Scanpix

Kviestinis valdovas. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka visus nustebino, Odesos regiono gubernatoriumi nuspręsdamas paskirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį.

Toks pasirinkimas tikrai gali pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Ir keistas visiems.

Pačiam Michailui Saakašviliui po dešimtmetį tvirtai laikyto Gruzijos prezidento posto tapti Ukrainos regiono gubernatoriumi yra, ko gero, tas pats, kas pradinės mokyklos direktoriui įsidarbinti gimnazijos bufete. Gruzinus ne mažiau pribloškė kadaise jų garbinto prezidento sprendimas dėl Ukrainos regiono gubernatoriaus pareigų net išsižadėti savo šalies pilietybės. Tiesa, M.Saakašvilis teisindamasis aiškina, kad dabar jis imasi Ukrainos projekto, nes be naujos Ukrainos esą nebus ir Gruzijos. Tačiau ne tik gruzinams, bet ir Odesos gyventojams tokios šnekos kelia šypseną, nes šios dvi šalys jau keletą metų nebelaikomos neišskiriamomis sesėmis, kurių vienai prasigyvenus pralobsta ir kita.

Juolab kad Odesoje, nuo kurios akių nenuleidžia Rusija, vyrauja toli gražu ne vakarietiškos nuotaikos. Neverta net tikėtis, kad čia ovacijomis bus sutiktas naujas vadas, kurį galima pavadinti kone rusofobijos sinonimu.

Žinoma, tikslas toks ir yra – apsaugoti Odesą nuo „Novorosijos“ gniaužtų ir nuvesti ją ten pat, kur keliauja visa Ukraina – į Vakarus. Esą M.Saakašviliui puikiai sekėsi būti Gruzijos advokatu provakarietiškose organizacijose, ypač NATO, tad kodėl neturėtų pasisekti ir Odesoje. Juolab kad šis regionas, kuriame yra svarbiausias komercinis Ukrainos jūrų uostas ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį girgždant prorusiškoms ir provakarietiškoms girnapusėms, galiausiai jau pasiliko Ukrainos įtakos zonoje.

Tačiau M.Saakašviliu ne itin pasitiki netgi provakarietiškai nusiteikę ukrainiečiai. Jiems nė kiek neimponuoja žlugusi M.Saakašvilio reputacija, kurią sugriovė skandalai dėl iššvaistytų Gruzijos biudžeto lėšų ir dėl to pradėta jo įtraukimo į tarptautinės paieškos sąrašus procedūra. Be to, visi puikiai prisimena Gruzijos ir Rusijos karą 2008-aisiais ir kelia klausimą, ar tik jam nėra dar kartą patikėta misija vėl vesti pulkelį kovotojų prieš didžiąją Rusiją ir ar už to vėl nestovi JAV.

Rusija dėl naujųjų M.Saakašvilio pareigų tik trauko pečiais. Premjeras Dmitrijus Medvedevas savo „Twitter“ paskyroje lakoniškai parašė: „Cirkas tęsiasi. Vargšelė Ukraina.“

Vis dėlto P.Porošenka nėra pamišėlis, o M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi turi ir racionalumo grūdą.

Pirmiausia P.Porošenka su M.Saakašviliu jau yra turėjęs reikalų – M.Saakašvilis ne vieną mėnesį konsultuoja Ukrainos prezidentą politiniais klausimais. Apskritai M.Saakašvilis Ukrainoje sukiojasi dar nuo Maidano laikų – sunkiausiomis minutėmis jis vis pasirodydavo tarp protestuotojų, mėgindamas palaikyti jų „kovinę dvasią“. Tad P.Porošenka neperka katės maiše. Be to, jis jau pagarsėjo simpatijomis ekspertams iš užsienio, nes M.Saakašvilis toli gražu ne pirmas užsienietis, kuris, vadovaujant P.Porošenkai, užima aukštą postą Ukrainos valdžioje. Užtenka pažvelgti į ministrų kabinetą, kuriame ekonomikos plėtros ir prekybos ministro postas atiteko lietuviui Aivarui Abromavičiui, o finansų ministre tapo iš JAV atvykusi Natalie Jaresko.

Kijevas, tiksliau, bent jau pats P.Porošenka, yra įsitikinęs, jog užsieniečiais iš Vakarų praskiesta vyriausybė ne tik aiškiai pademonstruos, kad Ukraina nusigręžia nuo Rusijos ir atsisuka į Vakarus, bet ir padės pritraukti Vakarų paramos įgyvendinant esmines reformas bei sumažins korupciją – juk nauji veidai niekaip nesusiję su korumpuotais iki šiol Ukrainą valdžiusiais oligarchais.

Visame šiame kontekste P.Porošenka M.Saakašvilį visuomenei pristatė kaip žmogų, turintį didžiulę dešimties metų patirtį nukreipiant Gruziją Vakarų link ir įgyvendinant radikalias valdžios reformas.

Ir tai nepaneigiamas faktas. Būtent M.Saakašvilio nuopelnas yra tai, kad Gruzija buvo atsidūrusi tarp dešimties valstybių, kuriose, Pasaulio banko vertinimu, yra geriausios sąlygos plėtoti verslą.

Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Konradas Pavlikas Gruziją vadina vienu ryškiausių pažangos pavyzdžių pasaulyje. „Iš korumpuotos ir neefektyvios valstybės Gruzija per stebėtinai trumpą laiką iš esmės reformavosi ir pasiekė puikių rezultatų“, – teigia K.Pavlikas, turėdamas omenyje būtent M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu padarytą Gruzijos pažangą.

Ypač ši pažanga imponuoja, palyginti su šiuo metu Gruziją ištikusiu nuosmukiu. „The Economist“ duomenimis, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos Gruzijos ekonomikai sudavė itin skaudų smūgį. Vien Gruzijos eksportas šiemet smuko maždaug trečdaliu, nuvertėjo šalies valiuta, sumažinta ekonomikos augimo prognozė. O matydamas šiuos procesus naujasis Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis pamynė išdidumą ir į svarbius postus paskyrė kai kuriuos M.Saakašvilio laikų politikus, tuo dar kartą patvirtindamas, kad M.Saakašvilio sėkmė Gruzijoje nebuvo atsitiktinė.

Nepasiteisino ir naujosios Gruzijos valdžios pozicija, kad su Rusija naudinga palaikyti kuo draugiškesnius santykius ir kad M.Saakašvilio konfrontacija su Maskva buvo didžiausia klaida, ką jau kalbėti apie skaudžiąją tos konfrontacijos pasekmę – karą. Šiuo metu diplomatiniu lygiu Tbilisio ir Maskvos santykiai tikrai atrodo kur kas šiltesni. Tačiau klydo tie, kurie manė, kad diplomatinis atšilimas reikš atšilimą ir politikoje. Maskvai tai ne motais. Vasario mėnesį Rusija patvirtino 145 mln. JAV dolerių paramą Abchazijai, po poros dienų pasirašė naują susitarimą su Pietų Osetija, po kurio vėl kilo kalbų apie galimą šios teritorijos aneksiją.

P.Porošenkai Ukrainos atveju svarbiausi atrodo M.Saakašvilio nuopelnai restruktūrizuojant Gruzijos policiją ir pasienio tarnybą. Tad jis išreiškė viltį, kad M.Saakašviliui Odesoje irgi puikiai seksis susidoroti su klestinčia korupcija ir kyšininkavimu svarbiausiose tarnybose.

Beje, M.Saakašviliui nereikės pradėti nuo nulio. Jis ketina įgyvendinti tautietės Ekos Zguladzės, einančios Ukrainos vidaus reikalų ministro padėjėjo pareigas, bandomąjį policijos reformos projektą, kuriuo siekiama pažaboti šioje institucijoje klestinčią korupciją.

P.Porošenka, regis, nuoširdžiai tiki, kad tai įmanoma. Pristatydamas visuomenei M.Saakašvilį, Ukrainos prezidentas pareiškė: „Michailas yra žinomas tuo, kad neįmanoma padaro įmanomu.“ Pats M.Saakašvilis, kreipdamasis į margą Odesos regiono visuomenę, kurioje išsitenka ukrainiečiai, rusai, žydai, bulgarai ir kiti, pareiškė, jog procesas bus ilgas, tačiau labai svarbu pradėti siekti, kad Odesa taptų Juodosios jūros sostine.

Procesas trumpas tikrai nebus, nes Odesa yra nepaprastai traumuota. Užtenka prisiminti vien pernai gegužę ją sukrėtusį gaisrą profsąjungų rūmuose. Priminsime, kad tragedija prasidėjo nuo konflikto tarp aktyvistų, nusiteikusių prieš Euromaidaną, iš vienos pusės, ir Odesos bei Charkovo futbolo klubų fanų ir radikalų iš „Dešiniojo sektoriaus“, taip pat Euromaidano aktyvistų – iš kitos. Galiausiai ginkluoti radikalai užvijo šalies federalizacijos šalininkus į profsąjungų rūmų pastatą, užblokavo išėjimus ir padegė. Tada žuvo 48 žmonės, nukentėjo dar apie 170.

Odesos gyventojai iki šiol tebejaučia nerimą dėl galimų Ukrainos pajėgų susirėmimų su separatistais, o visoje srityje klesti radikalios nuotaikos. Vien šį pavasarį apie 60 Odesos gyventojų buvo areštuoti už separatistinės veiklos skatinimą ir smurto kurstymą. Suskaičiuoti 32 sprogimai įvairiose miesto viešosiose vietose – nuo traukinių stoties iki bankų ir aikščių.

O kur dar klestintys oligarchai, kurių nesutarimų aukomis tampa paprasti gyventojai. Štai kovo mėnesį iš Dniepropetrovsko srities vadovo pareigų P.Porošenkos sprendimu pašalinus Igorį Kolomoiskį ir perdavus šį postą kaimyninės Zaporožės srities gubernatoriui Valentinui Rezničenkai (abu jie oligarchai, nepasidaliję įtakos naftos kompanijose), Odesos gatvėse neliko privačių karinių grupuočių, kurias I.Kolomoiskis finansavo darydamas paslaugą savo sąjungininkui, Odesos srities gubernatoriui Igoriui Palicai.

Galbūt kaip tik dėl Odesoje tvyrančios netvarkos M.Saakašvilis yra ne tokia jau prasta kandidatūra. Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministras A.Abromavičius – vienas didžiausių jo rėmėjų, įsitikinusių, kad Odesoje reikalingas geležinis kumštis. „Tik radikaliomis priemonėmis galima pasiekti tikslą. Prezidentas pasielgė išmintingai. Mes turime jį palaikyti. Įprastos priemonės neveiksmingos, o laikas senka“, – įsitikinęs A.Abromavičius.

M.Saakašvilio kritikai jo galimybėmis abejoja. Juk M.Saakašvilis Gruzijoje reformas įgyvendino iki konflikto su Rusija, o Ukrainoje šiuo metu – pats konflikto įkarštis. Be to, gruzinai juo pasitikėjo, o štai Ukrainoje M.Saakašvilio, kaip šeimininko, statusas kelia didelių abejonių.

Be to, Gruzijoje jam irgi sekėsi tik tol, kol nepasuko savotiškos saakašviliškos diktatūros link. Prieš pat jo karjeros Gruzijos politikoje pabaigą Eduardas Ševardnadzė pareiškė, esą M.Saakašvilis buvo ir lieka gudrus vyrukas, tačiau politikoje jis virto diletantu ir veda Gruziją į diktatūrą.

Ką jau kalbėti apie M.Saakašviliui būdingą pasipūtimą (save jis yra palyginęs su Atatiurku ir net Charles’iu de Gaulle“iu), kuris, jeigu buvęs Gruzijos prezidentas taptų pranašu svetimame krašte, gali pasireikšti dar keistesnėmis formomis. P.Porošenka visa tai supranta. Galbūt iš to turės ir naudos, pavyzdžiui, „diktatūriškas“ valdymas Odesoje gali padėti P.Porošenkai įtvirtinti regioninę valdžią ir pakirpti sparnus separatistams.

Vis dėlto svarbiausia jam, matyt, yra tai, kad M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi yra žinia Rusijai. Joje aiškiai sakoma, kad Ukraina pasiryžusi eiti į Vakarus, o su Rusija jokių reikalų turėti neketina.

Rima Janužytė

Scanpix

Nešvarioji diplomatija. Ką tik nugriaudėjęs FIFA skandalas – tik ledkalnio viršūnė. Jo papėdėje – viso pasaulio valstybes apraizgęs korupcijos tinklas.

Šveicarijos policija dėl JAV pareikštų kaltinimų korupcija suėmė kelis aukštus Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) pareigūnus. Jiems pareikšti kaltinimai dėl bene du dešimtmečius besitęsiančios korupcijos, be kurios, kaip įtariama, neapsieita tiek renkant pasaulio futbolo čempionato šeimininkus, tiek sudarant sandorius dėl varžybų transliacijų.

Tarp pareikštų kaltinimų – pinigų plovimas, reketavimas bei sukčiavimas. JAV įtaria, kad FIFA pareigūnai nuo 1990-ųjų galėjo paimti 100 mln. dolerių vertės kyšių. „JAV Niujorko Rytų apygardos prokuratūra tiria šiuos individus dėl įtarimų ėmus kyšius nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios iki dabar. Įtariamieji kyšininkavimu – sporto žiniasklaidos ir reklamos firmos, tyrimo duomenimis, galbūt mokėjo futbolo funkcionieriams, FIFA delegatams ir kitiems žemesnio lygio FIFA organizacijų atstovams, pinigų sumas, viršijančias 100 mln. dolerių. Mainais, įtariama, jie gaudavo futbolo turnyrų Lotynų Amerikoje žiniasklaidos, rinkodaros ir rėmimo teises. Kaip teigiama JAV paraiškoje, šie nusikaltimai buvo organizuoti ir rengiami JAV teritorijoje, o mokėjimai atliekami per JAV bankus“, – teigia šveicarų pareigūnai.

Tiesa, FIFA prezidentas Josephas „Seppas“ Blatteris ne tik nepateko tarp įtariamųjų, bet ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. 79-erių metų šveicaras pareiškė, kad jo paties dėl pastarųjų įvykių kaltinti negalima, nes jis negalįs nuolat stebėti kiekvieno pareigūno. Užtat įtariamųjų laukia labai dideli nemalonumai. Tarp tokių minimi FIFA viceprezidentas Jeffrey Webbas bei kiti FIFA darbuotojai: Eugenio Figueredo, Jackas Warneris, Eduardo Li, Julio Rocha, Costas Takkas, Rafaelis Esquivelis, José Maria Marinas ir Nicolás Leozas.

Vis dėlto daug analitikų mano, kad šie asmenys – tik atpirkimo ožiai, ir sunku patikėti, kad vadovas nežinojo to, kas du dešimtmečius badė akis net nepriklausomiems stebėtojams. Juk FIFA, ko gero, dažiau nei bet kuri kita pasaulinio lygio organizacija buvo kritikuojama, kad skirstydama lėšas vengia skaidrumo, o jos sprendimai dažnai pakurstydavo kalbas apie nešvarius sandorius.

Beje, reikia pabrėžti, kad FIFA – ne tik galinga sporto organizacija, bet ir stambi finansinė bendrovė, kurią galima palyginti su didžiausiais pasaulio bankais. Savo rezervuose ji turi sukaupusi 1,5 mlrd. dolerių, o organizacijos pajamos 2011–2014 m. sudarė 5,7 mlrd. dolerių.

Organizaciją sudrebinęs skandalas, žinoma, jos nenuskurdins, nors kai kurie svarbūs FIFA rėmėjai, tokie kaip „Visa“, „Coca-Cola Co“, „Adidas“ ir kiti, pareiškė nepasitikėjimą organizacija ir svarstys dėl tolesnio bendradarbiavimo.

Vis dėlto svarbiau tai, kad šis korupcijos skandalas išjudino tylų ledkalnį ir galbūt pakeis daugelį dešimtmečių pasaulyje galiojančią korumpuotą sistemą, kurioje veikia ne tik viešos organizacijos ar privatūs asmenys, bet ir valstybės. Juk su FIFA, kaip įtariama, nešvarius sandorius sudarė ne tik geresnių sąlygų siekusios kompanijos, bet ir tokios valstybės, kaip Rusija bei Kataras. Pirmoji tikriausiai paklojo nemenką sumelę, kad 2018 m. joje būtų surengtas pasaulio futbolo čempionatas, antrasis tokio renginio šeimininko teises, jei pasitvirtins įtarimai, nusipirko 2022-iesiems.

Šveicarijos federalinė prokuratūra, pradėjusi baudžiamąjį tyrimą dėl FIFA veiksmų suteikiant teisę organizuoti pasaulio čempionatus Rusijoje ir Katare, apklaus bent 10 FIFA tarybos narių, tarp kurių atsidūrė ir Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko.

Beje, 2010 m. priimtas sprendimas pasaulio futbolo čempionatus rengti Rusijoje bei Katare nuo pat pradžių buvo prieštaringas. Viena vertus, pirmą kartą savo istorijoje FIFA iš karto paskelbė du čempionato šeimininkus: Rusija laimėjo prieš jungtinę Ispanijos ir Portugalijos kandidatūrą bei Angliją, o Kataras per rinkimus įveikė JAV.

Tuomet fanai, komandos bei varžybų transliuotojai labiausiai buvo šokiruoti dėl Kataro laimėjimo. Atrodė keista, kad žaidėjams teks rungtis tvyrant milžiniškam karščiui, o konservatyviuose musulmonų stadionuose nebus parduodamas alus. Tačiau dar keistesnis toks sprendimas atrodė dėl to, kad 2010 m. Kataras dar neturėjo nė vieno stadiono.

Nors Rusijos pergalė tuomet neatrodė tokia prieštaringa kaip Kataro, Rusijos veiksmai Ukrainoje situaciją netrukus pakeitė. Vis dėlto dar balandį Rusijoje viešėjęs FIFA vadovas J.Blatteris pareiškė, jog „niekas nesukliudys Rusijai suorganizuoti geriausio pasaulio futbolo čempionato“. O dabar nieko nestebino, kad jo kandidatūrą FIFA prezidento rinkimuose uoliai rėmė Vladimiras Putinas.

Pati Rusija kaltinimus kokia nors korupcija, žinoma, neigia ir šią istoriją vadina JAV sąmokslu, siekiant pakenkti Maskvos reputacijai, bei mėginimu išplėsti savo jurisdikciją į kitas valstybes. Ir, matyt, toliau dirba čempionato klausimu, nes net FIFA sudrebinęs skandalas iš Rusijos greičiausiai neatims teisės po trejų metų surengti šią didžiulę ir daug pinigų pritrauksiančią sporto šventę.

Tačiau pastarasis skandalas – tik viena mažytė Rusijos korupcijos dėlionės dalelė.

Tokios pat smulkmenėlės – ir Kremliaus lėktuvų parkas, vertas milijardo dolerių, ir į V.Putino parankinių kišenes nusėdęs trečdalis Sočio olimpinių žaidynių biudžeto, siekusio 51 mlrd. dolerių. Tik nereikšmingos detalės yra paties V.Putino jachtos ar vila už milijardą. Visa tai nieko nestebina ir beveik nieko nepiktina. Rusija tiesiog tuo gyvena, tuo kvėpuoja, o kai kada atrodo – ir mėgaujasi tuo bei didžiuojasi.

Pernai metų pabaigoje tarptautinės organizacijos „Transparency International“ sudarytame korupcijos suvokimo indekse Rusija surinko 27 balus ir užėmė 136 vietą iš 175 pasaulio šalių, o lyginant su 2013 m. nukrito per devynias pozicijas ir šiuo metu yra greta tokių šalių, kaip Nigerija, Libanas, Kirgizija, Iranas ir Kamerūnas. Negana to, pelno nesiekiančios JAV organizacijos „Trace“, kuri įmonėms padeda išvengti korupcijos pinklių, vadovė Alexandra Wrage sako, kad net Nigerija jai kelia daugiau pasitikėjimo nei Rusija, ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Indija ar Kinija. Ir štai kodėl.

Rusijos ir kitų besivystančių rinkų korupcijos lygio vertinimą atlikusi „Trace“ savo išvadose Kiniją apibūdina kaip apverstą piramidę, nes čia labiausiai korumpuoti yra aukščiausi valdžios sluoksniai. Situacija Indijoje – visiškai priešinga: ten daugiausiai kyšių duodama žemiausios grandies pareigūnams, o vadovų munduras lieka bent jau apyšvaris. Na, o Rusijoje kyšius duoda visi ir visiems – kiekvienais metais šioje šalyje kyšiams išleidžiama 300 mlrd. dolerių. Net pats Rusijos centrinis bankas yra suskaičiavęs, kad, pavyzdžiui, du trečdaliai 2012 m. iš Rusijos išplaukusių 56 mlrd. dolerių susiję su neteisėta veikla – kyšiais, narkotikų prekyba, mokesčių vengimu. O kokia yra tikroji į užsienį kyšių pavidalu išplaukianti suma, neįmanoma pasakyti, bet, ko gero, oficialiąją statistiką reikia padauginti iš dešimties.

„Rusija yra vientisas blokas, korupcija čia klesti visais lygiais. Žvelgiant iš teisinės pusės, čia tvyro visiško nebaudžiamumo atmosfera. Niekas nesiima kovoti su kyšininkavimu nei mažiausiuose, nei didžiausiuose valdžios kabinetuose“, – konstatuoja A.Wrage.

Kova su korupcija Rusijoje tik imituojama – labai dažnai oficiali Rusijos vyriausybės kova su kyšininkavimu tėra parodomasis procesas, o realią kovą su šia problema vykdo tik įvairios nepriklausomos organizacijos. Būtent jos, taip pat ir V.Putino oponentai, yra pagrindiniai šaukliai, iš kurių galima nugirsti nuotrupų apie korupcinius Rusijos reikalus.

Kaip analitiniame naujienų portale ~hvylia.net~ rašo Sergejus Daciukas, korupcija jau seniai nebėra vien tik Rusijos vidaus reikalas – ji išsiveržė į plačiuosius vandenis ir tapo pasauline problema. O tai, kad Vakarų politikai ir pasaulio verslo elitas nesuvokia šios problemos masto, kelia net pasaulinio karo grėsmę. „Mėginimas dozuoti informaciją, susijusią su korupcijos skandalais, Vakarų žiniasklaidai leis tik trumpam pristabdyti šį procesą“, – nuogąstauja apžvalgininkas.

Jis pabrėžia, kad tiek vidinės, tiek pasaulinės korupcijos Rusijoje esmė yra vadinamieji „blogi pinigai“. Šis primityvus posakis iš tiesų reiškia nuolat minimaliomis pastangomis gaunamas didžiules lėšas, kuriomis be jokios kontrolės siekiama netinkamų tikslų. Jei kalbėtume konkrečiau, „blogi pinigai“ yra lėšos, kurias Rusijos verslo elitas drauge su korumpuotu politiniu elitu uždirba iš energijos pardavimo. Už „blogus pinigus“ įsigyjami didžiuliai Rusijos oligarchų turtai. „Blogi pinigai“ leidžiami valdžiai palaikyti. „Blogi pinigai“ leidžiami imperinėms Rusijos ambicijoms kare prieš Gruziją ir Ukrainą. „Blogais pinigais“ paperkamos politinės partijos ir politikai visame pasaulyje, o mainais šie užsimerkia prieš tokias Rusijos ambicijas. Nedidelė dalis „blogų pinigų“ išleidžiama ir Rusijos piliečiams papirkinėti, kad šie netrukdytų oligarchų verslui ir politinei valdžiai.

Kovo mėnesį Garis Kasparovas interviu Ukrainos televizijos kanalui „1 + 1“ pareiškė, kad egzistuoja tam tikras socialinis susitarimas tarp Rusijos valdžios ir piliečių: geresnės gyvenimo sąlygos mainais už pilietines teises ir laisves. Pasak G.Kasparovo, Rusijos prezidento režimas perka lojalumą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.

Be to, esą galima konstatuoti, kad Rusijos korupcija tapo svarbiu Vakarų politikos išsigimimo veiksniu. G.Kasparovo nuomone, Rusijos korupcija nelyginant rūdys ėmė ėsti Vakarų finansų institucijas. Ir viskas tik todėl, kad Vakarų lyderiai neįvertino korupcijos masto Rusijoje, – jis įveikė Vakarų demokratines institucijas ir jų politiką Rusijos atžvilgiu. Be to, Rusijos korupcija ima kenkti ne tik Vakarų finansų, bet ir valdžios institucijoms ir net Vakarų įmonėms.

Kaip antrina portalas „Politico“, įrodymai – po ranka. Rusijos elito atstovai viską, kas jiems brangu, laiko Europoje – nekilnojamojo turto ar sąskaitų bankuose pavidalu. Teoriškai ši Rusijos grietinėlė pažeidžiama: ES galėtų užversti rusus tyrimais dėl pinigų plovimo ir vizų draudimais. Bet rusai jau senokai įsitikino, kad europiečiai nesugeba priimti net ko nors panašaus į JAV galiojantį Sergejaus Magnickio įstatymą, draudžiantį daliai Rusijos pareigūnų atvykti į Ameriką.

Kai Rusijos kariai 2008 m. pasiekė Gruzijos sostinės Tbilisio priemiesčius, pranešimų ir pasipiktinimo nestigo. Bet niekas nė necyptelėjo apie rusiškus milijardus Vakaruose. Kai Rusijos opozicionieriai buvo užversti tiesiog juokingais kaltinimais, ES ėmė skelbti susirūpinimo kupinus laiškus, bet vėlgi apie Rusijos turtus Senajame žemyne net neužsiminė. „Kremlius įsitikinęs, kad Rusija dabar žino purvinas Europos paslaptis“, – rašo „Politico“.

Rusija dabar tiki, kad Briuselis tik kalba apie žmogaus teises, bet iš tiesų jomis nebesirūpina. Esą Europą valdo politikai, kurių moralė – kaip liūdnai pagarsėjusių ribotos rizikos fondų vadovų: bet kokia kaina užsidirbti, o „bloguosius pinigus“ pasidėti sąskaitose užjūryje.

Didžiąją dalį šių pinigų sumoka rusai. Tačiau vietoj bausmių dėl šių pinigų rusų oligarchams Londone britų bankininkai tiesia raudonus kilimus.

Dar detaliau Vakaruose veikiančios rusiškos korupcijos priežastis nagrinėja ekonomistas Sergejus Gurijevas, tapęs „Jukos“ veiklos Rusijoje liudininku. Jo nuomone, anksčiau Vakarai Rusijos korupciją vertino kaip kažką bent iš dalies naudinga, beje, ne tik teisininkams ir advokatams Londone, – bet ir kaip atgrasymo priemonę, kuri sulaikytų Rusijos režimą nuo izoliacijos ir padėtų išvengti jos agresijos. „Kai kurie Vakarų politikai manė taip: kadangi Rusijos politikai disponuoja sąskaitomis užsienio bankuose, o jų vaikai lanko Vakarų mokyklas, tai taps garantu, kad Rusija išliks civilizuoto pasaulio dalimi. Tačiau visa tai nesuveikė“, – konstatuoja S.Gurijevas.

S.Daciukas įsitikinęs, kad galiausiai korupcija pakenkė ir pačios Rusijos ekonomikos augimui, o juk būtent tai buvo V.Putino legitimumo šalies viduje pagrindas. Iki 2014 m. visi ekonomikos augimo ištekliai buvo išsemti, o reformoms, kurios būtų galėjusios situaciją bent kiek pagerinti, prieštaravo korumpuotas Rusiją valdantis elitas.

„Žmonės, kurie anksčiau jam sakė – tu valdyk, kaip nori, o mes už tai gauname pajamų ir vartojimo augimą, ėmė abejoti putininio režimo esme. Taigi V.Putinui teko ieškoti kito savo legitimumo šaltinio ir kito būdo išsaugoti populiarumą. Juo tapo svetimos teritorijos užgrobimas“, – teigia S.Daciukas.

Jo nuomone, atskaitomybės neegzistuojančiai pilietinei visuomenei nebuvimas ir rusiškos korupcijos keliamos grėsmės nuvertinimas dabar Rusijos valdžiai leidžia kurti blogį – griauti egzistuojančią pasaulio tvarką dėl didesnės korumpuotos įtakos.

Beje, perprasti rusiškos korupcijos schemą nesudėtinga. Jeigu viena ar kita valstybė yra sudedamoji pasaulio tvarkos dalis, tuomet kitų valstybių santykis su ja remiasi interesų visuma. Tačiau kai Rusija pradeda griauti pasaulio tvarką, savo kailiu patirdama sankcijas iš tų šalių, kurios už tą tvarką atsako, valstybinė lojalumo Rusijai sistema tampa jos korupcijos sistema.

Paprastai kalbant, S.Daciukas teigia, kad korumpuotos šalys yra tos, kurios pasisako už sankcijų Rusijai panaikinimą, nepaisydamos solidarios ES ir JAV pozicijos. Taip pat ir tos, kurių vadovai gegužės 9-ąją vyko į Maskvą paminėti Pergalės dienos, nepaisydamos pastaraisiais metais nusistovėjusios pozicijos to nedaryti.

Remiantis šia prielaida, korupcijos su Rusija saitais galima įtarti nemažai Europos valstybių: Austriją, Vengriją, Italiją, Kiprą, Čekiją, Slovakiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją. Iš dalies korumpuotos (t.y. korumpuotos tik kai kurios politinės jėgos) gali būti ir Prancūzija, Vokietija bei Suomija.

Suomijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių politikai ar verslo atstovai nuo pat pradžių atvirai aiškino, kad „ieškos būdų“ išlaikyti ekonominius santykius su Rusija apeidami sankcijas, ir šiuos savo žodžius įgyvendino nepriekaištingai.

Pavyzdžiui, pagrindinė Suomijos pieno produktų gamintoja „Valio“ sankcijų, galima sakyti, net nepajuto: Rusija šiai bendrovei uždegė žalią šviesą tiekti Rusijos rinkai pieną be laktozės. Beje, šios bendrovės per metus Rusijai eksportuojamo pieno be laktozės vertė sudaro maždaug tiek pat, kiek per metus į Rusiją įvairios pieno produkcijos išveža visos Lietuvos įmonės kartu sudėjus. Tad nieko nestebina, kad Suomijos politikai nesivaržydami vadina ES sankcijas Rusijai nesusipratimu, kurio Europa šiuo metu finansiškai negalinti sau leisti.

Prisiminkime, kaip, vos paskelbus sankcijas Rusijai, Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico puolė ginti su Rusija susijusių interesų, visu balsu šaukdamas, kad ketvirtadalis Slovakijoje pagaminamų automobilių keliauja į Rusijos Federaciją, tad esą galima tik įsivaizduoti, kokį katastrofišką poveikį sankcijos turės automobilių pramonei ir kokį pavojų tokie sprendimai kels ekonomikai bei žmonėms.

Tą patį šaukte šaukė Vengrijos vyriausybė, pasirašiusi sutartį su Rusija dėl jos atominės elektrinės Pakše rekonstrukcijos, ar Čekija, kurios prezidentas Milošas Zemanas gegužės 9-ąją buvo tarp V.Putinui malonią kompaniją sudariusių Vakarų vadovų.

Beje, šioje vietoje verta paminėti ne vien Vakarus, bet ir Kiniją. Nors jai nė motais skausmingi Vakarų prisiminimai iš Antrojo pasaulinio karo laikų, tačiau Kinijos lyderio Xi Jinpingo draugija Gegužės 9-osios renginiuose V.Putinui buvo ne tik maloni, bet ir naudinga. Kur nauda, ten, žinoma, ir pinigai. O kur rusiški pinigai, ten neapsieinama ir be korupcijos. Kinijos žiniasklaida apie tai tyli, Rusijos – rašo nenoriai, tačiau kai kurie nepriklausomi šaltiniai vis dėlto užsimena apie keistą „meškos ir drakono“ sąjungą.

Nekalbėsime apie politinius motyvus, pavyzdžiui, kad Rusijai Kinija reikalinga siekiant bent truputį sustiprinti savo įtaką, o Kinijai rusiška meškutė yra puiki atsvara JAV. Šie motyvai, žinoma, svarbūs, tačiau yra ir grynai pragmatinių reikalų. Tarkime, Rusija kaip įmanydama siekia iškišti savo gamtinius išteklius Kinijos pramonei. Kinija laukia, kada galės Rusijai pardavinėti savo karinę techniką, pavyzdžiui, laivus „Type 054A“.

Beje, keli įspūdingi sandoriai jau įvyko. Rusijos energetikos milžinė „Gazprom“ ir „China National Petroleum Corp“ (CNPC) praėjusių metų gegužę pasirašė sutartį, pagal kurią Rusija ateinančius tris dešimtmečius Kinijai kasmet parduos 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, o šios nuo 2018 iki 2030 m. galiosiančios dujų tiekimo sutarties vertė – 400 mlrd. dolerių.

Dujos bus tiekiamos naujuoju dujotiekiu, sujungsiančiu Sibiro dujų telkinius tiesai su Kinijos vartotojais, – to pareikalavo Kinija, apsidraudusi nuo galimo dujų nukreipimo kur nors kitur.

Be to, deramasi ir dėl dar maždaug 30 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų per metus. Ir nors atrodytų, kad šie sandoriai – nepaprastai naudingi abiem pusėms, daug klausimų kelia, pavyzdžiui, dujų kaina. Mat Rusija ne tik savo lėšomis pastatys didžiąją dujotiekio atkarpą, bet ir parduos dujas pigiau savikainos, tai yra maždaug po devynis dolerius už milijoną britų terminio vieneto (BTU), kuriuos dabar Kinija moka už Turkmėnijos dujas, nors mažiausia Rusijos siūlyta kaina buvo maždaug 9,67 dolerio už milijoną BTU.

Jei remsimės S.Daciuko teorija, toks sandoris – neabejotinas aukščiausiu lygiu veikiančio korupcijos tinklo įrodymas. Bet ne vienintelis. Ir čia vėl grįžkime prie Vakarų.

Korupciją, pasak S.Daciuko, išduoda ir vienos ar kitos šalies lyderių pasisakymai Ukrainos ir Rusijos konflikto klausimu (šiuo atveju į akis krinta Italijos pozicija) arba valdžios pozicija dėl korupcinių Rusijos verslo interesų (prisiminkime Austrijos teismo sprendimą dėl Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo, daugelį metų atstovavusio Rusijos interesams pasaulinėje energijos gamintojų rinkoje).

D.Firtašo pavyzdys – išties įtikinamas. Austrijos teismas atsisakė išduoti D.Firtašą JAV, kur jam pareikšti įtarimai korupcija. Teismo nepaveikė net paties D.Firtašo parodymai, nors jis atvirai pasakojo apie korupcinį sandėrį su dabartiniu Ukrainos prezidentu, po 2013–2014 m. įvykių siekiant sutrukdyti į valdžią grįžti Julijai Tymošenko.

Beje, mums, lietuviams, Austrijos ryšiai su Rusija įtarimų kelia dar nuo Michailo Golovatovo sulaikymo laikų. Tuomet, nepaisydami Lietuvos prašymo išduoti KGB būriui „Alfa“ vadovavusį įtariamąjį Sausio 13-osios byloje, Austrijos pareigūnai leido jam išvykti. Nors pas mus apie tai buvo diskutuojama tik neoficialiuose pokalbiuose, Latvijos teisingumo ministras Aigaras Stokenbergas tuomet aiškiai pasakė, kad tokį Austrijos sprendimą lėmė ne kas kitas, kaip „Rusijos investicijos“.

Vis dėlto svarbiausia tarptautinės Rusijos korupcijos dedamoji Europoje – prekyba energijos ištekliais, kurią Ukrainos laikraštis „Savaitės veidrodis“ pernai pavadino „Gazokratijos pergale prieš demokratiją“. Žurnalistų atlikto tyrimo išvados skelbė, kad „lanksti Europos sąžinė“ nuo sankcijų apsaugo bene 70 proc. Rusijos pajamų, nors būtent Rusijos kainų politika į Europą eksportuojamoms dujoms labiausiai kalta dėl Europos ekonomikos stagnacijos. Rusijos energetinės korupcijos ašimi buvo įvardyta Berlynas–Ciurichas–Europa.

Beje, tyrimo autorių nuomone, Europos dujų korupcija jau seniai yra ne vien atskirų Europos valstybių reikalas – ji esą apraizgiusi net svarbiausias ES institucijas. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys, kad Europos Komisija jau seniai nebereikalauja iš Rusijos, kad būtų užtikrinta gamtinių dujų tranzito iš Centrinės Azijos į Europą laisvė, nors būtent tai turėtų būti Rusijos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje sąlyga. „O kam tai daryti, jei Centrinės Azijos dujos pateka į ES pagal „elegantišką šveicarišką schemą“, – rašoma publikacijoje. Turimas omeny dujų perpardavimas ir manai – vietoj Centrinės Azijos dujų eina rusiškos.

Tiesa, tyrimo autoriai guodžia, kad globalios Rusijos korupcijos priešnuodis yra JAV. Tačiau užtenka prisiminti urano rūdos sandorių skandalą, į kurį neseniai įsivėlė Clintonų šeimos fondas, ir tampa aišku, kad Rusijos korupcija siekia ir už Atlanto, o ten apraizgo net politinį elitą.

2013 m. Rusijos kompanijai „Rosatom“ perėmus į savo kontrolę Kanados bendrovę, turinčią teisę išgauti uraną nuo Centrinės Azijos iki pat Amerikos vakarų pakrantės, Rusijos spauda trimitavo apie milžiniško masto pergalę, skelbdama, kad Rusijos branduolinė energetika užkariauja pasaulį. O „The New York Times“ atliktas žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad Rusijos bandymas užvaldyti urano gavybos rinką buvo susijęs su Clintonų šeimos fondu.

Manoma, kad su šiuo fondu susiję asmenys padėjo V.Putinui paversti Rusiją didžiausia pasaulyje urano tiekėja. Juolab kad būtent Kanados urano gavybos bendrovės atstovai buvo vieni dosniausių Billo Clintono ir jo šeimos fondo rėmėjų. Tie patys žmonės vėliau pardavė Rusijai bendrovę, pavadintą „Uranium One“. Kartu su milžiniškais urano klodais Kazachstane Rusija gavo ir penktadalį JAV urano produkcijos.

Turint omenyje, kad B.Clintonas – ne tik buvęs JAV prezidentas, bet ir, ką gali žinoti, gal ir būsimos prezidentės vyras, ši istorija liudija, jog viena yra kalbėti apie mėginimus visose įmanomose srityse riboti Rusijos įtaką, o visai kas kita – iš tiesų ją riboti.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kovą su Rusijos korupcija. Regis, net tarptautiniu mastu vykstanti kova su korupcija yra tik parodija. Net Jungtinių Tautų konvencija kovai su korupcija parašyta lyg specialiai Rusijai. Pirmoji šios konvencijos nuostata byloja, kad su korupcija privalo kovoti valstybės. Tačiau kaip kovoti, jei Rusijos korupcijos schemoje dalyvauja net JAV ar Kinija. Pirmojoje tai bent jau vertinama neigiamai, o štai Kinijoje Rusijos niekas nelaiko pernelyg dideliu blogiu, su kuriuo reikėtų kovoti.

Netgi priešingai – šios šalys tampa partnerėmis ne tik tiesdamos dujotiekius ir apsikeisdamos ginklais, bet ir… išvien kovodamos su korupcija. Mums galbūt kelia juoką, tačiau gegužės pradžioje Rusija ir Kinija pasirašė kovos su korupcija deklaraciją. Joje teigiama, kad Kinijos generalinio štabo komitetas ir Antikorupcijos tarnyba bendradarbiaus su V.Putino administracija kovoje su korumpuotaisiais.

Skamba taip pat, kaip, ko gero, skambėtų kokios Šveicarijos ir Liuksemburgo deklaracija išvien kovoti su šalyse gyvenančiais milijonieriais.

Rima Janužytė

Korupcijos suvokimo indeksas

Su kuo lygiuojasi Rusija?

Vieta      Šalis      Indeksas

136        Kamerūnas  27

136        Iranas     27

136        Kirgizija  27

136        Libanas    27

136        Nigerija   27

136        Rusija     27

142        Komorai    26

142        Uganda     26

142        Ukraina    26

145        Bangladešas           25

145        Gvinėja    25

145        Kenija     25

145        Laosas     25

145        Papua Naujoji Gvinėja 25

Šaltinis: „Transparency International“

Scanpix

Finansai. Kaip bankrutuoti daugybę kartų iš eilės, prasiskolinti pusei amžiaus į priekį ir vis tiek neiškristi iš ratų, į kuriuos pats kaišioji pagalius, atsakyti gali tik tai savo kailiu patyrusi Graikija.

Prieš porą savaičių vienas neprisistatęs Europos Komisijos pareigūnas regioniniam Vokietijos verslo laikraščiui „Handelsblatt“ prasitarė manantis, jog tikėtis, kad Graikija iki gegužės 12 d. sukrapštys 750 mln. eurų, kuriuos iki šios datos privalo sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), yra visiškas absurdas. Na, nebent Europos centrinis bankas leistų pasiskolinti iš skubiosios pagalbos rezervo (paprastai sakant, paimti „greitąjį kreditą“), o tai savaime būtų dar absurdiškesnis dalykas.

Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Jau po kelių dienų Graikijos premjeras Alexis Tsipras parašė konfidencialų, tačiau netrukus pagarsintą laišką TVF vadovei Christine Lagarde, kuriame prisipažino, kad Graikija pinigų įmokai tikrai neturi. Savo ruožtu Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis (beje, irgi raštu) pareiškė, kad tolesni šalies skolų mokėjimai atrodo neįgyvendinami, todėl arba Graikijos skolos grąžinimas Europos centriniam bankui (ECB) turėtų būti atidėtas, arba turi būti leista pasinaudoti trumpalaikiu kreditu (angl. T-bill).

Atidėliojimų grafomanai iš Graikijos nesulaukė, tačiau skubiosios pagalbos rezervo langelyje gavo šiek tiek grynųjų: Graikija būtent iš minėto rezervo paėmė 650 mln. eurų, o likusią sumos dalį surinko, iš kur tik galėjo, ir sumokėjo įmoką likus dienai iki galutinio termino.

Tačiau užgesinus vieną degantį mokėjimą jau reikia pradėti galvoti, ką daryti su tolesniais. Juk pagal numatytą skolų grąžinimo grafiką vien per birželį Graikija turi grąžinti dar 1,5 mlrd. eurų Tarptautiniam valiutos fondui, o liepą ir rugpjūtį – 3 mlrd. eurų Europos centriniam bankui.

Tačiau kas esant šiai situacijai yra blogasis veikėjas, o kas – auka? „Financial Times“ apžvalgininkas Peteris Spiegelis šią operaciją pavadino antiortodoksine transakcija – juk TVF paskolino Graikijai pinigų tam, kad ši atsiskaitytų su TVF, ir įklampino dar giliau.

Graikijos politikai žvelgia dar toliau į praeitį ir tvirtina, kad pragaištingiausias sprendimas buvo prisijungti prie euro. Esą įstoti į šią nelemtą sąjungą gali, o pasitraukti iš jos be katastrofiškų padarinių – ne.

Vis dėlto tokios užkietėjusios bankrotų meistrės, kaip Graikija, reikia gerai paieškoti ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje. Vien per pastaruosius du dešimtmečius Graikija buvo bankrutavusi net keturis kartus. O pirmasis valstybės bankroto atvejis dabartinėje Graikijos teritorijoje užfiksuotas dar IV a. pr. Kr. Tad kyla natūralus klausimas, ar tai ji daro piktybiškai ir sąmoningai, ar iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.

Faktai – išties dviprasmiški. Stodama į euro zoną Graikija klastojo finansinius rodiklius, paskui į kairę ir dešinę švaistė ES fondų lėšas, o priartėjusi prie bankroto pakraščio sulaukdavo arba skolų nurašymo, arba finansinės paramos. Šiandien Graikijoje tik ir kalbama, kad būtina išsiderėti naujas, dar geresnes skolų grąžinimo sąlygas, o kreditoriai neatmeta galimybės pratęsti skolų grąžinimo terminą net iki 2050-ųjų. Be to, priešingai nei paprastam mirtingajam, kuriam klimpstant vis giliau į skolas kreditoriai skolintų su vis didesnėmis palūkanomis, Graikijai šiandien pavyksta būti mažiausias palūkanas mokančia valstybe visoje euro zonoje.

Graikija kartais primena klasės dvejetukininką, kuris mokytojų vis ištempiamas už ausų į aukštesnę klasę, tačiau dėkingas dėl to nesijaučia, o namų darbų neruošia ne dėl to, kad nieko nemoka, o dėl to, kad pritingi ir žino, jog „praslys“.

Tačiau Graikijoje lygiai taip pat švaistomos ne tik europinės, bet ir valstybės lėšos. Pavyzdžiui, dėl išpūstų sąskaitų ligoninėse bei padirbtų kompensuojamųjų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų, tačiau nesugeba susidoroti net su šia palyginti nedidele smulkmena. Visa Europa šaiposi iš Graikijos, per neapsižiūrėjimą kartais mokančios pensijas net mirusiesiems, bet neatsiskaitančios su gyvaisiais. Nesiima Graikija ir būtinų reformų, nors ją kone jėga tai daryti verčia kreditoriai.

Tiesa, Graikija prieš kelias dienas savo kreditoriams nusiuntė naujausius pasiūlymus (tai ji daro reguliariai jau penkerius metus), siekdama išsaugoti bent viltį susitarti dėl naujos 7,2 mlrd. eurų siekiančios finansinės pagalbos.

Šios priemonės apims nuodugnų Graikijos pridėtinės vertės mokesčio peržiūrėjimą. Tikėtina, kad vietoj dabartinių trijų skirtingo dydžio PVM liks tiks du. Didysis PVM mokestis gali svyruoti tarp 18 ir 20 proc., o mažasis – tarp 8 ir 9 proc.

Tačiau TVF perspėja, kad, nepaisant gerų norų, Graikijos valdžia atšaukia net anksčiau jau pradėtas įgyvendinti reformas. Pavyzdžiui, Graikijos vyriausybė, be kita ko, svarsto palikti nepaliestą vadinamąjį solidarumo mokestį už pajamas, viršijančias 30 tūkst. eurų, ir nemažinti mokesčio 30 proc., kaip buvo padariusi buvusi šalies vyriausybė.

Be to, vyriausybė siekia grąžinti kolektyvines darbo sutartis ir nenori patenkinti institucijų reikalavimų sušvelninti apribojimus dėl masinio atleidimo iš darbo.

„Labiausiai kreditoriams nerimą kelia tai, kad Graikijos kairiųjų pažiūrų vyriausybė teigia neketinanti laužyti savo priešrinkiminių pažadų nutraukti griežto taupymo programą, nors tokie planai ir supriešino šalį su tarptautiniais jos kreditoriais“, – teigia Prancūzijos finansų ministras Michelis Sapinas, laikomas vienu svarbiausių Graikijos užtarėjų derybose su kreditoriais.

Na, o šios derybos turi būti baigtos iki birželio pabaigos. Tada ir paaiškės, ar Graikijos vangumas įgyvendinant reformas yra suderinamas su šalies išsikeltu tikslu geruoju ar bloguoju (nurašant arba atsiskaitant) atsikratyti finansinio inkaro. Juolab kad tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

Visa tai yra iš fantastikos srities ir neatrodo panašu į realią galimybę. Žiūrint iš kitos pusės, Graikija mėgsta mokslinę fantastiką. Norėdama prasimanyti pinigų, ji imasi kūrybiškų, kartais tiesiog neįtikėtinų sumanymų.

Pavyzdžiui, šalies vyriausybė pirmą kartą istorijoje paprašė visų Graikijos ambasadų ir konsulatų į Graikijos mokesčių inspekcijos sąskaitą pervesti bet kokias nepanaudotas lėšas. Dabar Graikija pareiškė parduodanti didžiausią Pirėjo jūrų uostą. Tiesa, priešingai nei prieš kelerius metus, kai nustebino sprendimu išparduoti salas,šį sykį Graikija pardavinėja ne Pirėjo miestą, o tik valstybinę jūrų uosto įmonę. Ir ne užsienio turtuoliams, o Graikijos įmonėms, tad visa tai galima pavadinti tiesiog privatizacija.

Užtat nežinia, kaip pavadinti Graikijos pastangas „melžti“ Vokietiją mojuojant nacizmo korta. „Veidas“ jau rašė apie tai, kad Graikija pareiškė turinti pagrindo iš Vokietijos reikalauti 278,7 mlrd. eurų reparacijos dėl žalos, padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Naujieji reikalavimai gerokai viršijo bet kokius ankstesnius skaičiavimus, mat prieš keletą metų Graikija buvo užsimojusi iš Vokietijos išsireikalauti 160 mlrd. eurų kompensaciją.

Beje, net Vokietijai naujoji Graikijos susigalvota suma nėra menkniekis: 278,7 mlrd. eurų yra maždaug dešimtadalis metinio Vokietijos BVP. Juolab kad Vokietija dar 1960-aisiais Graikijos vyriausybei sumokėjo 115 mln. markių reparaciją, be to, atskirai išmokėjo kompensacijas nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

O Graikijai naujoji suma būtų tiesiog kosminė, nes leistų padengti beveik 90 proc. skolos, šiuo metu siekiančios 315 mlrd. eurų.

Kad toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip įžūlumas, mano net dalis graikų. Apklausų duomenimis, jo nepalaiko apie 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau jiems Graikijos valdžia yra parengusi „priešnuodį“. Pastarosiomis dienomis net Vokietiją jau pasiekė žinios apie tai, kad Atėnų metro keleiviams per vagonuose esančius ekranus rodomas 50 sekundžių filmas su archyvine Antrojo pasaulinio karo medžiaga ir nacių žiaurumo Graikijoje įrodymais.

Graikijos gynybos ministras Kyriakas Zilakas šią propagandą vadina kampanija siekiant išsaugoti istorinę Graikijos žmonių atmintį, tačiau tarptautiniai ekspertai tai vadina purvinais graikų žaidimais ir manipuliacijomis.

Panašių įvertinimų sulaukia ir Graikijos premjero flirtas su Rusija. Mat Rusija Graikijai žada esą iki 5 mlrd. eurų sieksiančią finansinę injekciją, kaip išankstinį apmokėjimą už dujų tranzitą dujotiekio „Turkijos srautas“ statybos projekte.

Beje, šį „Turkijos srauto“ statybos projektą, dideliam ES nepasitenkinimui, dar balandžio pradžioje patvirtino Graikijos, Serbijos, Makedonijos, Vengrijos ir Turkijos užsienio reikalų ministerijų vadovai.

Tačiau toks viešai paskelbtas ir kol kas neįgyvendintas sandoris, galintis gerokai palengvinti Graikijos skolų naštą, gali būti tik Atėnų bei Maskvos mėginimas daryti spaudimą Europos Sąjungai, o galiausiai atsisukti prieš Graikiją, pastaruoju metu ėmusią žaisti vis nešvaresnius žaidimus ir kaišioti pagalius į vežimo, kuriame pati –  bent jau kol kas – tebesėdi, ratus.

Rima Janužytė

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Laimingai pasibaigusi Europos religinių karų istorija yra puikus įrodymas, kad islamistų ir pasauliečių ideologinė kova Artimuosiuose Rytuose anksčiau ar vėliau irgi gali baigtis taikiai.

Istorija liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali: ji gali turėti racionalių tikslų, bet kartais gali elgtis ir paneigdama tradicinę ekonominės bei geopolitinės naudos logiką.

Pirmaujanti Vokietijos kunigaikštystė Palatinatas religinių karų metu pademonstravo abi galimybes. Kunigaikštystei tuomet vadovavo karingi kalvinistai, siekę užbaigti katalikų dominavimą ne tik Šventosios Romos imperijoje, bet ir visoje Europoje. Jie ne kartą bandė suburti protestantiškus judėjimus prieš katalikų galybę, vis pasiųsdami karius į pagalbą kalvinistams Prancūzijoje ir Nyderlanduose.

Vis dėlto didžiąją XVI a. dalį jų išskaičiavimai rėmėsi sveiku ideologijos ir racionalumo deriniu: susidūrę su galingųjų Habsburgų pasipriešinimu ir kolegų protestantų abejingumu, jie atsitraukdavo. Bet vėliau kalvinistų sukilėliai Bohemijoje (tai dar viena svarbi imperijos dalis, kurioje šeimininkavo katalikai) paragino Palatinato kunigaikštį Frydrichą V mesti iššūkį Habsburgams ir tapti jų karaliumi. Frydrichas susigundė ir 1619-aisiais paskelbė Bohemiją savo karalyste, nepaisydamas nei akivaizdžios rizikos sulaukti atitinkamos Habsburgų reakcijos, nei grėsmės dėl to, kad jo atvirai neparėmė didžiuma Europos protestantų. Rezultatas akivaizdus: jau netrukus Habsburgai sutriuškino Frydricho armiją, nusiaubė Palatinatą ir užgniaužė ten vyravusį protestantizmą. Tokie buvo pirmieji Trisdešimties metų karo veiksmai.

Kaip ir šis karas ar bet kuris užsitęsęs regioninis ideologinis nesutarimas, kova tarp islamizmo ir sekuliarizmo vieną irgi dieną baigsis. Tačiau klausimas, kaip tai įvyks ir kokios yra demokratijos perspektyvos Artimuosiuose Rytuose, lieka atviras.

Vakarų istorija liudija, kad legitimumo krizės paprastai išsisprendžia vienu iš trijų būdų: lemiama vienos pusės pergale, konflikto nunykimu arba hibridiniu režimu, kuris sujungia varžovų doktrinas taip, kaip anksčiau būtų atrodę neįmanoma.

Šiandien pirmasis scenarijus, kad akivaizdžiai laimės kuri nors viena ideologija, atrodo mažai tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, kad islamizmui toli iki monolitinės ideologijos, jo triumfas neatsakytų į klausimą, kuri iš daugelio jo pakraipų – sunitų ar šiitų, nuosaiki ar ekstremali, pasisakanti už monarchiją ar respubliką – pergalės atveju turėtų dominuoti. Tačiau kiti du scenarijai visiškai įmanomi.

Nors gal ir sunku įsivaizduoti, kad Artimuosiuose Rytuose dabartinė legitimumo krizė tiesiog ims ir išsispręs, tačiau viena iš Vakarų krizių praeityje baigėsi būtent taip. Ankstyvosios šiuolaikinės Europos religinius nesutarimus galiausiai išsprendė nauji režimai, kuriems senieji ideologiniai skirtumai tiesiog nebeturėjo reikšmės. Katalikai ir protestantai liko ištikimi savo religijoms, bet nustojo ją vertinti kaip vienintelę įmanomą ir pamažu perėjo prie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Panašus konflikto sprendimas Artimuosiuose Rytuose reikštų, kad musulmonai, pradedant elitu ir baigiant masėmis, nustotų vertinti islamo įtakos įstatymams ir viešajai tvarkai reikšmę kaip gyvenimo ir mirties klausimą. Tačiau, atsižvelgiant į didelę dabar vyraujančią poliarizaciją, tokia transcendencijos perspektyva atrodo labai tolima.

Išlieka ir galimybė, kad konkuruojančios tarpusavyje ideologijos gali susilieti, perimdamos dalį viena kitos patirties ir institucijų. Europa tai irgi išgyveno. Nuo 1770-ųjų iki 1850-ųjų žemynas blaškėsi tarp monarchistų, kurie tikėjo, kad valdžia turi būti paveldima, ir respublikos šalininkų, troškusių renkamos vyriausybės. Šios dvi idėjos iš pradžių atrodė nesuderinamos, o monarchijoms ne kartą teko malšinti respublikos šalininkų sukilimus. Bet po kurį laiką trukusių represijų Europos monarchai sudarė naują sandorį su vidurine klase. Sekdamos Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, dalis valstybių – Austrija, Prancūzija, Italija ir Prūsija – įtvirtino naujo tipo režimą. Kartais vadinamas liberaliu konservatizmu, jis apėmė monarchiją ir parlamentinius suvaržymus bei didesnes pilietines laisves.

Visa tai dar kartą primena svarbiausią istorijos pamoką: galutinė ideologijos arba kelių ideologijų derinio sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar jis palaikomas valstybiniu lygmeniu. Liberalaus konservatizmo triumfas Europoje iš dalies buvo nulemtas jo akivaizdžios sėkmės Jungtinėje Karalystėje, valstybėje, kuri geriausiai pademonstravo jo pranašumus. Ši šalis jau seniai gyveno tokio hibridinio režimo – konstitucinės monarchijos sąlygomis. Konstitucinėje monarchijoje susiliejo tradicijos ir reformos. Be to, Jungtinė Karalystė buvo sėkmingiausia to meto pasaulio valstybė, galinti pasigirti didžiausia ekonomika, plačiausia imperija ir stebėtinai stabilia socialine tvarka. Tad jos režimas buvo pradėtas kopijuoti todėl, kad pasiteisino, ir pasiteisino ne bet kur.

Musulmonų pasaulyje irgi atsiranda požymių, kad stiprėja naujo tipo hibridinis režimas. Šis hibridas kartais vadinamas islamo demokratija.

Nors mokslininkai ilgai manė, kad demokratija ir islamizmas nesuderinami, kai kurie islamistai ir demokratai įvairiose šalyse mėgina sujungti šių dviejų sistemų teoriją ir praktiką. Pavyzdžiui, 2011–2013 m. Egipto laisvės ir teisingumo partija (politinis Musulmonų brolijos sparnas) iš visų jėgų stengėsi pavaizduoti save kaip nuosaikų judėjimą, toleruojantį religinį ir ideologinį pliuralizmą. Šios pastangos galiausiai žlugo, nes prezidentas Mohamedas Morsi ėmė stiprinti savo galią ir galiausiai buvo nuverstas Egipto kariškių. Nuo tada Egiptas, regis, demokratijos kuriam laikui atsisakė, tačiau ši šalis tikrai turi potencialo ir įtakos tapti pavyzdžiu kitoms, jei kada nors nuspręstų pakartoti panašų eksperimentą.

Ktas, šiek tiek sėkmingesnis bandymas sujungti islamizmą ir demokratiją buvo Tuniso politinė partija „Ennahda“, kuri, nepaisant atviro islamistų susierzinimo, 2014 m. pabaigoje surengė demokratinius rinkimus. Tunisas per mažas, kad taptų pavyzdine valstybe, tačiau jis yra ta šalis, kurioje Arabų pavasario pabaiga laimingiausia, ir bent jau parodo, kad tai nėra neįmanoma.

Dabar labai daug kas priklauso nuo politinių pasirinkimų dviejose galingiausiose musulmoniškose regiono valstybėse – Irane ir Turkijoje. Nors nė viena nėra arabiška, kiekviena jų turi ilgą regioninės įtakos istoriją. Iranas „atsakingas“ už islamizmo standarto išlaikymą, kuriuo rūpinasi nuo 1979 m. revoliucijos. Nors šalis oficialiai yra respublika su iš dalies vykstančia rinkimų kova, aukščiausia valdžia priklauso ajatolai Ali Khamenei. Kita vertus, Irano, kaip pavyzdinės valstybės, perspektyvos šiek tiek nukentėjo prasidėjus Arabų pavasariui, nes dosni Teherano parama Assado režimui Sirijoje atstūmė daugumą arabų sunitų. Juolab kad šis režimas atrodė labai trapus po įtartinų 2009-aisiais vykusių rinkimų, sukėlusių abejonių, jog jo kaimynai norėtų sekti tokiu pavyzdžiu. Taigi, kol Iranas tebėra islamizmo pavyzdys, islamizmui tebekyla pavojus.

Turkijos atvejis galėtų būti kitoks. Nors šalis oficialiai yra sekuliari respublika, ji krypsta islamizmo link. Per pastaruosius trejus metus Turkija gerai pasirodė diegdama naują, hibridinį islamo demokratijos modelį. Konkurencingi rinkimai jau ne kartą pasitarnavo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai, arba AKP, vadovaujamai prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, kuris save tapatina su islamo demokratijos avangardu (nors vyriausybės stilių labiau mėgsta vadinti konservatyviu, o ne islamišku). Vos prasidėjus Arabų pavasariui Turkija sulaukė didžiulio populiarumo tarp viso regiono gyventojų ir nuo to laiko toliau plečia savo įtaką. Bet kai prabylama apie islamistinį-demokratinį hibridą, aplodismentai Turkijai prityla. Iš dalies dėl to, kad Erdoganas pamažu perima autoritarinį vadovavimo stilių. Turkija vis dar gali tapti hibridinio režimo pavyzdžiu, tačiau demokratinis šio hibrido elementas šiuo metu yra pakeistas senamadiška autokratija.

Kaip ir daugelis ideologinių varžybų prieš tai, Artimuosiuose Rytuose besitęsianti krizė privertė kai kuriuos stebėtojus kelti klausimą, ar ideologija apskritai yra tikroji jos priežastis. Daugelis analitikų mano, jog krizės priežastys glūdi kitur, ir teigia, kad Vakarų imperializmas – pirmiau Europos, dabar Amerikos – užgavo musulmonus ir labai apribojo jų individualias bei visuomenines galimybes kontroliuoti savo ateitį. Šiuo požiūriu dėl didėjančio smurto esą reikia kaltinti Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimą regione ir paramą Izraeliui. Bet taip argumentuodami analitikai pamiršta svarbiausią faktą: pasaulis pilnas bejėgių, nusivylusių žmonių ir judėjimų, o JAV hegemonija yra beveik pasaulinė. Tačiau tokių neramumų ir represijų, terorizmo ir žiaurumo bei periodiškai vykstančių užsienio intervencijų vargu ar rasime kur nors kitur, nei Artimuosiuose Rytuose.

Kai kas dėl visko kaltina skurdą. Atseit, jei musulmonai turėtų daugiau turto ir galimybių, jie atsitiestų, o krizė baigtųsi. Tačiau šis argumentas tinka bet kuriai neturtingai visuomenei, kurių nemaža dalis gyvena daug blogesnėmis sąlygomis nei statistinė Artimųjų Rytų valstybė, tačiau joms kažkaip pavyksta išvengti tokių neramumų. Jei skurdas būtų pats svarbiausias rodiklis, tada į pietus nuo Sacharos visa Afrika gyventų nesibaigiančio teroro, revoliucijų ir užsienio invazijų sąlygomis. Šie įrodymai verčia daryti kitokią išvadą: nors ir bejėgiškumas, ir skurdas yra esminiai veiksniai, tačiau tokią krizę, kokia šiandien ištikusi Artimuosius Rytus, jie gali sukelti tik egzistuodami drauge su užsitęsusia legitimumo krize.

Gera žinia ta, kad JAV galėtų prisidėti prie stabilių ilgalaikių rezultatų, remdamos tas šalis, kuriose sėkmingai veikia nuosaiki valdymo sistema, net jei ši sistema ir nėra iki galo pasaulietinė. Bloga naujiena ta, kad tai viskas, ko galima tikėtis: net galingosios JAV negali išspręsti visų regiono problemų, nes visos suinteresuotos pusės tokią intervenciją neišvengiamai laikytų partizaniniais veiksmais. JAV, žinoma, privalo ginti savo interesus – tai pareiga, kuri tam tikru laiku tam tikroje vietoje gali vėl pareikalauti jėgos panaudojimo. Bet kaip Osmanų imperija – musulmonų supervalstybė – religinių karų laikais nepajėgė išspręsti nesutarimų tarp krikščionių, taip šiandien jokia išorinė jėga negali nuraminti Artimųjų Rytų. Tik patys musulmonai gali laimėti savo pačių ideologinį karą.

(Pabaiga. Pradžia – praėjusiame „Veido“ numeryje)

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“.

Vertė Rima Janužytė

Scanpix

Dviašmenis laimėjimas. Po triuškinančios konservatorių pergalės Didžiojoje Britanijoje prabilta ne tik apie migrantų laukiančias sunkias dienas, bet ir apie galiojančios rinkimų sistemos pakasynas.

Ką tik atsistatydinusio Nigelo Farage’o į rinkimus palydėta euroskeptiškų pažiūrų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) rinkimuose gavo beveik 4 mln. balsų, tačiau jų pakako tik vienam parlamentarui išrinkti. Užtat kiekvienam į parlamentą patekusiam Škotijos nacionalistų partijos (SNP) kandidatui pakako vidutiniškai 26 tūkst. balsų. Nieko keista, kad ką tik įvykęs balsavimas jau vadinamas mažiausiai daugumos rinkėjų valiai atstovaujančiais rinkimais per visą Didžiosios Britanijos istoriją ir skaičiuojama, kad net 24 proc. parlamento vietų užims politikai, kurių čia nebūtų, jei šalyje galiotų proporcinė balsavimo sistema.

Vietoj jos Didžiojoje Britanijoje galioja paprastosios daugumos rinkimų sistema, o balsų skaičius, kurį partija gauna per rinkimus, ir gaunamų vietų skaičius parlamente retai turi tiesioginį ryšį. Taip yra todėl, kad daugiausiai balsų apylinkėje gavęs kandidatas patenka į parlamentą, o štai visų kitų toje apylinkėje kandidatavusių politikų balsai niekur nebesiskaičiuoja. Dėl to paprastosios daugumos rinkimų sistemos atveju didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl vadinamojo slenksčio efekto gali gauti daugiau balsų, jei jų rėmėjai gyvena kompaktiškiau. Pavyzdžiui, 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6,06 mln. balsų, vieningieji Olsterio unionistai, surinkę tik 367 tūkst. balsų, gavo 11 vietų, o „Playd Cymru“, gavusi du kartus mažiau balsų už pastaruosius, Bendruomenių rūmuose tegavo du mandatus.

Tų metų rinkimuose konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 m. atsitiko atvirkščiai. O štai 2005 m. leiboristai per rinkimus gavo tik 37 proc. balsų, tačiau užemė 55 proc. parlamento vietų.

Tad net ir nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai – padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą.

Dėl šios priežasties dabar galiojančią rinkimų sistemą tiek analitikai, tiek politikai, tiek patys rinkėjai nuolat kritikuoja, o „The Guardian“ šių metų rinkimų rezultatus net pavadino „vinimi į Didžiosios Britanijos rinkimų sistemos karstą“ ir žada, kad tai jei ne paskutiniai, tai priešpaskutiniai tokie absurdiški rinkimai, kuriuose rinkėjų valiai atstovaujama pagal jų gyvenvietės dydį.

Vis dėlto rinkimus šiemet triuškinamai laimėjusiems konservatoriams su Davidu Cameronu priešaky tokia sistema pasitarnavo tiesiog nepriekaištingai. Ši partija per visuotinius rinkimus laimėjo 331 vietą parlamente, tai yra penkiomis vietomis daugiau negu pusė visų vietų Bendruomenių rūmuose, tad D.Cameronas galės sudaryti vyriausybę vien iš konservatorių ir nebesukti galvos dėl buvusių koalicijos partnerių liberaldemokratų.

Toks konservatorių „monopolis“ žada nemenkų permainų ne tik patiems britams ar šalyje gyvenantiems imigrantams, bet ir visai Europos Sąjungai. Mat D.Cameronas rinkėjams yra pažadėjęs galbūt surengti referendumą šalies narystės ES klausimu. Beje, anksčiau buvo kalbama, kad toks referendumas galėtų įvykti 2017 m., tačiau britų premjeras pareiškė, jog referendumą galima net paankstinti ir surengti metais anksčiau. Esą jau po kelių savaičių parlamentui ketinama pateikti įstatymą, kuris suteiktų galimybę surengti referendumą kitais metais. Tokiu atveju balsavimas galėtų įvykti jau kitų metų liepą arba po vasaros atostogų rugsėjį.

Su šiuo reikalu D.Cameronas išties skuba. Vos paskelbus rinkimų rezultatus, jis pareiškė, kad Britanija dabar yra „prie kažko ypatingo ribos“, o tai galįs būti pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Na, jei ne pasitraukimo, tai bent ES pašokdinimo. Mat D.Cameronas nedvejodamas ir liberaldemokratų nebekliudomas imsis iniciatyvos persiderėti dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų.

Didžiosios Britanijos premjeras patikino, kad pakartotinės derybos su Briuseliu dėl šalies narystės Europos Sąjungoje sąlygų bus sunkios, bet svari jo partijos pergalė praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose esą suteikia vyriausybei tokį mandatą.

Briuselis, žinoma, taip nemano.

Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas D.Camerono planus pakeisti ES sutartis vadina „neįmanoma misija“ ir teigia, jog sutarties pokyčiai šiandien sunkiai įsivaizduojami, nes kalbama ne tik apie racionalumą bei gerus argumentus, bet ir apie tai, kad bet kokiems sprendimams būtinas 28 ES narių vienbalsiškumas.

„Per menka sakyti, kad tai – Pandoros skrynia“, – priduria EVT pirmininkas pabrėždamas, kad D.Cameronui ir Didžiajai Britanijai reikia sprendimo pagal dabartinius, o ne pagal kokius nors naujus įstatymus.

Dar griežtesnis šiuo klausimu yra D.Cameronui simpatijos nejaučiantis Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris. Dar iki rinkimų jis nedviprasmiškai pasisakė prieš bet kokį spaudimą Komisijai, teigdamas, kad yra ne iš tų, „kurie dreba prieš kokius nors ministrus pirmininkus“.

Nepaisant to, dreba jis ar ne, D.Cameronas vis dėlto labiau paiso Didžiosios Britanijos, o ne visos ES interesų, ir tai pademonstravo jau ne kartą. Pavyzdžiui, jis šalies vardu atsisakė mokėti 2,1 mlrd. eurų priemokos į ES biudžetą ir taip prisidėti prie greitesnio ES ekonominio pajudėjimo iš stagnacijos.

Aiškią ir nė kiek ne lanksčią poziciją D.Cameronas turi ir kitais su ES susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, griežtai pasisako prieš gilesnę integraciją ir net reikalauja daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus. Be to, palaiko ES ekonomikos sureguliavimą, bendros rinkos išsaugojimą ir ypač karštai propaguoja imigracijos politikos reformavimą. Būtent imigrantų iš kitų ES šalių darbo ir gyvenimo sąlygos Didžiojoje Britanijoje greičiausiai ir bus pagrindinis šalies diskusijų su ES partneriais objektas.

Dar prieš ankstesnius rinkimus D.Cameronas užtikrintai žadėjo, jog pergalės atveju darys viską, kad imigracija būtų sumažinta dešimtimis tūkstančių. Tačiau jam vadovaujant imigrantų antplūdis tik padidėjo. Beje, gana smarkiai – maždaug 300 tūkst. per metus. Pavyzdžiui, pernai į Didžiąją Britaniją atvyko 624 tūkst. imigrantų. Tad labai tikėtina, kad po stulbinančios pergalės šiuose rinkimuose jam teks ištaisyti po praėjusių rinkimų padarytas klaidas ir galiausiai surasti stebuklingą receptą, kaip sumažinti nuolat didėjantį imigracijos srautą.

Be to, permainos laukia ir jau šalyje įsikūrusių ir pašalpas gaunančių užsieniečių. D.Camerono koalicinė vyriausybė dar iki rinkimų ėmėsi griežtinti šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančių kitų ES piliečių galimybes pretenduoti į socialinę paramą. Kai kurių analitikų nuomone, gali būti, kad bus siekiama sugriežtinti net ir turinčių darbą žmonių atvykimą ir gyvenimo sąlygas.

Tiesa, tai, ar bus įvedamos naujos priemonės prieš imigrantus iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos ar Lietuvos, labai priklausys nuo ekonomikos tendencijų. Jei ekonomika lėtės, šansai, kad mažės socialinės garantijos užsieniečiams, išaugs.

Konservatoriai ne sykį užsiminė, kad kai kurios socialinės išmokos turės būti sumažintos arba netgi panaikintos. Užtat dirbančiųjų gyvenimas gali pagerėti. Jiems žadamas mokesčių mažinimas, minimalaus užmokesčio kėlimas iki aštuonių svarų per valandą bei dvigubai ilgesnė (30 val. per savaitę) nemokamos vaikų priežiūros paslauga.

Dar vienas konservatorių rinkimų pažadas – suvienyti yrančią šalį. Torių vadovas net prisiekė, kad konservatoriai valdys „vieną naciją“. D.Cameronas pareiškė, kad tikisi „sujungti šalį“ po Škotijos nepriklausomybės referendumo. O ši užduotis – ne ką lengvesnė už derybas su ES ar daužymą imigrantams per nagus.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Škotijoje separatistinės nuotaikos tik stiprėja, o Škotijos nacionalistų partijos (SNP) sustiprėjimas, atėmęs balsus net iš didžiausios opozicinės Leiboristų partijos, rodo kasdien stiprėjančias Jungtinės Karalystės skilimo galimybes.

Tai puikiausiai iliustruoja kad ir Peislio apygardos pavyzdys, kai dvidešimtmetė Glazgo universiteto politologijos studentė Mhairi Black be vargo sutriuškino seną leiboristų vilką, Gordono Browno kalbų rašytoją Douglasą Alexanderį.

Tokios nuotaikos – rimtas signalas, kad paplušėti tikrai reikės, o nacionalinę politiką gali tekti labiau pakoreguoti regioninės naudai. Juolab kad panašūs procesai vyko ir prieš Airijos nepriklausomybę: XIX a. pabaigoje airiai uoliai rinko regionines partijas, kurios galiausiai ir iškovojo nepriklausomybę.

Perkalbėti škotus D.Cameronas gali tik vienu būdu – keldamas šalies ekonomiką ir įrodinėdamas, kad kartu būti naudingiau.

Toriai, šiaip ar taip, yra neatsiejami nuo britus žavinčių ekonomikos reformų, tad ir toliau vykdyti tokią programą jiems turėtų būti vienas malonumas. Kai kurių analitikų nuomone, ryškią D.Camerono partijos persvarą rinkimuose lėmė būtent nuogąstavimai, kad atėjus leiboristams pradėtos reformos gali būti sustabdytos ar keičiamos, o tai galėtų sulėtinti įsivažiuojantį ekonomikos augimą.

Beje, toriai patys savaime Didžiosios Britanijos ekonomikai yra naudingi. Po to, kai pasirodė pirmieji apklausų duomenys, skelbiantys D.Camerono konservatorių partijos pergalę, Jungtinės Karalystės valiuta svaras sterlingų iš karto gerokai pabrango kitų valiutų atžvilgiu. Štai JAV dolerio atžvilgiu svaras vos per kelias valandas pabrango 1,53 proc., o euro atžvilgiu – dar daugiau, 2,06 proc.

Rima Janužytė

Scanpix

Rasizmas. Jaunų iš Etiopijos į Izraelį vaikystėje emigravusių tamsiaodžių žydų protestai Tel Avivo ir Jeruzalės gatvėse šiomis dienomis labai primena neramumus, besiritančius per JAV miestus nuo Fergusono iki Baltimorės.

Šimtų Etiopijos žydų bendruomenės narių, jau kelis dešimtmečius gyvenančių Izraelyje, kraujas verda. Holono mieste įvyko beveik tas pats, kas jau daugiau nei metus vis pasikartoja Amerikoje: du policininkai be rimtos priežasties panaudojo brutalią jėgą prieš jiems neįtikusį tamsiaodį.

Stebėjimo kameros užfiksavo, kaip policijos pareigūnas Holono mieste netikėtai užpuolė iš Etiopijos kilusį Izraelio kareivį Demasą Fekadeh. Įraše matyti, iš pradžių uniformuotas karys stovi šalia savo dviračio, kalbėdamasis mobiliuoju telefonu, tačiau prie jo priėjęs policininkas liepia pasitraukti ir pradeda stumti šalyn. Kareivis klausia, kas nutiko, o policininkas su priartėjusiu kolega, užuot paaiškinę, pradeda šiurkščiai stumdyti ir mušti D.Fekadeh. Trumpam išsilaisvinęs, kareivis pakelia didelį akmenį ir grasina jį mesti, tačiau tada pareigūnai pagrasina jam ginklu.

Šis vaizdo įrašas bemat sukėlė protestų bangą nuo Jeruzalės iki Tel Avivo, o galiausiai visa tai peraugo į susirėmimus su policija, per kuriuos sužeista dešimtys policininkų ir protestuotojų. Policija nurodė, kad demonstracijoje dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, o žiniasklaida citavo protestų organizatorius, kurie sakė, kad susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

„Nei juodi, nei balti – mes visi esame žmogiškos būtybės!“ – skandavo protestuotojai, kaltindami Izraelio policiją rasizmu. Aistras šiek tiek apmalšino skubiai įvykęs Izraelio premjero Benjamino Netanyahu susitikimas su Izraelio etiopų bendruomenės atstovais, pačiu D.Fekadeh ir kelių ministerijų pareigūnais. Tačiau Izraelyje dabar kalbama, kad Etiopijos žydų bendruomenė – lyg parako statinė, kuri gali sprogti įvykus dar vienam bent panašiam atvejui. O jų, kaip rašo įtakingas leidinys „Haaretz“, pasitaiko nuolat.

Izraelyje šiandien gyvena apie 135 tūkst. iš Etiopijos kilusių tamsiaodžių žydų, pasinaudojusių 1977-aisiais priimtu sprendimu Etiopijos žydams suteikti teisę apsigyventi Izraelyje.

Etiopijos žydai, dar vadinami „Beta Izraeliu“, Etiopijoje gyveno kaip izoliuota žydų grupė ir iki XIX a. septintojo dešimtmečio su kitais žydais nekontaktavo.

Ši grupė turi kelias skirtingas savo istorijos versijas. Kai kurie sako, kad jie yra karaliaus Saliamono ir karalienės Šebos palikuoniai, kiti tvirtina esantys Dano genties, vengusios pilietinio karo ir dėl to išėjusios iš senovės Izraelio, ainiai. Kad ir kaip būtų, Izraelis šiuos žydus galiausiai pripažino ir leido jiems imigruoti į šalį.

XX amžiaus pabaigoje Izraelio ir JAV vyriausybės keletą kartų – 1984 ir 1991 m. rengė specialiąsias operacijas, skirtas Rytų Afrikos žydams gelbėti ir perkelti į Izraelį, o antrojoje jų – slaptoje operacijoje „Saliamonas“ dalyvavo ir šiuo metu Lietuvoje dirbantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Tuomet vos per vieną savaitgalį iš Etiopijos keturiasdešimčia lėktuvų iš Adis Abebos buvo išskraidinta 15 tūkst. Etiopijos žydų.

Ši operacija dabar įtraukta į vadovėlius, o Izraelis iki šiol, bent oficialiai, didžiuojasi 1977-ųjų sprendimu.

„Galiu pasakyti, kad tai yra vienas pagrindinių Izraelio valstybės pamatų – mes tęsime absorbavimo politiką. Kaip žinote, mes neturime konstitucijos, bet turime du pamatinius įstatymus. Vienas jų nusako teisė sugrįžti. Tai reiškia, kad kiekvienas žydas, nesvarbu, kur jis ar ji gyventų, turi prigimtinę teisę imigruoti į Izraelio valstybę. Vyriausybės užduotis jį priimti, suteikti tai, ką vadiname absorbavimo paketu, tai yra mokymus, išsilavinimą, paskolas, stipendijas bei panašius dalykus“, – „Veidui“ yra sakęs Izraelio ambasadorius A.Maimonas.

Tačiau Etiopijos žydų bendruomenė Izraeliui vis tiek kelia nemažai rūpesčių. Nepaneigiamas faktas, kad jai iki šiol nepavyko visiškai įsilieti ir asimiliuotis, nors baigia išnykti daugelis jų iš Etiopijos į Izraelį atsivežtų tradicijų. Baigia išnykti net ~amharic~ kalba, kuria šie žydai kalbėjosi Etiopijoje, – dabar daugelis jų kalba hebrajiškai, o gimtosios kalbos nė neprisimena. Be to, nors daugelis jų Etiopijoje buvo atsivertę į krikščionybę, dabar didžioji dalis šių žmonių yra priėmę judaizmą.

Vis dėlto Etiopijos žydų bendruomenė, kad ir kaip stengtųsi pritapti, vis tiek išsiskiria, ir ne vien odos spalva. Ji yra menkiau išsilavinusi, gauna mažesnes pajamas, su ja dažniau siejamas ir nusikalstamumas. Ar taip yra dėl jų pačių kaltės, ar dėl to, kad „Beta Izraelio“ vaikams šiandien sudaromos prastesnės sąlygos, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra, kaip ir kalbant apie tamsiaodžius Fergusone ar Baltimorėje.

„Rasizmas Tel Avive yra toks pat tikras ir skausmingas, kaip ir Baltimorėje. Emociniu požiūriu protestai čia ir už Atlanto yra identiški“, – teigiama „Haaretz“. Tiek vienur, tiek kitur protestuotojai jaučiasi įžeisti, pažeminti, neteisingai vertinami.

Nors Etiopijos žydai Izraelyje gyvena palyginti trumpą laiką, jie jau spėjo susidurti su mokyklų segregacija, diskriminacija gaunant būstą. Pernai rugsėjį kilo skandalas dėl to, kad kai kurie žydų rabinai atsisakė registruoti Etiopijos žydų santuokas suabejoję jų „žydiškumu“. Per visą gyvenimo Izraelyje istoriją net pasitaikė atvejų, kai Etiopijos žydams nebuvo leista tapti kraujo donorais, moterims, jų neinformuojant, buvo skiriamos ilgalaikės kontracepcijos priemonės, o sąmokslo teorijų mėgėjai puse lūpų kalba, kad prieš kelis dešimtmečius Etiopijos žydų vaikai net buvo skiepijami vakcinomis, turėjusiomis sukelti jiems nevaisingumą visam likusiam gyvenimui.

Vis dėlto liūdniausia statistika susijusi su savižudybių skaičiumi. Etiopijos žydų bendruomenėje savo noru iš gyvenimo žmonės pasitraukia penkis kartus dažniau nei visoje šalyje.

„Būdamas juodaodis šiandien turiu protestuoti. Asmeniškai nesu patyręs policijos smurto, bet jis nukreiptas prieš mano bendruomenę, kurią turiu palaikyti“, – teigia protestuose dalyvavęs 34 metų Eddie Maconenas.

Beje, Etiopijos žydus palaiko ir nemaža dalis Izraelio gyventojų. Tamsiaodžius žydus iš Etiopijos remiantis ir protestuose kartu su jais dalyvavęs izraelietis Zionas Cohenas įsitikinęs, kad protestuojantys etiopai yra šimtu procentų teisūs. „Ši šalis – rasistinė, ir mes jų nepriimame“, – teigia aktyvistas.

Vis dėlto, nors „Beta Izraelio“ atstovai iki šiol skundžiasi Izraelyje patiriantys diskriminaciją, tačiau vieni jų sugeba nustebinti nusikaltimais, kiti – pasiekimais.

Izraelyje dabar labai populiaru priminti, kad prieš kelerius metus gražiausios Izraelio merginos karūna atiteko žydei iš Etiopijos Titi Aynaw, o realybės šou „Big Brother“ laimėtoja tapo jos tautietė Hagit Yaso. Etiopijos muziką Izraelyje išpopuliarino labai išgarsėjęs dainininkas Idanas Raichelis. Tačiau tai būtų tas pats, kaip pasakyti, jog Amerikoje nėra rasizmo vien todėl, kad karjeros aukštumų sugebėjo pasiekti LeBronas Jamesas ar dainininkė Beyonce.

Protestus Izraelyje sukėlusio vaizdo įrašo herojumi tapęs D.Fekadeh irgi atstovauja pavyzdingiausiems ir daugiausiai pasiekusiems Etiopijos žydams. Už nepriekaištingą tarnybą jis net yra gavęs valstybinį apdovanojimą iš Izraelio prezidento Shimono Pereso rankų. Tačiau vien dėl to, kad yra tamsiaodis, jis užkliuvo pro šalį einantiems pareigūnams, ir jei ne įrašas, jam greičiausiai nebūtų pavykę išvengti bausmės už tariamą pasipriešinimą policijai.

Kaip ir Amerikoje, Izraelyje tamsiaodžius policija sustabdo ir nubaudžia daug dažniau nei kitus Izraelio gyventojus – tai patvirtina ir oficiali statistika.

Vis dėlto, jei ne įvykiai Fergusone ar Baltimorėje, vargu ar minėtas vaizdo įrašas būtų išprovokavęs tokius protestus ir susirėmimus su policija, kokie prieš savaitę sudrebino didžiuosius Izraelio miestus.

Kita vertus, tiesios paralelės linijos tarp Izraelio ir JAV brėžti negalima. Į JAV tamsiaodžiai daugeliu atvejų atvyko kaip vergai, kuriuos baltieji žiauriai išnaudojo ir suluošino ištisų kartų likimus. Izraelyje Etiopijos žydai apsigyveno savo noru, ieškodami geresnio gyvenimo.

Be to, šiuo metu Izraelis susiduria ir su pabėgėliais iš kitų Afrikos šalių, bet visuomenėje tiek Etiopijos žydai, kurie pagrįstai tikisi tokių pačių teisių kaip ir kiti žydai, tiek naujieji atvykėliai iš Afrikos „suplakami“ į vieną nemėgstamųjų grupę.

Beje, šie Izraelio gyventojai – dar viena tiksinti bomba. Afrikiečių pabėgėlių raidos centro (angl. ARDC) duomenimis, Izraelyje gali būti apie 20 tūkst. afrikiečių migrantų, atvykusių ieškoti prieglobsčio ar geresnio gyvenimo.

Daugiausiai jų yra iš Eritrėjos, kurią jie paliko bėgdami nuo brutalios diktatūros ir skurdo. Kita didelė pabėgėlių grupė – iš Pietų Sudano, nemažai atvyksta iš Kongo. Atvykėliai iš šių dviejų valstybių lengviau gauna oficialų statusą, nes oficialiai pripažinta, kad jose vyksta genocidas. Tačiau nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. tik mažiau kaip 200 pabėgėlių čia pavyko gauti prieglobstį. „Amnesty International“ duomenimis, 2008 m. Izraelis suteikė prieglobstį tik keturiems jo prašantiems žmonėms, o 2009 m. prieglobstis nesuteiktas niekam.

Izraelio radikalai baiminasi, jog prieglobsčio suteikimas taps precedentu, o pabėgėliams čia taip patiks, kad jie ims masiškai plūsti ieškodami čia darbo ir socialinių garantijų. Tačiau nemažai Izraelio kovotojų už žmogaus teises primena, kad ir nuo persekiojimo bėgusiems žydams XX a. buvo užvertos daugybės valstybių durys, tad nereikėtų kartoti istorijos.

Matyt, tarp šių dviejų požiūrių takoskyra niekada neišnyks, o ir ką tik Izraelį sukrėtę Etiopijos žydų protestai vieniems atrodys tarsi perspėjimas apie tai, kas laukia plačiai atvėrus duris migrantams. O kiti tai supras kaip neabejotiną signalą, kad  šioje šalyje stinga pagarbos ir tolerancijos vieni kitiems.

Rima Janužytė

Scanpix

Geopolitika. Artėjant derybų tarp Vakarų šalių ir Irano kulminacijai, į dviejų žaidimą įsitraukė trečioji – Rusija.

Likus mažiau nei mėnesiui iki galutinio Vakarų, pirmiausia JAV, susitarimo su Iranu, kuriuo šis mainais už sankcijų atšaukimą turėtų prisiimti jam keliamus reikalavimus dėl branduolinių objektų uždarymo bei pertvarkymo, šį ir taip keblų žaidimą dar labiau supainioti pamėgino Rusija. Jos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, atšaukiantį draudimą tiekti Iranui zenitines raketų sistemas S-300, ir pradėjo prekybinius mainus su Teheranu, demonstruodamas Kremliaus ryžtą stiprinti ekonominius ryšius su Irano Islamo Respublika.

Ši zenitinių raketų sistemos korta ištraukiama jau ne pirmą sykį. 2007-aisiais žinią apie Irano ir Rusijos susitarimą dėl gynybos sistemos pardavimo „Washington Post“ palygino su šaltojo karo aidu. Tiesa, labiausiai dėl to, kaip ir dabar, tuomet sielojosi Izraelis: jis skambino varpais aiškindamas, kad kartu su jau anksčiau iš Rusijos įsigyta „Tor-M1“ raketų sistema Iranas smarkiai sumažins Izraelio galimybes savarankiškai suduoti smūgį Iranui. Paskui Izraelio politikai šiek tiek atsikvėpė – Rusija pasidavė Jungtinių Tautų spaudimui ir kontraktas tiekti Iranui šiuolaikines raketų sistemas 2010 m. buvo sustabdytas, o Iranas savo ruožtu kreipėsi į Ženevos tarptautinį arbitražo teismą, pateikdamas Rusijos kompanijai „Rosoboroneksport“ 4 mlrd. JAV dolerių ieškinį, kurį dabar greičiausiai atsiims.

Na o Rusija, prieš penkerius metus dėl Iranui paskelbtų sankcijų patyrusi laikiną pralaimėjimą, regis, skuba pirmoji pasinaudoti sankcijų Teheranui panaikinimu. Rusijos interesai čia daugiasluoksniai. Pirmiausia – pinigai. Rusijai šiuo metu reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinti galinčių priemonių, o susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur). Neatsitiktinai dar pernai analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg didele našta prislėgus Rusijos ekonomiką, Kremlius gali reaguoti parduodamas S-300 sistemas Teheranui.

„Vienas svarbiausių susitarimo tarp Teherano ir Maskvos aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V.Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada pranašavo JAV demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.

Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Mat, be gynybinių raketų tiekimo sutarties, kuri 2007-aisiais buvo vertinama 800 mln. dolerių, Rusija Iranui pagal barterinį susitarimą mainais į naftą (tiksliau, daug naftos – iki 500 tūkst. barelių per dieną) pradės tiekti grūdus, įrangą ir statybines medžiagas. Iranas yra trečia daugiausiai Rusijos kviečių perkanti valstybė pasaulyje, o dėl šio barterio buvo deramasi daugiau kaip metus.

Tačiau tai, kad susitarta būtent dabar, irgi nėra atsitiktinumas. Po sankcijų Iranui paskelbimo JAV steigė „prieš Iraną nukreiptą“ priešraketinės gynybos skydą Rytų Europoje, nors Rusijai visuomet buvo akivaizdu, kad šis skydas su Iranu turi mažai ką bendra. Dabar Rusija žengia panašų žingsnį teigdama, kad Iranui parduodamos raketų sistemos šiai šaliai reikalingos apsiginti, gink Dieve, ne nuo JAV (tik neaišku, nuo ko, nes Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu V.Putinas dievažijosi, kad Izraeliui S-300 irgi nekelia jokios grėsmės). JAV toks argumentas, žinoma, kelia juoką. Tik pro ašaras. Nors JAV prezidentas Barackas Obama, užbėgdamas už akių spekuliacijoms, patikino, kad Iranas neapsaugotų savo branduolinių objektų nuo puolimo, net jeigu juos saugotų rusų raketų kompleksai S-300, o jų dislokavimas šioje šalyje nesudarytų problemų JAV, kurių karinis biudžetas, siekiantis šiek tiek mažiau nei 600 mlrd. dolerių, – daugiau nei 30 kartų didesnis už Rusijos karinį biudžetą, siekiantį 17 mlrd. dolerių.

JAV deklaruoja, kad S-300 nepajėgios susekti amerikietiškų naikintuvų, kurie šioms sistemoms yra nematomi. Atseit šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20, ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Iranui bus tiekiamas modernizuotas S-300 variantas „Almaz-Antei S-300PMU-1“, prilygstantis naujausioms sistemoms S-400. Kai kurie JAV gynybos ekspertai neabejoja, kad naujo ginklo, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą: šiai šaliai nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile.

„Atsižvelgiant į tai, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki. Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos žemė–oras situaciją paverstų itin sudėtinga. Tai rimtas sprendimas“, – leidinyje „The Daily Beast“ teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, pridurdamas, kad jei S-300 nekeltų jokio pavojaus, JAV valdžia nebūtų dėjusi tiek pastangų Rusijos įkalbinėjimams šių sistemų Iranui neparduoti. O B.Obamos administracija nebūtų taip džiūgavusi 2010-aisiais, kai Rusija pagaliau nusileido. „Juk tuomet tai vadinta didžiuliu užsienio politikos laimėjimu“, – primena ekspertai.

Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, jog Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai taptų neįveikiami įprastiems naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.

Be to, Kinija, ką tik paskelbusi perkanti iš Rusijos naujausias priešraketinės gynybos sistemas S-400 „Triumf“, atvirai šaiposi iš JAV mėginimo sumenkinti Iranui parduodamų sistemų pajėgumus – ji laiko šias sistemas visiškai adekvačiomis ir negaili už jas mokamų milijardų.

„S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis iš JAV negaus F-35 naikintuvų“, – teigia ekspertai.

O net ir sulaukus F-35 reikia atsiminti, kad šis gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin gerai apsaugotiems taikiniams Irane: kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.

Kitaip sakant, rusiška gynybinė sistema JAV neparanki tuo, kad JAV liktų vienintelė šalis, turinti priemonių įvykdyti Irano branduolinių objektų ataką. O JAV savo rankomis to daryti, savaime suprantama, netrokšta. Iniciatyva pats smogti nedega ir Izraelis, vis raginantis JAV imtis „prevencinio smūgio“. Tačiau turėti bent jau psichologinę persvarą prieš Iraną jam yra svarbiau net už gerus santykius su Rusija. Tačiau toks Izraelio spaudimas Rusijos nuomonės šį sykį greičiausiai nepakeis, juolab kad sunkus 2010-aisiais priimtas Rusijos sprendimas įvesti Iranui embargą S-300 kompleksams buvo priimtas „esant dideliam Izraelio spaudimui“. Tuomet Izraelis mainais už Rusijos sprendimą atsisakė planų parduoti aukštosiomis technologijomis paremtą ginkluotę Ukrainai ir Gruzijai. Dabar vėl mėginama naudotis tokiomis pačiomis spaudimo priemonėmis, tačiau Rusija šį sykį jaučiasi daug tvirčiau, mat jos pusėje yra ir daugiau valstybių, kurios susigundė remti Iraną ir padėti jam „atsilaikyti prieš NATO“.

Irano gynybos ministras Hosseinas Dehghanas balandžio 16 dieną patvirtino, kad jo šalis bendradarbiaus su Rusija, Indija ir Kinija, siekiant pasipriešinti NATO planams „plėstis į Europą“. Be to, į Rusiją per vieną savaitę nuvyko ir Irano gynybos vadovas, ir šalies parlamento komitetų, dirbančių užsienio politikos srityje, vadovas. Negana to, Rusijos kompanija „Lukoil“ paskelbė atnaujinanti veiklą Irano energetikos sektoriuje. Beje, tą patį paskelbė ir „Royal Dutch/Shell“ bei „Total“. Apie bendradarbiavimą paskelbė ir Irano nacionalinės naftos kompanijos bei Kinijos valdžios atstovai, tvirtindami, kad pastaruoju metu buvo pasirašytos trys sutartys dėl Kinijos investicijų Irano naftos ir dujų sektoriuose.

Akivaizdu, kad derybų su Iranu baigtis bent jau „rusiškajam flangui“ nebėra tokia jau reikšminga: ledai pajudėjo, sutartys pasipylė, Irano nafta ir vėl netrukdomai keliaus iš Artimųjų Rytų į Rusiją. O ar išsipildys JAV generolų perspėjimai, kad rusiškos raketų sistemos pakeis visas žaidimo taisykles ir privers JAV pergalvoti strategiją Irane, parodys artimiausi įvykiai, kurių sulauksime dar iki derybų su Iranu pabaigos birželio gale.

Rima Janužytė

BFL

Sąjungos ateitis. Didesnę integraciją pranašavę kriziniai ES sprendimai istoriniais gali vadintis nebent todėl, kad privertė iš naujo pergalvoti federalizmo šalininkų argumentus.

Europos Sąjunga radikalių permainų artimiausioje ateityje nežada, tačiau prieš kelerius metus prasidėjusi ir tebesitęsianti finansų krizė atskleidė Bendrijos galimybių ribas. Paaiškėjo, kad susitarimais ir žodžio laikymusi besiremiančioje valstybių sąjungoje žodžio galima ir nesilaikyti. O net prie ES lopšio stovėjusiose valstybėse vis garsiau skamba euroskeptikų balsai, gerokai užgožiantys kadaise triumfavusius didesnės ES integracijos entuziastus.

Kaip su šiais iššūkiais tvarkysis per krizę polėkį praradusi ES ir kokių permainų gali atpūsti išoriniai vėjai, svarsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius socialinių mokslų daktaras prof. Ramūnas Vilpišauskas.

VEIDAS: Ar artimiausiu laiku ES transformuosis ir į kurią pusę?

R.V.: Žiūrint neformaliai, tai yra nesiejant transformacijos vien su ES sutarties pakeitimu, ši institucija keičiasi nuolat, bet laipsniškai. Tokią nuolatinę jos transformaciją galime pastebėti vertindami tiek jos teisėkūrą, tiek santykius tarp ES ir valstybių narių. Lūžių arba tokių reikšmingų pokyčių, kaip sprendimas įvesti bendrą valiutą, apskritai nėra daug ir jie nėra dažni per visą ES istoriją. Bent artimiausiais metais aš tokių lūžių taip pat neprognozuočiau, nebent juos sukeltų krizės veiksniai. Turiu omenyje arba politinę krizę, sukeltą atskirų valstybių sprendimo išstoti iš euro zonos ar pačios Bendrijos, arba krizę iš išorės – saugumo, ekonominę ar kitokią.

VEIDAS: Kiek tokios grėsmės artimiausiu metu yra realios?

R.V.: Pastaruoju metu jos yra sustiprėjusios. Ekonominiai sunkumai, kai kuriose ES šalyse tebesitęsiantys nuo maždaug 2010 m., o kai kuriais atvejais net nuo 2007–2008 m., turėjo pasekmių ir politikai, ir visuomenės nuomonei. Ekonominiai sunkumai paskatino žmones labiau domėtis tuo, kas vyksta visų pirma euro zonoje, taip pat ES ir visoje globalioje ekonomikoje. Dėl to sustiprėjo nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas ES institucijų veikla, atsirado euroskepticizmo, dezintegracijos tendencijos.

Ypač tai ryšku Graikijoje, kur spaudimas išstoti iš euro zonos susijęs su per pastaruosius dešimt–penkiolika metų neįgyvendintomis reformomis ir nenoru tų reformų imtis dabar. Didžiojoje Britanijoje euroskeptiškų nuotaikų sustiprėjimą pakurstė kitos priežastys, pirmiausia globalizacijos procesas ir dėl jo išaugęs imigrantų skaičius šioje šalyje. Beje, kaip pastebi kai kurie analitikai, ES dabar kaip niekada atitinka būtent tokį modelį, kokio visada norėjo Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė: ES yra atviresnė, įvairesnė, turinti daugiau narių.

VEIDAS: Britiškoji ES versija britams pasirodė ne tokia jau patraukli?

R.V.: Tai paradoksas, kurį sudėtinga paaiškinti. Prisiminkime ir tai, kad šiuo metu ES derasi su JAV dėl laisvosios prekybos erdvės ir investicijų partnerystės, – daro kaip tik tai, ko Didžioji Britanija seniai siekė. Beje, jei būtų nuspręsta išstoti iš ES, šiam procesui kiltų grėsmė.

Vis dėlto, nors Didžiosios Britanijos narystė ES yra svarbesnis klausimas negu Graikijos, bent kol kas tikimybė, kad Didžioji Britanija išstos, yra menkesnė nei Graikijos pasitraukimas iš euro zonos.

VEIDAS: Bet dar yra ir išorinės grėsmės.

R.V.: Išorės spaudimas pasireiškia įvairiais kanalais ir dažnai ES veikia per tuos pačius euroskeptiškus judėjimus. Žinome „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje ar kitų euroskeptiškų partijų įvairiose ES šalyse ryšius su Rusijos vadovybe. Visa tai atitraukia dėmesį nuo spręstinų ES vidaus darbotvarkės klausimų.

Gana sudėtinga prognozuoti, kaip išorinė aplinka, neabejotinai veikianti ES kaitą, toliau plėtosis Pietų kaimynystėje, Vidurio Rytų regione, Šiaurės Afrikoje ar Rytų kaimynystėje.

VEIDAS: Tačiau dramatiškų pokyčių ES per daug tikėtis neverta?

R.V.: Artimiausiais metais tikimybė, kad ES sutartis bus keičiama, mano nuomone, tikrai nėra didelė. Tokio bandymo būta jau ne vieno, tačiau tai labai sudėtinga. Net euro zonos krizės, dažnai vadinamos precedento neturinčia, metu visais būdais buvo vengiama imtis ES sutarties keitimo. Štai fiskalinės drausmės paktas, dėl kurio prieš keletą metų susitarta, buvo pasirašytas kaip dar viena šalia ES sutarties veikianti tarpvyriausybinė sutartis.

Manau, kad kol ekonomika ES neatsigaus ir nesumažės socialinė politinė įtampa, tokio žingsnio imtis bus vengiama.

VEIDAS: Atrodytų, turėtume bijoti ekonomikos atsigavimo, nes tai gresia didelėmis permainomis ES?

R.V.: Ekonomikos atsigavimas savaime nereiškia, kad bus imtasi radikalių ES institucinių reformų, – to aš tikrai nenorėjau pasakyti. Norėjau pasakyti, kad ekonomikos atsigavimas gali suteikti daugiau erdvės ir ES institucijų, ir ES valstybių vadovams galvojant apie tai, kokios būtų tinkamiausios tolesnio reagavimo į vidaus ir išorės iššūkius priemonės. Nes tarp tokių priemonių yra ir ES sutarties keitimas, ir, beje, jis nebūtinai turi būti nukreiptas tolesnės federalizacijos link.

Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad iki šiol vyravusi nuomonė, ypač tarp ES institucijų vadovų, jog ES yra užprogramuota nuolat judėti federalizacijos link, nebūtinai teisinga. Prieš keletą metų Nyderlandų vyriausybės ataskaitoje paskelbta, kad „time for ever closer union in Europe over“ – ypač glaudžios sąjungos laikai – Europoje jau baigėsi.

Tai gana iliustratyvi tezė, parodanti, kad ne tik Didžiojoje Britanijoje pradedama svarstyti apie kai kurių kompetencijų grąžinimą valstybėms narėms, bet ir tokiose šalyse, kaip Nyderlandai, kurie yra viena iš šešių valstybių, stovėjusių prie ES ištakų.

VEIDAS: Ar federalizacijos idėja pamažu laidojama ir ES institucijose?

R.V.: Per euro zonos krizę buvo bandoma stiprinti integraciją. Buvo priimti svarbūs sprendimai, tarp kurių – bankų sąjungos kūrimas, bet klausimas, ar tai toks reikšmingas žingsnis gilesnės integracijos link, kaip būtų norėję kai kurie federalizacijos scenarijaus šalininkai. Nes jei pasižiūrėtume, ką krizės metu siūlė Europos Komisija, pamatytume, kad buvo parengti siūlymai dėl euroobligacijų, daug diskutuota apie galimą naują euro zonos finansų ministrą ir bendrą iždą bei euro zonos skolų subendrinimą. Tačiau daugelis tokių priemonių liko nepriimtos, nes nebuvo politinio konsensuso. Netgi tokios plačiai aptarinėtos priemonės, kaip fiskalinės drausmės paktas, praktikoje taikomos ne taip jau sklandžiai – matome, kaip Italijai ar Prancūzijai vis suteikiama papildomo laiko, kad jos pagaliau pradėtų laikytis fiskalinės drausmės taisyklių.

Taigi, net ir tokios labiausiai pagarsintos priemonės, kurios paprastai skambiai pavadinamos istoriniais sprendimais ir priimamos ES Vadovų Taryboje, vėliau, virtusios konkrečiais teisės aktais, kurių turi laikytis konkrečios valstybės, nesukelia radikalių pokyčių.

VEIDAS: Tai kaip nedrausmingas valstybes priversti laikytis taisyklių?

R.V.: ES remiasi tik įstatymo viršenybės principu, ji neturi nei savo policijos, nei kariuomenės, jei kalbėtume apie „kietąją galią“. Na, jei kalbame apie įstatymų viršenybės principą, politika niekur nedingsta. Kiekvieną kartą, įgyvendinant konkrečias direktyvas ar reglamentus, ypač liečiančius fiskalinę drausmę, pasveriama, ar taikyti griežtesnes sankcijas ir spausti konkrečias taisyklių nesilaikančias valstybes, rizikuojant, kad sustiprės euroskeptiškos nuotaikos ir atoveiksmis suformavus dar mažiau sukalbamesnę vyriausybę ateinančiuose rinkimuose, ką dabar matome Graikijoje, ar vis dėlto ieškoti kompromisinių sprendimų. Visą laiką tenka laviruoti naudojant lazdos ir morkos principą, galvojant apie būsimas sankcijas ir galimą atlygį – finansinę paramą ar kitokias priemones, kuriomis disponuoja ES. Visada yra rizika, kad taikant taisykles pernelyg griežtai, poveikis bus neigiamas. Juk demokratinėse šalyse politikai visada stebi, ką mano jų rinkėjai, o kaltę yra linkę perkelti kitiems, pirmiausia – ES institucijoms.

Tad kai tokioje sudėtingoje, daugiasluoksnėje sistemoje, kaip ES, kuri remiasi susitarimais arba žodžio laikymusi, kažkas to žodžio nesilaiko, kyla daug įvairių problemų, kurias nėra lengva spręsti. Tuo labiau kad kiekvieną sprendimą reikia suderinti su skirtingų šalių atstovais.

VEIDAS: Kaip manote, kaip ES su tiek daug skirtingų pozicijų pavyks suvaldyti dabar ją kamuojančią ekonominę krizę?

R.V.: Iš pažiūros išskirtinė situacija atrodo Graikijoje, na, galbūt dar Kipre, nors šio įtaka likusiai Europos daliai gerokai mažesnė. Kitų valstybių, tokių kaip Airija ar Ispanija, reikalai pamažu gerėja. Žinoma, yra daug neišspręstų problemų, tokių kaip nedarbas, bet neatrodo, kad čia padėtis būtų tokia bloga kaip Graikijoje.

Kur kas daugiau neaiškumų kelia Prancūzija ir Italija. Svarbiausias klausimas – kaip jų vyriausybėms pavyks įgyvendinti reformas. Jau keletą mėnesių šių šalių vyriausybės ne tik apie tai kalba, bet ir mėgina imtis įgyvendinimo, tačiau susiduria su aktyviu visuomenės nepritarimu. Tad ES, pirmiausia euro zonos, finansai labai priklausys nuo to, kaip Prancūzijai ir Italijai galiausiai pasiseks įgyvendinti reformas, kurios reikalingos, kad šios dvi svarbios ES ekonomikos atkurtų savo konkurencingumą, ekonomikos augimą ir po truputį sutvarkytų viešuosius finansus.

Rima Janužytė

Transformacija. Europos Sąjunga ateinantį dešimtmetį turės rasti naują kelią, išvesiantį iš finansinės ir institucinės krizės.

Europos sąjunga šiandien atsidūrusi kryžkelėje. Kaip toje pasakoje: ,,Į dešinę suksi – žirgo neteksi, į kairę suksi – galvą pamesi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Iš tiesų ES tuo pačiu taku, nieko nekeisdama, ,,joti“ nebegali: šią instituciją kritikuoja vis daugiau Senojo žemyno gyventojų, jau ne vienus metus braška ES finansai, Bendrijos narės vis sunkiau randa bendrą kalbą ir vis dažniau dėl asmeninės naudos aukoja bendrus interesus.

Analitikai sutinka, kad vienu didžiausių ES iššūkiu tampa būtent kertinė jos vertybė – vienybė. Nors ES savo vienybę vis dar atkakliai pabrėžia, tačiau tai panašu į mėginimą apgauti save. Užtenka pažvelgti, kaip Europai sekėsi (ir tebesiseka) įveikti finansų krizę ir priimti bendrus sprendimus. Arba kaip valstybės laikosi susitarimo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, o Kipras mainais už investicijas turtingiems rusams mielai suteikia net pilietybę. „ES vienybė skęsta materialinėse vertybėse“, – konstatuoja Šiaulių universiteto docentas prof. Arūnas Gumuliauskas, primindamas, kad nesusikalbėjimo būta visais laikais, o štai vienybė Europoje visuomet buvo labai trapi. Ne veltui prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienas Didžiosios Britanijos žurnalas apie šalies politikų sulaužytą sutartį su Prancūzija parašė iškalbingą sakinį: britai neturi ilgalaikių draugų, jie turi tik ilgalaikius interesus.

Tad daugelis analitikų sutinka, kad tokia, kokia yra dabar, Europos Sąjunga likti negali. Tai tarsi neužbaigtas politinis darinys, kurį A.Gumuliauskas lygina su namu be langų.

Tik vieni ekspertai mano, kad pokyčiai bus lėti ir vos pastebimi, kiti žada greitą ir dramatišką transformaciją. Bet kuriuo atveju judėjimo kryptys yra dvi: arba Sąjungos subyrėjimo, arba didesnės centralizacijos link. Greičiausiai nei vieno, nei kito kraštutinumo nebus pasiekta, tačiau arba į vieną, arba į kitą pusę svarstyklės pasvirs.

Ir nors Europoje yra labai daug federalistų, pasisakančių už centralizaciją, ES svarstyklės greičiausiai pakryps į priešingą, nei jie norėtų, pusę. Ir ne vien dėl to, kad

didesnė centralizacija tokioms valstybėms, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija, reikštų pernelyg branginamo suvereniteto paaukojimą.

Bene svarbiausia priežastis mažinti centralizaciją ir tolti nuo federalizmo idėjos yra stiprėjantis pačių europiečių nepasitenkinimas ES. Postūmį tokioms nuotaikoms suteikė ne kas kitas, o ekonomikos bei finansų krizė, kurios ištakos siekia dar 2007–2008 m., bet kuri ES ypač stipriai paveikė 2010-aisiais, kai Graikija, Airija ir kai kurios kitos šalys stipriai pajuto finansinės padėties suprastėjimą tiek dėl ekonominių skirtumų ar konkurencingumo trūkumo, tiek dėl bankų sistemos bėdų.

Taip jau yra, kad tol, kol ekonomika auga, visuomenė paprastai nekelia tokių klausimų, kokius girdime pastaraisiais metais, – tiek dėl migracijos, tiek dėl ES siūlomų ekonominių, struktūrinių reformų ar fiskalinės disciplinos priemonių.

Kaip pastebi VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, nuo pat Europos ekonominės bendrijos sukūrimo iki bendros valiutos įvedimo Europos integracija buvo elito reikalas, kuriuo rinkėjai pernelyg nesidomėdavo. ,,Sprendimus priimdavo politinis elitas, tardamasis su politiniu elitu ir verslo asociacijomis. Krizės metu situacija pastebimai ėmė keistis“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ryškiausi tokio visuomenės pokyčio pavyzdžiai yra svarstymai apie galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, kurie tiesiogiai susiję su anksčiau Graikijos vykdyta politika naudojantis bendros valiutos privalumais pigiai skolinantis, bet neinvestuojant į reformas, kad Graikija būtų tokia pat konkurencinga, kaip, tarkime, Šiaurės Europos valstybės.

Kita vertus, turime ir kitą galimos dezintegracijos pavyzdį – Didžiąją Britaniją, kurioje jau ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl globalizacijos bei išaugusio imigrantų skaičiaus taip pat randasi vis daugiau euroskeptiškų nuotaikų.

Centralizacijos didėjimui ne į naudą ir išorinės grėsmės, kurios neabejotinai veikia pačios ES kaitą ir lemia tai, kiek dėmesio bei išteklių galima skirti ES šalims svarbiems ekonominiams bei socialiniams klausimams spręsti.

Žinoma, galima sakyti, kad išorinė grėsmė kaip tik turėtų veikti kaip mobilizuojanti jėga, tačiau euro zonos krizė parodė, jog yra net atvirkščiai. Paaiškėjo, kad net nesudėtingiems sprendimams trūksta visų ES narių sutarimo, kaip reikia reaguoti į euro zonos krizę ir ją spręsti.

O kur dar atskirų valstybių abejonės, kad vienam ar kitam sprendimui pritars jų piliečiai. Juolab kad Europoje daugėja ne vien pavienių nepasitenkinimo balsų, bet ir euroskeptiškų politinių partijų, kurios itin sėkmingai skinasi kelią į rinkimus ir, tapusios daugiau ar mažiau įtakingomis politinėmis jėgomis, tikrai neprisideda prie ES lipdymo. Čia svarbu paminėti, kad ir per ateinančius penkerius, dešimt, gal net penkiolika metų tokios partijos, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija, Švedijos demokratai, Ispanijos partija ,,Podemos“ arba joms panašūs politiniai dariniai, nuo scenos nenulips. Mat kol Europos Sąjunga primena dreifuojantį laivą, neišvengiamai atsiranda norinčiųjų imtis kapitono vaidmens ir keisti kursą.

Vis dėlto ,,Stratfor“ analitikai įsitikinę, kad vienas kursas visiems net ir negali įtikti, tad Europoje ateinantį dešimtmetį egzistuos mažiausiai du gravitacijos centrai, kurių viename – Vokietija ir Austrija, o kitame – Viduržemio jūros šalys.

Be to, analitikai dešimčiai metų į priekį žada nesibaigiančius mėginimus šiuos du branduolius lipdyti ir su tuo susijusias struktūrines bei ekonomines problemas. Ne mažiau svarbus bus ir mėginimas (tiesa, greičiausiai nesėkmingas) sumažinti priklausomybę nuo importo (įskaitant ir energijos išteklių).

Galima prognozuoti, kad Europai nesiseks rasti bendro vardiklio ir dėl požiūrio į išorinių jėgų keliamą grėsmę. Tokioms „paribio“ valstybėms, kaip Baltijos šalys ar Lenkija, bus sunku įsijausti į migrantų antplūdį patiriančių Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos situaciją. Pastarosios pro pirštus žiūrės į mūsų keliamą aliarmą dėl Rusijos. „Kas bus naudinga vienai ES pusei, kenks kitai“, – prognozuoja „Stratfor“ analitikai.

Stiprėjantis nacionalizmas sudarys sąlygas plėtotis protekcionistinei pinigų ir darbo rinkai. Silpnesnės šalys įves daugiau kapitalo ribojimų, o stipriosios suvaržys užsieniečių judėjimo laisvę, įskaitant, „Stratfor“ teigimu, ir kitų ES šalių piliečius.

Na, o ES ekonomikos prošvaistės – apskritai miglotos. Kaip rašo Vokietijos analitinis leidinys „Der Spiegel“, šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo pranašumus. Dabartinė problema, išliksianti ir per ateinantį dešimtmetį, yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti šios šalies gerovei.

Išties, jei pasitvirtins „Stratfor“ prognozė, esą netrukus prasidės ilgalaikis Vokietijos ekonomikos lėtėjimas, tai reikš ne tik menkesnes pajamas ir mažiau darbo vietų tūkstančiams europiečių. Mat tai gali sumažinti ir kol kas dominuojantį Vokietijos vaidmenį Europoje bei iš esmės sutrikdyti jėgų pusiausvyrą Senajame žemyne.

Užtat Lenkijai tai gali tapti kartą pasitaikančia galimybe. Nors ši mūsų kaimynė greičiausiai tikrai netaps centrine Europos figūra, tačiau gali gerokai padidinti savo įtaką, o kartu tapti ir savotiško antirusiško fronto Europoje ašimi. Beje, žadama, kad išloš ir šiame fronte atsidūrusi Rumunija, kuri, kaip ir Lenkija, mezga itin artimus ir naudingus ryšius su JAV.

Tad Europos šalių reitingai per dešimt metų gali gerokai pasikeisti, o tokios šalys kaip Rumunija gali šoktelėti aukštyn ir nustebinti ekonomine pažanga.

Beje, prognozuojama, kad ryšius su JAV toliau stiprins ir Baltijos bei Juodosios jūros šalys, o NATO įtakos zona gali nusidriekti iki pat Azerbaidžano ir Kaspijos jūros.

Kita vertus, kai kurie analitikai labai abejoja, kad JAV per ateinantį dešimtmetį įsitrauks į bent vienos Europos problemos sprendimą, o visą savo energiją nukreips į Kiniją. Tad nors kai kurios Europos šalys džiaugsis atradusios Ameriką, šiai Europa bus vis labiau prarastoji žemė. Ar dėl to Senasis žemynas patirs kokių nors sukrėtimų?

A.Gumuliauskas primena taikliai dabartį nušviečiančią antraštę, kad šiandien 500 milijonų europiečių prašo 350 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 150 milijonų rusų. Ir nors ne gyventojų skaičius lemia vienos ar kitos valstybės arba regiono vietą globaliame žaidime, tačiau Europa ir neturėtų siekti tapti įtakingiausiu pasaulio žemynu. Pakaktų, jei per ateinantį dešimtmetį europiečių, taip pat ir tų iš „paribio“, gyvenimo standartai pakiltų, bet vertybės materialiniuose išskaičiavimuose vis tiek nepaskęstų. Ir kad tarp tų vertybių ir po dešimties metų gyvuotų liberalioji laisvės idėja, kurią numarinti, kaip perspėja VDU profesorius Egdūnas Račius, grasinasi patys europiečiai.

Rima Janužytė

Scanpix

Diplomatija. Po sėkmingomis vadinamų Vašingtono ir Teherano derybų tiek iraniečiams, tiek vakariečiams džiaugtis gerokai per anksti.

„Antra žmona – tarsi branduolinis ginklas. Nors tai nepaneigiama kiekvieno vyro teisė, tačiau niekas tau to vis tiek neleidžia“, – tai populiariausias iraniečių vieni kitiems į mobiliuosius telefonus po derybų su Vašingtonu siųstas anekdotas. Lyg ir smagu, bet ne visai skanu. Kaip ir viskas, kas susiję su ką tik pasirašyta sutartimi.

Į Teherano gatves su vėliavomis ir fejerverkais praėjusią savaitę išskubėję tūkstančiai gyventojų džiūgavo, kad pagaliau baigsis 12 metų trukęs sankcijų laikotarpis, o Iranas taps „normalia šalimi“. Tačiau dar daugiau tūkstančių gyventojų pasiliko namie ir, sėdėdami priešais televizorių ekranus, liejo pyktį ant valdžios, nesugebėjusios kaip reikiant pakovoti dėl savo šalies interesų. Akylesni ir ausylesni, tą naktį įsiklausę į JAV prezidento Baracko Obamos žodžius (beje, paskutinę derybų naktį tiesiogiai transliuotus per Irano televiziją), negalėjo neišgirsti, kad ši sutartis – tik mažytis postūmis be aiškių pergalių, juolab Irano.

B.Obama aiškiai pasakė, kad kol nesutarta dėl visų detalių, tol nesutarta dėl nieko. Tad kitas Irane išpopuliarėjęs juokelis – „kodėl parduotuvėse vis dar nėra viskio?“ irgi yra tik šmaikšti saviironija. Net jei šiitai skubiai atšauktų draudimą vartoti alkoholį, vis tiek burbono ar škotiško viskio Irane galėtų paragauti tik liepos pirmąją. Mat tik pasirašius galutinę sutartį, kurios terminas yra birželio 30-oji, įsigalios ir Vakarų pažadas atšaukti ekonomines sankcijas, šiitiškai Irano respublikai paskelbtas dar George’o W.Busho laikais, o vėliau sugriežtintas B.Obamos pirmosios kadencijos metu.

O apie draugiškus dvišalius santykius B.Obama patarė nė negalvoti, kol Iranas nenustos remti teroristų, pažeidinėti žmogaus teisių ir panašiai. Kitaip sakant, jokio diplomatinio dviejų šalių suartėjimo nėra, nors toks įspūdis po derybų ir galėjo susidaryti.

Miglota sutartis atrodo žvelgiant ir iš JAV perspektyvų. Šveicarijos mieste Lozanoje po kelių derybų raundų Irano ir šešių galingųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos) pasirašytas dokumentas numato, kad Natanzas bus vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną, be to, Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažins uranui sodrinti naudojamų centrifugų skaičių: jei niekas nepasikeis, išsamioje sutartyje bus nustatyta, jog Iranas turės sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį, o tolesniam sodrinimui galės naudoti tik 6 tūkst. centrifugų vietoj dabar turimų 19 tūkst. Preliminariai sutarta, kad giliai po žeme esantis Ferdou kompleksas bus paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomas Arako sunkiojo vandens reaktorius bus pertvarkytas taip, kad jame iš viso nebūtų gaminamas plutonis.

Tačiau sutartyje nė žodžiu neužsimenama apie Parchino karinį kompleksą, kuriame, kaip įtariama, Iranas vykdo branduolinių ginklų tyrimus. Iranas pareikalavo, kad kariniuose kompleksuose nebūtų atliekami patikrinimai, tad neaišku, kaip pavyko išsklaidyti abejones dėl Parchino komplekse vykdomos veiklos.

Sutartyje taip pat nenurodyta ir šių sąlygų vykdymo trukmė. Tiesa, numatoma, kad apribojimai Irano vykdomam urano sodrinimui galios 10 metų, tačiau tai gali keistis, nes terminas bus apibrėžtas tik galutiniame dokumente, kuris turėtų būti pasirašytas per tris ateinančius mėnesius.

Nepaisant šių niuansų, ir Irano, ir Vakarų politikai šią sutartį visuomenei „pardavė“ gana sėkmingai. Beje, tiek vienu, tiek kitu atveju rinkėjus „guodė“ ne vien sutarties detalės, bet ir lyderių pažadas, jog ši sutartis nereiškia, kad iraniečiai tapo amerikiečių draugais, ir atvirkščiai.

B.Obama pranešime visuomenei pabrėžė, esą buvo pasiektas geras susitarimas, kurį galima palyginti su branduolinės ginkluotės mažinimo sutartimis, jo pirmtakų sudarytomis su Sovietų Sąjunga ir padariusiomis mūsų pasaulį saugesnį šaltojo karo laikotarpiu.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, Lozanoje atlikusi koordinatorės vaidmenį šešių galingųjų šalių vardu, pareiškė, esą buvo žengtas lemiamas žingsnis ir nustatyti parametrai, o tai padaryti pavyko dėl visų šalių politinio ryžto ir geros valios.

Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas žodžių į vatą nevyniojo. Žinodamas apie visuomenėje tvyrančias antiamerikietiškas nuotaikas, jis patikino, kad naujasis susitarimas nepadarys jokios įtakos kitiems Irano ir JAV santykių aspektams.

„Tai buvo mėginimas išspręsti branduolinį klausimą. Mūsų ir Jungtinių Valstijų požiūriai smarkiai nesutampa. Praeityje tarp mūsų atsirado abipusis nepasitikėjimas, taigi tikiuosi, kad drąsus naujojo susitarimo įgyvendinimas gali iš dalies atkurti pasitikėjimą. Bet visi turime palaukti ir pažiūrėti“, – perspėjo Irano diplomatijos vadovas.

Na, o Izraelis ir Saudo Arabija apskritai nusiteikusios skeptiškai ir net nebando įžvelgti gerosios sutarties pusės.

Izraelio strateginių reikalų ministro Yuvalio Steinitzo pranešime sakoma: „Šypsenos Lozanoje yra atitrūkusios nuo prastos tikrovės, kai Iranas atsisako daryti kokių nors nuolaidų branduoliniu klausimu ir toliau grasina Izraeliui bei visoms kitoms šalims Artimuosiuose Rytuose. Mes tęsime savo pastangas tai aiškinti ir įtikinėti pasaulį, vildamiesi užkirsti kelią blogai galutinei sutarčiai.“

Kad galutinė sutartis nebus pakankamai gera, matyti iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus, šiandien tai, matyt, geriausia, kas apskritai įmanoma (o prieš kelerius metus net nebūtų buvę įmanoma visai).

Kad ir kaip būtų, prie šio susitarimo kartais būdavo ne priartėjama, o kaip tik nuo jo nutolstama. 2010-aisiais „Stratfor“ prognozavo, kad JAV ir Iranas, nepaisant dešimtmečius trunkančių nesutarimų, suras bendrą interesų vardiklį. Manyta, kad liko tik dvi galimybės: arba JAV užsimerkti prieš galimybę Iranui, jei šis panorėtų, pasigaminti branduolinį ginklą, arba žūtbūt sutrukdyti tokiai galimybei suduodant karinį smūgį. O kadangi antrasis variantas buvo mažai tikėtinas, liko pirmasis, reiškiantis susitarimą Irano naudai. Juolab kad tuo metu buvo garsiai diskutuojama apie galbūt JAV ir Irano bei Jungtinių Tautų ir Irano atstovų vedamas slaptas derybas dėl susitarimo, kuris ne tik leistų Iranui išlaikyti didžiąją dalį savo branduolinės programos, bet ir įtikintų tarptautinę bendruomenę mainais už Irano bendradarbiavimą nutraukti sankcijas šiai šaliai. Mainais Teheranas turėtų pasižadėti bendradarbiauti su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) stebėtojais ir prisidėti prie globaliai administruojamo branduolinio kuro banko. Irano urano sodrinimui būtų sukurtas tarptautinis konsorciumas. Pagal planą JT Saugumo Taryba turėtų panaikinti Iranui įvestas sankcijas, jei Teheranas vykdys savo įsipareigojimus.

Apie tai, nutekindamas slaptą dokumentą, paskelbė laikraštis „The Times“. Šiame dokumente buvo teigiama, kad 13 punktų susitarimo projektą dar 2009 m. rugsėjį parengė TATENA vadovas Mohamedas El Baradei, nors TATENA tokio projekto egzistavimą paneigė.

O lyg ir atsiradusią galimybę pasiekti bent kažkokį susitarimą sužlugdė Irano atominės energetikos organizacijos vadovo Ali Akbaro Salehi pareiškimas, kad per ateinančius metus Iranas įkurs iki dešimties urano sodrinimo centrų. Negana to, buvo pranešta, kad Iranas greitai pristatys savo gamybos priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri pagal savo pajėgumus prilygs Rusijoje gaminamiems zenitinių raketų kompleksams S-300 arba net juos pranoks.

Vis dėlto giliausią dugną Irano ir Vakarų galimybė susitarti pasiekė 2013-ųjų pradžioje, kai į aklavietę pateko dar vienas derybų su pasaulio galingaisiais raundas dėl Teherano branduolinės programos apribojimo, o po kelių dienų, lyg dar būtų maža, Iranas paskelbė apie du svarbius su branduolinėmis technologijomis susijusius projektus. Jais būtų išplėsti šalies pajėgumai išgauti ir perdirbti uraną, kuris savo ruožtu galėtų būti sodrinamas iki branduolinių reaktorių kuro ar net tinkamumo atominiams ginklams. Tuometis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas minimus objektus per vaizdo konferenciją simboliškai paleido Irano valstybinę branduolinių technologijų dieną, kuria Irane kasmet pažymimos pirmo urano sodrinimo 2006-aisiais metinės.

Prezidentas tuomet pakartojo ir ankstesnius pareiškimus, esą Iranas tapo branduoline valstybe, o JAV ir jų sąjungininkai negalį sustabdyti Irano pažangos dėl to, ką Teheranas vadina taikia branduolinių technologijų plėtra.

Tiesa, viltis susitarti dar kartą sužibo tų pačių metų birželį, Irano naujuoju prezidentu tapus Hassanui Rouhani, užsiminusiam apie galimybę baigti ginčą su Vakarų šalimis dėl Teherano branduolinės programos. Tačiau netrukus pasirodė informacija apie šiitiškoje respublikoje statomą naują slaptą požeminį branduolinį kompleksą, ir lūkesčiai dėl susitarimo vėl išblėso.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį Ženevoje net buvo pasirašyta preliminari dvišalė Irano ir JAV sutartis.

Štai kodėl Lozanoje pasirašyta sutartis, kad ir preliminari, viena vertus, atrodo kaip neįtikėtina sėkmė. Kita vertus, dėl anksčiau patirtų nesėkmių visos pusės galutinio sutarties teksto laukia gana atsargiai ir apsidraudžia žodžiais „kol nesutarta dėl visko, nesutarta dėl nieko“.

Rima Janužytė

BOX 1:

Preliminarūs Irano įsipareigojimai mainais už nutrauktas sankcijas (2015 m., Lozana)

Natanzas būtų vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną.

Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažintų urano sodrinimui naudojamų centrifugų skaičių nuo 19 tūkst. iki 6 tūkst.

Iranas turėtų sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį.

Po žeme esantis Ferdou kompleksas būtų paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomame Arako sunkiojo vandens reaktoriuje nebūtų gaminamas plutonis.

Susitarimo vykdymą prižiūrėtų ir branduolinius kompleksus nuolat stebėtų Jungtinių Tautų Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA).

BOX 2 :

Irano branduolinių objektų žemėlapis

Politika. Painūs B.Netanyahu rinkimų pažadai Izraeliui ir visam pasauliui verčia manyti, kad teigiamų pokyčių nebus dar ilgai.

Naujai kadencijai perrinktas Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jau spėjo išsižadėti pareiškimo, esą kategoriškai atmeta dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos bendro egzistavimo idėją. Pareiškęs, esą pasikeitė ne jo politika, o politinė realybė, jis pridūrė nenorįs tik vienos valstybės, tačiau tam, kad taikiai egzistuotų abi, reikia, jog pasikeistų aplinkybės. Toks pėdų mėtymas, be jokios abejonės, supykdė tiek B.Netanyahu šalininkus, tiek oponentus. Kairiosios bei centro politinės jėgos suabejojo B.Netanyahu nuoširdumu siekti taikaus sprendimo. Dešiniosios pakraipos politikai suabejojo ką tik pareikštu ir vėl paneigtu jo pasiryžimu laikytis naujai deklaruotos radikalios linijos.

Nors daugybė analitikų ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje tokį premjero blaškymąsi aršiai kritikuoja, o jį patį vadina melagiu ir parsidavėliu, toks permainingas elgesys, ko gero, buvo kruopščiai suplanuotas ir galiausiai išeis B.Netanyahu į naudą. Jei tai ir nesustiprino jo, kaip politiko, reputacijos, tai bent išplėtė galimų koalicijos partnerių ratą ir privertė tiek centristus, tiek dešiniuosius būti lankstesnius.

Be to, B.Netanyahu aiškiai parodė, kad konfliktas ir toliau nebus sprendžiamas, o dabartinė padėtis bus išlaikyta dar ilgai. Juk jeigu konfliktą būtų įmanoma išspręsti, tai būtų padaręs kuris nors kitas Izraelio premjeras ar pats B.Netanyahu ankstesnės kadencijos metu. Tačiau to nepadarė niekas, nes puikiai suprato, kad dvi valstybės – labai šaunu, bet Izraeliui parankiau kankintis su tokia situacija, kokia yra dabar, negu ją dar labiau pabloginti (žinoma, ne palestiniečiams, o sau).

Teoriškai dviejų valstybių sprendimas, reiškiantis suverenios ir demokratiškos palestiniečių valstybės susikūrimą, galėtų būti įgyvendintas arba pasiekus susitarimą, arba Izraeliui vienašališkai pasitraukus iš okupuotų teritorijų. Pastarasis bandymas būtent taip išspręsti konfliktą JAV iniciatyva vyko 2013–2014 m. Derybos žlugo vos prasidėjusios. Oficialiai jos buvo suspenduotos Izraelio, kurio netenkino, kad į sudarytą palestiniečių vienybės vyriausybę, be politinės partijos „Fatah“, buvo įtraukta ir organizacijos „Hamas“ atstovų.

Tačiau svarbesnė nei oficialioji priežastis buvo ta, kad nepavyko išspręsti kelių esminių klausimų: arabų pabėgėlių iš Izraelio užimtų teritorijų grįžimo atgal, taip pat abiem šalims priimtinos sienos nustatymo, kurį apsunkina Vakarų Krante, nepaisant palestiniečių ir tarptautinės bendruomenės protestų, tebevykstanti žydų naujakurių gyvenviečių plėtra.

Kaip ne kartą yra sakęs vyriausiasis palestiniečių derybininkas Saebas Erakatas, neįmanoma turėti ir taikos, ir nausėdijų – tai du nesuderinami dalykai, iš kurių galima pasirinkti tik vieną.

Be to, neišsprendžiamas atrodo ir Jeruzalės padalijimo ar nedalomumo klausimas. Mat Rytų Jeruzalę, iki 1967 m. priklausiusią Jordanijai, palestiniečiai norėtų matyti savo valstybės sostine, o Izraelyje 1980 m. priimtas Jeruzalės, kaip sostinės, nedalomumą patvirtinantis įstatymas, ir nė viena pusė neketina nusileisti. Nors egzistuoja teorinė galimybė Izraeliui iš palestiniečių teritorijų pasitraukti vienašališkai, to daryti jis, savaime suprantama, neketina, teisindamasis „Hamas“  sustiprėjimo grėsme.

Yra dar viena, tarptautinės bendruomenės ignoruojama, išeitis, apie kurią Izraelyje tyliai kalbama pastaruosius 20 metų, – tai palestiniečių deportavimas į Jordaniją, kur būtų sukurta nauja palestiniečių valstybė. Tačiau net ir pačiam Izraeliui (ką jau kalbėti apie palestiniečius) tai neatrodo ideali išeitis, nes palestiniečių ištrėmimas reikštų gerokai išsiplėtusias sienas, už kurių atsidurtų Izraeliui nedraugiškos jėgos, mat į Jordaniją išvaryti palestiniečiai greičiausiai ieškotų sąjungininkų – kad ir tarp vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojų.

Kitas konflikto sprendimas – B.Netanyahu ką tik priminta vienos valstybės dviem tautoms galimybė. Faktiškai tai reikštų Vakarų Kranto aneksiją, tačiau taip pat – pilietinių ir politinių teisių suteikimą palestiniečiams (pavyzdžiui, balsavimo, teisės laisvai keliauti po Izraelį).

Tiesa, nei tarptautinė bendruomenė, nei dauguma žydų ar palestiniečių vienos valstybės sukūrimo tinkama išeitimi nelaiko. Vieni įsikibę laikosi 1947 m. Jungtinių Tautų priimtu padalijimo planu, kiti baiminasi žydiškos tapatybės praradimo, treti – paprasčiausios aneksijos be jokių politinių ir pilietinių teisių.

Taigi nė viena išeitis nėra iki galo tinkama, tad padėtis be išeities tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Skirtumas tas, kad Izraelis patiria vis didesnį tarptautinį spaudimą, o analitikai pastaruoju metu sunkiai besiklostančius Izraelio ir JAV santykius vis dažniau pavadina izoliacija.

Štai JAV prezidentas Barackas Obama net nesuskubo B.Netanyahu pasveikinti su pergale, o prieš tai atsisakė susitikti su B. Netanyahu per šio vizitą Vašingtone. Negana to, po B.Netanyahu Kongrese tada pasakytos kalbos B.Obama Izraelio politiką išvadino teatru.

Izraelis irgi neatsilieka: nors oficialiai deklaruojamas siekis rasti išeitį iš konflikto su palestiniečiais, Švedijos sprendimas praėjusiais metais pripažinti Palestinos valstybingumą ~de jure~ sulaukė Izraelio įniršio – iš Švedijos net buvo atšauktas Izraelio ambasadorius.

Beje, galimybę pripažinti Palestinos valstybingumą svarsto ir Prancūzija: Senate praėjusių metų pabaigoje buvo priimta rezoliucija, raginanti Prancūziją pripažinti Palestinos valstybę ir nedelsiant atnaujinti palestiniečių bei Izraelio taikos derybas. Panašius dokumentus Europoje yra priėmusios ir Airija, Didžioji Britanija bei Ispanija.

Matyt, daug vilčių dėl konflikto sprendimo buvo siejama ir su rinkimais, kuriuose B.Netanyahu pergalė dar ne taip seniai nebuvo numatoma, o sąmokslo teorijų mėgėjai tikino, kad tarptautinė bendruomenė pačiam B.Netanyahu darė didžiulį spaudimą trauktis iš valdžios aukštumų.

Kalbėdamas viešai prieš pat rinkimus ministras pirmininkas neatrodė labai užtikrintas savo pergale ir net pripažino, kad esama pavojaus, jog tauta jo neperrinks, o iš dalies taip nutiks dėl stipraus tarptautinio spaudimo. Omenyje jis greičiausiai turėjo užsienio šalių finansuojamus judėjimus, kurie siekė valdžios pasikeitimo bei rėmė prieš rinkimus suformuotą opozicijos centro kairiųjų partijų aljansą Sionistų sąjungą, kurią likus mažiau negu savaitei iki rinkimų B.Netanyahu dešinioji partija „Likud“ lenkė vos 5 proc.

Dvi didžiausios šio aljanso politinės jėgos – Izraelio darbo partija ir „Hatnuah“ – ne tik žydams, bet ir tarptautinei bendruomenei siuntė signalą apie ketinimą ieškoti palestiniečių konflikto sprendimo ir neprileisti prie valdžios B.Netanyahu. Pavyzdžiui, jos buvo sutarusios, kad jeigu joms pavyks užsitikrinti pakankamai balsų vyriausybei formuoti, pirmus dvejus metus ministro pirmininko pareigas eis Darbo partijos pirmininkas Isaacas Herzogas, o kitus dvejus – „Hatnuah“ lyderė, teisingumo ministrė Tzipi Livni.

Ji rinkimų kampanijos metu pasisakė už būtinybę nedelsiant pradėti aktyvias derybas su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu, o pagrindinė jos kampanijos ašis buvo B.Netanyahu kritika. „B.Netanyahu nepavyko ne tik derėtis, bet net ir atsisėsti prie derybų stalo“, – sakė T.Livni.

Tačiau prie šio stalo artimiausiu metu neteks pasėdėti ir jai. Daugiau įtakos po rinkimų neįgis ir liberalų partija „Meretz“, pasisakanti už kuo greitesnį konflikto sprendimą einant kompromisų keliu, bei arabus ir žydus vienijanti komunistinė partija „Hadash“ – jos gavo vos po kelias kėdes 120 vietų Knesete.

Beje, ne ką daugiau vietų gavo ir visiškai priešingų pažiūrų politikai. Pavyzdžiui, radikalios nausėdijas plėsti propaguojančios, ortodoksų remiamos partijos „Habayit Hayehudi“ ir „Ihud ha-Leumi“ kartu gavo tik dešimt vietų.

Rima Janužytė

Ar B.Netanyahu gali išspręsti Izraelio ir palestiniečių konfliktą?

NE:

Lisa Goldman, analitikė, Naujosios Amerikos fondo Izraelio-Palestinos iniciatyvos direktorė

Ne kas kitas, o būtent B.Netanyahu iš esmės pakeitė derybų eigą, 2009-aisiais M.Abbasui pateikęs naują sąlygą: pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Tai buvo visiškai nauja sąlyga, kurios nebuvo jokiose ankstesnėse derybose. O dėl tariamo pakto tarp „Hamas“ ir PIO (Palestiniečių išsivadavimo organizacijos) – tokio dalyko net nėra. B.Netanyahu pats tai išsigalvojo. Žinoma, jo argumentai labai įtikinantys, ypač kai jis juos pagražindamas dėsto JAV žiniasklaidai ir atsakinėja į banalius jos atstovų klausimus.

Izraelis Vakarų Krantą yra okupavęs jau beveik 50 metų, dešimtmetį vykdoma Gazos blokada, ir neatrodo, kad viena ar kita artimiausiu metu pasikeistų. Tokia situacija negali būti tvari. Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje gyvena daugiau nei 13 mln. žmonių, bet tik 8 mln. turi balsavimo teisę. B.Obamos administracija turėtų nustoti apsimetinėti, kad nemato, jog B.Netanyahu meluoja. Geriausia, ką ji galėtų padaryti, – tai paskelbti jį ~persona non grata~.

TAIP:

Davidas Francis, „Foreign Policy“ analitikas

Nepaisant savo kietos retorikos, B.Netanyahu yra vienintelis Izraelio lyderis, kada nors pasirašęs formalų susitarimą su palestiniečiais: 1998-aisiais tuometis premjeras B.Netanyahu ir Yasseras Arafatas priėmė ~Wye~ upės memorandumą (~Wye River Memorandum~), pagal kurį buvo numatyta išplėsti palestiniečių kontrolę Vakarų Krante ir Gazoje. Daug žydų naujakurių ir dešiniojo sparno politikų iki šiol nėra jam to atleidę, ypač dėl to, kad minėta sutartimi palestiniečiams buvo suteikta daugiau įtakos Hebrone – viename švenčiausių judaizmo miestų.

Tiesa, pastaraisiais metais B.Netanyahu vykdo visiškai kitokią politiką. Jam būnant premjeru žlugo JAV valstybės sekretoriaus inicijuotos derybos dėl taikos proceso atnaujinimo.

Šimtadienį atšventusi Ukrainos vyriausybė ir parlamentas pateisino toli gražu ne visus ukrainiečių lūkesčius.

Vos prieš tris mėnesius Ukrainos ekonomikos ministru tapęs lietuvis Aivaras Abromavičius, kaip ir dar keturi ministrai bei tiek pat viceministrų, gali būti atleistas. Apie tai, kad prezidentas Petro Porošenka ir ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas susitarė „performatuoti“ ministrų kabinetą ir sudarė nebetinkamų ministrų sąrašą, užsimena „neįvardyti šaltiniai“ Ukrainos prezidento administracijoje ir Aukščiausiojoje Radoje.

Tarp gresiančių permainų priežasčių – ne tik A.Abromavičiaus įgyvendinama valstybinių įmonių pertvarka, kelianti turtingiausių Ukrainos verslininkų nepasitenkinimą. Gali būti, kad A.Abromavičius, kuris, kaip ir kiti vyriausybės ekonominio bloko ministrai, į vyriausybę buvo deleguotas prezidento politinio bloko, pakliuvo į politinių nesutarimų tarp prezidento ir premjero, taip pat ir vyriausybės bei Ukrainos nacionalinio banko, girnas.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad nesutarimai dėl Ukrainos monetarinės politikos kurso jau pareikalavo pirmųjų galvų. Vasario pabaigoje Ukrainos nacionaliniam bankui nusprendus dar labiau sustiprinti valiutos kontrolę, tai yra ne tik prižiūrėti visus 50 tūkst. JAV dolerių viršijančius išankstinius importuotojų mokėjimus, bet ir uždrausti vietiniams bankams skolinti įmonėms, kurios už paskolą ketina įsigyti užsienio valiutos, vyriausybė privertė banką atšaukti šį sumanymą ir netgi prabilo apie jo vadovės Valerijos Gontarevos, galbūt įsivėlusios ir į korupcijos skandalą, atsistatydinimą. Tačiau A.Abromavičius gali būti pirmas. Mat jei pasitvirtins V.Gontarevos perspėjimai, kad laikantis įsipareigojimų Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) gamtinių dujų tarifai Ukrainos vartotojams gali išaugti 280 proc., arba 3,8 karto, šilumos energijos kainos – 66 proc., o infliacija metų pabaigoje dėl to gali siekti 25–26 proc., reikės ieškoti kaltų. Juk naujoji valdžia ukrainiečiams žadėjo, kad padėtis ims stabilizuotis, o ši tampa dar sudėtingesnė.

BVP pernai susitraukė beveik 10 proc. Centriniam bankui palūkanų normą pakėlus nuo 7 iki 20 proc., grivinos vertė sumažėjo beveik dviem trečdaliais, dėl to pašėlo infliacija, pastaruoju metu siekianti 30 proc. Bandant suvaldyti padėtį, Ukrainos užsienio valiutos atsargos susitraukė nuo 16 iki 7 mlrd. dolerių.

O vienas pirmųjų kaltininkų, kad niekas per daug negerėja, sąraše – ekonomikos ministras A.Abromavičius, be kurio pastangų ir išganinga, ir kartu pragaištinga sutartis su TVF dėl 17,5 mlrd. dolerių Ukrainos kreditavimo programos galbūt visai nebūtų buvusi pasirašyta. A.Abromavičiaus, kaip ministro, nenaudai – ir tai, kad skandaluose skendi Ukrainos fiskalinė tarnyba, prieš kurią A.Jaceniuko nurodymu jau pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Visa ši sumaištis finansų institucijose ne tik sunkiai dera su Ukrainos įsipareigojimais Tarptautiniam valiutos fondui, bet ir gali pakišti koją Ukrainai gaunant Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko paramą.

Tiesa, pats A.Jaceniukas šalį neva ištikusią politinę krizę neigia ir aiškina, esą bendras ir darnus vyriausybės, Aukščiausiosios Rados ir prezidento institucijos darbas vyksta nepertraukiamai bei sklandžiai.

„Vyriausybei pirmosios šimtas dienų nebuvo lengvos, tačiau ji su jomis susitvarkė ir išliko vieninga. Be to, nėra jokio ministrų juodojo sąrašo“, – tikina vyriausybės vadovas ir prisiekinėja, kad dabartinis koalicijos darbas esąs kaip niekada vieningas, o partneriai suprantą, kad kuriama bendra geresnės Ukrainos vizija ir ateitis.

Tiesa, Ukrainos gyventojams tai ne taip akivaizdu kaip A.Jaceniukui. Sociologinės apklausos liudija, kad politikų ir institucijų darbą visuomenė vertina jei ne skeptiškai, tai gana atsargiai. Ir tikrai ne todėl, kad tai precedento neturinti vyriausybė, kurioje amžiaus vidurkis vos vos viršija 44 metus, o 14 iš 20 kabineto narių – politinio elito naujokai. Septyni ministrai – naujokai net politikoje apskritai, mat į vyriausybę pateko tiesiai iš verslo. O trys ministrai tik prieš šimtą dienų tapo Ukrainos piliečiais: lietuviui A.Abromavičiui, JAV pilietei Natalijai Jaresko ir Gruzijos piliečiui Aleksandrui Kvitašviliui atitinkamai ekonomikos, finansų ir sveikatos ministrų portfeliai buvo įteikti kartu su Ukrainos pasais.

Penkių nepriklausomų organizacijų sudarytas ministerijų, Nacionalinio banko ir „Naftogazo“ reitingas atskleidžia, kad vien jaunystės ir švarios politinės praeities vyriausybėje, kuriai dirbti tenka ypač kebliomis aplinkybėmis, nepakanka.

Nė viena ministerija šiame reitinge negavo maksimalaus galimo balo, kurį sudaro visuomenės nuomonė ir ekspertų vertinimas. Priešingai, geriausiai įvertinta Infrastruktūros ministerija surinko tik 12 balų iš 20 galimų. Maža to, tik penkių ministerijų darbas buvo įvertintas teigiamai, tarp jų – ir tų, kurioms vadovauja ministrai iš tariamo juodojo sąrašo, įskaitant ir A.Abromavičiaus Ekonomikos ministeriją.

Regis, ukrainiečiai puikiai suvokia, kad Ukrainoje neišvengiami nelengvi politiniai sprendimai. Kaip kitaip paaiškintume, kad reformų nepabūgusios institucijos ir ministerijos yra geriausiai vertinamų sąrašo viršuje.

Net kylančios dujų kainos nei gyventojams, nei ekspertams nesutrukdė gana palankiai įvertinti dujų monopolininko valstybės valdomo „Naftogazo“, kuris anksčiau buvo ne daugiau nei korupcijos ir grobstymo sinonimas.

O reformų vengiančios ar joms trukdančios ministerijos sulaukė daugiausiai kritikos. Štai skandalų krečiama Energetikos ir anglies pramonės ministerija vertinama blogiausiai iš visų. Be šios ministerijos, tarp prasčiausiai vertinamų – ir kitos laukiamų permainų nesiėmusios, tačiau brangiausiai valstybei kainuojančios Socialinės politikos, Informacijos, Gynybos ministerijos.

Vis dėlto P.Porošenka ir A.Jaceniukas neprašovė dėl ministrų amžiaus. Analitikai atrado neabejotiną ryšį tarp ministerijų vadovų amžiaus ir jų teigiamo vertinimo. Žinoma, tokį vertinimą galėjo nulemti ir subjektyvus noras Ukrainos politikoje išvysti naujų veidų, tačiau ne mažiau tikėtina ir tai, kad jaunesni ministerijų vadovai ryžtingiau nei politikos senbuviai ėmėsi drąsių ir nepatogių reformų.

Ukrainos parlamentas – Aukščiausioji Rada irgi sulaukė vertintojų rykščių. Neseniai Ilko Kucherivo vadovaujamas Demokratinių iniciatyvų fondas atliko ekspertų apklausą, prašydamas įvertinti trijų mėnesių parlamentarų pastangas. Daugiau nei trys dešimtys ekspertų pareiškė esą nusivylę parlamento veikla ir tik dešimt Aukščiausiąją Radą įvertino teigiamai. Net ir pozityvius vertinimus pateikusiems ekspertams kliuvo biudžeto priėmimo procesas, kurio metu buvo gerokai nukrypta nuo koalicijos susitarimo. Šiaip ar taip, iš dešimt galimų balų Aukščiausioji Rada iš ekspertų tegavo 4,2, taigi egzamino neišlaikė.

Nepaisant to, patys parlamentarai savimi labai patenkinti. Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyras Hroismanas šimtadienio proga skaitytame pranešime gyrėsi, kad per tris mėnesius parlamentarai pateikė 770 įstatymų pataisų projektų, iš kurių beveik šimtas jau priimti. „Tai labai optimistiškai nuteikianti statistika, – pareiškė jis. – Ką jau kalbėti apie tai, kiek pasistūmėta reformuojant nacionalinį saugumą ir gynybą, teisėsaugą, kiek daug nuveikta kovojant su korupcija“.

Be to, pasak V.Hroismano, labai reikšminga ir tai, kad pamažu vyksta decentralizacija.

Tačiau tiek vietos ir užsienio ekspertai, tiek patys ukrainiečiai jau spėjo pastebėti, kad reformos vykdomos per lėtai, o institucijos neretai stokoja politinės valios jas paspartinti.

Pernelyg vangiai įgyvendinami antikorupcijos įstatymai, nedaug pasistūmėta vykdant prokuratūros, valstybinių institucijų ir viešojo administravimo pertvarką, sukuriant palankią aplinką verslui, reformuojant energetikos sektorių ir stiprinant šalies energetinį savarankiškumą.

Be to, Ukrainai reikalingos ir konstitucinė bei rinkimų reformos, kurios sustiprintų demokratinę sistemą, užtikrintų geresnį atstovavimą Ukrainos piliečių interesams ir suteiktų daugiau skaidrumo politiniam šalies gyvenimui.

Rima Janužytė