AP

Arabų pavasaris prasidėjo dar 2010 metų gruodį, kai Tunise Mohamed Bouazizi neapsikentęs valdžios neveiksnumu ir savivale, kaip protesto formą pasirinko viešą susideginimą. Nuo šio įvykio didesni ar mažesni protestai kilo visose vadinamojo arabų pasaulio valstybėse. Arabų pavasario revoliucijos priežastys slypi daug giliau negu revoliucijos didvyriu vadinamo vaikino poelgis. Tai yra revoliucija kilusi iš ilgos regiono valstybių istorinės patirties, kurioje glūdi įsišaknijusi diktatūra, žmogaus teisių pažeidimai, didelio masto politinė korupcija. Arabai, o pirmiausia jaunimas, būtent ir sukilo prieš valstybės nekompetenciją ir neatskaitomybę.

Agnius Stanulis

Arabų pavasaris buvo sutiktas su tam tikra euforija, kad pagaliau regioną pasiekė istorinės valdžios sanklodos šaknis drebinančios permainos. Buvo tikėtasis, jog revoliucija pakeis viso arabų pasaulio vaizdą ir atvers duris demokratizacijos procesams. Tačiau šiandien apčiuopiamų demokratijos laimėjimų sunku atrasti, o revoliucija įgauna vis daugiau pesimistinių atspalvių. Todėl aktualu ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl arabų pavasaris neišgyvenęs vasaros slenka į gilų rudenį ir ar šis procesas dar turi optimistinių išeities taškų ?

Arabų pasaulis chaose

Šiandien pasaulio naujienų  portalai ir televizijos mirga nuo vaizdų iš arabų šalių, kuriose tvyro chaosas. Izraelio ir Palestinos konfliktas įgauną pagreitį, Sirijoje vyksta jau visiems įprasta sukilėlių kova, kuri įtraukia ir Libaną, Irake ir palei jo siena su Sirija šeimininkauja ekstremistinė ISIS grupuotė paskelbusi ir apie kalifato įkūrimą. Egiptas kamuojasi iš ilgai trukusios politinės krizės, kol  Tunisas pakeitę savo valdžią nesulaukia kryptingų reformų, Libija nuolat linksniuojama kaip žlugusi valstybė, o Jemenas ir toliau lieka Al-Qaeda prieglobsčiu. Tai yra bene pagrindiniai procesai, apie kuriuos yra plačiai diskutuojama, tačiau žvelgiant ir į kitas regiono šalis galima atrasti panašių postūmių į pesimistinę revoliucijos interpretacijos pusę. Tiesa, Persijos įlankos valstybės nepaisant revoliucijos pradžioje padidėjusių vidinių konfliktų, sugebėjo stabilizuoti padėtį visuomenėje iki tokio lygio, kuris negrasina valstybės valdžios išlikimui. Visgi žvelgiant į regioną plačiąja prasme yra susidaromas nestabilios ir pavojingos situacijos vaizdas, o prieš daugiau kaip trejus metus kilusi arabų revoliucija atrodo kaip istorija. Taigi, peršasi savalaikis ir logiškas klausimas: ar arabų pavasaris žlugo ?

Atsakant į šį klausimą reikia pažvelgti į „pavasario“ pradžią, kur buvo suformuoti tikslai ir laukiami rezultatai. Garsiausiai protestuose skambėjo šūkis: Ash-sha`b yurid isqat an-nizam (žmonės nori nuversti rėžimus). Todėl pagrindinis tikslas, kurį kėlė arabai įvairiose šalyse ir buvo valstybės valdžios pakeitimas, kuriame piliečiai turėtų balsą, būtų savo likimo kalvias ir daromais sprendimais prisidėtų prie valstybės valdymo. Žmonės rinkosi miestų aikštėse, protestavo ir kėlė savo reikalavimus, kad diktatoriai pasitrauktų. Vienose valstybėse tą pavyko pasiekti taikiai, kitose prireikė ir nemažai parako, dar kitose valdžia visai nepasikeitė, o tik padidino vykdomą terorą. Tačiau jeigu manysime, kad vien nuvertus diktatorių ir rinkimais patvirtinus kitą valdžios atstovą visos bėdos išsispęs tikrai suklysime. Tokiose valstybėse kaip Tunisas, Egiptas, Libija ar Jemenas, kur diktatoriai vienaip ar kitaip buvo nuversti, revoliucijos tikslai lieka kažkur pakibę ore. Arabų valstybėse chaosas, o revoliucijos visa griaunanti jėga sumenko iki tokio lygio, jog kai kurie jos šalininkai ima pasiilgti buvusių diktatorių.

Meškos paslauga arba kontra-revoliucija

Arabų pavasaris ir negalėjo būti vien tik jos šalininkų tikslus įgyvendinantis procesas, jis turi ir grįžtamąją poveikį. Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio išpuolio prieš Jungtines Amerikos Valstijas arabų valstybių regionas buvo unifikuojamas kaip teroristinių ir radikalaus islamo grupuočių prieglobstis. Toks įvaizdis užvaldė Vakarų populiacijos sąmonę, o JAV paskelbtas karas prieš terorizmą greitai įgavo politinio popsiškumo skambesį. Arabų pavasario priešaušryje karas su terorizmu atrodė ima duoti vis sultingesnių vaisių: grupuočių veiksmai ribojami, jų lyderiai gaudomi, o ir patys ekstremistai veikė giliai pogrindyje, tačiau kilusi arabų revoliucija atgaivino teroristų veiklą. Ekstremistinės grupuotės arabų pavasarį sutiko kaip pavojingą ir nepriimtiną procesą, kuriam būtina priešintis. Jiems tai yra iššūkis, kuris suteikė naują pagreitį daryti „nešvarius darbelius“. Grupuotės ėmė veikti atviriau, o pateikiamais duomenimis naujų džihadistų skaičius nuo revoliucijos pradžios ėmė vis didėti. Ekstremistai įtikėję savo pasirinktu keliu (džihadu) yra pasirengę priešintis revoliucijos idėjomis, kurias interpretuoja kaip Vakarų kultūros „invaziją“.

Tokia kontra-revoliucija nėra tik islamo ekstremistų veikimo priešinintis arabų pavasariui išraiška. Kontra-revoliucija yra ir tų mintyse, kurie dar ir dabar užima savo valstybės diktatoriaus kėdę, tačiau toks atsakas į revoliuciją aiškiai matomas ir valstybėse, kuriose rėžimas pasikeitė. Kyla tik klausimas: į ką pasikeitė ? Arabų valstybėse galima įžvelgti reinstitucionalizacijos procesus. Rinkimais išrinkti naujieji atstovai pirmiausia siekia įtvirtinti savo pozicijas valdžioje nekreipdami dėmesio į greitų pasikeitimų reikalaujančią populiaciją. Taip yra formuojamos naujos sąlygos grąžinti šalį prie diktatūros, kuri gal ir skirsis nuo buvusios, bet iš esmės juk diktatūra yra diktatūra. Tokia padėtis matoma Egipte, Libijoje, Irake, Tunise, kur valstybinė valdžia kol kas yra nekompetetinga spręsti esamas problemas ir užtikrinti stabilumą. Nusivylę tokia padėtimi arabai pradeda nusivilti ir pačia revoliucijos idėja. Tuo naudojasi naujoji valdžia ir ekstremistinės grupuotės, kurios suirutę valstybėje naudoja saviems tikslams. Daugeliu atvejų galime įsivaizduoti nusivylusio revoliucionieriaus ir kontra-revoliucijos mainus. Stabilumo, saugumo ir darbo siekiančiam protestuotojui kontra-revoliucija siūlo visa tai mainais į dalį jo politinių teisių ir pritarimą vykdomai politikai.

Visgi kas yra pavasaris ?

Arabų pavasaris gavo savo pavadinimą iš mums žinomo proceso vykusio 19 a. viduryje – tautų pavasario. Tautų pavasario pradžiai įtaką padarė absoliučios valdžios viešpatavimas, nacionalizmo susiformavimas.  Tuo metu per Europą nusirito protestų banga, kuri didelių laimėjimų nepasiekė. Demokratijos idėjos sunkiai prigijo, o vėliau ir visai imtos atmetinėti. Po tautų pavasario sekė karų laikotarpis, paremtas nacionalizmu persikūnijusiu į šovinizmą. Tik po Antrojo pasaulinio karo galime pradėti kalbėti apie demokratijos institucionalizaciją ir konsoliduotumo atsiradimą. Taigi, kalbame apie maždaug 150 metų trukusį procesą nuo pavasario iki jo vaisių.

Tikriausiai bus teisinga teigti, kad arabų pasaulis yra tokioje padėtyje, kurioje Vakarų civilizacija buvo prieš 150-200 metų. Kylančios idėjos drebina pamatus, bet pritrūksta pritarimo pasikeitimams ten aukštai valdžios hierarchijoje. Kaip ir Vakarų Europoje tautų pavasario metu, taip ir arabų valstybėse prasidėjus revoliucijoms, valdžios elitai siekia išsaugoti esamą status quo, kuris nesudaro iššūkių jų valdžios ambicijoms. Tačiau, Europa neatsilaikė prieš naujas idėjas sudrebinusias monarchų sostus, o ar tokia galimybė išlieka arabų pasaulyje yra plačiai diskutuojamas klausimas.

Vasara ateis, tik reikės palaukti

Nemažai politologų, tyrinėjančių arabų pavasario fenomeną, pripažįsta, kad revoliucijos pradžioje tvyrojęs entuziazmas laukiant greitų pokyčių buvo paremtas emocijomis, o ne logišku situacijos analizavimu. Demokratija yra pasiekiama ne per kelerių metų revoliuciją, o per ilgą laikotarpį, kuris pilnas įvairių sunkumų. Demokratizacijos procesą būtų galima palyginti su lipimu į statų kalną – viršūnę pasiekti yra sudėtinga ir tą padaryti reikia žengiant nedidelius žingsnius, tačiau tuo pat metu yra pavojus paslysti ir vėl labai greitai nusiristi iki kalno papėdės.

Arabų pavasario revoliucija galiausiai pasieks savo išsikeltus tikslus, tačiau procesas užtruks ne vienerius metus ir bus laikotarpių, kai arabų pavasaris bus prisimintas kaip istorija neturinčia nieko bendra su esama realybe. Regioną toliau purtys konfliktai, kai kurių valstybių sienos keisis, kaip keisis ir valdantieji, egzistuos ekstremizmas, kuris kurstys tarpusavio musulmonų kovas, tačiau ateis diena, kai arabų revoliucijos idėjos taps realybe.  Tokia galimybė slypi ateities arabų visuomenėje.

Naujoji karta mažame pasaulyje

Yra būtina paminėti, kad arabų visuomenė negali būti vertinama kaip vienalytė esencija. Mes kalbame apie maždaug 422 milijonus gyventojų, išsibarsčiusių po didžiulę teritoriją. (palyginimui Europos Sąjungoje gyvena apie 500 milijonų europiečių). Todėl yra akivaizdu, kad bendravardiklinti visą arabų visuomenę yra itin sudėtinga. Arabai yra kultūriškai, socialiai, politiškai labai skirtingi vieni nuo kitų, o vis dar egzistuojantis pasitikėjimas gentine visuomenės sankloda dar padidina skirtumą tarp arabo gyvenančio kažkur Tunise ir arabo kuriančio savo gyvenimą ties Persų įlankos pakrante. Visgi galima įžvelgti tam tikrą bendrą tendenciją, kuri keičia regiono „veidą“. Naujoji karta turi didelį potencialą pasukti arabų pasaulio istoriją kita linkme.

Apie pusė arabų populiacijos yra jaunesni negu 25 metų. Tai yra signalas apie nemažą populiacijos sprogimą, bet tuo pačiu ir apie galimus naujus socialinius pokyčius. Reikia prisiminti, kad arabų pavasaris pirmiausia ir buvo inspiruotas jaunimo, kuris galbūt su kiek perdėtu jaunatvišku naivumu tikėjosi viską pakeisti. Nors ir nepasiekusi didelių laimėjimų naujoji karta neapleidžia revoliucinių idėjų, kurios ir toliau formuoja jų pasaulėžiūrą. Arabų jaunimas yra atviras pasauliui ir imlus naujoms idėjoms, o globalizacija suteikia galimybes pasiekti kiekvieną pasaulio kraštelį ir dalintis patirtimi net neiškišant nosies iš namų. Pasaulio pasiekiamumas ir globali socializacija ateinanti su nauja karta gali turėti milžinišką įtaką arabų ateičiai.

Arabų pavasaris į tarptautinių santykių ir saugumo diskusijas įvedė naujų elementų, tokių kaip socialinių tinklų daroma įtaka pasaulio politikai. Facebook ir Twitter buvo priemonės, kuriomis buvo skleidžiamos revoliucijos idėjos, organizuojami protestai. Ir ne paslaptis, kad socialiniais tinklais daugiausia naudojasi jaunimas. Toks greitas ir lengvai pasiekiamas socialinis bendravimas sukūrė kritinę masę, kuri virtualioje erdvėje keltas idėjas ėmė garsinti arabų valstybių sostinių aikštėse. Kad ir kaip bebūtų naujoji karta tikriausiai turės užauginti dar vieną kartą tam, kad revoliucijos idėjos taptų realybe.

Taigi, arabų pavasaris šiandien nesprogsta ryškiaspalviais žiedais, o grįžtamasis ryšys, tęsiant kalbą gamtos reiškiniais, yra pavasarį besikandžiojančios šalnos. Tačiau pavasaris visada išsivaduoja ir nusišviečia šiltais spinduliais. Ar tokiuose spinduliuose galės šildytis revoliucionieriai priklausys nuo ateities kartos ir ją pirmyn forsuojančių idėjų.

Balandžio 24-ąją sukanka 220 metų nuo garsiojo Tado Kosciuškos sukilimo Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Tai buvo kilnus ir romantiškas bandymas atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką (ATR), tačiau sukilimo pralaimėjimas galutinai ištrynė šią valstybė iš Europos žemėlapio.

1794 m. kovo 12 d. Lenkijoje, Mazovijos vaivadijoje, prie Ostrolenkos miesto kilęs Antonio Madalinsko brigados maištas tapo sukilimo pradžia. Kovo 24 d. Tadui Kosciuškai paskelbus sukilimo aktą Krokuvos turgaus aikštėje, šis sukilimas jau persimetė į Varšuvą ir išplito visoje Lenkijoje.
Revoliucinės nuotaikos pasiekė ir Lietuvą. Balandžio 16 d. Šiauliuose sukilimą pradėjo grupė karininkų, o jau balandžio 22–23 d. Jokūbo Jasinskio vadovaujami sukilėliai išlaisvino Vilnių.
Nors sukilimas ugningai išsiplėtė visoje ATR teritorijoje ir pirmasis sukilimo etapas buvo kupinas įspūdingų pergalių, pamažu išryškėjo Rusijos ir Prūsijos kariuomenių pranašumas. Rugpjūčio 11–12 d. po antrojo Vilniaus šturmo sukilimas buvo numalšintas Lietuvoje, o lapkričio 4 d. užimta Varšuva.
Vis dėlto šis sukilimas iki šiol vertinamas kaip pasiaukojanti ATR visuomenės kova dėl laisvės ir nepriklausomos valstybės.

Įkvėpti Prancūzijos revoliucijos
Kaip teigia istorikas doc. dr. Eligijus Raila, šis sukilimas susijęs tiek su vidiniais Lietuvos ir Lenkijos valstybės įvykiais, tiek su išorinėmis aplinkybėmis.
1792 m. baigėsi ATR karas su Rusija, po kurio Lietuvą ir Lenkiją ėmė valdyti Targovicos konfederacijos atstovai. Jie buvo linkę ATR paversti Rusijos protektoratu ir užkirsti kelią bet kokioms reformoms.
Antai 1793 m. vykusiame Gardino seime (beje, tai buvo paskutinis Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimas) buvo patvirtintas antrasis ATR padalijimas. Taip pat pradėtos antireformos: panaikintas Gegužės 3-iosios konstitucijos, kuri, pasak E.Railos, buvo pagrindinis dokumentas, gąsdinęs didžiąsias kaimynes, veikimas. Juk būtent joje buvo išdėstyta naujos, modernios valstybės vizija ir tikslas atgaivinti politiškai paliegusią Lietuvos ir Lenkijos valstybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors politinės permainos posovietinėje erdvėje ne kartą tituluotos skambiais ir įvairiaspalviais revoliucijų pavadinimais, realūs pokyčiai gali įvykti ne aikštėse ir gatvėse – tai daug ilgesnis ir sudėtingesnis procesas.

Tūkstantinės protestuotųjų minios Maidano aikštėje, šimtai neramumus malšinti pasirengusių policijos pareigūnų, akimis neaprėpiamas plevėsuojančių mėlynos ir geltonos spalvos Ukrainos vėliavų margumynas ir reguliariai nuvilnijantys provakarietiški šūkiai. Tai – ne šiandienos įvykių Kijeve ir kituose šalies miestuose aprašymas: kone identišką vaizdą viso pasaulio žiniasklaida fiksavo prieš beveik dešimtmetį, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija.
Tuomet viltasi, kad Oranžinė revoliucija daugeliui dešimtmečių pakeis Ukrainos raidą vakarietiška kryptimi, išgyvendins problemas ir sugrąžins valstybę į Europos šalių šeimą. Nepaisant lūkesčių, revoliucija nebuvo sėkminga: šiandien Ukraina vėl kaunasi dėl tų pačių tikslų, kuriuos neseniai jau lyg ir buvo pasiekusi.
Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad terminas “revoliucija”, žodynuose apibūdinamas kaip reiškiantis staigų, neretai prievartinį politinės valdžios nuvertimą sukeliant esminius visuomenės pakitimus, vartojamas neadekvačiai: būtent esminių pokyčių dėmuo dažniausiai nėra įgyvendinimas, nes tam reikalinga ne dar viena posovietinę erdvę drebinanti spalvotoji revoliucija, o kur kas didesni ir ilgiau trunkantys elito bei visuomenės pokyčiai.

Pilkieji revoliucijų kardinolai

Prieš dešimtmetį protestuojantys ukrainiečiai tikėjo Viktoru Juščenka – politiku, kuris nuo scenos kvietė minias priešintis suklastotiems rinkimams, į prezidento postą pasodinusiems “Rusijos agentą” Viktorą Janukovyčių. Po kelis mėnesius trukusios kovos įvyko pakartotiniai rinkimai, per kuriuos V.Juščenka, savo užnugaryje sutelkęs Vakarų valstybių paramą, įveikė konkurentą ir, atrodytų, negrįžtamai išstūmė jį iš valdžios elito.
Vis dėlto 2010 m. vaizdas jau buvo apsivertęs aukštyn kojomis: vidiniai Oranžinės revoliucijos architektų nesutarimai, peraugę į atvirą kovą bei teisinės valstybės principų ignoravimą, pasmerkė V.Juščenką pralaimėjimui rinkimuose, kuriuose jis tegavo vos 5 proc. balsų. V.Janukovyčius susigrąžino valdžią ir toliau naudojosi vakarietiškus metodus žadėjusios diegti valdžios neišspręstomis sisteminėmis problemomis: nepažabota korupcija (“Forbes” tyrimas atskleidė, kad devynias iš dešimties didžiausių valstybės dotacijų projektams gavo V.Janukovyčiaus partijos žmonės), teismų bejėgiškumu ir pilietinės visuomenės silpnumu. Kitaip tariant, idealai, vieniję Maidano minias, greitai subliūško, tačiau tai buvo praktiškai nulemta iš anksto.
“Oranžinė revoliucija ir dabartiniai įvykiai iš esmės panašūs tuo, kad tiek tada, tiek šiandien atrodo, jog vyksta “paprastų žmonių” paskatintos revoliucijos, – “Veidui” sakė politologas Marius Laurinavičius. – O iš tikrųjų šie procesai yra gerai suplanuoti ir diriguojami šešėlinių jėgų – paprastai tariant, turtingiausių oligarchų. Abiem atvejais vyko kova tarp elito grupių. Pavyzdžiui, esama situacija nepatenkinti oligarchai orkestruoja esamą padėtį.”
Vis dėlto tai anaiptol nenuvertina tūkstančių žmonių, šaltas žiemos dienas ir naktis leidžiančių aikštėje, besidalijančių laužo šiluma ir neatsisakančių politinių idealų siekimo. “Skirtumas tas, kad Oranžinės revoliucijos laikais masės buvo tiesiogiai kontroliuojamos politinių lyderių, kurie tuo metu atstovavo tiems šešėliniams organizatoriams, pirmiausia V.Juščenkos ir Julijos Tymošenko. Šiuo metu politiniai lyderiai masių nekontroliuoja: nei radikaliausių, nei taikiai nusiteikusių tūkstančių, kurie nusipelnė pagarbos, nes pagrįstai kelia savo reikalavimus ir tikisi permainų. Deja, bijau, kad jiems teks nusivilti”, – svarsto M.Laurinavičius.

Lyderių kaita neužtikrina sisteminių pokyčių

Ukrainiečių ryžto tai nesustabdo: gatvės mūšiai su policija tapo Kijevo kasdienybe, tačiau protestuotojams pavyko pasiekti ir politinių rezultatų, mat atsistatydino ukrainietiškai sunkiai kalbančio premjero Mykolos Azarovo vyriausybė. “Tai tik pradžia, sprendžiant šią krizę laukia dar ilgas kelias. Kitas žingsnis – politinė reforma – yra ypač svarbus, nes vietoj vienvaldystės turi būti sugrąžinta reali prezidentinė-parlamentinė valdžia”, – pabrėžia Ukrainos žurnalistė Lesia Vološko, kurią papildydamas politologas Miroslavas Marinovyčius vis dėlto konstatuoja, kad “bus daromos tik mažos nuolaidos, o valdžia ginama iki pat pabaigos”.
Pasak “Washington Post” rašančios istorikės Anne Applebaum, reikia atsisakyti tarp stebėtojų įsigalėjusio spalvotųjų revoliucijų mito, pagal kurį taikios demonstracijos, kartu su Vakarų politikų ir žiniasklaidos paskatinimu, turi nuversti oligarchines struktūras ir reformuoti valdžios elitą. “Istoriniai faktai rodo, kad taip nenutinka”, – nukerta apžvalgininkė.
Jai antrina ir M.Laurinavičius: “Sistema Ukrainoje iš principo nepasikeis. Nepaisant to, ar V.Janukovyčius pasitrauks dabar, ar tik 2015 metais, kai pasibaigus kadencijai nebeturės šansų laimėti rinkimų. Nepaisant to, kas perims valdžią, o tai nebūtinai bus opozicijos lyderiai, nes gali iškilti nauji vardai arba tokie asmenys, kaip šokolado magnatas Petro Porošenka, esminė politinė ir ekonominė sankloda staigiai neišsijudins. Ko gero, bus sustabdytas V.Janukovyčiaus bandymas paversti oligarchinę sanklodą “lukašenkine” – vienvaldžia prezidento valdžia. Bet nuo to nebus geriau: ar valdo oligarchai, ar vyrauja Aleksandro Lukašenkos modelis, paprastų žmonių gyvenime pokyčių iš esmės nebus.”
Tuo galima įsitikinti prisiminus Kirgizijoje praėjusį dešimtmetį įvykusią vadinamąją Tulpių revoliuciją. 2005 m. nuvertus šalį praktiškai nuo Sovietų Sąjungos žlugimo valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą, Kirgizija paskendo chaoso ir neramumų liūne. Nuo 2010-ųjų jie dar labiau paaštrėjo: prasidėjo etninis uzbekų ir kirgizų konfliktas, valdžių kaita vyksta kone kas kelis mėnesius, o naujasis prezidentas Almazbekas Atambajevas nerodo jokių ketinimų imtis radikalių reformų.

Protestai Ukrainoje peraugo į revoliucijos masto sujudimus ir daugėja ženklų, kad siekiant stabilizuoti padėtį šalyje gali tekti įsikišti tarptautinei bendruomenei. Į kompromisą su susikompromitavusia valdžia nebenorinčių eiti piliečių daugėja, todėl Ukrainos galvosūkis tampa vis sudėtingesnis.

Sausio pradžioje akylai įvykius Ukrainoje stebintys ekspertai jau buvo pradėję skelbti, kad antroji Oranžinė revoliucija nebeįvyks, nes per pastaruosius metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius su šeima sugebėjo sukurti pakankamą valdžios vertikalę savo įtakai išlaikyti. Maža to, jis sugebėjo susigrąžinti didžiausių šalies oligarchų paramą, priimdamas jiems palankius įstatymus bei šių metų biudžetą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad V.Janukovyčius padėties vis dėlto nekontroliuoja.
Ne tik apie atsinaujinančią revoliuciją, bet ir apie pilietinio karo grėsmę prabilta po to, kai sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris gerokai padidino diktatūros pavojų. Jis pažeidžia bet kokius demokratinės laisvės principus: kriminalizuojama susirinkimų teisė, užsienio investicijomis remiamos nevyriausybinės organizacijos pavadintos „užsienio agentais“, už kaukės ar šalmo dėvėjimą viešumoje dabar gresia kalėjimo bausmės. Tuo pačiu metu buvo išleistas Vidaus reikalų ministerijos dekretas, kuriuo leista „Berkut“ daliniams panaudoti smurtą prieš besipriešinančius protestuotojus.
Praėjusią savaitę vykę kruvini susidūrimai ne tik paliko šimtus sužeistųjų, bet ir pareikalavo pirmųjų daugiau nei du mėnesius trunkančių protestų aukų. Į tai suskubo reaguoti tarptautinė bendruomenė: sausio 22 d. JAV pritaikė sankcijas ir atšaukė galiojančias vizas pareigūnams, dėl kurių prasidėjo kruvini įvykiai, pavyzdžiui, minėtą įstatymą parengusiems Regionų partijos atstovams Olenai Bondarenko ir Volodymyrui Olijnikui, taip pat vidaus reikalų ministrui Vitalijui Zacharenkai bei kitiems.
Europos Sąjungos lyderiai pareiškė, kad yra „itin susirūpinę“ dėl kruvinų įvykių Ukrainoje, tačiau konkrečių ketinimų, kaip elgsis, neišdėstė. Nors JAV diplomatiniais kanalais ragina ES imtis griežtesnių veiksmų, to daryti neskubama. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė kol kas nematanti galimybių taikyti sankcijas. ES negebėjimas atsiliepti į ypač sparčiai Ukrainoje besirutuliojančius procesus kelia Maidane šąlančių aktyvistų nusivylimą.

Ukraina – prie dar vienos revoliucijos slenksčio: šimtai tūkstančių žmonių protestuoja reikalaudami valdžios pasitraukimo ir suartėjimo su Europa, tačiau realaus plano, kaip išspręsti gausybę problemų ir išvengti Oranžinės revoliucijos klaidų, kol kas nėra.

Ar iš paprastos šeimos kilęs asmuo, kurio oficiali alga didžiąją gyvenimo dalį neviršijo 2 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, gali sau leisti gyventi daugiau kaip 90 mln. dolerių įvertintuose rūmuose, kuriuose vien prabangūs laiptai atsiėjo šešiaženklę sumą? Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius įrodė, kad gali. Be to, neseniai jis gavo 2 mln. dolerių iš leidyklos esą už memuarų publikavimą, tačiau knyga iki šiol dar neišvydusi dienos šviesos, o ir ankstesnis prezidento bandymas rašyti baigėsi fiasko – kaltinimais plagiatu bei knygos pašalinimu iš lentynų.
Tai – tik visose Ukrainos gyvenimo srityse suvešėjusios korupcijos ledkalnio viršūnė. Prie to pridėjus ekonominių sunkumų sukeltą skurdą, oligarchų visagalystę ir niūrias ateities perspektyvas, nesunku suprasti, kodėl tūkstančiai žmonių, nepaisydami šalčio ir agresyvių teisėsaugininkų veiksmų, praėjusią savaitę išėjo į gatves, į vadinamąjį Euromaidaną, reikalaudami permainų. Šimtus tūkstančių piliečių suvienijo faktas, kad prezidentas atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, taip užkirsdamas kelią pozityvioms permainoms.
Nors pakvipo nauja provakarietiška revoliucija, kuri turėtų ištaisyti Oranžinės revoliucijos paliktas spragas, gausybė Ukrainą kamuojančių politinių sunkumų, socialinis susiskaldymas ir suinteresuotų valstybių spaudimas šios šalies perspektyvas verčia miglotomis.

Protestai nerimsta

Kai V.Janukovyčius Vilniuje vykusiame ES viršūnių susitikime atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį, Ukrainos opozicijos lyderiai sukvietė žmones protestuoti. Į kvietimą atsiliepė minios: teigiama, kad jau pirmosiomis dienomis gatvėse buvo apie milijoną žmonių, kuriuos netrukus iš centrinių aikščių ir gatvių jėga ėmė vyti pareigūnai. Pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose matyti, kaip civiliai talžomi „bananais“ ir spardomi, tačiau tai ukrainiečių ne tik neatgrasė, bet suveikė kaip papildomas impulsas.
„Iš pradžių esmė buvo Asociacijos sutartis, bet dabar kalbame apie daug daugiau. V.Janukovyčius ir premjeras Mykola Azarovas tapo visų šalies problemų simboliais, ypač – skurdo ir korupcijos“, – „Veidui“ sakė aktyvus protestų Kijeve dalyvis, Centrinės Europos instituto ekspertas Maxas Kyiakas. – Todėl dabar žmonės protestuoja ne tik dėl Europos, bet ir dėl pokyčių: sisteminių, o ne tik kelių veidų.“
Tiesa, protestuojantiems nėra lengva išvengti provokacijų: jie priversti išlikti budrūs ir savo gretose, mat dalis piliečių naudojasi situacija chuliganiškiems veiksmams pateisinti. Ypatingo dėmesio sulaukė prezidentūros link važiavęs ir policijos barikadas pralaužti turėjęs traktorius. Netrukus buvo užimta Kijevo merija, tapusi protestuotojų namais, bei užblokuotos kitos valdžios institucijos. Daugiau apčiuopiamų rezultatų Euromaidanas kol kas nepasiekė, mat vyriausybė atsilaikė per balsavimą parlamente ir neatsistatydino, todėl prabilta apie greitai išseksiančias protestuotojų baterijas.
„Vis dėlto aš nemanau, kad protestai rimsta, nes žmonės kasdien keičiasi: vieni grįžta namo pailsėti, kiti atvyksta, yra pozityvi dinamika, – teigia M.Kyiakas. – Jaučiame didžiulį Europos šalių palaikymą. Pavyzdžiui, Miuncheno oro uoste ukrainiečiams leidžiama naudotis tuo pačiu perėjimu kaip ir ES piliečiams, vakar Euromaidane dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministras. Tokie veiksmai stiprina protestuotojų tikėjimą, kad galima suartėti su Europa.“

Politinė krizė sukelia ekonomines problemas

Trečią savaitę šalyje besitęsiantys politiniai neramumai kelia vis didesnį nerimą užsienio investuotojams. Ekonomistas Charlesas Robertsonas iš „Renaissance Capital“ Londone teigia, kad Vakaruose įsikūrusios finansų rinkos rodo nervingumą dėl neaiškios Ukrainos finansinio stabilumo ateities: „Prieš tris dienas 100 mln. JAV dolerių Ukraina būtų pasiskolinusi su 9,5 proc. palūkanomis, o šiandien – jau su 10,5 proc.”, – teigia jis.
Kaip pabrėžia „Financial Times“, šalies ekonomikos padėtis daug sudėtingesnė, palyginti net su 2004-aisiais, kai vyko Oranžinė revoliucija, o Ukrainos ekonomika išgyveno ryškų pakilimą. Brangstantis skolinimasis Vakarų finansų rinkose gali tik pagilinti Ukrainos ekonomines problemas, mat vien skoloms aptarnauti kitąmet reikės aštuonių milijardų dolerių, o užsivėrusios durys skolintis Vakaruose tik dar labiau stumia Ukrainą į Rusijos glėbį, kuri už jai palankius politinius sprendimus visada pasirengusi suteikti finansinę paramą.
Tiesa, „Radio Free Europe“ apžvalgininkas Charlesas Recknagelis tvirtina, kad V.Janukovyčiaus susipriešinimas su Vakarais suteikia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui daug palankesnę derybinę poziciją.
„Standard Bank“ ekspertas Timas Ashas pabrėžia, kad V.Janukovyčius pateko į ypač sudėtingą situaciją, nes dėl visuomenės bei opozicijos spaudimo jis negali, o galbūt ir ne visai nori įgyvendinti V.Putino keliamų sąlygų. „Rusija finansavo Ukrainą 20 metų tikėdamasi, kad gaus priėjimą prie strateginių objektų, pavyzdžiui, vamzdynų kontrolės. Tačiau Ukraina to padaryti neleido, todėl dabar V.Putinas pasiryžęs duoti pinigų tik Ukrainai įsipareigojant stoti į Muitų sąjungą“, – teigia ekspertas.
Apie sunkią Ukrainos ekonominę padėtį praėjusią savaitę prabilo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis: “Manau, kad padėtis tokia: Ukraina nevykdo reformų, jos ekonomika neefektyvi ir korumpuota, todėl šalies vyriausybė atsidūrė ties bankroto riba ir jai reikia kitų šalių pagalbos.”

Praėjus porai metų po Arabų pavasario revoliucijų, Tunise ir Egipte taika bei ramybė dar neįsivyravo – kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai vis išbaido čia sugrįžti bandančius turistus.

Egipto kurorto Šarm el Šeicho verslininkai su nostalgija prisimena sausakimšus barus ir restoranus, užpildytus viešbučius ir minias išlaidaujančių turistų. Nuo revoliucijos pradžios padėtis gerokai pasikeitusi: 2010 m. Egiptą aplankė daugiau nei 14,7 mln. turistų, atnešusių šaliai 12,5 mlrd. JAV dolerių pajamų, o 2012 m. – jau 11,5 mln. poilsiautojų, palikusių 10,5 mlrd. dolerių.
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Arabų pavasario revoliucijos lopšys Tunisas, kuriame 2011 m. vien tik vokiečių turistų sumažėjo 41 proc., iki 270 tūkst.
Nuo šių metų pradžios du didžiausi Europos kelionių operatoriai TUI Vokietijoje ir „Thomas Cook“ Didžiojoje Britanijoje ėmė pastebėti ženklų, kad poilsinių kelionių į Šiaurės Afriką, taip pat ir į Tunisą bei Egiptą paklausa atsigauna. Tačiau vos tik užsimezga menki turizmo daigeliai, juos staiga nuskabo šiose šalyse kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai. Tokios žinios ir vėl išbaido vokiečių, kanadiečių, italų, amerikiečių bei kitų tautybių poilsiautojus.
Jų išgąstis nestebina: į šias šalis taika ir ramybė vis dar negrįžta, o ilgamečius diktatorius nuvertę gyventojai pradeda jausti, kad gavo visai ne tai, dėl ko kovojo. Tunisas įklimpo į politinę krizę nuo vasario pradžios, kai prie savo namų buvo nušautas islamistų valdomos vyriausybės kritikas Chokri Belaidas ir gatves užtvindė protestuotojai. O Egipte praėjus dvejiem metams po to, kai revoliucionieriai nuvertė diktatorių Hosni Mubaraką, protestuotojai kone kas mėnesį grįžta į Kairo Tahririo aikštę – dabar jau protestuoti prieš naująjį islamistų grupuotės „Musulmonų brolybė“ prezidentą Mohamedą Morsį.
Oponentai ir tarptautiniai apžvalgininkai dabartinį Egipto prezidentą kritikuoja ne tik nesugebėjus parengti nuoseklaus šaliai būtinų reformų plano, bet ir stengiantis plėsti savo galią bei bandant užtildyti kritikus tais pačiais metodais, kokius mėgo ir nuverstasis diktatorius H.Mubarakas.
Prie kruvinų politinių protestų Egipte prisidėjo ir religiniai susirėmimai tarp krikščionių ir musulmonų. Nuo revoliucijos pradžios prasidėję išpuoliai prieš 10 proc. Egipto populiacijos sudarančius krikščionis šioje šalyje plinta, o Molotovo kokteiliai, susišaudymai ir ašarinės dujos tapo įprastais protestų palydovais.
Egipto turizmo verslo atstovai ir kelionių organizatoriai iš Vakarų šalių tvirtina, kad nuo Kairo ir kitų didžiųjų miestų nutolę Raudonosios jūros kurortai, į kuriuos vyksta ilsėtis dauguma poilsiautojų, yra saugūs – neramumai jų nepalietė net per revoliucijos įkarštį. Vis dėlto vakariečių šios kalbos neįtikina, ypač girdint žinias, kad šiemet ginkluoti beduinai pagrobė britų porą, vykusią į Šarm el Šeicho paplūdimius, sausio pabaigoje vandalai užpuolė ir nusiaubė „InterContinental“ viešbutį Kaire, o Pasaulio ekonomikos forumo tyrime “Kelionių ir turizmo konkurencijos indeksas 2013″ Egiptas užima 85 vietą iš 140 šalių: per metus šalis nukrito per 10 pozicijų, o saugumo kategorijoje užėmė paskutinę vietą.
„Žmonės dabar nevyksta į Egiptą, bent jau Šiaurės Amerikos gyventojai. Egipte dedasi nemalonūs dalykai, o per atostogas norisi atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“, – pabrėžia Toronte įsikūrusios bendrovės „Takas keliauti“ savininkė Flavia Jaber.
Vienintelė tauta, kuriai neramumai Egipte, regis, nė motais, yra rusai. „Mūsų viešbučius Raudonosios jūros teritorijose yra užpildę rusai“, – tvirtina pasaulinio viešbučių tinklo „Marriott“ tarptautinės divizijos prezidentas Edas Fulleris.
Praėjusiais metais į Egiptą atvyko 2,3 mln. rusų turistų, tad nieko keista, kad Egipto turizmo ministras Hishamas Zazou sausio 7 d., per rusų stačiatikių Kalėdas, kartu su ištikimiausiais šalies svečiais lankėsi šio kurorto katedroje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sausio mėnesį inovatyvi IT kompanija „Apple“ pranešė apie sprendimą eiti į virtualių vadovėlių rinką. Nejaugi ir švietimui gresia panaši revoliucija, kurią muzikos įrašų rinkoje sukėlė „iTunes“?

Sausio viduryje Niujorko Gugenheimo muziejaus salėje surengtame pristatyme kompanija „Apple“ pranešė sukūrusi naują virtualių vadovėlių platformą „iBooks 2“, kuri turėtų iš esmės pakeisti pertvarkyti švietimo sferą. Šiuos virtualius vadovėlius galima bus skaityti mobiliaisiais „Apple“ įrenginiais, tačiau patogiausia tai daryti bus planšetiniu kompiuteriu „iPad“. Vadovėliai išsiskiria ne tik tuo, kad nieko nesveria, bet ir savo interaktyvumu – liečiamasis ekranas padės geriau apžiūrėti įvairius paveikslėlius, juos padidinti, peržiūrėti filmukus ar animacijas, „pavartyti“ erdvines schemas ir net užsirašyti pastabas virtualios knygos paraštėse. Trys didžiausios JAV vadovėlių leidyklos „Houghton Mifflin“, „McGraw–Hill“ ir „Pearson“ jau ėmėsi kurti virtualias savo popierinių vadovėlių versijas, pritaikytas liečiamiesiems ekranams.
Deja, mūsų šalies mokiniams apie tokius virtualius vadovėlius teks dar kurį laiką pasvajoti, mat net ir JAV švietimo įstaigose iš viso suskaičiuojama tik apie 1,5 mln. „iPad“ įrenginių. Tačiau šis „Apple“ žingsnis yra toliaregiškas – mat jis tikrai padidina tikimybę, kad artimiausiu metu JAV mokymo įstaigose padaugės šios kompanijos įrenginių.
Tačiau tame pačiame renginyje „Apple“ pristatė ir kitą, ko gero, daug svarbesnę inovaciją, kuri ilgainiui gali sukelti panašią revoliuciją kaip „iTunes“ muzikos rinkoje. Tai ypač paprastai valdoma programa „iBook Author“, skirta bet kam, kas norėtų parengti savo vadovėlį ar pamokų kursą.
„Kadangi „iBook Author“ leis daug lengviau kurti mokomąją medžiagą, neužilgo turėtume sulaukti naujų nedidelių kompanijų lavinos. Jų sudaryti virtualūs vadovėliai gali ženkliai pakeisti mokymosi principus, juk didžiausios inovacijos atsiranda tikrai ne didžiulėse kompanijose“, – prognozuoja Sarah Rotman Epps tyrimų kompanijos „Forrester Research“ analitikė.
O kadangi šis įrankis veikia tik „Apple Mac“ kompiuteriuose, tai neužilgo turėtume sulaukti panašių produktų ir iš kitų didžiųjų IT kompanijų – „Google“, „Amazon“ ar „Microsoft“.
Visgi faktas, kad turinti tokią sėkmių istoriją kompanija atkreipė žvilgsnį į švietimo sistemą, byloja apie čia bręstančius pokyčius tiek universitetinio, tiek mokyklinio švietimo srityje. Beje, po truputį gimsta ir lietuviškas projektas, padėsiantis mokiniams ir mokytojams efektyviau mokytis. Tad žvilgtelėkime, kaip internetas ruošiasi iš naujo pakeisti mokymą ir mokymąsi.

Universitetai ir mokyklos internete

Mokantys anglų kalbą studentai, šiandien internetu gali žiūrėti pačių geriausių dėstytojų pasakojamas paskaitas net neišeidami iš namų. Ir galbūt dalyką išmoks net geriau, nei klausydamiesi nuobodaus dėstytojo migdančios paskaitos Lietuvos universitete. Tarkim, Masačusetso technologijos institutas (toliau MIT) jau nuo 2001 metų internetinėje svetainėje „OpenCourseWare“ talpina savo dėstytojų paskaitas – šiandien ten yra net 2100 įvairių dalykų paskaitų.
Panašus projektas yra ir „Academic Earth“ svetainė, kurioje sukauptos geriausiuose pasaulio universitetuose, tarkim Stenforde ar Prinstone, dirbančių dėstytojų paskaitos – ir visa ši medžiaga yra nemokamai prieinama studentams iš bet kurio pasaulio krašto. Šia mada užsikrėtė net ir prestižiškiausi universitetai – savo dėstytojų paskaitas internete talpina tiek Berklis, tiek Harvardas ar Jeilis. Kai kurie dėstytojai tampa tikromis įžymybėmis, kaip pavyzdžiui, Michaelis Sandelis iš Harvardo universiteto ir jo dėstomos filosofijos paskaitos ar Walteris Lewinas iš MIT ir jo fizikos paskaitos. „Tai patys labiausiai įkvepiantys savo srities dėstytojai pasaulyje. Kam klausytis nuobodaus vietinio profesoriaus, kai gali mokytis iš geriausių?“ – klausia Harvardo verslo mokyklos profesorius Claytonas Christensenas, tyrinėjantis, kaip inovatyvios technologijos griauna pasenusius švietimo sistemos principus.
Tiesa, kol kas už vaizdo paskaitų peržiūrėjimą diplomo negausime, tačiau MIT vadovai nusprendė pakeisti ir tai. Šių metų pavasarį instituto dėstytojai ruošiasi pristatyti „M.I.T.x“ mokymosi platformą, kurioje bus ne tik vaizdo paskaitos, bet ir galimybė virtualiems studentams bendrauti su bendramoksliais bei specialios internetinės laboratorijos. Išklausius „M.I.T.x“ kursus, atlikus užduotis bei išlaikius egzaminus, studentai už nedidelį mokestį galės gauti tai liudijantį sertifikatą.
Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio sulaukė ir mokyklų mokiniams skirta nemokama interneto svetainė „KhanAcademy.org“, kurią sukūrė Salmanas Khanas, to paties MIT absolventas. Šioje svetainėje mokiniai randa filmukus su pamokomis, o šalia – specialią testavimo sistemą, paremtą žaidimų principais. Ši sistema ne tik motyvuoja vaikus kuo geriau atlikti užduotis, bet ir leidžia mokytojams stebėti, kaip sekasi kiekvienam mokiniui ir koreguoti mokymosi procesą. „KhanAcademy.org“ galima rasti apie 2400 pamokų, pradedant paprasta aritmetika ir baigiant organine chemija ar ekonomika – visos pamokos ir testai visiškai nemokami.
Ši naujoviška internetinė „mokykla“ sulaukė nemažo dėmesio dėl savo lankstumo ir inovatyvaus požiūrio į mokymą – praeitais metais žymus filantropas Billas Gatesas skyrė lėšų projekto palaikymui ir vystymui. Tačiau pakaks žvilgčioti už Atlanto – pasirodo ir mūsų jaunieji mokytojai ne iš kelmo spirti.

Lietuviškas projektas pakeisiantis mokymąsi

„Veidas“ gavo informacijos, kad ir Lietuvoje rengiama virtuali internetinė mokymosi priemonė „Vaizdopamokos.lt“, veikianti panašiu principu kaip ir „KhanAcademy.org“. Svetainėje bus patalpinta vaizdo medžiaga su pamokomis bei speciali testavimo sistema, padėsianti mokytojams tiksliau įvertinti mokinius bei pastariesiems patiems įsivertinti. Todėl pakalbinome šio projekto iniciatorių ir vieną kūrėjų, Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos informacinių technologijų mokytoją Mindaugą Breivą.
Mindaugas Breiva: „Aš renkuosi mokyti mokytojus“
„Veidas“: Papasakokite apie jūsų kuriamą projektą „Vaizdo pamokos“. Kokioje jis dabar stadijoje?
M.Breiva: „Vaizdo pamokos“ kaip galima suprasti iš pavadinimo, tai interneto svetainė su filmukais, kuriuose dėstoma pamokų medžiaga. Dėl tokio formato, ji sudomins vaikus ir padės jiems smagiau mokytis. Be to, šiose pamokose bandau parodyti mokiniams, kaip jų įgytos žinios galės būti pritaikomos gyvenime įvairiose srityse. Svarbiausia atsakyti mokiniu į klausimą – kodėl man to mokytis reikia?
Dabar kaip tik bandome įrašyti kuo daugiau pamokų. Tačiau svarbiausia dalis – mokinių žinių testavimo sistema, kurią dar kuriame kartu su kitais mokytojais. Kada turėsime pilnai veikiančią sistemą, priklauso nuo to, kiek resursų gausime, ar galėsime samdytis programuotojus, nupirkti įrangos pamokų įrašymui.
„Veidas“: Kokiais būdais ši priemonė padės vaikams efektyviau mokytis?
M.Breiva: Mano minėta interaktyvi mokinių testavimo sistema yra bene svarbiausias elementas, kuris remsis žaidimų principais. Žaismo efektas ypač gerai motyvuoja vaikus rungtis tarpusavyje. Tarkim, neatlikus lengvesnio lygio užduočių, neatsirakins sunkesnis lygis, o mokinys bus nukreipiamas į su užduotimi susijusią vaizdo pamoką. Norėdami aplenkti klasiokus, jie daug noriau bandys suprasti dalyką.
Kitas dalykas – mokiniai galės mokytis savo tempu. Pavyzdžiui, jei mokinys serga, keliauja, praleidžia pamoką ar nori papildomai pasikartoti medžiagą, ji bus prieinama bet kuriuo paros metu.
„Veidas“: O kaip „Vaizdo pamokos“ padės mokytojams ir tėvams?
M.Breiva: Mokytojai prisijungę prie sistemos, matys kaip mokiniams sekasi spręsti užduotis ir pagal tai žinos, kuriems mokiniams kuri vieta yra sudėtingiausiai suvokiama. Pagal tai mokytojai galės tikslingiau individualizuoti mokymo procesus. Vaikas taip pat supras, kokią pažangą daro ir net galės palyginti savo rezultatus su kitais Lietuvos mokiniais.
Prie sistemos galės prisijungti ir tėvai – galės pasidžiaugti vaiko pasiekimais ir įvertinti jo pastangas. Taip pat galės ir paaiškinti vaikui tą vietą, kur vaikas užstrigo, prieš tai pažiūrėjęs vaizdo pamoką.
„Veidas“: Kaip kilo idėja pradėti tokį projektą? Ar matote jam poreikį Lietuvoje?
M.Breiva: Dirbdamas mokykloje pradėjau vertinti ne pažymiais, o taškais. Paskui ir mokyti būrelyje ėmiau savo sugalvotu metodu. Per keturis darbo metus pastebėjau, kad vaikai pradėjo mokytis savarankiškiau, daugiau savo iniciatyva, dalyką išmokdavo žymiai greičiau. Tada ir susimąsčiau, kodėl tokie geri rezultatai?
„YouTube“ filmukų formatas vaikams labai patinka, todėl pamaniau, kodėl gi šių idėjų neperkėlus į terpę prieinamą visiems. Papasakojau apie idėją programuotojui Gintarui Lukoševičiui, kuris iki tol su mokymu neturėjo nieko bendra. Tada susipažinome su įvairiausiomis pasaulio praktikomis, užsienio šalyse radome analogų, pamatėme kaip užsienio mokytojai naudojasi informacinėmis technologijomis. Ir pradėjome kurti „Vaizdo pamokos“
„Veidas“: Kaip jūsų manymu IT ir internetas pakeis švietimą? Kaip vertinate kitus projektus elektroninio švietimo projektus?
M.Breiva: Visi IT sprendimai gali būti naudojami kaip įrankiai mokytojui, geriau išaiškinti mokiniui iškilusias mokymosi problemas. Kuo įvairiapusiškesnis mokymas tuo geriau. Tačiau nesuabsoliutinčiau informacinių technologijų įtakos, nes mokytojas atlieka turi ir daugiau vaidmenų: jis ir klasės lyderis, ir dalyko specialistas, ir auklėtojas. Galų gale – tai patyręs ir pasitikėjimą keliantis vyresnis mokinių draugas.

Nobelio premijos laureatas Carlas Wiemanas: „Geras mokytojas, turi atimti dalį dėmesio nuo dėstymo ir ją skirti aktyviam užduočių sprendimui.“

Beveik kiekviena didžioji IT bendrovė turi susikūrusi savo viziją, kaip atrodys ateitis, kurią, žinoma, iš esmės pakeis jų produktai.

Prieš savaitę bendrovė „ExoPC“ pristatė savo kūrinį – „ExoDesk“ darbo stalą su liečiamuoju paviršiumi, kuris nebus skirtas tik klaviatūrai ir pelei pasidėti. Vartotojas galės matyti įvairių programų langus ir juos valdyti liesdamas pirštais – toks stalas padės dar patogiau dirbti ir pramogauti bei susitvarkyti su informacijos kiekiu, kasdien atakuojančiu paprastus žmones.
Beje, gamintojai žada, kad šis stalas rinkoje pasirodys jau kitais metais ir kainuos kelis kartus pigiau nei panašus „Microsoft Surface“ gaminys. Pastarasis įrenginys prieš kelerius metus atrodė neįtikimai ne tik dėl technologijos sudėtingumo, bet ir dėl savo kainos, siekiančios apie 20 tūkst. Lt. Tad įdomu žvilgtelėti, kokias ateities technologijas savo slaptose laboratorijose rengia didžiausios IT bendrovės. Ir nors kai kurie aprašyti projektai atrodo lyg iš fantastinių filmų, gali būti, kad mūsų gyvenime jie atsiras greičiau, nei tikėjomės.

„Microsoft“: virtualios realybės pasaulis

Šios bendrovės padalinys „Microsoft Research“ šiandien turi apie 700 aktyvių projektų, kuriuose inžinieriai, programuotojai ir mokslininkai ieško naujų technologijų ir jų panaudojimo būdų. Tačiau „Microsoft“ jau žengė vieną svarbų žingsnį į ateitį – tai žaidimų valdymo judesiais įrenginys „Kinect“. Šis prietaisas turi ne tik kamerą, bet ir vaizdo gylio jutiklius, leidžiančius ekrane atkurti trimatį žaidėjo atvaizdą, kuris realiu laiku atkartoja judesius. Nors įrenginys skirtas žaidimams valdyti, ilgainiui jis tapo tiek mėgėjų, tiek profesionalių išradėjų mėgstamiausiu įrankiu.
„Kinect“ ypač gerai tinka papildytos realybės (angl. augmented reality) kūrimui ir sprendimams, kai realaus pasaulio vaizdas, filmuojamas kamera ir matomas ekrane, papildomas virtualiais objektais. Tarkime, jau dabar vienas didžiųjų Europos drabužių prekiautojų „TopShop“, keliose savo parduotuvėse įrengė virtualias „Kinect“ persirengimo kabinas, kuriose leidžiama „pasimatuoti“ drabužį, jo net neapsirengiant.
Bandymai kurti patobulintą realybę nėra svetimi „Microsoft“ laboratorijose – jau dabar kalbama apie tokius akinius, kurie vartotojui ant realaus pasaulio daiktų „projektuotų“ įvairią papildomą informaciją. Tokiu atveju bet koks paviršius galėtų tapti ekranu, tad šiandien taip populiarėjantys mobilieji įrenginiai (išmanieji telefonai ar planšetiniai kompiuteriai) tiesiog išnyktų.
Nujausdama „Kinect“ perspektyvumą, „Microsoft“ šiais metais įsteigė specialią programą, skirtą naujoms nedidelėms IT įmonėms (angl. startups), „Kinect Accelerator“, kuri padės kurti naujus šio įrenginio panaudojimo būdus. Puikus pavyzdys – lietuviška įmonė „Etronika“, kuri sukūrė elektroninės bankininkystės sistemą, valdomą „Kinect“. Tai nėra ypač aktuali ir reikalinga paslauga, tačiau įmonės atstovai savo sukurtą technologiją jau demonstravo Silicio slėnyje.

„Apple“: belaidė elektra kiekvienuose namuose

Mokslininkai jau senokai svajoja apie galimybę perduoti elektros srovę be laidų – vien ko verti paslaptingomis legendomis apaugę Nikolos Teslos eksperimentai. Šiandien jau žengti pirmieji žingsniai, kad šio mokslininko siekis perduoti elektros energiją be laidų būtų įgyvendintas. Jau dabar galima įsigyti kroviklių, ant kurių reikia padėti įrenginį, pavyzdžiui, išmanųjį telefoną, ir jo baterija bus įkrauta. Tačiau toks kroviklis vis tiek turi būti įjungtas į elektros lizdą.
Atrodo, kad inovacijų lyderė „Apple“ taps pirma bendrove, kurios įrenginiai artimiausiu metu bus įkraunami be laidų. Įmonė šiais metais įregistravo patentą, kuriame aprašytas kitoks belaidis elektros perdavimo būdas į „Apple“ įrenginių akumuliatorius, o numatomas atstumas iki jų gali siekti net kelis metrus.
Šis elektros perdavimo būdas sudomino ir kelias kitas bendroves. Pavyzdžiui, „Fulton Innovation“ pristatė naujovišką elektromobilių kroviklį, kuris gali būti montuojamas kelio dangoje: tereikia pastatyti automobilį virš jo, ir vienu metu bus įkraunamas ne tik jo akumuliatorius, bet ir visi įrenginiai, esantys vairuotojo kišenėje. Nors ši technologija atrodo tolima, tačiau iškalbingas yra faktas, kad belaidį elektros perdavimą tobulinanti bendrovė „WiTricity“ šiais metais gavo nemažą finansavimą iš multimilijardinės korporacijos „General Electric“.

„Google“: ateities pranašavimo programa

Pažvelgus į vieną šios interneto paieškos gigantės projektą, atrodo, kad jai neužtenka interneto paieškos, galinčios nuspėti internautų sugalvotus paieškos žodžius, – „Google“ nutarė tapti ateitį spėjančiu orakulu. Kalbama apie bendrovę „Recorded Future“, į kurią nemažai investavo „Google Ventures“ bei JAV centrinė žvalgybos valdyba.
„Recorded Future“ teikia įrankius analitikams, padedančius pastebėti dabarties bei praeities įvykių sąryšius ir iš tos informacijos formuojančius tikimiausias ateities tendencijas. Paieškos įrankiai skenuoja ir renka didžiulį kiekį internete esančios informacijos, ieško „nematomų“ sąsajų tarp dokumentų, žmonių ir įvykių – galiausiai klientui pateikiami suprantamai vizualizuoti rezultatai. Kaip teigiama bendrovės tinklalapyje, ši paslauga gali padėti įmonėms plėtoti verslą ar pasirinkti, kur investuoti, arba valstybės institucijoms ieškoti ryšių tarp galimų teroristų. Tačia, ko gero, nebūtų per drąsu teigti, kad tokia paslauga netrukus gali tapti prieinama ir paprastiems vartotojams.
Dar viena ryški „Google“ kuriama technologija, kuriai numatyta šviesi ateitis, yra automobilis, vairuojantis pats save, – projektas „Google Driverless Car“. Ši sistema naudoja duomenis iš „Street View“ vaizdų, o viduje veikiantis dirbtinis intelektas „orientuojasi“ pagal informaciją, gaunamą iš ant automobilio sumontuotų vaizdo kameros, radaro, lidaro ir GPS imtuvo. Atliekant „Google Driverless Car“ bandymus automobilis be vairuotojo sėkmingai nuvažiavo 1600 km.
Ši technologija tikrai turi ateitį: kompiuteris tikslesnis už žmogų, jis nepavargsta, be to, tokie automobiliai, sujungti su transporto srautų stebėjimo sistemomis, galėtų judėti taip, kad niekada nesusidarytų spūsčių.

„Sony“: rengiama televizorių (r)evoliucija

Dar visai neseniai bendrovės „Sony“ televizoriai buvo laikomi šios rūšies įrenginių etalonu. Tačiau šį rudenį pateiktos įmonės finansinės ataskaitos rodo, kad rinkoje ji jau kurį laiką yra užleidusi lyderės poziciją korėjietiškoms bendrovėms „Samsung“ bei LG. Tą prieš kelias savaites pripažino ir „Sony“ vadovas Howardas Stringeris, interviu „Wall Street Journal“ pareiškęs, kad jų kompanija nebegali gaminti tokių televizorių, kokie yra dabar, nes kiekvienas jų pagaminamas televizorius nuostolingas. Nieko keista, kad šį rudenį „Sony“ paskelbė apie 1,2 mlrd. dolerių nuostolius, o H.Stringeris pažadėjo, kad „Sony“ iš esmės pakeis savo gaminamus televizorius.
Pirmasis tokios revoliucijos aidas prieš kelias dienas jau pasirodė rinkoje – tai „HMZ-T1 Personal 3D Viewer“ įrenginys. Tai didelės raiškos trimatį vaizdą projektuojantys akiniai, kurie pakeičia 19 metrų įstrižainės ekraną, matomą iš 20 metrų atstumo, – IT apžvalgininkai, išbandę šį įrenginį, gyrė 3D vaizdo kokybę. Ir nors šie akiniai yra nepatogūs, o kaina siekia 800 dolerių (juk tai televizorius vienam žmogui), vis dėlto galima manyti, kad „Sony“ žengia teisingu televizorių evoliucijos keliu.

„Philips“: modernūs ekologiški namai

Olandai visada pirmavo, kurdami buityje mus supančių objektų dizainą. Tačiau šiais laikais dizaino negana – žymi olandų bendrovė „Philips“ šiais metais pristatė ypač ekologišką ateities virtuvės viziją. Pavadintas „Microbial Home“, šis projektas numato, kad visos virtuvėje susidariusios organinės atliekos yra sumalamos ir įmetamos į specialų konteinerį su mikrobais, kurie iš atliekų gamina metano dujas. Jos surenkamos į specialius konteinerius ir naudojamos dujinei viryklei bei virtuvės apšvietimui.
Įvairios plastiko atliekos būtų smulkiai sumalamos ir sudedamos į įrenginį, kuriame, panaudojant stiprius enzimus bei grybų gebėjimą ardyti medžiagas, šis plastikas „maitintų“ grybus, kuriuos vėliau būtų galima valgyti, žinoma, jei plastikas nebuvo nudažytas toksiškais dažais.
„Microbial Home“ numato ir kitokį maisto saugojimo būdą, kuriam nereikia šaldytuvo, bei organines buityje panaudoto vandens filtravimo sistemas. Žinoma, tokia virtuvė šiandien dar nebūtų įmanoma, tačiau ekologiškoje ateityje ji taps būtinu kiekvienų namų atributu.

Praėjusių metų gruodį Tunise prieš korupciją protestavęs ir viešai susideginęs Mohamedas Bouazizis sukėlė tikrą revoliuciją visame Arabų pasaulyje.

Nepaisant to, kad savižudybė yra draudžiama pagal Islamą, M. Bouazizis tapo Arabų pavasario didvyriu, o protestai ir demonstracijos domino efektu nusirito per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis.

Praėjus beveik metams nuo Arabų pavasario pradžios, galima įvertinti pirmuosius pokyčius. Sukilimai regione pasiekė skirtingų rezultatų: Tunise, Egipte ir Libijoje buvo nuversti senieji diktatoriai; Maroke ir Jordanijoje režimai sutiko atsisakyti dalies savo privilegijų ar padaryti tam tikrų nuolaidų, Sirijoje ir Bahreine neramumai vis dar tęsiasi, o likusias šalis revolucijos paveikė nežymiai.

Panašu, kad Tunisas kol kas sėkmingiausiai žengia demokratinės tranzicijos keliu. Šalyje prasidėję protestai greitai pasiekė savo pirmuosius rezultatus: prezidentas Zine el Abidine Ben Ali su šeima pasitraukė į Saudo Arabiją, vėliau atsistatydino ministras pirmininkas Mohamedas Ghannouchis. Pasikeitus vyriausybei buvo paleisti politiniai kaliniai, ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos, panaikintos išlygos Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims bei paskelbta pirmųjų demokratinių rinkimų data 2011 m. spalio 23 d. Nors istoriniai rinkimai, kuriuos laimėjo nuosaikiųjų islamistų partija „Ennahda” („Atgimimas”) buvo palydėti protestais ir demonstracijomis, laprkičio 22 d. sėkmingai įvyko pirmasis naujai išrinktos konstitucinės asamblėjos, kurioje moterys sudaro net 23%, posėdis. Akivaizdu, kad Tuniso demokratinė tranzicija gali tapti pavyzdžiu kitoms arabų šalims.

Nepaisant Egipto prezidento Hosnio Mubarako pastangų išlikti valdžioje, ilgametis diktatorius buvo nuverstas, o valdžią perėmė Egipto ginkluotosios pajėgos, kurios paleido parlamentą bei suspendavo Egipto konstituciją. H. Mubarako teismo proceso pradžia teikė vilčių, kad Egipte prasidėjo pereinamojo laikotarpio teisingumo procesai, tačiau nesėkmingas bandymas pereiti nuo karinio prie civilinio valdymo bei Aukščiausios ginkluotųjų pajėgų tarybos nesugebėjimas įgyvendti savo pažadus privertė žmones tęsti kovą dėl savo tikslų, o neramumai ir smurtas sugrįžo į Egipto miestus likus mažiau nei dešimt dienų iki rinkimų.

Libijoje protestai peraugo į pilietinį karą, į kurį turėjo įsikišti Jungtinės Tautos. Kruvini susirėmimai tarp sukilėlių ir M. Gaddafi rėmėjų tęsėsi iki pat rugsėjo, o užėmus Sirto miestą spalio 20 d. M. Gaddafi nužudytas. Atstatomojo teisingumo požiūriu, diktatoriaus nužudymas buvo pirmoji sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) klaida: buvusio režimo vaiduokliai ateityje gali pasireikšti klanų ir giminių kerštu bei vėl suskaidyti visuomenę. Kitas svarbus klausimas, kaip sukilėliai pasielgs su Gaddafi sūnumi Saifu al-Islamu: ar LNT yra pasirengusi bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ir užtikrinti teisingą teismą, taip įrodydama, kad Libija pripažįsta teisinės valstybės principus ir yra pasirengusi pereiti prie demokratinio režimo?

Naivu tikėtis, kad nuvertus senuosius režimus, šalyse greitai įsitvirtins demokratinės tradicijos ar atsiras pagarba žmogaus teisėms, tačiau politikos apžvalgininkai jau kalba apie ketvirtąją demokratizacijos bangą.

Jaunų žmonių – vyrų ir moterų! – dalyvavimas pilietinio nepaklusnumo judėjimuose ir nesmurtiniuose protestuose yra viena iš pirmųjų pilietinės visuomenės užuomazgų ir žingsnis įtvirtinant žodžio laisvę bei vertybių pliuralizmą – svarbiausius demokratinius principus.

Ieva Kunevičiūtė

Galbūt jau netrukus mums nebereikės eiti į parduotuvę – tereikės parsisiųsti daikto brėžinius iš interneto ir išsispausdinti jį 3D spausdintuvu.

Šių metų rugsėjo pabaigoje kompanija „KOR EcoLogic“ pristatė futuristiškai atrodantį automobilį „Urbee“, kurio kėbulas ypač lengvas ir patvarus. Tačiau tai ne vieninteliai požymiai, skiriantys „Urbee“ nuo panašių automobilių, – jo kėbulas buvo tiesiog… išspausdintas. Tam naudotas procesas, mokslininkų vadinamas stereolitografija, arba 3D spausdinimu, kai specialus spausdintuvas iš tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, perdirbto plastiko, nulipdo bet kokios formos ir struktūros objektus.
Šis gamybos metodas nėra labai naujas – jis naudojamas daugiau nei dešimt metų, tačiau anksčiau tokiu būdu buvo gaminami tik produktų prototipai. Patvirtinus gaminio prototipą, būdavo gaminami specialūs presai, liejimo formos ir kita mašinerija, kuri galėtų masiškai gaminti tam tikrą prekę.
Pastaraisiais metais 3D spausdintuvai gan stipriai atpigo – nuo maždaug 400 tūkst. (prieš penkerius metus) iki 1000 dolerių už vienetą šiais metais. Todėl šiandien trimačio spausdinimo technologija sulaukia vis daugiau ne tik dizainerių ar inžinierių, bet ir gamintojų dėmesio. Pasak trimačio spausdinimo rinkos analitiko Terry Wohlerso, jau dabar apie 20 proc. 3D spausdintuvais gaminamų objektų yra galutiniai produktai, o ne prototipai.
Šiandien trimačio spausdinimo pramonės vertė sudaro apie 1,5 mlrd. dolerių, tačiau specialistas spėja, kad apie 2020-uosius ji sieks 5,2 mlrd. dolerių. Todėl verta išsiaiškinti, kaip veikia ši inovacija, kokių pokyčių ji žada ateityje ir kodėl pastaruoju metu žiniasklaidoje skelbiama, kad ji sukels gamybos revoliuciją.

Kaip veikia trimatis spausdinimas
Iš esmės 3D spausdinimas primena įprastą teksto perkėlimą iš kompiuterio ant popieriaus lapo – tokiam spausdintuvui tereikia pateikti skaitmeninį trimatį daikto brėžinį. Pagal jį įrenginio galvutė sluoksnis po sluoksnio purškia medžiagą nuo apačios į viršų, suformuodama spausdinamą objektą. Taip gaminant daiktus nereikalingos jokios liejimo formos, specialios apdirbimo mašinos ar surinkimo linijos. Štai, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkas Peteris Schmittas neseniai išsispausdino savo senelio sieninį laikrodį – tereikėjo sukurti virtualų jo mechanizmo brėžinį, ir iš spausdintuvo buvo išimtas plastikinis sieninis laikrodis, kurio mechanizmas veikia.
Beje, pastaruoju metu 3D spausdinimui pritaikomas ne tik įvairus plastikas, bet ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, metalai, perdirbtas popierius, nailonas ir net maistas. Sudėtingesniuose ir brangesniuose trimačiuose spausdintuvuose naudojami lazerių arba elektronų pluoštų spinduliai, kurie nukreipiami į medžiagos miltelius, – susidūrimo vietoje šie milteliai išlydomi ir vėliau sukietėja. Ant viršaus pilamas dar vienas miltelių sluoksnis, jis sukietinamas – procedūra kartojama tol, kol pagaminamas objektas. Šitaip gali būti sukurtos ypač smulkios detalės, kurių storis siekia kelias dešimtąsias milimetro dalis, – panašaus storio yra žmogaus plaukas. Štai spalį Hanoveryje vykusioje biomedicinos naujovių parodoje „Biotechnica 2011“ Fraunhoferio instituto mokslininkas daktaras Guenteris Tovaras pristatė 3D spausdintuvu sukurtas dirbtines kraujagysles, pasižyminčias ypatingu elastingumu.
Šis gamybos būdas turi dar vieną labai didelį privalumą – labai taupiai naudojama medžiaga, iš kurios gaminamas daiktas, mat ji sukietinama tik toje vietoje, kur reikia, o likę milteliai vėl gali būti naudojami. Taip pat labai sutrumpėja gamybos laikas. Iki šiol naudojamos technologijos – liejimas, tekinimas, frezavimas bei kitos – šalina nereikalingą medžiagą tol, kol lieka tik detalė, o medžiagos likučiai vėl turi būti išlydyti, kad būtų galima juos naudoti.
Šis privalumas tampa ypač svarbus, kai gaminami daiktai iš brangiai kainuojančių medžiagų. 3D spausdintuvais pradėjo aktyviai domėtis „Airbus“ lėktuvų gamintoja „European Aeronautic Defence and Space Company“ (EADS), mat tokiu būdu daug efektyviau gaminti oralaiviams būtinas titano lydinio detales. „3D spausdinimo metu medžiaga naudojama tik ten, kur jos reikia. Dėl to šitaip pagamintos detalės yra ypač tvirtos ir kartu apie 60 proc. lengvesnės – tai labai svarbus kriterijus gaminant lėktuvus“, – teigė Andy Hawkinsas, pagrindinis EADS inovacijų padalinio inžinierius.
Svoris yra lemiamas kriterijus aeronautikos srityje – apskaičiuota, kad vienu kilogramu sumažinus orlaivio svorį, per metus sutaupoma 3 tūkst. dolerių vertės degalų, o kartu sumažėja ir išmetamo anglies dvideginio kiekis.
Kita Didžiosios Britanijos inžinierių grupė, dirbanti Sautamptono universitete, trimatį spausdinimą mato kaip pagrindinį nepilotuojamų lėktuvų gaminimo būdą: taip kiekvieno orlaivio parametrus galima būtų pritaikyti pagal tai, kokiam tikslui jis skirtas, – laukams purkšti ar fronto linijoms žvalgyti.

Antroji pramonės revoliucija jau pakeliui
Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad 3D spausdinimo technologija gali pakeisti jau gerą šimtmetį vyraujantį masinės gamybos modelį. Juk pastaraisiais dešimtmečiais stipriai pasikeitė išsivysčiusių šalių vartotojų poreikiai ir vis mažiau patrauklūs tampa milijonais vienetų gaminami identiški produktai. Vartotojas vis labiau vertina galimybę įsigyti jo individualiems poreikiams pritaikytą daiktą – ar tai būtų mobiliojo telefono korpusas, ar konkretaus žmogaus pėdai pritaikyti batai.
Kai kurie rinkos analitikai pradeda kalbėti apie bręstančią gamybos revoliuciją ir lygina ją su tuo perversmu, kurį sukėlė Gutenbergo spausdinimo presas. Ateityje tokie spausdintuvai dar labiau atpigs, bus atrandama vis daugiau daiktų spausdinimo medžiagų ir galbūt tokiu atveju vartotojui nereikės eiti į parduotuvę. Tereikės parsisiųsti iš interneto daikto brėžinius ir, paspaudus vieną mygtuką, iš 3D spausdintuvo išsiimti reikalingą daiktą. Jau dabar šią technologiją naudoja kai kurie papuošalų, avalynės, akinių – prekių, kurioms labai svarbu individualumas, gamintojai.
Dėl galimybės daiktus gaminti pagal individualius reikalavimus trimatis spausdinimas sėkmingai naudojamas ir medicinoje, mat ši technologija leidžia gaminti protezus, pritaikytus kiekvienam pacientui. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos bendrovė „Within Technologies“ gamina pirštų, stuburo, sąnarių protezus, o vokiečių kompanijos EOS gaminami spausdintuvai sėkmingai spausdina dantų vainikėlius. Be to, šitaip pagaminti protezai yra tvirtesni, o jų paviršius gali būti suformuotas kaip tikro kaulo, kad prie jų lengviau prigytų kūno audiniai.
Pasak Didžiosios Britanijos menininkės Floros Parrott, kai kurie muziejai ketina naujausiomis technologijomis nuskenuoti savo eksponatus ir trimatės litografijos būdu pagaminti jų kopijas. Tai leistų mokslininkams tyrinėti ypač didelės istorinės vertės daiktus, jų neišardant ar nesulaužant. Ši trimačių spaudinių savybė paskatino kai kurias Kalifornijos mokyklas įsigyti 3D spausdintuvus – tai atveria didžiules galimybes mokiniams dar geriau pažinti pasaulį, pavyzdžiui, išsispausdinus žmogaus organo kopiją.
Deja, šią naujovę sėkmingai atranda ir nusikalstamas pasaulis. Štai vasarą JAV buvo suimta nusikaltėlių gauja, apkaltinta pavogusi apie 400 tūkst. dolerių iš paprastų žmonių mokėjimo kortelių. Pasirodo, tam tikslui skirtas priemones gaujos nariai buvo pasigaminę 3D spausdintuvu.
Masačusetso technologijos instituto atstovė dizainerė ir architektė Neri Oxman didžiules 3D spausdintuvų perspektyvas mato statybos, architektūros bei dizaino srityje. Juk tokie spausdintuvai leistų sukurti daug patogesnes, aerodinamiškesnes bei kitų naudingų savybių turinčias formas, kurių negalime pagaminti dėl dabartinių gamybos priemonių apribojimų. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais skraidę naikintuvai „Supermarine Spitfire“ buvo ypač manevringi dėl neįprastos elipsės formos sparnų, tačiau jų gamyba buvo labai sudėtinga ir brangi, o 3D spausdintuvu tokį sparną būtų galima pagaminti greitai ir nebrangiai.
Kas bus toliau? Kaip žmonės panaudos 3D spausdintuvus? Šiandien aiškumo dar nedaug. Aišku tik viena, kad ilgainiui jie bus naudojami masiškai, nes jų kaina kas mėnesį mažėja. Štai birželio mėnesį Didžiosios Britanijos Bato universiteto mokslininkas Adrianas Bowyeris pristatė savo sukurtą 3D spausdintuvą „RepRap“, kainuojantį tik apie 2 tūkst. Lt. Tačiau, ko gero, daug įdomesnė detalė, kad šis įrenginys gali „išspausdinti“ pats save. Jei turėsime omenyje pastarojo meto progresą kuriant dirbtinį intelektą, galbūt jau vertėtų susirūpinti scenarijumi, kuris iki šiol buvo populiarus tik fantastinėje literatūroje ir kine, – mūsų sukurtos mašinos vieną dieną gali pradėti gaminti pačios save.

"Scanpix" nuotr.

“Mums sustiprintai ir tikslingai primetinėja nesąžiningus “spalvotųjų” revoliucijų scenarijus, nukopijuotus kai kurių šalių sostinėse. Suprantame, kad šių atakų tikslas – pasėti netikrumą ir nerimą; sugriauti visuomenės santarvę. Galiausiai – parklupdyti mus ant kelių ir sunaikinti visus nepriklausomybės pasiekimus. To nebus”, – A.Lukašenka sakė kalboje, pasakytoje per karinį paradą, minint Baltarusijos nepriklausomybės dieną.

Šalies vadovas pabrėžė, kad šiuo metu “vyksta informacinės intervencijos eskalavimas; nė kiek nesidrovint stiprinamas manipuliavimas visuomenės nuomone”.

Kariniame parade Minsko centre išsitempę pražygiavo beveik 4 tūkst. karių ir pravažiavo 160 karinės technikos vienetų. Parade buvo ir kai kurių sunkiai suderinamų elementų, tokių kaip Baltarusijos nacionalinės breiko šokėjų komandos pasirodymas.

Tačiau karinę uniformą vilkintis A.Lukašenka, kurį, kaip jau tapo įprasta, lydėjo mažametis nesantuokinis sūnus Kolia, paskelbė grėsmingą žinią šalies opozicijai.

“Įveiksime bet kokius sunkumus ir deramai atlaikysime mums primestus išbandymus”, – pabrėžė prezidentas.

Kaip pranešama, po šios kalbos niekas iš žiūrovų A.Lukašenkai neplojo.

Pasak įvykių liudininkų, netoli šventinių renginių vietos tuo metu buvo sulaikyti keli asmenys. Opozicijos svetainėse socialiniuose tinkluose nurodoma, kad Nugalėtojų prospekte prie paminklo “Minskas – miestas didvyris” buvo suimti trys žmonės.

“Jaunuoliai mėgino ploti per Lukašenkos kalbą. Civilius drabužius vilkintys žmonės išvedė juos nežinoma kryptimi”, – informavo šaltiniai.

Be to, pranešimuose nurodoma, jog tuo metu, kai A.Lukašenka sakė kalbą, aikštėje neveikė mobiliųjų telefonų duomenų perdavimo funkcija.

Baltarusijos nepriklausomybės diena švenčiama liepos 3 dieną, pažymint Raudonosios armijos 1944 metais įvykdytą Minsko išvadavimą nuo okupantų nacių.

Anksčiau šalies Nepriklausomybės diena būdavo švenčiama liepos 27-ąją, minint Baltarusijos suverenumo nuo Sovietų Sąjungos paskelbimą 1991 metais. Tačiau ši data buvo pakeista 1996 metais per prieštaringai vertinamą referendumą, kurį palaikė A.Lukašenka.

Praėjusią savaitę Kirgizijoje, buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje, valdomoje autoritarizmo šalininko Kurmanbeko Bakijevo, įvyko revoliucija. Po kelias dienas trukusių masinių protestų, per kuriuos žuvo mažiausiai 75 žmonės, valdžią į savo rankas perėmė opozicija. Per kelias dienas demonstrantai užėmė parlamentą, prezidento rezidenciją, prokuratūrą, nutraukė šalies valstybinio televizijos kanalo transliacijas.

Netrukus opozicija sudarė laikinąją vyriausybę, kuriai vadovauja opozicijos atstovė Roza Otunbaeva, šias pareigas užimsianti tol, kol bus parengta nauja Kirgizijos konstitucija ir paskelbti rinkimai.

O prezidentas dingo. Ketvirtadienį kalbėdamas per radiją jis patvirtino tik tai, kad vis dar yra šalyje, tebelaiko save prezidentu ir yra pasirengęs kalbėtis su opozicija. Galbūt net savo noru pasitraukti iš posto, jei tik jam ir jo sūnums būtų garantuotas saugumas ir leista pasilikti Kirgizijoje.

Kyla klausimas, kodėl jis vis dar nori likti Kirgizijoje, nors tauta jo nepalaiko ir netgi nekenčia? Atsakymą pateikia buvęs Kirgizijos prezidentas Askaras Akajevas: “Jokia užsienio valstybė nesuteiktų K.Bakijevui prieglobsčio – jo likimas beveik toks pat liūdnas, kaip Nicolae Ceausescu. Skirtumas tas, kad K.Bakijevo niekas nenušovė”.

Permainos brendo ilgai

Toks K.Bakijevo likimas ir Kirgiziją sudrebinusi revoliucija – ilgai augusios įtampos padarinys. Kirgizijos opoziciją, kuri anksčiau buvo itin susiskaldžiusi, pastariesiems protestams įkvėpė didėjantis visuomenės nepasitenkinimas vis labiau autoritariniu prezidento K.Bakijevo valdymu. Be to, žmonės suvokė, kad valstybės vadovui nesiseka kurti gerovės: šalies ekonomika skaudžiausiai regione išgyveno krizę, daugiau nei 52 proc. (vien oficialiai) rinkos yra šešėlinė, šalyje klesti korupcija, nėra žodžio ir spaudos laisvės.

Smulkmena prie smulkmenos ir, kaip sako “The Guardian” analitikas Dilipas Hiro, visuomenės kantrybė trūko. Galiausiai prisiveržė ir gyventojų pyktis dėl nuo sausio 1 d. padidėjusių mokesčių už komunalines paslaugas – tai, regis, tapo svarbiausi veiksniu, kodėl iki tol susiskaldžiusi opozicija netikėtai pajuto stiprų visos tautos užnugarį.

O kulminacija buvo pasiekta po kelių kovo pradžios įvykių. Likus kelioms dienoms iki Jungtinių Tautų vadovo Ban-Ki Moono vizito į Kirgiziją, šalies milicija surengė reidą vienoje vietos televizijos stotyje ir konfiskavo įrangą, šitaip nutraukdama jos transliacijas. Opozicija tai pavadino šiurkščiu išpuoliu prieš žiniasklaidos laisvę.

Vos po kelių dienų buvo suimtas opozicijos lyderis Bolotas Šernijazovas: jis valdžiai neįtiko tuo, kad ėmė organizuoti taikų opozicijos suvažiavimą, turėjusį vykti balandžio 7 d.

Tuomet skaudulys ir trūko: gyventojai plūdo į gatves, grūmėsi su policija, užėmė vietos valdžios pastatus, skandavo nebenorintys “supuvusios valdžios” ir reikalavo K.Bakijevo pasitraukimo iš prezidento posto.

JAV nenori neramumų

Regis, Kirgizija, kurioje, palyginti su kaimynėmis Tadžikija ir Kazachstanu, autokratinis valdymas buvo įsišaknijęs bene labiausiai, taps pirmąja, kurią sudrebino tikra revoliucija. Analitikai spėja, kad tai gali padrąsinti ir Tadžikistano bei Kazachstano opozicinius judėjimus. Juolab kad Tadžikistane neramumų vis daugėja, o opozicijos vadai neatsisako minties rengti masinių protestų po dar vienų nedemokratinių parlamento rinkimų.

Tuo tarpu Kazachstanas šiuo požiūriu yra liberaliausias, jei taip iš viso galima sakyti. Nors prezidentas Nursultanas Nazarbajevas vadinamas “tikrai dievo siųstu vadu” ir mėgsta būti tiesiog garbinamas, šalyje matyti šiokių tokių demokratėjimo apraiškų: teismai darosi vis objektyvesni, prasideda kai kurios viešojo sektoriaus reformos. Visa tai – tik todėl, kad Kazachstanas suinteresuotas itin intensyviais santykiais su užsienio šalimis, pirmiausia – JAV, Kinija ir Rusija, o tai verčia eiti liberalumo ir atvirumo link.

Taigi Kazachstanas – mažiausias galvos skausmas JAV. Tuo tarpu Kirgizija ir Tadžikija verčia amerikiečius gerokai nerimauti. Bet ne todėl, dėl ko linkstama manyti, o grynai dėl merkantilinių interesų. Pasirodo, JAV gerai taip, kaip yra dabar, tiksliau, buvo iki šiol. Bet kokie neramumai šiose šalyse – didžiausias JAV siaubas, nes Kirgizijoje ji turi savo karinę bazę ir šią valstybę laiko strategiškai svarbia Afganistano kaimyne.

Taigi bet kokie neramumai visose trijose valstybėse reiškia galimus trukdžius aprūpinant Afganistane tarnaujančius karius, mat jokio kito kelio jiems pasiekti nėra.

Šiek tiek kitokia Rusijos pozicija. Esama manančiųjų, kad Rusija pati ir išprovokavo neramumus Kirgizijoje, padrąsindama opoziciją išeiti į gatves. Mat Rusijos santykiai su Kirgizija pastaraisiais metais atšalo – ši “išdavė” Rusiją, sutikdama leisti amerikiečiams naudotis jau minėta karine baze, be to, palaiko vis glaudesnius prekybinius santykius su kitomis Vakarų valstybėmis. Kitaip tariant, senoji Kirgizija slydo Rusijai iš rankų, tad ši tikėjosi naujos Kirgizijos.