„Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL) vadovaujantis traumatologas dr. Algimantas Pamerneckas (56 m.) profesiniu požiūriu aukso amžių išgyveno Kauno klinikose, tačiau, jei ne jis, buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, matyt, ir šiandien vis dar dirbtų labai nuostolingai. Naujam gyvenimui ją prikėlęs medikas juokauja nekilęs be sparnų, bet pastangų siekiant užtikrinti ligoninės gyvenimą ir šiandien reikia daug.
Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ
– Teko girdėti, kad dėl taupumo jūsų vadovaujamoje ligoninėje ir šiandien nėra tualetinio popieriaus, o nakčiai visame pastate gesinama šviesa?
– Pradėjęs vadovauti ligoninėje radau daug sovietinio raugo. Viskas valdiška, taigi švaistoma. Vienas iš mano argumentų kalbantis su darbuotojais buvo toks, kad visas mūsų turtas – vienoje sąskaitoje. Jei vandens čiaupai sugedę ir vanduo pliaupia, o mes nekreipiame į tai dėmesio, paromis deginame elektrą, o vietoj vienkartinio naudojimo imame daugkartinio naudojimo brangias pašluostes, tai tuština visų mūsų kišenes.
Ligoninę galėčiau palyginti su visaverte, vaikus auginančia šeima, kuri funkcionuoja pagal tam tikrus verslo dėsnius, susiduria su ekonominiais iššūkiais. Taigi nakčiai šviesa ten, kur jos nereikia, mūsų ligoninėje gesinama. Ateityje tai išspręsime pasitelkę judesio daviklius, kurie pacientui ar gydytojui praėjus automatiškai užges. Taip bus taupomos visų mūsų lėšos.
– Pradėjęs vadovauti ligoninei radote 5 mln. Lt metinių nuostolių, kuriuos per porą metų pakeitėte į 8 mln. Lt pelną. Net Vyriausybėje nuo tokio jūsų indėlio į šalies sveikatos apsaugą stojo nejauki tyla: juk dažniausiai kaulijama trūkstamų lėšų, o čia – pliusas.
– Nepakilau be sparnų ir toliau nežadu be jų skristi. O jei kalbėtume apie skrydį, imk vašką, lipdyk sparnus ir bandyk mosuoti rankom. Jeigu Ikaras pakilo, gal ir tau pavyks. Tik nekilk per arti saulės, kad vaškas neištirptų, – pavyzdžiai iš istorijos žinomi. Taigi ir žmogus gali kilti.
Džiaugiuosi ne tik keisdamas vienos ligoninės gyvenimą, o per metus mes dirbame su 130 tūkst. pacientų, bet ir galėdamas prisidėti prie sveikatos apsaugos sistemos formavimo. Tai nėra lengva: penkias dienas per savaitę dirbu po 13 ar 14 val. per dieną, iškrinta savaitgaliniai budėjimai, rytai įsibėgėja 7 val., o darbai baigiasi 21 val.
– 2013 m. didesnį minusą nei jūsų turėjo tik Šiaulių (8 mln. Lt) ir Panevėžio (10 mln. Lt) ligoninės. Kaip jums pavyko sutvarkyti finansus?
– Pagerėjusį finansinį rezultatą lėmė didelis dėmesys viešiesiems pirkimams. Ligoninė – lyg didžiulis kombinatas, perkantis ir prekes, ir paslaugas: maitinimo, remonto, infrastruktūros palaikymo. Anksčiau ji visas medicininės įrangos remonto paslaugas pirko, nieko neremontavo pati. Įsivaizduokite, reikia įkalti vinį į sieną, ir jau kviečiamas meistras. Taupydami lėšas įsteigėme medicinos technikos priežiūros padalinį.
Taip pat ėmiau gilintis į įspūdingo dydžio ligoninės sąskaitų apmokėjimą, ėmiau tikrinti atliktų darbų aktus ir radau įdomių dalykų. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad vienos bendrovės atstovas mūsų ligoninei remontavo prietaisą 32 valandas, nors dirbo tik vieną dieną, o už 15 min. ligoninė mokėjo 500 Lt. Detalių nežinau, prieš akis – tik sąskaita, sutartis ir darbų aktas. Tačiau juk kažkas priiminėjo tuos darbus, yra padalinio administratoriaus parašas, taigi sukviečiau vyriausiąsias slaugytojas ir pranešiau, kad mus apvogė. Padėjau ant stalo aktus ir pasakiau: tai įrodymas, kad ir jūs dalyvavote vagystėje. Reikėjo matyti jų akis. Jos ėmė tvirtinti, kad kai pasirašinėjo dokumentus, valandų įrašyta nebuvo, o gal į tai tiesiog nebuvo gilinamasi?
Ateityje paprašiau ranka įrašyti samdomo darbuotojo darbo valandas, o jei mato, kad jos rašomos neteisingai, – turėti drąsos pasipriešinti. Taip ir pasakiau: jei jums atneša už tai šokolado, nustatykite ir jo kainą. Jei ir toliau taip, neturėsime galimybių jums atlyginimų ne tik didinti, bet ir esamų išmokėti.
– Nejau tai taip paprasta – nustatyti, kur prasideda korupcija?
– Iš motinos esu paveldėjęs gebėjimą sujungti iš pažiūros tarpusavyje nederančius elementus, leidžiančius išvysti sistemos vaizdą. Ši savybė man pravertė ir gilinantis į dezinfekcinių vienkartinių ligoninės pašluosčių kainas.
Negalėdamas patikėti, kad mūsų ligoninei jų prireikia net 10 tūkst., leidau sau užsukti į sanitarines patalpas ir pats tuo įsitikinti. Ant lentynos išvydau užrašą „Vienkartinės šluostės“, nors iš praktikos žinau, kad jos skirtos daugkartiniam naudojimui. Taip supratau, kad ligoninėje naudotos daugkartinio naudojimo šluostės, kurių ir kaina atitinkama.
Norėdamas sužinoti, kiek tiksliai jų panaudojama, įdarbinau šiukšlių rūšiuotoją ir paprašiau atmesti į šalį spalvotas pašluostes, kad bent kiek suprasčiau, kiek jų patenka į šiukšles, bet žmogus mane patikino, jog į šiukšliadėžes jų visai nepatenka. Tada ėmiau darbuotojų klausinėti, kur jos dingsta. Kai kuriuos ši tema taip suerzino, kad jie trenkė man ant stalo pareiškimus išeiti iš darbo.
Į smulkesnes detales nesileisiu: tiesiog visos sutartys iki man tampant ligoninės vadovu buvo nenaudingos ligoninei. Po pusmetį trukusios mano analizės ir stebėjimų darbas ligoninėje ėmė styguotis, pradėjome ginti ligoninės interesus, normaliai dirbti su tiekėjais, todėl tai ir leido pasiekti 8 mln. Lt pliusą.
Daug kas buvo labai nustebę, kad ligoninės direktoriaus konkursą laimėjo praktikuojantis traumatologas. Vieni žinojo, kad prieš tai buvau dirbęs skyriaus vadovu, kiti mane laikė tik vienu iš 350 gydytojų.
– Tačiau vis tiek buvote ligoninės vadybos naujokas?
– Vadyba ir organizavimas mane visą laiką traukė. Dar medicininių stažuočių metu ėmiau tuo domėtis, juolab kad ir terpė tam buvo palanki: turėjau galimybę pamatyti geriausias pasaulio mokyklas, padirbėti geriausiose pasaulio klinikose. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad organizaciniai dalykai – raktas į sėkmingą pacientų gydymą.
Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė mano darbo praktikoje – ketvirta. Prieš tai dirbau Telšių, Klaipėdos ir Kauno klinikose, taigi savo patirtį galiu lyginti. Tačiau dar dirbdamas skyriaus vadovu pastebėjau, kad mūsų ligoninės administracijos darbas labai uždaras.
– Kaip apskritai funkcionuoja didelė ligoninė?
– Ligoninėje dirba 1500 žmonių: 1000 slaugytojų, 350 gydytojų, 150 administracijos ir ūkio specialistų. Iki 2010-ųjų ši gydymo įstaiga buvo
pavaldi savivaldybei, o po to perėjo Sveikatos apsaugos ministerijos globon, bet profilio nepakeitė.
Kas 10 dienų ligoninė teritorinei ligonių kasai pateikia ataskaitą apie išgydytų pacientų skaičių. Už tai gauname iš jos pinigų. Mes taip pat atsiskaitome su paslaugų teikėjais. Kaip verslo partneris esame patikimas – skolų niekam neturime.
Norėdami dar labiau taupyti nusprendėme patys gaminti maistą ligoninėje ir kreipėmės į ministeriją leidimo.
– O tam dar reikia leidimo?
– Į ministeriją kreipėmės kaip į steigėją, kuris leistų ligoninės struktūroje turėti pacientų maitinimo skyrių ir patiems jį organizuoti. Žinome, kad SAM skiria lėšų Klaipėdos ir Kauno ligoninėms būtent maitinimui organizuoti, taigi nebūtume pirmieji.
– Klausydamasis jūsų pasigyrimų, kaip iš minus 5 mln. Lt ligoninė ėmė generuoti 8 mln. Lt pelną, kiekvienas bent kiek ekonomiką išmanantis žmogus pasakys, kad kažką juk labai nuskriaudėte: kažkas nebegavo savo dalies, medikamentų, technikos tiekėjai nebegauna tokių didelių viršpelnių. Nebijote, kad jums keršys?
– Esu girdėjęs kalbų, kad būtent už tai norima mane atleisti. Bet taip, iš tiesų kai kurie verslai labai daug prarado ir vis dar praranda dėl to, kad įvedėme elementarią viešųjų pirkimų tvarką. Jei tik kai kurie verslininkai Lietuvoje nebūtų pernelyg godūs, sąžiningai dalyvautų konkursuose, jokių bėdų nekiltų. Juk rengiami konkursai, siūloma paslaugų kainą, natūralu, kad kažkas pralaimi, bet yra žmonių, nepripažįstančių pralaimėjimo. Jie įsitikinę, kad privalo laimėti bet kokia kaina. Jei nelaimi konkurenciniu būdu, ieško kitų poveikio priemonių, kurios užtikrintų jiems laimėjimą.
Vadovaudamas ligoninei su tuo susiduriu kasdien ir galiu tik įtarti, kad tie dalykai vienaip ar kitaip lemia kai kuriuos sprendimus.
– Nepikta?
– Ši tema labai sudėtinga, bet pokyčiai vyksta. Tuo metu, kai įstojau į Medicinos institutą, mano motina neatsigynė bendradarbių klausimų: kiek reikėjo sumokėti, kad Algis į mediciną įstotų? Mama ilgai ir nuobodžiai joms aiškino, kad pakako gerai išlaikyti egzaminus. Tikiuosi, kad nei mamos, nei savo mokytojų – amžiną atilsį sąnarių protezavimo pirmtako Lietuvoje dr. Vytauto Purlio, belgų profesoriaus, kurį vadinu savo krikštatėviu, dr. Polo Maria Rommenso nenuvyliau.
– 2013 m. duomenimis, pagal vidutinę apskaičiuotąją stacionarių paslaugų balo vertę universitetinėms ligoninėms teko 0,82 cento, respublikos lygio ligoninėms – 0,76 ct, o jūsų ligoninei – vos 0,68 ct. Kodėl? Kaip pavyko tai pakeisti?
– 2009–2015 m. vidutinis finansavimo balas buvo 0,91, tačiau mūsų ligoninė – RVUL – gavo vos 68 cento. Pernai su ligonių kasomis sutartį pasirašiau paskutinis Lietuvoje: iš viceministro girdėjau, kad jei to nepadarysiu, kils politinis skandalas. Bet pasiekėme šalies lygį.
Ministerijai teko pripažinti, kad mes pacientus dažniausiai guldome, nes jie sunkūs ligoniai (85 proc.), todėl mūsų įstaigai buvo koreguojamas standartinis paslaugų apmokėjimo modelis: su įprastiniu finansavimu būtume neišgyvenę.
– O gydytojams ir slaugytojoms yra naudos iš to, kad ligoninei sekasi geriau?
– Nuo liepos 1-osios atlyginimus slaugytojoms padidinome 10 proc. Tai neliko nepastebėta: su manimi ėmė sveikintis vis daugiau darbuotojų. Einu ligoninės koridoriumi ir nesuprantu, kodėl girdžiu tiek daug „labas“. Svarstau, gal išgražėjau?
Trys ketvirtadaliai pacientų, patekusių į mūsų ligoninę, sunkūs, taigi mūsų medikams nuolat tenka būti geros formos, kad prireikus galėtų gesinti kilusį gaisrą. Žinodami, kad mūsų darbas galbūt sunkesnis nei artimiausių kaimynų, neturime kito pasirinkimo, kaip tik siūlyti darbuotojams konkurencingą atlyginimą.
Valstybės politikos šioje srityje nėra, nors man atrodo, kad skubi pagalba turėtų būti geriau apmokama. Todėl ir šiemet svarstome galimybę visiems ligoninės darbuotojams išmokėti vienkartinę priemoką. Tai nebūtų 13-asis atlyginimas, bet vis šiokia tokia paskata.
– Ar tiesa, kad pastaruoju metu jūs vis dažniau kviečiamas į Sveikatos apsaugos ministeriją? Už ką patekote sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės nemalonėn?
– Numanau, kodėl ministrė taip elgiasi ir kodėl vis sukyla jos ambicijos. Bet mūsų ligoninė niekuo neprasikalto: juk atlyginimai padidėjo tūkstančiui darbuotojų! Kariauti su ministrais nėra lengva, bet jei to neįvardysiu garsiai, tik save apgaudinėsiu, neįvertinsiu situacijos adekvačiai.
Esu nusiteikęs ginti savo žmones, ir jei jau kažkas skelbia mums karą, turiu atsakyti tuo pačiu.
– Ko reikia, kad karo dėl ambicijų nebūtų, o sveikatos apsaugai skirti mokesčių mokėtojų pinigai atitektų tik pacientams ir juos gydantiems medikams?
– Sovietinės okupacijos metais 80 proc. sveikatos priežiūros problemų sprendėme ligoninėse ir 20 proc. ambulatoriškai, o šiandien siekiamybė – tik 20 proc. gydymo problemų spręsti stacionaruose ir net 80 proc. ambulatoriškai arba su šeimos gydytoju. Tačiau kalbėdami apie sveikatos priežiūrą pirmiausia turime pasiūlyti žmonėms alternatyvą, o ne imtis radikalių pokyčių.
Apskaičiuota, kad 1000 gyventojų turėtų tekti vienas šeimos gydytojas, tačiau žiūrint į sutartį su Valstybine ligonių kasa aiškėja, kad šeimos gydytojas turi būti pasiekiamas visą parą ištisus metus. Išeina, kad vienas lauke – ne karys, reikia ir slaugytojų, ir transporto priemonių, ir ne vieno automobilio, nes jam išvažiavus 60 km už miesto šis lieka be mediko, galinčio suteikti pagalbą. Kitaip sakant, mums reikia išplėtoto šeimos gydytojų ir socialinės rūpybos tinklo.
– Tarsi viskas paprasta, tai kodėl tada net ketvirtį amžiaus tokie pokyčiai sveikatos apsaugos sistemą aplenkė?
– Galbūt prie to prisidėjo didelė sveikatos ministrų kaita, nebuvo sveikatos apsaugos politikos tęstinumo. Palyginti su Estija, kurioje pokyčių siekta radikaliomis priemonėmis mažinant ligoninių skaičių, Lietuvoje eita labiau evoliuciniu keliu, kuris, kaip dabar visi jau matome, norimų rezultatų nedavė.
– Stažavote Davose, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kodėl nesusiviliojote tarptautinės karjeros galimybėmis?
– Mano tėvas daug metų sunkiai sirgo. Gyvendamas Lietuvoje galėjau jam padėti. Iš kitos pusės, niekada neturėjau nei dviejų burnų, nei dviejų užpakalių, taigi nereikėjo vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Todėl net po tėvo netekties minčių apie emigraciją nekilo.
Turėjau galimybę išvažiuoti į pasaulines stažuotes, kuriose ir pamačiau Lietuvos medicinos ateitį. Grįžęs dirbau ta kryptimi, o šiandien jau galima sakyti, kad daug kas pavyko.
Kaip ir kiekvienas chirurgas, penkiskart per mėnesį budėdavau naktimis, nenakvodavau namie, o tuo metu, kai Kauno klinikose mokiau savo komandą kalti vinis (vakarietiškas, daug modernesnis chirurginis gydymo metodas, nei taikytas anksčiau Lietuvoje esant daugybiniams kūno sužalojimams), ir visas 7 savaitės naktis kartais praleisdavau ligoninėje. Žmona manęs klausė, ar dabar visada taip ir bus. Tačiau po kelių mėnesių į darbą įsitraukė mano skyriaus medikai ir viskas grįžo į įprastas vėžes.
– Keliomis užsienio kalbomis gebėtumėte susikalbėti su pacientais ar kolegomis užsieniečiais?
– Anglų, vokiečių, rusų – tikrai. Be to, nemanau, kad mane parduotų lenkiškai, na, ir latviškai. Negana to, mano senelė buvo latvė, taigi pagal tikėjimą esu liuteronas. Prosenelis, kurį laiką dirbęs dvarų ūkvedžiu, susitaupė ir nusipirko žemės Joniškio rajone. Ten ir bėgo mano mažo vasaros, belgiškais dviračiai važinėjant ir arkliais varomą vežimą matant. Iki šiol prisimenu, kaip vaikystėje nesuprasdavau, apie ką mama su seserimi latviškai šnekasi. Bet mokydamasis Medicinos institute ir šią spragą ištaisiau: turėjau merginą latvę. Taigi gyvenime nėra nieko atsitiktinio.
– Apie mediciną galėtumėte pasakyti tą patį? Kodėl tapote gydytoju?
– Baigęs mokyklą aukso medaliu turėjau daug galimybių. Vienu metu mąsčiau apie architektūrą, bet nebuvau lankęs dailės mokyklos, tad supratau, kad susimaučiau. Traukė ir tarptautinė teisė, bet vėlgi supratau, kad tai ne mano šeimos padėties žmogui. Kadangi pirmosios dvi galimybės atkrito, liko medicina.
Ko gero, tik po 30-ies metų darbo praktikos supratau, kad mane visą laiką traukė ten, kur sunkiausia, kur didžiausi iššūkiai. Jei dauguma sako, kad tai neįmanoma, aš lendu – juk laukia tiek įdomaus! Išoperavai pacientą ir, jei viską atlikai teisingai, pajunti neapsakomą pasitenkinimą savo darbu. Tas žinojimas veža ir įkvepia.
– Kodėl profesiniu aukso amžiumi vadinate savo darbą Kauno klinikose?
– Dirbdamas skyriaus vedėju Kaune turėjau stipriausią traumatologijos skyrių Lietuvoje, pirmieji ėmėme daryti naujoviškas operacijas. Savo komandą išmokiau per mažą pjūvį įkalti į tuščiavidurį kaulą intramedulinių vinių, kurios gali užrakinti lūžusią kaulo dalį, taigi darėme tai, apie ką anksčiau būtume tik svajoję.
2001 m. Rommenso pastangomis į Lietuvą atvyko 15 klinikų vadovų iš viso pasaulio, jie dalijosi savo patirtimi, Lietuvos traumatologams tai buvo neįkainojama mokykla.
– Kaip jus, gydytoją traumatologą, keitė tarptautinės stažuotės?
– Vienas užsienyje mano išmoktų dalykų – pasibelsti prieš įeinant pas pacientą į palatą. Anksčiau Lietuvoje to nebuvo – jausdavomės ligoninės šeimininkais. Bet iš tiesų tai – privati teritorija (tuo metu žmogus gali kasytis pažastį, ir ne tik, o išgirdęs beldimą spėja susitvarkyti). Taip pat ėmiau kalbėtis su pacientais, aiškinti jiems, kodėl skirtas būtent toks gydymas, nors kai kurie mano kolegos dar ir dabar nesivargina to daryti.
– Ar laisvės metai pakeitė ir pacientą?
– Prieš 30 metų nesutikdavome pacientų, kurie geriau už gydytoją išmanytų, koks gydymas jiems reikalingas. Šiandien tokių turime nemažai. Man tai šiek tiek primena anekdotą apie naująjį rusą, kuris bando veją išauginti kaip Anglijoje ir jam vis nepavyksta. Tuomet klausia brito, ką daryti. Britas aiškina, kad nieko ypatingo – tiesiog pjauti žolę taip, kaip pastaruosius 300 metų! Gal tuomet ir pacientas, perskaitęs kokį puslapį internete, nepuls aiškinti gydytojui, kuris 12–13 metų mokosi ir tik 30-aisiais gyvenimo metais imasi gydyti.