Praėjusį savaitgalį Prancūzijos verslo elitas laiką leido Provanse, aptarinėdamas naują reiškinį – „makronmaniją“.

Rima JANUŽYTĖ

Verslo atstovai nuo korporacijų vadovų iki bankininkų negaili liaupsių naujojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono sumanymams nuo rugsėjo reformuoti Prancūzijos darbo rinką.

Tokiems jo planams ką tik pritarė parlamentas, kuriame daugumą turi E.Macrono partija: E.Macrono vyriausybė liepos 4 d., antradienį, lengvai laimėjo balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo. Už vyriausybės programą balsavo 370 parlamentarai 577 vietų Nacionalinėje Asamblėjoje. Prieš balsavo 67, susilaikė 129 parlamentarai. Balsavimas vyko Prancūzijos premjerui Edouard‘ui Philippe‘ui pateikus planą dėl vyriausybės išlaidų mažinimo ir verslininkams palankią darbotvarkę.

Šiuo metu valstybės skola viršija 2,1 trln. eurų – tai yra beveik tiek pat, kiek sudaro metinį Prancūzijos bendrąjį vidaus produktą.

„Dėl 2,147 trln. eurų siekiančios skolos Prancūzijos ūkis – antras pagal dydį euro zonoje – nėra apsaugotas nuo spekuliacijų, – pareiškė premjeras, pirmą kartą kalbėjęs naujojoje Nacionalinėje Asamblėjoje. – Verslas turi norėti įsikurti ir vystytis mūsų šalyje, o ne kažkur kitur“, – įstatymų leidėjams sakė ministras pirmininkas.

Jis paskelbė, kad pelno mokestis per artimiausius penkerius metus bus sumažintas nuo 33 iki 25 proc. „Mes šokame ant vis labiau triukšmaujančio ugnikalnio“, – teigė premjeras.

Jis taip pat paskelbė apie ketinimus sumažinti valstybės išlaidas 3 proc. ir atskleidė planus dar šiais metais pasiekti, kad Prancūzijos biudžeto deficitas siektų ne daugiau kaip 3 proc. BVP.

Nors E.Philippe‘as nepaskelbė, kieno sąskaita 4 mlrd. eurų bus sumažintas valstybės biudžetas, bet pabrėžė, kad kai kurie planai sumažinti mokesčius bus atidėti.

Beveik visi antradienį pristatyti vyriausybės planai atitiko E.Macrono rinkimų pažadus.

E.Philippe‘as taip pat paskelbė apie „didįjį investicijų planą“, kurio vertė sieks 50 mlrd. eurų ir kuris bus įgyvendinamas aplinkosaugos, sveikatos, žemės ūkio ir transporto srityse.

Vis dėlto šie planai artimi tikrai ne visiems – ką jau kalbėti apie kraštutinius radikalus ar besikėsinančiuosius nužudyti: jaunas vyras, kuris kaltinamas grasinęs nužudyti šalies prezidentą per Bastilijos paėmimo dieną liepos 14-ąją, jau sulaikytas.

E.Macrono pertvarkai griežtai priešinasi šalies kairieji, prie to prisideda ir įtakinga profesinė sąjunga CGT, numatanti protestus ir streikus rugsėjo mėnesį.

Idėjų bendraautorė – A.Merkel?

Kraštutinių kairiųjų lyderis Jeanas Lucas Melenchonas kaltino E.Macroną dėl to, kad šis „stumia“ Europos Sąjungos biudžeto rekomendacijas, esą skandinančias Prancūziją ir pančiojančias Graikiją. „Mes juk išsirinkome E.Macroną, ne ponią Angelą Merkel“, – Asamblėjai pareiškė politikas, turėdamas omenyje, kad A.Merkel – griežta taupymo šalininkė.

E.Macronas ir pats neslepia simpatijų Vokietijos kanclerės požiūriui. Be to, Vokietiją jis buvo pasirinkęs ir pirmam savo oficialiam užsienio vizitui. O ten nepabijojo pasidalyti planais reformuoti ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą.

E.Macronas pasinaudojo proga paraginti atlikti istorinį Europos „pertvarkymą“. Dar vykstant rinkimų kampanijai jis iškėlė idėjų, kaip būtų galima reformuoti euro zoną, ir pabrėždavo, kad šis valiutos blokas negali toliau eiti ta pačia kryptimi, jeigu nenori protestų ir populizmo stiprėjimo. Tarp reformų, kurių nori E.Macronas, yra atskiras biudžetas euro zonai, jos parlamentas ir finansų ministras.

Tačiau šie pasiūlymai sukėlė nerimo Berlynui. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble perspėjo, kad tokioms didelėms reformoms reikėtų ES sutarties pakeitimų, bet juos pasiekti esą „nerealu“ Europoje stiprėjant antieuropietiškam populizmui.

Pati A.Merkel tokia kritiška naujojo kolegos atžvilgiu nebuvo. „Vokietijos požiūriu, įmanoma keisti sutartį, jei yra prasmės tai daryti. Jei galime pasakyti, kodėl, kam, kokia prasmė, tuomet Vokietija bus pasirengusi“, – pareiškė kanclerė.

Tai rodo, kad A.Merkel – E.Macrono pusėje. Jei ne dėl Europos, tai bent dėl Prancūzijos reformavimo, nes jei būtų įgyvendintas principas „senos skolos tampa bendros visoms euro zonos šalims“, Prancūzijos skola išties rimtai prislėgtų kitas euro zonos šalis.

Viešos „Brexit“ konferencijos

Naujausias E.Macrono sumanymas, beje, taip pat ne be A.Merkel indėlio, – viešos konferencijos Europoje apie ES po „Brexit“.

E.Macronas pranešė, kad iki 2017 metų pabaigos Prancūzija ir Vokietija visoje Europoje pradės rengti „demokratinius suvažiavimus“. „Jais bus siekiama sustiprinti Europos Sąjungą po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos“, – pareiškė E.Macronas, Versalyje sakydamas kalbą, kurioje išdėstė būsimo savo penkerių metų darbo prezidento poste prioritetus.

Šie suvažiavimai, kuriais bus siekiama „atkurti Europą“, vyks nacionalinių debatų ES klausimais forma.

Prancūzijos lyderis sakė suprantantis, kodėl tiek daug europiečių ES laiko biurokratine, atitolusia ir beširde. Todėl siekiant, kad piliečiai labiau įsitrauktų į ES veiklą, Prancūzija ir Vokietija organizuos konferencijas, kuriose galės dalyvauti kiekvienas.

E.Macronas taip pat sakė, kad Europos valstybės turėtų artimiau bendradarbiauti teikdamos pagalbą politiniams pabėgėliams, kovodamos su nelegaliu migrantų gabenimu ir stiprindamos savo sienas.

Pasak E.Macrono, Europos Sąjunga apskritai „prarado savo kelią“, todėl jis paragino naująją lyderių kartą atgaivinti Bendriją. „Europos statybą susilpnino biurokratijos plitimas ir dėl to didėjantis skeptiškumas. Pastarieji 10 metų buvo žiaurūs Europai. Nors krizes mums pavyko įveikti, mes praradome savo kelią“, – sakė E.Macronas.

Pasak prezidento, „darbotvarkių ir tvarkaraščių tironija bei techninės suktybės ir vingrybės“ turi būti užmirštos. „Mums kaip niekada reikalinga Europa. Vieninga Europa“, – į Versalį išklausyti pompastiškos jo kalbos sukviestiems aukštųjų ir žemųjų parlamento rūmų nariams dėstė E.Macronas.

Pykstasi su Rytų Europa

Žinia, vienybę kiekvienas gali suprasti ir interpretuoti kaip tinkamas. Pats E.Macronas jau spėjo susipykti su kai kurių Rytų Europos šalių vadovais, mat dar kadencijos pradžioje išdėstė kai ką įžeidusius planus apsaugoti Prancūziją nuo pigios darbo jėgos.

Rytų lyderius E.Macronas užgavo pareiškęs, kad sieks pakeisti du dešimtmečius galiojančią ES taisyklę, leidžiančią bendrovėms laikinam darbui samdyti specialių įgūdžių turinčių žmonių. Paryžius kritikuoja tokią tvarką – teigiama, kad dėl to prancūzai netenka darbo vietų, nes užsieniečiams mokami mažesni atlyginimai.

Aštuoniuose Europos laikraščiuose išspausdintame interviu E.Macronas tada pareiškė: „Europa nėra prekybos centras. Europa yra bendras likimas. Kodėl įvyko „Brexit“? Nes darbuotojai iš Rytų Europos atėjo užimti britų darbo vietų.“

Pagal minėtą ES taisyklę Prancūzijos bendrovėms leidžiama samdyti darbuotojų iš Rytų Europos laikinam darbui, bet jiems privalo būti mokamas Prancūzijoje galiojantis minimalus darbo užmokestis. Tačiau tokiu atveju jiems netaikomi Prancūzijoje dideli socialiniai mokesčiai. Praktikoje daugelis įmonių naudojasi šia programa ir atsiveža pigesnės darbo jėgos, dažnai iš Rytų Europos. Prancūzijoje tai vadinama socialiniu dempingu.

Dažnai pasitaiko ir piktnaudžiavimo atvejų: darbuotojai nedeklaruojami, jiems mokamas mažesnis nei minimalus darbo užmokestis arba darbuotojai dirba ilgiau, nei leidžiama.

Atšauks nepaprastąją padėtį

E.Macronas nepamiršta ir terorizmo klausimo. Gimtajai Prancūzijai jis žada nuo rudens atšaukti nepaprastąją padėtį, įvestą dėl džihadistų išpuolių 2015-ųjų lapkritį, kai žuvo 130 žmonių. „Aš atkursiu Prancūzijos žmonių laisves, šį rudenį atšaukdamas nepaprastąją padėtį, nes tos laisvės yra išankstinė stiprios demokratijos egzistavimo sąlyga“, – kalbėjo jis parlamentarams.

Praėjusį mėnesį Prancūzijos lyderis pristatė naują griežtą antiteroristinį įstatymą, leisiantį pagaliau šalyje atšaukti nepaprastąją padėtį, kurios terminas buvo pratęstas jau penkis kartus. Dabartinis nepaprastosios padėties terminas turėtų baigtis liepos 15-ąją. Manoma, kad E.Macrono centristinė vyriausybė jį dar kartą pratęs iki lapkričio 1 dienos, kol bus parengtas naujasis įstatymas. Nepaisydamas žmogaus teisių gynimo grupių, tarp jų „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“, nerimo, kad naujasis įstatymas visam laikui, ne tik esant nepaprastajai padėčiai, suteiks ypatingų galių saugumo pareigūnams, Prancūzijos aukščiausiasis administracinis teismas jį palaimino.

Praėjusį mėnesį „Amnesty International“ skundėsi, kad Prancūzijos pareigūnai piktnaudžiauja antiteroristinėmis priemonėmis slopindami teisėtus protestus. Naujasis antiteroristinis įstatymas suteiktų pareigūnams daugiau galių imtis veiksmų, siekiant užtikrinti, esant pavojui, kokio nors renginio arba vietos saugumą, negavus tam atskiro teismo leidimo. Policija taip pat galėtų nuspręsti iki šešių mėnesių uždaryti maldos namus, jei jie įtariami terorizmo kurstymu. Tačiau ministras pirmininkas E.Philippe‘as tikina, kad įstatymo projekte numatyta teisinga pusiausvyra tarp pagarbos laisvėms ir saugumo užtikrinimo.

Tarp E.Macrono planų – ir naujas įstatymas, kuriuo parlamentarų skaičius abejuose rūmuose būtų sumažintas trečdaliu. Pasak E.Macrono, parlamentarų mandatų skaičiaus mažinimas – vienas jo rinkimų kampanijos pažadų – turėtų teigiamą poveikį bendrai parlamento darbo kokybei.

Priminsime, kad Prancūzijos Senatas turi 348, o žemesnieji parlamento rūmai Nacionalinė Asamblėja – 577 narius.

Prezidentas taip pat pasiūlė keisti rinkimų sistemą, siekiant pagerinti proporcingą atstovavimą, „kad parlamente būtų teisingai atstovaujama visoms tendencijoms“.

Didžiausias G-20 galvos skausmas sunkiai, bet išspręstas: visos šalys, išskyrus JAV, įsipareigojo laikytis Paryžiaus susitarimo dėl kovos su visuotiniu klimato atšilimu. Tačiau kiti klausimai ir toliau kabo ore.

Rima JANUŽYTĖ

Šeštadienį paskelbtame baigiamajame G-20 susitikimo dokumente 18 šalių ir Europos Sąjunga atnaujino pažadą laikytis Paryžiaus klimato susitarimo, kartu pripažindamos JAV sprendimą iš sutarties pasitraukti.

Pastangos pasirašyti tokį dokumentą kainavo daug įtampos ir laiko. Hamburge susirinkę derybininkai baigiamąjį pranešimą rengė iki paryčių ir jiems pavyko bent jau sudaryti įspūdį, kad Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas ir kitų pajėgiausių pasaulio ekonomikų lyderiai rado bendrą kalbą.

Tiesa, kiek vėliau Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad po Amerikos pasitraukimo jis abejoja ir dėl savo šalies įsipareigojimų susitarimui.

Tačiau bent jau formaliai viskas išdėstyta juodu ant balto.

Keblesnis klausimas – laisvosios prekybos sutartis. JAV vadovo žinutės – gana prieštaringos, nes anksčiau jis ne kartą sakė, kad nepritaria laisvajai prekybai, o štai viešėdamas Vokietijoje pareiškė nesąs nusiteikęs prieš laisvąją prekybą, „bet laikosi pozicijos, kad bet kokie susitarimai dėl prekybos turi saugoti JAV pramonę“. Be to, pažadėjo artimiausiu metu vykti į Londoną ir sudėti taškus ant „i“ sprendžiant laisvosios prekybos dilemą.

„Konstruktyvus dialogas“… su Rusija?

Ne mažiau dėmesio sulaukė ir pirmas asmeniškas D.Trumpo susitikimas su Vladimiru Putinu, tapęs ir pirmąja JAV bei Rusijos akistata per pastaruosius dvejus metus. Susitikimas vyko už uždarų durų ir truko bene dvi valandas, tad ekspertai gali tik spėlioti, apie ką dviejų pasaulio galybių lyderiai šnekėjosi.

Iš jų pareiškimų po susitikimo spręsti galime ne kažin ką. Rusijos prezidentas pareiškė, kad tikisi savo šalies ir JAV bendradarbiavimo pagerėjimo. Be to, komplimentu D.Trumpui galima laikyti V.Putino žodžius, esą Amerikos prezidentas tikrame gyvenime labai skiriasi nuo matomo per televiziją. „Trumpas, kurį matai per televiziją, labai skiriasi nuo tikrojo Trumpo. Jis puikiai supranta, su kuo kalba, ir greitai atsako į klausimus. Manau, asmeniniai santykiai užsimezgė“, – Hamburge žurnalistams sakė V.Putinas.

Rusijos lyderis teigiamai įvertino galimybes atkurti JAV ir Rusijos santykius. „Yra visos priežastys manyti, kad galėsime bent iš dalies atkurti tą bendradarbiavimo lygį, kurio mums reikia. Labai to tikiuosi ir man atrodo, kad tam tikras pamatas jau sukurtas. D.Trumpo administracija atrodo ne tokia nelanksti dėl karo Sirijoje, kuriame Maskva ir Vašingtonas remia skirtingas konflikto šalis. Man atrodo, kad JAV pozicija dėl Sirijos tapo pragmatiškesnė. Esama supratimo, kad jei sujungsime savo pastangas, galėsime daug pasiekti“, – sakė V.Putinas.

Priminsime, kad Rusija ir JAV sutiko su supratimo memorandumu dėl deeskalavimo zonos sukūrimo Pietvakarių Sirijoje nuo sekmadienio vidurdienio. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, šį ugnies nutraukimą prižiūrės Rusijos karo policija, veiksmus koordinuodama su jordaniečiais ir amerikiečiais.

D.Trumpas susitikimu su V.Putinu irgi atrodė patenkintas. JAV prezidentas sekmadienį pareiškė, kad jau laikas konstruktyviai dirbti su Rusija ir kad jo kolega Rusijos prezidentas V.Putinas „karštai neigė“ kišimąsi į JAV prezidento rinkimus 2016 m.

Beje, grįžęs į JAV, tviterio paskyroje D.Trumpas pareiškė „stipriai spaudęs“ V.Putiną dėl kišimosi į JAV prezidento rinkimus: „Aš stipriau spaudžiau prezidentą Putiną, du kartus, dėl Rusijos kišimosi į mūsų rinkimus. Jis karštai neigė tai… Dabar pats laikas žengti į priekį ir konstruktyviai dirbti su Rusija!“

Tiesa, kai kurie analitikai tokiu D.Trumpo spaudimu abejoja, juo labiau kad kelios dienos prieš susitikimą su V.Putinu D.Trumpas atsisakė tiesiai atsakyti, ar Rusija, konkrečiai V.Putinas, mėgino daryti įtaką rinkimams.

Tiek pat abejonių gali kelti ir V.Putino žodžiai, esą susitikimo metu D.Trumpas priėmė jo paneigimą dėl kišimosi į rinkimus. „Trumpas uždavė daug klausimų ir aš į juos atsakiau. Man atrodo, kad jis pripažino ir priėmė šiuos atsakymus“, – sakė V.Putinas.

Pasak JAV valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono, dalyvavusio dvi valandas ir 15 minučių trukusiame susitikime, „V.Putinas ir D.Trumpas apie įtarimus dėl kišimosi labai energingai ir ilgai keitėsi nuomonėmis“, tačiau paklaustas, ar D.Trumpas priėmė V.Putino paneigimą, R.Tillersonas nieko neatsakė.

Beje, žiniasklaidos dėmesio sulaukė ir bičiuliškas D.Trumpo žmonos Melanios pašnekesys su V.Putinu: penktadienio vakarienės nuotraukose matyti, kad ji su Rusijos lyderiu sėdėjo greta ir nestigo bendrų temų.

Ką tokios JAV ir Rusijos „konstruktyvaus dialogo“ paieškos reiškia globaliu mastu?

Kai kurių analitikų nuomone, dvi pasaulio galybės mėgins visus svarbiausius pasaulio klausimus spręsti tarpusavyje, Europą nustumdamos į šoną.

Nors prieš G-20 susitikimą tiek JAV, tiek Rusija pasiuntė signalų apie sritis, kuriose kompromisai esą negalimi, t.y., Šiaurės Korėją ir Ukrainą, tačiau „Stratfor“ analitikų nuomone, visai galimas dalykas, kad kompromisų bus ir šiais klausimais.

Nuraminimai iš Varšuvos

Ar dėl geresnių santykių su Rusija JAV „paaukotų“ Ukrainą? Ar nerimauti turėtų Baltijos šalys?

Nuraminti mus lyg ir turėtų D.Trumpo pareiškimai, nuskambėję G-20 susitikimo išvakarėse Varšuvoje. Tūkstančiams susirinkusių žmonių JAV prezidentas pasakė, kad JAV yra įsipareigojusios ginti Lenkiją ir regiono valstybes.

Sakydamas kalbą Amerikos prezidentas dar kartą patvirtino jo šalies įsipareigojimą NATO 5-ajam straipsniui. Jis pabrėžė, jog Jungtinės Valstijos „ne tik žodžiais, bet ir veiksmais yra pademonstravusios, kad mes tvirtai remiame 5-ąjį straipsnį – bendros gynybos įsipareigojimą“.

Tiesa, jis taip pat pridūrė, kad „žodžius lengva pasakyti, tačiau svarbu veiksmai“.

Tokie žodžiai gali skambėti kaip pažadas, bet juose galima išgirsti ir užuominą, kad aklai tokiais pažadais tikėti neverta. Juolab kad iš D.Trumpo Europa pastaruosius pusę metų girdi itin keistus signalus ir nesulaukia akivaizdžios paramos. 

Tiesa, Amerikos prezidentas pagyrė Lenkiją už tai, kad ji laikosi NATO duoto įsipareigojimo didinti išlaidas gynybai, ir pabrėžė, kad „jūsų rodomas pavyzdys tikrai yra nuostabus“. Pasinaudodamas proga jis paragino ir kitas NATO nares didinti savo išlaidas gynybai.

Anot D.Trumpo, Lenkija dabar yra viena labiausiai įsipareigojusių NATO aljanso narių (Lenkija yra viena iš penkių NATO narių, gynybai skiriančių bent du procentus BVP). Jis taip pat pridūrė, kad Lenkija „atgavo vienos iš pirmaujančių šalių pozicijas Europoje, kuri yra stipri, vientisa ir laisva“.

„Šio didingo regiono piliečiai, Amerika nekantrauja plėsti partnerystę su jumis. Mes sveikiname stipresnius prekybos ir komercijos ryšius, jums plečiant savo ekonomiką, ir esame įsipareigoję saugoti jūsų priėjimą prie alternatyvių energijos tiekimo šaltinių, kad Lenkija ir jos kaimynės daugiau niekada nebūtų laikomos vieno energijos tiekėjo įkaitėmis“, – ketvirtadienį Varšuvos Krasinskio aikštėje pareiškė D.Trumpas.

Į susitikimą atvyko vadovai iš 12 regiono valstybių, esančių prie Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų, – valstybių, kurias pastaraisiais metais Vašingtonas stengiasi nuraminti, pasiuntęs papildomų karinių pajėgumų į Baltijos šalis, Lenkiją, Rumuniją.

Toks „nuraminamasis“ vizitas, kurio metu D.Trumpas susitiko ir su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, tapo puikia G-20 susitikimo preliudija, tačiau gražius mažesnių ar mažau įtakingų valstybių vadovams ištartus žodžius vėliau užgožė veiksmai per G-20 susitikimą. „Apie tai, kaip sekasi diskutuoti, nenoriu net kalbėti“, – sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, jau ne kartą leidusi suprasti, kad su D.Trumpu kalbėtis, švelniai tariant, nėra lengva.

Juolab kad šį sykį, kaip pastebi analitikai, tarp G-20 šalių lyderių išryškėjo interesų, susitarimų, aljansų svarba.

Popiežius nerimauja dėl migrantų

Įdomu tai, kad apie G-20 susitikimą savo nuomonę pareiškė ir popiežius Pranciškus, irgi atkreipęs dėmesį į susitarimus ir aljansus. Jis neslėpė, kad Vokietijoje vykęs Didžiojo dvidešimtuko viršūnių susitikimas jam kelia nerimą dėl potencialiai „labai pavojingų aljansų“ tarp pasaulio lyderių, mat jie žada ypač skaudžias pasekmes migrantams. „Nerimauju dėl labai pavojingų aljansų tarp galingųjų šalių, kurių požiūris į pasaulį yra iškreiptas: Amerikos ir Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos, Rusijos prezidento V.Putino ir Sirijos prezidento Basharo al Assado – dėl karo Sirijoje“, – sakė pontifikas duodamas interviu Italijos dienraščiui „La Repubblica“.

„Šis pavojus susijęs su imigracija. Šiandieniniame pasaulyje mūsų pagrindinė ir, deja, didėjanti problema yra neturtingųjų, silpnųjų, atskirtųjų, tarp jų migrantų, reikalai“, – pabrėžė jis ir atkreipė dėmesį į šalis, „bijančias migrantų invazijos“.

Štai kodėl esą G-20 jam kelia susirūpinimą: jis daugiausia smogia imigrantams.

Kalbėdamas apie Europą, „turtingiausią žemyną visame pasaulyje“, nuo 2015 m. patiriantį šimtų tūkstančių migrantų ir pabėgėlių antplūdį, pontifikas perspėjo jo lyderius nesusivilioti iliuzija, kad bus įmanoma uždaryti savo valstybių sienas.

Penktadienį Pranciškus paragino G-20 lyderius siekti „labiau įtraukiančio ir tvaresnio pasaulio ekonomikos augimo“, taip pat priminė apie kančias, 30 mln. žmonių patiriamas konfliktų ir bado krečiamuose regionuose, ypač Afrikoje ir Jemene.

Prieš penkiasdešimt metų pasaulyje pradėjo veikti pirmasis bankomatas. Jį „Barclays“ bankui sukūrė išradėjas Johnas Shepherdas-Barronas.

Rima JANUŽYTĖ

Prie bankomato, pastatyto banko Enfildo skyriuje šiaurinėje Londono dalyje, tuokart išsirikiavo ilgutėlė jį išbandyti norinčių smalsuolių eilė, o pirmasis grynųjų pinigų iš šio nematyto aparato išsiėmė aktorius Regas Varney, atlikęs vaidmenį britų komediniame televizijos šou „On the Buses“.

Netrukus Londone pradėjo veikti dar penki „Barclays“ bankomatai.

Auksiniam jubiliejui paminėti praėjusią savaitę „Barclays“ pirmąjį bankomatą pavertė auksiniu, prikalė atminimo lentelę ir patiesė raudoną kilimą.

Praėjus penkiasdešimčiai metų dabar pasaulyje yra per tris milijonus bankomatų. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu yra 1152 bankomatai, veikia trys bankomatų tinklai: nuosavą valdo „Swedbank“, į kitą susijungę SEB ir DNB, o į trečią – Šiaulių bankas, „Nordea“, „Danske“ ir „Citadele“.

Toks bankomatų skaičius – palyginti nedidelis, jei skaičiuosime, kiek gyventojų aptarnauja vienas bankomatas (Lietuvoje – apie 2,5 tūkst.). Mat Didžiojoje Britanijoje laikomasi principo – vienas bankomatas tūkstančiui gyventojų. Tad šioje šalyje, kur gyvena 65 mln. žmonių, yra apie 70 tūkst. bankomatų. Iš jų 2016 m. išimta 175 mlrd. svarų, o vien Kalėdų laikotarpiu – apie 730 mln. svarų.

Grynieji vis dar valdo rinką

Šį mėnesį minima ir dar viena sukaktis – prieš tris dešimtmečius, 1987-ųjų birželio 3 d., tas pats „Barclays“ pristatė pirmąją debetinę kortelę. Nors pastaruoju metu itin sparčiai populiarėja elektroninė prekyba, bekontaktės kortelės ir kitos technologijos, tačiau jubiliejus švenčiantys išradimai – bankomatai ir kortelės, kaip ir patys grynieji pinigai, vis dar yra nepaprastai svarbūs. Pavyzdžiui, grynieji šiuo metu tebėra pagrindinė atsiskaitymo už prekes ir paslaugas priemonė. Tiesa, prognozuojama, kad po dešimties metų Vakarų Europoje grynųjų pinigų dalis rinkoje sudarys apie 20 proc., tad, tikėtina, sumažės ir bankomatų.

Patys bankomatai irgi keičiasi. „Bankomatai turi tenkinti šiandienos klientų poreikius, todėl jie nuolat keičiasi ir didėja. Jau yra bankomatų, kuriuose galima kelių mygtukų paspaudimu skirti pinigų labdarai, įsigyti pašto ženklų ar net pateikti paraišką kreditinei kortelei gauti. Pažengusios technologijos reiškia, kad bankomatai dabar yra saugesni ir universalesni. Pavyzdžiui, pinigams išsigryninti bankomate jau nebūtina kortelė – tam pakanka mobiliojo telefono“, – sako technologinių paslaugų bendrovės „Accenture“ mokėjimų padalinio vadovas Jeremy Lightas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Lietuvos intelektualų bendruomenė „Santara-Šviesa“ šiandien sau kelia jau visai kitokius tikslus nei prieš šešis dešimtmečius. Šio judėjimo pradininkai – išeiviai iš Lietuvos. Apie tai, kas šiandien yra santariečiai, kokiomis idėjomis jie maitina Lietuvos kultūrinį ir politinį gyvenimą, kalbamės su literatūrologu, literatūros kritiku, leidėju Sauliumi Žuku.

Rima JANUŽYTĖ

– Praėjusią savaitę Molėtų rajone, Alantoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas rinkosi jau 60 kartą. Kaip šis judėjimas evoliucionuoja, ką dabar reiškia būti santariečiu?

– Buvimas santariečiu visuomet bylojo apie pritarimą tam tikroms vertybėms, jų puoselėjimą. Bet šio judėjimo tikslai kito. Vienokie jie buvo sovietmečiu, kai „Santaros-Šviesos“ susitikimai vykdavo tik Amerikoje. Juk tik paskutiniais sovietmečio metais, šiek tiek atšilus klimatui, į šiuos susitikimus nuvykdavo ir vienas kitas žmogus iš Lietuvos.

Susitikimus pradėjus rengti Lietuvoje, o juose aktyviai dalyvaujant ryškiausiems mūsų emigracijos autoritetams – Vytautui Kavoliui ir kitiems, mums tai reiškė liberalaus kultūrinio gyvenimo parametrų perkėlimą į Lietuvą.

Kai Lietuva prezidentu išsirinko Valdą Adamkų, „Santaros-Šviesos“ idėjos natūraliai tapo valstybinio masto. V.Adamkaus požiūris į gyvenimą – visuomenės atvirumas, tolerancija – tapo visos šalies vertybėmis. Tai buvo „Santaros“ idėjų kulminacija.

– Ar ši kulminacija vis dar tęsiasi?

– Tokios kulminacijos, kokia buvo V.Adamkaus prezidentavimo metais, jau nebėra. Nors negali sakyti, kad V.Adamkui baigus kadenciją „Santaros“ idėjos išnyko, – kai kurios jų yra gana gerai įsitvirtinusios. Tarkime, Lietuvos užsienio politika tuoj po nepriklausomybės atkūrimo buvo suformuluota remiantis Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos, kitų intelektualų politinėmis nuostatomis. Tuo metu „Santaros“ įtaka buvo didelė, ji pasireiškė visur.

Paskui vienas po kito išėjo dabartinių santariečių mokytojai – išeivijos metrai, kurie mums buvo tikras autoritetas. Jų nelikus dažniau pradėjome kelti klausimą, kas mes per organizacija, kaip ji turi veikti, kieno nuomonė čia turi būti pagrindinė. Atsirado daugiau diskusinių dalykų. Bet tokia diskusinė platforma yra patraukli ir reikalinga.

– Paminėjote „Santaros“ įtaką formuojant valstybės pamatus. O kiek santariečių idėjos gali veikti ir veikia kasdienius politinius klausimus ir procesus?

– Aš nesu pats aktyviausias organizatorius, tik kartais pasirodau susitikimuose, bet galiu pasakyti viena: į konkretybes per daug nesigilinama, nesvarbu, ar tai politinės aktualijos, ar kokie nors tuo metu vykstantys skandalai. „Santaros“ susitikimuose diskutuojama bendresnėmis temomis. Žinoma, įskaitant ir politines temas, aspektus, pavyzdžiui, santykius su Rusija.

– Arba su Lenkija? Juk Lietuvos intelektualai dažnai pabrėžia, kad santykiai su šia kaimyne yra blogi.

– Taip, vienareikšmiškai. Bet ką tu gali padaryti? Užsienio reikalų ministrui ar Prezidentei kalbų neparašysi. Pusės problemų neliktų, jei būtų paklausyta „Santaros“ ir tokių intelektualų, kaip Egidijus Aleksandravičius ar Alfredas Bumblauskas. Tiesa, A.Bumblauskas „Santaroje“ tiesiogiai mažiau dalyvauja, bet savo dūšia jis yra tikras santarietis.

– Sakote, kad būtų gerai, jei santariečių kas nors paklausytų. O juk kai kuriose šalyse tokie intelektualai, valstybės mąstymo branduolys, prašomi išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu valstybei svarbiu klausimu, į juos kreipiamasi patarimų, konsultacijų.

– Nors yra tekę girdėti užsienio svečius stebintis, kad Lietuvoje egzistuoja toks judėjimas, kurio diskusijos niekam nedarytų gėdos, bet kad kokia Užsienio reikalų ministerija paklaustų „Santaros“ narių, kaip jie vertina vieną ar kitą dalyką, – to tikrai neatsimenu. Pačioje nepriklausomybės pradžioje į „Santarą“ rinkdavosi ir politinis elitas, vykdavo gana stiprios ir audringos intelektualinės diskusijos.

Bet tam, ką jūs sakote, vis tiek reikalinga kažkokia institucija, arbitras. Kas juo galėtų būti? V.Kavolio nebėra, o šiandien tokių aiškių lyderių, koks būdavo jis, neturime.

Mes galime diskutuoti, pasvarstyti, bet ar galime prieiti prie kažkokios rezoliucijos, kurią visa „Santara“ po balsavimo pasirašytų? Tokios praktikos nėra. Diskusijos vyksta per daug neįsipareigojant.

– Šių metų „Santaros“ susitikimo pagrindinė tema, matyt, yra Algirdas Julius Greimas.

– A.J.Greimo kolegos ir mokiniai šiemet sudarė stiprų „Santaros“ susitikimo branduolį. Skirta laiko ir dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmosios dalies pristatymui. Čia pateikiama labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A.J.Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pokalbiai, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F.Brodeno studija apie A.J.Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.

A.J.Greimo potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas. Pradedant jo mitologinėmis studijomis ar mokymu, kaip skaityti tekstus – tiek poeziją, tiek mitologinius ar tautosakos tekstus, baigiant jo kultūros projektais. Ačiū Dievui, jis sulaukė nepriklausomybės, paskui buvo parašęs „Pro memoria“ tumetiniam Lietuvos vadovui prof. Vytautui Landsbergiui apie tai, kokia Lietuva turėtų būti ateityje. Ten kalbama apie labai daug aktualių dalykų – Arūnas Sverdiolas apie tai skaitė pranešimą. Kiti iš įvairių pusių pasižiūrėsime į A.J.Greimo palikimą, aktualumą.

A.J.Greimą mums skaityti ir skaityti. Nes jis aprėpia plačius ne tik humanitarinių, bet ir socialinių dalykų plotus.

– Kai sakote, kad A.J.Greimo potencialas neišnaudotas, ką konkrečiai turite omenyje? Kaip galime „panaudoti“ A.J.Greimą XXI amžiuje?

– Turiu omenyje jo įtaką. A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro absolventai, kurių yra labai gausus būrys, dirba reklamos ir įvairiose kitose srityse, ten, kur siejamas humanitarinis ir socialinis žinojimas, ieškoma bendrumų. A.J.Greimas pasitarnautų etnografiniuose, lietuvių kultūros praeities tyrinėjimuose, kur yra likę nepagrįstai daug romantizmo. To romantizmo mes paskui mokome mokinius, o galiausiai stebimės, kodėl jie kalba tokiomis romantinėmis klišėmis. Remiantis A.J.Greimu galima pasitelkti kritiką ir labai daug ką padaryti. Tai stumia dalykus į priekį.

Netgi mūsų noras atnaujinti švietimą – A.J.Greimas pasitarnautų ir čia, nes jis moko, kaip skaityti. Pavyzdžiui, mūsų skaitymo gebėjimai, kaip rodo tyrimai, yra labai menki ir toliau menkėja. Panaudojant keletą fundamentalių A.J.Greimo idėjų galima tai pakeisti.

Taip, A.J.Greimo tekstai dažnai sudėtingi, o norint paskaityti grynąją jo semiotiką reikalingas ir specialus pasirengimas, bet viskas ar beveik viskas yra persakyta paprastai. Visa tai galima pritaikyti labai plačiai.

– Švietimas jums itin svarbi tema ir kaip žmogui, ir kaip santariečiui, ir kaip vadovėlių leidėjui. Kokio postūmio švietimo srityje jums norėtųsi labiausiai?

– Dabar daug šnekų apie norą atnaujinti švietimą. O mes jau ir naujiname. Pavyzdžiui, dabar autorių grupė rašo penktų–dešimtų klasių vadovėlius pagal naują lietuvių kalbos ir literatūros programą. Išsikeltas uždavinys atsižvelgti į tarptautinių tyrimų kriterijus ir rezultatus. Šie tarptautiniai tyrimai nereikalauja kokių nors tekstų skaitymo – jie reikalauja skaitymo kokybės.

Ir tam pasiekti kai kuriais atvejais reikia gana esmingo posūkio. Pagal vidurinėje mokykloje susidėliojusią tradiciją skaitomas koks nors kūrinys, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Ubagas“. Tuomet mokomasi, kaip jį suprasti, o žinių patikrinimo metu vertintojai tikisi išgirsti tai, kokios interpretacijos buvo mokomasi.

Bet iš esmės reikėtų mokyti ne pakartoti žinias, t.y. atkartoti „Ubago“ interpretaciją, o mokytis, remiantis šiuo kūriniu, analizuoti bet kokį kitą. Tokiu atveju patikrinimo metu turėtų būti analizuojamas bent jau kitas J.Biliūno apsakymas, šį darbą mokinys atliktų savarankiškai.

Jeigu pažiūrėtume į tarptautinį skaitymo gebėjimų vertinimą, ketvirtame, penktame lygyje yra nežinomo teksto analizė, nors mūsų vaikai tam net nerengiami. O šeštame lygyje – dar ir nežinomas kontekstas. Tai nereiškia, kad žinių nereikia, – jų reikia labai daug, nes interpretacija nėra tik analitinės procedūros. Reikia literatūrinio, kultūrinio konteksto, istorijos išmanymo.

Į metodinius reikalavimus, net nekeičiant programų, įrašius tokį tikslą – mokiniui savarankiškai analizuoti kūrinį, mes iš karto pakeltume mokymosi lygį.

– Ir čia vėlgi – A.J.Greimas…

– A.J.Greimas, nors ne vien jis. Europiniame kontekste jis duoda papildomų teksto suvokimo instrumentų, bet tai daroma ir be A.J.Greimo. O mes galime ir su A.J.Greimu eiti, ir gal mūsų instrumentai kai kuriais atvejais bus dar labiau išaštrinti.

Taigi sakyčiau – mažiau kalbų. Geriau padarykime kelis neskausmingus judesius, kurie veda į mūsų vaikų rezultatų gerinimą, o iš esmės bendrųjų skaitymo gebėjimų ugdymą, ir šioje srityje būsime padarę labai svarbų žingsnį.

Įveskime į programas tokį kriterijų – tarptautinius vertinimus, ir žinosime, kaip atnaujinti programas ir pagerini rezultatus. Kai kas sako – mes mokomės ne dėl tarptautinių tyrimų. Taip, ne dėl jų. Bet šie tyrimai signalizuoja, kokį žmogų mes ugdome ateičiai. Jis turi būti kūrybingas, turi mokėti spręsti problemas, kurių nėra mokęsis spręsti. Mes jam turime duoti įrankių, kurie bus pritaikomi keičiantis situacijai. Kiekvieno teksto, o tuo labiau sudėtingo, pavyzdžiui, eilėraščio skaitymas ir supratimas prilygsta problemos sprendimui.

– O ar pedagogai tam pajėgūs?

– Kelkime tokį tikslą. Yra pedagogų, kuriems lengviau mokyti ir laukti žinių pakartojimo. Bet yra tokių, kurie ir šiandien žengia minėtus žingsnius, nors to nelabai reikia. Todėl yra ir mokinių, kurie dalyką išmano rimčiau, negu reikia laikant abitūros egzaminą. Tokie mokiniai ciniškai pataikauja vertintojams: jie žino, kas vertintojams tiks, kas ne, ir rašo tai, ko reikalaujama, nors galvoja kitaip.

Bet padarykime posūkį, ir mažais žingsneliais judėkime tikslo link.

Dabartinė valdžia savo programose juk buvo įrašiusi, kad reikia pagerinti vertinimų rezultatą. O kaip jį gerinti? Dabar tam labai geras laikas, nes vadovėliai dar tik rašomi. Reikia tik sudėlioti akcentus. Šiuo metu tai darome tarsi pasislėpę po stalu. Bet aš tai jau kuris laikas kartoju viešai. Ir ministerijoje. Mane lengva apkaltinti, kad aš atseit suinteresuotas. Bet man rūpi, kur eina pasaulis, iš ko mokosi mano vaikas, o čia – mano sritis, aš ją šiek tiek išmanau, todėl siūlau labai konkrečius judesius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

JAV prezidentas Donaldas Trumpas praėjusį penktadienį pareiškė atšaukiąs dalį savo pirmtako Baracko Obamos pasiekto istorinio susitarimo su Kuba dėl santykių atnaujinimo.

Rima JANUŽYTĖ

JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo kalboje išeiviams iš Kubos pasmerkė brutalų Raulio Castro režimą Kuboje ir pažadėjo kubiečiams atkurti laisvę jų tėvynėje.

„Aš atšaukiu ankstesnės administracijos visiškai vienpusį sandorį su Kuba. Savo politika sieksime geresnio sandorio kubiečiams ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Mes nenorime, kad JAV doleriai skatintų karinę monopoliją, kuri išnaudoja Kubos piliečius. Mes neatšauksime sankcijų Kubos režimui, kol nebus laisvi visi politiniai kaliniai. Geriausia Amerikai, kai yra laisvė šiame pusrutulyje – Kuboje ar Venesueloje“, – viename iš teatrų, esančių Mažosios Havanos išeivių iš Kubos centre Majamyje, pareiškė D.Trumpas aplink jį susispietusiems Kubos išeiviams. Šiems skanduojant „Viva Cuba libre!“ („Tegyvuoja laisvoji Kuba!“), Kubos gyventojai tokiu džiaugsmu netrykšta.

Kubos vyriausybės atsakas buvo santūrus. Valstybinės televizijos pranešime šis pareiškimas buvo pasmerktas, bet taip pat sakoma, kad Havana patvirtina savo nusiteikimą tęsti pagarbų dialogą ir bendradarbiavimą.

D.Trumpo sprendimas Kubos gyventojams – du žingsniai atgal, mat B.Obamos istorinis susitarimas kubiečiams buvo suteikęs vilties, ir ši spėjo bent iš dalies materializuotis.

Naujoji administracija Vašingtone sieks griežčiau įgyvendinti draudimą amerikiečiams keliauti į Kubą ilgam laikui – keliaujantieji privalės pagrįsti savo kelionės naudą JAV ar Kubos gyventojams, taip pat paaiškinti, kokiam tikslui į Kubą vyksta, pavyzdžiui, ne pirmą, o jau kelintą kartą iš eilės.

JAV piliečiai galės toliau skraidyti į Kubą komerciniais reisais, bet jų kelionės tikslas turės atitikti bent vieną iš 12-os išvardytų priežasčių – pradedant žurnalistikos darbu, baigiant švietimo veikla. Iš Kubos kilę amerikiečiai galės toliau lankytis saloje ir siųsti ten pinigų. Naujoji tvarka darys ribotą poveikį Floridoje, kur yra apsigyvenę daugelis emigrantų, aktyviai palaikiusių D.Trumpą per prezidento rinkimus.

Taip pat siekiama riboti verslo ryšius, kad JAV doleriais nebūtų remiamas Havanos režimas.

Susirūpino viešbučiai

Daugumai JAV verslų bus draudžiama turėti ryšių su Kubos karinių pajėgų verslo grupe GAESA, veikiančia visuose šalies ekonomikos sektoriuose, nors avialinijoms ir laivybos įmonėms numatytos išimtys.

Priminsime, kad GAESA, vadovaujama R.Castro žento Luiso Rodriguezo Lopezo-Callejaso, vykdo bendrus verslo projektus su keliomis užsienio kompanijomis, padėjusius suklestėti turizmo sektoriui. Tad D.Trumpo sprendimas atsilieps ir tokiems viešbučių tinklams kaip „Sheraton“, mat jis valdo Havanoje esantį viešbutį „Four Points by Sheraton“, o dalis šio akcijų irgi priklauso GAESA.

Vienas tokio bendradarbiavimo partnerių yra ir viešbučių tinklas „Marriott“, nors Vašingtono administracija aiškina nesieksianti sužlugdyti jau vykstančių ekonominių mainų. Vadinasi, tokie sandoriai kaip „Marriot International“ viešbučio Havanoje statyba galės būti įgyvendinami.

Dabartinė JAV valdžia nesiekia mažinti praėjusios administracijos padidintų kubietiško romo ir cigarų importo kvotų.

Vašingtonas neketina nutraukti ir diplomatinių ryšių su Kuba. Nebus uždaroma ir Havanoje atidaryta diplomatinė JAV atstovybė.

Ne visi ploja atsistoję

D.Trumpo sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų ne tik Kuboje, bet ir JAV.

Antai embargo priešininkų judėjimo „Movimiento Democracia“ lyderis Ramonas Saulis Sanchezas aiškina, kad šie pokyčiai nevisiškai atšaukia B.Obamos geros valios politiką. Be to, jis sveikina sprendimą sugriežtinti taisykles bendradarbiaujant su kariškių valdomų įmonių „mafija“. „Kubos smulkusis verslininkas neturėtų būti įpareigotas pirkti iš vienintelio dabar egzistuojančio didmenininko, tai yra valstybės“, – sako R.S.Sanchezas.

Pasirašęs naująjį nacionalinio saugumo prezidentinį memorandumą D.Trumpas paskelbė, kad bus griežčiau laikomasi amerikiečių kelionių į Kubą taisyklių.

„Nauji bendradarbiavimo su Kubos ekonomika suvaržymai tik stumia Kubą arčiau Kinijos ir Rusijos, o jos su malonumu tuo pasinaudos“, – argumentuoja buvęs Baltųjų rūmų pareigūnas Benas Rhodesas, B.Obamos Kubos politikos architektas.

Juolab kad Rusija išlaiko artimus santykius su Havana – kovą pasirašyta sutartis, pagal kurią į Kubą pirmą kartą per beveik 10 metų bus eksportuojama rusiška nafta.

„Bet kokie kelionių suvaržymai kenks Kubos smulkiojo verslo – restoranų, krautuvių, taksi – savininkams, kurių pajamos priklauso nuo keliautojų“, – aiškina B.Rhodesas.

Embargą raginančios nutraukti lobistų grupės „Engage Cuba“ skaičiavimais, šiuo metu nuo ryšių su Kuba yra priklausomos apie 10 tūkst. darbo vietų Jungtinėse Valstijose – daugiausia oro susisiekimo ir kelionių organizavimo versle.

Antra sužlugdyta sutartis iš eilės

Sutartis su Kuba – jau antra istorinė ankstesnio JAV prezidento B.Obamos pasirašyta sutartis, kurios naujoji D.Trumpo administracija nenori vykdyti. Ar bent jau vykdyti paraidžiui. Priminsime, jog neseniai D.Trumpas pareikė, kad JAV turi pasitraukti iš Paryžiaus klimato sutarties.

Paskelbdamas apie tokį sprendimą D.Trumpas tvirtino, kad Paryžiaus susitarimas yra tarptautinės sutarties, kenkiančios JAV ekonomikai, pavyzdys. Tokiu sprendimu šalies vadovas esą įgyvendina jo kampanijos „Visų pirma Amerika“ (ang. „America First“) pažadą padėti JAV darbininkams.

„Negaliu gera valia paremti susitarimo, kuris baudžia JAV. Nenorime, kad kitų valstybių lyderiai ir toliau iš mūsų juoktųsi, jie ir nesijuoks“, – sakė D.Trumpas, kurį cituoja „Financial Times“.

D.Trumpas aiškino, kad Paryžiaus klimato sutartis Amerikai kainuotų 2,7 mln. darbo vietų.

Daugelis Respublikonų partijos atstovų Kongrese pasveikino šį prezidento D.Trumpo žingsnį. Savo ruožtu B.Obama, būdamas JAV prezidentu pasirašęs sutartį 2015-aisiais, pareiškė, kad sutarties toliau besilaikysiančios valstybės susirinks visą jos naudą, sukurtas darbo vietas ir pramonės šakas.

Šį sprendimą D.Trumpas priėmė praėjus savaitei po G7 valstybių vadovų susitikimo, kuriame kitos Vakarų valstybės ragino JAV vadovą ir toliau laikytis Paryžiaus sutarties.

Angela Merkel, Vokietijos kanclerė, Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas, ir Paolo Gentiloni, Italijos premjeras, paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame apgailestaujama dėl tokio JAV sprendimo. Nusivylimą išreiškė ir Theresa May, Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

Lietuvos kolegijos šiuo metu kaip tik priima norinčiųjų studijuoti prašymus, o viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie Lietuvos kolegijų potencialą ir ateitį. Kai kurių Lietuvos kolegijų silpnybės ir stipriosios pusės atsiskleidžia ir ketvirtą kartą paskelbtame tarptautiniame tyrime „U-Multirank“.

Rima JANUŽYTĖ

Netolimoje ateityje Lietuvoje turėtų likti devynios kolegijos: Vilniuje – Vilniaus kolegijos ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos junginys; Kaune turėtų likti viena kolegija, kurią sudarytų susijungusios Kauno kolegija, Kauno technikos kolegija ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija. Liktų ir Klaipėdos valstybinė kolegija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, taip pat Šiaulių valstybinė kolegija, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ir Utenos kolegijos.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertų, neseniai pristačiusių kolegijų potencialo tyrimo rezultatus, teigimu, kolegijų stiprinimas – neišvengiamas.

Tiesa, kai kurios kolegijos (pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno kolegijos) ir dabar demonstruoja labai gerus rezultatus, be to, tvirtai atrodo ir Lietuvos aukštoji jūrų mokykla, Panevėžio, Vilniaus technologijų ir dizaino bei Kauno technikos kolegijos. Kai kurių kitų kolegijų rezultatai verčia nerimauti.

„Praėjusiais metais buvo likviduota silpniausia kolegijų sektoriaus institucija – Žemaitijos kolegija. Vis dėlto šiandien matome, kad pagal stebimus rodiklius panaši ir Marijampolės kolegijos padėtis. Čia 87 proc. įstojusiųjų konkursinis balas nesiekia 4 balų, vos dešimtadalis studentų studijuoja programose, akredituotose maksimaliam laikotarpiui, įstojusiųjų skaičius nuo 2012 m. sumažėjo 39 proc., ir tai yra didžiausias mažėjimas tarp visų kolegijų“, – sakė MOSTA ekspertas Gintautas Jakštas.

MOSTA kolegijų potencialo analizė rodo, kad reikėtų sunerimti ir dėl Alytaus, Utenos bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijų, kuriose visos studijų sritys įvertintos prastai arba vidutiniškai. „Šiek tiek geresnė situacija Klaipėdos valstybinėje ir Šiaulių valstybinėje kolegijoje, kurios gali pasigirti stipriomis studijų sritimis. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje stipri biomedicinos studijų sritis, Šiaulių valstybinė kolegija išsiskiria technologiniais mokslais“, – teigia G.Jakštas.

Šis MOSTA vertinimas ir metodika, ir tikslais skiriasi nuo kasmet skelbiamo tarptautinio tyrimo „U-Multirank“, kuriame aukštosios mokyklos vertinamos kitais pjūviais ir atskleidžiamos kitos jų stiprybės bei silpnybės.

Naujas „U-Multirank“ kolegijų trejetukas

Ketvirtą kartą paskelbtame pasauliniame aukštojo mokslo institucijų reitinge Lietuvos kolegijos atrodo patogiai įsitaisiusios ten, kur ir buvo: tobulėjimo požymių matyti nedaug ir ne visose.

Pagal tarptautinį reitingą, „U-Multirank“ Lietuvos kolegijų lyderė šiemet vėl yra Alytaus kolegija (AK), surinkusi daugiausiai A įvertinimų („labai gerai“) ir gavusi tik vieną prastą įvertinimą E („silpnai“), nors, kaip minėta, MOSTA dėl šios kolegijos yra išreiškusi nerimą.

„U-Multirank“ reitinge įkandin Alytaus kolegijos rikiuojasi į geriausiųjų trejetuką įsiveržusios privati Socialinių mokslų kolegija (SMK) ir Šiaulių valstybinė kolegija (ŠVK). Taigi trejetukas – naujas, mat pernai, be Alytaus kolegijos, jame buvo Kauno kolegija (KK) bei Klaipėdos valstybinė kolegija (KVK).

Regioną veikia teigiamai

Kaip ir pernai bei užpernai, geriausius įvertinimus Lietuvos kolegijos šiemet pelnė studijų ir poveikio regionui srityse. Tiesa, itin sėkmingai studijas baigusių studentų (arba įvertinimo A už šį kriterijų) šiemet nėra nė vienoje kolegijoje, užtat bent jau laiku studijas kolegijose baigia bemaž visi – už šį kriterijų visos kolegijos buvo įvertintos „labai gerai“ (A) ir „gerai“ (B).

Dar daugiau A įvertinimų – poveikio regionui srityje. Dvi kolegijos – ŠVK ir KVK už visus 

 poveikiui regionui priskirtus kriterijus gavo aukščiausius A įvertinimus.

Pirmą kartą visų duomenis pateikusių kolegijų (to nepadarė tik Marijampolės kolegija (MK)) absolventai sugebėjo rasti savo vietą po mūsų regiono saule ir už tai visoms mokslo įstaigoms pelnė aukščiausius A įvertinimus. Priminsime, kad pernai už absolventų įsidarbinimą regione įvertinimus „labai gerai“ gavo tik keturios kolegijos – SMK, ŠVK, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM) bei KK.

Daugelis kolegijų absolventų praktiką taip pat atliko regione – pagal šį kriterijų visos, išskyrus vieną, kolegijos buvo įvertintos „gerai“ ir „labai gerai“, o LAJM gavo įvertinimą D („žemiau nei vidutiniškai“).

Neblogai plėtojama ir kolegijų strateginė regioninė partnerystė, didesnė dalis kolegijų gerai įvertintos už pajamų iš regioninių šaltinių pritraukimą. Antai pernai pagal pajamas iš regioninių šaltinių geriausiai įvertintos Vilniaus kolegija (VK) ir ŠVK, o šiemet greta jų atsistojo ir KVK.

Tarptautiniai ryšiai – silpnoki

Nors dažna Lietuvos kolegija giriasi rengianti specialistus, kurie įtiktų net reikliam užsienyje veikiančios įmonės vadovui, o tarptautiškumo plėtra – bene visų kolegijų prioritetas, ši sritis Lietuvos kolegijoms kol kas neleidžia sužibėti aukščiausiais įvertinimais.

Tiesa, prasčiausių E įvertinimų už tarptautiškumui priskiriamus kriterijus taip pat nėra, tačiau bendras kolegijų lygis šioje srityje – gana vidutiniškas. Pavyzdžiui, visos duomenis pateikusios kolegijos gavo tik D įvertinimus už tarptautinį akademinį personalą, į B ir C stovyklas kolegijos po lygiai pasiskirstė pagal studentų mobilumo rezultatus.

Šiek tiek geriau kolegijoms sekasi plėtoti bakalauro studijų programas užsienio kalbomis – dauguma kolegijų už šį kriterijų buvo įvertintos „gerai“ (B) ir tik dvi – „vidutiniškai“ (C ).

Kelerius metus stagnavusi Europos uostų rinka ėmė rodyti pakilimo ženklų: pastaraisiais metais didėjo ir iki tol palyginti stabilus krovinių, ir keleivių srautas, bet tai sukėlė naujų su aplinkosauga susijusių iššūkių.

Rima JANUŽYTĖ

Birželio pradžioje Barselonoje vykusioje metinėje Europos jūrų uostų organizacijos (ESPO) konferencijoje pagrindinė tema šiemet buvo ne užpernykštės diskusijos, kaip didinti uostų pajėgumus ir auginti pelną, ir ne pernai aktualiausia buvusi jūra keliaujančių nelegalių migrantų tema. Pastaruoju metu pradėjus didėti Europos uostų apkrovoms susirūpinta aplinkosaugos klausimais.

„Laivyba nėra atsieta nuo Paryžiaus susitarimo dėl kovos su klimato kaita, tad šioje srityje būtina judėti prie aplinką mažiau teršiančių degalų ir atsinaujinančių šaltinių“, – sako Heidi Hiltunen iš DG CLIMA.

O logistikos milžinės „Grimaldi“ atstovas Dario Bocchetti atkreipia dėmesį į uostų veiklos ir laivų kelionių bei maršrutų planavimo svarbą klimato kaitai. „Greitis turi bene didžiausią įtaką degalų sunaudojimui, o kartu ir oro taršai. Geras kelionės laiko planavimas gali padėti sutaupyti iki 15–20 proc. degalų“, – sako ekspertas.

Įdomu tai, kad nors daugeliu atveju didžiausi uostai yra ir didžiausi teršėjai, pavyzdžiui, Roterdamo, Antverpo ir Hamburgo trijulė, ši taisyklė galioja ne visada. Ir šiuo atveju Europos kontekste malonu paminėti Lietuvą.

Nors Klaipėdos uostas pagal konteinerių krovos apimtis šiuo metu (beje, pirmą kartą istorijoje) pirmauja tarp Baltijos šalių uostų, jis yra vienas ekologiškiausių Europoje. Kaip teigia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus, viena priežasčių yra ta, kad čia beveik 80 proc. krovinių atgabenama geležinkeliu.

Rusija keičia uostų konkurencingumo žemėlapius

„Klaipėdos uostas tapo lyderiu, palyginti su kitų aplink Baltijos jūrą esančių valstybių – Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos, Estijos – uostais“, – konstatuoja A.Vaitkus.

Antai sausį–balandį Klaipėdos uoste perkrauta 145,9 tūkst. sąlyginių konteinerių (TEU) – 2,2 proc. daugiau nei 2016 m. tuo pačiu metu, kai perkrauta 142,8 tūkst. TEU.

Palyginimui, Rygos uoste TEU krova per metus išaugo 15,2 proc., iki 142,7 tūkst., Talino – 9 proc., iki 71,4 tūkst., Liepojos – 66,1 proc., iki 1,3 tūkst. vienetų. 2016 m. Klaipėdos uoste iš viso perkrauta 443,3 tūkst. TEU – 12,9 proc. daugiau nei 2015-aisiais, kai buvo perkrauta 392,7 tūkst. TEU.

Tiesa, Klaipėdos uostas negali ir neturėtų lygintis su, pavyzdžiui, Ust Luga arba Primorsku, kurie dirba iš esmės kitomis rinkos sąlygomis nei visoje Baltijos jūros zonoje. Šiuos uostus Rusija naudoja kaip pagrindinius vartus į pasaulį naftos produkcijai gabenti, tad Ust Lugos krovos apimtys per metus dabar padidėja apie 80 proc. – tai neregėti skaičiai bet kuriam normaliai veikiančiam uostui.

Beje, Rusijos politika Klaipėdai svarbesnė kitu atžvilgiu. Gegužės pradžioje pranešta, kad valstybės kontroliuojami „Rusijos geležinkeliai“ stabdo krovinių srautus Latvijos uostų link. Spėjama, kad taip Rusija Latvijai kerštauja už atsisakymą prisidėti prie Baltijos jūrą kertančio Rusijos eksporto dujotiekio „Nord Stream“ projekto, mat Latvijos vyriausybė, sulaukusi Gynybos ir Aplinkos apsaugos ir regionų plėtros ministerijų išvadų, blokavo Rusijos siūlymą įrengti Ventspilio uoste aikštę vamzdžiams sandėliuoti.

Dėl Rusijos atsako Latvijoje labai sumažėjo rusiškų krovinių, o tai reiškia didelius praradimus Latvijos uostams, kuriems Rusijos kroviniai buvo pagrindinė duona.

Dabar jie nusitaikė į baltarusiškus krovinius, sudarančius apie 35 proc. per Klaipėdą gabenamų krovinių, tad Latvijos uostų „alkį“ gali pajusti ir Klaipėda.

„London bridge is falling down“, arba „Griūva Londono tiltas“, – žodžiai iš populiarios vaikiškos dainelės, kurią britų vaikai išmoksta jau darželyje. Tačiau dabar jos pavadinimas Didžiojoje Britanijoje įgauna kitą prasmę, susijusią su visos šalies, visos tautos būsena.

Rima JANUŽYTĖ

Ką dabar darys britai – kaip balsuos ketvirtadienio rinkimuose, kaip jie įsivaizduoja savo šalies ateitį, kurią tikrai pakoregavo praėjusio savaitgalio įvykiai?

Analitikai apgailestauja, kad teroristai ketvirtadienio rinkimams pasirengę kur kas geriau nei Didžiosios Britanijos politikai, o leidinys „Politico“ pergalę žada net ne kuriai nors politinei jėgai, o populizmui, kurį dar labiau išpūtė tragiški savaitgalio įvykiai ant Londono tilto.

Varžosi populistiniais pasisakymais

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May išpuolius Londone pavadino brutalia ataka prieš nekaltus piliečius ir paskelbė apie griežtesnius veiksmus terorizmo atžvilgiu. „Dabar tinkamiausias laikas pasakyti – užteks. Visi žmonės turi galėti normaliai gyventi“, – pareiškė Th.May sekmadienį per televiziją transliuotoje kalboje.

„Kibernetinė erdvė leidžia ekstremistams vykdyti savo machinacijas. To negalima ilgiau toleruoti. Kovai su terorizmu būtinas tarptautinis susitarimas. Būtina aiškiai pasmerkti smurto ideologiją, suteikti saugumo pajėgoms didesnius įgaliojimus ir, esant reikalui, ir už mažesnius nusikaltimus skirti didesnes bausmes“, – aiškina Th. May.

Opozicijoje esantys leiboristai kalba lygiai tą patį – jie pasiryžę užkirsti kelią smurtui ir užtikrinti saugų gyvenimą šalies piliečiams.

Nors ir leiboristai, ir toriai po teroristinio išpuolio formaliai trumpam sustabdė savo rinkimų kampanijas, jų viešųjų ryšių vadovai dar sekmadienį toliau dirbo savo darbą, aiškindami rinkėjams, kuo vieni geresni už kitus. Nuo pirmadienio į darbą vėl kibo ir patys politikai. „Negalima leisti, kad smurtas sulaikytų demokratinį procesą“, – pareiškė Th.May, atsakydama į socialinėje žiniasklaidoje pasigirdusius reikalavimus atidėti ketvirtadienį numatytus parlamento rinkimus.

Tokius siūlymus atmetė ir Londono meras Sadiqas Khanas, pareiškęs, kad britai atiduodami savo balsą turi pademonstruoti, jog nesileis įbauginami.

Ir nors iš pažiūros politinėje kovoje dėl valdžios niekas nepasikeitė, čia atsirado šis tas naujo – naujas leitmotyvas, o „tautos kovą prieš elitą“ pakeitė „tautos kova su terorizmu“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Penktadienį Vyriausybė pristatė planą, kaip nuo kitų metų ketinama keisti mokesčius. Pertvarka, kuri palies darbuotojus, šeimas, verslą, žemdirbius, jau spėjo sulaukti ir palankių, ir itin kritiškų vertinimų.

Rima JANUŽYTĖ

Tarp mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimo siūlymų – ketinimas neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliu mėnesiniu atlyginimu (MMA) – 380 eurų. Taip pat norima atsisakyti dabar taikomo papildomo 200 eurų NPD už vaikus, jį keičiant tiesiogiai mokamomis išmokomis už vaikus: už pirmą ir antrą vaiką būtų mokama po 30 eurų per mėnesį, o už trečią ir daugiau vaikų iki 18 metų – po 75 eurus.

Vyriausybė siūlo taikyti neapmokestinamųjų pajamų dydį ir „Sodros“ įmokoms: 100 eurų gyventojams, uždirbantiems iki 380 eurų (MMA), ir proporcingai mažesnį dydį uždirbantiems iki 480 eurų. Taip pat ketinama nustatyti MMA dydžio „grindis“ darbdavio mokamoms „Sodros“ įmokoms – tikimasi, kad tai mažintų šešėlį ir didintų socialines garantijas.

Finansų ministerijos skaičiavimais, siūlomi pakeitimai minimalią algą uždirbančių ir vaikų neauginančių žmonių pajamas padidintų 20 eurų, o gaunančių vidutinį darbo užmokestį – 11 eurų per mėnesį. Vieną vaiką auginančios šeimos, kurioje abu tėvai uždirba MMA, mėnesio pajamos didėtų 48 eurais, du vaikus – 78 eurais, tris vaikus – 108 eurais. Jei vaikus auginantys sutuoktiniai gauna vidutinį darbo užmokestį, jų pajamos didėtų 21 euru, nepriklausomai nuo vaikų skaičiaus.

Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio teigimu, nauja mokesčių sistema – ne naujų mokesčių įvedimas, o priemonė mažinti skurdą bei mažiausias pajamas gaunančių asmenų mokestinę naštą, taip pat – skatinti verslumą ir net pritraukti investicijų.

„Mokesčių tvarkos pakeitimais siekiame mažinti skurdą ir nelygybę, suteikti paramą šeimoms, supaprastinti mokestinę sistemą, padaryti ją patrauklesnę, skatinančią verslumą. Siekiame sukurti aplinką, kad ji skatintų didesnes investicijas ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą“, – antrina finansų ministras Vilius Šapoka.

Skaičiuojama, kad pensijoms, vaikams, skurdo mažinimui kitąmet valstybės biudžete papildomai reikės numatyti apie pusę milijardo eurų, o bendra suma, pertvarkant mokesčių politiką, sieks 4 mlrd. eurų.

Vertindami planuojamą mokesčių pertvarką analitikai ir ekonomistai jau pasiskirstė į „už“ ir „prieš“ stovyklas, tačiau net ir palaikantieji Vyriausybės pristatytą planą turi jam pastabų.

Į reformos gynėjų gretas stojęs banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis privalumu laiko tai, kad patobulintina mokesčių sistema, tikėtina, bus paprastesnė, skaidresnė, efektyvesnė ir teisingesnė. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad mokesčių reforma palengvėjimo suteiks tik pačias mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, todėl ateityje reikėtų ieškoti galimybių mažinti naštą ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms.

Prieštaringai galima vertinti ir sprendimą socialinio draudimo įmokas skaičiuoti nuo minimalaus atlyginimo net tuo atveju, kai darbuotojas dirba ne visu etatu ir uždirba mažiau nei minimalų atlyginimą. Darbdaviams tai – papildoma mokesčių našta. Kita vertus, taip apsaugomi darbuotojai, kurie galės tikėtis didesnių socialinių išmokų senatvėje ar nelaimės atveju. Be to, taip bandoma kovoti su vis dar paplitusia mokesčių vengimo forma, kai darbuotojas ne visu etatu įdarbinamas tik formaliai.

Užtat sprendimą atsisakyti papildomo NPD, taikomo vaikus auginančioms šeimoms, ir jį pakeisti tiesiogine vaiko išmoka analitikas vertina teigiamai. Dėl tokio pokyčio didžiausios naudos, jo teigimu, gaus mažesnes pajamas gaunančios bei daugiau vaikų auginančios šeimos, kurios iki šiol visa NPD teikiama nauda pasinaudoti negalėjo.

Teigiamas pokytis, N.Mačiulio vertinimu, yra ir tai, kad vaiko išmoka nebepriklausys nuo šeimos pajamų: šeimoms nereikės baimintis, jog padidėjus atlyginimui vaiko pinigai bus prarasti. Todėl turėtų sumažėti paskatų slėpti pajamas. Be to, tokios paramos administravimas daug paprastesnis ir pigesnis.

Teigiamai analitikas vertina ir ketinimą taikyti pelno mokesčio lengvatas įmonėms, užsiimančioms tyrimų komercializavimu bei investuojančioms į technologinį atsinaujinimą, pelno mokesčio ir socialinio draudimo įmokų netaikymą pirmaisiais naujai įsteigtų įmonių metais. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad tokia papildoma mokestinė paskata mažas pajamas gaunančioms šeimoms ir investuojančioms įmonėms bus brangi, o prarastas pajamas valstybės biudžete reikės kažkaip kompensuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Ką tik pasibaigusios konferencijos „Login“ viešnia Regitse Cecilie Rosenvinge yra vieno iš trijų populiariausių pasaulyje kelionių tinklaraščių http://thecopenhagentraveler.com autorė, žurnalistė ir rašytoja, šiandien gyvenanti tik iš laisvai samdomo darbo – darbo iš sau patogios vietos, savo laiku ir tempu.

Rima JANUŽYTĖ

– Jūs – pasaulio pilietė, savotiška nepriklausomų profesionalų ambasadorė. Vis dėlto kur šiandien yra jūsų namai, biuras?

– Esu iš Kopenhagos, bet pastarąjį pusmetį gyvenu Berlyne. „Gyvenu“ – reliatyvi sąvoka, nes iš tiesų niekada neišsikraunu lagamino. Jau maždaug trejus metus nuolat keliauju po visą pasaulį.

– Esate labai jauna, bet jūsų tinklaraštis ThekopenhagenTraveler.com įvardijamas kaip vienas iš trijų labiausiai nusisekusių pasaulyje prabangių kelionių tinklaraščių. Kaip viskas prasidėjo, kodėl nusprendėte tapti laisvai samdoma žurnaliste, rašytoja ir tinklaraštininke?

– Rašymas – vienintelis dalykas, kurį moku. Esu iš verslininkų šeimos, su verslu susijusios jau trys ar keturios mūsų giminės kartos. Taigi tai, ką darau šiandien, visuomet buvo mano kraujyje. Visada žinojau, kad noriu būti pati sau viršininkė. Tačiau prireikė sulaukti maždaug 25-erių, kad suprasčiau, jog tikrai galiu tai padaryti, – esu tam pakankamai stipri.

Mano kelias į tai, ką darau šiandien, buvo akmenuotas. Reikėjo įveikti daug aplinkkelių, imtis užduočių, kurių visiškai nesinorėjo, kol galiausiai suvokiau, kad pasinersiu į visa tai šimtu procentų.

Viskas prasidėjo maždaug prieš ketverius penkerius metus, kai ėmiau tikrai daug dirbti. Tiesą sakant, labai daug rašydavau ir prieš tai, tad man buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau viskas prasidės. Neturėjau konkretaus plano – daugelis dalykų, kurie man šiandien nutinka, atėjo pakeliui.

– Kaip suprantu, šeima nebuvo nusistačiusi prieš tokį jūsų pasirinkimą?

– Būtent. Daugelis jaunų žmonių, mąstančių kaip aš, susiduria su savo artimųjų ir šeimos narių nerimavimu. Juk tėvams kyla klausimų – ar tai tikrai veiks, ar bus stabilu, ar atžala jausis saugi. Ir toks nerimas yra natūralus. Tačiau aš visuomet jutau visišką šeimos palaikymą.

– O kaip į laisvai samdomo darbuotojo statusą žiūri visuomenė – Danijoje, Vokietijoje, kitose šalyse, kur esate viešėjusi ir dirbusi?

– Tai labai įdomus klausimas. Mes visi nuolat kalbame apie verslininkus, bet ne apie laisvai samdomus darbuotojus. Iš tiesų tai du labai skirtingi dalykai. „Login“ konferencijoje kalbėjau apie tai, kad vadinamasis „freelancing‘as“ neįpareigoja dirbti visos darbo dienos, priešingai nei verslo atveju. Pats žmogus renkasi, kiek laiko tam nori skirti, kaip sunkiai nori dirbti. Mano darbas yra šimtaprocentinis, aš dirbu visą dieną, o kartais ir naktimis, ir dirbu tikrai labai daug bei sunkiai.

Tačiau visuomenė vis dar „sukasi“ aplink žmones, dirbančius fiksuotas valandas biuruose. Vis dėlto tai keičiasi, ir keičiasi kaip niekada sparčiai. Vis daugiau žmonių nori dirbti, kažką kurti patys sau. Net ir dirbantieji biuruose vis dažniau renkasi lanksčias darbo valandas, dalį laiko dirba biure, dalį – iš namų ar kitos jiems patogios vietos. Ir tai tik pradžia. Manau, netolimoje ateityje lankstus darbo grafikas ir galimybė dirbti iš namų taps masiniu reiškiniu, o šia galimybe naudosis ne tik nepriklausomi darbuotojai, bet ir dirbantieji samdomą darbą. Visuomenė tam jau gana pasiruošusi.

Be abejonės, lieka ir tam tikrų su tuo susijusių nuogąstavimų. Juk visuomenė dar nėra taip sutvarkyta, kad visi staiga galėtų tapti laisvai samdomi.

– Kalbate apie „freelancing‘ą“ kaip apie naują reiškinį. Kada, jūsų nuomone, jis atsirado ir ėmė populiarėti, pavyzdžiui, jūsų gimtojoje Danijoje?

– Metų tiksliai nepasakysiu – šis reiškinys egzistavo visuomet, dešimtmečiais. Tačiau žmonės juo iš tiesų susidomėjo prasidėjus vadinamajai skaitmeninei erai, apie 2000-uosius. Maždaug tuo metu atsirado ir kitas fenomenas – vadinamieji skaitmeniniai klajokliai (angl. „digital nomads“). Tokia ir aš galėčiau vadintis, vienintelis skirtumas – kad turiu darbo vietą Berlyne. Užtat turiu platų skait-

meninių klajoklių tinklą, sudarytą iš 20–45 metų žmonių, kai kada ir penkiasdešimtmečių, kurie keliauja po visą pasaulį, o darbui jiems tereikia nešiojamojo kompiuterio ir interneto ryšio.

Štai čia – tikrai naujas fenomenas, kitaip nei laisvai samdomas darbas. Jo amžius – daugiausia 15 metų, o gal ir mažiau.

– Kadangi reiškinys dar toks nesenas, matyt, sunku kalbėti apie laiko patikrintas taip dirbti pasirinkusių žmonių sėkmės ar nesėkmės istorijas?

– Žinoma, reikia daugiau metų, kad galėtume daryti išvadas.

– Na, o kaip matote savo tolimą ateitį? Ar nejaučiate nerimo dėl ateities, senatvės pensijos?

– Nėra abejonių, kad mano gyvenimas kur kas nesaugesnis nei daugelio kitų. Aš tai žinau. Suprantu, kad mano gyvenimo būdas reikalauja bemiegių naktų, daug nerimo, bet jis atsilygina laisve, kurios man reikia. Yra ir pliusų, ir minusų. Tačiau žinau, kad jei kas mėnesį neatsidėsiu tam tikros sumos savo pensijai, sulaukus senatvės bus sunku.

Taigi pasirinkus dirbti laisvai samdomą darbą reikia būti labai organizuotam ir disciplinuotam, galvoti apie savo ateitį. Apie ją reikia galvoti net labiau nei daugeliui kitų. Juk neturi tiek socialinių garantijų, kaip dirbdamas kokioje nors kompanijoje. Tačiau yra galimybių rinktis kai kurias socialines garantijas pačiam. Pavyzdžiui, Danijos socialinės apsaugos sistema pritaikyta ir laisvai samdomiems ar dirbantiems sau – galima kasmet įnešti tam tikrą pinigų sumą, kurią bus galima pasiimti gimus vaikui ar išėjus į pensiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Projektas „Viena juosta, vienas kelias“, arba vadinamasis naujasis Kinijos Šilko kelias, šiandien Azijoje yra viena karščiausių temų, keliančių ne vien susižavėjimą, bet ir nesibaigiančius protestus.

Rima JANUŽYTĖ

Kinijos prezidento Xi Jinpingo sumanymas sujungti Aziją ir Europą nauju prekybos maršrutu – nepaprastai ambicingas, brangus ir jau beveik ranka pasiekiamas.

Neseniai pasibaigusioje šiam projektui skirtoje aukščiausio lygio konferencijoje dalyvavo daugiau nei 100 Azijos ir Vakarų šalių delegacijų. Tiesa, JAV, Europos Sąjungos, Japonijos, Indijos lyderiai renginyje nedalyvavo, bet apsieita ir be jų: Pekine surengtame forume dalyvavo 29 kitų valstybių lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir keli Vidurio Rytų šalių vadovai.

Kinijos sumanytame projekte dalyvaus nepaprastai daug valstybių – nuo Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos, iki Saudo Arabijos, Izraelio, Pietų Korėjos, Australijos.

Toks susidomėjimas suprantamas: pagal planą, naujas maršrutas žeme nusidrieks nuo Kinijos šiaurės vakarų per Centrinę Aziją, Iraną, Iraką, Siriją ir Turkiją, tada kirs Bosforo sąsiaurį ir pasieks Vakarų Europą – Vokietiją, Nyderlandus ir Italiją. Jūrinis maršrutas prasidės Kinijos Indijos vandenyno pakrantėje, aplenks Afriką ir užsibaigs Venecijoje. Šiame Italijos mieste, žyminčiame senojo Šilko kelio pradžią, žemyninis ir jūrinis keliai susitiks.

„Vienos juostos, vieno kelio“ projektas, kuriam įgyvendinti Kinijos įkurtas plėtros bankas pasirengęs išleisti mažiausiai 900 mlrd. JAV dolerių, numato greituosius geležinkelius Indonezijoje ir Vengrijoje, giliavandenius uostus Pakistane ir Šri Lankoje, dujotiekius Centrinėje Azijoje, milžinišką jūrų uostų, geležinkelių, kelių ir pramoninių parkų tinklą.

Dalis politologų Kinijos Šilko kelio projektą lygina su Maršalo planu – milijardinėmis JAV investicijomis į karo nuniokotos Europos ekonomiką. Tačiau Kinija tikina, kad naujasis Šilko kelias – tai abipusio bendradarbiavimo projektas, o ne geopolitikos įrankis ir į jį nederėtų žvelgti per pasenusių šaltojo karo strategijų prizmę.

Bendradarbiauti su Kinija iš tiesų siekia daugybė šalių. Kukliausiais ekspertų vertinimais, Azijos šalių ir Europos prekių apyvarta kasmet vidutiniškai augs 2–3 proc., apie 2020-uosius ji „fiziškai“ sudarys 240 mln. tonų, o pinigine išraiška sieks 1,8 trln. dolerių per metus. Dėl tokio skanaus kąsnelio jau šiandien kaunasi ne tik pasaulio šalys, bet ir skirtingos transporto rūšys.

Svarbus, jei ne svarbiausias, šis projektas – pačiai Kinijai. Pekino vertinimu, Šilko kelias turėtų paversti Kiniją viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas siekia sustiprinti ryšius su Azija, Europa, Artimaisiais Rytais ir Afrika. Šilko kelio strategija yra viena iš sudedamųjų jo vizijos iki 2049 m. paversti Kiniją geopolitine galybe dalių. Tais metais bus minimos šimtosios Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metinės.

Žinoma, kartu tai reiškia, kad Kinija, būdama stipri karinė ir ekonominė jėga, galėtų dar labiau spausti kaimyninių silpnesnių valstybių vyriausybes ir jų ekonomikas. Kitaip tariant, visiems keliams vedant į Pekiną, Kinija valdytų savotišką imperiją visoje Eurazijoje.

Tuo patenkintos ne visos Kinijos kaimynės, o kai kurių šalių gyventojai net rengia nesibaigiančius protestus.

Tailando viltis ir nerimas

Net artimiausios kaimynės Pietryčių Azijoje, su kuriomis Kiniją sieja istoriniai ryšiai, o šių šalių vyriausybės neslepia palankumo Kinijos valdžiai, Šilko kelio klausimu neturi vienareikšmės nuomonės. Tailande, Laose, Mianmare rengiamos gyventojų apklausos neretai liudija priešiškumą naujajam projektui, o kai kur ši neigiama nuostata prasiveržia ir gatvėse.

Daugiausiai triukšmo kyla dėl Mekongo upės, vienos didžiausių pasaulio upių, tekančios Pietryčių Azijoje. Ši upė prasideda Kinijai priklausančiame Tibeto regione, teka palei Mianmaro sieną, per Laosą, palei Tailando sieną, Kambodžą, Vietnamą. Kinijos tikslas – pagilinti šią upę, kad ja iš Junanio provincijos į Laosą galėtų kursuoti didesni nei 500 tonų krovininiai laivai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

Konferencijos „Login“ scenoje kalbėsiantis vienas bendrovės „Deeper“ įkūrėjų, rinkodaros vadovas Rolandas Sereika „Veidui“ pasakoja, kaip su inovatyvia idėja inovatyviai užkariauti pasaulį.

Rima JANUŽYTĖ

R.Sereika iš patirties žino: kad tavimi patikėtų, svarbi kiekviena detalė, kiekvienas žodis ir tai, kaip ir kur jis ištartas: gal tai mobili erdvė, gal virtuali realybė, o gal kitiems jį sako patenkintas tavo klientas, socialiniame tinkle turintis ne tūkstančius, o tik šimtą sekėjų.

O ir tavo komandoje turi dirbti geriausi iš geriausių: geriausi pardavėjai, geriausi rinkodaros specialistai, geriausi inžinieriai. Ir dar žmonės, suprantantys užsienio šalies, kurioje ieškai savo pirkėjų, mentalitetą, – galbūt jos piliečiai, o gal mokantys tos šalies kalbą. Antraip gali pridaryti klaidų, apsijuokti ar paprasčiausiai niekam nieko neparduoti.

– Prieš ketverius metus su inžinierių ir investuotojų pagalba sukūrėte pasaulyje tuo metu unikalų inovatyvų žvejybos įrenginį – sonarą, kuriuo dabar prekiaujama 50 pasaulio šalių, o jūsų įmonės apyvarta kasmet padvigubėja ir šiemet gali siekti 14 mln. eurų. Kokius etapus išgyveno jūsų įmonė – nuo idėjos iki pasaulio rinkos užkariavimo?

– Pirmiausia buvo idėja. Paskui paaiškėjo, kad Lietuvoje yra žmonių, žinių bazė ir technologinių galimybių sukurti įrenginį. Tuomet prasidėjo tradicinis startuolio kelias: idėjos sugalvojimas, finansavimo paieška, komandos pritraukimas, vystymo stadija, kai įrenginys gaminamas. Vėliau reikėjo rinkodaros sprendimų, prisijungė pardavimo komanda, prasidėjo didelė ekspansija globaliu mastu, paieškos, kas galėtų prekiauti šiuo įrenginiu. Visuose šiuose etapuose buvo labai daug inovatyvių sprendimų. Ir pats įrenginys inovatyvus, tai leido taip greitai plėstis tarptautinėse rinkose.

– Labai dažnai minite žodį „inovatyvus“ ir mėgstate sakyti, kad egzistuoja senamadiška rinkodara ir inovatyvi. Taigi koks tas modernusis variantas ir kuo jis skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau?

– Lengviausia man kalbėti apie rinkodaros sritį. Tradicinis pardavimo, platinimo kanalas pasaulyje yra toks: gamintojas, kaip mes, savo produktą atiduoda distributoriui konkrečioje šalyje, distributorius – pardavėjui, ir taip produktas pasiekia vartotoją. Visoje šitoje grandinėje distributorius yra atsakingas už produkto įvedimą į rinką, už reklamą, už paskirstymą į smulkesnius kanalus, o šie irgi atsakingi už darbuotojų apmokymą, pastatymą lentynoje ir taip toliau.

Šiuo metu tai neveikia. Visi distributoriai ir mažmenininkai aptingo ir nori būti tik „dėžučių stumdytojai“: gauti produktą, perduoti jį, ir viskas. O rinka kaip reaguos, taip reaguos.

Mums, kaip gamintojams, tenka įsikišti ir pasiūlyti savo rinkodaros sprendimų toje valstybėje. O kai dirbame su 50 valstybių, turime taikyti rinkodaros sprendimus kiekvienai iš šių šalių. Taigi mes sakome: darysime reklamą jūsų valstybėje.

– Ir kaip į tai reaguojama?

– Turime įvairių atsakymų. Labai dažnai jie sako – neaiškinkite, kaip mums daryti verslą. Bet po kurio laiko, kai pamato, kad produktas neperkamas taip, kaip turėtų, distributorius paprastai išgirsta, ką mes sakome. O rinkodara ir pardavimas – mūsų stiprioji pusė ir mes turime ką pasiūlyti.

Galiausiai pamažu jie priima mūsų pasiūlymus ir randame tam tikrą simbiozę.

– Tokiems kaip „Amazon.com“ aiškinate, kaip dirbti?

– Kalbėjau apie mažmeninę prekybą. Bet yra ir e-komercijos pardavimo kanalai, tokie kaip „Amazon“. Šiuo metu netgi laviruojame tarp pardavimų fizinėse parduotuvėse ir e-komercijos pardavimo kanaluose, nes pasaulis labai keičiasi ir el. erdvė atima nemažai pardavimų. Kita vertus, analitiniai duomenys rodo, kad pardavimai kai kuriose valstybėse el. prekybos kanaluose vis tiek dar sudaro iki 20 proc. visų pardavimų. Todėl fizinės parduotuvės dar yra labai stiprus pardavimo kanalas, nors ir jaučia grėsmę. Ir, beje, bado mus pirštais, kad esame „Amazon“. Sako, kad nenori konkuruoti su „Amazon“ kaina. Bet mums, kaip gamintojams, labai svarbu turėti abu kanalus. Angliškai tai vadinama „omnichannel“, kuomet visus kanalus integruoji ir gali juos valdyti.

Šiuo metu mums tai pavyksta. Nors „Amazon“ ir yra vienas iš stipriausių pardavimo kanalų, bet reiktų turėti ir daugiau e-komercijos galimybių, nes patirtis parodė, jog Amazon kartais keičia taisykles viduryje žaidimo ir tai gali tapti tikru iššūkiu.

– Grįžkime prie inovatyvių sprendimų. Ką dar paminėtumėte, be to, kad patys užsiimate rinkodara ir pardavimu užsienio šalyse?

– Priimant rinkodaros sprendimus iš Lietuvos labai svarbu administravimo galimybė. Vienas pirmiausių dalykų, kuriuos mes pasirinkome, – interneto erdvė ir jos reklamos galimybės. Taip pradėjome informuoti savo vartotojus apie mūsų produktą. Senieji žaidėjai turi standartinius reklamos kanalus – nuo spaudos, TV, radijo, o tik tada įsijungia „digital“. O mes pradėjome nuo kito galo: pradėjome nuo socialinių tinklų, tada „digital media“, ir tik dabar prisideda tradiciniai žiniasklaidos kanalai.

Dar vienas mūsų skirtumas nuo kitų – rinkodaros ir pardavimo komandų sujungimas. Dažnai jos veikia atskirai, o mes nutarėme jas sujungti.

Be to, kadangi dirbame užsienio valstybėse ir egzistuoja kalbos, kultūriniai skirtumai, mūsų vadybininkai, atsakingi už savo regioną ar valstybę, yra arba ta kalba kalbantys, arba toje valstybėje gyvenantys žmonės. Todėl pas mus dirba kinai, prancūzai, kitų užsienio šalių piliečiai. Tai padeda išvengti skirtumų ir problemų bendraujant su užsienio pardavimo partneriais ir produkto vartotojais.

Galiausiai – patys rinkodaros sprendimai. Jų raktinis žodis – analitiniais duomenimis pagrįsti marketingo ir reklamos sprendimai. Sprendimų iš nuojautos negali priimti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m