Scanpix

Donaldas Trumpas knygoje „Think Like a Champion“ nevynioja žodžių į vatą ir moko girtis, puikuotis, o tikslui pasiekti naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – pažintimis, pinigais, spaudimu. Savo tikslu jis vadina siekį valdyti pasaulį, o kad tai įrodytų, nutarė tapti galingiausios pasaulio valstybės vadovu: D.Trumpas stojo į JAV prezidento rinkimų maratoną.

Rima JANUŽYTĖ

Varžytis JAV rinkimuose jau susiruošė ir geras tuzinas kitų respublikonų bei nedidelė saujelė demokratų. Visus kandidatus kaip niekada anksčiau šį kartą vienija pinigai. Neįtikėtina, bet jie patys ir kiti už juos šiose kas ketverius metus vykstančiose politinėse žaidynėse paklos kvapą gniaužiančius 10 mlrd. dolerių. Ir tai tik oficialiai. Ir tik už rinkimų kampaniją.

Kiek kainuoja pergalė?

Demokratė Hillary Rodham Clinton ir respublikonas Jebas Bushas nusiteikę susigrumti lemiamoje dvikovoje. Jei ringe kitąmet atsidurs būtent jie, suma padidės dar bent 30 proc. Manoma, kad ir vienas, ir kitas rinkimų kampanijai išleis po maždaug 2 mlrd. dolerių, arba dvigubai daugiau nei Mittas Romney ir Barackas Obama kartu sudėjus.

Tai bus jau treti „brangiausių istorijoje“ statusą pelnysią rinkimai iš eilės. 2008-ųjų rinkimų kampanijai, „Center for Responsive Politics“ vertinimu, buvo skirta rekordinė 5,3 mlrd. dolerių suma. 2012-aisiais rekordas buvo pagerintas, o kandidatų kova kainavo 7 mlrd. dolerių.

Šį kartą dėl visko „kaltas“ Aukščiausiasis teismas. Vadovaudamasis prielaidomis, kad pinigai nei rinkėjų, nei prezidentinės politikos nepaperka, o šou turi tęstis, jis išaiškino, kad galima drąsiai padidinti kandidatų išlaidų rinkimų kampanijai limitą.

Geroji naujiena nepaprastai džiugina ir dalyvius, ir žiūrovus: kandidatų rėmėjai, amerikiečių vadinami tiesiog donorais, varžosi, kuris sumokės daugiau ir pataikys pastatyti už laimėtoją. Perspektyvesni kandidatai nespėja skaičiuoti naujų nuliukų sąskaitose.

„New York Times“ apžvalgininkas Albertas R.Huntas įsibėgėjančią rinkimų kampaniją vadina skandalinga ir lygina su Votergeitu, atkreipdamas dėmesį, kad net pati H.Clinton rinkimų finansavimo sistemą vadina supuvusia.

Vis dėlto net ši demokratų favoritė, kurios turtą bendrovė „Center for Responsive Politics“ vertina maždaug 15,3 mln. dolerių, savų lėšų rinkimų kovai švaistyti neketina. Neseniai H.Clinton prasitarė, kad ją piktina socialinė nelygybė, kurios ašis – vadovai, per metus uždirbantys 300 kartų daugiau nei pavaldiniai.

Tačiau jos vyras Billas Clintonas, nesibodintis minties apie sutuoktinės įžengimą į Ovalųjį kabinetą, nežada mažinti įkainių už žmonos pasisakymus. „Už Hillary kalbą ir toliau teks mokėti šešiaženkliais skaičiais. Man juk reikia apmokėti mūsų sąskaitas“, – šmaikštauja buvęs prezidentas.

Finansinę pasiutpolkę šoka ir respublikonas Jebas Bushas. Jam ant kulnų lipantys partijos kolegos Scottas Walkeris, Marco Rubio, Tedas Cruzas ir Randas Paulas ant stalo padėjo vos po 50 mln. dolerių, o štai vienu rimtesnių pretendentų į prezidento postą laikomas J.Bushas jau mojuoja dviem milijardais.

Paslauga už paslaugą

Ar Aukščiausiasis teismas teisus, sakydamas, kad pinigai politikos neperka, o taisyklė „paslauga už paslaugą“ šiuo atveju negalioja?

Už visų svarbiausių kandidatų stovi milijardieriai, pasiryžę „savo“ būsimą prezidentą paremti svaiginančiomis sumomis. Dešiniojo sparno multimilijardieriai broliai Charlesas ir Davidas Kochai rinkimų kampanijai žada skirti 900 mln. dolerių. Jie cituoja Aukščiausiąjį teismą, kurio išvadose skelbiama, kad dideli pinigai neprisideda prie korupcijos quid pro quo ir nesuteikia rėmėjams privilegijų pasibaigus rinkimams.

Jie jau „pamiršo“ savo statytinį respublikoną Bobą Inglisą iš Pietų Karolinos, iki 2010 m. Kongrese atstovavusį išimtinai brolių Kochų interesams. Kai šis pinigais aptekęs kongresmenas netikėtai persigalvojo ir pareiškė Kochams nepatogią poziciją, kad klimato kaita yra rimta grėsmė, jo vietą iš karto užėmė Tray Gowdy, gavęs pinigų iš Kochų politinių veiksmų komiteto (vadinamojo PAC).

„Rėmėjai iš politikų dažniausiai tikisi tam tikrų paslaugų arba įtakos, ir dažnai jų rinkimų kampanijas finansuoja netgi „juodais“ pinigais“, – piktinasi A.R.Huntas.

Tiesmukai rinkimų finansavimo tvarką kritikuoja ir D.Trumpas. Ko jis pats eina į politiką ir ko ten sieks, galima tik numanyti, tačiau konkurentus jis pliekia be gailesčio.

Labiausiai kliuvo lyderiams – H.Clinton ir J.Bushui, kurį D.Trumpas tiesiai šviesiai pavadino marionete rėmėjų rankose: „Aš geriau nei kas kitas Amerikoje žinau, kaip veikia sistema. Beveik visi, davę pinigų Hillary ar Jebui, ar bet kam kitam, yra arba mano draugai, arba priešai. Bet tai žmonės, kuriuos aš pažįstu. Ir jie tai daro ne todėl, kad jiems patinka kandidato plaukų spalva. Jie itin sofistikuoti žudikai. Skirdami Jebui penkis, du ar vieną milijoną, jie jį nusiperka kaip lėlę ir žino, kad už šiuos pinigus jis padarys bet ką.“

Žodžių į vatą nevyniojantis vienas turtingiausių visų laikų kandidatų į JAV prezidento postą aiškina, kad pats tokiu būdu „pirkdavo“ politikus ir todėl jo niekas nepriversiąs savo rinkimų kampanijai naudoti aukojamus pinigus. „Už viską sumokėsiu pats, net jei rinkimų kampanijai reikėtų skirti milijardą iš savo kišenės. Man tai nieko nereiškia“, – teigia dėl skandalisto reputacijos su Silvio Berlusconi lyginamas amerikietis nekilnojamojo turto magnatas.

Žiniasklaidos analitikas Joelis Silbermanas atkreipia dėmesį, kad tai pirmas kandidatas, deklaruojantis, jog yra visiškai nepaperkamas ir neatstovaus jokiems kitiems, išskyrus savo asmeninius, interesams: „Tikėti D.Trumpu ar ne, nuspręs rinkėjai. Tačiau jis pasirinko savitą viešųjų ryšių strategiją, kuri gali priversti visuomenę atidžiau pagalvoti apie kitų kandidatų pinigų šaltinius.“

Bet kuris kandidatas, užlipęs ant scenos, siekia pritraukti kuo daugiau rėmėjų lėšų, o D.Trumpas elgiasi visiškai priešingai ir taip patraukia nemažą dalį rinkėjų. „Jis tiesiog atgrasus lobistams. Tačiau D.Trumpas eina kitu keliu“, – konstatuoja analitikas.

Paradoksas, bet iki šiol brangiausiai kainuosiančiuose JAV prezidento rinkimuose, kurie jau vadinami milijardų, o ne politikų žaidimu, laimėti siekia savų interesų neslepiantis milijardierius, kovojantis su lobizmu.

Ritasi į dugną

Atvirai agresyvus tonas ir įžūli retorika vienus sudomina, kitus atgraso. Bene įtakingiausias D.Trumpo kritikas – prezidentas B.Obama. Jam ausis rėžia ne tiek piniginiai klausimai, kiek užgaulūs D.Trumpo pasisakymai. B.Obama mėgina žnybti D.Trumpui, primindamas geras manieras ir aiškindamas, kad šalies rinkėjai nėra nusipelnę tokio šiurkštaus tono.

„Dėmesį šiurkščiai patraukiantys piktinantys išpuoliai tapo pernelyg įprastu dalyku JAV politikoje. Ne tokios vadovybės šiuo metu reikia Amerikai, ir aš nemanau, kad kas nors – demokratai, respublikonai ar nepriklausomieji – tokios ieškotų. Mes kuriame kultūrą, kuri nėra palanki gerai politikai, bet amerikiečiai jos nusipelno“, – sako JAV prezidentas.

Tačiau D.Trumpui prastas tonas kol kas tik į naudą. Nors dėl kai kurių seksistinių išpuolių, kritikos JAV politikams ir karo veteranams ar radikalių pareiškimų apie migrantus (taip pat ir legalius) jis prarado dalies respublikonų paramą, tačiau populiarumu jau lenkia daugelį respublikonų ir turi visai nemenkų šansų daugelyje valstijų.

Vis dėlto nesėkmės atveju, jei pagrindiniu respublikonų kandidatu taps kas nors kitas (greičiausiai J.Bushas), D.Trumpas rinkimuose žada dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas. Taip jis, be abejo, atims dalį respublikonų balsų, tačiau sumažins partijos šansus „susigrąžinti“ Baltuosius rūmus.

Lems ispanų kilmės amerikiečiai?

D.Trumpo koneveikiamų imigrantų balsas šiuo atveju gali būti lemiamas. Skaičiuojama, kad respublikonams pergalę gali lemti ispaniškai kalbantys rinkėjai. „Respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose gali laimėti tik jei už jį balsuos daugiau nei 40 proc. ispaniškai kalbančių JAV piliečių“, – pabrėžia „Latino Decisions“ analitikai, pridurdami, kad ši sąlyga galiotų net tada, jei respublikonas gautų per 60 proc. baltųjų palaikymą, o to nėra buvę nuo pat 1988 m.

Tai labai aukšta kartelė, nes 2012 m. respublikonas M.Romney gavo vos 23 proc. ispanų kilmės amerikiečių ir 59 proc. baltųjų balsų.

Dar svarbiau, kaip respublikonams seksis svarbiausiose šiuo požiūriu valstijose – Naujojoje Meksikoje, Kolorade, Nevadoje, Floridoje. Tai valstijos, kuriose gyvena daugiausia imigrantų ir kuriose pergalę tradiciškai nusiskina demokratų kandidatas. Nors tarp ispaniškai kalbančiųjų balso teisę turės ne tiek jau daug – 13,1 mln. rinkėjų, tai beveik dviem milijonais daugiau nei per praėjusius rinkimus, tad jų reikšmė gali būti dar labiau išaugusi.

„America’s Voice“ vykdomasis direktorius Frankas Sharry atkreipia dėmesį, kad ispanų kilmės amerikiečių simpatijos yra pats aukščiausias kalnas, kurį respublikonams bus sunkiausia įveikti siekiant atsiimti Baltuosius rūmus iš demokratų.

Šiuo požiūriu „tinkamiausias“ respublikonams būtų buvęs Floridos gubernatorius J.Bushas. Viena vertus, jis turi tiesioginių ryšių su ispanakalbiais, nes jo žmona yra gimusi Meksikoje. Be to, jis labai populiarus Floridoje, tad ten palenkti rinkėjų į savo pusę jam nebūtų sunku. Antra vertus, nors konservatyvesniems respublikonams tai nelabai patinka, J.Bushas susitikimuose su rinkėjais sugeba pasakyti kaip tik tai, ką nori girdėti JAV imigrantai.

Visų pirma J.Bushas ragina sukurti galimybę legalizuoti dalį žmonių, neteisėtai gyvenančių Jungtinėse Valstijose. „Didžioji dalis čia atvykstančių žmonių neturi kitos išeities“, – yra sakęs J.Bushas, o kartą net pareiškė, kad imigrantai, kurie atvyko į Ameriką pažeisdami įstatymus, tai padarė iš meilės šiai šaliai.

Šis respublikonų kandidatas pasisako už plačią imigracijos reformą ir žada, jei taptų prezidentu, siekti, kad 11 mln. imigrantų, neturinčių galiojančių dokumentų, galėtų legaliai gyventi JAV. Panašius tikslus sau buvo išsikėlęs ir B.Obama, tačiau jo pastangos žlugo dėl didžiulio respublikonų spaudimo. Dabar ši partija žaidžia tokia pat korta, ir visai gali būti, kad ten, kur du pešasi, ispanakalbiai laimės nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų.

D.Trumpas pasakytų, kad tuos 13 mln. rinkėjų galima tiesiog nusipirkti. Tačiau daug smagiau juos į savo pusę palenkti nemokamai, o pinigus išleisti daugiau malonumo jam teikiantiems debatams su „bukagalviais konkurentais“ ir „kraujuojančiomis žurnalistėmis“.

Jeigu amerikiečiai už šį šou pasiryžę sumokėti net politikos sąskaita, kodėl gi ne?

JAV elektoratas

Rinkėjai        Proc.             Palaiko respublikonus*      Palaiko demokratus

Baltieji                                72                  59                  39

Ispanakalbiai 10,4               27                  71

Azijiečiai       3                    26                  73

Kiti                2                    38                  58

Afroamerikiečiai                 13                  6                    93

* Per 2012 m. rinkimus

Šaltinis: „Roper Center“

BOX 2:

Kiek kainuoja pergalė

Metai             Rinkimų kampanijos kaina (JAV dol.)     Išrinktas prezidentas

2016 m.         10 mlrd.        ?

2012 m.         7 mlrd.          B.Obama

2008 m.         5,3 mlrd.       B.Obama

2004 m.         693 mln.        G.W.Bushas

1989 m.         59 mln.          G.Bushas

1861 m. 100 tūkst.              A.Lincolnas

Populiariausi kandidatai

Demokratų favoritai           Palaikymas (proc.)

Hillary Clinton                   55

Bernie Sandersas                17

Respublikonų favoritai       Palaikymas (proc.)

Donaldas Trumpas             19

Jebas Bushas 12

Scottas Walkeris                 12

Benas Carsonas                  12

Už kurios partijos kandidatą balsuosite?

Respublikonų                     39 proc.

Demokratų    37

Dar neapsisprendžiau         20

Kita               3

Nebalsuosiu  1

Šaltinis: politico.com

Shutterstock

600 moterų – lietuvių, baltarusių, net iš tolimosios Šri Lankos – Visagino pakraštyje esančiame ceche palinkusios kerpa, siuva ir lygina vyriškus „Zara“ kostiumus. „Visatex“ kai kam pasirodo net kaip svajonių darbdavys. „Kūrybines idėjas“ realizuoti ir laimę Visagino siuvimo fabrike išbandyti siūloma Utenos kolegijoje siuvimą pasirinkusioms merginoms. Ši bendrovė nuolat ieško naujų darbuotojų – jų kaita čia didžiulė.

Rima JANUŽYTĖ

„Visatex“ vadovai aiškina, kad naujų darbuotojų jau ir užsienyje dairosi tik todėl, jog Lietuvoje stinga siuvėjų, galinčių patenkinti tarptautinės rinkos poreikius. Tačiau realybė tokia, kad daugybė net labai gabių moterų iš „Visatex“ tiesiog pabėga.

Įmonė aukso kalnų ir nesiūlo. Reikia taupyti sąnaudas, kitaip nepasivaržysi su siuvimo cechais Ispanijoje, Kinijoje, Indijoje ar Pakistane, kur siuvami „Zara“ ir kitų „Inditex“ koncernui priklausančių prekinių ženklų drabužiai – „Pull&Bear“, „Massimo Dutti“, „Bershka“, „Stradivarius“.

Visi šie cechai – maži sraigteliai, sukantys didžiulį mechanizmą, iš kurio vieniems nubyra šimtinės, kitiems – milijardai eurų.

Užprogramuoti nuolat turtėti

Pasaulyje tik Billui Gatesui turtu nusileidžiantis „Inditex“ savininkas Amancio Ortega sako ir pats pradėjęs nuo paprastos siuvimo mašinos. Jaunystėje su pirmąja žmona Rosalia Mera ispanas įkūrė „Zara“ ir savo namų svetainėje ėmė siūti apatinius drabužius bei vonios chalatus. Praėjusio amžiaus aštuntojo amžiaus viduryje „Zara“ jau karaliavo Ispanijoje ir dairėsi užsienio rinkų. Bendrovė auga jau 4 dešimtmečius – kaip ir jos savininko turtas. Vien per pastaruosius metus jis praturtėjo 0,5 mlrd. JAV dolerių. Ispano turtas jau siekia 64,5 mlrd. JAV dolerių.

Turtėja ne jis vienas. Turtus skaičiuojančios agentūros konstatuoja, kad patys turtingiausi planetos žmonės visą laiką didina savo turtą. Antai turtingiausias pasaulio žmogus, „Microsoft“ įkūrėjas ir pagrindinis savininkas B.Gatesas per praėjusius metus praturtėjo dar 3,2 mlrd. dolerių. Sėkmingai turtus kaupia tikra Meksikos valdžios rakštis – telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas Helu. Nors šalies valdžia vieną po kito leidžia tik jam pažaboti skirtus antimonopolinius įstatymus, C. Slimas Helu ir toliau sudarinėja fantastiškus sandorius. Prieš mestus jis už 5,6 mlrd. dolerių įsigijo mobiliojo ryšio korporacijos AT&T operatoriaus „America Movil“ akcijų. Dabar tai – pats didžiausias C. Slimo Helu verslo imperijos turtas. Be to, meksikietis yra didžiausias leidybos rūmų „The New York Times“ akcininkas, kontroliuoja pramonės kompaniją „Grupo Carso“, finansų imperiją „Grupo Financiero Inbursa“ ir infrastruktūros milžinę „Ideal“.

Turto augimu gali pasigirti ir skandalų vėtyta ir mėtyta turtingiausia Europos ponia Liliane Betttencourt. Jos turtas siekia 40,1 mlrd. JAV dolerių. Per metus jis išauga 5,6 mlrd. dolerių. Jaunatviškos šios moters išvaizdos ir turtų paslaptis – kosmetikos imperija „L’Oreal“. Nepaisant garbingo amžiaus ir konfliktų su paveldėtojais, šįmet L.Bettencourt  tapo dar turtingesnė – išpirko dar 8 proc. „Nestle“ korporacijos akcijų, jų paketą padidindama iki 33 procentų.

Tačiau labiausiai valdomą turtą padidino amerikietis Warrenas Buffettas: dėl pabrangusių „Berkshire Hathaway“ akcijų jo turto vertė per metus šoktelėjo net 14,5 mlrd. dolerių.

Vis dėlto net ir turtuolių pasaulyje galioja Pareto dėsnis, pagal kurį 80 proc. turto visuomet valdo 20 proc. gyventojų. Nelygybe to lyg ir neišeina pavadinti, tačiau kuo labiau lobsta saujelė turtingiausių planetos gyventojų, tuo labiau „skursta“ likusieji turtuoliai – milijardieriai ir ypač trečiarūšiai turtuoliai – milijonieriai. Jų daugėja, bet jų „plonėja“.

Iš viso milijardierių pasaulyje šiandien yra ne tiek ir daug – 1826. Jie nesusispaudę galėtų tilpti kur nors Kudirkos Naumiestyje. Užtat jų valdomo turto vertė siekia net 7,05 trln. dolerių. Tai absoliutūs milijardieriški rekordai, nes 2014 m. milijardierių valdomo turto bendra vertė siekė 6,4 trln. dolerių, o milijardierių sąrašas buvo 290 punktų trumpesnis.

Vidutinė vieno milijardieriaus valdomo turto vertė dabar yra maždaug 60 mln. dolerių mažesnė nei pernai ir siekia 3,86 mlrd. dolerių. Per metus 138 turtuoliai tapo buvusiais milijardieriais, nes jų turtas sumenko. Dauguma tokių nelaimėlių – rusų oligarchai. Rusų skaičius milijardierių sąraše sumažėjo nuo 111 iki 88.

Labiausiai per metus smuko vis dar turtingiausio afrikiečio, milijardieriaus iš Nigerijos Aliko Dangote’s turto vertė – nuo 25 iki 14,7 mlrd. dolerių. Vaizdžiai kalbant, ką W.Buffetas uždirbo, tą Dangote prarado.

„Oxfam“ analitikų apskaičiavimais, 85 turtingiausi pasaulio žmonės senatvės gali laukti visiškai atsipalaidavę – jie visi kartu valdo 1,7 trln. JAV dolerių. Tiek pat, kiek pinigų turi pusė pasaulio gyventojų. Be to, pusei tūkstančio turtingiausių pasaulio žmonių kartu priklauso 4,7 trln. iš turtuolių sąskaitose esančių 7,05 trilijono. Tai „The Wealth-X“ ir „UBS Billionaire Census“ vertinimu prilygsta ne tik bendrai visų pasaulio bendrovių rinkos kapitalizacijai, bet ir dešimtadaliui pasaulio BVP.

Na, o jei į turtingųjų klubą įtrauktume dar ir milijonierius, skaičiai būtų dar įspūdingesni.

Per pastarąjį dešimtmetį milijonierių pasaulyje padaugėjo 58 proc., o multimilijonierių – 71 procentu. Taigi Pareto dėsnis su šiokia tokia paklaida pasitvirtino – iš visų planetos gyventojų, turinčių bent milijoną JAV dolerių, maždaug 5 proc. yra multimilijonieriai. Iš 7 mlrd. planetos gyventojų milijonierių yra 13 milijonų. Tai 2 proc. žmonijos.

Turtas suteikia laisvę

Aukštinantiems kuklumą gali kilti klausimas, ar pasaulio turtingiausieji nesijaučia nepatogiai prieš skurstančiuosius? Adamas Smithas į šį egzistencinį klausimą atsakė dar XVIII amžiuje, pareikšdamas, kad pirminė individo paskirtis ir yra padidinti savo turtą ir taip elgtis būdinga visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų turimų išteklių. Jei šimtas šiuolaikinių žmonių atsidurtų negyvenamoje saloje, A.Smithas pasakytų, kad jie pradės konkuruoti dėl kokosų ar geresnės vietos trobelei. V.Paretas pridurtų, kad 80 proc. kokosų atiteks 20 proc. salos naujakurių.

Kaip sako George’as Friedmanas, turtas suteikia galimybę išvengti bet kokių pasekmių arba net iš jų pasipelnyti, o neturtas paverčia žmogų priklausomą nuo daugelio aplinkybių. Žinoma, turtuoliams visuomet paprasčiau: jei turi daug pinigų, gali išsipirkti leidimą išvykti iš karo niokojamo Donbaso. Jei jų visai neturi, esi priverstas slėptis mokyklos rūsyje ir laukti, kol pavojus praeis.

Labdara – privaloma

Dar gali laukti, kol atsiras koks turtingas oligarchas ir išgelbės visą kaimą. Tačiau kuo šalis skurdesnė, tuo geraširdžių dėdžių mažiau. O štai JAV milijardieriai yra pavyzdingi aukotojai. Paaukoti dešimtinę, kaip moko Biblija, yra tiesiog privaloma, o norint išlaikyti padorumą ir prestižą, labdarai skiriamos kur kas didesnės sumos.

B.Gatesas labdaros projektams iš viso yra skyręs 30,7 mlrd. dolerių. Su žmona Melinda jis kovoja su epidemijomis ir skurdu Trečiojo pasaulio šalyse, o neseniai Briuselyje vykusiame renginyje „European Developement Days“ savomis ausimis teko girdėti, kaip tribūną gavusi Melinda kone valandą vardijo jų fondo nuveiktus gerus darbus Afrikoje.

Fondas iš tiesų prisideda prie geresnio ir gražesnio pasaulio. Tačiau net ir ši organizacija nėra be nuodėmės: JAV buvo kilęs ne vienas skandalas dėl galimų šio fondo machinacijų. Plačiau apie šiuos įtarimus „Veidas“ jau yra rašęs. 2007 m. „Los Angeles Times“ išaiškino, kad mažiausiai 8,7 mlrd. JAV dolerių Gatesų fondo lėšų buvo nukreipta į kompanijas, kurių veikla buvo priešinga fondo tikslams. Tarp jų – tokie verslo milžinai kaip „Conoco Phillips“ ir „Dow Chemicals“. Naftos perdirbimo įmonės ir popieriaus fabrikai.

Skandalais apraizgyti yra ir turtuolių brolių Kochų labdaros projektai. Grupė tyrinėtojų iš Amerikos universiteto Vašingtone nustatė, kad nuo 2007 iki 2011 m. 53,9 mln. JAV dolerių brolių Davido ir Charleso Kochų fondų paramos buvo investuota į lobistinę veiklą – naftos verslą plėtojančių Kochų pinigais lobistai prastumdavo jiems palankius įstatymų projektus, pavyzdžiui, pasistengė, kad būtų priimtas energijos apmokestinimo prevencijos įstatymas, leidęs apeiti Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo vadovaujantis Federalinė aplinkos apsaugos valdyba vykdė šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygio kontrolę.

Kochų fondas apmokėdavo klimato kaitos ekspertų pasisakymus JAV Kongrese. Be to, jau kelis dešimtmečius Kochų „labdara“ padeda universitetuose formuoti brolių verslui palankią mokslo įstaigų ideologiją. Mainais už paaukotus pinigus Floridos universiteto Ekonomikos fakultetui buvo nurodyta įkurti stipendijų fondą, remiantį laisvosios rinkos ideologijos sklaidą.

Tačiau skandalai nuo Kochų – kaip vanduo nuo žąsų. Jie yra ne kartą sakę, kad buvimas tarp 2 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų atveria neišmatuojamų galimybių. „Toks pasaulis vertas jūsų pastangų“, – studentus yra drąsinęs Davidas Kochas.

Trims jo vaikams – dviem sūnums ir dukrai – dėl tokios pasakiškos ateities nereikia išgyventi: jie yra būsimi tėvo imperijos paveldėtojai, o verslo ir milijardų pasaulyje sukasi nuo paauglystės.

Milijardieriaus portretas

Galima išvesti tokią milijardieriaus formulę: reikia būti Kinijoje gimusiu vyru, pabaigti inžinerijos mokslus, o prakutus įsitaisyti Londone. Tiesa, „Forbes“ milijardierių tėvyne vis dar vadina JAV, nes 85 turtingiausių žmonių sąraše vis dar yra 31 amerikietis. Be to, JAV šuo metu yra ir daugiausia milijonierių – jų priskaičiuojama 7,1 milijono, nors pernai šis skaičius jau buvo milijonu mažesnis.

Laikai vis dėlto keičiasi. Iš 290 milijardierių, kuriais per praėjusius metus pasipildė turtingiausių planetos žmonių sąrašas, net 71 yra Kinijos pilietis. Kinijos milijonierių klasė ūgtelėjo iki 2,4 mln.

Kinijoje populiariausi yra inžinerijos mokslai. Daugiau nei penktadalis (22 proc.) turtingiausių pasaulio žmonių universitete studijavo būtent inžineriją – tai beveik dvigubai daugiau nei antras pagal populiarumą pasirinkimas – verslo studijos, padėjusios turtus sukaupti 12 proc. turtuolių. Inžineriją baigę milijardieriai yra turtingiausi tarp turtuolių. Vidutinis jų turtas siekia 25,8 mlrd. dolerių. Tačiau humanitarų tarp milijardierių yra daugiau nei ekonomistų, o matematikų – vos 4 procentai.

Beveik trečdalis turtingiausių pasaulio žmonių neturi aukštojo mokslo diplomo. Mokslų nebaigusių milijardierių turtas yra kiek mažesnis nei inžinierių ir siekia vidutiniškai 24 mlrd. dolerių.

Dar viena naujiena milijardierių pasaulyje – jaunėja jų amžius. Nors turtingiausiųjų dešimtuke bemaž visi yra garbingo amžiaus žilagalviai, jaunų milijardierių skaičius auga lyg ant mielių, o tarp 85 turtingiausių planetos gyventojų daugiau kaip pusė (46) yra jaunesni nei 40 metų. Turtingiausias iš jų – „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Jauniausias – „Snapchat“ įkūrėjas 24 metų Evanas Spiegelis.

Tiek vienas, tiek kitas yra užsiminę, jog norėtų pagyventi Londone. Šis megapolis kolekcionuoja milijonierius. Joks kitas planetos miestas neturi tokios gausios jų kolekcijos – 395,6 tūkstančio. Be to, Londonas yra trečias pasaulyje (po Honkongo ir Niujorko) pagal 10 ir daugiau milijonų dolerių turinčių žmonių, vadinamųjų multimilijonierių, skaičių. Jei atsižvelgtume ne į bendrą turtuolių skaičių, o į jų proporciją, Londonas liktų šeštas, o jį aplenktų Ženeva, kur milijonierius yra kas tryliktas miesto gyventojas.

Politikai – neturtingi

Nors milijardieriai spiečiasi ne tik Londone ar Ženevoje, bet ir politikoje, politikai milijardieriais netampa. Priešingai, milijardieriai tampa politikais. Tiesa, ir politikai gali susikrauti nemenką turtą, tačiau ne milijardinį.

Kaip liudija dešimties turtingiausių planetos žmonių patirtis, patikimiausias būdas užsidirbti labai daug pinigų – telekomunikacijų ir technologijų verslai. Tai pasiteisina septyniais atvejais iš dešimties. Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, bet milijardinė sėkmė čia bus veikiau išimtis, o ne taisyklė. Milijardai iš vertybinių popierių yra tokie pat degūs kaip ir pinigai iš bankinės veiklos. Taip pralobę turtuoliai dažniau nei kiti praranda savo pinigus.

Žinoma, bandyti niekas nedraudžia. Net Baltijos šalyse yra laimės kūdikių, sugebėjusių užsidirbti iš prekybos akcijomis ir sėkmingos bankininkystės. Keturi iš penkių turtingiausių Latvijos žmonių – Olegas Filis, Ernestas Bernis, Leonidas Esterkinas ir Arkadijus Sucharenka – praturtėjo investavę į AVLB ir „Rietumu“ bankus.

Tačiau kaip yra pasakęs Nobelio ekonomikos premijos laureatas George’as Friedmanas, kuo didesnis turtas, tuo daugiau galvos skausmo. Ar dėl to A.Ortega košmarus sapnuoja dažniau nei už minimumą dirbanti „Visatex“ siuvėja iš Visagino, joks statistikos biuras tiksliai neatsakys. Tačiau laimės jausmą tyrinėjantys mokslininkai jau seniai įrodė, kad du žmonės, kurių vienas loterijoje laimėjo milijoną, o kitas tą pačią dieną sužinojo sergąs nepagydoma liga, po metų jaučiasi vienodai laimingi: pirmojo džiaugsmas, o antrojo liūdesys išblėsta, ir gyvenimas ima tekėti įprasta vaga.

Skaičiai ir faktai

1826 – tiek pasaulyje yra milijardierių

290 – tiek žmonių tapo milijardieriais per pastaruosius metus

7,05 trln. dolerių – tokia yra bendra milijardierių valdomo turto vertė

3,86 mlrd. dolerių – tokią sumą pinigų turi vidutinis milijardierius

16,3 mln. – tiek pasaulyje yra milijonierių

19 proc. – tiek milijonierių padaugėjo per metus

7,1 mln. – tiek milijonierių gyvena JAV. Dar 2,4 mln. milijonierių yra Kinijoje

1,2 mln. – tiek milijonierių vos per metus neteko Japonija

175 – tiek milijonierių 1000 gyventojų tenka Katare, kur yra didžiausia jų koncentracija

24 – toks yra jauniausio pasaulio milijardieriaus E.Spiegelio amžius

22 proc. – tiek milijardierių turi inžinerinį išsilavinimą

BFL

Klimatas. Šiemet Paryžiuje turi būti pasirašyta nauja Kioto protokolą pakeisianti klimato kaitos sutartis, tačiau Europa – bene vienintelė entuziastė gelbėti planetą.

Šie metai – nepaprastai turtingi su klimato kaita susijusių pasižadėjimų, sprendimų, protokolų. Pats svarbiausias jų turėtų būti pasirašytas gruodžio pradžioje Paryžiuje, kur lapkričio 30 d.–gruodžio 11 d. vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija. Jos metu numatoma pasirašyti naują visuotinę, teisiškai įpareigojančią klimato sutartį, pakeisiančią dabar galiojantį Kioto protokolą ir įsigaliosiančią nuo 2020 m.

Konferencija kelia tiek diskusijų, kad abejingas neliko net Vatikanas. Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. ~Pontificia Academia Scientiarum~) parengtas pranešimas, kuriame buvo įvardytos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.

Paskelbus šią ataskaitą, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis kovos su klimato kaita priemonių.

Tačiau entuziazmu dėl planetos klimato, kaip ir anksčiau, trykšta tik Europos Sąjunga: jos lyderiai iš šios konferencijos tikisi ambicingų tarptautinės bendruomenės įsipareigojimų, o iš savo pusės ES yra parengusi visą pluoštą tikslų, kuriuos numatoma įgyvendinti iki 2030 m.

Europos Vadovų Tarybos išvadose pernai rudenį pabrėžta, kad ES bent 40 proc. sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m. Tokio rezultato bus pasiekta reikšmingai (43 proc., palyginti su 2005 m.) sumažinus dujų kiekį apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) sektoriuje, kuriam priklauso elektrinės, aviacija ir pramoniniai objektai. Dar 30 proc. dujų išmetimas bus sumažintas ne ATLPS sektoriuje, kurį sudaro transportas, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, viešojo sektoriaus pastatai, namų ūkiai.

Be to, ES įsipareigojo, kad iki 2030 m. atsinaujinanti energija sudarys 27 proc. Tiek pat, 27 proc., tikimasi padidinti energijos vartojimo efektyvumą (šis tikslas dar bus peržiūrėtas iki 2020 m.).

Jei viskas priklausytų tik nuo Europos, klimato kaitos problemas mūsų planeta, ko gero, galėtų pamiršti. Europa ne tik nėra tarp labiausiai atmosferą teršiančių regionų, bet dar ir pasiima bene didžiausią naštą pasaulyje, prisiimdama su taršos mažinimu susijusius įsipareigojimus.

Žinoma, ir Europoje esama išimčių. Ir čia yra valstybių, pajuodusių nuo anglių, o viena jų – artimiausia mūsų kaimynė Lenkija. Juokaujama, kad lenkai labiau nei euro bijo „žaliosios Europos“: atsinaujinančių energijos šaltinių ir ekologiškos elektros gamybos. Mat net 120 tūkst. lenkų dirba anglies pramonėje, ir Lenkija neketina rizikuoti šiomis darbo vietomis. Netgi per Varšuvoje prieš metus vykusią klimato kaitos konferenciją tuometis Lenkijos premjeras, o dabar Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad atsinaujinančius šaltinius Lenkija įsisavins tik tiek, kiek priklauso pagal ES reikalavimus, ir nė dalele daugiau. O štai anglies pramonė bus plėtojama, tam tikintis net ES paramos.

Anglimis kol kas paremta ir didžioji dalis Vokietijos pramonės. Šioje šalyje 80 proc. visos suvartojamos energijos pagaminama deginant anglis, naftą arba dujas. Vokietijoje yra net 500 anglimis kūrenamų gamyklų, iš kurių iki 2020 m. turėtų būti uždarytos 48, o tam, kad Vokietija sutilptų į taršos normas, jų uždaryta turėtų būti antra tiek.

Tačiau ne tik šiai, bet ir kitoms atmosferą teršiančioms valstybėms panašius sprendimus priimti, o paskui jų dar ir laikytis sekasi labai sunkiai. „Didėja nesutarimai tarp turtingų šalių, norinčių apsaugoti klimatą, ir neturtingų, reikalaujančių, kad turtingosios apmokėtų kovos su klimato kaita išlaidas“, – apibendrina „Der Spiegel“ analitikai.

Tokie nesutarimai ypač išryškėjo prieš penkerius metus vykusioje Kopenhagos klimato konferencijoje, kai pasaulio vadovai po ilgų diskusijų, ginčų ir net pykčių šiaip ne taip sutarė, kad klimatas negali atšilti daugiau nei dviem laipsniais pagal Celsijų. Daug tai ar mažai? Anglies pramonei – labai mažai. O Mažų salų valstybių aljansui priklausančioms 44 valstybėms, kurioms dviem laipsniais atšilęs klimatas gresia išnykimu, – labai daug. Dauguma politikų neįžvelgia čia didelės nelaimės, bet daugybė mokslininkų su tokiu požiūriu nesutinka: jų žiniomis, katastrofa neišvengiama, nes iki šiol klimatas atšilo kur kas mažiau – tik 0,8 laipsnio, o pasekmės jau yra tragiškos.

Vis dėlto, net jei ir tie du laipsniai būtų neperkopiama riba, ties kuria klimato kaita sustotų, įvyktų tikras stebuklas.

Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija išliktų tokia kaip dabar, dviejų laipsnių pagal Celsijų riba būtų perkopta jau po 30 metų. Jei ir toliau niekas nesikeistų, iki amžiaus pabaigos klimatas atšiltų keturiais laipsniais. Pasaulio bankas perspėja, kad tokiu atveju būtų jau visai nebejuokinga: planetą kamuotų karščio bangos, mažėtų maisto atsargos, nyktų ekosistemos ir biologinė įvairovė, o jūros lygis pakiltų iki gyvybei pavojingos ribos.

Kad taip nenutiktų, reikia labai daug valios. Vien tam, kad niekada nebūtų peržengta dviejų laipsnių riba, dujų emisija jau nuo 2017 m. kasmet turėtų mažėti mažiausiai po 10 proc. Tačiau tai kol kas atrodo kaip utopija.

Po nesėkmingos Kopenhagos konferencijos atsistatydino nevilties apimtas JT klimato kaitos konvencijos vykdomasis sekretorius Yvo de Boeris. 2013-aisiais duotame interviu jis prisipažino praradęs tikėjimą klimato diplomatija. „Vienintelis būdas 2015 m. įgyvendinti Kpenhagoje priimtus nutarimus yra visiškai uždaryti visą pasaulio ekonomiką“, – sako Y.de Boeris.

O ekonomika sustoti nė neketina. Pernai bendra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija pasaulyje buvo 60 proc. didesnė negu 1990-aisiais, kurie laikomi visų su klimato kaita susijusių matavimų atskaitos tašku. Daugiausiai prie to prisidedančios šalys nedega noru imtis iniciatyvos.

JAV, Indija, Australija ir daugybė kitų valstybių tik rodo vienos į kitas pirštais ir aiškinasi, kas „dėl visko“ kaltas, kas turi sumokėti ir, svarbiausia, kiek tai kainuos. Nė viena nenori atsisakyti jai naudingų pramonės šakų ir nė viena nenori išleisti nė vieno papildomo dolerio. Štai Australijos premjeras Tony Abbotas anglių kūrenimą laiko „žmonijos gėriu“ ir tuo mėgina įtikinti visus potencialius anglių pirkėjus. Ir sekasi jam visai neblogai, nes per pastaruosius keletą metų Australija eksportavo daugiausiai anglių visame pasaulyje.

Indijos premjeras Narendra Modi – irgi ambicingas. Iki 2019 m. jis užsimojo padvigubinti Indijos anglių gavybą ir taip sumažinti šalyje skurdą. Kilnus tikslas, tačiau Indija jau dabar yra trečia daugiausiai į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidžianti valstybė – po Kinijos ir JAV.

Galvos dėl klimato nesuka ir Amerika, tiksliau, respublikoniškoji jos pusė. Neseniai respublikonai senatoriai atmetė dvi priemones, numatančias suvaržymus siekiant mažinti žmogaus įtaką klimato kaitai.

Negana to, Luizianos gubernatorius Bobby Jindalis klimato kaitą vadina „kairiųjų Trojos arkliu“ – priemone prisibrauti prie politinių sprendimų priėmimo ir paveikti juos, net jei klimatas nešiltų. Iš tiesų kaip tik dešinieji, atstovaujantys verslo interesams, Amerikoje yra įsivėlę į ne vieną nešvarų su klimato kaita susijusį reikalą. JAV buvo sukrėtęs skandalas, kai paaiškėjo, kad naftos verslą plėtojančių milijardierių brolių Kochų pinigais lobistai prastumdavo jų verslui palankius įstatymų projektus, tokius kaip energijos apmokestinimo prevencijos įstatymas, kuris leido apeiti Aukščiausiojo teismo sprendimą, leidžiantį Federalinei aplinkos apsaugos valdybai vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygio kontrolę. Kochų fondas apmokėdavo netgi klimato kaitos „ekspertų“ pasisakymus JAV Kongrese.

Kita vertus, net ir kairieji Amerikoje nėra tokie atsidavę aplinkos išsaugojimui, kaip gali pasirodyti. Štai demokratas Barackas Obama ateidamas į valdžią sakė, kad jo prioritetas – didinti atsinaujinančių šaltinių panaudojimą energijos gamybai. Tačiau  jam vadovaujant Amerikoje kaip tik imta išgauti kur kas daugiau naftos ir dujų. Pats B.Obama pernai metų pabaigoje pasigyrė, jog „Amerikoje nutiesta tiek naujų vamzdynų, kad jais galėtume apjuosti Žemės rutulį ir dar truputį daugiau“.

Paguosti amerikiečius galėtų nebent tai, kad jie – ne patys blogiausi. Mat Kinija pagal anglių naudojimą ir dujų emisiją į atmosferą yra neabejotina pasaulio lyderė. Negana to, į atmosferą ji išleidžia daugiau CO2 negu JAV ir Europa kartu sudėjus. Vien Pekinas sunaudoja daugiau anglių nei visa Europa. Tiesa, pastaruoju metu, nors ir gana pavėluotai, Kinija ėmėsi kai kurių žingsnių, pavyzdžiui, griežtinamos dujų emisijos taisyklės, o pažeidėjams skiriamos baudos. Be to, praėjusių metų kovą Kinijos premjeras Li Keqiangas paskelbė „kovą su užterštumu“.

Gerų žinių Kinijoje yra ir dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių pajėgumas per pastaruosius ketverius metus padidėjo penkiagubai, o bendrai energijos iš atsinaujinančių šaltinių pagaminama 40 proc. daugiau. Skaičiuojama, kad net trečdalis visos elektros energijos Kinijoje pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o investicijos į anglių, naftos ir dujų energetiką nuo 2008 iki 2012 m. smuko per pusę.

Jei ši valstybė Paryžiuje prisiims dar didesnius įsipareigojimus, to pakaks, kad būtų galima pasakyti, jog konferencija – pavykusi. Tačiau akivaizdu, kad į Prancūzijos sostinę pasaulio lyderiai važiuos ne tik su gerų ketinimų, bet ir su pragmatinių ekonominių interesų lagaminėliais.

Rima Janužytė

Europos Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos tikslai:

Bent 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m.;

Pasiekti ES lygiu privalomą 27 proc. atsinaujinančios energijos tikslą;

27 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

Svarbiausios klimato konferencijos

Rio de Žaneiras, 1992 m.

Pasaulinė konferencija, kurioje buvo susitarta dėl Klimato kaitos konvencijos, siekiant stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iki aplinkai nepavojingo lygio.

Kiotas, 1997 m.

Pasirašytas Kioto protokolas – pirmas tarptautinis susitarimas dėl CO2 emisijos mažinimo. Jis įsigaliojo 2005 m., sutartį ratifikavus 55 valstybėms. Pramoninės šalys išsikėlė individualius tikslus, tačiau sutarta, kad iki 2012 m. CO2 išmetimas būtų sumažintas 5,2 proc.

Balis, 2007 m.

Susitarta dėl programos REDD, kuria siekiama mažinti miškų nykimo poveikį klimatui. Pirmą kartą diskutuota apie specialaus fondo besivystančioms šalims steigimą.

Kopenhaga, 2009 m.

Nepavyko pasirašyti sutarties, kuri būtų pakeitusi Kioto protokolą. Vienintelis šios konferencijos pasiekimas – sutarimas, kad klimatas negali atšilti daugiau nei 2 laipsniais pagal Celsijų, palyginti su 1999 m.

Kankūnas, 2010 m.

Pramoninės šalys sutiko iki 2020 m. 25–40 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį.

Doha, 2012 m.

Pasaulio lyderiai susitarė dėl antrojo Kioto protokolo – sutarties, kuri galios iki 2020 m.

Scanpix

Apie „Dešiniojo sektoriaus“ vadą Dmytro Jarošą, kuriam rugsėjį sukaks 44-eri, ukrainiečiai žino nedaug. Nacionalistas, baigęs ukrainiečių literatūros studijas, vienas Maidano lyderių. Tiek ukrainiečiams pakako iki šiol. Kas, jei ne D.Jarošas, pasirūpins tvarka Rytuose? Kas sužiūrės korumpuotus Ukrainos pareigūnus, paskelbs netikusių politikų pavardes?

Rima JANUŽYTĖ

Taip buvo iki šiol. Bet prieš porą savaičių Užkarpatėje, Mukačevės mieste, įvyko ginkluotas „Dešiniojo sektoriaus“ būrio susirėmimas su Užkarpatės srities milicija, o netrukus iškelti „Dešiniojo Sektoriaus“ reikalavimai Ukrainos valdžiai ir grasinimai nauju Maidanu. Tai sukėlė sąmyšį.

Keičiasi požiūris į „Dešinįjį sektorių“

Ukrainiečiai, priešingai nei smegenų dušui nejautrūs rusai, iki tol negalvojo, kad „Dešinysis sektorius“ yra rimtas reikalas. Taip, dešinieji radikalai labai daug padarė išvejant Viktorą Janukovyčių. Nusipelnė gindami Ukrainos vientisumą ir atremdami Rusijos puolimą. Bet tai, kad saujelė ultrapatriotų galėtų organizuoti perversmą, atrodė neįmanoma. Pastarųjų savaičių įvykiai ukrainiečių širdyse it arbatinis šaukštelis deguto medaus statinėje pasėjo abejonę – tiek dėl „Dešiniojo sektoriaus“ silpnumo, tiek dėl oficialiosios valdžios stiprybės. Ir dorovės.

Po įvykių Mukačevėje lavina išsiliejo nuomonių srautas, kuriame ėmė ryškėti pagrindinis klausimas – o kas, jei prorusiškus oligarchus Ukrainoje pakeitė provakarietiški? Kas, jei Petro Porošenka išties tik imituoja permainas? Ir ką, po galais,  „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai veikė pusantro tūkstančio kilometrų nuo fronto, netoli sienos su Vengrija ir Slovakija? Gal konfliktas su valdžios institucijomis įvyko dėl nepasidalintų kontrabandininkų „atkatų“?

Yra ir tokių, kurie D.Jarošą įtaria kolaboravimu. Juk jis – iš Rytų Ukrainos, būdamas vaikas buvo spaliukas, paskui – komjaunuolis, tarnavo Sovietinėje armijoje, o į patriotizmą atsivertė tik 1989-aisiais, Dnepropetrovske bene pirmasis iškėlęs geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą. Daug kam gali pasirodyti keista ir tai, kad D.Jarošas niekada nedirbo, bet neskursta nei jis, nei jo žmona ir trys vaikai.

D.Jarošo kritikai neatlyžta teiraudamiesi, ar tikrai D.Jarošui „algą“ moka Dnepropetrovsko oligarchas Iharis Kolomoiskis? Ar gali būti, kad šis Baltųjų rūmų draugu vadinamas milijardierius „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams buvo pasiūlęs 5 tūkst. JAV dolerių už galvą Odesos žudynėse? Bet valdžia tikima vis mažiau, o D.,Jarošu – vis daugiau.

„Vis daugiau žmonių įtaria, kad Maidanas į valdžią sugrąžino senąją valdžią“, – teigia Globalios strategijos instituto Kijeve direktorius Vadymas Karasiovas, leisdamas suprasti, kad D.Jarošu tikima vis labiau. Eksperto žodžius iliustruoja apklausų rezultatai.

Pernai gegužę vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose už D.Jarošą balsavo tik 127,8 tūkst. ukrainiečių – 0,7 procento.  Spalį, renkant Aukščiausiąją Radą, D.Jarošas vienintelis iš visos savo partijos pateko į valdžią gimtojo Dnepropetrovsko rinkėjų dėka. Tačiau jei rinkimai vyktų šiandien, D.Jarošo judėjimas gautų 5 proc. balsų, o jį patį teigiamai vertina apie 15 proc. Ukrainos gyventojų.

Kas graužia Ukrainą?

Nors ukrainiečiai D.Jarošą vertina vis palankiau, politicos analitikai darosi vis atsargesni. Pirmoji priežastis – situacijos destabilizavimas, apie kurį daugiausia imta kalbėti po to, kai praėjusį antradienį Maidano aikštėje susirinkę „Dešiniojo sektoriaus“ veikėjai pareikalavo referendumo dėl pasitikėjimo valdžia, visiškos okupuotų teritorijų blokados ir oficialaus pripažinimo, kad Donbase vyksta karas, o ne antiteroristinė operacija.

Negana to, „Dešinysis sektorius“ išsakė ambicijas tapti Nacionaliniu išsivadavimo judėjimu ir pareikalavo oficialaus pripažinimo, kitaip sakant, pareiškė, jog ir toliau nepaklus Vyriausybei. Tad Ukraina anksčiau ar vėliau turės spręsti neįteisintų ginkluotų batalionų klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ir taip lyg girnapusėse girgžda nuo spaudimo iš Rytų ir Vakarų, kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai, o bendra valdžios savijauta – lyg čirškant ant įkaitintos keptuvės, gali apimti panika. Kai panikuoja viršūnėnėlės, vibracijas pajunta iš šaknelės.

Ukrainos atveju toms „šaknelėms“ kažkur jau kirba „Dešiniojo sektoriaus“ pamėtėta idėja, kad, jeigu kas, visada galima ateiti į Maidano aikštę ir surikti „ar tokios Ukrainos mes norėjom?“. Tad kyla klausimas, ar už D.Jarošo meilės tėvynei Ukrainai nekyšo raudonos Rusijos ausys? Niekas taip gerai nepasiduoda valstybės ardymo darbams, kaip urapatriotai.

Patys Ukrainos dešinieji radikalai nemano, kad  jų žodžiai ir veiksmai gali destabilizuoti padėtį. Jie laiko save permainų garantu. Buvęs laikinasis prezidentas, o dabar Ukrainos  gynybos ir saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Turčynovas tam prieštarauja. Žinoma, A.Turčynovas – ideologinis D.Jarošo priešas. Lygiai tokia pat, kone asmenine, nesantaika paremti ir D.Jarošo santykiai su jam kritikos negailinčiu Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu, kurio atsistatydinimo dabar reikalauja „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai.

Didėjanti sumaištis ir mėginimai susigaudyti, kas yra gėris, o kas blogis, neabejotinai palanki norintiems Ukrainą skaldyti iš vidaus. Tiesa, Rusijoje apie D.Jarošą klausimų tarsi niekam nekyla: taškai ant „i“ čia seniai sudėlioti visų įmanomų propagandos kanalų.

Rusijos sąmokslas

„Dešinysis sektorius“ ir jo lyderis D.Jarošas – itin mėgstami Rusijos kanalo „RTR Planeta“ žinių herojai. Žiūrint propagandinius reportažus galima netgi pamanyti, kad Ukrainos prezidentas yra D.Jarošas, o ne P.Porošenka. Rusų porpagandistai rėkia, kad visi Ukrainos gyventojai D.Jarošą garbina, o jei kas ir nepatenkintas, tai labai jo bijo. „Dešiniojo sektoriaus“ kariai Rusijoje visąlaik buvo vaizduojami kaip vienintelė karinė Ukrainos jėga, geriausiu atveju vadinta fašistais, o blogiausiu – teroristais.

Kremliui reikia, kad rusai šventai tikėtų, jog visa Ukraina yra vienas didelis ir baisus „Dešinysis sektorius“. Ukrainoje vykstant prezidento rinkimams Pirmasis Rusijos kanalas paskelbė, kad D.Jarošas yra neabejotinas rinkimų lyderis ir kad kol kas yra surinkęs daugiausiai – 37,13 proc. balsų, o štai P.Porošenka turi tik 29,63 procento.

Nereikia nė sakyti, kad tos nesąmonės Rusijos propagandinė televizija niekada nepaneigė. Lapkritį po Aukščiausios Rados rinkimų tas pats kanalas pranešė, kad D.Jarošas į pirmąjį parlamento  posėdį atėjo nešinas automatu. Įrodymas – suklastota nuotrauka.

Šių metų sausį Rusijos televizija „Zvezda“ išplatino pareiškimą, kad D.Jarošas Radoje grasina susprogdinti granatą, nors tai buvo tik iš konteksto ištraukta D.Jarošo pokštas. „Nesu už jokias radikalias ir brutalias priemones. Kas būtų, jei demokratiškoje valstybėje atsinesčiau granatą į Radą?“, – retoriškai klausė D.Jarošas. Rusijos televizijos šią frazę bemat pasigavo ir išpūtė neregėtą burbulą. Kitą dieną apie „teroristą“ D.Jarošą jau skalambijo „Russia Today“, NTV, Vesti.ru.

Taigi rusams jau seniai praplautos smegenys, todėl D.Jarošas jiems yra baisiausias monstras, nuo kurio reikia ne tik gintis patiems, bet dar ir ginti Ukrainos rusus. Tačiau tikrą „Dešiniojo sektoriaus“ jėgą ir galimybes, matyt, žino tik pats D.Jarošas.

Interviu žurnalui „Newsweek“ jis sakė, kad jo batalionuose yra mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Tisa, praėjusį rudenį Ukrainos naujienų portalui euromaidanpress.com D.Jarošas teigė, kad jo savanorių kariuomenė sudaryta tik iš 7 tūkst. vyrų. „Stratfor“ analitikų vertinimu, visa tai tik kalbos, nes „Dešiniojo sektoriaus“ karių skaičius neviršija nė 500, be to, D.Jarošas ne visiems iš jų yra neabejotinas vadas. Matyt, šis skaičius yra pernelyg sumažintas, nes į „Dešiniojo sektoriaus“ organizuojamus protestus visuomet atvyksta bent 3-5 tūkst. ištikimų aktyvistų.

Laukia vargo vakarienė

„Dešiniojo sektoriaus“ būriai Ukrainos valdžiai yra reikalinga. Nors ji ir kelia įvairių rūpesčių, tačiau tai – neabejotina atrama atremiant Rusijos agresiją Ukrainos Rytuose. Nors jokia valstybė nesitaiksto su nepaklusniais kariniais dariniais, Ukrainos atveju tai nėra pati didžiausia problema. Bent jau kol kas. Daug blogiau, jei „Dešinysis sektorius“ tikrai pradės organizuoti referendumą dėl nepasitikėjimo prezidentu ir Vyriausybe.

D.Jarošas pareiškė, kad visoje Ukrainoje jis ims steigti revoliucinius komitetus , atsakingus už referendumo organizavimą. Žada, kad referendume bus ir daugiau valdžiai nepatogių klausimų – dėl savanoriškų karinių dalinių pripažinimo ir apginklavimo, dėl karinės padėties paskelbimo Rytų Ukrainoje.

Ar tokiam referendumui lemta įvykti, o jei taip, ar jo rezultatai turės kokios nors reikšmės? Pagal Ukrainos Konstituciją referendumui surengti reikia 3 mln. parašų. Jei tiek ir būtų surinkta, ar ukrainiečiai eitų prie balsadėžių? Net ir tokios sėkmės atveju referendumas turėtų tik patariamąjį  balsą. Baisu net klausti, kas Ukrainoje nutiktų, jei dabartinė valdžia būtų nušalinta. Tačiau gal toks scenarijus ir yra slaptas Kremliaus planas, kurio įrankiu, pats to nenorėdamas, yra numatytas D.Jarošas ir jo „Dešinysis sektorius“?

Europiečiai buvo pirmieji jūrininkai, laivais apkeliavę ir užkariavę pasaulį. Vikingams, anglams, olandams, portugalams ir ispanams tuomet pranašumo suteikė didžiuliai uostai ir puikūs laivai. Šiandien, norint užkariauti pasaulį prekėmis, vien prašmatnaus uosto ir galingo laivo nepakanka.

Rima JANUŽYTĖ

Nuo viduramžių daug kas pasikeitė. Aštuoni iš dešimties didžiausių pasaulio uostų dabar yra Kinijoje. Uosto konkurencingumas priklauso ne vien nuo geografinės padėties ar galimybės priimti ir pakrauti kuo didesnės grimzlės laivus – daug ką lemia net reklama ir uosto projektų viešinimas. Antai Amerikos uostų asociacija AAPA kasmet apdovanoja 25 uostus, sėkmingiausiai viešinusius savo veiklą.

„Jei uosto vadovybė strategiškai komunikuoja su uosto auditorija, kurią sudaro visuomenė, verslo lyderiai ir politikai, uostas įgyja daugiau konkurencinio pranašumo, nes turi galimybę geriau atskleisti savo indėlį plėtojant ekonomiką, tausojant aplinką ir kuriant darbo vietas“, – apie šiandienos uostų vaidmenį kalba AAPA prezidentas Kurtas Nagle’as.

Strateginės reikšmės uostai

Pagal panašias taisykles žaidžia ir Europos uostai. Daugelis jų norėtų būti svarbiausi mūsų žemyno vartai į pasaulį, tačiau konkurencija dėl tokio vardo yra nepaprastai nuožmi, o vieta po saule tenka dalintis su šimtais varžovų.

Europos Komisija iš 329 Europos viešo naudojimo uostų maždaug trečdalį (104) laiko strateginės reikšmės. Tiesa, į šį sąrašą nesunku patekti – tereikia, kad uostas būtų tarptautinis, iki jo būtų nutiestas geležinkelis, be to, svarbu, kad jis būtų sujungtas su vidaus vandenų tinklu. Todėl šiame sąraše atsiduria net ir palyginti nedideli Klaipėdos, Rygos, Ventspilio, Liepojos ir Talino jūrų uostai, ne tik didžiausi, šimtais kartų pagal krovos apimtis ar keleivių srautus mūsiškius lenkiantys Europos uostamiesčiai.

Visai kas kita – konkuruoti stipriausiųjų lygoje. Nors uostų Europoje daugybė, krovinių grietinėlę nusigriebia Nyderlandų, Belgijos ir Vokietijos, o keleivių srautų – Didžiosios Britanijos, Suomijos ir Graikijos uostai.

Roterdamas – absoliutus šios kovos čempionas. Tačiau užsnūsti negali ir šis milžinas. Iki 1986-ųjų Roterdamas buvo didžiausias krovininis jūrų uostas pasaulyje. Bet jį aplenkė Šanchajaus ir Singapūro uostai. Tuomet suvokta, kad tobulumui ribų nėra, o konkurentai už jūrų marių gali per dieną nuskinti laurus, kuriais Europos uostai puošėsi šimtmečius. Tad Europoje prasidėjo tikros uostų varžytuvės.

Didžiausias uostų iššūkis – nepaliaujamai didėjantys krovininiai  laivai ir jų pajėgumai. Norėdamas tokius priimti, uostas turi nuolat didinti gylį ir plėsti infrastruktūrą. To nepadarius, prarandami klientai ir pinigai, nes didieji laivai, ypač atplaukiantys į Europą iš kitų žemynų, pasirenka didesnius uostus.

Karas dėl didžiųjų laivų

Šiandien didžiausi laivai gali gabenti iki 14 tūkst. vadinamųjų dvidešimties pėdų ilgio (dar vadinamų TEU) konteinerių – tokiam kroviniui pakrauti prireiktų net 85 km ilgio traukinio sąstato, o ir transportavimo kaina traukiniu būtų kur kas  didesnė. Pradėjus gabenti prekes milžiniškais laivais, vieno prekių konteinerio transportavimas iš Azijos į Europą atpigo nuo daugiau kaip 1000 iki mažiau nei 300 dolerių.

Toks laivas Europoje stoja vidutiniškai 4–5 kartus, ir, žinoma, tik didžiausiuose uostuose. „Kad laimėtų šiuos laivus, uostams reikia gilesnių prieplaukų ir didesnių kranų. Be to, reikia pasiūlyti patrauklų prekių maršrutą iki galutinio pirkėjo“, – svarbiausius reikalavimus uostams vardija bendrovės „Drewry Shipping Consultants“ patarėjas Neilas Davidsonas.

Europoje tai nėra taip paprasta, nes svarbi yra ir uosto paslaugų kaina, o ji ne visada priklauso tik nuo uosto. Mat krovos ir transportavimo paslaugas teikiančios bendrovės, kurios yra neatsiejama uostų dalis, į savo verslą turi investuoti didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, vienas modernus kranas gali kainuoti net 8 mln. eurų, tad siekdamas privilioti tokių kompanijų, didelis uostas joms siūlo ilgalaikes sutartis, kartais net 20–30 metų. O jei dar uostas paprašo turimą įrangą atnaujinti, šios sutartys nuolat pratęsiamos. Na, o ilgalaikės sutartys reiškia, kad uoste nelieka tokias paslaugas teikiančių kompanijų konkurencijos, vadinasi, paslaugų kaina nemažėja.

Tuomet iškyla pavojus, kad koks nors kitas uostas pasiūlys pigesnių paslaugų ir laivai „iškeliaus“ į jį, aplenkdami brangininką.

Taip jau yra, kad dažname Europos uoste krovos ir laivų taisymo paslaugas teikia vos kelios kompanijos. O štai Honkongo uoste krovos darbus atlieka 7, laivų taisymo – 6 bendrovės. Štai ir visa Honkongo sėkmės ir pigių paslaugų paslaptis.

Dar viena Europos bėda – uostams tenka varžytis dėl tų pačių klientų. „Eurostat“ duomenimis, bendras klientų ir krovinių kiekis Europos uostuose jau keletą metų nesikeičia, o jei kiek ir svyruoja, skirtumas nuo praėjusių metų nesiekia procento.

Vadinasi, rinka yra stabili, o jos žaidėjai jau pasidaliję „daržus“. Todėl kokiam nors mažam uostui užaugti iki Roterdamo lygio yra beveik neįmanoma, net jei tam būtų palankios ir krantinės, ir infrastruktūra, ir geografinė padėtis.

Iš Europoje per metus pakraunamų 3,7 mlrd. tonų krovinių 9 proc. tenka Roterdamo uostui. Dar 30 proc. krovinių pasiskirsto tarp 20 kitų didžiausių Europos uostų. Visa kita – tokiems kaip Klaipėda, Ryga ar Ventspilis.

Tiesa, kai kurios šalys sugeba neblogai spurtuoti net tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Portugalijos ir Kipro uostų krovos apimtys pastaraisiais metais auga daugiau nei po 15,3 proc. per metus, o Bulgarijos ir Rumunijos – dešimtadaliu. Tačiau toks uostų pagyvėjimas – veikiau išimtis nei taisyklė, tad Roterdamas, Antverpenas ar Hamburgas mažesniųjų „brolių“ kovos už būvį nė nepajunta.

Tiesa, dažnai Europos uostai specializuojasi tam tikroje srityje. Antai Rumunijos ir Bulgarijos uostų „arkliukas“ – žemės ūkio produkcija, o Baltijos šalių uostai Europoje žinomi dėl naftos produktų gabenimo.

Labiausiai specializuoti yra keturi Europos uostai: Brėmerhafenas (Vokietija) ir Pirėjas (Graikija), kurie daugiausia užsiima konteinerių transportavimu, o išskirtinai skystus krovinius priima ir išlydi Milford Heiveno (Didžioji Britanija) ir Bergeno (Norvegija) uostai.

Skysti kroviniai (dažniausiai nafta ir jos produktai) sudaro apie 40 proc. viso Europos uostuose pakraunamų ar iškraunamų krovinių svorio. Daugiausia šių krovinių tenka Nyderlandams, taip pat Didžiajai Britanijai ir Italijai. Estija yra regiono rekordininkė pagal šalies uostuose pakraunamų skystųjų krovinių dalį tarp visos pakraunamos produkcijos – skystieji kroviniai sudaro net 65 proc. visos Estijos uostuose pakraunamos produkcijos. Taip yra todėl, kad labai daug naftos ir jos produktų iš Estijos gabenama į JAV.

Taigi, net mažieji Europos uostai sugeba rasti savo nišą. Na, o jeigu ne, tuomet draskosi nesibaigiančioje konkurencinėje kovoje ir baiminasi naujų varžovų.

Klaipėdos konkurentai – šiaurėje

Klaipėdos uosto situacija yra kebli. Didžiausi Klaipėdos uosto konkurentai yra uostai į šiaurę nuo Lietuvos, ypač – Ventspilio ir Rygos, Talino, taip pat Primorsko uostai ir palyginti naujas Ust Lugos uostas. Visi jie pagal išgales nuolat gilinami ir modernėja. Didėja ir jų konkurencija.

Prieš gerą dešimtmetį Klaipėdos uostas stengėsi priimti iki 300 m ilgio siekiančius „Panamax“ tipo laivus. Paskui teko galvoti, kaip priimti „Post Panamax“ tipo laivus, kurių ilgis viršija 300 m, o plotis – 40 m. Dabar reikia priimti dar didesnius „Baltmax“ laivus. Gylį, kuris leistų priimti pačius didžiausius į Baltiją įplaukiančius laivus, Baltijos jūroje turi tik Gdansko, Mugos (Talino), Ust Lugos, Primorsko ir Geteborgo uostai.

Taigi Baltijos jūros regione vyksta lenktynės, kuris uostas priims didžiausią laivą. Neoficialiai šiose varžybose pirmauja Gdanskas, sugebėjęs priimti 18 tūkst. TEU (dvidešimties pėdų) konteinerių atgabenusį 399 metrų ilgio laivą „Maersk Mc-Kinney Moller“.

Tačiau Gdansko, kaip ir Sankt Peterburgo, uostas Klaipėdai nėra tiesioginis konkurentas. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas aiškina, kad Sankt Peterburgo  laikyti Lietuvos uosto konkurentu negalima, nes jie nesidalija tos pačios rinkos: „Klaipėdą ir Sankt Peterburgą vienija tik tai, kad yra linijų, kurių laivai užsuka tiek į vieną, tiek į kitą uostą.“

Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Lenkijos, taip pat Vokietijos uostus. Nors konkurencija čia didžiulė, tačiau konkurentai – ne visi. Kalbant apie Klaipėdos kaip krovos uosto ateities perspektyvas, galima tikėtis, kad čia gali būti pakraunama 5–6,5 proc. regiono naftos ir jos produktų, 30–35 proc. trąšų, 13–25 proc. konteinerių srauto.

Konkurencinės kovos vyksta ir dalijantis keleivių srautus. Pavyzdžiui, keltai iš Liepojos į Nyneshamną ar iš Liepojos į Travemiundę yra tiesioginiai konkurentai Klaipėdos ir Karlshamno linijai. Latvijos linijos kaskart nugriebia dalį krovinių ir keleivių iš Klaipėdos linijų – dėl mažesnių kainų. Dėl to keltuose iš Ventspilio į Nyneshamną ir iš Rygos į Stokholmą daugiausia keleivių iš Lietuvos – jie sudaro iki 60 proc. šių keltų keleivių.

Kaip ir didžiųjų Europos uostų atveju, mūsų regione svarbiausi yra tie patys dalykai – kaina ir kokybė, o jei nors vienu iš jų nusileidžiama, laimi konkuruojantis uostas. Jeigu šiandien į kelionę leistųsi Fernandas Magelanas ar Kristupas Kolumbas, Europos uostai turėtų gerokai pasistengti, kad šie pasaulio užkariautojai kelionių pradžiai pasirinktų juos. Nes vien patogios geografinės vietos uostui šiandien nebepakanka.

Baltijos regiono uostų krova 2014 m.

Uostas           Krovinių (mln. t)                 Pokytis per metus (proc.)

Rygos           41,1               +15,8

Klaipėdos     36,4               +9

Talino            28,3               +0,3

Ventspilio     26,2               -8,9

Būtingės terminalo             7,3                 -18,2

Liepojos        5,3                 +9,5

Šaltinis: BNS

Scanpix

Kinijoje sprogsta burbulas, tačiau ne ekonomikos – jei tik Kinija nemeluoja. Jei sakoma tiesa, iš Kinijos per Vokietiją atsiritančios krizės bangos Lietuva kol kas gali nesibaiminti. O jei Kinijos valdžia meluoja?

Rima JANUŽYTĖ

Astronomai mėgėjai šį kovą sugužėjo į Farerų salas pro specialius akinius pamatyti visiško saulės užtemimo, o štai besidomintieji finansais pro didinamąjį stiklą stebi įvykius Kinijoje. Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis (skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai) buvo įspūdingas – 6,5 trln. JAV dolerių.

Pinigai už orą

Tai maždaug 70 proc. Kinijos BVP, arba 40 proc. bendros Niujorko akcijų biržos vertės. Norint už šiuos pinigus būtų galima apmokėti bent 20-ies graikijų skolas arba leisti Graikijai bankrutuoti dar 19 kartų iš eilės. Išdalijus kiniškus trilijonus visiems planetos gyventojams po lygiai, kiekvienas būtume gavęs po kokius 900 dolerių. Už ką? Atsakymas pribloškiantis – už orą.

Kartą JAV laivų bendrovėje kroviku dirbantis amerikietis į televizijos „Discovery“ žurnalisto klausimą, kas yra jo kraunamuose į Kiniją konteineriuose, lakoniškai atsakė: „Tai, ką mes mokame pardavinėti geriausiai, – oras.“ Amerikietis pajuokavo. Kinijos akcijų birža – ne.

Ji pūtėsi taip smarkiai, kad naujai iškeptiems vertybinių popierių makleriams Kinijoje ėmė suktis galva. Tokį prekeivių akcijomis elgesį analitikai vadina dar didesnio kvailio teorija. Net jei ir kvailiui akivaizdu, kad akcijos nepagrįstai brangios, jis vis tiek jas perka vildamasis, kad dar didesne kaina tas per brangias akcijas parduos dar didesniam kvailiui. „Kitaip nepaaiškinsi nesusipratimo, kad per savaitę nuo birželio 17 iki 24 d. ir taip nuo peraugimo jau braškėjusi Kinijos akcijų rinka sugebėjo privilioti dar 1,41 mln. naujų investuotojų į akcijas“, – Kinijos „gudruolių“ elgesį aiškina Ana Swanson iš „The Washington Post“.

Kabutės čia uždėtos neatsitiktinai. Pernai Kinijos pietvakarių finansų ir ekonomikos universiteto (~Southwestern University of Finance and Economics~) atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Kinijos prekiautojų akcijomis nėra baigę net vidurinės mokyklos. O šį pavasarį „China Daily“ skelbė, kad „net žemdirbiai skubėjo nusiauti guminukus ir atsidarė sąskaitas prekybai akcijomis“.

Nenuostabu, kad Kinijos vertybinių popierių rinka tapo labiausiai per metus paaugusia akcijų rinka istorijoje. Ir nieko keista, kad ji ėmė bliūkšti.

Tačiau analitikai ramina, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, o Kinijos vertybinių popierių rinka su Kinijos ekonomika tiesiogiai nėra susijusi.

Kinijos ekonomikos augimas lėtėja

Paradoksas, bet guostis galima tuo, kad Kinijos ekonomika pastaruoju metu auga ne taip jau sparčiai. Šių metų pirmąjį ketvirtį Kinijos BVP augo lėčiausiai nuo pat 2009-ųjų. Susitraukė ir importo bei mažmeninės prekybos apimtys. Nepaisant smarkiai kilusios akcijų vertės, Kinijoje šiemet nukrito net nekilnojamojo turto kainos – daugumai investuotojų pasirodė, kad palyginti saugios investicijos į nekilnojamąjį turtą yra per lėtas būdas užsidirbti, todėl savo pinigus jie nunešė į vertybinių popierių biržą.

Dar viena Kinijos akcijų, bet ne ekonomikos burbulo priežastis – ypač greitai auganti paskolų rinka. „The Economist“ duomenimis, per metus prekiautojams vertybiniais popieriais buvo išduota 1,67 trln. juanių, arba 269 mlrd. JAV dolerių, paskolų, o tai ne tik absoliutus metinis rekordas Kinijoje, bet ir 300 proc. didesnė metinių paskolų suma nei prieš metus.

Kaip teigia „American Enterprise“ instituto analitikas Derekas Scissorsas, Kinijos ekonomikoje prieš pat burbulo sprogimą sukosi 20 trln. dolerių, o tai net 70 proc. daugiau nei visose JAV.

Tikėtasi, kad šie pinigai paskatins ekonomiką, tačiau didžioji jų dalis sukosi akcijų biržoje. Paprasčiau kalbant, brokeriai skolinosi akcijoms pirkti ir pardavinėjo jas tam, kad grąžintų paskolas. Tai paaiškina, kodėl burbulas sprogo tokiu greičiu ir kodėl vertybinių popierių birža per kelias liepos savaites prarado 30 proc. savo vertės, o prekiautojai akcijomis – 3 trln. dolerių.

Valdžios įsikišimas

Vis dėlto tai nebuvo „mirties kilpa“ – Kinijos vertybinių popierių lainerį bent kol kas išgelbėjo valdžios įsikišimas. Kinijos rinkos reguliavimo institucija prieš porą savaičių tiesiog uždraudė stambiesiems akcininkams parduoti įmonių akcijas, o bankams leido pratęsti paskolų, kurios išduotos įkeičiant akcijas, terminus.

Efektas buvo žaibiškas. Jau kitos dienos rytą NIKKEI vertybinių popierių birža paaugo 0,6 proc., HANG SENG – 4,09 proc., o SHANGHAI COMPOSITE – net 6,41 proc. Pastarasis rodiklis yra pats svarbiausias, mat Šanchajaus biržoje prekiaujama didžiausių Kinijos bendrovių – nuo bankų iki naftos koncernų akcijomis. Tai, kad Šanchajaus indeksas augo labiausiai, liudija, jog kertiniai Kinijos ekonomikos akmenys liko nepajudinti.

Kad ir kaip būtų keista, Kinijos ekonomikai per visą šį chaosą bent iš pažiūros nepasidarė nei per daug šalta, nei per karšta. „The Economist“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Kinijos akcijų ir Kinijos ekonomikos augimas niekada nebuvo tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, 2010–2014 m. Kinija gyrėsi esanti greičiausiai auganti pasaulio ekonomika, nors šalies akcijų rinkos rezultatai buvo bene prasčiausi planetoje. Paskui tai apsikeitė vietomis: akcijų rinka šovė į viršų, o Kinijos ekonomikos augimas sulėtėjo.

Kinija meluoja ne blogiau už Graikiją?

Žinoma, visa tai tuo atveju, jeigu Kinija nemeluoja. Yra ekonomistų, kurie Kinijos pateikiamais skaičiais abejoja ir lygina ją su statistikos klastojimo eksperte Graikija. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Kinijos duomenis tiesiai šviesiai vadina moksline fantastika. Kaip gali būti, klausia jis, kad ekonomikai augant didėja nedarbas? 2007-aisiais P.Krugmanas išsamiai aprašė atvejį, kai Kinijos premjeras Li Keqiangas (o jis yra ekonomistas) pareiškė nepasitikėjimą iš Kinijos provincijų plaukiančiomis finansų ataskaitomis. Amerikos ambasadoriui Kinijoje jis patvirtino manąs, kad kai kuriose provincijose augimo rodikliai yra suklastoti ir nepatikimi.

Vietoj Kinijos statistikos specialistų, kuriuos premjeras pavadino „ne daugiau nei astrologais“, jis patarė verčiau pažvelgti į susisiekimo sektoriaus pelną, elektros suvartojimo lygį bei bankų paskolų dinamiką ir iš šių duomenų susidaryti tikresnį vaizdą apie Kinijos ekonomikos būklę.

Jei situacija nepasikeitė, tai labai bloga žinia mums visiems. Juolab kad šį kovą buvęs generalinis Kinijos auditorius Dong Dashengas viešai pareiškė labai abejojąs pastarųjų metų ekonomikos duomenimis. Lieka tikėtis, kad stebuklų Kinijoje būna, o akcijų rinka ten juda kitokia amplitude nei visa šalies ekonomika.

Rikošetu nuo Vokietijos klius ir Lietuvai

Net ir tuo atveju dar nereiškia, kad Kinijos ekonomika ir akcijų rinka niekada nesusidurs kaktomuša. O to tikrai nenorėtų visas pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, kurią neabejotinai Kinijos bėdos anksčiau ar vėliau paliestų. Tiesa, Lietuvos prekyba su Kinija nėra per daug intensyvi, nors ir ji įgauna šiokį tokį pagreitį ar bent pagreičio iliuziją.

Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuva į Kiniją eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 102 mln. eurų, o tai sudarė mažiau nei 0,5 proc. viso šalies eksporto. Tiesa, neseniai darbą Pekine pradėjęs naujasis Lietuvos žemės ūkio atašė Mindaugas Kuklierius tikina, kad jei ir ne Pekinas ar Šanchajus, tai bent mažesni Kinijos miestai ir miesteliai tikrai gali tapti nauja Lietuvos eksportuotojų rinka.

Vis dėlto kol kas į Kiniją neeksportuojame nei pieno, nei mėsos, o žemės ūkio produkcija keliauja į Vokietiją. Kaip ir Lietuvoje gaminamas plastikas, mineralinis kuras, baldai ir kiti medienos dirbiniai, trąšos, net laivai.

Čia ir mūsų sėkmė, ir nesėkmė. Su Vokietija, kuri yra nepaprastai ir vis labiau priklausoma nuo Kinijos, mes prekiaujame didžiulėmis apimtimis: daugelį metų Vokietija buvo trečia Lietuvos eksporto partnerė po Rusijos ir Latvijos, o prekių ir paslaugų į Vokietiją vertė siekė beveik 2 mlrd. Lt per metus. Jei pasitvirtins ekonomistų prognozė, dėl daugiau nei trečdaliu sumažėjusio eksporto į Rusiją Lietuvos eksportas į Vokietiją šiemet gali gerokai padidėti, o Vokietijos vieta mūsų eksporto partnerių sąraše – pakilti. Gal net į pirmą vietą.

Tą patį Vokietijos analitikai prognozuoja šalies eksportui į Kiniją. Pastaraisiais metais Vokietija į Kiniją eksportuoja net daugiau nei į JAV, kurios buvo svarbiausios Vokietijos prekybos partnerės nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O štai kinai žodžius „Made in Germany“ dievina labiau nei amerikiečiai.

Vokietijos Ekonominės diplomatijos centro vadovo Carlo Delfeldo teigimu, net nedaug sulėtėjęs Kinijos ekonomikos augimas skaudžiai paveiktų Vokietiją. „Vokietijai reikia, kad Kinijos ekonomika augtų bent 5–6 proc. per metus. Mažesnis augimas gali turėti neigiamų padarinių“, – perspėja analitikas, primindamas, kad šiandien Vokietijos į Kiniją eksportuojamų prekių ir paslaugų vertė vos per mėnesį sudaro apie 5–6 mlrd. JAV dolerių.

„Tikėtina, kad jau greitai Vokietijos eksportas į Kiniją sieks 10 proc. viso Kinijos importo, o 2020-aisiais tai gali sudaryti ir 20 proc.“, – prognozuoja Vokietijos ekonomistas Andreasas Reesas, atkreipdamas dėmesį, kad šie skaičiai ir džiugina, ir gąsdina. Mat tokia priklausomybė nuo Kinijos rinkos Vokietijai gali labai skaudžiai atsiliepti nelaimės atveju.

Šios nelaimės nepaprastai bijo ir JAV. Mat Kinija yra pagrindinė Amerikos blogųjų paskolų pirkėja – tai ji daro siekdama išlaikyti JAV dolerio vertę ir išsaugoti pigesnį juanio kursą, kad neprarastų pranašumo pasaulio eksporto rinkoje. „Moody’s Analytics“ ekspertas Johnas Lonski įsitikinęs, kad jeigu Kinijos ekonomika sušlubuotų, Amerika tai pajustų pirmoji. Ypač – jos akcijų rinka.

Kinijos ekonomikos kolapsas skaudžiai paliestų ir Japonijos ekonomiką.

Naujos pasaulinės krizės prieangis?

Na, o sušlubavus tokiems pasaulio ekonomikos milžinams nauja visuotinė krizė praktiškai būtų nebeišvengiama.

„Šiandien kinai nori pereiti nuo greito ir eksportu grįsto augimo prie augimo, paremto vartojimu. Procesas nebus sklandus, o problemos neišvengiamos. Manau, kad Kinija pasaulio ekonomikai kelia didžiausią riziką“, – interviu „The Wall Street Journal“ teigia Harvardo universiteto profesorius Kennethas Rogoffas.

Amerikiečiai, vokiečiai ir japonai guodžiasi, kad viskas bus gerai. Jų teigimu, Kinijos ekonomika jau ne kartą šokinėjo aukštyn žemyn, bet nieko dramatiško taip ir nenutiko. Tačiau „Stratfor“ analitikas Johnas Minnichas perspėja, kad šį sykį viskas gali būti kitaip.

Visų pirma pasikeitė „skaičiukai“. Sumos, besisukančios Kinijos akcijų rinkoje, yra tokios įspūdingos, kad sunku patikėti, jog prarasti trilijonai JAV dolerių niekaip nepaveiktų makroekonominių Kinijos rodiklių. Be to, pasikeitė ir Kinijos akcijų rinkos reikšmė.

„Anksčiau prekyba akcijomis Kinijoje buvo kažkas tarp lošimų ir loterijos. Na, gal dar asmeninio taupymo priemonė. Tačiau stambioms Kinijos įmonėms tai neturėjo jokios reikšmės, nes jas visas finansavo valstybiniai bankai. Pernai Kinijos valdžia nutarė, kad laikas keistis, ir Kinijos korporacijos tapo priklausomos nuo pinigų iš akcijų rinkos“, – situacijos pokyčius aiškina J.Minnichas.

Belieka naiviai tikėtis, kad Kinijos eksperimentas neturės globalių pasekmių, o ši šalis pasauliui netaps tuo, kuo Europai dabar yra Graikija. Bet panašumų tarp jų – daugiau nei skirtumų.

Finansų analitiko Nerijaus Mačiulio komentaras

Šiuo metu matome tik Kinijai neįprastus akcijų rinkos svyravimus, tačiau tik maža dalis Kinijos įmonių pritraukia kapitalo akcijų rinkose ir labai maža dalis Kinijos gyventojų yra investavę akcijų rinkose. Dėl šių priežasčių realaus poveikio Kinijos ekonomikai nėra. Nereikėtų sureikšminti to, kas vyko pastarosiomis savaitėmis, – to buvo galima tikėtis. Iš pradžių akcijų kainos kilo daugiausia dėl to, kad kinai investavo skolintas lėšas, po to įvyko natūrali korekcija. Manau, tai izoliuoti svyravimai, ne visai tiesiogiai susiję su ekonominiais procesais. Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos ekonomika yra labai geros būklės. Problemos matomos jau daug metų. Kinijos skolų portfelis daug metų auga sparčiau nei Kinijos ekonomika.

Be to, Kinijoje esama labai daug šešėlinės bankininkystės, ne visai skaidriai rodoma paskolų portfelio kokybė.

Žinoma ir tai, kad Kinijos ekonomikos struktūra labai neįprasta: beveik pusę Kinijos bendrojo vidaus produkto sudaro investicijos, o didelė jų dalis yra neproduktyvios. Tai visų pirma valstybinio sektoriaus investicijos į infrastruktūros projektus, nekilnojamojo turto objektus, prekybą žeme. Tai nesukuria efektyvios ekonomikos. Kinijos investicijos finansuojamos skolintomis lėšomis, o tai sukuria didesnę riziką, kad kažkada nekilnojamojo turto, paskolų ir perteklinių investicijų burbulas sprogs. Kiek viso to padariniai bus rimti, priklausys nuo to, ar Kinijos vyriausybei, kuri turi labai daug finansinių išteklių, pavyks suvaldyti krizę. Tikimasi, kad jai pavyktų rekapitalizuoti bankus ir padengti blogas paskolas.

Bet kokiu atveju tai yra ekonomikos eksperimentas, kurio antro tokio pasaulyje mes nesame matę. Jei jis nepavyks, tai netiesiogiai pajus ir Lietuva. Žinoma, mūsų prekybos apimtys su Kinija labai mažos, tačiau poveikį mes pajustume per kitas savo prekybos partneres, pirmiausia Vokietiją, kurią Kinijos krizė neabejotinai paveiktų smarkiai.

Scanpix

Suvaržymai. Prie bankomato Atėnuose graudžiai verkiantis pensininkas, kuriam nepavyko pasiimti kuklios savaitinės pensijos, kelia užuojautą. Jo istorija, išgarsėjusi kartu su atsitiktinai fotografų užfiksuotomis nevilties akimirkomis, pasklido nuo Briuselio iki Sidnėjaus. Kaip gražioje pasakoje atsirado ir geradarys – Sidnėjuje gyvenantis bankininkas Jamesas Koufosas, kurio tėvas, pasirodo, kažkada buvo geras nuotraukose raudančio 77-erių Giorgo Chatzifotiadžio draugas.

Rima JANUŽYTĖ

Akimirkai galime užsimiršti ir pajusti empatiją graikams. Užjausti jų pensininkus, daugiavaikes šeimas, vienišas mamas. Akluosius Zakinto saloje. Tai maloniau, nei mintyse nuolat keiksnoti įgrisusį Alexį Tsiprą arba abstraktų graikų protestuotoją, rėkaujantį Sintagmos aikštėje dėl jam, girdi, neteisėtai atimto keturiolikto, o paskui dar ir trylikto atlyginimo.

Lietuviams malonu prisiminti ir graikų krepšinio sirgalius, 1987-aisiais griaudėjusius Atėnų salėse ir savo svajonių rinktinei padėjusius įveikti tuomet dar SSRS rinktinėje žaidusius, bet vis tiek lietuvius bei laimėti pirmą vietą Europos krepšinio čempionate. Anuomet jie mums buvo kažkuo artimi ir mieli. Ir pavardės atrodė panašios. Žinojome, kas toks yra „bulvė“ – Panagiotis Fasoulas ar „bembiu“ komentatorių vadintas Teofanis Christodoulou.

Tačiau dabar ne tik dauguma šios rinktinės didvyrių, bet ir sirgalių jau yra pensininkai. Tik ne „bulvė“ P.Fasoulas. Buvęs 213 cm ūgio graikų centras pluša buvusių savo sirgalių naudai kaip politikas. Porą metų jis net buvo Pirėjo meras, o dabar priklauso socialistų partijai „PaSoK“, atvedusiai Graikiją į euro zoną ir padėjusiai čia susikurti savitas žaidimo taisykles.

Jei anų laikų krepšinio sirgaliams pasisekė ir prieš ketverius metus jau buvo sulaukę 61 metų, šiandien jie jau nebedirba ir gauna, palyginti su Lietuvos senjorais, visai neblogas pensijas.

Giorgo Chatzifotiadžio, prieš visą pasaulį verkusio graikų senolio, pensija yra veikiau išimtis nei taisyklė. Kol veikė šalies bankai, jis kas savaitę gaudavo po 120 eurų pensijos. Tiek nedaug tik todėl, kad per savo gyvenimą jis nedaug dirbo ir nedaug sumokėjo mokesčių. Mat Graikijoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pensijos apskaičiuojamos pagal tokią pat formulę, kurios kintamieji yra darbo stažas ir gautas atlyginimas.

Rojus baigiasi

Eurostatas skelbia, kad šiemet Graikijos vidutinė pensija buvo 882 eurai per mėnesį. Iš jų 713 eurų – vidutinė bazinė pensija, o dar 169 eurai – vidutinis prie pensijos mokamas priedas.

ES vidutinė pensija svyruoja nuo 250 iki 1500 eurų per mėnesį. Iškalbinga detalė: Graikijoje žemiau skurdo ribos gyvena mažiau pensinio amžiaus žmonių nei visoje Europoje – šie skaičiai yra atitinkamai 12,4 ir 12,6 proc.

Į pensiją graikai irgi išeidavo kur kas anksčiau nei statistinis europietis. Prieš kelerius metus Graikijoje kilus protestams dėl iki 63 metų pailginto pensinio amžiaus, vokiečiai gūžčiojo pečiais dvejodami, ar tik jiems nevertėtų eiti į pensiją pora metų vėliau, sulaukus 69-erių, kad tik graikai taip nekentėtų.

Dabar graikų pensinis amžius jau artėja prie 67-erių ir pasieks šią amžiaus ribą 2022-aisiais. Na, o po šią savaitę įteisintų reformų Graikijos pensijų sistema bus dar kartą reformuota, pensijos sumažės, o specialios „solidarumo“ išmokos patiems neturtingiausiems pensininkams bus panaikintos iki 2019 m. gruodžio – metais anksčiau, nei planuota.

Nemalonios permainos laukia ne vien Graikijos pensininkų. Pagal naują susitarimą, kurį kai kurie analitikai vadina tiesiog ultimatumu Atėnams, Graikijoje didės mokesčiai, iš vietos pajudės privatizacija, įsibėgės vyriausybės išlaidų mažinimo sistema. Jei tai ne iliuzija, bus „depolitizuota“ Graikijos administracinė sistema ir net garantuota Statistikos departamento autonomija, kuri galbūt suteiks vilties tikėtis didesnio statistinių duomenų patikimumo.

Galima apibendrinti, kad tai kol kas pati griežčiausia taupymo programa, kurios išraiška skaičiais yra apie 13 mlrd. eurų. „Viskas teisingai – graikai referendume nubalsavo prieš 9 mlrd. eurų vertės taupymo programą, tad negali sakyti, kad nepaisoma jų valios“, – ironizuoja Graikijos naujienų portalas „The Ekathimerini“.

Tačiau Graikijoje net po tokio „žarnyno valymo“ vis dar bus ką veikti – šalis buvo tokia persisotinusi perteklinėmis socialinėmis garantijomis, lengvatomis, išimtimis ir nuolaidomis, kad vargu ar graikams pakaks dešimtmečio susitaikyti su prarastu rojumi. Arba vergove, jei žvelgsime pačių graikų akimis.

Iki šiol kas antras graikas dirbo alinantį darbą, už kurį buvo mokamos kompensacijos ir anksčiau išleidžiama į pensiją. Ir tai ne vien profesionalūs krepšininkai, kaip P.Fasoulas, kuris, jei tik būtų norėjęs, jau būtų mėgavęsis ramiu pensininko gyvenimu. Neįprastomis Europoje privilegijomis Graikijoje naudojasi oro linijų darbuotojai, ūkininkai ir net jų žmonos, Nacionalinio banko bankininkai, padavėjai, kirpėjai ir net radijo laidų vedėjai – visi šie žmonės dirbo, anot graikų, labai sunkų, tiesiog alinantį darbą, tad į pensiją vyrai eidavo sulaukę vos 55-erių, o moterys – vos 50-ies.

Aferistai iš prigimties?

Dar tamsesnė Graikijos gyvenimo pusė yra ne pagal įstatymą priklausančios (kad ir koks absurdiškas tas įstatymas būtų), o apgaulės būdu gaunamos privilegijos, kuriomis graikai naudojasi taip pat, kaip Lietuvoje sovietinio mąstymo piliečiai, tikintys, kad iš darbovietės vogti – ne vagystė, o „susiveikimas“. Nors graikų sovietiniu mentalitetu neapkaltinsi, tačiau socialistinis supratimas apie gėrį ir blogį ten labai primena sovietų okupacijos laikus.

Įstatymų spragą suradę ir iš to milijonus užsidirbę Zakinto salos gyventojai – tik ledkalnio viršūnė. Ši sala dabar ironiškai vadinama Aklųjų sala, nors aklųjų ten nebeliko prieš keletą metų. Tuomet paaiškėjo, kad 498 iš 680-ies neva aklųjų, daug metų kas mėnesį gaudavusių po 724 eurus valstybės paramos dėl aklumo, mato kuo puikiausiai ir neturi net menkiausio regėjimo sutrikimo, o 61 iš šių „aklųjų“ graikų netgi sugeba vairuoti automobilį.

Po šio incidento Graikijoje į gydytojų apžiūrą buvo pakviesti visi šalies neregiai, jei jie ir toliau norėjo gauti pašalpas. 36 tūkst. „aklųjų“ pas gydytojus net nepasirodė… Ši „aklųjų“ graikų afera valstybei kasmet kainuodavo apie 100 mln. eurų, iš kurių net 9 mln. kasmet atitekdavo „akliesiems“ iš Zakinto salos. Palyginti su graikais neregiais, 200 eurų pašalpa dėl aklumo, kurią kas mėnesį gaudavo neregė Šiaulių tarybos narė socialdemokratė Virginija Račienė, irgi sėkmingai vairavusi automobilį, – tik katino ašaros.

Ir tai tik maža dalis pinigų, graikų pavogtų iš savo valstybės, kuri šiuos pinigus skolinosi užsienio bankuose. Graikų pasiteisinimas – užmušantis: jei valdžia vagia iš mūsų, kodėl mes irgi negalime?

Vagia net mirę pensininkai. Neseniai paaiškėjo, kad pensijas gauna ne 8,5 tūkst. jau seniai anapilin iškeliavusių graikų, o visas 100 tūkst. numirėlių. Tiksliau, pinigus pasisavina mirusių pensininkų vaikai arba gyvi likę sutuoktiniai, nepasivarginę pranešti apie artimojo netektį valstybinėms institucijoms.

„Daily Mail“ 2011-aisiais atskleidė, jog Atėnų metro, kuris buvo pastatytas ne pagal paskirtį naudojant ES fondų lėšas, skirtas žemės ūkiui, nesurenka pinigų todėl, kad nėra jokios keleivių kontrolės ir pasikliaunama vien tik graikų keleivių sąžiningumu. Tik tuomet Atėnų politikams nušvito akys, kad dažnas Graikijos gyventojas per visą gyvenimą nėra nusipirkęs nė vieno metro bilieto.

Graikijos valdžiai prireikė kelių dešimtmečių ir „Google Earth“ programos, kad išsiaiškintų, jog Atėnų priemiesčiuose pūpso šimtai neteisėtai pastatytų vilų su neleistinai iškastais tvenkiniais ir net esama žemėlapyje nepavaizduotų gatvių.

Sąžiningumo kriterijus nepasiteisino ir renkant gyventojų pajamų mokestį. Paaiškėjo, kad per visą šalį atsirado tik 5 tūkst. piliečių, uždirbančių sumą, nuo kurios reikia mokėti minėtą mokestį. Tad Graikija ne veltui vadinama neturtinga šalimi, pilna turtingų žmonių.

Apskaičiuota, kad Graikija per metus praranda apie 20 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių, tačiau padaryti nieko negali. Valdžios atstovai yra sakę, kad tokiu atveju už grotų turėtų atsidurti pusė Graikijos. O kalėjimų, kaip žinoma, nėra tiek, kad juose sutilptų pusė Graikijos – kokie 5 mln. gyventojų.

Vis dėlto apie Graikiją reikia pasakyti ir vieną kitą gerą žodį. Reikalai šioje keistoje, saulėtoje, gražioje ir senoje šalyje pamažu juda į gera. Nors graikų požiūris į savo valstybę per dieną nepasikeičia, tačiau permainų atsiranda.

Vienintelė ES šalis, kurioje pernai sumažėjo valstybės išlaidos, buvo Graikija: Eurostato duomenimis, net 10,7 proc., nors pagal šį rodiklį Graikija vis dar yra antra Europos Sąjungoje.

Be to, lyginant 2008 ir 2015 m. minimaliuosius atlyginimus, išreikštus nacionaline valiuta, vienintelė šalis, kurioje atlyginimai krito, buvo Graikija: čia jie sumažėjo 14 proc.

Vidutinis metinis atlyginimas*  Minimalus mėnesio atlyginimas** Bendros vyriausybės išlaidos (proc. BVP)***

(2014 m., Eur)

Vidurio ir Rytų Europos šalys:

Lietuva    5955       300        34,9

Latvija    6487 360   36,9

Lenkija    7614       410        41,8

Estija                9991       390        38,8

Slovakija  7977       380        41,8

Čekija     8711       332        42

PIGS šalys:

Portugalija           12 683     589        49

Graikija   15 145     684        49,3

Ispanija   20 150     757        43,6

Airija                27 413     1,462–7,3  39

* Atskaičius mokesčius, 2014 m.

** 2015 m. sausio mėn.

*** 2014 m.

Šaltinis: Eurostat

Scanpix

Artimieji Rytai. Sulaikytas į Gazą plaukiantis Švedijos laivas, žlugusi Palestinos vyriausybė ir slaptos derybos Katare pranašauja naują taikos tarp Izraelio ir palestiniečių erą.

Švedijos žiniasklaida pastarosiomis dienomis azartiškai mažėjančia tvarka skaičiavo, kiek buvo likę į laisvę nepaleistų aktyvistų, gabenusių Gazos gyventojams humanitarinę pagalbą ir sulaikytų likus 97 jūrmylėms iki Izraelio kontroliuojamų vandenų. Geltonesni portalai antraštėse nurodo pirmomis valandomis negalėję susisiekti su šiais savo tautiečiais. Kiti nuolat skelbia jų pavardes, kad įsidėmėtų autoritetų besidairantis jaunimas. Juolab kad į Gazą laivu „Geteborgo Mariana“ plaukusioje įguloje buvo ir keletas garsenybių – žurnalistė ir rašytoja Kajsa Ekis Ekman ir Izraelyje gimęs bei žydų kibuce vaikystėje gyvenęs spalvingas švedų muzikantas Droras Feileris.

„Tai, kad Izraelio laivas mus sulaikė tarptautiniuose vandenyse, liudija, jog Izraelio okupacija plečiasi gilyn“, – bene dažniausiai Švedijoje cituojama frazė, kurios autorius – Izraelio nemalonėn pakliuvusios įgulos koordinatorius Steffanas Graneris. O šį sakinį iš lūpų į lūpas kartoja ne tik kairioji, bet ir konservatyvioji visuomenės informavimo stovykla, nors joje Izraelio politiką kritikuojančiųjų yra kur kas mažiau.

Vis dėlto tai, kad buvo sulaikytas švedų laivas, greičiau yra ne priežastis subjektyvioms naujienoms, o Izraelio politinių sprendimų pasekmė. Tačiau apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugelyje Vakarų šalių švedų laivo istorijos vertinimas gerokai skiriasi nuo to, kokį pateikia Švedijos žiniasklaida. Vakarų šalys tarsi suskirstytos tam tikrais informaciniais sektoriais, kuriuose oficialioji žiniasklaida pateikia tik vieno atspalvio informaciją apie Izraelio ir palestiniečių reikalus. Švedija – neabejotinai trečiasis sektorius, kuriame Izraelis pliekiamas be atvangos. Antrajame gyvena dauguma europiečių, turinčių galimybę išgirsti margesnių naujienų iš Artimųjų Rytų. Na, o Lietuva yra atsikovojusi pirmąją zoną, kurioje Izraelis dėl santykių su palestiniečiais plačiosioms masėms beveik visada vaizduojamas blogiausiu atveju kaip auka, o palestiniečiai geriausiu atveju – kaip laukiniai teroristai.

Mūsų šalyje ir nėra jokios vietinės Tildos Swinton, savo feisbuko paskyroje vietoj nuotraukos įsidedančios palestiniečių vėliavą. O štai Izraelio išplatinta ataskaita apie praėjusių metų Gazos konflikto esmę ima viršų prieš ką tik paskelbtas Jungtinių Tautų išvadas apie tuos pačius įvykius, nes skiriasi jos kaip diena ir naktis.

Švedijoje būtent pernykščiai įvykiai įplieskė seniai rusenančią nemeilę Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu (nemeilę Izraelio politikai, o ne žydams – čia jie nededa lygybės ženklo). Paprastas švedas postringavimų apie tai, kad Izraelio veiksmai pernai Gazoje buvo jei ne teisėti, tai bent pateisinami, klausytųsi akis išpūtęs – tokios pozicijos jis turbūt iš viso dar nėra girdėjęs. Taip kaip paprastas lietuvis, jei specialiai nesidomėjo, nėra girdėjęs visiškai priešingos nuomonės.

Tad laimingi tie, kurie turi progą išgirsti abi puses. Kairysis britų dienraštis „The Guardian“ savo vedamąjį straipsnį pradeda konstatuodamas, kad pernai Gazoje tiek Izraelio kariai, tiek palestiniečiai susitepė karo nusikaltimais. O tam, kad Gaza būtų atstatyta iki tokio lygio, kokio ji buvo iki pernykščių karo veiksmų, prireiks bent 30 metų. Nebent būtų atšaukta Izraelio blokada. Mat atstatyti reikia 141 tūkst. pastatų, o pernai į Gazą buvo leista įvežti tik 130 tūkst. tonų cemento – mažiau nei po toną kiekvienam pastatui. Izraelis pagrįstai baiminasi, kad statybinės medžiagos, įskaitant metalą, „Hamas“ kovotojų gali būti panaudotos ginklų gamybai.

Panašiais argumentais vadovaujamasi ir kuriant nausėdijas Vakarų Krante. Teigiama, kad ten, kur įsikurs Izraelio gyventojai, neapsigyvens teroristai.

Tačiau nausėdijos pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, kelia kur kas daugiau aistrų nei Gazos atstatymo darbai. Praėjusią savaitę JAV Baltieji rūmai pasiūlė pataisą laisvosios prekybos sutartyje, kurioje anksčiau buvo numatyti Izraelio verslo plėtros nausėdijose apribojimai. Tad jei Europa šios sutarties norės, turės sutikti su JAV plušančių Izraelio lobistų interesais. O juk dar neseniai Europos lyderiai buvo sutarę, kad nerems nausėdijų plėtros ir neprisidės prie verslo plėtros okupuotose teritorijose.

Net kai kurios Kinijos kompanijos, vykdančios bendrus projektus su Izraeliu, neseniai iškėlė savo sąlygą: kad nė vienas statybininkas kinas neįkeltų kojos į nausėdijas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai baigiasi tuomet, kai ima trukdyti asmeniniams interesams. Tad gali būti, kad ir Europos pozicija dėl nausėdijų greitai suminkštės, jei taps pagrindine kliūtimi pasirašyti amžiaus sutartį su Amerika.

Palestiniečiai viliasi, kad Europa padės išsaugoti bent jau vieną jų kaimą, pastaruoju metu tapusį kone svarbiausiu Izraelio okupacijos Vakarų Krante simboliu.

Birželio pradžioje Europos diplomatai iš visų ES šalių apsilankė vos 300 gyventojų turinčiame Kirbet Susijos kaimelyje, įsikūrusiame pietinėse Hebrono kalvose, vien tam, kad pademonstruotų bendrą opoziciją Izraelio nausėdijų kūrimui palestiniečių gyvenvietėse. Gegužę Izraelio aukščiausiasis teismas leido išvaryti šio kaimo, gyvuojančio nuo XIX a., gyventojus, o pastatus – nugriauti. Nesvarbu, kad kaimas buvo jau du kartus sugriautas ir vėl atstatytas: teismas pareiškė, kad pastatai neturi leidimų, tad, šiaip ar taip, yra neteisėti, be to, juose gyventi nesaugu, nes nėra reikalingos infrastruktūros.

Patys gyventojai aiškina, kad buvo priversti statyti namus be leidimų, nes jų paprasčiausiai negavo. Kaip ir teisės įsirengti reikiamą infrastruktūrą. Jų teigimu, Izraelis siekia paprasčiausiai sunaikinti kaimą, esantį C sektoriuje – zonoje, kurią pagal 1993 m. Oslo taikos sutartį oficialiai kontroliuoja Izraelio armija, – ir išplėsti netoliese esančią prieš 30 metų įkurtą Susijos nausėdiją.

Žinoma, kol kas tai dar ne liūdnoji Hebrono istorija, tačiau ji ne ką mažiau prikaustė Izraelio politiką kritikuojančių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį, priversdama vėl prisiminti ir šventąjį Hebrono miestą, kurio centrą, ko gero, visam laikui užėmė tik kelioms dienoms į pamaldas palestiniečių mieste atvykę žydai. Ten jiems taip patiko, kad apsitvėrė aukšta tvora ir nebeleido į savo namus sugrįžti palestiniečiams, kurie Izraelio teismo sprendimu namus turėjo palikti tik dviem dienoms – kol žydai atšvęs savo šventes ir apleis jų butus.

Tačiau pačiame Hebrono centre ir dabar tebegyvena žydų naujakuriai ortodoksai, nuo kurių miesto pakraščių gyventojai palestiniečiai saugosi gatves dengdami tinklais: taip jie ginasi nuo naujakurių į palestiniečius mėtomų akmenų, nuo kurių yra žuvę ir vaikų iš netoliese buvusio darželio.

Kaip skaičiuoja JT, 800 žydų dabar gyvena didesnėje Hebrono miesto dalyje, nei spaudžiasi 12 tūkst. palestiniečių.

Vilties atgauti savo namus Hebrone jie nebeturi, tačiau išsaugoti Kirbet Susijos kaimelį Hebrono kalvose vis dar tikisi. Jiems tai – principinė kova, į kurią jie sugebėjo įtraukti ir pasaulio žiniasklaidą, ir net Vakarų diplomatiją. Žinoma, Kirbet Susija nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias palestiniečių gyvenamas kaimas Vakarų Krante, tačiau ir diplomatiniame pasaulyje jis įgijo principinio klausimo reikšmę. Ir šis klausimas – net ne apie toleranciją nausėdijų kūrimuisi. Jis tiesiogiai susijęs su Izraelio ir palestiniečių taikos derybomis. Tiksliau, pagal Izraelio scenarijų perrašomomis taikos sąlygomis, kurias nejučia ir nelabai susivokdami kaip duotybę ima suprasti ir Vakarai. Kitaip sakant, Izraelis deda kirčius ant tų skiemenų, kurie jiems skamba gražiau, o Vakarų šalys mano, kad užsienio kalbos gramatikos negalima kvestionuoti.

Kuo čia dėtos nausėdijos? Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Alistairas McPhailas kaimo sunaikinimą pavadino pasikėsinimu į dviejų valstybių sprendimą – taikos sutartį, pagal kurią Izraelis ir Palestina egzistuotų drauge.

Tokios taikos norėtų visi, tik ne Izraelis. Nors JAV prezidentas Barackas Obama nuolat gieda dviejų valstybių dainelę, Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu vyriausiuoju taikos derybininku išsirinko aršų Palestinos valstybės priešininką – vidaus reikalų ministrą Silvaną Shalomą. Būdamas Kneseto nariu, 2012 m. jis pareiškė, kad „visi yra prieš Palestinos valstybę – apie tai net kalbos negali būti“, o dabar jis sės prie derybų stalo ir aiškins, jog Izraelis palaiko palestiniečių teisę į valstybę (ir pusę Jeruzalės). Ir dar skleis žinią, kad to paties nori ir B.Netanyahu.

Kitas klausimas – ko nori patys palestiniečiai. Arba kas jie apskritai yra. Ką tik žlugo jų vyriausybė, o tariama palestiniečių vienybė, stiprinusi jei ne jų derybines pozicijas, tai bent įvaizdį, pakibo ant plonyčio plaukelio. Tiesą sakant, toji vienybė ir anksčiau buvo tik iliuzija.

Pavyzdžiui, metus gyvavusi nepriklausomų technokratų vyriausybė, kurios sudėčiai pernai pritarė tiek „Fatah“, tiek „Hamas“, formaliai valdė ir Vakarų Krantą, ir Gazos Ruožą, kuriuose iki tol septynerius metus dirbo atskiros administracijos. Tačiau faktiškai Gazoje šiai vyriausybei taip ir nepavyko įtvirtinti savo valdžios, mat čia ir toliau paradui vadovavo „Hamas“.

Kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų, Izraelis, oficialiai laikantis „Hamas“ teroristine organizacija, su ja, kai kurių šaltinių teigimu, slapta derina poziciją ir visai gali būti, kad būtent „Hamas“ atstovaus palestiniečiams, jei kada nors bus pasirašoma taikos sutartis. Na, bent jau taip spėja palestiniečių ambasadorius Rusijoje Fayedas Mustafa, interviu „Sputnik“ aiškinantis, kad Gaza turi visas galimybes tapti nepriklausoma palestiniečių valstybe. O štai Vakarų Krantą paprasčiausiai suvalgys nausėdijos.

„Izraelis siekia sukurti dviejų valstybių iliuziją, suteikdamas nepriklausomybę Gazai ir pranešdamas pasauliui, kad sprendimas pagaliau rastas, o Izraelis buvo labai dosnus“, – samprotauja F.Mustafa.

Ir perspėja, kad tai pavojingas „Hamas“ žaidimas, mat ši organizacija ir politinė partija, pernai suformavusi bendrą vyriausybę su „Fatah“, tik vaizduoja, kad siekia naudos visiems palestiniečiams. Ji neva padarė viską, kad vyriausybė žlugtų, o „Hamas“ perimtų derybų su Izraeliu vairą ir galiausiai, sėkmės atveju, išsikovotų nepriklausomybę sau ir Gazai, bet ne Vakarų Krantui. Nepaisant to, kad iš Gazos ir Vakarų Kranto sudarytą Palestiną jau šiandien yra pripažinusios 135 iš 193 Jungtinių Tautų valstybių narių.

Neseniai slaptos Izraelio ir „Hamas“ derybos įvyko ir Katare. Tiesa, tai buvo mėginimas pasirašyti penkerių metų paliaubų susitarimą, o ne ilgalaikę taikos sutartį. Vis dėlto Artimuosiuose Rytuose Izraelio bendradarbiavimas su „Hamas“ pasėjo nerimą.

Juolab kad derybas oficialiai parėmė ne tik Kataras, bet ir Turkija, o kai kurių šaltinių tikinimu, ir nemaža ES nei JT šalių. Nors derybos buvo slaptos, tačiau pasirodė informacijos, kad tokias derybas inspiravo Didžiosios Britanijos politikai, konkrečiai – buvęs šalies premjeras Tony Blairas.

Vis dėlto jei tokios derybos pavyktų, tai būtų ne tiek T.Blairo, kiek B.Netanyahu nuopelnas. Ne veltui jo praėjusiuose rinkimuose nepalaikė nei JAV, nei didžioji palestiniečių draugė Švedija. B.Netanyahu Švediją buvo apkaltinęs net sąmoningu jo politinės karjeros žlugdymu.

Tiesa, oponentai iš tokių blevyzgų tik šaipėsi. Izraelio istorikas Gershomas Gorenbergas „Twitter“ paskyroje parašė: „Paskutinė galiūno užuovėja – kaltinti užsienio jėgas ir vyriausybes“.

Ar B.Netanyahu tikrai toks silpnas, kad pabūgo Švedijos vyriausybės, sunku pasakyti. Tačiau sulaikydamas Švedijos laivą tarptautiniuose vandenyse Izraelis pademonstravo ne tiek jėgą, kiek nerimą, kad jo susikurtas derybų su palestiniečiais scenarijus neišslystų iš rankų.

Rima Janužytė

Scanpix

Skolų krizė. „Lemiama“ birželio 30-oji atėjo ir praėjo, o Graikija kaip matavosi svetimus kaklaraiščius, taip tebesimatuoja.

Taip, Graikijoje pirmadienį neveikė šalies bankai. Ir bankomatai paprastiems mirtingiesiems leido pasiimti tik po 60 eurų. Tiesa ir tai, kad Graikija vėl skęsta vėliavų, plakatų ir pasipiktinimo šūksnių jūroje. Dar, žinoma, sekmadienio referendumui intensyviai spausdinami biuleteniai su tendencingai suformuluotu klausimu, ar graikai pritarią tarptautinių kreditorių primetamoms žaidimo taisyklėms. Tačiau daugiau Atėnuose lyg ir nieko nauja. Nors buvo gąsdinimų, kad birželio 30-ąją įvyks arba Graikijos, arba net visos Europos Sąjungos kolapsas, Akropolis stovi savo vietoje. Jei kas ir pasislinko, tai nebent Brandenburgo vartai.

Žaidimų teorijoje yra toks dviejų nesutariančių pusių santykių modelis, kurį politologai vadina viščiuko žaidimu. Jo esmė – kad nė viena pusė nenori nusileisti, tačiau blogiausio scenarijaus atveju, kai niekas taip ir nepasiduoda, nukenčia abu. Tai lyg du vairuotojai, lekiantys tiesiai vienas į kitą: jei nė vienas lemiamu momentu nenusuks į šoną, žus abu. Jei vis dėlto vienas kuris vairą pasuks, gaus viščiuko pravardę.

Graikija ir Europos Sąjunga lygiai tokį patį žaidimą žaidžia jau ne vienus metus, tačiau lemiamą akimirką, kai Graikija visuomet užsimerkia ir spaudžia greičio pedalą, Europos Sąjunga duoda jai kelią. Kaip sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Legard, koks gali būti suaugusiojo žaidimas su vaiku? Nors dėl tokio palyginimo ji sulaukė pastabų, bet ne dėl turinio, o tik dėl pateikimo formos. Kaip ir Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude’as Junckeris, per susitikimą su Graikijos premjeru Alexiu Tsipru pasimatavimui pridėjęs jam prie kaklo savo kaklaraištį. Tačiau aprangos kodo nepaisantis graikų pramuštgalvis dar vasarį, gavęs kaklaraištį dovanų iš Italijos premjero Matteo Renzi, pareiškė: „Ryšėsiu jūsų kaklaraištį, kai bus išspręsta Graikijos skolų krizė.“

Kiekvieną krizę, savaime aišku, kas nors vis tiek išsprendžia – laikas, pinigai, dideli pinigai. Pinigų neturintys graikai pasikliauja laiku. Europos Komisijai belieka pinigai.

Graikija puikiai žino, kad bankrutuoti jai nebus leista. Nes valstybės paprasčiausiai nebankrutuoja. Dėl to Atėnai it pamišę ir spaudžia greičio pedalą. Europos Komisija, paprastai sakant, blefuoja, o dar paprasčiau – maivosi. Atseit graikų laukia katastrofa.

O juk galėtų tiesiog atvirai duoti graikams dar pinigų. Ir dar, ir dar. Bet tada atrodys labai kvailai viso pasaulio akyse. Dar kvailiau nei tada, kai į tą pačią piniginę, kurioje pinigus laiko taupieji vokiečiai, priėmė ir vėjavaikius graikus.

Ji pamiršo, kad prasiskolinę išlaidautojai galiausiai visuomet laimi, o taupantieji pinigus praranda. Graikai tų išlaidaujančių plevėsų kailyje gyvena nuo IV amžiaus prieš mūsų erą. Pirmasis defoltas (nebegalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų) graikus ištiko tuomet, kai 13 Graikijos miestų-valstybių prisiskolino pinigų iš Delo šventovės, tačiau juos paleido vėjais ir niekada nebegrąžino skolintojui.

1929-aisiais Harvardo ekonomistas Charlesas Bullockas šiai istorijai dedikavo puikų veikalą, kuriame išsamiai aprašė, kaip su minėtais pinigais tvarkėsi vienas iš skolininkų – Sirakūzų valdytojas Dionisijus I (tas pats, kuris buvo pardavęs į vergiją Platoną). Visus iš Delo pasiskolintus pinigus jis iššvaistė savo karinėms operacijoms, teismų išlaikymui bei spektakliams. Kai pinigų visai neliko, jis vėl užsimojo skolintis, tačiau su šiuo švaistūnu niekas nebenorėjo turėti finansinių reikalų. Štai tada Dionisijui šovė išganinga mintis: jis privertė visus Sirakūzų gyventojus sunešti visus turimus pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis kiekvieną vienos drachmos monetą pavertė dviem drachmomis. Štai ir visa matematika – Sirakūzai vėl pasijuto turtingi. Tik tiek, kad paprasčiausias pinigų spausdinimas, kaip ir šiais laikais, tuomet nesukūrė tikros gerovės.

Vis dėlto pasiekti finansinę bedugnę, o paskui iš jos sausi išlipti graikai išmoko nepriekaištingai. Juk tikras menas vien nuo nepriklausomybės XIX a. pradžioje patirti defoltą penkis kartus. Ir kiekvieną kartą gauti didžiules paskolas iš užsienio, kad būtų galima šį žaidimą pradėti iš naujo. Iki kito defolto. Pavyzdžiui, po 1821-aisiais prasidėjusio nepriklausomybės karo su turkais nustekentą Graikiją finansiškai parėmė britai, iš pradžių atsiuntę graikams aukso bei sidabro už beveik pusę milijono svarų sterlingų (to meto Graikijos ekonomikos kontekste buvo tiesiog pasakiška suma), o po kelerių metų paskolinę dar 1,1 mln. svarų sterlingų grynaisiais. Už graikus, beje, tuomet laidavo Londono akcijų birža.

Tačiau pinigai, kaip ir reikėjo tikėtis, žaibiškai ištirpo. Tiesa, nemenką sumą iš šių paskolų nusigriebė Londono makleriai. Vis dėlto Graikiją pasiekę pinigai, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę. Dalis pinigų buvo panaudota siekiant užkirsti kelią prasidėjusiam pilietiniam karui, kiti pinigai paskendo korupcijos liūne, kurį knygos „That Greece might still be free“ autorius Williamas St.Clairas vadina tiesiog finansine anarchija.

Po šios nesėkmės Graikija gilyn į skolas klimpo maždaug pusę amžiaus. 1832-aisiais ji iš Prancūzijos, Rusijos ir Britanijos vyriausybių pasiskolino 60 mln. drachmų. Pinigus švaistyti ėmėsi Graikijos karaliumi tapęs Bavarijos princas Otas, o jau 1843-iaisiais nebebuvo iš ko mokėti net palūkanų.

Tuomet – vėl naujos paskolos ir naujas defoltas 1860-aisiais, kol galiausiai 1878-aisiais vyriausybei pavyko atsiskaityti su visais kreditoriais. Beje, įdomumo dėlei reikia paminėti, kad kartu su palūkanomis suma, kurią Graikija tuomet grąžino užsienio skolintojams, viršijo 10 mln. svarų sterlingų.

Atidavusiai tokias skolas Graikijai plačiai atsivėrė tarptautinė kreditų rinka. Graikams ėmė suktis galva, ir jie pinigus ėmė griebti iš kairės ir dešinės. Deja, pinigus tik taškė, tačiau 1893-iaisiais kreditoriams ir vėl nustojo mokėti. Po šio dar vieno defolto dėl kreditorių spaudimo 1898-aisiais net buvo įkurtas Tarptautinis Graikijos skolos valdymo komitetas, stebėjęs Graikijos ekonomikos politiką, mokesčių surinkimą ir visą Graikijos valdymo sistemą. Vis dėlto tai nepadėjo išvengti dar vieno finansinio kolapso, ištikusio Graikiją 1932 m., Didžiosios depresijos metais, ir užsitęsusio iki pat septintojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu Graikiją skaudžiai palietė ir Vokietijos bei Italijos okupacija, sukėlusi Graikijoje superinfliaciją. Pavyzdžiui, 1944-aisiais buvo pradėtos spausdinti šimto milijardų (100 000 000 000) drachmų kupiūros.

Dabar tokios kupiūros gresia nebent tuo atveju, jei Europos Komisija graikams gelbėti paleis visas eurų spausdinimo mašinas. Ekonomistai ramina, kad čia ne burbulo pūtimas. Euro vertė dolerio atžvilgiu irgi per daug nesikeičia. Tačiau JAV taip pat visu pajėgumu spausdina pinigus, tad šiose pašėlusiose lenktynėse visi tik įsivaizduoja, kad nedalyvauja finansinėje piramidėje.

Na, o finansinės piramidės, kaip žinome, veikia tol, kol nepradeda byrėti, tad graikai, jei reikės, bus dar tvirčiau įmūryti į ekonominę Europos Sąjungą.

Kad jie čia šviečia kaip raudona plyta geltoname name, suvokia visi – net patys graikai, tačiau iškrapštyti ją reiškia sugriauti visą atraminę konstrukciją.

Taigi, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iki ausų skolose lindintys graikai vėl gaus pinigų. Europos Komisija, sulaukusi eilinės „lemiamos“ dienos, po kurios arba Graikija turėjo grąžinti 1,7 mlrd. JAV dolerių skolą, arba atseit laukia didysis visatos sprogimas, vėl pasitraukė beprotišku greičiu lekiantiems Atėnams iš kelio ir nutarė spausdinti pinigus bei kišti juos graikams už prasegtų apykaklių.

Susigaudyti šio žaidimo užkulisiuose nėra taip paprasta, nes neaišku, ką žino graikai ir ko nežinome mes. Mums atrodo, kad Graikijos padėtis – beviltiška. Objektyviai vertinant, taip ir yra. Tačiau Graikija laviruoja, siuntinėdama savo Trojos arklius – raštiškus ir žodinius pažadus.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, reikia nemenkų gebėjimų, kad valstybė taip ilgai mulkintų kreditorius, vis skolindamasi iš vienos sąskaitos tam, kad padengtų skolą kitoje. Ji ir toliau leidžia sau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje.

Juokas juokais, bet graikai yra ir treti didžiausi rūkaliai pasaulyje, ir šampano jie išgeria bene daugiausiai Europoje. O kodėl nešvęsti, jei už viską sumoka kiti?

Margaret Thatcher pasakytų, kad kalti Graikijos kairieji, nes jiems visuomet baigiasi svetimi pinigai.

Galima kaltinti juos, galima – anksčiau dešimtmečiais šalį valdžiusius politikų klanus, nesugebėjusius Graikijoje nei paleisti industrializacijos variklio, nei tinkamai panaudoti Graikijai avansu suteiktos progos atsistoti ant kojų, kaip Europos Sąjungos ir euro zonos narei, nei išguiti pačių graikų veltėdiško požiūrio į darbą ir pinigus.

O kur dar iki kaulų smegenų įaugusi korupcija. Europos Komisijos duomenimis, Graikija yra labiausiai korumpuota valstybė Europos Sąjungoje, pagal korupcijos mastą prilygstanti Kinijai.

Brukingso instituto analitiko Danielio Kaufmanno atlikta studija liudija, kad korupcija per metus suvalgo po 8 proc. Graikijos bendrojo vidaus produkto (nors yra skaičiuojančiųjų, kad net dešimt). „Jeigu graikai pažabotų korupciją – nebūtinai iki švediškų standartų, bet bent jau iki ispaniškų, jos biudžeto deficitas kasmet būtų 4 proc. mažesnis“, – teigia D.Kaufmannas.

Kad ir kaip būtų, Europa pati pakvietė būtent tokią Graikiją prie savo balta staltiese papuošto pietų stalo su sidabriniais įrankiais ir pasiūlė pasivaišinti nemokamai. O dabar turi spręsti, ką daryti su kalnu neplautų indų ir įžūlaus vaikino į referendumą vedama valstybe, kuri nutarė ne tik prie stalo, bet ir ekonominėje bendrijoje nebesilaikyti jokio etiketo.

Na, o Europa jau įrodė, kad taip elgdamasi Graikija niekuo nerizikuoja. Prisiminkime, kaip TVF vadovė Ch.Lagarde birželio pradžioje dar aiškino, kad jeigu Graikija nesugebės grąžinti skolos, šaliai liepos 1 d. bus skelbiamas bankrotas. Vėliau TVF atstovai pasitaisė ir pareiškė, kad jeigu Graikija nesumokės įmokos, bankrotas nebus skelbiamas, bet bus teigiama, jog šalis „praleido mokėjimą“. Tikrai „grėsmingas“ statusas. Juolab kad net kreditų reitingų agentūros dabar jau tikina, esą kol Graikija gerbs įsiskolinimus privatiems investuotojams, tol bankrotas šaliai nebus skelbiamas – net jeigu ji pasitrauks iš euro zonos. Tai reiškia, kad Graikija gali kuo ramiausiai nesumokėti skolų TVF, Europos centriniam bankui ar Europos Komisijai ir vis tiek išlikti mokia. Kitaip sakant, Graikija gali „pamiršti“ 315,5 mlrd. eurų, arba 72 proc. visų savo skolų, nes būtent tiek ji skolinga šioms trims institucijoms.

Žinoma, tokiu atveju jos laukia kitos baisybės. „Financial Times“ perspėja, kad nesumokėjusi TVF Graikija iš karto prarado priėjimą prie TVF išteklių ir gali prarasti balsavimo teisę bei būti išmesta iš fondo narių.

Tačiau reikia prisiminti, kad kol bankui esi skolingas didelę sumą pinigų, tol tai yra tavo problema. O jei esi skolingas labai didelę pinigų sumą – tai jau banko problema.

Šiuo atveju verta priminti, kad antradienį Graikijos nesumokėta paskola yra didžiausia kada nors nesumokėta skola TVF. Be to, Graikija yra didžiausia TVF skolininkė, o minėta „labai didelė“ pinigų suma siekia 35 mlrd. eurų.

Turėdamas tokio dydžio problemą, TVF su Graikija elgiasi kaip su VIP kliente, o šis sykis – jau antras, kai šis kreditorius Graikijai pritaikė išskirtines taisykles. Pavyzdžiui, šaliai birželį buvo leista sujungti dvi skolas į vieną mokėjimą. Pasak „Financial Times“, net ilgalaikiai TVF pareigūnai nežinojo, kad toks žingsnis yra įmanomas, bet ko nepadarysi dėl svarbiausio kliento…

Beje, tokiu fondo elgesiu nepasitenkinimą jau išreiškė kai kurios besivystančios šalys. Esą Graikijai kuriamos individualios taisyklės, o fondas jai suteikia daugiau paskolų nei bet kuriai kitai besivystančiai šaliai. Tačiau jos pamiršta: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodo, Graikija turi teisę net į tai, apie ką nesvajojo Airija ar Portugalija. Joms nebuvo jokių išimčių, nors, tiesą sakant, jų ir nebuvo reikalaujama. Tiek Airija, tiek Portugalija įvykdė visas kreditorių sąlygas ir iš esmės sėkmingai įveikė krizę vadovaudamosi galiojančiomis taisyklėmis.

Skirtumas tas, kad jų premjerai dėvi kaklaraiščius ir nežada šalies piliečiams, jog už jų pramogas sumokės kiti europiečiai. Gal dėl to jų populiarumas mažesnis nei A.Tsipro, nepaisant to, kad būtent jis atvedė Graikiją iki galutinio lieptelio į finansinę prarają.

Rima Janužytė

Scanpix

Misija. „Hromadske.TV“ (tai ir interneto adresas) – ukrainietiškai reiškia tiesiog „visuomeninę televiziją“. Apibūdinimas „keista“ nelabai dera TV kanalui, kuris visą laiką nušviečia aktualijas ir turi milijoninę auditoriją Ukrainoje bei už jos ribų. Vis dėlto keistumo jausmas neapleidžia, kai žinai, jog reklamos netransliuojantis kanalas atsirado lyg iš nieko ir pinigus ima tarsi „iš oro“.

„Hromadske.TV“ neturi programų tinklelio, turinį maitina aktualijos, dalis finansavimo gaunama iš įvairių fondų ir vadinamojo kraudfandingo (angl. ~crowdfunding~), arba minios finansavimo, kai internetu ar telefonais rėmėjai sumeta po griviną.

Romanas Skrypinas, „Hromadske.TV“ idėjos autorius ir vienas steigėjų, anaiptol ne juokaudamas „Veidui“ aiškino, kad viena iš šios televizijos užduočių – valdžios „trolingas“, tai yra provokavimas ir erzinimas. Pavyzdžiui, į oficialius prašymus pateikti nuorodas apie filmuotą medžiagą atsakoma tik raštu, todėl valdininkai priversti po raidelę surinkinėti anaiptol ne trumpus interneto adresus. R.Skrypinas aiškina, kad „Hromadske.TV“ iš principo nenusistačiusi prieš reklamą, tačiau, pavyzdžiui, kačių ėdalo reklama galėtų atsirasti, jeigu ekrane pasirodytų laidos vedėjo katinas – būtų proga prasitarti, kad gyvūnas ėda „Whiskas“. Visiškai nejuokaudamas R.Skrypinas šios televizijos valdymo schemą lygina su kibucu, Izraelio žemės ūkio kooperatyvu.

VEIDAS: Kaip kitur imtis to, ką Ukrainoje darote jūs?

R.S.: Ukrainoje, net pačiuose mažiausiuose miesteliuose, manęs irgi klausinėja, kaip tai daryti. O aš atsakau: daryk, ir viskas. Stokis ir eik.

VEIDAS: O pinigai patys ateis?

R.S.: Pinigus jums mokės, jei būsite reikalingi. Kitaip sakant, klausimas – kiek jūs atliepiate socialinį poreikį. Kažką darant tiesiog imti ir sakyti „duokite man pinigų“ – ne visada suveikia. Jei jūs užkabinote auditoriją, ji jums nori mokėti. Negaliu patarti, ką žurnalistas turi sakyti, kad auditorija užkibtų, nes nežinau, ko auditorija tikisi. Tačiau svarbiausia – daryti tai, kas patinka. Žurnalistas turi kurti tokį turinį, koks jam pačiam prie širdies.

Tiesa, to nepakanka, jei esi visuomeninis kanalas. Žinoma, galima eiti autorinės žurnalistikos keliu. Tačiau kadangi mes esame visuomeninis informavimo šaltinis, mūsų misija – tarnauti visuomenei. Vesti visuomenę į priekį. Suteikti jai tai, kas būtina.

Jei norite būti visuomeninis kanalas, privalote prisiimti atsakomybę už šią misiją. Jei norite kurti autorinę žurnalistiką, galite tai daryti, tačiau pinigų jums niekas neduos – juos reikės užsidirbti.

Europoje yra pavyzdžių, kai žurnalistai kuria autorinį turinį ir gauna pinigų iš vadinamojo kraudfandingo. Tačiau tuomet privalai labai gerai perprasti savo auditoriją, suvokti, ką jai duoti ir ar už tai ji pasirengusi tave išlaikyti.

VEIDAS: Kokią dalį pajamų jūs gaunate iš kraudfandingo?

R.S.: Šiuo metu, žinoma, mažiau nei vos tik įsikūrus. Aš visuomet išsiimu mobilųjį telefoną, nes į jį ateina banko išrašai apie pinigus, kurie įplaukia į mūsų sąskaitą. Štai, žiūrėkite įnašus: šimtas, tūkstantis.

VEIDAS: Čia, žinoma, grivinomis?

R.S.: Taip. Yra ir išlaidų, tačiau galima sakyti, kad vidutiniškai per dieną gauname apie tris tūkstančius grivinų. Į valiutos kursą galima nekreipti dėmesio, nes tai, kas pas jus kainuoja dešimt eurų, pas mus gali kainuoti dešimt grivinų. Pavyzdžiui, visuomeninio transporto bilietėlio kaina – trys grivinos, arba dešimt euro centų. Pas jus yra bilietėlių po dešimt euro centų? Ko gero, ne.

Galiu pateikti rusų žurnalisto Arkadijaus Babčenkos pavyzdį. Jis paprasčiausiai atidarė sąskaitą, į kurią jo skaitytojai perveda tokią pagalbą, kokią gali. Iš to jis išlaiko šeimą ir užsiima žurnalistika. Beje, ne šiaip paprasta žurnalistika – neretai jis rizikuoja savo gyvybe. Tačiau rizikuoti verta – A.Babčenka rašo labai gerus straipsnius.

Beje, mes su juo dalyvavome „trolingo“ varžybose, tačiau jis pralaimėjo sausu rezultatu. Mes sau sėdime, alų geriame, ir jis staiga klausia: jūs ką, demokratinę valstybę čia kuriate? O aš jam atsakau: Arkadijau, nagi nereikia pavydėti. Ir jis užtyla, supranta, kad prieš mane su savo replikomis nepašokinės. Su rusais viskas paprasčiau.

VEIDAS: Tai buvo viešas pokalbis?

R.S.: Kaip dabar mūsų su jumis – prie stalo. Tai tik juokeliai. Tačiau Lvove tas žurnalistas viešėjo su visa šeima. Ir visus aprengė „vyšivankomis“, siuvinėtais ukrainietiškais marškiniais. Pasivaikščiojo, pasivaikščiojo, o išvažiuodamas viską nusivilko ir paliko Lvove. Paprasčiausiai persirengė…

VEIDAS: Tai geriausias atsakymas į klausimą apie demokratinę valstybę, ar ne?

R.S.: Na, yra vienas Rusijos žurnalistas, kuris persikėlė gyventi į Lovovą, – Ivanas Jakovina. Dabar jis Rytų separatistams aiškina, kad reikia padalyti Ukrainą – atskirti Galiciją.

VEIDAS: Separatistinis Vakarų Ukrainos atsiskyrimas?

R.S.: Taip, nors jis iš Rusijos, tačiau jis už Galicijos atskyrimą. Juokais kalbame, kad štai dabar mes tave išsiųsime pas Rytų separatistus. Tai irgi „trolingo“ lygio kalbos.

VEIDAS: Apie valdžios „trolingą“ sakėte, kad į oficialius paklausimus atsakinėjate tik raštu. Ant popieriaus.

R.S.: Bet juk interneto nuorodos ant popieriaus nepaspausi… Kitas „trolingo“ pavyzdys: mes padarėme viešą pareiškimą, kad, be kitų tikslų, norėtume, jog valstybė mums perleistų Kijevo srities televizijos ir radijo kompanijos patalpas. Žinoma, mums nieko panašaus nereikia. Mes tai paleidome kaip antį, tikėdamiesi, kad tokiu būdu pavyks pasiekti visų kitų tikslų. Tačiau valdininkai labiausiai išsigando būtent šito. Jie taip persigando, kad jiems su mumis kalbantis net rankos drebėjo. O kai paprasčiausiai pasakėme, jog patalpų mums nereikia, jie nesuprato, kad visa tai buvo juokas.

VEIDAS: Klausantis jų net gaila. Šitaip jūs bendraujate su valdžia. O kaip su savanoriais?

R.S.: Su savanoriais mes bendraujame, tai normalūs žmonės. Jie nėra nepakeičiami. Štai valdininkai nepakeičiami, o kariai tokie nėra. Jie žmonės su savo problemomis ir rūpesčiais. Mums svarbiausia buvo vengti kviesti politikus. Į mūsų studiją ateidavo paprasti žmonės, kurie nori kažką papasakoti. Tai daug svarbiau nei plepalai iš parlamento deputatų ar ministrų lūpų – intelektualiniai, populistiniai pliurpalai,  vadinamasis baltasis triukšmas.

O štai paprasti žmonės kalba apie konkrečius dalykus. Taip pat ir savanoriai.

Mane pritrenkė keletas dalykų, kurie tiesiog pakeičia mąstymą. Maždaug prieš metus mes nuvažiavome į „Dešiniojo sektoriaus“ bazę ir ten kalbėjomės su vienu vaikinu. Jis nenorėjo sakyti nei vardo, nei kas toks yra. Bet paklaustas, kuo buvo anksčiau, atsakė: IT specialistas. Tada supranti, kad šitam žmogui tiesiog sugriovė gyvenimą.

O kitas sėdi Dniepropetrovsko srities administracijoje visas tatuiruotas, merginos prie jo tiesiog limpa. Ir į klausimą, kas toks yra, atsako, kad buvo didžėjus.

VEIDAS: Prašom detaliau papasakoti apie jūsų projektą.

R.S.: Jam atiduoti dveji metai, o jūs norite, kad viską papasakočiau per šešias minutes? Turėčiau pasakoti dvejus metus.

VEIDAS: Ar pas jus vadovavimas – „slenkantis“, kitaip tariant, rotacinis?

R.S.: Ne, ne slenkantis. Manęs dažnai klausia, kas pas mus viršininkas. Nėra tokio. Kiekvienas turi savo atsakomybės sritį. Yra vykdomasis direktorius, tačiau, jei reikia sumontuoti naujus stalus, jis, kaip ir visi, surinkinėja stalus.

Prezidento administracija kartą per savaitę sukviečia pagrindinių kanalų ir leidinių vyriausiuosius redaktorius, o iš mūsų kiekvieną savaitę atvyksta naujas žmogus. Viskas prasidėjo tuomet, kai vienam mūsų redaktoriui buvo užsiminta, kad jis daugiau neateitų. Tuomet mes ir nusprendėme – jei netinka šis žmogus, tuomet kas savaitę siųsime vis kitą. Susirenkame ir tariamės, kas keliaus šį kartą. Jei yra norinčių – pirmyn.

VEIDAS: O kiek jūsų yra?

R.S.: Mūsų organizacijoje yra dvidešimt žmonių, priimančių sprendimus. Dvidešimt du, jei tiksliai. Neskaitant mūsų partnerių žurnalistų, kuriančių originalų turinį.

VEIDAS: Tai kaip pas jus priimami sprendimai? Daugumos balsais?

R.S.: Ne, ne daugumos. Du trečdaliai išrenka vadovaujančią programų tarybą, o ši taryba dviem trečdaliais balsų išrenka atstovą, vadinkime jį pirmininku. Kiekvienu atveju mes vertiname, ar žmogus tinkamas, ar ne.

VEIDAS: Kaip masonai?

R.S.: Taip, masonai. Masonų kibucas.

Arūnas Brazauskas, Rima Janužytė

„Hromadske.TV“

Ukrainos TV kanalas „Hromadske.TV“ (HTV) veikia 24 val. per parą. Tai internetinė televizija, kuri pagal Ukrainos įstatymus nėra registruota kaip žiniasklaidos priemonė. Kaip tai įmanoma? HTV – visuomeninė organizacija. Visos medžiagos skelbiamos „YouTube“ tinkle, kuris Ukrainoje nėra registruotas. Tiesioginėms transliacijoms naudojamasi JAV kompanijos „Ustream“ paslaugomis.

HTV – televizija, kuri aplenkia televizorių ekranus, bet yra pasiekiama kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais.

HTV – tinklinė organizacija, turinti autonomiškus padalinius keliuose Ukrainos miestuose. Studijoje Kijeve dirba apie 30 žmonių. Pagrindinis HTV laidų formatas – telemaratonas su studijos svečiais pramaišiui su žinių blokais ir tiesioginėmis transliacijomis iš įvykių vietos. Darbo dienomis tiesioginės laidos transliuojamos keturiskart po dvi valandas, savaitgaliais – po dvi valandas. Visą parą HTV tinklalapis papildomas medžiagomis, kurias galima matyti „YouTube“.

2015 m. balandį HTV tapo televizija tikrąja žodžio prasme: ėmė transliuoti HD (raiškiuoju) formatu per Azerbaidžano palydovą „ AzerSpace 1“ (juridiškai tai nesuteikia pagrindo laikyti „Hromadske.TV“ Ukrainos žiniasklaidos priemone).

HTV idėjos autorius – Romanas Skrypinas. Pirmoji transliacija įvyko 2013 m. lapkričio 22 d. 14 val. – keturiomis valandomis anksčiau, nei numatyta: skubėta nušviesti dieną prieš tai priimtą Ukrainos vyriausybės sprendimą pristabdyti pasirengimus Ukrainos ir ES sutarties pasirašymui.

2013 m. HTV aštuoni žurnalistai steigėjai – R.Skrypinas, Dmitrijus Gnapas, Mustafa Najomas, Julija Bankova, Serhijus Andruška, Romanas Vintonivas, Danilas Janevskis, Andrejus Baštovojus sudarė Programų radą (tarybą), HTV savivaldos organą, kurio pirmininkas renkamas vienirms metams. Šiuo metu radai vadovauja R.Skrypinas.

HTV, kaip visuomeninė organizacija, sudaryta iš narių žurnalistų, o ne darbuotojų. Nariu galima tapti po vienų metų bandomojo laikotarpio. Panašiai tvarkosi HTV regioniniai padaliniai.

2013 m. lapkričio pabaigoje HTV auditorija pasiekdavo 100 tūkst. žiūrovų. 2014 m. vasarį HTV puslapis „YouTube“ buvo peržiūrėtas 30 mln. kartų, 2014 m. balandį tą puslapį užsiprenumeravo 250 tūkst. vartotojų.

HTV išlaikoma visuomenės aukomis, yra gavusi vienkartinės paramos iš George’o Soroso fondų, JAV ir Nyderlandų vyriausybių. Viena finansavimo formų – kraudfandingas (angl. ~crowdfunding~), tai yra smulkios aukos, sumokamos internetu ar telefonu.

Arkadijus Babčenka

Gimė 1977 m. 1995 m. pašauktas į kariuomenę, tarnavo Šiaurės Kaukaze ryšių dalinyje, išėjo į atsargą 1995 m. Antrojo Čečėnijos karo metu pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje ryšininku. Demobilizavosi 2000 m.

Turi juristo diplomą, verčiasi žurnalistika, rašo karinėmis temomis. 2012 m. Rusijoje jam iškelta byla dėl masinių neramumų kurstymo (priežastis – jo tinklaraščio rašinys apie galimą demonstrantų taktiką mitinge už teisingus rinkimus).

Nemažai rašė apie karus Čečėnijoje. Apdovanotas keliomis premijomis, tarp jų – Rusijos žurnalistų sąjungos premija „Už narsą ir profesionalumą“.

Scanpix

Mažėjanti įtaka. Bavarijoje ką tik pasibaigęs Didžiojo septyneto susitikimas labiau priminė ne galiūnų nuomonių ringą, o vaikišką pasaką apie septynis nykštukus.

Nors Didžiojo septyneto (G7) valstybių vadovai iš inercijos tebelaikomi pasaulio galingaisiais, kurių balsai eina tiesiai į dangų, tačiau Bavarijoje pompastiškai prasidėjęs jų susitikimas buvo palydėtas ne salvėmis, o kritikos ir nusivylimo atodūsiais.

Tiesa, šį tą jie susitarė, šį tą aptarė. Dėl kai ko išreiškė susirūpinimą, kai kam palinkėjo daugiau drausmės. Tačiau neparodė pavyzdžio, neįkvėpė ryžto, o neatsakytų klausimų liko daugybė.

Vienas jų – dėl laisvosios prekybos sutarties tarp ES ir JAV. Apibendrindami dvi dienas Bavarijoje trukusias diskusijas Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel sutartinai pareiškė, jog „susitikimas šiai sutarčiai, kurios pasirašymą stabdo nesutarimai tarp derybininkų, suteikė naują pagreitį“, ir išreiškė viltį, kad šis klausimas turi būti išspręstas per ateinantį pusmetį. Tačiau kaip ir kokiomis sąlygomis tai bus padaryta, į detales nesileido.

Nedaug konkretumo buvo ir kalbant apie klimato kaitą, su kuria septynių šalių vadovai užsimojo ryžtingai kovoti, deja, nesižvalgydami į savo pačių daržą. Per susitikimą buvo skambiai pareikšta, kad pasaulis iki šio šimtmečio pabaigos turėtų liautis naudoti iškastinį kurą: Vokietijos kanclerė A.Merkel, tapusi šio kasmetinio viršūnių susitikimo šeimininke, paragino jo dalyvius įsipareigoti „dekarbonizuoti“ pasaulio ekonomiką, kitaip sakant, pašalinti didžiąją dalį anglies dvideginio, susidarančio deginant naftą, dujas ir akmens anglis. Nors įgyvendinti šį tikslą būtų siekiama iki šimtmečio pabaigos, septynių šalių vadovai pabrėžė, kad „reikalingi skubūs ir konkretūs veiksmai, reaguojant į klimato pokyčius“. Be to, paraginta siekti, kad iki 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas pasaulyje būtų sumažintas 40–70 proc., palyginti su padėtimi 2010 m.

Nenuostabu, kad šie uždaviniai sukėlė nusivylimą didžiajai daliai aplinkosaugos aktyvistų, ne be pagrindo spėjančių, kad skaičius 40 šiuo atveju bus realesnis nei 70. Tiesa, Didžiojo septyneto lyderiai paragino siekti šio intervalo „aukštesnės dalies“, tačiau raginimas – tai tik gražus noras, o ne rimtas įsipareigojimas. Nors pasaulio galingieji lyg ir užsiminė įsipareigosiantys pertvarkyti energetikos sektorių savo šalyse, kad į atmosferą būtų išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau ir šiuo atveju nepažadėjo nieko konkretaus. O juk 59 proc. visos anglies dvideginio emisijos į aplinką tenka būtent šioms septynioms valstybėms.  Kaip rašo „The Guardian“, Didžiojo septyneto anglies gamyklos į aplinką išmeta dvigubai daugiau anglies dvideginio nei visas Afrikos žemynas ir dešimt kartų daugiau nei 48 mažiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės.

Nelabai įtikinamai skamba ir Didžiojo septyneto užmojai pažaboti Rusiją.

Septynių turtingųjų demokratinių šalių lyderiai perspėjo Rusiją, kad sankcijos, paskelbtos Maskvai dėl jos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, liks galioti, kol bus išpildytos visos paliaubų Rytų Ukrainoje sąlygos. Be to, sankcijos gali būti sugriežtintos, jeigu padėtis to reikalautų, tai yra jei Rusija ir toliau nesilaikys Minske sutartų paliaubų. „Mes pasirengę, jei reikalaus situacija, sustiprinti sankcijas Rusijai, nors patys to tikrai nenorime“, – G7 susitikime perspėjo Vokietijos kanclerė A.Merkel.

O juk puikiai žinome, kaip demokratinės valstybės laikosi susitarimo taikyti sankcijas Rusijai ir kaip ši kikena iš „vieningos“ Vakarų pozicijos. Ir ką reiškia sankcijos, kurias Vakarai Rusijai taiko „patys to nenorėdami“.

Jei kas ir pavyko, tai pakenkti Rusijos ekonomikai. Taip, Rusijos infliacija vien gegužę siekė 15,8 proc., o BVP balandžio mėnesį smuko 4,2 proc., jei lyginsime su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Galiausiai vien praėjusį mėnesį Rusijos rublis nuvertėjo 1 proc., o nuo sankcijų įvedimo vidaus vartojimas šioje šalyje susitraukė perpus.

Tačiau kas iš šių finansinių rodiklių, vienintelių guodžiančių Vakarų savimeilę, jei svarbiausio tikslo – iškrapštyti Rusiją iš Ukrainos – sankcijomis pasiekti taip ir nepavyko, o Minsko susitarimo Rusija nesilaiko nei gaudama meduolių, nei bizūno.

Dar juokingiau atrodo tai, jog Vakarų žiniasklaida iškilmingai skalambija, esą Didysis septynetas spaudžia Rusiją į kampą, o Japonijos dienraščiai mirga antraštėmis, skelbiančiomis, kad Japonija pasiryžusi stiprinti dvišalius santykius su Rusija. Štai jums ir vieningas Didysis septynetas.

Nieko rimto ir iš Bavarijoje susirinkusių valstybių vadovų įsipareigojimų remti Ukrainą.

Įtakingiausios pasaulio šalys, susibūrusios į G7 klubą, pareiškė kursiančios Ukrainos palaikymo grupę. Apie tai rašoma ir galutiniame G7 viršūnių susitikimo dokumente, tačiau ką ši grupė nuveiks Ukrainos labui – neaišku. Žinia, Ukrainos palaikymo grupę sudarys G7 šalių ambasadoriai, reziduojantys Kijeve, o jos tikslas bus padėti Ukrainai įgyvendinti būtinas reformas. Mandagusis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pasibaigus Bavarijos susitikimui, net padėkojo už tokią solidžią paramą, tačiau liko it musę kandęs – nei konkrečių skaičių, nei veiksmų plano iš Vakarų galingųjų jis neišgirdo.

Absurdu kvepia ir vienas svarbiausių Bavarijos susitikimo darbotvarkės klausimų – Graikijos problema. Nors apie šią nelaimėlę buvo kalbama daugiau nei apie klimatą ir Rusiją kartu sudėjus, o išvadose nuskambėjo daug žadantys šūkiai apie tai, jog „graikai turės eiti iki galo ir imtis sunkių politinių sprendimų, kurių teigiamas poveikis bus justi ilgalaikėje perspektyvoje“, jau po kelių dienų Graikija parodė, kad sunkus kelias – ne jai. Šios savaitės pradžioje žūtbūtinėmis vadintos derybos, siekiant rasti išeitį iš aklavietės tarp Atėnų ir tarptautinių kreditorių, baigėsi tuo pačiu: Graikija nesutiko imtis tokių reformų, kokių iš jos reikalauja Europos Komisija, Europos centrinis bankas bei Tarptautinis valiutos fondas. „Nors šiokia tokia pažanga buvo pasiektas, derybos nebuvo sėkmingos, nes tebėra nemenka spraga tarp Graikijos valdžios planų ir EK, Europos centrinio banko bei TVF reikalavimų“, – konstatuoja Europos Komisija.

Ir nors Graikija perspėjama apie liūdną pabaigą euro zonoje, matyt, labiau reikia kliautis JAV prezidentu Baracku Obama, šią dramą stebinčiu iš anapus Atlanto ir raginančiu Graikijos atžvilgiu laikytis lankstumo.

Kaip rašo „The Times“, vienintelis nuoširdus ir tikrovę atitinkantis pareiškimas Bavarijoje nuskambėjo irgi iš JAV prezidento lūpų, kai šis pareiškė, kad JAV iki šiol dorai nežinojo, kokių priemonių reikėtų imtis kovoje su „Islamo valstybe“, vadinamąja ISIS. Atseit taip buvo todėl, kad nebuvo pasiekta susitarimo su partneriais Irake. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, ISIS jau seniai nebėra vien tik regioninė problema. Juk į kovą su šia organizacija įsitraukė per 22 tūkst. užsienio karių iš daugiau nei šimto valstybių, o ISIS grėsmė jau seniai vadinama globalia. Ši organizacija kontroliuoja jau apie 50 proc. Sirijos ploto ir ne tik nežada trauktis, bet ir siekia užimti vis daugiau naujų teritorijų. Tad kaltinti Iraką, kad dėl jo žlunga pastangos įveikti visam pasauliui grėsmę keliančią teroristinę organizaciją, – pirmoko pasiteisinimas.

Taigi dvi dienas Bavarijoje trukęs teatras, kuriame save vis dar įtakingais vadinantys pasaulio lyderiai mėgino sukurti įspūdį, kad nuo jų sprendimų priklauso pasaulio likimas, sulaukė ne aplodismentų, o dvejonių ir net egzistencinių klausimų dėl Didžiojo septyneto susitikimų tikslingumo.

Imta svarstyti, ar tai iš viso tebėra galingosios valstybės. Juk, tarkime, 1980-aisiais G7 valstybės iš tiesų sudarė 61,1 proc. pasaulio BVP, o jose gyveno 13,85 proc. planetos gyventojų. Šiandien G7 šalys sukuria jau tik 46,3 proc. globalaus BVP, o jų gyventojai sudaro 10,5 proc. pasaulio populiacijos.

Nors skamba paradoksaliai, pasaulio galinguosius labai susilpnino sprendimas į susitikimą nepakviesti Rusijos. Jis, žinoma, logiškas ir teisingas, tačiau žvelgiant į Didyjį septynetą kaip į darinį, turintį lemiamos reikšmės pasauliui, – nenaudingas.

„Negalime elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę“, – aiškina Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris.

Žinoma, negalima nepritarti jo nuomonei, kad pasaulio lyderiai, net ir norėdami įtraukti Rusiją į Jemeno, Sirijos ar Libijos konfliktų sprendimą, negali atnaujinti G8  formato susitikimų ir kvietimo Kremliui nesiųs.

Europos Vadovų Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Rusijos grįžimas į G7 priklauso nuo kardinalių jos užsienio politikos pokyčių.

„Kelias atgal į didžiausių valstybių aštuonetuko susitikimą Rusijai atsiras, jei bus pradėtas gerbti Ukrainos integralumas ir laikomasi Minsko susitarimo sąlygų“, – antrina ir Vokietijos užsienio reikalų ministras, primindamas, kad JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Kanados, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos lyderiai jau ir praėjusiais metais rengė susitikimą be karo Ukrainoje pradėjimu kaltinamos Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

Ar Rusijos praradimą Didžiajam septynetui pavyktų kompensuoti priimant Kiniją (ji laikoma visai realia kandidate), o gal tai kaip tik susilpnintų didžiojo – vėl aštuoneto – reikšmę ir sumažintų šansus dėl ko nors konstruktyviai susitarti, sunku pasakyti. Bet toks septynetas, koks yra dabar, gali tenkintis nebent patariamuoju balsu. Kurio, beje, nelabai kas klausosi.

Rima Janužytė

Scanpix

Įtampa. Ukrainos valdžia uždraudė Rusijos kariams į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją, Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, o šio regiono valdžia baiminasi vietinio Maidano.

Nuotaikos Padniestrėje neramios. Regiono gyventojams vėluoja atlyginimai, verslininkai suka galvą, kaip kompensuoti nuostolius, patiriamus dar pernai praradus didžiulę ir pagrindinę Ukrainos rinką, o Ukrainos ir Rusijos veiksmai gąsdina gresiančiais neramumais.

Tiesa, priešas čia suprantamas labai paprastai – tai niekšiškai besielgianti Ukraina. Rusiją gyventojai, kurių bent trečdalis yra rusų tautybės, laiko vieninteliu išsigelbėjimu iš keblios ekonominės situacijos. Dėl jos kalta, žinoma, irgi Ukraina, dar – Moldova ir, be abejo, Vakarų šalys.

Suprasti tokią poziciją nesunku. Nuo 2006-ųjų kovo Padniestrė vegetuoja ekonominės blokados sąlygomis. Moldova ir Ukraina jai taiko ekonomines sankcijas, kurios praėjusiais metais buvo dar labiau sugriežtintos, o šiemet Ukrainos valdžia ėmėsi dar vieno žingsnio – uždraudė į Padniestrę įvežti automobilius, suskystintas dujas, degalus, alkoholį ir tabaką. Moldovos valdžia persekioja verslininkus, užsiimančius prekyba su Padniestre, kaltindama juos kontrabanda.

Vis dėlto neramumais labiausiai pakvipo tuomet, kai Rusija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, kurių metu kariai mokysis naudotis prieštankine raketų sistema „Fagot“, o Ukraina paskelbė planus prie sienos su Padniestre, greičiausiai Odesos srityje netoli Bolhrado, dislokuoti priešlėktuvines raketų sistemas S-300.

Priešlėktuvinės raketų sistemos esą dislokuojamos siekiant pažaboti nelegalią prekybą narkotikais ir ginklais. Tačiau Rusijos žiniasklaida jau skambina varpais, kad dabar iškilo rimtas pavojus Rusijos lėktuvams, skraidantiems į ir iš Padniestrės, ir cituoja „Stratfor“ analitikus, perspėjančius dėl karinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų valstybių sustiprėjimo grėsmės.

Ukrainoje, nepaisant oficialios pozicijos dėl S-300, vyrauja nuomonė, jog reikia ruoštis ne tik tam, kad Padniestrė taps antruoju Krymu, – šiame aneksijų sąraše įrašyta ir Odesa. Juolab kad Didžioji Rusija, klestėjusi Jekaterinos laikais, driekėsi kaip tik nuo Padniestrės Vakaruose iki Mariupolio Rytuose, o nuo 1789 m. jai priklausė ir dabartinė Odesa.

Jei tikėsime kiekvieną Kremliaus žingsnį stebinčių kritikų balsais, būtent tokią Novorusiją Vladimiras Putinas norėtų atkurti ir šiandien. O tai reiškia, kad Padniestrei, taip pat ir Odesai, jis turi ypatingų planų.

Šiuos planus, paremtus Aleksandro Solženicyno slavų vienijimosi teorija, mielai palaikytų ir itin prorusiška Padniestrės valdžia. Štai užsienio reikalų ministrė Nina Štanski aiškina, kad Ukraina ir Moldova prieš Padniestrę vykdo hibridinį karą. Jo dalis – ir pasienio stiprinimas, ir ekonominės sankcijos, ir naujo rusofobiško Odesos gubernatoriaus paskyrimas, ir pagaliau net Maidano Padniestrėje kurstymas. Esą „priešiškos jėgos“ bando agituoti gyventojus eiti į gatves ir reikšti jiems primetamą antirusišką nuomonę. O kur dar Ukrainos sprendimas uždrausti Rusijos kariams, vadinamiesiems taikdariams, į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją.

Beje, šis taikdarių statusas tiek Ukrainai, tiek Moldovai kelia juoką, tačiau su tuo tenka susitaikyti. Nuo 1992 m., kai ~de facto~ buvo įtvirtintas Padniestrės regiono atsiskyrimas nuo Moldovos ir atsirado Padniestrės Moldavijos Respublika (PMR), regiono statusą palaiko minėti Rusijos taikdariai – Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Be to, Padniestrėje Rusija laiko ir specialiąją operacinę grupę, kuri saugo Rusijos karinę įrangą bei nuosavybę.

Šie taikdariai nerimą kelia ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai. Ko gero, baimindamasi Ukrainos likimo, Moldovos užsienio reikalų ministerija dar pernai rugpjūtį paragino Rusiją išvesti karius ir ginkluotę iš separatistinio Padniestrės regiono pagal įsipareigojimus, pareikštus dar 1999 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime.

Tačiau Rusija apkaltino Moldovą bandymu destabilizuoti padėtį regione, atsisakymą išvesti savo karius paaiškindama didžiulėmis tokios procedūros išlaidomis ir dar labiau padidindama „taikdarių“ skaičių Padniestrėje. Dar prieš keletą metų jų tebuvo apie tūkstantį, dabar – jau pusantro. Ir iki šiol jie į Padniestrę pirmyn atgal migravo trumpiausiu keliu – per Odesą.

Kai Ukrainos valdžia tai uždraudė (faktiškai jau pernai, juridiškai – šiemet birželio 8 d.), vienintelis rusams likęs kelias – skristi per Kišiniovo oro uostą, padarant nemenką lanką ir kertant jau ne vienos, kaip anksčiau, o dviejų užsienio valstybių – Rumunijos ir Moldovos oro erdvę. O tai padaryti irgi nėra taip paprasta. Viena vertus, susisiekimą oru apsunkina Kišiniovas, nes gegužės mėnesį Moldovos valdžia sugriežtino tvarką, pagal kurią Maskva turi prieš mėnesį pranešti apie taikdarių atvykimą. Antra vertus, oro uostas Padniestrės sostinėje yra labai prastos būklės ir pajėgus priimti tik nedidelius lėktuvus.

Nors Ukraina gerokai susilpnino (ir pabrangino) Rusijos susisiekimą su Padniestre, kai kurie analitikai perspėja, kad dėl to Rusija gali nuspręsti padidinti savo karių kontingentą Padniestrėje, o tai krizės atveju gali atsisukti prieš pačią Ukrainą.

Beje, Rusijos karių skaičiaus didinimas ir geresnės technikos dislokavimas Padniestrėje neatmetamas ir dėl kitos priežasties – jau minėtos masinių neramumų grėsmės. Galima net neabejoti, jog Rusija padarys viską, kad naujas Maidanas nenuverstų prorusiškos Padniestrės vadovybės, o Rusija neprarastų šio savo bastiono. „Padniestrė yra lyg Rusijos mina Ukrainos pasienyje, tik ir laukianti, kada galės sprogti“, – Moldovos separatistinį regioną apibūdina organizacijos „Informacinis pasipriešinimas“ ekspertas Dmitrijus Tymčiukas.

Tiesa, kol kas Rusija šios minos sprogdinti neskuba, nors degtuką laiko prikišusi labai arti. Pavyzdžiui, šių metų vasarį, vykstant mūšiams Rytų Ukrainoje, Padniestrėje, manoma, buvo apmokomi Ukrainos konflikte dalyvaujantys kariai. Dėl to Ukrainos valstybinė pasienio tarnyba ir Nacionalinė gvardija ėmėsi specialių priemonių, skirtų sienos su Moldova ties Padniestre saugumui stiprinti. Tokį sprendimą komentavęs Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos informacinio-analitinio centro vadovo pavaduotojas Vladimiras Polevojus tuomet aiškino, kad tokios priemonės reikalingos siekiant išvengti karinių provokacijų, neteisėto ginklų gabenimo per sieną, teroristinių ir kitokių neteisėtų veiksmų.

Beje, ginklų gamyba tikrai yra vienas pagrindinių Padniestrės pajamų šaltinių – ji sudaro 35–60 proc. visų pajamų. Nors tai skamba lyg paradoksas, turint omenyje neapibrėžtą Padniestrės statusą ir jos sunkią ekonominę padėtį, tačiau daugumą gamyklų, taip pat ir ginklų, finansuoja Rusija.

Kremlius puikiai žino, kad Padniestrė yra pasiryžusi įsilieti į Rusijos sudėtį, tačiau priimti jos neskuba, nors vien per pastaruosius metus Padniestrė bent porą kartų prašėsi priimama: V.Putinas jokių vilčių Padniestrės valdžiai su lyderiu Jevgenijumi Ševčiuku priešakyje nesuteikė nei pernai pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymą, nei praėjusių metų liepą, kai Moldova su Europos Sąjunga pasirašė kelias bendradarbiavimo sutartis, o Padniestrė vėl ėmė belstis į Rusijos vartus.

Pagal vieną iš kelių „Stratfor“ analitikų numatytų scenarijų, Rusija gali „nesismulkinti“ ir delsia, laukdama progos prisijungti Padniestrę su didžiule pietine Ukrainos dalimi bei Odesa priešakyje. Skaičiuojama, jog tokiu atveju Rusijai prireiktų nuo 40 iki 60 tūkst. karių, vykstančių 680 km tam, kad užimtų 103 600 kvadratinių kilometrų teritoriją. Operacija truktų nuo 23 iki 28 dienų.

Toks žingsnis, be jokios abejonės, suduotų labai skaudų smūgį Ukrainai, nes paliktų ją be priėjimo prie Juodosios jūros ir Odesos uostamiesčio. O štai Rusija turėtų kelią iš Rusijos į Padniestrę, ir nebereikėtų skraidyti ar važiuoti per kitų šalių teritoriją.

Galbūt todėl Rusija taip širsta dėl komplikuotos Odesos situacijos, kurioje atsirado nauja kovingai nusiteikusio Michailo Saakašvilio figūra. Ir galbūt todėl Padniestrę Kremlius laiko nei pakartą, nei paleistą, ant trumpo pavadžio su dygliuotu antkakliu. Ir čia kalbama ne tik apie karių bei amunicijos dislokavimą. Niekam ne paslaptis, kad Rusija šį regioną remia finansiškai – čia plūsta ir rusų pinigai, ir pigios dujos. Iš esmės Padniestrė yra visiškai priklausoma nuo Rusijos finansinių injekcijų, kurių pastaruoju metu, pačią Rusiją slegiant ekonominiams sunkumams, gerokai sumažėjo. Be to, Padniestrė Rusijai yra gerokai prasiskolinusi. Vien Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“ Padniestrės regionas skolingas apytikriai pusantro milijardo JAV dolerių.

Rusijos kišenėje sėdi ir Moldova. Nepaisant to, kad mindžikuoja tarp prorusiškos ir provakarietiškos krypties, ji yra visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų, o Padniestrės klausimu – net savotiška Rusijos sąjungininkė. Spaudžiama Rusijos, Moldova nesileidžia į jokias diskusijas su Padniestrės valdžia ir prisideda prie šio niekaip kitaip neišsprendžiamo konflikto. Žmogaus teisių teismo bylos „Ilascu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją“ sprendime ne tik Rusija, bet ir Moldova įvardijama kalta dėl neišspręstos Padniestrės problemos. Nuosprendyje Moldovai paskirtas įpareigojimas atkurti Padniestrės teritorijos kontrolę, tačiau jei kontrolę būtų galima įvertinti skaičiais, Rusija prieš Moldovą šiuo klausimu laimėtų 3:0.

Kaip Padniestrės klausimas Moldovoje bus sprendžiamas toliau, labai priklausys nuo vietos valdžios rinkimų, kurių pirmasis turas įvyko praėjusį savaitgalį, o antrasis numatytas birželio 28 d. Mat šie rinkimai yra laikomi patikrinimu, ar šalis yra įsipareigojusi dėl europinės integracijos. Geru ženklu galima laikyti tai, kad kovoje dėl Kišiniovo mero posto pirmajame ture nedideliu atotrūkiu laimėjo proeuropietiškas dabartinis miesto vadovas Dorinas Chirtoaca. Tačiau antro pagal dydį šalies miesto Belcio meru, gavęs 73,68 proc. balsų, jau pirmajame rinkimų ture buvo išrinktas prorusiškų pažiūrų verslininkas Renato Usatii.

Žinoma, garsiai deklaruojamos proeuropietiškos pažiūros dar nieko nereiškia. Juk vos kelios dienos iki rinkimų atsistatydino lyg ir proeuropietiškas premjeras Chirilas Gaburici, kurio karjerą sužlugdė sovietinis mentalitetas: jis iš premjero posto pasitraukė kilus abejonių dėl mokyklos baigimo pažymėjimo ir universiteto diplomo autentiškumo.

Regis, Moldovoje jokie rinkimai neapsieina be skandalų. Nors tai gali būti tik sutapimas, bet du kartai – jau tendencija. Pakanka prisiminti balandį Moldovą sukrėtusį korupcijos skandalą, atskleidusį, kad Moldovai iki vakarietiškos valstybės – šviesmečiai. Mat keturiuose šalies bankuose buvo pasigesta milijardo dolerių, kurie, kaip įtariama, pernai rinkimų išvakarėse buvo pervesti į keturis Rusijos bankus, o vėliau greičiausiai be jokių pėdsakų ir vilties juos atgauti nusėdo įvairių užsienyje registruotų bendrovių sąskaitose.

Laimei, blogiausias scenarijus – Moldovos finansinis kolapsas – neįvyko, tačiau šalies laukia dar ilgas kelias iki integracijos į Vakarų organizacijas. O šiame kelyje ne paskutinę vietą užima ir neišspręstas, bet kada nors lemiamas tapsiantis Padniestrės klausimas.

Rima Janužytė

Padniestrė – pati sau respublika

Jokia valstybė nepripažįsta Padniestrės atsiskyrimo, o Jungtinės Tautos šiam politiniam dariniui nėra suteikusios jokio statuso. Tik Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabacho respublika Padniestrę pripažįsta kaip nepriklausomą valstybę.

Vis dėlto ji veikia būtent kaip valstybė: nuo 1994 m. čia galioja vietinės valdžios priimta konstitucija, regionas turi savo vyriausybę, prezidentą ir įstatymus.

Padniestrės Moldavijos Respublika deklaruoja save kaip prezidentinę respubliką, o politinę sistemą derina prie Rusijos Federacijos, tikėdamasi anksčiau ar vėliau prie jos prisijungti.

INTERVIU

Kenas Godfrey: „Padniestrės laukia neramūs laikai“

„Veido“ interviu su Briuselyje vykusiose Europos vystymosi dienose dalyvavusiu analitiku, organizacijos „European Partnership for Democracy“ vykdomuoju direktoriumi Kenu Godfrey.

VEIDAS: Esate stebėjęs rinkimus Ukrainoje ir Moldovoje, bendradarbiaujate su Vilniuje veikiančiu Rytų Europos studijų centru ir kitose organizacijose dirbančiais specialistais, kurių veiklos sritis – demokratijos palaikymas Rytų partnerystės šalyse. Ar galėtumėte palyginti demokratijos lygį šiose šalyse?

K.G.: Atlikta daugybė tyrimų ir vertinimų, ir nors daug kas iš pažiūros atrodo akivaizdu, labai sunku demokratijos lygį įvertinti kokia nors skaitine išraiška. Žinoma, Gruzija, Ukraina ir Moldova demokratijos požiūriu gerokai skiriasi nuo Armėnijos, ką jau kalbėti apie Baltarusiją ir Azerbaidžaną. Tačiau štai visai neseniai Moldovą sudrebino didžiulis korupcijos skandalas, kai paaiškėjo, kad korumpuoti asmenys pasisavino milžiniškas pinigų sumas. Visa tai kelia daug klausimų apie žmonių, dirbančių valstybės tarnyboje, kompetenciją.

VEIDAS: Kaip vertinate Padniestrės situaciją? Kokią ateitį prognozuojate šiam neaiškaus statuso regionui?

K.G.: Tiksliai pasakyti labai sunku, tačiau dideli pokyčiai čia neišvengiami vien jau dėl Ukrainos veiksmų – turiu omenyje Rusijos pareigūnų judėjimo apribojimus. Tiesą sakant, esu dirbęs Padniestrėje su keliomis organizacijomis. Ten dirbti išties labai sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Bene pagrindinė – finansinė centrinės valdžios kontrolė. Taip pat ir kontrolė apskritai, nes centrinė valdžia kontroliuoja bene visas gyvenimo sritis. Tai reiškia, kad čia nėra ir negali būti alternatyvių galios struktūrų, kurios bent jau privačiame sektoriuje galėtų kelti klausimus valdžiai.

Taigi, manau, Padniestrėje situacija bus labai įtempta. Deja, ko nors konkretesnio prognozuoti nedrįstu – tai pernelyg sudėtingas klausimas.

VEIDAS: Tuomet užduosime paprastesnį. Neseniai Odesos, kuri yra prie pat Padniestrės, gubernatoriumi paskirtas buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Kokia jūsų nuomonė apie tokį Ukrainos valdžios sprendimą?

K.G.: Nemanau, kad tai geras sumanymas. Tačiau jis, ko gero, buvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių – įdirbio Gruzijoje ir labai kietos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Viešųjų ryšių požiūriu Ukrainos valdžiai toks žingsnis labai naudingas – ko gero, nemažai žmonių JAV ar kitose Vakarų šalyse yra be galo patenkinti, kad Odesoje dirbs būtent M.Saakašvilis. Tačiau jis neturi supratimo apie regioną, kuriame eis gubernatoriaus pareigas, tai kaip galima tikėtis, kad savo darbą atliks gerai?

VEIDAS: Tačiau M.Saakašvilio nuopelnai Gruzijoje jums abejonių nekelia?

K.G.: Taip, jo politika Gruzijoje buvo labai stipri. Daugybė žmonių tiki, kad jis padarė daug gerų darbų. Tačiau jo vadovavimas nebuvo tobulas. M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu Gruzijoje atsirado nemažai problemų, ypač viešųjų paslaugų sektoriuje. Nepaisant to, laikoma, kad M.Saakašvilio prezidentavimas yra sėkmės istorija vien jau dėl ypač sėkmingos kovos su korupcija policijos, susisiekimo ir kitose srityse. Galbūt tai suteikia jam daugiau patikimumo Ukrainos gyventojų akyse. Tačiau dabar yra kita vieta ir kitas laikas, ir negalima garantuoti, kad bus toks pat efektas, koks buvo Gruzijoje. O netoliese esančiai Padniestrei tai dar vienas papildomas dirgiklis, neprisidėsiantis prie didesnio šio regiono stabilumo.