puras

Vieni teigia, kad Lietuva sėkmingai įsitvirtino tarp keliasdešimties pasaulio valstybių, kuriose užtikrinta tiek demokratija, tiek visuomenės gerovė, ir kad belieka tik dar geriau išnaudoti patį geriausią laikmetį per visą ilgą ir dramatišką Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį.
Šiai nuomonei stipriai oponuoja nemaža visuomenės dalis, tvirtinanti, kad atsikūrusi Lietuvos valstybė yra patekusi į gilią krizę. Dideli emigracijos, skurdo, socialinės atskirties ir piliečių nusivylimo mastai pateikiami kaip nesėkmės įrodymas.
Šitokia vertinimo dichotomija jau pati savaime atspindi vieną rimčiausių problemų – kritinio mąstymo stoką ir polinkį į juodą-baltą visuomenėje vykstančių procesų vertinimą.
Visų pirma turėtume susitarti dėl visuomenės raidos ypatumų „diagnozės“, nes tik tuomet galėtume veiksmingai tartis dėl iškilusių problemų įveikimo principų. Tuomet galbūt pavyktų išvengti dviejų kraštutinumų – bejėgiško ir beprasmiško verkšlenimo, kad viskas esą labai blogai ir aplink esą vieni vagys, ir vis dar dažno tarp valdžios atstovų papročio nekritiškai neigti sisteminio lygio neišspręstas problemas. Diskutuoti turime ne apie tai, tuščia ar pilna yra mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo stiklinė, o apie tai, kaip tą pusiau pilną ar pusiau tuščią stiklinę pripildyti veiksmingo ir prasmingo turinio.
Vienas didžiausių sėkmingos visuomenės raidos trukdžių yra tai, kad neturime įgūdžių reflektuoti, kritiškai vertinti ne kitus, o būtent save. Ir individams, ir visuomenės grupėms, ir valdžios institucijoms būdinga tai, kad, užuot atsakingai analizavus savo nuostatas ir veiksmus, ieškoma kaltų kur nors aplink. Jei jau patys iki šiol negebame (ar galbūt bijome?) pažvelgti į save iš šalies, tai galėtume rimčiau pastudijuoti daugybę puikių studijų, kurias apie mus, Vidurio ir Rytų pokomunistines visuomenes, yra parašę užsienio mokslininkai.
Tų studijų mums siunčiama žinia yra tokia: Lietuva, kaip ir visas pokomunistinės Europos regionas, kupina šaunaus žmogiškojo kapitalo, bet prastai yra su socialiniu kapitalu. Tragiška istorija, ypač XX amžiuje, lėmė, kad santykiai tarp žmonių ir grupių lieka stipriai sutrikę, persmelkti nepasitikėjimo, paslėpto ar atviro pykčio ant savęs bei kitų, bejėgiškumo, godumo.
Netikima, jog yra prasmės elgtis taip, kad būtų naudos viešajam gėriui. Tebeklesti nepotizmas ir kitos korupcijos apraiškos įvairiais lygiais. Žmonės nesijaučia prisidedantys prie savo valstybės kūrimo. Neturėdami įgūdžių reaguoti į stresines situacijas ir tvarkyti savo gyvenimo sveikais būdais, daug žmonių renkasi vienaip ar kitaip naikinti save ar kitus – jei ne fiziškai, tai dvasiškai. Valdžioje atsidūrę nauji žmonės atsineša tą patį polinkį į nepasitikėjimą, bejėgiškumą bei godumą ir tęsia investicijas į bet ką, tik ne į tai, kad sveiktų sutrikę santykiai tarp visuomenės narių ir grupių.
Taigi diagnozuotas ydingas ratas, kai palūžusi visuomenės dalis, ieškodama aplink kaltų, spaudžia politikus imtis tokių priemonių, kurios tik dar labiau įsuka ydingą ratą. Užuot gydęsi, vėl lipame ant to paties grėblio ir savo noru pasirenkame tuos gydymosi būdus, nuo kurių ir esame stipriai, kaip visuomenė, susirgę.
Ši analizė siunčia mums ne tik išblaivinančią diagnozę, bet ir viltingą žinią: juk diagnozavus ydingą ratą belieka jį bet kurioje vietoje nutraukti, ir tai jau reikš sistemines permainas. Tai gali būti kritinė masė (nebūtinai didžiulė) piliečių, kurie pradeda ne žodžiais, o darbais prižiūrėti viešąjį interesą. Tai gali būti kritinė masė bet kurios politinės partijos narių, kurie atsisako korupcinių įpročių partinėje veikloje. Tai gali būti studentų ir dėstytojų savivaldos universitetuose, įtvirtinančios akademinio sąžiningumo principus.
Ištekliai, slypintys mūsų žmonėse, šeimose ir bendruomenėse, yra didžiuliai. Juos tereikia išlaisvinti nuo nevykusių tradicijų, kurios suformavo dvigubų stogų, dvigubų dugnų ir permainų baimių kultūrą visose visuomenės gyvenimo srityse. Kritikuodami, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros sistemą, piliečiai galėtų susivokti, kad jie patys ją ir gadina vis dar įprastais skambučiais pažįstamiems daktarams, patepimais ir kitokiais korupcinės sistemos skatinimais, demoralizuojančiais šią sistemą.
Veržliai pradėję 1990-aisiais, pirmo dešimtmečio pabaigoje pradėjome klupti. Antrasis dešimtmetis, dar iki krizės pradžios, jau buvo pažymėtas keistos stagnacijos. Atsipalaidavus po įstojimo į ES paaiškėjo, kad įpročiai apgaudinėti valstybę niekur nedingo, ES fondais ir ekonomikos augimu pasinaudojome neefektyviai, o kai kuriose srityse būtent finansiniais srautais struktūrinės reformos stabdomos iki šiol. Maža to, vis labiau stiprėjo paradoksalus reiškinys, kai patriotinėmis save vadinančios jėgos pradėjo kryžiaus žygį prieš tai, į ką iki šiol veržėmės, – prieš moderniosios Europos vertybes. Dar liūdnesnis paradoksas, kad tarp gąsdinančiųjų Europos ir laisvojo pasaulio vertybėmis yra daug buvusių Sąjūdžio lyderių.
Būtent idėjų kova turėtų padėti žmonėms apsispręsti dėl Lietuvos kelio. Ne šiaip sau vyko ir tebevyksta aistringos diskusijos, kaip švęsti Kovo 11-ąją, ką galima vadinti šeima ar su kuo turi gyventi suaugusiųjų kovos viduryje atsidūręs vaikas. Kai ne kartą būdavo sukeliama eilinės moralinės panikos banga, ir panieka pilietinėms laisvėms bei nostalgija prievartos kultūrai jau, rodos, imdavo viršų, vis dėlto suveikdavo atviros sveikstančios visuomenės ir atsikuriančios modernios valstybės mechanizmai. Tačiau aišku ir tai, kad jokių garantijų Lietuvoje įsitvirtinti liberaliai demokratijai nėra. Labiau tikėtinas variantas, kad Lietuvos demokratija taip ir liks stipriai atmiešta bizantiškųjų nepotizmo tradicijų ir dėl „tautinių vertybių“ paaukos pažeidžiamų grupių pilietines laisves.
Bet tai labai rizikingas kelias. Paprasti žmonės, pykstantys ant juos į užribį nustūmusio elito, turėtų suprasti, kad ir patys panašiai elgiasi, kai paniekina „kitokias“, jiems nepatinkančias žmonių grupes. Lietuvoje netolerancija kitokiems žmonėms – ar tai būtų žmonės su psichikos ir proto negalia, ar romų tautybės, ar kitokios lytinės orientacijos atstovai – yra tokia didelė, kad jau vien tai rodo „sveikąją“ visuomenę labai sunkiai sergant.
Tokia dvasiškai nesveika visuomenė negali sukurti nei klestinčios ekonomikos, nei juo labiau socialinės gerovės. Jei Lietuvoje nebus gerai pažeidžiamoms grupėms, tai nebus gerai ir mums visiems. Jei bus pažeidžiamos jų teisės, bus pažeidžiamos ir mūsų teisės. Todėl pastarųjų metų tendencijos vis dažniau atpirkimo ožių ieškoti pačiuose liberalios demokratijos principuose (kad būtina apginti kiekvieno individo teises ir laisves, o ne tik „mūsų“) kelia nerimą.
Pauzė, kurią dabar yra padariusi Lietuva, negali tęstis amžinai. Tebesame geopolitinėje vertybių kryžkelėje. Gera žinia ta, kad bent jau kol kas apsisprendimas yra mūsų valioje.

Įkirta
Lietuvoje žmonės nesijaučia prisidedantys prie savo valstybės kūrimo.

Prieš 240 metų, 1772 m. rugpjūčio 5 d., prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos  likvidavimas – tai pirmasis jos padalijimas.

Kiekviena tauta didžiuojasi savo praeitimi, savo protėvių darbais ir žygiais, semiasi iš jų stiprybės sunkiais laikais. Didžiuojamės ir mes, į 1992 m. savo Konstituciją įrašę sakinį apie prieš daugelį amžių sukurtą Lietuvos valstybę. Deja, ši valstybė, gyvavusi daugiau kaip 500 metų, baigiantis XVIII amžiui išnyko iš Europos politinio žemėlapio, nors kadaise buvo didelė ir galinga. Kodėl ir kaip tai atsitiko?

Kaip brendo katastrofa

Valstybių atsiradimas – sudėtingas procesas, bet nemažiau painios ir jų išnykimo istorijos. Tiesa, neretai jas mėgstama supaprastinti, nutylint daugelį svarbių, bet nemalonių tų skaudžių įvykių priežasčių. Ir dėl senosios mūsų valstybės žlugimo dažnai labiausiai kaltinami grobuoniški, plėšrūs kaimynai, pasinaudoję sunkia Abiejų Tautų Resublikos (ATR) padėtimi ir ją išsidaliję. Tačiau tais laikais naudotis kaimynų silpnumu buvo įprastas dalykas – juk ir sėkmingi mūsų valdovų Gedimino, Algirdo, Vytauto Didžiojo žygiai į Rytus vyko todėl, kad ten pasiekti pergales buvo gerokai lengviau nei Vakaruose.
Todėl neneigiant Rusijos, Prūsijos, Austrijos kaltės, svarbiausių ATR žlugimo priežasčių vis dėlto reikia ieškoti jos viduje. Taip pat reikia prisiminti, kokia tai buvo valstybė, kodėl ji tapo tokia silpna, nepajėgi atremti kaimynų antpuolių. Iš tiesų ATR prie neišvengiamo galo artinosi ilgai, daugelį dešimtmečių, visų pirma todėl, kad tai buvo unikalus valstybinis vienetas, savo politine sandara nepanašus į kitus, tada egzistavusius Europoje. XVI–XVIII amžiais čia vyravo absoliutinės monarchijos su tvirta, neretai despotiška karaliaus, imperatoriaus valdžia, remiama didikų, bajorų, o pastarųjų šventa pareiga buvo ginti valstybę nuo išorės priešų. Be to, kitur jau XVI amžiuje atsirado stiprus miestiečių luomas, buržuazija, sparčiai augo gamybinės jėgos, stiprinusios valstybes. O ATR viskas buvo kitaip, galima sakyti – atvirkščiai. Šioje valstybėje bajorai, vadinamoji šlėkta, net neturtingi, bežemiai turėjo tokių didelių teisių, kokių neturėjo jokios kitos Europos ar net Azijos šalies kilmingieji: jiems buvo oficialiai leidžiama maištauti net prieš karalių, kuriant vadinamąsias konfederacijas, rokošus. Ir tų visagalių bajorų-šlėktų buvo kur kas daugiau nei kitur, kai kuriose Lenkijos srityse net iki 20 proc. visų gyventojų, tiesa, LDK – mažiau – 3–6 procentai. Bet tai dar ne viskas. Kaip pabrėžė žymus mūsų istorikas Konstantinas Avižonis, šlėktos, iškovoję didžiules teises, kartu atsikratė visų pareigų valstybei – mokesčių valstybės iždui ir net karinės prievolės: „Bajorų masės kariškosios savybės buvo visai sumažėjusios. Dažnai jie būdavo linkę pasivaduoti samdomąja kariuomene, negu patys eiti kariauti. Dėl bajorų nenoro ir vengimo mokėti mokesčius ir apskritai rūpintis krašto saugumo reikalais militarinis krašto pajėgumas buvo visai kritęs.“
Tokia padėtis valstybėje buvo itin grėsminga: dėl anarchijos, galimybių užsienio šalims kištis į jos vidaus reikalus, dėl nepakeliamos neprivilegijuotų luomų – miestiečių, o ypač valstiečių, baudžiauninkų padėties. Ne veltui tada sakydavo, kad Lenkija – dangus šlėktai, skaistykla – miestiečiams, pragaras valstiečiams…

Kaip prasidėjo dalybos

Kaip žinoma, ir LDK, ir Lenkijoje buvo protingų ir įtakingų didikų, bajorų, kurie bandė padėtį valstybėje taisyti, ją reformuoti, bet visagaliai šlėktos, užsienio valstybių kurstomi ir net paperkami, naudodamiesi garsiąja liberum veto teise seimuose visus tokius bandymus paversdavo niekais. Todėl maždaug nuo 1717 m. valstybė tapo ir nesavarankiška, ir nebevaldoma: turėdama 11 milijonų gyventojų, daugiau nei to meto Ispanija ar Prancūzija, ji nebeturėjo net centrinio iždo.
Idėja kaimynams „draugiškai“ išsidalyti pakrikusią ir bejėgę valstybę kilo Prūsijos karaliui Fridrichui. Jis pareiškė, kad ATR silpnumas pasiekė tokį laipsnį, kad ji kelia grėsmę tarptautiniam stabilumui, todėl jos pasidalijimas, esą, būtų visai teisėtas. Austrijos imperatorė kurį laiką dvejojo, o Rusijos carienė Jekaterina II pradžioje prūsų pasiūlymą atmetė. Mat Rusija daugiau už kitus mėgo šeimininkauti ATR – dar nuo Petro I laikų. Jekaterina II 1764 m. su savosios kariuomenės pagalba į šios valstybės sostą pasodinusi vieną iš daugelio savo meilužių Stanislovą Poniatovskį, planavo pati viena sudoroti šią valstybę.
Tačiau 1768 m. kilus rusų-turkų karui, jos padėtis Europoje susilpnėjo, todėl planus teko keisti – laimikį dalytis su kitais dviem grobuonimis. Derybos, kaip tai padaryti, užtruko penkis mėnesius, sutartis pasirašyta Peterburge pagal naują kalendorių 1772 m. rugpjūčio 5 d. Švenčiausios Trejybės vardu (?!). Joje rašoma, kas anarchija Lenkijos karalystėje toliau stiprėja ir gresia visišku valstybės suirimu, o gretimos valstybės jai turi senų ir teisėtų pretenzijų… Kol kas tos pretenzijos buvo saikingos, atsargios: Rusija užgrobė 12,7 proc. ATR teritorijos su 1,3 mln. gyventojų, tai LDK žemės su Rezekne, Polocku, Vitebsku, Orša, Mogiliovu, Gomeliu. Jose buvo įkurtos dvi naujos – Polocko ir Mogiliovo gubernijos. Austrija gavo 11,8 proc. ATR žemių su 2,13 mln. gyventojų: Galiciją su Lvovu ir visai priartėjo prie Krokuvos, o Prūsijai teko mažiausia 5 proc. ATR teritorijos su 0,58 mln. gyventojų, Pamarys – Chelmnas, Bydgoščius, bet dėl šių žemių ji galėjo betarpiškai susijungti su Brandenburgu ir kurti didelį galingą vokiečių Reichą. Kaimynai sutarė šią sutartį kurį laiką laikyti paslaptyje, įgyvendinti tik rugsėjį, o tada Prūsija ir Austrija staiga, todėl be jokio pasipriešinimo užgrobė joms skirtas žemes, o rusų kariuomenė tuo metu ten jau senokai buvo įsikūrusi.
Tarp kitko, Lenkijai pasisekė: Pamario žemės ir dar su priedu jai vis dėlto grįžo beveik po 200 metų, tai yra 1945 m. pavasarį. Tokia buvusi J.Stalino malonė, nors V.Čerčilis ir labai prieštaravo: girdi, lenkų žąsis nepajėgs suvirškinti tokio gausaus vokiško maisto ir žus… Britų lyderis apsiriko: lenkai Pamaryje puikiai įsikūrė – teko ten važinėti – geriau nei mes Klaipėdos krašte. Skaudžiai apsiriko ir Kremliaus valdovas, tikėdamasis, kad lenkai už tai jam ir jo imperijai bus dėkingi ir paklusnūs…
Bet grįžkime į XVIII amžių: 1773 m. grobikai dar liepė sušaukti seimą – kad jis „įteisintų“ Peterburge pasirašytą sutartį. Toks pažeminimas mums labai primena 1940 m. Liaudies seimą. Tiesa, ATR seime atsirado du nariai, išdrįsę prieš smurtą protestuoti: vienas jų, senatorius, atsisakė savo posto ir pareiškė, kad „lenkas, kuris leis padalyti jo šalį, nusidės Dievui“. O antrasis, Naugarduko atstovas, nepakeldamas šios gėdos išprotėjo ir nusižudė…

Dalybos tęsiasi

Pirmasis ATR padalijimas tarptautiniuose santykiuose buvo naujovė, savotiškas eksperimentas: tokia „taikinga“ valstybės naikinimo procedūra iki tol dar nebuvo panaudota. Todėl naikintojai su tam tikru nerimu laukė pasaulio reakcijos, tačiau vienintelis monarchas, dėl to pareiškęs protestą, buvo Ispanijos karalius: „Pasaulyje, kuriam nerūpėjo Respublikos likimas, dalybų spektaklis prabėgo nepastebimai. Visi… kaltę vertė patiems lenkams“, – rašo britų istorikas V.Davisas. O grobikai juodu savo darbu liko patenkinti: juk jie surado būdą ATR palengva ir be triukšmo silpninti ir galų gale ją pribaigti – ir patogų, ir padoriai atrodantį. Juo vėliau ne kartą naudojosi būsimų epochų tironai, pavyzdžiui A.Hitleris su J.Stalinu, pasidaliję Lenkiją 1939 m. rudenį: ne veltui jų sandoris istorikų dar vadinamas ketvirtuoju Lenkijos padalijimu.
Plėšrūs kaimynai džiaugėsi savo darbo rezultatais, bet kurį laiką, daugiau kaip dešimtmetį, pratęsti jo neskubėjo iš dalies dėl to, kad vėl ėmė kivirčytis tarpusavyje. Tuo pabandė pasinaudoti protingesni, doresni ATR veikėjai: jie vėl ėmėsi reformų ir priemonių anarchijai šalyje pažaboti. 1788 m. susirinkęs Seimas dirbo rimtai ir ilgai, net ketverius metus. Jis net sukūrė vadinamąją 1791 m. Gegužės 3-iosios konstituciją, kurioje būtų buvę suteiktos didesnės teisės miestiečiams, panaikinti karalių rinkimai, konfederacijų ir liberum veto teisės – visi sprendimai Seime turėjo būti priimami paprasta balsų dauguma.
Natūralu, kad tokiai konstitucijai priimti Seime prireikė gudrybės: jos projektas pateiktas tokiu metu, kai dauguma atstovų buvo išvykę. Karalius konstitucijai pritarė, nes ji buvo jam naudinga ir atrodė, kad ATR pagaliau taps normalia valstybe. Tačiau taip neįvyko, ir Gegužės 3-osios konstitucija veikti nepradėjo, nes šlėktos tam pasipriešino: surengė dar vieną maištą – konfederaciją, ir visos reformos buvo atšauktos.
O trys kaimynai, susirinkę Peterburge 1793 m. sausio 12 d., pasirašė Konvenciją apie naują ATR padalijimą. Šį kartą austrai negavo nieko, už tai Rusija užgrobė likusią Baltarusiją, Ukrainos Volynę, o Prūsijai teko Dancigas, Torunė, Didžioji Lenkija. 1793 m. birželio–lapkričio mėnesiais Gardine posėdžiavęs paskutinis ATR seimas šiam padalijimui vėl pritarė…
Po to kaimynai vėl trumpam aprimo, mat turėjo kitų rūpesčių, pavyzdžiui, Jekaterina II labai rimtai ruošėsi užkariauti Konstantinopolį, Bosforą ir Dardanelus. O ATR, kad ir mažytėje, 1794 m. pavasarį kilo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, jo dalyviai prisiekė „išlaisvinti šalį nuo gėdingos priespaudos ir svetimo jungo arba žūti ir būti palaidoti griuvėsiuose“. Pažadėjęs panaikinti baudžiavą T.Kosciuška sulaukė aktyvios valstiečių paramos, bet vis vien jėgos buvo nelygios – prieš jį veikė ir prūsų, ir rusų armijos. Lapkričio 4 d. pasipriešinimas baigėsi. Baigėsi ir ATR: truputį anksčiau, spalio 13 d. jos kaimynai Peterburge pasirašė dar vieną konvenciją. Pagal ją Rusija gavo Kuršą, paskutinius LDK likučius, Austrija – Liubliną ir Krokuvą, o Prūsija – Varšuvą, Suvalkus, Lietuvos Sūduvą iki pat Kauno. Konvencijoje parašyta, kad Lenkijos, Lenkijos karalystės pavadinimai „nuo šiol yra panaikinami visiems laikams…“

Lietuva ir 1918–1940 m., ir 1990–2012 m. pasaulį stebino savita užsienio politika, o vidaus politinei vienybei mus susiedavo tik bendras priešas arba didis tikslas.

Dviejų Respublikų 22 metų gyvenimo lyginimas, be jokių abejonių, – dabartinės naudai: Pirmoji, 1918-ųjų gimimo, 22-ejų buvo ištrinta iš politinio žemėlapio, o dabartinės demokratinė ateitis niekam nekelia abejonių. Vis dėlto, kad ir kokiose skirtingose epochose joms teko gyvuoti, kad ir kokia skirtinga misija joms teko savo meto Europos istoakmenis taip pat teko kloti ne vienus metus. Kova dėl nepriklausomybės įtvirtinimo pareikalavo keturiolikos Sausio 13-osios aukų. Tik po daugiau nei trejų nepriklausomybės metų, 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvos sieną kirto paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys.
Lietuviai visais amžiais buvo neprilygstami, kai reikėjo kovoti dėl savo nepriklausomybės. Tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios Aktai – paminklas tautos išminčiai, drąsai, vienybei. Tačiau abiem atvejais parašai po jais dar nereiškė nepriklausomybės ir laisvės de facto. Vasario 16-osios Aktas įgijo reikšmės tik 1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, iki tol Lietuvos Tarybą vokiečiai laikė tik patariamąja. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą daugiau nei po dvejų metų po nepriklausomybės paskelbimo, 1920
m. gegužę. Dar po dvejų metų Lietuva įgijo
Konstituciją ir nacionalinę valiutą. Antrosios Respublikos statybai kertinius nei Vokietijos, Latvijos, Estijos. 1992 m. pabaigoje įsigaliojo naujoji Konstitucija. O energetinės nepriklausomybės link ne ką pasistūmėjome lig šiol, netgi atvirkščiai: 1990 m. turėjome jos daugiau, nes veikė Ignalinos branduolinė jėgainė.
Oficialiosios pasaulio sostinės, kaip ir tarpukariu, nepuolė glėbesčiuotis su pareiškusia apie savo grįžimą į politinį žemėlapį valstybe. Paradoksas, bet pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. gegužę paskelbė pripažįstanti pati valstybės statuso neturinti Moldova. Pirmoji iš suverenių valstybių tai 1991 m. vasarį padarė mažutė Islandija. Tik po to įsi drąsino stambesni pasaulio politikos žaidėjai.
Įsivaizdavimas, kad esame laukiami ES ir NATO, pasirodė naivus: elitiniai klubai vis kartojo, jog Lietuva – jau prie pat jų slenksčio, tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai. Antra vertus, dabar begalime su nostalgija prisiminti tą beldimąsi į ES ir NATO duris, bandymą pasitempti aukščiau, nei esame iš tikrųjų, nes iki 2004 m. visus vienijo bendra siekiamybė, o po to nė vienos visuomenę telkiančios idėjos taip ir neatsirado.

Vienybė trumpai težydėjo

Nors ir anais, ir dabartiniais laikais susikibę už rankų giedame „vienybė težydi“, bet, kaip pastebi istorikas dr. Artūras Svarauskas, tiek tarpukariu formuojant Steigiamąjį Seimą, tiek 1990-aisiais didžiulio entuziazmo užteko trumpam – po dvejų trejų metų prasidėjo apatija, vidiniai ginčai, peštynės. Politiniame valdyme iki 1926 m. vyravę krikščionys demokratai be perstojo niovėsi su valstiečiais liaudininkais, bet ne dėl ekonominių ir socialinių dalykų, o, pavyzdžiui, dėl to, ar tikybos dėstymas mokyklose bus privalomas. Ak, kaip tai primena šių dienų partines batalijas, per kurias problemos esmė dažnai paskandinama smulkmenose.
Atkūrus Antrąją Respubliką Kovo 11osios signatarai vienoje salėje kartu nesugebėjo dirbti nė poros metų. Vis daugiau Sąjūdžio pirmeivių buvo išstumta iš politinės arenos pir mųjų gretų. 1992 m. Seimo rinkimuose į valdžią išrinkti buvę komunistai. Lietuviškuoju Havelu laikomas Vytautas Landsbergis, europarlamentaro Leonido Donskio vadinamas tikra Dievo dovana Lietuvai, niekada ne buvo išrinktas prezidentu. Ar politinėmis batalijomis tarpukariu skyrėmės nuo Vakarų Europos? Istorikas A.Svarauskas primena, kad Vakarų šalys turėjo valstybingumo tradiciją, čia jau buvo susiformavęs politinis elitas,
o pas mus į politiką daug kas atėjo tiesiai nuo žagrės – absoliuti dauguma Steigiamojo Seimo buvo valstiečiai, smulkūs ūkininkai. Išsilavinusių žmonių buvo ne per daugiausiai, be to, jie nesugebėjo pasiūlyti populiarių šūkių, ir liaudis jų nesuprato. Kad patrauktų žmones, daugelis partijų ėmė kelti radikalius ekonominius šūkius apie turto nacionalizavimą, žemės išdalijimą. Paradoksas: krikščionys demokratai pagal idėjas anuomet buvo tikri socialdemokratai, o dabar socialdemokratai, nors deklaruoja kairiąsias idėjas, patys išpažįsta dešiniąsias – tarp šios partijos politikų Seime daugiausiai turtuolių.
„Politinių partijos lyderiai, kaip ir dabar, buvo atitrūkę nuo visuomenės: elitas – sau, liaudis – sau. 1926 m. karininkai nuvertė parlamentarizmą, tačiau visuomenė nepareiškė jokio didesnio protesto. Net 1940-aisiais, pirmaisiais mėnesiais po sovietinės okupacijos, mūsų visuomenė labiau džiaugėsi, kad nebėra Antano Smetonos, nei piktinosi, kad įžengė raudonoji armija. Visuomenė buvo apatiška, ji net bodėjosi partijomis, buvo didžiulis atotrūkis tarp politinių lyderių ir eilinių žmonių, beje, kaip ir dabar. Dėl valstietiškos visuomenės pobūdžio ne tik anuomet, bet ir dabar esame nepripratę savęs valdyti, nemokame pasinaudoti parlamentarizmo pranašumais, mums reikia „ciesoriaus“ – didelių galių prezidento“,  – apgailestauja A.Svarauskas.

Europos akimis, mes čiurškiame ant kaimynų

Tautinės valstybės kūrimas aštrino ne tik politinio gyvenimo priešakyje atsidūrusių lietuvių tarpusavio ginčus. To meto Vidurio ir Rytų Europoje nacionalinių valstybių kūrimosi formą įgavę procesai, istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus vertinimu, buvo teigiami – griuvo imperijos, visuomenės demokratėjo. Tačiau kai žemesni visuomenės sluoksniai ima veržtis į valdžią pagal vieną – tautinę identifikaciją, neišvengiama, kad Lietuvoje paaštrėjo santykiai su lenkais, žydais, vokiečiais. O juk lietuviai, 1923 m. duomenimis, tesudarė 69,2 proc. valstybės gyventojų.
A.Svarauskas primena, kad ideologijos ne bu vo jokios – tik šūkiai apie lietuvybę, krikščionybę, kovą su blogiu, o lenkai ir bolševikai ant analogiškų kortų buvo pastatę savo veiklą Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose.
Vidinė įtampa tarp lietuvių ir kitų tau tų, o kartu dar ir išorinės problemos Lietuvą darė labai trapią. „Daug kas numatė tokių valstybių žlugimą arba jų transformaciją, kas ir įvyko 1940 m., kai Baltijos valstybės išnyko iš politinio žemė lapio. Transformacija dramatiška, bet, pa brė žiu, ne beviltiška, nes net sovietmečiu išliko sienos, suvokimas, kad yra estų, latvių, lietuvių tautos, o tai leido susiformuoti potencialui valstybėms atgimti“, – pabrėžia Č.Laurinavičius.
Istorikas sako, kad Lietuva tarpukariu vieniems atrodė savotiškas chuliganas, norintis su visais kariauti, kitiems, priešingai, varginga maža valstybėlė, kurią didesni nori paminti, ir ji didvyriškai priešinasi. „Šiandien tokių drastiškų dilemų nebėra – sukamės bendroje ES rutinoje, nors būta ir ne visai vykusių išsišokimų“, – vertina Č.Laurinavičius. Is to rikas primena, kaip dėl to atrodome kitų vals tybių akyse. Čekijai pirmininkaujant ES čekų menininkas Davidas Černý Briuselyje eksponavo instaliaciją apie visas ES šalis, kurioje Lietuvą simbolizavo ant mūsų šalies kontūro sustatyti penki vyrukai, tarytum besišlapinantys į Rusijos pusę. Turime pripažinti, kad su kaimyne Rusija lig šiol ypač sunkiai sekasi rasti sugyvenimo formą, tačiau juk dvišaliai santykiai – tai tango, kurio vienas negali šokti.
Ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas Žalys primena, kad tarpukariu prezidentas A.Smetona, kalbėdamasis su užsienio diplomatais, pats yra Lietuvą palyginęs su mažu vaiku, laikančiu rankose degtukų dėžutę. Lietuvos teritorinės problemos tikrai galėjo sukelti Europoje didelį gaisrą, ir su tuo negalėjo nesiskaityti net didžiosios valstybės.
„Po 1923 m. sausio Lietuvos politikų galvose vienu metu visiškai taikiai sugyveno dvi nesutaikomos koncepcijos: Vilniaus klausimu – revizionizmas, Klaipėdos – status quo pa laikymas. Pirmu atveju reikėjo griauti Ver sa lio sistemą, kad susigrąžintume Vilniaus kraštą, o antruoju, Klaipėdos atveju, Versalio sis tema buvo traktuojama kaip šio krašto Lie tuvos sudėtyje garantas. Tokį konceptualų ne suderinamumą Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis yra pavadinęs „apskritimo kvadratūra“, kitaip sakant, neįmanomu dalyku. Bet jis buvo“, – primena ambasadorius.
Anuomet mūsų situacija buvo unikali ir tuo, kad nė viena kita Europos valstybė nebuvo praradusi savo sostinės. Svarbiausia užsienio politikos dalis buvo teritoriniai ginčai su kaimynais, o tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva, teturėjusiai 2,5 mln. gyventojų, tai reiškė didžiulę naštą. Tačiau, pabrėžia V.Žalys, juk ne dėl savo kaltės ar neišmanymo patyrėme tuos teritorinius ginčus.
Dabartinė situacija visiškai kitokia. „Ne su lygi namos epochos, skirtinga net Lietuvos geopolitinė aplinka, diktuojanti ir skirtingus uždavinius. Nebeturime bendros sienos su Vokietija, siena su Rusija – pietryčiuose, rytuose – Baltarusija. O didžiausias skirtumas, kad, tikėkimės, išsiveržėme iš geopolitinio įkaito Ber
ly no–Maskvos–Varšuvos trikampyje padėties, neturime jokių teritorinių problemų, santykiai su kaimynais, bent jau palyginti su prieš kariniu laikotarpiu, tiesiog idealūs“, – lygina V.Žalys.

Anuomet diplomatams teko išskirtinės svarbos misija, ir jai vykdyti jauna Respublika sugebėjo stebėtinai greitai suburti aukščiausios prabos diplomatinį korpusą. „Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis, tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis, diplomatas ir nuostabus rašytojas, dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras L.Donskis. Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo. L.Donskis pabrėžia, kad dabar Lietuva
– solidi ir gerbiama valstybė. „Skaitydamas tarpukario Lie tu vos diplomatų memuarus, kad ir Jurgio Sa vic kio, lyginu, koks buvo ano meto kolegų požiūris į Lietuvą Tautų Lygoje Ženevoje ir koks dabar. Anuomet reikėjo nuolat kovoti įrodinėjant Europai ir pasauliui, kad Lietuva ne koks triukšmadarys ar atsitiktinumas, o normali valstybė. Dabar požiūris į mus, pats ma tau, yra pagarbus. Ar tai mūsų pačių nuopelnas? Iki 2004 m. – taip, nes net didžiausi politi niai oponentai susivienijo dėl narystės ES ir NATO.  O po to stebuklų politi nia me gy  ve ni me nerodome, tik mūsų naudai veikia pa lan kus kontekstas“, – vertina europarlamen taras.
Tačiau, pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozo Skiriaus, nereikia turėti iliuzijų, kad dabar, kaip ir anuomet, didžiosioms valstybėms labai rūpi mažosios. „Kodėl mes – ES? Nes esame rinka, kurioje ga lima realizuoti savo produkciją, plius dar ir bu feris tarp Rusijos. Tačiau didžiosios valstybės dėl savo interesų gali susiderėti už mūsų nu garų“, – neslepia skepticizmo istorikas.

Valdininkija buvo mažiau savanaudė

Lygindami dviejų Respublikų politinį gyvenimą, kad ir kiek turėtume sentimentų smetoninei Lietuvai, negalime užmiršti, kad demokratinė ji buvo tik iki 1926 m. perversmo. Č.Laurinavičius primena: valdžia centralizuota, stipri kontrolė, didelis sekimo aparatas, slaptoji policija. Teisinė sistema nevienoda, pavyzdžiui, paveldėjimo normos vienokios Kauno, kitokios Suvalkų gubernijoje. Lais ves nė buvo tik literatūrinė, meninė mintis. Rašy tojai galėjo kurti valdžiai nepataikaujančius veikalus ir gauti premijas.
Vis dėlto, J.Skiriaus pastebėjimu, nors demokratijos trūkumai po 1926 m. buvo akivaizdūs, Lietuva turtėjo, buvo sukauptos aukso atsargos, litas tapo viena stipriausių pasaulio valiutų, žmonės gaudavo pastovius atlyginimus. „Valdininkija labiau rūpinosi žmonių nei savo interesais, buvo labiau patriotiška, suprato, kad Lietuvai labai svarbus išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Pavyzdžiui, prieš kario mokytojas, vertinant pagal to meto kontekstą, gyveno geriau už dabartinį. Aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas, bet gabus žmogus turėjo galimybę gauti nemokamą mokslą ir stipendiją“, – primena J.Skirius.
Augo miestai, kūrėsi akcinės bendrovės, daugėjo darbo vietų. Palyginti su to meto Danija, Olandija, atlyginimai pragyvenimo lygio atžvilgiu Lietuvoje buvo labai panašūs. Gal todėl ir emigracijos tempai nesulyginami su dabartiniais: per Pirmosios Respublikos me tus išvažiavo apie 103 tūkst., dauguma vykdavo tik užsidirbti, kad grįžtų ir nusipirktų ūkį, o per du Antrosios Respublikos dešimtmečius emigravo 670 tūkst., ir didelė dalis išvažiavo vi sam laikui.

Pranokome visur, išskyrus idealizmą

Vis dėlto pats esmingiausias dviejų Res publikų skirtumas – kad 22 metai Antrajai nė ra baigtinė data. Kad 1940-ieji – vis dar neužgy janti Lietuvos istorijos žaizda, dar kartą įro dė ir kilusios aštrios diskusijos, pasirodžius nau jai ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygai apie A.Smetoną. Ar buvo įmanomas kitas 1940 m. scenarijus? Istorikas Č.Lau ri na vi čius atkreipia dėmesį, kad nepasipriešinimas 1940
m. – trečia pakopa jų eilėje, kuriomis ri to si Lietuva, pamažu prarasdama savikontrolę.
Pirmiausia Lietuva užsienio politikos po žiū riu faktiškai nusiginklavo priimdama Len kijos 1938 m. padiktuotą ultimatumą. Kodėl nesipriešino? „Nes keista priešintis, kai tavęs prašo tik užmegzti diplomatinius santykius, o vokiečiai, kitos Vakarų valstybės daro didelį spaudimą jį priimti. 1939 m. dėl Klaipėdos buvo galima vokiečiams priešintis, modeliuojant situaciją, kad tada Lietuva, o ne Lenkija pirma būtų tapusi nacistinės Vokietijos auka. To nebuvo padaryta dėl daugelio priežasčių, taip pat ir vidinių – A.Smetonos baimės prarasti valdžią“, – aiškina Č.Laurinavičius.
Dar vienas klausimas, kokios galios buvo mūsų kariuomenė. Istorikas dr. Gediminas Rudis primena, kad karininko profesija buvo prestižinė, kariuomenėje gerai uždirbdavo, tad į karo mokyklą stodavo ne tik iš patriotizmo. Vyko perginklavimai – parako dūmams pinigo ne buvo gailima. Pro porciškai kariuomenė bu vo panašaus dydžio kaip kitose šalyse, tačiau joje buvo labai daug generolų. „Paraduose kariuomenė atrodė gerai. Bet ką galime pasakyti, kiek ji reiškė kaip karinės pajėgos, jei nekariavo nė vieno mūšio?“ – sa ko G.Rudis.
Tačiau, kaip pabrėžia istorikas, dėl situacijos 1940-aisiais kariškiai niekuo dėti – kokį gavo įsakymą, taip ir veikė. Jei įsakymas būtų buvęs priešintis, ar rezultatas galėjo būti kitoks? „Liūdnai būtų baigęsi“, – mano G.Ru dis.
Apibendrinant galima teigti, kad de mok ra tinės valstybės kūrimo kelyje antrasis Lie tuvos mė ginimas daug sėkmingesnis už pirmąjį. „Kad ir kokių šlubčiojimų pasitaiko, turime de mokratinius rinkimus, pakankamai aiškų val džių padalijimą. Užsienio politika nepalygina ma vien tuo požiūriu, kad Lietuva dabar pri pažinta valstybė, neturinti teritorinių nesuta rimų. Anuomet Europoje vienas po kito dy go autoritariniai režimai, o dabar mes apsupti de mokratinių valstybių, išskyrus Baltarusiją ir Rusiją. Lietuva kaip niekada anks čiau giliai integruota į demokratinių valstybių kontekstą, ES, NATO, tad net teorinių pavojų prarasti demokratiją nėra. Tiesa, yra kitų, pavyzdžiui, sparti emigracija, kuriai nebuvome pasirengę“, – pabrėžia L.Dons kis.
Jo manymu, vienintelis smetoninės Lie tuvos pranašumas tas, kad idealizmo, pasiauko jimo savo šaliai anuomet būta daugiau. Valstybinių institucijų tinklas buvo daug siauresnis ir daugelis dalykų buvo savanoriški. Stu dentai, baigę studijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Pran cūzijoje, grįždavo į Lietuvą. Ne pri klau somybės pradžioje buvusi agrarinė valstybė, kuriai trūko profesionalų, mokslininkų, diplomatų, apie 1925 m. visa tai jau turėjo ir atrodė pakankamai europietiškai.
„Idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai rei-kėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitais atžvilgiais ją per 22 metus esame pranokę. Viskas, tikiu, tik gerės, tik reikia atjauninti mokslo, kultūros, politikos elitą, daugiau pasitikėti jaunais žmonėmis“, – apibendrina L.Donskis. ■

Lietuva ir 1918–1940 m., ir 1990–2012 m. pasaulį stebino savita užsienio politika, o vidaus politinei vienybei mus susiedavo tik bendras priešas arba didis tikslas.

Kovo 11-ąją Antroji Lietuvos Respublika taps beveik vienmetė su Pirmąja. Dviejų Respublikų 22 metų gyvenimo lyginimas, be jokių abejonių, – dabartinės naudai: Pirmoji, 1918-ųjų gimimo, 22-ejų buvo ištrinta iš politinio žemėlapio, o dabartinės demokratinė ateitis niekam nekelia abejonių. Vis dėlto, kad ir kokiose skirtingose epochose joms teko gyvuoti, kad ir kokia skirtinga misija joms teko savo meto Europos istorijoje, tarp jų įmanoma rasti nemažai paralelių.
„Veidas“ bandė paanalizuoti, kokius ženklus mūsų valstybės ir Europos istorijoje paliko vieni ir kiti dvidešimt dveji nepriklausomybės metai, kiek  tarpukariu ir kiek dabar prilygstame europiečio standartui.

Įtvirtinti nepriklausomybę – ne lengviau, nei iškovoti
Lietuviai visais amžiais buvo neprilygstami, kai reikėjo kovoti dėl savo nepriklausomybės. Tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios Aktai – paminklas tautos išminčiai, drąsai, vienybei. Tačiau abiem atvejais parašai po jais dar nereiškė nepriklausomybės ir laisvės de facto. Vasario 16-osios Aktas įgijo reikšmės tik 1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, iki tol Lietuvos Tarybą vokiečiai laikė tik patariamąja. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą daugiau nei po dvejų metų po nepriklausomybės paskelbimo, 1920 m. gegužę. Dar po dvejų metų Lietuva įgijo Konstituciją ir nacionalinę valiutą.
Antrosios Respublikos statybai kertinius akmenis taip pat teko kloti ne vienus metus. Kova dėl nepriklausomybės įtvirtinimo pareikalavo keturiolikos Sausio 13-osios aukų. Tik po daugiau nei trejų nepriklausomybės metų, 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvos sieną kirto paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys, beje, ačiū Lietuvos derybininkams, metais anksčiau nei Vokietijos, Latvijos, Estijos. 1992 m. pabaigoje įsigaliojo naujoji Konstitucija. O energetinės nepriklausomybės link ne ką pasistūmėjome lig šiol, netgi atvirkščiai: 1990 m. turėjome jos daugiau, nes veikė Ignalinos branduolinė jėgainė.
Oficialiosios pasaulio sostinės, kaip ir tarpukariu, nepuolė glėbesčiuotis su pareiškusia apie savo grįžimą į politinį žemėlapį valstybe. Paradoksas, bet pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. gegužę paskelbė pripažįstanti pati valstybės statuso neturinti Moldova. Pirmoji iš suverenių valstybių tai 1991 m. vasarį padarė mažutė ir tolima Islandija. Tik po to įsidrąsino stambesni pasaulio politikos žaidėjai.
Įsivaizdavimas, kad esame laukiami ES ir NATO, pasirodė naivus: elitiniai klubai vis kartojo, jog Lietuva – jau prie pat jų slenksčio, tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai. Antra vertus, dabar begalime su nostalgija prisiminti tą beldimąsi į ES ir NATO duris, bandymą pasitempti aukščiau, nei esame, nes iki 2004 m. visus vienijo bendra siekiamybė, o po to nė vienos visuomenę telkiančios idėjos taip ir neatsirado.

Vienybė trumpai težydėjo
Nors ir anais, ir dabartiniais laikais susikibę už rankų giedame „vienybė težydi“, bet, kaip pastebi į 1918–1940 m. politinę raidą besigilinantis istorikas dr. Artūras Svarauskas, tiek tarpukariu formuojant Steigiamąjį Seimą, tiek 1990-aisiais didžiulio entuziazmo užteko trumpam – po dvejų trejų metų prasidėjo apatija, vidiniai ginčai, peštynės. Politiniame valdyme iki 1926 m. vyravę krikščionys demokratai be perstojo niovėsi su valstiečiais liaudininkais, bet ne dėl ekonominių ir socialinių dalykų, o, pavyzdžiui, dėl to, ar tikybos dėstymas mokyklose bus privalomas. Ak, kaip tai primena šių dienų partines batalijas, per kurias problemos esmė dažniausiai paskandinama antraeilėse smulkmenose.
Atkūrus Antrąją Respubliką Kovo 11-osios signatarai vienoje salėje kartu nesugebėjo dirbti nė poros metų. Vis daugiau Sąjūdžio pirmeivių išstumiama iš politinės arenos pirmųjų gretų. 1992 m. Seimo rinkimuose į valdžią išrenkami buvę komunistai. Lietuviškuoju Havelu laikomas Vytautas Landsbergis, europarlamentaro Leonido Donskio vadinamas tikra Dievo dovana Lietuvai, niekada nebuvo išrinktas prezidentu.
Ar politinėmis batalijomis tarpukariu skyrėmės nuo Vakarų Europos? Istorikas A.Svarauskas primena, kad Vakarų šalys turėjo valstybingumo tradiciją, čia jau buvo susiformavęs politinis elitas, o pas mus į politiką daug kas atėjo tiesiai nuo žagrės – absoliuti dauguma Steigiamojo Seimo buvo valstiečiai, smulkūs ūkininkai. Išsilavinusių žmonių buvo ne per daugiausiai, be to, jie nesugebėjo pasiūlyti populiarių šūkių, ir liaudis jų nesuprato. Kad patrauktų žmones, daugelis partijų ėmė kelti radikalius ekonominius šūkius apie turto nacionalizavimą, žemės išdalijimą. Paradoksas: krikščionys demokratai pagal idėjas anuomet buvo tikri socialdemokratai, o dabar socialdemokratai, nors deklaruoja kairiąsias idėjas, patys išpažįsta dešiniąsias – tarp šios partijos politikų Seime daugiausiai turtuolių.
„Politinių partijos lyderiai, kaip ir dabar, buvo atitrūkę nuo visuomenės: elitas – sau, liaudis – sau. 1926 m. karininkai nuvertė parlamentarizmą, tačiau visuomenė nepareiškė jokio didesnio protesto. Kad ir kaip liūdna, net 1940-aisiais, pirmaisiais mėnesiais po sovietinės okupacijos, mūsų visuomenė labiau džiaugėsi, kad nebėra Antano Smetonos, nei piktinosi, kad įžengė raudonoji armija. Visuomenė buvo apatiška, ji net bodėjosi partijomis, buvo didžiulis atotrūkis tarp politinių lyderių ir eilinių žmonių, beje, kaip ir dabar. Dėl valstietiškos visuomenės pobūdžio ne tik anuomet, bet ir dabar esame nepripratę savęs valdyti, nemokame pasinaudoti parlamentarizmo pranašumais, mums reikia „ciesoriaus“ – didelių galių prezidento“, – apgailestauja A.Svarauskas.

Europos akimis, mes čiurškiame ant kaimynų
Tautinės valstybės kūrimas aštrino ne tik politinio gyvenimo priešakyje atsidūrusių lietuvių tarpusavio ginčus. To meto Vidurio ir Rytų Europoje nacionalinių valstybių kūrimosi formą įgavę procesai, istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus vertinimu, buvo teigiami – griuvo imperijos, visuomenės demokratėjo. Tačiau kai žemesni visuomenės sluoksniai ima veržtis į valdžią pagal vieną – tautinę identifikaciją, neišvengiama, kad Lietuvoje paaštrėjo santykiai su lenkais, žydais, vokiečiais. O juk lietuviai, 1923 m. duomenimis, tesudarė 69,2 proc. valstybės gyventojų.
A.Svarauskas primena, kad ideologijos nebuvo jokios – tik šūkiai apie lietuvybę, krikščionybę, kovą su blogiu, o lenkai ir bolševikai ant analogiškų kortų buvo pastatę savo veiklą Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose.
Vidinė įtampa tarp lietuvių ir kitų tautų, o kartu dar ir išorinės problemos Lietuvos valstybę darė labai trapią. „Daug kas numatė tokių valstybių žlugimą arba jų transformaciją, kas ir įvyko 1940 m., kai Baltijos valstybės išnyko iš politinio žemėlapio. Transformacija dramatiška, bet, pabrėžiu, ne beviltiška, nes net sovietmečiu išliko sienos, suvokimas, kad yra estų, latvių, lietuvių tautos, o tai leido susiformuoti potencialui valstybėms atgimti“, – pabrėžia Č.Laurinavičius.
Istorikas sako, kad Lietuva tarpukariu vieniems atrodė savotiškas chuliganas, norintis su visais kariauti, kitiems, priešingai, varginga maža valstybėlė, kurią didesni nori paminti, ir ji didvyriškai priešinasi. „Šiandien tokių drastiškų dilemų nebėra – sukamės bendroje ES rutinoje, nors būta ir ne visai vykusių išsišokimų“, – vertina Č.Laurinavičius.
Istorikas primena, kaip dėl to atrodome kitų valstybių akyse. Čekijai pirmininkaujant ES čekų menininkas Davidas Černý Briuselyje eksponavo instaliaciją apie visas ES šalis, kurioje Lietuvą simbolizavo ant mūsų šalies kontūro sustatyti penki vyrukai, tarytum besišlapinantys į Rusijos pusę. Turime pripažinti, kad su kaimyne Rusija lig šiol ypač sunkiai sekasi rasti sugyvenimo formą, tačiau juk dvišaliai santykiai – tai tango, kurio vienas negali šokti.
Ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas Žalys primena, kad tarpukariu prezidentas A.Smetona, kalbėdamasis su užsienio diplomatais, pats yra Lietuvą palyginęs su mažu vaiku, laikančiu rankose degtukų dėžutę. Lietuvos teritorinės problemos tikrai galėjo sukelti Europoje didelį gaisrą, ir su tuo negalėjo nesiskaityti net didžiosios valstybės.
„Po 1923 m. sausio Lietuvos politikų galvose vienu metu visiškai taikiai sugyveno dvi nesutaikomos koncepcijos: Vilniaus klausimu – revizionizmas, Klaipėdos – status quo palaikymas. Pirmu atveju reikėjo griauti Versalio sistemą, kad susigrąžintume Vilniaus kraštą, o antruoju, Klaipėdos atveju, Versalio sistema buvo traktuojama kaip šio krašto Lietuvos sudėtyje garantas. Tokį konceptualų nesuderinamumą Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis yra pavadinęs „apskritimo kvadratūra“, kitaip sakant, neįmanomu dalyku. Bet jis buvo“, – primena ambasadorius.
Anuomet mūsų situacija buvo unikali ir tuo, kad nė viena kita Europos valstybė nebuvo praradusi savo sostinės. Svarbiausia užsienio politikos dalis buvo teritoriniai ginčai su kaimynais, o tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva, teturėjusiai 2,5 mln. gyventojų, tai reiškė didžiulę naštą. Ambasadorius pabrėžia, kad juk ne dėl savo kaltės ar neišmanymo patyrėme tuos teritorinius ginčus.
Jis pabrėžia, kad dabartinė situacija visiškai kitokia. „Nesulyginamos epochos,  skirtinga net Lietuvos geopolitinė aplinka, diktuojanti ir skirtingus uždavinius. Nebeturime bendros sienos su Vokietija, siena su Rusija – pietryčiuose, rytuose – Baltarusija. O didžiausias skirtumas, kad, tikėkimės, išsiveržėme iš geopolitinio įkaito Berlyno–Maskvos–Varšuvos trikampyje padėties, neturime jokių teritorinių problemų, santykiai su kaimynais, bent jau palyginti su prieškariniu laikotarpiu, tiesiog idealūs“, – lygina V.Žalys.
Europarlamentaras L.Donskis taip pat pabrėžia, kad dabar Lietuva – solidi ir gerbiama valstybė. „Skaitydamas tarpukario Lietuvos diplomatų memuarus, kad ir Jurgio Savickio, lyginu, koks buvo ano meto kolegų požiūris į Lietuvą Tautų Lygoje Ženevoje ir koks dabar. Anuomet reikėjo nuolat kovoti įrodinėjant Europai ir pasauliui, kad Lietuva ne koks triukšmadarys ar atsitiktinumas, o normali valstybė. Dabar požiūris į mus, pats matau, yra pagarbus. Ar tai mūsų pačių nuopelnas? Iki 2004 m. – taip, nes net didžiausi politiniai oponentai susivienijo dėl narystės ES ir NATO. O po 2004 m. stebuklų politiniame gyvenime nerodome, tik mūsų naudai veikia palankus kontekstas“, – vertina europarlamentaras.
Tačiau, pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozo Skiriaus, nereikia turėti iliuzijų, kad dabar, kaip ir anuomet, didžiosioms valstybėms labai rūpi mažosios. „Kodėl mes – ES? Nes esame rinka, kurioje galima realizuoti savo produkciją, plius dar ir buferis tarp Rusijos. Tačiau didžiosios valstybės dėl savo interesų gali susiderėti už mūsų nugarų“, – neslepia skepticizmo istorikas.

Valdininkija buvo mažiau savanaudė
Lygindami dviejų Respublikų politinį gyvenimą, kad ir kiek turėtume sentimentų smetoninei Lietuvai, negalime užmiršti, kad demokratinė ji buvo tik iki 1926 m. perversmo. Č.Laurinavičius primena: valdžia centralizuota, stipri kontrolė, didelis sekimo aparatas, slaptoji policija. Teisinė sistema nevienoda, pavyzdžiui, paveldėjimo normos vienokios Kauno, kitokios Suvalkų gubernijoje. Laisvesnė buvo tik literatūrinė, meninė mintis. Rašytojai galėjo rašyti valdžiai nepataikaujančius veikalus ir gauti premijas.
Vis dėlto, J.Skiriaus pastebėjimu, nors demokratijos trūkumai po 1926 m. buvo akivaizdūs, Lietuva turtėjo, buvo sukauptos aukso atsargos, litas tapo viena stipriausių pasaulio valiutų, žmonės gaudavo pastovius atlyginimus. „Valdininkija labiau rūpinosi žmonių nei savo interesais, buvo labiau patriotiška, suprato, kad Lietuvai labai svarbus išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Pavyzdžiui, prieškario mokytojas, vertinant pagal to meto kontekstą, gyveno geriau už dabartinį. Aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas, bet gabus žmogus turėjo galimybę gauti nemokamą mokslą ir stipendiją“, – primena J.Skirius.
Augo miestai, kūrėsi akcinės bendrovės, daugėjo darbo vietų. Palyginti su to meto Danija, Olandija, atlyginimai pagal pragyvenimo lygį šalyse, Lietuvoje buvo labai panašūs. Gal todėl ir emigracijos tempai nesulyginami su dabartiniais: per 20 metų išvažiavo apie 100 tūkst., dauguma vykdavo tik užsidirbti, kad grįžtų ir nusipirktų ūkį, o per Antrosios Respublikos du dešimtmečius emigravo 670 tūkst., ir didelė dalis išvažiavo visam laikui.

Pranokome visose srityse, išskyrus idealizmo
Vis dėlto pats esmingiausias dviejų Respublikų skirtumas – kad 22-eji metai Antrajai nėra baigtinė data. Kad 1940-ieji – vis dar neužgyjanti Lietuvos istorijos žaizda, eilinį kartą įrodė ir kilusios aršios diskusijos, pasirodžius naujai ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygai apie A.Smetoną. Ar buvo įmanomas kitas 1940-ųjų scenarijus? Istorikas Č.Laurinavičius atkreipia dėmesį, kad nepasipriešinimas 1940 m. – trečias pakopų eilėje, kuriomis ritosi Lietuva, palaipsniui prarasdama savikontrolę. Pirmiausia Lietuva užsienio politikos požiūriu faktiškai nusiginklavo priimdama Lenkijos 1938 m. padiktuotą ultimatumą. Kodėl nesipriešino? „Nes keista priešintis, kai tavęs prašo tik užmegzti diplomatinius santykius, o vokiečiai, kitos Vakarų valstybės daro didelį spaudimą jį priimti. 1939 m. dėl Klaipėdos buvo galima vokiečiams priešintis, modeliuojant situaciją, kad tada Lietuva, o ne Lenkija pirma būtų tapusi nacistinės Vokietijos auka. To nebuvo padaryta dėl daugelio priežasčių, taip pat ir vidinių – A.Smetonos baimės prarasti valdžią“, – aiškina istorikas.
Dar vienas klausimas, kokios galios buvo mūsų kariuomenė. Istorikas dr. Gediminas Rudis pastebi, kad senose kronikose užfiksuota daug uniformuotų žmonių, kariuomenė turėjo gerą vardą, kariškiai net į teatrą vaikščiojo su uniforma. Karininko profesija buvo prestižinė, čia gerai uždirbdavo, tad į karo mokyklą stodavo ne tik dėl patriotizmo. Vyko reorganizacijos, perginklavimai – parako dūmams pinigo nebuvo gailima. Proporciškai kariuomenė buvo panašaus dydžio kaip kitose šalyse, tačiau joje buvo labai daug generolų – per visą tarpukarį kiek per pusšimtį – trijų divizijų kariuomenei aiškiai per daug.
„Paraduose kariuomenė atrodė gerai. Bet ką galime pasakyti, kiek ji reiškė kaip karinės pajėgos, jei nekariavo nė vieno mūšio? “ – sako G.Rudis, pridurdamas, kad ir dabar mažai ką žinome, ko verta dabartinė.
Tačiau, pabrėžia istorikas, dėl situacijos 1940-aisiais kariškiai niekuo dėti – kokį gavo įsakymą, taip ir veikė. Jei įsakymas būtų priešintis, kitoks? „Liūdnai būtų baigęsi“, – mano G.Rudis. Jis priduria, kad 1940-aisiais dalis karininkų pasitraukė į sovietinę 16-ąją diviziją, nedaug jų kariavo vokiečių pusėje, dalis dalyvavo žydų šaudyme, kiti emigravo ir mirė lovose kaip civiliai. Miškuose partizaniniame kare aukštieji karininkai galvos neguldė.
Taigi, apibendrinant, demokratinės valstybės kūrimo kelyje Lietuvos antrasis mėginimas daug sėkmingesnis už pirmąjį. „Kad ir kokių šlubčiojimų pasitaiko, turime demokratinius rinkimus, pakankamai aiškų valdžių padalijimą. Užsienio politikoje nepalyginama jau ta prasme, kad Lietuva dabar pripažinta valstybė, neturinti teritorinių nesutarimų. Anuomet Europoje vienas po kito dygo autoritariniai režimai, o dabar mes apsupti demokratinių valstybių, išskyrus Baltarusiją ir Rusiją. Lietuva kaip niekada anksčiau giliai integruota į demokratinių valstybių kontekstą, tad net teorinių pavojų prarasti demokratiją nėra. Tiesa, yra kitų, pavyzdžiui, sparti emigracija, kuriai nebuvome pasirengę“, – pabrėžia L.Donskis.
Jo manymu, vienintelis privalumas smetoninės Lietuvos naudai – idealizmo, pasišventimo savo šaliai anuomet būta daugiau. Valstybinių institucijų tinklas buvo daug siauresnis ir daugelis dalykų buvo laisvanoriški. Studentai, baigę studijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, grįždavo į Lietuvą. Nepriklausomybės pradžioje buvusi agrarinė valstybė, kuriai trūko profesionalų, mokslininkų, diplomatų, apie 1925 m. visa tai jau turėjo ir atrodė pakankamai europietiškai.
„Idealizmo ir pasišventimo savo šaliai reikėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitur ją per 22-ejus metus esame pranokę. Viskas, tikiu, tik gerės, tik reikia atjauninti mokslo, kultūros, politikos elitą, daugiau pasitikėti jaunais žmonėmis“, – apibendrina L.Donskis.