"Veido" archyvas

Paradoksas – Lietuvos restoranai patiekalų kainomis jau ėmė konkuruoti su kavinėmis. Daugėja aukštos klasės restoranų, kuriuose pietus galima pavalgyti už 12–16 Lt, nors anksčiau kainos juose buvo du ar net tris kartus didesnės.

Ar galėtumėte patikėti, kad “Naručio” restorane, pačioje Vilniaus širdyje, papietausite už 14 Lt, o puikiame restorane Kaune, esančiame šalia Muzikinio teatro, “Miesto sodas” dar pigiau – vos už 8 Lt. Viešojo maitinimo rinkai susitraukus 20–40 proc., bent jau dėl dienos pietų aukščiausios klasės restoranai ima konkuruoti nebe tarpusavyje, o su kavinėmis.

Kas už tokią kainą siūloma

Už minėtus 14 Lt penkių žvaigždučių viešbučio “Narutis” restorane, tarkime, pirmadieniais, galima gauti lėkštę svogūnų sriubos su parmezano sūriu ir skrebučiu, keptų naminių dešrelių su troškintais kopūstais ir bulvių koše bei stiklinę duonos giros. Jei mokėsite 19 Lt, jums pasiūlys ukrainietiškų barščių su “pampuška”, salotų su fitakio sūriu ir šviežių pomidorų padažu bei vandens su citrina užsigerti.

Ir tokios kainos už pietus restoranuose – ne išimtis, o kasdienybė. Šiandien kompleksinius pietus siūlo jau beveik visi restoranai. Pavyzdžiui, “Neringos” restorane pietums galite rinktis lęšių sriubą su antiena ir befstrogeną arba lietinius su obuoliais ir pomidorų salotas su mocarela. Ir už visa tai – ne 30–50 Lt, o tik 15 Lt.

Kitas restoranas “Steak House Helios” turi parengęs specialų valgiaraštį, kuriame dvi grupės patiekalų – už 15 ir už 19 Lt. Sriubos, karštieji mėsos patiekalai, žuvis, vegetariški skanumynai. Iš šio valgiaraščio pagal savo skonį ir įpročius pietus galite susikomplektuoti patys.

O jei mėgstate kinų maistą, “Drakono liepsna” siūlo pietauti už 12,99 Lt. Į šį pasiūlymą įeina sriuba, karštas patiekalas ir gėrimas. Žinoma, tai ne aukščiausios klasės restoranas, bet vis tiek neblogai.

Jei domina dar mažesnės kainos, galite užsukti į “Carskoje selo”, kuris irgi siūlo du pietų variantus – už 9,99 ir 12,99 Lt. Beje, už tokią kainą netgi sostinės centre dabar įmanoma papietauti daugelyje žemesnės klasės restoranų, kavinių ar aludžių, tokių kaip “Gangster’s”, ir picerijų.

Kaip restoranai taupo

Suprantama, kad paprastesnės kavinės ar picerijos pasispaudė ir rado vidinių rezervų, kurie leidžia sumažinti patiekalų kainą kartais net dvigubai (nes kadaise jos buvo neadekvačiai didelės). Vis dėlto norisi pritarti Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentei, kuri stebisi, kaip už pietus prašant 8–12 Lt pavyksta ir klientų nenuvilti, ir patiems išsilaikyti. Tačiau sutikite – prie aukštos klasės restorano pamačius iškabą, kviečiančią pietauti už keliolika litų, darosi neramu ar bent jau nesuprantama. Juoba kai žinai, jog vakarienė čia kainuoja kelias dešimtis ar net per šimtą litų.

“Ateikit paragauti”, – drąsiai siūlo “Graf Zeppelin” direktorius Laurynas Varkauskas ir priduria, kad šiame restorane dienos pietūs gaminami iš tų pačių produktų, kaip ir valgiaraščio patiekalai. Skirtumas tik tas, kad dieną gausite mažesnę porciją. Tiesa, dera pabrėžti, kad “Graf Zeppelin” yra vokiškas restoranas, o tie, kurie lankėsi Vokietijoje, žino, kokį maisto kiekį tenykščiai žmonės gali sudoroti. Tiesa, ponas Laurynas pastebi, kad lietuviai irgi mėgsta pavalgyti – retam porcija pasirodo neįveikiama.

“Drakono liepsnos” savininkė Miroslava Slipiko irgi neslepia, kad išsirinkę maistą iš valgiaraščio porciją gausite gerokai didesnę. Deja, tuomet vidutinė patiekalo kaina persiris per 30 Lt.

Visų restoranų atstovų tvirtinimu, stengiamasi, kad dienos pietų porcijos būtų ne per mažos. “Norime, kad žmonės išeitų pavalgę”, – sako “Neringos” restorano vadybininkė Agnė Baradinskaitė.

Tad čia kyla klausimas, kokių vidinių rezervų surado aukščiausios klasės restoranai, kad dabar klientus gali maitinti kone už paprastos kavinės kainą. “Turime parengę specialų dienos pietų valgiaraštį”, – paaiškina “Naručio” direktorius Augustinas Barauskas. Iš tiesų, atidžiai pasižiūrėjus, nė vienas geras restoranas per pietus nesiūlo to, ką siūlo vakarienei, o “Narutis” netgi patalpų nepainioja: dienos pietus galite valgyti lauko kavinėje arba rūsyje, bet jei prisėdote vidiniame restorane, piniginę teks plačiai atverti.

“Iš tiesų didžiąją dalį patiekalo kainos lemia produktų savikaina, – atskleidžia restorano “Steak House Helios” savininkė Rita Stankevičienė. – Iš pigesnių produktų ir patiekalai pigesni”.

Dar viena paslaptis, kaip sutaupyti – garnyrai. Brangu gūžinės salotos, gražgarstės, pomidorai, agurkai, virtos šviežios bulvytės. Pigu – kopūstai, burokėliai ir morkos.

Taigi dienos pietų valgiaraštyje paprastai ir siūlomi patiekalai, kurių savikaina nėra didelė – silkė, balandėliai, varškėčiai, makaronai, kiauliena ar menkė. O lašišos, jautienos išpjovos ar avienos šašlyko per dienos pietus tikėtis neverta.

Vis dėlto aukščiausios klasės restoranų šeimininkai pabrėžia: nors dienos pietų patiekalai bus paprastesni, bet vis tiek geri ir skanūs. “Esame nusprendę, kad konkuruosime kokybe, – tikina A.Barauskas ir priduria: – Krizė atvėrė ir vieną privalumą – už tokią pat kainą dabar įmanoma gauti geresnių produktų ir patiekalų”.

Geriausia savireklama

Čia kyla klausimas, kas verčia geriausius restoranus konkuruoti dėl dienos pietų, juk kažin ar 13 Lt išgelbės jų verslą. “Vasara mums blogiausias metas. Juk “Steak House Helios” yra antrame pastato aukšte, o žmonės nori sėdėti lauke. Todėl esame priversti suktis ir gundyti klientus”, – tikina R.Stankevičienė.

“Jei nesitaikysi prie rinkos, neturėsi svečių”, – antrina A.Barauskas ir priduria, kad skaniai papietavę žmonės neretai ateina pavakarieniauti ir dar svečių atsiveda.

Minčiai, kad dienos pietūs – geriausia savireklama, pritaria ir daugelis kitų kalbintų restoranų vadovų. Dauguma jų minėjo ir dar vieną aspektą: už pietus prašysi 30 ir daugiau litų, per dieną sulauksi dviejų klientų, už dienos pietus prašysi 12–18 Lt, per dieną sulauksi keliasdešimties klientų. Ir tuo viskas pasakyta.

"Veido" archyvas

Aukšti Lietuvos svečiai vaišinami pagal griežtus protokolo reikalavimus

Iki šiol daugiausiai garsenybių iš užsienio šalių yra vaišinę “Ida Basar”, “Radisson Blu Astoria”, “Stiklių”, “Ramados”, “Provence” ir “Medžiotojų užeigos” restoranai.

Praėjusio antradienio vakarą Vilniaus paveikslų galerijoje buvo surengta Baltijos jūros valstybių vyriausybių vadovų darbo vakarienė. Čia atvyko Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso bei aplinkinių šalių valstybių premjerai. Svečiai vaišinosi dviejų rūšių vynu ir konjaku, o užkandžiams patiekta Kamčiatkos krabų salotų su lašišų ikrais, šparagais bei balzaminiu užpilu. Vėliau jie ragavo veršienos vėrinukų su trumų padažu. Desertui pasiūlyta spanguolių putėsių su citrinų pyragėliu, baltojo šokolado ledais ir šviežiais vaisiais.

Protokolo pietūs

"Veido" archyvas

“Nieko ypatingo. Tai buvo protokolo vakarienė”, – paaiškina svečius vaišinusios įmonės “Taurakalnis” rinkodaros vadovė Monika Čereškaitė.

Pasirodo, aukšti svečiai, atvykstantys darbo reikalais, visuomet vaišinami pagal griežtus reikalavimus. O tai, pasak “Ida Basar” savininkės Henritos Kontrauskienės, reiškia, kad su maistu negali būti jokių eksperimentų – varlių šlaunelių, krokodilų mėsos ar stručių kiaušinių.

Tokie žmonės paprastai turi išlavintą skonį, todėl svarbu ne juos nustebinti, o parodyti šalies lygį. “Jie valgo nedaug, ir jeigu tas kąsnelis bus neskanus, nuotaikos nepakels ir gerų įspūdžių nepaliks”, – tikina Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

O restoranų savininkai pabrėžia, kad rengiant protokolo pietus paprastai svarbiausia būna patiekalų kokybė ir paprastumas. Tačiau tai nereiškia, kad maistas bus toks, kokį esame įpratę gaminti namie. “Lėkštėje galite pamatyti ryžių košę, tačiau kai paragausite, atsiskleis skonių puokštė”, – aiškina E.Šiškauskienė.

Aukštiems svečiams patiekalai kuriami specialiai. Iš keleto atrenkami geriausi ir derinami su Užsienio reikalų ministerija. Ruoštis pradedama mažiausiai prieš mėnesį. Beje, prieš Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II vizitą pats prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma degustavo “Ida Basar” sukurtas vaišes.

Pasirodo, pagrindinė tokių svečių vaišinimo taisyklė – turi būti patiekiami europietiškos virtuvės patiekalai. Tačiau mūsiškiai restoranai nepamiršta ir lietuviškos virtuvės. Pavyzdžiui, “Stikliai” kartu su pietumis kartą yra paruošę ir degustacinį valgiaraštį, kuriame būta miniatiūrinių cepelinukų, o “Grothus” – prie šampano priderinę juodos duonos traškučius, silkės ir burokėlių karpačio. “Ir mūsų maistą galima patiekti labai elegantiškai, – tikina E.Šiškauskienė. – Visiems įdomu ir paragavę išsiveža gerų įspūdžių”.

Savaime suprantama, kad vaišinti garsenybes restoranams ne tik didelė garbė, bet ir finansinė nauda. Todėl dėl ypatingų renginių skelbiami konkursai. Na, pavyzdžiui, “Ida Basar” buvo laimėjęs dvejų su puse metų kontraktą su Prezidentūra ir teisę aptarnauti NATO renginius.

Be jokios abejonės, tokie restoranai turi ne tik turėti puikią virtuvę, personalą ir aplinką, bet ir atitikti saugumo reikalavimus. “Visiems darbuotojams privalu pereiti saugumo tarnybų patikrinimą”, – teigia H.Kontrauskienė, kurios kolektyvas pietus rengė ir ES Parlamente, ir Berlyno Raudonojoje rotušėje.

Tačiau tai dar ne viskas. Aukšti svečiai atsiveža ir savo virėjus, ir saugumo tarnybas. Pavyzdžiui, lankantis Japonijos imperatoriui Akihito, jų virėjas taip akylai sekė kiekvieną mūsiškių kulinarų žingsnį, kad šeimininkei teko kišenėje nešiotis raminamųjų. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos karalienės virėjas pasisukiojo virtuvėje, pasidžiaugė ir dingo. O ką išgyveno restorano “Brasserie de Verres en Vers” darbuotojai, kurie priėmė JAV prezidentą George’ą W.Bushą, sunku net įsivaizduoti.

Paprastai prieš priimdami aukštus svečius restoranai studijuoja šalių istoriją ir kultūrą, juk nepatieksi palestiniečiui alyvuogių iš Izraelio ar arabui – kiaulienos. Be to, virtuvės vadovai akylai tyrinėja, ką svečiai valgė kitose šalyje, mokosi iš kolegų klaidų. Vis dėlto “Medžiotojų užeigos” šeimininkai Airijos premjerui Bertie Ahernui išdrįso pasiūlyti jų nacionalinį žvėrienos patiekalą. “Paragavęs jis pasakė: “Tai buvo didelis iššūkis, tačiau egzaminą išlaikėte”, – prisimena restorano vadovas Ričardas Mačiulaitis ir pasigiria, kad jų grybų sriuba labai patiko Belgijos karališkajai porai.

Bet grįžkime prie pelningų kontraktų. Pasirodo, valstybės institucijos ne visuomet skelbia konkursus. “Bandėme su URM nustatyti konkursų kriterijus, tačiau mums nepavyko. Todėl nusprendėme, kad jeigu viešbutis yra keturių ar penkių žvaigždučių, vadinasi, ir restoranu galima pasitikėti”, – tikina E.Šiškauskienė.

Žvaigždės ir žvaigždutės

Viskas vyksta kitaip, jei garsiems svečiams rengiami ne protokolo pietūs. Tada virėjai gali fantazuoti, o svečiai – demonstruoti savo įgeidžius. “Vis dėlto garsenybės labiau nustebina ne ypatingais norais, o paprastumu”, – tvirtina E.Šiškauskenė.

Tarkime, Lietuvoje viešėjęs Javieras Solana į kambarį pageidavo atnešti vandens, Ala Pugačiova – vaisių, Victoria Chaplin norėjo ramybės. “Stikliai”, kurie gali pasigirti vaišinę ne vieną pasaulinę klasikinės muzikos žvaigždę, tikina, kad nė iš vienos nepatyrė jokių aikštijimųsi. Na, kad ir iš Montserrat Caballe – ji valgė maistą iš valgiaraščio.

Restoranų savininkai sutaria dėl vieno: iš garbingų svečių galima sulaukti nebent pageidavimų, susijusių su sveikata, mat yra daug alergiškų žmonių. Dažniausiai laktozei, glutaminui, o Baltijos valstybių vyriausybių vadovų vakarienei buvo paprašyta patiekti patiekalų be riešutų, vėžiagyvių ir svogūnų. “Vienas svečias iš Suomijos nevalgė ne tik grybų ir svogūnų, bet ir padažų su alkoholiu, – prisimena M.Čereškaitė.

O štai Igoriui Zenevičiui, įmonės “Amber Catering”, maitinančios kino žvaigždes, vadovui, įprasta visai filmo grupei ruošti vieną valgiaraštį, o keliems – kitą. Pavyzdžiui, “Atilos” žvaigždei Gerardui Butleriui buvo sukurtas baltymingas valgiaraštis: per dieną jis sudorodavo aštuonias vištų krūtinėles, o pusryčiams – du kiaušinių trynius ir šešis baltymus.
Tuo tarpu “Taurakalniui” teko maitinti grupės “Metallica” narius. Keturi iš jų yra vegetarai, o vienas valgo tik garuose troškintą maistą. Dar daugiau keblumų sukelia veganai. Aktorei Aliciai Silverstone ir vienai grupės “Brendan Perry” narių teko ruošti specialius patiekalus, nes jos nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų.

Įdomu tai, kad nemaža dalis daug koncertuojančių atlikėjų apskritai vengia valgyti restoranuose. Štai vienintelį Baltijos šalyse koncertą surengsiantis Rodas Stewartas atvyksta su savo virtuve, kuri bus sumontuota už Vingio parko estrados. Panašiai elgėsi ir “Rammstein’ai”. Kiti atlikėjai pageidauja konkretaus viešbučio, kuriame ir valgo. “Scorpions” apsistoja “Stikliuose”, Patricia Kaas – “Radisson Blu Astoria”, mat ten mielai įsileidžia ir jos šunį Tequillą.

Dėl žvaigždžių pomėgių nutinka ir kuriozų. Štai kad ir Anastacios vadybininkas restoranui pateikia pageidavimus: jokių miltinių patiekalų, jokių bulvių, jokių riebalų. Ateina pati Anastacia: noriu lazanijos, kuo riebesnės! Kita istorija nutiko su Erosu Ramazzotti. Vos pamatęs vadybininkų užsakytą viešbutį, jis nupėdino per Vilniaus senamiestį, kur akys mato. Kadangi kelyje pasitaikė “Radisson Blu Astoria”, ten ir pasiliko.

“Kartais atlikėjai nustebina”, – tikina “SEVEN Live” generalinis direktorius Juras Vėželis. Pavyzdžiui, Metallica” paprašė parūpinti kokakolos ir “7 up”, o “Def Leppard” – “Kirin Ichiban” japoniško alaus ir sausų pusryčių “Barbara’s Bakery shredded oats”, kurių Lietuvoje nebuvo įmanoma rasti. Pasitaiko ir smalsuolių atlikėjų: Enrique Iglesias pageidavo išbandyti lietuvišką virtuvę.

Visą šią informaciją pateikėme ne vien tam, kad patenkintume skaitytojų smalsumą, bet ir kad suteiktume naudos. Paminėjome keliolika Lietuvos restoranų, kuriuose pietavo ar vakarieniavo garsenybės. Jų reikalavimų kartelė tikrai aukšta, tad jei minėti restoranai ją įveikė, vadinasi, nusipelno aukščiausio įvertinimo. Ir jei jūs sulaukėte svečių ar patys pageidaujate įsimintinos gurmaniškos vakarienės, neprašausite ir neraudonuosite išsirinkę vieną iš paminėtų aukščiausios klasės restoranų.

Aukščiausi Lietuvos restoranų svečiai

“Ida Basar”

Švedijos karalienė Silvia, Saudo Arabijos princas Turki bin Talal bin Abdul Aziz al Saudas, Belgijos karalius Albertas II ir karalienė Paola, Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II ir Edinburgo hercogas Philipas, Japonijos imperatorius Akihito su žmona Michiko, Kento hercogas Edwardas, Danijos princesė Alexandra, 30 valstybių vadovai, EK vadovas R.Prodi, NATO generalinis sekretorius G.Robertsonas, aktorė V.Chaplin, mados kūrėjai P.Rabanne, T.Lapidus, roko grupė “Nazareth”, rašytojai Cz.Miloszas, W.Szymborska, G.Grassas, M.Žvaneckis.

“Stikliai”

Olandijos karalienė Beatrix, Švedijos karalienė Silvia, Belgijos karalius Albertas II ir karalienė Paola, Saudo Arabijos princas Turki bin Talal bin Abdul Aziz al Saudas, politikai J.M.Barroso, L.Kaczynskis, menininkai Y.Menuhinas, K.Pendereckis, R.Mutti, M.Caballe, J.Carreras, M.Pliseckaja, J.Bašmetas, V.Spivakovas, G.Kremeris.

“Radisson Blu Astoria”

JAV prezidentas G.W.Bushas, Japonijos imperatorius Akihito su žmona Michiko, Jorko princas Andrew, politikai A.Kwasniewskis, V.Freiberga, M.Saakašvilis, C.Rice, L.Walęsa, muzikos atlikėjai V.Mea, E.Johnas, A.Bocelli, J.Cockeris, G.Bregovičius, “Depeche Mode”, “Metallica”, “Prodigy”, E.Ramazzotti, T.Cutugno, Ch.de Burghas, Zucchero, “Pet Shop Boys”, “Scorpions”, “Marilyn Manson”, B.Moisejevas, B.Dylanas, Sealas.

“Ramada”

Politikai J.Solana, V.Zubkovas, muzikos atlikėjai E.Iglesias, A.Pugačiova, Ch.Rea, J.M.Jarre’as, N.Baskovas, F.Kirkorovas, M.Galkinas, “Smokie”.

“Medžiotojų užeiga”

Belgijos karalius Albertas II ir karalienė Paola, Olandijos karalienė Beatrix, penkių valstybių prezidentai.

“Provence”

E.Iglesias, M.Torresas, M.Rostropovičius, M.Caballe, M.Pliseckaja.

Lietuvoje vis daugėja unikalių restoranų, kuriuose stengiamasi, kad būtų galima ne tik skaniai pavalgyti, bet ir paganyti akis ar šį tą įdomaus nuveikti.

Atvykus svečių iš užsienio ar iš kitų Lietuvos regionų, norisi juos nustebinti. O kartais ir patys norėtume nuotykio ar vakarienės, kuri įsimintų ilgam. Kaip paaiškėjo, Lietuvoje esama daug ypatingų vietų, unikalių kavinių ar restoranų, kuriuose galima nekasdieniškai papietauti ar pavakarieniauti.

Taigi “Veidas” pasižvalgė po kavines bei restoranus, kuriuose galima ne tik pavalgyti, bet ir paganyti akis ar šį tą įdomaus nuveikti.

Pradėti, matyt, derėtų nuo restoranų, kurie yra išskirtinėse vietose, pavyzdžiui, nuo “Paukščių tako”, esančio Televizijos bokšte. Šis restoranas ypatingas dar ir tuo, kad sukasi aplink savo ašį. “Visą ratą jis apsuka per 55 min. Taigi skanaujant, tarkime, žvėrienos patiekalų, kartu galima iš paukščio skrydžio apžvelgti Vilnių”, – dėsto administratorė Ramunė Bugenienė.

Į šį restoraną verta užsukti, kai šviesu , nes tuomet geriausiai matyti tolumoje plytintys Senamiesčio stogai, o po kojomis – Lazdynų kalvos. Užtat vakare geriau traukti į “Sky” barą, esantį “Reval Hotel Lietuva” viešbučio 22 aukšte. Tiesa, vaišintis čia galima tik kokteiliais. Ir net jei negalite pakęsti technostiliaus muzikos, nors minutei užsukti čia verta – tokio naktinio Vilniaus vaizdo iš niekur daugiau neišvysite.

"Veido" archyvas

“Sky” baras

Vaizdais iš aukštybių sostinei nenusileidžia ir pajūris. Iš restorano “XII”, įsikūrusio viešbučio “Klaipėda” 12-ame aukšte, uostamiestį galima apžvelgti tarsi iš paukščio skrydžio, o “Vivalavita” gurmaniškų patiekalų iš krokodilienos ar strutienos skaunauti galėsite svaiginančiame 70 m aukštyje. Beje, uostamiestyje naujų pojūčių patirti galima ir pramogaujant didžiuliame laive “Venus” – plaukti į jūrą ar marias žūklauti, vaišintis baruose ir linksmintis diskotekose.

Kai norisi lietuviško maisto

Tuomet geriausia traukti į Kauno širdį – Laisvės alėją. Ten yra vienintelis Baltijos šalyse samanės restoranas “55°”. Nusileidi į rūsį, o ten prie samanės aparato rymo šeimininkas. Samanę specialiai restoranui gamina “Kauno grūdai”. Valgiaraštis irgi pritaikytas prie šio tauraus gėrimo: sūdyti ir rūkyti lašiniai, dešra, agurkai, rauginti kopūstai, svogūnų užkanda ir skilandis su kumpiu.

"Veido" archyvas

“55 laipsniai”

Na, o jei norėsite rimčiau užkąsti, restorano virtuvės šefė Egidija Oldenburg tikina, kad specialiame puode, kokį turi tik zanavykai, pagamins ypatingą patiekalą, vadinamą sausgare. O pats populiariausias valgis čia – suvalkietiški spirgai su “cibuliais” ir paršo smegenėlėmis.

Tuo tarpu uostamiestyje vilioja “Troba”, kurioje svečiams siūloma rinktis net iš šimto lietuviškų patiekalų. Blynų mėgėjai turėtų važiuoti į Šiaulius. Šiame mieste, Vilniaus ir Varpo gatvių kampe, atidaryta užeiga “Varpas 154″. “Varpas” – tai periodinis leidinys, kurį redagavo Vincas Kudirka, o prieš daugelį metų šioje vietoje buvo varpininkų slėptuvė. Čia galima paskanauti lietinių, biskvitinių, mielinių blynų su razinomis ar jūros gėrybėmis, taip pat vegetariškų blynų iš žirnių, kukurūzų, ryžių ar grikių.

Kaune esanti “Abato menė” siūlo senovinių vienuoliškų patiekalų, pačių keptos duonos ir bandelių bei iš Olandijos ir Belgijos vienuolynų atvežto alaus.

Ką veikti prie stalo

Šiandien galimybės labai didelės. Jūs galite iš 50 šviežių produktų – žuvų, jūros gėrybių, žalios mėsos ir daržovių susikomplektuoti patiekalą ir stebėti, kaip virėjai visa tai kepa ant specialios kaitlentės bei skanina padažais. Vis tai siūlo sostinės “Wall street” restoranas.

Galima tapti “flambė” žiūrovais. Štai šalia “Lietuvos” kino teatro esančiame “Sorento” restorane virėjai jums atveš specialų staliuką su kaitvietėmis ir ims kepti pietus. Proceso pabaigoje į keptuvę įpils brendžio ir valgis akimirksniui užsiliepsnos. Taip ruošiami žuvies, jautienos, antienos patiekalai ir net desertai. Jei atsibodo žiūrėti į virėjus, rūsyje galite ragauti 150 rūšių vyno. Jei ir to nenorite daryti, nuo savo stalo galite stebėti, kaip tai daro kiti – mat grindys čia stiklinės.

Kelių valandų užsiėmimą visai kompanijai garantuos fondiu. Jo galite užsisakyti “Vandens malūne” Vilniuje ar šveicariškų patiekalų restorane “Haemmerli” Klaipėdoje. O jei esate smaližius, pasimėgauti šokolado fondiu verta užsukti į “Šokolado namus” sostinės Trakų gatvėje.

Na, o jei reikia kažko ypatingo, ypatingiau nei Vilniaus rotušėje esančiame restorane “Domm” niekur nerasite. Tai molekulinės virtuvės restoranas – tai reiškia, kad bulvių košė gali būti obuolių skonio, o obuoliai panašūs į silkę. Beje, čia ateinama ragauti ir mėgautis, o ne pavalgyti. Atkreipkite dėmesį: karšti patiekalai kainuoja apie 90 Lt, vaikai – nepageidaujami.

Jei pinigai kišenės neplėšia, nenusiminkite – ir jums yra ką veikti. Na, kad ir užsisakius patiekalą už 10–20 Lt stebėti pilvo šokį. Tokias pramogas siūlo Kauno “Al Diwan” ir Klaipėdos “Karavan saraj”. Nedaug išleisite ir vakarodami proto mūšiuose. Vilniuje pastaruoju metu tai populiariausias užsiėmimas tiems, kuriems seniai pabodo knapsoti prie televizoriaus ar valgiais nukrauto stalo. Tokiomis pramogomis svečius vilioja baras “Alibi” ir prabangus restoranas “GCW Grand Pub”.

Šiandien vis daugiau restoranų sugeba stebinti ne tik maistu. Na, jei Kaune netyčia užsuksite į “Crazy house”, negaukite smūgio, jei padavėjas jums maloniai pasiūlys įsitaisyti ant unitazo, o kampe susirasta kėdė staiga ims vibruoti, lubos griūti, o stalas kilti. Negana to, pažastį dar ims ir pakutens koks monstras. Beje, siaubai prasideda nuo 18 valandos.
Užeigos savininkas Darius Rumšas teigia idėją parsivežęs iš Berlyno, ten panaši įstaiga labai populiari. Klientų stoka negali skųsti ir “Crazy house” – jau šešti metai apie jį eina gandas iš lūpų į lūpas.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose “Veidas” surado trisdešimties pasaulio šalių virtuvėms atstovaujančių restoranų ir domėjosi, ką apie juos mano šefai bei tų šalių gyventojai.
Palyginti su sovietmečiu, lietuvių mitybos įpročiai ir valgymo kultūra stipriai pasikeitė. Ir daugiausiai įtakos, regis, turėjo tai, kad lietuviai daug keliavo, stebėjo kitus, skanavo įvairiausių patiekalų, lygino kitų tautų virtuvės privalumus ir trūkumus ir pasiėmė tai, kas jiems buvo priimtiniausia.

Neretai grįžę iš užsienio šalių egzotiškų patiekalų apžavėti, dažnai puolame ir savo šaltame krašte ieškoti panašių restoranų ir, deja, dažniausiai nusiviliame. Tiesa, yra vietų, į kurias užsukę būname priversti pripažinti, kad nors ir ne visai taip pat, bet gerai, tačiau yra ir tokių, į kurias pasižadame daugiau kojos nekelti. Tad kokią paslaptį žino svečių šalių virėjai, kurios niekaip neįstengia perkąsti mūsiškiai?

Esmė – detalėse

Sostinėje gyvenantis prancūzas Francois Destandau tikina, kad ir Lietuvoje galima rasti tikrų prancūziškų patiekalų. “Jei ryšitės nueiti į “La Provence” ir sumokėti nemažą kainą, tikrai gausite gero maisto ir tokio pat skonio, kaip Prancūzijoje”, – tikina pašnekovas.

Tačiau apsilankęs kitame prancūziškame restorane Francois buvo nemaloniai nustebintas – interjeras neskoningas, susiraukusios padavėjos ir valgyti teko nežinia ką. “Paprastai prancūzai pageidauja, kad būtų ne tik skanus maistas, bet ir malonus interjeras bei lėkštė papuošta. Be to, Prancūzijoje virėjai visuomet stengiasi nustebinti klientus, o Lietuvoje – nebūtinai”, – dėsto F.Destandau.

Jau trisdešimt metų Lietuvoje gyvenanti rusė Tatjana Rinkevičienė tikina, kad mūsiškiai rusiški restoranai tik vadinasi rusiškais: barščiai čia nėra tikri barščiai, koldūnai tikruosius irgi tik primena, o, tarkime, vasaros sriuba “okroška” turėtų būti su namine gira, bet Lietuvoje ji gaminama su parduotuvėje pirkta gira, taigi tampa saldi ir kažkokia keista. Ir blyneliai su ikrais Lietuvoje kepami ne taip, kaip derėtų. Iš tiesų jie turėtų būti labai ploni ir be riebalų. Kad neprisviltų, keptuvę reikėtų patepti lašinių gabalėliu.

Panašius vertinimus apie savo krašto virtuvės restoranus Lietuvoje išdėsto ir italas Fulvio Cancelli. Jo pastebėjimu, nors Lietuvoje itališkų restoranų jau lyg ir nemažai, bet tik poroje jų galima gauti maisto, kuris beveik kaip itališkas. Tai – “Da Antonio” ir “Fiorentino”. Visi kiti esą tik imituoja itališką virtuvę.

Negaili kritikos lietuviams ir švedė Lovisa Lagerliofm, kurios nuomone, žuvies lietuviai iš viso nemoka paruošti – perkepa ir, kaip tikri pietiečiai, nepagaili prieskonių. Negana to, lietuviai kažkodėl mano, kad iš žuvies būtinai reikia padaryti įmantrų patiekalą. Tuo tarpu švedai lašišą ar menkę išverda pasūdytame vandenyje su trupučiu žalumynų.

Iš plastikinių pomidorų salotų neparuoši

Sostinėje gyvenantis turkas Ahmetas Kilicas, paklaustas, kodėl kebabas Stambule skanesnis už kepamą Vilniuje, išrėžia tiesiai: “Turkijoje yra keturi metų laikai, o čia – tik žiema”.

Išsamiau šią mintį paaiškina “La Provence” restorano savininkas Arūnas Oželis. Pasak jo, Lietuvoje neįmanoma padaryti tokio pat skonio patiekalų, kaip kur nors Viduržemio ar Adrijos jūros pakrantėje, nes negalime prisiskinti prieskoninų žolelių darže.

“Man aiškina, kad reikia nuskabyti apatinius artišoko lapelius, atseit tada jis bus geriausias. Aš žinau, kaip reikia valgyti artišoką! Bet jis niekuomet Lietuvoje nebus toks, kaip nuskintas lysvėje”, – tikina restorano šeimininkas.

Minčiai, kad geros virtuvės pagrindas yra švieži produktai, pritaria ir restorano “La mama” šefė Honorata Lyndo. Pavyzdžiui, graikai žuvį kepa vos ištrauktą iš jūros, o ne šaldytą kaip mes. Ir priduria, kad kiekviena nacionalinė virtuvė pagrįsta produktais, kurie auga arba gaminami toje šalyje. Žmonės užauga su jais, todėl žino, ką po ko dėti, kiek dėti, kuo pagardinti ir kiek kepti. Tokios smulkmenos ir sudaro recepto esmę.

“Šiaip jau pica gaminama iš miltų, vandens, mocarelos, pomidorų ir čiobrelių. Tačiau Lietuvoje tinkamos kokybės galima rasti tik miltų ir vandens. Todėl sumaišę vietinius produktus gausite lyg ir panašų patieklą, bet jis niekada nebus toks pats, kaip Italijoje”, – tikina F.Cancelli.

O turkas A.Kilicas pasiguodžia: “Daug kas čia bandė pagaminti populiariausią turkišką gardumyną “baklava”. Ir aš pats bandžiau – neišeina: miltai čia ne tokie”.

Kitas mūsų pašnekovas Indijos karinių oro pajėgų atsargos karininkas Rajinderis Kumaras Chaudhary, Vilniuje turintis Šiaurės Indijos Muglų dinastijos virtuvei atstovaujantį restoraną “Sue‘s Indian Raja”, atsidusęs ima dalytis sunkaus verslo paslaptimis. Pasak pašnekovo, Indijoje visuomet galima gauti šviežių kalendrų ir mėtų, o čia devynis mėnesius per metus vartojami šaldyti. Be to, ne visų prieskonių visuomet galima gauti. “Jeigu vienam patiekalui reikia dešimt prieskonių, kartais būname priversti dėti tik septynis”, – guodžiasi pašnekovas.

Beje, Indijoje nuolat gausu šviežių daržovių, o čia, toliau aiškina indas, dar reikia paieškoti. Negana to, kad jos guli parduotuvėse savaitėmis, dar yra tręštos mineralinėmis trąšomis, o tai irgi suteikia specifinį skonį. Dar vienas rūpestis, slegiantis indiškų patiekalų restorano savininko pečius, – labai sunku gauti ėrienos, todėl jos restoranas vežasi net iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. “Indijoje mes valgome tik šviežią ėrieną”, – atsidūsta šeiminkas.

Nepaisant to, ponas R.K.Chaudhary patikina, kad šiame restorane patiekalai 90–95 proc. panašaus skonio kaip Indijoje.

Produktai iš užsienio, virėjai – iš Marso

Vis dėlto kai kuriems restoranams pasiseka pagaminti labai panašaus skonio patiekalus, kokie jie patiekiami ir tėvynėje. Pasirodo, tokie restoranai daugumą produktų importuoja ir, žinoma, dėl to patiekalai ten brangūs.

Tikriausiai svarbu ir tai, kad Lietuvoje veikiančiuose skirtingų tautų restoranuose dirbtų ir užsieniečiai virėjai? Daugumoje brangių restoranų taip ir yra.

“Gali atsivežti virėją nors ir iš Marso, čia jis vis tiek nepagamins nieko gero, nes iš plastikinio pomidoro neįmanoma padaryti gerų salotų”, – atšauna A.Oželis.

Tiesa, visi pašnekovai sutaria: jeigu virėjas gamina prancūzišką maistą nebuvęs Prancūzijoje, tai šis tebus labai tolimas tikrojo patiekalo giminaitis.

“Žinau, kad nemažai restoranų savininkų nenori investuoti į virėjus. Todėl šie moka tik tai, ką perskaito knygose”, – pastebi šefas Ruslanas Bolgovas.

Virtuvė a la lietuviškai

Nusprendžiau ir aš paragauti egzotiškos virtuvės patiekalų. Tam pasirinkau nebrangų restoraną sostinės “Akropolyje” “Čili Kinija”. Maloniai nuteikė, kad maistas čia buvo gaminamas man matant, o aplink keptuves sukosi kinai. Tačiau patiekalas – saldžiarūgštė vištiena – gerokai nuvylė, nes nebuvo saldžiarūgštė, o tik saldi, be to, nė iš tolo nepanėšėjo į tai, ką valgiau kinų restorane Paryžiuje.

Kodėl taip yra, nusprendžiau pasiteirauti restorano “Honkongas” savininko Liu. Atsakymas buvo toks: “Lietuvoje maistas gaminamas iš šaldytų produktų, be to, stengiamasi patiekti tai, ką žmonės nori valgyti, o ne tai, ką kinai vago namie”.

F.Cancelli neabejoja, kad iš tiesų patiekalus pritaikyti prie nacionalinio skonio verčia verslo logika. Baldų verslą Vilniuje turintis verslininkas visai tuo nesipiktina. Jis sako, kad svarbiausia – galutinis rezultatas: jeigu žmonės valgo, vadinasi, gerai.

Tik A.Oželis kategoriškas: “Iš tiesų neegzistuoja nei lietuviškų, nei itališkų ar prancūziškų gomurių. Pas mus nėra gastronomijos kultūros! Mane kartais erzina žmonių, nedaug suprantančių apie maistą, pasakymas, kad va Italijoje – oi tai valgiau, o va Lietuvoje prastai. Yra galybė blogų restoranų ir Italijoje, ir Lietuvoje. Bet galima rasti ir gerų. Vietovė maisto kokybei įtakos neturi. Viskas priklauso nuo to, kas gamina”, – apibendrina jis.