MAXIMA nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Prekybos centrų reklama apie nuolaidas – kiekvienos didesnės XXI amžiaus šventės atributas, visa kita – lyg ir senu papratimu, tik kiaušiniai nebe tokie ekologiški“, – naująja Velykų samprata, kuria vadovaujasi dažnas lietuvis, juokaudamas dalijasi ekonomikos daktaras, ilgametis televizijos veidas Vytautas Šerėnas (57 m.).

Velykų rytą pasisemti švęsto vandens į Petro ir Povilo bažnyčią keliaudavęs pašnekovas sako, kad jau 15 metų, kai atsisakė šios tradicijos. „Pastarąjį kartą bažnyčioje buvo tiek žmonių, kad mane, nesiekiantį žemės kojomis, pro duris išnešė. Nusprendžiau, kad tai kainuoja per daug jėgų, todėl jau kuris laikas su šeima sėdame prie nešventinto Velykų stalo (anksčiau tikėta, kad kol iš bažnyčios neparnešta šventinto vandens ir ugnies, mėsos liesti nevalia)“, – apie iš tėvų namų atsineštą, tačiau nutrauktą tradiciją pasakoja V.Šerėnas.

Dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Vaikystės pasninką kaip didžiausią siaubą prisimenantis laidų vedėjas laikosi jo tik Didįjį penktadienį, bet sako, kad tiek pakanka, nes senosios tradicijos lemia gerokai brangesnį maisto produktų krepšelį: „Nusiperku ungurio, oto, rūkyto eršketo, nežinau, ar tai sveikiau už mėsą, bet bent jau skanu.“

Dietologė med. dr. Edita Gavelienė, prekybos centruose stebėdama žmones prieš Velykas, sako, kad dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Visos krikščioniškos lietuvių šventės neat­siejamos nuo gausaus vaišių stalo, tačiau didžiausia bėda – pamirštas saiko jausmas. Tikru išbandymu, specialistės teigimu, Velykų laikas tampa ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms.

Margučių viduje tūnančios cholesterolio bombos tampa itin grėsmingos saiką praradusiems valgytojams. Įprasta kiaušinių savaitės norma žmogui – trys keturi, tačiau įsismarkavus šventėms ir siekiant margučių valgymo rekordų kiekiai dvigubėja, trigubėja, tad ir apsinuodijusiųjų maistu palatos pilnėja.

Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.

Padauginusius vaišių ligoninėje sutinkantis gydytojas infektologas, biomedicinos daktaras Arvydas Ambrozaitis sako, kad XXI a. pakito maisto paskirtis, – anksčiau tik gyvybines žmogaus funkcijas užtikrindavę maisto produktai šiandien suvokiami kaip malonumo šaltinis: „Valgant gausiai, skaniai ir siekiant pajusti vis didesnį malonumą žmonės produktus renkasi pagal skonį, kainą, o apie tai, kiek maistas vertingas ir sveikas, galvoja mažiausiai. Tai ir yra priežastis, kodėl nuolat persivalgoma ir tunkama.“

Knygos „Metai už stalo“ autorė etnologė Nijolė Marcinkevičienė prideda, kad saiko nesilaikančiųjų laukdavusios griežtos bausmės: „Būdavo, kad kunigas, per išpažintį išgirdęs prisipažinimą apie valgytą mėsą, liepdavo gulėti šventoriuje kryžiumi. Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.“

Taigi dar XIX a. pasninkas buvo itin griežtas – valgoma buvo tik kartą per dieną (taisyklės sušvelnintos tik XX a. pradžioje). Tačiau dar yra gyvų liudininkų, kurie prisimena, kad nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių.

Galima tik įsivaizduoti, kokiu išganymu po ilgų pasninko savaičių mūsų seneliams tapdavo tokie patiekalai, kaip kumpis, karka, šaltiena. Žmonės, kelias dienas sočiau pavalgę, nerizikavo savo sveikata, priešingai nei šiandien, kai nedaroma pertraukų tarp rimtesnio maisto valgymo.

Taigi ir sunkiau virškinami patiekalai buvo tinkami ir prasmingi. Žinoma, Velykų stalas neapsieidavo ir be Velykų bobos (pyrago), bet garbingiausia vieta būdavo paliekama margučiams.

Nelikus pasninko – grėsmė persivalgyti

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, mūsų protėviai badaudavo ne tik dėl pasninko, bet ir todėl, kad tekdavo taupyti maisto atsargas: „Paukščių sugrįžimas ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas lietuviams reiškė sunkaus laiko, žiemos, pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado. Ne veltui romėnai sakydavo, kad pasaulis kilo iš kiaušinio.“

Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą.

N.Marcinkevičienė lietuvišką pasninko virtuvę vadina itin išmoninga ir turtinga. „Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą, nes ji „su žvyna“, – juokiasi etnologė.

Ji apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje nelikę tradicijos ir poreikio laikytis pasninko, kuris žmogų pristabdydavo nuo persivalgymo.

Netikintieji trauks Velykų salos kryptimi

Pakiliai Lietuvoje Velykas sutiks ir jas palydės tik dalis visuomenės.

Išmirus seneliams, emigravus tėvams ir vaikams, dalis artimųjų taip ir nesulauks po pasaulį pasklidusių savųjų. Vien pernai išvykimą iš šalies deklaravo 46,5 tūkst. žmonių. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gyventojų.

Galime tik svarstyti, kiek iš jų Velykų sekmadienį stebės Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežiaus aukojamas Mišias ir po jų suteiktą palaiminimą pasauliui.

Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas.

Kunigas Ričardas Doveika neabejoja, kad dalis krikštytų žmonių ir šiemet į Velykas žvelgs tik kaip pagoniai, o krikščionišką Velykų prasmę ignoruos: „Galbūt suvalgys margutį, kuris taps svarbesniu dalyku negu atėjimas į šventovę ar išpažinties atlikimas. Dalis ir toliau nenusikratys puikybės: kaip čia eiti pas nuodėmingą kunigą į klausyklą savo nuodėmių išpažinti. Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas. Matyt, kiekvienas mūsų per jas atsakys sau, ką reiškia ši šventė asmeniškai. Liūdna, bet lydintieji šios dienos atributai (margučiai, gausus šventinis stalas) daugeliui užgoš tikrąjį Velykų ryto stebuklą.“

34-erių Rytis Katinis – vienas tokių. Vyro visa  šeima netikinti, todėl Velykoms jis nejaučia jokių sentimentų. Jis su šeima jau suplanavo savaitės kelionę į Velykų salą pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Pasak kunigo Valerijaus Rudzinsko, įprastai tokį kelią per didžiąsias metų šventes renkasi jauni ir gyvenimo prasmės klausimų nekeliantys asmenys: „Su metais žmogui nubunda visai kiti poreikiai, tuomet ir ateina supratimas bei noras likti Lietuvoje.“

Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą.

„Nešvęsti – irgi pozicija, ir negali sakyti, kad žmogus neteisus: gyvenimas keičiasi, tik šokoladiniai kiškiai parduotuvėse nėra atsitiktiniai. Ir mūsų tautosakoje jie pyragus kepa, pirtį kūrena ir su Velyke kiaušinių vaikams neša. Auginantiems mažus vaikus ir neturintiems galimybių užsiimti kepiniais namie tai puiki išeitis, visa bėda, kad ji mūsų akis džiugina kone mėnesį prieš Velykas“, – mano N.Marcinkevičienė.

„Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą“, – siūlo psichologas Ze­nonas Streikus, svarstantis, kad tik labai pasiligoję asmenys negali pajusti tokios didelės šventės prasmės. – Mūsų protėviai šią dieną, siekdami sąsajų su gamta, gerdavo beržų sulą ir visuomet rasdavo kuo pasidžiaugti. Tai sveikos asmenybės bruožas.“

Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius.

VDU istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įsitikinęs, kad atostogos svetur tėra beviltiškas žmogaus mėginimas išsigelbėti nuo beprasmiškumo. „Kai esi praradęs save, pajusti šventės skleidžiamą džiugesį sudėtinga. Bet ieškoti šventiškumo rūbo verta: Velykų tradicijoje slypi prisikėlimo prasmė. Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius. Jais pasidžiaugus ir žiema ne tokia baisi. Žinodami, kad prisikeliame per savo palikuonis, norime labiau stengtis, teisingiau gyventi, labiau rūpintis kitais. Taigi švęsti prisikėlimą ir gaivinti senąsias šios šventės tradicijas verta net ir tuomet, jei esate slegiami savosios egzistencijos ribotumo“, – mano E.Aleksandravičius.

Nebemokame švęsti bendruomenėje

Jau dešimtmetį VDU docentas, etnologas Arūnas Vaičekauskas antrąją Velykų dieną su šeimos nariais ir draugais renkasi Panemunės šile ridenti margučių. Ne tiek dėl tradicijos, kiek dėl noro pabūti su artimais žmonėmis bundančioje gamtoje, pabendrauti ir pajuokauti.

„Anksčiau tokioms pramogoms pasiduodavo gretimuose namuose gyvenantys vaikai, ši šventė apimdavo visą šeimą, kaimą, ūsuotus ir barzdotus. Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti? Juk jų nuo kompiuterio neatplėši“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tiesa, jau ryškėja ir kita tendencija: pavargę nuo sėdėjimo prie stalų žmonės važiuoja į gamtą stebėti sprogstančių pumpurų, fotografuoti pirmųjų gėlių.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti?

Penktus metus su šeima išvykas organizuoja Klaipėdos turizmo informacijos centro vadybininkė Jurgita Neniškienė. „Velykos mūsų šeimai svarbi šventė, bet jas minime ne visai tradiciškai. Suvalgę po kiaušinį, kylame į kelionę, o Velykų vaišės tampa mūsų lauknešėliu. Įprastai keliaujame toliau nuo Klaipėdos, apie 100 km. Užsukame į Šilutės rajoną, aplankome Rambyno kalną, Švėkšną, Rusnę, Plungės dvarą. Toliausiai buvome išsiruošę į Dzūkijos nacionalinį parką. Tąkart keliavome su nakvyne“, – prisimena moteris.

„Etninės kultūros centrai mėgino gaivinti pamirštas tradicijas, bet miestiečių nesudomino nei margučių piramidės parkuose, nei sūpuoklės. O kaip gražiai atrodytų Velykų eglutės, padabintos margučiais ir paukščiais, prie Katedros“, – įsivaizduoja N.Marcin­kevičienė.

Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos verslininkai, kavinių savininkai, nesuskumba kovo pabaigoje išnešti lauko stalelių su kėdėmis, papuošti jų ryškiais pledais, staltiesėmis, kodėl kepyklėlės neseka vokiečių tradicija ir nepuošia vitrinų Velykų atributais. Kodėl prie didmiesčių senamiesčio gatvės durų nežydi narcizai ar našlaitės? Taupome, o gal nematome reikalo?

Tie, kuriems teko per Velykas lankytis Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, sutiks, kad ten jautiesi, lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį. Prisikėlimo laukimas tarytum tvyro ore. Net ir smulkiausių parduotuvių savininkai dalyvauja žaidime, kurdami Velykų pasaką.

Štai nuo viduramžių beveik nekintantį Rotenburgą, bene geriausiai išsilaikiusį Vokietijos miestą, kurio pamatyti per Velykas kasmet traukia šimtai turistų, galima vadinti šios šventės Meka. Atsispirti ryškiaspalviams fachverkiniams namams, iš balkonų svyrančioms gėlėms ir į kiekvieną restoraną ar kepyklą užsukti mojančioms vitrinų kompozicijomis nepajėgia niekas.

Velykos dar kruta

„Pagal tai, kiek žmonių ateina į bažnyčią, kaip jie pasiruošę ir kokio grožio margučiai kyšo iš žalumynais puoštų pintinių, galime spręsti, ar Velykų laukimas dar gyvas ir XXI amžiuje“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.

Kunigas V.Rudzinskas sureikšminti bažnyčių tuštėjimo nelinkęs, jis tiki, kad šios šventės prasmė žmonių širdyse išliks ir ateityje: „Velykos – didžiausia ir gražiausia metų šventė, jos metu švenčiamas Kristaus prisikėlimas ir jo atpirkimas. Velykų prasmė išlieka žmonių sąmonėje, gyvenime ir dvasinio gyvenimo patirtyje.“

Daugybę žmonių atsiminimų užrašiusi N.Marcinkevičienė primena, kad Velykos nauju atskaitos tašku buvusios ir ūkininkams: „Jiems tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.“