Izraelio politikos vilkas, Benjamino Netanyahu viceministras diplomatiniams klausimams, buvęs Izraelio ambasadorius JAV Michaelas Orenas laikomas vienu iš dešimties, o kai kurių – net vienu iš penkių pačių įtakingiausių žydų pasaulyje. „Veido“ skaitytojams pateikiame jo požiūrį į didžiausius Izraelio iššūkius, grėsmes ir laimėjimus.

Rima JANUŽYTĖ

– Jūs gana kritiškas Europos atžvilgiu. Kokie jūsų didžiausi priekaištai šiam žemynui, tiksliau, jo politikams?

– Izraelis išgyvena savo užsienio politikos revoliuciją. Aš į viską žvelgiu iš istorinės perspektyvos. Ne tik dėl to, kad esu istorikas, bet ir dėl to, kad daug ką mačiau savo akimis. Buvau labai jaunas, kai buvo pasirašyta taika su Egiptu. Tada mes nepalaikėme santykių su Saudo Arabija, beveik neturėjome santykių su Afrika. Jokių ryšių su Kinija, Indija. Neturėjome strateginių santykių ir nepalaikėme draugystės su JAV. Mes turėjome tam tikrų santykių su sovietų bloku, įskaitant Lietuvą.

Nuo to laiko viskas radikaliai pasikeitė. Dabar santykiai su Kinija – artimi, štai mūsų premjeras ką tik vyko į Kiniją su didžiausia visų laikų verslo delegacija. Indija dabar yra artima partnerė. Su Rusija – sudėtinga, bet prie jos dar grįšiu.

Šalys iš buvusio sovietų bloko, įskaitant Lietuvą, – dabar artimiausios mūsų draugės. Santykiai su Afrika – puikūs. Turime taikos sutartis su Egiptu ir Jordanija, laiko patikrinti santykiai sieja su arabų pasauliu. Nuostabu. Tačiau mūsų didžiausia problema visame pasaulyje yra Europa. Dabar santykiai su ja tokie pat sudėtingi kaip tada, kai buvau mažas. Tai nenormali situacija.

Europos Sąjunga yra didžiausias mūsų diplomatinis iššūkis. Ne visa Europa, tik jos vakarinė dalis – Prancūzija, Belgija, Ispanija, Airija. Kodėl taip yra? ES susikoncentravo į nausėdijas. Taip, tai problema, tai konfliktas, tai diskusija. Tai smarkiai atsisuko prieš mus, tai labai paveikė visuomenės nuomonę. ES kelia mums tokius reikalavimus, kokių nekelia jokia kita vyriausybė. Mes tokių reikalavimų negalime įgyvendinti. Ir viskas susideda su istoriniais mūsų ir Europos santykiais.

Mūsų santykiai su Europa buvo sudėtingi ir tragiški. Tai ne su kokia Afrika, su kuria pradėjome bendrauti 1950-aisiais. Santykiai su Europa trunka jau 2 tūkst. metų, ir jie buvo labai tragiški. Net dabar Europa yra augančio antisemitizmo scena. Viskas kartojasi.

Izraelis ir Europa turi be galo daug bendrų interesų. Jums svarbus stabilumas Artimuosiuose Rytuose. Jums aktualus migracijos problemų sprendimas. Jums svarbu įveikti ISIS. Jums svarbu technologinis pranašumas. Europai reikės mūsų technologijų, kad išlaikytų savo pragyvenimo standarto lygį.

Taip, mes nesutariame kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl Jeruzalės ar nausėdijų, bet pamėginkime juos išspręsti be konfrontacijos, pažiūrėkime, kur galime bendradarbiauti, kad sukurtume pamatus taikai.

– Vadinate Europą didžiausiu diplomatiniu iššūkiu, bet kartu tai ir svarbiausia Izraelio prekybos partnerė.

– Neįtikėtina, ar ne? 33 proc. mūsų prekybos vyksta su Europa. Ypač Vakarų Europa.

– Bet ši didžiausia Izraelio prekybos partnerė ženklina prekes „Iš Izraelio gyvenviečių“*. Kaip tai vertinate?

– Galiu jums pasakyti, ką tai reiškia Izraeliui. Kai naciai atėjo į valdžią, pirmas dalykas, kurį jie padarė, buvo žydiškų produktų žymėjimas. Viduramžiais, kai vyko pogromai prieš žydus, žydiški produktai irgi buvo žymimi. Dėl to dabar sprendimas žymėti Izraelio produktus mums atrodo labai matytas.

– Jūs tai vertinate kaip grasinimą?

– Aš tai matau kaip antisemitizmą. Kaip akivaizdų antisemitizmą.

Pateiksiu jums gerą pavyzdį. Golano aukštumose nėra nė vieno palestiniečio. Teoriškai tai turėtume traktuoti kaip „Taikos žemę“ (angl. „Land for peace“. Tai terminas iš JT saugumo rezoliucijos 242, priimtos po Šešių dienų karo – R.J.), bet nebėra tos pačios Sirijos, kad čia būtų „Taikos žemė“. Tai kam žymėti mūsų produktus?!

Tai grynai antiizraelietiška ir antisemitiška. Kai kalbu europiečių auditorijoms, pavyzdžiui, Europos parlamentuose, visada tai pabrėžiu. Ir visada ateina tokia akimirka, kai žmonės staiga suvokia: tikrai, nebuvau apie tai pagalvojęs.

Kiekviena visuomenė turi jautrių temų. Prieš atvykstant čia man sakė: kad ką darytum, nepavadink Vilniaus „Vilno“, nes lietuviams tai nepatinka. Lygiai taip pat mums, žydams, jautrus dalykas yra žydiškų produktų žymėjimas. Čia tik nedidelis pavyzdys.

– Yra manančiųjų, kad tai tiesiog demokratinėse Vakarų šalyse įprastas reiškinys – kritika šalies vykdomai politikai, o ne negatyvūs jausmai tos šalies gyventojų atžvilgiu. Jūs tai vienareikšmiškai vadinate antisemitizmu. Kodėl?

– Leiskite perfrazuoti klausimą. Klausiate, kur baigiasi Izraelio politikos kritika ir peržengiama riba, po kurios tai jau yra antisemitizmas, tiesa? Mano supratimu, yra keli taškai, kuriuose tai yra atsitikę. Grįžkime prie prekių žymėjimo. Pasaulyje esama 200 teritorinių ginčų. Mes – tik vieni iš jų. Bet Europa juk nežymi kiniškų prekių, pagamintų Tibete, ar turkiškų prekių, pagamintų Turkų Kipre. Ne. Europa žymi prekes iš vienos vienintelės šalies – Izraelio ir palaiko tik vieną konflikto pusę. Jei išskiri žydus „vardan kritikos“ taip, kaip neišskiri nieko kito pasaulyje, – tai antisemitiška. Tai antisemitizmas pagal apibrėžimą.

Dabar sprendžiu klausimą dėl JT Žmogaus teisių tarybos, kuri pasmerkė Izraelį daugiau kartų nei visas kitas šalis pasaulyje kartu sudėjus. Demokratinį Izraelį ši taryba pasmerkė daugiau kartų nei Iraną, Siriją, Šiaurės Korėją. Tai ne kritika. Tai mūsų išskyrimas iš kitų ir pasmerkimas. Klasikinis antisemitizmas. Tą jau esame matę – kad antisemitizmas visada maskuojamas ir kad jis labai greitai virsta atviru antisemitizmu. Tai įdomu…

Prieš kelias dienas savo tviterio paskyroje parašiau tokį sakinį: „Susitikau su Norvegijos premjere. Norvegijos užsienio reikalų ministerijos biudžetas mūsiškį viršija 12 kartų, nors ten gyvena trečdaliu mažiau žmonių nei pas mus ir jie neturi tokių problemų kaip mes. Turime pasitaisyti.“ Štai toks įrašas, kuriuo norėjau pasakyti tik tai, kad Izraeliui reikia didinti užsienio politikos finansavimą. Kaip manote, kokių reakcijų šis įrašas sulaukė? Štai, žiūrėkite: necenzūriniai gestai, antisemitiški žodžiai. Štai, rašo BDS. Žinote, kas yra BDS? Buvo dar viena jų reakcija, bet ji jau ištrinta. Matyt, pabijojo palikti. Savo tviteryje randu žiaurių antisemitinių dalykų. Kai ką tenka net pranešti savo apsaugai, nes įžvelgiu grėsmę.

– Prieš kelias savaites „Veidas“ kalbėjosi su kitu Izraelio gyventoju rašytoju Abrahamu B.Yehoshua, kuris, priešingai nei jūs, Europą kaltina silpnumu ir ragina aktyviau spausti Izraelį dėl nausėdijų.

– Jis man labai brangus draugas, nors mūsų nuomonė dėl daugelio dalykų nesutampa. Bet kadangi gyvename demokratinėje, pilietinėje visuomenėje, galime turėti skirtingą nuomonę.

Iš tiesų dalis Izraelio gyventojų, nors tokių labai nedaug, gal 6 proc., tiki, kad mūsų politika – įtraukti palestiniečius – yra savižudiška. Ir kad šios savižudiškos politikos mes patys nepajėgūs sustabdyti, kad mums reikia kažkieno kito pagalbos. A.B.Yehoshua sako, kad europiečiai turi būti kritiški ir netgi boikotuoti mus, idant liautųsi nausėdijų kūrimasis.

Atvirai sakant, nesutinku su tuo. Visos nausėdijos Vakarų Krante užima tik kelis procentus Vakarų Kranto teritorijos. Tai jokia aneksija. Ir nemanau, kad europiečiai turi teisę ir galią kištis į mūsų vidaus politiką. Kaip jums patiktų, jei Izraelis ateitų į Ispaniją ir sakytų: dabar mes remsime baskų separatistus, juos finansuosime?

Pabuvęs vos kelias dienas Vilniuje aš pajutau, kokia gili čia yra sovietinės okupacijos drama. Mūsų drama buvo terorizmas prieš dešimtis tūkstančių gyvybių. Savižudžių sprogdintojų bombos. Netgi optimistiškiausias scenarijus nereiškia, kad taika bus pasiekta lengvai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

 

Rima JANUŽYTĖ

Donaldas Trumpas gestikuliuoja, mikliai surašo visas į galvą šovusias mintis savo tviterio paskyroje. Kai abejoja, pasikaso pakaušį. Kai nuobodžiauja, rankioja nuo kostiumo pūkus. Jo rankos visada užimtos, ir šiuo požiūriu galima sakyti, kad D.Trumpas tikrai nesėdi jų sudėjęs.

Nuo tos dienos, kai Donaldas Trumpas pradėjo eiti JAV prezidento pareigas, jis jau spėjo pasirašyti 12 svarbių įsakų. Tarp jų – dėl 1900 mylių sienos su Meksika, draudimo į JAV atvykti Irano, Sirijos, Irako, Sudano, Libijos, Jemeno ir Somalio piliečiams. Jis jau pagarsėjo ir įspūdingais rankų paspaudimais kitų šalių lyderiams, ir atsisakymu tai padaryti.

Elektroninėje erdvėje knibžda kritikų ir gerbėjų, bet nei vieni, nei kiti D.Trumpui negali prikišti neveiklumo. Užtat galima daug ir karštai ginčytis, ar D.Trumpas uoliai vykdo rinkėjams duotus pažadus, ar kaip tik aktyviai juos laužo. Štai čia nuomonės gerokai išsiskiria.

„Pamenate, kaip D.Trumpas žadėjo neimti atlygio, jei taptų prezidentu? Tai štai – jis gavo jau dvi algas. O ar prisimenate, kaip žadėjo nevykti atostogų ir savaitgaliais nežaisti golfo? Iš septynių pastarųjų savaitgalių penketą jis praleido kaip tik golfo aikštyne, o šis malonumas mokesčių mokėtojams kainavo jau 11,1 tūkst. dolerių“, – rašo vienas akylas JAV internautas, besdamas kaip pirštu į akį, bet paminėdamas tik tai, kas, vaizdžiai sakant, tėra uogytės.

Toliau – rimčiau, ir jau ne tik apie laisvalaikį. D.Trumpas buvo žadėjęs atsisakyti savo verslų. Persigalvojo. Žadėjo pateikti pelno deklaracijas. Persigalvojo.

Dar yra sakęs, kad įveiks ISIS per 30 dienų, tačiau iki šiol neturi aiškaus plano, kaip tai padaryti. Ko gero, niekas nepamiršo, kaip 
 D.Trumpas žadėjo priversti Meksiką susimokėti už sieną su JAV? Visai neseniai jis paprašė Kongreso tam skirti 25 mlrd. dolerių iš JAV biudžeto. Dar jis buvo žadėjęs, kad „Keystone Pipeline XL“ vamzdynas (vertinamas itin prieštaringai, bet apie tai – kiek vėliau) bus statomas iš amerikietiško plieno? Prieš savaitę į JAV buvo pristatytas šioms statyboms skirtas plienas iš Rusijos.

Beje, apie Rusiją. Prieš rinkimus D.Trumpas aiškino, kad nė vienas jo komandos narys neturėjo jokių ryšių su šia šalimi. Septyni iš jų jau prisipažino kalbėję ar susitikę su pareigūnais iš Rusijos.

D.Trumpas buvo žadėjęs „nusausinti Vašingtono pelkę“, turėdamas omenyje esą korumpuotą isteblišmentą. Dabar jo paties kabinetas gali būti pavadintas tikra pelke, kurioje vietos rado įvairaus plauko lobistai, naftos ir Volstrito vilkai. Antai valstybės iždo sekretoriumi paskirtas buvęs investicinio banko „Goldman Sachs“ vadovas Stevenas Mnuchinas, o valstybės sekretoriumi – buvęs naftos bendrovės „Exxon Mobile“ vadovas Rexas Tillersonas.

Žinoma, kai kurie D.Trumpo aplinkos žmonės – itin patyrę ir kompetentingi. Tarkime, naujasis gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, apie kurį „Veidas“ jau rašė ankstesniuose numeriuose. Tačiau kai kurie neturi jokios vadovavimo patirties ir net nelabai nutuokia apie sritį, kurioje darbuosis. Antai švietimo ministre tapusi Betsy de Vos jau sulaukė pašaipų, mat užsimojo patobulinti valstybines mokyklas, tačiau pati niekada nėra lankiusi valstybinės mokyklos.

Švietimas – ir kitais atžvilgiais opi tema. D.Trumpo pasiūlytame biudžeto projekte siūloma panaikinti paramą vasaros programoms bei programoms po mokyklos baigimo. Be to, bus mažinamas finansavimas išsilavinimo siekiantiems senjorams bei socialiai remtinam jaunimui. Užtat D.Trumpas siūlo padidinti finansavimą privačioms mokykloms – valstybinių sąskaita.

Abortų draudimo link?

Kai kurie D.Trumpo užmojai, nors sulaukė dar nedidelio tarptautinio atgarsio, kelia nerimą JAV gyventojams. Vienas tokių – įsakas Nr. HR354. Juo organizacijai „Planned Parenthood“ (liet. planuota tėvystė) vieniems metams nutraukiamas valstybės finansavimas. Jis bus atnaujintas tik tuo atveju, jei ši organizacija įrodys, kad iš jos lėšų nefinansuojami abortai. Tiesa, yra viena išimtis: nebent nėštumas nutraukiamas išprievartavimo, apsigimimo ar grėsmės sveikatai atvejais.

Be to, valstybė lėšų abortams neskiria ir pagal jokias kitas programas – tai uždrausta kitu įstatymu.

Ir tai dar ne viskas. D.Trumpas pasirašė įsaką Nr. HR147, kurio pavadinimas – Prenatalinio nediskriminavimo aktas. Šiuo aktu draudžiama atlikti abortą lyties ir rasės pagrindu, kitaip sakant, jei ispanakalbė amerikietė norėtų pasidaryti abortą, ji gali sulaukti kaltinimų, kad diskriminuoja savo dar negimusį vaisių dėl jo rasės. Šiuo aktu nėštumo nutraukimo veiksmas dėl išimtyse nenurodytų priežasčių užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir baudą arba įkalinimą iki penkerių metų.

Pamirš vargus dėl klimato kaitos

„Kova su klimato kaita – pinigų švaistymas. Jūsų pinigų“, – sako Baltųjų rūmų iždo direktorius Mickas Mulvaney, leisdamas suprasti, kur link suka JAV administracija, ir paaiškindamas, kad šaliai pavyks sutaupyti krūvas pinigų apkarpius aplinkos apsaugos agentūros EPA finansavimą, o netrukus ją visai uždarius.

Beje, D.Trumpas tikisi, kad iki uždarymo EPA, kuri yra pagrindinė aplinkos apsaugos institucija Amerikoje, dar spės panaikinti Švarių vandenų įstatymą ir draudimą žudyti kai kurių rūšių gyvūnus dėl sporto.

Tačiau ir tai – tik smulkmenėlės. Daug svarbiau – D.Trumpo užmojai visu pajėgumu užkurti anglimis varomas gamyklas ir paversti JAV šalimi gamintoja bei eksportuotoja, o ne importuotoja, kaip iki šiol.

D.Trumpas paskubomis patvirtino jau minėto „Keystone Pipeline XL“ vamzdyno statybos atnaujinimą, nors šį projektą 2015 m. atšaukė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. 1897 km ilgio vamzdynas, sujungsiantis Albertą Kanadoje su Stilio miestu Nebraskos valstijoje, kelia itin daug diskusijų, mat aplinkosaugininkai baiminasi dėl galimos žalos gamtai.

Ne mažiau klausimų kelia ir kitas D.Trumpo žingsnis – sprendimas tęsti Šiaurės Dakotoje pernai sustabdyto prieštaringai vertinamo skalūnų naftotiekio „Dakota Access“ statybos projekto įgyvendinimą.

Eksportuotojų ir importuotojų konfliktai

Nors D.Trumpas įsitikinęs, kad „užkūrus fabrikus“ jam pavyks sukurti daugybę naujų darbo vietų, prezidento sprendimai kuria nemažą įtampą tarp eksportu ir importu besiverčiančių įmonių, didina konfrontaciją tarp smulkių įmonių ir stambių korporacijų.

Pavyzdžiui, vienas iš D.Trumpo pasirašytų įsakų skirtas profsąjungoms silpninti. Juo tiek profsąjungoms, tiek darbdaviams draudžiama reikalauti iš darbuotojų jungtis į profesines sąjungas. Didžiosios korporacijos dėl to trina rankas, tačiau kai kurių kritikų nuomone, toks potvarkis turės įtakos atlyginimų mažėjimui ir nedarbo didėjimui visoje šalyje.

Imigrantų deportavimas ir draudimai į šalį atvykti kai kurių šalių piliečiams, kurių dauguma JAV turėjo laikino darbo leidimus, kai kuriems verslininkams irgi atrodo pragaištingas sprendimas, nors yra ir tokių, kuriems jis naudingas.

D.Trumpo sprendimas laikinai uždrausti pabėgėliams ir musulmonams atvykti į šalį sukėlė nerimo ir Silicio slėnio bendrovėms, kurios baiminasi prarasti prieigą prie „pasaulinio talentų rezervuaro“. „Apple“ negalėtų egzistuoti be imigracijos, ką jau kalbėti apie kompanijos klestėjimą ir inovacijų kūrimą, kaip tai daroma dabar“, – teigia šios bendrovės vadovas Timas Cookas, primindamas, kad ir pats kompanijos įkūrėjas Steve‘as Jobsas buvo sirų imigrantų vaikas.

„Netflix“ vadovas Reedas Hastingsas pirmąją D.Trumpo prezidentavimo savaitę pavadino labai liūdna ir feisbuke parašė: „D.Trumpo veiksmai daro žalą „Netflix“ darbuotojams visame pasaulyje ir yra tokie neamerikietiški, kad mums visiems skaudu. Atėjo laikas suvienyti mūsų jėgas ir apsaugoti amerikietiškas laisvės bei galimybių vertybes.“

Savo ruožtu „Google“ vadovas Sundaras Pichai savo darbuotojams skirtame pranešime pabrėžė, kad valdžios priemonės turės tiesioginės įtakos beveik 200 bendrovės darbuotojų. „Mes nerimaujame dėl šio įsako bei kitų pasiūlymų įvesti apribojimus „Google“ darbuotojams ir jų šeimoms. Tai gali sukliudyti mums atsivilioti į JAV didelių talentų“, – sako S.Pichai.

Indų kilmės „Microsoft“ vadovas Satya Nadella irgi įžvelgia grėsmę šalyje veikiančioms įmonėms ir pabrėžia, kad imigraciniai apribojimai sutrukdė „Microsoft“ užpildyti tyrimų ir plėtros pozicijų.

Tačiau ne visos stambiosios korporacijos nepatenkintos D.Trumpo sukeltais naujais vėjais. Daugiau nei 25 stambios JAV bendrovės, įskaitant tokias pirmaujančias eksporto bendroves, kaip „General Electric, „Boeing“, „Oracle“, „Dow Chemical“, „Pfizer“ ir „Eli Lilly“, sudarė koaliciją „Pagaminta Amerikoje“ („American Made Coalition“), kuri yra pasirengusi paremti naujojo šalies prezidento ir Respublikonų partijos mokesčių reformą. Šių korporacijų vadovai mano, kad respublikonų Atstovų rūmuose pasiūlyti mokesčių pakeitimai padės amerikiečių darbo vietoms ir Amerikoje pagamintoms prekėms.

Pasiūlytas įstatymo projektas atima iš bendrovių galimybę išskaityti importuojamų prekių ir paslaugų vertę iš mokesčių bazės, tačiau siūlo iš apmokestinamųjų pajamų išbraukti iš eksporto gautą apyvartą. Šiuo metu, kaip rašo „The Washington Examiner“, JAV bendrovės moka pelno mokestį nepriklausomai nuo to, kur pelnas buvo gautas. Bendrą pelno mokesčio tarifą jos siūlo sumažinti nuo 35 iki 20 proc. bei įvesti 20 proc. mokestį importui.

Tuo tarpu importuojančios bendrovės, įskaitant mažmenininkes „Wal-Mart“, „Target“, „Best Buy“, naftos perdirbimo įmones ir JAV veikiančius užsienio automobilių gamintojus („Toyota“), siūlomus pakeitimus griežtai sukritikavo. Šios bendrovės diena anksčiau, vasario 1-ąją, pranešė sukūrusios savo lobistinę grupę. Pavyzdžiui, „Best Buy“ kongresmenams išplatino vieno nepriklausomo analitiko parengtus duomenis, kurie rodo, kad įvedus 20 proc. importo mokestį bendrovės metinis milijardo dolerių pelnas virstų 2 mlrd. dolerių nuostoliu.

 

Rima JANUŽYTĖ

Kovo 15 d., Olandijoje vyko bene daugiausiai tarptautinio susidomėjimo keliantys rinkimai šalies istorijoje. Didžioji intriga – kaip juose seksis ultradešiniųjų antiislamiškų pažiūrų parlamentarui Geertui Wildersui ir jo Laisvės partijai (LP).
„Nulis procentų. NULIS procentų. To. Ne. Bus“, – tviteryje apie Geerto Wilderso galimybes laimėti rinkimus parašė pagrindinis jo priešininkas, dabartinis šalies premjeras Markas Rutte. G.Wildersas jam atsakė tuo pačiu: „Šios šalies likimą sprendžia rinkėjai, Markai. Šimtu procentų. Ir. Visi. Nyderlanduose. Prieš. Jus.“

Tų, kurie spręs šalies likimą, bus apie 12,6 mln. – tiek iš visų 17 mln. Nyderlanduose gyvenančių gyventojų turi balso teisę.

Pasirinkimų jie iš pažiūros turi labai daug: dėl 150 vietų parlamento žemuosiuose rūmuose varžysis net 28 partijos – daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tarp partijų – ir valdančiųjų koaliciją po praėjusių rinkimų suformavusios dešiniosios Liberalų bei Darbo partijos, ir kovotojai už gyvūnų teises, visos rinkimų kampanijos metu ryšintys kaklaskares su pandomis, ir skandalingai pagarsėjusi Piratų partija, idėją kovoti su autorių teisėmis „pasiskolinusi“ iš Švedijos. Savą rinkėją neabejotinai ras ir pensininkų interesus ginantis judėjimas „50Plus“ ar turkų bendruomenei naudos siekianti partija „Denk“.

Vis dėlto įdomiausia, kaip seksis Laisvės partijai su G.Wildersu priešakyje. Šis politikas žinomas toli už Nyderlandų ribų: su jo vardu siejamas „Nexit“ (galimas Nyderlandų pasitraukimas iš ES). Islamą jis yra pavadinęs fašistiniu tikėjimu, o Koraną palyginęs su Vokietijos nacių lyderio Adolfo Hitlerio knyga „Mano kova“ („Mein Kampf“). Jo aštrias, dažnai diskriminacines frazes mielai cituoja tokie Europos radikalai, kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ar partijos „Jobbik“ nariai Vengrijoje.

Tiesa, G.Wildersas, priešingai nei jo „kolegos“ radikalai kitose šalyse, pasisako už moterų teises ir gina netradicinės orientacijos žmones. Vis dėlto olandai už jį ir jo partiją balsuoja tikrai ne dėl to.

Aukos įvaizdis pasiteisino

Praėjusiais metais G.Wildersas pralaimėjo daug atgarsio sulaukusį teismo procesą – buvo pripažintas kaltu dėl diskriminacijos kurstymo už 2014 m. kovą pasakytą pareiškimą, kai į mitingą susirinkusių šalininkų paklausė, argi šie nenorėtų, kad šalyje gyventų mažiau marokiečių. Už rasinės neapykantos kurstymą jam grėsė iki vienų metų kalėjimo arba 7,6 tūkst. eurų bauda, nors nei vienos, nei kitos nuobaudos jis negavo: teismas nusprendė, kad teistumas pats savaime yra pakankama bausmė politikui, siekiančiam tolesnės politinės karjeros.

Vis dėlto ši byla ne tik nepakenkė, bet net pasitarnavo G.Wildersui. Minėtas teismo procesas vyko rinkimų kampanijos metu, tad G.Wildersas puikiai pasinaudojo žiniasklaidos dėmesiu. Po teismo nuosprendžio jis ėmė kurti žodžio laisvės gynėjo ir politinio elito, kuris stengiasi kaip įmanydamas jį nutildyti, aukos įvaizdį.

Toks įvaizdis, pasirodo, pasiteisino: apklausos rodo, kad G.Wildersas ir jo Laisvės partija LP (pačioje Olandijoje jos pavadinimas trumpinamas PVV) jau daug mėnesių yra populiariausi Nyderlanduose, o dabartinio premjero M.Rutte‘s Liberalų partija (VVD) apklausose lieka antra.

Prognozuojama, kad G.Wilderso partija parlamente turės 27–31 vietą, o M.Rutte‘s liberalams teks 23–27 vietos.

Trečioje vietoje – centro dešinės Krikščionių demokratų partija CDA, tad visos trys pirmaujančios partijos yra dešinės pakraipos. Dar vienos su dešiniosiomis politinėmis jėgomis per ankstesnius rinkimus susidraugavusios Darbo partijos (PvdA) palaikymas pastaraisiais mėnesiais sumažėjo. Apklausos rodo, kad ji parlamente gali iškovoti tik 10–14 vietų.

Vienintelė stipri kairioji partija šiuose rinkimuose yra Žalieji: jie turi vilties iškovoti iki 16 vietų parlamente. Beje, ką tik minėtos Darbo partijos sąskaita, mat dalis Darbo partijos rinkėjų metėsi palaikyti Žaliųjų.

Taigi pagrindinis penketukas aiškus, tačiau kaip atrodys valdančioji koalicija – spręsti dar labai anksti. Vis dėlto ekspertai sutartinai tvirtina, kad Wildersas neturi daug galimybių formuoti būsimą Nyderlandų vyriausybę.

Net jei G.Wildersas laimėtų daugiausiai balsų, vargu ar būtent jam tektų formuoti koaliciją: praktika rodo, kad nuo Antrojo pasaulinio karo laikų tik tris kartus valdančiųjų koaliciją formavo rinkimuose daugiausiai balsų gavusi partija.

Į koaliciją nepriims?

Nyderlanduose vieną vietą parlamente paprastai lemia maždaug 0,67 proc. balsų, ir nesvarbu, kad už partiją balsuoja mažiau nei procentas visų rinkėjų. Tai reiškia, kad į parlamentą patenka gausybė partijų. Pavyzdžiui, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vietos parlamente buvo padalijamos mažiausiai septynioms politinėms partijoms. O po 2012 m. rinkimų vietas žemuosiuose parlamento rūmuose pasidalijo net 11 politinių partijų.

Tokia partijų gausa reiškia, kad be koalicijos neapsieisi. Tačiau kitos partijos nenori turėti reikalų su G.Wildersu. Daug partijų jau atmetė bet kokias galimybes su juo bendradarbiauti.

Be to, analitikai prognozuoja ilgas ir įtemptas derybas dėl naujos vyriausybės, kurią gali sudaryti net penkių partijų koalicija. Dėl tokios padėties mažesniųjų šalies partijų vaidmuo gali tapti labai svarbus.

Pats G.Wildersas irgi yra pasirinkęs politikos pašaliečio vaidmenį. Kai 2010 m. Laisvės partiją parėmė M.Rutte‘s vyriausybė, G.Wildersas dar buvo linkęs eiti į tam tikrus kompromisus. Tačiau nuo 2012 m. koalicijai iširus LP lyderis verčiau rinkosi izoliaciją, o ne bendradarbiavimą su kitomis partijomis.

G.Wilderso rinkimams pasiūlyta partijos programa dar labiau atitolino jį nuo tradicinių partijų, nes kai kurie siūlymai pažeidžia 
 tarptautinę teisę ar net Nyderlandų konstituciją. Įsitvirtinusi valdžioje LP žada jokiems pabėgėliams nebeteikti prieglobsčio, uždaryti šalies sienas migrantams iš musulmoniškų kraštų, uždrausti visas mečetes, islamiškas mokyk-las ir Koraną.

Kita vertus, jei G.Wildersas laimėtų daugumą balsų, bet būtų išstumtas iš koalicijos formavimo, jis tikrai puikiai tuo pasinaudotų – dar labiau sustiprintų poziciją, esą jis yra žmonių atstovas, kovojantis su tautos valios nepaisančiu elitu.

Kokie būtų jo tolesni veiksmai, politologų nuomonės išsiskiria. Pasak olandų politologo Caso Mudde, nuo 2012 m. G. Wildersas vis radikalėjo. „Jis yra sakęs, kad jei nepatektų į kitą vyriausybę, tai reikštų, jog Nyderlanduose nėra demokratijos, tad tokiu atveju kviestų olandus sukilti. Mintis buvo gana miglota, neprasilenkianti su įstatymais, bet neatrodo, kad jis juda teisinga kryptimi“, – teigia C.Mudde.

Tiesa, artimiausiu metu koalicija dar tikrai nebus suformuota, tad kaip elgsis G.Wildersas – tik tolimos ateities prognozė. Mat vyriausybė Nyderlanduose formuojama kaip niekur ilgai. Vidutiniškai tai užtrunka 72 dienas. Greičiausiai koalicija buvo suformuota 1958-aisiais, praėjus vos 10 dienų po rinkimų. Tačiau 1977-aisiais tam prireikė net 208 dienų. Beje, tąkart koaliciją sudarė vos dvi partijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

 

Rima JANUŽYTĖ

Abrahamas B.Yehoshua (80 m.) – vienas iškiliausių Izraelio rašytojų, visame pasaulyje lyginamas su Williamu Faulkneriu. Šis Izraelio intelektualas ir visuomenės veikėjas žinomas ne tik dėl savo 11 romanų, trijų apsakymų knygų, taip pat pjesių ir esė, bet ir dėl politinių pažiūrų bei atvirai reiškiamos nuomonės, kuri dažnai nesutampa su oficialia Izraelio valdžios pozicija.
– Vilniaus knygų mugėje, kurioje pristatėte leidyklos „Sofoklis“ išleistą knygą „Moteris Jeruzalėje“, juokaudamas guodėtės, kad per žurnalistus jums nelieka laiko daugiau pasižvalgyti po Vilnių. Tačiau jei ne tie nelemti žurnalistai, jūsų knyga „Moteris Jeruzalėje“ būtų kitokia – joje aprašomoje istorijoje vienam įkyriam žurnalistui tenka ne paskutinis vaidmuo.

– Kartais žurnalistas tiesiog gauna užduotį. Jis turi atiduoti duoklę žmonėms. Ir nesvarbu, ar jis teisus, – tai jo darbas. Jo darbas – atrasti tiesą. Nes yra tiek daug institucijų, kurios siekia ją nuslėpti. Gera žurnalistika privalo atskleisti tiesą.

– Kaip rašytojas, jūs irgi esate savotiškas žurnalistas.

– Tiesiogiai – ne. To niekada nedarau. Tačiau kartais parašau ideologinę esė. Bet neinu ir neužduodu klausimų, nerengiu interviu. Tai ne mano darbas.

– Vis dėlto visuomet siekiate sužinoti ir suprasti daugiau.

– Dėl savo vaizduotės. Vaizduotė gali padėti atrasti. Bet tam, kad suprastum kokį nors procesą, paslėptą prasmę to, kas vyksta… Pavyzdžiui, kartą rašiau labai ilgą esė, kad suprasčiau, kas yra antisemitizmas. Žydai ant manęs labai pyko, nes norėjau suprasti, kas yra tas patologinis sentimentas, kurį žydai sukelia kitiems žmonėms. Norėjau suprasti, kas vyksta.

– Ar tai įmanoma kažkaip, ypač trumpai, paaiškinti?

– Esmė – kad žydas nėra iki galo aiškus net pats sau. Kas yra žydo apibrėžimas? Trumpai kalbant, tai žmogus, kuris save apibrėžia kaip žydą. Tas pats buvo net senovėje. Tai ne religija, nes yra pasauliečių žydų. Juk niekas nesako – krikščionis, musulmonas ir žydas. Sako – krikščionis, musulmonas ir religingas žydas. Bet galima sakyti – argentinietis, tailandietis, amerikietis ir žydas. Žydas – tai sąsaja su tautybe. Bet tik labai labai žemame lygmenyje, kur nėra teritorijos, kalbos. Tu niekada negali žinoti, kas žydas, o kas – ne.

Tas faktas, kad jo tapatybė nėra iki galo aiški net jam pačiam, sudaro prielaidas į jį kažką „projektuoti“. Žmonės tada gali sakyti, pavyzdžiui, kad žydai valdo bankus arba kad žydai kontroliuoja žiniasklaidą. Nors tai netiesa, tačiau kai nežinai, kur „žydas“ prasideda, ir kur jis baigiasi, gali į jį projektuoti, ką tik nori. Ypač jei pats turi bėdų.

Pateiksiu jums pavyzdį. Štai į bendrovės priimamąjį įeina androgeniškas žmogus – toks, kuris turi ir vyriškų, ir moteriškų savybių. Transseksualas. Ir tu nežinai, ar jis moteris, ar vyras. Žmonėms, kurių pačių seksualinė tapatybė jiems yra aiški, tai nesukels jokių problemų. Tačiau jeigu tarp jų atsiras toks, kurio seksualinė tapatybė miglota, jis į šį atėjūną gali pradėti projektuoti kokias nors savo fantazijas. Kažkokias savo baimes. Spekuliacijas. Ir štai čia galima paminėti Adolfą Hitlerį. Tai žmogus, kurio tapatybė jam pačiam nebuvo aiški – dėl to jis turėjo problemų. Tad jis sakydavo – pirmiausia turi nužudyti žydą savyje. Savyje. Nes žydas gali persismelkti į tave.

– Pastaruoju metu turėti žydiško kraujo kaip tik yra savotiškas pasididžiavimas. Daug kas Lietuvoje ieško savo šaknų ir džiaugiasi atradę turintys žydiško kraujo. Vienas draugas neseniai pasidarė net gana brangiai kainuojantį DNR tyrimą, atskleidusį, kad jo gyslomis teka 30 proc. žydiško kraujo.

– Tikrai? Kaip įdomu. Bet savo draugui galite perduoti, kad palestiniečių ir žydų DNR – iš esmės identiški. Kažkada labai labai seniai tai buvo viena bendruomenė. Tačiau ne tai svarbiausia. Kraujas, DNR – ne vieninteliai dalykai, lemiantys, ar esi žydas, ar nesi. Svarbiausia – noras juo būti, tapatinimasis su žydu.

– Ir kiekvienas iš mūsų turime savyje žydo, tiesa?

– Būtent. Tu niekada nežinai, nes žydo neapibrėžia kalba. Jo neapibrėžia teritorija. Jis gali būti čia, ten, bet kur. Jo tapatybė yra jo galvoje. Jo žodžiuose, jo mintyse. Ir jis tai gali reguliuoti – būti labiau žydas, mažiau žydas. Toks lankstumas gali sukelti reakciją – fantazijas apie žydus. Ir jos tikrai egzistuoja. Kaip sakiau, tai tokios fantazijos, esą žydai valdo pasaulį. Taip pat ir pozityvios fantazijos, tarkime, kad žydai yra protingi ar kad žydai – ypač talentingi.

– Tačiau kodėl tokias fantazijas ar projekcijas, kaip jūs sakote, sukelia būtent žydai? Kodėl būtent apie juos vienaip ar kitaip galvojama kone visame pasaulyje?

– Nes jie turi… Žydai yra religijos ir tautybės kombinacija. Tai neegzistuoja atskirai. Noriu pasakyti, kad, pavyzdžiui, islamas egzistuoja ir Jemene, ir Egipte, ir Sirijoje. Šiuo atveju religija ir tautybė yra atskiri dalykai. Žydų atveju tai eina kartu. Šiuo požiūriu žydas turi kur kas daugiau laisvės judėti po visą pasaulį – jis nėra „pririštas“ prie konkrečios teritorijos. Jo tapatybė priklauso nuo to, kaip jis ją interpretuoja. Jam nereikia teritorijos, kad būtų žydas. Jam net nereikia kalbos, kad būtų žydas. Juk negali būti lietuvis, jei neturi teritorijos ir nemoki kalbos. Tu gali išvykti į Didžiąją Britaniją, bet po kurio laiko prarasi tapatybę. O žydas sugeba išsaugoti savo tapatybę bet kur.

Jam nesvarbu, kur jis yra, – gali keliauti iš vienos vietos į kitą. Ir jo tapatybė išlieka nepaliesta. Nes jis turi laisvę interpretuoti savo tapatybę ir apibrėžti save taip, kaip jam patinka. Tai, žinoma, sukelia kitų reakciją, ir ta reakcija gali būti siaubinga. Tai mes jau žinome.

– Labai daug emocijų verda tarp palestiniečių ir žydų. O jūs esate vienas iš aktyvistų, pasisakančių už taiką. Kaip manote, ar tai, kad didelę žydų tapatybės dalį sudaro religija, nėra didžioji kliūtis norint išspręsti šį konfliktą taikiai?

– Konfliktas tarp Izraelio ir palestiniečių susijęs ne su religija, o su teritorija. Viskas. Prieš 40 metų žydai Izraelyje nebuvo tokie religingi kaip šiandien. Lygiai taip pat ir palestiniečiai nebuvo tokie musulmonai, kokie yra dabar. Jie nebuvo islamo fanatikai. O konfliktas buvo toks pat. Viskas dėl teritorijos. Visi sako – čia mano. Viskas mano. Ne šiaip dalis teritorijos, bet viskas. Nuo pat pradžių palestiniečiai klausė – iš kur čia atsibastėt? Čia ne jūsų vieta.

Taip buvo nuo pat Balfūro deklaracijos – ar žinote apie tokią? Tuo metu, kai 1917 m. žydams buvo įteikta Balfūro deklaracija, šioje teritorijoje gyveno apie 550 tūkst. palestiniečių ir tik 50 tūkst. žydų. Palestina mandato teise priklausė britams, bet palestiniečiai iš karto sakė, kad negalima čia kviesti žydų.

Galima įsivaizduoti konfliktą tarp dviejų valstybių dėl sienos. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip: palestiniečiai ginčijosi ne dėl sienos, o kad jos apskritai nebūtų – jie sakė, kad viskas priklauso jiems. Jie sakė – mes čia gyvename, o jūs atvykote iš kitur.

Tai buvo konflikto atspirties taškas. Dabar problema kitokia. Mes daug kur turėjome pranašumą – dėl taikos su Egiptu, taikos su Jordanija, Oslo susitarimų. Bet iki šiol yra maždaug 3 tūkst. kv. km plotas, dėl kurio verda konfliktas, – ten, kur yra nausėdijos. Ir Izraelis negali iškeldinti nausėdijų gyventojų. Tai didžiulė klaida. Ir didžiulis nusikaltimas prieš palestiniečius – perkelti ten civilius. Taip, galima ten nusiųsti kariuomenę, kad būtų apsaugotas Izraelis. Tačiau civilius… Civiliai iš karto identifikuojasi su ta vieta.

Štai ką mes padarėme. Ir štai kur mes esame. Visai šalia susitarimo, tačiau paskutinis žingsnis – labai problemiškas. Nausėdijos – palestiniečių dalis, o juk dabar ten gyvena tik ketvirtadalis palestiniečių, palyginti su tuo, kiek jų buvo Palestinoje. Ir mes vis tiek dar norime trupučio to, ką jie turi.

– Daug politikų Izraelyje su jumis visiškai nesutinka. Netgi nesutinka su žodžiu „okupacija“. O kaip į jūsų pažiūras reaguoja Izraelio ambasada Lietuvoje? Ambasadorius kartu su jumis netgi pristatė jūsų knygą Knygų mugėje – kaip jums tai pavyksta?

– Ambasadorius neformuoja politikos, jis atstovauja Izraeliui. Ir nesvarbu, kokia tuo metu yra Izraelio valdžia. Jei valdžioje būtų kita vyriausybė, jis vis tiek atstovautų Izraeliui. O kadangi jis atstovauja Izraeliui, turi atstovauti ir man, nes aš esu Izraelio dalis. Jis – ir mano ambasadorius, ne vien Izraelio politikos ambasadorius.

Antra vertus, Izraelio žmonės diskutuoja apie tai, kas vyksta. Iki Šešių dienų karo žmonių nuomonė buvo kitokia. Dabar kalbame apie tą karą, kuris vyko prieš 50 metų, ir pagrindinis klausimas yra nausėdijos. Kai nausėdijos ėmė kurtis, gyventojai šią idėją palaikė. Jie manė, kad pritrauks daugybę žydų iš diasporos. Taigi atsiras solidi dauguma, ir pavyks užimti visą teritoriją – taip, kaip atsitiko 1948-aisiais. Prisiminkime, kad 1948-aisiais buvo likę vos 150 tūkst. palestiniečių iš anksčiau buvusių beveik 600 tūkst. O štai žydų nuolat daugėjo. Taigi buvo galvojama apie vieną valstybę, kurioje visi turėtų pilietybę. Bėda ta, kad Izraelyje dabar gyvena 6 mln. žydų ir 2 mln. Izraelio arabų, turinčių pilietybę, – per 70 metų jų padaugėjo nuo 150 tūkst. iki 2 mln.

Dabar galvoti apie tokią valstybę – sudėtinga. Vakarų Krante gyvena apie 2 mln. palestiniečių, dar beveik tiek pat – Gazos Ruože. 

 Taigi, nors nausėdijų gyventojai įsikuria palestiniečių teritorijose, patiems palestiniečiams pilietybės suteikti negalima – priešingu atveju pusė parlamento būtų arabai. Taigi mes „įstrigome“. Kita vertus, iškeldinti nausėdijų gyventojų irgi negalime. Buvo mintis, kad žydų naujakuriai taptų mažuma palestiniečių teritorijose, tačiau net ir toks sprendimas atrodo vis sudėtingesnis.

Esame aklavietėje. Ir kai kažkas aiškina, kad nėra okupacijos, galiu pasakyti – ji yra. Ir būtent ten, kur yra nausėdijos. Jos užima 60 proc. Vakarų Kranto teritorijos. Ten vyksta apartheidas ir okupacija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

 

Didžiosios Britanijos vyriausybės įsivaizdavimu, aukštieji šalies parlamento Lordų Rūmai kovo pradžioje turėjo be pataisų patvirtinti įstatymo projektą, pagal kurį šalies premjerė Theresa May būtų galėjusi jau kovo viduryje „aktyvuoti“ „Brexit“ procesą. Taip neatsitiko: parlamentarai balsavo už pataisą, dėl kurios „Brexit“ pradžia bus atidėta.
Aukštieji Lordų Rūmai daugiau nei šimto balsų persvara pasisakė už jiems Bendruomenių Rūmų pateikto įstatymo projekto pataisą, kurios esmė – Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių garantijos po šalies išstojimo iš Bendrijos. Pataisoje numatyta, kad vyriausybė per tris mėnesius turi pateikti siūlymus ES ir Europos ekonominės erdvės piliečių, legaliai gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, teisėms užtikrinti.

Rima JANUŽYTĖ

Taigi įstatymo projektas turės būti grąžintas į Bendruomenių Rūmus naujiems svarstymams, o tai, žinia, gali užtrukti. Vadinasi, ES ir Didžiosios Britanijos derybų dėl išstojimo sąlygų pradžia irgi nusikelia. Turint omenyje tai, kad valdžios požiūris į imigrantų apsaugos klausimą gana drastiškai skiriasi, „Brexit“ mygtukas artimiausiu metu dar neužsidegs.

Emigrantų klausimas – }svarbiausias

Didžiojoje Britanijoje šiandien iš viso gyvena apie 3 mln. kitų Europos Sąjungos piliečių, o kitose ES šalyse gyvena 1,2 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Kai kurie Didžiosios Britanijos politikai, įskaitant premjerę, derybose su ES tikėjosi tam tikrų mainų: mes po pasitraukimo iš ES garantuojame gerovę jums, o jūs ją garantuojate mums.

Vyriausybės nuomone, neprotinga visiškai užtikrinti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą, neužtikrinus užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos. „Brexit“ ministras Davidas Davisas mano, kad susitarti dėl šalyje gyvenančių ES piliečių ir užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos bus galima šių metų gruodį vyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu.

Tačiau Lordų Rūmuose vyrauja kitokios nuotaikos. Išstojimo iš ES komiteto pirmininkas Hilary Bennas pareiškė, kad vyriausybės nuostata susieti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą su užsienyje gyvenančių britų teisių apsauga bei paversti ES piliečius derybinių mainų objektu yra blogas požiūris. Pasak H.Benno, šalyje gyvenantys kitų ES šalių piliečiai labai prisidėjo prie jos ekonominės ir kultūrinės plėtros, sunkiai dirbo, mokėjo mokesčius, integravosi ir įleido šaknis, bet negalėjo dalyvauti „Brexit“ referendume ir jų tolesnis likimas pakibo ant plauko.

Panašiai mano leiboristų lyderė Bazildono baronienė Angela Smith. Ji pareiškė, kad vyriausybės pozicija kelia didelį nusivylimą, o „toliau naudotis žmonėmis kaip poveikio priemone derybose yra ne tik gėdinga – tai gali turėti skaudų poveikį šalies ekonomikai ir pagrindinėms paslaugoms“.

Nuo to, ar įstatymo projekte atsiras Lordų Rūmų pataisa, gali priklausyti, kaip rutuliosis ir visos derybos dėl šalies išstojimo sąlygų. Jei startinė Didžiosios Britanijos pozicija bus „minkšta“, prognozuojama, kad ir pats „Brexit“ gali būti švelnesnis. Tačiau „kietojo“, visiško pasitraukimo iš ES šalyje tikisi ne ką mažiau gyventojų, nei yra palaikančiųjų nuosaikesnį variantą.

„Brexit“ lygiai:   paprastas ir pažengęs

Didžiojoje Britanijoje visiems aišku, kas yra „Hard Brexit“ (liet. „Kietasis Brexitas“) ir „Soft Brexit“ („Minkštasis Brexitas“).

Tokie „Brexit“ šaukliai kaip Nigelas Farage’as pasisako už „kietąjį“ variantą, kuris reikštų ir Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos ekonominės erdvės. Šiuo atveju šalies vyriausybė galėtų viena spręsti daugelį klausimų, susijusių su imigracija, tačiau tikėtis, kad jai bus įvesti muitai eksportui į ES.

Švelnesnis variantas – pasitraukimas iš ES pasiliekant Europos ekonominėje erdvėje. Tokio varianto kaina – susitaikymas su tuo, kad tektų priimti kai kurias ES žaidimo taisykles, pavyzdžiui, laisvo judėjimo.

Tarptautinės prekybos sekretorius Liamas Foxas viliasi, kad būtent to sieks ir pasieks britų derybininkai. Jis norėtų, kad Didžioji Britanija su kitomis ES šalimis ir toliau prekiautų be muitų, importo apribojimų ir kvotų.

Kaip pavyzdys, į kurį galima lygiuotis, dažnai minima Norvegija. Nors ji nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir Šengeno zonai.

Gibraltaras ir kiti „nenuoramos“

Labai įdomu, kuo baigsis ir nesutarimai Didžiosios Britanijos viduje. Pavyzdžiui, neseniai paskelbta nepatvirtinta informacija, esą ES gali sudaryti atskirą sutartį su Škotija, pagal kurią ši pasiliktų Europos ekonominėje erdvėje nepaisant galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš šios rinkos.

Škotijos premjerė Nicola Sturgeon tiki, kad Škotijos narystė Europos ekonominėje erdvėje ir Europos laisvosios prekybos asociacijoje (EFTA) leistų Škotijai sušvelninti „Brexit“ pasekmes ir kartu likti Jungtinės Karalystės dalimi. Beje, šiuose žodžiuose kai kas išgirdo grasinimą trauktis iš Didžiosios Britanijos sudėties, jei Škotijai nebūtų leista susitarti dėl dalyvavimo Europos ekonominėje erdvėje.

Tokiu atveju kyla klausimas, kaip reaguotų Šiaurės Airija, kurios gyventojai referendume pernai birželį pasisakė už pasilikimą ES.

Dar įdomesnė situacija Gibraltare. Niekur kitur nebuvo tiek norinčiųjų pasilikti ES, kaip čia. Referendumo rezultatai – labiau nei akivaizdūs, nes 96 proc. Gibraltaro gyventojų nori likti ES.

Kaimyninė Ispanija šiems žmonėms turi atskirą pasiūlymą: suteikti jiems Ispanijos pilietybę, išsaugant ir Didžiosios Britanijos piliečio statusą. Tokiu atveju Gibraltaro gyventojai galėtų džiaugtis visais ES piliečio privalumais, iš kurių aktualiausias jiems – galimybė judėti iš Gibraltaro į Ispaniją ir atgal. Mat statistika liudija, kad net 40 proc. darbingų Gibraltaro gyventojų dirba Ispanijoje, į kurią važinėja kiekvieną dieną.

Ispanijos valdžia siūlo dalytis su Didžiąja Britanija atsakomybe už Gibraltaro gynybą, užsienio politiką, sienų klausimus, imigraciją ir prieglobsčio prašytojus. Esą tai nebūtų ir precedentas: kažką panašaus į „Brexit“ kadaise įgyvendino

Grenlandija: ši Danijos karalystei priklausanti sala 1985 m. pasitraukė iš ES pirmtakės Europos ekonominės bendrijos (EEB). Priežastis buvo Bendrijos žuvininkystės politika, pagal kurią kitų ES šalių žvejybiniai traleriai būtų galėję žvejoti prie Grenlandijos krantų.

Tačiau Didžiosios Britanijos politikų nežavi nei Ispanijos dosnumas, nei jos pasiūlymai Gibraltarui. Didžiosios Britanijos supratimu, tai ne kas kita, kaip Ispanijos mėginimas sugrąžinti Gibraltarą, kurį ši kontroliavo ne vieną šimtmetį. 

Lygiai taip pat buvo vertinama ir Ispanijos pasiūlyta bendro suvereniteto ilgam laikotarpiui galimybė, kurią abi šalys svarstė, tiesa, nesėkmingai, 2001 ir 2002 m.

Beje, tuokart Ispanijos pasiūlymą referendume atmetė patys teritorijos gyventojai. Tačiau šį sykį nuotaikos kitokios: Gibraltaro gyventojai gali sutikti su bet kuo, kas tik leistų jiems išsaugoti ES pilietybę.

Gibraltaro lyderis Fabianas Picardo perspėja, kad Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES bus „katastrofa“ šiai jos nedidelei užjūrio teritorijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

 

Kieno įtakai pasiduos žlugusia valstybe vadinama Libija: paramą žadantiems Vakarams ar ginklus tiekiančiai ir naftą perkančiai Rusijai?
Rima JANUŽYTĖ
Libija dabar yra viena nesaugiausių ir didžiausią chaosą patiriančių pasaulio šalių. Šioje žlugusia vadinamoje valstybėje siautėja smurtas, skurdas, didžioji dalis gyventojų vis dar neturi elektros, jiems trūksta vandens, maisto, drabužių. Ir kaip šiandien sako tripoliečiai, viskas tik tam, vieną nuverstą diktatorių pakeistų tūkstančiai kitų „lyderiais“ save vadinančių veikėjų, laukinėmis priemonėmis kovojančių dėl valdžios, įtakos, pinigų ir naftos.

Šalyje nėra aiškios įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, o savo tvarką mėgina įvesti net trys vyriausybės. Vieną jų remia Vakarai, bet ji nesugeba įtvirtinti savo valdžios ne tik visoje šalyje, bet ir sostinėje Tripolyje.

Vadinamoji „Nacionalinė armija“, vadovaujama Fayezo al Sarrajo, priversta kovoti su alternatyvia šalies administracija Libijos rytuose – pastarajai vadovauja prieštaringai vertinamas maršalas Khalifa Haftaras. Jis buvo ilgametinis Muammaro Gaddafi oponentas, ne kartą mėginęs organizuoti valdžios perversmą, paskui gavęs prieglobstį Virdžinijos valstijoje JAV, o pasitaikius progai vėl grįžęs į Libiją ir mėginantis tapti visos šalies lyderiu.

Jungtinėms Tautoms iš pradžių jis atrodė kaip visai tinkamas lyderis, su kuriuo galima turėti civilizuotų reikalų, tačiau paskutinę akimirką jis pats persigalvojo ir vietoj Vakarų palaikymo pasirinko galimybę užimti keturias naftos gavybos platformas.

Taigi oficialioji valdžia nekontroliuoja didžiosios dalies naftos gavybos, bet sudarinėja sutartis su Vakarų šalimis „politikos klausimais“. O Kh.Haftaras valdo Libijos naftą ir pasirašinėja susitarimus su Rusijos naftos milžine „Rosneft“.

Beje, būtent Kh.Haftarą remia Libijos kaimynai ir artimiausi partneriai – Egiptas bei Jungtiniai Arabų Emyratai, o kai kurie analitikai spėja, kad Kh.Haftaras turi galimybių tapti net ir Vakarų favoritu. Ir visa tai – nepaisant fakto, kad šis žmogus yra saistomas ryšių su islamistais.

„Pasirinkimas, su kuo Libijoje kalbėtis – labai ribotas, tad nenuostabu, kad kalbamasi net su labai abejotinos reputacijos lyderiais“, – teigia Tunise veikiančio Libijos studijų centro analitikai.

Beje, problemų Libijoje kelia ne tik Kremliaus remiamas Kh.Haftaras, bet ir tokie karo vadai, kaip Khalifa Ghwellis, bandęs sukelti perversmą Tripolyje ir nuversti dabartinę valdžią.

Galiausiai šalyje nėra ne tik normalios valdžios, bet ir reguliariosios armijos, kuri saugotų naftos turtingos šalies sienas. Teigiama, kad Libijos sienos liko tik žemėlapiuose, – realybėje jos baigia išnykti, nes prekeiviai ginklais, džihadistai, nelegalūs imigrantai be didesnio vargo patenka į Libiją ir iš jos per visas šios šalies sienas.

Dar viena bėda – „Islamo valstybė“ (ISIS), užėmusi Libijoje svarbiausią bastioną po Irako ir Sirijos. Tiesa, gruodį ISIS buvo išvaryta iš Sirtos miesto, tačiau islamistai Libijos be kovos palikti neketina.

„Jau šešerius metus tarptautinė bendruomenė mėgina Libijoje kurti demokratinę, vieningą valdžią, tačiau nėra jokių pamatų, ant kurių ji galėtų laikytis, – sako Vašingtone esančio Brukingo instituto analitikė Federica Saini Fasanotti. – Libijos gyventojai turi apsispręsti, ar jų šalis taps dar vienu Somaliu, ar pasuks kita kryptimi“, – priduria analitikė, atkreipdama dėmesį, kad net sąvoka „Libijos gyventojai“ šiandien yra gana reliatyvi, nes šalyje stebimas didžiulis priešiškumas tarp atskirų genčių ir ideologijų.

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos 
 šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

 

Baltarusijoje savaitgaliais vykstantys protestai gali tapti įprasta laisvalaikio leidimo tradicija šalies „veltėdžiams“. Arba išsirutulioti į naują, niekieno dar neaprašytą scenarijų su nenuspėjama pabaiga.
Rima JANUŽYTĖ
Bene žymiausias visų laikų „veltėdis“ Josifas Brodskis, vėliau apdovanotas Nobelio literatūros premija, būdamas 23 metų trejus metus praleido tremtyje Norinskajos kaime netoli Archangelsko. Tokia nuobauda jam skirta už „veltėdžiavimą“: eiles rašyti ir rimto darbo nedirbti septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje reiškė ne ką kita, kaip tinginystę ir parazitavimą.

Šio Sank Peterburge gimusio eseisto, poeto, vertėjo vardas šiandien skamba tūkstančių baltarusių lūpose. Tiesa, ne visi jie rašytojai – su J.Brodskiu noriai tapatinasi Baltarusijos namų šeimininkės, sezoninius darbus dirbantys kaimiečiai, per skelbimus užsakovų ieškantys santechnikai, dažytojai ir kiti su literatūra menkai susiję asmenys. Bet juos visus su J.Brodskiu sieja Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nustatytas veltėdžio apibrėžimas.

Nuo 1994 m. Baltarusijai vadovaujantis A.Lukašenka naują mokestį įvedė asmeniniu įsaku pareikšdamas, kad juo siekiama kovoti su „socialiniu parazitavimu“.

Šis įsakas numato, kad visi nuolat šalyje gyvenantys Baltarusijos piliečiai, per metus dirbantys mažiau kaip pusę dienų, t.y. 183 kalendorines dienas, taip pat su darbo santykiais susijusių mokesčių nemokantys užsieniečiai turi sumokėti beveik 20 atlyginimo bazinių dydžių mokestį (apie 224 eurus).

Šį mokestį sumokėti įpareigoti daugiau kaip 430 tūkst. baltarusių, bet tik apie 10 proc. jų tai jau padarė. Galutinis terminas sumokėti buvo vasario 20 diena. Laiku nesumokėjus šios sumos gresia 2–4 bazinių dydžių (22–45 eurų) bauda arba areštas ir viešieji darbai.

Beje, toks mokestis įvestas jau prieš dvejus metus, tačiau 2015-aisiais jis nesulaukė visuomenės reakcijos. O štai dabar Baltarusijos veltėdžiai sujudo: gavę lapelius su nurodyta suma, kurią jie turi sumokėti valstybei kaip kompensaciją už veltėdžiavimą, baltarusiai netikėtai ėmė ir išėjo į gatves. Ir ne tik į Minsko, kur būriavosi užpraėjusį savaitgalį. Mat dar po savaitės minios plūdo į Bresto, Vitebsko, Bobruisko, Baranovičių gatves.

Protestuotojai laikė plakatus su šūkiais „Prezidentas yra didžiausias veltėdis!“, „Jau gana!“ ir „Tegyvuoja Baltarusija!“. Kai kurie degino pranešimus, raginančius sumokėti „veltėdžių“ mokestį.

Protestų nemalšina

Nors protestų Baltarusijoje yra vykę ir anksčiau, šį kartą viskas šiek tiek kitaip – dėl kelių priežasčių. Pirmoji – valdžia protestuotojams netrukdo, o susidariusios situacijos nekomentuoja. Vienintelė visuomenę pasiekusi žinia – kad A.Lukašenka neatmeta galimybės protestus sukėlusį potvarkį atšaukti, bet kol kas esą siūlo palaukti. Daugiau iš valdžios pusės nėra jokių žingsnių – protestuotojams, visų nuostabai, nesurašyti net viešosios tvarkos pažeidimų protokolai.

Be to, analitikai pastebi, kad ir protestuotojai jaučiasi drąsesni, o galbūt Baltarusijos gyventojai išgyvena net savotišką psichologinį lūžį.

„Nutiko unikalus Baltarusijoje dalykas – šįkart net nesurašė protokolų dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Žmonės suprato, kad galima protestuoti. Žmonės pasiekė ribą, kai juos išrengė, apiplėšė, ir jie supranta, kad jau nebeturi ko prarasti“, – tvirtina Baltarusijos opozicijos atstovas, partijos „Teisingas pasaulis“ (buvusios Komunistų partijos) lyderis Sergejus Kaliakinas.

Ar Baltarusijoje vykstančios demonstracijos, kurios yra bene didžiausios nuo 2011 m. „tyliųjų protestų“, kai šalies visuomenė reiškė pasipiktinimą drastiškai pablogėjusia ekonomine ir socialine situacija, tęsis toliau, sunku pasakyti.

Opozicija žmones į gatves vėl kviečia išeiti kovo viduryje ir prognozuoja, kad kovo 15-ąją mitinguoti susirinks jau nebe 2 tūkst., o 20–25 tūkst. žmonių, nes visuomenė įsitikino, jog represijos jiems negresia.

„Žmonės protestuoti išėjo žinodami, kad dalyvaus nesankcionuotose akcijose, nes valdžia tam leidimo nedavė. Vadinasi, žmonės peržengė baimės ribą“, – tvirtina ir kitas opozicionierius, Jungtinės pilietinės partijos lyderis Anatolijus Lebedka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

 

Rima JANUŽYTĖ

Praėjusią savaitę Briuselyje susitiko NATO gynybos ministrai, o Miunchene įvyko tradicinė saugumo konferencija. Abiem atvejais pagrindinės su saugumu ir gynyba susijusios diskusijos sukosi aplink naująjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir tolesnius JAV santykius su ES ir Rusija. Apie saugumo perspektyvas Lietuvai ir mūsų regionui kalbamės su Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktoriumi Vaidotu Urbeliu.

– Ką tik grįžote iš Briuselyje vykusio NATO gynybos ministrų susitikimo, kurio „vinimi“ tapo JAV gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso kalba. Ką iš jos suprato kitos šalys: ar keisis JAV administracijos politika NATO, Europos, Rusijos atžvilgiu? –

Gera žinia ta, kad jeigu pokyčių ir esama, tai jie nėra revoliuciniai. J.Mattiso kalba nebuvo revoliucinė, ji buvo evoliucinė, labiau pabrėžiant tam tikras amerikiečiams svarbias detales. Pagrindiniai du dalykai – naštos pasidalijimo klausimas ir NATO vaidmuo kovoje su terorizmu.

Pirmuoju atveju J.Mattisas akcentavo, kad valstybės, kurios neskiria 2 proc. BVP gynybai, turi bent jau turėti planą, kaip tuos 2 proc. pasiekti. Antra – kaip NATO prisidės prie kovos su terorizmu. Šiuo atveju JAV pačios peržiūri savo politiką Artimuosiuose Rytuose, ir kol nebus aišku dėl JAV politikos pokyčių, spręsti, koks bus NATO vaidmuo, truputį per anksti.

Du tris ateinančius mėnesius tęsis sprendimų laikotarpis. Gali būti, kad gegužės mėnesį Donaldas Trumpas viešės Europoje. Taigi iki gegužės turime tris mėnesius savo politikai peržiūrėti ir nuspręsti, kokia bus Europos, NATO žinutė D.Trumpui.

– O kokia yra šiandien JAV siunčiama žinutė? Regis, nebūtinai visada sutampa to paties J.Mattiso ir naujojo prezidento D.Trumpo požiūriai? Neseniai priešingą žinutę, nei prezidento, Ukrainos klausimu pasauliui pasiuntė ir JAV ambasadorė prie Jungtinių Tautų…

– Didelių skirtumų šiose žinutėse aš neįžvelgčiau. J.Mattisas savo kalboje pasakė, kad su Rusija reikia imtis vadinamojo „dual track approach“ (liet. dvilypio požiūrio). Tai reiškia, jog mes suprantame realybę, kad Rusija yra grėsmė. Bet kai kuriais klausimais galime bendradarbiauti ir durys Rusijai yra atviros. Žinoma, jeigu Rusija pati nori bendradarbiauti. Nors vilčių turime nedaug ir visi esame realistai, bet jeigu Rusija pasirinks kelią bendradarbiauti, visi iš to tik laimėsime.

Ši žinutė eina visur, tik galbūt vienų pasakoma vienaip, kitų – kitaip. Tai, beje, yra ir bendra NATO žinutė. Jeigu peržiūrėtume dokumentus, pamatytume, kad visuomet svarbiausia frazė ta, jog durys bendradarbiauti Rusijai yra atviros.

Taigi nėra kažkokios didelės takoskyros. Išskyrus tai, kaip mes vertiname Rusijos norą arba nenorą bendradarbiauti. Iki šiol jo nebuvo. Ar bus ateityje – sunku pasakyti. Vertinimai čia gali labai skirtis.

– Turkija, būdama NATO narė, jau dabar bendradarbiauja su Rusija – visai neseniai pradėjo bendras atakas prieš „Islamo valstybę“ Sirijos Al Babo mieste.

– Viskas priklauso nuo to, kaip vertiname bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu amerikiečiai irgi bendradarbiauja su Rusija ir taip dekonfliktina savo veiksmus Sirijoje. Lygiai taip pat ir kitos valstybės. Toks procesas niekad nenutrūko. Reikia prisiminti, kad net Šaltojo karo metais, pačiais gūdžiausiais laikais, bendradarbiavimas visada egzistavo. Netgi ginklų mažinimo sutartys buvo pasirašytos kada? Šaltojo karo metais. Susitarti tam tikrose srityse galima. Tai nepanaikina totalios konfrontacijos, bet ten, kur yra abiejų pusių interesas, rasti sprendimą galima.

Aišku, Turkijos padėtis specifinė – viskas vyksta už jos sienų. Viena yra kalbėti deklaratyviai, kita – kai iš Sirijos teritorijos už sienos šaudoma į tavo miestus.

Turkija, kaip ir, beje, Izraelis, matydama, kad Rusija Sirijoje yra fiziškai – turi bazę, turėjo laivyną, turi su ja kalbėtis. Ji tiesiog negali nesikalbėti, nes veiksmas vyksta po langais.

– Neseniai LR Seimas patvirtino naują Nacionalinio saugumo strategiją. Joje tarp keturiolikos grėsmių nacionaliniam saugumui pirmuoju numeriu įrašyta Rusijos pasirengimo ir valios naudoti karinę jėgą keliama grėsmė. Ar yra tokia valia naudoti jėgą – prieš Lietuvą, prieš Baltarusiją?

– Man atrodo, Rusija nuolat naudoja jėgą, ir tai liudija pavyzdžiai – 2008 m. Gruzija, paskui Ukraina, Sirija. Rusija naudoja karinę jėgą kaip politikos įrankį. Kažko itin naujo Nacionalinė saugumo strategija nepasakė, tik fiksavo faktą. Tai, kad Rusija naudoja karinę jėgą pažeisdama tarptautinę tvarką, tarptautinę teisę, pažeisdama bendrą supratimą apie tarptautinį saugumą, yra aiški grėsmė. O prognozuoti, kada Rusija panaudos karinę jėgą ir kur – ganėtinai sunku. Tikiuosi, ji to nebedarys, bet toks tikėjimas turi būti paremtas faktais, kurių dabar, deja, nematome. Taigi mūsų tikslas – pasirengti, kad tai neatsitiktų pas mus. Ir šiuo atveju svarbiausia yra atgrasymas.

Atgrasymas – tai pakankamas valstybės sugebėjimas priešintis bet kokiam bandymui paveikti jos politiką karinėmis ir nekarinėmis priemonėmis. Saugumo strategija tai ir akcentuoja.

– Kaip tik ima aiškėti, kokio masto karines pratybas prie Baltarusijos sienos šiemet organizuoja Rusija. Pasigirsta perspėjimų, kad jos kelia grėsmę ir Lietuvai. Ar tokia baimė pagrįsta?

– Realybė tokia, kad labai dažnai kariniai veiksmai – tiek Gruzijos, tiek Ukrainos atžvilgiu – prasidėdavo Rusijai vykdant dideles planines pratybas. Tokiais atvejais pratybose išbandytus karinius vienetus Rusija panaudoja realiai – savo agresyviems tikslams.

Rusija labai dažnai daro ir kitaip – skaido pratybas, kad jas vizualiai tarsi sumažintų. Lygiai taip pat prieš „Zapad“ pratybas vyks ir kitų pratybų, kurios yra iš tiesų tik vienos kitų tęsinys, papildinys. Į jas visas reikia žiūrėti kaip į visumą.

Nerimą kelia tai, kad Rusija dėlioja agresyvius pratybų scenarijus. Kaip žinome, kai kurie jų apima ir NATO teritorinio vientisumo pažeidimą. Jie kelia nerimą, kai matai visą komplektą: agresyvią retoriką, pratybų planus, scenarijus, matai visą karinės jėgos panaudojimo istoriją.

Tiesiog reikia būti labai pasiruošusiems ir turėti visas atsako priemones į galimas provokacijas. Kiekvienas oponentas gerbia gerai pasiruošusius, tai mažina konflikto tikimybę.

– Kaip Lietuva ruošiasi šioms Rusijos planuojamoms pratyboms?

– Yra bendri principai, taikomi visoms šalims. Matydamas grėsmę tu padidini savo pasirengimo reaguoti lygį. Pats aukščiausias lygis – kai kariniai daliniai išeina iš savo teritorijos su visa įranga, pajėgomis ir išsiskleidžia kur nors teritorijoje, nebūna statiški. Vadinasi, jie pasirengę kovai. Pats žemiausias parengties lygis – kai neribojamos atostogos, savaitgaliui dauguma grįžta pas šeimas, ilsisi dalis šauktinių. Pagal situaciją sprendžiama, koks parengties lygis reikalingas: nuo žemiausio, kai visi „atsipalaidavę“, iki aukščiausio, kai užsidedi šalmą ir esi pasiruošęs išvažiuoti vos gavęs signalą.

Į pratybas „Zapad“ reikia žiūrėti per šią prizmę. Stebėsime, kiek dalinių bus prie Lietuvos sienos, kas vyks, kaip vyks. Mes nežinome, kaip Rusija vykdys pratybas, kas vyks Baltarusijoje, – tai irgi labai svarbu. Viską reikia sudėlioti taip, kad atsakas būtų proporcingas ir būtume pasirengę, jei kažkas įvyktų. Dar liko pusė metų, tad detales komentuoti sunku.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

 

Pirmosios Donaldo Trumpo savaitės Baltuosiuose rūmuose nepraėjo veltui: per šį trumpą laiką jis jau spėjo „pažaboti imigraciją“, sužlugdyti viltis Europai pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JAV, paralyžiuoti santykius su Meksika, sukelti sumaišties Kinijoje ir padrąsinti Vladimirą Putiną. Spėliojama, kad būtent telefoninis V.Putino pokalbis su D.Trumpu gali būti atsinaujinusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis. Arba pasekmė.

Rima JANUŽYTĖ

Nors 45 minučių trukmės pokalbis telefonu tarp Rusijos ir JAV prezidentų buvo tik vienas iš kelių, kurie tą dieną laukė Donaldo Trumpo, regis, šiam pašnekesiui jis iš tiesų labai ruošėsi ir jo labai… laukė.

Tą dieną jis dar kalbėjosi su Vokietijos kanclere, taip pat Japonijos, Australijos, Prancūzijos lyderiais.

Šiame pokalbių sąraše V.Putinas buvo tik trečias, tačiau, analitikų nuomone, būtent šis pokalbis buvo pats reikšmingiausias ir rimčiausias geopolitiniu požiūriu. Ne todėl, kad kalbėdamasis su Australijos premjeru Malcolmu Turnbullu D.Trumpas nuolat šmaikštavo ir demonstravo atsipalaidavimą bei pasitikėjimą savimi, o šalia tebuvo tik pora žmonių – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynnas bei jo atstovas spaudai Seanas Spiceris. Ir ne todėl, kad kalbėdamasis su Angela Merkel D.Trumpas, priešingai, atrodė nesusikaupęs ir žarstėsi tik formaliomis frazėmis.

Pašnekesys su Rusijos prezidentu ne tik sutelkė visą D.Trumpo komandą – be M.Flynno ir S.Spicerio, šalia ausis ištempęs stovėjo viceprezidentas Mike’as Pence’as, Baltųjų rūmų štabo vadovas Reince’as Priebusas, taip pat postą nacionalinio saugumo taryboje D.Trumpo sprendimu gavęs strategas Steve’as Bannonas.

Pokalbiui su V.Putinu JAV prezidentas kruopščiai pasiruošė: teigiama, kad pokalbio metu jis atrodė susikaupęs, priešais turėjo pasidėjęs iš anksto parengtą medžiagą, o jo stalas buvo nuklotas įvairiais dokumentais.

Apie ką juodu kalbėjosi, žinome tik iš gana lakoniškų pranešimų spaudai, kuriuos išplatino Baltieji rūmai ir Kremlius.

Baltieji rūmai visuomenę informavo gana šykščiai: apie pokalbį, kuris pavadintas „Pasveikinimo skambučiu“, atskleista tik tiek, kad jis buvo pozityvus ir kad simbolizuoja santykių tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gerinimo pradžią. „Ir prezidentas Trumpas, ir prezidentas Putinas tikisi, kad po šiandieninio pokalbio abi pusės galės greitai imtis svarstyti terorizmo ir kitus svarbius klausimus, rūpimus abiem pusėms“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime.

Rusams atskleista šiek tiek daugiau detalių. Kaip teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, „ankstesniais metais trūko abipusės pagarbos, o tai iš dalies ir buvo mūsų pablogėjusių santykių priežastis“.

Jam antrino ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, pareiškęs, kad tai buvęs geras pokalbis politiniu ir ekonominiu požiūriu. „Parodytas gebėjimas bendrauti be moralizavimų. Jie abu sutarė tęsti bendradarbiavimą ekspertų lygiu. Abiejų šalių ekspertai turės patikslinti, kaip mūsų bendri interesai gali virsti bendrais mechanizmais sprendžiant problemas“, – aiškino S.Lavrovas.

Tiesa, Kremliaus atstovų tvirtinimu, nors D.Trumpas ir V.Putinas išreiškė norą palaikyti reguliarų ryšį ir susitikti, tačiau realių planų tai padaryti artimiausiu metu kol kas nėra. Kremliaus pareiškime pabrėžiama, kad abiejų šalių vadovai sutarė plėtoti abipusius santykius ir kurti veiksmų prieš „Islamo valstybę“ strategiją. Be to, pasak Kremliaus atstovo D.Peskovo, „pozityvaus“ pokalbio metu kalbėta ir apie Irano branduolinės programos sutartį, įtampą Korėjos pusiasalyje, prekybinius santykius, konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, o svarbiausia – konfliktą Ukrainoje.

Sutarimas „bendradarbiauti“ pastaruoju klausimu iš karto sukėlė ant kojų Ukrainos vyriausybės narius. Jie išreiškė būgštavimus, kad atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali pakenkti strateginei Kijevo pozicijai ir sumažinti JAV paramą Ukrainai.

Regis, jų nerimas ne šiaip išsipildė, o išsipildė su kaupu.

Avdijivkos pragaras

Sutapimas ar ne, tačiau iš karto po V.Putino ir D.Trumpo pokalbio Rytų Ukrainoje atsinaujino kruvinas konfliktas.

Rusijos remiami sukilėliai pradėjo Avdijivkos miesto prieigų atakas ir artilerijos apšaudymą. Šis miestas yra į šiaurę nuo separatistų užimto Donecko, o atakų teritorija išplito į pietus link Mariupolio – svarbiausio vyriausybei pavaldaus miesto Azovo jūros pakrantėje.

Ukrainos pareigūnai ir Rusijos palaikomi separatistai sako, kad per praėjusį sekmadienį prasidėjusius susirėmimus žuvo iš viso 35 žmonės. Tokio didelio kraujo liejimo nebuvo nuo konflikto kulminacijos 2015 m.

Gyventojų situacija čia jau vadinama humanitarine katastrofa ir lyginama su padėtimi 2014 m. Žmonės čia jau daugiau nei savaitę gyvena be vandens ir šilumos, o jų gyvybei gresia realus pavojus.

Naujoji Vašingtono ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley pasmerkė Rusijos agresyvius veiksmus Ukrainoje, tačiau neišsklaidė abejonių, kad dėl atsinaujinusio konflikto iš dalies kaltas D.Trumpo ir V.Putino susitarimas „gerinti santykius“.

Kai kurie analitikai aiškina, esą telefoninio pokalbio metu D.Trumpas V.Putinui atrišo rankas ir leido veikti netiesiogiai pažadėdamas nesikišti ir neremti Ukrainos. Tokios nuomonės, be kitų, laikosi „Stratfor“ analitikai.

Kitų nuomone, V.Putinas taip tikrina ribas – aiškinasi, kiek naujasis JAV vadovas jam leis ir kur yra jo ribos. „Nuo pat sekmadienio nesiliaujanti į Ukrainos kariuomenės pozicijas nukreipta raketų „Grad“ ir sunkiosios artilerijos kruša kur kas labiau panėšėja į naujajam JAV prezidentui surengtą testą, kuriuo bandomas išsiaiškinti jo atsparumas Maskvos savivalei“, – rašo „The Washington Post“.

Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis, versijų yra daug, o viena jų – kad iš telefoninio pokalbio V.Putinas galbūt galėjęs pajusti D.Trumpo abejingumą Ukrainos temai ir būtent todėl ėmęsis veiksmų.

Mat per šį pokalbį Rusijos ir JAV prezidentai daug dėmesio Ukrainai neskyrė. Pasak oficialių šaltinių, D.Trumpas tepavadino Ukrainos situaciją probleminiu klausimu.

Dar viena versija – kad V.Putinas siekė sužlugdyti Ukrainos prezidento Petro Porošenkos susitikimą su Vokietijos kanclere A.Merkel, svarbiausia jo šalininke Vakarų Europoje.

Kad ir ką kalbėtų ambasadorė N.Haley, Ukraina kol kas yra palikta viena, o parama jai išreiškiama tik žodžiais. Daugiausia tik žodžiais Ukraina kol kas atremia ir Rusijos agresiją.

Pavyzdžiui, Ukrainos ambasadorius Volodymyras Jelčenka apkaltino Rusiją, kad ši trukdo atkurti elektros tiekimą į Avdijivką ir taip dirbtinai sukelia humanitarinę krizę.

„Tai yra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Kremlius siekia sukelti humanitarinę krizę Avdijivkoje, kaip Rusijos armija padarė Alepe“, – sakė ambasadorius, turėdamas galvoje Sirijos režimo pajėgų su Rusijos karine pagalba užimtą miestą.

Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas savo ruožtu apkaltino Kijevą, esą šis kursto konfliktą norėdamas patraukti tarptautinį dėmesį ir sulaukti naujosios JAV administracijos paramos. „Kijevas mėgina pasinaudoti susirėmimais, kuriuos jie patys pradėjo, kaip pretekstu pasitraukti iš Minsko susitarimų, – aiškino jis. – Matyt, taip Kijevas siekia, kad jų pačių išprovokuota krizė toliau liktų tarptautinėje darbotvarkėje, ir kartu stengiasi savo neprotinga konfrontacine politika įtraukti į tai naujai išrinktus valstybių vadovus.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

 

 

Minske turėjusio iškilti 189 metrų aukščio „Gazprom“ dangoraižio statyba sustabdyta. Oficiali priežastis – aptikta rimtų defektų pamatuose. Tačiau Baltarusijos vilionės Vakarams verčia suabejoti oficialiąja versija.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos dujų monopolininko antrinė įmonė Baltarusijoje „Gazprom Transgaz Belarus“ dangoraižio Minske artimiausiu metu neturės: „Gazprom Centr“ Baltarusijos sostinėje statyba sustabdyta nustačius „rimtų defektų pastato pamatuose“. „Defektų rasta poliuose, kurie ir yra pagrindinė pastato atrama. Ekspertai įsitikinę, kad ant tokių polių statyti tokio aukšto pastato negalima. Kita vertus, pažeistų polių iš žemės neištrauksi ir naujais nepakeisti. Todėl statyba ir sustabdyta“, – rašo Baltarusijos leidinys „Ežednevnik“.

Tame pačiame laikraštyje rašoma, kad Vakarų turistų Baltarusijoje per kelias šių metų savaites padvigubėjo, nes 80 pasaulio šalių gyventojams nuo sausio vykstant į Baltarusiją nebereikia vizos.

Abi šios žinios iš pažiūros nesusijusios, tačiau Maskvos požiūriu – Aliaksandras Lukašenka toliau kasa sau politinės karjeros duobę. Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, ypač televizijoje, pastaruoju metu vis dažniau skamba kaltinimai antirusiškumu ir aiškinama, kad A.Lukašenka eina tuo pačiu keliu kaip anksčiau Viktoras Janukovyčius Ukrainoje.

Pastaruoju metu Baltarusijos ir Rusijos santykiai iš tiesų įtempti. A.Lukašenka neleido Baltarusijos teritorijoje statyti Rusijos karo aviacijos bazės, numojo ranka į Rusijos raginimus prisidėti prie ekonominio karo su Vakarais, ne kartą pareiškė, kad konflikte su Rusija Ukraina kovoja dėl nepriklausomybės, ir svetingai priėmė šį konfliktą spręsti siekiančius Vakarų lyderius.

Pernai Baltarusija įsivėlė ir į naują aštrų ginčą su Rusija dėl dujų kainos bei tranzito per Baltarusijos teritoriją. Minskas, reikalaudamas, kad Maskva gerokai sumažintų gamtinių dujų kainą, nes esą dujos Baltarusijai neatpigo tiek, kiek jų kainos sumažėjo Europai, dar nuo praėjusių metų pradžios pradėjo už jas mokėti mažiau.

Baltarusijos vertinimu, kaina jai turėjo siekti 70–80 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų dujų, o vartotojams teko mokėti apytiksliai 132 dolerius.

Dėl baltarusių sprendimo nemokėti „Gazpromui“ visos dujų kainos Rusijos dujų milžinas negavo 220 mln. dolerių pajamų.

Ginčui dėl to užsitęsus Rusija nuo metų vidurio daugiau nei trečdaliu sumažino žaliavos tiekimą Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms, o Baltarusija netrukus pranešė 50 proc. didinanti naftos tranzito įkainius.

Šio konflikto aklavietės baiminosi ir Europa. Baltarusijos dujotiekiu tranzitu į Europą patenka apie 37 mln. kub. m dujų per metus, apie ketvirtį viso Europos dujų poreikio. O nuo praėjusių metų liepos naftos tiekimas į Baltarusiją sumenko 40 proc.

Galiausiai šis konfliktas lyg ir išspręstas: Rusija sutiko vėl padidinti dujų tiekimą, Baltarusija – sumokėti skolą.

Tačiau draugiškumo Rusijos ir Baltarusijos santykiuose – vis mažiau, o A.Lukašenka, regis, kiekviena proga stengiasi pademonstruoti savo „nepriklausomybę“. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje naftos ir dujų gavybos bendrovė „Belorusneft“ paskelbė, kad Baltarusijoje ties Rečicko-Višansko bloku aptiktas naujas ypač kokybiškos naftos telkinys, pavadintas „Ugolskoje“. Naujojo telkinio geologinės atsargos vertinamos 1 mln. 695 tūkst. tonų naftos.

Rusijos žiniasklaida šią žinią sutiko gana skeptiškai: antraštės skelbė, kad „Baltarusijoje aptiktas dar vienas sunkiai pasiekiamos naftos telkinys“. Svarbiausiu akcentu tapo svarstymai, kad nafta yra taip giliai, jog Baltarusijai gali nepavykti pasinaudoti šiais naftos klodais.

Netikėtumas turistams

Žinia apie naują naftos telkinį paskelbta tuo pat metu kaip ir Baltarusijos sprendimas panaikinti vizas į šalį per Minsko oro uostą atvykstantiems 80 užsienio valstybių piliečiams, tarp jų ir ES šalių. Vizų taip pat nereikalaujama iš JAV, Japonijos, Brazilijos ar Indonezijos piliečių. Jie, kaip ir kiti, galės svečiuotis Baltarusijoje penkias dienas.

Pranešta, kad vizos panaikintos valstybėms, nepatiriančioms migracijos problemų, Baltarusijos „strateginėms partnerėms“ ir valstybėms, kurios panaikino vizas Baltarusijos piliečiams. Naujosios taisyklės taip pat galioja ir jokios pilietybės neturintiems Latvijos bei Estijos gyventojams.

„Dokumentas skirtas paskatinti verslininkus, turistus, privačius asmenis keliauti daugiau“, – rašoma A.Lukašenkos interneto svetainėje, nors ne mažiau svarbus ir nutylėtas motyvas – pademonstruoti šiltėjančius santykius su Vakarais ir atvėsusią savitarpio atmosferą su Rusija.

Tiesa, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas aiškina, kad toks Baltarusijos sprendimas buvo suderintas su Maskva ir jokio akibrokšto čia nėra. „Prieš publikuodamas įsaką Minskas su Rusijos atstovais surengė visas būtinas konsultacijas. Egzistuoja būtent sąjunginės valstybės aspektas, bet esame tikri, kad priimant tokį sprendimą buvo atsižvelgta į visus būtinus režimus. Dviejų šalių tarnybos koordinuoja veiksmus nuolat, daro tai kiekvieną dieną, įskaitant ir sąjunginės valstybės klausimus, taigi jokių abejonių kilti neturėtų“, – teigia Kremliaus atstovas.

Vis dėlto Maskva tokiu Baltarusijos žingsniu vargu ar labai džiaugiasi, kaip ir Baltarusijos mėginimais pagerinti santykius su Vakarais.

„Aišku, kad tai yra žingsnis į atsivėrimą“, – apie sprendimą panaikinti vizas yra sakęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

O Ukrainos apžvalgininkas Maksimas Eristavi pastebėjo, kad šia iniciatyva, socialiniuose tinkluose žymima kaip #visafreebelarus, siunčiama žinia, esą Baltarusija yra pasirengusi liberalesniems santykiams su pasauliu, ypač – su ES. „Ekonomikos liberalizavimo reformų apimtis Baltarusijoje iš tikrųjų įspūdinga. Elitas suvokia, kad senoji, prie Rusijos pririšta ekonomika baigia išsikvėpti“, – teigia M.Eristavi.

Analitikų vertinimu, būtent todėl Baltarusija diversifikuoja partnerių lauką ir bando įgyvendinti kai kurias reformas, nors daugumą jų pavadinti liberaliomis būtų keblu.

Tiesa, kai kurie apžvalgininkai teigiamai vertina tai, kad per pastaruosius rinkimus į parlamentą buvo „įsileista“ opozicija, tiksliau – du opozicijos iškelti kandidatai. Esą tai aiškus sig-nalas Europai, kad A.Lukašenka nori pagerinti santykius su Vakarais ir rasti tam tikrą atsvarą priklausomybei nuo Kremliaus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

 

Rima JANUŽYTĖ
Artimiausių žmonių smurtas Lietuvoje kasmet pražudo po kelis vaikus. Mažamečiai metami į šulinius, triuškinamos jų kaukolės, o aplink vis tiek verda tuščios diskusijos, ar įstatymu uždrausti fizines bausmes. Ar šeimoje nužudyto keturmečio tragedija taps lūžiu visuomenėje, klausiame Paramos vaikams centro įkūrėjos ir vadovės psichologės Aušros Kurienės.

– Kiek Lietuvoje yra paplitęs įprotis mušti vaikus? Ar dažnai su tuo susiduriate savo praktikoje?

– Prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. suaugusių žmonių mano, jog fizinės bausmės – mušimas, pliaukštelėjimas – yra tinkama priemonė vaikui drausminti. Sunku pasakyti, ar tas skaičius yra didesnis, bet manau, kad tas skaičius sukasi apie 50 proc. Šalia to matome, kad visuomenėje yra labai daug neigiamų nuostatų apie vaikus: apie juos dažnai kalbama kaip apie nevaldomus, nedėkingus, be atsakomybės, be pareigų. Yra daug informacijos, kuri lyg ir sako, kad vaiką reikia kažkokiu ypatingu būdu suvaldyti, antraip jis bus agresyvus – muš savo tėvus ar negerbs mokytojų. Tai tikrai neprisideda prie bendro dvasinio klimato, prie bendradarbiavimo. Tėvai patenka į bejėgišką situaciją: pamatę netinkamą vaiko elgesį jie labai išsigąsta. Ir didelė tikimybė, kad imsis tokios priemonės – mušimo.

– Mušimas nuo agresyvumo ne tik neatgraso, bet priešingai – gali jį skatinti. Gal yra žinoma, koks procentas vaikystėje tėvų smurtą patyrusių vaikų vėliau patys tampa smurtautojais?

– Mušimas neatgraso nuo agresijos ir kaip tik legalizuoja mušimą. Muštas vaikas gauna pagrindinę žinią: mušimas yra legalus. Jeigu tėtis, mama ar kitas suaugęs žmogus tokią priemonę gali naudoti, vadinasi, ji yra tinkama. Tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis šią priemonę vaikas pats pradės naudoti. Gal kai bus suaugęs ir turės savo vaikų, gal patekęs į silpnesnių už save kolektyvą.

Yra daugybė tyrimų, o ir praktika rodo, kad dažniausiai tokie vaikai patenka į specialistų rankas dėl netinkamo elgesio. Šis elgesys yra arba į kitus, arba į save nukreipta agresija: vaikai žaloja save, yra savižudiški, depresiški, skriaudžia kitus. Agresija išlieka, tik jos kryptis gali būti skirtinga. Bet tokie vaikai bet kokiu atveju yra sužaloti.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie aiškina, kad juos pačius vaikystėje mušė, bet jie užaugo geri, laimingi, jiems gyvenime sekasi?

– Man labai gaila, kad taip sakoma. Sakydami, kad tėvai mus mušė, bet mes užaugome gerais žmonėmis, menkiname visa kita, ką gero tie tėvai mums dar davė. Jei tėvas ar mama vieną ar keletą kartų per gyvenimą mušė, bet šalia to dainavo, glostė, bučiavo, sekė pasakas, maitino, rengė, kažkokiais kitais būdais ugdė, tai būtent dėl to mes užaugome žmogumi, o ne dėl to, kad vieną kartą mama ar tėvas peršniojo beržine rykšte. Ne dėl to. Beržinę rykštę vaikas atsimena iki šiol ir ją turi kažkaip „inkorporuoti“ į kitais atžvilgiais teigiamą tėvų vaidmenį.

Bet jūs sutiksite labai daug žmonių, kurie tik beržinę košę ir atsimena. Tokiu atveju mes galime tik svarstyti, kaip atsitiko, kad jie vis dėlto užaugo gerais žmonėmis. Vadinasi, jie sutiko kitų žmonių – gal mokytojų, gal turėjo močiutę, gal mama nemušė, nors tėvas tai darė, o gal priešingai – tėtis padėdavo ir saugodavo. Bet kažkas tikrai leido vaikui pajusti, kad jam priklauso teigiamas gyvenimas.

– Paminėjote beržinę rykštę, ir norisi paklausti: kur yra riba tarp smurto ir ne smurto? Ar pliaukštelėjimas ranka vieną kartą per gyvenimą – smurtavimas? O klupdymas ant žirnių? Statymas į kampą?

– Mes kalbame ne apie vienkartinį aktą. Žinoma, smurtas prieš vaikus gali būti ir vienkartinis, kai vaikas buvo sumuštas, užmuštas, išprievartautas, į jį gesinta cigaretė. Bet kai kalbame apie žalojantį elgesį, smurtavimą prieš vaiką, turime omenyje suaugusiųjų santykį su juo. Didelė tikimybė, kad vertimas klūpoti ant žirnių yra ne vienkartinė kažkokio elgesio pasekmė ir bausmė, o santykio dalis. Santykio, kai vaikas laikomas tuščia vieta.

Viena yra vaikui pasakyti – eik, vaikeli, pastovėk kampe ir apgalvok, ką padarei, o supratęs ateik pasišnekėti. Visai kas kita – jį mesti, pastumti į tą kampą. Būtent santykis apibrėžia, ar tai yra žalojantis elgesys.

Jei tai vienas pliaukštelėjimas per gyvenimą, tai padariusi mama ar tėtis graužiasi labiau, nei dėl to susigrauš specialistai. Bet jei tai nuolatinis elgesio būdas – pliaukštelėjimai, stumdymai, žirniai, nepagarba, pravardžiavimas, tuomet kalbame apie žalojantį santykį, kai vaikas auga žinodamas, kad su jo nuomone niekas nesiskaito, jo jausmai nieko nereiškia.

– Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas prieš kelias dienas sakė, jog nebūna mėnesio, kad į jų ligoninę neatvežtų artimųjų sudaužyto vaiko su lūžusiais kaulais ar mėlynėmis. Ko trūksta mūsų įstatymuose, kad tokie tėvai būtų nubausti?

– Manau, tais atvejais, kai vaikas taip sumušamas, kad patenka į ligoninę, įstatymuose netrūksta nieko – tokie tėvai tikrai gali būti vienaip ar kitaip nubausti. Trūksta to, dėl ko jau visi esame sujudę, – kad atsirastų smurto prieš vaikus apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų konvenciją.

Taip pat trūksta ankstyvos identifikacijos. Tie vaikai, kurie žiauriai sumušti patenka į ligoninę, daugeliu atvejų smurtą patiria ne pirmą kartą. Jie yra mušami. Jie jau buvo skriaudžiami. Bet kiekvieną kartą kylanti diskusija apie tai, ar čia blogai, ar čia gerai, ar reikia kištis, ar nereikia, ar mamai pasakyti, kad jos vaikas buvo sumuštas darželyje, ar ne, ir specialistams, ir visuomenei sukelia neaiškumo, netikrumo. O kur dar nuolatiniai gąsdinimai, kad pranešus vaikai bus atimti. Niekas neturi intereso atimti vaikų. Visi siekiame, kad vaikas šeimoje ar bet kur kitur būtų saugus. Jei lapkričio mėnesį būtume daug atidžiau pasižiūrėję, kas vyksta toje šeimoje, kur buvo nužudytas vaikas, jei būtume įsiklausę, ką vaikas kalba, pastebėję jo išgąstį ir skyrę didesnę priežiūrą tai šeimai – paskyrę darbuotojus, kurie ten lankytųsi, paskatinę kaimynus būti atidesnius, kartą per savaitę pasikalbėję su pačiu vaiku, būtume buvę daug efektyvesni.

Turime žinoti, kad fizinė bausmė – ne šeimos reikalas. Fizinę bausmę draudžia valstybė. Negali taip elgtis su savo vaiku, turi ieškoti kitų būdų. Labai svarbu, kad galvotume apie pagalbą šeimoms, neturėtume priešiškos nuostatos, neva tėvai nori smurtauti prieš vaikus. Didžioji dalis nenori. Bet nežino kaip, nemoka, o gal pati motina yra išgąsdinta, gal apkvaitusi, gal ji negali suvokti situacijos ir pasidaro pavojinga savo vaikui. Tai tikrai ne šeimos, o valstybės reikalas – kištis ir gelbėti.

 

Rima JANUŽYTĖ

VU Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriaus vadovui prof. Virginijui Šikšniui su kolegomis pavyko „nulaužti kodą“ – suprasti, kaip pakeisti bet kurios ląstelės DNR ir ištaisyti joje įsivėlusias klaidas. Neabejojame, kad už tai šiam mokslininkui ateityje dėkos milijonai vėžiu ar kitomis genetinėmis ligomis sergančių žmonių visame pasaulyje. „Mini Nobelio“ laureatu „Veidas“ jį skelbia antrą kartą – pirmą kartą V.Šikšnys juo tapo 2012 m.

Ant Virginijaus Šikšnio darbo stalo Saulė-tekyje, naujajame Jungtiniame gyvybės mokslų centre, guli anglų kalba parašyta knyga „Understanding DNA“ („Suprasti DNR“). Nors būtų buvę pravartu ją perskaityti prieš pokalbį su šiuo mokslininku, tačiau V.Šikšnys apie savo mokslinius tyrimus geba pasakoti taip paprastai, kad šį tą suprastų net apie DNR tik iš mokyklinių vadovėlių žinantis žmogus.

„Kiekvienas mokslininkas turi bent pabandyti paprastai paaiškinti, ką jis veikia. Nes jeigu nesugebi kitiems žmonėms išaiškinti, ką veiki, tai tikriausiai ir pats nelabai gerai tai supranti“, – šypsosi profesorius. Tiesa, prisipažįsta, kad skaitydamas savo paties žurnalistams pasakytus žodžius dažnai truputį susigėsta, esą tai gryniausias popsas. Tačiau pats puikiai supranta, kad kitos išeities nėra: jei straipsnyje apie mokslininkų pasiekimus bus prirašyta formulių, skaitytojai tą puslapį tiesiog pravers.

Taigi kaip keliais sakiniais papasakoti tai, į ką giliniesi dešimtmečius ir kam iki galo suprasti neužtektų ir viso gyvenimo? V.Šikšnys sako, kad apie šį „supaprastintą variantą“ jam teko gerai pagalvoti dar tada, kai pirmą kartą kilo visuomenės susidomėjimas jo tyrimų skyriuje dirbančių mokslininkų atradimais.

„Ši knyga ant mano stalo yra apie DNR molekules. O mes aiškinamės, kaip baltymai atpažįsta šias DNR molekules. Kaip baltymų molekulės perskaito visą informaciją, kuri yra toje DNR molekulėje „užrašyta“. Mes bandėme suprasti, ar yra koks nors tokio skaitymo kodas. Mat jeigu informacijos perskaitymas sutrinka, ląstelėje kyla bėdų, pavyzdžiui, atsiranda ligos“, – pradeda V.Šikšnys, prisipažindamas, kad vien mėginimas tai suprasti – ne vienų ir net ne penkerių metų darbas, juolab kai bandai perprasti tai, ko dar niekas iki tavęs neišsiaiškino.

V.Šikšnio vadovaujami mokslininkai Vilniaus universitete kelis dešimtmečius tai aiškinosi naudodami tam tikras baltymų molekules, kurios vadinamos restrikcijos endonukleazėmis. Beje, apie jas „Veidui“ pernai pasakojo 2016 m. „Mini Nobelio“ laureatas, V.Šikšnio kolega dr. Mindaugas Zaremba (straipsnį skaitykite 2016 m. vasario 18 d. numeryje).

„Po kokių dvidešimties metų darbo su restrikcijos endonukleaze pajutau, kad reikia imtis ir kitos srities. Nes šias baltymų molekules norėdamas galėtum ir toliau tyrinėti visą likusį gyvenimą. Jų yra apie keturis tūkstančius, o mes tyrinėjame geriausiu atveju dvidešimt. Taigi kelioms kartoms darbo būtų užtekę. Bet paskui pradedi ieškoti kažkokio naujumo, iššūkių“, – sako V.Šikšnys, paaiškindamas, kodėl prieš dešimt metų ėmėsi bakterijų apsaugos nuo virusų sistemų, kurios buvo pavadintos CRISPR-Cas.

„Nulaužė“ slaptą kodą

Mokslininkas teigia, jog tuo metu, kai ėmė domėtis, kaip nuo virusų ginasi bakterijos, nebuvo net užuominų, kad iš šių sistemų gali atsirasti dabar itin plačiai aptarinėjami genomo redagavimo įrankiai. „Mes tik norėjome atsakyti į tokius paprastus klausimus, kaip tokios sistemos veikia, kokie tai baltymai, kaip šios sistemos sudarytos“, – prisimena V.Šikšnys.

Tačiau paprastai būtent iš tokių tyrimų, kurių tikslas – rasti atsakymus į fundamentalius gamtos iškeltus klausimus, vėliau randasi praktinio pritaikymo galimybės: juk kai supranti, kaip veikia sistema, tampa gerokai lengviau pradėti ją taikyti praktikoje. Taip nutiko ir su bakterijų apsaugos nuo virusų sistemomis.

„Gerai atsimenu, kaip į tą sistemą „įžengėme“. Mūsų laboratorija kiekvienais metais rengia tradicinį seminarą, kurio metu visi porai dienų išvykstame į kokią nors kaimo sodybą. Tokiame seminare aš pirmą kartą kolegoms parodžiau tas sistemas. Sakau – gal čia įdomu? Gal mums verta tuo užsiimti? Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena V.Šikšnys.

Po penkerių metų tyrimų mokslininkai suprato, kaip tokia sistema veikia, dar vėliau – kaip ši sistema atpažįsta DNR molekulę, kol galiausiai tapo aišku, kad sistemą galima nesunkiai perprogramuoti. Galiausiai ši sistema tapo pagrindiniu įrankiu genomams redaguoti.

Redaguoti genomus reiškia, kad su tos sistemos pagalba galime pakeisti tekstą, kuris užrašytas DNR molekulėje. Jeigu kur nors yra klaida, tuomet ląstelėje atsiranda problema. Kartu tai problema ir žmogui, nes tai gali būti paveldima genetinė liga arba koks nors kitas sutrikimas. „Taigi, ta sistema, kurią mes atrandame tirdami, kaip bakterijos apsisaugo nuo virusų, pasirodo, lengvai programuojama. Yra kita maža molekulė, su kurios pagalba galime tarsi ant voko užrašyti adresą. Užrašius vienokį adresą, vokas nukeliaus į vieną vietą, o jeigu adresą pakeisime, jis nukeliaus kitur“, – aiškina V.Šikšnys.

Kitaip sakant, jeigu DNR molekulėje atrandama klaida, galima „užrašyti adresą“ taip, kad genomo redagavimo įrankis nukeliautų į tą vietą, kur yra klaida. Tuomet šis įrankis perkerpa DNR grandinę, įjungiami įvairūs ląstelių klaidos ištaisymo mechanizmai, klaida ištaisoma.

Šis įrankis, pasak V.Šikšnio, universalus, tad dabar jis taikomas ne tik genomo klaidoms taisyti, bet ir norint vienus genus išimti, kitus įdėti. „Iš tikrųjų mes galime pradėti perrašinėti tą DNR molekulę, kuri koduoja visą ląstelės vystymąsi nuo pradžios iki pabaigos – tiek augaluose, tiek žmonėse, tiek kituose gyvuose organizmuose. Atsiranda didžiulės galimybės kažką keisti, įdėti, išimti, pakeisti savybes arba nukreipti jas norima linkme“, – aiškina mokslininkas.

Pradininkai pasaulyje

V.Šikšnys ir jo kolegos pirmieji pasaulyje aprašė, kaip toks genomo redagavimo įrankis veikia. Tiesa, buvo ir kita laboratorija, su kuria galima pasiginčyti, kas buvo pirmesni, – Berklio universiteto Kalifornijoje mokslininkai galbūt sakytų, kad pirmieji buvo jie. „Bet kuriuo atveju mes buvome pirmose gretose tarp tų, kurie suprato, kaip tas įrankis veikia ir ką su juo galima daryti“, – sako V.Šikšnys.

Beje, jis sako pradėjęs domėtis ir kitomis bakterijų apsaugos nuo virusų sistemomis. Ir tikisi, kad kelias ir strategija bus tokia pati: pirmiausia reikės suprasti, kaip tai veikia gamtoje, o paskui galbūt suprasime, kaip tai pritaikyti. „Gali būti, kad iš šių sistemų irgi atsiras kokių nors naujų įrankių, apie kuriuos dar nieko nežinome“, – atsargiai spėlioja profesorius.

Tikslus genomų redagavimas

Paklaustas, kuo jo sukurtas genomo redagavimo įrankis ir su šio pagalba pakeista DNR skiriasi nuo dabar plačiai taikomo, bet prieštaringai vertinamo genetinio modifikavimo, V.Šikšnys aiškina, kad naujoji technologija leidžia daryti pakeitimus DNR molekulėje labai tiksliai ir labai kontroliuojamai. „Ši technologija leidžia viską kontroliuoti ir žinoti, ką darai. Ji leidžia ištaisyti DNR klaidas nepaliekant jokių pėdsakų DNR molekulėje. Žinoma, ją naudodami mes irgi galime vienus genus įdėti, kitus išimti ir taip perrašyti DNR kodą. Bet tai darome labai tiksliai“, – sako V.Šikšnys, lygindamas su gana nenuspėjamu GMO kūrimo procesu.

„Iki šiol geną, kurį įdeda kurdami genetiškai modifikuotus organizmus, mokslininkai dažniausiai įstato į bet kurią vietą, nelabai žinodami kur, nelabai žinodami, ką jie gali sugadinti kituose genuose arba toje DNR molekulėje“, – pasakoja V.šikšnys pateikdamas selekcininkų pavyzdį.

Jo teigimu, išvesdami naujas augalų rūšis selekcininkai naudoja tą patį principą: augalų sėklas apšvitina jonizuojančia spinduliuote, dėl kurios poveikio DNR molekulė augaluose sutrūkinėja. Tuo metu galima vienas DNR dalis išimti, kitas įdėti. Bet tai visiškai atsitiktinis procesas – po to selekcininkai ilgai atrinkinėja sėklas su naujais požymiais, kuriuos jie norėjo gauti.

Naujoji genomo redagavimo technologija leidžia tą patį padaryti labai tiksliai ir iš anksto žinoti, koks bus rezultatas. Taigi viskas vyksta greičiau ir kur kas efektyviau.

Tai labai svarbu, pavyzdžiui, kuriant peles, naudojamas klinikiniuose vaistų tyrimuose. Mat anksčiau tai būdavo labai ilgas procesas: tam, kad būtų pakeistas pelės genomas ir būtų galima stebėti, ar kokio nors vaisto molekulė gali išgydyti vieną ar kitą ligą, prireikdavo kelių mėnesių. Dabar pakanka vos kelių savaičių. Vadinasi, vaistai greičiau pasiekia vartotojus.

Didžiosios farmacijos bendrovės šį įrankį jau plačiai naudoja, VU mokslininkai aktyviai bendradarbiauja su biotechnologijų milžine iš JAV „Dupont Pioneer“, kuri yra viena iš lyderių pasaulyje augalų genetikos srityje.

Vis dėlto žmonių gydymui ši technologija bus pasitelkiama ne iš karto – kol kas ji tiriama laboratorijose. O kelias nuo laboratorijos iki žmonių gydymo, kaip žinome, labai ilgas. „Bet tyrimai vyksta labai aktyviai. Aktyviausi – amerikiečių mokslininkai, nes ten viskas vyksta kur kas greičiau. Manoma, kad per porą metų amerikiečių mokslininkai gaus leidimą klinikiniams tyrimams su žmonėmis, gydant kai kurias paveldimas ligas. Jeigu technologija pasiteisins, tai labai greitai šis gydymo metodas atkeliaus ir pas mus – pasaulis globalus, o mokslas jau seniai neturi sienų ir ribų“, – prognozuoja profesorius.

Tiesa, tam tikros ribos vis dėlto egzistuoja ir jos, deja, susijusios su pinigais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m