Scanpix nuotr.

Ties Kotoro įlanka įsikūręs nedidelis Tivato miestelis Juodkalnijos pietvakariuose jūsų greičiausiai nelaukia. Jis laukia tokių kaip Romanas Abramovičius, Kanados aukso kasyklų magnatas Peteris Munkas ar vienas turtingiausių Rusijos žmonių Olegas Deripaska.

Rima JANUŽYTĖ

Turtuoliai iš viso pasaulio jau maždaug prieš dešimt metų Tivate nusižiūrėjo ap­­leistą Jugoslavijos karinių jūrų pajėgų ba­zę. P.Munkas po ilgų derybų su Juod­kal­nijos val­džia nusipirko 54 proc. ten esančio „Por­to Mon­te­negro“ uosto akcijų. Vien P.Mun­­­kas čia jau įdėjo 135 mln. dolerių, nors už šio kanadie­čio ri­kiuojasi ir daugiau investuo­­­tojų, ir netgi la­bai solidžių. Europos re­kons­trukcijos ir plėtros ban­kas (ERPB) į „Por­­­to Mon­te­neg­ro“ in­ves­tuos mi­­lijardą do­le­rių. Pasaulio ban­ko in­dė­lis dar nė­­ra tiksliai ži­nomas, tačiau ir šis ke­tina prisi­dėti prie ke­lių ir geležinkelių į šį uos­tą tiesimo, vandentie­kio sistemos atnaujinimo ir „ge­res­nės ap­linkos užsienio investicijoms su­kūrimo“.

„Porto Montenegro“ jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Monako, o ilgą ir spalvingą Tivato istoriją čia primena nebent kaip reliktas drybsantis Jugoslavijos laivas, per kuro periskopą galima pasidairyti į milijardierių superjachtas ir kurio denyje turčių vaikams įrengtas prašmat­nus baseinas.

Manoma, kad pavadinimas „Tivat“ yra atė­jęs dar iš III a. pr. Kr. Keltologai teigia, kad jis ki­lęs iš keltiško žodžio „tywod“ – smėlis.

Paveldėjo visą Jugoslavijos laivyną

Išliko nedaug rašytinių dokumentų apie tai, kas dėjosi šiose apylinkėse valdant Ne­ma­ni­čiams, Balšičiams, Crnojevičiams, Ve­necijos Res­publikai, Prancūzijai ir Austrijai-Vengrijai.

Viduramžiais derlingos Tivato apylinkių že­mės priklausė Kotoro, Prčanio ir Dobrotos aris­tokratams. Tenai stovėjo jų pilys, vasarnamiai, o nuo 1373 m. – ir bendromis aristokratų lėšomis pastatyta Šv. Anos bažnyčia.

1420–1797 m. Tivatas priklausė Venecijos Al­banijai (Venecijos Respublikos provincija). Tačiau miestu Tivatas tapo tik XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Austrija-Vengrija čia pastatė Karinio laivyno arsenalą. Paskui Tivatas buvo Ju­goslavijos, o po jos subyrėjimo – Juod­kal­ni­jos karinė jūrų bazė, kurią savo laivyno operacijoms kaip technikos ir logistikos bazę naudojo Rusija.

Šioje istorijoje yra dvi svarbios detalės. Pirmoji – Juodkalnija iš buvusios Jugoslavijos pa­veldėjo ne tik „Porto Montenegro“. Per re­gio­ną sukrėtusius Balkanų karus Kroatija ap­ėmė vos 35 Jugoslavijos kariniam jūrų laivynui priklausiusius laivus. Juodkalnijai liko visi kiti – visas didžiulis buvusios Jugoslavijos ka­rinis jūrų laivynas su visa įranga ir įvairių tipų laivais. Keletas jų nebenaudojami, kaip anas, turistų džiaugsmui riogsantis „Porto Mon­­te­negro“ superjachtų prieplaukoje.

Tačiau didžioji dalis buvusios Jugoslavijos karinio jūrų laivyno arsenalo vis dar puikiai vei­­kia, o Juodkalnija į jį kasmet investuoja di­džią­ją dalį visų gynybai skiriamų lėšų, siekiančių apie 40 mln. eurų ir sudarančių apie 1,5 proc. šios nedidukės valstybės BVP.

Kaip tik dėl šios priežasties galima suabejo­ti NATO atstovų, ką tik įteikusių Juod­kal­ni­jai kvietimą deryboms dėl narystės Aljanse, aiš­kinimais, jog Juodkalnija savo dydžiu ir pa­jė­gomis yra tokia nesvarbi ir nereikšminga, ­kad niekas nė nepajustų, jeigu ji prisidėtų prie NATO rimto karinio konflikto atveju.

Analitikai tikina, kad su savo dviem tūkstan­čiais karių Juodkalnija bus mažiausiai reikšmin­ga NATO narė, kurios įtaką Aljansui galima palyginti su Liuksemburgo. Neva kvietimas de­rėtis dėl narystės NATO turi tik strateginę reikš­mę. Žinoma, turi, bet ne tik tokią, kokią ak­centuoja NATO vadovybė ir kai kurie polito­lo­gai.

Pakrančių dalybos

Nepaneigsi, jog NATO plėtra šiuo metu yra strategiškai svarbus žingsnis, rodantis, kad Al­­jansas yra gyvas, kvėpuojantis ir augantis or­­­ganizmas. Kažką naujo priimti buvo pats lai­­­­kas, o kandidatų – ne tiek daug: be Juod­kal­­­­­nijos, tokį norą beviltiškai reiškia Ma­ke­do­ni­ja ir desperatiškai – Gruzija.

Pirmosios iš jų priimti nėra reikalo, nes Ma­­kedonijos priėmimas Rusijai iš viso nė mo­tais ir jos narystė Aljanse neatliktų jokios pa­ro­domosios funkcijos, be to, Makedonijai de­gan­ti raudona šviesa turi ir formalią priežastį – Graikijos nepritarimą. Antrosios na­rystė kaip tik būtų pernelyg didelis akibrokštas Ru­sijai, nors oficialiai jai koją kiša įšaldyti konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos.

Beje, žinia apie kvietimą Juodkalnijai de­rė­tis dėl narystės NATO Gruzijoje sukėlė di­de­lį visuomenės nepasitenkinimą. Juk Gruzija mo­dernizavo savo gynybos pajėgas. Įdiegė sti­prią ir skaidrią karinių pajėgų kontrolę. Įveikė korupciją. Prisidėjo prie keleto NATO mi­sijų. Pagaliau Gruzijos noras prisijungti prie Al­janso esąs kur kas stipresnis ir akivaizdesnis nei Juodkalnijos.

Užtat Aljansui kaip tik Juodkalnija yra tinkamiausia 29-oji narė. Ji yra kažkas per vidurį tarp Makedonijos ir Gruzijos.

Nors Juodkalnija savo mentalitetu ir santykiu su Rusija artimiausia Serbijai iš visų kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tas santykis vis tiek yra meilė per didelį atstumą, o prekybiniai Juodkalnijos ryšiai su Rusija bent jau pastarajai yra lašas ne tik Adrijos, bet ir visose jūrose kartu sudėjus. Tiesa, rusai išsijuo­sę aiškina, kad NATO pagrobė dar vieną jos įtakos sferoje buvusią valstybę, tačiau tai vei­kiau pykčio burbulo pūtimas nei tikroji ap­mau­­do priežastis.

Prisijungdamas Juodkalniją, Aljansas dar vienu žingsniu priartėja prie Viduržemio re­gio­no, kurį norėtų paversti NATO ežeru su pri­vačiu, Maskvai nebeprieinamu smėliu.

Visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė, ku­rioje yra Ispanija, Prancūzija ir Italija, jau se­­niai yra NATO teritorija. Pietuose nė viena vals­­tybė, tarp kurių Marokas, Alžyras ir Egip­tas, nėra Rusijos vasalės. Libija, galima sakyti, yra žlugusi valstybė ir iš viso nesiskaito.

Dabar NATO įsitvirtins ir Adrijos pakrantėse, kur NATO vėliavomis jau puošiasi Kroa­tijos ir Albanijos laivai, tad visame Vi­dur­že­mio regione Rusijai beliks tik vis dar Basharo al Assado Sirijos pakrantės.

Taigi vienintelis Rusiją tikrai nuoširdžiai er­zinantis su Juodkalnija susijęs dalykas – NATO atiteksianti Rusijos bazėms nepaprastai patogi Juodkalnijos pakrantė, o dar su visu Jugoslavijos laikus menančio laivyno pa­likimu.

Nuodėmės atleistos

Kodėl būtent Juodkalnijai atiteko visas Jugoslavijos laivynas – atskira, bet ne mažiau svarbi istorija, kurią nemalonu prisiminti net patiems juodkalniečiams, nors ji tuomet ir laimėjo – pirmą kartą – didįjį loterijos prizą.

Už tai, kas vėliau šiai šaliai leido pasisavinti ne tik Karinį jūrų laivyną, atsakingi Juod­kalnijos policijos būriai, kartu su serbais bombardavę Dubrovniką ir skerdę ištisus bosnių kaimus ir miestus. Dabar visa tai gali atrodyti kaip tolimas sapnas. Laisve jau senokai, nuo 2009 m., kvėpuoja ir Juodkalnijos generolas Pavle Strugaras, už nusikaltimus prieš civilius atsipirkęs vos septyneriais metais už grotų.

Vakarų pasaulis Juodkalnijai jau atleido ne tik smurtu ir krauju sulietus praėjusio šimtmečio pabaigos istorijos puslapius. 1999-aisiais Juodkalniją per Kosovo karą bombardavo tos pačios NATO pajėgos, kurios dabar ją maloniai priima į savo gretas. Tiesa, Juod­­kalnijos gyventojai NATO bombonešius prisimena kuo puikiausiai. Bent jau tas trečdalis visuomenės, kuris aktyviai pasisako prieš šalies narystę Aljanse ir kurį daugiausia sudaro serbai.

Tačiau trečdalis nieko nereiškia, juolab kad Juodkalnija nuo 2006 m., kai jos gyventojai referendumu tykiai atsiskyrė nuo Serbijos ir tapo nepriklausoma valstybe, bent jau imituoja demokratiją ir eina vakarietišku keliu. Tie­sa, nuolat klupdama. Ji vis dar yra viena skurdžiau­sių, korumpuočiausių, mažiausiai iš­si­vys­­čiusių Balkanų valstybių, o vidutinis Juod­kal­nijos darbuotojas, kurių ne tiek ir daug, nes nedarbas siekia 20 proc., uždirba tiek, kiek kainuoja dvi naktys vidutiniame „Porto Mon­tenegro“ viešbutyje – maždaug 700 eurų.

Užtat ilgametis šalies „valdovas“ Milo Du­ka­novičius, neapsisprendžiantis, ar jam la­biau patinka premjero, ar prezidento postas, savo turtais greit prilygs jei ne Donaldui Trumpui, tai bent tenisininkėms Venus ir Se­re­nai Wil­liams – ši trijulė dabar minima tarp aktyviai Sveti Stepano apylinkėse, esančiose prie pat „Porto Montenegro“, besidominčiųjų žeme ir nekilnojamuoju turtu.

Juos, matyt, sužavėjo Džeimsas Bondas, fil­me „Casino Royale“ lošęs pokerį Juod­kal­ni­­jos kazino. Tiesa, ši scena filmuota Čekijoje, ta­čiau per daug nuo realybės nesiskiria. Juod­kalnijoje vis dar galima pasinaudoti mokesčių rojaus pranašumais, gauti nelegalių pre­kių, o gal tiesiog švaistyti milijonus prabanga tviskančiuose pakrančių kurortuose.

Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.

Scanpix

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

Scanpix

1902 m. Rusijos caras išleido auksinę 37,5 rublio monetą, dabar numizmatų laikomą viena vertingiausių pasaulyje: jos tiražas siekė vos 200 vienetų, tad aukcionuose ši moneta dabar gali kainuoti iki 100 tūkst. dolerių. Tuometė monetos vertė – 37 rubliai ir 50 kapeikų – gali pasirodyti keistoka, tačiau ji visai ne atsitiktinė, nes šis pinigas buvo skirtas ne apyvartai, o caro lošimams Prancūzijos kazino.

Rima JANUŽYTĖ

100 Prancūzijos frankų anuomet kainavo kaip tik tiek – 37,5 rublio, tad Nikolajus II pasilengvino sau išloštų arba praloštų pinigų konvertavimą.

Tuo metu turtingi rusai, jau bebaigią pamiršti kelis iš eilės Rusijos karus su Prancūzija, plūdo į Žydrąją pakrantę leisti savo turtų ir lėbauti. Nicoje ir gretimuose Prancūzijos Rivjeros miesteliuose jie leisdavo savaitgalius, statėsi vilas vasaros atostogoms ir net cerkves, kuriose uoliai lankė pamaldas ne tik per didžiąsias religines šventes – prabangą mėgstantys rusai Prancūzijoje švęsdavo ir krikštynas ar vestuves.

Prancūzams rusų turčiai buvo tikras lobis ir vėlesniais metais. Štai bėgdami nuo bolševikų valdžios daugelis jų spruko būtent į Prancūziją ir, teigiama, gerokai papildė šios šalies biudžetą.

Jį papildė net ir bolševikai, prisidėję prie vienos didžiausių prancūziškų-rusiškų aferų istorijoje ir iš pradžių papirkinėję prancūziškus leidinius, politikus bei kitus žinomus veikėjus, kad tie visuomenei formuotų teigiamą SSRS įvaizdį ir spaustų vyriausybę pripažinti Sovietų Sąjungą, o paskui juos dėl to šantažavę ir galiausiai pasiekę savo.

Rusų ir prancūzų draugystę visais laikais būtum galėjęs pavadinti meile tik iš išskaičiavimo. Štai pernai baigėsi didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje sukėlusi byla dėl teisių į Nicoje stovinčią Šv. Nikolajaus ortodoksų katedrą. Kasacinis teismas po ilgo, dar 2007-aisiais prasidėjusio teismų maratono galiausiai pripažino, kad šios katedros raktai – Rusijos federacijos nuosavybė, mat ją 1912-aisiais caras Nikolajus II pastatė toje vietoje, kur 1865 m. mirė jo dėdė.

Nieko asmeniško, tik pinigai, Prancūziją su Rusija vienija ir kitais, daug svarbesniais šių dienų klausimais. Kaip 1967 m. prancūzų diplomatas Jeanas de Grandville’is yra sakęs Henry Kissingeriui, „viskas Prancūzijos politikoje sukasi apie gerų santykių su Maskva palaikymą“.

Šis dėsnis nėra labai pasikeitęs, o prancūziškas-rusiškas aljansas, tiesą sakant, niekada ir nebuvo išardytas. Tai liudija ir pavieniai į viešumą išlendantys neformalių Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo atvejų įrodymai. Pavyzdžiui, toks yra tarsi atsitiktinis valandą trukęs Vladimiro Putino susibėgimas su Francois Hollande’u Maskvos oro uoste, apie kurį paskelbė „pro šalį ėję žurnalistai“, arba nelaimingai pasibaigęs ir tik dėl to į viešumą iškilęs „Total“ vadovo vizitas, tapęs akivaizdžiausiu įrodymu, kad Vakarų sankcijos Rusijai veikia tik popieriuose.

Bendri Rusijos ir Prancūzijos reikalai taip įsibėgėja, kad Rusijoje jau prabilta apie vizų režimo liberalizavimą į Prancūziją vykstantiems Rusijos piliečiams. Tokias kalbas kursto net Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas Maurice’as Ripert’as, pareiškęs, kad trumpalaikių vizų panaikinimas rusams yra sena jo svajonė.

Prancūzai tik dėl akių rusams nepardavė ir „Mistral“ klasės laivų, kurie iškeliavo į Egiptą ir, kol kas neoficialiais duomenimis, iš ten, padarę šiokį tokį lankstą, anksčiau ar vėliau gali vis tiek atitekti rusams. O iki to laiko Rusija dar pasipelnys, mat prancūzų spaudžiamas Egiptas iš Rusijos perka 50 kaip tik „Mistral“ klasės laivams pritaikytų atakos sraigtasparnių Ka-52: Rusija Prancūziją buvo perspėjusi, kad „Mistral“ įsigijusi valstybė iš Rusijos turės įsigyti minėtų sraigtasparnių.

Tiesa, „Mistral“ projektas Rusijai jau davė nemažai naudos. Oficialiai Rusija „privertė“ Prancūziją sumokėti jai kompensaciją už neįvykdytą „Mistral“ sandorį – iš viso Maskva iš Paryžiaus gavo net 949 754 859 eurus, t.y. beveik tiek, kiek kainuoja abu „Mistral“ laivai (1,2 mlrd. Eur). Už gautus pinigus ji tikrai įpirktų šiuos laivus iš Egipto, kitaip sakant, gautų juos nemokamai, tik šiek tiek vėliau, negu tikėjosi.

Prancūzija irgi nė kiek nepralošė, nes kompensacijai skirtą sumą atsiėmė iš ES, o už laivus gavo pavedimą iš Egipto, tad galiausiai neprarado nei pinigų, nei draugystės su Rusija, o kalbant paprastai – drauge su rusais gražiai „išdūrė“ Europą. Ir ruošiasi tai padaryti dar kartą.

„Atsivėrimas“ Rusijai

Dabar Prancūzija ir Rusija žengia į dar tvirtesnę ir jau oficialiai net kitų Vakarų šalių laiminamą sąjungą. Kaip sakoma, nelaimė suartina. Šiuo atveju Rusiją ir Prancūziją santuokos sakramentui pastūmėjo 129 žmonių gyvybę nusinešusios atakos Paryžiuje ir Rusijos keleivinio lainerio susprogdinimas virš Egipto, dėl kurių atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tad abi valstybės pareiškė norą drauge įveikti šią džihadistų grupuotę. Tokios detalės, kaip Rusijos vidaus reikalų ministerijos dovana Pran­cūzijos policijai – mažytis vokiečių aviganių veislės šunytis, turėsiantis pakeisti per antiteroristinę operaciją Paryžiaus priemiestyje nukautą ir jau garsenybe tapusį šunį Dieselį, – tik žiedeliai.

Po F.Hollande’o ir V.Putino pokalbio praėjusią savaitę ir susitikimo gyvai lapkričio 26-ąją Kremlius patvirtino, kad, nepaisant incidento, kai Turkijos pajėgos numušė Rusijos orlaivį, Rusija pasiryžusi bendradarbiauti su kita NATO nare – Prancūzija. Ir kad abiejų šalių kariuomenės bei saugumo tarnybos bendradarbiaus kovodamos su teroristų grupuotėmis Sirijoje. Kaip tiksliai tai bus daroma, apibrėš nauja Saugumo Tarybos rezoliucija, kurios prašo ir atskirus, bet savo turiniu labai artimus dokumentus rengia ir Rusija, ir Prancūzija.

Rusija Jungtinėms Tautoms pateiktame rezoliucijos projekte raginama kovoti su džihadistų judėjimu ISIS, o Prancūzija nurodo, kad dalis to teksto gali būti įtraukta į jos pačios siūlymą, pateiktą Saugumo Tarybai po atakų Paryžiuje. Jeigu 15 narių turinti Taryba pritars sujungtam rezoliucijos tekstui, išdėstančiam tarptautinį požiūrį į kovą su ISIS ekstremistais, tai ir bus šventiko palaiminimas: Rusija taps oficialia Vakarų martele.

Na, o piršlybos jau įsibėgėjusios. „Būtina užmegzti tiesioginį ryšį su Prancūzija ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“, – aiškina Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas. „Vyksta, taip sakant, atsivėrimas rusams. Manome, kad jie yra nuoširdūs ir kad mums reikia suvienyti visas savo pajėgas“, – antrina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas.

Rusijos prezidento V.Putino raginimas karinėms jūrų pajėgoms bendradarbiauti su Prancūzijos kariniu laivynu „kaip sąjungininkams“ – pirmasis atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžius ir Maskva susivienijo prieš bendrą priešą. Na, o Rusija tuo nepaprastai džiaugiasi: kas gali pralinksminti labiau nei faktas, kad Maskvai peršasi Paryžius – viena NATO sostinių, kai kita sostinė Ankara suka galvą, kuo baigsis Rusijos lėktuvo numušimas.

Vis dėlto tai neturėtų stebinti – Prancūzijai visuomet buvo nusispjaut į tai, ką apie ją mano kitos Vakarų šalys ir partnerės. Nuo 1871 m. Vokietijos susivienijimo Prancūzija ir Rusija nuolat prisimindavo aljanso formatą, siekdamos silpninti kaimyninės Vokietijos įtaką. Charles’is de Gaulle’is, vos paskelbęs apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO 1966 m., netrukus jau viešėjo Maskvoje ir buvo pirmasis Sovietų Sąjungos sostinę aplankęs Vakarų lyderis. 2003 m. Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas sudarė neformalų aljansą su V.Putinu, kad pasipriešintų Šiaurės Amerikos intervencijai į Iraką. Šį kartą Maskvos ir Paryžiaus aljansas, kurio paradinė pusė yra kova su ISIS, pamėgins susilpninti net dviejų valstybių įtaką: per krizę daug kreditų užsidirbusios Vokietijos ir su globaliomis problemomis nesusitvarkančių JAV.

Beje, įdomi detalė. F.Hollande’o V.Putinui pateiktas siūlymas bendradarbiauti yra absoliučiai identiškas tam, kurį rugsėjo 28 d. pateikė V.Putinas prieš pat JT Asamblėją. Tuo, kad dabar F.Hollande’as bendradarbiavimą su Rusija pateikia kaip savo idėją, nušaunami iš karto du zuikiai – po vieną Paryžiui ir Maskvai. Pastarajai tai leidžia pasijusti „pakviestai“, o ne įsiprašiusiai. Kitaip sakant, Prancūzija, žaisdama diplomatinėmis kortomis, Maskvai leidžia oriai ateiti į geopolitikos sceną. Paryžius savo ruožtu gauna mandatą tapti Vakarų valstybe, suabejojusia JAV strategija Sirijoje ir ketinančia parodyti, kaip reikalai tvarkomi iš tikrųjų.

Dar vienas svarbus aspektas – NATO pamatų klibinimas. Penktasis straipsnis „Vie­nas už visus ir visi už vieną“ F.Hollande’o nustumiamas į antrą planą, nes pasakęs, kad Prancūzija dalyvauja kare, jis kovai su terorizmu prašo ne NATO pagalbos, o dairosi į Rusiją.

Be to, Prancūzija yra linkusi sudarinėti dvišales sutartis ir su kitomis valstybėmis, tad iš esmės skaldo NATO. Kaip ir bet kokią organizaciją, kuriai priklauso Prancūzija.

Antai bandymas sukurti karines Europos pajėgas ir pradėti karinę integraciją žlugo dėl Prancūzijos kaltės: būtent Paryžius 1954 m. pasipriešino šiai idėjai ir privertė kitus Europos lyderius ją pamiršti. O dabar Prancūzija mėgina priversti suabejoti ir penktuoju straipsniu, o mums, gyvenantiems „fronto linijoje“, tai labai prasta naujiena.

Aljansas – labai trapus

Kita vertus, naujai formuojamas prancūziškas-rusiškas aljansas vis dėlto yra labai nepatvarus.

Abi šalys labai skirtingai įsivaizduoja tiek Sirijos perspektyvas, tiek savo galutinius tikslus šiame regione, tiek dabartinės situacijos ištakas. Paryžiaus supratimu, Sirijos krizė yra pilietinio karo, Arabų pavasario padarinys. Iš esmės – tai režimo pasikeitimas, po kurio laukia perėjimas prie demokratijos. O teroristų tinklai gimė iš Sirijoje vyravusios tironijos. Paprasta.

Maskva viską mato gerokai kitaip. Sirijos krizę, jos supratimu, sukėlė Vakarų remiamos sunitų pajėgos, veikiančios per nevaldomais tapusius džihadistų judėjimus. Ant kortos pastatytas Rusijos karinių bazių saugumas, Irano įtakos stiprėjimas bei prorusiškos šiitų ir alavitų pozicijos išsaugojimas.

Dar labiau bendradarbiavimą apsunkins tai, kad Rusija ir Prancūzija turės mažai galimybių derinti veiksmus, mat Prancūzija yra pavaldi NATO ir negalės atskleisti Rusijai visos informacijos.

Žvelgiant dar plačiau, ilgalaikiai Rusijos ir Prancūzijos tikslai šiame regione yra ne tik ne tokie patys, bet netgi priešingi. Rusija tikisi Irano iškilimo ir šiitiškos ašies susiformavimo – ją turėtų sudaryti Sirija, Libanas, Jemenas bei Šiaurės rytų provincijos Saudo Arabijoje ir atsverti sunitų pajėgumus Saudo Arabijoje, Persų įlankos monarchijose, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pagaliau – toje pačioje Turkijoje, su kuria praėjusią savaitę jau prasidėjo neoficialus Rusijos „karas“.

O Prancūzija viliasi savitarpio supratimo (ypač paremto dujų ir naftos tiekimu) su sunitais, ypač – Irano klausimu.

Kitoje plotmėje Prancūzijos ir Rusijos aljansas susvyruos, vos tik vėl paaštrės situacija Ukrainoje. Juk Maskvai reikia, kad Donbase tęstųsi įšaldytas konfliktas, silpninantis Ukrainos vyriausybę ir kliudantis tiek NATO, tiek ES plėtrai. O Paryžius visokeriopai remia Kijevo valdžią ir Rytų partnerystę.

Visiškai tikėtina, kad kol kas šis Paryžiaus-Maskvos aljansas duos gerų trumpalaikių rezultatų, jei rezultatais vadinsime ISIS sunaikinimą ar apnaikinimą bei situacijos Sirijoje apraminimą. Tačiau kiekvieną minutę ši dvišalė sąjunga gali iširti, o auksinės monetos, tik šį sykį skirtos ne kazino, o kariniams lošimams, vėl taps tik numizmatų pramoga ir nebegalės nupirkti jokių naujų bendrų pergalių Artimųjų Rytų fronte.

Maždaug 1988-aisiais, būdama pirmokė, viena šio straipsnio autorių su tėvais iš gimtųjų Mažeikių važiavo į artimiausią „didmiestį“ – Šiaulius. Važiavo didelio pirkinio – kasetinio magnetofono. Prie išsirinktojo „Parus“ – tokio spindinčio, blizgančiomis detalėmis ir visai nepigiai kainavusio, pardavėjas jos mamai įbruko dovanėlę – kasetę su rusų roko grupės „Nautilus Pompilius“ dainų albumu „Razluka.“

Rima JANUŽYTĖ, Arūnas BRAZAUSKAS

Rusų kalbą mokėjau nuo mažens, vis dėl­to dainų tekstai vaikui buvo neįkandami. Bet paprašiusi, kad tėvai paaiškintų, apie ką dainuojama albume „Razluka“, visuomet iš­girs­davau tą patį – kad tai muzika „ne vaikams“.

Tik po keleto metų mamos padedama ėmiau susigaudyti, apie ką buvo man labiausiai šiame al­bume patikusi daina „Skovannyje odnoi cep­ju“ („Sukaustyti viena grandine“), kurios žo­džius pa­rašęs Ilja Kormilcevas, rizikuodamas už­si­traukti valdžios nemalonę, eiliuota kalba šai­posi ir iš santvarkos „idealų“, ir iš jais gyvenan­čių ne­matomomis grandinėmis sukaustytų „įkaitų“.

„Krugovaja poruka mažet kak kopot’, ja be­ru čju-to ruku, a čuvstvuju lokotj’“ – kolektyvinė atsakomybė ištepa it suodžiai, aš paimu kažkieno ranką, bet jaučiu tik pašluostę. Arba „Niš­čije moliatsa, moliatsa na to, što ich niščeta garantirovana“ – vargšai meldžiasi tam, kad jų skurdas būtų garantuotas.

Valstybės pažangos tarybos narė politikos mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, su kolegomis mokslininkais ką tik išleidusi knygą „Nemato­ma sovietmečio visuomenė“, šioje „Nautilus Pom­­pilius“ įrašo kelionėje iš tuomečio Sverd­lovs­ko (dabar vėl Jekaterinburgas) į Mažeikius istorijoje, ko gero, įžvelgtų bent kelis reiškinius. Viena vertus, kasetę nemokamai įbrukęs sovietinių magnetofonų pardavėjas Šiau­liuose, be jokios abejonės, buvo mažytė ne­matomosios sovietmečio visuomenės dalis – jis puikiai žinojo, ką dovanoja ir kodėl.

Kita vertus, mano tėvai, kaip ir daugelis kitų, saugojo savo vaikus nuo nemalonumų, kurių būtum galėjęs sulaukti, jei, tarkime, mokyklos draugams ar mokytojams būtum ėmęs girtis, kad klausaisi „Naujosios bangos“ muzikos, pa­šiepiančios egzistuojančią sistemą.

Tokių reiškinių, kurie egzistavo už sistemos ribų, sovietų okupacijos metais Lietuvoje ir vi­soje SSRS buvo, kaip ir pagal sistemai nepavaldžias taisykles gyvenusių žmonių, iš kurių pilietiškumo dvasios galiausiai radosi ir Sąjūdis.

Nesovietiniai sovietiniai

A.Ramonaitė knygą „Nematoma sovietmečio pusė“ vadina 2011 m. išleistos ir itin didelio po­puliarumo sulaukusios knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ tęsiniu. Nors skiriasi ir knygose analizuojamas laikotarpis, bet pirmoje knygoje autoriai kėlė paprastą, lengvą klausimą – kaip atsirado Sąjūdis, kuris, vadovaujantis kai kurių istorikų nuostata, esą visi sovietmečiu bu­vo prisitaikę, susigyvenę su sistema, tiesiog negalėjo atsirasti, nors atsirado. O štai antroje knygoje parodoma, kad sovietinės okupacijos metais, ypač vėlyvuoju jos laikotarpiu, egzistavo daugybė laisvės salelių, kurios gyveno kitokį gyvenimą. Sąjūdis irgi atsirado iš tų kitaip gyvenusių, bet disidentais nebuvusių žmonių.

Bet jeigu sakome, kad Sąjūdį įkūrė nesovietinė visuomenė, tuomet kas yra sovietinė visuomenė? Ir ką reiškia nesovietinė visuomenė, kai aplink – sovietmetis?

„Vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu situacija buvo gerokai pasikeitusi, nes jau nebebuvo tiek smurto, žmonės gyveno pakankamai normalų gyvenimą. Specialiai tyrimui atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos visuomenės apklausoje mes klausėme sovietmetį prisimenančių žmonių, ar jie bijojo sovietų valdžios. 74 proc. atsakė, kad ne. Kodėl? Nes jie nedarė nieko, kas būtų netikę tai sistemai“, – tyrimo rezultatus aiškina Ainė Ramonaitė.

Jos nuomone, pasitvirtino antropologų teiginiai, kad plačioji sovietinė visuomenė nebuvo nusiteikusi prieš valdžią ir netgi ją palaikė. Bet kodėl tokia sistema turėjo sugriūti? Juk ji, pasak ano meto ideologų, turėjo būti amžina.

A.Ramonaitė pripažįsta, kad atsakant į šiuos klausimus neišvengiamai kyla konceptuali diskusija, sudėtinga ir filosofiniu, ir metodologiniu požiūriu. Juk viskas iš esmės priklauso nuo to, kokį tą sovietmetį matysi. Pa­vyzdys – vakariečiai, kurie nelabai gerai jį su­pranta, nes mato tik formaliąją pusę, kai viskas sukurta iš viršaus, veikia įvairios organizacijos, visi marširuoja paraduose, balsuoja rinkimuose. Viskas atrodo, kaip ir turi būti, kaip suplanuota.

Tačiau realybėje buvo visai kitokių reiškinių, kurių niekas nesuplanavo, kurie buvo paslėpti nuo pašalinių akių. Knygoje bandoma pažvelgti ne į oficiozinius, paviršinius dalykus, o į tuos, kurių pagal planą visai neturėjo būti.

O tokių reiškinių, pasak A.Ramonaitės, būta labai įvairių. Vieni jų veikė kaip tamsioji sistemos pusė, kaip neatsiejama ir netgi būtina jos dalis, kiti – kaip pasipriešinimo ar atsparumo jai liudijimas.

Antai formaliai Sovietų Sąjungoje egzistavo valstybės reguliuojama ekonomika, tačiau realiai veikė ir juodoji rinka. Bet juodoji rinka buvo susijusi su oficialiąja, nes kaip tik iš oficialiosios nubyrėdavo tai, kas buvo parduodama juodojoje.

Tas pats ir su vadinamuoju blatu. Tokių ryšių niekas nesuplanavo, bet jie leido sistemai veikti: kai parduotuvėse nieko nėra, o žmonėms vis tiek reikia viską gauti, padeda blatas. „Para­dok­sa­lus dalykas: kadangi kaina yra fiksuota, o rin­ka nesureguliuoja pasiūlos ir paklausos, socialiniai žmonių ryšiai tampa mechanizmu kažką gauti – tam tikras valiutos ar rinkos reguliavimo pakaitalas“, – savitus sovietmečio dėsnius aiškina A.Ramonaitė.

Laisvės salelės

Egzistavo ir visai kitokio pobūdžio reiškiniai, pavyzdžiui, pogrindžio spauda. Nors Lietuvoje ji buvo labai persekiojama, tokių leidinių buvo ne­mažai, nors jie ir eidavo palyginti trumpą lai­ką – per dvejus trejus metus juos susekdavo ir uždarydavo. Užtat „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo visoje Sovietų Sąjungoje ilgiausiai leistas pogrindžio leidinys, ėjęs pakankamai ilgai – nuo 1972 m. iki pat Sąjūdžio pradžios.

Be spaudos, egzistavo ir kitokie judėjimai, apie kuriuos užsimenama ir pirmojoje knygoje: žygeiviai, kraštotyrininkai, organizuodavę šventes ar sueigas, neturėjusias nieko bendro su so­vietiniais renginiais, kuriuose nebuvo apsieinama be plakatų, Lenino portreto, valdžios at­sto­vų kalbų.

Pavyzdžiui, Rasų šventė. Dabar atrodo, kad tai nuo senų senovės švenčiama šventė. Iš tikrųjų, pasak A.Ramonaitės, ji jau buvo beveik visai išnykusi, o atsikūrė kaip tik sovietmečiu – septintajame dešimtmetyje, kaip kraštotyrininkų, neklusnių inteligentų kūrybinis reiškinys.

Kaip jie patys sako, vienus papročius jie at­kū­rė, kitus sukūrė, savo nuožiūra pritaikydami et­­nografinę medžiagą. Svarbiausia, jog Rasų šven­tėse tvyrojo tokia ypatinga atmosfera, kad ten susitikdavo nesovietiniai žmonės, kurie mąs­tė kitaip, kurie nenorėjo dalyvauti sovietiniuose paraduose, troško laisvės.

Knygoje kalbinami žmonės prisimena, kad ten pasijusdavai taip, tarsi gyventum nesovietinėje Lietuvoje, būtum kitame pasaulyje, kitoje erdvėje.

Tarp neuždraustų Joninių ir naujai atsiradusių Rasų iš šono net nesimatė aiškaus skirtumo, o iš tiesų tai buvo visai kas kita. Tarp šių švenčių nebuvo nieko bendro, išskyrus tai, kad jos vykdavo tą pačią dieną. Tai padėdavo sumėtyti pė­das, bet paradoksas, kad iki šiol tie dalykai nėra užrašyti, nes net ir istorikai neužčiuopia skirtumo, neturi tiesioginių įrodymų, kad tai buvo nesisteminė veikla.

Gorkynės bohema

Kita laisvės salelė – Vilniaus senamiesčio bo­he­­ma, Senamiesčio kavinėse gyvenusi – nepasaky­si, kad pogrindžio – gyvenimą, nes viskas vy­ko vie­šai, „ant akių“. Jūratės Kavaliaus­kaitės skyrius apie šį Senamiesčio „Bermudų trikampį“ knygoje įdomūs ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kad iki šiol apie tai Lietuvoje rašyta labai mažai. Iš knygoje publikuojamų nuotraukų ne­sun­ku įsi­tikinti, kad išsiskyrė net tos bohemos ats­­tovų po­vyza. Pavyzdžiui, poeto Rimo Bu­ro­ko, kuris vėliau mirė kalinamas Lukiškių kalėjime.

„Eina žmogus gatve, ir tu matai, kad jis ne­sovietinis. Jis išsiskiria viskuo – savo elgesiu, sa­vo išvaizda. Ir leidžia sau tai, ko sovietinis žmogus neleisdavo. Aišku, dėl to jie labai stipriai nukentėdavo, nes juos persekiojo, kišdavo į psichiatrines. Tai buvo labai nelengvas gyvenimo bū­das. Bet jis egzistavo, – pasakoja A.Ramo­nai­tė.

Kaip paaiškinti tokių reiškinių buvimą?

Kai kurių mokslininkų nuomone, Sovietų Sąjunga, nors buvo totalitarinė valstybė, bet ne tokia, kokia buvo planuojama, – ji tiesiog nepajėgė visko sukontroliuoti, tad atsirado tokių ne­sukontroliuotų reiškinių. Vadovaujantis tokia nuostata išeitų, kad viskas nuo blato iki disidentų tampa pasipriešinimu, nes tu nedarai to, ko iš tavęs reikalaujama. Tas pats kombinavimas – vogimas iš gamyklų – kai kam irgi atrodo kaip pasipriešinimas. Neva žmonės tokiu būdu priešinosi sistemai, vogė ir neleido jai efektyviai veikti, dėl to ji galiausiai sužlugo.

Vis dėlto knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ autoriai laikosi kitokios nuomonės.

Blatas pasitarnavo sistemai

Nors visi šie reiškiniai – neplanuoti valstybės, tačiau blatas, kombinavimas, nomenklatūriniai rateliai, apie kuriuos irgi rašoma knygoje, A.Ramonaitės ir kitų knygos autorių nuomone, buvo sistemos dalis, tik ne formalioji, o nematomoji, be kurios sistema net ir negalėjo veikti.

„Planinė ekonomika negalėjo visko aprėpti. Buvo bandymų įdiegti valdymo sistemą, bet įsivaizduokite, kokio sudėtingumo turi būti sistema, kad tokioje didelėje valstybėje sureguliuotum visą ekonomiką, kam kiek kokios prekės reikia. Tai neįmanomo sudėtingumo uždavinys. Buvo bandymų įgyvendinti tokį mokslinį valdymą, kuris gal kokiame utopiniame variante ir būtų įmanomas, bet praktiškai tokia sistema negalėjo veikti. Visko idealiai suplanuoti neįmanoma, o spragos buvo tokios didelės, kad ta sistema būtų labai greitai sužlugusi, jeigu ne visi minėti neformalūs mechanizmai, kurie tas skyles užkamšydavo ir leisdavo sistemai veikti. Jie iš esmės ne trukdė, o jai padėjo“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pagrindinė knygos idėja ir yra išryškinti skirtumą tarp dvejopų neformalių, neteisėtų reiškinių – veikusių kartu su sistema ir veikusių prieš ją.

Pirmieji padėjo sistemai veikti, todėl pati sistema į juos žiūrėjo pro pirštus. Formaliai juk nebuvo galima vogti iš fabrikų, bet realiai taip darančių žmonių niekas negaudė.

Per knygos autorių rengtą apklausą žmonių buvo klausiama, kiek rizikingos sovietinės okupacijos metais buvo įvairios veiklos – nuo pogrindžio spaudos skaitymo ir bažnyčios lankymo iki kombinavimo ir blato naudojimo.

Paaiškėjo, kad blatas ir kombinavimas nebuvo labai rizikingi dalykai: teoriškai galėjai būti nubaustas, bet realiai tokia tikimybė buvo labai maža. Knygos autorių nuomone, tokie apklausos rezultatai tik dar kartą patvirtina nuomonę, kad tiek blatas, tiek kombinavimas sistemai buvo naudingi, tai buvo sistemos dalis.

„Tie, kurie kuria sistemą, patys į ją įsivelia ir tampa jos dalimi. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko vieno vado, nuo kurio valios priklauso viskas. Sistema įsisuko į tokį ratą, kuriame net pirmieji sekretoriai bijodavo kažką ne taip pasakyti ar padaryti. O kai įsiveli į tokią sis­temą, nebegali iš jos ištrūkti ir privalai ją suk­ti, nes ir tu nuo jos priklausomas, ir tavo ben­drininkai“, – aiškina A.Ramonaitė, neabejojanti, kad dėl tokios anuomet veikusios sistemos dabar egzistuoja ir Vladimiro Putino Rusija.

Rusiją tyrinėjantys antropologai teigia, kad tamsioji sovietmečio pusė ne tik persikėlė į da­bartį, bet ir tapo ekstremalesnė, o tai reiškia kri­minalinio pasaulio taisyklių įsigalėjimą valsty­bės mastu. Juk rusai turi net tokių sąvokų, ku­rių ne­ra­si jokioje kitoje šalyje: „svoi“ (savi) ar „Nau­tilus Pompilius“ dainose pašiepiama „krugo­vaja poruka“, kurią net ir išversti sunku, dažniausiai tai verčiama kaip „kolektyvinė atsakomybė“.

Pasak A.Ramonaitės, „krugovaja poruka“ nieko bendro neturi su moraliniu solidarumu, kaip būtų galima pamanyti, nes tai kriminalinio pasaulio principas, kai visi yra vienodai įklimpę, vieni kitus dangsto ir neišduoda „savų“, nes priešingu atveju sėstų visi.

Bet tai nereiškia, kad tie „savi“ vieni kitiems jaučia kokius nors šiltus jausmus, kad juos sieja koks nors artimas ryšys. Štai kodėl „Nautilus Pompilius“ dainoje apie šią savotišką kolektyvinės atsakomybės atmainą eiliuota kalba sakoma, kad, paėmus kažkieno ranką, jausmas toks, lyg laikytum kokią pašluostę.

Įdomu tai, kad Lietuvoje irgi buvo tam tikrų kolektyvinės atsakomybės elementų, tačiau jie kai kuriais atvejais suvaidino netgi teigiamą vaidmenį.

Knygoje publikuojamuose Sauliaus Gryb­kaus­­ko straipsniuose aiškinamasi, ar Lietuvoje eg­zistavo pirmojo partijos sekretoriaus klanas. Nors tam tikrų klano elementų būta, bet „krugovaja poruka“ principas čia reiškė, kad yra ne vienas vadas, o ratas, kuriame visi vieni nuo kitų priklauso. Bet ši konsoliduota sistema tam tikra prasme veikė kaip atsvara Maskvai, nes šiam ra­tui rūpėjo gauti kuo daugiau išteklių iš Mask­vos Lietuvos naudai.

Blato sistema Lietuvoje taip pat nėra taip giliai įsitvirtinusi kaip Rusijoje. Daugelis žmonių sovietmečiu juo naudojosi, tačiau neturėdami savanaudiškų kėslų. Priešingai – parūpinti kam nors tai, ką gali gauti užimdamas tam tikras pareigas, buvo savotiško draugiškumo iš­raiška: jei turiu priėjimą, padedu saviškiams, drau­gams, giminėms. Tai ne visai tas pats kas korupcija, nes pats už tai tiesiogiai nieko negaudavai. Kartu tai nebuvo ir joks pasipriešinimas valdžiai, o tiesiog neteisėta veikla sistemos ribose, prisidėjusi prie tos sistemos egzistavimo.

Reikėjo ir išmonės, ir drąsos

Visiškai priešingas pavyzdys – „Kronikos“ leidėjų ratelis. Iš pažiūros jie irgi darė tai, kas nelegalu. Bet skyrėsi pats nelegalumo principas. „Kronikos“ atveju žmonės vieni kitus pa­laikė ir neišduodavo, pasitikėjo, rėmė“, – idėjinius skirtumus nuo sovietmečiu klestėjusios nelegalią veiklą dangsčiusios „kolektyvinės atsakomybės“ vardija A.Ramonaitė.

Įdomu tai, kad apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ žino visi, tačiau ypač mokslinių šio fenomeno tyrimų nėra daug. Dar keisčiau, kad kai kuriuos „Kronikos“ leidėjus, kurie be­veik visi tebėra gyvi, viena iš knygos „Ne­ma­to­ma sovietmečio visuomenė“ bendraautorių Ry­tė Kukulskytė apklausė pirmą kartą – niekas kitas to iki šiol nebuvo padaręs. O šie pokalbiai ne tik leido suprasti leidinio sėkmės priežastį, bet ir atskleidė nepaprastai įdomių, kai kada net pikantiškų detalių apie tai, kaip idėja tikintys žmonės derino išmonę, drąsą ir vaizduotę.

Vienas įdomių knygoje aprašomų aspektų – rekonstruoti „Kronikos“ bei kitų pogrindžio leidinių veikimo tinklai.

Kaip turi bendrauti, kad tavęs nepastebėtų? Per kelintą asmenį perduoti slaptą informaciją, kad įkliuvęs straipsnio autorius neišduotų redaktoriaus? „Kai imi lyginti dabartinių slaptų organizacijų veiklą su ano meto, prieini prie labia netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, mokslininkai dabar ypač domisi slaptai veikiančių teroristų tinklų sandara. Mes bandėme pažiūrėti, ar so­vietmečiu egzistavusios pogrindžio organizacijos veikė tokiais pačiais principais kaip ir da­bartiniai slaptieji tinklai. Įdomu, kad ne“, – pasakoja A.Ramonaitė.

Tiesa, buvo ir išimčių. Štai „Perspektyvų“ tinklas buvo labai retas, „išskydęs“ ir išties pa­na­šus į  tokį, kokius modeliuoja slaptųjų organizaci­jų tyrėjai, pasitelkdami net kompiuterines si­mu­liacijas. Tačiau sėkmės leidiniui tai nepelnė. Nors redaktorius Vytautas Skuodis, tuomet Vil­niaus universiteto Gamtos fakulteto docentas, stengėsi visai nebendrauti su kitais organizacijos nariais, o leidiniui daug rašęs Gintautas Ieš­man­tas perduodavo medžiagą per kitus žmones, ta­čiau po trejų metų šis vis tiek buvo sučiuptas.

O štai „Kronika“ veikė visiškai ne taip, kaip, mokslininkų teigimu, veikia slaptieji tinklai: „Kronikos“ tinklas buvo nepaprastai tankus, ir būtent tai buvo viena jos sėkmės priežasčių. O juk, atrodytų, logiška, kad slaptas tinklas kaip tik turėtų būti netankus: juk kuo mažiau žmonės tarpusavyje bendraus, tuo sunkiau užčiuopti branduolį.

Galėtume pamanyti, kad kai 1983 m. KGB sugavo pirmąjį „Kronikos“ redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, leidinys turėjo sugriūti. Tačiau niekas nesugriuvo: visi kiti organizacijos nariai vieni kitus pažinojo, bendravo tarpusavyje ir žinojo, kaip viskas veikia. Likusios seserys susitikusios išsiaiškino, ką kuri moka daryti: viena rašyti, kita spausdinti, trečia fotokopijas daryti, ketvirta žinojo, kur nuvežti dauginti kopijas, penkta – kur jas platinti.

Jos ryžosi viską daryti vienos ir tik vėliau į pagalbą pasikvietė kunigą Joną Borutą. „Bet jos vienos sugebėjo išlaikyti visą tinklą. Ir įdo­mu tai, kad KGB to nesuprato. Gal kartais kaž­ką užčiuopdavo, bet seserų nesuimdavo, nes ti­kė­josi, kad jos išves prie tikrojo redaktoriaus. O kad jos viską pačios ir darė, jie net nesuvokė“, – pasakoja A.Ramonaitė, palyginusi šį tink­lą su pilietinės organizacijos, nors ir veikusios labai nepalankiomis sąlygomis.

Labai svarbu tai, kad šios vienuolės bendravo ne tik dėl „Kronikos“, bet ir dėl kitų veiklų – jos priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, dalyvaudavo rekolekcijose, bet tuo buvo už­mas­kuotos ir pogrindžio leidybos veiklos.

O kaip seserys slėpdavosi, istorijų labai daug ir tiesiog fantastiškų. Štai kol kas Kauno centre tebestovinčiame namelyje, kuriame gyveno vienuolė vyresnioji sesuo Julija Kuodytė, buvo po­grindžio būstinė.

Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vie­toje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir iš­orinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi len­ta, kur buvo padedama medžiaga, o S.Tam­ke­vi­čius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta.

Seserys išmonės tikrai nestokojo. Va­žiuo­da­mos į Maskvą, kur turėjo nugabenti leidinius, dažna užsidėdavo peruką, apsivilkdavo ryškesnę palaidinę, pasidažydavo lūpas – taip rengdavosi nusižiūrėjusios, kaip moterys rengiasi Mask­voje.

A.Ramonaitė prisimena, kaip viena vienuolė interviu pasakojo, jog kartą kita, pamačiusi persirengusią seserį, nusijuokė. O ši kuo rimčiausiai paklausė – ko čia juokiesi? Kai sėsi į kalėjimą šešeriems metams, juokinga nebus. „Tai neįtikėtinai svarbūs dalykai. Ir kiek žmonės turėjo turėti vaizduotės, o kartu ir drąsos bei vidinio entuziazmo tam padaryti“, – seserų valia ir išradingumu žavisi A.Ramonaitė.

Beje, jos teigimu, kamufliažinės taktikos, kai tu apgauni savo persekiotoją, sovietinės okupacijos metais pasiteisino net labiau negu slaptumas, nes KGB surasti tai, kas paslėpta, buvo lengviau, negu susigaudyti, kai buvo gudraujama.

Žinoma, persirengimas – tik pikantiška de­talė, daug kitokių kamufliažinių technikų naudojo ir kraštotyrininkų klubai, etnokultūros būreliai, kitos organizacijos, po kurių iš pažiūros teisėta veikla slėpėsi pogrindiniai dalykai.

Pasak A.Ramonaitės, iš nesovietinių „organizacijų“ – sambūrių, kurie sugebėjo leisti leidinius, organizuoti šventes, gimė ir tas pats Są­jūdis, ir tai, ką mes dabar linkę vadinti pilietine visuomene. „Žinoma, jų buvo labai mažai, bet tai buvo pilietinės visuomenės potencialas, nors kita, tamsioji sovietmečio pusė tempė Lietuvą, jei norit – prie Rusijos, jei norit – prie Afrikos“, – sako A.Ramonaitė.

Šiandien Lietuva vis dar turi abu elementus, kurie labai dažnai konkuruoja tarpusavyje. Vis dar yra žmonių, manančių, kad be blato negausi darbo ar nesutvarkysi svarbaus reikalo. Bet yra žmonių, manančių, kad tokie metodai jau seniai nebeveikia.

A.Ramonaitės ir jos kolegų knyga baigiasi pakankamai optimistine išvada, kad ši šviesioji pusė, atėjusi dar iš sovietinės okupacijos metų, turi galimybių laimėti dvikovą. Kad nesame pasmerkti, įkliuvę į trajektoriją, iš kurios neįmanoma imti ir išlipti, kaip Rusijoje ar kai kuriose Azijos šalyse. „Mes norėjome pasakyti, jog sistema sugriuvo ne dėl to, kad sugedo blogoji pusė, o kad buvo žmonių, kurie sugebėjo išvengti indoktrinacijos ir gyveno nesovietinį gyvenimą.

Scanpix

„Atkakliausi gerbėjai naujausios knygos su mano autografu gatvėje laukė po 14 valandų“, – giriasi viską gerokai pagražindamas milijardierius ir vis dar Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas, ką tik JAV publikai pristatęs tokių pat pagražinimų prigrūstą reklaminę-rinkiminę-nacistinę knygą, kurios pavadinimas, kaip ir pridera, irgi gerokai perdėtas.

Rima JANUŽYTĖ

„Suluošintosios Amerikos“ niekas nelūkuriavo ilgiau nei septynias valandas, nors gal ir vertėjo – bent jau tam, kad pamatytum Donaldo Trumpo surežisuotą knygos pristatymo monospektaklį.

Vilkėdamas prabangų smokingą, D.Trum­­pas susirinkusiai miniai rėžė 45 minučių kalbą, o paskui, sėdęs į krėslą, labiau primenantį ka­raliaus sostą, gerą valandą raitė parašus savo „sirgaliams“.

Ar jie visi perskaitys šią knygą nuo pradžios iki pabaigos – kitas klausimas. Palyginti su kitomis D.Trumpo knygomis, išleistomis ir lietuvių kalba, pastarasis rinkiminių jo kalbų kompiliatas jokios išliekamosios vertės neturi. Na, nebent D.Trumpas taptų Baltųjų rūmų šeimininku – tokiu atveju tai jau būtų ne šiaip rėksnio blevyzgos apie tai, kas yra tikrieji amerikiečiai ir kaip dera tvarkytis su imigrantais, bet prezidento ranka parašytas istorinis veikalas apie Amerikos suluošinimą ir praktinis vadovas, kaip šią šalį išgydyti.

Tuo ji šiek tiek primena Lietuvos knygynuose pasirodžiusią Turkmėnijos diktatoriaus Sa­parmurato Nijazovo, 1993 m. persivadinusio į Turk­mėnbaši, knyga „Ruhnama“. Tai kelių šim­tų puslapių filosofijos, mitologijos ir istorijos mišinys, pamažu tampantis Turkmėnijos švie­timo sistemos, meno ir literatūros pagrindu. Iš jos mokosi turkmėnai moksleiviai, ji guli ant kiekvieno valdininko stalo.

Kertinė šios knygos, taip pat ir visos Turk­­mėnijos, filosofijos mintis – svarbiausia neįsileisti svetimtaučių, kurie tik ir žiūri, kaip tave apiplėšti ir įverginti.

Kuo D.Trumpas ne Turkmėnbaši? Jam irgi atrodo, kad Ameriką suluošino atklydėliai. O kur dar Kinijos keliama grėsmė ir suglebusi JAV užsienio politika. Žodžiu, naujoji knyga – tai viena ilga, nuosekli, su daug būdvardžių – ne vi­sada cenzūrinių – grūmojimų ir perspėjimų ti­rada, niekuo nesiskirianti nuo to, ką D.Trum­pas yra ne kartą kalbėjęs per viešus pasisakymus.

Gali kilti klausimas: jeigu tai tas pats, apie ką D.Trumpas ištisai rėkauja televizijos debatuose ir susitikimuose su rinkėjais, kam tuomet jis iš viso šią knygą rašė?

„Vieno puslapio reklama laikraštyje „The New York Times“ gali kainuoti daugiau kaip 100 tūkst. dolerių. Bet kai tas pats laikraštis pa­rašo apie kokį nors mano sandorį, tai nekainuoja nė cento, bet aš gaunu daug didesnį viešumą“, – rašo D.Trumpas.

„Suluošintoji Amerika“ nėra nekilnojamojo tur­to sandoris, bet knygos poveikis panašus – tai san­tykinai nauja reklamos forma, o apie ją rašo ir kalba daugybė žiniasklaidos priemonių, neišski­­riant ir „Veido“. Savaime aišku, D.Trum­­­pui dėl reklamos ar antireklamos „Veide“ nei šilta, nei šalta, tačiau tai, kad ir mes rašome apie šią kny­­gą, rodo, kad ji – nepaprastai vykęs sumanymas.

Knyga suteikė D.Trumpui naujų progų lipti ant scenos ir plačiai šypsotis kameroms, paperkant naujų rinkėjų širdis.

„Tai nuostabus būdas gauti daugiau viešumo. Net jei knyga prasta, jos išleidimas vis tiek yra įvykis ir apie tai bus kalbama“, – D.Trum­po viešuosius ryšius giria Vašingtono universiteto politinės vadybos profesorius Mattas Dal­lekas.

Kaip pastebi NPR apžvalgininkė Danielle Kurtzleben, vykusi knyga nebūtinai turi būti verta Pulitzerio premijos. Rinkimų kampanijos knyga ir neturi būti skirta autoriaus li­te­ra­tū­ri­niams talentams atskleisti. Tai politikos įrankis, padedantis koncentruotai pa­teikti konkretiems rinkimams skirtų politinių pažiūrų rinkinį.

Tiesa, D.Trumpas ne vienintelis toks gudruolis. Hillary Clinton knyga „Sunkūs pasirinkimai“ padėjo jai tapti kone televizijos žvaigžde, nes interviu prašantys žurnalistai rikiavosi į eilę laukdami tik jiems skirtų autorės įžvalgų.

Knygą, nors ir mažiau populiarią, išleido ir kandidatas į JAV prezidentus Benas Car­so­nas, ir jo varžovas Jebas Bushas, pasirinkęs elektroninį knygos variantą.

D.Trumpas eina konservatyvesniu keliu, ta­čiau neleidžia suabejoti savo būsima perga­le, užduodamas pakilų pergalės toną visai li­ku­siai rinkimų kampanijai. Pirmasis D.Trumpo knygos skyrius vadinasi „Man be galo džiugu“, o pa­skutinis – „Šis darbas man teikia didžiulį malonumą“.

Scanpix

Jos vardas Szydło, Beata Szydło: 52 metų Lenkijos angliakasio dukra, netrukus tapsianti naująja šalies premjere, užsienio žiniasklaidoje neretai pristatoma tarsi Džeimsas Bondas. Jos politinė karjera išties „kieta“, o į elito paviršių ji išlindo lyg yla iš maišo, nors tokį elgesį padiktavo visai ne pavardė (szydło lenkiškai – yla).

Rima JANUŽYTĖ

Nors iš gūdžios provincijos atvyko jau seniai, Beata Szydło pirmą kartą ryškiai sužibėjo tik per prezidentu šią vasarą išrinkto Andrzejaus Dudos rinkimų kampaniją, pastūmėjusią ją katalikų partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) lyderės vaidmeniui, o iš ten kilstelėjusią į dar svaigesnes politikos aukštumas.

„Ji buvo kampanijos priešakyje ir savo užduotį įvykdė visu šimtu procentų. Ji pademonstravo savybes, kurių reikia dar didesniems, didžiuliams tikslams įgyvendinti. Didžiausias toks projektas – sutvarkyti Respubliką“, – apie Beatą, pristatydamas ją rinkėjams, kalbėjo partijos „Teisė ir teisingumas“ įkūrėjas Jaroslawas Kaczyńskis. Jo žodžiais, ji turinti viską, ko reikia premjerui: išminties,  darbštumo, energijos, gebėjimo suburti komandą ir bendradarbiauti su kitais.

Jei šie žodžiai kam nors skambėjo neįtikinamai, prieš pat Seimo rinkimus vykusiuose televizijos debatuose nebeliko jokių abejonių: greta solidžiai pasirodžiusios B.Szydło ankstesnė premjerė Ewa Kopacz atrodė lyg žodžių kišenėje nerandanti sutrikusi naujokė.

„Premjerė E.Kopacz važiuoja moderniu traukiniu ir giria Lenkijos geležinkelių modernizaciją, o aš vykstu ten, kur ministras liepė išardyti geležinkelio bėgius ir žmonės neturi normalaus susisiekimo“, – pareiškė B.Szydło, o šiuos jos žodžius pacitavo ne tik visa Lenkija, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos žiniasklaida.

Vykstant rinkimų kampanijai B.Szydło visą laiką laikėsi linijos „arti žmogaus“ – ji beveik nekalbėjo apie užsienio politiką ir Europos Sąjungos pranašumus ar trūkumus. Visas dėmesys buvo skirtas kasdieniams rūpesčiams – pensinio amžiaus ankstinimui, mokesčių naštos lengvinimui, pagalbai vaikus auginančioms šeimoms, didinant subsidijų programą iki 500 zlotų (apie 119 eurų) už kiekvieną vaiką, nemokamų vaistų dalijimui tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Kas ta Beata S.?

2007-aisiais baigiantis rinkimų kampanijai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad Seimo narė Beata S. suimta dėl jai pareikštų įtarimų korupcija. Partijoje „Tvarka ir teisingumas“ kilo panika: ar tai mūsišikė Beata Szydło, ar Beata Sawicka iš liberalų partijos PO? Kalbėta apie B.Sawicką, bet šis faktas geriausiai liudijo, kad B.Szydło anuomet buvo visiškai pilka figūra, kurios kai kurie kiti partijos nariai nepažinojo net iš matymo.

Dabar, pasak Lenkijos savaitraščio „Newsweek“, anekdotinė situacija su Beata S. būtų neįsivaizduojama.

Gimusi Osvencime, o užaugusi Lenkijos pietuose esančiame angliakasių miestelyje Bžeščėse, jaunystėje apie politikos žvaigždės statusą ji nesvajojo. Tačiau lenkams imponuoja, kad ja tapusi praeities irgi nesikrato.

„Prisimenu šiltus tėvų namus Bžeščėse. Čia niekada netrūko palaikymo, taip pat ir disciplinos. Mano tėvai sunkiai dirbo. Tėvelis buvo angliakasys“, – savo tinklalapyje rašo B.Szydło. Dar priduria, kad studijų laikais, mokydamasi etnologijos Krokuvos Jogailos universitete, labai mėgo žaisti tinklinį. Ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru Edwardu, už kurio susituokę jau 28 metus. Nors Edwardas yra sakęs, kad jį labiausiai sužavėjo Beatos ryšys su gamta ir jautrus santykis su praeitimi, Beata į tautinius drabužius įsispraudė neilgam.

Būdama vos 35-erių, ji tapo jauniausia miestelio burmistre, o paskui žengė dar vieną, karjerai lemiamą žingsnį – prisidėjo prie partijos „Tvarka ir teisingumas“.

Tai lėmė, kad kadaise Krokuvos istorijos muziejuje etnologe dirbusi B.Szydło, pati save vadinusi „nykia ir nuobodžia dviejų vaikų mama“, dabar yra populiariausia šalies politikė, tautinius drabužius iškeitusi į stilingus aukštakulnius, o laisvalaikiu kartais žaidžianti kompiuterinius žaidimus.

Tačiau B.Szydło kritikai kiekviename jos krustelėjime įžvelgia ir kai ką negero. Nors tai nėra ranka apčiuopiama, tačiau, kad ir ką darytų ar sakytų Beata, kai kam tai atrodo tik kaip J.Kaczyńskio žodžių, veiksmų ir pageidavimų retransliacija.

Persekioja J.Kaczyńskio šešėlis

Beata siūlo ankstinti pensinį amžių? Ir ką čia tas Jarosławas sugalvojo? Beatai norisi didinti minimalią algą? Gerai čia Jaroslawas kalba!

Vienas nelabai taktiškas partijos PO reklaminis TV įrašas vaizduoja niekus kalbantį J.Kaczyńskį ir jam visur pritariančią B.Szydło, kuri po kiekvieno J.Kaczyńskio pasisakymo pareiškia, kad „vadas visada teisus“.

Analitikai spėlioja, ar B.Szydło nėra dar vienas Kazimierzas Marcinkiewiczius – premjeras, prieš dešimtmetį, laimėjus PiS, šioje kėdėje išsilaikęs vos aštuonis mėnesius ir užleidęs ją „vadui“.

Tuo tvirtai įsitikinęs žurnalistas Konstanty Gebertas, geriau žinomas rašytojo Dawido Warszawskio vardu: „Ji ilgai netemps. Tai „valdybos pirmininko“ projektas ir jis veikia taip, kaip jam reikia. Jau dabar aišku, kad ji neturi jokios charizmos ir bus pašalinta, vos tik Kaczyńskis nuspręs performuoti ministrų kabinetą.“

Lenkai panašiai galvoti turi jei ne priežastį, tai bent moralinę teisę. Viena vertus, niekam nesinori tikėti, kad charizmatiškasis J.Ka­czyńskis taip ėmė ir be pėdsakų pasitraukė iš politinės scenos. Antra vertus, konservatyvumu garsėjantys lenkai tiesiog nepratę prie politikių moterų, o dabar jos tik ir keičia viena kitą aukščiausiuose valdžios postuose. Tad kas jiems gali uždrausti galvoti, kad Beata yra tik J.Kaczyńskio marionetė?

Vis dėlto tokių pažiūrų lenkų kiekvieną dieną mažėja. B.Szydło nenuilstamai pluša kurdama savo, kaip energingos ir nepriklausomos politikės, įvaizdį.

„Žinau, kad yra šnekama, jog būsiu marionetė, valdoma iš galo, tačiau gėda gaišti laiko tokioms nesąmonėms. Pasakysiu trumpai ir tiesiai – mano vardas Szydło, Beata Szydło. Aš turiu savo nuomonę ir galiu būti užsispyrusi. Nereikia manęs kontroliuoti, tačiau tai nereiškia, kad aš neklausysiu žmonių ir ekspertų“, – reaguodama į kaltinimus, kad yra kontroliuojama partijos lyderio, atkerta kandidatė į premjerus.

„Jos ekonominės pažiūros, kurios yra kažkur per vidurį tarp socialinės gerovės valstybės ir laisvosios rinkos, yra ir didžiausias jos privalumas. Be to, ji pasižymi itin švaria politine sąžine, kurią nuo nesąžiningų politikų pavargę lenkai vertina net labiau nei konkrečius pažadus“, – B.Szydło išskirtinumą nurodo A.Du­dos viešosios diplomatijos patarėjas Marekas Magierowskis, pabrėždamas, kad politikė šias savybes ne tik puoselėja, bet ir sugeba tinkamai atskleisti rinkėjams.

J.Kaczyńskis tam netrukdo: per rinkimų kampaniją jis nesirodė viešumoje, atsisakė duoti interviu žurnalistams, žodžiu, nesipainiojo Beatai po kojomis ir nedrumstė rinkėjų ramybės. Tad vienintelis Beatą persekiojantis J.Kaczyńskio šešėlis – vis dar nepamiršti jo žodžiai, kad imigrantai lenkus užkrės įvairiomis tik Artimuosiuose Rytuose plintančiomis ligomis.

Daugiau nieko. Rinkimus laimėjusi partija „Teisė ir teisingumas“ baigia nusikratyti senųjų J.Kaczyńskio drapanų ir atrodo tarsi pakeitusi odą – atsinaujinusi, modernesnė ir stovinti arčiau paprastų žmonių. Šio partijos ir visos Lenkijos atsinaujinimo projekto kodinis pavadinimas – Szydło. Beata Szydło.

Scanpix

Sankt Peterburge esančio Pulkovo oro uosto vaizdas sukrečia. Šimtai artimųjų čia atneštų vaikiškų žaisliukų, kurių niekada nebeapkabins vaikiškos rankutės. Jūra žvakelių. Gėlės, kurios turėjo pradžiuginti iš Šarm el Šeicho pargrįžtančius poilsiautojus. Raudantys artimųjų, daugeliu atvejų – visos šeimos netekę žmonės.

Rima JANUŽYTĖ

Rusiją sukrėtė didžiausia visų laikų lėktuvo katastrofa, nusinešusi 224 žmonių gyvybes, tarp kurių – 24 vaikai, kai kurie dar visai maži, septyni paskutinį kartą į orą pakilusios įgulos nariai bei daugybė nuo rusiško, taip pat ukrainietiško, baltarusiško rudens į saulėtą Egiptą trumpam pabėgusių, bet karstuose iš ten sugrįžusių žmonių.

Visų jų kūnai gelbėtojų rasti išsimėtę po didžiulę maždaug 12 hektarų teritoriją. Kai kurie stipriai apdegę ar sudegę neatpažįstamai – jų asmenybes pavyks nustatyti tik atlikus DNR tyrimus.

Prieštaringa informacija

Rusijos pirmojo TV kanalo reporteriai guodžia, kad artimiesiems sunkiai pakeliama tiesa, jog neišgyveno nė vienas lėktuvu „Airbus 321“ skridęs keleivis, vis tiek geriau nei kankinanti nežinomybė. Tačiau dviejų sūnų, abiejų marčių ir visų anūkų netekusi moteris grąžydama rankas klykia į kamerą maldaudama sugrąžinti jai bent mažiausią viltį, kurią buvo suteikę Egipto gelbėtojai, iš karto po katastrofos skelbę, kad po nuolaužomis girdėti žmonių aimanos.

Šiuos žodžius jie, žinoma, paskui paneigė. Kaip ir iš karto po katastrofos skelbtą informaciją, kad lėktuvo pilotai susisiekė su dispečeriais žemėje ir prašo leidimo avariniam nusileidimui Šiaurės Sinajaus oro uoste El Ariše.

Egipto nelaimių oro erdvėje tarnybos vadovas netgi pranešė, kad į Rusiją skrendantis dingęs keleivinis lėktuvas saugiai paliko Egipto oro erdvę ir užmezgė ryšį su Turkijos judėjimo oro erdvėje kontrolės tarnyba. „Rusų oro linijos mums pranešė, kad šis Rusijos lėktuvas, su kuriuo prarastas ryšys, yra saugus, jis susisiekė su Turkijos judėjimo oro erdvėje kontrolės tarnyba ir šiuo metu skrenda virš Turkijos teritorijos“, – informavo Egipto nelaimių oro erdvėje tarnybos vadovas Aymanas al Muqaddamas. O tuo metu „Ria Novosti“ jau skelbė, kad Egipto karinė aviacija aptvėrė lėktuvo katastrofos vietą, ir tikėtina, jog rastos lėktuvo nuolaužos yra Rusijos keleivinio lėktuvo.

Galiausiai šį faktą pripažino ir Egiptas. Paskelbta, kad Rusijos keleivinis lėktuvas, skridęs reisu KGL 9268, nukrito Hasanos rajone, į pietus nuo Arišo Sinajaus pusiasalyje.

Tačiau tada, kai paneigti lėktuvo katastrofos jau nebebuvo galima, prasidėjo spėlionės dėl nelaimės priežasčių. Dėl jų atsakomybę iš karto po nelaimės prisiėmė net kelios islamistų grupuotės, tačiau Egipto valdžia tokią versiją suskubo neigti.

Kelios katastrofos versijos

BBC saugumo apžvalgininkas Frankas Gardneris teigia, kad kol Rusija kovoja su „Islamo valstybe“ Sirijoje, o žlunganti Egipto ekonomika dėl sumažėjusio turistų srauto galėtų dar labiau sustoti, šioms šalims mažiausiai reikia dar vieno teroro akto.

Ekspertai taip pat įtariai žiūri į tai, kad „Islamo valstybės“ sąjungininkai galėtų rizikuoti sukelti tarptautinį konfliktą, kai Sinajaus pusiasalyje daugiausia kovoja tik su Egipto pajėgomis.

Vis dėlto aviacijos ekspertai vieningai sutaria, kad lėktuvas nukrito itin neįprastomis aplinkybėmis. Jei laineris nebūtų mažinęs greičio, galbūt būtų sugebėjęs pamažu mažinti aukštį ir planiruodamas nusileisti be didesnių pasekmių. Rusijos ekspertai primena, kad net sugedus vienam, o kai kuriais atvejais abiem lėktuvo varikliams lėktuvas gali sėkmingai nusileisti – tokias situacijas jie nuolat praktikuoja per apmokymus.

Tačiau lėktuvas į apačią krito it akmuo: didžiuliame beveik 10 km aukštyje jo greitis drastiškai sumažėjo iki kelių šimtų kilometrų per valandą, o tokiu greičiu sklęsti jau neįmanoma – belieka krytis stačia galva į apačią.

Tokį pilotų elgesį ekspertai aiškina keldami prielaidą, kad jie lemiamą akimirką, kai reikėjo nemažinti greičio, jau buvo be sąmonės arba negyvi. Taip galėjo nutikti dėl lėktuvo hermetikos pažeidimų, sukeltų elektronikos gedimo arba gaisro, arba dėl lėktuve įvykusio sprogimo, galbūt nedidelės bombos. Tai paaiškintų, kodėl lėktuvo korpusas lūžo per pusę ir kodėl lėktuvas tiesiog smigo žemyn.

„Preliminarūs pranešimai, kad lėktuvas skilo į dvi dalis, byloja apie katastrofišką gedimą, o ne paprastą mechaninę problemą. Tai gali būti ir sprogimas, bet jeigu man reikėtų spėti, sakyčiau, kad tai galėjo būti sprogmuo pačiame lėktuve, o ne raketa, paleista iš žemės“, – svarsto Karališkųjų jungtinių pajėgų instituto profesorius Michaelas Clarke’as.

Išpuolis – niekam neparankus

Tačiau apie šią versiją kalbama labai nenoromis. Egipto pozicija suprantama: jei paaiškėtų, kad tai buvo teroristinis išpuolis, Egipto, kaip turistinės valstybės, įvaizdis žlugtų galutinai. Be to, kiltų labai daug klausimų apie šios šalies oro uostų darbo kokybę.

Kadangi lėktuvo gedimas įvyko jam esant maždaug 10 km aukštyje, akivaizdu, kad islamistai jo nenumušė iš žemės. Nors pastaraisiais metais Egipto islamistai, kaip skelbiama, naudoja itin pažangią techniką, vis tiek ji ne tokia, kuria galima numušinėti taikinius, esančius tokiame dideliame aukštyje.

Be to, net jei islamistai turėtų tokių priemonių, nelaimė įvyko visai netoli Izraelio teritorijos, tad, ekspertų vertinimu, toks veiksmas nebūtų nepastebėtas Izraelio kariuomenės.

Tad vienintelis tikėtinas būdas sudaužyti iš Egipto skridusį lėktuvą – į krovinių skyrių padėti bombą. O kaip ji ten galėjo atsidurti, yra net keli variantai. Pirmiausia, „Gazeta.ru“ teigimu, ją kažkas galėjo tiesiog įsimesti į lagaminą ir atiduoti į bagažo skyrių – taip buvo įvykdytas išpuolis prieš „Pan American“ lėktuvą „Boeing 747“ 1988 m. gruodį.

Tačiau nuo tada saugumo reikalavimai oro uostuose gerokai padidėjo. Tad kodėl to lagamino niekas neperšvietė? Galbūt egiptiečiai tam neskiria per daug dėmesio. O galbūt kažkas gavo skanų kyšį – apie tokius atvejus Egipte praneša „Stratfor“: kalbama, kad pasitaikė ne vienas atvejis, kai labai skubantys turtingi keleiviai dažnai paprasčiausiai išsipirkdavo nuo patikrinimo lipant į lėktuvą.

Dėl šios priežasties iš Egipto skraidančios Europos bendrovės paprastai reikalaudavo papildomo patikrinimo. Bet Rusijai tiko taip, kaip yra, – jokių papildomų sąlygų Egipto oro uostams Maskva nekėlė.

Apie teroristinio išpuolio versiją nenorom mykia ir Rusija. Atrodytų, keista, kad visos valstybinės televizijos išsijuosusios neigia teroristinės atakos galimybę, nors kai kurie naujienų portalai skelbia, jog būtent ši versija labiausiai tikėtina.

Prezidentui Vladimirui Putinui, puoselėjančiam itin draugiškus Rusijos santykius su Egiptu, žinoma, nesinorėtų, kad juos apkartintų islamistų išpuolis prieš Rusijos piliečius. Tad kaltę geriau suversti oro bendrovei „Kogalymavia“, neva skraidinusiai rusus „pasenusiu, techniškai netvarkingu lėktuvu“.

Tačiau lėktuvo amžius, nors ir siekia 18 metų, Rusijoje laikomas tiesiog aviacine paauglyste, nes vidutinis lainerių amžius čia siekia 21–22 metus, o yra ir dvigubai „vyresnių“ lėktuvų. Be to, „Kommersant“ skelbia, kad ir pats V.Putinas skraido kelių dešimčių metų senumo lėktuvais ir jam toks jų amžius iki šiol neatrodė per didelis.

Nepatikimoje Rusijos žiniasklaidoje pasipylė įvairiausių neva įrodymų, kad „Kogalymavia“ lėktuvai – itin nesaugūs ir jais skraidyti bijo net oro linijų darbuotojai. „Rusai teigia, kad nelaimę buvo galima nujausti, nes „Kogalymavia“ yra prisipirkusi senų lėktuvų, kuriais bijo skraidyti ne tik keleiviai, bet ir lėktuvo įgula“, – pasisakymus socialiniuose tinkluose cituoja „Kommersant“.

Žmonės ėmė rašyti, kad kiekvienas, kuriam teko skristi šios kompanijos lėktuvais, skrydžio metu pradeda melstis, nes lėktuvai seni ir techniškai netvarkingi.

Visos šios žinutės vainikuojamos šiurpą keliančiu priminimu, kad 2001 m. šis avialinijoms „Middle East Airlines“ tuomet priklausęs lėktuvas „Airbus 321“ jau buvo patyręs avariją: leisdamasis Kaire uodega smarkiai trenkėsi į asfaltą.

Kita vertus, mirga ir informacijos apie tai, kaip nesaugu skraidyti virš Sinajaus pusiasalio, kur aktyviai veikia su Egipto valdžia kovojančios islamo teroristų grupuotės. Teigiama, kad tiek keleiviai, tiek visos Rusijos oro linijos tai puikiai žino, tačiau niekas perspėjimų nepaiso.

Prieštaringa informacija, verčianti blaškytis tarp minčių apie ore skraidančius rusų kledarus ir islamistų žudikus, slepiančius bombas lėktuvų bagažo skyriuose, iš pažiūros primena pėdų mėtymą.

Turistai – drąsūs

Rusus skraidinusio lėktuvo katastrofa nepalieka abejingų ne tik Rusijoje. Tiesa, čia daugiau skausmo nei panikos, nes iš anksto įsigytų kelionių į Egiptą, kaip praneša Rusijos kelionių agentūrų asociacijos ATOR direktorė Maja Lomidzė, atsisakė vos kelios dešimtys rusų.

Nepaisant perspėjimų, kad skristi į Egiptą nėra saugu, pernai virš Sinajaus pusiasalio praskrido apie 2,56 mln. rusų.

Europiečiai šiuo požiūriu atsargesni. Kai kurios Europos oro linijų bendrovės šią savaitę jau atšaukė visus artimiausių savaičių skrydžius į Egiptą. Kelionių į šią šalį masiškai atsisako ir keleiviai, kuriems daugelis Vakarų bendrovių pinigus už bilietus grąžina be jokių papildomų sąlygų.

Lietuvoje panika nelabai juntama. Lietuviai, kaip įprasta, netgi viliasi, kad po Rusijos lainerio tragedijos kelionės atpigs. „Žiemos atostogos Egipte: skrydis, bagažas, pervežimai ir 7 n. 4**** viešbutyje su maitinimu – nuo 429 Eur!!!“ – rašant šį straipsnį ragina Makalius.lt, o puslapio apačioje žybsi informacija, kad minėtu puikiu pasiūlymu šiuo metu domisi 10 žmonių.

Tiesa, kiti kelionių organizatoriai jokių akcijų nežada, nes neskraido virš Sinajaus pusiasalio, tad ir rizikos jokios nėra. „Šiuo metu mūsų bendrovė neskrenda virš minimos katastrofos vietos. Norime atkreipti savo keleivių ir partnerių dėmesį, kad „Small Planet Airlines“, atsižvelgdama į 2014 m. lapkričio 17 d. gautą Eurokontrolės rekomendaciją dėl didesnės skrydžių saugos rizikos nevykdyti skrydžių virš Sinajaus pusiasalio, jau beveik metai, kai virš minėtos teritorijos skrydžių nevykdo“, – pranešime spaudai teigia bendrovės Marketingo departamento vadovas Simonas Bartkus. Pasak jo, Šarm el Šeicho kurortas pasiekiamas apskrendant pusiasalį iš vakarų pusės.

„Noriu priminti, kad keleiviai reguliariai informuojami apie situaciją Egipte, o visai neseniai buvo paskelbta rekomendacija neskraidyti virš Sinajaus pusiasalio“, – šaltai per televiziją dėsto Rusijos valstybinio mokslinių tyrimų instituto Civilinės aviacijos tyrimų centro direktorius Aleksandras Fridliandas.

Visą savo šeimą laidojančios moters ausims šie žodžiai skamba ciniškai. „Ir aš jiems sakiau – neskriskite. Visi taip sakė. O jie tenorėjo pailsėti. Kas galėjo pamanyti, kad tai bus amžinasis poilsis“, – verkia ji ir šimtai kitų artimuosius praradusių rusų, kuriems dabar jau ne taip svarbu, dėl ko įvyko nelaimė. Artimųjų jokie tyrimai ir tyrėjai nebesugrąžins.

Scanpix

Per vietos valdžios rinkimus Kijevo rinkimų apylinkė, kurioje turėjo balsuoti ir prezidentas Petro Porošenka, atsidarė vėliau, nes rinkimų komisijos pirmininkas pametė raktą nuo seifo su balsavimo biuleteniais. Seifas buvo atidarytas laužtuvu, ir P.Porošenka pagaliau atidavė balsą už savo kandidatus.

Rima JANUŽYTĖ

Berdiansko mieste Pietryčių Ukrainoje vie­­nas rinkėjas balsuoti atėjo lydimas iki ausų ginkluoto apsaugininko, ir nors šis, regis, kiek per rimtai vertino savo pareigas, jo klientui tai nesutrukdė balsuoti.

Na, o Libochoros kaime netoli Lvovo komisi­jos nariai rinkėjams pastatė kelias skirtingas bal­sadėžes ir nurodė rinkimų biuletenius mesti į dė­žes pagal tai, kaip jie balsavo, – kad paskui komisijos nariams būtų lengviau suskaičiuoti balsus.

Šie incidentai – bene vieninteliai, sukėlę su­maišties per Ukrainoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, tačiau tai buvo veikiau šypseną nei susirūpinimą keliantys nutikimai, liudijantys, kad Ukrainos dangus pamažu šviesėja, kaip ir šalies gyventojų akys.

Lengviau atsikvėpė

Prieš kelias dienas Ukrainos kariuomenė ir Rusijos kolaborantai apsikeitė belaisviais, o paliaubos, nors ir netvirtos, regis, tęsiasi. Kai kam atrodo, kad Rusija iš tiesų pasirengusi at­si­traukti iš konflikto, kurį pati ir sukėlė. Kiti analitikai perspėja, kad tai tik apgaulingas Ru­sijos manevras. Kad ir kaip ten būtų, Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis tvyro bent jau išorinė ramybė.

„Tokia ramybė gali būti dar vienas apgaulingas Kremliaus manevras“, – „Globe and Mail“ rašo Celestine Bohlen. O Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad Kremlius bent jau nori sumažinti įtampą. Užtat JAV Brukingso instituto, tyrinėjančio JAV ir Europą, direktorė Fiona Hill mano, kad šiuo metu vykdomas konflikto deeskalavimas yra tik laikinas.

Dabartinis Kremliaus elgesys F.Hill primena laikus, kai V.Lenino vadovaujamas bolševikų režimas su Vokietija pasirašė labai nenaudingą sau, bet drauge labai būtiną norint išgyventi Bresto taikos sutartį, kurios sąlygų planavo laikytis tik trumpą laiką.

Vis dėlto ši XXI amžiaus Bresto sutartis pavadinimu „Minsko susitarimas“ šiokios to­kios vilties turi. Na, bent jau kol kas taip at­ro­do, nes Ukrainoje po ilgų karo mėnesių pagaliau panašu į įprastą ir gana ramų gyvenimą. Žinoma, Krymas tebėra okupuotas, o Donbase reikalus tvarkosi kolaborantai, kurie ignoravo ir neseniai visoje Ukrainoje vykusius vietos valdžios rinkimus.

Rinkimai praėjo tikrai ramiai, o tarptautiniai stebėtojai konstatavo tik bendro pobūdžio nesklandumus. Jie teigia, kad Ukrainoje vykę vietos valdžios rinkimai buvo „gerai organizuoti“ ir „demokratiški“, nors pabrėžia, jog vyriausybė turi stiprinti pastangas išvaduoti politiką nuo galingų oligarchų įtakos. „Teisinės bazės painumas, įtakingų ekonominių grupių dominavimas rinkimų procese ir faktas, kad beveik visas kampanijos nušvietimas žiniasklaidoje buvo mokamas, pabrėžia tolesnių reformų bū­tinybę“, – konstatuoja stebėtojai.

Reformos nebeišvengiamos

Reformos Ukrainai reikalingos ne tik dėl to, kad šalis sulauktų teigiamų atsiliepimų per rinkimus. Daug svarbiau, kaip Ukrainai sekasi to­liau tartis su tarptautiniais kreditoriais ir ar šie susitarimai dar labiau sumažins Rusijos ga­li­my­bes manipuliuoti Ukrainos finansiniu silpnumu.

Šiuo metu Kijevo sąjungininkai Vakaruose neriasi iš kailio siekdami paspartinti Tarp­tau­tinio valiutos fondo (TVF) skolinimo politikos pokyčius, kuriais tikimasi užkirsti kelią Rusijos planams sutrukdyti Ukrainai gauti 25 mlrd. JAV dolerių finansinę pagalbą.

Dabartinė TVF politika draudžia fondui skolinti toms šalims, kurios jau yra skolingos ki­toms vyriausybėms. Tad jeigu nesugebės per lapkritį grąžinti Rusijai visos skolos (o kad nesugebės, Ukrainos valdžia kalba be užuolankų), Ukraina gali likti be TVF paramos – maždaug 17 mlrd. dolerių. TVF valdyba yra numačiusi naujas taisykles apsvarstyti lapkričio pa­baigoje.

Apie finansines Ukrainos perspektyvas kalbėsis ir šiandien – lapkričio 6 dieną – Berlyne susitinkantis vadinamasis Normandijos ketvertas – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrai­nos užsienio reikalų ministrai, nors pagrindinis jų darbotvarkės klausimas – Minsko susitarimai ir jų vykdymas.

„Jei nepavyks susitarti iki galo, nusiminti neverta“, – sako Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacijos (ESBO) atstovas Uk­rainoje Martinas Saidikas. Jis primena, kad dar vienas šios kontaktinės grupės susitikimas vyks Minske lapkričio 17 d., o paskui dar kartą, ir dar – tiek, kiek reikės.

Gera žinia derybininkams – Rusijos pozicija Ukrainoje išties švelnėja, bent jau išoriškai. O Ukraina irgi demonstruoja pirmūno pavyzdį, kaip stropiai vykdyti mokytojų iš Vakarų paliepimus.

Antai neseniai viešai sulaikytas su įtakingiausiais Ukrainos oligarchais  siejamas milijonierius Genadijus Korbanas (jis laikomas dešiniąja Igorio Kolomoiskio ranka), o Ukrainos prezidentas P.Porošenka pareiškė, kad tai tik pradžia. Suprask, kova su korupcija ir oligarchais prasideda, o šie tegu pradeda bijoti, nes teisingumas juos tuoj pričiups.

Pats G.Korbanas, šiemet kandidatavęs į Kijevo merus, į tyrėjų akiratį pateko dėl įtartinos veiklos, įskaitant numanomą 40 mln. grivinų (1,5 mln. Eur) vagystę iš fondo, skirto Uk­rainos kariams, kovojantiems su Rusijos ir jos kolaborantų pajėgomis šalies rytuose.

Šį palyginti ne tokios jau stambios žuvies suėmimą kai kurie analitikai vadina tik parodomuoju šou, skirtu ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir kai kuriems Vakarų lyderiams, kon­krečiai – Angelai Merkel. Bet jei tai duos teigiamų rezultatų, kodėl gi nepasistengti.

Kabinasi į A.Merkel

A.Merkel šiuo metu yra užėmusi ypatingą poziciją tiek Ukrainos, tiek Rusijos klausimu. Ji tapo savotiška „mediatore“, tarpininke, o gal­­­būt net taikos balandžiu, nors tokie jos veiks­­­mai gali būti įvertinti ir kaip parsidavėliški – nelygu, kaip pažvelgsi.

Pasikalbėdama tai su Rusijos, tai su Uk­rainos lyderiais, ji abiem pusėms suteikia vilčių ir apramina aistras, nors toks Vokietijos kanclerės savarankiškumas gerokai pykdo Vašing­toną, kuris iki šiol derino veiksmus su Berlynu santykių tiek su Ukraina, tiek su Rusija klausimais.

Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas atvirai sako, kad per pastaruosius mėnesius Vo­kietijos dėka šalies ekonomikoje jau yra teigiamų pokyčių, ir priduria, jog Ukrainai toliau įgyvendinant reformas reikia Vokietijos pagalbos.

A.Jaceniuko žodžiai, bent jau dėl ekonomikos padangės prašviesėjimo, nėra iš piršto lauž­ti. Ukrainos ekonomika per pirmąjį šių me­tų pusmetį susitraukė 15 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, bet jau pasirodo ženklų, kad ji po drastiško nuosmukio pradeda judėti stabilesnės būsenos link. Analitikai tikisi, kad šalies BVP ateinančiais metais paaugs procentu, o teigiamą įtaką valstybės finansams darė pasiektas susitarimas su užsienio kreditoriais dėl 20 proc. skolų, denominuotų eurais, nurašymo. Prie tokio Ukrai­nos naštos palengvinimo nemažai prisidėjo ir A.Merkel.

Ji savo ruožtu ragina Ukrainą nesustoti ir to­liau tęsti ekonomines reformas, kovoti su ko­rupcija ir oligarchų įtaka. Ir neslepia Vo­kietijos noro investuoti į Ukrainą, jei tik tam atsiras tinkamų sąlygų.

Tą patį ji sako ir Vladimirui Putinui. „Ber­lynas nori palaikyti gerus ryšius su abiem ša­limis – tiek Rusija, tiek Ukraina. O ES ir Uk­rainos laisvosios prekybos sutartis jokiu būdu nėra nukreipta prieš Rusiją“, – aiškino A.Mer-kel per Berlyne vykusią Vokietijos ir Ukrainos ekonomikos konferenciją.

Dar vienas teigiamas Vokietijos Rusijai pa­siųs­­tas signalas buvo Maskvoje įvykęs vicekanc­­lerio ir Vokietijos ekonomikos ministro Sigmaro Gabrielio susitikimas su Rusijos prezidentu.

S.Gabrielio susitikimas su V.Putinu atkreipė JAV dėmesį ir leido aiškiau suvokti, kad Vo­kietija ir Jungtinės Valstijos pradeda skirtingai interpretuoti, ką reiškia Minsko susitarimų įgy­vendinimas. „Sankcijų Rusijai švelninimas ga­li sugadinti Vokietijos santykius su Jung­tinė­mis Valstijomis ir priversti Baltuosius rūmus padidinti savo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, tarp jų su Lenkija ir Rumunija. O tai savo ruožtu gali padidinti jau ir taip grėsmingą Europos Sąjungos politinį susiskaldymą“, – rašo „Stratfor“.

SEB grupės analitikai Stokholme prieš ke­lias dienas paskelbtoje Rytų Europos šalių ekono­mikos apžvalgoje „Eastern European Out­look“ teigia, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai ar­t­imiausius dvejus metus tebebus įtempti, o Europos Sąjungos ir JAV taikomos sankcijos Rusijai išliks ir ateinančiais metais. Taigi bent jau kai kurie analitikai A.Merkel bandymus laviruoti vertina skeptiškai.

Ukrainos visuomenė tokį A.Merkel dviveidiškumą irgi vertina nekaip. Apklausos liudija, kad 70 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų neprita­ria sankcijų Rusijai sušvelninimui. Tačiau daug­maž tiek pat gyventojų norėtų, kad Uk­raina padidintų ekonominį bendradarbiavimą su Vokietija.

Dujos – tik iš Europos?

Apskritai Ukrainos ekonominiai ryšiai su Europa vis stiprėja, o su Rusija – slopsta. Itin iškalbingi yra dujų srautai, kurie ypač aktualūs prasidedant šildymo sezonui.

Antai Ukrainos dujotiekių operatorės „Ukr­­­transgaz“ vadovas Igoris Prokopivas praneša, kad per devynis šių metų mėnesius Uk­raina importavo 12,6 mlrd. kub. metrų dujų, iš jų per 70 proc. sudarė tiekimas per Europos šalis. Iš viso gamtinių dujų tranzitas per Uk­rainą į Europos šalis šiemet sieks apie 65 mlrd. kub. m.

Pasak I.Prokopivo, Ukrainos dujų transportavimo sistema šildymo sezoną pasitiko visiškai pasirengusi, o iki lapkričio 1 d. Kijevas savo po­žeminėse dujų saugyklose buvo sukaupęs apie 17,1–17,2 mlrd. kub. m šio kuro.

Kitais metais, jei viskas vyks pagal Ukrainos planą, šalis gali visai nebepirkti dujų iš Rusijos, o jas importuoti tik iš Europos. Taip pareiškęs nacionalinio holdingo „Naftogaz“ vadovas An­dre­jus Kobolevas priduria ir dvi papildomas są­ly­gas – iš Europos perkamos dujos ir toliau tu­rė­tų kainuoti pigiau nei rusiškos. Be to, norint du­jas pirkti tik iš Europos, tektų sumažinti jų vartojimą.

Dujotiekis Ukraina–Lenkija

Ukraina, regis, rimtai nusiteikusi nutraukti visas dujų gijas su Rusija ir megzti naujus saitus su Vakarų šalimis. Spalio pabaigoje „Ukr­­­trans­gaz“ pranešė, kad Ukraina ir Len­kija jau pa­ren­gė naujo šalis sujungsiančio du­jotiekio projekto techninį bei ekonominį pa­grindimą.

Projektas, kurį planuojama įgyvendinti iki 2020 m., smarkiai padidintų dujų perpumpavimo pajėgumus – iki 8 mlrd. kub. m per me­tus iš Lenkijos į Ukrainą ir iki 7 mlrd. kub. m per me­tus iš Ukrainos į Lenkiją. Dabartinė Uk­rai­nos ir Lenkijos dujų jungtis leidžia Uk­rainai iš Lenkijos importuoti iki 1,5 mlrd. kub. m dujų.

Nauja Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis yra Šiaurės–Pietų dujų koridoriaus projekto dalis, siekiant sujungti naująjį Lenkijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje su Uk­rai­nos požeminėmis dujų saugyklomis. Kai šis dujotiekis bus pastatytas, Ukraina galės importuoti dujas ir per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Lietuvos energetikos ministras Rokas Ma­siulis yra sakęs,  kad Klaipėdos SGD terminalo dujos Ukrainai gali būti pradėtos tiekti 2018 m. Iki to laiko turėtų būti sujungtos ir Lietu­vos–Len­kijos dujotiekių sistemos.

Jei šie Ukrainos planai bus įgyvendinti, ekonomika ir toliau stabiliai augs, o Rusija atitrauks savo nagus nuo šalies rytų, kituose Uk­rainos rinkimuose ESBO stebėtojai gali būti nebereikalingi. Galbūt nebeprireiks nei laužtuvų seifams su biuleteniais atidaryti, nei ginkluotų apsaugininkų einant į rinkimus. Galbūt nebereikės net globėjiško A.Merkel  glėbio, o Ukraina savarankiškai, niekam nepataikaudama, rinksis savo draugus ir partnerius.

Tiesa, yra ir blogasis scenarijus, apie kurį už­simena F.Hill iš „Globe and Mail“. Tačiau vis tiek verta tikėti, kad Minskas – tai ne XXI a. Brestas ir kad Ukrainai viskas bus gerai.

Scanpix

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė painų, intriguojantį ir dramatišką, o svarbiausia – neišgalvotą šnipų pasaulį atskleidžianti knyga „Draugas Ž.“, kurią JAV rašytojas ir žurnalistas Pete’as Earley parašė drauge su buvusiu dvigubu šnipu Sergejumi Tretjakovu.

Rima JANUŽYTĖ

P.Earley bendraautoriaus S.Tretjakovo šiandien jau nebėra gyvo. Tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki šiol ant jų abiejų griežia dantį už praskleistus Rusijos šnipų užkulisius.

Ar ten dirstelėti – ne per daug rizikinga? O gal slaptųjų tarnybų paslaptys rašytojui gali taip susukti galvą, kad šnipinėjimu pradedi įtarinėti net savo kaimyną?

Apie visa tai kalbamės su Pete’u Earley, kuris Lietuvos skaitytojams iki šiol buvo pažįstamas ir iš knygos „Šnipo išpažintis: tikroji Aldricho Ameso istorija“.

– Esate sakęs, jog knyga yra pati gryniausia žurnalistikos forma. Ar tokia žurnalistika pavojinga? Ar renkant informaciją naujai knygai jums dažnai tenka išeiti iš savo komforto zonos ribų, o ją išleidus – jausti kokią nors, nebūtinai fizinę, grėsmę?

– Man kilę pavojai yra niekai, palyginti su grėsmėmis žurnalistams, dirbantiems represinėse valstybėse. V.Putino valdomą Rusiją aš laikau viena tokių šalių. Vyrai ir moterys, ir dabar gyvenantys Rusijoje bei kasdien rizikuojantys savo gyvybėmis, jei tik garsiai prabyla apie korupciją ir represijas, žinodami, kad gali nukentėti dėl savo pažiūrų, yra daug didesni didvyriai.

Kai peržengiau ketvirtą dešimtį, dvejus metus be jokios apsaugos praleidau pataisos įstaigoje. Tai buvo pavojinga, bet aš buvau jaunas ir norėjau rizikuoti. Rašydamas knygą apie CŽV dirbusį išdaviką Aldrichą Amesą, nuvykau į Maskvą. Ten susitikau su SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba), pakeitusia KGB. Visi buvo man labai paslaugūs ir joks pavojus negrėsė, nes Sovietų Sąjunga jau buvo subyrėjusi, o SVR ir CŽV tuomet palaikė draugiškus ryšius.

Šis draugiškas požiūris pasikeitė man berašant „Draugą Ž.“ Buvau perspėtas tiek FTB, tiek CŽV jokiu būdu nevykti į Maskvą, nes V.Putinas supyko dėl S.Tretjakovo. Visa tai jau po to, kai Maskvoje buvo nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Taigi, po susitikimo su CŽV pareigūnais nusprendžiau į Maskvą nevykti. Buvau vyresnis, nepasitikėjau V.Putinu, nenorėjau rizikuoti.

– Ar jaučiate, kad jūsų knygos kažką keičia? Pavyzdžiui, dėjote daug pastangų pagerinti psichinę negalią turinčių žmonių situaciją JAV ir visame pasaulyje. Ar jums pavyko?

– Taip. Mano sūnus turi psichinę negalią. Be rašymo, tapau tokių kaip jis žmonių advokatu. Vienoje mano knygoje atskleidžiama, kaip žmonės su proto negalia, užuot gydomi ligoninėse, tiesiog uždaromi kalėjimuose ir pataisos įstaigose.

Tai neteisinga ir daro gėdą tokiai turtingai valstybei kaip mūsų. Mano knyga paskatino įstatymų permainas ir prisidėjo prie didesnio finansavimo psichinei sveikatai. Be to, keturiose užsienio valstybėse kalbėjau apie tai, kaip derėtų pagerinti psichinės sveikatos paslaugų kokybę.

Kadangi mano sūnus serga, man tai yra pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Tikiu, kad mano knygos poveikis buvo didžiulis – ne todėl, kad parašiau ją labai gerai, o todėl, kad ji atskleidžia tiesą apie problemą, o ją perskaitę žmonės pasipiktina tuo, kas vyksta su nesveikais ir apleistais žmonėmis.

– O kokią įtaką padarė knyga „Draugas Ž.“? Ar ji tiesiog atveria akis, kaip apie knygą yra rašę kai kurie kritikai, o gal ji kaip nors paveikė tarptautinius santykius ar geopolitinius procesus ar bent jau sukrėtė slaptą šnipų pasaulį?

– Knyga nustebino daugelį amerikiečių, kurie iki tol tikėjo, neva Rusija ir JAV buvo tapusios atviresnės ir draugiškesnės. Taip buvo tada, kai JAV prezidentas buvo George’as W.Bushas, pasakęs, jog, žiūrėdamas į V.Putino akis, jis „mato gerą žmogų.“ S.Tretjakovas mus perspėjo dėl V.Putino. Jo perspėjimai pasitvirtino. Aš V.Putiną laikau banditu, nusikaltėliu ir vagimi.

S.Tretjakovas taip pat atskleidė, kiek daug JAV partnerių padėjo rusams – partnerių, kuriais mes pasitikėjome.

SVR buvo labai gudrūs bendraudami su potencialiais šnipais. Pavyzdžiui, juos verbuodamas S.Tretjakovas aiškindavo, kad JAV yra vienintelė pasaulio supervalstybė, o G.W.Bushas – nerūpestingas ir pavojingas. Jis prašydavo žmogaus išduoti Rusijos partnerę, o ne savo gimtąją šalį. Tokia taktika veikė puikiai. Net mūsų partneriai Europoje padėdavo rusams, nes nesijautė išduodą savo gimtąsias šalis, tik JAV.

Taip nutiko ir Kanadoje, kur S.Tretjakovui pavyko rasti net kelis kanadiečius, sutikusius išduoti JAV mainais už gerą maistą, nes jie nemanė, kad išdavystė gali pakenkti jų gimtajai šaliai, o JAV jie šiaip ar taip nemėgo. Svarbiausia, ką padarė S.Tretjakovas – įspėjo amerikiečius, kokia pavojinga Rusija ir kokia ji toliau išlieka valdoma V.Putino.

– Ar pats nepradėjote labiau įtarinėti žmonių, vaikštančių gatvėmis ar gyvenančių jūsų kaimynystėje? Ar praeidamas pro žmogų nepagalvojate, kad jis yra šnipas, gal net dvigubas?

– Amerikietis Johnas Walkeris jaunesnysis sovietams pradėjo šnipinėti 1969 m., o buvo sučiuptas tik 1985 m. Amerikietis A.Amesas rusams šnipinėti pradėjo 1985 m., o sugautas buvo 1994-aisiais. Amerikietis Robertas Hanssenas su KGB bendradarbiavo nuo 1979 m. iki pat sulaikymo 2001 m. Noriu pasakyti, kad Amerikoje visuomet kas nors šnipinėja dėl pinigų ar siekdamas padėti mūsų priešams. Esu tikras, kad ir dabar kažkas tai daro.

Be šių žmonių, JAV valdžioje yra daug naivuolių, teikiančių informaciją nesusimąsčius, kad ji gali būti panaudota prieš JAV. Tai viena paslapčių, kurias atskleidė S.Tretjakovas. Į šią kategoriją patenka ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, taip pat, anot S.Tretjakovo, ir Strobe’as Talbotas. Vis dėlto nemanau, kad mano kaimynai – šnipai.

Bet neabejoju, kad tiek Rusija, tiek Kinija padidino šnipų pajėgas ir kad bent tuzinas amerikiečių šiuo metu ima pinigus už savo šalies išdavystę. Ką gi, šnipinėjimas – antra seniausia profesija. Mums juk talkina ir mūsų pačių šnipai. Skirtumas tas, kad amerikiečiai tai visuomet daro dėl pinigų, o ne dėl politinių įsitikinimų. Todėl man atrodo, kad jie yra dar labiau smerktini.

– Jei kalbėtume apie „Draugą Ž.“ kaip apie žurnalistinį projektą, ar jį buvo sudėtinga rašyti?

– Sudėtinga buvo todėl, kad S.Tretjakovo demaskuoti šnipai su manimi nesikalbėjo.

Beveik visais atvejais turėjau pasikliauti jo žodžiais, o žurnalistai nemėgsta remtis tik vienu šaltiniu. Bandžiau jo teiginius tikrinti kiek galėdamas, bet tai buvo beveik neįmanoma, juolab kad S.Tretjakovas įvardindavo žmones, vis dar aktyviai užsiimančius šnipinėjimu.

Taigi, S.Tretjakovas juos kaltino šnipinėjimu, o aš neturėjau, kaip to patikrinti. Tai erzino.

– Ar nebuvo dar sunkiau tikėti S.Tretjakovu žinant, kad jis ir pats yra buvęs dvigubas šnipas? Ar jis jums atrodė patikimas šaltinis?

– Kaip jau sakiau, buvau priverstas kliautis jo žodžiais, nors bandžiau tikrinti viską, kas tik įmanoma. S.Tretjakovas norėjo būti vertinamas rimtai, tad buvo labai atsargus kalbėdamas, nes žinojo, kad SVR ir V.Putinas pasinaudotų bet kokia jo klaidele, kad tik jį dis­kredituotų. Manau, S.Tretjakovas kalbėjo labai atsakingai.

Viena mano naudotų gudrybių buvo klausinėti jo tų pačių dalykų vis kitais žodžiais ir vis kitu metu. Ir jis visada sakydavo tą patį. Na, o tie faktai, kuriuos galėjau kaip nors kitaip patikrinti, visada pasitvirtindavo.

– Ar prieš sėsdamas rašyti knygos, bendravote su FTB ir kokia buvo jų reakcija į jūsų sumanymą?

– Pirmoje knygos dalyje rašau, kad FTB susisiekė su manimi dėl S.Tretjakovo. Iš pradžių S.Tretjakovas pats ketino parašyti knygą, kai tik FTB ir CŽV baigs jo apklausas. Tačiau pietaujant su britų žvalgybos MI-6 vadovu Londone, šis jam rekomendavo mane. Aš to vadovo nepažinojau, o štai jis buvo skaitęs „Šnipo išpažintis“ ir liko sužavėtas. Taigi su manimi pirmasis susisiekė FTB ir pasiūlė interviu su S.Tretjakovu. Tiesa, iš karto po to FTB su manimi nustojo bendradarbiauti ir daugiau nesuteikė jokios informacijos. Nors atrodė keista, bet tokia realybė.

– Ar po „Draugo Ž.“ pasirodymo knygynuose sulaukėte kokios nors Rusijos valdžios reakcijos?

– SVR pareiškė, kad S.Tretjakovas – melagis, sekantis pasakas tik tam, kad prasimanytų pinigų. Be to, keletas anonimų agentų iš SVR internete užsipuolė ir jį, ir knygą. Vėliau V.Putinas pasakė, kad mano knyga – šlamštas. Ir be galo apsidžiaugė, kai S.Tretjakovas mirė. Jo žodžiais, „šnipai visada blogai baigia.“

– Esate sakęs, kad norint parašyti gerą istoriją, reikia būti absoliučiai sąžiningam prieš save ir arba demaskuoti blogiečius, arba jausti empatiją istorijos herojui. Kaip vertinate S.Tretjakovą – kaip blogietį ar kaip didvyrį? Ar jis jūsų akyse yra kitoks nei bet kuris kitas dvigubas šnipas?

– S.Tretjakovas skyrėsi nuo kitų mano kalbintų šnipų – J.Walkerio ir A.Ameso. Jis tapo JAV piliečiu ir didžiavosi esąs amerikietis.  O štai J.Walkeris ir A.Amesas niekada netroško tapti Rusijos piliečiais. A.Amesas man pareiškė, kad vienos šalies šnipas yra kitos šalies išdavikas. Bet aš manau, kad viskas dar priklauso ir nuo motyvų.

Viena priežasčių, kodėl S.Tretjakovas išdavė Rusiją, buvo jo įsitikinimas, kad jos lyderiai yra paskendę korupcijoje, kad V.Putinas ir kiti tiesiog išvagia valstybę. Jis suprato, kad Rusijos lyderiai išdavė Rusijos tautą, kad pralobtų patys. Ir nenorėjo, kad jo dukra užaugtų tokioje korumpuotoje visuomenėje. Aš visa tai galėjau suprasti. Taigi jaučiau S.Tretjakovui ir jo žmonai Helen empatiją.

– Kas bus kitas jūsų herojus? Apie ką rašysite toliau?

– Spalį pasirodo mano romanas „Duplicity“ – tai grožinis kūrinys. Parašiau jį drauge su buvusiu JAV Atstovų rūmų pirmininku Newtu Gingrichu. Tai istorija apie CŽV ir prezidentą, kurio Somalyje atidarytą ambasadą atakuoja teroristai.

Rašyti grožinę knygą man labai patiko, tad jai pavymui kitais metais pasirodys dar viena – „Treason“.

Apskritai pusę viso savo laiko aš skiriu rašymui, kitą pusę – darbui su psichinę negalią turinčių žmonių problemomis.

Scanpix

Grįžęs iš Jaltos konferencijos 1945-aisiais, Winstonas Churchillis konstatavo, kad jo vaidmuo ten vykusioje konferencijoje buvęs minimalus, nes prie stalo sėdėjo ir kaip lygiaverčiai tarėsi tik „klubo nariai“ – rusiška meška ir amerikietiškas buivolas. O kad patektum į tą klubą, privalėjai turėti bent 3 mln. karių armiją. Britams tai buvo nepasiekiama, o štai amerikiečiai ir rusai žaidė vienoje lygoje.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš septynis dešimtmečius niekam nekilo abejonių, kad rusai ir amerikiečiai gali tartis dėl pasaulio tvarkos ir derinti veiksmus: tai buvo įrodžiusi ir amerikiečių parama sovietams per Antrąjį pasaulinį karą, o paskui Teherane, Jaltoje ir Potsdame derinamos antihitlerinės koalicijos partnerių pozicijos ir kartu perbraižomi žemėlapiai.

Tačiau šis klubas, kurio nariai vienas kitą kadaise vertino mažų mažiausiai rimtai, ilgainiui nunyko. Nuo to laiko JAV ir Rusijos santykiai trypčioja polkutę „vienas žingsnis pirmyn, du atgal“, bet šokėjai tik sukasi ratu po salę ir, techniškai atlikdami judesius, imituoja judėjimą į priekį.

Antai JAV ir Rusijos pasirašytas supratimo memorandumas, įpareigojantis abiejų šalių Karinių oro pajėgų pilotus laikytis atokiai vieniems nuo kitų, vykdant atskiras bombardavimo kampanijas Sirijoje, Rusijai kaip tik ir yra žingsnis pirmyn, JAV – du žingsniai atgal.

Rusija gali džiaugtis, kad tokia supergalybė kaip JAV su ja iš viso kažką derina. Pentagonas atsainiai pripažįsta, kad priversta paisyti Rusijos manevrų virš Sirijos ir netgi pasirašyti su Maskva savitarpio supratimo memorandumą.

„JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvas priverstas nutraukti bombardavimo misiją, nes toje vietovėje užfiksuojami Rusijos lėktuvai; Rusijos lėktuvas praskrenda už maždaug 450 metrų nuo dviejų JAV lėktuvų; Rusijos orlaivis užfiksuojamas 150 metrų nuo JAV lėktuvo“, – tai pranešimai, privertę Pentagoną imti plunksną į rankas ir raityti parašą po susitarimu su Rusija.

Mat Vašingtonui buvo akivaizdu, kad pranešimai apie vis mažėjančius atstumus ir didėjančią susidūrimo riziką Sirijos padangėje turi liautis. Taigi, kelis kartus vos nesusidūrę, Rusijos ir JAV lėktuvai arba bepiločiai orlaiviai nuo šiol turėtų vadovautis protokolais, kuriais siekiama išvengti bet kokio JAV ir Rusijos aviacijos įgulų incidento ore.

Interpretacijos skiriasi

„Turėtų vadovautis“ ir „vadovausis“ – ne tas pats. Pentagono atstovas spaudai Peteris Cookas pabrėžia, kad jeigu šiais protokolais bus vadovaujamasi, mums neturėtų kilti susidūrimo su Rusijos aviacija virš Sirijos pavojaus.

Tarp tų protokolų yra instrukcijos dėl profesionalaus orlaivių valdymo, radijo dažnių naudojimo ir papildomo antžeminio ryšių kanalo įkūrimo.

Beje, analitikai atkreipia dėmesį, kad protokoluose numatytas 150 metrų atstumas kariniams lėktuvams yra labai jau mažas. Tačiau toks susitarimas vis tiek yra geriau, negu jokio. Kaip tik todėl Pentagonas šį susitarimą pateikia tik kaip techninę smulkmeną, o ne kokį nors naują JAV ir Rusijos santykių etapą, kaip tai su pasimėgavimu vadina Maskva.

Pentagono atstovas pabrėžia, kad šis memorandumas nereiškia platesnio pritarimo Rusijos strategijai Sirijoje, kurią jis įvardija kaip Maskvos palaikymą prezidentui Basharui al Assadui.

„Tebemanome, kad Rusijos strategija Sirijoje duoda priešingų rezultatų ir kad jos parama Assado režimui tik paaštrins pilietinį karą Sirijoje“, – oficialią JAV poziciją aiškina P.Cookas, primindamas, kad iš pradžių Rusija prašė derybų su Jungtinėmis Valstijomis dėl „konfliktų šalinimo“, kai rugsėjo 30 d. Sirijoje pradėjo bombardavimo kampaniją.

Bendradarbiavimas tikrai neįmanomas?

Apie tai, ką ir kodėl Rusija ten bombarduoja, skalambija visa žiniasklaida. Tačiau svarbiau, ką Rusijos ir JAV veiksmai (bendri, suderinti ar priešingi) reiškia šių dviejų valstybių santykiams. Pagrindinis klausimas – ar Rusija ir JAV pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vėl gali tapti koalicijos partnerėmis ir susivienyti prieš bendrą priešą „Islamo valstybę“ (ISIS), kaip kadaise – prieš hitlerinę Vokietiją.

„Maskvos centro“ direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad nuoširdus bendradarbiavimas neįmanomas: „Abiejų pusių statymai labai dideli. Maskvai tai Rusijos išgyvenimo klausimas, Vašingtonui – JAV hegemonijos tąsa ir patikimumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kompromisas paprasčiausiai neįmanomas, nes bet koks kompromisas būtų naudingesnis Rusijai, nei JAV.“

Panašios nuomonės laikosi ir analitikas Piotras Akopovas. Jis neabejoja, kad bendradarbiavimo idėja neįmanoma iš principo, nes Vladimiras Putinas niekada neatsisakys idėjos reformuoti vienpolio pasaulio. Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad amerikiečiai šito iki galo nesuvokia. „Net jei Ukraina sugrįžtų į Rusijos įtakos sferą, Rusijai tai nebūtų jokia pabaiga. Anglosaksiški protai to nesugeba suprasti“, – įsitikinęs P.Akopovas.

„Human Security Center“ analitikė Je­lizaveta Rekhtman primena, kad bendradarbiavimo Rusija ir JAV tuo pačiu metu siekia ir vengia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad gerokai pasistūmėta į priekį. Tačiau JAV visuomet kalbėjo apie pažangą, o Rusija ieškojo „kabliukų“. 1997 m. NATO ir Rusija pasirašė dvišalį susitarimą, kuriuo Rusija buvo integruota į euroatlantinę saugumo sistemą remiantis „abipusiu pasitikėjimu“ ir branduolinio ginklo neplatinimo idėja.

Tačiau Rusijos netenkino menkas jos vaidmuo priimant sprendimus, o 2001-aisiais viešėdamas Berlyne V.Putinas pareiškė, kad Rusijos ir NATO bendradarbiavimas nėra lygiavertis, nes jį koordinuojantis mechanizmas Ru­sijai nesuteikia galimybės dalyvauti projektuojant ir priimant sprendimus.

„Šiandien sprendimai priimami be mūsų dalyvavimo, o mes tik raginami pritarti tam, kas jau nuspręsta. O po to dar kalbama apie lojalumą NATO. Paklauskime savęs, ar tai normalu. Argi tai tikra partnerystė?“ – Berlyne retoriškai klausė V.Putinas.

Į jo klausimą buvo atsakyta 2002 m. įkūrus NATO ir Rusijos tarybą, kuri turėjo tapti tolesnio suartėjimo mechanizmu siekiant bendrų interesų ir kovojant su bendromis grėsmėmis.

Rusiją ir NATO dar labiau turėjo suartinti nauja doktrina, kurios esmė – parama demokratijos plėtrai. Tačiau Rusijai tai dar labiau nepatiko, nes demokratijos nešėja tikrai buvo ne ji – nuo jos regiono šalys vis labiau nusisuko.

„Po šaltojo karo atsiradusius mėginimus sukurti bendradarbiavimu pagrįstus Rusijos ir JAV santykius galima pavadinti abiejų pusių strateginiu žaidimu. JAV siekė Rusiją įtraukti į saugumo ir stabilumo erdvės kūrimą, o Rusija laikėsi pozicijos, kad nėra vertinama kaip lygiavertė partnerė ir kad pagrindinė Aljanso misija yra veiksmai, nukreipti prieš Rusijos valstybę. Taigi abipusis pasitikėjimas nuo tada buvo grynai deklaratyvus. O karas Ukrainoje nebevertė šių valstybių net ir kalbėti apie kokį nors pasitikėjimą“, – teigia J.Rekhtman.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad po lūžio, kuriuo ir tapo Rusijos karo veiksmai prieš Ukrainą, pasikeitė visa JAV ir Rusijos santykių dinamika. Ir net retorika. Pavyzdžiui, Rusijos veiksmai Kryme, iš pradžių vadinti iššūkiu euroatlantiniam saugumui, buvo perkrikštyti į „grėsmę šiuolaikinei tarptautinei tvarkai“. Rusija atsakė padažnėjusiais NATO oro erdvės pažeidimais ir pratybomis Barenco jūroje, kurias įvardijo kaip pasirengimą atsakyti į bet kokią grėsmę savo sienoms Arktyje.

Taktika „veiksmas – reakcija“

„Galima sakyti, kad pastaraisiais metais Rusija ir NATO naudoja taktiką „veiksmas – reakcija“ ir akimirksniu reaguoja ne tik į viena kitos karinius veiksmus, bet ir į viešojoje erdvėje nuskambančius teiginius. Taigi Rusija ir NATO viena kitą vertina kaip grėsmę, ir nė viena pusė neturi aiškios koncepcijos, kokie turėtų būti tarpusavio santykiai. O be koncepcijos, žinia, negali būti jokio dialogo“, – dėsto „Stratfor“ analitikai.

Ar tokiame kontekste sudarytų sutarčių, net jeigu jos apibrėžia tik technines sąlygas lėktuvų pilotams, bus laikomasi? Rusija nėra iš tų, kurios paiso duoto žodžio. O JAV taip pat juk negali garantuoti, kad aklai laikysis įstatymo raidės, jeigu pajus grėsmę.

Be to, Maskva ir Pentagonas susitarė tik dėl veiksmų derinimo Sirijos padangėje, tačiau kas sakė, kad Rusija atakuos ISIS (ar ne vien ISIS) tik Sirijoje?

Antai Rusijos Federacijos Taryba pabrėžė, kad neatsitiktinai prezidento V.Putino kreipimesi dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo prieš „Islamo valstybę“ neįvardyta konkreti šalis.

Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pripažįsta, kad Rusijos kova su ISIS gali vykti ne tik Sirijos, bet ir kaimyninių šalių teritorijoje. „Aš neatmetu jokių scenarijų. Juk išspręsti ISIS problemos kuriame nors viename segmente neįmanoma, nes tie, kuriuos su mūsų pagalba spaudžia sirai, galėtų nušliaužti už kažkokios virtualios sienos, pereiti gydymo kursą ir, pasipildę naujų jėgų, atsigauti“, – aiškina K.Kosačiovas, užduodamas mįslę, kada Rusija imsis kokių nors reikalų kitose valstybėse, pavyzdžiui, Irane ar Irake, ir ar ten jos interesai nesusikirs su NATO.

„Galime būti priversti paprašyti Rusijos pradėti oro antskrydžių kampaniją Irake jau netrukus. Manau, kad jau ateinančiomis dienomis ar savaitėmis Irakas bus priverstas paprašyti Rusijos pradėti rengti oro antpuolius, o tai priklausys nuo Maskvos sėkmės Sirijoje“, – sako Irako parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovas Hakimas al-Zamilis, pridurdamas, kad šalis nori, jog rusai atliktų didesnį vaidmenį Irake nei amerikiečiai.

Kitas klausimas, kokią reakciją gali sukelti memorandumo pažeidimas, jei atsižvelgsime į tai, kad Rusija ir NATO šiuo metu bendrauja pagal principą „veiksmas – reakcija“?

Praeityje sulaužytos sutartys Rusijos ir NATO santykius yra išmarginusios juodomis dėmėmis. Štai kad ir 1994 m. JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos Budapešte pasirašytas memorandumas, kuriuo įsipareigota nenaudoti karinės jėgos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Mainais už tai Kijevas sutiko Rusijai perduoti savo branduolinio ginklo arsenalą, likusį nuo Sovietų Sąjungos laikų. Dabar Ukraina yra ir be šio arsenalo, ir be Krymo, o NATO tik konstatuoja, kad Rusija, aneksuodama Krymą, pažeidė Budapešto memorandumą.

Beje, iš pradžių Rusija juk apskritai neigė pažeidusi Budapešto memorandumą, tačiau vėliau pagrindiniu intervenciją pateisinančiu argumentu tapo „radikalių ekstremistų“ atėjimas į valdžią Kijeve ir „prastėjanti“ mažumų saugumo situacija Kryme bei rytinėse Ukrainos srityse.

Kokių pasiteisinimų Rusija sugalvotų tam, kad pateisintų prieš savaitę pasirašyto memorandumo su JAV pažeidimą, galima tik spėlioti. Ar tai bus tik orlaivių prasilenkimas pernelyg mažu atstumu, o gal – lemtingas susidūrimas? Tačiau tikėti, kad Rusija ir JAV nuo šiol griežtai laikysis susitarimų ir žais pagal tas pačias taisykles, tikrai neverta. Pasaulis jau seniai nebe toks, koks buvo Jaltos konferencijos laikais, o Rusija jau seniai nebepriklauso tam pačiam klubui, kuriame kažkada pasaulio tvarką rikiavo didieji žvėrys – meška ir buivolas. O kas vienam yra istorinis susitarimas, kitam gali būti tik techninė detalė.

Scanpix

Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“

Rima JANUŽYTĖ

Lenkija – bene vienintelė pokomunistinė valstybė, kurioje pasiteisino šoko terapija. Ją valstybei paskyrusio L.Balcero­wic­ziaus pastangomis šalyje buvo pakloti pamatai ekonominiam klestėjimui, kurio vaisius lenkai raškė ir pasigardžiuodami krimto net tuomet, kai visa Europa susigūžusi po stalu rinko sausus trupinius palūkanoms mokėti prasidėjus pasaulinei finansų krizei.

Bet ar Lenkijos ekonomikai būtų į naudą dar viena galinga elektros iškrova? Tokį receptą su neprognozuojamomis pasekmėmis žada de­­šiniąja save vadinanti nacionalpopulistinė ka­talikų partija „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS), ketinanti smogti Lenkijos biudžetui iš peties.

Kitaip „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pažado Lenkijoje trumpinti pensinį amžių nepavadinsi. Dar mažiau tai norisi vadinti dešiniuoju siūlymu, nors jis skamba būtent iš dešinę politikos kryptį pasirinkusių politikų lūpų.

Tikrieji dešinieji – kadenciją baigiantys liberalai iš „Piliečių platformos“ (PO) tokius siūlymus vadina grasinimais sužlugdyti Lenkijos eko­nomiką.

Pragaištingais vadinami ir konservatorių už­mojai naujais mokesčiais apkrauti bankus bei pre­kybos centrus ir pristabdyti ekonomikos li­be­ralizavimą.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Andžejus Pukšto pripažįsta, kad liberalai šalį į rinkimus atveda su tikrai neblogais ekonominiais rodikliais: sumažėjo nedarbas, ekonominė šalies būklė gerėja, atlyginimai kyla. Tačiau jeigu po rinkimų į valdžią ateis politinės jėgos, kurios bandys įgyvendinti populistines programas, ūkio kritimas, pasak A.Pukšto, gali būti net labai skausmingas.

Scena – dešiniųjų

Liberalai artėjant rinkimams perspėja lenkus, pasiryžusius balsuoti už katalikišką partiją, kuri nuo 2007 m. lindėjo opozicijoje, o naują kvėpavimą įgavo tik partijos viduje prasidėjus kartų kaitai – iš politikos olimpo pasitraukus jos veteranui Jaroslawui Kaczynskiui, užleidusiam vietą jaunajai kartai – prezidento rinkimus šiemet laimėjusiam jaunam ir žvitriam An­­­­­drzejui Dudai bei naujai partijos lyderei Bea­tai Szydlo, kuri po rinkimų greičiausiai už­ims Lenkijos premjero postą.

„Abi rankos dešinės būti negali, tad kažkuri viena apsimeta“, – sako liberalai, kaltindami par­tiją „Teisė ir teisingumas“ kvailais ir pavojingais pažadais.

Bet gal liberalų priekaištai – tik rinkimų ko­vos dalis, o dešiniosiomis save vadinančios Len­kijos partijos tikrai yra dešiniosios?

A.Pukšto įsitikinęs: tikrai ne. Kaip ir visoje Europoje, Lenkijoje klasikinis pasidalijimas į kairę ir dešinę daugeliu atvejų ištirpsta. „Jei pa­žiūrėtume į „Teisės ir teisingumo“ socialinę programą, taptų akivaizdu, kad jie labai socialiai orientuoti, o jei kalbėtume apie jų ekonomikos viziją, tai absoliučiai socialdemokratinė programa“, – neabejoja politologas, pabrėždamas, kad partijų etiketės arba „iškabos“ menkai atitinka turinį.

Kad ir kaip būtų, formaliai sekmadienį Len­ki­joje susigrums dvi dešiniosios partijos – jau tre­čius parlamentinius rinkimus iš eilės. A.Pukš­­to tai vadina neabejotinu paradoksu.

Tiesa, rinkimuose dalyvauja senoji Social­de­­mokratų partija, vadinamoji SLD, kaip Len­kų kairiųjų susivienijimas, prisijungęs ir kitų mažų kairiųjų partijų. Tačiau jie smarkiai atsilieka nuo pagrindinių dešiniųjų varžovių ir net nuo lenkiškojo Arūno Valinsko – dabar jau pen­sininko roko atlikėjo Pawelo Kukizo, kurio politinis judėjimas „Kukiz ‘15“ yra trečioje vietoje, todėl jam gali pasisekti peržengti 5 proc. barjerą ir gauti kelias vietas Seime.

„Lenkiškoji kairė jau dešimt metų balansuoja ties išnykimo riba. Per praėjusius rinkimus kairieji vos peržengė 5 proc. slenkstį, o da­bar klausimas, ar jiems iš viso bus atstovaujama naujajame Seime. Tai, kad didžiojoje politikoje žaidžia tik dešiniosios partijos, yra didžiausias – ar teigiamas, ar neigiamas, tegu kiekvienas pats nusprendžia – Lenkijos politinės scenos iš­skirtinumas“, – teigia politologas.

Taigi pagrindinė rinkimų kova sekmadienį vyks tarp dviejų „dešiniųjų“ rankų. Toji, kuri nustvers auksinį siūlų kamuoliuką, viena ar su partneriais, nuners ir naują Lenkijos vyriausybę. Didesnė tikimybė, kad su virbalais darbuosis kairioji dešinė – „Teisė ir teisingumas“.

Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau liudija iš esmės tą patį: kad spalio 25 d. daugiausia lenkų ketina balsuoti už PiS, šiek tiek mažiau – už PO. Pavyzdžiui, telefoninių ap­klau­sų agentūros „Millward Brown“ spalio 7–8 d. apklausa byloja, kad už PiS balsuotų 35 proc., už PO – 19 proc. lenkų.

Kita apklausa skelbia, kad už PiS balsuoti nu­­siteikę 34 proc., o už PO – 30 proc. Lenkijos rin­kėjų. Tokius skaičius pateikiančio Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro atstovai at­kreipia dėmesį, kad „Teisės ir teisingumo“ partiją remiančių lenkų dalis per mėnesį sumažėjo keliais procentais, o „Piliečių platforma“, priešingai, 3 proc. padidino elektoratą, tačiau PiS vis tiek tebepirmauja.

Nepriklausoma Ipsos apklausa jai dar pa­lankesnė ir liudija, kad PiS gali gauti net 243 vie­­tas 460 vietų Lenkijos parlamente, o tai reikš­­tų 13-os vietų persvarą ir teisę vieniems for­­muoti vyriausybę.

Tokios prognozės gerokai kaitina šiaip jau nebloga vidine pusiausvyra pasižyminčių lenkų kraują, o atmosfera nuo ginčų kaista ne tik turgavietėse ar parkeliuose prie daugiabučių, bet ir pačiame Seime.

Nebeišlaiko įtampos

Savo būdu lenkai yra maždaug per vidurį tarp šaltų skandinavų ir karštų pietiečių. Ta­čiau artėjant Seimo rinkimams ne tik į priešingas stovyklas susiskaldžiusioje visuomenėje, bet ir nuo emocijų kaistančioje Seimo plenarinių po­sėdžių salėje ėmė lietis necenzūriniai žo­džiai, čia rodomi nepadorūs gestai ir skamba su aristokratiškas manieras puoselėjančių lenkų temperamentu sunkiai suderinami vie­nų parlamentarų ikirinkiminiai palinkėjimai kitiems.

Spalio 8-ąją prasidėjusioje paskutinėje Sei­mo sesijoje prieš rinkimus frustracijos ap­im­ti mažųjų partijų atstovai valdančiąją PO ėmė viešai kaltinti korupcija ir arogancija.

Į tribūną kalbėti išėjęs parlamentaras Ja­ros­lawas Gromadzkis užsipuolė sprendimą kai ku­riose rinkimų apygardose neleisti dalyvauti prieš­­­­ta­ringai vertinamo verslininko Zbigniewo Sto­no­­gos partijai. J.Gromadzkis pareiškė, kad tai prilygsta rinkimų aferai, o valdančiuosius iš­va­di­no vagimis. Negana to, jis atsisakė palikti tri­bū­ną ir liko ten skeryčiotis net paskelbus per­trau­ką.

Po pertraukos „Piliečių platformos“ atstovas Marcinas Kierwinskis pridūrė, kad per rinki­mus bus balsuojama už besivystančią ir au­gan­čią proeuropietišką Lenkiją, kokią siūlo jo partija, arba Lenkiją, kupiną „obsesijų ir įtarinėjimų“ – tokią, kokia ji buvo 2005–2007 m. val­dant PiS, kuri „nieko kito nedarė, tik skyrė į aukš­tas pareigas komunistinių laikų veikėjus ir korumpuotus pareigūnus“.

Liežuvio nevaldė ir PiS kandidatė į premjerus B.Szydlo, pareikšdama, kad valdančioji par­­tija ėmėsi neteisėtų veiksmų, paskutinę akimir­ką prieš rinkimus paskyrusi teisėjus, „griaunan­čius valstybę ir trukdančius prezidento darbą“.

Dar toliau nuėjo nedaug šansų į Seimą pa­tekti turinčios partijos vadovas Januszas Kor­winas-Mikke, priešais parlamentą paleidęs ke­turias kiaules su ant jų užrašytais didžiųjų par­tijų pavadinimais.

Ar PiS atėjimas į valdžią iš tiesų kvepia di­džiu­le drama? Gal mažesnieji scenos žaidėjai be reikalo kelia paniką ir dreba ne dėl visos Len­kijos, o tik dėl savo kailio?

Analitikai ramina, kad po rinkimų nieko tik­r­ai dramatiško Lenkijoje įvykti neturėtų, tačiau kai kurie pokyčiai gali Lenkiją gerokai perdislokuoti – bent jau kalbant apie jos reikšmę Europos politiniame gyvenime.

Veimaro trikampio pabaiga

Analitikai įžvelgia pavojų, kad Lenkija po PiS pergalės gali atitolti nuo kitų pagrindinių Europos Sąjungos aktorių, nors pastaruoju me­tu buvo susiformavęs  savotiškas Veimaro tri­kampio formatas, kai svarbiausiais klausimais susitikdavo Lenkijos, Vokietijos ir Pran­cū­zijos vadovai.

„Atrodo, kad katalikai konservatoriai gali ati­traukti Lenkiją ir nuo Briuselio, ir nuo Ber­lyno“, – svarsto ir A.Pukšto.

Jo nuomone, tokios „sintezės“, kokią su Eu­ropos Komisijos vadovu Jeanu Claude’u Junc­keriu ar su Vokietijos kanclere Angela Merkel demonstravo dabartinė premjerė Ewa Kopacz, gali nebelikti: „Tiek su EK vadovu, tiek su Vokietijos kanclere santykiai pastaruoju metu buvo labai geri, tiesiog be galo artimi. Dabar juose gali atsirasti šaltuko.“

A.Pukšto atkreipia dėmesį, kad baigiančių kadenciją liberalų ir į valdančiųjų krėslus nusitaikiusių konservatorių užsienio politikos vizijos nestipriai, bet skiriasi, ir labiausiai – dėl po­žiūrio į Lenkijos santykius su ES bei JAV.

„Skirtumai nėra labai dideli, bet jei PiS laimėtų rinkimus, tektų prisiminti, ką jie darė bū­dami valdžioje prieš 8–9 metus. Gali atsirasti dau­giau šalčio su Vokietija, daugiau bendro eu­­­roskepticizmo. Be to, PiS bandys dar stipriau su­artėti su JAV. Ar pačios JAV pasirengusios to­­kiam suartėjimui – kitas klausimas“, – pokyčius prognozuoja politologas.

Jo žodžių teisingumą jau liudija ir PiS veikėjų pažadai NATO. Antai Jaroslawas Go­wi­nas, kurį B.Szydlo pergalės atveju ketinama skirti naujuoju Lenkijos gynybos ministru, save spėjo pavadinti „didesnio NATO buvimo Len­kijoje ir visame regione advokatu“ ir pažadėjo gerokai padidinti gynybai skiriamų lėšų dalį – tiek, kad jos viršytų NATO būtinus 2 proc. BVP.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietiją į nepatogią padėtį gali pastatyti ne tik griežtas naujosios Lenkijos valdžios tonas kalbantis su Rusija, bet ir jos siekis Lenkijoje dislokuoti NATO karius. Be to, nesutarimų su Vo­kietija gali kilti ir dėl energetikos, o konkrečiai – dėl siekio bent jau nemažinti Lenkijoje akmens anglių naudojimo.

Kita vertus, PiS užsimena, kad Lenkija buvo per daug prisirišusi prie kelių ES valstybių ir pamiršusi platesnio bendradarbiavimo su kitomis galimybę, tad analitikai prognozuoja, kad Lenkija, šiek tiek nutoldama nuo Berlyno, gali la­biau suartėti su Bukareštu. Be to, vienas A.Du­dos patarėjų neseniai užsiminė ir apie am­bicijas sukurti aljansą „Nuo Baltijos iki Ad­rijos“, tad PiS naujų artimų draugų sąraše greičiausiai yra ir Kroatija.

Santykiai su Lietuva pagerės?

Kokią vietą šiame aljanse nuo Baltijos iki Ad­rijos gali užimti Lietuva?

Politologų nuomone, tapti artimiausiais Len­kijos partneriais mes, be abejo, neturime šan­­sų, tačiau šiokio tokio atšilimo dvišaliuose san­tykiuose laukti galima.

Tiesa, jeigu tuos dvišalius santykius vertintume pagal lietuvių padėtį Lenkijoje, tai pagerėjimo galima net nelaukti: konservatoriai atvirai demonstruoja nacionalistines pažiūras ir nežada jokių gėrybių mažumoms. Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas Petras Maksimavičius net užsimena, kad Len­kijoje gyvenantiems lietuviams, kurių pagal gy­ventojų surašymą likę vos 4,5 tūkst., po konservatorių pergalės verčiau sprukti į Lietuvą.

„Dalis katalikų veikėjų nusiteikę labai na­cionalistiškai, be to, ketina skirti didesnę paramą lenkams, gyvenantiems užsienyje – buvusio­se Lenkijos žemėse, tarp jų Rytų Lietuvoje. Bet yra didelė dalis politikų, kuri pasiruošusi – o tai dek­laravo ne vienas iš jų – atkurti gerus kai­­my­­ni­nius santykius su Lietuva“, – optimistiš­kai per­spektyvas vertina VDU politologas A.Pukšto.

Jo nuomone, vienareikšmio atsakymo pa­teik­ti kol kas neįmanoma, bet esama vilties, kad Lietuvos ir Lenkijos santykius bus bandoma „perkrauti“: „Jeigu PiS ateis į valdžią, tai, nor­malu, bandys keisti ankstesnę politiką, įs­kaitant ir užsienio.“

Nors Lietuvoje šoko terapijos tėvu L.Bal­ce­rowicziumi neretai žavimasi, jis pasisako prieš PiS, žadančią visiškai priešingą planą nei „Bal­­cerowicziaus planas“. Kad ir kokius „restarto“ mygtukus šie maigytų, Lenkijos ekonomikai jų žadamas šaltas dušas garsųjį ekonomistą varo į neviltį. Jeigu lenkai balsuos už konservatorius, jie iš esmės balsuos prieš Balcerowiczių. O tada jau nebepakaks ir 80 metų, kad Lenkija pasivytų Vokietijos ekonomiką.