Lapkričio 9-osios vakarą atsidūriau kine. „Scanoramos“ festivalio tinklalapyje Irano režisieriaus Asgharo Farhadi (nuotr.) filmas „Komivojažierius“ buvo pristatytas kaip opius etinius klausimus keliantis darbas, kuriame „daug buitinei dramai nebūdingos hičkokiškos įtampos“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Tačiau tai ne fantastinis filmas. Besidar-buojantis ekskavatorius grąžino įpraston tikrovėn. Iš filmo mes taip ir nesužinome, kodėl ekskavatorius išvarė iš namų jauną šeimą ir kitus namo gyventojus. Gal buvo tiesiami vamzdžiai, todėl namas ėmė griūti. Tačiau žinoti nebūtina. Svarbiausia tai, kad paslaptinga jėga griauna gyvenimo pamatus.

Buitis su užuominomis

Kultūringa pora ieško kito būsto. Emadas dėsto literatūrą mokykloje, Rana lyg ir niekur nedirba. Abu vaidina saviveiklinio teatro spektaklyje. Tai Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“. Juodu laikinai įsikelia į butą, kurio ankstesnė gyventoja vieną kambarį paliko užverstą daiktais. Per tarpininką, Emado ir Ranos draugą, buvusi gyventoja prašo neliesti daiktų, kol ji nesutvarkys savo reikalų. Rana neapsikenčia, vyrai išlaužia duris, daiktai iškraustomi į terasą ant stogo.

Įtampa šokteli į viršų, kai Rana po skambučio iš lauko atidaro buto duris, o pati nueina į dušą. Durys lėtai veriasi… Į Hitchcocko filmo „Psichopatas“ (1960 m.) sceną duše panašių dalykų nebus jau vien todėl, kad filme, kuris rodomas ir Irane, nuogybės kiekis ribojamas.

Įtampos filmai tam ir kuriami, kad žiūrovai žiūrėtų ir drebėtų, o ne skaitytų ir atsipalaiduotų. Recenzijos autorius turėtų paklausti savęs, ar, atpasakojęs filmo siužetą, jis nesugadins malonumo galimam žiūrovui.

Reikia pasakyti, kad iraniečių drama – be jokios mistikos. Nepažįstamas vyras įsibrovė į butą, paskui pabėgo. Kaltininko motyvai neaiškūs. Niekas nepavogta. Rana patyrė buitinę traumą.

Emadas imasi privataus detektyvo vaidmens. Galiausiai jis suseka, kas įėjo pro Ranos atrakintas duris. Įsibrovėlis suklydo – jis ėjo pas moterį, kuri ten anksčiau gyveno. Emadas suranda tą žmogų ir suveda sąskaitas. Šįmet Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų, kurį parašė režisierius Asgharas Farhadi. Matyt, yra to vertas. Filmo siužetas lyg ir buitinis. Greta detektyvo detalių – netikėtai atrastų raktų, kojinių, pinigų režisierius pridėliojo vaizdelių, kurie, mano požiūriu, yra „įkalčiai“ civilizacijų konflikto byloje. Pastarieji atskleidžia, kokia yra šiuolaikinė Irano visuomenė. Gal ją iš tiesų galima lyginti su namu, kurio pamatai irsta?

„Sovietinis“ Iranas?

Pabandysiu bent jau paviršutiniškai iššifruoti Irano kultūrinį ir politinį kodą, kiek jo įžvelgiau detalėse.

Pilietis ir valstybė. Emadas galiausiai nusprendžia nesikreipti į policiją dėl įsibrovimo. Viena vertus, jam atsiveria galimybė reikalą sutvarkyti pačiam. Kitas dalykas – policijoje veikiausiai bus kvočiama, kodėl žmona patikliai atidarė duris, o tokiuose klausimuose esama žeminančio įtarimo. Policija nėra patikima: pasinaudojęs pažintimi, Emadas gauna žinių apie ieškomą žmogų, tačiau informacijos nutekinimas pažeidžia taisykles.

Ne vien policija ten palaiko tvarką. Saviveiklinį „Komivojažieriaus mirties“ pastatymą stebi kažkokios viešą dorovę serginčios institucijos. Jos sprendžia, ar nereikėtų uždrausti kai kurių spektaklio scenų (mes nesužinome, kokios tai scenos).

Emadas atrodo visiškai abejingas cenzūrai. Pavyzdžiui, mokyklos darbuotojas jam parodo šūsnį knygų, dėl kurių vadovybė nusprendė, kad jos netinkamos mokiniams. Emadas ramiai nurodo išmesti tai į šiukšlių dėžę. Tvarka yra tvarka – tame pačiame epizode jis priverčia vaikiną atiduoti mobilųjį telefoną, kuriuo šis nufotografavo mokomojo kino seanso metu užsnūdusį mokytoją.

Privati erdvė lyg ir nėra itin gerbiama: Emadas skaito ankstesnės buto gyventojos paliktus laiškus – ne vien iš smalsumo, o eidamas įsibrovėlio pėdsakais. Ne itin gerbiamos ir „žmogaus teisės“: besiaiškindamas su galiausiai prigriebtu įsibrovėliu, Emadas pažeidžia net ir Irano įstatymus. Tačiau visa tai ne emocijomis pagrįsta savivalė, o tam tikro moralinio atpildo siekianti valia. Sąskaitos suvedamos ne pagal įstatymus, o pagal nerašytą dorovinį kodeksą, kuris filmo veikėjams nėra primestas iš šalies. Atskaitos taškas yra garbė, ir didžiausia bausmė – artimųjų akyse prarasti bet kokią vertę. Ne fizinis smurtas yra tai, kuo Emadas atsilygina įsibrovėliui.

Kitas dalykas, kad moralė, kurios, atrodo, nuoširdžiai paiso filmo veikėjai, labai griežtai reglamentuoja vyro ir moters asmeninių erdvių sąlytį. Plaukų per visą filmą beveik neatidengianti Rana – tik regimas tos tvarkos pavyzdys. Kaip ir moteris, kuri priekaištauja Emadui, kad galinėje taksi sėdynėje šis per plačiai išsikėtojo.

Filmas prasideda pamatus griaunančiu ekskavatoriumi, o pabaigoje matome spektakliui persirengiančius Emadą ir Raną. Rizikinga vienareikšmiškai interpretuoti filmą, tačiau galėtume paklausti: kas ardoma – būsto ar kultūros pamatai? Ir kas kelia didesnį pavojų pamatams – technika ar A.Millerio pjesė?

Nusivalę grimą po spektaklio, kuriame atgyja daugiau nei 60 metų senumo amerikiečių šeimos drama, veikėjai grįžta į šiuolaikinį Iraną. Apie jį, sprendžiant iš filmo, galime pasakyti: išoriniai suvaržymai – kaip Lietuvoje sovietmečiu, o dėl vidinių varžtų dar galėtume svarstyti, kas labiau nelaisvi. Atrodo, kad net ir jaunų, Vakarams savaip atvirų iraniečių širdyse varžtai kietai užveržti.

„Ekskavatorius“ – politinis argumentas

Emado vaidmenį atlikęs Shahabas Hosseini šįmet Kanuose už tai pelnė geriausio aktoriaus vardą. Saviveikliniame spektaklyje Emadas vaidina komivojažierių Vilį Lomaną. Sutapimas – viename iš Donato Banionio nekrologų prie jo nuotraukos parašyta: „Aktorius grimuojasi geriausiam savo vaidmeniui – Viliui Lomanui spektaklyje „Komivojažieriaus mirtis“, 1958 m., Panevėžio dramos teatras, rež. Juozas Miltinis.“ Šiuo metu pjesė pastatyta Šiaulių dramos teatre.

Filmas „Komivojažierius“ – dar vienas liudijimas, kad A.Millerio pjesė yra ne amerikietiška, o, sakytume, tarptautinė. Paskutinė Lindos, komivojažieriaus žmonos, frazė: „Esame laisvi… laisvi…“

Gal tolesni pasvarstymai neatrodys prastai priklijuoti kaip V.Lomano barzda „Komivojažieriuje“.

Atsitiktinai pamačiau filmą tądien, kada pasaulis virškino D.Trumpo pergalę. Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją dar ir už tai, kad atsisakė „ekskavatoriumi“ sugriauti Iraną – susitarė, užuot kariavęs. Jo aplinkoje vis dar manoma, kad režimas sugrius iš vidaus. O Irano dorovės sargams kelia rūpestį ne vien masinė JAV kultūra, bet ir elitinė – pjesė „Komivojažieriaus mirtis“.

Išrinktasis JAV prezidentas D.Trumpas žadėjo palaidoti susitarimus su Iranu. Į šalies pamatus vėl gali būti nutaikytas ekskavatoriaus kaušas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“

Spalio 13 d. Vilniaus kino centre „Multikino“ prasidedantį dešimtąjį tarptautinį žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalį „Nepatogus kinas“ atidarys Berlyno kino festivalio pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį lokį“ pelniusi drama „Liepsnojanti jūra“.

Italų dokumentinio kino meistro Gianfranco Rosi filmas pasakoja apie pabėgėlių krizę ir šiurpias migrantų iš Afrikos bei Artimųjų Rytų keliones į Italijos Lampedūzos salą.

„Nepatogus kinas“ žada pakviesti ir į kino retrospektyvą tema „Holokaustas: atmintis ekrane“. Taip vadinasi kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ parengta programa, kurią sudaro Holokaustą įvairiais aspektais apmąstantys filmai.

Ilgametė „Nepatogaus kino“ tradicija – simbolinį vieną centą kainuojantys kino seansų bilietai. Taip festivalio organizatoriai siekia, kad pristatomus geriausius dokumentinius filmus galėtų pamatyti kiekvienas žmogus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Keistuoliu teatras

Spalio 8 dieną „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą ir drąsų žingsnį beveik trisdešimtmetį besitęsiančioje teatro veikloje – perspektyvaus jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.

Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją. „Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotišką žaismingumą, būdingą Keistuolių teatrui – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, – pasakojo režisierius.

„Heraklis“ apnuogina ir demaskuoja archetipinį herojaus vaizdą, be kurio neapsiėjo nei senovės Graikija, nei XXI a. Europa. Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“

G. Aleksa herojaus santykį su pasauliu analizuoja pasitelkdamas antikinį mitą, autentiškus viešų asmenų pasisakymus, aštrią bekompromisę raišką – purviną gatvės kalbą, kūno kultą, popkultūros elementus ir kitas šio amžiaus grimasas. Scenoje Heraklio mito pavidalu pasirodo didžiausi globalūs skauduliai – karas, prievarta ir abejingumas, o į šalis nesidairančiame negudriame didvyryje šių dienų aktualijų akivaizdoje kiekvienas žiūrovas gali įžvelgti truputį savęs.Į jauną ir socialinės apatijos vengiantį žiūrovą orientuotas spektaklis į globalius reiškinius bei tragedijas kviečia pažvelgti per juoko prizmę. „Manau, jog karo tema geriausiai suprantama per juoką. Šiais laikais esame praradę empatiją – Facebook’e per kelias sekundes pražiūrime dešimtis sensacijų, tragedijų bei kitokių įvykių, kurie iš esmės turėtų sukrėsti, bet to jau nebepadaro. Tuo tarpu juokas – natūrali biologinė organizmo reakcija, kurios niekaip neprarasime, priešingai nei empatijos. Juokas neišvengiamas ir atpalaiduoja besijuokiančiojo sąmonę. Tuo momentu ir noriu pagauti žiūrovą bei suteikti jam galimybę tą sąmonę išnaudoti susimąstymui“, – spektaklio sprendimą aiškino režisierius. Aštrioje socialinėje komedijoje susimaišo kelios „Keistuolių teatro“ aktorių kartos – drauge su entuziastingais jaunais artistais pasirodo ir tokie puikiai pažįstami veidai kaip Dalius Skamarakas bei Vaidotas Žitkus, kurie kritišku žvilgsniu pasižiūrėti į savo veidrodinį atspindį ir į kovą su šiuolaikinio pasaulio absurdu pasitelkti juoką pakvies jau spalio 8 dieną.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ir bilietus įsigykite ČIA

filmz.ru nuotr.

Lietuvoje „Kino pavasario“ festivalio kvietimu porą dienų viešėjo žymus rusų kino režisierius Aleksandras Sokurovas. Vilniaus ir Kauno žiūrovai turėjo dar vieną galimybę išvysti naujausią jo filmą „Frankofonija“, pavasarį jau rodytą festivalio metu, ir, žinoma, po seansų pasišnekučiuoti su pačiu režisieriumi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neslėpsime: šis interviu – taip pat šiek tiek surežisuotas, sumontuotas iš atskirų A.Sokurovo pasisakymų Vilniuje. Todėl nenustebkite jame atradę ir savo paties pateiktą klausimą: šiuo atveju tapote publikuojamo dialogo bendraautoriais. Antra vertus, interviu juk skaitomi ne dėl klausimų, o dėl atsakymų. O A.Sokurovo dėstytos mintys mums pasirodė vertos dėmesio.

– Filmu „Frankofonija“, pasakojančiu apie Luvro vertybių gelbėjimą per Antrąjį pasaulinį karą, tvirtinate, kad ypatingais istorijos atvejais nelieka nacionalinių ir geografinių sienų tarp meną suprantančių, jį vertinančių žmonių. Ar meno vardan pateisinama ir pagalba priešui?

– Panašūs opozicinių kariaujančių stovyklų bendradarbiavimo meno vardan atvejai istorijoje itin reti. Tarkim, kai vokiečių armija žygiavo Sovietų Sąjungos teritorijomis, nieko panašaus mes nepatyrėme: veikė specialūs nacių daliniai, kurie grobdavo ir išgabendavo visas vertybes, kurias tik buvo galima išvežti. Tik pasibaigus karui Rusija suprato, ko neteko. Tai katastrofiški praradimai.

Tiesa, esu girdėjęs vienintelį atvejį, kai bendromis jėgomis buvo veikiama meno labui: vokiečių daliniams užiminėjant Jaltą, nacių kareiviai atėjo ir į Antono Čechovo namelį, priklausantį jo giminaitei. Ši pasakiusi karininkui, kad tai buvęs A.Čechovo namas, ir pasiteiravusi, ar jis žino tokią pavardę. Vokietis žinojo, todėl namas išliko nepaliestas ir kareiviai jame nebuvo apgyvendinti. Nes A.Čechovas vokiečiams nesiasocijavo nei su Sovietų Sąjunga, nei su komunizmu – tik su rusų kultūros klasika.

Šiuolaikinė praktika rodo, kad karinės pajėgos užimtose teritorijose elgiasi skirtingai, bet dažniausiai būna plėšiama. Kai prasidėjo Irako karas, skambinau Valstybinio Ermitažo direktoriui Michailui Piotrovskiui pasikalbėti apie tai, kas vyksta Bagdade. Šiame mieste šalia reikšmingo pasaulio kultūrai Istorijos muziejaus stovėjo keli amerikiečių daliniai, stebėję muziejaus plėšimus ir nieko nedarę. Taigi šiuo atveju armija, kontroliuojamoje teritorijoje atlikusi policininko vaidmenį, kultūros negynė, nes intuityviai nejautė būtinybės. Nebuvo tokio įsakymo.

Tačiau Prancūzijoje taip nenutiko. Ir tai demonstruoja, kad Europos bendrijoje veikia tam tikri vienybės ryšiai. Kai naciai formavo diviziją, turinčią užimti Prancūziją, jie sąmoningai ieškojo prancūzų kalbą mokančių karininkų. Neatsitiktinai šiame armijos korpuse atsidūrė daug Prancūzijos kultūrą mėgstančių ir vertinančių žmonių. Neatmesčiau prielaidos, kad būtent dėl šios priežasties Prancūzijos infrastruktūra nuo nacių armijos antpuolių nukentėjo mažiausiai. Nes Luvras reikšmingesnis ir už Prancūziją. Luvras pateisina Prancūzijos egzistavimą. Lygiai kaip Ermitažas, Rusų muziejus ar Tretjakovo galerija pateisina Rusijos egzistavimą.

Galiausiai daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus – ar jis atsidurs reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Amerikiečių ginkluotosiose pajėgose Irake tokio žmogaus neatsirado. Nepagalvojo apie tai ir JAV vadovai, nors nukreipė kariuomenę į teritoriją, kurioje kiekvienas kvadratinis centimetras alsuoja pasaulio istorija. Tokioje vietoje ne tik kariauti, bet ir judėti vikšrine technika nevalia. Lygiai kaip ne vieta kariniams konfliktams, tarkim, Italijoje, kur užtenka pusmetriu nukasti gruntą, ir aptiksite pasaulinės reikšmės lobių.

– Esate sakęs, kad valdžios našta sunki ir ją reikia nešti švariomis rankomis ir švaria siela. Ar tai apskritai įmanoma?

– Įmanoma, jei į valdžią eis humanitariškai nusiteikę žmonės. Šiuo metu nė vienoje šalyje nematau tokio lyderio. Todėl rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Paskutinis vadovas, teikęs pirmenybę humanitariams principams, tikriausiai buvo Vaclavas Havelas. Jo paties asmeninis gyvenimas buvo toks dramatiškas, kad jis savo kailiu suvokė tikrąsias vertybes. O dauguma dabarties politikų nebeturi savo biografijose asmeninių dramų.

– „Frankofonija“ vadinama elegija Europai. Ar galėtume ją vadinti ir elegija gęstančioms Rusijos galimybėms tapti Europos dalimi?

– Filmas buvo prodiusuojamas tarptautinės komandos. Bet man pasisekė, kad vykdantysis prodiuseris buvo iš Prancūzijos, o ši šalis nepranokstama autorių teisių gynimo požiūriu. Prancūzijoje niekas negali kištis į tavo filmą ir niekas neturi teisės liesti ar glaistyti jo turinio. Žinoma, mano gerbiamam prodiuseriui ne viskas „Frankofonijoje“ patiko, bet filmas išliko toks, kokį jį sukūriau.

Frankofonija tėra išgalvotas žodis – prancūzų kalboje tokio nėra. Tačiau jis gerai išreiškia mūsų idealistinį požiūrį į Prancūziją, į viską, kas prancūziška. Tai tarsi europietiško idealizmo simbolis. Kaip rusas, esu dėkingas Prancūzijai už indėlį į pasaulio kultūrą ir savo filmu mėginau šį jausmą perteikti.

Beje, būta diskusijų dėl filmo pavadinimo, nes egzistavo dar keli variantai. Ir mano europiečiams prodiuseriams vis atrodydavo, kad „Frankofonija“ – pernelyg sudėtingas dabartiniam Europos žiūrovui pavadinimas. Nustebau, nes buvau susidaręs geresnį europiečio žiūrovo įvaizdį ir apskritai niekad anksčiau neturėjau problemų dėl filmų pavadinimų. Bet prodiuseriai laikėsi savo ir įkalbinėjo mane jį plačiau išskleisti: „Frankofonija: elegija Europai“. Šie žodžiai naudojami afišose ir reklaminėje medžiagoje.

Taigi „elegijos Europai“ istorija nieko bendra su Rusija neturi, nebent tai, kad ir Rusijos visuomenei brangiai atsiėjo politiniai sprendimai. Tiek čia teįžiūrėčiau bendra, o visa kita – mano pamąstymai apie Europą, apie tai, kaip sunku joje rasti vienybę ir spręsti moralinius klausimus.

Negaliu kalbėti už visus Rusijos kūrėjus, tačiau asmeniškai man Europa – tai užnugario atrama. Jei manyje nebūtų europietiškos kultūros ir europietiškų demokratijos principų, aš prapulčiau. Todėl viskas, kas vyko Europoje anksčiau ir vyksta joje šiandien, tiesiogiai veikia mano paties gyvenimą. Man neramu stebėti šiandien joje vykstančius procesus. Terorizmo apraiškos, mano požiūriu, yra ne kas kita, kaip naujas revoliucinis judėjimas, motyvuotas musulmonų siekiamais įtvirtinti religiniais principais ir teiginiais, neva krikščionybe grįsta kultūra „sugadino žmogų“. Tačiau Europos kultūrinis elitas nelinkęs dėmesingai šio reiškinio analizuoti, todėl teroristiniai aktai bus tęsiami. Ideologija pabūklais nesunaikinama. Kariuomenės prieš ideologiją bejėgės. Sustabdyti tai galite tik į valdžią rinkdami politikus humanitarus ir nuosekliai dirbdami su jaunimu. Ir dar jei nebijosite būti politiškai nekorektiški ir vadinsite daiktus tikraisiais vardais. Atėjo laikas bijoti politkorektiškumo, nes procesas peraugo į atvirą kovą.

– Paramos ankstesnio savo filmo „Faustas“ gamybai prašėte iš paties prezidento Vladimiro Putino. Kaip prezidentui patiko „Faustas“?

– Niekad jo apie tai neklausiau. Filmas ne jam buvo statomas. Net neįsivaizduoju, kad filmas galėtų būti kuriamas konkrečiam prezidentui – nebent kaip dovana? Prezidentas tik keletą kartų teiravosi, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Tvirtai atsakiau, kad man didieji tekstai neatsiejami nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Ir tema baigta, niekas manęs neprivers pasielgti kitaip ar pakeisti savo požiūrį. Todėl „Faustas“ rusų kalba man buvo neįmanomas.

Kai apie tai kalbėdavau prieš dešimtmetį, vokiečiai mane laikė nacionalistu. O aš jų klausdavau, kodėl jie patys negina savo nacionalinės kultūros. Kodėl aš, rusas, Johanno Wolfgango Goethe’s kūrybą pažįstu geriau už savo amžininkus vokiečius?

Statydamas „Frankofoniją“ panašių dalykų klausinėdavau ir Prancūzijoje, tačiau reikia pripažinti, kad ten nacionalinės kultūros situacija geresnė, nes gyva tradicija priešintis amerikonizacijai.

O kodėl jūs, lietuviai, neginate savo nacionalinės kultūros? Kodėl nusprendėte, kad „vieninga Europa“ – panacėja, nepaisydami to, kad stipresnių kultūrų presas neišvengiamai jus prislėgs?

– Tas presas, ko gero, itin ryškus kino pramonėje. Jauni kinematografininkai dabar puikiai išmano, kas madinga ir ko reikia europinei paramai gauti…

– Tai ne kinematografininkai, o „filmmeikeriai“, kuriantys rinkai. Nes yra kino menas ir yra „vizualinės prekės“, ir tie jaunuoliai gamina „vizualines prekes“. Jeigu jaunas žmogus pasiduoda prekių įtakai, iš jo kinematografininko ir apskritai kūrėjo jau nebus. Kūrėjas negali veikti pagal rinkos interesus, jis neišvengiamai nuo jų nutolsta ir kuria tai, ką jam pačiam reikia. Mane visada stebino, kad turėdami tokią tragiškų įvykių kupiną Baltijos valstybių istoriją (ir tragizmas anaiptol ne vien iš XX amžiaus ir prakeikto „rusų faktoriaus“), jūs nesukuriate nieko fundamentalaus, esminio. Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kur tos didžios figūros, kurios pareikštų, kad nesate maža tauta? Kodėl jų nėra? Vadinasi, problema pačios tautos ir jos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes.

– Ne vienas jūsų filmas, pradedant pirmuoju „Vienišu žmogaus balsu“, sukurtu pagal uždrausto autoriaus Andrejaus Platonovo romaną, sulaukė sovietinės cenzūros dėmesio. Ar tai buvo apgalvoto maišto išraiška?

– Aš ne maištininkas ir ne revoliucionierius, netgi ne politinis veikėjas, nors turiu neblogą istoriko išsilavinimą ir politikoje man nėra paslapčių. O štai meninėje kūryboje išties yra kai kas paslaptinga – tai kyla iš kūrybinių žmogaus galių, nepasiduodančių analizei. Tiesiog kalbėjau apie tai, ką galvojau ir koks tuo metu buvau. Galėjau nujausti, kad mane už tai ketvirčiuos, kaip, beje, ir atsitiko, bet ketinimų deklaruoti kovą su sovietų valdžia ar antipatiją socialistiniam realizmui tikrai nebuvo.

Nors nė vienas mano filmas – nei vaidybinis, nei dokumentinis – nepraėjo sovietinės cenzūros nesužalotas, mano vidinis gyvenimas visada buvo gerokai sudėtingesnis nei sunkios išorinės aplinkybės. Ir procesai, vykstantys žmogaus viduje, man visada rūpėjo labiau nei procesai visuomenėje. Pati kultūra meno kūrėjui yra tokia problematiška, kad nebelieka prasmės kreipti dėmesio į politines procedūras. Netgi filmų ciklas, skirtas valdžios temai („Molochas“, „Jautis“, „Saulė“, „Faustas“) – tai ne politiniai filmai, o pasakojimai apie tai, koks silpnas ir neatsakingas būna daug galios turintis žmogus.

Kai pradėjau statyti filmą „Molochas“ apie Adolfą Hitlerį, surinkau, kaip man įprasta, visą filmavimo komandą ir paprašiau jos įsivaizduoti, kad esame ligoninės personalas. Mums praneša, kad tuoj pristatys ligonius. Tie ligoniai – rinktiniai niekšai, pasibjaurėtinos būtybės, net prisiliesti baisu, nemalonu. Bet mes – ligoninė ir turėsime juos priimti: nuprausti, perrengti, paguldyti į švarias lovas ir pradėti aiškintis, kuo jie serga. Ištirti, kokios  ligos paverčia žmones tokiomis apgailėtinomis menkystomis. Turime nustatyti diagnozę ir pasiūlyti gydymo metodą. O kas toliau? Nieko – grąžinsime juos visuomenei arba Viešpačiui Dievui, kad pradėtų savąjį teismą. Kultūra nėra prokuratūra, mes ne teisėjai ir neskelbiame nuosprendžių. Mes pajėgūs tiktai ištirti. Už visa kita atsakinga visuomenė, nepanorėjusi skaityti ligos anamnezės.

– Prisipažįstate pirmenybę skiriąs literatūrai, o ne kinui. Kodėl tuomet kuriate filmus, o ne rašote knygas?

– Tai būtų pernelyg paprasta. Sutinku, kad pernelyg daug laiko skiriu kinematografui, ir tai blogai. Kinas to nevertas. Todėl savo studentams pirmiausia liepiu pamiršti kiną ir prisiminti literatūrą, joje ieškoti kinematografo. Prisiminkite Thomą Manną ar Williamą Faulknerį, kurių romanuose kiekviena replika, kiekvienas sakinys yra aiškus kadras. Viskas ten jau sudėta. Todėl literatūros analizavimui režisūros studijų metu skiriu pagrindinį dėmesį. Nes mano studentai – tokie pat kaip ir jūsų: nieko neskaitę, nesusipažinę su fundamentaliąja literatūra ir nesuvokiantys žodžio bei siužeto evoliucijos. Laukiniai žmonės, kurių vienintelis privalumas – jaunystė.

Rėžiu taip griežtai, nes kinematografininko moralinė atsakomybė visuomenei yra milžiniška: sukūręs filmą, režisierius jį rodo šimtams tūkstančių žmonių. Su politikais mes turime vieną bendrą bruožą: nei vieni, nei kiti neatsakome už savo poelgius, nors ir vieni, ir kiti galime sukelti karą.

Bet aš pats – prastakilmis, o literatūra – tai Olimpas. Literatūroje reikia būti, ja gyventi. Vystyti savo kalbą, plėsti kultūrines ribas. Tai fundamentalioji kultūros forma, pateisinanti tautos ir žmogiškosios savimonės egzistavimą. Todėl tautos indėlis į pasaulio kultūrą dažniausiai matuojamas literatūroje. Jeigu tautai per gerą pusę amžiaus nepavyksta pasauliui dovanoti didžio rašytojo, didžio poeto – jau bėda. Ir tai nepriklauso nuo tautos dydžio.

– Ką skaitote dabar?

– Neseniai skaičiau knygas, parašytas Svetlanos Aleksijevič, kurią turiu garbės pažinoti. Dar ant mano stalo guli naujas Aleksandro Solženicyno parengto rusų kalbos plėtinių žodyno leidimas. Tai unikalus mokslinis darbas. Turbūt kito žmogaus, taip gerai pažinusio rusų liaudiškosios kalbos prigimtį kaip A.Solženycinas, ir nebuvo. O kadangi toliau domiuosi Antruoju pasauliniu karu, tai vartau ir knygas apie Josifą Staliną, Winstoną Churchillį, A. Hitlerį, Benito Mussolini. Todėl kita literatūra šiuo metu lieka nuošalėje.

Pasaulis iki šiol gerai neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų buvo stalinizmas, nes jame slypi daug prieštaravimų. Iš vienos pusės – beribė griaunanti, mirtį nešanti jėga, iš kitos pusės – daugiatautės kultūros pakilimas. Istorinis laikotarpis seniai pasibaigė, o kas tai buvo – trūksta jėgų ir smegenų tiksliai įvardyti. Gal trūksta ir vidinio pasitikėjimo ar įsisąmoninto savikritiškumo. Juk ir Baltijos tautos ne visada geba atsakyti į sunkius klausimus. Tarkim, apie tai, kodėl nestojo į atvirą ginkluotą kovą su okupantais, o laukė, kol kažkas ateis ir juos apgins. Kodėl ginkluotas pasipriešinimas netapo nacionaline idėja.

Prancūzai „Frankofonijos“ irgi neišdrįso rodyti Kanų kino festivalyje, nes karo ir pasipriešinimo tema jiems iki šiol pernelyg jautri. Bet nuo karo pabaigos praėjo nemažai dešimtmečių. Gal jau laikas būtų viską išsiaiškinti? Matyt, neužtenka dvasios. Kanų, kaip ir kituose A klasės tarptautiniuose festivaliuose, politiniai orientyrai pasirenkant filmus yra svarbūs.

Arba kodėl, tarkim, suomiai palaikė Leningrado blokadą. Tai baisi istorija. Daug dalykų, susijusių su Leningrado blokada, iki šiol nėra publikuota – taip tai nesuvokiamai, kankinamai baisu. Suomiai iš Vladimiro Lenino rankų gavo nepriklausomybę ir kartu jie, deja, tiesiogiai susiję su tuo, kas vyko Leningrade. Ar ten apie tai mąstoma? Nesu tikras.

Visi viskuo kaltina Rusiją, bet pažvelkite, kokia savikritiška Rusijos kultūra. Ji iki menkiausių bruožų ir niuansų ištyrinėjo rusišką charakterį: Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Saltykovas-Ščedrinas, Ivanas Buninas, tas pats A.Platonovas… Kartais tai skaityti mums, rusams, būna ir skaudu, ir graudu.

– Kiek Europos įžiūrite Rusijoje ir kokios europinės nuostatos dabar jai aktualiausios?

– Pirmiausia – bendras demokratijos idealas ir demokratinės visuomenės santvarkos idealas. Už tai dabar ir kaunamės Rusijoje. Turime sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos ir trūksta noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkos, prasidėjusios valdant Borisui Jelcinui, jau baigia išsikvėpti. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo šalies ateities.

Rusiją matau kaip jauniausią Europos „sesutę“. Genetiškai mes europiečiai, nes esame susikaupę ir dėmesingi, puikiai išsimokslinę, turime iškilų, pasaulio tendencijų paisantį mokslo ir kultūros elitą. Mūsų inteligentija mokėjo, o ir dabar moka po dvi tris užsienio kalbas. Prisiminkime, kad Rusijos armijos karininkai XVII–XIX a. irgi mokėjo po dvi tris užsienio kalbas, ir tada tai buvo išskirtinis reiškinys, kurį vargiai rastumėte kitose pasaulio valstybėse.

Taigi esame europiečiai, o skiriamės tik tuo, kad mūsų kultūrinis bei istorinis etnosas pats jauniausias ir dėl aštrių prieštaravimų šalies viduje esame priversti ieškoti nuosavo vystymosi kelio. Panaši geografinių erdvių platuma bei praktikuojamų konfesijų įvairovė taptų milžinišku problemų kamuoliu bet kuriai pasaulio valstybei. Štai Prancūzija nesusitvarko su dviem nedideliais musulmoniškais Paryžiaus rajonais, o Rusijos Federacijoje panašioje kaimynystėje gyvena ir bendrą kalbą sugeba rasti milijonai žmonių. Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

– Jau prieš aštuonerius metus esate viešai įspėjęs dėl bręstančio Rusijos ir Ukrainos konflikto. Ar jo tikimybė jau tuomet buvo akivaizdi, gal netgi neišvengiama?

– Tada kalbėjau ne tik apie Ukrainą, bet ir apie kitus du buvusios Sovietų Sąjungos regionus. Tačiau tarp jų nebuvo Baltijos valstybių: iki šiol esu įsitikinęs, kad karinio Rusijos konflikto su Baltijos valstybėmis nebus. Taip sako mano intuicija.

2007–2008 m., kai apie tai pirmąkart prabilau, dabartinių įvykių dar buvo galima išvengti. Tačiau politiniai procesai abipusio konflikto linkme ir toliau lemtingai vystėsi tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Abiejose valstybėse tam nebuvo užkirstas kelias. Procesai jau brendo tautiniu, o ne politiniu lygmeniu. Ukrainiečius erzino galingo kaimyno kaimynystė, ten prasidėjo nuolatinis „virimas“, dar pakaitinamas akivaizdaus politikų nenuovokumo, kuris dar stipriau užkabino apačias.

Konflikto buvo galima ramiai išvengti, jei tik į tai laiku būtų buvęs atkreiptas dėmesys. Jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais ar savanaudiškos ekonomikos reikalais. Kuo daugiau politikoje tokios ekonomikos – tuo mažiau galimybių prognozuoti ateitį. Bet juk tai ir yra pagrindinis politikų uždavinys.

– Politika ir meno kūrėjai: ar verta jiems veržtis į rinkimus, ar vis dėlto stipresni liekame kovodami savo frontuose?

– Tai individualus kiekvieno žmogaus sprendimas. Aš palaikau partiją „Jabloko“, nors nesu jos narys. Palaikau todėl, kad tai vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė jėga Rusijoje, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti. Be to, ji vienintelė išreiškė paramą žmogaus teisių gynėjų grupei Sankt Peterburge, kuriai ir aš priklausau. Mes kovojame už Sankt Peterburgo istorinių vertybių išsaugojimą, ir „Jabloko“ kartu su mumis aktyviai gina miestą. Palaikau jų rinkimų kampaniją, nes noriu, kad Rusijos Dūmoje atsirastų politinė grupė, ginanti Rusijos Federacijos konstituciją.

Man patinka dabartinė mūsų konstitucija, tad su nerimu ir kartėliu stebiu jos diskreditavimo eigą. Esu mažas žmogus ir mažai ką reiškiu Rusijoje, tačiau manau, kad save gerbiantis ir viduje nujaučiantis pavojų žmogus negali nieko nedaryti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Rašytojai neretai sako, kad knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius, tad autoriaus ir interpretatoriaus susidūrimai neišvengiami. „Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent jau mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę“, – juokiasi 64 metų kino režisierius Algimantas Puipa po filmo „Edeno sodas“ peržiūros.

Vaiva SAPETKAITĖ

Su Algimantu Puipa, be kurio vargiai įsivaizduojamas lietuviškas kinas, kalbamės ne tik apie „Edeno sodą“, bet ir Lietuvos kino padėtį.

– „Edeno sode“ daug ryškiausių vyresnės kartos aktorių. Ar pakvietėte visus, kuriuos norėjote?

– Ne, dalis, palinkėję sėkmės, atsisakė dėl sveikatos būklės, o kiti nusprendė, kad nenaudinga karjerą baigti tokiu nedideliu vaidmeniu.

– Kas atsirado pirmiau – personažai, kuriems ieškojote aktorių, ar kūrėte vaidmenis konkretiems aktoriams?

– Iš anksto žinojau, kad noriu, jog vaidintų Viktorija Kuodytė. Lankydavausi teatre ir žinojau, kad ji puiki aktorė, taip pat – kad gerai kalba itališkai. Taip atsirado italės Lindos personažas. Planavau pakviesti Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, o, tarkime, Juozo Budraičio vaidmens pirminiame scenarijaus variante kaip ir nebuvo. Kai su juo susitarėme, personažą kūriau specialiai jam. Netikėtai filme atsirado ir jau daug metų nebevaidinusi Aldona Juodkaitė.

Kai viskas pajudėjo, manęs daug kas klausė, kaip tikiuosi suvaldyti teatro aktorius, kai šie pradės mosuoti rankomis ir šaukti paskutinei salės eilei. Bet visi aktoriai greitai suprato, ko man iš jų reikia. Tiesą sakant, kai galvojau apie filmo kūrimą, mąsčiau ir apie smagumą bendrauti su senąja aktorių karta.

– Ar pats tikite „Edeno sode“ vaizduojama klestinčios kosmopolitinės Lietuvos ateitimi?

– Tada daug fantazavome, bet paskui net juokėmės: prieš metus filmavome autobuse važiuojančią nikabu prisidengusią musulmonę, o dabar mąstoma apie su tuo susijusį įstatymą. Prabangaus gyvenimo, orios senatvės laikai galbūt ateis.

Iš pradžių buvo užrašyta, kad tai – 2025-ieji. Suskaičiavau, kad man bus tiek metų, kiek mano herojams, ir ėmiau žaisti žaidimą. Žaidi, šypsaisi, bet tema jautri, skausminga. Vieną ar kitą sceną aktoriai suvaidindavo net įdomiau, nei parašyta. Jie geriau žinojo, ką vaidina: kai kurių jų ligos sutapo su personažų. Sutikusi vaidinti aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė nesulaukė premjeros. Ji mirė nuo vėžio, o filme Nijolės Narmontaitės herojė kaip tik sako, kad jai jau ketvirtos stadijos vėžys. Sako, negalima aktoriaus dėti į „grabą“.

– Kaip jūs pats susitaikote su senatve?

– Einant metams stebi save, savo senėjimo procesą. Atsimenu, kai man sukako 60 metų, mano mama pasakė tokią frazę: „Sveikas atvykęs į senatvės jaunystę.“ Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kad dar turiu daug laiko. Į visus personažus išskirsčiau savo galbūt laukiantį gyvenimą. Bet kuriuo atveju man tai yra jautru. Visi suprantame, kad senatvė nėra linksmiausias gyvenimo periodas.

– Išskyrėte V.Kuodytę. Kodėl ją?

– Ne aš vienas sakau – ji tiesiog nuostabi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėstau ekrano vaidybą ir man kartais sunku paaiškinti, koks aktorius gali sudominti režisierių. Tai nebūtinai turi būti viršelio veidas ir nereikia kažkokių konkrečių bruožų. Be to, kad Kuodytė yra tikrai gera aktorė, ji turi kažkokią vidinę paslaptį. Jei važiuotum troleibusu ir pamatytum ją, nepasakytum, kad ji aktorė, kad jos veido bruožai išskirtiniai. Gal net atvirkščiai, bet kai ją išgrynini, prasideda kino stebuklai.

– „Edeno sode“ daug kitataučių, kitų rasių aktorių. Ar buvo sunku juos surinkti?

– Nelengva. Likus pusmečiui iki filmavimo ėmiau ieškoti informacijos. Štai patraukė dėmesį žinia, kad vienas aktorius susituokė su inde, kitos žurnalistės kūdikis – juodaodis. Oneidai Kunsungai pats dėsčiau ir žinojau, kad ji augo Lietuvoje, todėl puikiai kalba lietuviškai. Rankiojau visus po vieną, vėliau kreipiausi ir į Pabradės migrantų mokymo centrą, o galiausiai liepiau aktorių ieškoti gatvėse.

– Kaip susidūrėte su Janinos Survilaitės knygomis, kurių motyvais paremtas „Edeno sodas“?

– Apie knygą „Vila „Edelveisas“ žinojau dar tada, kai ją nusprendė išleisti. Bet veiksmas vyksta Šveicarijoje, tad supratau, kad kūrinį ekranizuoti nerealu. Po keleto metų mane susirado pati Survilaitė ir paprašė perskaityti šį romaną, taip pat „Vartai Nr. 3“ ir „Pokalbiai su Helvecija“. Staiga toptelėjo mintis – o jeigu viską perkeltume į Lietuvą?

Galvoje ėmė suktis vaizdai, šmėstelėjo paradoksas: mūsų emigracija apsiverčia ir visi grįžta į klestinčią šalį. Susikūriau linksmą viziją ir iš karto pagalvojau apie vyresniąją aktorių kartą. Galiausiai pasakiau – darykime, bet perspėjau, kad tai nebus ekranizacija, o veikiau vizija, interpretacija. Knyga man tėra žemėlapis, pagal kurį orientuojuosi.

– Kaip reaguoja rašytojai, kai, atsispirdamas nuo jų darbo, nusekate savo viziją?

– Tarp režisieriaus ir rašytojo dažnai kyla konfliktų, nesusikalbama, dažnas ir nepasitenkinimas pamačius, kaip viskas rutuliojasi. Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę. Autoriai dažnai mano, kad kinas – klinikinė literatūros mirtis. Neva knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius. Kalbama, kad kinas – primityvesnė sritis, nes iškrinta tai, kas įprasta literatūroje: aprašymai, detalės, ilgi monologai.

Knygos 300 puslapių kine sutelpa į 50–60. Bet, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė apie „Nuodėmės užkalbėjimą“ yra pasakiusi, kad džiaugiasi, jog filmas nėra jos knygos klonas, o savarankiškas kūrinys. Tai didžiausias komplimentas.

Kino ryšiai su literatūra apskritai sudėtingi. Anksčiau sakydavo, kad kinas nesugeba perteikti pasąmonės srauto, bet Davidas Lynchas ir kiti režisieriai įrodė, jog kinas sugeba mąstyti vaizdais ir tai, kas aprašyta dešimtyje puslapių, galima parodyti trimis kadrais. Žinoma, kinas – pavojinga sritis, egzistuoja tam tikra agresija: ateini į tamsią salę ir valgai dienos pietus, sapnuoji nebe savo sapnus, o to, kuris tave pakvietė.

– Kodėl remiatės literatūra, o ne kuriate originalius scenarijus?

– Filmus pradėjau kurti dar sovietų okupacijos metais, mane į kino pasaulį įvedė režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius, pagal Petro Cvirkos novelę parašęs „Velnio sėklą“. Supratau, kad taip būsi bent pora žingsnių priekyje, negu susidūręs su originalaus scenarijaus rašymu. Be to, buvo mažesnis pavojus, kad scenarijus bus atmestas cenzūros, – juk knygai jau pritarta. Dėl šios priežasties dažnai rinkdavausi vaizduoti praeitį, tada buvo galima dirbti visai kitomis sąlygomis ir cenzūra daug ką praleisdavo pro pirštus. Moteris turi keturis vyrus XIX amžiuje? Gražu, darykite, tai nepavojinga.

Atkūrus nepriklausomybę vyresnės kartos režisieriai beveik nebedirbo, išskyrus Žalakevičių, sukūrusį savo paskutinį filmą, irgi ekranizaciją, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (pagal Jevgenijų Zamiatiną). Nors man tada atsivėrė įvairiausių galimybių, neradau bendraminčio rašytojo, dramaturgo, su kuriuo vos šovus minčiai galėtume susėsti ir rašyti.

Anksčiau man taip rašė Žalakevičius, Rimantas Šavelis, mes ginčydavomės, kai pagal jų scenarijus imdavau kurti savas versijas. Atsimenu Žalakevičiaus frazę: „Kas tave pasamdė, kad sunaikintum mano dramaturgiją?“ Arba Šavelio: „Kodėl tu nepasitiki manimi? Kodėl kuri savo? Juk viskas jau parašyta.“

– Kaip atsirenkate, ką ekranizuoti?

– Stebiu save: skaitau knygą, ir jei ją padedu į šalį, nors ji ir būtų puiki, vadinasi, tai ne ta knyga. O štai kartais įsiskaitau net ne aukščiausio lygio kūrinį. Jei įstringa koks nors epizodas ir po truputį apauga naujomis atskiromis istorijomis, sustoju prie to. Pavyzdžiui, tokia knyga buvo Franzo Kafkos „Procesas“. Perskaičiau neturėdamas minties jos ekranizuoti, nors vėliau „Procesas“ tapo vienu gražiausių mano filmų.

Susimąsčiau, kodėl viskas turi prasidėti nuo to, kad Jozefas K. guli lovoje ir yra areštuojamas? Tada perskaičiau Kafkos mintį, kad kinas tėra kažkoks balaganas alaus išgėrusiems darbininkams kvailinti. Čia pradėjau mąstyti, kokius filmus galėjo matyti Kafka. Pavyzdžiui, Charlie Chaplino režisuotą „Mažylį“ ar „Aukso karštligę“. Nusprendžiau, kad nepagarbiai kalba, todėl sumąsčiau, kad tegul mano herojus Jozefas K. būna sinefilas ir apie tardymą jam praneša kino teatre. Detalės ima apaugti visai naujais dalykais. Pavyzdys, kaip mane nuneša fantazija.

– Ar turite mėgstamų jaunosios kartos aktorių, režisierių, kitų kino pramonės kūrėjų, kuriais žavitės? Ar apskritai žiūrite jaunų kūrėjų filmus?

– Žiūriu dėl įvairių priežasčių. Iš profesinės pusės man įdomu, kas vyksta, kaip juda amato reikalai, taip pat žinau daug jaunų aktorių, nes jau aštuonerius metus dėstau ekrano vaidybą. Dalį jų stebiu ir labai nuliūstu, jei kai kurie jų ima vaidinti „greitajame maiste“, kokiuose nors serialuose, ir ten lieka. Žinoma, jie nekalti. Jie tenori vaidinti ir atėję dažnai tikisi, kad pateko į ypatingą projektą, nors dažniausiai taip nėra. Tiesą sakant, net turėjau mintį, kad galbūt sukūrus filmą su senąja karta reikėtų sukurti ir su jaunąja, tai yra su tais, apie kuriuos dar niekas nežino.

– Taigi, kaip juda amato reikalai?

– Dažnai matau ženklų, kad bent kol kas Lietuva neturi kino vizijos. Kalbu ne apie kūrėjus, o apie kino politikos formuotojus. Kasmet studijas baigia vis daugiau režisierių, kurie stoja į eilę, kad gautų pinigų savo filmams. Mūsų potencialas didėja, bet pinigų nedaugėja.

Buvo toks įdomus donkichotas Arūnas Gelūnas: kai tapo kultūros ministru, jo prioritetu tapo kinas. Ministras ėmė domėtis, kaip kinas finansuojamas Europoje. Išsirinkęs mažą šalį, kuriančią puikų kiną, Islandiją, kasmet išleidžiančią 6–7 filmus, sužinojo, kad ji savo kinui skiria apie 30 mln. Lt, ir pagalvojo, kad gal ir lietuviai galėtų tiek sau leisti. Kai tai pasiūlė aukštesniuose sluoksniuose, iš jo buvo tik pasijuokta.

Kasmet Lietuvos kinas gauna apie 2,3 mln. eurų, o, pavyzdžiui, Sosnovskio barščiams naikinti Aplinkos ministerija buvo skyrusi 1,5 mln. eurų. Zoologijos sodo metinis biudžetas panašus kaip viso nacionalinio kino. Dėl tokios situacijos kūrėjams sunku įsitvirtinti ir tada jie sutinka daryti kompromisą: ima paprastą siužetą, gauna dar mažiau pinigų ir viską padaro dar primityviau. Gauname primityvų rezultatą, nes sekti vaizduote neleidžia biudžetas.

Tenka bendrauti su verslininkais dėl paramos kinui. Jie sako, kad parėmę filmo kūrimą turės pildyti krūvas dokumentų, dėl visko įrodinėti, o galiausiai ateis Valstybinė mokesčių inspekcija pasidomėti, kokie čia pertekliniai pinigai. Todėl niekas nenori rizikuoti. Pavyzdžiui, Izraelyje dalis iš Holivudo filmų uždirbtų pinigų skiriama nacionaliniam kinui remti.

Manau, Lietuvai per metus reikėtų kurti 5–6 filmus. Jei filmuotume daugiau, gali nukentėti kokybė. Kol kas nėra žanrų įvairovės, pavyzdžiui, nekuriama istorinių filmų, tam trūksta galimybių. Biudžetas mažas, bet reikalaujama, kad į filmą ateitų žiūrovų. Taip kinas tampa panašus į greitojo maisto restoranus: pinigai surenkami, režisieriai ir prodiuseriai patenkinti, bet jie niekur toliau nekeliauja, tarptautiniai festivaliai jų nepriims. Prieiname net prie tokio paradokso, kad perkame užsienyje padarytų filmų scenarijus ir padarome savo versijas.

–  Ar galvojate apie komercinę filmų sėkmę?

– Jei režisierius sako, kad jo nedomina komercinė filmo sėkmė, jis meluoja. Pilna salė žiūrovų – malonus dalykas. Man pasisekė, nes užsiauginau savo žiūrovą. Į mano filmus susirenka palyginti pastovus skaičius žiūrovų – apie 60 tūkst. Viename didžiausių Brazilijos stadionų Rio De Žaneire per rungtynes būna apie 75 tūkst. žmonių, man iki to netoli.

– Ar matote skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio auditorijų?

– Prancūzijoje į prancūzišką filmą ateina šeimos, susirenka kartu pasižiūrėti į mėgstamus aktorius, įvertinti mėgstamo režisieriaus darbo, po to nueina į kavinę aptarti filmo. Skandinavai taip pat palankiai žiūri į nacionalinį kiną, žino, kad žiūrovai ateis į gerą filmą. Aš anksčiau irgi maniau, kad skandinavai blogų filmų nekuria. Žinoma, kai jų padaugėjo, pamačiau, jog yra ir ne tokių sėkmingų.

Įstrigo nutikimas Norvegijos šiaurėje, kai kažkada Trumso kino festivalyje rodžiau „Dievų mišką“ pagal Balį Sruogą. Trumse yra gatvė, einanti į horizontą, tai einu su norvegų kino kritiku ta gatve ir matau, kad būriuojasi minia žmonių. Sakau, turbūt mašina žmogų partrenkė, o man atsako: „Čia ne žmogų nunešė, čia žmonės stovi eilėje į tavo kino filmą.“

Natūralu, kad žiūrovai nori pamatyti nežinomos šalies darbų. Kodėl Europai taip patinka Irano kinas? Tai šalis, kurioje egzistuoja griežta cenzūra, bet jie kuria puikius filmus. Čia nėra jokio „žvaigždiškumo“, niekas nežino tų aktorių, tačiau kino mėgėjai nori pamatyti nežinomos šalies istorijas. Lietuviško kino irgi daug kas nežino (na, Prancūzija žino Šarūną Bartą, o daugiau kaip ir nieko). Tiesa, yra lenkų kritikų, kurie domisi lietuvių kinu, seka mūsų darbus.

– Ką manote apie mūsų kino kritikus? Jie patys sulaukia kritikos, kad tinkamai neatlieka savo misijos ugdyti skonį.

– Mūsų nuomonės dažnai išsiskiria, bet jei sužinau kažką naujo, tai mane žavi. Pavyzdžiui, neseniai perskaitęs vienos magistrės darbą sužinojau, kad esu magiškojo realizmo atstovas. Buvo tikrai smagu jį skaityti, sužinojau naujų dalykų. Dar iki šiol atsimenu Živilės Pipinytės straipsnį apie kažkokius religinius dalykus mano trilogijoje „Ir ten krantai smėlėti“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinoji šviesa“.

Tai mane praturtina, bet jei išgirstu tik neigiamą atsakymą, kas iš to? Kažkada maniau, kad kino kritikai – nepavykę režisieriai, bet vėliau pakeičiau nuomonę. Kritikas negali būti draugas. Saulius Macaitis bandydavo būti draugas, bet paskui dėl to labai kentėdavo: jei draugo filmas nepatikdavo, o jis apie tai rašydavo, tada jie susipykdavo, jis nervindavosi, gudraudavo, prašydavo, kad kiti parašytų.

– Kas po „Edeno sodo“?

– Panikuodamas suprantu, kad šią minutę neturiu nieko įdomaus. Yra senų, jau maždaug  penkiolika metų gulinčių projektų, kuriems paprasčiausiai nepavyko gauti finansavimo. Yra toks Torgny Lindgreno romanas „Kamanių medus“. Prieš dešimtmetį nusipirkome teises į jį, susiradome prodiuserius, bet negavome pinigų, ir šis didžiulis daiktas tebeguli. Buvome gavę teises ir į Izraelyje gyvenusio Abraomo Karpinovičiaus knygą apie prieškario Vilniaus žydų varguomenę – prekeivius, prostitutes, vagis. Labai smagi knygelė su gražia ironija. Dainius Dirgėla buvo parašęs scenarijų, gavome autoriaus palaiminimą, bet nieko neišėjo.

Kai mane pavadino magiškuoju realistu, ėmiau ieškoti tokių siužetų ir dabar blaškausi kažkur tarp brolių Coenų ir Roy Anderssono, o tie du kūriniai kaip du didžiuliai lagaminai velkasi iš paskos.

Nežinau, kur man eiti: ar žengti realistiniu keliu, ar toliau ieškoti absurdo pasaulio vizijų. Stoviu kryžkelėje.

Režisierius Algimantas Puipa

Amžius: 64 metai.

Alma mater: Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, Maskva.

Apdovanojimai: „Sidabrinė gervė 2012“ už geriausią filmą ir geriausią režisūrą, pagrindinis prizas Truskaveco (Ukraina) tarptautiniame televizijos filmų festivalyje už filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“;

pagrindinis prizas kino festivalyje „Kino šokas“ (Rusija) už „Nuodėmės užkalbėjimą“;

pagrindinis prizas Ruanos Šiaurės šalių festivalyje, Šiaurės šalių festivalio Liubeke (Vokietija) prizas už „Vilko dantų karolius“;

žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje už „Bilietą iki Tadž Mahalo“;

pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje (Italija) už juostą „Amžinoji šviesa“.

Šaltinis: Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Lrytas.lt nuotr.

Pirmoji 2016-ųjų premjera scenon žengė keistu laiku – pačiame „neužmirštuolių sezono“ įkarštyje, savaitės viduryje, liepsnojant laužams ir skambant „Requiem“ prieš ketvirtį amžiaus žuvusių valstybės gynėjų atminimui.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neiškenčiau nepasiteiravusi režisieriaus Gintaro Varno, kodėl spektakliui pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę „Pabaigos ugnis“, iš pirmo žvilgsnio neturinčią jokių tiesioginių sąsajų su Lietuva, parinktas būtent toks chronologinis kontekstas. Ar išties neatsitiktinai Sausio 13-osios atminimo laužai publikos sąmonėje gretinami su Pabaigos ugnimi?

„Paskutinė pjesės frazė byloja, kad Pabaigos ugnis – tai kartu ir Pradžios ugnis. Sena supleška, kad galėtų užgimti nauja. Mūsų spektaklyje, beje, irgi dega laužas, duodantis peno asociacijoms. Tačiau pjesės tema anaiptol nekonfliktuoja su Sausio 13-osios nuotaikomis Lietuvoje. Visuomenės virsmų, aukojimosi motyvai teatre apskritai negali būti proginiai. Vienas žiūrovas spektaklyje įžvelgs tik paviršutinę siužeto istoriją, kitas – dalį jos gilesnių prasmių, o trečias galbūt perskaitys visus joje užšifruotus kodus. Norėtųsi, kad pastarųjų būtų daugiau“, – viliasi režisierius.

Aštuonių personažų ansamblis

G.Varnas stato jau ketvirtą D.Loher pjesę: anksčiau buvo „Klaros santykiai“ Rygos „Daile“ teatre, „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“ Kauno valstybiniame dramos teatre. Stato ir pats tuo stebisi, nes negalėtų pavadinti savęs šiuolaikinės dramaturgijos gerbėju: „Tai vienintelė nūdienos autorė, kuriai esu skyręs tiek daug dėmesio. Kodėl? Man ir pačiam keista, nes šiuolaikinę dramaturgiją gana retai statau. Dažniausiai tai būna arba ryškios socialinės tematikos, arba negatyvų, destruktyvų pradą turinčios pjesės. Nei vienos, nei kitos man neįdomios. O tokių šiuolaikinių dramų, kurioms būtų būdinga egzistencinė dimensija ir kartu poetiškumas, nėra daug.“

Ir vardija kelų savo anksčiau statytų veikalų autorius: Jeaną Lucą Lagarce‘ą („Tolima šalis“), Thimothee de Fombelle („Švyturys“), Tankredą Dorstą („Nusiaubta šalis“). Pasak G.Varno, ton pačion greton tinka ir D.Loher. Režisieriui patinka jos požiūris į pasaulį, jos prozinio teksto poezija, kurios pradėjo ilgėtis po kitokių dramos bei operos pastatymų, atitraukusių nuo šiuolaikinio gyvenimo pulso. Taip ir atėjo „Pabaigos ugnis“ į Valstybinio jaunimo teatro repertuarą.

Pačią D.Loher pjesę režisierius vadina poetiniu epu su dramos elementais. Mat D.Loher kurdama remiasi ne vien įprastais dialogais ar savo mėgstamais monologais: jos personažai savo veiksmus, būsenas, mintis dažnai žiūrovams pristato trečiuoju asmeniu. Tekstas, kuris tradicinėje prozoje tektų pasakotojui, čia virsta draminiu tekstu.

Maža to, kai kurios scenos būna apskritai neišrašytos: režisierius randa pjesėje kelis puslapius teksto, nepriskirto konkretiems veikėjams, ir yra laisvas nuspręsti, kaip jį pateikti scenoje. Tokie „pasidaryk pats“ intarpai, kuriuos G.Varnas vadina šiuolaikine dramine priemone, skatina trupę daugiau eksperimentuoti.

Iš esmės pjesėje tėra vienintelis veikėjas, kurį pati dramaturgė įvardija kaip „Mes“. Vėliau „Mes“ skaidomas į aštuonis personažus, sugrįžtančius ten, kur anksčiau gyveno, ir prisimenančius, kas jiems nutiko. Visų aštuonių likimai buvo arba negrįžtamai sugriauti, arba sudraskyti per autokatastrofą, per kurią žūsta nekaltas vaikas. Mėginama tuos gyvenimus ręsti iš naujo, tačiau nelabai pavyksta.

„Viskas liudija, kokia trapi ir duži, tarsi porcelianinis indas, yra mūsų tariama gerovė, nesugebanti nuslopinti žmoguje glūdinčio naikinimo prado. Ir vis sugrįžtama prie minties, kad vienintelė išeitis – tai didžiulė liepsna, iš kurios pelenų tarsi feniksas pakiltų kokybiškai nauja būtis“, – pasakoja režisierius.

Pranašiškas dramaturgės barometras

D.Loher rašo apie tą visuomenės sluoksnį, kuris beveik niekam neįdomus. Jos pjesėse nebūna politikų, šou veikėjų, blizgančių žurnalų herojų ar šiaip sėkmės lydimų žmonių. Dažniausiai čia regime trečiąją klasę – neturtingų priemiesčių gyventojus, kurie šmėkščioja nebent kriminalinėje kronikoje. Ir šmėkščioja vis dažniau – prisiminkime kad ir Paryžiaus priemiesčių įvykius. „Jūsų nusikaltėlis jums artimesnis už jūsų kaimynų lemtį“, – byloja vienas iš „Mes“ ansamblio personažų, ir šis sakinys galėtų tapti viso spektaklio moto.

„Pabaigos ugnis“ buvo parašyta 2007 m. 2008-ųjų pradžioje G.Varnas stebėjo jos premjerą Hamburgo teatre „Thalia“ – tame pačiame, iš kurio, nepritardamas Vokietijos paramos pabėgėliams politikai, neseniai pasitraukė garsus latvių režisierius Alvis Hermanis.

„Sakyčiau, tuomet, kai dar nebuvo nei dabartinio pabėgėlio antplūdžio, nei virš Europos pakibusios naujo karo grėsmės, pjesė neskambėjo taip aktualiai kaip dabar. Nebe pirmą kartą įsitikinu, kad D.Loher kūrybai būdinga aplenkti laiką. Taip buvo ir su jos pjese „Nekalti“, kurią Kaune statėme 2005-aisiais – prabėgus dvejiems metams po veikalo premjeros Hamburge. Apie savižudybę kalbančioje pjesėje buvo apstu motyvų, kurie realiame gyvenime neįtikėtinai atsikartodavo mums ją repetuojant. Tai liudija apie itin jautrų visuomenės pokyčiams dramaturgės vidinį „barometrą“, leidžiantį pranašiškai įžvelgti būsimus pasaulio įvykius“, – liudija G.Varnas.

Oidipo mitas per vieną vakarą

Balandžio pabaigoje režisierius Nacio­naliniame dramos teatre pristatys dar vieną savo premjerą – Johno von Duffelio „Oidipo miestą“. Joje vokiečių dramaturgas į vieną veikalą sujungė dvi Oidipo mitą atspindinčias Sofoklio tragedijas – „Oidipą karalių“ ir „Antigonę“, o tarp jų įkėlė sutrumpintą Euripido tragediją „Foinikietės“, į kurią dar įspraudė ir monologą, paimtą iš Aischilo dramos „Septynetas prieš Tėbus“.

Šioji „sudurtinė“ pjesės dalis pasakoja apie Tėbų karą, kilusį po to, kai iš regėjimo netekusio karaliaus valdžią perėmė Oidipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas. Jie turėjo valdyti Tėbus pasikeisdami: metus karaliauti vienas, metus – kitas. Tačiau Eteoklis užgrobė miestą ir nebenorėjo perleisti sosto broliui. Polineikas apsigyveno Arge, vedė vietinio karaliaus dukterį ir sugrįžęs kartu su jo kariuomene apsupo Tėbus. Taip prasidėjo Tėbų karas, kuriame brolis stoja prieš brolį. Abu žūsta, o jų sesuo Antigonė  vėliau pasmerkia save pražūčiai, siekdama naujo valdovo pasmerktą brolį Polineiką garbingai palaidoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, antikos laikų Graikijoje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi Oidipo miestas tolygus valstybei. Vis dėlto kodėl pedantiškasis G.Varnas šįkart renkasi amžininko sudurstytą pjesę, o ne kurią nors iš originalių antikinių dramų?

„Jaučiuosi atkuriantis graikiškąjį Oidipo mitą, o ne inscenizuojantis šiuolaikinio autoriaus pjesę. Pastaroji tiesiog suteikė galimybę visą mitą papasakoti viename spektaklyje ir nereikalauja iš skubančios mūsų publikos skirti jam trijų vakarų. Tiesa, J.von Duffelis „Oidipo mieste“ atsisakė antikos tragedijų chorų, o aš ketinu keletą iš jų sugrąžinti. Tačiau – tik keletą. Mat chorai senovės graikams pristatydavo gerai pažįstamą dievų panteoną ir taip suteikdavo vertikalų kontekstą pasakojamiems įvykiams. Mes jau nebegalime pasigirti tokiu išsamiu graikų mitologijos pažinimu, tad ir chorai tragedijose nebeatlieka savo ankstesnės paskirties. Istoriškai žiūrint netgi pačioje senovės graikų dramaturgijoje chorų vaidmuo palengva mažėjo, bėgant laikui jie trumpėjo, o draminis siužetas priešingai – ilgėjo. Taigi pašalinus chorus tragedijų siužetas praktiškai nenukenčia“, – aiškina režisierius.

Geri taktikai, prasti strategai

Įdomu, kad trijų šio spektaklio vaidmenų atlikėjų G.Varnas ieškojo paskelbęs viešą konkursą pradedantiesiems aktoriams. Režisierius teigia, kad tokia patirtis pasiteisino: tik vieną aktorių iš trijų ieškotų jis galiausiai pasirinko iš savojo studentų kurso.

Anksčiau pagal nerašytą taisyklę režisūros meistrų statomuose spektakliuose jaunimui skirtus vaidmenis kurdavo jų pačių studentai. „Tai buvo ir tipažo parinkimo klausimas, mat pjesėje regime tris veikėjų kartas, ir šios kartos tarpusavyje privalėjo „sulipti“ – ne tik amžiumi, bet ir išorine išvaizda. Ieškoti plačiau vertėjo, nes spektaklis mano vaizduotėje – labiau apie jaunąją kartą. Kaip ir „Pabaigos ugnies“ atveju, išsigelbėjimo viltys sutelkiamos į naują pradžią – į jaunosios kartos asmenybes, gebančias nepaklusti savisaugos instinktui.

Štai jaunasis Menoikėjas savanoriškai šoka nuo bokšto išgirdęs pranašystę, kad jo auka reikalinga miestui išgelbėti. Antigonė irgi savo noru lieka ištikima senajai paprotinei, o ne laikinos valdžios sukurtai teisei, savo pasirinkimu pabrėždama pastarosios išsigimimą. Istorijai visais laikais daro įtaką asmenybės, o ne masės. Asmenybės formuoja tiek gerąją, tiek blogąją istoriją. Dažniau, žinoma, blogąją, nes ir joms būdingas „naikinimo pradas savyje“, apie kurį tiek daug kalba D.Loher“, – liūdnai šypteli režisierius.

Ir čia pat atsigręžia į Lietuvą: „O kas buvo Sąjūdis? Tikrai ne masinis judėjimas, kaip kartais mėginama vaizduoti. Tokiu jis tapo nebent vėliau, kai vardan pozicijos svarumo buvo pasitelktas platesnis žmonių ratas, kuris galiausiai išjudino mases. Vis dėlto iš pradžių Sąjūdis tebuvo maža intelektualų grupė, suburta keleto ryžtingesnių žmonių. Bėda ta, kad joje nebuvo spėta nuosekliai apgalvoti ir parengti valstybės plėtros strateginių pamatų po Dainuojančiosios revoliucijos. Todėl iki šiol diskutuojame, koks vaidmuo valstybėje tenka kultūrai ir jaunosios kartos ugdymui.

Atsiplėšti nuo imperinio slibino yra viena, o sukurti laimingą visuomenę – jau kas kita. Tauta tada bus laiminga, kai ją sudarys protingi, kultūringi ir apsiskaitę žmonės, o ne klestintys miestiečiai ir prasigėrę kaimiečiai. Visa tai – kažkada neatliktų namų darbų padariniai. Pasirodėme esą geri taktikai, bet prasti strategai. Nes jeigu jau kuri valstybę nuo pamatų – tai kurk geresnę negu kitos, o ne kartok kitų padarytas klaidas. Man keista, kad Vytautas Landsbergis, pats būdamas kultūros žmogus, apie tai negalvojo.“

Plačiai atvertas „Dramų stalčius“

Tai, kad per ketvirtį amžiaus neatsirado jokios valstybinės programos, skirtos pasaulio dramaturgijos vertimams į lietuvių kalbą remti, irgi byloja apie kultūrai visuomenėje tekusį podukros vaidmenį. Apie tai G.Varnas kalbėjo 2015-ųjų pabaigoje pristatinėdamas „Dramų stalčių“ – interneto puslapį, skirtą verstinei dramaturgijai publikuoti ir saugoti.

Šiuo metu jame lietuvių kalba pateikiama 110 veikalų – ne tik kompiuteriu iš rankraščių ar mašinraščių perrinktų, bet ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstų dramų. Per porą metų pavyko parengti vienuolika dar neturėtų Williamo Shakespeare’o, Jeano Racine’o, George’o Büchnerio, Euripido, Pedro Calderóno de la Barcoso, Carlo Gozzi ir Christoferio Marlowe dramų vertimų.

„Svetainės idėja kilo Vilniaus knygų mugės diskusijose apie pasaulinės dramaturgijos palikimą ir tragišką situaciją dėl jo lietuviškų vertimų. Profesorė Irena Veisaitė tuomet pasakė, kad piktindamasis esu, be abejo, teisus, tačiau kol pats jais neužsiimsiu – tol niekas nieko nedarys. Supratau, kad kelio atgal nebėra: reikia imt ir daryt. Parašėme dviejų dalių projektą: pirmoji dalis skirta svetainės kūrimui ir jau esamų dramaturgijos vertimų kaupimui, antroji – trūkstamų vertimų parengimui. Baisiausia, kad tris kartus iš eilės projektas nesulaukė lėšų iš Kultūros tarybos, nors ekspertų buvo palankiai įvertintas. Ir tik po to, kai asmeniškai pasikalbėjau su daugeliu tarybos narių ir papasakojau gėdingą „Dramų stalčiaus“ istoriją spaudai, ketvirtas bandymas pernai pavasarį pagaliau sulaukė sėkmės“, – liudija interneto svetainės kūrėju tapęs režisierius.

Įdomu, kad pagal balų skaičių lėšos turėjo būti skirtos jau pirmajame teikime, nes paramos tąkart sulaukė ir mažiau balų surinkę kitų pretendentų projektai. Kodėl „Dramų stalčius“ buvo nustumtas, G.Varnui taip ir liko neaišku: teko pasitenkinti argumentu, neva senų dramų vertimai gali palūkėti geresnių laikų, nes jų publikavimas nėra neatidėliotina kultūros būtinybė.

„Tai reiškia, kad teatrą prižiūrintis žmogus Kultūros taryboje nekenčia teatro klasikos ir pirmenybę teikia „post post post“ scenos meno reiškiniams. Nesu nusiteikęs prieš teatro naujoves, tačiau mane piktina, kad visokiems šokeliams ir cirkeliams nuteka dideli pinigai, o klasikinė dramaturgija lieka be nieko. Nors jos pastatymai gali būti ne mažiau šiuolaikiški ir aktualūs už postmoderniais ar postdraminiais vadinamų opusų, kurie, plačiau pasaulyje pasidairius, irgi jau pradeda dvokti naftalinu“, – konstatuoja režisierius.

P. Malūko nuotr.

Žiema saulėtoje Floridoje, vasara Merkinės piliakalnio papėdėje. Tokį ciklą jau daug metų suka režisierius Jonas Jurašas. Jo gyvenime buvo dar daugiau šalių, kultūrų, teatro scenų. Ir nors pasaulio pažinimas suteikė laimės, visur lydėjo jausmas: esu svetimas. Būti svetimam kūrėjui skaudžiausia Lietuvoje, tarp savų.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kas jus vis grąžina į Merkinę? Nuo savo namo terasos atsiveriančią Nemuno ir Merkio santaką vadinate gražiausiu pasaulio reginiu, bet ar nuošalus Dzūkijos kampelis gali atstoti miestų intensyvumą, intelektualinę įtampą ir kultūrinę aplinką?

– Šiuose namuose atsitveriu nuo pasaulio, nuo visuomenės. Juose neturiu problemų – tiktai žiūriu į šį vaizdą. Kai mane kviečia „Panoramos“ žiūrėti, sakau: kam man „Panoramą“ žiūrėti, kai čia yra mano panorama.

Peržengęs šį slenkstį kaskart randu visiškai kitą pasaulį, nepanašų į tą, kuriame visi murkdomės, konfliktuojame. Tai ne konflikto zona. Gyventi joje – didelė prabanga. Jaučiu, tik kartais tuo abejoju, kad į gyvenimo galą nusipelniau prabangos gyventi tokioje vietoje, kur niekas nenervina, su tavimi nekonfliktuoja. Tai labai didelis džiaugsmas ir dvasios ramybė, kurios niekur kitur šiandien nerasi. Net čia, Merkinėje, užlipus į miestelį, pasitinka visai kitas pasaulis su savais nemalonumais. O čia nieko nėra. Man palaima būti šioje vietoje.

– Kas sukuria tą įtampą, nuo kurios bėgate?

– Žmonės, mes patys kuriame sau nemalonumus. Kiekvienas darbas, kūrybinė veikla – nesibaigiančių konfliktų sprendimo nuolatinė eiga. Aš visą gyvenimą tame buvau. Taip jau išėjo, kad pasirinkau tokią nedėkingą profesiją – teatrą, kuriame ir susieina patys aštriausi gyvenimo kampai, stipriausios žmogiškų santykių konfliktinės situacijos, verda ambicijų kova, pagieža, pavydas.

Tai teatro realybė, kurios išvengti neįmanoma. Yra daug dalykų, nuo kurių labai norisi pabėgti, bet teatras yra mano gyvenimas, ir su jais reikia gyventi.

Teatras – tai kartu ir malonumas, džiaugsmas, ir kančia, ir nuolatinė kova su savimi, su aplinka, su kolegomis, partneriais. Tai ir kūrybinė euforija, ir nuopuolis, kuris ištinka, kai nepavyksta įgyvendinti svajonių ar pasiekti idealo, nors būdamas pats vienas esi labai arti jo ir sapnuose, ir realybėje. Na, bet panašus pojūtis žmogų turbūt lydi daugelyje profesijų. Gyvenime nieko nėra idealaus, reikia daryti kompromisus, kurių aš labai nemėgstu ir nuo jų kenčiu.

Visas mano gyvenimas buvo bandymas pabėgti nuo kompromisų ir stengtis gyventi pagal savo sąžinę. O teatras – tokia terpė, kuri nuolat reikalauja kompromisų. Kadangi bėgau nuo jų, turėjau už tai sumokėti. Bet dar sunkiau būdavo tada, kai pabėgti nepavykdavo. Šiuo metu esu visiškai atsijungęs ir nuo teatro, ir nuo visuomenės, tai negaliu nieko bloga pasakyti nei apie vieną, nei apie kitą.

– Pastarojo jūsų spektaklio premjera įvyko beveik prieš metus – į Nacionalinį Kauno dramos teatrą sugrąžinote „Barborą Radvilaitę“, su kuria šį teatrą prieš 40 metų ir palikote. Kas dabar jūsų kūrybinėje virtuvėje?

– Kūrybinis procesas – tai idėjų, minčių generavimas ir jų įgyvendinimas. Ši vieta labai gera būtent generuoti. Dabar nieko konkrečiai nedirbu, tik ieškau naujų idėjų, kaupiu, dedu į tam tikras atsargas, o ką toliau darysiu – net nežinau. Žiūrėsim, kas iš to išeis. Konkrečiai nieko nesu suplanavęs. Sakiau, kad teatre jau nieko nebedarysiu, bet galbūt dar pakeisiu nuomonę. Tai vyksta pasąmonės lygyje.

– Tad ką šią vasarą veikiate jūs ir žmona Aušra Marija?

– Atsikėlę iš ryto nueiname į Merkį išsimaudyti. Gauname tikrą energijos injekciją. Merkio vanduo šaltas, net per pačius karščius buvo gal tik 15 laipsnių. Mums, visą žiemą gyvenantiems šiltuose kraštuose, tai tikrai mažai. Bet šios vasaros orai mums patiko, tikras malonumas, nesuprantu, kodėl visi taip skundėsi. Gal tik kelios dienos buvo sunkiau pakeliamos, tropinės.

Šiandien, pavyzdžiui, tvarkiau tvorą, pasišaukęs meistrą pasistačiau vartelius, kurie buvo sugriuvę, sutrūniję. Tik dar nespėjau nudažyti. Tai irgi tarsi simbolinis veiksmas – niekas neįvažiuos man į kiemą nekviestas, neprašytas.

Mes su Aušra jau daugiau nei 40 metų esame susieti ypatingo kūrybinio bendradarbiavimo, kartais net patiems sunku atskirti, kur mano idėja, o kur jos įskelta kibirkštis. Žmona yra mano idėjų generatorė ir tikrumo kamertonas. Per ją pasitikrinu, ar tai, ką darau, yra tikra, nuoširdu. O čia, Merkinėje, prie šio stalo terasoje su vaizdu į slėnį, sukūrėme visus paskutinius savo spektaklius. Tuo Merkinė mums ypatinga, brangi – tai intensyvaus kūrybinio darbo vieta.

– Ar vasara be konkrečių kūrybinių minčių jums išskirtinė?

– Čia, Merkinėje, ne. Bet kitas pasaulis yra Vilniuje, kur taip pat būname, dar kitas – Amerikoje. Aš labai mėgstu keliauti. Grįžęs į Lietuvą jau šešeri metai kasmet po vieną spektaklį pastatau Kaune. Toks yra kaupimo, generavimo ir realizavimo ritmas.

Net tada, kai buvau Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius, nekurdavau spektaklių vienas po kito. Yra režisierių, kurie gali po penkis spektaklius vienu metu statyti. O man reikia labai daug laiko medžiagai įsisąmoninti, susitapatinti su ja. Realizavimas – labai ilgas procesas, kartais norėčiau jį dar ilgiau pratęsti, bet yra teatro planai, grafikai. Amerikoje, būdavo, reikia spektaklį pastatyti ir per keturias savaites, ir per tris. Tačiau pasiruošimas tam darbui – nuoseklus ir ilgas, tada realizavimas būna spontaniškas ir labai intensyvus.

Spektakliui kurti niekada nėra idealių fizinių, žmogiškų santykių sąlygų – viskas teatre priklauso nuo to, kaip tarp žmonių susiklosto santykiai. Kaip sako amerikiečiai, nuo to, kokia chemija tarp jų atsiranda. Kartais iš pat pradžių, vos susitikęs su aktoriumi, pajunti, kad gyveni su juo ant vienos bangos, kad pavyks. O kartais iki pat pabaigos nepavyksta suprasti vienam kito.

Pusiaukelėje esu metęs ne vieną spektaklį. Neinu iki galo, jei pajuntu, kad negaliu pasiekti to, ko noriu. Kai realybė tampa agresyvesnė už tavo viziją, reikia pasirinkti, ar verta eiti toliau, ar viską nutraukti ir pamiršti. Nesakau, kad tai nesėkmė. Apskritai nežinau, kas tai yra. O ką reiškia sėkmė? Kai kas ja vadina spaudos, kritikų pagyrimus. Esu turėjęs ir labai didelių sėkmių, ir pusiau sėkmių, ir tokių rezultatų, kurie manęs netenkina arba kurie kai kam nepatinka. Bet aš nesiorientuoju į visuotinius standartus.

– Jūsų gyvenimas nužymėtas išvykimais ir sugrįžimais. Kaip jie keitė jūsų pasaulio suvokimą, kūrybą?

– Tikiu mistiniais gyvenimo sutapimais, visiškai neprogramuojama, neprognozuojama tėkme, kuri tiesiog neša. Kad ir grįžimas į Kauno dramos teatrą. Prieš 40 metų pasitraukiau iš jo, iš Lietuvos, palikau jame „Barborą Radvilaitę“ ir nemačiau, net negirdėjau, kokia ji liko man išvažiavus. Ir štai po 40 metų grįžau prie tos pačios medžiagos. Niekada nemaniau, kad gali taip atsitikti. Apskritai aš labai nemėgstu kartotis, grįžti dar kartą prie tos pačios medžiagos, bet čia buvo visiškai kitas ciklas. 40 metų praėjo – tai didelis dalykas. Grįžau su visai kitomis idėjomis, kitu medžiagos pojūčiu.

Taip, mano visas gyvenimas cikliškas – sugrįžimai ir išvykimai. Pastarieji metai buvo nuolatinio sugrįžimo į prarastą rojų laikas – ir ne visada sėkmingai. Ne visada rasdavau prarastą rojų tokį, kokį įsivaizdavau.

– Vadinasi, kažkas nuvilia sugrįžtant į Lietuvą? Kas?

– Kai nerandi, ko ieškai, galima tik sau pačiam priekaištų turėti. Naivu tikėtis, kad viskas savaime tau bus pateikta ant lėkštutės. Nebūna gyvenime taip. Žmonių santykiai man labai sudėtingi. Po daugelio metų Vakaruose buvo labai sunku vėl prisitaikyti prie lietuviško bendravimo – kalbėjimo užuolankomis, netiesiogiai, viena galvoti, kita sakyti. Labai sunku priprasti prie žodžio nesilaikymo, principų neturėjimo.

– Kaip atrodo pasaulis žvelgiant iš jūsų patirties aukštumų, apmąstant jį šiame idiliškame kampelyje – Merkinėje: didelis ar mažas, geras ar blogas?

– Pasaulis labai įvairus. Tik man iki šiol keista, kad visuose kraštuose, bet kurioje visuomenėje susidurdavau su tomis pačiomis žmogiškųjų santykių problemomis – žmonės arba atitinka vienas kitą, arba ne. Tas pats dėl susitapatinimo su sąlygomis – arba sugebi, arba ne.

Bet žmonės visur vienodi. Dirbau Japonijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir Kanadoje. Ir visur būdavo taip, kad kažkokiu paslaptingu būdu sukrinta tie nematomi santykiai, kai pavyksta rasti bendrą kalbą, suprasti vienam kitą. Skirtingose kultūrose visa tai atsitikdavo pagal tą patį gerai žinomą modelį.

Pasaulyje aš vis ieškau ko nors naujo. Labai mėgstu ieškoti, važiuodamas į nepažintus kraštus. Tikiuosi ką nors nauja pabandyti, kitaip nei iki šiol realizuoti savo idėjas. Ir kartais man pasiseka. Aš labai laimingas. Labai daug gyvenime patyriau gero, gražių kūrybinių bendrysčių įvairiuose kraštuose.

Mano gyvenimo mozaika labai spalvota ir įvairi. Dažnai manęs klausia, kada rašysiu prisiminimus. Gal kada reikėtų nugalėti savo netikėjimą tuo žanru? Gal sugebėčiau įdomiai papasakoti apie savo gyvenimą? Bet tai ne mano profesija. Mano žmona Aušra rašo, ir kai paskaitau jos kūrybą, suprantu, kad rašymas – ne mano kavos puodelis. Mano instrumentai kiti.

– Kokią žymę jumyse paliko priverstinis išvykimas iš Lietuvos 1974-aisiais? Žinoma, aplinkybės dabar visai kitos, bet tikriausiai geriau už kitus suprantate, kas vyksta su lietuviais, atsiplėšusiais nuo savo šaknų. O gal emigracija – rykštė šaliai, bet vertinga patirtis ją pasirenkančiam?

– Tai labai skaudi problema. Ypač mums, tokiam mažam kraštui, turinčiam mažai gyventojų. Per daug yra nusivylusių Lietuva, bėgančių iš jos. Man egzilio problema egzistuoja visur ir visada. Kiekviename spektaklyje ją nagrinėju. Jaučiu, kad žmogus yra išeivis iš esmės. Savo tėvynėje svetimas ir kitur svetimas. Niekur jis nėra savas. Visi mes esame svečiai šiame pasaulyje, kaip rašė Balys Sruoga. Ir tas svetimumo jausmas lydi visur ir nuolat.

Tik svetimame krašte jaustis svetimam yra natūraliau, todėl aš niekada nesijaučiu taip aštriai svetimas bet kur kitur pasaulyje – nors visai kitoje kalbinėje, moralinėje aplinkoje, kitokioje visuomenės sanklodoje. O savame krašte svetimumas smeigia labai aštriai. Rodos, turėtumei organiškai į savo aplinką įsilieti, bet jauti atskirtį, kad esi vertinamas su rezervu.

Neseniai iš merkiniškio fotomenininko Algimanto Černiausko gavau jo kartu su broliu Mindaugu bei Henriku Gudavičiumi išleistą knygą “Nerūpėjo niekur išvažiuoti”. Nuostabi knyga, sudaryta iš autentiškų pasakojimų, atskleidžiančių paprastą, kuklų, gražų vidinį pasaulį, koncentruotą žmogaus buvimo toje vietoje su jo atliekamu amatu prasmę. Priėmiau juos kaip savotišką sąžinės priekaištą sau, kad per ilgai basčiausi pasaulyje. Suvokiau, kad vienoje vietoje gyvenimą praleidęs žmogus gali būti daug kartų pranašesnis už tą, kuris išsitrankęs po visą pasaulį.

Vis dėlto patirtis, įgyta svetur, kiekvienam labai naudinga. Žmonės, kurie patenka į visai kitą pasaulį, santvarką, žmogiškųjų santykių konstruktyvą, grįždami parsiveža gerų dalykų. Ta jaunoji karta, kuri išvažiavo, bet grįš, praturtins Lietuvą nauja patirtimi, žiniomis. Net kasdienybėje, buityje pastebiu, kad tie, kurie pagyveno Vakaruose, elgiasi jau kitaip nei tie, kurie niekada nebuvo iš savo narvelių išsiveržę. Pasaulio pažinimas, svarbiausia, moko tolerancijos.

– O kaip pavyko įsilieti į Merkinės bendruomenę? Susigyventi su kraštu, kurio net nesiekia jūsų giminės kartos?

– Kasdienių santykių su vietos žmonėmis nepalaikau, jie daugiau epizodiniai. Bet, pavyzdžiui, su Algimantu Černiausku mes labai nuoširdžiai draugaujame.

Buvau pasiskolinęs Algimanto ir jo brolio Mindaugo Černiausko nuotraukų, darytų Sibire, lietuvių tremties vietose. Rodžiau jas aktoriams, kai prieš penkerius metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre stačiau „Antigonę Sibire“. Nuo pirmos repeticijos jos buvo išdėliotos ant stalo, suteikė aktoriams be galo daug žinių, emocinės informacijos. Algimantas visada atvažiuoja į mano spektaklius, susitinkame, kalbamės. Jaučiu, kad yra dvasinis artumas.

Palaikau ryšį su keramiku Džiugu Petraičiu ir jo mama Elvyra Terese, taip pat keramike. Apskritai Dzūkijoje svetimumo tema yra labai aštri. Apie svetimus jie sako „ateiviai“. Net iš anos pusės Nemuno žmonės jau yra „ateiviai“. Čia esame jau dvylika metų. Pradžioje buvo visaip. „Žiūrėk, amerikonai atvažiavo“, – taip apie mus kalbėta.

Man daug metų buvo keista, kad susitikus jie nesišypso, nesisveikina. Dabar jau suprantu, kad nerodyti dantų, nesišypsoti – natūrali lietuviška laikysena. Tai Amerikoje mes įpratę: ar metro važiuoji, ar pliaže Floridoje eini, visi sveikinasi, klausia, kaip gyveni. Suvokiau, kad dzūkai nėra nusiteikę priešiškai, tiesiog jiems reikia daugiau laiko. Tai mano kaltė, kad ilgą laiką nesugebėjau jų perprasti.

Labai ilgai truko, kol mus priėmė, įsileido. Dzūkai gyvena uždarai, atsiskyrę, ir pralaužti tą barjerą sunku. Turime čia tokius artimus žmones – atidavėme jiems pusę savo namo, kluoną. Neseniai paklausiau, ką apie mus kalba Merkinėje. Jie susiėmė už galvos ir sako: „Geriau tu neklausk.“

Čia ne tik žmonės, bet ir pati gamta laiko mus izoliavusi nuo pasaulio. Neįmanoma naudotis internetu, kad ir kokios technologijos būtų, nes viskas vyksta labai lėtai.

Neskaitome laikraščių, beveik nežiūrime televizijos, nors Europos vyrų krepšinio čempionato labai laukiu. Šiek tiek išmanau krepšinį, pats esu žaidęs – buvau pakviestas net į Lietuvos jaunimo rinktinę 1964–1965 metais. Tada krepšinis man buvo didelė atgaiva. Taip ir iki šiol liko.

Neįtikėtiną gimimo istoriją turintis Gyčio Ivanausko režisuotas pirmasis dramos spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ priverčia aiktelėti ne vieną jį stebintį žinomo aktoriaus, choreografo ir režisieriaus draugą. Nuotaikingame, humoru persmelktame, tačiau rimtas gyvenimiškas problemas nagrinėjančiame spektaklyje apstu G. Ivanausko charakterio ypatybių ir net asmeninių išgyvenimų.

„Žiūrėdama šį spektaklį ir juokiausi, ir verkiau, ir buvau rimta. Spektaklyje pamačiau tiek daug man puikiai pažįstamų scenų iš G. Ivanausko gyvenimo, jo asmeninių bruožų. Kai kur net save atpažinau. Manau, tai pats geriausias iki šiol G. Ivanausko režisuotas spektaklis“, – susižavėjimo spektakliu „Marko (Kavolių kabaretas)“ neslepia gera G. Ivanausko draugė Justė Arlauskaitė – Jazzu.

„Nenorėčiau įvardinti konkrečių spektaklio vietų, kuriose aš, vaidindamas pagrindinį herojų Marko, esu aš, o kurioje jau tik teatro personažas. Nenoriu išsiduoti, koks aš esu iš tiesų. Tačiau garantuoju, jog manęs, mano asmenybės ten tiek daug, kad aš, nors esu apsirengęs, prieš žiūrovus jaučiuosi tarsi būčiau nuogas. Galbūt dėl to taip audringai į šį spektaklį reaguoja mane pažįstantys žmonės. Jie žino, kuriose vietose Gytis yra Gytis, o kurios scenos suvaidintos. O kiti žiūrovai tegul spėlioja. Tam mes ir kuriame šitą teatro žaidimą“, – intriguoja G. Ivanauskas.

Pasak režisieriaus, šis spektaklis labai artimas ir kitiems jame vaidinantiems aktoriams: Eglei Mikulionytei, Dariui Gumauskui, Juditai Zareckaitei. Mat spektaklyje, pasakojant keliaujančios teatro trupės ir vieno jos nario – Marko – istoriją, atskleidžiamos tikrosios teatro užkulisių spalvos – tai, ko net nuolatinis teatro žiūrovas niekada nepamatys. Be to, milžinišką įtaką spektakliui darė ir didžiulį indėlį į jį įnešė kiekvienas prie jo prisilietęs žmogus.

„Šis spektaklis – autentiškas. Kartu ir labai laisvas. Net visas kūrybos procesas buvo kupinas laisvės. Mes jį visi drauge kūrėme nuostabioje Eglės Mikulionytės sodyboje Zarasų r. Tai buvo savotiška teatro laboratorija, kaip mes ją pavadinome. Buvo visiška laisvė – jokios prievartos, jokio nustatyto laiko repeticijoms. Kai pradėjome dirbti su šiuo spektakliu, buvo vasara – laikas, kuomet visi nori poilsiauti, o ne plušėti repeticijose. Todėl, manau, radome tobulą sprendimą – galėjome šiuos dalykus suderinti. Be to, nuvykę į sodybą, nuolat būdavome kartu. Būdavo atsikeliame ryte ir susėdę prie pusryčių stalo ar prie rytinės kavos puodelio visi jau pradedame kalbėtis apie spektaklį. Visi susirinkdavo natūraliai, įsitraukdavo į kūrybos procesą, po to taip pat natūraliai išsiskirstydavo: kas knygos paskaityti, kas tiesiog saulėje pasilepinti, tačiau visi nuolat galvojo apie spektaklį. Po tokių pertraukėlių dalindavomės savo apmąstymais, pamatytais vaizdais ir net sapnais. Dėl to šiame spektaklyje tiek daug mūsų asmeninės patirties“, – pasakoja G. Ivanauskas.

Čia pat gimė ir spektaklio pavadinimas. Režisierius išduoda, jog spektaklyje apstu kabareto, cirko elementų, tai jam suteikia linksmumo, o kartu ir dar daugiau laisvės. Tačiau tai, kad kabaretas pavadintas Kavolių, nėra atsitiktinumas. „Šalia sodybos buvo Kavolių kaimas, tai nuo jo ir pavadinome. Taigi, spektaklyje viskas yra tikra, – sako G. Ivanauskas bei prisipažįsta, jog nors kūrė dramos kūrinį, neapsiėjo be šokio. – Šokis man yra labai artimas, tai mano sritis. Tačiau manau, kad tiek šokis, tiek gyvai atliekama muzika, tiek jumoristiniai dialogai puikiai papildo šį spektaklį“.

Pirmasis G. Ivanausko ne šokio spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ gruodžio 1 d. bus rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre, gruodžio 21 d. – „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.