Programišiai „Anonymous“ perspėja apie netrukus Šiaurės Korėjoje prasidėsiantį Trečiąjį pasaulinį karą. Ar tokia grėsmė reali?

Rima JANUŽYTĖ

Apie Šiaurės Korėjos branduolinį ginklą, jos vykdomus raketų bandymus, šalies lyderio Kim Jong Uno ir jo pirmtakų tikslą sukurti Amerikos krantus galinčią pasiekti tarpžemyninę balistinę raketą su branduoline galvute bei tikimybę, kad šis tikslas bus pasiektas iki 2020 m., girdime nuolat. Tačiau po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose nerimo dėl Šiaurės Korėjos, atrodo, pasidarė daugiau.

O praėjusią savaitę nerimą daug kam pakeitė ir baimė: programišiai „Anonymous“ paskelbė perspėjantį vaizdo įrašą, kuriame aiškina, kad Šiaurės Korėja jau visai netrukus taps Trečiojo pasaulinio karo epicentru.

„Trumpas, bet žiaurus karas“

„Anonymous“ savo vaizdo įraše aiškina, esą Korėjos pusiasalyje kils naujas totalinis konfliktas, kuris bus „trumpas, bet žiaurus“ ir turės didžiulių pasekmių aplinkai bei pasaulinei ekonomikai. Ir prasidės jis jau visai netrukus.

O tai, kad konfliktas neišvengiamas, „Anonymous“ nuomone, supranta visos pusės: juk Kinija jau nurodė savo piliečiams kaip įmanoma greičiau išvykti iš Šiaurės Korėjos, Japonija perspėjo savo gyventojus dėl galimos balistinių raketų grėsmės, o JAV praėjusią savaitę sėkmingai išbandė balistinę raketą „Minuteman 3“.

Vaizdo įraše pateikiama ir daugiau būsimo karo įrodymų. Pavyzdžiui, tai, kad JAV į Australiją, kuri suvokiama kaip strategiškai labai patogi vieta karo Azijoje atveju, siunčia tūkstantį karių ir nemažai karinės aviacijos vienetų.

Kitas įrodymas – JAV prezidento noras susitikti su dar vienos geografiškai svarbų vaidmenį vaidinančios valstybės – Filipinų prezidentu Rodrigo Duterte bei pranešimai apie gerėjančius JAV ir Filipinų santykius. Visa tai – tik tam, kad JAV užsitikrintų kuo didesnę regiono valstybių paramą.

Nors tai nėra iš kokių nors slaptų šaltinių nutekinta informacija, o faktus, kuriuos dėsto „Anonymous“, galima be vargo pasitikrinti internete, šis vaizdo įrašas sukėlė didžiulį atgarsį, kiekvienas krebžtelėjimas po jo dabar vertinamas per „karas bus ar nebus“ prizmę.

Todėl sekmadienį paryčiais Šiaurės Korėjos paleista naujo tipo raketa (bent taip teigia Tokijas) ir nuomonė, kad ji paleista kaip kantrybės išbandymas naujam Pietų Korėjos lyderiui ar kaip reakcija į JAV, Japonijos ir Europos šalių karinių jūrų pajėgų pratybas Ramiajame vandenyne, sukėlė kur kas didesnį pasaulio susidomėjimą nei kiti balistiniai Šiaurės Korėjos bandymai, nors skaičiuojama, jog šiemet tai jau septintas kartas.

Japonijos ekspertų vertinimu, šis bandymas ypatingas tuo, kad raketa skrido apie 800 km ir pasiekė 2 km aukštį, o tai gali reikšti, jog buvo išbandyta naujo tipo raketa.

Rusija ir Kinija – „ramios“

Jei „Anonymous“ savo vaizdo įrašą būtų parengę po pastarojo balistinės raketos bandymo, D.Trumpo reakciją į šį veiksmą jie veikiausiai irgi būtų priskyrę prie įrodymų, kad karas jau neišvengiamas. Mat pareikšdamas, jog Šiaurės Korėja tokiais balistinių raketų bandymais gali supykdyti Maskvą, D.Trumpas pamėgino laimę Rusiją sukiršinti su Šiaurės Korėja ir sumažinti šansus, kad JAV ir Šiaurės Korėjos konflikto akivaizdoje Rusija stotų į Kim Jong Uno pusę. „Raketa nukrito taip arti Rusijos teritorijos – iš tikrųjų arčiau Rusijos negu Japonijos, jog prezidentas (D.Trumpas – R.J.) negali įsivaizduoti, kad Rusija dėl to būtų patenkinta“, – iš karto po bandymo pareiškė Baltieji rūmai.

Tačiau gudrybė nepavyko: Maskva išplatino pareiškimą, kad Šiaurės Korėjos bandymai jokios grėsmės Rusijai nesukėlė, tad D.Trumpo nuogąstavimai – nepagrįsti.

Keliomis savaitėmis anksčiau D.Trumpui tas pats nepavyko ir su Kinija. Po nesėkmingo balandžio 29-osios raketos bandymo D.Trumpas tviterio paskyroje pareiškė, kad „paleisdama raketą Šiaurės Korėja parodė nepagarbą Kinijos ir jos gerbiamo prezidento norams. Blogai!“.

Kinija tokios nepagarbos nesureikšmino ir tiek šį, tiek praėjusį kartą po Šiaurės Korėjos raketų bandymų paragino laikytis santūrumo, neeskaluoti įtampos regione, nors patiria vis didesnį JAV spaudimą „suvaldyti“ Šiaurės Korėjos vadovą Kim Jong Uną.

Tiesa, kaip tik raketos paleidimo dieną Pekine prasidėjo vadinamojo Šilko kelio renginys, į kurį aukščiausiu lygiu aptarti ambicingų pasaulinės prekybos infrastruktūros projekto planų rinkosi beveik 30 valstybių vadovai bei šalių delegacijos, tarp kurių – ir Šiaurės Korėjos atstovai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m

Rima JANUŽYTĖ

1981-aisiais antrą vietą Airijoje vykusiame „Eurovizijos“ konkurse iškovojusi Lena Valaitis (73 m.) atstovavo tuometei Vakarų Vokietijai, bet apie jos muzikinį talentą rašiusi Vokietijos ir kitų Europos šalių žiniasklaida nepamiršdavo paminėti jos lietuviškos kilmės – iš Mėmelio (dabartinės Klaipėdos) kilusiai dainininkei buvo žadama tarptautinė sėkmė.

Nors iš ką tik pasibaigusio tarptautinio „Eurovizijos“ dainų konkurso Lietuvos atlikėjai grįžo nieko nepešę ir dažnam peršasi mintis, kad lietuviams čia sublizgėti niekada taip ir nepavyks, viena lietuvė šiame konkurse yra iškovojusi tikrai aukštą antrą vietą.

Tiesa, iki pergalės tąkart jai trūko vos keturių taškų – su garsaus kompozitoriaus Ralfo Zygelio ir tekstų autoriaus Berndo Mainungerio daina apie aklą berniuką „Johny Blue“ L.Valaitis surinko 132 taškus ir nusileido nugalėtoju tapusiam britų ketvertui „Bucks Fizz“ su daina „Making Your Mind Up“.

Tačiau L.Valaitis daina „Johny Blue“ pasaulio radijo stočių eteryje tais metais skambėjo nė kiek ne rečiau nei nugalėtojų – dainą „Johny Blue“ singlo pavidalu ji išleido keturiolikoje šalių ir sulaukė didžiulės sėkmės. Jos spinduliuose atlikėja maudosi iki šiol: šiandien tebekoncertuojančią, Vokietijoje itin garsią atlikėją, apklausų duomenimis, žino net 82 proc. vokiečių.

L.Valaitis Vokietijoje yra išleidusi daugybę plokštelių ir kompaktinių diskų – kai kurie jų tapo auksiniai, taip pat surengusi begalę koncertų. Dainininkė yra pasirodžiusi daugelio šalies televizijų šou, ji ne kartą buvo tituluojama hitparadų karaliene, o vieną jos dainą savo reklamai yra panaudojęs koncernas „Volkswagen“.

Beje, dainininkės koncertų repertuare yra buvę net lietuvių liaudies dainų. Savo asmeniniame tinklalapyje gerbėjams ji taip pat prisistato kaip lietuvė ir tikina niekada nepamiršusi lietuviškų šaknų ir net lietuvių kalbos.

Panašių muzikinių aukštumų galbūt būtų pasiekusi ir kita Vokietijos lietuvė – Šilutėje gimusi dainininkė Alexandra (tikrasis vardas Doris Treitz), kuri pirmąjį savo hitą išleido 1967 m., o po dvejų metų buvo apdovanota „Golden Europa“ prizu kaip Metų naujokė. Deja, tais pačiais metais vos 27-erių metų dainininkė, vykdama į Hamburgą derėtis su įrašų kompanija, žuvo per eismo įvykį. Jos laidotuvėse dalyvavo ypač daug – apie 3 tūkst. gerbėjų, o avarijos vietoje pastatytas akmeninis memorialas su iškaltu atlikėjos portretu iki šiol lankomas tiek vokiečių, tiek užsienio svečių, prisimenančių jos dainas, anuomet vadintas aplenkusiomis laiką.

Beje, tragiško eismo įvykio aplinkybės – labai miglotos: iki šiol nėra išsklaidyti įtarimai, kad avarija buvo sukelta tyčia, juolab kad tuometis 
 šilutiškės mylimasis Pierre’as Lafaite buvo JAV slaptasis agentas Danijoje.

Nors ir nespėjo tapti pasaulinio lygio žvaigžde, ši dainininkė dažnai minima kaip viena garsiausių Vokietijos lietuvių, o jos likimas yra sulaukęs ir kino režisieriaus Marco Boettcherio dėmesio: 1999-aisiais jis paviešino Alexandros biografiją, o 2004-aisiais jo pastangomis buvo atnaujintas tyrimas dėl lietuvės žūties aplinkybių.

Nuopelnai ne tik populiariajai kultūrai

Nors nesiimsime vertinti, kas iš lietuviško kraujo turinčių pramogų verslo atstovų pasauliui davė daugiausiai, vienas jų tikrai yra Andrius Mamontovas, kurio idėja rengti gatvės muzikos dienas dabar kopijuojama visame pasaulyje, nuo Kijevo ir Sankt Peterburgo iki Tbilisio ir Jerevano.

Na, o tokių lietuvių (tiksliau – litvakų) kilmės dainininkų, kaip Bobas Dylanas (75 m.) ar Leonardas Cohenas (1934–2016), indėlio, ir ne tik pramogų pasauliui, bet ir literatūrai, net neverta įrodinėti. Dažniau reikia priminti nebent jų lietuviškas šaknis, nors nei B.Dylanas, nei L.Cohenas savo lietuviškos kilmės neslėpė.

Asturijos princo premija už pasiekimus literatūros srityje 2011 m. apdovanoto, pernai rudenį su šiuo pasauliu atsisveikinusio L.Coheno senelis iš motinos Mashos Klonitsky pusės – Kauno rabinas, Talmudo žinovas Solomonas Klonitsky-Kline, o prosenelis kilęs iš Vilkaviškio.

B.Dylano, kuris gegužės 24 d. švęs savo 76-ąjį gimtadienį, tikrasis vardas – Robertas Allenas Zimmermanas. Jo seneliai iš motinos pusės Benjaminas Haroldas ir Lybba Edelstein buvo Kauno žydai, 1902 m. atvykę į JAV. Tiesa, pradėjęs muzikuoti R.Zimmermanas nusprendė pasikeisti savo vardą į Bobo Dylano, o tokį sprendimą viename iš interviu paaiškino labai paprastai: „Būna, kad gimsti turėdamas ne tą vardą. Taip tiesiog nutinka. Vadinu save taip, kaip noriu vadinti.“

Tačiau Lietuvai jis teigia jaučiąs ypatingų sentimentų. Beje, pasakojama, kad 2008 m. atvykęs koncertuoti į Lietuvą B.Dylanas paprašė jį nuvežti į Kalvarijų turgų, kur jo protėviai prekiaudavo žuvimis, o ten pasivaikščiojęs pasaulinio garso muzikos legenda apsiverkė.

Lietuviais save laikė ir penktuoju bitlu vadintas Brianas Epsteinas, grupės „The Beatles“ vadybininkas, dar vienas Lietuvos žydų palikuonis, ir legendinis „Red Hot Chilli Peppers“ vokalistas Anthony Kiedis, kurio proseneliai kilę iš Tauragės. Antanas ir Julija Kiedžiai į Ameriką atvyko iš Tauragės su keturiais vaikais. Jungtinėse Valstijose gimė penktoji jų atžala Johnas – jis yra garsiojo muzikanto senelis.

Beje, Anthony seneliai tarpukariu dalyvavo visuose lietuvių kultūriniuose ir socialiniuose sąjūdžiuose, o teta Marija Mičigane turėjo namą, kuris nuolat būdavo pilnas lietuvių.

Savo autobiografijoje „Scar Tissue“ A.Kiedis pasakoja sykį net pasinaudojęs lietuviška kilme, siekdamas padaryti įspūdį savo žydės merginos tėvui. 2006 m. kūrinyje „Escpecially in Michigan“ yra eilutės „A rainy Lithuanian / Who‘s dancing as an Indian“, kuriomis A.Kiedis akcentuoja savo lietuvišką ir indėnišką kilmę.

Be to, 2012 m. grupės koncertas Kaune esą buvo A.Kiedžio užgaida – vienintelis grupės koncertas Baltijos šalyse pagal organizatorių sumanymą turėjo vykti Taline, tad Kaunas jiems sukėlė nemenką galvos skausmą.

Viena garsiausių šiuolaikinės muzikos atlikėjų Pink – irgi lietuvaitė. Nors Alecia Beth Moore Hart gimė Pensilvanijoje, sceniniu vardu Pink žinomos atlikėjos, būgnininkės, gitaristės, pianistės, aktorės, dainų tekstų autorės mama yra išeivių iš Lietuvos duktė.

Amerikoje ir visame pasaulyje itin gerai žinomos JAV roko grupės „The Killers“ narys Brandonas Flowersas – taip pat lietuvis. Jis gimė Hendersone škotų ir lietuvių kilmės amerikiečių šeimoje. Jo senelė – emigrantė iš Lietuvos. „The Killers“ vokalistas, 2006 m. „MTV Europe“ apdovanojimų metu paklaustas, ar ką nors žino apie Baltijos šalis, atsakė: „Neabejotinai. Mano močiutė – lietuvė.“

Itin gerai žinoma ir neabejotinai pramogų pasaulyje įtakinga, tačiau pastaraisiais metais gana prieštaringai vertinama lietuvių kilmės žvaigždė – buvęs ilgametis AC/DC būgnininkas Phillipas Ruddas, kurio gimimo liudijime įrašytas vardas – Phillip Hugh Norman Witschke Rudzevecuis. Jis yra gimęs Australijos lietuvių šeimoje Melburne.

Beje, nors grupė AC/DC laikoma Australijos pasididžiavimu, Ph.Ruddas yra vienintelis šioje šalyje gimęs grupės narys (dabar jau buvęs), nes visi kiti gimę Didžiojoje Britanijoje.

Jis yra vienintelis lietuvių kilmės muzikantas, 2003 m. įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų (kartu su visa grupe). Tačiau muzikanto karjera baigėsi dėl policijos jam pareikštų kaltinimų, susijusių su grasinimais nužudyti bei narkotikų laikymu, o kiti grupės nariai tikina, kad Ph.Ruddas nesilaikė „vidaus taisyklių“. Tad jam neteko dalyvauti net savo svajonių renginyje – 2015 m. Los Andžele vykusioje muzikos apdovanojimų ceremonijoje „Grammy“, kurią pradėjo būtent legendinė Australijos grupė AC/DC.

Dievaičiai PAR ar Brazilijoje, bet ne Lietuvoje

Pietų Afrikos Respublikoje nėra žmogaus, nežinančio, kas yra Johnny Cleggas – PAR muzikinės scenos legenda. Lietuvos žydės sūnus šioje Afrikos šalyje laikomas tikru muzikos dievaičiu: penki jo albumai yra tapę auksiniais, o du – platininiais. 2004 m. Baltuoju Zulusu („The White Zulu“) vadinamas muzikantas užėmė 23 vietą visų laikų svarbiausių Pietų Afrikos Respublikos asmenybių sąraše, 2012 m. PAR prezidento buvo apdovanotas Ikhamanga ordinu (aukščiausiu įmanomu valstybiniu ordinu šioje šalyje), o 2015 m. įvertintas vadinamuoju OBE („Order of the British Empire“). 

 Tokia pat įžymybė, tik kitoje šalyje, Brazilijoje, yra lietuvių kilmės atlikėja Angélica, kurios pavardė – Ksyvickis. Brazilijos aktorė ir dainininkė, 1991-aisiais išleidusi Vanessos Paradis kūrinio „Joe le taxi“ perdirbinį „Vou de taxi“, tapo kultine Brazilijos popscenos asmenybe, o iki šios dienos yra pardavusi per 13 mln. savo albumų kopijų.

Popkultūros įžymybių sąrašai ir reitingai

Kurie lietuviai yra daugiausiai prisidėję prie pasaulinės pramogų ar vadinamosios popkultūros, svarstoma ir populiariuose tinklaraščiuose, ir rimtuose leidiniuose. Antai norvegas Davidas Ludvigsenas savo tinklaraštyje sudarė reitingą, kuriame – jo manymu, labiausiai pasaulyje žinomų lietuvių kilmės asmenybių penketukas.

Tokius penketukus, dešimtukus ar dvidešimtukus yra sudarę ir tokie tinklapiai, kaip „The Culture trip“, „The Famous people“ ir kiti. Tarp jų labai dažnai atrasime ir Jaschą bei Danny Heifetzus, kuriuos sunku priskirti tik prie pramogų pasaulio ar tik prie rimtosios kultūros, mat Vilniuje gimęs Jascha Heifetzas laikomas vienu geriausių moderniųjų laikų smuikininkų, o jo anūkas Danny yra būgnininkas, dalyvavęs daugelio kolektyvų veikloje, įskaitant eksperimentinio roko žvaigždes „Mr. Bungle“, su kuriomis grojo nuo 1989 iki 2000 m.

Lietuviško kraujo turi ir dažnai „reitinguojamas“ Benas Harperis – trijų „Grammy“ apdovanojimų laimėtojas, bliuzo, folko, soulo muzikos atlikėjas ir amerikiečių popmuzikos žvaigždė.

Danas Bernas – litvakų palikuonis, 2007 m. apdovanotas „Independent Music Awards“ prizu už geriausią folkmuzikos albumą. O 2002 m. albume „The Swastika“ yra kūrinys „Lithuania“, įkvėptas, kaip sako pats autorius, jo kelionės į protėvių žemę.

Beje, kaip rašoma knygoje „Sunkūs metai: 2015. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“, tokių lietuviškų ar su Lietuva susijusių žodžių gana dažnai pasitaiko tarp įvairios stilistikos grupių, jų albumų pavadinimų. Pavyzdžiui, egzistuoja Izraelio grupė „Viltis“, amerikiečių grupės „Velnias“ ir „Ragana“, kanadiečių grupė „The Lithuanian Empire“ („Lietuvos imperija“), Didžiosios Britanijos grupė „Pulkas“, o britų neofolko grupė „Sieben“ yra išleidusi albumą „Lietuva“ (2015 m.),. Be to, „Sonic Youth“ albumas „Koncertas Stan Brakhage Prisiminimui“ yra skirtas Lietuvai ir Jonui Mekui.

Lietuvių galima rasti daugybėje pasaulio muzikos grupių. Žinoma, ne visi jie tapo pasaulinio lygio žvaigždėmis, tačiau „prasimušti“ nemažai daliai pavyko gana aukštai. Eksperimentinio roko legendų – grupės „Swans“ muzikantai Algis Kizys ir Michaelas Gira – lietuvių palikuoniai, kaip ir gerai žinomas Kanados muzikantas AL-P, kurio tikrasis vardas – Alexas Puodziukas. Žinomas lietuvis – ir gitaristas, progresyvaus metalo virtuozas Robertas Svilpa, taip pat Argentinos muzikantė Karen Sudnius, Buenos Airėse įkūrusi grupę „Giltine‘s Gintaras“.

Argentinoje yra ir grupė „Escapist“, kurioje nuo 2009 m. bosine gitara groja Martínas Miciudas.

Nuo 1969 m. egzistuojanti žymi vokiečių grupė „Puhdys“, kūrusi ir gana lengvą roką, ir industrinio metalo muziką, 1969–1979 m. grojo su lietuvių kilmės būgnininku Guntheriu Wosylus.

Puikiai žinomas ir grupių „Christian Death“ bei „Shadow Project“ klavišininkas Paris Sadonis.

Nuo 1982 m. koncertuojančios sunkiojo metalo grupės „Steel Wolf“ lyderis – Markas Adomaitis, gyvenantis JAV. Kai kurios grupės dainos, kaip pasakoja pats M.Adomaitis, yra humoristinės: „Naktipiečiai“, „Night of 1000 Koldunai“, „Midnight Train to Siauliai“, „Kur tas Kugelis?“, „Sunday Morning (Where‘s The Krupnikas?)“, perdainuotas Lietuvos himnas („Himnas 2010“).

„Steel Wolf“ 2012-aisiais XIV Lietuvių liaudies šokių festivalyje Bostone (JAV) atšventė savo 30-metį, o 2015 m. kolektyvas išleido albumą „Hot Honey Liquor“.

Realybės šou ar ant mados podiumo – visur lietuviai

Lietuvių kilmės garsenybių rasime kur tik pažvelgę. Lietuvių kilmės muzikantas ir įvairių realybės šou dalyvis Aras Baskauskas, muzikos pasaulyje žinomas Odd Us pseudonimu, 2014 m. tapo prestižinio JAV žurnalo „Rolling Stone“ regioninio viršelio veidu. Kalifornijoje lietuvių imigrantų šeimoje gimęs A.Baskauskas JAV išgarsėjo laimėjęs populiarų realybės šou „Išlikimas: Panama“. 2011-aisiais jis pradėjo muzikanto karjerą ir pasivadinęs Odd Us išleido albumą „The Tree and the River“.

Mados pasaulyje viena garsiausių manekenių – Svetlana Griaznova, kilusi iš Jašiūnų kaimo Šalčininkų rajone. Ji buvo tapusi viena populiariausių ir brangiausiai apmokamų pasaulio manekenių, o jos pasirodymai ant podiumo ir fotosesijos Jungtinėse Amerikos Valstijose vertintos šimtais tūkstančių dolerių.

Į klausimą, kaip gali būti, kad esame tokia maža tauta, o lietuvių yra visur, nuo muzikos iki kino, nuo mados podiumo iki pasaulinių realybės šou, taikliausiai, matyt, atsakytų vienas Lietuvos knygynų lentynas pasiekusios knygos „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“ autorių Donatas Pocius: „Lietuviais mes laikome Lietuvos piliečius, nesvarbu, ar jų pavardė lietuviška, ar žydiška, ar rusiška, ar lenkiška, ar vokiška, ar dar kokia nors kita, ir jų palikuonis. Taip apsibrėžus, kas yra lietuviai, pasaulyje galima rasti įspūdingų personažų. Nuo baisiausių nusikaltėlių iki Nobelio premijos laureatų, nuo popiežiaus dešiniosios rankos iki pornografijos žvaigždės, nuo karo didvyrio iki NKVD agento, nuo zombių krikštatėvio iki anarchistų motinos.“

Šių metų „Eurovizijos“ finalas sugriovė anksčiau tikrai galiojusią taisyklę, kad tarptautinis dainų konkursas – gryniausia politika. Sugriovė ir planus parašyti straipsnį apie tai, kaip jame balsuojama ne už dainą, o už kaimynus, politiškai ar ekonomiškai svarbias ir artimas valstybes, už panašius į save. Tiesa, „Euroviziją“ laimėjęs portugalas irgi buvo šiek tiek „politiškas“, tačiau galima lažintis, kad Europa už jį balsavo ne dėl užrašų ant marškinėlių.

Rima JANUŽYTĖ

Pasidžiaugti dėl portugalų tikrai galima, ypač mums, lietuviams, mat labai daug kuo (dažnai patys nežinodami) esame į juos panašūs. Žinoma, ne išvaizda. Artimos mums jų „ž“ ar „š“, o kai jie kalba greitai, atrodo, kad žemaičiuoja. Jų ilgesingos fados kur kas panašesnės į mūsų senovines dainas-raudas nei ispanų šokiai ar italų liaudies dainos.

Be to, tik portugalai lietuvius lenkia pesimistiniu požiūriu į gyvenimą, sėkmingai griaudami mūsų įsitikinimą, kad liūdni esame dėl vėsios lietuviškos vasaros, apniukusio rudeninio dangaus ar ledinės jūros. Jie turi žėrintį saulėje vandenyną, kalnus, daugybę giedrų ir šiltų orų, bet vis tiek yra liūdni. Tik štai šiomis dienomis, nors Lisabonoje apsiniaukę, nors termometras rodo palyginti nedaug – 25 laipsnius šilumos, todėl daugelis vaikšto šilčiau apsirengę, portugalai atrodo neįprastai laimingi. Grįžkime prie jų, o kartu ir visos Europos šventės – „Eurovizijos“.

Gal „Eurovizija“ ir vėl tapo dainų, o ne politinių batalijų konkursu? Galime suskaičiuoti balsus „už“ ir „prieš“.

Jau vien tai, kad konkursas vyko Ukrainoje, buvo atlikėjos Džamalos nuopelnas: politika. Rusija „Eurovizijoje“ nedalyvavo: politika. Bulgaras per plauką, „beveik už tą patį“, dalyvavo: politika.

Politikos atspalviai irgi skiriasi. Yra ne tik ryškiai raudona, bet ir vos įžvelgiamai rausva. Antai daugelis atlikėjų dainuoja angliškai. Prancūzai visuomet nors posmelį – prancūziškai. Jei tai ne politika, kas tuomet?

Toliau – skaniausi politikos gardumynai. Beje, politiką irgi reikėtų suprasti plačiau – ne vien Rusija–Vakarai koordinačių sistemoje. Pavyzdžiui, kai kurios šalys balsavimo teisę patikėjo ne tautai, o komisijai. Šios, užuot įvertinusios dainą, kuri galiausiai vis tiek laimėjo, balsus skyrė kaimynėms. Taigi – vėl politika.

Čia galima trumpai stabtelėti ir pridurti, kad net balsuojant ne komisijai, o visai šaliai Skandinavijos šalys paprastai balsuoja „už savus“, Balkanai – taip pat. Na, žinoma, gali būti, kad vienam ar kitam regionui tiesiog gražesnis „savas“ muzikos stilius ar balso tembras. Tačiau labiau tikėtina, kad dainos yra antraeilis dalykas, ir balsuojama ne už švedų dainą, o už švedų tautą, Švedijos politiką, gal net Švedijos karalienę.

Ir kuo daugiau žmonių švedus, Švedijos politiką ar Švedijos karalienę myli, tuo daugiau bet kuri jų „Abba“ turi šansų laimėti.

Lietuvius, žinia, myli mažai kas.

Britų leidinys „Telegraph“ pateikia interaktyvų grafiką, kuriame galima pasižiūrėti, kas už tave balsavo per praėjusį dešimtmetį. Iš jo matome, kad Lietuvą myli tik latviai, baltarusiai, šiek tiek lenkai, vos vos estai, kažkiek – rusai. Visi kiti balsuotojai – patys lietuviai: lietuviai Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, lietuviai Norvegijoje, Danijoje. Daugiau už mūsų atlikėjus nebalsuoja niekas ir, kad ir kaip mums būtų liūdna, tai vis tiek yra politika.

Žinoma, labai gera daina laimi prieš politiką, o su labai bloga daina ir politikos nepadarysi, bet kai esi toks truputį vidutiniokas, tave visada įveikia arba kažkieno labai kieta politika, arba labai kieta daina.

Trečius metus iš eilės sudaromas pasaulinis universitetų reitingas „U-Multirank“ daugelio Lietuvos universitetų šiemet jei ne boikotuojamas, tai bent ignoruojamas.

Rima JANUŽYTĖ

Europos Komisijos prieš kelerius metus inicijuotas reitingas pasaulyje jau išsikovojo vietą: šiemet į jį įtraukta dar 200 universitetų, tad šių metų reitinge įvertinta iki šiol daugiausiai aukštųjų mokyklų – net 1500 universitetų iš 99 pasaulio šalių. Beje, gretas ypač pagausino Didžiosios Britanijos ir JAV aukštosios mokyklos. Be to, atsirado ir papildomų vertinimo kriterijų, leidžiančių universitetus vertinti įvairesniais pjūviais.

Kaip teigia reitingo sudarytojai, iš kitų reitingų „U-Multirank“ išsiskiria tuo, kad jame universitetai ne rikiuojami į bendrą eilę, o vertinami pagal atskirus kriterijus. Dėl savo daugiamatiškumo „U-Multirank“ yra pirmas pasaulyje reitingas, galintis pasiūlyti išsamų universiteto pasiekimų atvaizdą, suteikdamas vartotojui daugiau, nei vien tyrimų, duomenų. Palyginimus taip pat galima daryti atskirų studijų dalykų kategorijose.

„U-Multirank“ supranta ir atskleidžia, kad universitetų, kaip globalių kompetencijos centrų, vaidmuo kildinamas iš jų įvairovės. Sėkmingas aukštojo mokslo sektorius yra sudarytas iš įvairių tipų universitetų, ne tik didelių, sukoncentruotų į mokslinius tyrimus, bet ir mažų universitetų, medicinos mokyklų, taikomųjų mokslų universitetų ir kitų“, – komentavo „U-Multirank“ bendrųjų projektų vadovas prof. dr. Fransas van Vughtas.

Lietuvos universitetai reitingu nesižavi

Vis dėlto Lietuvoje domėjimasis šiuo reitingu kaip tik blėsta: mažėja ne tik duomenis pateikiančių, bet ir reitinge dalyvaujančių aukštojo mokslo įstaigų susidomėjimas bei noras viešinti rezultatus. Pradėjus rengti publikaciją apie šiųmetį „U-Multiranką“, kai kurie universitetai apskritai atsisakė jį komentuoti, kiti apsiribojo lakoniškais pasvarstymais.

Galima tik spėlioti, kas universitetus stabdo: netikrumas dėl permainų, susijusių su universitetų jungimu, o gal ne itin „žibantys“ rodikliai kitų pasaulio universitetų kontekste. Be to, galima pastebėti, kad universitetai neturi ir jokių džiugių naujienų: rodikliai, kurie buvo geri pernai ir užpernai, tokie ar labai panašūs yra ir šiemet, o tose srityse, kuriose nesisekė anksčiau, nelabai sekasi ir šiandien.

Be to, atsiradus naujų kriterijų Lietuvos universitetai ne tik nesustiprino, bet daugelis ir susilpnino savo pozicijas. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Lietuvos universitetai neblizga patentų srityje, o būtent šiai sričiai skirti net trys nauji vertinimo kriterijai.

Galiausiai tarp Lietuvos universitetų bend-ruomenių dažnai girdima nuomonė, kad „U-Multirank“ yra nepatikimas, daugiau klausimų nei atsakymų keliantis reitingas. Lietuvos universitetų, kurie „U-Multiranke“ dalyvavo nuo pat jo atsiradimo, atstovai aiškina, kad šis (kaip, beje, ir kiti) reitingas yra gana subjektyvus, be to, kai kurie universitetai esą nurodo gražesnius skaičius, nei yra iš tiesų, ar pateikia skirtingų metų duomenis, taip iškreipdami vaizdą.

Teigiama, kad būtent todėl anksčiau „U-Multirank“ reitinge gana prastai įvertintas Vilniaus universitetas (VU) šiemet nutarė 
 palaikyti kitų Europos sostinių universitetų (UNICA) iniciatyvą boikotuoti reitingą ir jo sudarytojams nebepateikė duomenų.

VU šią reitingavimo sistemą vertina remdamasis ir oficialiai pareikšta Europos universitetų tinklo – Koimbros grupės valdybos pozicija: „U-Multirank“ sudarytojai turėtų pergalvoti kriterijus, pasirinkti svarius bei palyginamus ir suprantamai juos paaiškinti aukštojo mokslo institucijoms.

Be to, kai kurie Koimbros tinklo universitetai priklauso ir kitam tinklui – LERU, o šio nariai yra ir prestižiniai Oksfordo, Kembridžo universitetai, kurie dar 2013 m. ne tik viešai kritikavo „U-Multirank“ metodologiją, bet ir atsisakė teikti jam duomenis. LERU šį reitingą peikė už tikslių kriterijų nebuvimą, problemišką duomenų lyginimą ir pernelyg laisvo jų interpretavimo galimybę, juolab kad „U-Multirank“ universitetų teikiama informacija yra netikrinama. Būtent šio reiškinio padariniai matomi ir Lietuvoje: duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

Nors VU vis dar įtrauktas tarp reitinguojamų aukštojo mokslo įstaigų, tačiau tik todėl, kad pagal keletą iš kitur gaunamų ar viešai prieinamų kriterijų jį vis dėlto įmanoma įvertinti. Kita vertus, nieko nuostabaus, kad duomenų apie save nepateikęs universitetas dabar yra pačiame reitingo gale, jei lyginame jį su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Visos Europos mastu atliktas tyrimas parodė, ką ir kaip europiečiai kalba, galvoja ir ko tikisi iš Rusijos. Vienose šalyse Rusija matoma kaip didžiausia įmanoma grėsmė, kitoms ji kone neegzistuoja, trečios į ją žvelgia pro rožinius akinius ir neatsistebi, ko šiaušiasi labiausiai dėl Rusijos nerimaujančios Baltijos šalys.

Rima JANUŽYTĖ

Prahoje veikiančio analitinio centro „European Values Think Tank“ ekspertai ką tik paskelbė tyrimą, atskleidžiantį, kaip per pastaruosius dešimt metų keitėsi visų ES šalių politikų, politologų, saugumo ekspertų, žiniasklaidos ir visuomenės nuomonė apie Rusiją.

Tyrimui pasitelktos analitikų studijos, vieši politikų pareiškimai, įvairios saugumo tarnybų ataskaitos, straipsnių antraštės, oficiali šalies pozicija vienu ar kitu klausimu (pavyzdžiui, kaip vienos ar kitos šalies politikai reagavo į Krymo aneksiją, kokia retorika naudota šiuos faktus skelbiant, kaip šie įvykiai keitė visuomenės požiūrį į Rusiją nuomonių apklausose etc.).

Analitikai atkreipė dėmesį, kad pasikeitė daugelio ES šalių saugumo tarnybų elgesys: jos ėmė kur kas atviriau kalbėti apie Rusijos veiksmus, apie šios šalies mėginimus kištis į valstybių vidaus politiką. Ypač tai pasakytina apie anksčiau gana santūrius Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Čekijos Respublikos saugumiečius. Kai kurie saugumo vadai atvirai prakalbo apie Rusijos keliamas grėsmes, nors tokio žodžio aukšto rango saugumo darbuotojai anksčiau apskritai vengdavo.

Vis dėlto ne saugumo vadų pareiškimai, o energetika ir verslo interesai yra svarbiausi daugelio ES šalių Rusijos vertinimo kriterijai. Kuo priklausomybė nuo Rusijos didesnė, tuo šalies pozicija atsargesnė ir malonesnė.

Kai kurios čekų analitikų išvados – gana netikėtos, kai kurias buvo galima nuspėti, tačiau tyrimas atskleidė daug faktų ne tik apie ES šalis ir jų gyventojus, bet ir apie pačią Rusiją: kaip ji save pozicionuoja bendraudama su viena ar kita ES šalimi, kiek aktyvūs Rusijos agentai, kiek vieną ar kitą ES šalį „myli“ patys rusai.

Septynios stovyklos

Čekų analitikai visas ES šalis suskirstė į septynias grupes – nuo labiausiai Rusijos agresijos grėsmę suvokiančių iki šilčiausius jausmus jai puoselėjančių valstybių.

Visoje ES tokių šalių, kurios suvokia Rusijos agresiją ir žodžių į vatą nevynioja, yra keturiolika. Dalis jų apsiriboja tik žodžiais, kitos – ne tik kalba, bet ir mato būtinybę į šią agresiją vienaip ar kitaip reaguoti. Tokių „aktyvisčių“ Europoje yra šešios. Tarp jų, be jokios abejonės, pirmu numeriu rikiuojasi Lietuva, taip pat Latvija ir Estija. Be Baltijos sesių, čia yra Lenkija, o iš tolimesnių „draugių“ – Didžioji Britanija ir Danija.

Nuosaikesnės yra šalys, tyrime pavadintos „atsivertėlėmis“: šios šalys tik dabar atsitokėjo ir susigriebė, kad Rusija nėra tokia, kaip joms anksčiau atrodė. Tarp praregėjusių ir naujas Rusijos spalvas išvydusių valstybių – Suomija, Švedija, Nyderlandai, Čekijos Respublika ir Vokietija.

Nuo pastarosios, analitikų teigimu, labiausiai priklausys, kaip formuosis visų šių šalių pozicija Rusijos atžvilgiu: ar ji priartės prie lietuviškosios aktyvaus reagavimo, ar prie suomiškosios nuosaikios pozicijos, pamatysime po Vokietijos rinkimų ir valdančiosios koalicijos sudarymo.

Šiuo metu minėtos keturiolika valstybių neturi nei aiškaus lyderio, nei aiškios strategijos, ką daryti su Rusija. Vokietija lyderio vaidmens nesiima dėl artėjančių rinkimų, Lenkijoje sumaištį kelia neprognozuojama jų pačių vyriausybė, Didžioji Britanija jau viena koja pasitraukusi iš ES.

Likusios ES narės rikiuojasi skalėje nuo abejingų Rusijai iki labai jai draugiškų.

Pavyzdžiui, Portugalija, Malta ir Airija su Rusija neturi iš esmės jokių reikalų, kaip ir nuomonės apie šią šalį. Dar šešios valstybės stengiasi niekaip nesikišti ir nereaguoti į su Rusija susijusius įvykius, apsiribodamos grynai dalykiniu, pragmatišku bendravimu.

Dvi šalys – Slovakija ir Vengrija laikosi prorusiškos linijos, mat ši pozicija padeda pelnyti daugiau rinkėjų balsų. O štai Graikijai, Italijai ir Kiprui tarsi uždėti rožiniai akiniai – jos Rusiją teigiamomis spalvomis piešia nepaisydamos jokių aplinkybių. Kaip sako čekų analitikai, nežinia, ką dar turėtų padaryti Rusija, kad šios šalys ją imtų vertinti bent jau neutraliai.

Lyderė čia yra Italija, uoliai besipriešinanti sankcijoms ir kiekviena proga liaupsinanti Rusijos veiksmus Sirijoje. Tiesa, jei Prancūzijos prezidento rinkimus laimėtų Rusijos svajonių kandidatė Marine Le Pen, Italija gali būti nustumta į šoną, nes ją pakeistų svarbesnė ir didesnė draugė Prancūzija.

Stovykla nr. 1: Lietuva ir jos draugės

Tyrimo išvadose Lietuva, Latvija ir Estija vadinamos „labiausiai Europoje susirūpinusiomis dėl Rusijos vykdomos agresijos“, nors mums tai, žinoma, jokia naujiena. Kur kas įdomiau, kad mūsų stovykloje – ne tik Lenkija, bet ir Didžioji Britanija bei Danija. Jei nežinojome, kad esame ne vieni, tai dabar galime būti ramūs, mat šios dvi Europos šalys pasiruošusios ne tik postringauti apie Rusijos grėsmę, bet ir veikti, jei tik prireiktų.

Didžioji Britanija iš pat pradžių buvo viena labiausiai už sankcijas po Krymo aneksijos ir konflikto Rytų Ukrainoje pasisakančių ES šalių. Tokia šalies pozicija iš esmės nepasikeitė ir po pernykščio balsavimo dėl pasitraukimo iš ES. Viena vertus, Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos vis susiduria su Rusijos lėktuvų įsiveržimu į Didžiosios Britanijos oro erdvę, virš jos teritorinių vandenų. Jie ir pernai, ir šiemet jau kelis kartus „užklydo“ netoli Šetlando salų, skrisdami į ir iš operacijų Sirijoje.

Šaltukas Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykiuose dvelkia jau senokai: nors šalys Antrojo pasaulinio karo metais buvo sąjungininkės, tačiau Šaltojo karo laikotarpiu priešiškumas buvo didžiulis. Prie draugiškesnių santykių neprisidėjo ir Aleksandro Litvinenkos nužudymas bei nuolat pasikartojantys diplomatiniai nesutarimai dėl įtariamųjų perdavimo Rusijai.

Nors Didžioji Britanija yra labai mėgstama rusų, ypač pačių turtingiausių, be to, yra viena didžiausių užsienio investuotojų Rusijoje, šalys labai dažnai susiduria ir su nesklandumais verslo srityje.

Visa tai atsispindi ir Didžiosios Britanijos retorikoje: šalies politikai, strategai ir saugumo ekspertai nevengia kritikos Rusijai. Iš kitos pusės, Britanijos viešoji nuomonė teigia, kad Rusijos elgesį, ypač Ukrainos atžvilgiu, lėmė „netinkamos diplomatinės Briuselio priemonės“, kitaip sakant, Rusijos agresija esą buvo išprovokuota.

Danijoje tokių nuomonių bent jau iš oficialių asmenų neišgirstume. Šios šalies pozicija – aiškus Rusijos pasmerkimas už jos veiksmus ir bekompromisis reikalavimas laikytis Minsko susitarimų sąlygų.

Kaip pastebi analitikai, Danijos santykiai su Rusija labai atšalo nuo pat Vladimiro Putino eros pradžios: Danija buvo bene pirmoji Vakarų šalis, įsivėlusi į diplomatinius nesutarimus su šiuolaikine Rusija.

Na, o labiausiai Danijos ir Rusijos santykius sugadino Čečėnijos karas, Danijoje sukėlęs didelį ir labai neigiamą atgarsį ir paskatinęs aktyviai įsitraukti sprendžiant šį konfliktą. Rusiją savo ruožtu labai suerzino Danijos atsisakymas išduoti jai čečėnų separatistų lyderį Achmedą Zakajevą.

Be to, Danijoje itin jautrios temos yra žmogaus teisės ir aplinkosauga, o būtent šiais dviem klausimais Rusija nelabai kuo turi pasigirti. Ypač daug kritikos Danijoje sulaukia dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu. „Švedija ir Suomija dažnai save pozicionuoja kaip šalis „tarp Rytų ir Vakarų“, o Danija save laiko grynai Vakarų šalimi, ir joks tarpininko vaidmuo jai nėra įdomus“, – teigia analitikai.

Danijos nevaržo ir jokie ekonominiai ar energetiniai interesai: šios šalies prekyba su Rusija labai nereikšminga, be to, Danija yra tarp nedaugelio Europos šalių, energetiškai visiškai nepriklausomų nuo Rusijos naftos ir dujų, – viską ji gauna iš savo pačios išteklių Šiaurės jūroje. Tiesa, skaičiuojama, kad maždaug 2022-aisiais Danijos iškastinio kuro ištekliai ims mažėti, tad šaliai dalį kuro gali tekti importuoti iš Rusijos, o tai gali reikšmingai pakoreguoti tarpusavio santykius.

Jei taip nutiktų, Lietuva liktų viena su savo bendramintėmis Baltijos sesėmis bei Lenkija, mat Didžioji Britanija tuo metu jau bus „anapus“ ES sienos, o Danija, gali būti, sušvelnins savo toną Rusijos atžvilgiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Tą per 27-erius su trupučiu nepriklausomybės metų galėjo pasakyti tik vienas į mokyklą dar neinantis vaikas ir vos pora mokyklinukų.

Aušra LĖKA,
Rima JANUŽYTĖ

„Vis dar darbe?“ – nuspėju, kad jau po darbo valandų sutartas skambutis švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę užtiko darbe. „Darbe, bet jau lekiu susirinkti vaikų iš būrelių“, – pripažįsta Jono ir Julijos mama.

Motinos dieną ministrę J.Petrauskienę sveikins jos Jonukas, būsimas pirmokas, ir Julija, kitąmet – abiturientė.

Tarp Vyriausybės posėdžių ir blynų kepimo

Išgirdusi klausimą, ar įmanoma spėti atlikti ir ministrės, ir mamos pareigas, J.Petrauskienė juokauja, kad ne veltui sakoma, jog moterys tuo pačiu metu gali daryti daug darbų. Be to, visi, ne tik ministrai, atliekame daug vaidmenų. „Esu ne tik ministrė, bet pirmiausia mama, dukra, žmona, kažkam draugė. Ir visi šie vaidmenys labai brangūs, o mamos – visada pats svarbiausias ir brangiausias“, – sako J.Petrauskienė.

Bet kaip tai atrodo praktiškai – juk ministrė ne visada gali būti savo laiko šeimininkė: būna privalomų renginių, susitikimų ir po darbo valandų, gali užtrukti posėdžiai. Ar didesnė našta rūpintis vaikais ir namais užgriuvo ant vyro pečių?

J.Petrauskienė pripažįsta: taip, šiuo etapu vyrui tenka daug daugiau atsakomybės, jam reikia nuvežti sūnų į darželį, dukrą į mokyklą, paskui pasiimti. Ministrė grįžta, o vakarienė jau kartais dukros pagaminta. „Bet ir blynus kepu, ir drabužius skalbiu, ir patalynę į darželį lyginu, ir daiktus į baseiną sukraunu. Esu paprastas žmogus ir mano gyvenimas ne kažkuo skiriasi nuo visų kitų“, – pasakoja ministrė.

Petrauskų šeimoje darbais visi dalijasi. Pavyzdžiui, savaitgaliais mama su dukra tvarko namus, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina pusryčiais.

„Negalėčiau dirbti ministre, jei nejausčiau šeimos palaikymo. Vyras, vaikai tai supranta, labai palaiko, padeda – tikrai visi kartu dalijamės visomis šiomis atsakomybėmis. Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, bet prieš eidama į Vyriausybę, be jokios abejonės, dėl šio sprendimo tariausi su šeima“, – pasakoja J.Petrauskienė.

Matydami mamą, kuri dabar – Vyriausybės narė, o iki tol vadovavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, vaikai mato gyvenimo pavyzdžius. J.Petrauskienė sako visada savo vaikams kartojanti, kad jie viską gali – gali tapti, kuo nori, jei labai stengsis ir atkakliai sieks savo svajonės. „Mano vaikai mato, kad aš tikiu tuo, ką darau, ir kiek daug dedu pastangų. Tas pavyzdys svarbus. Ir aš turiu puikius tėvus, kurie mane mokė būti atsakingą, daug dirbti siekiant tikslo ir tikėti“, – pasakoja ministrė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė jauna, ne vienas ministras ir net pats premjeras – jauni tėvai, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Vis dėlto jie – vyrai. Ir nors J.Petrauskienė primena, kad XXI a. ir vyrai atlieka daug aktyvesnį vaidmenį auginant vaikus, kuo ji labai džiaugiasi, elementari turinčių vaikų moterų statistika aukštuose valstybės postuose rodo, kad čia dar nė iš tolo neartėjama prie pusiausvyros tarp moterų ir vyrų vaidmenų. Lietuvoje tikrai dar būtų sunku įsivaizduoti moterį ministrę su penkiais mažais vaikais.

Kodėl Lietuvoje aukštuose valstybės postuose tiek mažai moterų (ir vienetai turinčių nesuaugusių vaikų)? Pačios neina bijodamos nespėti atlikti abiejų tokių atsakingų pareigų ar postų joms nė nesiūlo?

Vyriausybėje – septyniolika moterų tarp poros šimtų vyrų

Skųstis moterų aukštuose valstybės postuose diskriminacija, kai antra kadencija turime valstybės vadovę moterį, lyg ir nederėtų. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės.

Tarp septyniolikos premjerų moteris buvo viena – pačios pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė, trijų tuomet jau pilnamečių vaikų mama. Ji ir viena iš nedaugelio moterų, vadovavusių parlamentinei politinei partijai (jos pačios įsteigtoms Moterų, vėliau tapusiai Naujosios demokratijos (moterų), po to – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijoms). Darbo partijai trumpai (ir, ne paslaptis, tik formaliai) yra vadovavusi ir Loreta Graužinienė. Pernai šios partijos pirmininke išrinkta Živilė Pinskuvienė.

L.Graužinienė – ir viena iš dviejų moterų tarp keturiolikos po 1990 m. turėtų Seimo pirmininkų. į šį postą ji išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Pirmoji tapusi Seimo pirmininke moteris – Irena Degutienė, į šį postą atėjo jau būdama močiutė.

Vyriausybėse moterų proporcija, švelniai tariant, kukli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį septyniolikos Vyriausybių narėmis tebuvo septyniolika moterų, vyrų – gal dešimteriopai daugiau. Keturiose nebuvo nė vienos moters, šešiose – po vieną.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo šešios moterys, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ši Vyriausybė buvo labai nepastovi: jos nariais per kadenciją buvo net 25 asmenys, ket-virtadalis jų – moterys. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams.

Socialdemokratų Vyriausybėse, kaip ir dera pagal jų partijos ideologiją, moterų buvo daugiau nei dešiniųjų Ministrų kabinetuose – Algirdo Brazausko dvyliktoje ir Gedimino Kirkilo keturioliktoje Vyriausybėje buvo po tris moteris.

O ministrių, turinčių nepilnamečių vaikų, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją po 1990-ųjų tebuvo pora. Be jau minėtos dabartinės 
 ministrės J.Petrauskienės, 1996 m., kai dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos, paskui – Europos reikalų ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp moterų ministrių daugiausiai vaikų – tris augino 1996-aisiais nepilnus metus statybos ir urbanistikos ministre dirbusi Aldona Baranauskienė. Tuomet jos dvyniams buvo aštuoniolika, vyresnei dukrai 26-eri. Tris suaugusias dukras turi ir sveikatos apsaugos ministre A.Butkevičiaus Vyriausybėje buvusi Rimantė Šalaševičiūtė.

Tiesa, mūsų Vyriausybės – gana solidaus amžiaus, tad ir ministrių vaikai, jei jos jų turi, dažniausiai jau būdavo suaugę. Tad kartu galima kelti klausimą ne tik apie moterų, bet ir apie jaunesnių žmonių diskriminaciją aukštuose valstybės postuose (taip, patirties tokiuose postuose reikia, tik skiriasi požiūris, kokia patirtis vertingesnė: Lietuvoje buvo vertinama patirtis sovietmečio kompartijos struktūrose, o, pavyzdžiui, Estijoje, kur net premjeru galima tapti vos peržengus 30-metį, – vakarietiškas išsilavinimas, patirtis dirbant tarptautinėse struktūrose).

Ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime moterų šią kadenciją taip pat sumažėjo. 2012 m. Seime jų buvo 33 (24 proc. parlamento narių), dabar – 30 (21 proc.). Visų didžiųjų Lietuvos partijų daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo priekyje vyrų buvo gerokai daugiau negu moterų. Socialdemokratai vieninteliai moterims taiko kvotų principą, bet rinkėjai ir šias pastangas nuvainikuoja: tris iš keturių buvusių pirmame dešimtuke nustūmė žemiau, o premjero tuometę patarėją Auksę Kontrimienę iš devintos – net į 35 vietą.

Seime buvo ir žindančių kūdikius moterų – Asta Baukutė pagarsėjo sumaniusi kūdikį krūtimi pamaitinti net Seimo posėdžių salėje. Kūdikio būdama Seimo nare susilaukė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dabar motinystei rengiasi Agnė Bilotaitė. Tačiau eilinei Seimo narei turėti mažų vaikų, ypač jei šeima gyvena Vilniuje, nėra didelė problema, nes Seimo narės darbo grafikas kur kas laisvesnis nei eilinės moters.

Užtat moterų padaugėjo skiriamuose valstybės institucijų vadovų postuose, ir labai ryšku, nuo kada: kai Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. O kad rengiant įstatymus nė neįsivaizduota, jog į atsakingą postą gali patekti moteris, kuri gali susilaukti vaikelio, parodė ir prieš šešerius metus nutikęs kurioziškas atvejis: tuometė Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė praktiškai iki pat gimdymo turėjo sėdėti prie darbo stalo. Mat Energetikos įstatyme numatyta, kad visi VKEKK sprendimai turi būti priimti dalyvaujant keturiems iš penkių komisijos narių. Taigi jeigu jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų dėl kokių nors priežasčių kitas komisijos narys nebūtų galėjęs dalyvauti posėdyje, būtų paralyžiuota komisijos veikla, o nėštumo ir gimdymo atostogų pagal įstatymą negalima trumpinti ar skaidyti.

Vokietijos ministrė turi septynis vaikus

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris aukštame poste – kur kas dažnesnis atvejis nei Lietuvoje. Viena įtakingiausių Europos politikių Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen yra septynių vaikų mama.

Belgijoje gimusi politikė, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (vok. CDU) narė, sako niekada nesvarsčiusi, ką rinktis – motinystę ar karjerą: laiko jai užteko viskam, o atskirti motinos ir politikės ar motinos ir mokslininkės vaidmenų ji nemato reikalo. Medicinos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises Vokietijoje dažnai vadinama visų „multitaskerių“ motina.

U.von der Leyen pirmo vaiko susilaukė gyvendama JAV, bet leidiniui „The New York Times“ prisipažįsta tuo metu jautusi didelę vidinę kaltę, kad yra dirbanti mama. „Vokietijoje tuo metu, o ir dabar, įprasta manyti, kad jei turi gerą išsilavinimą, gausi tokį darbą, kokio tik panorėsi. Išskyrus tą atvejį, jei turi vaiką. Tada tu lieki namie. Manoma, kad dirbanti moteris yra blogis vaikui. Tokios motinos ir dabar jaučiasi blogai“, – aiškina politikos aukštumų pasiekusi daugiavaikė mama.

Būsimoji Vokietijos gynybos ministrė Kalifornijoje pamatė, kad amerikiečiai gyvena kitaip: daugybė moterų čia tęsia karjerą, o jas labai palaiko artimieji. „Man atsivėrė akys. Supranti, kad jei šeima tave palaiko, o ne kaltina, gali pasiekti tokių dalykų, apie kokius nė nesvajojai. Taigi iki grįžimo į Vokietiją jau buvau penkių vaikų mama…“ – pasakoja politikė.

Medikės karjerą iškeitusi į politikės, ji tapo Vokietijos darbo ministre, ir pirmas jos darbas buvo pakeisti Vokietijoje galiojusius motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuojančius įstatymus. „Tuo metu tėvams buvo apmokami tik du tėvystės mėnesiai, ir tik pirmųjų vaiko metų pabaigoje, jeigu mama nori grįžti į darbą ne po 12-os, o po 10-ies mėnesių. O mes pasakėme, kad nereikia tėvų paversti motinomis. Niekada nesakyk vyrui, kad jis yra antrarūšė mama. Pasakyk jam, kad jis yra pirmarūšis tėvas“, – aiškina politikė ir atkreipia dėmesį, kad dabar Vokietijoje „užaugo“ tikrai puikių tėčių karta – jie noriai renkasi tėvystės atostogas ir daro tai ne iš gailesčio vaikų mamai ar būtinybės, o todėl, kad jiems tai malonu.

Dar viena itin daug politikoje pasiekusi mama – buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais, Europos Komisijos vicepirmininkė Federica Mogherini. Ji augina dvi dukras – Cateriną (11 m.) ir Martą (6 m.).

Kalbėdama apie savo karjerą F.Mogherini prisipažįsta, kad būti jauna moterimi politikoje sunkiau, negu būti jaunu politiku vyru. O būti jauna politike mama reiškia nuversti kalnus. „Kartais susitikimuose ar konferencijose būdavau vienintelė moteris. Sužinoję, kad namie manęs laukia kelių mėnesių dukrelė, kiti politikai pašiurpdavo. Tačiau manau, kad esu puiki motina“, – sako F.Mogherini, tapusi jauniausia istorijoje Italijos užsienio reikalų ministre ir vos trečia moterimi šiame poste per visą šalies istoriją.

Ji, kaip ir U.von der Leyen, atkreipia dėmesį, kad JAV politikės-motinos statusas nieko nestebina, o štai Europoje ji yra viena iš nedaugelio tikras politikos aukštumas pasiekusių mamų.

Tiesa, kūdikį ant rankų supanti Donaldo Trumpo dukra, dabar jau trijų vaikų mama Ivanka Trump Vokietijoje vos prieš savaitę buvo nušvilpta tikrai ne dėl to, kad būdama jauna mamytė veržiasi į politiką ir siekia tapti moterų teisių gynėja ne tik JAV ir Europoje, bet ir Izraelyje. Neigiamai ji sutikta dėl savo vaidmens per tėvo rinkimų kampaniją, kurios metu prieštaravo pati sau ir aktyviai gynė moteris politikoje (ir ne tik) koneveikiantį D.Trumpą.

Vis dėlto šioje šalyje moterų, taip pat ir motinų, vaidmuo politikoje įtvirtintas kur kas giliau, nei pajudintų vieno vyro žodžiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Europoje ir JAV įsibėgėja universitetų stambėjimo vajus. Į šį traukinį, riedantį inovacijų, didesnio finansavimo ir išlaidų taupymo link, mėgins įšokti ir Lietuva: Vyriausybės suburta darbo grupė jau netrukus pateiks siūlymus, kaip įgyvendinti šalies universitetų tinklo optimizavimą. Išvakarėse „Veidas“ siūlo panagrinėti geriausius Vakarų universitetų jungimosi pavyzdžius.

Rima JANUŽYTĖ

Jungimosi vajus

Europoje per pastaruosius 15 metų įvyko apie 100 aukštųjų mokyklų susijungimų – tiek jų užfiksavo Europos universitetų asociacija (EUA). Daugiausiai – Prancūzijoje (16), Jungtinėje Karalystėje (11) ir Estijoje (11). Lietuvoje kol kas yra įvykęs tik vienas universitetų susijungimas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos.

Vienas pirmųjų universitetų susijungimų įvyko Ispanijoje – 1990-aisiais susijungus dešimčiai Barselonos apylinkėse veikusių šalies aukštojo mokslo ir tyrimų institucijų, buvo įsteigtas privatus pelno nesiekiantis Ramono Llullo universitetas.

Bet tai buvo tik pradžia. Tikrosiomis universitetų jungimosi pradininkėmis ir įkvėpėjomis Europoje tapo Estija ir Danija. Štai Talino universitetas po savo sparnu priėmė aštuonis mažesnius institutus ir kolegijas, o iš viso aukštojo mokslo įstaigų per dvylika metų (2000–2012 m.) Estijoje sumažėjo nuo 41 iki 29.

Danijoje universitetų sumažėjo nuo 12 iki aštuonių, o vyriausybiniai tyrimų centrai buvo integruoti į universitetų tinklą siekiant padidinti Danijos aukštojo mokslo ir tyrimų konkurencingumą pasaulyje. Kaip pastebi EUA vadovas Thomas Estermannas, būtent Danijoje prasidėjusios permainos švietimo sektoriuje paskatino vajų visame žemyne.

Ir ši tendencija ne tik neslopsta, bet ir įgauna pagreitį. Pavyzdžiui, Velse 2010–2013 m. įvyko trys stambūs susijungimai, iš esmės pakeitę visą tenykštę švietimo sistemos struktūrą. Tas pats įvyko ir Graikijoje, kur ekonominės krizės įkarštyje susijungė kelios švietimo įstaigos, o kai kurios buvo uždarytos.

Pavieniai universitetai susijungė ir Čekijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovakijoje.

Kai kuriose šalyse universitetų jungimasis vyko kaip sisteminė reforma: be jau minėtos Danijos, taip įvyko Suomijoje, Latvijoje, Vengrijoje. Na, o ryškiausios permainos palietė Belgijos ir Prancūzijos aukštojo mokslo institucijas. Antai 2009–2011 m. universitetų tinklas iš esmės persitvarkė Belgijoje, tiksliau, prancūzakalbėje šios šalies dalyje. Jos pėdomis po poros metų pasekė Flamandija, kurioje įsisteigė vadinamosios universitetų asociacijos, o štai Prancūzijoje keli stambesni universitetų susijungimai padėjo atsirasti „universitetų bendruomenėms“.

Universitetų komunos

Vadinamosios universitetų bendruomenės Prancūzijoje – tai savotiškos „skėtinės“ universitetų komunos, kurių narės vos panorėjusios gali jungtis ir formuoti stambesnes aukštojo mokslo institucijas. Ir nieko nuostabaus, kad tokį norą pareiškia vis daugiau institucijų.

Nuo 2013 m. 12 iš 30 visų Europoje įvykstančių universitetų susijungimų fiksuojama Prancūzijoje. Vienas stambiausių – Paryžiaus-Saklėjo federalinis universitetas (Paris-Saclay federal university), kuriam priklauso aukštai vertinama Politechnikos mokykla (École Polytechnique), Europos verslo mokykla HEC bei Pietų Paryžiaus universitetas (Université Paris-Sud).

Strasbūro universitetas – dar vienas iš kelių pirmųjų, tarp kurių yra Bordo ir Marselio universitetai, sėkmingai pasinaudojusių nauja Prancūzijoje įsigaliojusia tvarka. Įsteigtas 2009-aisiais sujungus tris aukštojo mokslo įstaigas, šis universitetas dabar laikomas prestižiniu ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Šis universitetas yra puikus pavyzdys, kai keli universitetai, netgi prieš tai aršiai konkuravę, nusprendžia susijungti aiškiai suprasdami būsimą naudą.

Įdomu tai, kad apie susijungimą pradėjo galvoti net du patys prestižiškiausi Prancūzijos universitetai – Sorbonos bei Pierre‘o ir Marie Curie (UPMC) universitetai. Toks susijungimas grąžintų juos prie ištakų: juk Paryžiuje nuo pat 1150 m. veikė viena mokslo institucija, padalyta tik 1968-aisiais po studentų riaušių. Tuomet Prancūzijos valdžia Paryžiaus universitetui leido „iširti“ ir atsirasti trylikai autonomiškų universitetų, iki šiol vadinamų „Paryžius 1“, „Paryžius 2“, „Paryžius 7“ ir t.t.

Dabar, matydami tokio atsiskyrimo trūkumus, šių universitetų rektoriai sutartinai kalba apie susijungimą ir aiškina, kad net jei prarastų savo postus, vis tiek palaikytų tokią iniciatyvą, nes geriau vienas labai stiprus, nei trylika pusėtinų ar ribotų dėstomomis disciplinomis.

Payžiaus-Sorbonos universiteto prezidentas prof. Barthelemy Jobert‘as susijungimo atžvilgiu nusiteikęs itin entuziastingai. „Viliuosi, kad bus sukurtas galingas tarptautinis tyrimų universitetas, kuriame bus dėstomos visos disciplinos ir kuris galės konkuruoti su galingiausiais pasaulio universitetais. Taip Prancūzijoje atsiras visai kito lygio universitetas“, – sako profesorius.

Mąstančiųjų taip kaip jis švietimo sektoriuje daugėja visoje Europoje. Skaičiuojant bendrai, 2012 m. Europoje susiformavo aštuoni superuniversitetai, arba universitetų klasteriai, 2013 m. – dvylika, 2014 m. – jau keturiolika.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May, šaliai rengiantis įtemptoms deryboms dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, netikėtai sušaukė pirmalaikius visuotinius rinkimus. Britai prie balsadėžių rinkti naujos valdžios eis ne 2020-aisiais, o jau šiemet – birželio 8 dieną.

Rima JANUŽYTĖ

„Mums reikia visuotinių rinkimų, ir mums jų reikia dabar. Šią akimirką turime vienintelį šansą tai padaryti – turime spėti, kol neprasidėjo išsamios derybos“, – savo netikėtą ir gana drąsų žingsnį aiškina Th. May, anksčiau neleidusi nė pamanyti, kad galėtų priimti tokį sprendimą. Netgi priešingai – ji kelis kartus patikino, kad jai vadovaujant pirmalaikių rinkimų tikrai nebūsią.

Taigi Th.May ir, regis, visos Konservatorių partijos vadovybės sprendimas dėl pirmalaikių rinkimų buvo netikėtas. Iškart po pernykščio referendumo, prieš pat užimdama vyriausybės vadovo postą, Th.May teigė, kad jai einant premjero pareigas išankstinių rinkimų nebus, – ji konkrečiai atmetė tokią galimybę savo kalboje birželio 30 dieną.

Tuomet jau rugsėjį, duodama interviu laidoje „Andrew Marr Show“, Th.May tvirtino, kad Jungtinei Karalystei reikalingas stabilumo laikotarpis po netikėtų referendumo rezultatų. „Neskelbsiu pirmalaikių rinkimų. Esu aiškiai sakiusi, kad manau, jog mums reikia stabilumo ir laiko susitvarkyti su problemomis, o tada paskelbti rinkimus 2020 metais“, – tada sakė vyriausybės vadovė.

Tokią pat žinią ji skelbė ir savo kalėdiniame sveikinime. Pastebima, kad dar praėjusį mėnesį Dauning Strytas teigė, jog pirmalaikių rinkimų nebus. Tiesa, antradienį Th.May pripažino dėl balsavimo apsisprendusi tik neseniai. „Noriu paaiškinti savo sprendimo priežastį. Praėjusią vasarą, kai šalis balsavo referendume, Britanijai reikėjo stabilumo, garantijos ir stiprios lyderystės. Man tapus premjere vyriausybė būtent tai ir suteikė“, – pareiškė premjerė ir pridūrė sprendimą priėmusi neseniai, kai jos lyderystei ir pasiūlymui dėl išankstinių rinkimų nepritarė kiti parlamentarai.

Tikisi daugiau galių

Pagrindinė priežastis, paskatinusi ją surizikuoti ir rinkėjus vėl pakviesti prie balsadėžių, – siekis išvengti „susiskaldymo Vestminsteryje, kuris keltų pavojų mūsų gebėjimui paversti „Brexit“ sėkme“.

„Leiboristai grasina balsuoti prieš galutinį susitarimą, Škotijos nacionalinė partija nepritaria mūsų veiksmams, liberaldemokratai siekia paralyžiuoti parlamento darbą. Nesu pasiruošusi leisti oponentams trukdyti „Brexit“ deryboms“, – sakė Th.May.

Tokią premjerės iniciatyvą surengti pirmalaikius rinkimus kitą dieną palaikė ir šalies parlamentas. Priminsime, kad pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ministras pirmininkas gali sušaukti rinkimus, jei už tai balsuoja du trečdaliai parlamentarų.

Labiausiai rinkimų tikėjosi konservatoriai – jie jaučia gyventojų palaikymą ir tikisi, kad po naujų rinkimų turės kur kas daugiau įtakos ir galios.

Lygiai taip pat konservatorių sėkme per būsimus rinkimus kliaujasi ir pati Th.May – ji puikiai supranta, kad jai itin praverstų tvirta dauguma parlamente, derantis dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos. Juolab kad kai kurie parlamentarai iš Konservatorių partijos yra užsiminę, jog dėl svarbių „Brexit“ aspektų gali balsuoti prieš vyriausybės poziciją.

Pasak Th.May, jeigu jos vadovaujama Konservatorių partija laimės rinkimus, ji turės mandatą nuspręsti dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos tvarkos.

Kita priežastis – Didžiosios Britanijos premjerės veiksmus ribojantis 2015 m. partijos manifestas, prie kurio ji neprisidėjo ir kurio mielai atsikratytų. Jame kalbama apie tokius prioritetus, kaip žūtbūtinis pasilikimas bendrojoje rinkoje ir perteklinis biudžetas.

Dar viena priežastis – galimybė atsikratyti pagrindinio opozicinės Leiboristų partijos lyderio Jeremy Corbyno, kurio reitingai sparčiai smunka.

J.Corbynas su leiboristų kairiojo sparno parama 2015 m. rugsėjį, partijai pralaimėjus visuotinius rinkimus, buvo išrinktas jos lyderiu. 67 metų socialistą veteraną J.Corbyną remia eiliniai kairiojo sparno nariai, bet dauguma labiau centre esančių partijos parlamentarų jam nepritaria sakydami, kad jo vadovaujama partija nepatinka viduriniam gyventojų sluoksniui.

Konservatoriai po ankstesnių 2015 m. vykusių rinkimų turi vos 17 vietų daugumą, o dabar, kai kurių analitikų vertinimu, per naujus rinkimus konservatoriai gali laimėti net šimto mandatų dauguma.

Analitikų vertinimu, nenumaldomai artėjant metinei karalienės kalbai, kurioje neabejotinai didžiausias dėmesys bus skiriamas „Brexit“ klausimams, nauji rinkimai Th.May pasitarnaus ne tik pačioje Didžiojoje Britanijoje, bet ir Europoje. Premjerei surengti pirmalaikius rinkimus ir taip derybų partneriams įrodyti, kad žmonės ja pasitiki, yra viešai pataręs ir konservatorių lyderis Williamas Hague’as.

Ekspertai sako, kad dabar tikrai pats palankiausias metas: premjerės reitingai aukšti, aktyvuotas Lisabonos sutarties 50-asis straipsnis, be to, iki rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje dar yra laiko. Rinkimų kampanija pasitarnaus kaip savotiškas Th.May „Brexit“ strategijos išbandymas, tačiau yra tikimybė, kad ir vėl ims gilėti visuomenės susiskaldymas. Pasak ekspertų, pagrindinis politikės rankose esantis koziris – teiginiai, esą kitos partijos prieštarauja žmonių valiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Marine Le Pen prancūziškajam „La troškiniui“ žada saujas aitrių prieskonių „pagal skonį“. Emmanuelis Macronas viską darytų pagal patikrintą receptūrą ir geriausias europietiško troškinio virimo tradicijas. Tačiau prancūzai vis dar blaškosi ir ieško netikėtų skonio pojūčių, kurių gali suteikti ir kraštutinių kairiųjų atstovas Jeanas Lucas Melenchonas, ir antrąjį kvėpavimą beatgaunantis ir prie rinkimų puodo drąsiai stojantis Francois Fillonas.

Rima JANUŽYTĖ

Kas laimės pagrindinio Prancūzijos politikos šefo vietą, pradės aiškėti kitą sekmadienį, balandžio 23-iąją. O nuo šio prancūzų pasirinkimo priklausys ne tik Prancūzijos, bet ir visų europiečių gyvenimo skonis.

M.Le Pen švelnėja

Apklausose tarp pirmaujančių kandidatų jau kuris laikas įsitvirtinusi kraštutinių dešinių pažiūrų Marine le Pen tokiu atveju žada sustabdyti savo šalies narystę iš pradžių Šengeno erdvėje, paskui – gal ir Europos Sąjungoje, o vėliau, kas ten žino, gal ateis ir pasitraukimo iš NATO eilė. Iš visur trauktis, užsidaryti greitpuodyje ir kunkuliuoti savo sultyse su geru žiupsniu aitrių radikalumo prieskonių – pagrindiniai M.Le Pen rinkimų kampanijos ingredientai.

Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų kandidatė į prezidentus apie ketinimus sustabdyti šalies narystę Šengeno erdvėje pareiškė iki rinkimų likus kiek daugiau nei savaitei. Pridurdama, kad imsis ir kitų „svarbių darbų“: „Per pirmuosius du savo kadencijos mėnesius aš nedelsdama imsiuosi virtinės konkrečių priemonių būtiniausiais klausimais, kad būtų atkurta demokratija ir sprendžiamos aktualios problemos ekonominėje, socialinėje ir saugumo srityse.“

Kaip ji ketina atkurti demokratiją Prancūzijoje, galima tik spėlioti, tačiau demokratijos atkūrimu ji veikiausiai vadina savo pažadus grąžinti valstybės sienų kontrolę bei išsiųsti iš Prancūzijos užsieniečius, įtrauktus į islamo radikalų sąrašą.

Tai – jau gerokai sušvelnėjusios jos pozicijos rezultatas, nes dar sausio mėnesį M.Le Pen ir kiti jos komandos nariai aiškino, kad ruošiasi kopijuoti JAV prezidento Donaldo Trumpo sumanymą uždrausti į šalį atvykti musulmonams. „Kartais tenka imtis autoritarinių priemonių, net jei jos šokiruoja“, – apie tokį sumanymą sausį kalbėjo vienas M.Le Pen kampanijos narių, politikas Steeve’as Briois, o „Nacionalinis frontas“ neslėpė, kad yra antimusulmoniška partija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Rima JANUŽYTĖ

Mažiausiai 43 žmonės žuvo per du savižudžių sprogdintojų išpuolius prieš krikščionis Egipte, šiems švenčiant Verbų sekmadienį. Atsakomybę už abu išpuolius prisiėmė „Islamo valstybė“.
Pirmasis sprogimas sekmadienį nugriaudėjo prie pat altoriaus Šv. Jurgio bažnyčioje Tantos mieste, antrasis – prie Šv. Morkaus bažnyčios Aleksandrijoje. Šioje bažnyčioje mišias prieš pat sprogimą laikė Egipto koptų popiežius Teodoras II, tačiau išpuolio metu jis jau buvo spėjęs išvykti.

Išpuoliai dažnėja

Krikščionys, kurie sudaro apie 10 proc. Egipto gyventojų, šalyje yra ne kartą tapę islamistų taikiniu. Dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje islamo kovotojai vis surengdavo išpuolių prieš krikščionis. Sprogimas krikščionių bažnyčioje nugriaudėjo ir likus kelioms savaitėms iki 2011 m. Arabų pavasario pradžios.

Tokia tendencija dar labiau ėmė ryškėti nuo 2013 m. Popiežius Teodoras II teigia, kad nuo 2013 m. kas mėnesį prieš krikščionis surengiamas maždaug vienas išpuolis.

Viena tokio islamistų išpuolių prieš krikščionis suaktyvėjimo priežasčių – 2013 m. įvykęs karinis perversmas, kai karinė valdžia nuvertė išrinktąjį prezidentą Mohammedą Morsi, siejamą su organizacija Musulmonų brolija. Krikščionys islamistų taikiniu gali būti pasirenkami ne tik todėl, kad naujoji valdžia pradėjo griežtą kovą su islamistais, – kai kurie nuverstojo prezidento šalininkai kaltina krikščionis prisidėjus prie valdžios perversmo.

Vis dažnėjantys išpuoliai verčia nuogąstauti, kad islamo ekstremistai, daugelį metų kovoję su saugumo pajėgomis Sinajaus pusiasalyje, pradeda teroro veiksmus prieš civilius.

Bet islamistų išpuolių prieš Egipto krikščionis motyvai netelpa vien į religinius ar politinius rėmus. Antai pernai gegužę pask-lidus gandui, esą krikščionis vyras susitikinėja su musulmone moterimi, musulmonų minia nusiaubė ir padegė devynis krikščionių namus Minjos mieste. Įtariamojo šiuo „nusikaltimu“ vyro motina buvo viešai išrengta ir pažeminta prieš visą minią.

Pernai liepos mėnesį tame pačiame mieste grupė musulmonų dėl asmeninio konflikto nudūrė 27-erių metų koptų krikščionį Famą Khalafą. Gruodį 25 žmonės žuvo per sprogimą koptų katedroje Kaire.

Šį vasarį Šiaurės Sinajaus pusiasalio dalyje tarp krikščionių kilo tikra panika: šimtai paliko savo namus baimindamiesi naujų išpuolių, nes su „Islamo valstybe“ (ISIS) siejama grupuotė ėmėsi išpuolių prieš pavienius gyventojus – per mažiau nei mėnesį buvo nužudyti septyni koptų krikščionys. Prie panikos prisidėjo teroristų – ISIS egiptietiškosios grupuotės – išplatintas vaizdo įrašas, kuriame grasinama naujais išpuoliais ir aiškinama, esą „krikščionių mirtis yra mėgstamiausia mūsų maldos forma“.

Grasinimai, deja, pildosi. JAV įsikūrusio Tahriro instituto Artimųjų Rytų politikos ekspertai skaičiuoja, kad šiemet prieš koptus jau surengti 25 išpuoliai, o per juos žuvo 63 žmonės. Šio Verbų, arba Palmių, sekmadienio išpuoliai – patys didžiausi pastaraisiais metais.

Lietuvos Respublikos Pre-zidentė Dalia Grybauskaitė sekmadienį dėl jų pareiškė užuojautą Egipto prezidentui Abdeliui Fattah al Sisi. Prezidentės teigimu, šis tragiškas įvykis – didelis sukrėtimas Egiptui ir visiems tikintiesiems. Kaip sakoma Prezidentūros pranešime, šalies vadovė palinkėjo stiprybės ir ištvermės aukų šeimoms ir artimiesiems bei vienybės ir vilties visiems Egipto žmonėms.

Išpuolius pasmerkė ir popiežius Pranciškus bei Kairo sunitų dvasinės minties centro „al Azhar“ mečetės didysis imamas šeichas Ahmedas al Tayebas. Jis išpuolį Tantoje pavadino niekingu teroristiniu sprogdinimu, kuriuo taikytasi į nekaltųjų gyvybes.

Popiežius Pranciškus, kuris po kelių savaičių planuoja vykti į Egiptą, per Verbų sekmadienio ceremoniją pasimeldė už vos prieš kelias valandas surengto išpuolio metu žuvusius ir sužeistus žmones. Popiežius prašė Dievo atverti širdis tų, kurie sėja terorą, smurtą ir mirtį, bei tų, kurie gamina ir prekiauja ginklais. Šventasis Tėvas pagerbė ir penktadienį Stokholme įvykdyto išpuolio aukų atminimą. Verbų sekmadienio apeigos Šv. Petro aikštėje vyko griežto saugumo sąlygomis. Aplinkinėse gatvėse buvo uždarytas eismas, buvo tikrinami į aikštę einantys žmonės.

Egipte – vėl nepaprastoji padėtis

Egipto prezidentas A.F.al Sisi po sekmadienio sprogdinimų koptų bažnyčiose šalyje paskelbė trijų mėnesių nepaprastąją padėtį.

Nepaprastoji padėtis išplečia policijos galias areštuoti, sekti asmenis, atlikti kratas ir suvaržyti judėjimo laisvę. Egipte nepaprastoji padėtis galiojo dešimtmečius, ją 2012 m. atšaukė islamiškų pažiūrų prezidentas M.Mursi. Reikalavimas ją atšaukti buvo vienas pagrindinių per 2011 m. Arabų pavasario revoliuciją, kai buvo nuverstas veteranas autoritarinis lyderis Hosni Mubarakas.

Kai 2013 m. A.F.al Sisi, tuometis kariuomenės vadas, nuvertė M.Mursi, nepaprastoji padėtis buvo įvesta vienam mėnesiui po šimtus žmonių gyvybių nusinešusių susirėmimų tarp policijos ir protestuotojų islamistų, kai taip pat buvo puldinėjami krikščionių objektai. Nepaprastoji padėtis nebuvo atšaukta dalyje Šiaurės Sinajaus, kur aktyviai veikia ISIS egiptietiškos grupuotės kovotojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

„Brexit“ laikrodis ėmė tiksėti – Didžioji Britanija oficialiai pradeda išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. Svarbiausia – per ateinančius dvejus metus susitarti, kokiomis sąlygomis šalis paliks Bendriją ir kokie jos santykiai su ES bus po to. Taigi, ar šios skyrybos bus labai karčios?

Rima JANUŽYTĖ,

Specialiai „Veidui“  iš Strasbūro

Kol kas iš pažiūros niekas nesikeičia – iki išstojimo Didžioji Britanija naudosis visomis ES narės teisėmis, tačiau kartu privalės vykdyti visus savo įsipareigojimus pagal ES sutartis. Tai galios ir finansiniams įsipareigojimams ilgalaikiam ES biudžetui – net ir tuo atveju, jei tokie įsipareigojimai tęstųsi po išstojimo datos.

Šios pereinamojo laikotarpio nuostatos išdėstytos Europos Parlamento rezoliucijos projekte, dėl kurio europarlamentarai balsuos balandžio 5-osios popietę. Naująja rezoliucija siekiama užkirsti kelią galimybei apriboti europiečių, ketinančių artimiausius dvejus metus lankytis ar gyventi Didžiojoje Britanijoje, teises.

Tačiau net jei skyrybų procesas vyks sklandžiai, tai dar nereiškia, kad po jų Didžioji Britanija ir ES sugebės likti geromis draugėmis. Tai priklausys nuo išstojimo sąlygų, dėl kurių ES ir Didžioji Britanija pradės derėtis po balandžio 29-osios.

Vienas svarbiausių derybų klausimų – kokios po išstojimo bus jau minėtos Didžiosios Britanijos piliečių teisės kitose ES šalyse bei europiečių teisės Didžiojoje Britanijoje. Kita svarbi aktualija – Didžiosios Britanijos „alimentai“, tai yra finansiniai įsipareigojimai Bendrijai, kurie gali siekti net 60 mlrd. eurų.

Abi pusės aiškina, kad sugebės rasti abiem naudingą sprendimą. Tačiau jų interesai kai kuriais klausimais yra tokie priešingi, kad verčia abejoti galimybe be vargo susitarti ir draugiškai atsisveikinti.

Didžiosios Britanijos valdžia gyventojams yra pažadėjusi, kad pasitraukimas taps šalies „sėkmės istorija“, o ES, priešingai, norėtų, kad „Brexit“ Didžiajai Britanijai būtų kuo skausmingesnis ir kitoms ES šalims taptų pavyzdžiu, kas nutinka, kai sumanai trauktis. Juk jeigu Didžioji Britanija dėl pasitraukimo iš ES nenukentės finansiškai (o gal net parodys geresnius ekonomikos rezultatus nei Bendrijoje pasiliekančios šalys), tai gali paskatinti kitas nepatenkintas ES šalis sekti jos pėdomis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas praėjusį penktadienį jau pademonstravo, kad pagal Didžiosios Britanijos dūdelę šokama nebus: jis atmetė premjerės Theresos May reikalavimus, kad vienu metu būtų tariamasi ir dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ir dėl būsimos partnerystės.

Derybų gairių juodraštyje raginama laikytis „atskirtų fazių principo“, suteikiant prioritetą tvarkingoms skyryboms, kad būtų sumažinta sumaištis, galinti kilti 2019-ųjų kovą, kai Britanija galutinai pasitrauks iš ES: „Europos Taryba atidžiai stebės pažangą ir nustatys, kada bus pasiekta pakankama pažanga, kad būtų galima pereiti į kitą derybų dėl ateities santykių fazę.“

Procedūrų vingiai

Taigi derybos kiekvienu klausimu bus neleng-vos. Bet dar sudėtingiau gali vykti pasiūlymų tvirtinimas. Britų rinkėjai suteikė savo valdžiai mandatą palikti ES, tačiau niekur nėra pasakyta, kaip ir kokiomis sąlygomis tai padaryti. Britų politinėms partijoms tai galimybė šias sąlygas derinti prie savo programų ir žaisti politinius žaidimus.

Viską apsunkina ir tai, kad šiame procese nėra iki galo aiškus Didžiosios Britanijos parlamento vaidmuo. Daugelis įstatymų leidėjų norėtų, kad jiems tektų malonumas patvirtinti vyriausybės suformuluotas išstojimo sąlygas, prieš jas pateikiant ES. Ir, jei reikės, grąžinti jas tolesniems britų vyriausybės svarstymams. Vyriausybė galvoja priešingai: jai atrodo, kad parlamentas turi pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – patvirtinti tai, ką jau nusprendė vyriausybė, arba, blogiausiu atveju, jos siūlomas sąlygas, bet nesivelti į detales.

Dar vienas niuansas – kaip Didžiosios Britanijos išstojimo sąlygas patvirtins pati ES. Tam reikės valstybių narių kvalifikuotos daugumos pritarimo. Priešingai nei vienbalsio patvirtinimo atveju, tai sumažina atskirų valstybių galimybes kelti Didžiajai Britanijai kokius nors reikalavimus mainais už savo balsą. Vienbalsiai reikėtų patvirtinti tik derybų pratęsimą, jei kuri nors (o gal ir abi) pusės to norėtų.

Vienbalsiai turėtų būti patvirtintas ir bet koks laisvosios prekybos susitarimas, nors tai – jau kita derybų „fazė“. Mat ES tvirtina, kad negalima pasirašyti sutarties dėl ateities prekybos santykių, kol Britanija neišstos iš Bendrijos 2019 m., tačiau derybos dėl naujų ryšių sistemos gali prasidėti iškart po to, kai bus susitarta dėl skyrybų sąlygų.

Bet kai tai įvyks, gali prasidėti valstybių narių „prekyba“ balsais – kai kurios gali imti prašyti sau kokių nors Didžiosios Britanijos nuolaidų ar išimčių arba grasinti, kad priešingu atveju sutartį dėl laisvosios prekybos apskritai blokuos.

Galiausiai kiekviena ES šalis, priklausomai nuo jos dydžio, įtakos ir ryšių su Didžiąja Britanija, skirtingai įsivaizduoja geriausią įmanomą „Brexit“ scenarijų. Antai Vokietija ir Prancūzija norėtų, kad Didžiajai Britanijai derybos duotų kuo mažiau naudos, o štai Kipras ar Airija, priešingai, tikisi, kad ji nebus per daug „nuskausminta“.

Didžiajai Britanijai nerimą kelia tai, kad kai kuriose šalyse jos susitarimą dėl prekybos su ES turės ratifikuoti nacionaliniai, o kai kada net ir regioniniai parlamentai. Visi prisimena, kaip pernai metų pabaigoje regioninis Belgijos parlamentas vos neblokavo ES sutarties su Kanada.

Galiausiai Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES ir prekybos su Bendrija sąlygas dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, kuris irgi gali turėti savo reikalavimų ir pageidavimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

Rima JANUŽYTĖ

Prancūzijos laukia labiausiai nenuspėjami rinkimai per kelis pastaruosius dešimtmečius. Apklausos liudija, kad milijonas rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, už ką balsuos. Be to, apklausų duomenimis, per pirmąjį rinkimų turą balsuoti planuoja tik apie 65 proc. rinkėjų.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka.

„Trampistė“ prieš „obamistą“

Galima tik numanyti, kad pirmajame ture balandžio 23-iąją laimės du kandidatai – „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen ir centristas Emmanuelis Macronas. Kas prancūzų rinkėjų galvose dėsis per antrąjį rinkimų turą gegužės 7-ąją, nuspėti kur kas sunkiau. Jei prognozės dėl dviejų kandidatų išsipildys, Prancūzijos piliečiams teks pasirinkti, kuris jiems mielesnis ar, tiksliau, mažiau nemielas – prieš imigrantus nusistačiusi 48 metų M.Le Pen ar bankininku globalistu vadinamas 39 metų E.Macronas.

Tiesa, pastarasis bent pagal nusistovėjusias šalies politines tradicijas yra bent 15 metų per jaunas kandidatuoti į prezidentus, tačiau kai kuriems prancūzams jo amžius ir kai kurios pikantiškos asmeninio gyvenimo detalės atrodo kaip mažesnė blogybė nei ultradešinioji M.Le Pen.

Medžiagos sensacijoms apie E.Macroną yra užtektinai. Pavyzdžiui, jis vedęs savo buvusią mokytoją, 24 metais už jį vyresnę Brigitte Trogneux, su kuria pirmą kartą susitiko būdamas penkiolikos, nors oficialiai pora juodu tapo E.Macronui sulaukus pilnametystės.

Kalbų ir apkalbų kelia ir naujausia E.Macrono gerbėja vadinamos dabartinės aplinkos ministrės Ségol?ne Royal simpatijos jam. Nors ji kandidatą remia esą dėl politinių priežasčių, tačiau geltonoji spauda nevengia priminti, kad ministrė – irgi 24 metais vyresnė už „politikos naujoką“.

Įdomu tai, kad S.Royal Prancūzijos rinkėjus ragina balsuoti būtent už antisocialistu kartais vadinamą E.Macroną, o ne už jos partijos kandidatą socialistą Beno?t Hamoną.

Vis dėlto tarp socialistų E.Macronas – visai nepopuliarus, nors kitų partijų rėmėjai gerokai blaškosi. 

 Beje, labiausiai sutrikę ir iki galo neapsisprendę – būtent E.Macrono rinkėjai. Apklausos liudija, kad šis kandidatas užtikrintų rinkėjų turi tik 47 proc., o tarp M.Le Pen šalininkų savo pasirinkimu neabejoja 60 proc.

Stabilūs ir Francois Fillono rinkėjai. Tiesa, jų gretos gerokai aptirpo, mat pastaruoju metu F.Fillono rinkimų kampaniją sudrebino finansiniai skandalai, tačiau ištikimieji pasiliko su juo: 57 proc. už F.Filloną balsuoti žadančių prancūzų nekeis savo nuomonės.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka. E.Macronas stengiasi įtikti visiems rinkėjams. Jis pats per savo kampaniją tvirtina nepriklausąs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. „Niekada nepalaikote nei vienos, nei kitos pusės“, – apie savo pagrindinį konkurentą sako M.Le Pen.

Aiškiau suprasti jo būsimą vaidmenį Prancūzijoje padeda jo viešųjų ryšių specialistai, aiškinantys, kad M.Le Pen – prancūziškoji Donaldo Trumpo versija, o štai E.Macronas – tai prancūzų Barackas Obama.

„Emmanuelis – prancūziškasis Barackas, – E.Macroną apibūdina Prancūzijos televizijos korespondentė Laurence Haim, devynerius metus lydėjusi JAV prezidentą B.Obamą, o dabar E.Macrono rinkimų kampanijoje kuruojanti ryšius su visuomene. – Jis įkūnija naujumą, proveržį, viltį – lygiai kaip ir Obama.“

Pasak jos, jis laužo tradicinių partijų taisykles, įveikia seną mąstymą kairės–dešinės kategorijomis. O jo įkurtame sąjūdyje „En Marche“ („Pirmyn“) esą vyrauja toks pat polėkis ir entuziazmas kaip ir B.Obamos komandoje.

Tiesa, pats E.Macronas B.Obamos vardo nemini ir savęs su JAV „širdžių prezidentu“ netapatina. Tačiau jo retorika išties panaši į buvusio JAV lyderio. „Politikai reikalingi herojai“, – sako E.Macronas, kartais gerokai perlenkdamas lazdą. Antai praėjusių metų gegužę, dalyvaudamas šventosios Žanos d‘Ark šventėje, E.Macronas Orleano mergelę paskelbė savo globėja. „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d‘Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – sakė E.Macronas, turėdamas omeny savo uždavinį ir vienus prancūzus tuo sužavėdamas, o kitus – gerokai prajuokindamas ir suteikdamas peno karikatūristams, kurie dabar jį vaizduoja ne vien kaip kumpanosį bankininką globalistą (ši karikatūra, beje, jau pašalinta ir pasmerkta kaip antisemitinė), bet ir kaip su dvasiomis besišnekučiuojantį „šventuolį“, tačiau vis tiek su stambiomis kupiūromis užantyje.

Kaip taikliai apibūdina „The Spectator“ analitikai, tokios prieštaringos žinutės ir jo įvaizdžio detalės liudija tik tai, kad politiniai oponentai paprasčiausiai nesusigaudo, ko iš E.Macrono galima tikėtis, o ko – ne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m