"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo nuo Pentagono – pirmiausia pasirūpino būtent šios institucijos vadovo skyrimu. Bet dar iškalbingesnis faktas – gynybos sekretoriumi taps Pasiutusiu Šunimi vadinamas atsargos generolas Jamesas Mattisas (66 m.)
Rima JANUŽYTĖ

„Būk mandagus ir profesionalus, bet turėk planą nužudyti bet kurį sutiktąjį, – savo jūrų pėstininkus yra mokęs Jamesas Mattisas. – Yra žmonių, manančių, kad norėdamas kažką nušauti turi to žmogaus nekęsti. Nemanau. Tai tik biznis.“

Šios kelios J.Mattiso frazės tik iš dalies atskleidžia, koks žmogus vadovaus Pentagonui Donaldo Trumpo Amerikoje.

JAV kovos veiksmams Irake ir Afganistane vadovavęs atsargos generolas – išsilavinęs, malonus ir mandagus. J.Mattisas ne kartą yra sakęs, kad protą kovos lauke reikia panaudoti pirmiausia, ir tik jei tai nepadeda, reikia imtis artilerijos.

Vašingtone įsikūrusio strateginių studijų centro „Center for a New American Security“ prezidentas Richardas Fontaine‘as J.Mattisą vadina tikru gynybos intelektualu, o buvęs kongresmenas Mike’as Rogersas tikina, kad J.Mattisas kasdien perskaito po knygą, jo asmeninėje bibliotekoje – per dešimt tūkstančių knygų. „Ir čia tik tos, kurias jis pasilieka“, – sako M.Rogersas.

J.Mattisas ne kartą pabrėžė ir garbingumą. „Nėra geresnio draugo ir blogesnio priešo nei JAV jūrų pėstininkai“ arba „Jeigu tam, kad nužudytum priešą, reikia nužudyti nekaltą žmogų, nešauk. Nesiimk nemoralaus veiksmo ir neprisikurk daugiau naujų priešų, nei jų pašalini“, – tai tik kelios iš garsiausių ir labiausiai cituojamų J.Mattiso frazių.

Beje, jo itin dažnai cituojami pasisakymai socialiniuose tinkluose žymimi vadinamuoju haštagu (raktažodžiu) #Mattisisms, o jų visuma padeda susikurti platesnį šio žmogaus paveikslą.

D.Trumpas sako, kad apsispręsti dėl J.Mattiso kandidatūros jam irgi padėjo būtent frazė. Pernai lapkričio viduryje susitikęs su J.Mattisu, išrinktasis prezidentas atsargos generolo pasiteiravo jo nuomonės apie kankinimus tardant. Šis atsakė: „Duokite man pakelį cigarečių bei porą bokalų alaus, ir su šiomis priemonėmis aš pasieksiu kur kas daugiau negu kankinimais.“ D.Trumpas po šio pokalbio buvo toks sužavėtas, kad apie J.Mattiso kandidatūrą visuomenei paskelbė anksčiau negu savo viešųjų ryšių komandai, paskui nežinojusiai, kaip komentuoti su niekuo nesuderintą D.Trumpo pareiškimą.

Patinka viršūnėms

Tam, kad J.Mattisas galėtų užimti Pentagono vadovo postą, respublikonų kontroliuojamas JAV Senatas patvirtino specialų teisės aktą, kuris numato išlygą, leisiančią J.Mattisui apeiti įstatymą, draudžiantį buvusiems kariškiams septynerius metus po jų aktyviosios tarnybos pabaigos užimti gynybos sekretoriaus postą (J.Mattisas į atsargą išėjo 2013 m.)

Diskusijų Senate šiuo klausimų nekilo: už šį teisės aktą balsavo 81 senatorius, prieš pasisakė 17. Keliomis valandomis anksčiau jį triuškinama balsų dauguma patvirtino Senato Ginkluotųjų pajėgų komitetas.

J.Mattisas – itin mėgstamas ir Kongreso rūmuose, ir tarp kariškių. Į jį su viltimi žvelgia respublikonai, kurie nepalaikė D.Trumpo kandidatūros, – jiems atrodo, kad J.Mattisas gynybos srityje suvaldytų situaciją, kurią D.Trumpas siekia paversti nevaldoma. Lygiai taip pat jį palaiko ir D.Trumpo rėmėjai.

„J.Mattisas jaučia didžiulę pagarbą vyrams ir moterims, rizikavusiems gyvybe dėl savo šalies ir mums talkinusių sąjungininkų. Jis bus nuostabus gynybos sekretorius“, – sako „Niekada už Trumpą“ šūkio autorė, buvusi Johno McCaino patarėja gynybos klausimais Kori Schake.

Be to, nors tai neįprasta praktika, už J.Mattisą atvirai agitavo ir pats J.McCainas – likus kelioms dienoms iki paskelbiant, kas gali tapti naujuoju Pentagono vadovu, jis išplatino pranešimą, kuriame J.Mattisas vadinamas įspūdingu ir išskirtiniu lyderiu.

Net demokratų stovykloje generolas J.Mattisas daugeliui yra autoritetas. „Gynybos sekretorius vadovauja didžiausiai korporacijai planetoje. Jis atstovauja trims milijonams uniformuotų karių ir vyriausybėje dirbančių gynybos specialistų. Taigi svarbiausia, kad vadovas gebėtų juos įkvėpti. Ir manau, kad visi sutinka, jog šiuo atžvilgiu generolas J.Mattisas yra nepakeičiamas“, – sako dabartinio gynybos sekretoriaus Ashtono Carterio pavaduotojas Robertas O.Workas.

Nors J.Mattisas buvo griežtas Baracko Obamos (ypač jo gynybos strategijos) oponentas, pats B.Obama anksčiau vis tiek skyrė šiam generolui pareigas JAV ginkluotųjų pajėgų vadovybėje. Tiesa, vėliau dėl to, matyt, pasigailėjo, nes J.Mattisas visiškai nepritarė B.Obamos strategijai nei Irano, nei Sirijos, nei Ukrainos klausimais.

Beje, J.Mattiso pažiūros – viena priežasčių, kodėl kai kuriems analitikams jo pasirinkimas vadovauti Pentagonui kelia abejonių. Visų pirma – dėl galimos didėjančios kariškių įtakos postui, skirtam civilinei ginkluotųjų pajėgų 
 kontrolei užtikrinti. Nerimaujama dėl to, kad neseniai į atsargą išėjęs kariškis spręsdamas tarptautines problemas galėtų labiau kliautis kariniais sprendimais, o ne diplomatinėmis priemonėmis, mat šioje srityje jis turi labai mažai patirties.

Kadangi J.Mattisas bus antras į atsargą išėjęs generolas, paskirtas gynybos sekretoriumi, jis lyginamas su George‘u C.Marshallu, atsargos generolu, Pentagone dirbusiu 1950–1951 m., Korėjos karo metu. Tačiau šis palyginimas – ne J.Mattiso naudai, mat G.C.Marshallas pasižymėjo kaip itin gabus diplomatas, anksčiau suvaidinęs svarbų vaidmenį kuriant glaudesnius ryšius su Vakarų Europa po Antrojo pasaulinio karo.

Tiesa, J.Mattiso kritikų yra mažiau nei rėmėjų, ir ne tik JAV, bet ir šalyse sąjungininkėse. Džiaugsmą dėl J.Mattiso kandidatūros jau išreiškė Jungtinės Karalystės, Norvegijos bei Singapūro gynybos ministrai. Visi trys pareiškė tikį, kad J.Mattisui pavyks rasti aukso vidurį tarp B.Obamos ir D.Trumpo Pentagono, kuriame be tokio „tvarkdario“, regis, tvyrotų tik chaosas.

Be to, šie ministrai kiekvienas pagyrė po vieną J.Mattiso savybę, kuri reikšminga jų šaliai. Norvegijos gynybos ministrė Ine Marie Eriksen S?reide džiaugiasi, kad J.Mattisas yra didelis NATO šalininkas – priešingai, nei apie save leidžia spręsti D.Trumpas.

Singapūro gynybos ministras Ngas Engas Henas patenkintas J.Mattiso pasiryžimu užtikrinti stabilumą Ramiojo vandenyno regione.

O štai britas Michaelas Fallonas pabrėžia J.Mattiso gebėjimą derinti patirtį kovos lauke su gebėjimu pamatyti „didelį paveikslą“, taip pat – ryžtą įveikti „Islamo valstybę“ bei supratimą, kad JAV ir jų sąjungininkių ateitis – vadinamoji trečiosios atsvaros strategija („Third offset strategy“).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama sausio 10-ąją pasakė paskutinę prezidentinę – atsisveikinimo kalbą. Tai proga ne tik jam pačiam, bet ir visam pasauliui įvertinti jo per aštuonerius metus nuveiktus darbus.

Rima JANUŽYTĖ

„Aš laikau tai galimybe padėkoti jums visiems už nuostabų laikotarpį, pažymėti šalies pokyčius į gerąją pusę per pastaruosius aštuonerius metus, taip pat pasidalyti mintimis apie tai, kuria linkme turime žengti ateityje. Nuo 2009 m. susidūrėme su daugybe sunkumų, bet jie mus sustiprino“, – sakė Amerikos prezidentas, tęsdamas prieš 220 metų George’o Washingtono pradėtą atsisveikinimo kalbų tradiciją.

Tokių kalbų turinys per kelis šimtmečius gerokai pakito, kaip ir politinė, ekonominė, socialinė JAV padėtis.

Barackas Obama Ameriką iš savo pirmtako George’o W.Busho „paveldėjo“ toli gražu ne pačios geriausios formos: JAV nesisekė Antrajame Persų įlankos kare ir Afganistane. Šalyje buvo prasidėjusi viena rimčiausių finansinių krizių. Skurdas didėjo, visuomenė piktinosi: 2008 m. vos 13 proc. amerikiečių manė, kad jų šalis juda tinkama linkme.

Tokią savo šalį Čikagos Granto parke su šeima 2008 m. lapkritį vykusių rinkimų naktį pasveikino naujasis – 44-asis Amerikos prezidentas B.Obama. Su kokia ja atsisveikina ir kokią perduoda naujai išrinktam šalies vadovui Donaldui Trumpui?

B.Obamos akimis

Pats B.Obama pasakytų nedvejodamas: jis išgelbėjo Ameriką nuo Didžiosios depresijos, šalį padarė saugesnę, pagerino jos įvaizdį pasaulio akyse. Be to, „užbaigė du karus“ – išvedė karius iš Irako ir pamažu juos sugrąžina iš Afganistano. Dar pridurtų, kad esą pavyko izoliuoti Vladimirą Putiną (kiek šis izoliuotas ir, jeigu taip, kiek tai B.Obamos nuopelnas – diskusijų klausimas).

Sėkme jis pavadintų ir JAV „pasirodymą“ Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar esą bent jau nebediktuoja JAV savo sąlygų energijos išteklių klausimu.

Tai – pats optimistiškiausias B.Obamos vertinimas, ir, ko gero, joks istorikas praėjus pusei amžiaus apie šį prezidentą nekalbės su tokiu patosu. Tačiau kai kurie B.Obamos nuopelnai, matyt, vis dėlto bus įrašyti į vadovėlius, net jei tai, kas vieniems yra didžiulis laimėjimas, kitiems gali atrodyti tikra katastrofa.

Kalbant labai bendrai, B.Obamai daugiau ar mažiau pavyko „balansuoti“ – jis sugebėdavo apraminti nepatenkintų mažumų aistras ir sušvelninti daugumos poziciją. Milijonus imigrantų jis „ištraukė iš šešėlio“. Jam rūpėjo socialinis teisingumas ir lygybė – bent jau taip jis visuomet sakė. B.Obama yra ir, tikėtina, ateityje bus vadinamas taikos prezidentu, lygybės prezidentu, niekas iš jo nebeatims ir to, kad jis tapo pirmuoju JAV prezidentu, įvertintu Nobelio taikos premija.

Filosofas prof. Leonidas Donskis praėjusią vasarą apie B.Obamą rašė kaip apie JAV prezidentą, suvaidinusį ne tik simbolinį, bet ir itin reikšmingą politinį vaidmenį JAV vidinės konsolidacijos procesuose. „Jo nepriekaištingas kalbėjimo menas, aistringa ir puiki retorika priminė ir Martino Lutherio Kingo kalbas – manęs niekada neapleido mintis, kad Obamos prezidentavimas buvo istorinė misija kovos už pilietines ir žmogaus teises herojų pradėtų darbų kontekste“, – rašė L.Donskis.

Nuveikti ir nenuveikti darbai

Na, o ką B.Obama pakeitė į gera, vertinant pagal lūkesčius, kurių turėjo už jį balsavę amerikiečiai, ir pagal tai, ką jiems prieš pirmuosius ir antruosius rinkimus buvo žadėjęs pats B.Obama?

Nuo 2008 m. JAV kariai išties buvo pagaliau išvesti iš Irako, sušvelnėjo santykiai su Kuba, buvo nukautas Osama bin Ladenas, pasirašytas branduolinis susitarimas su Iranu. Praėjusiais metais įvyko ir reikšmingas santykių pagerėjimas su Japonija: B.Obama tapo pirmuoju JAV vadovu, apsilankiusiu Hirošimoje, o Japonijos premjeras Shinzo Abe per šias Kalėdas apsilankė Perl Harbore.

Amerikoje irgi įvyko nemažai pokyčių, kai kurie jų – tikrai neginčijamai ryškūs ir svarbūs. Ar geri – nuomonės išsiskiria, tačiau nepaneigiamas faktas, kad 20 mln. iki tol neapdraustų amerikiečių, pradėjus taikyti „Obamacare“ programą, šiandien turi sveikatos draudimą. Ši reforma – vienas pačių svarbiausių B.Obamos nuveiktų darbų.

Nors demokratai neretai kritikuojami, kad dėl B.Obamos reformų išaugo draudimo įmokos, tačiau tam tikri reformos elementai, ypač nuostatos, draudžiančios sveikatos draudimo bendrovėms atsisakyti drausti asmenis dėl jau esamų sveikatos sutrikimų bei leidžiančios tėvams įtraukti savo vaikus į šeimos sveikatos draudimo planus, kol jiems sukaks 26 metai, visuomenės vertinami itin palankiai.

Nepaneigsi ir to, kad nedarbo lygis JAV sumažėjo beveik perpus – nuo 7,8 proc. B.Obamos kadencijos pradžioje (kai jis toliau didėjo) iki 4,9 proc. šiuo metu (ir jis nuolat mažėja).

Įspūdingai sumažėjo ir biudžeto deficitas. B.Obamai atėjus į valdžią jis siekė 1,4 trln. dolerių. Dabar nesiekia 500 mlrd. dolerių (pernai buvo 439 mlrd. dol.) ir yra mažiausias nuo 2007 m.

B.Obama neribotam laikui atidėjo JAV jau gyvenančių arba šalies pilietybę turinčių vaikų tėvų deportaciją. Be to, sustiprino socialinę nelegaliai į šalį su tėvais atvykusių vaikų apsaugą („The Dream Act“).

Aukščiausiojo teismo teisėjomis pirmą kartą istorijoje tapo dvi lotynų kilmės moterys – Elena Kagan ir Sonia Sotomayor.

B.Obama, nors ir susidurdamas su nemažu pasipriešinimu, iškovojo ir teisę tuoktis homoseksualioms poroms. Nors 2011 m. B.Obama vis dar apgailestavo, kad šiuo klausimu jam sunkiai sekasi, jau po poros metų, 2013 m. birželį, Aukščiausiasis teismas priėmė istorinį sprendimą atšaukti įstatymą, draudžiantį taikyti federalines lengvatas homoseksualioms poroms. Tiesa, šis sprendimas dar neužtikrino vienalyčių santuokų įteisinimo visoje šalyje, palikdamas teisę spręsti šį klausimą pačioms valstijoms. Bet 2015 m. vasarą Aukščiausiasis teismas pripažino, kad gėjų santuokos yra teisėtos visose JAV valstijose.

Žaliųjų idėjų triumfas?

Vienas svarbiausių B.Obamos laimėjimų – pernai ratifikuota Paryžiaus klimato sutartis. Šiuo dokumentu Jungtinės Valstijos, kaip ir visos kitos šalys, įsipareigojo kovoti su klimato kaita, o B.Obama tai pavadino „akimirka, kai mes pagaliau nusprendėme išgelbėti savo planetą“.

Beje, žodžius jau lydi darbai: atsinaujinančių šaltinių elektros energijos gamyba JAV patrigubėjo, o vien vėjo gaminamos elektros suvartojimas šalyje padidėjo penkis kartus. Pavyzdžiui, itin vėjuotoje Kanzaso valstijoje iš vėjo gaunama elektros energija užtikrina apie 20 proc. visos čia suvartojamos elektros energijos.

Be to, 2015 m. B.Obama sustabdė „Keystone XL“ naftotiekio projektą, Amerikoje tapusį kovos su klimato kaita simboliu.

Tiesa, oponentai atkreipia dėmesį, kad lygiai taip pat sėkmingai B.Obama gelbėjo merdinčią automobilių pramonę, rėmė itin taršias gamybos šakas. Žodžiu, laviravo, kiek galėjo.

Iš B.Obamos galbūt daugiau tikėjęsi kairieji pasakytų: visi jo nuveikti darbai – ne nuopelnai, o nesėkmės. Ir būtų iš dalies teisūs. Pavyzdžiui, B.Obama taip ir nesugebėjo iki galo išspręsti Afganistano klausimo, o amerikiečių kariai ir dabar ten tebedislokuojami, net jei B.Obama aiškina „užbaigęs“ šį karą.

Be to, jo vadovavimo laikotarpiu buvo deportuota daugiau žmonių nei bet kurio kito prezidento vadovavimo metais per visą JAV istoriją.

Socialinė nelygybė ir pajamų žirklės JAV dar labiau padidėjo, o korporacijų pajamos pasiekė naujų rekordų. 

Kaip rašo kairesnės pakraipos JAV apžvalgininkai, B.Obama nubrėžė raudoną liniją Sirijoje, o paskui pats ją peržengė. Ką jau kalbėti apie JAV poziciją Jemene, Somalyje ar Hondūre, kuriame leido įvykti valdžios perversmui ir kurio gyventojai šiandien gyvena dramatiškomis sąlygomis.

Galiausiai yra dalykų, kurių B.Obama apskritai nepadarė, nors buvo žadėjęs. Pavyzdžiui, jam vadovaujant Amerikoje sausi iš vandens išlipo ekonomikos kolapsą sukėlę asmenys, o jiems išaiškinti ir nubausti įsteigta speciali agentūra, kaip vėliau paaiškėjo, tik imitavo darbą. B.Obama neuždarė ir Gvantanamo kalėjimo, nors nuo pat pirmosios kadencijos pradžios aiškino, kad tai esąs jo pagrindinis uždavinys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

BFL nuotr.

JAV Hadsono institute šiuo metu dirbantis politikos apžvalgininkas, analitikas Marius Laurinavičius į Lietuvą planuoja grįžti 2017 m. vasarą. Paklaustas, ar iki to laiko pasaulis jau bus spėjęs pasikeisti, atsako, kad drastiški pokyčiai dar nebus spėję pasimatyti, tačiau požymių, jog viskas keisis, esama jau dabar.

Rima JANUŽYTĖ

– Kokių ryškiausių pokyčių įžvelgiate JAV, Europoje?

– Procesai pajudėjo: išscentrinės jėgos, veikiančios ES išardymo ir NATO silpnėjimo kryptimis, stiprės. Matyt, sulauksime labai nemalonių Olandijos rinkimų rezultatų, kurie sukels didelių grėsmių dėl dar vieno „exit“ – dabar jau „Nexit“. („Netherlands“ + „exit“ – Nyderlandų pasitraukimas iš ES – R.J.)

– O „Brexit“ vyks visu pajėgumu?

– Vyks taip, kaip vyksta dabar. Niekas nevyks skubiai, nes niekas nėra suinteresuotas skubėti. Tai la­bai sudėtingas procesas. Bet jis, mano gal­va, yra ne­sustabdomas. Tikėtis, kad kažkurioje vietoje kaž­kas „užklius“ ir „Brexito“ nebebus, nėra pa­grindo.

– Ne kartą esate sakęs, jog neabejojate, kad šiam procesui nemažai įtakos daro ir padarė Rusija.

– Neabejoju ir netgi galiu pasakyti, kad tai, apie ką aš anksčiau šnekėjau, dabar kalba Amerikos žvalgybos. Aš visiškai neabejoju, kad galutinį postūmį tiek „Brexito“, tiek Donaldo Trumpo išrinkimui padarė būtent Rusija. Bet priežastys – tai būtinai noriu pabrėžti – yra vidinės. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV priežastys buvo vidinės. Bet be Rusijos įsikišimo neturėtume nei „Brexito“, nei D.Trumpo.

– Ar manote, kad ir „Nexito“ priežastys panašios?

– Taip, todėl ir sakau, kad Olandijos rinkimų rezultatai bus labai liūdni. Visi dabar daugiausia šneka apie Vokietiją, ir šneka ne be pagrindo, nes Vokietija yra pats pagrindinis, didysis Rusijos taikinys. Bet prieš tą didįjį taikinį Rusija turi ir mažąjį – Olandiją. Manau, kad Olandijoje pamatysime labai panašių dalykų, kokie vyko Italijoje prieš referendumą dėl konstitucinių reformų. Nes Italija taip pat buvo Rusijos taikinys.

Rusija gali nebesikišti tik į Prancūzijos prezidento rinkimus, nes juos Rusija ir taip jau laimėjo. Mano galva, Francois Fillonas Rusijai naudingesnis negu Marine Le Pen.

– Kaip Rusijai pavyksta sau naudinga linkme paveikti tokių skirtingų valstybių piliečius? Kaip ji įtikina gyventojus balsuoti už rusofilus kandidatus arba Rusijai naudingus procesus?

– Čia nėra jokios mistikos. Kai visus šiuos dalykus analizuoji giliau… Kai pasakai, kad Rusija laimėjo „Brexitą“ ar rinkimus JAV, gali atrodyti, tarsi Rusija paveikė visus Amerikos gyventojus, kas yra visiška nesąmonė ir taip būti negali. Šimtų milijonų žmonių Rusija su savo ištekliais paveikti negali. Viskas daug paprasčiau. Nuo pat „Brexito“ buvau įsitikinęs, kad JAV laimės D.Trumpas. Ir tik dėl vienos priežasties – Rusijos kišimosi. O kištis jai nėra taip sunku.

JAV rinkimų sistema Rusijos darbą labai pa­lengvino. Jai reikėjo laimėti tik keturias valstijas, ir ji tai padarė. Keturiose valstijose, vadinamąjame žiede, skirtumas tarp kandidatų tebuvo dešimtys tūkstančių balsų. Kai tu aktyviai užsiimi propagandinėmis technologijomis, kad paveiktum kelias dešimtis tūkstančių balsų, o rezultatas bet kokiu atveju yra svyruojantis, tai visiškai įmanoma.

Tas pats su „Brexitu“. Jeigu reikėtų paveikti re­zultatą, kuris yra 60 prieš 40 proc. ir kurį reikėtų paversti 49 prieš 51 proc. į priešingą pusę, tai būtų neįmanoma. O šiuo atveju rezultatas buvo apylygis, todėl jį nusverti buvo labai paprasta. Žiūrint į „Brexitą“ viskas labai aišku: pagrindinis jo finansuotojas yra Arronas Banksas, kuris skyrė šiam reikalui, regis, 10 mln. svarų sterlingų. Jo žmona – rusė Katia Paderina. Aš nieko prieš neturiu rusus, tačiau pasižiūrėjus, kas ji tokia ir kaip ji ten atsirado, visa tai man labiausiai primena Annos Chap­man, kuri 2010 m. buvo sulaikyta JAV, portretą. A.Chapman išgarsėjo kaip viena tų vadinamųjų nelegalų, kuriuos Rusija infiltruoja į visuomenę. Ši programa buvo pradėta dar KGB laikais.

A.Bankso žmonos Katios istorija labai panaši. (Anksčiau K.Paderinai buvo kilusi deportavimo grėsmė dėl, kaip įtariama, ankstesnių fiktyvių vedybų Didžiojoje Britanijoje. Nuo deportavimo ją išgelbėjo britų parlamentaras M.Hancockas, kurio padėjėja ir artima draugė Katia Zatuliveter britų žvalgybos MI5 buvo apkaltinta tuo, kad esanti Rusijos šnipė. Tiesa, teisme MI5 savo kaltinimų įrodyti nesugebėjo – R.J.)

Paties A.Bankso verslas sukasi ofšorinėse bendrovėse. Patikrinti ir sužinoti, iš kur gaunami pinigai, neįmanoma. Teoriškai tie pinigai gali būti iš Rusijos, nes jo visas verslas – tai ofšorinių bendrovių konglomeratas. Visas verslas paslėptas, niekas nieko negali suprasti. O prielaidų manyti, kad A.Banksas susijęs su Rusija, yra labai daug.

Kitas dalykas, kurį išsiaiškino patys Didžiosios Britanijos žurnalistai: nors skamba labai keistai, tačiau Leiboristų partija sabotavo savo kampaniją už pasilikimą ES. Partija, kuri oficialiai deklaruoja, kad yra už pasilikimą, staiga pati savo kam­paniją sabotuoja. Bet viskas paaiškėja, kai pasižiūri, kas yra pagrindinis žmogus, kuris organizavo ir koordinavo šį sabotažą. Tai yra mažų mažiausiai prorusiškomis pažiūromis garsėjantis leiboristų lyderio Jeremy Corbyno strategijos ir komunikacijos patarėjas Seumas Milne’as. Tuo­met kyla klausimas, kas stovi už S.Milne’o.

Tas pats ir Amerikoje. Žinome „hakinimo“ atvejus, bet vyko ir daugiau dalykų, apie kuriuos mes, ko gero, net nesužinome.

Taigi dar kartą kartoju: Rusija nedaro nieko, kam nėra subrendusios vidinės priežastys. O juk tikrai didelė dalis visuomenės tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Amerikoje palaikė pirmojoje „Bre­­xitą“, antrojoje D.Trumpą. Galima ilgai kalbėti, kodėl taip buvo, bet vidinės priežastys buvo subrendusios. Rusija niekada nesukuria problemų – ji tik sumaniai jomis manipuliuoja. O ka­dangi problemų Vakaruose dabar netrūksta, jos krinta viena po kitos, persidengia, Rusijai labai palankus metas jomis manipuliuoti.

– Minėjote, kad svarbiausias Rusijos taikinys – Vokietija. Kaip manote, ar šioje šalyje vidinės priežastys iki rinkimų bus subrendusios tiek, kad Rusija galėtų manipuliuoti Vokietijos problemomis?

– Šiuo metu akivaizdu, kad situacija dar nesubrendusi. Pagal apklausas, jeigu rytoj vyktų rinkimai, Angela Merkel turėtų išlikti poste, laimėti dar vieną kadenciją, ir nelabai kas pasikeistų.

Tačiau nematau politinės valios duoti atkirtį Rusijos mėginimams manipuliuoti. Manau, Amerikos Kongrese, Senate bus atliekamas rimtesnis tyrimas dėl to, kas vyko per rinkimus, o ir Vokietijos žvalgybos jau pabudusios, tačiau politi­nės valios nėra. Rusijai nieko nebuvo už tai, kad kišosi į „Brexitą“. Nieko neatsitiks, ypač D.Trum­­­­pui tapus prezidentu, ir už tai, kas įvyko Ame­­rikoje. Dėl to Rusija jaučiasi nebaudžiama.

Tad Vokietijoje dar pamatysime tokių dalykų, kuriuos net sunku įsivaizduoti. Vienas iš rimtų analitikų iškėlė hipotezę, kuri daugmaž leidžia įsivaizduoti, ko galima laukti: gali būti, kad pamatysime koordinuotas Rusijos pastangas daryti tai, kas praėjusiais metais įvyko Kelne – masiniai pa­bėgėlių vykdomi seksualiniai užpuolimai.

Ką tai reiškia? Pabėgėlių krizė Vokietijoje la­biau­siai siejama su A.Merkel vardu. Žinoma, ki­tas klausimas, kiek tai pagrįsta ar ne, tačiau A.Mer­kel tikrai padarė didelę klaidą dėl pabėgėlių politikos, o tą klaidą labai lengva eksploatuoti. Tai vienas pavyzdžių, ko galime sulaukti. O ka­dangi nėra politinės valios Vakaruose apskritai, Vokietijoje – taip pat, matysime dar didesnį Ru­sijos kišimąsi į Vokietijos rinkimus net ir su to­kiais scenarijais. Bus padaryta viskas, kad A.Mer­kel rinkimus pralaimėtų.

– Kas tuomet laukia ES kaip institucijos? Juk iš trijų ES šalių, ant kurių laikėsi ES vienybė – Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos, iki metų pabaigos gali nelikti nė vienos, kurioje veiktų už ES pasisakantys politikai.

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad ES silpnėjimo ar net tolimesnėje ateityje iširimo procesai yra vidiniai.

Viena pagrindinių priežasčių, apie kurias viešai daug nekalbame, yra ta, kad buvo pernelyg spartinami integracijos procesai. Tai buvo daroma neatsižvelgiant į visuomenės nuotaikas, nes jos visoje ES, netgi Vokietijoje, kuri yra galingiausias integracijos variklis, buvo kitokios nei ES elito. Šiaip ar taip, ES yra valstybių Europa, o ne federacija. Tuo tarpu ES elitas labai sparčiai nu­bėgo į priekį su integracijos planais, nors vi­suo­menė tam buvo nepasirengusi. O kur dar ekonominės, bankų problemos, pabėgėlių krizė, skirtingai matomi saugumo iššūkiai. Visa tai daro ES vis labiau pažeidžiamą. O kadangi ji tampa vis labiau pažeidžiama iš vidaus, tais procesais labai lengva manipuliuoti, ir Rusija tai toliau darys.

Taigi mano prognozė pesimistinė – manau, kad ES šiuo metu juda iširimo link. Labai tikiuosi, kad atsiras tokios jėgos, kurios tai sustabdys, tačiau šiuo metu tokių jėgų aš nematau.

– Ir kas tuomet? Kas vyktų iširus ES? Tvyrotų chaosas, formuotųsi kokios nors naujos struktūros? Prasidėtų karai?

– Struktūros formuotųsi, gal jos būtų mažesnės, bet ES iširimas tikrai sukeltų nemažą chaosą. Kiltų nemaži iššūkiai saugumo srityje, ir kalbant ne tik apie Baltijos šalis. Atsirastų ekonominių sun­kumų. Tai būtų didžiulis iššūkis. Jei būtų tik „Brexitas“, o po jo nebūtų jokių tolesnių veiksmų, nebūtų Rusijos kišimosi, tuomet „Brexitas“ ES nesugriautų ir nesukeltų tragiškų pasekmių. Bet kadangi viskas juda į iširimo pusę, pasekmės būtų labai sudėtingos visose srityse.

Integracija, valstybių tarpusavio ryšiai įvairiose srityse buvo tiek toli pažengę, kad atgalinis procesas tikrai sukeltų didelių problemų.

– O kokių problemų 2017-aisiais kils JAV? Kaip plėtosis D.Trumpo Amerikos santykiai su kitais žemynais, su kitomis valstybėmis?

– D.Trumpo užsienio politika pakankamai aiški: iš vienos pusės, ji yra tokia pat kaip visuomet: tai sena amerikietiška politikos kryptis – izoliacionizmas. Šiuo metu jis ima viršų ir visuomenėje. Kova tarp didelio Amerikos vaidmens pasaulyje, kartais vadinamo pasaulio policininko vaidmeniu, ir izoliacionizmo visuomet vyko. Tai dešimtmečių balansas. Vieną kartą svarstyklės nusvirdavo į vieną pusę, kitą – į kitą. Pasvirimas į izoliacionizmo pusę šiuo metu yra didesnis, negu buvo anksčiau. Ir D.Trumpas šiuos procesus dar labiau pastūmės. Amerika užsidarinės. Jei kalbame tik apie vienų metų perspektyvą, tai kažkokio dramatiško pokyčio, ko gero, nepamatysime. Tačiau Amerika užsidarinės savo problemose.

Tikrai nebegalime tikėtis Europos ir Amerikos laisvosios prekybos susitarimo – manau, kad jis vi­siškai palaidotas. Galime tikėtis įvairių tarifinių ir netarifinių barjerų, nes Amerika vis labiau saugos savo rinką. Ir vis mažiau kišis į bet kokius pa­saulio reikalus. Tai didžiulis džiaugsmas visiems autoritariniams režimams. Amerika vis labiau trauksis net iš ten, kur dabar dalyvauja. Ji vis ma­žiau kreips dėmesio į bet ką antidemokratinio ar autoritarinio kažkur kitur pasaulyje. Santykiai su pasauliu bus plėtojami pragmatiniu pagrindu, neatsižvelgiant į jokias vertybes. Ir tai yra pagrindinė grėsmė. Ne tai, kas kalbama apie D.Trumpo pasakytus žo­džius, kad jis dar pagalvotų, ar ginti Baltijos šalis agresijos atveju. Tai man kelia mažiausiai nerimo. Kad D.Trumpas su savo politika gali prisidėti prie NATO iširimo – tikiu. Bet ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau kad kažkas staiga užpultų Baltijos šalis ar bet kurią kitą NATO narę, o Amerika sakytų, kad ji jos negins, šiuo metu tokios grėsmės nematau.

Be to, per kelis ateinančius metus Rusijos ag­re­sijos grėsmė bus sumažėjusi, nes Rusija yra ir bus sukoncentravusi dėmesį ir išteklius į ES ir NATO griovimą politinėmis priemonėmis.

– Vadinasi, artimiausiais metais naujo Rusijos agresijos protrūkio neprognozuojate?

– Atvirkščiai. Po D.Trumpo atėjimo į valdžią pa­saulyje prasidės vadinamasis naujas „resetas“. Jis, aišku, nebus pavadintas būtent taip, bet santykiai su Rusija grįš prie pragmatinio bendradarbiavimo. Visuotinės draugystės ar strateginės part­­nerystės su Rusija net ir D.Trumpui atėjus ar A.Merkel nesant neatsiras, bet įtampų kuriam laikui bus mažiau.

Tačiau kai, arba jei, Rusija pasieks savo tikslus politinėmis priemonėmis, bus pereita prie kitų priemonių ir karinis Rusijos dominavimo įtvirtinimas Europoje be didesnio ar mažesnio karo, deja, tikrai neapsieis. Tai – ne mažesnė nei ketverių ar penkerių metų perspektyva. O 2017-ieji bus įtampos mažėjimo metai, bent jau kalbant apie Rusiją. Galbūt sumažės netgi žvanginimas ginklais. Kalbu apie branduolinių ginklų dislokavimą Kaliningrade ir kitus dalykus.

Žinoma, jeigu agresyviais veiksmais nevadinsime to, ką Rusija daro ir darys kišdamasi į Vo­kietijos rinkimus, o agresiją suprasime tik kaip Rusijos veiksmus Sirijoje ar Ukrainoje.

– Jei kalbėtume apie Ukrainą, šioje šalyje buvo baiminamasi D.Trumpo pergalės ir prognozuojama, esą jis uždegs žalią šviesą Rusijai veikti šiame regione savo nuožiūra.

– Tai net nėra susiję su D.Trumpu, nors jo išrinkimas Ukrainai reiškia praktiškai palaidotas viltis, kad Amerika jai aktyviai padės. Aš net nekalbu apie karinę pagalbą. D.Trumpas yra pasiryžęs „parduoti“ Ukrainą, jeigu taip galima sakyti, dėl geresnių santykių su Rusija.

Tai labai bloga žinia Ukrainai. Bet kai kalbama apie agresiją, ir tai nėra susiję su D.Trumpo išrinkimu, mano pozicija tokia jau nuo Ilovaisko. Netgi nuo dar anksčiau – nuo pirmojo Minsko susitarimo. Manau, kad Rusija nebėra suinteresuota to­liau žengti į Ukrainą. Ji bandys spręsti Ukrainos problemą tais pačiais vidinio ardymo būdais. Pa­grindinis tikslas – sulaukti Ukrainos valdžios pasikei­timo. Tikimasi, kad kita valdžia bus sukalbames­nė. Rusija tikisi įgyvendinti Minsko susitarimus pagal savo sąlygas. Pagrindinė jų – grąžinti Donbasą į Ukrainos jurisdikciją, priversti Ukrainą pačią mokėti už Donbasą. O juk tai karo suniokotas regionas, be to, jis ir anksčiau negeneravo di­delių pajamų. Rusijai jo nereikia. Svarbu tik pasilikti ten visą įmanomą įtaką, tiek politinę, tiek kitokią, ir priversti Ukrainą pačią mokėti.

Rusija norės ir toliau kontroliuoti šį regioną, o kartu neleis Ukrainai judėti nei į ES, nei į NATO. Tačiau nematau jokios karinių veiksmų tęsimo perspektyvos. Įšaldytas konfliktas vyksta, bet jis turėtų tęstis tol, kol pasikeis Ukrainos valdžia ir kol ji sutiks su tik ką mano išdėstytu planu.

Gimė 1971 spalio 21 d. Vilniuje.

Išsilavinimas: baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.

Karjera: Lietuvos žurnalistas, redaktorius, politinis apžvalgininkas. 2013–2015 m. Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresnysis analitikas. Nuo 2015 m. – Europos politikos analizės centro darbuotojas.

Šiuo metu dirba JAV tyrimų centre – Hadsono institute

Vyriausiajam Vilniaus architektui Mindaugui Pakalniui Vilnius – daugiaveidis miestas, ir kiekvienam jo veidui jis linki vis kitokių pokyčių.

Rima JANUŽYTĖ

„Vilnius – miestas, kuriame užaugau. Jis man labai simpatiškas savo nenuspėjamumu. Savo nestandartiniais gatvelių posūkiais, urbanistinėmis klaidomis, kurios kartais pavirsta vertingosiomis savybėmis“, – apie savo miestą kalba M.Pakalnis.

– Pokalbį pradėjote nuo žavių miesto nesusipratimų. Kokie jie, architekto akimis?

– Na, pavyzdžiui, Sapiegų rūmai, barokinis parkas. Ir staiga – rūmai pasisuka, užuot stovėję taisyklingai. Iš to gimsta kažkoks originalumas.

Vilnius įdomus tuo, kad jis besikeičiantis, besivystantis, nėra užsikonservavęs. Ir netgi į Pasaulio paveldo sąrašą Vilnius įtrauktas ne kaip kažkoks paminklas, o kaip miestas, kuris vystosi, keičiasi. Keičiasi pagal tam tikras apsitartas taisykles. Ir žavi tiek senasis Vilnius – istorinis Senamiestis, kuris visiems gražus, tiek naujasis miestas, atsiradęs dešiniajame Neries krante, kaip XXI a. miesto simbolis. Seno ir naujo santykis – puikiai atrastas ir žavus. Naujasis centras yra pasitraukęs į šoną nuo Senamiesčio, o ne taip, kaip kaimyninėse šalyse, kur aplink senamiestį pradeda dygti aukštybiniai pastatai. Nepaisant kelių nesėkmių, Vilniuje pavyko naujuosius pastatus sukoncentruoti šioje vietoje. Naujasis besiformuojantis centras – puikus dalykas.

Kitas dalykas – išskirtinė Vilniaus gamtinė si­tuacija, nes miestas stovi ledynmečio upės vagoje, vainikuojamas žalių šlaitų. Gamtinis charakteris teikia labai daug savitumo.

Tai daugiaveidis miestas, labai daugiaveidis. Net labai apytikriai skaičiuojant galima išskirti mažiausiai tris Vilnius. Pirmasis – istorinis ir naujasis centrai. Tai miestas aplink Gedimino pilį nuo pusantro iki trijų kilometrų spinduliu. Visai kitas miestas – sovietiniai daugiabučių rajonai. Ten – visiškai kitos problemos ir kita architektūra. Tre­čiasis miestas – periferinė zona su savo priemiesčiais. Kiekvienas iš šių miestų turi savas problemas, savus gyventojus ir savą ateitį.

Bandymas rasti scenarijų kiekvienam iš šių miestų yra ir žavus, ir, kaip sako anglai, – „challenging“ (liet. iššūkis – R.J.). Yra ką veikti.

– Pasikalbėkime apie kiekvieną iš šių miestų ir jų ateitį. Pirmiausia – kas laukia Senamiesčio?

– Į šį klausimą atsakyti lengviausia, nes čia viskas aišku: Senamiestį mes saugome. Dėl jo vertės nekeliame klausimo, nes būtina saugoti tai, kas pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai pasaulio paveldo objektas.

– Kaip vertinate kai kurių politikų pasvarstymus, ypač prieš rinkimus, kad valstybė turėtų parduoti bent dalį savo turimų Senamiesčio objektų, nes juos išlaikyti – netaupu. Jei vieną dieną taip būtų nutarta, kas nutiktų?

– Niekas nepasikeistų, nes nėra jokio skirtumo, kieno rankose yra paveldo objektas. Tas, kas jį valdo, turi jį saugoti. O savivaldybė turi racionaliai tvarkytis su savo turtu. Jei objektas nuostolingas ar nevykdo socialinės funkcijos, kuri priskirta savivaldybei, tuomet jį galima parduoti. Iš kitos pusės, savivaldybė turi turėti savo rankose tam tikrą turtą ir galėti juo vienaip arba kitaip paveikti ar padėti – paremti menininkus ar kitą veiklą. Tokie dalykai daugelyje europinių savivaldybių egzistuoja.

– Vis dėlto Senamiestis irgi po truputį keičiasi?

– Senamiestis daug nukentėjo karo metais – yra daug visokių tuščių kampų, kai kur jis nebuvo baigtas statyti. Atsiranda galimybių baigti formuoti struktūrą pagal istorinius principus, kurių svarbiausi – perimetrinis užstatymas, darni viešųjų erdvių struktūra, aiškios viešųjų erdvių ribos, nežiojnčios skylės kvartaluose, suformuoti kvartalų kampai. Tai duoda pakankamai veiklos ir Se­na­miestyje. O jei dar įvertintume aplink Se­na­mies­tį esantį Naujamiestį, kur yra labai daug potencialo konversijai, veiklos užtektų ilgam. Esame apskaičiavę, kad jei į Naujamiestį sutelktume visas galimybes, tuomet miestas į išorę galėtų iš viso nesiplėsti dar kokius dešimt metų.

– O kaip toliau formuosis vadinamasis naujasis miesto centras dešiniajame Neries krante?

– Galima kalbėti apie jo išvystymą iki pat buvusios Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos ir Kuro aparatūros gamyklos. Taip pat daug galimybių yra Šiaurės miestelio pramoninėje zonoje. Taigi turime ką veikti artimiausius 10–15 metų.

– Pro jūsų darbo langą geriausiai matyti Šnipiškės. Šiame rajone bent anksčiau buvo numatomi didžiuliai pokyčiai – naujos erdvės, nauji pastatai, gatvės, netgi naujas tiltas per upę, turėjęs net pavadinimą – Kernavės. Ar bent dalis šių užmojų kada nors išvys dienos šviesą?

– Jei kalbėsime apie miesto efektyvinimą ir vidinio potencialo išnaudojimą miesto plėtrai, Šnipiškės tam labai tinka. Bet kad tai vyktų, reikalingos in­vesticijos į infrastruktūrą. Kernavės gatvės projektas buvo parengtas 2008 m. Dabar jis yra atnaujintas, tuoj bus gautas statybos leidimas atnaujintam projektui, ir Kernavės gatvė miesto planuose numatyta, bet be tilto. Reikia dirbti kaštų ir naudos principu. Koridorius tiltui tebėra, bet matant dabartinį miesto biudžeto pajėgumą ir naudą, kurią tiltas realiai duotų, vis tik apsispręsta, kad pirmajame etape bus apsieita be tilto. O ateityje tam neužkertamos galimybės.

Miesto plėtra tokia yra visuomet – niekas niekada iki galo nepabaigta, nes reikia palikti galimybių ateities sumanymams. Pavyzdžiui, statydami naują gatvę turime atsižvelgti į dabartinį automobilių srautą, bet turėti omenyje, kad situacija gali visiškai pasikeisti: gal nuosavų automobilių iš viso nebeliks, o žmonės mobiliosiomis programėlėmis išsikvies automobilį be vairuotojo.

Arba, pavyzdžiui, statydami miestą ir numatydami greitąjį autobusą turime palikti rezervo ateičiai, kai galbūt turėsime kažkokią kitą susisiekimo priemonę – tramvajų, metro ar dar kažką. Ne­turime užkirsti ateities kelių.

– Ar miestas praeityje yra padaręs kokių neištaisomų klaidų?

– Net sunku pasakyti, ar tai klaidos. Kai kas kvestionuoja netgi Neries krante atsirandančią urbanistinę kalvą, bet net daug paveldosaugos ekspertų šį naujadarą tarp istorinio miesto ir Šeškinės žaliųjų šlaitų mato kaip privalumą. Manau, sprendimas buvo labai teisingas, nes aukštus pastatus sukoncentravome vienoje vietoje, neišbarstėme po didelę teritoriją, kaip atsitiko Taline.

Arba, pavyzdžiui, tuomet, kai buvo nuspręsta, kad Baltasis tiltas bus pėsčiųjų, buvo užkirstas kelias jį paversti transportiniu, nes tai dabar padaryti būtų labai sudėtinga. Bet ar tai klaida, nesiimčiau vertinti.

O, tarkime, sovietmečiu priimtas sprendimas statyti Laisvės prospekto kilpą su miegamaisiais rajonais buvo teisingas. Nesugriovėme Sena­mies­čio, nes nelindome į jį su stambiaplokšte statyba, kaip atsitiko, pavyzdžiui, Vokietijoje.

– Ar šių sovietinių rajonų, kuriuos pavadinote vienu iš Vilniaus veidų, laukia ryškesnės permainos?

– Socialiniai tyrimai rodo, kad šie rajonai sensta, kad jauni žmonės išsikrausto, ieško naujesnio, kitokio būsto. Jiems nebetinka nuo virtuvės atskirta svetainė, reikia normalių sanitarinių mazgų. Tas būstas nebetinkamas jaunoms šeimoms. Taigi reikalinga ir didelė politinė diskusija, ir diskusija su žmonėmis, ką apskritai su šiais rajonais darysime. Nes jei namus apšiltinsime, jie netaps patrauklesni jauniems žmonėms.

Išeičių yra daug. Viskas priklauso ir nuo to, koks yra būstas, kaip jis suplanuotas, ar rajonas gali priimti naują statybą. O gal kai kuriuos pastatus galima aukštinti ir iš tų pinigų bandyti finansuoti jų atnaujinimą. Laukia didelė diskusija. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje buvo taikomi visi modeliai. Dalis pastatų tik renovuota, dalis nu­griauta ir pastatyta iš naujo, dalis – iš dalies re­konstruoti kvartalai. Tą patį daro anglai. Tai nėra kažkoks išskirtinis atvejis. Pasaulyje esama daug modelių, nors mes kol kas taikome tik vieną – šiltiname. Įrankių yra daugiau, reikėtų atverti daugiau galimybių.

– Neseniai Vilniaus meras pareiškė, kad Karoliniš­kės netrukus taps Manhatanu. Kaip vertinate tokius pažadus? Ar jie neprasilenkia su realybe?

– Ko gero, omenyje turėti aukštybiniai pastatai Narbuto kalvoje. Tai bus antra vieta, miesto planuose numatyta naujiems aukštiems pastatams, nes būtent šioje kalvoje prasideda Konstitucijos prospektas. Toliau ji driekiasi Vakarinio aplinkkelio link, ir tai bus dar viena tarp Karoliniškių ir Vir­­šuliškių atsiradusi urbanistinė kalva. Ten jau da­bar pastatyta naujų gyvenamųjų namų, o šios vietos patrauklumas bus gana didelis. Ši vieta turi potencialo tapti vienu iš rimtų miesto pacentrių.

– Na, o kaip plėtosis Vilniaus priemiesčiai?

– Jie neturi išplėtotos infrastruktūros – nei socialinės, nei inžinerinės, nei susisiekimo. Ten dažnai keliasi jaunos šeimos, kurios ten pradeda kurti savo svajonių būstą, o paskui yra priverstos nuolat dirbti savo vaikų „taksistais“. Savivaldybės vaidmuo šiuo atveju konsoliduojantis – ir naujajame plane įrašytas periferijų centrų vystymas. Iš periferinio centro greitasis autobusas veža į miesto centrą, be to, periferiniame centre žmogus gai gauti visas paslaugas, kurias gautų ir miesto centre, tad jam nelieka būtinybės iš viso važiuoti į miesto centrą.

– Egzistuoja keletas nuomonių: vieni architektai pasisako už miesto centro tankumo didinimą, kiti – už investicijas į periferijų infrastruktūrą, siekiant „atlaisvinti“ miesto centrą. Kokia jūsų pozicija dėl Vilniaus?

– Reikia suvokti, kad miestui plečiantis į išorę mes sugadiname dideles gamtines teritorijas. Jeigu miesto gyventojų skaičius didėja, tuomet plėtra į išorę neišvengiama. Bet mūsų gyventojų skaičius gana stabilus, o tai reiškia, kad plėsdamiesi į išorę labai pabranginame infrastruktūrą. Ji tampa tokia brangi, kad už ją nebesugebame susimokėti.

Austrijos sostinė Viena yra lygiai tokio paties ploto kaip Vilnius. Lygiai tiek pat procentų teritorijos užstatyta, tik Vienoje gyvena tris kartus daugiau žmonių. Vadinasi, surenkama tris kartus daugiau mokesčių infrastruktūrai finansuoti. Vadi­nasi, Viena – triskart efektyvesnė nei Vilnius.

Žinoma, gal mes ir galime būti tokie kaip Ame­rikoje, kur yra miestas, ir priemiesčiai. Bet tuomet būkime amerikietiški ir mieste: nėra šaligatvių, visur važiuojame automobiliais, nugriauname Se­namiestį ir pastatome didelius parkingus. Nes vi­sas gyvenimas pririštas prie automobilio. Į priemiesčius nebevažiuoja viešasis transportas, nes tiesiog neapsimoka.

Amerikiečiai skaičiuoja labai paprastai: vienas butas priemiestyje reiškia 25 tūkst. JAV dolerių paslėptų subsidijų.

Kita vertus, sovietmečiu Vilniui trūko individualių namų statybos rinkos – galimybių turėti in­dividualų namą. Londone viskas aišku: už Lon­dono ribos statyti negalima. Miestas negali plėstis, jis turi augti viduje. Vilnius taip nesivysto, Lie­tu­vos įstatymai kitokie, galimybės kitokios. Todėl mes šiuo atveju galime taikyti principą, kad skatiname žmones likti mieste – suteikiame jiems ge­resnę infrastruktūrą, geresnes sąlygas įsigyti būstą. Gyvendami mieste jie gali turėti individualų namą, bet dar ir visus miesto patogumus. Tu­rė­tume eiti šituo keliu – ne draudimo išsikraustyti į periferiją, o skatinimo pasilikti mieste. Tai protingos plėtros kelias.

– Vis dėlto ar Vilniaus plotas ateityje didės, ar slinksis administracinės jo ribos?

– Administracinės ribos – politinis klausimas, o ne urbanistų sprendimai. Bet jei vertintume ne pagal administracines ribas, o pagal tai, kokia yra reali situacija, mūsų atliekami tyrimai ir vertinimai liudija, kad miestas yra išsiplėtęs beveik iki Mai­šia­galos, apima Rastinėnus, Lentvarį, Riešę. Faktinės Vilniaus metropolio ribos yra gerokai didesnės negu administracinės, o prie dabar skaičiuojamų 550 tūkst. gyventojų galima drąsiai pridėti dar apie 100–150 tūkst., kurie, gyvendami priemiestyje, kiekvieną dieną važiuoja į miestą dirbti.

Mindaugas Pakalnis Vilniaus Gedimino technikos universitete yra įgijęs architekto urbanisto magistro laipsnį.

19 metų šiame universitete dirbo docentu ir vadovavo studentų kursiniams darbams urbanistiniuose projektuose.

15 metų dirbo savivaldybės bendrovėje „Vilniaus planas“, buvo vyriausiasis architektas, projektų vadovas, vėliau vadovavo ir pačiai įmonei.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Lenkijoje nerimsta protestai. Reikėtų pridurti – nerimsta visus metus. Į mitingus renkasi ir opozicinių partijų, ir valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (TT) šalininkai. Vieni laiko skrajutes su užrašais „grąžinkite žiniasklaidos laisvę“, kiti skanduoja „ačiū, Jaroslawai“ arba „mūsų karalius – Dievas“.

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, vienų vadinama giliausia parlamentine krize, demokratijos nuopuoliu, virtine nesusipratimų, protu nesuvokiamais įstatymais. Kitiems lenkams – tai šventė. Per metus Lenkija tikrai gerokai pasikeitė. Tiek naujovių nesitikėjo net balsavusieji už Jaroslawo Kaczynskio „Teisę ir teisingumą“. Tad nieko keisto, kad vienus valdančiųjų užmojai džiugina, kitus gąsdina. Treti vis dar tikisi sutaikyti besiriejančias puses. Antai prezidentas Andrzejus Duda mėgina derėtis ir su opozicijos partijų lyderiais, ir su J.Kaczynskiu.

Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkas, buvęs Lenkijos premjeras ir „Piliečių platformos“ lyderis Donaldas Tuskas taip pat kreipėsi į tuos, kurių rankose tikroji valdžia. „Demokratija, kai žmonėms ribojama informacija, peršamas vienas gyvenimo būdas, tampa nepakenčiama kaip diktatūra. Demokratija daug trapesnė ir subtilesnė, negu manėme, kai jos ilgėjomės, būdami už geležinės uždangos mano jaunystės metais. Po įvykių Seime ir to, kas vyko Varšuvos gatvės, prisimindamas, ką reiškia gruodis mūsų istorijoje, kreipiuosi į tuos, kurių rankose tikroji valdžia Lenkijoje, ragindamas gerbti žmones, konstitucijos principus, jos nustatytas procedūras ir gerus papročius“, – sakė D.Tuskas.

Na, o „Veidas“ šiandieninių įvykių Varšuvoje kontekste apžvelgs, kuriose srityse naujoji valdžia nuveikė daugiausiai, kuo oponentus supykdė labiausiai ir kodėl TT nariai vadinami Lenkijos demokratijos duobkasiais.

Konstitucinis teismas ir įstatymų kontrolė

2015 m. rudenį po aštuonerių metų opozicijoje Lenkijoje į valdžią grįžusi TT iš karto ėmėsi reformų. Ir pradėjo nuo rimčiausių reikalų. Pirmiausia ėmėsi Konstitucinio teismo (Tribunolo).

Lenkijos konstitucinis teismas, kurį sudaro 15 teisėjų, yra svarbi institucija, užtikrinanti valdžių balansą ir priimamų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Iš esmės Konstitucinis teismas buvo vienintelis realus trukdis į valdžią grįžusiai partijai priimti pageidaujamus sprendimus. Tad 2015 m. gruodį skubos tvarka buvo priimti Lenkijos konstitucinio teismo (Tribunolo) veiklos pakeitimai.

Priminsime, kad prieš pasitraukdama iš valdžios Lenkijos „Piliečių platformos“ vadovaujama vyriausybė paskyrė penkis naujus Konstitucinio teismo teisėjus. Trys iš jų turėjo užimti teisėjų, baigusių savo kadenciją iki rinkimų, du – jau po rinkimų, vietas.

TT šis sprendimas, žinoma, buvo nepriimtinas. Tad naujuoju įstatymu buvo įtvirtinta galimybė panaikinti visų penkių paskirtų teisėjų kandidatūras ir paskirti penkis naujus teisėjus. Pakeitimai taip pat sutrumpino teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminus nuo devynerių iki trejų metų. Netrukus TT atšaukė visus penkis „Piliečių platformos“ vyriausybės paskirtus teisėjus ir paskyrė naujus.

Teismo teisėjai mėgino priešintis. 2015 m. gruodį Lenkijos konstitucinis teismas priėmė nutarimus, kuriuose nurodė, kad ankstesnė vyriausybė turėjo teisę paskirti tik tris teisėjus, todėl kitus du paskyrė neteisėtai. Tad TT negalėjo atšauti teisėtai paskirtų trijų teisėjų, nors ir galėjo pakeisti kitus du. Teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminų sutrumpinimai jau esamiems teisėjams buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tačiau tai nieko nebereiškė: Lenkijos prezidentas A.Duda priėmė penkių TT paskirtų teisėjų priesaikas, o netrukus buvo pakeista ir Konstitucinio teismo sprendimų priėmimo tvarka. Mat anksčiau teismo sprendimams priimti reikėjo devynių teisėjų kvorumo (iš 15 teismo teisėjų devyni turėjo dalyvauti priimant sprendimą), o sprendimai buvo priimami paprasta dauguma. Nauji pakeitimai reikalauja, kad Konstitucinio teismo sprendimai būtų priimami dviejų trečdalių dauguma, be to, būtinas 13 teisėjų dalyvavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Turkija, Rusija ir Iranas gruodžio 27 dieną rengia susitikimą Maskvoje. Jo metu šios priešingas Sirijos kovotojų stovyklas remiančios šalys mėgins dar kartą rasti išeitį iš padėties be išeities.

Rima JANUŽYTĖ

Beveik šešeri metai – tiek laiko tęsiasi Sirijos konfliktas, kurio pradžią jau baigiame pamiršti, bet jo pabaigos vis dar nematyti.

Praėjusį mėnesį Basharo al Assado režimo kariai pradėjo vieną svarbiausių puolimų per šešerius metus: visos jėgos buvo sukoncentruotos į vieną svarbiausių miestų – Alepą. Atsiimti šį sukilėlių kontroliuotą miestą, kuriame 2005 m. gyveno 2,3 mln. gyventojų, o dabar – apie 40 tūkst., režimui reiškė įveikti dar vieną svarbią psichologinę ribą.

Ir jam, galima sakyti, pavyko. Nors bombardavimai tęsiasi, Sirijos prezidentas B.al Assadas skuba skelbti, kad Alepo miestas „išlaisvintas“.

Prieš tai B.al Assado pajėgos ir jų sąjungininkai užėmė bemaž visus sukilėlių rankose buvusius kvartalus. „Išlaisvinus Alepą galima sakyti, kad situacija pasikeitė – ne tik Sirijai, ne tik regionui, bet visam pasauliui. O prasidėjus evakuacijai galima kalbėti apie padėtį „prieš“ ir „po“, – sako Sirijos diktatorius B.al Assadas.

Daugelio analitikų vertinimu, tai, kad sukilėliai buvo išstumti iš Alepo rytinių rajonų, iš tiesų yra didžiausia B.al Assado režimo pergalė per pastaruosius penkerius metus. Jį su Alepo išvadavimu ir pergale prieš „teroristus“ jau pasveikino ir Iranas, o Rusijoje kalbama ne tik apie Sirijos režimo, bet ir apie Rusijos pergalę. Ir JAV pralaimėjimą.

„Mes sveikiname sirų tautą su pergale prieš teroristus bei neramumus kurstančių vyriausybių elementus ir su Alepo išlaisvinimu. O Vakarų kritika, kad čia mes remiame teroristus, yra tik plepalai, siekiant nuslėpti žlugusią Vakarų politiką Sirijoje, Irake ir Jemene ir skleidžiant paniką, kad būtų toliau sudaromi pelningi ginklų sandoriai su arabais“, – pareiškė vienas Irano parlamentaras.

JAV pastaruoju metu iš tiesų sulaukia nemažai kritikos dėl to, kas jau šešti metai vyksta Sirijoje. Štai neseniai NATO vadovybė turėjo teisintis dėl viešai mestų kaltinimų, kad NATO Sirijoje nesiima reikiamos iniciatyvos. Jenso Stoltenbergo atsakymas paprastas: NATO nenori eskaluoti konflikto ir tikisi, kad neveikimu bus išgelbėta daug gyvybių.

Paprastai sakant, tikimasi, kad konfliktas baigsis. Tačiau sukilėlių prarandamos pozicijos ir B.al Assado pergalės toli gražu nereiškia, kad karas Sirijoje artėja prie pabaigos.

Kas nenori bendradarbiauti?

Karo tarp Sirijos režimo, kurį palaiko Rusija ir Iranas, ir sukilėlių baigtis iš tiesų aiškėja. Analitikų vertinimu, kova dėl Alepo buvo lemiama ir pati svarbiausia. Tačiau kovojančių elementų Sirijoje yra kur kas daugiau nei vien režimas ir jo oponentai.

„Islamo valstybės“ (ISIS) kovotojai taip greitai rankų tikrai nenuleis, nors sąjungininkai juos iš tiesų gerokai spaudžia į kampą. Vos prieš savaitę ISIS kovotojai atkovojo Palmyros miestą – jiems tai didelė pergalė, taip pat ir materialiniu požiūriu, nes ISIS susirinko visą režimo paliktą techniką – šarvuotus automobilius, artileriją.

O ar tai – didelis pralaimėjimas su ISIS kovojančioms pajėgoms? Analitikų vertinimu, ši naujausia ISIS sėkmė istoriniame Palmyros mieste rodo tik tai, kad Rusijos karinė pagalba Sirijos prezidento B.al Assado režimui turi ribas. Be to, gali būti, kad Sirijos pajėgos suklydo taktikos požiūriu: visą dėmesį sutelkusios į Alepą, Palmyrą jos tiesiog „pamiršo“. O galbūt šio miesto gynybai tiesiog neužteko žmogiškųjų išteklių.

Beje, Rusija, kuri šių metų kovą kartu su Si­rijos pajėgomis buvo išvijusi ISIS kovotojus iš Pal­myros, šia pergale nepaprastai didžiavosi. Tačiau dabar vėl praradus šį miestą kaltinamos JAV ir jų nenoras bendradarbiauti su Rusija Si­rijoje. Be to, Maskva kaltina JAV, kad šios nesugebėjo koordinuoti karinių operacijų ir leido ISIS kontratakuoti Palmyrą.

Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby pareiškė, kad nei Rusija, nei B.al Assadas apskritai niekada net nekovojo su ISIS Sirijoje. „Buvo siekiama žiauriai susidoroti su opozicija ir tai kainavo labai daug nekaltų žmonių gyvybių, tačiau kovos su ISIS čia nebuvo“, – sako J.Kirby.

Dėl to, kas iš tiesų nenori bendradarbiauti, kas kaltas, kas meluoja, kiekviena pusė turi savo nuomonę. Štai Prancūzija kaltina Rusiją nuolat me­luojant apie savo vaidmenį Sirijoje, o Pran­cū­zijos užsienio reikalų ministro Jeano Marco Ay­rault nuomone, derybos tarp Rusijos ir JAV dėl kruvino konflikto užbaigimo nesistumia į priekį dėl Rusijos kaltės. „Vyksta dvigubos derybos ir kažkoks nuolatinis melas iš Rusijos pusės. Viena vertus, jie sako: kalbėkimės, kalbėkimės ir pasiekime paliaubas. Kita vertus, jie tęsia karą“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kalbėdamas tiek apie Palmyrą, tiek apie Alepą, tiek apie visą karą apskritai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Italų „No“ vietoj „Si“, kaip ir po jo įvykęs premjero Matteo Renzi atsistatydinimas, lyg ir nebuvo netikėtas: tokį rezultatą prognozavo apklausos ir lažybų bendrovės. Tačiau už permainas pasisakiusiems italams M.Renzi inicijuotas referendumas buvo šansas išvysti kitokią Italiją – modernesnę, greitesnę, žvalesnę. Vis dėlto populistai referendumą sugebėjo nušviesti kitomis spalvomis ir sugundyti italus balsuoti ne už, bet prieš.

Rima JANUŽYTĖ

„Jie DAR neatvyko?!“ – netikėdamas pa­si­teirauja „Armani“ kostiumu sportininkų sutikimo garbei pasidabinęs Matteo Ren­zi prie „Palazzo Chigi“, XVI a. freskomis puoš­tų Ministrų tarybos rūmų, kurie nuo 2014 m. buvo jo, kaip premjero, pagrindinė darbo vieta.

M.Renzi net suploja ir su vos juntama pašaipa ištaria vienintelį žodį: „Nuostabu…“

Buvęs Florencijos meras, o nuo 2014 m. – Ita­lijos premjeras M.Renzi nuo vaikystės negali pa­kęsti „tipinių“ Italijos bruožų: lėtumo, vėlavimo, per didelio atsipalaidavimo. Nieko keisto, kad šias sa­vybes jis siekė išguiti ir iš šalies politikos bei valdžios struktūrų. Italų supratimu, M.Renzi vykdė pa­šėlusiai greitas reformas. M.Renzi nuomone, jos vyko gerokai per lėtai.

Referendumas jam turėjo tapti tramplinu. Ta­čiau rezultatas tapo finišo linija, kurią kirtus bėgti nebėra kur – nei premjerui, nei italams. Jie vėl gali atsipalaiduoti ir be jokios skubos laukti 2017-ųjų.

Italai – prieš reformas?

Gruodžio 4 d. referendumo esmė buvo M.Ren­zi pasiūlyta radikali valstybės valdymo pertvarka, turėjusi smarkiai sumažinti Senato – aukštesniųjų parlamento rūmų – įtaką, modernizuoti bei supaprastinti šalies teisinę ir administracinę sistemą.

Tokia pertvarka, kaip kampanijos metu teigė premjeras, Italijai, garsėjančiai itin dažna vyriausybių kaita ir dėl to stringančiomis reformomis, būtų užtikrinusi didesnį politinį stabilumą.

Už reformas pasisakė norėjusieji sudėtingos tei­sinės ir politinės sistemos pokyčių, atsinaujinimo, nomenklatūrinių politikų sukrėtimo. Šiems ita­lams, kurių pasirodė mažuma, buvo įgrisusi po An­trojo pasaulinio karo sukurta šalies demokratiją ir stabilumą nuo sukrėtimų turėjusi apsaugoti sis­tema, kurios esmė – itin lėtai priimami sprendimai.

Referendumu buvo siekiama visų pirma reformuoti šių laikų požiūriu gana keistą Italijos įstatymų priėmimo tvarką: dabar abejiems šalies parlamento rūmams – Senatui ir Atstovų Rūmams – pagal konstituciją suteikiama vienodai galios. Respublikos Senatas laikomas aukštesniaisiais rūmais tik todėl, kad Senato vadovas, esant reikalui, pakeičia šalies prezidentą.

Tai reiškia, kad abi institucijos įstatymų projektus viena kitai gali siuntinėti ne vieną mėnesį, o dėl Senato įtakos įstatymų leidybai sprendimų priėmimo procesas šalyje kartais užsitęsia iki kelerių metų.

Be to, Italijos rinkimų sistema lemia, kad į valdžią gali ateiti daugybė smulkių partijų, o susibūrusios į didesnius junginius jos gali sudaryti viena kitai priešingas daugumas abejuose parlamento rūmuose. Tai iš dalies lemia, kad Italijoje vyriausybės nuolat keičiasi: nuo Antrojo pasaulinio karo ša­lyje jų buvo net 63. Tokia dažna vyriausybių kai­ta lėmė, kad Italijoje itin daug galios įgijo valdininkai, turintys užtikrinti politikos tęstinumą. Ne­nuostabu, kad dabar šalies biurokratinis aparatas išpūstas, o politinė korupcija nepaprastai išsikerojusi.

Siūlomos konstitucijos pataisos, kurioms referendume nepritarė dauguma italų, iš Senato būtų atėmusios dalį jo teisėkūros galių, o pats Senatas būtų tapęs Regionų senatu. Visų pirma senatorių skaičius būtų sumažėjęs nuo 315 iki 100. Penkis iš jų skirtų šalies prezidentas, o 95 deleguotų (o ne išrinktų) regionų valdžios institucijos. Be to, centrinė šalies valdžia iš 20 regionų vyriausybių būtų susigrąžinusi sprendimų priėmimo galią. Ateityje Senato pritarimo būtų reikėję tik kai kuriems įstatymams. Be to, jo nariai nebedalyvautų balsavimuose dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Taip būtų sumažinta vyriausybės atstatydinimo galimybė ir palengvintas įstatymų priėmimo procesas.

M.Renzi nuomone, šios jo sumanytos permainos turėjo sustiprinti šalies vykdomąją valdžią ir pagaliau leisti Italijos vyriausybei kibti į darbą siekiant atgaivinti merdinčią šalies ekonomiką. Esą neįvykdžius institucinių reformų Italija negali užsitikrinti stabilaus valdymo ir vykdyti ekonominių reformų, būtinų spartesniam ūkio augimui ir darbo vietų kūrimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Deja, būtent prasta Italijos ekonomikos būklė M.Renzi permainoms ir pakišo koją.

Tokijo universiteto docentė, sociologė Tomoko Ako savo gyvenimą paskyrė Kinijos studijoms. Ir kuo labiau šią šalį pažįsta, tuo, sako, sudėtingiau daryti kategoriškas išvadas. Kas vieniems kinams būtina, kitiems gali būti pražūtinga.

Rima JANUŽYTĖ

Tomoko Ako Kinijoje balansuoja tarp laukia­­­­mos viešnios ir nepageidaujamo asmens. Vieniems kinams ji miela draugė, kitiems – viltis pakeisti socialinę nelygybę, tretiems – įtarti­na užsienietė, renkanti nežinia kokius duomenis ir šniukštinėjanti ten, kur prašalaičiams nevalia.

Su Kinija docentę sieja ir asmeniniai ryšiai, ir mokslinis susidomėjimas. Jos tyrimų laukas labai platus: nuo socialiai pažeidžiamų žmonių padėties, užsikrėtusiųjų ŽIV, ypač tų, kurie buvo ap­krėsti kraujo perpylimo metu. Ji sako ypač besidominti atskiru reiškiniu – naująja imigrantų kar­­ta. O pastaruoju metu dalyvauja pilietinės vi­suo­menės bei socialinės medijos tyrimų projektuose ir džiaugiasi, kad tai suteikė progą ne tik pažinti paprastus Kinijos gyventojus, bet ir pasikalbėti su intelektualais, žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais.

– Jūs Japonijos mokslininkė, kurios studijų objektas – Kinija. Skamba gana neįprastai. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Pačioje pradžioje, baigdama bakalauro studijas, žinojau tik tiek, kad magistrui noriu kažko, kas išeina už Japonijos ribų. Visuomet labai mė­gau bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, tad iš pradžių net norėjau studijuoti kokią nors užsienio kalbą – ne anglų, ne japonų. Pradėjau rinktis tarp Azijos kalbų. Esu sociologė, mano darbe yra labai daug praktikos ir tą praktiką norėjau atlikti, pavyzdžiui, Vietname. Bet dėstytojas mane pa­ragino imtis Kinijos. Pasakė paprastai: taip lengviau susirasi darbą po studijų. Taigi galiausiai taip ir apsisprendžiau. Paskui pradėjau suprasti, kiek japonai ir kinai turi panašumų. Ir skirtumų.

– Kas vienija ir skiria kinų ir japonų tautas?

–  Visų pirma mes labai panašūs išoriškai. Pa­na­šios mūsų kalbos. Mus vienija kad ir ta pati valgymo lazdelėmis kultūra. Keliaudama po Kiniją ir ben­draudama su vietiniais, valdžios at­stovams daž­niausiai net nesukeliu įtarimo, kad esu užsienietė.

Bet jau tada, kai pirmaisiais studijų metais po­rai savaičių nuvykau į Kiniją – Pekiną, Šanchajų, pradėjau suprasti, kad išoriškai būdami panašūs japonai ir kinai mąsto, elgiasi labai skirtingai. Vi­siškai kitokia ir visuomenės struktūra. Taigi man darėsi vis smalsiau. Kodėl? Kodėl, būdami azi­jiečiai, priklausantys tai pačiai technologijų kul­­­­tūrai, turime tiek skirtumų? Taip pamažu pa­ni­rau į gilesnes studijas.

– Ar Kinijos visuomenės struktūra, kinų mąstymas, mentalitetas, jūsų vertinimu, turi kokių nors privalumų, palyginti su Japonija ir japonais? Kokie yra abiejų šalių pliusai ir minusai žvelgiant sociologės akimis?

–  Pirmiausia skiriasi šalių dydis. Dėl to, kad Ki­nija daug didesnė nei Japonija, joje yra daugybė tautinių mažumų. Be to, šioje didžiulėje visuome­­nėje yra ir didžiulė nelygybė.

Japonija labai homogeniška kultūriniu ir so­cia­liniu požiūriu. Žinoma, Japonijoje irgi eg­zis­tuo­ja atotrūkis, ir jis didėja. Tačiau jis vis tiek ne­paprastai mažas, palyginti su Kinija. Pa­vyz­džiui, žmo­nės, gyvenantys Okinavoje, uždirba ma­­žiau nei Tokijo gyventojai, bet tas skirtumas – keli pro­­centai. Kinijoje skirtinguose regionuose žmonių atlyginimai skiriasi šešis septynis kartus! Ir tai – tik skirtumų vidurkis.

Kinijoje turiu vieną labai gerą turtingą draugą ir vieną – labai neturtingą, gyvenantį provincijoje. Jų atlyginimai skiriasi daugiau nei 20 kartų. Tai neįtikėtina.

Pagal socialinės apsaugos sistemą – per paskaitas tai sakiau ir Lietuvos studentams – Kinija nėra viena šalis. Joje egzistuoja daugybė sistemų. Kinija tik atrodo kaip valstybė – viena uniforma, vienas pavadinimas. Iš tiesų Kinijos žmonės gy­ve­na skirtinguose pasauliuose: vienus galima pa­lyginti su skurdžiais Afrikos regionais, o kitus – su turtingiausiais Europos kraštais. Šie pasauliai egzistuoja vieni šalia kitų, bet tik tiek.

– Skaitėte paskaitą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Ar Lietuvos jaunimui suprantama dabartinė Kinijos situacija?

–  Mane nustebino studentų klausimai – jie buvo labai taiklūs. Ir pradedu suprasti kodėl. Lietuva pati išgyveno okupaciją, po jos – virtinę reformų. Ma­nau, mintyse dauguma studentų kažkuria prasme lygina Lietuvos istoriją su tuo, kaip šiandien gyvena Kinija. Ir šiuo požiūriu iš tikrųjų yra nemažai bendro.

Per paskaitas kalbėjau apie Kinijos intelektualus, žmogaus teisių gynėjus, teisininkus, žurnalistus – visi jie patiria spaudimą. Pabrėžiau pilietinės visuomenės svarbą, siekiant patobulinti vi­suo­menę. Ir man susidarė įspūdis, kad Lietuvos jaunimas puikiai mane suprato.

– Lietuvoje labai aktuali emigracijos problema. Ko gero, Kinijoje, kur tiek daug skurdo ir nelygybės, žmonės taip pat ieško naujų galimybių ir galbūt tampa imigrantais savo pačių šalyje?

–  Kadangi skirtumai Kinijoje didžiuliai, daugybė jaunų žmonių migruoja. Ir tikrai tampa imigrantais savo pačių šalyje. Žinoma, jų taip niekas nevadina, nes juk Kinija – viena valstybė… Žmogus, gyvenantis Sičuano provincijoje, gali išvykti į Šanchajų ir ten susirasti darbą, bet jis neturės… pilietybės. Tokiems atvykėliams neleidžiama naudotis net viešąja biblioteka. Jų vaikams neleidžiama laikyti stojamojo egzamino į valstybinę Šanchajaus mokyklą, tad „imigrantų“ vaikai iš didmiesčių dažniausiai vyksta atgal į gimtuosius kaimus.

Neteisybės labai daug, ypač etninių kinų, gy­venančių provincijoje, atžvilgiu. Jiems neleidžiama džiaugtis „socialine gerove“, prieinama ki­tiems visuomenės nariams.

– Savo moksliniuose straipsniuose apie Kiniją jūs dažnai vartojate „naujosios kartos imigrantų“ terminą. Kuo skiriasi senosios ir naujosios kartos imigrantai?

–  Senosios kartos imigrantai iš kaimo vyksta į miestus turėdami tikslą uždirbti pinigų savo vaikams ir tėvams. Ne sau. O štai naujosios kartos imi­grantai į miestus atvyksta dėl savęs. Jie nori patirti, ką reiškia modernus gyvenimo būdas. Jie jau nebemoka gyventi kaimiškose vietovėse, ne­bemoka dirbti žemės. Dauguma jų sutartinai svajoja studijuoti geruose universitetuose. Deja, dau­geliui tai nepavyksta. Ir tada jie pradeda dirbti, dažniausiai gamyklose, bet atgal vykti nenori. Toks elgesys labai skiriasi nuo jų vyresnių tėvų. Uždirbtus pinigus jie išleidžia drabužiams, mobiliesiems telefonams. Jie nori džiaugtis gyvenimu.

Tačiau šie jauni žmonės, nors ir gali gyventi miestuose tiek, kiek jiems patinka, čia neturi jo­kių socialinių garantijų. Jeigu suserga arba susilaukia vaikų, jie susiduria su daugybe sunkumų ir tikrai pajunta valstybės jų atžvilgiu vykdomą dis­kriminaciją.

Vietos valdžia šią problemą supranta ir nori keisti tokią sistemą, suteikiant formalią, o ne laikiną pilietybę didesniam skaičiui žmonių. Bet tai sudėtinga, nes tokių žmonių įtraukimas į valstybinę socialinę sistemą vietos valdžiai labai daug kainuotų.

– Ar visuomenė turi galimybę pati inicijuoti kokius nors pokyčius? Juk tokių beteisių gyventojų didžiuosiuose Kinijos miestuose yra vis daugiau?

–  Pokyčiai iš tiesų vyksta, ypač kai kuriose eksperimentinėse vietovėse. Be to, ir centrinė valdžia jaučia stiprėjantį vis didesnės visuomenės dalies nepasitenkinimą esama situacija. Kai kuriose vietovėse pradedami įgyvendinti eksperimentiniai „namų ūkių registracijos“ sistemos pokyčiai. (Ki­nijoje ši formaliai pilietybės suteikimo, o realiai – gyventojų judėjimo kontrolės sistema, egzistuojanti nuo 1958 m., vadinama hukou. Ją dėl diskriminacinio pobūdžio kritikuoja tokios organizacijos, kaip Jungtinės Tautos – R.J.)

Valdžia pradeda bendradarbiauti su privačiomis ir valstybės valdomomis įmonėmis. Jos moka dalį darbuotojų medicininio draudimo, subsidijų jų vaikams išlaidų. Bet jeigu ekonomika sušlubuoja, šios įmonės nebegali mokėti minėtų mokesčių, tad tiesiog užsidaro.

Dabar Kinijos ekonomika kaip tik smunka. Šį rug­sėjį lankydamasi Kinijoje savo akimis mačiau, kad daugybė šalies gamyklų persikelia svetur. Daugiausia – į Pietryčių Azijos šalis. Val­džia tai mato ir supranta, kad kažką reikia daryti.

– Kaip šis dabar stebimas ekonomikos lėtėjimas apskritai veikia Kinijos visuomenę, pradedant viduriniu sluoksniu, baigiant skurdžiausiais gyventojais?

–  Didžiausia vidurinio gyventojų sluoksnio problema – paskolos, už kurias jie nusipirko nekilnojamojo turto. Mokėti bankui kiekvieną mėnesį daž­nam tampa pernelyg sudėtinga. Žinoma, skiriasi turtingesnių ir mažiau turtingų vidurinio sluoksnio kinų padėtis ir problemos. Antai tarp mano draugų kinų yra keletas tokių, kurie ryžosi parduoti butą. Vieni pardavė tą vienintelį, kiti – vieną iš kelių turėtų. Nemaža dalis turtingesnių kinų pastaruoju metu turėjo po kelis butus – du ar tris, kuriuos nuomodavo. Bet dabar pasilieka tik vieną, nes kitų nebeišgali išlaikyti.

Vis dėlto jiems ekonomikos lėtėjimas nėra toks skausmingas. Sutikite: jei turėjai tris butus, o dabar – tik vieną, vis tiek gali normaliai gyventi, tiesa?

Žinoma, kai kuriems jų kelia nerimą įmonių, ku­riose jie dirba, ateitis. Mat, kaip sakiau, dalis bendrovių išsikelia iš Kinijos.

Neturtingiesiems kinams – kitos problemos. Ne­­mažai vadinamųjų imigrantų netenka darbo. Specialistai ir geri darbuotojai nesunkiai susiranda kitą darbą, nes jų nori daugybė įmonių. Jiems viskas bus gerai. Nekvalifikuotų darbininkų padėtis kur kas keblesnė – tik dalis jų randa kitą darbą. Kiti priversti grįžti į savo gimtąjį kaimą.

Beje, labai įdomi situacija: kadangi pagal ma­no jau minėtą namų ūkių registracijos sistemą jie yra kaimo, o ne miesto gyventojai, grįžę namo į kaimą jie gauna kažkiek žemės, o tai gali padėti iš­gyventi. Tiesa, tos žemės parduoti jie negali, nes ji priklauso kaimo komitetams. Nebent gautų tokio komiteto pritarimą.

– Ar kas nors tokį pritarimą yra gavę?

–  Kartais kaimo komitetas su kokiu nors nekilnojamojo turto plėtotoju pradeda įgyvendinti nau­ją projektą, ir gyventojams, kurie, pavyzdžiui, iš tiesų jau seniai gyvena miestuose arba kuriems reikia pinigų norint emigruoti, leidžiama parduoti savo gimtojo kaimo žemės dalį.

Tačiau čia yra paradoksas. Kai turi kokio nors turto mieste, o pagal namų ūkių registracijos sistemą esi miesto gyventojas, savo turtą pardavęs gau­ni visus pinigus – 100 proc. Tačiau būdamas kai­mo gyventojas (net jei kaimietis esi tik formaliai) pardavęs kaimo žemę pelnu turi dalytis su kaimo komitetu. Ir tai visiškai teisėta. Kokią dalį atiduosi komitetui – derybų klausimas, bet daugeliu atveju gyventojui tenka tik maža dalis šios sumos.

Taigi situacija dvejopa: viena vertus, žemė, ku­rią tu gauni kaime, gali tave išmaitinti. Tai sa­vo­tiška išgyvenimo garantija, jei mieste neteksi dar­bo. Visada žinai, kad grįžęs į kaimą turėsi sa­vo sklypą. Bet parduoti tos žemės negali.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ši sistema labai pasitarnauja darbo netekusiems žmonėms, nors ir yra dažnai kritikuojama.

Iliustratorė, animatorė, knygų autorė Rasa Joni ką tik pristatė sudėtingas temas ironiškai, intelektualiai ir kartu šmaikščiai gvildenantį komiksų serialą jaunimui „Pink is White“ ir tikisi Lietuvoje toliau laužyti komiksų žanro ledus.

Ieva PRUNSKAITĖ, Rima JANUŽYTĖ

„Anglų kalba parašytas komiksas „Pink is Whi­te“ nemokamai platinamas ne tik Lie­­­­­tuvoje (www.pinkiswhite.com), bet ir vi­­­sa­me pasaulyje – per tokias platformas kaip „amazon.com“ ar „iTunes“. Juk geriausi dalykai gyvenime yra nemokami: draugystė, meilė, savitarpio supratimas“, – šypsosi platesnę auditoriją sudominti siekian­ti skaitytojams ką tik pristatyto komikso autorė Rasa Joni.

Pink is White

Jei kažkas pavogtų spalvas, ar eitum jų ieškoti?

„Pink is White“ – istorija apie tėvų apleistus pa­auglius vaikus. Tai komiksas, kuris paliečia daugelį vai­kams ir tėvams aktualių problemų, pradedant ben­dravimo sunkumais, baigiant valgymo sutrikimais. Tačiau komikso žanras leidžia šias jautrias te­mas nagrinėti per humorą, saviironiją, neverkšlenant. Meilė – tarsi pavogtos gyvenimo spalvos, ku­rios šiame komikse išsitrina, susilieja, pradingsta, o jų paieškos tampa svarbiausia pirmosios serijos he­rojų – princesės ir vienaragio – uždaviniu“, – sako ko­m­ikso autorė.

„Vaikams reikia ne tik maisto, bet ir meilės. Ko­miksas anksčiau Lietuvoje neišbandytomis formomis atskleidžia, kas dedasi jauno žmogaus viduje, jeigu jis negauna meilės“, – priduria Rasa Joni.

Šis komiksas turtingas ir išskirtinis ir savo grafine raiš­ka. Jį kuriant panaudota įspūdinga technika, ku­rioje dera piešiniai, nuotraukos, tapyba. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje anksčiau populiarumo nesulaukdavęs žanras atranda vis daugiau  vadinamosios Y kartos skaitytojų.Pasakodama, kodėl pasirinko būtent tokį žanrą, autorė teigia, kad komiksai, nors Lietuvoje iki šiol ne itin populiarūs, vis dėlto yra viena tinkamiausių for­mų pasakoti istorijas paaugliams ir jaunimui. Ži­noma, jei tai daroma su išmone ir skoniu.

(ištrauka pateikiama straipsnio apačioje. Visą komiksą galite parsisiųsti ČIA)

„Gertrūdos“ drama

Pastaruoju metu komiksų niša Lietuvoje išties at­gyja. Visai neseniai daug dėmesio sulaukė grafinė no­­­velė „Gertrūda“, kurios dramatišką likimą lėmė pa­­­tys skaitytojai. Kūrinio autorė komiksų kūrėja, „Pa­­­triotų“ premijos laureatė Gerda Jord po nesėkmin­gų bandymų išleisti kūrinį džiaugiasi sulaukusi lei­­dyklos „Obuolys“ pasiūlymo išbandyti „Knygs­tar­­te­rio“ finansavimo būdą. Tai visame pasaulyje populia­riu minios finansavimo („crowdfunding“) principu paremto „Kickstarter“ projekto lietuviška versija.

Įsitikinti, kad komiksai Lietuvoje randa savo skai­­­­tytoją, leidžia ne tik „Gertrūdos“ „Knyg­star­te­rio“ sėk­­mė, bet ir didelio susidomėjimo sulaukęs pa­va­­­sarį Vilniuje surengtas pirmasis tarptautinis ko­mik­­­sų festivalis Lietuvoje „Komiksų dienos“ ar šių me­­­tų rugsėjį vykęs tryliktasis edukacinis mokslo festi­­valis „Erdvėlaivis Žemė“, kai moksleiviai galėjo lankytis komiksų dirbtuvėse.

Leidyklos atsargios

Komiksų kūrėja „Patriotų“ premijos laureatė Mig­­lė Anušauskaitė sako, kad leidyklų požiūris į komiksus – atsargus. „Atsižvelgiant į mažą skaity­­tojų ratą ir dar mažesnį pačių komiksų, grafinių no­­­velių ar romanų perkamumą, jų leidyba yra rizikinga. Ne paslaptis, jog knygos leidyba reikalauja di­de­lių investicijų, todėl nieko nuostabaus, kad leidykla vietoj komikso dažnai pasirenka kito žanro literatūros kūrinį, kurio išleidimas, tikėtina, labiau atsipirks“, – aiškina komiksų autorė.

Tačiau išimčių pasitaiko vis dažniau. Bendras M.Anu­­­­­šauskaitės ir G.Jord kūrinys „10 litų“ sulaukė sėk­mės – leidykla „Aukso žuvys“ padėjo kūrėjoms iš­leisti pasakojimą apie Steponą Darių ir Stasį Gi­rėną. Būtent šis kūrinys ir buvo apdovanotas „Pa­triotų“ premija, kasmet skiriama pilietinę ir patriotinę valią ugdančioms knygoms.

Be to, M.Anušauskaitė kartu su kitais kūrėjais (As­­­ta Did, Akvile Magicdust, Viktorija Ežiukas ir Vi­­ku Vikutausku) bendradarbiavo su leidykla „Ki­to­kia grafika“, padėjusia išspausdinti komiksų rinkinį „Miestų istorijos“. Ši leidykla buvo viena iš ne­dau­gelio sutikusių rizikuoti. Beje, autorei teko pa­tuštinti ir savo kišenę leidžiant ziną* „Books will tear us apart“ (liet. „Knygos mus išskirs“).

Komiksų žanro sunkumai Lietuvoje – ne atsitiktiniai. Ne veltui daugeliui sunku suprasti tokius reiškinius, kaip „Charlie Hebdo“ ar populiarųjį Pran­cū­zijos metro triušį Le Lapin, šioje šalyje žinomą ge­riau nei pas mus – Peliukas Mikis.

Europoje komiksų niša vystėsi gana tolygiai, ta­čiau aplenkė visas Sovietų Sąjungos šalis, taip pat ir Lietuvą. Pirmieji lietuviški komiksai pradėti leisti tik 1967 m.

Pirmieji lietuviški komiksai pradėti leisti tik 1967 m., tad ne veltui daugeliui lietuvių vis dar sunku suprasti tokius reiškinius, kaip „Charlie Hebdo“ ar populiarųjį Pran­cū­zijos metro triušį Le Lapin, šioje šalyje žinomą ge­riau nei pas mus – Peliukas Mikis.

Jie buvo labai trumpi ir publikuojami tik laik­raščiuose ar žurnaluose. Vienu pirmųjų komiksų lai­komas Romo Palčiausko „Širdis, peilis ir koltas“, spaus­­dintas žurnale „Šluota“. Vakarietiškų komiksų, tokių kaip „IksMenai“ ar „Žmogus voras“, vertimai mūsų šalyje pasirodė tik XXI a.

Tuomet visuomenėje įsigalėjo stereotipas, esą ko­­mik­sai skirti tik vaikams. Kultūros vadybininkė, li­­te­ra­tė Ieva Krivickaitė ma­no, kad šis stereotipas pa­grįs­tas, nes iki šiol didžioji dalis lie­tuviškai prieina­mų ko­mik­sų, išskyrus trumpus hu­moristinius šaržus laikraš­čiuo­se, buvo skirti vaikams. Tad komiksų ku­l­tūros ats­tovai neriasi iš kailio, mėgindami atsikra­tyti tokios eti­ketės.

„Ilgo metražo lietuviškų komiksų (grafinių ro­ma­­nų, grafinių apysakų ir kitų didesnės apimties kū­ri­nių) knygynuose pastaruosius 20 metų tikrai nebuvo, o ir prieš tai komiksų samprata apsiribojo „seriali­­ne“ forma – komiksai buvo leidžiami trumpomis is­­­to­ri­jo­mis po puslapį ar kelis, – pasakoja I.Kri­vic­kait­ė. – Tai, kad dabar kiekviename dideliame knygy­ne galima ne tik įsigyti lietuvišką komiksą, bet ir pa­­sirinkti iš kelių, rodo, jog susidomėjimas didėja: jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.“

***

Ištrauka iš komikso „Pink is White“

Pink is White (37)

Pink is White (38)

Pink is White (39)

Pink is White (40)

Pink is White (41)

Pink is White (42)

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Korumpuota antikorupcinė tarnyba Rusijoje visai neskamba kaip sviestas sviestuotas. Tokia yra Rusijos realybė. O kiekvienų metų pabaigoje šioje šalyje švenčių proga skerdžiamas korumpuotas atpirkimo ožys. Šiemet paaukoti net du: vienas kovos su korupcija padalinio vadovų Dmitrijus Zacharčenka ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas.

Rima JANUŽYTĖ

Tikrai gražus duetas: vadovaujamas pareigas einantis kovos su korupcija agentūros prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras.

Pirmojo darbas – siekti, kad šalyje su šaknimis būtų išrauta korupcija. Antrasis – žmogus, kuris turėtų rūpintis, kad klestėtų šalies ekonomika. Pirmojo bute Maskvoje per kratą rasta daugiau kaip 120 mln. JAV dolerių (111,7 mln. eurų) vertės grynųjų, laikytų dėžėse ir plastikiniuose maišeliuose. Dalis šių pinigų – pagrobtos „Nota-Bank“ lėšos. Kiti pinigai, manoma, gauti kaip kyšiai.

Mat specialiosios tarnybos, nagrinėdamos su korupcija susijusias bylas, reguliariai kreipiasi dėl atitinkamos informacijos į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija ir ekonominio saugumo valdybos padalinį, kurio specializacija – degalų ir energetikos srities nusikaltimai. Taigi D.Zacharčenka žinojo apie visus operatyvinius veiksmus, vykdytus aukšto rango valdininkų ir stambių verslininkų atžvilgiu, ir esą naudojo turimą informaciją asmeninio praturtėjimo tikslams. „Turime pagrindo manyti, kad jis ne kartą yra gavęs didelių kyšių už įvairaus pobūdžio „paslaugas“, – teigia tyrėjai.

Antroji žvaigždė – ministras A.Uliukajevas – suimtas dėl įtarimų paėmus 2 mln. dolerių kyšį, susijusį su didžiulės vertės sandoriu, kuriame dalyvavo valstybės kontroliuojama naftos milžinė „Rosneft“.

„Šių žmonių mentalitetas yra būtent toks. Rei­kia gauti iš visur: reikia gauti grynaisiais, kad ne­būtum ištrauktas į dienos šviesą. Reikia su­kaupti atsargų sau, kad be vargo galėtum gyventi senatvėje. Reikia maksimaliai užsidirbti einant aukštas pareigas“, – kyšininkų mentalitetą aiškina ekonomikos mokslų daktaras Nikita Kri­čevskis.

Kad korupcija – didžiausia Rusijos problema, neabejoja ir „Transparency International“ Ru­sijos skyriaus valdybos pirmininkė Elena Pan­fi­lova. Jos nuomone, tai susiję su naujai atsiveriančiomis oligarchų galimybėmis patekti „prie lo­vio“ – valdžios.

Vis dėlto ar ne tiksliau būtų sakyti, jog oligarchais Rusijoje tampama, nes lovyje yra tiek ėdesio, kad galima prisigrūsti pilnas kišenes dolerių, o paskui išsikraustyti kad ir į Panamą. Geriems korupcijos meistrams pakanka vienos kadencijos, kuklesniems – keleto.

Rusijos ekonomikos plėtros ministras A.Uliu­kajevas buvo dar tik pakeliui į svajonių gyvenimą be rūpesčių. Ir še tau, kad nori: lapkritis jam iškrėtė nemalonią staigmeną: būtent jis tapo tuo garsiuoju kasmet suimamu valdžios atstovu, kurio pavyzdžiu pademonstruojama: a) kad Rusijoje korupcija netoleruojama, b) gėris visada laimi c) vogti vis dar yra ką, vadinasi, nėra taip jau blogai.

Jei neatkreipėte dėmesio, šis scenarijus kartojasi jau daugelį metų. Antai pernai gruodžio pradžioje Kovos su korupcija fondas (FBK), įkurtas opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, paskelbė didžiausią 2015 m. tyrimą, kurio herojais tapo Rusijos Federacijos generalinio prokuroro Ju­rijaus Čaikos šeimos nariai. FBK aktyvistai išsiaiškino nemažai nusikalstamų schemų, kurias or­ganizavo ši šeimynėlė. 2013–2014 m. rudenį „krito“ virtinė gubernatorių, 2012 m. lapkričio mėnesį dėl didelio korupcijos skandalo posto ne­teko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Ser­diukovas.

Gal tik sutapimas, bet paprastai tokie skandalai įvyksta maždaug tuo metu, kai paskelbiamas „Transparency International“ kasmet skaičiuojamas korupcijos suvokimo indeksas. Savaime suprantama, jis Rusijai niekada nebūna palankus. Štai ir dabar vos prieš keletą dienų paskelbtas indeksas liudija, kad Rusija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje, kyšį čia yra davę mažiausiai 34 proc. žmonių.

Neliečiamųjų kasta

Tiesa, kova su korupcija Rusijoje iš tiesų vyksta. Ar ji yra nuoširdi ir, svarbiausia, efektyvi – ki­tas klausimas. Tačiau per metus šalyje už korupciją nuteisiama iki 10 tūkst. žmonių. Deja, didžioji dalis – už smulkių kyšių (iki 50 eurų) ėmimą. O stambiosios žuvys vienuose vandenyse pagaunamos – į kitus paleidžiamos.

A.Serdiukovas

Juk kalėjime nesėdi ir tas pats A.Serdiukovas. 2012 m. dėl vaidmens daugelio milijonų dolerių vertės neteisėtoje turto schemoje jis buvo atleistas iš gynybos ministro posto. Tačiau jam buvo pateiktas tik nereikšmingas kaltinimas, paskui byla apskritai nutraukta. O pernai gegužę buvusi gynybos aukšto rango pareigūnė Jevgenija Va­sil­jeva, kuri esą buvo užmezgusi romaną su A.Ser­diukovu, buvo nuteista penkerius metus kalėti už 328 mln. rublių (dabartiniu kursu 4,66 mln. eurų) pasisavinimą iš valstybės apgaulės būdu. At­ro­dytų, kokia neteisybė: A.Serdiukovas laisvėje, o jo meilužė – kalėjime. Nenusiminkite – rudeniop ir jai buvo suteikta malonė.

Jokios bausmės nesulaukė ir, pavyzdžiui, į di­delę korupcijos schemą įsitraukusi buvusi žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik. Iki šiol ji nenuteista, nors buvo įtariama, kad ji iki 2009 m. paskiriant ministre, vadovaudama valstybinei agropramoninei lizingo bendrovei „Rosa­gro­lizing“, pasisavino ar iššvaistė apie milijardą do­lerių valstybinės bendrovės lėšų. Vis dėlto ji pateko į vadinamųjų neliečiamųjų kastą: J.Skrynik ga­vo ne teismo nuosprendį, o asmeninį V.Putino palaiminimą gyventi Prancūzijoje, kur jai priklauso didžiulė prabangi vila.

Filmų galia

Nors bausmėmis Rusija negali pasigirti, užtat turi daug vaizdingos „dalomosios medžiagos“. Pa­vyzdžiui, pirmą kartą kaltinimai J.Skrynik nu­skambėjo dokumentiniame filme „Turintys valdžią“, parodytame per Rusijos televizijos kanalą „Rosija“.

Filme atskleista ir jau minėtos Čaikų šeimos ko­rupcijos istorija – ją filme gražiai sudėliojo J.Navalnas ir jo komanda.

Filmas PUTINO ŽAIDIMAI

Išskirtinis atvejis – dokumentinis filmas „Pu­tino žaidimai“ („Putin’s Games“), atskleidžiantis korupciją statant olimpinius objektus Sočyje. Įdo­miausia dalis – ne pats filmas, o tai, jog prodiuserei Simone Baumann buvo pasiūlyti… didžiuliai pinigai už tai, kad ši juosta neišvystų dienos šviesos. Įdomu, kad kyšis buvo pasiūlytas dar tik kuriant dokumentinę juostą, kai jos turinys niekam nebuvo žinomas, išskyrus autorius.

Ar toks kyšio davimas – kvailumas, drąsa ar akiplėšiškumas? O gal kaina, kurią verta sumokėti už Sočio viešuosius ryšius? Juk po šio filmo, o dar labiau – po žinios, kad V.Putinas bando šį filmą uždrausti, susidomėjimas Sočiu ir noras sužinoti, ko ten pristatyta už tiek milijonų, tikrai sustiprėjo.

Šių metų „derlius“

Nikitos Belych sulaikymas

Pastarųjų metų kovoje su korupcija Rusijoje irgi nestinga melodramos elementų. Juostos ne­kuriamos, tačiau korumpuoti pareigūnai sulaikomi tarsi filme. Antai šių metų birželį Kirovo re­giono Centrinėje Rusijoje gubernatorius Nikita Belychas buvo areštuotas viename Maskvos restoranų, kur, kaip įtariama, tuo metu ėmė 400 tūkst. eurų kyšį. Tyrėjai paskelbė nuotraukas, ku­riose matyti užtemdytoje patalpoje prie 100 eurų banknotų šūsnimis nukrauto stalo sėdintis N.Belychas.

2015 m. kovą Tolimuosiuose Rytuose esančiame Sachaline, kur išgaunama daug gamtinių du­jų, vizualiai efektingai buvo areštuotas gubernato­rius Aleksandras Chorošavinas, įtariamas di­džiulio kyšio paėmimu.

Beje, kyšius šis Sachalino valdovas ėmė ne tik grynaisiais: per kratas A.Chorošavino valdose Sa­­chalino saloje ir Maskvoje konfiskuota daug ju­velyrinių dirbinių, brangių laikrodžių ir mobiliųjų telefonų…

2015 m. rugsėjį atokaus Rusijos šiaurės vakaruose esančio Komijos regiono gubernatorius Via­česlavas Gaizeris filmuojant televizijos kameroms buvo areštuotas ir apkaltintas ne tik sukčiavimu, bet ir vadovavimu nusikalstamai organizacijai.

Gynybos spragos

Atskira korupcijos sritis, nervinanti net ko­rumpuočiausią elitą, – gynybos sektorius. Nors Ru­­sija skiria didžiules lėšas įvairioms karinėms technologijoms ir strategijoms kurti, šios lėšos žaibiškai išgrobstomos, o pasigirti vis nėra kuo.

Jau minėtas buvęs gynybos ministras A.Ser­diukovas grobstymo gynybos sąskaita klausimu „dirbo“ itin uoliai. Korporacija „Oboronservis“, kurios direktorių tarybos pirmininku iki 2011 m. buvo pats A.Serdiukovas, glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos gynybos ministerija, valdė nemažai ginkluotųjų pajėgų nekilnojamojo turto objektų ir karinėms pajėgoms priklausančių že­mės sklypų. Manipuliuojant šiais objektais iš valstybės biudžeto buvo grobstomos didelės pinigų sumos.

Nevienareikšmiškai vertinama ir jo nuo 2008 m. vykdyta karinė reforma. Esminis reformos tiks­las buvo modernizuoti ginkluotųjų pajėgų struktūrą, perorientuoti jas į veiksmus lokaliuose konfliktuose (numanu, kad tam įtakos turėjo 2008 m. karas su Gruzija) ir kitaip optimizuoti karinius šalies pajėgumus. Šiandien pačioje Ru­sijoje nesutariama dėl to, ar reforma pavyko. Apie jos „sėkmę“ galima išgirsti labai skirtingų nuo­­­monių.

Vietoj A.Serdiukovo, kuris nuo 2007 m. sausio „patikimai“ dirbo šiame poste keturiose vyriausybėse, buvo paskirtas kitas Rusijos Federacijos vyriausybių senbuvis – Sergejus Šoigu. Įdomu, kad pernai A.Navalno kovos su korupcija fondas eli­tiniame Maskvos Rubliovkos rajone „aptiko“ S.Šoigu rūmus, kurių vertė – 18 mln. dolerių (apy­­tikriai 16,35 mln. eurų).

Kitas gynybos „efektyvumo“ pavyzdys – prieš ketvertą metų Rusijos elitą šokiravusios naujienos iš navigacijos įrenginių gamyklos. Neteisėtais veiksmais įtarta akcinė bendrovė „Rusijos kosminės sistemos“ („Rossijskije kosmičeskije sistemy“), pagal valstybinės korporacijos „Roskos­mos“ užsakymą dirbusi prie rusiškos navigacinės sistemos GLONASS plėtros. Šis projektas, kuris, kaip iki šiol tebesvajoja Maskva, turėtų nurungti pasaulyje plačiai naudojamą amerikiečių navigacinę sistemą GPS, buvo prioritetinis tarp visų vals­tybės vykdomų projektų. Tačiau paaiškėjo, kad bendrovės „Rusijos kosminės sistemos“ va­do­vai grobstė navigacinei sistemai kurti skirtas lė­šas: užsakant darbus fiktyvioms firmoms ir pas­kui „atsiskaitinėjant už paslaugas“ jiems pa­vyko pasisavinti mažiausiai 6,5 mlrd. rublių (beveik 2 mln. eurų).

Beje, ši sukčiavimo schema buvo naudojama ne vienus metus, o buvęs vicepremjeras Sergejus Iva­novas yra prasitaręs, kad apie šią nusikalstamos veiklos schemą žinojo dar nuo 2010 m., ta­čiau jokių aktyvių veiksmų grobstymams nu­traukti nebuvo imtasi, esą siekiant „nenubaidyti nusikaltėlių“ ir leisti užbaigti tyrimą.

Tyrėjai taip pat atskleidė korupciją Rusijos gink­luotosiose pajėgose, bet rimtų bausmių ka­riš­kiams nebuvo skirta ir čia.

Tiesa, 2015 m. rugpjūtį buvęs Rusijos sausumos pajėgų vadas Vladimiras Čirkinas buvo nu­teis­tas penkerius metus kalėti už kyšio paėmimą. Jis yra vienas aukščiausio rango Rusijos karininkų, kada nors nuteistų už korupciją. Teismas pripažino, kad jis paėmė 450 tūkst. rublių (tuometiniu kursu 18,6 tūkst. eurų) kyšį už pagalbą vienam karininkui gaunant tarnybinį butą.

Po kelių mėnesių svarstydamas V.Čirkino ape­liaciją karinis tribunolas kaltinimą sušvelnino ir nusprendė, kad vietoj kalėjimo jis turi sumokėti 90 tūkst. rublių baudą.

Beje, sumokėjęs šia baudą jis kreipėsi į teismą su prašymu: V.Čirkinas tikisi, kad jam bus panaikinta žyma „teistas“. Teistumo panaikinimą že­mesnės instancijos teismas panaikino nedelsiant, nors vėliau šis sprendimas buvo apskųstas ir da­bar V.Čirkinas varsto teismų duris laukdamas galutinio sprendimo. Kaip lapkričio 18 d. užsiminė Rusijos agentūros TASS žurnalistams, dar ne­nuveikta daug darbų gynybos srityje, ir jis jaučiąs, kad turės grįžti į valstybės tarnybą.

Kodėl korupcija neįveikiama?

Jei korupcija tokia įsišaknijusi, o korumpuotieji – tokie įžūlūs, kodėl V.Putinas nestoja su jais į karą? Paaiškinimų esama įvairių. Viena vertus, ma­noma, kad ir jis, ir jo aplinkos žmonės yra su­siję su korupcija. Antai visai neseniai paviešinta in­­­­formacija apie pasakiškus V.Putino atstovo spau­­­dai Dmitrijaus Peskovo turtus. Tačiau proble­­­mos gali būti kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.

„Įprastas Vakarų žiniasklaidos paaiškinimas byloja, kad pats V.Putinas yra stipriai korumpuotas – iš tiesų jis sėdi Rusijos korumpuotos sistemos epicentre. Gali būti. Tačiau kaip žmogus, nu­gyvenęs savo gyvenimą Balkanuose (ir todėl šį bei tą išmanantis apie korupciją), aš supratau, kad buvimas korumpuotam nėra priežastis ne­skelbti karo korupcijai. Priešingai, tai gali būti akstinas tai daryti, nes nėra nieko, ko korumpuoti politikai nekęstų labiau, kaip kitų korumpuotų žmonių“, – įsitikinęs politologas, Liberalių strategijų centro Sofijoje pirmininkas, Vienos humanitarinių mokslų instituto mokslinės draugijos narys Ivanas Krastevas.

Straipsnyje, išspausdintame „The New York Ti­mes“, jis aiškina, esą V.Putino nenoro įveikti ko­rupciją ir nubausti kaltuosius priežastys gerokai sudėtingesnės. Viena vertus, kaltinimai ko­rup­cija reikalingi kaip priemonė žaisti galios žaidimus Kremliaus elite. Antra vertus, išnaikinus korupciją gali išnykti kone visa Rusijos vidurinė klasė.

„Šiandienos Rusijoje vidurinė klasė daugiausia susideda iš tų pačių kyšius imančių pareigūnų, į kuriuos turėtų būti nukreiptos kovos su korupcija kampanijos“, – savotišką argumentą dėsto I.Krastevas.

Tačiau tai, anot jo, tikrai ne vienintelė priežastis. Ne mažiau svarbu kitas dalykas: tai ne korupcijos lygis, o visuomenės suvokimas, kiek šalis yra ko­rumpuota. „Maži ir sėkmingi karai užsienyje ga­li būti geresnė priemonė keičiant žmonių suvoki­mą apie korupcijos lygį šalyje, nei faktinės pa­stan­gos mažinant korupciją. Tarpusavio ryšys nė­ra priežastinis, tačiau Krymo aneksijos pradžioje rusų, manančių, kad korupcija didėja, sumažėjo nuo 50 iki 30 proc.“, – rašo analitikas.

Įdomu, kad korupcija V.Putiną iš tiesų jaudina tik vienu požiūriu – kaip ginklas, kurį prieš jį gali pa­naudoti Rusijos išoriniai priešai. Kremlių jaudina ne tai, kad Rusijos pareigūnai korumpuoti, bet tai, kad jie jautrūs Vakarų spaudimui, mat jų pa­­vogti turtai, kaip ir jų vaikai, yra Vakaruose. Ko­­rupcija paprastai padeda suvienyti elitą, ta­čiau taip pat ji paverčia juos gerais darbuotojais. Šiuo požiūriu Maskva neturėtų džiaugtis Vakarų pastangomis išvalyti slaptas ofšorines sąskaitas.

Paprastai sakant, Rusijos elitas turi teisę būti korumpuotas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įrodė savo lojalumą. Paradoksas, tačiau Vakarų sankcijos prieš Rusijos prezidentui artimus verslo veikėjus padėjo išteisinti kai kuriuos dėl korupcijos labiausiai pagarsėjusius Rusijos oligarchus ir leidžia Rusijos propagandai pateikti save kaip pasiaukojantį tėvynės gynėją.

Na, o pati svarbiausia priežastis, kodėl V.Puti­nas nenori skelbti karo korupcijai, – bet kokia ko­­vos su korupcija kampanija įkvėps visuomenę rei­kalauti pokyčių. Ir būtent šio pokyčių reikalavi­mo Kremlius bijo labiausiai. Rusijos lyderiai ven­­g­ia žadėti, kad rytoj gyvenimas bus geresnis. Už­tat jie tikrai žada, kad gyvenimas neblogės…

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.