Lietuvoje viešėjęs JAV energetikos ambasadorius Eurazijos šalims R.Morningstaras žada, kad Europos dujų rinka nebebus monopolinė, o dujas galėsime pirkti ne tik iš Rusijos ar Azerbaidžano, bet net iš pačių JAV ar Irako.

Nuo praėjusių metų balandžio, kai energetikos guru vadinamas Richardas Morningstaras buvo paskirtas JAV energetikos ambasadoriumi Eurazijos šalims, svarbiausia jo užduotimi tapo Europos dujų rinkos monopolio išardymas. Vienas būdų tai padaryti – nutiesti “Nabucco” dujotiekį, kuriuo europiečiai, taip pat ir Lietuva, galėtų gauti dujų ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų tiekėjų, tarkime, Kaspijos jūros regiono šalių.

Už to slypi ir pačių amerikiečių interesai – tiek politiniai, tiek finansiniai. Tad R.Morningstaras daro viską, kad neišsipildytų praėjusią savaitę Rusijos vicepremjero Igorio Sečino išsakyti žodžiai, neva “Nabucco” apskritai neturi jokios ateities, taigi dėl jo apskritai neverta stengtis.

Tačiau JAV energetikos ambasadorius Eurazijos šalims turi savo argumentų, kodėl projektas nežlugs. Kokie jie – klausiame paties R.Morningstaro.

V.: Ar galima teigti, kad atstovaujate JAV interesams remti “Nabucco” dujotiekio projektą?

R.M.: “Nabucco” – tik dalis projekto. Mes labai palaikome “Nabucco” ir visą pietinę atšaką, tačiau Europai dar labai aktualu diversifikuotas ir nenutrūkstamas energijos tiekimas ir energetinis saugumas. Lietuvai ir visai Europai tai nepaprastai svarbu.

V.: Tačiau kol kas “Nabucco” dujotiekio projektas nevyksta itin sklandžiai. Nėra nei aiškių dujų pirkėjų, nei tiekėjų. Kokių dar esama sunkumų siekiant, kad 2015 m. šis dujotiekis pradėtų veikti?

R.M.: Neabejoju, kad pietinis vamzdynas tikrai veiks, o dujos iš Kaukazo ir Centrinės Azijos per Turkiją juo pasieks Europą.

“Nabucco” – tik viena iš jo altenatyvų. Pavyzdžiui, dar yra TIGI dujotiekis, jau dabar jungiantis Turkiją, Graikiją ir Italiją.

Žinoma, politine prasme “Nabucco” būtų tinkamiausias, ypač kalbant apie Centrinės ir Rytų Europos aprūpinimą dujomis, tačiau tai ne vien politika, tai – ir pinigai.

Gali būti, kad dujų tiekėjai nuspręs, jog projektas turi būti įgyvendintas etapais. Juk tai – komerciniai sprendimai.

V.: Bet juk gali būti, kad vienos ar kitos šalys atsisakys dalyvauti projekte vien dėl to, kad neturės lėšų nutiesti savo atšaką. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta, kad Bulgarija sutiko diskutuoti su Rusija dėl dujotiekio “South Stream” tiesimo, nes tam, kad galėtų nutiesti atšaką iki “Nabucco” ir iš jo apsirūpinti dujomis, jai trūksta 80 mln. JAV dolerių.

R.M.: Nenorėčiau komentuoti Europos šalių finansinių pajėgumų ir finansavimo apskritai, tačiau atkreipsiu dėmesį – jūs teisingai pastebėjote, kad Bulgarija sutiko tik padiskutuoti su Rusija. Netikiu, kad ji trauktųsi iš “Nabucco” projekto, nes šis jai yra pigesnių dujų garantija.

V.: O ar pakanka dviejų tiekėjų, – tarkime Rusijos ir kurios nors Kaspijos regiono šalies – kad dujos Bulgarijai ir kitoms Europos šalims iš tikrųjų atpigtų? Juk “Nabucco” vamzdynu, geriausiu atveju, bus tiekiama tik apie 5 proc. Europai reikalingų dujų?

R.M.: Taip, “Nabucco” vamzdynu iki 2020 m. planuojama tiekti apie 30 mlrd. kubinių metrų dujų, ir tai yra apie 5 proc. to, ką suvartoja europiečiai. Tai – nedidelis kiekis, kad galėtume kalbėti apie energetinio saugumo užtikrinimą. Dėl to ir sakau, kad “Nabucco” – tik viena iš alternatyvų. Tačiau ji ypač svarbi būtent Centrinei ir Rytų Europai.

V.: O kokios yra kitos? Pavyzdžiui, Lietuvai?

R.M.: Lietuva pasirinko labai gerą subalansavimo strategiją, kurioje atsižvelgiama į daugybę faktorių. Jūs bendradarbiausite su skirtingais savo kaimynais, o tai ir yra svarbiausia užsitikrinant energetinį saugumą.

Juk dabar, būnant Vilniuje, mes su jumis kalbame apie Pietų Europos vamzdynus, kurie aktualūs ir Lietuvai – tai rodo, kad visos šalys tarpusavyje susijusios, ir kalbant apie diversifikavimą, negalima atskirai paimti nei vienos šalies, nei kurio nors vamzdyno.

V.: O kas yra diversifikavimas kalbant apie tiekėjus? Kiek jų reikėtų Europai ir kokie jie galėtų būti, be Azerbaidžano, kuris pats dar neapsisprendęs? Juk ne taip seniai daug vilčių buvo dėta į Turkmėnistaną, bet šis jau atsuko nugarą ir dabar dujas tiekia Kinijai.

R.M.: Derybos vyksta su skirtingomis šalimis. Tas pats Azerbaidžanas svarsto, kada, kokiomis sąlygomis, kokiu mastu galėtų tiekti dujas. Dujų atsargų yra daug.

V.: Ar tiesa, kad derybos vyksta net su Iraku?

R.M.: Irakas turi labai daug dujų, ir neatmetu, kad ateityje jos galėtų būti tiekiamos Europai. Be to, yra ir kitų šalių Vidurio Rytuose, iš kurių būtų galima gauti dujų.

Kodėl nesvarstyti įvairių variantų. Negaliu teigti, kad Europa niekada nepirks dujų kad ir iš JAV. Mes jų turime labai daug.

V.: Galiausiai, paskutinis klausimas. Norėtųsi išgirsti Jūsų prognozes, kaip atrodys Europos dujų rinka po penkerių ar dešimties metų ir kiek dujos kainuos?

R.M.: To pasakyti neįmanoma. Žinau tik viena: Lietuva ir kitos šalys energetiškai bus daug saugesnės, nei yra dabar.