Gausiai gamtos apdovanotas, senomis sveikatinimo tradicijomis garsėjantis modernus kurortas, dvylika mėnesių per metus turintis ką pasiūlyti net išrankiausiems – ir norintiems sustiprėti bei pailsėti, ir nusprendusiems pasimėgauti atostogomis bei išskirtinėmis pramogomis. Taip šiandien sakome apie Druskininkus. Gyvenimas kurorte, kuriame per praėjusius metus apsilankė trečdalis milijono svečių, virte verda. Druskininkiečiai prisipažįsta – sėkmė džiugina, tačiau užmigti ant laurų jie neketina, kurdami ambicingus ateities planus.

Viktorija MITKUTĖ

Šiandien jau sunku patikėti, kad daugiau nei 200 metų istoriją turintis kurortas, laikomas viena patraukliausių sveikatinimo, kultūros ir konferencinio turizmo vietų šalyje, mažiau negu prieš du dešimtmečius buvo atsidūręs ties riba „būti ar nebūti“.

„Žmonės jau netikėjo, kad jų gimtasis miestas atsigaus, nemažai gyventojų nesiejo su juo vilčių ir progai pasitaikius išvažiavo. O tie, kurie nenorėjome nuleisti rankų, tikėjome, kad miestas turi dideles perspektyvas, žinojome ir tai, kad kritinį tašką turime įveikti patys, – prisimindamas tuos laikus, kai stojo prie Druskininkų savivaldybės vairo ir kartu su bend-raminčiais ėmė kurti strategiją, kaip gyventi toliau, pasakoja meras Ričardas Malinauskas (nuotr.). – Mes jau tada nusprendėme, kad būsime visus metus veikiantis kurortas visiems, todėl reikia kurti įvairias paslaugas ir pramogas po stogu, kad jos veiktų nepriklausomai nuo oro ir tiktų visiems – nuo mažo iki pagyvenusio. Tai pasiteisino su kaupu, nes darbo visi turi ne tris keturis mėnesius, o visus metus ir niekam nereikia galvoti, ką veiks rudenį ar žiemą.“

Pasak R.Malinausko, tuomet patvirtintų strateginių miesto ir kurorto vystymo krypčių nuosekliai laikomasi, o lūžis įvyko tada, kai savivaldybė, pamačiusi, kad verslas nerizikuos investuoti į vegetuojantį miestą, nusprendė pati imtis darbų, kurie paprastai laikomi verslo prerogatyva, – pradėjo investuoti į kurorto infrast-ruktūrą. O po kelerių kryptingo darbo metų Druskininkų perspektyvomis patikėjo ir verslas.

„Savivaldybė ilgai ieškojo verslininkų, kurie imtųsi įgyvendinti Vandens parko projektą, bet verslas jo nesiėmė. Nusprendėme investuoti patys ir tai padėjo vėliau pritraukti ne vieną dešimtį milijonų eurų kitiems mūsų sumanymams įgyvendinti, – į klausimą, kaip pavyko vėl įsukti ratą, lėmusį, kad šiandien Druskininkų pasiekimais džiaugiasi ne tik kurorto gyventojai, bet ir visa Lietuva, atsako meras ir priduria: – Prieš 10 metų reikėjo įkalbinėti, kad kas nors mieste pardavinėtų ledus, o šiuo metu jau susidarė eilės norinčiųjų mieste teikti dviračių, velomobilių nuomos ir kitas paslaugas.“

Ir svečiams, ir saviems

Kai kuriems Lietuvos regionams sparčiai tuštėjant, o šalies valdžiai ieškant būdų, kaip juos reanimuoti, Druskininkai gali būti pavyzdys, kiek daug gali nuveikti sutelktai dirbdama vietos bendruomenė ir verslas.

Kurorto svečiai, kurių vienu metu Druskininkai gali priimti daugiau kaip 8 tūkst., pamėgo ne tik sveikatinimo procedūras, bet ir aktyviam poilsiui ir pramogoms skirtas erd-ves: lankytojų nestokoja Vandens pramogų parkas, žiemos pramogų kompleksas „Snow Arena“, golfo aikštynas ir kiti pramogų objektai. Kurorto patrauklumą dar labiau padidino vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse Lynų kelias, kuriuo iš miesto centro per Nemuną galima persikelti oro gondolomis.

Prieš dvejus metus duris atvėrė atnaujintas istorinis Karolio Dineikos sveikatingumo parkas, kuriame rekonstruotos kaskadinės maudyklės, sutvarkyta parko infrastruktūra, įrengta lauko treniruoklių, vaikų žaidimų aikštelių. Taip pat atnaujinti kiti populiarūs Druskininkų parkai, pavyzdžiui, centre esantis Gydyklų parkas, kurio pagrindine puošmena ir lankomiausia kurorto vieta tapo Druskininkų muzikinis fontanas. Atnaujintas tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio esantis Vijūnėlės parkas, kuris kiekvieną pavasarį visus džiugina įspūdinga narcizų jūra bei japoniškų sakurų žiedais.

Druskininkai – neįgaliesiems draugiškas kurortas. Infrastruktūra, Ilgio ežero paplūdimys pritaikyti negalią turintiems žmonėms, atnaujintame K.Dineikos sveikatingumo parke veikia sūpynės, skirtos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Druskininkų vandens parke įrengti keltuvai į baseiną bei specialiai pirtims pritaikytas karščiui atsparus neįgaliojo vežimėlis, „Snow Arena“ neįgaliesiems siūlo išbandyti monoslidę, paslaugų sektoriuje dirbantys verslininkai taip pat atsižvelgė į negalią turinčių svečių poreikius.

„Mums labai svarbu suteikti kuo daugiau įvairių kokybiškų paslaugų ir sudaryti komfortiškas sąlygas kurorto svečiams, nes apie 70–80 proc. verslininkų ir jų sukurtų darbo vietų susijusios su sveikatinimo, apgyvendinimo, poilsio ir kitų paslaugų jiems teikimu, tačiau visomis paslaugomis, kurios siūlomos mūsų svečiams, su specialiais abonementais, suteikiančiais dideles nuolaidas, mielai naudojasi ir vietiniai gyventojai“, – sako R.Malinauskas.

Tai, kad rūpindamiesi kurortu druskininkiečiai neužmiršta ir kaimo gyventojų, liudija čia vykstantys pokyčiai: net 9 iš 10 Druskininkų savivaldybės kaimiškųjų bendruomenių turi naujus, patogius bendruomenės namus!

Druskininkuose – profesionali sporto bazė

Druskininkams augant kartu buvo tobulinama ir kurorto sporto infrastruktūra. Kaip teigia R.Malinauskas, viena iš Druskininkų plėtojimo krypčių – profesionalaus komercinio sporto kryptis, todėl dar 2001 m. įsteigtas šiuolaikiškas sporto centras su keturių šimtų vietų sale žiūrovams, o 2009 m. įrengtas universalus sporto aikštynas su aukščiausią įvertinimą turinčia dirbtinės dangos futbolo aikšte, kurioje gali vykti aukšto rango tarptautinės futbolo varžybos.

Druskininkuose šiuo metu įrenginėjamas visai šalies ir tarptautinei sporto bendruomenei reikšmingas objektas – Sportininkų rengimo centras. Druskininkų savivaldybės taryba, įvertinusi objekto svarbą Lietuvai, centro statybai skyrė žemės sklypą vienoje gražiausių Druskininkų vietų, šalia Ratnyčėlės upės.

Šiuo metu jau įrengta universali sporto salė, 25 m ilgio 8 takų plaukimo baseinas, atskiros dvikovės sporto šakų, bokso, treniruoklių ir kitos salės, įrenginėjamas stadionas, metimo sektorius, viešbutis.

Žiemos sporto mėgėjus visus metus džiugina profesionalios „Snow Arenos“ trasos. Šiai arenai yra išduotas Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) pažymėjimas, kuriuo patvirtinama, kad trasa atitinka aukščiausio lygio reikalavimus, o portalas Skiresort.info „Snow Arenai“ suteikė aukščiausią įvertinimą – 5 žvaigždutes.

Visi Druskininkų savivaldybės mokyklų šeštų klasių mokiniai dalyvauja nemokamose slidinėjimo pamokose. Šią programą moksleiviams savivaldybė inicijavo siekdama, kad jaunoji druskininkiečių karta užaugtų pažinusi slidinėjimo galimybes. Programa finansuojama Druskininkų savivaldybės ir „Snow Arenos“ lėšomis.

Druskininkų infrastruktūra puikiai pritaikyta ir tarptautinėms sporto varžyboms. Būtent čia 2021 m. vyks pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Dėl teisės rengti XI pasaulio lietuvių sporto žaidynes varžėsi Palanga, Klaipėda, Birštonas, bet laimėjome mes, nes jau dabar turime puikią sporto bazę, aikštynų, o per ket-verius artimiausius metus taip pat neketiname sėdėti rankų sudėję“, – sako Druskininkų meras R.Malinauskas. 

Trūksta tik modernaus Kultūros centro

Druskininkai ne tik džiaugiasi sėkme, bet ir turi ateities planų. Vienas reikšmingiausių projektų – modernus Kultūros centras, kuriame bus galima organizuoti tarptautinius koncertus, teatrų ir kino festivalius, plėtoti konferencinį turizmą. Šiuo metu rengiamas centro techninis projektas. Centrą planuojama įrengti buvusios „Nemuno“ sanatorijos koncertų salės vietoje.

„Konferencinio turizmo srityje Lietuvai dar reikia pasitempti, todėl mes manome, kad tokiems renginiams pritaikyti rūmai Druskininkams būtini. Juose būtų daugiafunkcės didžioji, mažoji ir kino salės, kurios tiktų įvairiems renginiams. Bendra šio projekto vertė – apie 15 mln. eurų ir jam įgyvendinti jau ieškoma finansavimo šaltinių“, – pasakoja R.Malinauskas.

Druskininkiečiai, pasak mero, didžiuojasi, kad iš beveik užmiršto, pensininkų ir įkyrių muselių miesto per keliolika metų Druskininkai sugebėjo vėl tapti mėgstamu kurortu. „Viskas, ką iki šiol druskininkiečiai kantriai dirbdami sukūrė savo rankomis, turi dvejopą pridėtinę vertę: jų gyvenimas tapo kur kas prasmingesnis ir turiningesnis, todėl jie kuria savo ateitį mūsų mieste, o paslaugų kokybe Druskininkai nenusileidžia geriausiems Europos kurortams. Kai pastatysime šiuolaikiškus Kultūros ir kongresų rūmus, bus suformuota visa moderniam kurortui reikalinga infrastruktūra“, – neabejoja meras.

Jau šiemet Druskininkuose pradedama įrenginėti „Menų kalvė“, kurioje menininkai turės patalpas ne tik darbui, bet ir parodoms, prekybai meno dirbiniais. Toliau puoselėjami planai įrengti jūrą po stogu – įgyvendinant šį unikalų projektą būtų išplėstas Druskininkų vandens pramogų parkas ir įrengtas Baltijos jūros kraštovaizdžiui būdingas dirbtinis paplūdimys. Rekonstrukcijos laukia gydyklos, kuriose planuojama teikti lankytojams naujas, dar niekur Lietuvoje neteikiamas paslaugas, planuojama atnaujinti ir kurorto centre esančią pėsčiųjų alėją.

Investuotojų laukia buvusi „Nemuno“ sanatorija ir Druskininkų aerodromas, kurio projektas jau parengtas. Pasak R.Malinausko, šiuo metu aerodrome gali leistis nedideli lėktuvai, galintys tūpti ten, kur nėra specialaus įrengto tako, o Druskininkų tikslas – modernizuoti aerodromą taip, kad jame galėtų leistis nedideli, iki 70 vietų lėktuvai. „Neplanuojame nuolatinių reisų, tačiau užsakomieji reisai būtų dar viena patogi galimybė atvykti pas mus svečiams iš tolimų kraštų. Pavyzdžiui, turistai, atskridę į Varšuvos ar Kijevo oro uostą, pas mus atkeliautų nedideliais užsakomaisiais reisais“, – apie projektą, kuris jau pristatomas įvairiose turizmo parodose ir mugėse, pasakoja R.Malinauskas.

Diana Sinkevičiūtė

Didžiausias Lietuvoje tarptautinis Druskininkų kurortas skaičiuoja per 2015-uosius nuveiktus darbus ir neketina nustoti stebinti Druskininkų miesto svečių naujais projektais. Sėkmingai sezoniškumą įveikęs kurortas pelnytai gali būti vadinamas Lietuvos turizmo sostine. Apie praėjusių metų iššūkius ir ateities planus kalbamės su Druskininkų miesto meru Ričardu Malinausku.

– Druskininkų miesto mero pareigas einate jau ne vieną kadenciją, tačiau tiesiogiai išrinktas esate pirmą kartą. Ar svarbus jūsų darbui buvo miesto gyventojų išreikštas pasitikėjimas?

– Žinoma, rinkimuose tiesiogiai man, kaip merui ir kaip žmogui, išreikštas druskininkiečių pasitikėjimas – be galo svarbus. Net 70 proc. visų rinkėjų balsų pirmajame rinkimų ture yra įrodymas, kad kartu su komanda dirbome teisinga kryptimi, ir stimulas dar labiau stengtis bendruomenės labui.

Noriu pasidžiaugti, kad sprendimas rinkti me­rus tiesiogiai sudarė sąlygas žmonėms aiškiai iš­reikšti savo nuomonę, – nuo šiol visose Lietuvos savivaldybėse mero darbą dirba didžiausią bendruomenės pasitikėjimą pelnę žmonės. Tai labai svarbu, juk savivalda dirba žmonėms.

– Po pirmųjų Lietuvoje tiesioginių merų rinkimų praėjo metai. Ką pavyko per juos nuveikti?

– Suprantu, kad visiems labai įdomu, kokie buvo pirmieji metai po tiesioginių merų rinkimų, ta­čiau Druskininkų savivaldybės meru dirbu jau 16 metų ir visas tas laikas man yra vienodai svarbus ir reikšmingas.

Be abejo, Druskininkai praėjusiais metais tu­rė­jo kuo nudžiuginti bendruomenę ir kurorto svečius, tačiau noriu pabrėžti, kad projektų įgyven­­dinimas priklauso ne tik nuo gražių norų, bet ir nuo galimybių. Vienokios galimybės buvo prieš 10 metų, kitokios – prieš penkerius, dar kitokios – šiandien. Bet sutelkę visus administracinius ge­bė­­­jimus ir išmonę stengiamės išnaudoti bent men­­kiausią šansą sukurti kažką išskirtinio, unikalaus, naudingo bendruomenei ir svečiams.  Pui­kus­ to pavyzdys – Druskininkuose įgyvendinti projektai.

– Kokius projektus jau pavyko įgyvendinti?

– Metų pradžioje Druskininkuose atidarytas Sportininkų rengimo centras. Tai objektas, naudingas šalies ir tarptautinei sportininkų bendruomenei, o jau kitais metais centre vyks pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionato finalinis Pa­saulio taurės etapas.

Nuoširdžiai džiaugiuosi strateginio Drus­ki­nin­kų turizmo infrastruktūros objekto – UAB Drus­ki­­ninkų sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ plė­tra. Metų pabaigoje duris atvėrė centrui priklausantis išskirtinio interjero viešbutis „Flores“ bei SPA centras, o visas kompleksas nuo šiol sujungtas stiklinėmis galerijomis. Tokio prabangaus, ry­tie­tiško stiliaus viešbučio Lietuvoje niekur nėra – viešbučio dizaineriai sukūrė išskirtinį interjerą, kurio detalės atplukdytos iš Tolimųjų Rytų. Drus­kininkai nuo šiol gali didžiuotis ne tik tuo, kad čia žiemą galima atrasti vasarą, o vasarą – žie­mą, bet ir tuo, kad neišvykus iš Lietuvos galima nusikelti į tolimąją Balio salą Indonezijoje.

Praėjusiais metais Druskininkuose atidarytas ana­logų Lietuvoje neturintis Lynų kelias, sujungęs mano jau minėtus lankomiausius kurorto objektus – miesto centre esantį Vandens parką ir „Snow Areną“. Lynų kelias pritaikytas ir judėjimo negalią tu­­­­rintiems miestiečiams bei kurorto svečiams. Neįgaliesiems pritaikyta ir didžioji dalis mies­­to in­frastruktūros: sukūrėme neįgaliesiems skirtą savival­dybės žemėlapį, neįgalieji gali mė­gau­tis Van­dens parko ir „Snow Arenos“ paslaugomis, specia­liai judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaiky­tas ir vienas populiariausių Ilgio ežero paplūdimių.

Man, kaip merui, labai svarbu, kad tokie iš­skir­tiniai objektai, kaip centras „Aqua“ bei žiemos pra­­­mogų kompleksas „Snow Arena“, ne tik nėra do­tuojami iš savivaldybės biudžeto, bet netgi at­virkščiai – patys dirba bendruomenės labui remda­mi renginius, šventes, bendruomenę. So­cia­li­nė atsakomybė yra labai svarbi.

– Akivaizdu, kad miesto svečiams Druskininkai turi ką pasiūlyti, o kaip sekasi į bendruomenę įtraukti Druskininkų gyventojus?

– Jei kalbame apie bendruomeniškumą, praėjusiais metais duris atvėrė atnaujintas Karolio Di­nei­kos sveikatingumo parkas. Tai parkas, už kurį visi kartu, surėmę pečius, kovojome ir siekėme, kad senąsias sveikatinimo tradicijas menanti vieta nebūtų privatizuota. Šiandien šis parkas išsaugotas visiems: turtingas savo istorija ir tradicijomis, jis kviečia lankytojus išbandyti atgaivin­tas unikalias senąsias procedūras, šeimos su vaikais gali aktyviai leisti laisvalaikį: važinėti at­nau­jintais takais, žaisti vaikų žaidimų aikštelėje, sportuoti gimnastikos ir sporto aikštelėse bei mechaninių treniruoklių take.

Net devynios iš 10-ies Druskininkų savivaldybės kaimiškųjų bendruomenių jau turi savo bendruomenės namus, kuriuose aktyviai veikia meno kolektyvai, susiburiama per įvairias šventes, rengiami edukaciniai užsiėmimai, teminės senosiomis dzūkų tradicijomis paremtos vakaronės. Džiaugiuosi bendruomeniškais, kūrybingais ir darbščiais kaimiškųjų teritorijų gyventojais, or­ga­nizuojančiais renginius ir savivaldybės gyventojams, ir svečiams.

Labai smagu žiūrėti į aktyvų savivaldybės jaunimą. Iki šiol Druskininkų jaunimo užimtumo centras garsėjo kaip viena moderniausių erdvių visoje Lietuvoje, puikiai pritaikytų jaunimo veikloms, o praėjusiais metais šalia centro įrengtos naujos aikštelės, skirtos riedlentėmis, riedučiais ir BMX dviračiais važinėjančiam Druskininkų jaunimui. Labai džiaugiuosi, kad centras ne tik įrengė aikšteles, bet ir įsigijo visą reikiamą in­ven­torių, tad jaunuoliai yra aprūpinti viskuo, ko reikia aktyviam ir, svarbiausia, prasmingam laisvalaikiui.

– Akivaizdu, kad per metus pasiekta nemažai. Tai vis dėlto kokia Druskininkų sėkmės formulė?

– Tiek aš, kaip meras, tiek visa mano komanda tu­rime stiprias vertybes ir nuostatas, žinome bendruomenės poreikius ir aiškiai matome ku­rorto ateities perspektyvas, todėl taip, kaip dirbome iki šiol, dirbsime ir ateityje, neatsižvelgdami į jokias politines peripetijas.

Už Druskininkų sėkmę esu dėkingas visiems krašto žmonėms, kūrusiems ir tebekuriantiems savo miestą. Mylėdami savo kraštą visi kartu su­kūrėme tai, ką šiandien visa Lietuva laiko pavyzdžiu, – matomą ir giriamą kurortą, turintį ypatin­gą aurą, kultūrą, vertybes.

Mylėdami savo kraštą visi kartu su­kūrėme tai, ką šiandien visa Lietuva laiko pavyzdžiu.

Tačiau tenka apgailestauti, kad bendruomenėje atsiranda narių, kurie kurstydami nesantaiką bei norėdami tenkinti savo interesus pamina daug metų puoselėtą kurorto įvaizdį. Kurdami skundus ir šmeižto akcijas dėl savo asmeninių ar siaurų partijos interesų tie žmonės menkina Druskininkus ir viską, kas sukurta bendruomenės rankomis. Tokiems niekada nebuvo ir ne­bus vietos mano komandoje – aš tikiu, kad jų poelgius įvertins ir žmonės.

– Nuveiktus darbus skaičiuoti smagu, tačiau nauja kadencija dar tik įsibėgėjo. Ką galite pažadėti miesto svečiams ir gyventojams ateinančiais metais?

– Galėčiau nesustodamas kalbėti apie Druski­nin­kuose įgyvendintus ir planuojamus projektus, apie čia gyvenančių žmonių lūkesčius ir svajones, tačiau žinau, kad visus domina ir politinė si­tuacija. Todėl noriu pasakyti: gyvenimas nestovi vietoje, tam tikros aplinkybės koreguoja planus, bet turime išlikti ištikimi savo vertybėms ir pa­ma­tiniams principams. Todėl užtikrinu: Drus­ki­ninkai augo ir augs kaip tarptautinis kurortas, ku­ris kasmet gražėja ir tobulėja.

Yra ne vienas pasirinkimas ir esu tikras, kad pasirinksime teisingiausią kelią, o prioritetas visada bus darbai, ateities planai ir ryžtas.

Aš ir visa mano komanda kartu su druskininkiečiais dirbsime tam, kad progresas nesustotų. Jau ne kartą esu sakęs ir galiu tik pasikartoti: kol jaučiu bendruomenės palaikymą, tol dirbsiu ku­rorto ir žmonių labui. Ir čia nereikia ieškoti politinių aspektų, nes aš visada maniau, kad visų di­delių ir reikšmingų darbų pagrindas yra komanda. Nesureikšminkite politinės priklausomybės – priminsiu, kad ne vienoje Lietuvos savivaldybėje dirba merai iš opozicinių partijų arba nepriklausydami jokiai partijai, tad ir Druskininkų situacija ne išskirtinė. Yra ne vienas pasirinkimas ir esu tikras, kad pasirinksime teisingiausią kelią, o prioritetas visada bus darbai, ateities planai ir ryžtas.

Pažadu, Druskininkai ateityje tikrai dar nu­stebins išskirtiniais projektais, o kol kas kviečiu visus atvykti į Druskininkus ir įsitikinti, kad darbai čia nesustojo: pasigrožėkite šimtatūkstantine narcizų jūra, išmėginkite Lynų kelią, pasivaikščiokite Karolio Dineikos sveikatingumo parke, pasisemkite druskininkiečių energijos ir optimizmo.

Užs. Nr. BSS 2368

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Vienąkart per ketverius metus kalendoriuje iššokanti vasario 29-oji pažėrė irgi nedažnų įvykių. Pasitinkant Dalios Grybauskaitės jubiliejų tiesiog gatvėje buvo parodytas įtempto siužeto filmas. Viešąją erdvę užplūdo garso takeliai. Ne vienas pilietis susimąstė: kokioje šalyje gyvename?

Teisėsaugininkai tą rytą apklausė partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininką Ro­landą Paksą, po pietų buvo sulaikytas su R.Paksu susitikęs „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovas Gedvydas Vainauskas. Iš anksto apie tai informuota žiniasklaida (15min.lt) sulaikymą nufilmavo ir medžiagą kaipmat pa­skelbė. G.Vainauskui vėliau buvo pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu.

Kitą dieną, kovo 1-ąją, Seimo Antiko­ru­p­c­inė komisija sklaidė su kita byla susijusių garso įrašų išklotines. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kaps­čiusi vadinamojo Vijūnėlės dvaro Drus­ki­nin­kuose reikalus, supažindino Seimo narius, ką šiuo klausimu tarp savęs kalbėjo Druskininkų me­ras Ričardas Malinauskas, ap­linkos ministras Kęstutis Trečiokas, ūkio mi­nis­tras Evaldas Gustas, Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis ir pats premjeras Algirdas Butkevičiaus.

Saliutas?

Visi šie įvykiai priminė šventinį sveikinimą. Išties, kovo 1-oji kai kam reikšminga data – Pre­­zidentės Dalios Grybauskaitės 60-mečio jubiliejus. Kyla pagunda įtarti, kad parodomasis su­laikymas – specialiųjų tarnybų „dovana“ Pre­zidentei. Tačiau tiek pat pagrindo yra ma­nyti, kad tai – tik sutapimai.

Sveikinimai, kaip ir lazdos, turi po du galus. Pernai per Rusijos prezidento Vladimiro Pu­tino gimtadienį spalio 7 d. iš kelių vietų į Si­rijos teritoriją buvo paleistos rusiškos sparnuotosios raketos. Tiesa, pasak žvalgybos šaltinių, kai kurios raketos išklydo iš kelio ir pakeliui nukrito. Tačiau televizinis vaizdelis, kurį Ru­sijos vadovas galėjo stebėti ekrane, matyt, džiugino jo širdį. O devyneriais metais anksčiau, 2006-ųjų spalio 7 d., Maskvoje buvo nužudyta Ana Politkovskaja.

Vien pažeidimai

Vasario 29-osios vaizdai iš Lietuvos nepanėšėjo į saliutą, juolab tai nebuvo fizinis susidorojimas. Įvykių vaizdai masinio entuziazmo ne­sukėlė – veikiau sumišimą. Tiesa, prie Ge­ne­ralinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vy­riausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio na­mų įvyko piketas. Jo rengėjus, partijos „Tvar­ka ir teisingumas“ Seimo frakcijos narius, prokurorai apskundė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai.

Advokatas Gintautas Bartkus vasario 29 d. „Lietuvos ryto“ TV vertino G.Vainausko sulaikymą: „Atrodo tikrai nelabai gerai. Bet kokie procesiniai veiksmai, ypač baudžiamojoje byloje, yra atliekami vadovaujantis įstatymu. Įstatymas šiuo atveju labai aiškus – kaip tokiais atvejais reikia elgtis. Apklausa atliekama šaukimu, kuriame nurodoma, kodėl žmogus kviečiamas, kada kviečiamas, kur jis turi atvykti. Nuro­do­ma atsakomybė, jeigu jis neatvyks. Iki­teis­minio tyrimo užduotis – surinkti ne bet kokią informaciją, bet objektyvią informaciją. Negalima sudaryti sąlygų, kad žmogus suklystų.“

Advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje lygino STT su „Uber“ kompanija, teikiančia pavėžėjimo paslaugas, mat G.Vai­nauskas buvo sulaikytas ir nuvežtas apklausti į STT būstinę.

Mažiau humoro yra žiniasklaidai išsakytoje V.Sirvydžio nuomonėje apie R.Pakso ir G.Vai­nausko susitikimą: „Jeigu tokius susitikimus fiksuoja žiniasklaida, iš anksto žinodama, kad kažkas čia bus, to nebegalima įvertinti kaip bau­džiamojo proceso arba kriminalinės žvalgybos veiksmų. Tą veiksmą galima vadinti kaip nori, tačiau tai neturi nieko bendro su baudžiamuoju procesu. Tai eliminuoja bet kokį tolimesnį baudžiamojo proceso teisėtumą.“

V.Sirvydis feisbuke neseniai svarstė apie dalyką, kuris tiesiogiai lyg ir nesusijęs su vasario 29-osios–kovo 1-osios įvykiais (taupydami vietą visą tą siužetų rezginį vadinkime operacija „Jubiliejus“).

Pasak advokato, naujosios Baudžiamojo proceso kodekso normos numato „Nuken­tė­jusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimo pažymą“, kurioje dar ikiteisminio tyrimo metu privalu įrašyti „Nusikalstamą veiką padarė“ – ne „galimai padarė“, ne „įtariamas“, ne dar kaip nors, o konkrečiai: „padarė“. Taip pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

V.Sirvydžio svarstymus komentavo buvęs VSD generalinis direktorius Gediminas Grina: „Žvalgybos institucijose „kaltumo prezumpcija“ tam ir įslaptinama (įtarimų negalima nei viešinti, nei juo labiau naudoti baudžiamajame procese), kad nebūtų pažeista nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 31 str. 1 d.). Bet koks viešas manipuliavimas žvalgybos informacija pažeidžia bet kokius principus. Yra toks posakis tarp žvalgų, kad vienas iš žvalgybos tikslų – ne kažką „pasodinti“, bet neviešai informuoti valstybės vadovus, su kuo nerekomenduotina viešai sveikintis, fotografuotis ir pan.“

Prezidentė atsiribojo

Teisėsauga nesuteikė D.Grybauskaitei konfidencialaus informavimo paslaugos – veikiau gal kada nors tokio informavimo būta, tačiau viską paskandino ne visuomet teisėto viešumo srovė. Pavyzdžiui, R.Malinausko reikalų viešinimas peržengė Advokatūros įstatymo numatytą ribą: Antikorupcijos komisija išklausė įrašus, kuriuose kalba R.Malinauskas ir Pranas Ma­kauskas, atstovaujantis namo Vijūnėlės par­­ke savininkui Žilvinui Poviloniui civilinėje byloje.

Dar iki savo jubiliejaus D.Grybauskaitė bu­vo priversta atsiriboti nuo R.Malinausko: vasario 23 d. Prezidentės patarėjas Mindaugas Lin­gė pripažino, kad 2012-aisiais prieš Seimo rinki­mus ji domėjosi, ar R.Malinauskas galėtų tap­ti socialdemokratų lyderiu ir premjeru, ta­čiau dėl Vijūnėlės dvaro skandalo dabar tokio pokalbio negalėtų būti.

Kinas: tikrovė suvokiama siužetais

Smalsu, kokiomis virvelėmis suraišioti ope­racijos „Jubiliejus“ įvykiai. Daugeliui tai panašu į įtempto siužeto filmą. Tačiau daugelio fil­mų siužetai panašūs. „Šauniojo septintuko“ de­talės skiriasi nuo „Septynių samurajų“, ta­čiau pamatinis pasakojimas atrodo tas pats.

Tolesni svarstymai primena paraišką kino scenarijui. Čia daugiausia kalbama apie terpę, be kurios neįmanomos politinės specialiosios operacijos, – būtent žiniasklaidą.

Įsivaizduokime – stovi Didelis objektas. Tik­rai geresnis ir gražesnis nei analogiškas ob­jektas Pekine. Tai ne fabrikas, ne elektrinė, ne ligoninė, ne laivų statykla, ne malūnas, ne saulės baterijų laukas. Ir ne aukštųjų technologijų objektas – ne lazeriai, ne fermentai. Tačiau tikrai Didelis objektas. Ir ne kokiame nors už­kampyje jis pastatytas. Matė jį tikriausiai kiekvienas automobilį turintis lietuvis. Ar bent jau 80 proc. tokių.

Didelio objekto Šeimininkas ne koks nors apkiautėlis. Išsilavinęs, nepasipūtęs, taktiškas. Liko gyvas kruvinose kovose dėl vietos rinkoje.

Greta Didelio objekto yra jam priklausantis objektėlis, kuriame saugoma šis bei tas. Tokia aikštelė. Jos veikimą reglamentuoja krūva norminių aktų. Yra ir žinyba, kuri prižiūri tokių objektėlių priežiūrą ir priežiūros priežiūrą. Tai jau pagrindas atsirasti konfliktui ir piniginiams santykiams.

Vieną kartą ateina pas šeimininką konkrečios Politinės jėgos pasiuntiniai. Sako: žinai, ten tavo teritorijoje objektėlis. Gal nori paremti mūsų Politinę jėgą? Kartu pečius suremsime, kartu vardan tos Lietuvos dirbsime.

Tos Politinės jėgos atstovas yra visų tokių Lietuvos objektėlių priežiūros galva. Šeimininkas supranta, kad jam siūlomas sandėris: arba jis aukoja Politinei jėgai, arba Politinė jėga, tiksliau, jos valdoma žinyba, susidomi tuo ob­jektėliu iš esmės. O tada gaudyk eurą laukuose. Šeimininkui ne pirmas toks kartas.

Teisybės keliu pasuksi – patikrinimai, išvados, vėl patikrinimai. Vis tiek ką nors suras. Suras ne litrą kitą į griovelį ištekėjusio tepalo, o Didelį pažeidimą. Tada bauda. Milijoninė.

Žinoma, sprendimas bus apskųstas. Ginčai, teismas, išlaidos advokatams. O jeigu Politinės jėgos koaliciniai partneriai surems pečius vardan tos Lietuvos – vieni vienai žinybai vadovauja, kiti kitai. Apsups Didelį objektą tarsi ko­kius Pilėnus? Mažai tikėtina – jau greičiau koalicijos partneriai perkąs gerkles vieni kitiems. Tačiau apdairus Šeimininkas sudaro ir to­kio ne­įtikėtino scenarijaus sąmatą: žiūrėk, vie­na šimtinė tūkstančių išleista gynybai, kita šim­tinė…

Galima pasukti pilietiškumo ir politinės brandos keliu: nesilaužyti ir paremti tą Politinę jėgą finansiškai. Kol ji tavęs finansiškai neprirėmė.

Sprendžiamoji lygtis vadinama optimizavimo uždaviniu. Kas pigiau: muštis už teisybę su valdžia ar paremti valdžią, kad ši vardan tos Lietuvos muštų kitus?

Šeimininkas vėl jaučiasi tarsi valdytų vien mažą maitinimo įmonėlę – ir tokią dalią jis kažkada patyrė. Šeimininkas nepamiršo, kad tas mažasis turi rūpintis ir priešgaisrine sauga, ir sanitarinėmis normomis. Nereikia mokesčių inspekcijai akių draskyti ir užklydusį darbo inspekcijos pareigūną patartina draugiškai sutikti.

Nepriklausomybės aušroje, kai romantiška patriotinė nuotaika dar nebuvo išblėsusi, žinybų pasiuntiniai džiugiai susirinkdavo duoklę. Blėstant romantikai ir daugėjant tvarkos, duok­lę plėšti tapo sunkiau. Iš mažųjų sunkiau, o iš didžiųjų?

Šautuvas ant sienos

Šeimininkas, kaip jam atrodo, yra pasirengęs apsiginti nuo reketininkų, turinčių Seimo narių mandatus. Jis turi šautuvą, kuris kol kas taikiai kabo ant sienos. Šautuvas – tik palyginimas. Iš tiesų tai Žiniasklaidos priemonė. Skai­dri, nešališka, įdomi. Ji  tarsi šautuvas. Šeimininkas mano, kad prireikus jis tą ginklą nukabins nuo sienos, nutaikys į politinį priešą – ir…

Svarsto, svarsto Šeimininkas – žmogus inteligentiškas, neabejingas grožiui, – kaip jam tą šautuvą užtaisyti ir iš pradžių bent jau pagrasinti. Kad Politinė jėga atstotų. Po Seimo rinkimų, žiūrėk, susiklostys kitokia dėlionė, tada šau­tuvas bus vėl ant sienos pakabintas, arba nu­kreiptas į kitą taikinį.

Bando prisiminti Šeimininkas, kada jis toje Žiniasklaidos priemonėje lankėsi, ką tenai ar­ti­mai pažįsta, kam būtų galima patikėti delikačią kovos už teisybę užduotį – su­rasti tokią tiesą, kad Politinė jėga tam kartui pritiltų.

Atsiveria Šeimininkas tos Žiniasklaidos prie­monės tinklalapį, žvalgosi į žurnalistų portretus ir galvoja, kam atsakingą užduotį patikėti. Ir mato, kad nėra kam. Žiniasklaidos priemonė buvo nuolatos optimizuojama.

Šis žodelis reiškia, kad atlyginimai buvo nuolat karpomi, žurnalistai atleidžiami, likusiems darbo krūvis vis didinamas. Senųjų tiriamosios žurnalistikos vilkų Žiniasklaidos priemonėje nebeliko. Ką daryti? Galima fantazuoti, kad ku­ri nors specialioji tarnyba panorės pasinaudoti būtent ta Žiniasklaidos priemone ir paviešinti ką nors, kas kompromituotų minėtą Politinę jėgą. Tai įmanomas dalykas, tačiau aplinkybių neįmanoma sukurti kaip planetų parado danguje. Bus – nebus? Viskam savas laikas – skandalai dažniausiai atsitinka prieš rin­kimus.

Pagalvojo Šeimininkas, pagalvojo ir nu-sprendė Žiniasklaidos priemonę parduoti. Mo­tyvai labai paprasti: Žiniasklaidos priemonė nė­ra pelninga. Nežinia, ar ji tinka savigynai. Šau­tuvą norėta išlaikyti pigiai, tačiau per Šeimi­ninko neapdairumą jis, vaizdžiai kalbant, už­rūdijo. Kam toks reikalingas? Viską apskaičiavus aiškėja, kad susitarti su politinėmis jėgomis yra pigiau, nei išlaikyti žiniasklaidą jų atgrasymui. Bent jau šiam Šeimininkui. Kitiems gal kitaip. Optimizacijos uždavinių yra įvairių. Žinoma, pigiausia yra nusipirkti seriją straipsnių ir kur nors išspausdinti. Tam savos žinias­klaidos nereikia.

Ima Šeimininkas tą Žiniasklaidos priemonę, ir švyst per tvorą. Su visu kolektyvu. Žinoma, už atlygį. Ir nusiperka Žiniasklaidos priemonę kitas šeimininkas. Pavadinkime jį Naujuoju. Jis neturi didelių skrupulų dėl reputacijos. Nori veikti pagal žiniasklaidos modelį, kurį nužiūrėjo nuo leidinių, atsiradusių kartu su nepriklauso­ma Lietuva 1990-aisiais. Tai korupcinis mo­delis. Veikiama įžūliai ir beveik atvirai. Di­­džiu­mą žiniasklaidos pajamų sudaro įplaukos iš reklamos. Reklamos užsakovus galima priversti reklamuotis. Žinoma, reikia mokėti tai daryti. Paprastas dalykas – ant pasirinktos bendrovės nuolatos pilama negatyvi informacija, kuri nėra melaginga, tačiau akivaizdžiai tendencinga. Pilama, kol ta bendrovė nepasirašo sutarties dėl reklamos. Jeigu tai bendrovei reikia šliūkštelėti ant konkurentų – prašom. Tik susimokėk.

Įtakos turgus

Polėkio kupiną žurnalistinį jaunimą ištinka šo­kas, kai jiems pasakai, kad nemažai nepriklau­somos Lietuvos žiniasklaidos priemonių nuo pat pradžių buvo kuriamos kaip prekybos įtaka taškai. Šis modelis išplitęs nuo gigantų iki žinybinių laikraštėlių.  Nesileidžiant į apiben­drinimus reikia pabrėžti, kad yra išimčių. Lyg tyčia – tai kai kurie leidiniai, kuriuos valdo už­sienio kapitalas. Žinoma, yra ir skaidrios lietuviškos žiniasklaidos.

Naujasis šeimininkas tęsia optimizaciją. At­leidžia, kaip jam atrodo, nereikalingus kadrus, samdo pigesnius. Žiniasklaidos priemonė at­sisveikina su paskutine kalbos tvarkytoja. Kaip kas moka, tas taip rašo. Beje, naujai pa­samdyti prestižinių specialybių absolventai (tokie sunkiai randa darbą, todėl metasi į tai, ką laiko esant žurnalistika) anaiptol ne tokie, kurie sub­lizgėtų per nacionalinį diktantą.

Vis dėlto jaunas gaivalas, nors ir mažaraštis, kunkuliuoja vertybėmis. Žiniasklaida, kurios mi­sija – reketas ir šantažas, anaiptol ne tai, ką apie tėvynę jiems kalbėjo universitete. Tačiau ver­tybiniai maištai gesinami atleidimo lapeliais. Ne­patinka – eik lauk. Naujojo šeimininko v­a­lia at­lyginimai mokami ne visai taip, kaip nu­mato įs­tatymai. Tačiau grasinimų liudyti apie pa­žei­dimus Naujasis nelabai bijo – tai tas pat, kas šautuvas, kurį manė turįs ankstesnis Šeimininkas.

Naujasis mano, kad senas patikrintas prekybos įtaka būdas bus pelningas. Tačiau Lie­tu­voje apstu reketuojančių leidinių. Verslas pa­vargo nuo „juodojo piaro“, nelabai jo bijo. Po­li­t­inės intrigos nėra aukso gysla. Antai vienos iš didžiųjų partijų grupuotė kovoja prieš partijos lyderį ir moka už tai, kad jo nuotraukos būtų spausdinamos kuo bjauresnės: išvirtusiomis aki­mis, perkreiptu veidu ir pan. Tačiau iš tokių paslaugų neišgyvensi.

Naujasis mato, kad Žiniasklaidos priemonės reputacija ima švinkti. Dėl to gali būti kebliau ją parduoti. Jis nurodo išpūsti tinklalapio lankomumo rodiklius. Kažkiek to galima pa­siekti techninėmis priemonėmis – valdant daug tinklalapių konstruoti maršrutus taip, kad skaitytojas neišvengiamai užklystų į Žiniasklaidos priemonę.

Galima imtis prirašinėjimo: prestižinių specialybių absolventai greta to, kad kopijavimo, karpymo ir klijavimo būdu lipdo žinutes, privalo imituoti komentatorius. Savus komentavimo čem­pionus Naujasis pavaišina pica. Ta­čiau atei­na metas, kai Naujasis padaro su Ži­niasklai­dos priemone, ką ir ankstesnis Šeimininkas – švyst per tvorą. Nes žiniasklaida neapsimoka.

Toks mūsų „socialinis modelis“

Kadangi šie pasakojimai tėra pasakojimai, nė­ra prasmės reikalauti sociologinio tikslumo, pavyzdžiui, kokia dalis žiniasklaidos persmelkta tokios tvarkos (veikiau netvarkos). In­for­ma­cijos rinka gyva, ir skirtingos interesų grupės gali susirasti, ką pasirinkti įtakos įrankiu viešojoje erdvėje.

Prie pasakojimo apie šeimininkus ir jų šautu­vus galima pridėti legendas apie specialiąsias tar­nybas, kurios šantažuoja su­si­kom­pro­mi­ta­vu­­sius teisėsaugininkus tam, kad sutvarkytų rei­­kalus, – nuo reikiamų nuosprendžių bylose iki leidimų pasiklausyti telefonų.

Pažeidžiama žiniasklaida (taip gražiai ją va­diname, kad nereikėtų vadinti korumpuota) ir labai išmanios institucijos, puikiai įvaldžiusios veikimo teisinėse spragose meną, – štai jums šios valstybės „socialinis modelis“ (kabutės tam, kad nepainiotume su socialinių įstatymu paketu, kuris svarstomas Seime).

Operacija „Jubiliejus“ mums atskleidė dar vieną šio „socialinio modelio“ grimasą.

R.Paksas. G.Vainauskas, A.Zabulis

Kovo 29 d., pirmadienį, Specialiųjų tyrimų tarnyba kaip specialųjį liudytoją apklausė „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininką, europarlamentarą Rolandą Paksą. Ikiteisminį tyrimą atliekanti STT turi duomenų, kad G.Vai­naus­kas su R.Paksu galėjo sutarti, kad šis už didelės vertės kyšį paveiks Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos – darbuotojus, kad jie leistų pradėti eks­ploa­­tuoti Prienų mieste vie­­nam mažmeninės prekybos tinklui priklausantį prekybos centrą.

Specialiųjų tyrimų tarnyba kaip liudytoją apklausė ir „Lietuvos ryto“ grupės vadovą Gedvydą Vainauską, jam skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš šalies. G.Vainauskui pateikti įtarimai dėl prekybos poveikiu.

Po apklausos STT pareigūnai pirmadienį pareiškė įtarimus prekyba poveikiu premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeniniam konsultantui, buvusiam bendrovės „Omnitel“ ilgamečiam vadovui Antanui Zabuliui.

A.Zabuliui įtarimai pareikšti tiriant galimą neteisėtą poveikį, kad būtų nutrauktas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo stambiu mastu.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas siekiant įvertinti, ar kovo 2 d. prie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio namų surengtu piketu nebuvo trukdoma prokuroro veiklai. Piketą rengė, organizavo ir vykdė Seimo nariai Petras Gražulis, Kęstas Komskis ir Valdas Vasiliauskas. Piketas prie prokuroro namų, kuriuose gyvena jo nepilnamečiai vaikai ir žmona, buvo surengtas po to, kai 2016 m. kovo 1 d. I.Mikelionis per spaudos konferenciją pateikė informaciją apie rezonansinį ikiteisminį tyrimą, kuriame siekiama ištirti įtariamas sunkias korupcines veikas. Prokuratūra svarsto ketinimą kreiptis į Europos Parlamentą prašant panaikinti partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovo europarlamentaro R.Pakso neliečiamybę.

Šaltiniai: stt.lt, prokuraturos.lt, 2016-02-29, 2016-03-03

Vijūnėlės dvaras

Kauno apygardos prokuratūra organizuoja ir kontroliuoja ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo. Tyrimo metu bus siekiama išsiaiškinti lėšų, kuriomis buvo įsigytas Druskininkuose pastatytas gyvenamasis namas Vijūnėlės parke, kilmę. Atlikti šį tyrimą pavesta Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams.

Išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes, nustatytas kitame su šiuo statiniu susijusiame ikiteisminiame tyrime (jo metu buvo tiriamos 2015 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1025 priėmimo aplinkybės) š. m. vasario 29 d. buvo priimtas sprendimas šį ikiteisminį tyrimą nu­­­­traukti. Toks sprendimas pri­imtas nustačius, kad ištirtose aplinkybėse nėra būtinųjų piktnaudžiavimo ir kišimosi į valstybės tarnau­tojo ar vie­š­ojo ad­­­­mi­­nistravimo funkcijas atlie­kan­­čio asmens veiklą požy­mių.

Nustatyti duomenys bus perduoti išnagrinėti ir įvertinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijai bei Seimo Antikorupcijos komisijai.

Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė D.Nikitinienė, nesutikdama su 2015 m. spalio  19 d. priimtu Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti prokuratūros reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą nugriauti Vijūnėlės parke pastatytą gyvenamąjį namą taip ginant viešąjį interesą, Vilniaus apygardos teismui yra pateikusi apeliacinį skundą.

Šaltiniai: stt.lt, prokuraturos.lt, 2016-02-29, 2016-03-03

BFL

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) apklausose – premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir ilgametis Druskininkų meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas. Pastarieji apklausiami kaip specialieji liudytojai, o tai reiškia, kad yra duomenų apie galimą jų pačių nusikaltimą, tačiau įtarimams pareikšti nepakanka įrodymų.

Šių priemonių imtasi dėl Druskininkų centre, kurortinėje zonoje, prieš keletą metų pradėto statyti 600 kv. m namo, netrukus praminto Vijūnėlės dvaru, statybų. Buvusioje valčių nuomos punkto vietoje dygstančio statinio statybai leidimus išdavė ir savivaldybė, ir žemėtvarkininkai. Nors statinio savininkai ne kartą keitėsi, o šiuo metu jis priklauso verslininkui Žilvinui ir jo žmonai Zinai Povilioniams, teigiama, kad šiomis statybomis asmeniškai rūpinasi pats Druskininkų meras R.Mali­naus­kas. Meras patvirtino mokėjęs atlygį statybininkams, bet neva jiems tik perdavęs savininkų pinigus.

Statybų – žemės paskirties iš rekreacinės į gyvenamąją pakeitimo – teisėtumu suabejojusi Generalinė prokuratūra 2014 m. kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, kad būtų panaikinti statybų leidimai. Vijūnėlės dvaras pateko į pirmąją kurorto apsaugos zoną, kurioje iki 2015-ųjų rugsėjo buvo draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms. Pernai spalį teismas nutarė, kad savivaldybės ir žemėtvarkininkų sprendimai buvo teisėti. Tačiau vienas iš papildomų teismo motyvų, leidusių jam priimti tokį sprendimą, – paskubomis surašytas ir priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kurortų apsaugos zonų panaikinimo.

Beje, šis nutarimas buvo priimtas praėjus vos vienai dienai po premjero A.Butkevičiaus apsilankymo Druskininkuose ir likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio. Galimas korupcijos apraiškas tiriančiai Seimo Antiko­rupcijos komisijai aplinkos minis­tras K.Trečiokas aiškino, kad šio nutarimo projektas pateiktas derinti visoms institucijoms esą buvo dar gegužę, paskui vyko daug susirašinėjimų. Taip atsirado vieno sakinio nutarimo projektas, dėl kurio sutarė visos institucijos, jis buvo suderintas su Vyriausybe, kuri ir panaikino kurorto zonas.

STT teigia, kad projektas nebuvo derinamas su kitomis institucijomis, jos matė tik ilgą nutarimo projekto versiją, kuriai turėjo daug priekaištų. K.Trečiokas pripažino, kad skirsnis, kuriame būtent ir kalbama apie kurortų zonas, buvo priimtas atskirai. Be to, ministras prisipažino, kad Vyriausybei teiktą nutarimo projektą buvo pasirašęs anksčiau, nei jis buvo parengtas, tikindamas, kad galėjo supainioti datą. K.Trečiokas tvirtino apie nutarimą su Druskininkų meru nesikalbėjęs. O pats Druskininkų meras R.Malinauskas visą šią istoriją vadina viena didele sąmokslo teorija.

„Tai vieno žiniasklaidininko, arba greičiau žiniasklaidininkės, sukurptas planas su kai kuo – ateis laikas, aš galbūt įvardysiu, bet dabar ne laikas“, – po apklausos STT piktinosi Druskininkų savivaldybės vadovas.

Šia versija, atrodo, lengvai patikėjo ir socialdemokratų Skaidrumo grupė. Dar ką tik dėl ministrės Rimantės Šalaševičiūtės viešo prisipažinimo davus kyšį skubiai paraginę ją atsistatydinti, partijos skaidrumo sargai dėl R.Malinausko spręsti neskuba. Iš atostogų grįžęs premjeras sakė, kad kol R.Malinauskas yra specialusis liudytojas, savo narystę partijoje jis galėtų ir sustabdyti. To  reikia, kad nebūtų spekuliuojama partijos atžvilgiu ir tokia padėtimi nesinaudotų politiniai oponentai. Pats Druskininkų meras aiškino nematąs reikalo tai padaryti. Tai toli gražu ne pirmas su R.Malinausku susijęs skandalas. 2013-aisiais iš savivaldybės biudžeto imtasi leisti nemokamą mero laimėjimus šlovinantį leidinį „Mano Druskininkai“, 2014 m. meras perstatė ant upės kranto stovinčią giminaičiams priklausančią sodybą, kurios tvora atsidūrė šalia tekančioje upėje. Statybas užginčijo aplinkosaugininkai, pernai tvorą pašalinti įpareigojo teismas, bet meras šį sprendimą apskundė aukštesnei instancijai. Ir tai dar ne viskas: pernai paaiškėjo, kad kai kurie aukšti politikai kurorto savivaldybės įsteigto sveikatingumo parko „Aqua“ prabangiuose apartamentuose ilsisi ir pramogauja nemokamai. Be to, sveikatingumo parke dirba ir daug savivaldybės administracijos darbuotojų šeimos narių.

R.Malinauskas / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Kaip Lietuvos žiniasklaida interpretuoja Druskininkų mero socialdemokrato Ričardo Malinausko apklausą Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT)? Paprastai, dauguma akcentuoja pačio politiko žodžius apie tariamą sąmokslą prieš jį.

1. delfi.lt straipsnio pavadinime pažymėjo ne tik, kad R.Malinauskas įžvelgia sąmokslą prieš jį, bet ir tai, kad politikas STT išbuvo visas 4 valandas:

2. 15min.lt net įvardino pavadinime tariamo sąmokslo organizatorius – konservatorius ir liberalus, beje tai R.Malinausko žodžiai:

3. tv3.lt, pasinaudodama naujienų agentūros BNS informacija, taip pat cituoja R.Malinauską, tačiau iškelia į pavadinimą jo žodžius, kad į šį skandalą esą įtraukti ir “sąžiningi žmonės”:

4. Tą patį daro ir alfa.lt, kartu pažymėdama, kad R.Malinauskas buvo apklausiamas 4 valandas:

BFL

Trys klausimai Socialdemokratų Skaidrumo grupės nariui Algirdui Sysui:

– Kyšio davimo ar galimo prievartavimo gauti kyšį – kokia tikroji Skaidrumo grupės siūlymo sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei atsistatydinti priežastis?

– Mūsų grupės rekomendacija – dėl pasisakymo apie kyšio davimą. Paskubėjome paminėti ir kitas aplinkybes. Informacija apie ministrės apklausą STT dėl Šiaulių ligoninės iš pradžių buvo viena, paskui ji paneigta. Ir oficialiai pareiškiu: socialdemokratų vadovybė nesvarstė naujų kandidatų į sveikatos apsaugos ministro postą ir dabartinės ministrės keitimo. Tai sąmokslo teorijos, kurias nežinau kas skleidžia. Ir pačios ministrės prišnekėta, kad jau vasario 1-ą turėjo būti pakeista. Kartais per daug šnekama.

Ar aš pats kada esu davęs kyšį? Nesu. Galima neduoti. Niekada niekam nedaviau ir išgyvenau tiek metų.

– Patys socialdemokratai mano, kad R.Šalaševičiūtė negali būti ministrė, bet tebeketina Seimo rinkimuose ją kelti vienmandatėje apygardoje, palikti aukštą vietą partijos sąraše. Netinka būti ministrė, bet tinka būti parlamentarė?

– Žmogus baudžiamas vienąkart. Na, pasakė, kad davė kyšį, matyt, taip ir padarė. Ministras taip neturėtų elgtis. O tinka ji būti Seimo nare ar ne, nuspręs rinkėjai. Sakote, tai ir partijos pozicija, jeigu jai duoda vienmandatę apygardą? Taip, bet negalime pasakyti, kad viskas, ką darė R.Šalaševičiūtė, blogai.

– Ar Skaidrumo grupė svarstys Druskininkuose susidariusią padėtį tiek dėl STT tyrimo statybų Vijūnėlės dvaro teritorijoje, tiek dėl ankstesnių skandalų, susijusių su „Aqua“ SPA centru?

– Socialdemokratai Skaidrumo grupę subūrė tam, kad galėtume operatyviai reaguoti į naujus atvejus. R.Šalaševičiūtės ir buvo pirmasis, iškilęs įsteigus grupę. O ten, kur jau prasidėję teisiniai tyrimai, negalime nei pakeisti situacijos, nei kištis į kitų institucijų. Taip, apie Druskininkus daug kalba, bet yra nekaltumo prezumpcija, bus sprendimas, bus ir rezultatas. Dažnai užsipuolama, o paskui viskas subliūkšta.

Sakote, kad mūsų grupė veikia partiniu lygmeniu ir gali reaguoti – tam ir suformuota, o teismo sprendimų reikia laukti 10 metų? Jei matome, kad kas ne taip, socialdemokratai rekomenduoja savo bičiuliams, kurie papuola į tokias situacijas, vienaip ar kitaip elgtis, kad šešėlis nekristų ant visos partijos. Štai Utenos meras buvo suspendavęs narystę partijoje, kol buvo išsiaiškinta padėtis, kai ant jo krito šešėlis, ir dabar grįžo. Ar siūlysime suspenduoti Druskininkų mero Ričardo Malinausko narystę? Jau siūlėme ir dešimtkart nesiūlysime. Kas siūlė? Neprisimenu, bet tokių kalbų partijoje buvo, neatsimenu, ar tai buvo oficialus, ar neoficialus siūlymas, to neviešiname. Bet, manau, partijos bičiuliai turi jausti atsakomybę patys. Etalonas, kaip elgtis tokiu atveju, yra: štai Vytenis Andriukaitis net buvo padėjęs Seimo nario mandatą, kad įrodytų esąs nekaltas, ką ir padarė. Tiesa, R.Šalaševičiūtės atvejis – ne tas, kad reikėtų padėti Seimo nario mandatą.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vadovai nušviečia savivaldos raidos gaires: būtina padidinti savivaldybių galimybes dalyvauti 2014–2020 metų ES fondų investicijų programoje ir leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pajamas.

Lolita Kaminskienė

LSA prezidentas,

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas

– Praėjusiais metais Lietuvoje įvyko pirmieji tie­sioginiai merų rinkimai. Nors įstatymo pa­taisas inicijavo Seimo nariai, aktyviai dalyvavote prieš tai vykusiose diskusijose. Koks LSA vaidmuo tokiais atvejais?

– Dažniausiai mes inicijuojame procesus, galinčius sustiprinti savivaldos savarankiškumą, arba teikiame siūlymus, kaip savivaldą tobulinti.

Apie tiesioginių merų rinkimų bū­tinybę LSA kal­bėjo bene 15 me­­tų. Bet kokiam pokyčiui vi­suo­­menę reikia parengti, ir kartais pa­juokaujame, kad šį kartą buvo pa­sirengta ypač kruopš­čiai. Per tiek metų dalyvavome daugybėje dis­ku­sijų, seminarų, formalių ir ne­for­malių pokalbių, teikėme siūlymus teisės aktų projektams, pristatinėjome kitų ES šalių pa­vyz­džius.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių ko­miteto nariai, inicijavę rin­kimų įstatymo pa­tai­sas, pui­­kiai su­prato, kad visuomenė jau pasirengusi šiai dar vienai de­mokratijos galimybei, ne tik atveriančiai kelią laisvai pasirinkti savo miesto ar vietovės va­­dovą, bet ir įpareigojančiai at­sa­­kingiau atiduoti savo balsą.

– Ar, jūsų akimis, pastangos siekiant įteisinti tiesioginius merų rinkimus pasiteisino?

– Manau, su kaupu. Žinoma, iš ke­­lerių metų per­spektyvos bus galima da­ryti išsamesnes išvadas ir ana­lizuo­ti, kaip tai veikia visuomenę. Ta­čiau jau dabar akivaizdūs keli dalykai.

Rinkėjams buvo labai svarbi ga­­­limybė atiduo­ti savo balsą už kon­kretų žmogų, betarpiškiau su juo bendrauti ir vėliau reikalauti tie­­­­sioginės atsakomybės. Be to, ben­draudamas su me­rais matau, kad ir jie šią atsakomybę rinkėjams suvokia asmeniškiau nei anksčiau – ji juos įk­vepia ir motyvuoja.

Išskirčiau ir trečią momentą: tie­­sioginiai me­­­­rų rinkimai tarsi pa­skatino visuomenę atsigręž­ti ir prisiminti, kad savivalda yra tas valsty­bės kūrimo ir valdymo lygmuo, kuriame kiek­­vienas gy­ve­n­to­jas gali aktyviai da­lyvauti ir ge­rinti savo gy­­ve­ni­mo są­­lygas.

Šiuos teigiamus poslinkius patvirtina ir agentūros „Vilmorus“ pernai spalį atlikta apklausa, ku­ri parodė, kad gyventojų pasitikėjimas savival­­da, nors niekada nebuvo labai didelis, pakilo ir yra didžiausias nuo 2007 m.

Galimybė tiesiogiai rinkti merus buvo įvardyta ir kaip vienas svarbiausių 2015 m. įvykių.

BFL

– Kas suteiktų savivaldybėms dar daugiau sa­va­rankiškumo?

– Asociacijos kasdienis darbas su­telktas būtent ties tuo. Pernai pa­galiau pasiekėme kelis esminius da­­lykus, kurie padės savivaldybėms stiprėti. Pavyzdžiui, nuo šių metų neberibojamas (ne­­­ati­mamas į valstybės biudžeto pa­jamas) sa­vivaldy­­bių biudžetams prognozuojamų savarankiškų pajamų au­gimas virš 21 proc. Tai su­teiks sa­­vival­­dybėms di­desnę motyvaciją ska­­tinti už­im­tumą, verslumą, in­ves­­­ticijas, mažinti emi­graciją ir mig­raciją į didmiesčius.

Džiaugiamės ir dėl to, kad jau antri metai gy­ventojų pajamų mo­kesčio prieaugį dalijasi vals­­­­tybė ir savivaldybės. Labai tei­­­­­­giamų rezultatų davė ir so­cialinės pi­niginės pa­ramos ne­pasiturin­tiems gyventojams teikimo perdavimas sa­vival­dy­bėms kaip savarankiškos funkcijos. Sa­vi­val­dy­bėms pavyksta patį pa­ramos procesą daryti vis skaidresnį, tiks­lingesnį, aktyviai įtraukiant ir vie­tos bendruomenę, o su­­­tau­pytas lėšas pa­nau­doti kitoms so­cialinėms reikmėms.

Būtina grįžti prie diskusijos dėl valstybinės že­mės perdavimo sa­vivaldybėms patikėjimo tei­­­se. Tai labai palengvintų terito­rijų planavimo, in­vesticijų pritraukimo procesus. Savival­dy­bė­­se gausu kuriozinių atvejų, kai, neturėdamos teisės disponuo­­­ti valstybės žeme ir todėl su­­­­­sidurda­­mos su absurdišku spren­­­­­dimų vilkinimu iš Na­­­cio­na­linės že­mės tarnybos ar Tur­to ban­­ko pu­­sės, savivaldybės pra­­randa investuo­tojus ir ga­li­mybes stiprinti vieną ar kitą re­gio­ną ar­ba in­vestuotojui trukdoma vyk­dyti plėtrą, kuri turėtų teigiamos įtakos gyventojams. Todėl tei­gia­mai vertiname bet kokį žingsnį ta linkme, pavyzdžiui per­nai priimtą nuostatą, kad valstybinę žemę bus galima išnuomoti be aukciono regioninės svar­bos projektams įgyvendinti.

Siekiant kuo tolygesnio mūsų ša­lies vystymo­si labai svarbu ir tai, kad savivaldybės kartu su Švietimo ir moks­lo ministerija turėtų ga­li­my­­bę nedideliuose miesteliuose esančias profesines mo­kyk­­las su­jung­­ti su ben­­drojo ugdymo mo­kyk­lomis. To­kioje mokykloje mo­ki­nys baigtų vi­durinę mo­kyklą ir kar­tu galėtų įgy­ti pirmąjį pro­­­fesinį pa­sirengimą.

Svarbiausia, kad atsirastų ga­li­my­­­bė rengti to­kių sričių specialistus, ko­kių labiausiai reikia tam re­gio­nui. Šia­me procese aktyviai da­lyvauti tu­rėtų verslo atstovai. Ben­­dra­­dar­biau­­­dami su re­giono sa­vi­val­­dybėmis ir ministerija jie prisidėtų ren­giant mokymo pro­gra­mas, su­darytų sutartis su profesinė­mis mo­­kyklomis dėl praktikos vietos suteikimo arba tikslinio specialistų parengimo.

Savivaldybės norėtų ir daug ak­tyviau dalyvau­ti priimant esminius už­imtumo politikos spren­di­mus. Vie­tos valdžios, verslo ir mo­­­kymo įstaigų atstovų įtraukimas į šį procesą leis­­tų daug geriau valdyti darbo rinkos situaciją. Vie­na de­cen­­tra­lizacijos for­­mų galėtų būti atsakomybės paskirsty­mas tarp centrinės valdžios ir vietinių partnerių ku­riant vietines užimtumo partnerystes.

Kai kurios savivaldybės siūlo prio­ritetine tvar­­­­ka finansuoti re­gionui svarbaus in­vestuotojo pa­gei­dau­jamos infrastruktūros dalį, taip pat – at­leisti nuo įvairių mo­kesčių naujas, re­­giono gy­ventojus įdarbinančias įmones.

– Ar savivaldybės yra pakankamai motyvuotos pritraukti investicijų?

– LSA pagrindinis uždavinys yra įtikinti centrinę val­­džią suteikti savivaldybėms kuo daugiau „meš­­­­­kerių“ – instrumentų, su kuriais jos galėtų ska­­­­tinti užimtumą, investicijas, ūkinę veiklą, ma­žinti emigraciją.

Kol kas Lietuvos regionai labai ne­tolygūs. 2014 m. pabaigoje vienam Vilniaus miesto gy­v­en­­tojui tekusios tiesioginės užsienio investicijos sudarė 16 313 eurų. Tai yra tūkstantį kartų dau­­­­giau nei kai kuriose kitose savivaldybėse, ku­­­riose investicijos vienam gyventojui sudarė šešis ar net vieną eurą.

Kaip vieną iš būdų gerinant investicinį klimatą regionuose siūlome stiprinti Regionų plėtros ta­­rybų galias bei savarankiškumą. Stiprios Re­gio­­­nų plėtros tarybos galėtų daug efektyviau da­­­­­­ryti tai, ko dabar regionams ypač trūksta, – ini­­­­cijuoti ir įgyvendinti darnią jų plėtrą, apimančią ekonominius, socialinius, švietimo, jaunimo už­imtumo bei kitus interesus.

– Vienas būdų skatinti ekonominį augimą yra Europos Sąjungos investicijos. Ar savivaldybės aktyviai įsitraukė į 2014–2020 m. finansinio laikotarpio programą?

– Projektus savivaldybės jau teikia Regioninės plė­­tros taryboms bei tiems šaukimams, kurie jau paskelbti. Deja, jų kol kas nėra daug, nes ne­­­­­­suderinta daugybė dokumentų, nepatvirtinti įvai­­rūs aprašai ir taisyklės. Dėl to šiuo metu tiksli­­n­amas regioninio prioriteto tarpinstitucinis veik­­los planas ir siekiama lėšas, kurios buvo nu­matytos 2015 metams, perkelti į 2016-uosius ar vėlesnius.

Procesas dar turi įsivažiuoti, juo labiau kad į Lietuvai taip svar­bią regioninę politiką įgyven­dinan­čias prie­­­­­mones 2014–2020 m. bus nu­kreip­­ta 16,8 proc., arba 1,15 mlrd. eu­rų. Pra­ėju­sį fi­nan­sinį laikotarpį bu­vo skirta 10,5 proc.

Daug vilčių teikia ir tai, kad šiuo finansiniu laiko­tarpiu su­jung­­­ti fondai sukuria visas galimybes sa­vivaldai ir verslui kurti bei plėtoti bendrus kompleksinius projektus. Esu įsitikinusi, kad dar­­­ni Lie­tu­vos teritorijų plė­­t­ra yra bendras savivaldos ir vers­­lo interesas.

Tačiau yra ir mums didelį ne­rimą keliančių dalykų. Prieš po­rą metų priėmus Fiskalinės su­tar­ties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, vi­soms (išskyrus tris didžiąsias) savivaldybėms nuo šių metų net kelis kartus su­ma­žintos gryno­­jo metinio skolinimosi investicijoms galimybės. Tai reiškia, kad šių savivaldybių biu­džetai jau šiemet turės būti nedeficitiniai (o Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pėdos mies­­­tų – nuo 2018 m.), ir net mi­­nėtus ES investicijų projektus savivaldybės turės ko­­finansuoti daugiausia ne iš pa­­­siskolin­tų, o iš savų lėšų.

Tai labai riboja daugumos savivaldybių galim­ybes dalyvauti ES investicijų konkursuose. Da­­lis sa­vivaldybių gal ir sugebėtų išskirtiniais atvejais skirti lėšų, bet ne daugiau kaip 3,5 proc. pro­jek­tų vertės. O juk kai ku­riuo­­se pro­jek­tuose, pa­vyz­džiui, skirtuose re­­novuoti geriamojo van­dens tie­kimo ir nuotekų tvar­­kymo siste­mas, rei­ka­lau­ja­ma prisidėti net iki 50 proc.

– Ar yra kokia išeitis, kad savival­­dybės vis dėl to galėtų vykdyti šiuos projektus?

– Taip, LSA ne kartą siūlė Vy­riau­sybei ir Seimui ke­­­lias išeitis, nes negalėdamos dalyvauti 2014–2020 m. ES fondų investicijų programoje savivaldybės praras daugybę plėtros galimybių. Kita vertus, iš visų jėgų besistengdamos pa­sinaudoti ES investicijų teikiamomis galimybėmis jos rizikuoja savo vykdomų funkcijų ir įsipareigojimų vykdymo kokybe. Todėl mes siūlome mažinti savivaldybių prisidėjimo prie projektų savo lėšomis procentą.

Kitas efektyvus būdas yra leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pa­­jamas, o tai geriausiai galima padaryti transfor­­muojant savivaldybių biudžetų pajamų ma­žė­jimui skiriamas bendrosios dotacijos kom­pensacijas į fiksuotą valstybės bendrą do­taciją.

Užs. Nr. BSS 2370

Savivaldybių rinkimai. Už visuomeninius komitetus balsavo daugiau nei kas dešimtas rinkėjas, kai kur jie net laimėjo daugumą mandatų. Nepartiniai pretenduoja turėti per dešimtadalį merų regalijų, o antrajame ture dėl jų kai kur netgi varžosi tarpusavyje.

To niekas neprognozavo. Ne kokioje nykštukinėje savivaldybėje, o viename didžiųjų miestų, Alytuje, nepartiniai pelnė daugumą, o jų iškeltas kandidatas triuškinamai laimėjo mero rinkimus jau pirmajame ture. Kitame dideliame mieste – Šiauliuose dėl mero posto du nepartinių komitetų lyderiai varžysis tarpusavyje, nubloškę visų didžiųjų partijų kandidatus. Konservatorius jų tėvonijose – Kaune bei Panevėžyje kovoje ir dėl vietos tarybų narių mandatų, ir dėl mero postų aplenkė nepartiniai kauniečiai.

Daugiau nei kas dešimtas rinkėjas savo balsą atidavė už pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose galėjusius kandidatuoti visuomeninius komitetus, ir tai šiems suteikė 116 mandatų. 2011 m. pirmą kartą galėję save išsikelti kandidatai laimėjo  aštuoniolika mandatų. Rinkimų lentelėje nepartinius rinkimų komitetus aplenkė tik trys partijos: tradiciškai vietos rinkimuose lyderiaujantys socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir pirmą kartą tokio palaikymo sulaukęs Liberalų sąjūdis.

Debiutuojančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose nepartiniai taip pat sulaukė sėkmės: jau pirmajame ture išrinktas vienas visuomeninio komiteto iškeltas kandidatas, į antrąjį turą pateko dar šeši ir vienas pats save išsikėlęs kandidatas.

Visuomeninių komitetų nariai ir jų iškelti merai – labai skirtingi visais įmanomais aspektais. Jų lyderiai – nuo Kauno milijonieriaus iki Šiaulių fotografo, sugebančio laimėti rinkimus visiškai minimaliais finansiniais ištekliais, nuo buvusio valstybės policijos generalinio komisaro iki tris partijas jau pakeitusio ir dabar į nepartinius atsivertusio politikos veterano, nuo olimpinio vicečempiono iki mokesčių inspekcijos padalinio vadovo.

Palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, kai pirmąkart save galėjo kelti nepartiniai asmenys, tendencijos geros: nors ir dabar sąrašuose nemažai tiesiog politinių migrantų, prieš rinkimus dėl populiarumo bandančių atsiversti į nepartinius, šįsyk kur kas daugiau „grynuolių“ – tikrai visuomenės atstovų, anksčiau nedalyvavusių partijų veikloje.

Išskirtiniausia padėtis susiklostė Alytuje: negana to, kad buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius jau pirmajame ture laimėjo mero postą, sulaukęs net 65,9 proc. rinkėjų palaikymo, bet ir jo vedamas visuomeninis komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 40,3 proc. balsų. Tai jam suteikė dvylika iš 27 mandatų, o antri likę socialdemokratai teturės keturis. Kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad Alytuje nepartiniai laimėjo daugumą. Ligšiolinis Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas nusipelnė vos 9,1 proc. balsų.

Tai, kad savivaldybės taryboje daugumą ir mero postą laimi nepartiniai, reiškia visišką partijų fiasko. Alytuje jos to nusipelnė. Jau nekalbant apie skandalą dėl dabartinio mero keiksmų, apie, išvertus iš jo patvorinės leksikos į bendrinę kalbą, gvelbiamus milijonus, ir nuolatiniai partiniai karai, ir kuklios Alytaus pozicijos „Veido“ bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto reitinguose rodo, kad permainos čia tikrai buvo būtinos.

Beje, alytiškiams partinės rietenos jau tikrai turėjo nusibosti, nes protestus prieš dabartinį merą organizavęs „tvarkietis“ kartu su visa savo partija į Dzūkijos sostinės savivaldybę apskritai nepateko.

Be abejo, visuomenininkų valdomai tarybai gali būti sunku rasti konsensusą, nes visuomeniniuose komitetuose – asmenybių margumynas, o partijos, bent jau teoriškai, turėtų būti labiau „susižaidusi“ komanda, vienijama tos pačios ideologijos. Juolab ne tik Alytuje tokios gerbiamos asmenybės, turinčios ir valdymo patirties, suburti žmonės, tikėtina, bus tikra sėkmė miestui.

Prasta žinia partijoms ir Šiauliuose: kovoje dėl mero posto visuomeninių komitetų iškelti kandidatai visai išstūmė partijų atstovus ir kausis tarpusavyje.

Didžiausio – 16,7 proc. šiauliečių palaikymo pirmajame ture sulaukęs rinkimų lyderis Artūras Visockas vietos valdžioje nėra debiutantas: 2011 m. jis pats save išsikėlė į Šiaulių tarybą ir laimėjo rinkimus. A.Visockas yra baigęs Šiaulių pedagoginį universitetą, fotografas, Šiauliuose turi fotoprekių parduotuvę, kurioje, kaip skundėsi vietos žiniasklaidai, neturi lėšų nė buhalteriui pasisamdyti, orientavimosi sporto klubo „Sakas“ įkūrėjas, vienas talkų „Darom“ iniciatorių, daugelį metų savo lėšomis tvarkantis vieną Šiaulių parką. Vienų požiūriu, jis yra skandalistas, kitų – pilietiškas viešojo intereso gynėjas.

Kai A.Visocką puola vietos žiniasklaida, ginti jį imasi kitas, tik jau nacionaliniu mastu žinomas „kovotojas su sistema“ – Naglis Puteikis. Jis sako A.Visocką senai pažįstantis ir net siūlęsis už jį sumokėti rinkimų užstatą. Tad, anot kai kurių šiauliečių, A.Visockas – Šiaulių Puteikis.

Komplimentas tai ar atvirkščiai – galima ginčytis. A.Visockas kovojo, kad Šiauliuose nebūtų „prichvatizuota“ šilumos gamyba, kad jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimo pavyzdžiu, surinko per 600 puslapių bylą. Per pirmą kadenciją Šiaulių taryboje jis pagarsėjo įvairiais skundais užvertęs teisėsaugos institucijas.

Aktyvus politikas užsitarnavo šiauliečių simpatijas: jų balsais pateko tarp populiariausių šiauliečių vietos žiniasklaidos nominacijose (beje, jose šiemet nepopuliariausiu išrinktas miesto meras socialdemokratas Justinas Sartauskas, nors anksčiau šios partijos lyderiai būdavo tarp populiariausiųjų), buvo TV3 žinių projekto „Lietuvos garbė“ nugalėtojas Metų kaimyno nominacijoje. Beje, A.Visockas pirmą kartą savivaldos rinkimuose rėmimo balsus sugebėjo surinkti tik elektroniniu būdu.

Tačiau akivaizdu, kad visuomenininkas ar opozicijos politikas gali tik viską kritikuoti ir skųsti, o būnant valdžioje jau reikia siūlyti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Ar A.Visockas tą sugebės, jei, kaip prognozuojama, bus išrinktas meru, ligšioline veikla savivaldybės taryboje, kai kurių kolegų vertinimu, ne itin įrodė, bet vienas, be komandos, nelabai tam turėjo ir galimybių. Klausimas, kokį palaikymą turėtų ir išrinktas meru, nes šiauliečiai, nors nuvertę dabartinį merą socialdemokratą, daugiausiai balsų atidavė už socialdemokratus.

A.Visockas neslepia galimybės dirbti su jais kartu, nors prieš rinkimus ir bandė tapti oponuojančios socialdemokratams konservatorių partijos sąrašo vedliu – konservatoriams išsiuntė laišką siūlydamasis būti jų sąrašo Šiauliuose pirmu numeriu su teise peržiūrėti patį sąrašą.

A.Visocko varžovas valdyti Šiaulius – buvęs konservatorius, buvęs Naujosios sąjungos narys ir buvęs socialdemokratas, o dabar nepartinis Valerijus Simulikas, pelnęs 15,4 proc. rinkėjų balsų. Trečią kadenciją Seime dirbančio politiko vardu pavadinto visuomeninio komiteto sąraše jo paties pavardės nėra – jis kandidatuoja tik į merus. Laimės – mes Seimą, ne – neteks atsisakyti mandato: taip V.Simulikas išvengė dilemos, kuriai ryžosi savivaldos rinkimuose dalyvavę parlamentarai.

Paskutinė partija, kurios narys V.Simulikas buvo, – socialdemokratų, tačiau su ja sudarinėti koalicijos politikas sakosi neketinąs. Akivaizdu, kad Šiauliuose apskritai nebus lengva burti tvarią koaliciją, nes 31 nario taryba sudaryta iš devynių partijų ir komitetų atstovų, o merą, kad ir kuris iš dviejų varžovų juo taptų, iškėlęs visuomeninis komitetas rinkimuose balsų daugumos nelaimėjo.

O kauniečių pasirinkimas daugiausiai balsų atiduoti jau kadenciją miesto valdžioje dirbančiam ryškiausiam praėjusių savivaldos rinkimų tikrai visuomeniniam, o ne partijų migrantų sambūriui – verslininko Visvaldo Matijošaičio suburtam „Vieningam Kaunui“ rodo, kad tai ne koks vienkartinis rinkimams suburtas darinys, o rimta komanda, ketverius metus dirbusi, kauniečių požiūriu, efektyviau nei partijų, visų pirma konservatorių, valdančių Kauną beveik visą nepriklausomybės laikotarpį.

Beje, V.Matijošaitis  jau 2011 m. matavosi mero kėdę, tačiau jau lyg ir rankas sukirtę partiniai partneriai politikos debiutantą apmovė ir mero kėdę atidavė vos penktiems rinkimuose buvusiems liberalams, o po dar vieno partinio sandorio regalijas susigrąžino ankstesnės kadencijos meras konservatorius Andrius Kupčinskas. Gerai, kad tiesioginiai mero rinkimai nuo tokių partijų viražų ir nepastovumo apsaugos.

„Vieningas Kaunas“, turintis šešiolika iš 41 mandato (dar kelis laimėjo kiti visuomeniniai komitetai), žada suvienyti visas partijas. Tačiau, pirma, kažin ar gerai valdžia be opozicijos, o svarbiausia – konservatoriai, ko gero, tikrai nesutiks būti jaunesniaisiais broliais. Meras konservatorius A.Kupčinskas, rinkimuose pelnęs 24,6 proc. balsų ir smarkokai atsilikęs nuo V.Matijošaičio (36,85 proc.), ginklų dar nesudeda ir yra pasiryžęs kovoti, nors pergalę jam prognozuoja, regis, tik patys konservatoriai.

Konservatoriai prarado lyderystę ir Panevėžyje – neteko trijų mandatų, o dabartinis meras į antrąjį rinkimų raundą stoja su mažesniu rinkėjų palaikymu nei savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas kandidatas Rytis Mykolas Račkauskas. Šis komitetas Panevėžyje rinkimus laimėjo, o kartu sudėjus nepartinių balsus jie turi beveik trečdalį tarybos.

Dar pora nepartinių iškeltų kandidatų į merus – šiokia tokia anomalija. Socialdemokratė Daiva Kelečienė Zarasuose kovoja dėl mero posto kaip nepartinių sąrašo „Švari savivalda“ kandidatė, o „darbietę“ parlamentarę Audronę Pitrėnienę Skuode remia ir jos partija, ir nepartinių komitetas „Permainų laikas“. Visuomeninių komitetų idėja buvo kitokia – suteikti alternatyvą partijoms, o koalicijas labiau tiktų burti prieš antrąjį merų rinkimų turą. Tačiau rinkėjams, pasirodo, tinka ir toks mišrus variantas, jei tinka kandidato personalija.

O tarp save išsikėlusiųjų dėl mero posto kovoti liko vienas – jurbarkiškis mokesčių inspekcijos padalinio vadovas Skirmantas Mockevičius.

Nors dėl mero posto nekovojo, daugiausiai mandatų laimėjo visuomeninis komitetas Visagine su olimpiniu vicečempionu Jevgenijumi Šuklinu priešaky.

Komitetai savo atstovų turės beveik pusėje savivaldybių. Beje, Vilniuje tokio neatsirado nė vieno.

Galų gale paskutinis klausimas: kodėl partijos, turinčios struktūrą, finansinių ir žmogiškųjų išteklių, ima pralaiminėti visuomenininkams? Reikia pripažinti, kad kovą dėl mandatų ir merų postų visuomeniniams komitetams gerokai palengvino partijų vietinių lyderių skandalai Alytuje ar Panevėžyje. Tačiau Visagine STT net buvusi sulaikyta Dalia Štraupaitė ar į skandalą su prostitutėmis patekęs Anykščių meras Sigitas Obelevičius – rinkimų finale.

Partijos praradimų negali teisinti vien tuo, kad partijos žmonėms nusibodo ir jie ilgisi įvairovės. Kai meras tvarkosi tikrai gerai, kaip socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, jis rinkėjams nenusibosta.

Tad galima sakyti, kad prieš ketverius metus nepartiniai kandidatai savivaldos  nesudrebino, o dabar partijoms reikėtų tikrai labai rimtai persvarstyti savo strategijas, keisti nepopuliarius nacionalinius lyderius ir ieškoti jų kiekvienoje saviveladybėje, jei jos neketina prarasti dar daugiau įtakos. O visuomeniniams komitetams dabar svarbiausia nesukompromituoti pačios nepartinių valdžios idėjos, atlikti žadėtus darbus ir nenuvilti rinkėjų.

BFL

Geriausiu pastarojo dešimtmečio Lietuvos meru laikomas Druskininkų galva Ričardas Malinauskas nenustoja stebinti užmojais. Et, jei jis būtų premjeras, gal visa Lietuva taip atgimtų kaip Druskininkai? Bet dėl tokių pasvarstymų kurorto meras visada kategoriškai krato galvą. Kodėl R.Malinauskui savivaldybėje dirbti atrodo svarbiau nei centrinėje valdžioje, ką turi ir ką gali daryti Lietuvos savivaldybės? Apie tai – “Veido” pokalbis su autoritetingiausiu Lietuvoje meru.

VEIDAS: Kuo šiandien skirtųsi Jūsų darbo diena, jei būtumėte ne Druskininkų, o kokio Vakarų Europos miesto meras? Ar Lietuvos vietos valdžios teisės ir pareigos atitinka Europos vietos savivaldos chartijos reikalavimus?

R.M.: Kitų valstybių, net ne tokių tolimų nuo Lietuvos, miestų merai nepradeda kiekvienos dienos su rūpesčiu, kur gauti lėšų kokiam projektui ar gatvėms sutvarkyti. O savivaldos Lietuvoje funkcijos tik siaurinamos ir mažinamos, ir tai neturi nieko bendra su chartija. Pavyzdžiui, už šilumos, vandens tiekimą atsakomybė tenka savivaldybei, o sprendimus dėl jų kainų priima Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Arba norima atsakomybę už socialines išmokas atiduoti savivaldybėms, tačiau reikiamo finansavimo užtikrinti nežadama.

VEIDAS: Tačiau ar garantuojate, kad, pavyzdžiui, kainos už šilumą būtų mažesnės, jei visa atsakomybė už šios paslaugos teikimą, taip pat ir kainos nustatymas tektų savivaldybei?

R.M.: Jei iškovotumėte Druskininkams galimybę atlikti eksperimentą – visiškai kontroliuoti šilumos tiekimo įmonę ir nustatyti šilumos kainą, iš karto pasirašau. Garantuoju, kad įmonė nebankrutuotų, investicijos būtų daromos, o šiluma vartotojams tikrai atpigtų. Neūkiškumas pagal galiojančius įstatymus daugmaž apribotas, Kainų komisija tai prižiūri. Bet vietoje galėtume stebėti kiekvieną procesą, įsigilinti į kiekvieną investiciją ir kokiu būdu ji daroma – ar perkama iš tos pačios įmonės, kuri tiekia šilumą, filialo, ar iš to, kas siūlo ne prastesnę prekę, bet pigiau.

VEIDAS: Tad kodėl tuomet savivaldybės kratosi atsakomybės būti ne tik valstybės biudžeto lėšas skirstančiomis socialinių išmokų kasininkėmis?

R.M.: Bet tokiu atveju negalima iš viršaus nuleisti naujų taisyklių. Jau ligi šiol buvo galimybė manipuliuoti gaunant pašalpas, o pagal naujai siūlomą tvarką tai bus dar lengviau. Tačiau niekas negarantuoja, kad bus skirtas toks finansavimas, koks reikalingas pašalpoms mokėti. Juk vidutinio dydžio savivaldybėje pašalpų sumos per pastaruosius trejus metus išaugo 4–12 mln. Lt, tad ką reikėtų daryti, jei paaiškėtų, kad reikia 15 mln. Lt?

VEIDAS: Visos savivaldybės verkia dėl pinigų stygiaus, tačiau kodėl jose taip skiriasi tvarka? Štai žiemą į Druskininkus atvažiavę vilniečiai negalėjo atsistebėti, kad čia nuvalytos gatvės. Kas, Jūsų manymu, trukdė tai daryti Vilniuje?

R.M.: Laikausi principo nieko bloga nekalbėti apie kolegas. Tik noriu pasakyti, kad tvarkantis ūkiškai, kaip savo kieme, atsakingai, galvojant, kad šalia tavęs yra tavo rinkėjai – žmonės, kuriems esi atsakingas, ir pasiekiama tokių rezultatų, kokius šiandien turim. Paslaugas dar galima gerinti, ir per metus kitus pasieksime lygį, kokio norėtume.

Kitur gal sunkiau sekasi dėl politinių dalykų. Vienas meras neišveš šiukšlių, nesutvarkys miesto, kad ir koks drūtas vyras būtų. Kad savivaldybėje vyktų rimti pokyčiai į gera, reikalingos dvi geros komandos. Pirma – taryba. Nors įstatymas apribojo, kad negalima tarybos posėdžio sušaukti per penkias minutes – reikia trijų parų, jei reikėtų skubaus sprendimo druskininkiečių labui, dar šiandien vakare taryba susirinktų ir jį priimtų. Antra komanda – savivaldybės administracija. Turime savo struktūroje įstaigų, kurios leidžia operatyviai spręsti problemas. Atsirado duobė šaligatvyje – užtenka ją pastebėti, ir galiu garantuoti, kad per pusvalandį jau bus atvykę žmonės jos tvarkyti. Be abejo, yra Druskininkuose nesutvarkytų takų, kaip ir visur. Bet pagal turimą biudžetą tvarkomės pakankamai operatyviai.

VEIDAS: Vis grįžtate prie biudžeto. Ar įžvelgiate centrinės valdžios piktą valią kažkaip ypatingai skriausti savivaldybes?

R.M.: Norėčiau, kad visa savivalda iš centrinės valdžios sulauktų daugiau supratimo ir pasitikėjimo, pūtimo į vieną dūdą, o ne taip kaip dabar: pats Seimas duoda gaires, kaip savivaldybėms dirbti, o paskui dėl asmeninių interesų vienas ar kitas Seimo narys ima reikalauti atimti kokią rinkliavą už atliekas, ima tąsyti savivaldybes po teismus, kad nereikėtų mokėti įmokų už turimą kaimo sodybą. Ar čia bendradarbiavimas tarp skirtingų valdžios lygių?

O per krizę nuskriausti buvo visi, bet niekam nebuvo tiek sumažinta lėšų, kiek savivaldybėms. Druskininkams savarankiškoms funkcijoms vykdyti buvo sumažinta 30 proc. Savivaldybių biudžeto formavimo metodikoje pasigendu priemonių, kurios skatintų savivaldybes ieškoti, kaip užsidirbti, padidinti pajamas, taupyti, nes dabar, kad ir kiek stengsiesi, visas nustatyto procento perviršis bus paimtas į centrinį biudžetą.

VEIDAS: Tačiau Druskininkų tarybos sprendimą uždirbti papildomai iš “galvos mokesčio” – 2 Lt už kiekvieną kurorto svečią – verslininkai žada skųsti teismui.

R.M.: Teismas visiems prieinamas. Tačiau ar tie patys ponai – nevardysiu jų pavardžių, ir taip didelėmis žvaigždėmis tapę – atsimena laikus, kai verslui buvo labai sunku, ir Druskininkų savivaldybė vieną įmonę atleido nuo mokesčių, kurie per kelerius metus sudarė 518 tūkst. Lt? O juk į tų ponų viešbučius žmonės važiuoja ne pagulėti jų lovose, o todėl, kad čia yra Druskininkai su visa infrastruktūra, mineraliniais vandenimis, gydomuoju purvu ir t.t. Dešimt metų tam tikra prasme skriausdami vietinį žmogų kūrėme turizmo infrastruktūrą. Galbūt laikas bent šiek tiek prisidėti prie jos išlaikymo ir verslui? Juolab didelė dalis šių lėšų bus skiriama reklamai, kurorto paslaugoms viešinti.

VEIDAS: Vis dėlto ar tasai Druskininkų atgimimas – ne skolų kaina?

R.M.: Yra nustatytas skolinimosi limitas ir jo neviršijame. Vykdome arti 100 mln. Lt vertės darbų, o esame pasiskolinę 15 mln. Lt. Manau, tai ne prasiskolinimas, o pasiskolinimas. Kodėl nesiimti šiandien darbų, kuriems dabar kokius 80 proc. lėšų gauname iš ES, o po kelerių metų viską mokėtume patys?

VEIDAS: Savivaldybės skundėsi, kad po apskričių panaikinimo negavo valdyti žemės. Tačiau vienas pagrindinių to argumentų – kad savivaldybės korumpuotos. Ar turite kontrargumentų?

R.M.: Nesakau, kad savivaldoje korupcijos nėra, tačiau ar Nacionalinėje žemės tarnyboje, anksčiau apskrityse – visi šventieji? Toks jausmas, kad Malinauskui turėtų mažiau rūpėti, kaip užbaigti žemės reformą, kaip formuoti sklypus, nei kažkokiam Vilniuje sėdinčiam klerkui. Raskite nors vieną pavyzdį pasaulyje, kur įvyko teritorinė reforma, po kurios funkcijos nutolintos nuo žmogaus. Antros tokios šalies, be Lietuvos, pasaulyje nežinau.

VEIDAS: Kodėl tuomet net Seimo nariai meta mandatą dėl galimybės eiti į tarybas, nors ten alga trigubai mažesnė?

R.M.: Mokėkite man dar daugiau, nei dabar gauna Seimo nariai, bet, sakau atsakingai, užuot ėjęs dirbti į Seimo rūmus, su daug didesniu malonumu grįžčiau supirkinėti grybų.

VEIDAS: Vis dėlto vėl kandidatuodamas į Savivaldybių asociacijos prezidentus parodote, kad turite ambicijų vadovauti plačiau nei vienai savivaldybei. Kodėl nenorite į Seimą ar Vyriausybę?

R.M.: Per daug karštas esu. Man šiandien savivaldybės žmonių interesai yra aukščiau nei asmeninė karjera, o tuose didžiosios valdžios postuose savęs nematau. Savivaldybių asociacijoje socialdemokratai turi 33 delegatus, konservatoriai – 20, kiti dar mažiau. Tad socialdemokratams nekelti kandidatūros atrodytų keista, o jie iškėlė mane.

VEIDAS: O kaip vertinate valdžios savivaldybėse dalybas, kai merais tapo partijų, laimėjusių vos porą mandatų, atstovai? Ar tiesioginiai merų rinkimai išgelbėtų nuo situacijos, kai rinkėjai pareiškia pasitikėjimą vienais, o valdo kiti?

R.M.: Dar 1998 m. pasisakėme už tiesioginius merų rinkimus. Tačiau merui turi būti suteiktos galios, teisės ir atsakomybė, priešingu atveju jis būtų vietinis klounas, kuris nieko negali spręsti, bet politiškai už viską atsako.
O apie tuos, kurie turėdami porą mandatų tapo merais, nenorėčiau nieko blogo sakyti – čia politiniai žaidimai, per kuriuos jie parodė, kad sugeba kalbėtis su kitomis partijomis.

VEIDAS: Kaip vertinate diskusijas, kad ir Lietuvai, kaip kai kurioms kitoms šalims, reikia turėti dviejų lygių savivaldą – rinkti seniūnus, o seniūnijoms suteikti finansinį savarankiškumą?

R.M.: Galima kalbėti apie Vilnių, Kauną, gal Klaipėdą, bet kitur tikrai to nereikia. Kiekvienoje seniūnijoje reikėtų sukomplektuoti specialistų aparatą, o jei juokausime – Lietuvoje visi būtų patenkinti valdžios priartinimu prie žmogaus tik tada, jei kiekvienai šeimai atstovautų po merą.

VEIDAS: Tai ką, be pradėtų darbų, užsibrėžėte padaryti Druskininkuose per šią kadenciją?

R.M.: Pastatyti prabangius, talpius, gražius Kultūros ar kongresų rūmus su tūkstančiu vietų – didžiausia Lietuvoje sale, dviem kino salėmis, mažojo teatro studija. Dar įrengti keltuvą iš miesto centro į slidinėjimo trasas, kad žmonės į jas galėtų keltis apžiūrinėdami miestą, gamtą, miškus. Dar turiu ir parako, ir daug minčių į priekį.

Apskričių viršininkų administracijų naikinimas nuo liepos 1-osios nereiškia, kad pradedama apskričių reforma, nes savivaldybės realiai papildomų funkcijų negauna, sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.

“Jokia reforma šiandien nėra daroma. Galutinis rezultatas – visiškas nulis. Savivaldybėms perduodamas tik vienas kitas objektas, neperduodant jokių funkcijų,” – interviu BNS sakė R.Malinauskas.

Pasak LSA prezidento, savivaldybėms perleidžiamas tik tam tikrų įstaigų pavaldumas.

“Funkcijų negavom, gavom tik vieną kitą įstaigą, įmonę ar objektą,” – tvirtino R.Malinauskas.

Jo teigimu, realią reformą ir valdžios priartinimą prie žmonių liudytų valstybinės žemės miestuose patikėjimo teise perdavimas savivaldybėms, tačiau po prezidentės Dalios Grybauskaitės veto žemės valdymas patikėtas Nacionalinei žemės tarnybai.

Anot R.Malinausko, prezidentės žingsnis rodo nepasitikėjimą savivalda Lietuvoje.

“Manau, kad rodo nepasitikėjimą savivalda. Neturint jokios informacijos, man sunku paaiškinti, kodėl buvo priimtas sprendimas,” – teigė R.Malinauskas.

Pasak Druskininkų mero, savivaldybės yra kur kas skaidresnės ir atskaitingesnės gyventojams nei kitos valdžios institucijos.

“Savivaldybėse daugiau skaidrumo, savivaldybės daug atviresnės ir atskaitingesnės gyventojams. Kuo du klerkai, sėdintys kažkokiuose rajonuose, paderinę su savo viršininkais, yra skaidresni?” – svarstė LSA prezidentas.

R.Malinauskas sakė šiuo metu neįžvelgiantis žemės valdymo patikėjimo Nacionalinei žemės tarnybai privalumų. Pasak Druskininkų mero, jei valstybinę žemę miestuose valdytų savivaldybės, dokumentų tvarkymas gyventojams truktų apie 3-4 mėnesius. Tuo metu žemės valdymą patikėjus Nacionalinei žemės tarnybai, dėl atsiradusių tarpininkų procesai esą truks iki 1,5 metų.

R.Malinausko manymu, savivaldybių biudžetai nėra pajėgūs užtikrinti tinkamo savivaldybėms perduotų įstaigų finansavimo.

“Jei nebus skiriamas papildomas finansavimas, apie tų įstaigų funkcijų užtikrinimą negali būti nė kalbos,” – sakė Druskininkų meras.

Už apskričių reformą atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM) skelbia, jog įstaigos savivaldybėms perduodamos kartu su jų išlaikymui skiriamomis lėšomis. Nuo šių metų liepos 1-osios iki gruodžio 31 dienos savivaldybėms perduodamų funkcijų ir įstaigų finansavimas esą bus vykdomas per ministerijų biudžetus, o nuo 2011 metų lėšos įstatymu bus numatytos konkrečioms savivaldybėms.

Savivaldybėms realiai negavus naujų funkcijų, pasak R.Malinausko, papildomų etatų taip pat neturėtų atsirasti.

“Neįsivaizduoju, kam galėtų būti reikalingi (papildomi etatai),” – sakė LSA prezidentas.

Vis dėlto tarp Kauno miesto savivaldybės tarybai pateiktų projektų, ketinama svarstyti ir didžiausio leistino savivaldybės tarnautojų ir darbuotojų, darbo užmokestį gaunančių iš savivaldybės biudžeto, skaičiaus padidinimą nuo 780 iki 799.

Tai esą reikalinga dėl Kauno apskrities viršininko administracijos vykdytų funkcijų socialinio aprūpinimo, švietimo, sveikatos priežiūros ir kitose srityse.

Pasak VRM, savivaldybėms planuojama perleisti tas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, kurios susijusios su mobilizacinio rezervo tvarkymu, turto rekvizicija, ypatingų statinių ir valstybinės reikšmės ir rizikos objektuose esančių statinių naudojimo priežiūra, taip pat sprendimų priėmimą išduoti leidimus naudoti žūklės plotus, medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų keitimo projektų tvirtinimą, statybos leidimų išdavimą bei apskrities viršininkų funkcijas švietimo srityje, nuteistųjų bendrojo lavinimo organizavimą.

Kaip skelbia ministerija, regioninės politikos įgyvendinimas, kaip ir anksčiau, bus vykdomas per regioninės plėtros tarybas. Apskrities viršininką taryboje pakeis Vyriausybės arba ministerijos deleguotas atstovas, tarybas aptarnaus regioninės plėtros biurai-distanciniai VRM padaliniai.

Gyventojai ir po apskričių reformos bus aptarnaujami apskričių teritorijose – ministerijų ir kitų valstybės institucijų padaliniuose bei savivaldybėse.