Šį sausį 22 Europos Sąjungos valstybės pasirašė tarptautinį susitarimą dėl kovos su klastojimu. Ar iš tiesų šis dokumentas įteisina interneto cenzūrą?

Sausio 26 d. Japonijos užsienio reikalų ministerijoje Tokijuje Lietuva kartu su dar 21 Europos Sąjungos valstybe pasirašė tarptautinį prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu, labiau žinomą ACTA pavadinimu (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Po susitarimo tekstu nepasirašė tik penkių ES šalių – Estijos, Kipro, Olandijos, Slovakijos ir Vokietijos atstovai, mat šios valstybės turi apsvarstyti šią sutartį savo parlamentuose. Beje, pernai rudenį ACTA jau pasirašė JAV, Australija, Kanada, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Naujoji Zelandija ir Marokas.
Atrodytų, suprantamas ir logiškas susitarimas jau ne kartą sulaukė protestų ir kritikos strėlių. Mat jame, be klastojimo, paliečiamas intelektinės nuosavybės traktavimo internete klausimas – kritikai baiminasi, kad tai gali tapti pirmu žingsniu, įgyvendinant pasaulinio tinklo cenzūrą.
Stipriausias pasipriešinimas šiam dokumentui kilo kaimyninėje Lenkijoje – įvairiuose miestuose protestavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Dėl šios priežasties programišiai iš pastaruoju metu pagarsėjusios tarptautinės grupės „Anonymous“ bei kelių kitų lenkiškų tokio pobūdžio grupuočių įsilaužė į kai kurių Lenkijos valstybinių įstaigų interneto svetaines.
Ne toks ryškus šurmulys bei protestai kilo ir kitose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Socialiniame tinkle „Facebook“ sukurta grupė „antiACTA LT“, kurioje vyksta diskusijos ir rengiamasi įvairiais būdais skleisti informaciją apie šios sutarties žalą internautų privatumui bei žodžio laisvei.
Šiek tiek keista, kad Lietuvos internautų bendruomenė susirūpino ACTA poveikiu, kai šį dokumentą pasirašė tiek šalių, – juk pirmieji sutarties svarstymai ir dėl to kilęs šurmulys vyko prieš gerus trejus metus. Be to, dauguma šio susitarimo kritikų, taip pat ir garsioji interneto aktyvistų grupuotė „Anonymous“, atrodo, net nėra skaitę pataisytos sutarties teksto, nes pateikia faktus, kurie yra pasenę ir neatitinka realybės.
Vis dėlto net ir naujasis, stipriai apkarpytas ir sušvelnintas dokumento variantas gali turėti didelį poveikį mums, tad žvilgtelėkime, kas yra ACTA, koks šio susitarimo tikslas ir kodėl jis gali pridaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.

Kas yra ACTA ir ką ji keičia
ACTA susitarime kalbama apie prekės ženklų apsaugą nuo klastojimo ir tarptautiniu mastu bandoma priimti bendrą intelektinės nuosavybės sąvokos traktuotę bei užtikrinti apsaugos priemones. Išvertus į žmonių kalbą, susitarimas turėtų padėti pasaulio valstybėms vieningai traktuoti ir apginti prekių, kurios dažnai yra klastojamos, pavyzdžiui, vaistų, parfumerijos ar drabužių, gamintojus.
„Šalyse, kurios pasirašys ACTA sutartį, dokumentas leis stipriai patobulinti kovos su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais metodus“, – teigia ES ambasadorius Japonijoje Hansas D.Schweisgutas, vadovavęs pasirašymo procedūrai.
Svarbu paminėti, kad daugelyje šią sutartį pasirašančių šalių jau veikia įstatymai, pakankamai gerai ginantys intelektinę nuosavybę. Tačiau ACTA įrašyti ir tarptautiniu mastu pripažinti standartai leis lengviau apginti intelektinę nuosavybę nuo pažeidėjų šalyse, kuriose į klastojimą žiūrima atlaidžiai, tarkim, Kinijoje ar Turkijoje, kur „gimsta“ daugybė klastočių.
Tačiau didžiausią šurmulį Vakarų šalyse sukėlė ne minėti sutarties aspektai, o tai, kad joje kalbama ir apie nematerialius intelektinės nuosavybės objektus, kuriuos turi ginti autorių teisių įstatymai, – knygas, filmus, muziką, žaidimus. Visi šie kūriniai gali būti kopijuojami be autoriaus ar leidėjo sutikimo ir platinami internetu – kitaip tariant, “nupirataujami”. Kadangi tai tam tikra prasme yra intelektinės nuosavybės klastojimas, ACTA dokumente bandoma nutrinti teisinius skirtumus tarp piratavimo ir klastočių gaminimo. Ne veltui dauguma kritikų pastebi, kad ši sutartis iš tiesų yra dar vienas antipiratinis įstatymas, skirtas autorių teisėms apsaugoti.

Atidaryta Pandoros skrynia
Vis dėlto dauguma argumentų, šiandien skambančių kritikų pareiškimuose, yra netikslūs ir klaidingi. Taip yra todėl, kad jie paremti pasenusiu ACTA tekstu, kuris ilgainiui buvo stipriai sušvelnintas. Be to, klaidindami kitus, aktyvistai užkerta kelią pamatyti tikrąsias ACTA blogybes, išties grasinančias demokratijos principams.
Dažnai galima išgirsti, kad ši sutartis įpareigos interneto tiekėjus nuolatos sekti vartotojų duomenų srautus ir stebėti, ar nėra siunčiamasi nelegalių failų. Jei tokių būtų rasta ir teisių turėtojas pasiskųstų, interneto tiekėjas turėtų įspėti pažeidėją, o šiam nepaklusus tris kartus, interneto ryšys jam turėtų būti nutrauktas be teismo proceso.
Laimei, naujausiame variante tokio įpareigojimo tikrai nėra. Tiesa, formuluotė gana abstrakti, tad negalima atmesti galimybės, kad konkreti valstybė gali priimti įstatymus, kurie leis taikyti tokias griežtas priemones. Tarkim, Prancūzijoje šiandien veikia vadinamasis trijų įspėjimų įstatymas (HADOPI), kuris leidžia nutraukti interneto tiekimą vartotojui, pažeidusiam autorių teisių įstatymą.
Kitas dažnai kartojamas argumentas – ACTA leis farmacijos kompanijoms ar kitoms korporacijoms uždrausti tarptautinę prekybą generiniais vaistais ar genetiškai modifikuotomis (ir atitinkamai patentuotomis) sėklomis. Toks draudimas stipriai pakenktų neturtingoms šalims. Pavyzdžiui, kilus epidemijai, jos būtų priverstos pirkti brangesnius, patentuotus vaistus.
Amerikos universiteto Vašingtono teisės koledžo mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Seano Flynno, išnagrinėjo šį klausimą ir savo tyrimo išvadose pripažino, kad ACTA leidžia suinteresuotoms šalims trikdyti tokių prekių judėjimą, tačiau tikrai negalima teigti, jog ši sutartis apskritai uždraudžia šias prekes.
Maža to, lyginant ankstesnius ACTA variantus su naujausiu galima pastebėti, kad daugelyje prieštaringų punktų žodis „privalo“ yra pakeistas daug švelnesniu „gali“. Tad jei šis susitarimas būtų ratifikuotas, kiekvienas griežtesnis žodžio laisvę ar žmogaus teises pažeidžiantis įstatymas būtų priimamams kiekvienos valstybės valdančiųjų institucijų – tad į jas ir turėtų krypti visų kovotojų dėmesys.
„Kai apie ACTA sužinojo visuomenė, prasidėjo protestų ir spaudimo rengėjams laikotarpis. Šis dėmesys padėjo sušvelninti daugumą griežtų sutarties punktų, tad šiandien ACTA yra labiau rekomendacinio nei įpareigojamojo pobūdžio susitarimas“, – džiaugiasi Otavos universiteto mokslininkas Michaelas Geistas, vienas atkakliausių kovotojų prieš ACTA, visą laiką atidžiai stebėjęs ir skelbęs šio susitarimo gimimą.

Tad kuo gi bloga ta ACTA
Svarbiausia blogybė, į kurią turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas demokratija tikintis žmogus, – tai ACTA rengimo procesas, kuris buvo slepiamas nuo visuomenės ir pažeidė pagrindinius demokratijos principus. Slaptumas buvo reikalingas, nes ACTA rengė nedidelė grupelė suinteresuotų šalių, be to, ši sutartis turėjo sukurti instituciją, nepriklausomą nuo jau egzistuojančių tarptautinių struktūrų, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos ar Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos.
2006 m. debatus pradėjo Japonija ir JAV, prie kurių po metų prisidėjo Kanada, ES bei Šveicarija, o vėliau ir daugiau šalių bei autorių teises ginančių organizacijų, pavyzdžiui, Amerikos įrašų industrijos asociacija (RIAA) ar Amerikos kino pramonės asociacija (MPAA). Taip pat šių slaptų derybų ataskaitas gaudavo ir patariamąjį balsą turėjo didžiosios studijos bei kitos kompanijos: „Time Warner“, „Sony Pictures“, „Google“, „Intel“ ir kitos.
Apie rengiamą sutartį visuomenė sužinojo tik 2008 m., kai skandalingame portale „WikiLeaks“ buvo paskelbti su derybomis susiję dokumentai. Po to kilęs tarptautinės bendruomenės pasipiktinimas ilgainiui ACTA kūrėjus privertė atskleisti daugiau detalių ir atsižvelgti į kritiką. Tačiau painiava ir neskaidrumas dokumentą lydi iki šiol – gruodžio viduryje ES Ministrų Taryba pasirašė ACTA susitarimą posėdyje, kuriame buvo svarstomi žuvininkystės ir žemės ūkio klausimai. Taip ir vėl buvo bandoma supainioti visuomenę ir neleisti kilti debatams.
Tad nieko keista, kad po sausį Japonijoje įvykusio pasirašymo atsistatydino Europos Parlamento pranešėjas ACTA klausimais Kaderas Arifas, teigdamas, kad sutarties rengimo procesas prieštaravo demokratijos principams, buvo neskaidrus ir greičiau priminė šaradą, kurioje jis atsisakąs toliau dalyvauti.
Baisiausia, kad tokios sutarties priėmimas gali sukurti tarptautinės teisės precedentą, kuris leistų ir ateityje rengti bei priimti tokius susitarimus tarp suinteresuotų šalių, nepaisančius skaidrumo ir pagrindinių demokratijos principų.
Todėl visiems aktyviai kovojantiems prieš ACTA vertėtų atkreipti dėmesį į tikrąsias šio susitarimo blogybes ir neleisti gimti tokiam precedentui, kai sukuriamas įstatymas, o visuomenė su juo tik supažindinama. „Prieš debatus ir balsavimus Europos Parlamento komitetuose ir prieš galutinį balsavimą šią vasarą Europos piliečiai turi pareikšti savo nuomonę išrinktiems atstovams“, – agituoja organizacijos „La Quadrature du Net“ atstovas Jeremie Zimmermannas.

Seimas priėmė naują Elektros energetikos įstatymą. Opozicija ir žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė energetikos įmonių pelno ribojimui.

Kai kurie politikai tikino, kad tik taip galima sumažinti elektros kainą. Ar tikrai ribojamas pelnas apsprendžia mažą kainą?
Monopolijos turi būti reguliuojamos
Monopolijos yra toks pats senas išradimas kaip ir laisva konkurencija. Tačiau monopolijos yra linkusios naudotis savo dominuojama padėtimi rinkoje. Šią tiesą pirmieji suprato amerikiečiai XIX a. pabaigoje ir ėmėsi priemonių joms riboti. Dabar monopolijas vienaip ar kitaip reguliuoja visos pasaulio valstybės, taip pat ir Lietuva. Mūsų šalyje energetikos monopolijas prižiūri ir viešajam interesui atstovauja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Taigi nors Elektros energetikos įstatyme nėra įrašyta, kad įmonių pelnas fiksuotas, jį vis tiek kontroliuoja VKEKK. Šiuo atveju geriau yra suteikti daugiau teisių vykdomosioms institucijoms taikyti pačius priimtiniausius ir reikalingiausius būdus ribojant monopolijas, negu įstatyme įrašyti pataisą ir tikėtis, kad to užteks sumažinti kainas.
Pelnas neapsprendžia kainos
Nors iš pirmo žvilgsnio riboti pelną atrodo patrauklu. Na, tikrai, kodėl lobti turi monopolininkai, kurių paslaugų iš esmės net nėra galimybės atsisakyti. Tačiau reikia žvelgti giliau. Bandymai reguliuoti energetikų pelną neduoda rezultatų. Lietuvoje buvo apribotas dujininkų pelnas. Tada jie pradėjo veikti tokia schema – Rusija „parduoda“ dujas Šveicarijoje registruotai įmonei, o iš pastarosios jas jau perka Lietuva. Taigi, nors Lietuvos dujininkų pelnas apribotas, tačiau energetikai jį atsiima Šveicarijoje, ten sumokėdami ir mokesčius.
Todėl vietoj proceso reguliavimo tikslingiau yra orientuotis į rezultatą, t. y, galutinę kainą. O geriausias kainos tvarkytojas yra kuo didesnė konkurencija. Elektros energetikos įstatymas būtent ir reikalingas skatinti konkurenciją bei panaikinti elektros monopoliją.
Tarkim mes apribojam pelno maržą ir nustatom ją ties 5 proc., kaip siūlė opozicija Seime. Taigi jeigu Elektrėnuose senuose agregatuose pagamintos elektros savikaina yra 30 ct, tai plius 5 proc., turim 31,5 ct. O tarkim naujoje atominėje elektrinėje pagamintos elektros savikaina 7 ct. Taigi net jei atomininkai užsikeltų 100 proc. pelno, tai jos į rinką pateiktos elektros kaina būtų 14 ct., o tai daugiau nei dvigubai pigiau nei elektra iš Elektrėnų. Kas naudingiau pirkėjui? Koks kelias teisingas – konkurencija ar ribojimas?
Kaip pelno nereguliavimas skatina konkurenciją?
Norint statyti naujus elektros gamybos įrengimus, pvz., atominę jėgainę, saulės, vėjo, biokuro ir kitokias elektrines reikalingos investicijos, taigi reikalingas kapitalas. O kapitalą investuoti verslininkas ar bankas sutinka tik tada, kai yra galimybė uždirbti. Jeigu pelnas fiksuojamas 5 proc., tai gal verčiau padėti banke indėlį ir nesukti galvos dėl rizikos. Matydami tokį mažą naujų projektų pelningumą bankai nesuteiktų kredito naujiems pigesnės energijos pajėgumų statytojams. Normalus ir versle priimtinas pelnas yra 10 proc. nuo investuotų pinigų. Tai jau daugiau nei bankų, kredito unijų ar kitų finansinių institucijų siūlomos palūkanos už jiems patikėtas lėšas.
Tokiu būdu pelno normos reguliavimas yra „nebaisus“ monopolininkams, nes pelną jie sugeba „pasidaryti“ aplinkiniais keliais, o maža ir valstybės reguliuojama pelno norma užkerta kelią naujiems investuotojams į šią sritį. Taigi reguliuojama pelno norma – turime monopolijas ir dideles kainas, nereguliuojama – turime konkurenciją ir mažas kainas rinkoje.
Seime svarstomas Elektros energetikos įstatymas eilinį kartą buvo apipintas populistiniais šūkiais ir plepalais. Tačiau visada verta pasverti argumentus, įsiklausyti į kitokią nuomonę ir priimti sprendimą, kuris būtų gerai apgalvotas. Pelno nereguliavimas išskaidrina situaciją ir leidžia objektyviai reaguoti į pokyčius bei atveria kelią konkurencijai, kuri teisingiausiai apsprendžia ir kainų, ir pelną.

Vertybinių popierių komisija (VPK) svarsto galimybę iš “Sodros” pinigus gaunančių antros pakopos pensijų fondų valdytojų atlygį nustatyti įvertinusi realias valdytojų išlaidas ir palikus jiems nedidelį pelną.

VPK vadovo Viliaus Šapokos nuomone, dabar pensijų fondų valdytojai pasilieka per daug pinigų, o tarpusavyje konkuruoja per mažai, kad savaime mažėtų įmokos, pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Pensijų fondų valdytojų teigimu, jų atlygis jau dabar yra palyginti nedidelis, todėl apkarpius įmokas veikla gali tapti nepelninga ir jos teks atsisakyti.

Pensijų fondų valdytojai uždirba iš dviejų šaltinių. Jie pasilieka dalį kiekvienos įmokos į pensijų fondą (atskaitymai svyruoja nuo 1,5 proc. iki 3 proc), taip pat kasmet nuskaičiuojama dalis valdomame fonde esančių pinigų. Šis atskaitymas visuose fonduose beveik vienodas – apie 1 proc. sukauptų pinigų vertės.

“Pensijų fondų įmokos nemažėja pirmiausia todėl, kad pensijų fondų valdymo rinka yra oligopolinė, konkurencija kainomis niekam nenaudinga, todėl ji ir nevyksta”, – tvirtino V.Šapoka.

Jo nuomone, ateityje derėtų apsvarstyti, ar neverta nustatyti fondams atskaitymų dydį taip pat, kaip tai daroma energetikos įmonėms – siekti, kad jų pajamos padengtų išlaidas ir liktų tam tikra pelno marža.

Kitų metų viduryje Lietuva gali tapti vienintele Europos Sąjungos (ES) valstybe, ribojančia vartojimo paskolų palūkanas ir mokesčius.

“Lietuvos rytas” rašo, kad Teisingumo ministerija jau rengia tokį siūlymą Seimo svarstomam Vartojimo kreditų įstatymo projektui, kurio, tikimasi, Seimas imsis dar šį mėnesį.

Jeigu paaiškėtų, kad išduotos vartojamosios paskolos kaina nėra sąžininga, kredito gavėjas gali ją užginčyti ir sumažinti.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Jeigu paaiškėtų, kad išduotos vartojamosios paskolos kaina nėra sąžininga, kredito gavėjas gali ją užginčyti ir sumažinti. Taip rengiamą siūlymą apibūdino teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius.

„Palūkanas riboja dešimt ES šalių. Lietuvoje rengiame visos paskolos kainos ribas: ne tik palūkanas, bet ir įvairius mokesčius”, – sakė T.Vaitkevičius.

Už nesąžiningas palūkanas būtų numatytos ir baudos.

Nors ryžto nužymėti paskolų kainas jau pakanka, dar neaišku, kaip bus nustatoma jų riba.

Dėl to tarpusavyje nesutaria komerciniai bankai, paprastai teikiantys didesnio dydžio kreditus ilgesniam laikotarpiui, bei mažesnes paskolas siūlančios greitųjų kreditų bendrovės.

Pastarosios iš esmės sutiko, kad kredito kaina negalėtų būti daugiau nei pusantro karto didesnė, nei tuo metu vidutinė rinkoje. Tačiau tokia riba būtų skaičiuojama paskiriems paskolų segmentams. Pavyzdžiui, vienokia galiotų trumpalaikėms, kitokia – ilgalaikėms vartojamosioms paskoloms.

Kol kas nėra aišku nei kas atrinktų kreditų segmentus, nei kokie jie galėtų būti.

Vidutines kainas nustatyti būtų nesunku, nes naujasis įstatymas įpareigotų registruoti visus vartojamuosius kreditus.

Savo ruožtu komerciniai bankai siūlo, kad skaičiuojant didžiausias leistinas palūkanas būtų vadovaujamasi Lietuvos banko skelbiamu vartojamųjų paskolų vidurkiu. Šiuo metu jis yra apie 15 procentų.

Tačiau greitųjų kreditų bendrovės tikina, kad tokia riba priverstų užsidaryti visas panašias įmones. Mat greitųjų paskolų metinės palūkanos paprastai gerokai viršija 100 procentų.

„Moment Credit” generalinis direktorius Viktoras Milkevičius svarsto, kad daugumos kreditų kainų naujovė nepakeistų.

„Ribojimas labiau skirtas norintiems pelnytis iš rizikingu klientu laikomo žmogaus, kuriam labai reikia pinigų”, – sakė V.Milkevičius.

Didesnes nei leistina palūkanas bendrovė galėtų pateisinti tuo, kad kreditui suteikti turėjo neįprastai daug išlaidų.

„Pavyzdžiui, jei sutartis pasirašyta atvykus pas klientą į namus”, – svarstė T.Vaitkevičius.“