yra tarsi W.Alleno karjeros “hitų rinkinys” su retsykiais išspaudžiamais pokštais. Senukas Woody atliko esminę užduotį – pareklamavo Italijos sostinės romantiškas grožybes, itališko gyvenimo būdo subtilybes, kultūrinius papročius ir komercinių rėmėjų gaminamus produktus, tačiau nesugebėjo turistinių atvirukų papuošti vertingesniu ir smagesniu turiniu. Kritikai buvo negailestingi ir beveik vienbalsiai suformulavo pražūtingą tezę – tai blogiausias W.Alleno filmas!
Na, o kukliau reklamuojamas animacinis perliukas “ParaNormanas” negali prilygti žinomumu “Šrekui”, “Ledynmečiui”, “Madagaskarui”, bet nusipelno netikėčiausio ir originaliausio animacinio filmo titulo. Plastelininės animacijos technologija nulipdytas filmas pribloškia išradingais siurprizais, vizualiais stebuklais, linksmais pokštais, solidžiu turiniu ir žaismingais 3D efektais, ko tikrai nematėme vasarą rodytuose animaciniuose nuotykiuose.

Rugsėjo tvarkaraštis

Rugsėjo 7 d.
“Bornas. Palikimas”

Rugsėjo 14 d.
“Absoliutus blogis: atpildas 3D”
“Į Romą su meile”
“Pagrobimas”

Rugsėjo 21 d.
“Kita svajonių komanda”
“Balsuok už mane”

Rugsėjo 28 d.
“ParaNormanas”
“Laiko kilpa”
“360“

Žvelgiant į filmų pasiūlą, peršasi viena išvada – paskutinį vasaros mėnesį kino platintojai ir rodytojai neturėtų skųstis lankomumu.

Auksinius 2008-ųjų rezultatus besivejančioje Lietuvos kino rinkoje šiemet užtikrintai ir tradiciškai pirmauja lietuviškai dubliuoti filmai. Net keturi apie  šeimyninius nuotykius saugiai įsitaisė pačiose aukščiausiose vietose. O rugpjūtį žiūrimiausią animacijos penketuką stengsis sulipdyti škotiškos dvasios persmelktas studijos “Pixar” filmas “Karališka drąsa”.
“Ledynmetis 4″, “Madagaskaras 3″, “Batuotas katinas Pūkis” ir “Loraksas” sukaupė beveik ketvirtadalį bendrų Lietuvos kino rinkos pajamų. Animacinių nuotykių paklausa priklauso nuo jų žinomumo – kuo daugiau tęsinių, tuo didesnis populiarumas.
Studijos “Pixar” dailininkai su senų idėjų nuvalkiojimu kovoja originalumu. “Karališka drąsa” primena dar vieną pasaką apie princesę, kuri pabėgo iš rūmų laimės ieškoti, pasikinkė duotą likimą ir išmoko suvaldyti savo savanaudiškumą, tačiau čia nugali “Pixar” gebėjimas daug kartų regėtas istorijas pavaizduoti išradingai.
Galbūt šiame filme trūksta jautresnių akimirkų vyresniems žiūrovams ir juokingesnių pokštų suaugusiesiems, bet į vaikiškam skoniui pritaikytus nuotykius bilietai Lietuvoje parduodami geriausiai.
Nuostabiai nupieštose Škotijos aukštikalnėse charizmatiškoji Merida atstumia karalienės peršamus jaunikius ir pabėga pagalbos prašytis pas raganą, kuri paverčia narsiąją mergaitę lokiu. Ji turi tik dvi dienas, kad atliktų užduotis ir panaikintų užkeikimą.
“Karališka drąsa” yra smagiausias ir įdomiausias šių metų animacinis filmas, nors “Pixar” lygoje jis pralaimi nepamirštamiems hitams “Aukštyn”, “Wall-E” ir trilogijai “Žaislų istorija”. Pažiūrėsime, kaip Lietuvos vaikai įvertins Johno Lasseterio komandos pastangas nustebinti paprastumu ir kiek tėvelių jie atves į kiną.
O bent metus vėluojančiam prancūziškam animaciniam filmui “Monstras Paryžiuje” gresia garantuotas pralaimėjimas Holivudo pramonės legionieriui. Siaubo, miuziklo ir retronostalgijos nuotykiai apie Paryžiaus fantastišką praeitį labiau tinka vyresniems “sinefilams” ir keliaujantiems turistams, bet drąsus ir originalus “Ronalas Barbaras” neseniai įrodė, kad Lietuvoje su animacija draugauja tik vaikai.

Trys Bruce’ai
Jeigu nestokojate pagarbos kietam riešutėliui Bruce’ui Willisui, tai rugpjūtį pasijausite lyg devintame danguje. Tris savaites iš eilės trys filmai su honorarus itin susimažinusiu, bet populiarumo neprarandančiu Holivudo vyruku. Ir visi jie kardinaliai skirtingi, atskleidžiantys aktoriaus gebėjimą ne tik lengvai užsidirbti, bet ir pademonstruoti senokai matytą aktorinį meistriškumą.
Kanų festivalio atidarymą nušvietusioje “Mėnesienos karalystėje” pagrindinius vaidmenis atlieka kine debiutuojantys vaikai, kurie dėl abipusės meilės nuo tėvų pabėga į mišką. Dingusios mergaitės mamytę paslapčia mylintį vienišą ir jausmingą miestelio šerifą vaidinantis Bruce’as iš solidžios suaugusiųjų komandos filme gauna daugiausia laiko ir režisieriaus Weso Andersono nenuvilia.
Jo filmai nepaliauja stebinti išskirtiniu originalumu ir precizišku meniškumu. Kiekviename kūrinyje jis moka sukurti savotišką pasaulį, išgalvoti specifines pasakojimo taisykles, nusipiešti informatyvius žemėlapius, tinkamai išnaudoti aktorius ir užburti magišku realizmu. Režisierius tiksliai apskaičiuoja kiekvieną kadrą, meistriškai sustato kompoziciją, pedantiškai nepraleidžia nė menkiausios smulkmenos, dailiai žaidžia su spalvų palete ir susiformuluoja sudėtingas užduotis – filmuoti ilgas scenas vienu kameros įjungimu, dalyvaujant būriui aktorių ir vaikų. Tokiomis akimirkomis stulbina veiksmų ir poelgių choreografija, kai vienas klaidingas žingsnis gali sugriauti sumanymą.
Žavinga, šviesi, džiaugsminga, vizuali, linksma ir ekscentriška “Mėnesienos karalystė” pasakoja apie pirmąją meilę, paauglišką maištą, artėjantį uraganą, brandos džiaugsmus, atsakingumą ir liūdesį, nesusikalbėjimą su tėvais ir antruosius šansus.
Džiugu, kad platintojai nepabijojo į repertuarą įtraukti W.Andersono, kuris įprastai paliekamas už borto. Oficialiai pamatysime tik trečią šio režisieriaus filmą iš septynių. “Mėnesienos karalystė” – tai protingas kinas skaitantiems knygas, kantriems, pastabiems ir išprususiems žiūrovams, kuris kupinas staigmenų ir puikiai subalansuoto humoro.
Sandanso kino festivalio nekonkursinėje programoje debiutavusiai britų meistro Stepheno Frearso pernelyg protingai ir daug sakančiai satyrinei komedijai “Statyk už meilę Las Vegase” (“Lay the Favorite”) nepasisekė dėl sulietuvinto pavadinimo. Mat mūsų platintojai bet kuriam veiksmui azartinių lošimų sostinėje lipdo Las Vegaso etiketę ir kopijuoja “pagirių” pamokas, nors originalioje versijoje šis miestas nė neminimas.
Striptizo šokėjos, boksininkės ir žurnalistės Beth Raymer prisiminimais papasakota istorija apie gražuolę vėjavaikę moterį, atvykusią į svajonių Las Vegasą laimėti viską arba prasilošti iki cento. Ji įsimyli du vyrus, žaidžia kazino ir įsipainioja į nelegalų verslą. Tai yra tas atvejis, kai filmas įdomesnis atrodo ant popieriaus, nes “Karalienės” ir “Tamaros Driu” režisieriui nepasisekė sėkmingai suvaldyti gan komplikuoto scenarijaus.
Pilna žvaigždžių (Catherine Zeta Jones, Vince’as Vaughnas, Rebecca Hall), bet nuobodu. Ekscentriškas, įnoringas, geraširdis, žmonos pavydo persekiojamas donžuanas-lošėjas Bruce’as negadina filmo ir retkarčiais prajuokina, bet nieko įsimintino nevyksta.
Kiečiausias Bruce’as pasirodys berniukiškame veiksmo trileryje “Nesunaikinami 2″. Iš anksto aišku, kad tai bus tuščias, greitas, nuspėjamas, nelogiškas, kaulus laužantis, sienas griaunantis ir priešus sprogdinantis atrakcionas, bet šio ideologinio veiksmo trilerio turinys niekam pernelyg neturėtų rūpėti. Į seansą trauks geniali idėja (kas gi nesvajojo pamatyti visus raumeningai “tiuninguotus” pensininkus viename filme), plakatuose išvardytos pavardės (anekdotų personažu tapęs Chuckas Norrisas į ekranus grįžta po septynerių metų pertraukos) ir Sylvesterio Stallone’s pažadas atidirbti už įsigyjant bilietą sumokėtus pinigus.
Šis filmas tikriausiai nepateisins jį lydinčių milžiniškų lūkesčių, tačiau per pirmas dvi–tris savaites išsilaikys nesunaikinamas ir atsparus bet kokiai kritikai. Bet kuriuo atveju, kai pamatai vadinamąjį špagatą ore atliekantį Jeaną-Claude’ą Van Damme’ą, “aš sugrįžau” tariantį Arnoldą Schwarzeneggerį ir užpuolikų kulkoms atsparų barzdotą šaulį Ch.Norrisą, tai pirmiausia norisi ironiškai ir nostalgiškai pasijuokti.

Argi tai juokinga?
“Auksinių aviečių” čempionas Adamas Sandleris toliau tęsia prasto skonio ir tualetinio humoro juokelių varžybas. Mat užjūrio kritikai sumaitojo komedijas “Džekas ir Džilė” ir “Suvaidink mano žmoną”, kurios nuskynė 11-os aviečių derlių. Tačiau Lietuvoje abu filmai mėgavosi puikia paklausa ir suviliojo tiek pat žiūrovų – po 21 tūkst.
Neįsižeidęs dėl blogiausio metų aktoriaus titulo, komikas tiesiai šviesiai išrėžė: jei nepatinka, tai nežiūrėkite, o aš darysiu, ką geriausiai moku, ir bandysiu sukurti dar blogesnį filmą.
Naujausioje sandleriomedijoje “Pakvaišęs tėtis” jis atlaisvino cenzūros apynasrį šėlionėms, ištvirkavimams, keiksmams, vulgariems anekdotams, trikdančiam humorui, įžeidimais plūstančioms situacijoms ir uždraustiems meilės romanams, o šalia įdarbino savo mokinį Andy Sambergą.
Pliušiniais meškiukais žaidžiančius vaikus saugokite nuo vulgarios, ekstremalios ir chuliganiškos komedijos “Tedis”. Televizijos serialo “Šeimos bičas” kūrėjas Sethas MacFarlane’as stengiasi juokinti nešvankybes krečiančiu ir padorumo ribas peržengiančiu žaislu, bet jam nesiseka. Humoras pernelyg amerikietiškas, homofobiškas, specifinis, idiotiškas, nors pas mus tikriausiai yra nemažai žiūrovų, kurie kvatos linksniuojant žodžius “fuck”, “suck” ir “dick”.

Pramoginė politika
Naujo kandidato į rūmus S.Daukanto aikštėje ieškantis Artūras Zuokas turėtų vienas pirmųjų rezervuoti vietą į dviejų patrakėlių istorinį siaubo trilerį “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”. Režisierius Timuras Bekmambetovas ir prodiuseris Timas Burtonas fantazuoja, kad valstybės vadovui būtina mokėti nukalti vampyrus, zombius ir kitokius tamsos priešus.
Vasariškomis nuotaikomis gundanti zombiada paslepia istorijos vadovėlius ir išsitraukia sprogstantį pramoginių žanrų mišrainės, karo, kraujo, gaudynių mechanizmą. T.Bekmambetovas nejuokauja ir ekraną pripildo adrenalino, “Matricos” sulėtinimų, superherojiškų komiksų ir netikrų 3D efektų (taip taip, filmas yra beviltiškai konvertuotas į trimatį formatą, tad verčiau taupykite pinigus ir rinkitės tradicinę versiją be akinių).
Profesionaliai sustyguota atrakcija tinka laisvalaikiui nusiteikus “pažiūrėsiu, sužiaumosiu spragėsius, nieko negalvosiu ir tuoj pat pamiršiu”, bet žinant autorių pavardes ir anksčiau jų nuveiktus darbus, “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas” yra didelis žingsnis atgal į nuviliančius “Van Helsingo” laikus.
Nieko daugiau, išskyrus efektingą, nuspėjamą ir triukšmingą pramogą, neverta laukti ir pasirinkus fantastinį veiksmo trilerį “Viską prisiminti”.

Rugpjūčio tvarkaraštis
Rugpjūčio 3 d.

“Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”
“Pakvaišęs tėtis”
“Statyk už meilę Las Vegase”

Rugpjūčio 10 d.
“Karališka drąsa”
“Mėnesienos karalystė”
“Viską prisiminti”

Rugpjūčio 17 d.
“Tedis”
“Nesunaikinami 2″
“Gyvenimas”

Rugpjūčio 24 d.
“Kartu iki pasaulio pabaigos”
“Monstras Paryžiuje”

Rugpjūčio 31 d.
“Patrulių zona”
“The Possession”

Vasaros pradžioje platintojams, rodytojams ir prodiuseriams teks konkuruoti ne tik su atostogų nuotaikomis bei saulės pagundomis, bet ir su Europos futbolo čempionatu.

Per svarbiausias futbolo varžybas dauguma vyrų liks namie įmerkę akis į televizorių. Vis dėlto kino teatrai vilios karštomis premjeromis, kurios tikrai gali nustumti Jo Didenybę Futbolą. Džiugu, kad prie didžiųjų ir laukiamiausių filmų puikuosis ypatingas lietuviškas reginys, skirtas aistringiausiems krepšinio gerbėjams.
Asmeninėmis lėšomis finansuotas dokumentinis filmas “Mes už… Lietuvą!” sieks pagerinti Arūnui Mateliui priklausantį žanro lankomumo rekordą (“Prieš parskrendant į Žemę” pardavė 22,1 tūkst. bilietų). Publikos simpatijomis apgaubtas “Madagaskaras 3″ gastroliuos 2 mln. Lt link, o Tomo Cruise’o autoritetas, populiarumas ir atsidavimas vaidmeniui kartu su neišblėsusia nostalgija devintojo dešimtmečio roko klasikos dainoms ragins išbandyti miuziklą “Roko amžius”.

Mūsų komandos portretas
Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė į pirmąją treniruočių stovyklą šiemet bus palydėta filmu “Mes už… Lietuvą!”. Pasirengimą mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui ir lemiamas varžybas paslapčia stebėjo dvi kameros. Vertingą idėją įgyvendinęs režisierius Andrius Lekavičius ir du jo prodiuseriai per daug nesigyrė apie intriguojančius sumanymus, tad niekas, be Krepšinio federacijos vadovų, vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų, nežinojo apie naujo dokumentinio filmo gimimą. “Mes už… Lietuvą!” – tai kapitono Roberto Javtoko įgarsinamas rinktinės šūkis, įkvepiantis atiduoti visas jėgas per treniruotes ir aikštelėje.
Daug unikalios medžiagos sukaupusiems kūrėjams išėjo ne čempionato metraštis, bet atviras, emocingas ir žaismingas rinktinės portretas. Režisierius pasistengė išnaudoti dokumentikos žanrui būdingus pasakojimo metodus ir įmantriai eksperimentuoti kamerų galimybėmis. Viską pastebinčios akys žvalgėsi ant atsarginių suolelio, po krepšiais, persirengimo kambaryje, susirinkimų salėje, gydytojų priimamajame, autobuse, treniruočių salėse, ant lėktuvo sparno ir t.t. Nufilmuotų kadrų gausa leido nesilaikyti “kalbančių galvų” formato ir nuplėšti paslapties šydą, kad rinktinės gerbėjai išgirstų vyriausiojo trenerio motyvacines kalbas, artimiau susipažintų su žaidėjais, pamatytų komandos ritualus ir pagaliau suprastų, ką reiškia kovoti už Lietuvą.
Gyviausiai ir originaliausiai filmas atrodo, kada operatoriams pavyksta išgauti savotišką “aš čia esu” efektą, kai energingai judanti kamera suteikia žiūrovui iliuziją, kad jis bėga krosą su vyrais, atlieka kitus fizinius pratimus ar laukia keitimo tarp atsarginių…

Trys kraujo lašai ant sniego
Jie kartu šaukia žiūrovus į “Saulėlydį” ir vampyriškus tęsinius. Kol dar laukiame “Brėkštančios aušros” finalo, Kristen Stewart ir Robertas Pattisonas surengs vasarišką savarankišką dvikovą. Gausesnio susidomėjimo sulauks gladiatoriška pasaka “Snieguolė ir medžiotojas”. Pribloškiančių vaizdų, neribotos vaizduotės kompiuterinių efektų ir įspūdingų batalijų filme žvaigždingos komandos aktoriams beveik nieko nereikia daryti. Jie tik atlieka režisūros srityje debiutuojančio Ruperto Sanderso užduotis ir įsilieja į magišką kino spektaklį pagal visiems žinomą brolių Grimmų veikalą “Snieguolė ir septyni nykštukai”.
Pradžia, intriga, obuolio mįslė ir finalas nieko neturėtų nustebinti, bet lengvai nuspėjamą siužetą režisierius gudriai paslepia po vizualių stebuklų ir spalvų simbolizmo lavina: galingai pikta ragana čia skrajoja juodomis varnomis, o užnuodyta strėle pakirstas baltas elnias išsiskraido drugeliais. K.Stewart neišvengiamai brutali dvikova su Charlize Theron tikrai neprimena vaikiškų pasakų. Didžiajam ekranui skirtas reginys, aišku, netempia iki “Gladiatoriaus” ir “Žiedų valdovo”, bet pažeria nemažai intrigos.
Tuoj po 65-ojo Kanų festivalio finišo lietuvišką repertuarą užpildys iš anksto nupirkti oficialios programos filmai. Katės maiše sindromas šį kartą turėtų pasiteisinti, nes lietuvių kilmės kanadietis Davidas Cronenbergas yra savotiškas kokybės garantas, kol iš jo filmų platintojai nelaukia aukso kalnų. Kino meistrų elitui priklausantis režisierius pagrindinį vaidmenį patikėjo R.Pattisonui, kuriam tai bus galimybė pakilti į aukštesnę lygą ir rimčiau pasirodyti ne vien paaugliško amžiaus mergaitėms.
Klaustrofobiniame trileryje “Kosmopolis” D.Cronenbergas grąžina sielai artimiausius publikos užbūrimo instrumentus – seksą, aistrą, maištą, beprotybę, stilizuotą smurtą. Niujorką niokojančios finansų apokalipsės fone jaunas milijardierius sėda į limuziną ir važiuoja… kirptis į kitame Manhatano salos gale esantį mėgstamiausią grožio saloną. Pakeliui jo laukia geismingi pasimatymai su įvairiais keistuoliais, žinia apie išgaravusius turtus ir gandai apie atsidūrimą samdomų žudikų taikinyje. 24 valandos automobilyje bus kupinos nenuspėjamų pavojų.
Ne mažiau, tik jau visiškai kitokių pavojų suspaudė mokslinės fantastikos ir siaubo trileris “Prometėjas”. TV serialo “Dingę” guru Damono Lindelofo parašytas “Prometėjas” nugabens į atokią planetą, kurioje kadaise gyveno Žemę aplankiusių svečių civilizacija ir paliko įrodymų apie egzistenciją. Gyvybės šaknų ieškoti išskridę astronautai archeologai atrado daug šiurpesnių dalykų. Nesunku nuspėti, kad kruopščiai suplanuota misija įstrigs kraupiuose spąstuose.

Animacijos mūšis
Tiesiai nuo Kanų festivalio raudonojo kilimo – į Lietuvos žmonių glėbius. Afrikoje pasiklydusių gyvūnų cirkas atvyko į Prancūziją ir beprotiškomis gastrolėmis trumpina maršrutą iš Rivjeros Paryžiaus link. Kai į repertuarą įsibrauna lietuviškai dubliuota animacinė 3D magijos komedija “Madagaskaras 3″, tai daug klausimų nelieka. Čia viskas paprasta ir aišku, kad 90 minučių pralėks smagiai.
Juk 153,2 tūkst. bilietų pardavęs “Madagaskaras 2″ triukšmingai pataikė į lankomiausių animacijos žanro reginių trejetuką ir lietuviškais rezultatais pralaimėjo tik “Ledynmečiui 3″ bei “Simpsonų filmui”. Vienintelė įdomesnė intriga – ar Niujorko zoologijos sodo keliautojams, jų bičiuliams ir priešams iš tiesų užteks dviejų trijų savaičių iki ketvirtojo “Ledynmečio” įsiveržimo. Anksčiau platintojai strategavo premjerų datas, kad du dideli filmai nekonkuruotų, nes juos bet kokiu atveju lanko tie patys vaikai.
Į daug sudėtingesnę padėtį pateko daniškos animacijos šėlsmas “Barbaras Ronalas”, kuriam platintojai parinko visiškai netinkamą datą. Jie tikriausiai mėgins gelbėtis skirdami filmą pilnametystės sulaukusių paauglių ir suaugusiųjų auditorijai, bet šioje amžiaus grupėje tik mažuma domisi animacija. Vaikams bus draudžiama žiūrėti į menkai apsirengusias moteris glamžantį ir priešus vikingus žiauriai mušantį nepraustaburnį keikūną. Netipiškai originalus, bet lietuviškam mentalitetui svetimas ir seksualiai angažuotas animacinis epas gali gelbėtis nebent iliuzijomis į “Žiedų valdovo” ar “Konano Barbaro” parodijas.

Tegyvuoja rokas
1987 m. Niujorko mažesniuose teatruose lėtai, bet užtikrintai išgarsėjusio miuziklo “Rock of Ages” autorius Chrisas D’Arenzio sumanė adaptuoti kūrinį kino magijos instrumentais. Šį kelią jau išbandė daugybė Brodvėjaus miuziklų, bet Lietuvoje jiems sekėsi nevienodai. “Mamma Mia!”, “Čikaga” ir “Operos fantomas” triumfavo, “Svajonių merginos” ir “Lakas plaukams” sunkiai kovojo su dėmesio stoka, o “Nuoma” ir “Prodiuseriai” net nepasiekė repertuarų.
Choreografo ir režisieriaus Adamo Shankmano “Roko amžius” plėtos panašią siužetinę liniją (netikėtą meilę įžiebia aistringos dainos), bet ažiotažą kaitins chameleoniškai pasikeitusio ir “Oskaro” nominacijai paraišką atiduodančio T.Cruise’o ugningu šou ir originaliai aranžuotais roko klasikos šedevriukais (“Def Leppard”, “Bon Jovi”, “Whitesnake”, “Scorpions”, “Guns N’ Roses”, “Poison” ir kiti). Juos atlieka žvaigždingas pagalbinių aktorių ansamblis ir nežinomų lyderių bei įsimylėjusių balandėlių duetas (Julianne Hough ir Diego Boneta). XX a. aštuntojo dešimtmečio nostalgija, svajonės apie šlovę, pirmosios meilės išbandymai, svaiginantis populiarumas, ugningos pirotechnikos efektai, aprangos retrostilius, ilgaplaukių mada, girgždančios gitaros, širdis virpinančios baladės ir uraganiškas rokenrolas.

Frankofoniški juokai
Jeigu nesusidomėsite tikrais įvykiais Lenkijos ir Ukrainos stadionuose net per lemiamų varžybų maratoną, tai dar vieną dozę sekso, išblėsusios romantikos ir neištikimybių teorijos šliūkštelės tipinė prancūziška komedija “Lošėjai”. Sausį debiutavęs Prancūzijos kino teatruose filmas smagiai pasipelnė iš įvairiausių organizacijų protestų dėl moterų negerbimo. “Artistas” Jeanas Dujardinas elegantiškai atsiėmė “Oskarą”, nusprendė šelmiškai atsipalaiduoti, nusimovė kelnes ir parodė visiems žiūrovams užpakalį.
Daug kalbanti ir provokuojančiais vaizdais intriguojanti komedija pasirinko šiais laikais madingą bendros idėjos siejamų trumpametražių istorijų formatą. Į N-16 auditoriją nusitaikiusiuose “Lošėjuose” šeši filmukai neturi itin konkrečių sąsajų. Juos sulieja tik tie patys aktorių veidai ir bendras sumanymas ironizuoti liguistai neištikimų vyrų svetimoteriavimą Paryžiuje ir, žinoma, Las Vegase. Geriausiai pavykusią dalį režisavo lietuviško kraujo turintis “Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius.

Tvarkaraštis
Birželio 1 d.
“Mes už… Lietuvą!”
“Snieguolė ir medžiotojas”
“Bernvakaris Australijoje”

Birželio 8 d.
“Prometėjas”
“2 dienos Niujorke”

Birželio 15 d.
“Madagaskaras”
“Trys vėplos”

Birželio 22 d.
“Roko amžius”
“Barbaras Ronalas”

Birželio 29 d.
“Lošėjai”
“Kosmopolis”
“Magiškas Maikas”

Saulėtos gegužės linksmybės su supermenų olimpiada, ironiška diktatūra, stilinga vampyriada ir meksikietiško kalėjimo spartakiada.

Kalendorinis pavasaris lietuviškame repertuare baigsis šmaikščiai, nostalgiškai ir efektingai. Didžiausią paklausą spinduliuojantys žanrai turės bent po vieną atstovą. Žiūrovus linksmins, šokiruos ir stebins ateiviai, vampyrai, vikingai, vaiduokliai, superherojai, nėščios mamytės, žemiški stipruoliai ir tironiškiausius prezidentus parodijuojantis linksmuolis. Populiarieji aktoriai drąsiai kaitalios įvaizdį ir painiosis netikėčiausiose situacijose. Gegužės finansinių rezultatų kreives viltingai koreguos repertuare iškilsiantys trys keturi vienodo galingumo lyderiai.
Tuo pačiu metu Kanų festivalis parodys elitinių režisierių kūrinius, pristatys ryškiausius naujokus ir kvies patikrinti, kokius filmus žiūrėsime vasarą ir rudenį. Kanų mugėje debiutuos auksinių bilietų į oficialią programą negavusios dvi naujausios lietuviškos premjeros – Kristinos Buožytės “Aurora” ir Dovilės Gasiūnaitės “Narcizas”. Šio filmo vieninteliai proginiai seansai Vilniuje ir Kaune suplanuoti tik gegužės 10–11 d., o komerciniame repertuare trejus metus filmuotam kūriniui kol kas neatsirado vietos.
Tuoj po to geriausius metų lietuviškus filmus ir jų autorius pagerbs “Sidabrinės gervės”, atplasnosiančios į gegužės 13 d. renginį.

Be provokacijų ir improvizacijų
Ali G, Borato ir Bruno alter ego Sacha Baronas Cohenas ilgiau nei metus įmantriai reklamuoja Vadijos Respublikos amžinąjį prezidentą Aladiną, kurio pasirodymas “Oskaruose” prisijaukino, ko gero, daugiau viešumo ir apkalbų negu “Artistas”. Reikia pripažinti, kad aktorius ir scenaristas fantastiškai padirbėjo kurdamas gudraus politikos veikėjo asmenybę ir išgalvotą biografiją. Dar linksmesnius kuriozinius sąmojus jis beria socialiniuose tinkluose. Apgalvoti rinkodaros triukai skatina būtinai pamatyti pasaulio tironus ir valdovus pašiepiančią satyrinę komediją “Diktatorius”, tačiau milžiniški lūkesčiai jam gali pakenkti.
Svarbu žinoti, kad filmą kontroliavo pinigus investavusi Holivudo studija. Akivaizdu ir tai, kad niekas neleido panaudoti genialiausių S.B.Coheno triukų – radikalių improvizacijų, nesuplanuotų pokštų ir protingų provokacijų, išpopuliarinusių Kazachstano žurnalistą Boratą. Taigi “Diktatoriaus” humoras bus uždarytas į scenarijaus rėmus. Nepamatysime kažko panašaus į nerealų generolo Aladino šou su Kim Jong-Ilo pelenų pabarstymu ant raudono “Oskarų” kilimo.

Grynas vampyras
“Šiandien visi kuria filmus apie vampyrus, bet niekas jau neatrodo kaip tikras vampyras”, – ištarė Johnny Deppas, tada pasikvietė geriausią bičiulį Timą Burtoną ir investavo asmenines lėšas į ironišką gotikinę komediją “Nakties šešėliai”. Etatinis Karibų piratas geidė chameleoniškai pasikeisti, laikėsi griežtos dietos, kentėjo grimo procedūras ir įgyvendino savo svajonę. Dėl meilės ir pavydo nukentėjusio vampyro Barnabio įvaizdis intriguoja ir baugina. T.Burtonas visuomet sugeba garsius aktorius paversti neatpažįstamais monstriukais ir skatina atskleisti nematytus talentus.
Su finansiškai sėkminga “Alisa Stebuklų šalyje” išradingasis režisierius šoko tango pagal Holivudo studijos pučiamą dūdelę, o dabar paleido lakią fantaziją pagal pačiam patinkančias melodijas. “Nakties šešėlių” stilius bus artimesnis “Svyniui Todui” ir “Raiteliui be galvos”, o intelektualus humoras painiosis su šiurpiais siaubukais, lengvais pasmurtavimais ir raganiškais užkeikimais. Smagiausia, kad aistras ir emocijas čia valdys ne vienas J.Deppas, bet ir kiti spalvingus personažus įkūniję aktoriai. Pirmosios peržiūros jau paskleidė gerą gandą, kad Michelle Pfeiffer labai seniai nevaidino taip užburiančiai.

Visi viename
Lietuvos kinomanai neskuba susidraugauti su superherojais ir nešėlsta dėl spalvingų komiksų kaip amerikiečiai. Visais įmanomais skanėstais pagardintas ir pardavimo rekordus gerinti pasišovęs fantastinis veiksmo trileris “Keršytojai” mėgins įtikinti abejojančius ir neapsisprendusius žiūrovus. Režisieriaus Josso Whedono (jo siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” vis dar sukinėjasi repertuare) sumąstyta 3D komiksinė atrakcija siūlo viską, ko galėtų geisti supermenų kautynes mėgstantys žiūrovai.
Už vieno bilieto kainą dinamiškame vaizdo efektų reginyje pamatysite beveik visus stipriausius ir įsimintiniausius galiūnus: sarkastišką egoistą Geležinį žmogų, pykčio agresijos nesuvaldantį žaliąjį milžiną Halką, narsųjį kapitoną Ameriką, hamletiškas problemas kedenantį Torą, akrobatišką Juodąją našlę.
220 mln. JAV dolerių vertės filmas, be jokių abejonių, išlaiko pribloškiamo įspūdingumo testą, nes bataliniai mūšiai pagal Michaelo Bay’aus transformeriškas vizijas nenusileidžia pramoginio kino pirmūnams. Režisieriui pavyko išspręsti sudėtingiausią rebusą ir teisingai paskirstyti laiką kiekvienam superherojui pagal nuopelnus. Vis dėlto jis neįtikina, kodėl reikėjo tiek daug komiksinių serialų surišti į vieną didžiulį tęsinį, kuris išėjo per ilgas (beveik 2 val. 30 min.), nors ir nenuobodus.

Trys skirtingo pajėgumo vyrai
Po dešimties metų užmaršties grįžtantys “Vyrai juodais drabužiais 3″ tikisi, kad jų gerbėjai nepamiršo, ką režisierius Barry Sonnenfeldas rodė 1997 ir 2002 m. Privalu žinoti bent jau esmę, nes kai kurios tęstinės scenaristų idėjos nepasiduoda logiškiems paaiškinimams. Vykdomasis prodiuseris Stevenas Spielbergas neabejojo, kad stilingas, energingas ir gana linksmas ateivių gaudymo šou atspariai atmušinės bet kokią kritiką. Filmo tema groja nostalgijos natomis, “Titaniko” ir “Amerikietiško pyrago” paklausa įrodo, kad lietuviai mėgsta atsigręžti atgal.
Sugrįžimai į praeities laikotarpį paskatino scenaristus prisigalvoti smagių retro stiliaus pokštų. Ar jie skambės veiksmingai, priklausys nuo priklausomybės skystam holivudiniam humorui. Žiūrėti nebūtina, bet tikriausiai seniems įpročiams bus neįmanoma atsispirti.
2011 m. rudenį sveikinome “Profesionalus”, o dabar pasitinkame “Profą”. Nors galime ir nepasitikti. Bėk, šaudyk, daužyk ir niekam nesakyk stiliumi lekiantis kriminalinis veiksmo trileris nenustebins originaliomis idėjomis. Viskas jau matyta ir atkartota ankstesniuose Jasono Stathamo filmuose.
Daug labiau intriguoja skandalingojo Melo Gibsono prisikėlimas komiškame kriminaliniame trileryje “Sumautos atostogos Meksikoje”, kurį kino teatruose nuspręsta rodyti tik rinktinėse šalyse. Neapykantą pagrindiniam aktoriui liejantys amerikiečiai filmą pamatys per kabelines televizijas. Jeigu 1999 m. nepraleidote progos įvertinti vieno stipriausių M.Gibsono vaidmenų stilingame keršto trileryje “Sumokėti viską”, tai JAV ir Meksikos pasienyje įkliuvusio klouno nuotykiuose atrasite tęstinių panašumų, pažįstamų charakterio bruožų ir prisiminimuose gvildenamų užuominų.
Įgrūstas į meksikietišką kalėjimą amerikietis be menkiausios sąžinės maištauja prieš tokius pačius korumpuotus nusikaltėlius, gangsterio atsiųstus smogikus, vietinės mafijos bosus. Pašėlusiam ir brutaliam filmui tikrai prireiks stiprių nervų. Nuo vaikiškų akių būtų geriau nuslėpti.

Mamoms, tėčiams ir vaikučiams
Ko laukti iš filmo, kurio nekantriai laukia mamytės ir tėveliai? Puikaus finansinio rezultato! Pilna klišių ir trafaretų šeimyninė romantinė dramedija “Ko laukti, kai laukiesi” atsidarys su sėkmės garantija. Lietuviškais skaičiais tai reiškia mažiausiai 25 tūkst. parduotų bilietų. Ne grožinės literatūros patarimų knygą tuo pačiu pavadinimu perskaitę, šeimos pagausėjimo ir naujos gyvybės stebuklo laukiantys būsimieji tėvai norės pažiūrėti į save apykvailės komedijos veidrodyje. Žymių ir geidžiamų aktorių kolektyvas ištrins paskutines abejones dėl prasmingumo praleisti dvi valandas kine. Juokinantis, graudinantis ir provokuojantis filmas pasiūlys su nėštumu, laukimu, gimdymu, kūdikių priežiūra susijusių įvairiausių situacijų ir anekdotų. Tik iš tikrųjų tai patyrusios ir išgyvenusios poros galės pakomentuoti, kiek autentiškumo liko režisieriaus vizijoje. Bet kiek merginų panorės pastoti, kai pamatys Cameron Diaz su balionu pilve?
Dauguma lietuviškai dubliuotų animacinių nuotykių (“Loraksas”, “Piratai”) jau nusilpo ir Lietuvos kino rinka laukia išganingojo “Madagaskaro” atėjimo po pasaulinės premjeros Kanų festivalyje. Islandų animatorių patraukliai ir gražiai nupieštas “Legendinis vikingas Toras” privalės pademonstruoti savo galią per dvi savaites, nes po to jį negailestingai suvalgys liūtas, zebras, žirafa ir begemotė.

Niekaliukai
Kai visą mėnesį bus rodoma tiek daug savotiškai nepajudinamų filmų, tai labai lengva įžvelgti silpniausius ir pažeidžiamiausius.
Taigi mistinė detektyvinė fantazija “Varnas” nevykusiai kopijuoja Davido Fincherio kultinį trilerį “Septyni” ir naiviai bando įsivaizduoti, ką paskutiniais gyvenimo mėnesiais veikė legendinis rašytojas Edgaras Allanas Poe (miręs 1849 m. mistinėmis aplinkybėmis).
Ir dar vienas filmas, kurį galima pavadinti beviltiška nesąmone, – tai “Černobylio dienoraščiai”, kurio kūrėjai visai nusivažiavo ir kerštingais vaiduokliais pavertė… Černobylio atominės elektrinės sprogimo be žinios nublokštus žmones. Nesąžininga, baisu ir neskoninga.

Edvinas Pukšta

Mėnesio kalendorius
Gegužės 4 d.
“Keršytojai”
“Sumautos atostogos Meksikoje”
“Varnas”

Gegužės 11 d.
“Nakties šešėliai”
“Profas”

Gegužės 18 d.
“Diktatorius”
“Ko laukti, kai laukiesi”
“Legendinis vikingas Toras”

Gegužės 25 d.
“Vyrai juodais drabužiais 3″
“Tyla sniege”
“Černobylio dienoraščiai”