Į juodąjį NATO sąrašą dėl nuolat mažėjančio karinio biudžeto kartu su kitomis patekusi Vokietija kol kas vienintelė pripažįsta paskubėjusi nusiginkluoti.

„Susirūpinusi“ dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, modernioji Vakarų Europa savo teritorijoje, matyt, vis dėlto nebesitiki nei ginklų žvanginimo, nei kulkų zvimbimo. Nors iš už Atlanto vis raginama didinti gynybos biudžetus, pažangiosios Europos valstybės pačios į tokius nurodymus moja ranka, verčiau išlaidauti siūlydamos periferijos gyventojams iš Baltijos. Juk mes bent jau užuodžiame Rusijos kvapą ir įsivaizduojame, kaip atrodo tikras karas, o joms daugelį metų atrodo, kad kariuomenė – atgyvena, o su tankais nelaimėsi modernaus XXI amžiaus karo, pavyzdžiui, ekonominio arba informacinio.

Šiuo atveju nenuostabu, jog prieš savaitę paskelbtoje Europos lyderystės tinklo („European Leadership Network“, ELN) ataskaitoje rašoma, kad šiemet didės vos šešių NATO priklausančių valstybių išlaidos gynybai. Tarp šių uoliausių Aljanso narių – ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Norvegija bei Rumunija. Dešimtukui NATO lygį išlaiko Estija, vienintelė Aljanso narė, kuri 2015 m. įvykdys įsipareigojimą gynybos sektoriui skirti 2 proc. BVP. 2016-aisiais prie jos dar turėtų prisidėti nedaug atsiliekanti Lenkija.

Visos kitos tik garsiai aikčioja dėl Rusijos keliamos grėsmės ir ragina kitas NATO nares didinti gynybos biudžetus, o pačios juos mažina, nors pernai rugsėjį žadėjo „pakeisti mažėjančių gynybos biudžetų tendenciją“.

Pažadai pažadais, bet Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, taip pat Bulgarija ir Vengrija yra tarp NATO narių, suplanavusių šiemet sumažinti gynybos sektoriaus finansavimą, o Prancūzijos išlaidos gynybai liks nepakitusios. „Nors vyksta Rusijos agresija Ukrainoje, o iš NATO lyderių lūpų sklinda retorika, kad tai yra Europos saugumo taisykles keičiantis veiksnys, visi įrodymai byloja, jog reikalai tvarkomi kaip įprasta“, – teigia ELN direktorius Ianas Kearnsas.

„Faktas, kad iššūkiai mūsų saugumui didėja. Bet mūsų išlaidos gynybai mažėja“, – pripažįsta ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Ypač keistai gali atrodyti, kad tarp mažinančių gynybos išlaidas valstybių – ir dvi Europos milžinės – Didžioji Britanija bei Vokietija. Pirmoji šiemet gynybai apskritai skirs mažiausią BVP dalį per pastaruosius 25 metus. 2014 m. Didžiosios Britanijos gynybos biudžetas siekė 36,4 mlrd. svarų sterlingų (55 mlrd. JAV dol.), o šiemet ir kitąmet – jau tik 35,5 mlrd. svarų sterlingų (54 mlrd. dol.). BVP dalis mažės dar labiau, nes Didžiojoje Britanijoje pasikeitė BVP skaičiavimo metodika (nuo šiol skaičiuojant valstybės BVP įtraukiami ir pinigai, cirkuliuojantys nelegalios veiklos sektoriuose (pavyzdžiui, narkotikų ir prostitucijos), taip pat ir lėšos iš labdaringos veiklos. Dėl to statistiškai Didžiosios Britanijos BVP auga, o BVP dalis gynybai mažėja ir vietoj pernai dar buvusių 2,07 proc. nukris iki 1,88 proc.

Be to, prognozuojama, kad Didžioji Britanija artimiausiu metu neįsigis jokios reikšmingesnės karinės technikos, o jos turimų karinių orlaivių ir laivų platformų skaičius netgi sumažės. Tai ypač tikėtina, jeigu bus visiškai įgyvendinta Tridento povandeninių laivų pakeitimo naujais programa.

Dar labiau mažėja Vokietijos karinės išlaidos ir gynybai skiriama BVP dalis. Šiemet Vokietijos išlaidos gynybai sudarys 41,72 mlrd. dolerių ir bus 3 mlrd. dolerių mažesnės nei 2014 m. BVP dalis tesudarys 1,09 proc. (2013 m. gynybai skirta 1,3 proc., o 2014 m. – 1,14 proc. BVP).

Tokia situacija – puikiausia proga Rusijai rimtai suabejoti NATO valstybių Europoje kariniais pajėgumais. O panašių progų lyg tyčia pasitaiko vis dažniau. Prisiminkime kad ir pernai rugsėjį Vokietijoje kilusį skandalą dėl apverktinos padėties Vokietijos kariuomenėje – bundesvere, kai „Sueddeutsche Zeitung“, „Bild“ ir kitoms redakcijoms pavyko sužinoti apie uždarą Bundestago gynybos komisijos posėdį, kuriame nemalonią ataskaitą apie kariuomenės padėtį pateikė Vokietijos kariuomenės karinių pajėgų pagrindinis inspektorius generolas Volkeris Wiekeris.

Paskelbta, kad iš 406 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ veikia tik 280, o iš 180 šarvuočių „Boxer“, kuriuos turi sausumos pajėgos, naudoti tinkami tik 70, nes visi kiti – remontuojami. Tiesa, pasidžiaugta, kad Vokietijos karinės pajėgos turi 322 tankus „Leopard 2A6“, o praėjusių metų pabaigoje buvo pristatytas pirmasis iš dvidešimties užsakytų „Leopard 2A7“. Tačiau modernizuojama tik nedidelė senų tankų dalis.

Panaši padėtis ir dėl laivų, kurių dalis stovi uostuose, o dalis plaukioja, bet nevisiškai sukomplektuoti, o tai riboja jų galimybes veikti. Be to, iš keturių povandeninių laivų U212 tik vienas yra veikiantis.

Oro pajėgų vadų nuogąstavimu, Vokietijos karinė aviacija nesugebėtų vykdyti naujų NATO keliamų uždavinių. Mat iš 31 sraigtasparnio „Tiger“, kuriuos teoriškai turi kariuomenė, techniškai tvarkingų tėra dešimt, iš 33 NH-90 – tik aštuoni. Karinės oro pajėgos šiuo metu gali pasikliauti ir vos 42-iem iš 109 naikintuvų „Eurofighter“ bei 38-iais iš 89-ių „Tornado“.

Iš 43 laivuose dislokuotų karinių sraigtasparnių vos penki yra visiškai tvarkingi. Be to, paaiškėjo, kad net trys iš penkių žvalgybinių lėktuvų „P3-Orion“ dėl gedimų negali pakilti. Žinoma, galima sakyti, kad net moderniausia karinė technika dar negarantuoja pergalės kare (Vokietijai Antrajame pasauliniame kare būtent taip ir nutiko), tačiau dabar laikmetį lenkiančiu modernumu bundesveras tikrai negali pasigirti. O štai gynybos ministrė Ursula von der Leyen pripažino, kad problemos dėl technikos, kurios nemaža dalis pasenusi, trikdo net ir suplanuotas Vokietijos kariuomenės operacijas.

Pavyzdžiui, septyni Vokietijos karininkai, turėję apmokyti kurdus, kovojančius su džihadistais Irake, pernai dėl lėktuvo avarijos įstrigo Bulgarijoje. Ginklų ir amunicijos kurdams taip pat vėluota išsiųsti, nes sugedo tam skirtas krovininis lėktuvas „Transall“.

Vokietijos žiniasklaida tokią kariuomenės būklę apibūdino kaip gana dramatišką, o antraštės mirgėjo žodžiais „So marode ist die Bundeswehr“ („Toks sumuštas bundesveras“).

Rusijos spauda šiuo klausimu pažėrė pašaipų. Atseit šitiek kalbama apie NATO galią, o iš tiesų ji gerokai išvėsusi – bent jau Europoje.

Bet kuriuo atveju tokios naujienos – nemenkas smūgis bundesvero įvaizdžiui. Net žinia, kad per karinius mokymus vokiečiai neretai naudoja ne karinę techniką, o paprastus automobilius, dabar įgauna kitokį atspalvį: rusai tai interpretuoja ne kaip taupumą ir pragmatiškumą (ką jau kalbėti apie modernumą), o kaip armijos silpnumo išdavą.

Kaip rašo apžvalgininkas Dmitrijus Verchoturovas, nedaug trūksta, jog girdėdami apie bundesvero padėtį istorikai imtų abejoti net buvusia vermachto galybe ir tuo, kad jis kažkada buvo pasiekęs tuomet Stalingradu vadintą Volgogradą ir per plauką neužėmė Maskvos.

„Tai ne koks eilinis karinis skandalėlis, kai paaiškėja, kad arba generolai apsivogė, arba kareiviai šaudė kur papuola. Šio skandalo pasekmės – politinės, nes leidžia iš esmės suabejoti NATO pajėgumu ne tik pulti, bet ir apsiginti“, – teigia D.Verchoturovas, darydamas prielaidą, kad tai gali pamažu sukelti ir visos ES politinę eroziją.

Vis dėlto kodėl bundesvero padėtis taip pablogėjo? Analitikas George’as Friedmanas neabejoja, kad tai sąmoningas pačios Vokietijos pasirinkimas, mat po Antrojo pasaulinio karo ji vykdė demilitarizacijos politiką ir vengė demonstruoti karinę galią, o nuo šaltojo karo pabaigos – ir tiesiogiai veltis į bet kokius karinius veiksmus. Tiesa,  į Afganistaną ji siuntė karių, bet į Iraką – ne.

Tačiau Rusijos analitikai įsitikinę, kad bundesvero silpnėjimui paaiškinti nepakanka vien Antrojo pasaulinio karo pasekmių. Juk prieš 25 metus, 1990-aisiais, bundesveras buvo pakankamai gerai ginkluota armija, turinti 7 tūkst. tankų, 8,9 tūkst. šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų, 4,6 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių bei tūkstantį karinių lėktuvų. Be to, tada niekam nė į galvą nebūtų šovę kritikuoti vokiečių karinės technikos būklės. Galiausiai Vokietija anaiptol nesigėdijo turėdama antrą pagal galingumą armiją NATO.

Taigi turi būti kita priežastis nei (vien) prieš septynis dešimtmečius Europoje pasibaigęs karas ir po jo prasidėjusi demilitarizacija. Svarbiausia – pasikeitusi ir vis dar tebesikeičianti Vokietijos karinė doktrina ir bendri kariuomenės panaudojimo principai, atspindintys „laikmečio dvasią“. 2003–2006 m. Vokietijoje buvo paskelbti su nauja karine doktrina susiję dokumentai – pirmą kartą nuo 1994 m. atnaujinta Baltoji Vokietijos saugumo knyga, taip pat Gynybos politikos direktyva ir Bundesvero koncepcija. Šiuose dokumentuose pirmą kartą suformuluotas naujas požiūris į saugumą, paminėtos taikos palaikymo operacijos. Ir ne tik paminėtos: konstatuota, kad Vokietijos gynybos politika – tai veikla, nukreipta į saugumo užtikrinimą užsienio politikos ir šalies saugumo politikos kontekste. O ginkluotosios pajėgos – tai reikšminga užsienio ir saugumo politikos, nukreiptos į konfliktų ir krizių išvengimą bei likvidavimą, dalis.

Paprastai sakant, viena iš naujai apibrėžtų bundesvero funkcijų – užtikrinti Vokietijos saugumą, rūpinantis tarptautiniu saugumu. Kartu bundesveras įgijo teisinį pagrindą veikti visame pasaulyje. Tačiau Vokietijos karinės pajėgos buvo apkrautos ir daugybe naujų, su karyba tiesiogiai nesusijusių funkcijų – juk Vokietijos saugumo grėsmėmis buvo įvardyti tokie reiškiniai, kaip tarptautinis terorizmas, religinės ir ekonominės krizės bei konfliktai, taip pat informaciniai karai.

Galima sakyti, kad bundesveras iš kariuomenės, kurios paskirtis – atsilaikyti prieš galingą ir gerai ginkluotą armiją, buvo paverstas savotišku policijos daliniu, kurio naujoji paskirtis, kaip sako D.Verchoturovas, – motorinėmis valtimis vaikytis sprunkančius piratus. O jei tikslas – ne sunaikinti armiją ar bent tuos sprunkančius nusikaltėlius, o tik apsaugoti objektus, išgabenti pabėgėlius, teikti medicininę pagalbą ir rengti karinius mokymus, tam nereikia nei daugybės sunkiasvorės technikos, nei galingos ginkluotės. Visiškai pakanka kad ir šarvuotų automobilių ar paprasčiausių visureigių su kulkosvaidžiais. Arba vis dar paskrendančių lėktuvų ir sraigtasparnių, dar galinčių plaukti laivų. Galima apsieiti su nuo karo likusia dar nesubyrėjusia technika.

Nebereikia ir tūkstantinių karinių dalinių. Juk į vieną ar kitą pasaulio vietą pakanka nusiųsti kelis šimtus, o kartais ir kelias dešimtis karių. Štai dar 2002 m. bundesvero taikdarių pajėgos sudarė 10,2 tūkst. karių. Dabar jų yra tik 2,8 tūkst., ir tie patys išsibarstę po visus žemynus: 730 karių yra Kosove, 54 – Kambodžoje, 226 – Libane, 250 – Darfūre, 318 – Somalyje, 13 – Ugandoje, 80 – Malyje, 4 – Vakarų Sacharoje, 300 – Sirijoje, 80 – Centrinės Afrikos Respublikoje, 800 – Afganistane.

Taigi bundesvero taikdariai – tai daugybė palyginti gerai parengtų, bet po visą margąjį pasaulį išblaškytų mobilių dalinių, ant savo pečių nešančių NATO sąjungininkams užkrautą prievolę. Visi kiti bundesvero kariai, tarnaujantys tėvynėje, tik nuobodžiai leidžia dienas. Nuo tada, kai Vokietijos gynybos ministro pareigas dviem kadencijoms buvo užėmęs Thomas de Maiziere’is (kuris dabar eina vidaus reikalų ministro pareigas), tą antrąją kariuomenės dalį, tarnaujančią pačioje Vokietijoje, norėta sumažinti ir susitelkti tik į pirmąją, skambiai vadinamą Europos kariuomenės dalimi.

Tačiau to nebuvo padaryta. Matyt, svarbų vaidmenį suvaidino Ukrainoje prasidėjęs karas. Čia, kitaip nei misijose Afrikoje, pakvipo tikru karu, kuriame skraido lėktuvai, važinėja tankai, naudojama artilerija. Birželio–rugpjūčio mėnesiais Donbase įvyko pirmasis, vokiečių karių jau seniai pamirštas ~Kesselschlacht~ – karas apsuptyje. Negalima atmesti, kad būtent dėl šių įvykių Vokietijos parlamentarai ir užsiprašė vėliau liūdnai pagarsėjusios ataskaitos apie bundesvero būklę. Paaiškėjo, kad Vokietijos kariuomenė tokiam karui nepasirengusi ir iki Stalingrado šiandien tikrai nenužygiuotų.

Norą nusiginkluoti galima vadinti pažangios Vokietijos minties pasekme – viltasi, kad primityvių fizinių mūšių Europos laukuose niekada nebevyks. Tai galima vadinti ir klaida, mat pirmam nusiginkluoti – ne tik drąsu, bet ir pavojinga: juk romėnai prieš žlungant imperijai irgi nelaukė barbarų su kuokomis. O UNESCO nesitikėjo, kad, išlaikiusios net Irako karo išbandymą, šios šalies šiaurėje saugomos meno vertybės bus sunaikintos keliais ISIS kovotojų kūjų smūgiais.

Rusija šaiposi iš Vokietijos bundesvero, nes jos rankoje – tokia pati kuoka. Vis dėlto Vokietija šį sykį, regis, pripažįsta paskubėjusi. Apie karinio biudžeto didinimą dar neprabilta, tačiau vasario pradžioje pranešta, kad Vokietijoje netrukus bus išleista nauja Baltoji knyga, kurioje bus naujai apibrėžtos Vokietijos saugumo gairės.

Gynybos ministrė U.von der Leyen pripažįsta, kad ši knyga rengiama per vėlai, nes naujoji Kremliaus politika pradėta vykdyti gerokai anksčiau, nei įsiplieskė konfliktas Ukrainoje.

Tačiau Vokietija, jos žodžiais, pasiryžusi laužyti tabu ir pradėti aktyviai dalyvauti NATO veikloje stiprinant Europos gynybą. Dėl šios priežasties kariuomenei būtina moderni ginkluotė – vadinasi, ir išlaidų gynybai didinimas.

Rima Janužytė

Galingiausios pasaulyje kariuomenės 2015 m.

Vieta      Šalis      Karinės galios indeksas 2015 m. Karinės galios indeksas 2013 m.           Karinis biudžetas (mlrd. JAV dol.)         Aktyvaus karinio personalo skaičius (mln.)       Karinių orlaivių skaičius       Karinių jūrų pajėgų laivų skaičius

1          JAV        0,1661     0,2475     577,1      1,4        13 892     473

2          Rusija     0,1868     0,2617     60,4       0,8        3429       352

3          Kinija     0,2341     0,3351     145        2,3        2860       673

4          Indija     0,2695     0,4346     38         1,3        1905       202

5          Didžioji Britanija    0,2743     0,5185     54         0,2        936        66

6          Prancūzija 0,3065     0,6163     40         0,2        1264       113

7          Pietų Korėja          0,3098     0,6547     33,1       0,6        1412           166

8          Vokietija  0,3505     0,6491     40,2       0,2        663        81

9          Japonija   0,3836    0,7918     41,6       0,3        1613       131

10         Turkija    0,4335     0,7059     18,2       0,4        1020       115

Šaltinis: „Global Firepower“

NATO narių gynybai skiriama BVP dalis (proc.)

Šalis      2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.    2014 m.   2015 m.

Albanija   1,5        1,6        1,5        1,5       1,4        n.d.       n.d.

Belgija    1,2        1,1        1,1        1,1        1,0        n.d.       n.d.

Bulgarija  1,9        1,7        1,4        1,4        1,4        1,3        1,16

Čekija     1,6        1,3        1,1        1,1        1,1        n.d.       n.d.

Danija     1,4        1,4        1,4        1,4        1,4        n.d.       n.d.

Didžioji Britanija    2,6        2,6        2,6        2,3        2,4        2,07           1,88

Estija     1,8        1,7        1,7        2,0        2,0        2          2,05

Graikija   3,2        2,7        2,4        2,3        2,3        n.d.       n.d.

Italija    1,4        1,4        1,4        1,3        1,2        1,2        n.d.

Ispanija   1,2        1,1        1,0        1,1        0,9        n.d.       n.d.

Kroatija   1,6        1,6        1,6        1,5        1,5        n.d.       n.d.

Latvija    1,2        1,0        1,0        0,9        0,9        0,9        1

Lenkija    1,7        1,8        1,8        1,8        1,8        1,9        1,95

Lietuva    1,1        0,9        0,8        0,8        0,8        0,78       1,11

Liuksemburgas         0,4        0,5        0,4        0,4        0,4        n.d.           n.d.

Nyderlandai           1,5        1,4        1,4        1,3        1,3        1           n.d.

Norvegija  1,6        1,5        1,5        1,4        1,4        1,58       1,6

Prancūzija 2,1        2,0       1,9        1,9        1,9        1,5        1,5

Portugalija           1,6        1,5        1,5        1,4        1,5        n.d.

Rumunija   1,4        1,3        1,3        1,2        1,4        1,4        1,7

Slovakija  1,5        1,3        1,1        1,1        1,0        n.d.

Slovėnija  1,6        1,6        1,3        1,2        1,1        n.d.

Turkija    2,1        1,9        1,8        1,8        1,8        n.d.       n.d.

Vengrija   1,2        1,1        1,1        1,1        0,9        0,79       0,75

Vokietija  1,4        1,4        1,3        1,4        1,3        1,14       1,09

Europos šalys         1,7        1,7        1,6        1,6        1,6        n.d.

Kanada     1,4        1,2        1,2        1,1        1,0        1,0        n.d.

JAV        5,3        5,3        4,8        4,5        4,4        n.d.       n.d.

Iš viso:   3,3        3,3        3,0        2,9        2,9        n.d.       n.d.

Šaltinis: NATO, ELN

Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“

Diplomatija. JAV ir Rusija viena per kitą meilinasi Kubai, lyg mėgindamos pavergti žavios damos simpatijas. Ko iš tiesų abi siekia?

Sausio 28 d. Lotynų Amerikos šalių ir Karibų jūros salų vadovų susitikime Kubos prezidentas Raulis Castro, užbėgdamas svarbiausiam klausimui už akių, patikino, kad santykiai su JAV normalizuosis tik tuomet, kai Vašingtonas įvykdys dvi sąlygas: panaikins nuo 1962 m. Kubai taikomą prekybos embargą ir grąžins „okupuotą salos teritoriją“ – Gvantanamą, kur įkurta JAV jūrų laivyno bazė.

Politiniu lygmeniu Havanos ir Vašingtono bendravimą jau dabar galima vadinti tikru santykių atšilimu. Reikšmingu postūmiu atnaujinant diplomatinius santykius tapo praėjusių metų pabaigoje įvykęs Kubos ir JAV apsikeitimas kaliniais: po metus trukusių derybų Havanoje į laisvę paleistas už šnipinėjimą penkerius metus čia kalėjęs JAV valstybės departamento kontraktininkas Alanas Grossas, o JAV savo ruožtu paleido tris Kubos žvalgybos agentus, kalintus nuo 1998 m.

Havana taip pat sutiko išlaisvinti JAV žvalgą, kalintą beveik du dešimtmečius, ir išduoti dar 53 Kuboje laikomus kalinius. Be to, JAV prezidentas Barackas Obama inicijavo bankinėms operacijoms, kelionėms ir prekybai taikytų apribojimų sušvelninimą, o netrukus Kuba gali būti net išbraukta ir iš šalių, remiančių terorizmą, sąrašo.

Kubos gyvenimas panašiais tempais gerėja jau keletą metų, nes su JAV dėl šios salos „prielankumo“ rungtyniauja dar ir Rusija. Ir kalba su ja dar įtikinamesne – pinigų kalba.

Kai 2013 m. vasarį į Kubą vienos dienos vizito nuvyko Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, niekas iš jo susitikimo su Kubos prezidentu R.Castro ir vis dar salai iš ligos patalo tebevadovaujančiu šio broliu Fideliu nelaukė nieko netikėto. Tačiau D.Medvedevas į Maskvą grįžo su pritrenkiančia naujiena: Maskva Kubai pažadėjo nurašyti 90 proc. sovietų laikus siekiančių skolų.

Tiesa, Rusija gyrėsi dėl didesnės Kubai dovanotos skolos, nei paskelbė pati Kuba. Rusijos teigimu, iš viso Kuba jai buvo skolinga 32 mlrd. JAV dolerių, nors 2008 m. Rusija buvo suskaičiavusi, kad skola siekia 20 mlrd. dolerių, o pačios Kubos teigimu, ši suma neviršija 11 mlrd. dolerių. Šiaip ar taip, Kubai per dešimt metų reikės grąžinti mažesniąją šių pinigų dalį – 3,2 mlrd. dolerių, taigi po skolos restruktūrizavimo išeina maždaug po 320 mln. dolerių per metus.

Ar Kubai tai didelė suma? JAV embargo sąlygomis dešimtmečiais gyvenanti sala aiškina, kad taip. Juk jos biudžeto metinės pajamos, kurių pagrindą sudaro uždarbis iš turizmo ir kokybe bei gera kaina garsėjančių medicinos paslaugų (Kuboje gydėsi net Venesuelos lyderis Hugo Chavezas) nesiekia „nė“ 20 mlrd. dolerių. Tačiau Kuba neretai naudojasi savo „vargana“ padėtimi prašydama paramos ar pareikšdama, kad negali grąžinti skolų. Būtent todėl šiuo metu konsoliduota Kubos skola, skaičiuojant procentais nuo bendrojo vidaus produkto, sudaro tik 35 proc. BVP (Lietuvos – 41,6 proc.), o pagal perkamosios galios rodiklį (angl. PPP) Kuba yra gana aukštoje 66-oje vietoje pasaulyje ir mus lenkia 21 pozicija. Kubos lyderiai, kad ir kaip juos kritikuotų Vakarų pasaulis, bent jau skolų nusikratymo klausimu „sukasi“ kur kas sėkmingiau negu, pavyzdžiui, Graikijos politikai.

Pagrindiniai Kubos kreditoriai sovietiniais metais buvo vadinamasis Paryžiaus klubas – neformali kredituotojų organizacija, kuriai priklauso Rusijos, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. 1986-aisiais Kuba paskelbė negalinti šiam klubui grąžinti dalies įsiskolinimų – 10,9 mlrd. dolerių, ir jis šią skolą Kubai galiausiai dovanojo.

2002 m. Kuba tą patį pareiškė Japonijai – kad negrąžins 750 mln. dolerių, arba 80 proc. visos skolos. Ši pasielgė kaip ir kitos klubo narės – nurašė negrąžintą skolą, o dėl likusios dalies grąžinimo per dvidešimt metų susitarė visai neseniai, prieš trejus metus. 6 mlrd. dolerių Kubos skolą sutiko restruktūrizuoti Kinija, 70 proc. skolos nubraukė Meksika – jai per dešimtmetį Kuba turės išmokėti tik 146 mln. dolerių.

„Sutartys su Kinija, Japonija, Meksika ir Rusija turėtų gerokai atgaivinti Kubos ekonomiką, nes bent iš dalies sugrąžins rinkų pasitikėjimą ja“, – neabejoja buvęs Kubos centrinio banko ekonomistas Pavelas Vidalis, dabar dėstantis viename Kolumbijos universitetų.

Jis primena, kad 2009 m. Kuba ėmėsi taupymo politikos, o dabar, restruktūrizavus užsienio skolą, salos finansinė padėtis akivaizdžiai pagerėjo. Be to, Kuba šiuo metu įgyvendina svarbią monetarinę reformą – vykdo devalvaciją ir naikina dvigubą valiutos sistemą, mat iki šiol paprastaisiais pesais buvo išmokami atlyginimai ir perkamos būtiniausios prekės, o brangesni konvertuojami pesai naudoti paklausioms prekėms įsigyti.

Tokios Kuboje prasidėjusios reformos aiškiai byloja apie jos rengimąsi įžengti į tarptautinę rinką. Viena vertus, tam ryžtis ją verčia sudėtinga ekonominė padėtis Venesueloje, daugelį metų globojusioje kone nuo viso pasaulio atskirtą salą. Tačiau ne vien pasaulis reikalingas Kubai, bet ir ji – pasauliui. O ypač JAV ir Rusijai, tik kiekvienu atveju dėl skirtingų priežasčių.

Kuba ne tik yra didžiausia Karibų sala, bet ir užima reikšmingą poziciją padalydama Meksikos įlankos žiotis į Jukatano sąsiaurį ir Floridos sąsiaurį. Be to, ji yra maždaug per vidurį tarp JAV rytinės pakrantės ir Panamos kanalo, tad pro ją eina trumpiausias maršrutas tarp dviejų JAV pakrančių. Dėl to Kuba visais laikais buvo labai svarbi JAV strategijos dalis užtikrinant tiek ekonominę veiklą, tiek karinio jūrų transporto maršrutus Meksikos įlankoje.

JAV ambicijos Karibų jūroje sustiprėjo dar XIX a., tuo keldamos grėsmę nusistovėjusioms Europos kolonijinėms valstybėms, o kartu priartindamos JAV prie pasaulio supergalybės statuso. 1823 m. buvo paskelbta tuometinio JAV prezidento Jameso Monroe doktrina. Šia doktrina siekta išvengti Europos valstybių, visų pirma Ispanijos ir Portugalijos, intervencijos į buvusias kolonijas po šių nepriklausomybės paskelbimo. Iš pradžių ši doktrina buvo veikiau tik deklaracija, nes JAV neturėjo tokio laivyno, kuris būtų galėjęs įtvirtinti jų hegemoniją. Tačiau paramą JAV suteikė Jungtinė Karalystė, to meto masteliu turėjusi milžiniškas karines jūrų pajėgas. Taip ji ne tik sustiprino JAV pozicijas, bet ir pati užsitikrino priėjimą prie buvusių kolonijų rinkos.

Nors tai buvo svarbus JAV užsienio politikos persikėlimas į Vakarų pusrutulį, pačios Kubos Monroe doktrina tiesiogiai nepalietė. Mat ja nesiekta kištis į Europos kolonijų reikalus, o Kubą ir Puerto Riką iki pat Ispanijos ir Amerikos karo 1898 m. valdė Ispanija.

Tačiau pamažu Jungtinės Valstijos įžengė į pasaulinę politikos sceną ir vis labiau stiprindamos savo karinę galią vieną po kitos atsikovojo iš Ispanijos ne tik Kubą ir Puerto Riką, bet ir Guaną bei Filipinus. Žinoma, ne iš karto. Vašingtonui reikėjo gero preteksto įsiveržti į Kubą. O juo tapo prie Havanos nuskendęs JAV laivas, Kuboje saugojęs JAV „verslo interesus“. Be to, ėmė sklisti gandai, kad Kuboje su gyventojais itin žiauriai elgiasi Ispanijos pajėgos.

Įsiveržusios per Gvantanamo įlanką, JAV pajėgos užėmė Kubą, o dar po keleto metų, 1903 m., jau nepriklausomos Kubos vyriausybė pasirašė su Vašingtonu sutartį dėl neterminuotos Gvantanamo įlankos nuomos, ir čia įsikūrė dabar jau liūdnai pagarsėjusi JAV jūrų bazė.

Po Antrojo pasaulinio karo, per kurį Gvantanamas suvaidino svarbų vaidmenį užtikrinant prekybinių JAV laivų eismą iš JAV rytinės pakrantės, jo vaidmuo gerokai pasikeitė.

Kai 1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą, Gvantanamo įlanka tapo JAV pasipriešinimo F.Castro vadovaujamiems sukilėliams bastionu.

Dar svarbiau, kad Kuba po šių įvykių tapo savotišku JAV ir Sovietų Sąjungos įtakos pasaulyje susikirtimo tašku. Puikiai susiklostę naujosios Kubos vyriausybės ir Sovietų Sąjungos santykiai pastarąją priartino prie pat JAV pakrantės, o šaltojo karo metu, 1962 m., tapo vadinamosios Karibų krizės epicentru.

Nuo to laiko Havana reikalauja Vašingtono grąžinti Gvantanamo įlanką, o Vašingtonas atkakliai laikėsi pozicijos, kad turi teisę ten būti. Ne tik dėl kažkada sudarytos neterminuotos nuomos sutarties, bet ir dėl savo, kaip „pasaulio policininko“, vaidmens, kuriam gerai atlikti buvo neišvengiamai reikalinga ši jūrų bazė.

Tačiau Gvantanamo reikšmė nuo to laiko gerokai sumenko: norint kontroliuoti JAV pakrantes, nebereikia to daryti sėdint Karibuose – dabartinė technika (pavyzdžiui, Žemės palydovai) leidžia tai daryti kad ir iš Vašingtono aikštės.

Tiesa, Gvantanamas JAV dar kartą reikšmingiau pasitarnavo po Rugsėjo 11-osios, kai čia buvo įkurtas skandalingas įtariamųjų terorizmu kalėjimas. Tačiau liūdna šio kalėjimo istorija dabar amerikiečiams nekelia jokių teigiamų asociacijų, o Kubai Gvantanamo įlanka, JAV strateginių tyrimų centro „Stratfor“ analitikų teigimu, negrąžinama nebent siekiant išlaikyti ekonominius derybų su Havana svertus, o ne dėl karinės būtinybės, kaip prieš kelis dešimtmečius.

Iš esmės JAV dabar būtų kur kas naudingiau grąžinti Kubai Gvantanamo įlanką ir nutraukti prekių embargą, taip užsitikrinant prie pat JAV esančios salos lojalumą, negu leisti tai padaryti Rusijai.

Nors, analitikų vertinimu, Rusija jau pralaimėjo Amerikai šią „laisvės“ salą, tai nereiškia galutinės kapituliacijos. Žinoma, sunku patikėti, kad kada nors Rusija Kuboje vėl dislokuotų į JAV nukreiptą karinę techniką, tačiau Kuba vilioja Rusiją kitu skanėstu – naujais naftos ištekliais.

Dar 2004 m. Kubos prezidentas F.Castro paskelbė, kad Kanados naftos kompanijos „Sherritt International“ ir „Pebercan“ prie Kubos krantų aptiko naują maždaug 100 mln. barelių naftos telkinį. Per 2006 m. patvirtintos Kubos naftos atsargos pasiekė 259 mln. barelių.

Dar po poros metų, 2008-aisiais, valstybinė Kubos naftos bendrovė „Cubapetroleo“ („Cupet“) paskelbė, kad naftos atsargos, glūdinčios Meksikos įlankos telkiniuose, viršija 20 mlrd. barelių, o tai prilygtų trečdaliui visų Venesuelos naftos atsargų, laikomų vienomis didžiausių pasaulyje.

Neatsitiktinai praėjusią vasarą Rusijos naftos milžinė „Rosneft“ pareiškė „padėsianti“ minėtai Kubos bendrovei toliau žvalgyti naftos atsargas, o bendradarbiavimo su Kuba sutartį pasirašė ne tik „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, bet ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, praėjusią liepą tam tikslui apsilankęs Kuboje ir gerą valandą už uždarų durų apie svarbius reikalus prašnekučiavęs su Rauliu ir Fideliu Castro.

Tuo pat metu Rusijos įmonė „Inter RAO Export“ ir Kubos „Union Electrica“ pasirašė susitarimą kartu statyti keturis 200 megavatų reaktorius Maximo Gomezo atominėje elektrinėje.

Taigi, galima sakyti, kol JAV gražbyliauja, Rusija pasirašinėja svarbias su energetika susijusias sutartis, ir kas žino, kurios valstybės flirtas Kubai bus mielesnis. O galbūt ji taip ir laviruos tarp dviejų varžovių, siekdama pagerinti santykius su artimiausia kaimyne JAV, bet nesusipykti ir su kur kas daugiau jai žadančia Rusija.

O kokį vaidmenį varžybose dėl Kubos palankumo vaidina Europos Sąjunga? Regis, ji vienintelė nepamiršo, kodėl Jungtinės Valstijos Kubai tebėra paskelbusios prekybos embargą, – bent formaliai ši priemonė turėtų skatinti Kubą pasukti demokratijos keliu. Juk, kad ir kaip būtų, Kuba yra vienintelė vienpartinė, komunistų valdoma valstybė Amerikos regione, apimančiame Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Karibų jūros salas ir Grenlandiją. Be to, Kuba yra vienintelė Lotynų Amerikoje šalis, nepalaikanti politinio dialogo su ES.

Ir nors JAV didžiuojasi šylančiais santykiais, ES primena: Kubos režimas nėra pasikeitęs.

Kad politinis Kubos režimas turi keistis, visiems atrodė dar pasibaigus šaltajam karui. Tačiau kalbos apie revoliuciją Kuboje dar ir šiandien tebėra tik teorinė galimybė. Vėliau tikėtasi, kad komunistinis režimas gali subyrėti iš valdžios pasitraukus F.Castro, bet šis neatsiejamu revoliucinės Kubos simboliu vadinamas senukas prezidento pareigas 2006 m. liepą laikinai, o po dvejų metų ir oficialiai perdavė savo broliui Rauliui. Negana to, pats ir toliau sau vadovauja salos gyvenimui. Juk Kubos prezidento pareigas pradėjęs eiti R.Castro Nacionalinės Asamblėjos jau po poros dienų paprašė leidimo su vyresniuoju broliu tartis gynybos, tarptautinių santykių, socialinės ir ekonominės politikos klausimais. Parlamentas šiam pageidavimui pritarė vienbalsiai, taip priimdamas precedento Kubos istorijoje neturintį politinį sprendimą: F.Castro gavo teisę bet kada panaudoti išsaugotus valdžios svertus ir pakeisti jaunesnio brolio inicijuotus politinius sprendimus.

Kaip ir režimas, iš Kubos nesitraukia ir kiti jo „palydovai“ – čia klestinti prostitucija, juodoji rinka ir skurdas, kurį patiria mažiausiai 20 proc. salos gyventojų.

Tiesa, ES ir Kuba neseniai irgi pradėjo derybas, kad normalizuotų santykius, kurie nutrūko 2003 m., kai Havana įkalino 75 disidentus, šitaip reaguodama į raginimus dėl liberalizavimo ir didesnės pagarbos žmogaus teisėms.

Paskelbus apie atnaujintus ES ir JAV diplomatinius santykius, Bendrijos atstovai apsiribojo santūriu pasveikinimu ir išreiškė viltį, kad tai taps lūžio tašku.

„Šis susitarimas reiškia dialogo pergalę prieš konfrontaciją. ES taip pat viliasi galiausiai turėti galimybę plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis“, – sako ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kurios žodžiais tariant, šiandien pradėjo griūti dar viena siena.

Tačiau ji primena, kad žmogaus teisės lieka ES politikos Kubos atžvilgiu centre. „ES siekia plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis, skatinant ekonominę ir socialinę pažangą, dinamišką dialogą ir stipresnę pagarbą pagrindinėms teisėms“, – pabrėžia F.Mogherini.

Poreikį Vakarų valstybėms užmegzti glaudesnius santykius su Kuba ne kartą yra paminėjęs ir popiežius Pranciškus. Pernai svarbiu reikšmingesnių diskusijų tarp Vakarų valstybių ir Kubos katalizatoriumi tapo 2014 m. vasaros pradžioje išsiųstas „labai retas“ popiežiaus kreipimasis į B.Obamą ir Kubos prezidentą R.Castro, kuriame Pranciškus abu lyderius paragino išspręsti humanitarinius klausimus, rūpimus abiem šalims, įskaitant kai kurių kalinių padėtį, kad būtų pradėta nauja santykių tarp abiejų šalių fazė.

Rima Janužytė

Naujasis Graikijos premjeras A.Tsipras jau pirmą savaitę po rinkimų spėjo užsitarnauti Rusijos vasalo reputaciją.

Ar tai tik atsitiktinumas, kad Graikijos parlamento rinkimuose laimėjus radikaliai kairiajai partijai „Syriza“ Rusijos žiniasklaida džiaugsmingai pranešė, jog graikai balsavo „už savo orumą bei galimybę su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu bendrauti kaip lygūs su lygiais“? Arba kad pirmasis iš visų oficialių asmenų pasveikinti naujojo Graikijos premjero, „Syrizos“ lyderio Alexio Tsipro atskubėjo Rusijos ambasadorius Graikijoje?

Tą pačią dieną A.Tsipras pareiškė nepritarsiąs naujoms sankcijoms prieš Rusiją, nes „šis klausimas su Graikija net nebuvo derintas“. Lyg to būtų maža, po kelių dienų pradėjęs formuoti ministrų kabinetą, gynybos ministro portfelį A.Tsipras patikėjo Graikijos santykius su Rusija gerinti pažadėjusios partijos, „Syrizos“ koalicijos partnerės „Laisvieji graikai“ atstovui.

Ir tai dar ne viskas. Sausio 29-ąją Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pareiškė, kad svarstytų galimybę suteikti Graikijai paskolą, jei ši kreiptųsi pagalbos.

Akivaizdu, kad Graikiją „šefuojanti“ Rusija A.Tsiprui, ne kartą užsiminusiam apie galimą pasitraukimą iš euro zonos (maksimalus planas) ar bent derybas su tarptautiniais kreditoriais dėl skolinimosi sąlygų sušvelninimo (minimalus planas), yra nepaprastai naudingas užnugaris. Pirmuoju atveju Graikija neliktų visų atstumtoji – nusisukus visai Europai, Rusija jai ištiestų draugišką pagalbos ranką.

Antruoju atveju grasinimas stiprėjančiais saitais su Rusija gali būti neblogas argumentas Graikijos derybose su nepalankiai skolų sumažinimo klausimu nusiteikusiais Europos lyderiais. Juk naujasis Graikijos premjeras leido aiškiai suprasti, kad visus rinkimų pažadus, net jei mažai kas tuo tikėjo, jis mėgins įgyvendinti (pavyzdžiui, sustabdys įsibėgėjusią privatizaciją, pakels minimalią algą, grąžins tryliktą pensiją, vėl įdarbins atleistus viešojo sektoriaus darbuotojus, sumažins sveikatos paslaugų įkainius ir panašiai).

Na, o Rusijai, siekiančiai iš vidaus skaldyti ir griauti Europos Sąjungą, savo ruožtu nėra nieko geriau, nei patraukti savo pusėn nusilpusią, bet Europos Sąjungai vis tiek strategiškai svarbią Bendrijos narę. Šiuo atveju gal net reikėtų sakyti „dar labiau patraukti“, nes Graikijos ir Rusijos ryšys visuomet buvo gana stiprus.

Energetiniai Rusijos koziriai

Atėnus ir Maskvą sieja ne vien krikščionių stačiatikių religija. Graikija, kaip ir daugelis kitų Balkanų šalių, su Rusija susijusi istoriniais ryšiais – juk tai Maskva jas visas XIX a. gynė nuo Osmanų imperijos. Ką jau kalbėti apie politinį sutarimą šiais laikais, įskaitant Maskvos palaikymą Graikijos konflikte su Kipru ar Atėnų pritarimą Rusijos pozicijai dėl Kosovo. Be to, Graikijos turizmo departamento duomenimis, rusai yra pagrindiniai Graikijos lankytojai – per metus į šią šalį atvyksta per milijoną rusų, paliekančių čia solidžias sumas ir svariai prisidedančių prie Graikijos ekonomikos.

Bet visi šie motyvai palaikyti draugiškus santykius būtų niekiniai, jei nebūtų energetinių išskaičiavimų. Viena vertus, Graikija yra tiesiogiai priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų ir jų kaina skolose skendinčiai Graikijai – nepaprastai stiprus argumentas. O jei dar nutiktų taip, kad Graikija tikrai pasitrauktų iš euro zonos, jos naujoji senoji valiuta drachma, be jokios abejonės, būtų labai silpna, ir tai reikštų dar brangesnį dujų importą.

Suprasdamas, kad dujos yra geriausias Rusijos koziris Graikijoje, koncernas „Gazprom“ dar praėjusių metų vasarį pasirašė sutartį su Graikijos energetikos kompanija DEPA ir susitarė, kad jei Graikija pirks nustatytą kiekį dujų, jų kaina bus 15 proc. mažesnė, nei galiojusi anksčiau.

Deja, sudėtinga Graikijos ekonomikos padėtis privertė Graikiją mažinti dujų importą, tad dabar „Gazpromas“ formaliai turi teisę pareikalauti sumokėti maždaug 100 mln. eurų už nenupirktas sutartyse numatytas dujas. Ar per artimiausias savaites DEPA sugebės susitarti su „Gazpromu“ dėl tokių sutarčių peržiūrėjimo, labai priklausys nuo A.Tsipro užsienio politikos.

Bet tai tik uogelės, palyginti su dar galingesniu Rusijos energetiniu koziriu, šį kartą nukreiptu ne prieš pačią Graikiją, o prieš visą Europą. Šio kozirio pavadinimas – „Turkų srautas“, nors jam visai tiktų ir„graikų srauto“ pavadinimas. Tai neišdegusio (o gal kaip tik dar geriau susiklosčiusio) Rusijos „Pietų srauto“ projekto atmaina, numatanti Turkijos ir Graikijos pasienyje įkurti didžiulį, anksčiau Bulgarijoje planuotą dujų centrą.

Graikai juoksis paskutiniai?

„Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio sta­ty­bos pro­jek­tas, turėjęs pa­dė­ti Si­bi­re iš­gau­na­moms du­joms leng­viau pa­siek­ti Eu­ro­pą, dar visai neseniai buvo atsisukęs prieš Rusiją: Europos Sąjunga mėgino spausti Rusiją dėl konflikto Ukrainoje, grasindama trukdyti plėtoti dujotiekio projektą. Tačiau tai greitai atsisuko prieš pačią Europą: „Pietų srautu“ suinteresuotos valstybės – Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja aiškiai parodė nusistatymą prieš griež­tes­nes sank­ci­jas Rusijai, dar kartą suskaldydamos Europos Sąjungą.

„ES vals­ty­bių na­rių nuo­mo­nės dėl griež­tes­nių sank­ci­jų Ru­si­jai išsiskyrė dėl ne­vie­no­dų in­te­re­sų įgy­ven­di­nant Ru­si­jos „Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio pro­jek­tą. Ir tai tikrai ne su­ta­pi­mas, nes būtent Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja – šalys, rėmusios dujotiekio projektą, – buvo nu­sis­ta­čiu­sios prieš griež­tes­nes sank­ci­jas“, – aiškina Tarp­tau­ti­nio stra­te­gi­nių stu­di­jų ins­ti­tu­to (Vokietija) analitikas Fran­kas Um­ba­chas.

Ir nors tokia šių valstybių po­zi­ci­ja ken­kė bend­rai ES ener­ge­ti­kos sau­gu­mo po­li­ti­kai, vals­ty­bės, kaip įprasta, vis tiek buvo lin­ku­sios pa­lai­ky­ti dvi­ša­lius ener­ge­ti­kos ir pre­ky­bos ry­šius su Mask­va.

O kaipgi – juk Rusijos „Gazp­romo“, Ita­li­jos „E­ni“ ir Pra­ncū­zi­jos EDF lėšomis finansuojamas dujotiekis iš Ru­si­jos į Eu­ro­pos ša­lis kas­met turėjo per­pum­puo­ti 63 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų.

Austrijai šis dujotiekis iš visų Europos šalių būtų buvęs pats naudingiausias. Mat treč­da­lis vi­sų Ru­si­jos du­jų eks­por­to per Ukrainą ir Slovakiją į Va­ka­rų Eu­ro­pą (Ita­li­ją, Pra­ncū­zi­ją, Veng­ri­ją, Vo­kie­ti­ją, Slo­vė­ni­ją ir Kroa­ti­ją) pa­ten­ka bū­tent per Aus­tri­jos du­jų pa­skirs­ty­mo cen­trą Baum­gar­te­ne. Austrijos dujų bendrovė OMV dėl „Pie­tų srau­to“ ir gerų santykių su Rusija net buvo pareiškusi, kad netieks du­jų Ukrai­nai reversiniu būdu, nors būtent tokią išeitį Briuselis Ukrainai žadėjo tuo atveju, jei Rusija šią žiemą būtų palikusi Ukrainą be energijos išteklių.

Savo ruožtu rankų sudėjusi nesėdėjo ir an­tra pa­gal dy­dį Ru­si­jos ES pre­ky­bos par­tne­rė Ita­li­ja, kurios naf­tos ir du­jų įmo­nė „E­ni“ buvo pa­grin­di­nė Ru­si­jos „Gazp­romo“ re­mia­mo du­jo­tie­kio pro­jek­to par­tne­rė. Pirmininkaudama ES Ta­ry­bai, Italija kaip įmanydama kliudė nustatyti griežtesnes sank­ci­jas Ru­si­jai.

O Veng­ri­jos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Or­ba­nas šiame kontekste tiesiog nėrėsi iš kailio. Kri­ti­kuo­da­mas Ru­si­jai dėl konf­lik­to Ukrai­no­je įves­tas sank­ci­jas, jis net pareiškė, kad jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su šū­viu sau į ko­ją.

Savaime aišku, kad ta pačia gaida giedojo ir Bulgarija – ne­tur­tin­giau­sia, užtat be­veik vi­siš­kai nuo Ru­si­jos ener­gijos iš­tek­lių pri­klau­so­ma ES vals­ty­bė, su­var­to­jan­ti 3 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų per me­tus. Bul­ga­ri­jai „Pietų srautas“ buvo, galima sakyti, gy­vy­biš­kai svar­bus di­ver­si­fi­kuo­jant du­jų tie­ki­mo ke­lius, kurie vi­si ei­na per Ukrai­ną, to­dėl anks­čiau yra ki­lę ne­ma­žai prob­le­mų dėl tie­ki­mo su­tri­ki­mų. Pa­vyz­džiui, 2009 m. ki­lus Ukrai­nos ir Ru­si­jos gin­čui dėl du­jų kai­nos, Bulgarijai, kaip ir visai Pie­try­čių Eu­ro­pai, du­jų tie­ki­mas dviem sa­vai­tėms bu­vo visiškai nu­trauk­tas.

Esama žinių, kad Bul­ga­ri­jos ir Ru­si­jos pa­si­ra­šy­tas tarp­vy­riau­sy­bi­nis su­si­ta­ri­mas dėl du­jo­tie­kio sta­ty­bos su­da­rė są­ly­gas Ru­si­jai da­ry­ti įta­ką Bul­ga­ri­jos ener­ge­ti­kos tei­sės ak­tams.

Briuselis prieš tokią „Pietų srauto“ rėmėjų savivalę rado išeitį – spustelėjo labiausiai pažeidžiamą iš jų, Bulgariją, ir ši pasidavė: įšaldė dujotiekio projektą, taip nenoromis perleisdama jai labai naudingą estafetę konkurentams Atėnuose. Mat Rusija paskelbė, kad neketina laukti Briuselio ar juolab Bulgarijos malonės, ir pranešė apie atsarginį planą, pagal kurį du­jos Ita­li­ją ir Aus­tri­ją pasiektų ne per Bul­ga­ri­ją, Ser­bi­ją, Veng­ri­ją ir Slo­vė­ni­ją, o per Tur­ki­ją ir Grai­ki­ją.

Šios be jokių skrupulų iš karto pritarė visiems Rusijos sumanymams ir pareiškė nekreipsiančios dėmesio į jokius briuselius. Graikija, galima sakyti, net jaučiasi šluostanti nosį Europai. Turkija, nors sapnuoja spalvotus sapnus apie narystę ES, iš karto pažadėjo, kad leis­tų perdarytam „Pie­tų srau­tui“ pa­siek­ti ša­lį Juo­do­sios jū­ros dug­nu.

Žinoma, marš­ru­tas per Tur­ki­ją bū­tų il­ges­nis ir ap­lenk­tų Ser­bi­ją bei Veng­ri­ją, bet Rusija verčiau rinksis šį planą, nei leisis į Briuselio žaidimus darant jai spaudimą.

Nors finansiniu požiūriu šiuo atveju labiausiai nukentėtų Bul­ga­ri­ja, Ser­bi­ja, Veng­ri­ja ir Ru­mu­ni­ja, ku­rios yra la­bai pri­klau­so­mos nuo im­por­tuo­ja­mų iš­tek­lių,vis dėlto labiausiai širsta Vokietija.

Siutina Vokietiją

Graikijos ir Vokietijos santykiai, kitaip nei Atėnų draugystė su Maskva, visuomet buvo įtempti. Dabar ši įtampa, regis, pasiekė kulminaciją. Ir ne vien todėl, kad „Syriza“ yra pareiškusi, jog Vokietija ir toliau turėtų mokėti Graikijai reparacijas už nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. „Syrizos“ atstovai prasitarė, kad net norėtų surengti tarptautinę konferenciją dėl Graikijos skolos – tokią pačią, kokia buvo surengta dėl Vokietijos skolos po karo. Be to, Graikijos valdžios Olimpe atsidūrę politikai nesibodi kritikuoti Vokietijos vadovavimo visam ES orkestrui.

Kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, graikai nusiteikę ne vien prieš skolų grąžinimą, bet ir prieš Vokietiją apskritai.

Tačiau lygiai taip pat ir vokiečiai ne tik nori, kad pinigus iššvaistę graikai grąžintų viską iki paskutinio cento, bet ir rodo nemeilę patiems graikams, vadindami juos Europos tinginiais ir veltėdžiais. Šių epitetų Vokietijoje jie, kaip ir kitų Pietų šalių atstovai, dar dažniau ėmė sulaukti subruzdus ispanams, kurių populistinė partija „Podemos“ žada užbaigti Vokietijos viešpatavimą Europos Sąjungoje ir kartu su graikais pakreipti nusistovėjusios ES politikos vagą.

Tai girdėdami, Briuselis ir Berlynas mėgina delnais užsidengti ausis, o Maskva ir vėl ploja katučių.

Rima Janužytė

Vidurinio sluoksnio gaivinimas neatsitiktinai tapo metinio JAV prezidento pranešimo Atstovų rūmuose ašimi.

Rima Janužytė

Paradoksas, bet didžioji dalis amerikiečių save iš inercijos vis dar priskiria prie vidurinės klasės, nors net JAV prezidentas Barackas Obama pripažįsta, kad šis gyventojų sluoksnis, garantuojantis kiekvienos valstybės stabilumą ir ekonomikos augimą, JAV stipriai sunyko.

„Vidurinė klasė vis dar plaukia vietoje, o tie, kurie svajoja į ją patekti, daro viską, kad tik nenuskęstų“, – dramatiškai pareiškė B.Obama, Atstovų rūmuose skaitydamas metinį pranešimą ir leisdamas suprasti, kad svarbiausia – jau nebe ekonomikos atsigavimas po krizės, o krizės nualinto vidurinio visuomenės sluoksnio gaivinimas ir pajamų nelygybės mažinimas.

Nors B.Obamos dėmesys viduriniam sluoksniui nėra naujas, anksčiau prezidentas apsiribodavo veikiau filosofiniais pasvarstymais apie tai, kad už viską, ką dabar turi amerikiečiai, pradedant 40 valandų darbo savaite, minimalia alga ar sveikatos apsauga, reikia dėkoti viduriniam sluoksniui – esą tai jo nuopelnai. Šį kartą savo kalboje prezidentas viduriniam sluoksniui, galima sakyti, patikėjo JAV ekonomikos ateitį.

B.Obama pasiūlė visą puokštę iniciatyvų vidurinio sluoksnio ekonomikai stiprinti: pakelti minimalią algą, įvesti ligos ir padidinti nedarbingumo išmokas, teikti paramą motinystės atostogų metu, užtikrinti prieinamą vaikų priežiūrą ir net iš dalies finansuoti studijas koledže.

Vis dėlto pats svarbiausias (ir daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukęs) jo siūlymas – vidurinį sluoksnį sustiprinti turtingųjų sąskaita. „Ar taikstysimės su ekonomika, kurioje tik keli iš mūsų gyvena fantastiškai gerai? Ar įsipareigosime ekonomikai, kuri didintų pajamas ir galimybes kiekvienam, kuris deda pastangas?“ – retoriškai klausia B.Obama, pasiryžęs nebepratęsti George’o W.Busho įvestų mokesčių lengvatų turtingiesiems, tai yra tiems amerikiečiams, kurie uždirba daugiau negu 200 tūkst. dolerių per metus, bei šeimoms, kurių bendros pajamos viršija 250 tūkst. dolerių per metus.

Pasak B.Obamos, G.W.Busho laikais sumažinti mokesčiai po Naujųjų metų turėtų likti galioti tik vidurinio sluoksnio atstovams. Jis pateikė tai pagrindžiančius ekonomistų skaičiavimus, esą toliau taikomos lengvatos daugiausiai uždirbantiems amerikiečiams per ateinančius 10 metų iš biudžeto atimtų net 700 mlrd. dolerių.

Kaip mažuma tapo dauguma

Žmonių, kuriems bus panaikintos minėtos lengvatos, JAV yra vos 3 proc. – mažesnius mokesčius Amerikoje ir toliau turėtų mokėti apie 97 proc. gyventojų. Daugumos nepalies ir kitos prieš turtinguosius nukreiptos naujovės: siūlymas tinkamai apmokestinti didelį palikimą, pakelti turtingiausiųjų kapitalo prieaugio mokestį nuo 23,8 iki 28 proc. ir nustatyti naujus mokesčius JAV finansų įmonėms, kurių turtas siekia 50 mlrd. dolerių.

Atrodytų, didžioji dalis žmonių, kurių šios permainos tiesiogiai nepalies, turėtų būti patenkinti. Tačiau reakcija yra visiškai priešinga – per Ameriką ritasi pasipiktinimo banga.

Taip yra todėl, kad dauguma dešiniųjų pažiūrų amerikiečių, nepaisant pajamų, įsitikinę, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu negalima didinti mokesčių niekam – nei vargšams, nei turtuoliams. Amerikoje nuomonė, esą svarbiausia – skatinti vartojimą, taip įsigalėjusi, jog net mažiau (ar net visai mažai) uždirbantys amerikiečiai paniškai bijo, kad tik turtingieji nesugalvotų taupyti. Todėl B.Obamos žodžiai, kad ekonomikos variklis yra darbas ir pastangos, amerikiečiams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, nes jiems į galvas įkalta, kad vidaus vartojimas – pagrindinis JAV ūkio variklis.

Kitaip sakant, amerikiečiai, kurie save laiko vidurinio sluoksnio atstovais, mąsto ne kaip vidurinis sluoksnis ar bent jau ne taip, kaip šio visuomenės sluoksnio atstovai mąsto, pavyzdžiui, Europoje. Tai rodo ir rudenį vykusių kadencijos vidurio rinkimų rezultatai – juos laimėjo už mokesčių ir reguliavimo mažinimą pasisakantys respublikonai, užsitikrinę tiek Senato, tiek Atstovų rūmų kontrolę.

„Šiandien prezidentas praleido realią galimybę imtis drąsios ekonominės vizijos, kuri atitiktų Amerikos žmonių poreikius ir kurios centre būtų darbo vietų kūrimas“, – po B.Obamos kalbos pareiškė respublikonas senatorius Orrinas Hatchas.

Tačiau tie „Amerikos žmonės“ kažkaip nepastebimai iškrinta iš vidurinio sluoksnio ir nejučia tampa darbininkija, arba vadinamuoju proletariatu.

Vidutinės šeimos pajamos iki mokesčių Amerikoje yra apie 50 tūkst. dolerių per metus. Atsižvelgiant į infliaciją tai yra mažesnės pajamos, palyginti ne tik, pavyzdžiui, su 2000-aisiais, bet ir su 1989-aisiais. O sumokėjus socialinės apsaugos, valstijos ir federalinius mokesčius vidutinei šeimai iš viso lieka apie 40 tūkst., taigi apie 3,3 tūkst. dolerių per mėnesį. Nemaža dalis negauna nė tiek.

Kaip pastebi vienas žinomiausių JAV analitikų George’as Friedmanas, tokių pajamų atitikmuo ne tik devintajame dešimtmetyje, bet net ir 1950-aisiais nebūtų leidęs pasijusti vidurinio sluoksnio atstovais. Pavyzdžiui, 1950-aisiais prie šio gyventojų sluoksnio priskiriamoje šeimoje galėjo dirbti tik vienas asmuo, paprastai vyras, o žmona – rūpintis namais. Turėdami tris vaikus, jie galėjo sau leisti įsigyti nedidelį namą, porą automobilių, iš kurių vienas – naujesnio modelio. Vidutines pajamas gaunanti šeima kartą per metus galėjo išvykti atostogų, o jei mokėjo elgtis su pinigais – dar ir susitaupyti. „Žinau tai todėl, kad mano šeima priklausė žemesniajam vidurinės klasės sluoksniui ir gyveno būtent taip. Tai nebuvo maudymasis prabangoje – daug ko negalėjome sau leisti. Bet tai nebuvo sunkus gyvenimas“, – G.Friedmanas dalijasi asmenine patirtimi, kurios galėtų pavydėti daugelis dabar save vidurinio sluoksnio atstovais laikančių amerikiečių.

G.Friedmanas skaičiuoja, kad už paskolas pirktus namą ir du automobilius norinti turėti šeima turėtų per metus uždirbti bent 70 tūkst. dolerių, priešingu atveju pinigų neliktų net Kalėdų dovanėlėms.

Taigi šeimų, gyvenančių pagal praėjusio šimtmečio vidurinio sluoksnio standartus, JAV dabar yra nepalyginti mažiau.

Žinoma, galima sakyti, kad sluoksnis išliko, smuko tik jo gyvenimo kokybė. JAV sociologiniai tyrimai šiandienos vidurinį sluoksnį leidžia apibrėžti kaip žmones, kuriems atviri keliai į geriausią išsilavinimą bei profesinį tobulėjimą ir kurių metinės pajamos siekia nuo 40 tūkst. iki 500 tūkst. dolerių.

Neatmestina tikimybė, kad žemesnioji metinių pajamų riba laikui bėgant dar labiau sumažės. Juk 2010–2012 m. sumažėjo maždaug 60 proc. vidurinio sluoksnio šeimų pajamos. Beje, šio sluoksnio atstovų pajamos smuko net smarkiau nei nepasiturinčių namų ūkių.

Žurnalas „Forbes“ atkreipia dėmesį, kad viduriniam sluoksniui – smulkiesiems verslininkams, namų priemiestyje savininkams, ūkininkams arba statybų sektoriaus darbuotojams gresia pavojus. „Kažkada tai buvo dominuojanti JAV klasė. Susižavėjimas ja išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai vidurinės klasės pajamos JAV augo dvigubai. Dabar ši klasė akivaizdžiai smunka“, – pastebi analitikai.

Per keturis dešimtmečius 10 procentinių punktų – nuo 61 iki 51 proc. sumažėjo žmonių, kurie uždirba nuo dviejų trečdalių vidutinių nacionalinių pajamų iki dvigubo jų dydžio. Be to, 60 proc. vidurinio sluoksnio atstovų uždarbis 1970 m. sudarė 53 proc. nacionalinio pyrago, o dabar – jau tik 45 proc.

Europos vidutiniokams – dar mažesni reikalavimai

Su nedidelio ir niekaip neišaugančio vidurinio sluoksnio problema susiduria ne vien JAV, bet ir nemaža dalis Europos valstybių. Prasidėjus 2008-ųjų krizei dalis valstybių prabilo apie masinį žmonių, anksčiau priklausiusių viduriniam sluoksniui, nedarbą ir skurdo riziką. Ypač skaudžiai tai pajuto labiausiai krizės paveiktos šalys – Portugalija, Ispanija, Graikija.

Tačiau ir turtingose Europos šalyse kalbama apie būtinybę stiprinti ir auginti vidurinį visuomenės sluoksnį. Tiesa, čia, kitaip nei Amerikoje, jį apibrėžia ne įsigytas nekilnojamasis turtas ar metinės pajamos. Eu­ro­pos Są­jun­gos sta­tis­ti­kos agen­tū­ra nustatė, kad na­mų ūkis pa­ti­ria ne­pri­tek­lių, jei ne­ga­li sau leis­ti ke­tu­rių iš de­vy­nių pre­kių ir pa­slau­gų ka­te­go­ri­jų, tarp ku­rių įvar­di­ja­mos ga­li­my­bės lai­ku mo­kė­ti nuo­mą ir ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, pa­lai­ky­ti adek­va­čią ši­lu­mą na­muo­se, kas ant­rą die­ną val­gy­ti mė­sos ar­ba žu­vies, bent vie­ną sa­vai­tę per me­tus ato­sto­gau­ti ne na­muo­se, tu­rė­ti spal­vo­tą­jį te­le­vi­zo­rių, skal­bi­mo ma­ši­ną, au­to­mo­bi­lį ir te­le­fo­ną.

Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų departamento tyrimas atskleidė, kad apie 6 proc. namų ūkių, priklausančių vidutinių pajamų kategorijai, neturi lėšų vaikus kartą per mėnesį leisti į baseiną, 9 proc. turi per mažai kambarių, kad vyresnius nei dešimties metų skirtingų lyčių vaikus galėtų apgyvendinti atskiruose kambariuose, o beveik ketvirtis neturi lėšų su šeima savaitei išvykti atostogauti. Profesinių sąjungų kongreso apklausos rodo, kad beveik 40 proc. žmonių iš tos pačios vidutinių pajamų kategorijos nerimauja dėl savo darbo perspektyvų – toks pat procentas kaip ir tarp gaunančiųjų pačias mažiausias pajamas.

Žinoma, kiekvienoje valstybėje egzistuoja individualus supratimas, kas yra vdurinio sluoksnio atstovai. Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fesorė dr. Dai­va Ber­žins­kie­nė Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovais laikytų tuos, kurie per mėnesį uždirba nuo 5 tūkst. Lt (1450 Eur) neatskaičius mokesčių.

Egzistuoja netgi pasaulinio vidurinio sluoksnio apibrėžimas. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nurodo, kad viduriniam visuomenės sluoksniui pasauliniu mastu priklauso žmonės, per dieną išleidžiantys nuo 10 iki 100 JAV dolerių. Šiuo atveju žemutinė išlaidų riba apskaičiuota pagal skurdo ribą Portugalijoje ir Italijoje, o viršutinė riba – tai dvigubai daugiau, nei per dieną uždirba vidutines pajamas gaunantis Liuksemburgo gyventojas.

Pagal šį apibrėžimą visame pasaulyje gyvena daugiau nei 1,8 mlrd. vidurinio sluoksnio atstovų. Daugiausiai jų, 36 proc., arba 664 mln., yra europiečiai, 28 proc. gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, o Šiaurės Amerikoje tokių yra vos 18 proc.

Blogiausia tai, kad vidurinis visuomenės sluoksnis tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ir toliau mažės, ir 2030-aisiais atitinkamai sudarys 14 ir 7 proc. O Azijoje po poros dešimtmečių vidurinis sluoksnis sudarys net 66 proc.

Svarbiausi rinkėjai

Nors visuotinai sutariama, kad būtent stiprus vidurinis sluoksnis garantuoja valstybės stabilumą ir ekonominį augimą, analitikai atkreipia dėmesį, jog politikų rūpinimasis viduriniu sluoksniu ypač sustiprėja artėjant rinkimams, nes tai bene svarbiausia rinkėjų grupė, paprastai lemianti rinkimų baigtį.

Vidurinio sluoksnio atstovai pasižymi polinkiu balsuoti tai už vienus, tai už kitus kandidatus – jie yra nepastoviausi iš visų socialinių grupių ir labiausiai linkę ieškoti sau tinkamų politikų.

Savaitraštis „The Economist“ atkreipia dėmesį, kad gali skirtis oficialus vidurinio sluoksnio apibrėžimas ir tarp rinkėjų bei politikų vyraujantis suvokimas. Mat jau minėtoje Didžiojoje Britanijoje „vidurine klase“ pastaruoju metu vis dažniau pradėta vadinti žmones, kurie gyvena gana pasiturimai – tokioje šeimoje pajamos gali siekti iki 115 tūkst., skaičiuojant eurais, per metus, nors oficialiai vidurinio sluoksnio atstovais laikomi žmonės, uždirbantys apie 25 tūkst. eurų.

Tokiu neatitikimu neretai naudojasi politikai. Tie, kurie palaiko paveldėjimo mokesčio mažinimą, teigia, kad nuo jo esą kenčia vidurinis sluoksnis. Bet jis taikomas tik 325 tūkst. svarų ir daugiau kainuojančiam paveldėtam turtui, o tai net 100 tūkst. svarų daugiau už vidutinio namo kainą. Be to, teigiama, kad 40 proc. pajamų mokesčio tarifas irgi juos veikia, nors iš tiesų šis tarifas Didžiojoje Britanijoje taikomas tik 3,8 mln. pajamų mokesčio mokėtojų iš 31,7 milijono.

Ištrauka iš B.Obamos kalbos:

„Šiuo metu, augant ekonomikai, mažėjant deficitui, atsigaunant pramonei ir didėjant energijos produkcijai, mes pakilome iš recesijos ir dabar turime galimybę pasirinkti savo ateitį laisviau nei bet kuri kita šalis Žemėje. Dabar mes spręsime, kuo norime tapti per ateinančius 15 metų ir per būsimus dešimtmečius. Ar mes tenkinsimės ekonomika, kai tik keliems iš mūsų fantastiškai sekasi? Ar mes pasirinksime ekonomiką, kuri didina pajamas ir suteikia galimybių tiems, kurie stengiasi?

Vidurinės klasės ekonomika veikia. (…) Tai idėja, kad ši šalis geriausiai laikosi tada, kai kiekvienas turi galimybių, kiekvienas atlieka savo dalį ir kiekvienas žaidžia pagal tas pačias taisykles.“