Rezistencija. Vieną rudens vakarą, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu, Briuselyje vyko priėmimas, skirtas Vokietijos susivienijimui paminėti. Renginyje sutiktas senas belgų diplomatas iš savo švarko kišenės išsitraukė nedidelę maldaknygę.

Tai buvo į Sibirą ištremtų lietuvių maldos, surašytos ant laikraščio „Pravda“ paraščių, – tokio popieriaus jie tegalėjo gauti. Nežinia kokiu stebuklingu būdu tas vilties ir kančios liudijimas išsprūdo iš už geležinės uždangos ir pateko į JAV. Nedidelė knygelė vėliau buvo išversta į olandų kalbą ir išleista 1962 m. Antverpene, iliustruota originalaus lietuviško, ranka rašyto teksto nuotraukomis. „Jūs lietuviai ir aš norėčiau ją jums padovanoti, – pasakė man tas mažai pažįstamas, su Lietuva jokių sąsajų neturintis žmogus. – Aš mokiausi katalikiškoje mokykloje ir mums daug pasakojo apie jūsų tautos kančias. Mes daug už jus meldėmės. Nemanykite, kad buvote visų pamiršti“, – taip sakydamas ištiesė daug metų saugotą relikviją. Išgirdau turbūt vienus gražiausių kiekvienam lietuviui žodžių.

Prieš daugiau nei pusšimtį metų Sibiro lageriuose įkalintų keturių lietuvių mergaičių maldos Marijai buvo vienintelė viltis išgyventi skurdo, bado, šalčio, prievartinio darbo ir visiško žmogaus nužeminimo sąlygomis. Viltį, kad viskas pasikeis, tuo metu galėjo suteikti tik tikėjimas.

Tiesos sakymas ir tikėjimas yra galinga jėga. Tai supranta kiekviena totalitarinė sistema, kuri, visiškai kontroliuodama valstybės teritoriją, išteklius, visuomeninį gyvenimą, įsiveržia ir į asmeninę žmogaus erdvę – draudžia keliauti, išsakyti nuomonę, kuri skirtųsi nuo oficialiosios doktrinos. Ne išimtis ir tikėjimo praktika.

Pogrindinės spaudos ištakos

Apie tai, kuo svarbus tiesos sakymas totalitarinėje santvarkoje, kaip jis sklido ir kaip buvo persekiojamas, kalbamės su Vilniaus universiteto dėstytoju, Istorijos fakulteto docentu dr. Algirdu Jakubčioniu.

„Nelegalaus spausdinto žodžio ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kai carinės Rusijos valdžia uždraudė raštiją lotyniškomis raidėmis. Tada imti nelegaliai spausdinti laikraščiai „Aušra“ (1883–1886 m.) ir „Varpas“ (1889–1906 m.). Būtent jie formavo nuostatą, kad reikia skleisti laisvą žodį, kūrė nelegalios spaudos tradiciją. Juose rutuliotos tautinės savimonės ugdymo, lietuviško švietimo būtinybės, kovos su rusifikacija temos“, – sako istorikas.

Tautinę savimonę žadinančios idėjos per pogrindinius leidinius sklido knygnešių pastangomis. Rizikuodami savo laisve, jie nešė lietuvybę ir paklojo tvirtą pamatą Vasario 16-ajai.

1940 m. Lietuvai praradus valstybingumą, Sovietų Sąjunga ėmėsi ne tik fiziškai naikinti tautą, bet ir kloti melo ideologijos pamatą. Šį kartą tai daryta subtiliau – lotyniški rašmenys palikti, tačiau įteisinta tik sovietinė pasaulio, žmogaus, tėvynės vizija – uždraustas net Dievo vardas.

„Kaip žinome, totalitarinėje sistemoje persekiojami visi, kurie kitaip mąsto, todėl vienintelė galimybė nelegaliai skleisti savo mintis sovietinės okupacijos metais buvo pogrindžio spauda“, – primena A.Jakubčionis.

Nereikėtų pamiršti, kad kitas pogrindinės spaudos tikslas – diskredituoti priešininką, priešpriešinti savo ideologiją svetimai, priešiškai, taip pat paskleisti kiek įmanoma daugiau žinių laisvajam pasauliui apie Lietuvoje vykdomus tikinčiųjų ir sistemai nelojalių žmonių persekiojimus.

Malda lageriuose

Taigi nuo 1945-ųjų, pasak A.Jakubčionio, galime kalbėti apie kitą nelegalios spaudos etapą. Pirmiausia tai partizanų spauda. Joje buvo aptarinėjamos kovos už laisvę, nepriklausomybę, valstybingumo idėjos.

Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, atsidūrusių Sibiro lageriuose ir kalėjimuose, ėmė ranka rašyti laikraštėlius, užrašinėti giesmes ar maldas – juos moraliai palaikyti, pakelti dvasią galėjo tik tikėjimas, malda, giesmė.

Tokių ranka rašytų maldynų, iš duonos trupinių lipdytų rožinių būta kone visose lietuvių kančios vietose.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad atskirai reikėtų paminėti giesmę „Marija, Marija“, kuri buvo viešai sugiedota per 1956 m. Vėlines Vilniaus Rasų kapinėse. Ši giesmė yra viena reikšmingiausių Lietuvos katalikams, tapusi savotišku tikinčiųjų himnu per visą okupacijos laikotarpį ir ypač prisiminta Sąjūdžio metais.

Pogrindžio spauda

A.Jakubčionis aiškina, kad 1972 m. Lietuvos kunigams pradėjus slapta spausdinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, (LKBK; 1972–1989 m.), galime drąsiai kalbėti apie besiformuojančią katalikiškos pogrindinės spaudos kryptį. Vėliau imti leisti „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“ ir kiti leidiniai, kurie ją galutinai suformavo.

Istorikas pasakoja, kad LKBK turinys buvo informacinio pobūdžio – čia fiksuoti faktai, kaip persekiojami tikintieji ir dvasininkai, kaip niokojamos bažnyčios, griaunami kryžiai, varžoma žmogaus sąžinės laisvė. LKBK redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius, kol jį 1983 m. suėmė KGB. Jo darbus perėmė kunigas Jonas Boruta. Nepaisant sovietinio saugumo pastangų, šio leidinio likviduoti nepavyko. Kaip ir Kaune įkurtos Vytauto Andziulio pogrindinės spaustuvės „ab“.

Pasak A.Jakubčionio, KGB ataskaitose minima, kad Lietuvoje suskaičiuojama iki 100 tūkst. „religinių ekstremistų“, vadinasi, tiek žmonių buvo ne tik sekmadieninių pamaldų lankytojai, bet ir aktyvūs katalikai.

Paminėtini ir kiti pogrindiniai leidiniai. „Tautinė spauda sietina su Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir Antanu Terlecku. Tai penkerius metus leistas „Laisvės šauklys“ (išspausdinti penki leidiniai) bei šešerius ėjęs „Vytis“ (šeši numeriai). Jų pagrindinis tikslas buvo tautinės savimonės ugdymas, o nuo 1976 m. imtas kelti ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo klausimas tarptautinėje arenoje“, – pasakoja A.Jakubčionis.

Pasak istoriko, kaip bene didžiausią pasiekimą būtų galima įvardyti LLL leidinyje „Vytis“ 1979 m. publikuotą didelio atgarsio pasaulyje sulaukusią šios organizacijos iniciatyva parengtą ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui bei užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstą „45 pabaltijiečių deklaraciją“, kurią pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos disidentai bei Rusijos kovotojai už žmogaus teises. Dokumente kalbama apie trijų Baltijos šalių okupaciją ir prašoma likviduoti Antrojo pasaulinio karo padarinius, išvesti okupacinę kariuomenę. Tas dokumentas pateko į Vakarus ir 1979  m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.

A.Jakubčionis pamini ir liberaliąją pogrindinės spaudos srovę: „Ji sietina su Vytautu Skuodžiu. Tai jo ir jo bendraminčių perspektyvos, kuriose į socializmą žvelgta kaip sistemą, bandyta aiškintis, kaip toje sistemoje galima siekti nepriklausomybės. Spausdinti rusų disidentų kūriniai. Buvo ieškoma būdu, kaip išstoti iš SSRS teisinėmis priemonėmis. Juk Konstitucijoje buvo pasakyta, kad respublikos gali išstoti iš Sąjungos, tačiau niekur nebuvo konkrečiai apibrėžtas tos procedūros mechanizmas. Būta net svarstymo įkurti Lietuvos komunistų sąjungą – savotišką organizaciją, kuri būtų nepriklausoma nuo Maskvos, tačiau kartu galėtų legaliai veikti, nes tai būtų komunistinė organizacija.“

Pilietinės pogrindinės spaudos leidyba intensyviausia buvo 1976–1981 m., vėliau ji nuslopo, nes dauguma leidėjų  – V.Skuodis, A.Terleckas bei kiti buvo KGB išaiškinti ir suimti.

A.Jakubčionis atkreipia dėmesį, kad 1983 m. tuometinės Europos Sąjungos parlamentas pripažino Baltijos šalių okupacijos faktą, ir tai buvo itin svarbu, nes pirmą kartą buvo pripažinta Baltijos šalių okupacija, o kartu ir teisė atkurti valstybingumą.

Iš Maskvos – į Vakarus

Spaudos draudimo metais knygnešiai gabeno uždraustą lietuvišką spaudą iš Užnemunės į Lietuvą, o įpusėjus dvidešimtam amžiui buvo svarbu liudijimus apie tikinčiųjų persekiojimą perduoti priešinga kryptimi – iš Lietuvos į Vakarus.

A.Jakubčionis pasakoja, kad kone visos žinios apie Lietuvą laisvąjį pasaulį pasiekdavo per Maskvą: „Lietuvių disidentai buvo užmezgę labai glaudžius ryšius su bendraminčiais Rusijoje, šie ir padėdavo informaciją perduoti užsienio žurnalistams, turistams, diplomatams.“

Pasak istoriko, pogrindiniai leidiniai būdavo fotografuojami, tada fotomedžiaga slepiama suvenyruose, net dantų pastos tūbelėse. Visų šių informacinių siuntinių pagrindinis tikslas buvo JAV. Ten gyvenantys lietuviai katalikų kunigai rūpindavosi tos LKBK informacijos vertimu į kitas kalbas, vėliau perduodavo ją Vatikano radijui. Ir taip tos žinios jau balsu grįždavo į Lietuvą.

Reikšmė

„Varpas“, „ Aušra“, vėliau „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“ XIX amžiuje padėjo politinių partijų pagrindus, suformavo valstybingumo siekiančių bendraminčių ratą, o skirtinga ir įvairi pogrindžio spauda savo vaidmenį atliko sovietmečiu. „Dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje jau beveik niekas netikėjo komunizmu ir komunistine ideologija. Pogrindinė spauda turėjo labai ženklios įtakos tam, kad Lietuvoje taip ir nebuvo suformuota vienmintė visuomenė. Šalia oficialiai brukamos ideologijos visuomet egzistavo kitamintiškumas. Buvo palaikomas, saugomas ir puoselėjamas tautiškumas, kaip atsvara prievartinei rusifikacijai. Todėl 1985 m. prasidėjus „perestroikai“ Lietuvos visuomenėje drąsus kalbėjimas apie praeitį leido lengviau pralaužti sovietinę ideologiją“ – apibendrina A.Jakubčionis.