D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Nesvarbu, ar aukso kainos kyla, ar krinta, visada yra dėl to laiminčių ir pralaiminčių. Jei kaina krinta Pakistane, paprastai ji išauga Indijoje. Jei auksas brangsta, vadinasi, pinga euras arba JAV doleris. Ir dar – dėl aukso labai nerimauja Donaldas Trumpas, o auksas – dėl jo.

Rima JANUŽYTĖ

Homeras auksą vadino nemirtingųjų garbe. In­kams auksas simbolizavo saulę. Egiptiečiai ti­kėjo, kad auksas jiems padės pomirtiniame gy­­venime. Tūkstančius metų auksas traukė ir tyrinėto­jus, ir poetus, ir trokštančius pralobti goduolius.

Aukso žavesys niekur nedingo ir šiandien. Spalio pa­­baigoje JAV išleista knyga apie aukso karštinę Ka­li­fornijoje jau tapo bestseleriu, o televizijos „Dis­covery Channel“ serialas „Aukso karštinė“ pradeda septintą sezoną.

Vis dėlto romantiškasis aukso spindesys – tik vie­na šio auksinio medalio pusė, mat auksas jau se­niai yra tiesioginis ekonominės situacijos barometras.

Ryšys tarp aukso ir valiutos atsirado dar 550 m. pr. Kr., kai dabartinės Turkijos teritorijoje buvo nu­kal­dinta pirmoji istorijoje auksinė moneta. XIX a. vi­sos Europos valiutos buvo susietos su auksu. Tai tru­ko iki 1971-ųjų, kai prezidentas Richardas Nixonas pa­reiškė, kad JAV daugiau nekeis dolerių į auksą už tą pačią kainą.

Nuo tada prasidėjo investuotojų žaidimai: daugelio krizių laikotarpiu aukso vertė kyla, ekonomikai at­­sigaunant – dažniausiai krinta. Antai 2011 m. auk­so kaina buvo pasiekusi visų laikų rekordą – 1900 JAV dolerių už unciją. Po „Brexit“ referendumo auk­­so kaina staigiai šovė žemyn. Spalio pradžioje ji bu­vo ėmusi kopti aukštyn, bet JAV paskelbė nelabai ge­rus nedarbo rodiklius, ir aukso vertė vėl kūlversčiais pasileido žemyn.

Šią savaitę aukso kaina nusirito iki 1300 JAV do­lerių už unciją, o didžiausioms aukso gavybos kompa­nijoms tenka mažinti gavybos apimtis ir laukti geresnių laikų. Ir jaudintis dėl JAV prezidento rinkimų rezultatų.

D.Trumpo veiksnys?

Įdomu, kad aukso kaina svyruoja lygia greta su res­­publikonų kandidato Donaldo Trumpo populiarumo rodikliais. Ekspertai aiškina, kad tai susiję su D.Trumpo nenuspėjamumu. „Prisiminkime klišę apie Volstritą: investuotojai nekenčia nežinomybės. D.Trumpas ir nežinomybė yra beveik sinonimai“, – rašo portalas money.cnn.com.

„Jei rinkimus laimės D.Trumpas, jo politika išjudins JAV ekonomikos pamatus“, – nerimauja kompa­nijos „ABN Amro“ valiutų ir brangiųjų metalų stra­tegijos koordinatorė Georgette Boele.

Antai D.Trumpui tapus respublikonų kandidatu at­sirado ekspertų, žadančių naują „aukso amžių“ ir spėjančių, kad šio metalo kaina vėl pasieks 1900 JAV dolerių už unciją. Tokio šuolio nebuvo, tačiau aukso kainų atsigavimas – akivaizdus.

Dabar liko vos mėnuo iki rinkimų, ir jei juos laimės D.Trumpas, JAV doleriui žadami labai blogi, o auksui – fantastiški laikai.

Žinoma, jei nesutrukdys Federalinis rezervų bankas, jau prasitaręs apie galimybę suvaldyti situaciją „atvirkštine tvarka“: įvesti mechanizmus, kurie dirbtinai apribotų aukso kainą, o tai savaime paskatintų JAV dolerio vertės didėjimą.

Kita vertus, tai būtų tik laikinas aukso kainų varžybų pristabdymas. Mat aukso kainą ypač kelia In­dija bei Kinija, kuriose labai išaugo šio metalo pa­klausa. O kadangi daugiausiai aukso Indijoje nuperkama per hinduistų šventę Divali (ji jau po poros savaičių) ir Kinijos naujuosius metus (irgi nebe už kalnų), aukso ieškotojai gali būti palyginti ramūs.

Varžybos tarp dviejų milijardierių

Atskira kalba – apie du dėl aukso pamišusius in­ves­tuotojus, kurie tarpusavyje varžosi iš esmės tik dėl aukso. Tai Billas Grossas ir Jeffrey Gundlachas, vadinami tikrais aukso buliais.

Jų nuomonė dėl aukso kainos ne tik pasitvirtina, bet ir iš tiesų daro jai įtaką. B.Grossas neseniai pa­reiš­kė, kad aukso kaina išliks didelė tol, kol Eu­ro­poje ir JAV bus laikomos žemos palūkanų normos. Jei tik palūkanų normos bus „paleistos“, auksui gresia kainos nuosmukis.

Kita vertus, B.Grossas ir J.Gundlachas žino, kaip auk­so kainą vėl pakelti: pakanka vienam iš jų investuoti į auksą, ir jo kaina, žiūrėk, vėl kopia aukštyn.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

SCANPIX NUOTR.

Euro zonos ekonomikos augimas lėtėja, o tarp ES šalių atsiranda vis daugiau prastos ekonominės sveikatos požymių. Tačiau, užuot prognozavę naują krizę, ekonomistai ragina neprarasti optimizmo.

Rima JANUŽYTĖ

Kol kas bent Lietuvoje viskas labai primena 2008-ųjų krizės priešaušrį: bankai be atvangos skolina ir, jusdami grynųjų stygių, siūlo puikias sąlygas indėliams. Antai „Swedbank“ atgaivino tradiciją siūlyti trumpalaikį taupymą be jokių terminų, o tokiam „indėliui“ pasidėti pakanka vos 5 eurų. Panašiai geras sąlygas taupyti šis bankas siūlė ir maždaug prieš 8–9 metus.

Savo ruožtu gyventojai ima būsto paskolas, ne­kilnojamojo turto projektų plėtotojai praneša apie nuolat augančias butų kainas. Logistikos bendro­vės, dažnai vadinamos ekonomikos lakmuso po­pierėliu, veržiasi diržus. Žodžiu, jei vertintume tik per savo pačių patirtį, galėtume drąsiai teigti, kad Lietuvoje bręsta ekonomikos krizė.

Panašių požymių randasi ir visoje Europos Są­jungoje. Vėl skelbiami bankai, neišlaikantys vadina­mųjų „streso testų“. Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Prisiminkime PIGS (angliškų Portugalijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos pavadinimų trumpinys). Šį kartą tai Italija ir Prancūzija. Tačiau ekonomistai ramina: viskas būsią gerai. Ar tą patį, ką patvirtina nuojauta, kalba ir skaičiai?

Euro zonos skaičiai „stringa“

Preliminariais ES statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas lėtėja.

Per praėjusį ketvirtį, palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, euro zonos ketvirčio ekonomikos augimas su­lėtėjo perpus iki 0,3 proc. Smuktelėjo ir metinis euro zo­nos BVP augimas: palyginti su ankstesniu ketvirčiu, jis sumažėjo nuo 1,7 iki 1,6 proc. Tiesa, ekonomistai prognozavo, jog augimo nuosmukis bus netgi kiek didesnis, t. y. prieaugis sudarys vidutiniškai 1,5 proc.

Nieko itin džiugaus ir kalbant apie visą Europos Są­jun­gą: Bendrijos ketvirčio eko­nomikos prieaugis sudarė 0,4 proc. ir buvo mažesnis už jau ir taip labai kuklų ankstesnio ketvirčio rezultatą, kai ES BVP augo 0,5 proc.

Vienintelė gera žinia, kad liko nepakitęs bent jau metinis ES BVP augimas (priešingai, nei euro zonos atveju), kuris dabar siekia 1,8 proc.

Nedarbas mažėja

Nedarbo srityje Europoje šalis šaliai nelygu. Euro zonoje nedarbas šiuo metu siekia 10,1 proc. – tiek pat, kiek ir gegužę, o tai – žemiausias rodiklis nuo 2011 m. liepos. Visoje Bendrijoje nedarbo lygis dar mažesnis – 8,6 proc. Kai kurių šalių rodikliai iš tiesų labai geri. Štai mažiausias nedarbas yra Maltoje – vos 4 proc., tik kiek didesnis jis Čekijoje ir Vokietijoje. Užtat Ispanijoje, o ypač

Graikijoje, nedarbo rodikliai yra labai prasti – atitinkamai 19,9 ir 23,3 proc. Panašūs jie buvo ir šioms šalims artėjant prie giliausios ekonominės krizės, nors Grai­kijos ir Ispanijos valdžios kaip sutarusios aiškina, kad abi valstybės rodo pakilimo ženklus ir apie jokią naują krizę ar jos grėsmę čia nėra nė kalbos.

Butų pardavimas padvigubėjo

Nors šiame Europos kontekste Lietuvos ekonomikos rodikliai nėra prasti, mūsų šalies ekonomika šiuo metu yra itin „burbuliuojanti“. Ir štai kodėl. Pirmiausia – ypač suaktyvėjusi nekilnojamojo turto rinka, kurios intensyvumas stebina net visko iki krizės ir po jos regėjusius analitikus.

Antrąjį šių metų ketvirtį butų ir namų pirkimo–pardavimo sandorių kiekis buvo didesnis ne tik palyginus su pirmuoju šių metų ketvirčiu, bet ir aukštesnis, jei palygintume su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. VĮ Registrų centro duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje sudaryta net penktadaliu ( 19 proc.) daugiau butų ir beveik 7 proc. daugiau namų pirkimo–pardavimo sandorių, palyginti su antruoju 2015 m. ketvirčiu. Antai ba­landžio–birželio mėnesiais Lietuvoje vidutiniškai per mėnesį buvo sudaroma po 890 namų ir 2,84 tūkst. butų sandorių. „Ober-Haus“ duomenimis, namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Antrasis šių metų ketvirtis išsiskyrė ir sparčiau augusiomis butų kainomis. Skirtingai nuo ankstesnių laikotarpių, didesnis butų kainų augimas buvo fiksuojamas ne tik Vilniuje, bet ir visuose šalies didmiesčiuose. Pavyzdžiui, sparčiausias kainų augimas balandį–birželį buvo užfiksuotas Šiauliuose, kur butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,5 proc. (iki 585 Eur/kv.m.). Vilniuje butų kainos per tą patį laikotarpį augo 2,4 proc. (iki 1,376 tūkst. Eur/kv.m.), Kaune – 2,1 proc., Panevėžyje – 1,8 proc., Klai­pėdoje – 1,2 proc.

„Ober-Haus“ duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose tiesiogiai iš statytojų buvo nupirkta arba rezervuota 1,395 tūkst. naujos statybos butų jau pastatytuose ir statomuose daugiabučiuose na­muose. O tai – net 45 proc. daugiau nei per 2015 m. II ketvirtį.

Neparduotų naujų butų skaičius, nepaisant itin iš­augusios tokių butų pasiūlos, bent jau sostinėje su­mažėjo penktadaliu ir šiuo metu neparduotų bu­tų kiekis Vilniuje yra mažiausias nuo 2014 m. trečiojo ketvirčio bei mažėja antrąjį ketvirtį iš eilės. Ana­li­tikai tokią situaciją aiškina padidėjusia gyventojų perkamąja galia ir bendru ekonomikos augimu.

Esą Lietuvoje vis labiau juntamas darbo jėgos trūkumas didina konkurenciją dėl darbuotojų, o tai kelia į viršų atlyginimus, mažėja ir nedarbo lygis. Dėl to vartotojai jaučiasi pakankamai užtikrinti ir vis labiau išlaidauja. Didėja ir jų optimizmas dėl šalies ekonomikos. Tačiau tai, kas Lie­tuvos ekonomiką šiandien augina, tiek daug vilčių teikti neturėtų.

Lietuvos ekonomiką augina „Lidl“ efektas

2 proc. – tiek per antrąjį ketvirtį, palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo Lietuvos ekonomika. Nors tai yra didesnis augimo tempas nei praėjusiais metais, kai ekonomika vidutiniškai augo 1,6 proc.

Daugiausia įtakos BVP augimui turėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių veiklos rezultatai. Kitaip sakant, stipriausiu ūkio plėtros varikliu išliko vidaus vartojimas ir neatsiejama jo palydovė – vidaus prekyba. Antai mažmeninės prekybos apimtys per antrąjį ketvirtį augo beveik 7 proc. – panašiai tiek, kiek ir per pirmąjį ketvirtį.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad vidaus rinkos padėtis susijusi su pastaraisiais metais stiprėjusia mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių perkamąja galia, kuriai augti padėjo keletas sprendimų kelti minimalią mėnesio algą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Darbo jėgos deficitas darbo rinkoje lėmė spartų vidutinio darbo užmokesčio didėjimą.

Tuo, žinoma, galima džiaugtis. Tačiau analitikai perspėja, kad vartojimu pagrįsta ekonomika nėra stabili – tam būtini gero eksporto ir investicijų rodikliai. O jie – visai nekokie. 2016 m. sausio–gegužės mėnesiais, palyginti su tuo pačiu

2015 m. laikotarpiu, šalies eksportas sumažėjo

1,3 proc., importas – 4,9 proc. Tiesa, šį sumažėjimą lėmė naftos produktų eksporto susitraukimas, kurį savo ruožtu išprovokavo naftos kainų kritimas. Lietuviškos kilmės prekių eksportas sumenko 2,2 proc.

Jei tarpusavyje lygintume du šių metų ketvirčius, tendencijos atrodytų dar nemalonesnės. Per pirmąjį ketvirtį prekių eksportas buvo ūgtelėjęs daugiau kaip 8 proc., o antrojo ketvirčio laikotarpiu, kaip rodo pirminiai duomenys, augimas jau siekė vos kelis procentus. Traukėsi ne tik naftos produktų, bet ir trąšų, reeksportuojamų vaisių ir daržovių eksportas. Augimo trajektoriją išlaikė tik grūdų, baldų, farmacijos produktų eksportas.

Mažėjo ir investicijos. Per pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos traukėsi beveik 7 proc., antrąjį ketvirtį, tikėtina, susitraukimo mastas išliko pa­našus. Neigiamas investicijų augimo tempas turėtų išsilaikyti visus 2016 m., o ryškesnis atsigavimas prognozuojamas tik 2017 m.

„Vien remiantis vartojimu būtų sunku tikėtis tvarios ir sparčios ūkio plėtros, kuri užtikrintų konkurencinį pranašumą ir stabdytų emigraciją.  Ilgai remtis vien vartojimo koja yra sudėtinga. Tikėtis tvaraus ir spartaus ūkio augimo galima tik tuo atveju, jeigu bus plėtojamas eksportas ir investicijos. Pastarosios, kaip ir buvo prognozuota, lėtėjo dėl ES finansavimo ciklo keitimosi“, – teigia DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė bei finansų analitikė Jekaterina Rojaka.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

„Brexit“ baimės – dar nerealizuotos

Nors Lietuvos verslo lūkesčiai itin dideliu optimi­zmu netrykšta, tačiau desperacijos irgi nėra. Nau­jausias liepos mėnesio Lietuvos ekonominio vertinimo rodiklis buvo aukštesnis nei pernai ir, pa­lyginti su birželiu, net ūgtelėjo, nors buvo pranašaujama, kad „Brexit“ referendumas optimizmo verslui nepaliks nė lašo. Sakykime, po „Brexit“ re­ferendumo kai kurie bankai (pavyzdžiui, „Dans­ke Bank“) net su­mažino Lietuvos BVP augimo prognozę.

Visgi aiškėja, kad su „Brexit“ susijusios baimės bent jau Lietuvoje kol kas dar nerealizuotos. Užtat euro zonos verslininkai nusiteikę kur kas pesimistiškiau.

Verslo lūkesčiai Europoje liepą nėrė į apačią – daugelis verslo atstovų įsitikinę, kad euro zonai antroje metų pusėje greičiausiai nepavyks išvengti recesijos. Jei taip nutiks, tai neabejotinai turės neigiamų pasekmių Lietuvos eksporto plėtrai. Juolab, kad apie ketinimus stabdyti investicinius projektus jau yra pranešusios kai kurios nuo Jungtinės Ka­ralystės rinkos labiau priklausančios Lietuvos įmonės. Todėl išlieka rizika, kad neužtikrintumas Eu­ropoje gali persimesti ir į Lietuvą bei stabdyti in­vesticijų plėtrą šalyje. Be to, kritusi Jungtinės Ka­ralystės svaro sterlingų vertė gali paveikti ir emi­grantų perlaidas į tėvynę, o tai gali neigiamai pa­veikti vartojimą mūsų šalyje.

Na, o kaip sekasi pačiai Didžiajai Britanijai?  Paskelbti nauji duomenys liudija, kad visai neblogai. Pavyzdžiui, praėjusį ketvirtį Didžiosios Bri­tanijos BVP ūgtelėjo 0,6 proc. Kita vertus, svaro vertė stabiliai krenta.

„Tai, kad svaro vertė vėl smuko, rodo, kad rinka linkusi žvelgti giliau. Rinkoje jaučiama, kad BVP taip smarkiai nebekils. Apskritai, šiuo metu rinkose visi geri rodikliai vertinami atsargiai“, – aiškina Nacionalinio Australijos banko Londono padalinio ekonomistas Geivinas Frendas. Jis ir kiti analitikai prognozuoja, kad šis ketvirtis gali būti paskutinis Didžiosios Britanijos ekonomikos „pasispardymas“, ir kad artimiausioje ateityje didesnio augimo tikėtis neverta. Priešingai, žadama, kad šalies BVP susitrauks. Ekonomikos tyrimų bendrovė „Markit Economics“ prognozuoja, kad Didžiosios Britanijos gamybos ir paslaugų sektoriuose šiuo metu fiksuojami akivaizdūs nerimą keliantys lėtėjimo ženklai.

„Dabar rinkos laukia Anglijos banko sprendimo dėl ekonomikos skatinimo priemonių“, – primena analitikai.

Didžiausios ligonės – Prancūzija ir Italija

Priemonių, kaip gelbėtis iš nemalonios situacijos, turės ieškoti ne tik Didžioji Britanija. Dar prieš „Eu­rostatui“ paskelbiant preliminarius euro zonos ekonomikos rodiklius, nerimo ženklai pasiekė iš Pran­cūzijos. Šios šalies ekonomika antrąjį ketvirtį stagnavo (augimas buvo 0 proc.), nors pirmąjį ketvirtį stiebėsi 0,7 proc. Tokia situacija netikėta net patiems prancūzams: šios šalies statistikos departamentas buvo prognozavęs, kad antros pagal dydį euro zonos ekonomika ūgtelės bent 0,3 proc., o vyriausybė – kad 2016 m. ekonomika augs bent 1,5 proc.

Italija – dar viena potenciali euro zonos ligonė, o tarp dešimties Europos bankų, neišlaikiusių vadinamųjų „streso testų“, net du yra Italijos: „Monte dei Paschi“ yra labiausiai pažeidžiamas visoje euro zonoje, o „Unicredit“ – pirmajame „ligonių“ penketuke.

Kita vertus, šiame juodajame bankų sąraše, kurį paskelbė Europos bankininkystės asociacija (EBA), dar yra Airijos, Ispanijos ir net Austrijos bei Vokietijos bankų.

Juodajame bankų sąraše yra ne tik Italijos, bet ir Airijos, Ispanijos, net Austrijos bei Vokietijos bankų.

„Nors ir matome, kad bankai pritraukė daug kapitalo, bankai nėra iki galo pasveikę. Darbo yra“, – teigia EBA vadovas Andrea Enria.

„Streso testais“, kuriuos rengė Europos bankininkystės institucija (EBA), Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija (EK), buvo patikrintas 51 ES bankas. Vertinta, kaip jie reaguotų į iš­a­ugusią kredito, veiklos ir rinkos riziką. Šie rezultatai nenurodo – bankai testą „išlaikė“ ar „neišlaikė“, veikiau jie padės tikslingiau veikti Europos ban­kų sistemą tobulinančioms ES institucijoms.

Gera žinia Lietuvai, kur veikia daug Skan­di­na­vijos bankų: šie bankai bandymus atlaikė be di­desnių sunkumų, o Skandinavijos šalys ir Lenkija pa­sirodė esančios saugiausi Europos regionai.

Rusijai  –  geriau, JAV – blogiau

Žvelgiant į viso pasaulio ekonomikos sveikatą, šiuo metu ryškėja dvi tendencijos. Pirmoji: nors Ru­­sijos ekonomikai yra palyginti blogai, to blogumo nebedaugėja, o analitikai įžvelgia ir stabilumo ženklų. Jie neliečia eksporto ir importo – šios sritys Rusijai vis dar lemia tik neigiamus rodiklius. Pa­vyz­džiui, Rusijos ekonominės plėtros ministerijos išankstiniais duomenimis, šalies eksportas pirmąjį pusmetį buvo 29,7 proc. kuklesnis nei prieš metus, o importas sumenko 9,5 proc.

Prekybos perviršis aptirpo 50,6 proc. iki 44,1 mlrd. dolerių. Rusiškos „Urals“ naftos vidutinė kaina tarptautinėje šiuo palyginamuoju laikotarpiu krito 33,9 proc. iki 37,7 JAV dolerio už barelį, o rusiškų dujų kaina Vokietijos pasienyje – 48,1 proc. iki 156,1 dolerio už tūkstantį kubinių metrų.

JAV – priešingos tendencijos. Nors šios šalies ekonomika auga, bet žymiai lėčiau, nei norėtųsi.

Per antrąjį šių metų ketvirtį metinis JAV ekonomikos augimas siekė vos 1,2 proc., nors tikėtasi, jog jis sudarys vidutiniškai 2,6 proc. Be to, neigiama linkme pakoreguotas anksčiau skelbtas pirmojo ketvirčio augimas, kuris siekė 0,8 proc., o ne 1,1 proc., kaip buvo pranešama.

Teigiama, kad labiausiai JAV ekonomikos augimo lėtėjimą lėmė verslo nenoras nei investuoti, nei kaupti atsargų.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

Verslo atsargos per antrąjį šių metų ketvirtį Amerikoje sumažėjo 8,1 mlrd. dolerių, arba labiausiai nuo pat 2011 m. trečiojo ketvirčio. Jos (tiksliau, jų menkumas) BVP prieaugį sumažino 1,16 procentinio punkto.

Be to, per antrąjį šių metų ketvirtį šalyje sumažėjo ir investicijos į gyvenamąjį būstą. Jos krito net 6,1 proc., arba daugiausiai nuo pat 2010 m. trečiojo ketvirčio. Šis rodiklis smuko pirmąkart per pa­skutinius dvejus metus.

Amerikiečiai vartoja dar daugiau

Užtat Amerikos vartotojų išlaidos, kurios sukuria net apie 70 proc. šalies bendrojo vidaus produkto vertės, per praėjusį ketvirtį paaugo net 4,2 proc., arba labiausiai nuo pat 2014 m. pabaigos. Prie ekonomikos augimo jos prisidėjo net 2,83 procentinio punkto. Be to, nuo 1,5 iki 1,6 proc. buvo padidintas per pirmąjį ketvirtį užfiksuotas šio rodiklio prieaugis. Vis dėl to laukta, jog per antrąjį ketvirtį vartotojų išlaidos augs dar sparčiau, t. y. prognozių vi­durkis siekė 4,4 procento.

Prie nepasiteisinusių prognozių iš dalies prisidėjo tai, kad savo išlaidas 0,9 proc., arba labiausiai per paskutinius dvejus metus, sumažino JAV valdžia. Daugiausiai sumažintos buvo karinio pobūdžio išlaidos, be to, susispaudė ir atskiros valstijos. O tai, be jokios abejonės, prisidėjo prie ekonomikos au­gimo sulėtėjimo.

Ar JAV galėtų grėsti ekonomikos stagnacija ar net recesija? Analitikų vertinimu, ne. „Stratfor“ atkreipia dėmesį, kad po pastarojo sunkmečio JAV ekonomika yra tokia diversifikuota, kad vieno ar kito sektoriaus nesklandumai negalėtų turėti didesnės reikšmės visos šalies ekonomikos sveikatai. Kita vertus, nedidelės turbulencijos yra neišvengiamos.

„Vis dėlto net JAV skola, kuri per ateinančius kelis dešimtmečius gali tapti šalies galvos skausmu, neturėtų nugramzdinti JAV ekonomikos į recesiją. Su savo resursais ir stiprybėmis JAV ekonomika atsitiestų žaibiškai, tad baimintis nėra ko“, – žada „Stratfor“ analitikai, tuo pačiu nuramindami ir Eu­ropą. Jai, kaip ir JAV, atsitiesti esą nebūtų sun­ku, net jei to prireiktų. Tikėkimės, kad artimiausiu me­tu neprireiks.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

R.Janužytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iki JAV prezidento rinkimų lieka mažiau nei 100 dienų. Per tiek laiko D.Trumpas užsibrėžė tikslą „užkariauti“ Pensilvaniją, kurioje nuo 1988 m. nėra pasisekę dar nė vienam respublikonui.

Donaldo J. Trumpo konkurentės Hil­lary Clinton pusėje – daugiau palankių vals­­tijų ir didesnis rinkiminis biudžetas. Tačiau šis veikėjas sugalvojo strategiją, ku­ri, jei pasiteisins, gali padėti laimėti rinkimus.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Nors D.Trumpui pastarosiomis savaitėmis apklausų rezultatai lyg ir palankūs, jis nie­ko nepeš, jeigu nenurungs H.Clinton trijo­se valstijose – Floridoje, Ohajyje ir Pen­silvanijoje.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Jo rinkiminė savireklama čia jau įsibėgėjo. Sutapk tu man taip: vos D.Trumpui prabilus apie Pensilvanijos užėmimą, įtakingo JAV žurnalo „Foreign Policy“ tinklaraštyje pa­sirodo analitikės, teisės profesorės iš Pen­silvanijos Rosos Brooks straipsnis apie tai, kaip ji staiga pakeitė nuomonę dėl D.Trum­po. „Kaip ir daugeliui, man jis atrodo išsišokėlis. Tačiau staiga supratau, kad būtent jis bus taikos prezidentas, o ne H.Clinton. Juk tai jis nori suartėti su Rusija. Vadinasi, karo pasaulyje gali būti mažiau.“

Jei jums toks minties vingis kelia šypseną, surimtėkite: Rosa Brooks yra dažna viešnia Pentagone ir pataria aukščiausiems karybos ekspertams. Prieš kelerius metus ji čia net vadovavo atskiram departamentui.

R.Brooks nuomonė Pensilvanijos gyventojams neabejotinai imponuoja – ši moteris yra viena įtakingiausių asmenybių ne tik gimtojoje valstijoje, bet ir visose JAV.

Tokia rimta plevėsos tauškaliaus užtarėja – rimtas reikalas. Bet vien jos nepakaks.

Pensilvanijoje (kaip ir Floridoje bei Oha­jyje) ir 2008-aisiais, ir 2012-aisiais laimėjo Barackas Obama. Apskritai, pastaruosius tris dešimtmečius čia niekada nebuvo išrinktas respublikonas. Galima spėti, kad ir R.Brooks simpatizuoja demokratams, nes būtent po B.Obamos pergalės rinkimuose jai atsivėrė Pentagono durys.

Tad ji – unikalus egzempliorius, mat sužavėti demokratą, o ypač demokratę moterį – D.Trumpui beveik misija neįmanoma.

Dėl savo rasistinių ir prieš moteris nu­kreiptų pasisakymų jis jau prarado keletą „svyruojančių“ valstijų, kuriose respublikonų ir demokratų balsai tradiciškai pasiskirsto daugmaž po lygiai.

H.Clinton gali nebesijaudinti dėl palaikymo net valstijose, kadaise balsavusiose už George’ą W.Bushą. Tai Koloradas ir Vir­dži­nija, kur po D.Trumpo išsišokimų H.Clinton pirmauja ypač tvirtai. Virdžinija – apskritai jos tvirčiausias bastionas, nes tai ir gimtoji jos rinkimų partnerio, galimo viceprezidento Timothy Kaine valstija.

H.Clinton galva sopa dėl Šiaurės Ka­ro­linos. Tačiau ten labai daug gyventojų, šiaip jau linkstančių link respublikonų, sudaro dvi grupes: tamsiaodžių ir baltųjų su aukštuoju išsilavinimu. Ir vieniems, ir kitiems labai ne­patinka D.Trumpas. Nors jiems nelabai patinka ir pati H.Clinton, jai tereikia įrodyti, kad yra mažesnė blogybė.

O jei dar ir D.Trumpas, užsimiršęs kitose vals­tijose, nekliudys, jos šansai Šiaurės Ka­rolinoje – labai dideli.

Žinoma, taip lengva jai nebus. D.Trumpo patarėjai ragina „paimti“ Pensilvaniją, Oha­ją ir Floridą bei neatiduoti Šiaurės Ka­ro­linos. Tai esą tiesiausias, o gal ir vienintelis, jo kelias į pergalę.

Na, o rinkėjų viliojimo taktika žada būti dvejopa. Tiems, kam ir šiaip daro įspūdį D.Trum­po pareiškimai apie tvoras Meksikos pasienyje ar rezervatus atvykėliams, tereikės dar dažniau ir garsiau visa tai kartoti. O ką nuo tokių kalbų purto, bus skirtas iš In­dia­nos kilęs D.Trumpo rinkimų kompanionas gubernatorius Mike’as Pence’as. Šiam patikėta į D.Trumpo pusę palenkti baltųjų inteligentiją ir sušvelninti ispanakalbių bendruomenės nuomonę.

Ir nėra reikalo leisti tiek pinigų reklamai televizijoje, kiek suploja H.Clinton. Tiksliau, net nėra galimybių. Pavyzdžiui, birželio pabaigos duomenimis, D.Trumpo rinkiminėje sąskaitoje buvo 20 mln. JAV dolerių, o H.Clinton  – 44 mln. dolerių.

Matematika paprasta. O jos ir reikia.

Tik sumuoti reikia ne pinigus, o rinkėjus. Sudedame Virdžiniją ir Floridą. Pakanka? Ne. O jeigu Florida plius Šiaurės Karolina? Jau geriau, bet nepakankamai. Pridedame Ohają. Beveik. Ir – Pensilvaniją. Yra!

Respublikonų strategas Johnas Braben­deris teigia, kad D.Trumpo pranašumas prieš H.Clinton yra tai, kad šiuose rinkimuose yra mažesnis abejojančių valstijų skaičius, ir tuo reikia naudotis.  „Žinoma, tai, kad no­rint laimėti rinkimus, reikia laimėti Pen­silvanijoje, reiškia, kad lengva ne­bus. Tačiau tai nėra neįmanoma“, – sako J.Bra­benderis.

Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Tuo pačiu jis lyg ir pripažįsta, kad šansų padidinti palankių valstijų skaičių D.Trum­pas neturi. Vadinasi, tegu dirba ten, kur reikia, ir nesiblaško bei neišlaidauja. Ir dar – tegu nesuka galvos dėl nacionalinių apklausų, kurios siūbuoja tarsi svarstyklės ir tik verčia H.Clinton dar daugiau pinigų skirti na­cio­nalinei kampanijai. Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Beje, Rusija čia irgi ne paskiausia. Ame­rikiečiams, priešingai nei mums, gyvenantiems Vladimiro Putino pašonėje, idėja susidraugauti su savo priešu skamba visai egzotiškai. Kaip tokiu atveju respublikonai pagrįstų būtinybę JAV toliau ginkluotis ir didinti išlaidas gynybai (kas yra vienas pagrindinių šios šalies ekonomikos variklių), tegu mąsto Kinija ar Artimųjų Rytų šalys.

Na, nebent D.Trumpas imtųsi senos geros savo manieros neigti anksčiau pasakytus žodžius, o laimėjęs prezidento postą pa­reikštų, kad su V.Putinu nenori turėti jokių reikalų. Arba, kad išvis niekada to nesakė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima Janužytė

Neseniai vienoje loterijoje solidžią pinigų sumą laimėjęs buvęs inžinierius iš Vilniaus prisipažino, kad dalį pinigų padovanos dukterims, o už likusius galbūt paatostogaus Palangoje. O kaip gyvena tie, kurie milijardus skaičiuoja ne metus ir ne dešimt, ir kuriuos ne laimėjo, bet užsidirbo iš imperijomis tapusių verslų?

Turtuolis turtuoliui nelygu. Vienas turi kelis šimtus tūkstančių, kitas – kelis milijardus. Vienas – kuklus ir nepastebimas, kitas – ekscentriškas išlaidūnas.

Turtingiausias planetos žmogus Billas Gatesas – kažkur per vidurį tarp vienų ir kitų. Viena vertus, jis penkias valandas per savaitę intensyviai mokosi. Tai jis daro… sporto salėje. Kaip rašo „Times“, turtingiausias pasaulio žmogus kiekvieną darbo dienos rytą pradeda intensyvia kardiotreniruote, o jos metu ekrane stebi edukacinius vaizdo įrašus. „Man patinka žinoti, kad vienu metu treniruojasi ir kūnas, ir protas“, – tikina B.Gatesas, kurio turtas (beje, per metus sumažėjęs bene keturiais milijardais) siekia 75 mlrd. JAV dolerių.

Per metus šis turtuolis perskaito mažiausiai 50 knygų, be to, mėgsta skaityti tą patį, ką ir jo žmona, „nes tuomet prie vakarienės stalo yra ką aptarti“. Beje, labai dažnai tai būna istorinės, psichologinės knygos, net novelės. Antai šiemet jis visiems poilsiautojams (galbūt ir naujajam Lietuvos milijonieriui), atostogausiantiems prie jūros, rekomenduoja paskaityti jam įspūdį padariusią Nealo Stephensono mokslinės fantastikos knygą „Seveneves“.

Tačiau B.Gatesui rūpi ne vien kūno ir proto mankšta – jis yra tikras milijardierius su milijardierišku mąstymu

Tačiau B.Gatesui rūpi ne vien kūno ir proto mankšta – jis yra tikras milijardierius su milijardierišku mąstymu. Žinoma, į tai įeina ir filantropija. Pavyzdžiui, prieš mėnesį jis paskelbė investuosiantis apie 5 mlrd. dolerių į Etiopiją. Tačiau į Etiopiją jis skraido ne kokia kuklute „Cesna“, o 40 mlrd. dolerių kainuojančiu „Bombadier BD-700 Global Express“. B.Gatesas – ir ne iš tų, kurie renkasi kuklias atostogas ar riboja išlaidas malonumams.

Antai prieš keletą metų jis parodė tikrą klasę: iš rusiškos degtinės magnato, koncerno „Stolychnaya“ savininko Jurijaus Schefflerio atostogoms išsinuomojo trečią brangiausią jachtą pasaulyje. Žinoma, su bibliotekomis, bet ne dėl jų. Kaip yra sakęs B.Gatesas, milijardierius negali neturėti bent keleto žaisliukų, kurių sau neleidžia kiti.

Jam visiškai pritartų sėkmingai turtus kaupiantis Meksikos telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas Helu. Nors šalies valdžia vieną po kito leidžia konkrečiai šiam asmeniui pažaboti skirtus antimonopolinius įstatymus, C.S.Helu ir toliau sudarinėja fantastiškus sandorius ir vis turtėja. Didžiausias jo turtas – užpernai už 5,6 mlrd. dolerių įsigytos Pa­namerikos mobiliojo ryšio korporacijos AT&T operatoriaus „Ame­rica Movil“ ak­cijos. Be to, šis magnatas yra didžiausias leidybos rūmų „The New York Times“ akcininkas, kontroliuoja pramonės kompaniją „Grupo Car­so“, finansų imperiją „Grupo Financiero Inbursa“ bei infrastruktūros milžinę „Ideal“.

Turto gausėjimu gali pasigirti ir skandalų bei teismo procesų vėtyta ir mėtyta turtingiausia Europos ponia Liliane Betttencourt. Jos turtas dabar siekia 40,5 mlrd. dolerių. Tiesa, per pastaruosius metus augimas buvo gana kuklus – vos 400 mln. dolerių, užtat per 2014-uosius ji pralobo daugiau nei 5 mlrd. dolerių.

Šios 93 metų moters jaunatviškos išvaizdos ir turtų paslaptis – kosmetikos imperija „L‘Oreal“. Nepaisant garbingo amžiaus ir konfliktų su paveldėtojais, pernai L.Bettencourt išpirko 8 proc. „Nestle“ akcijų ir bendrą šios kompanijos akcijų paketą padidino iki 33 proc.

Energijos tvermės dėsnis

Kaip ir bet kur, milijardierių pasaulyje galioja Pareto dėsnis, pagal kurį 80 proc. turto visuomet valdo 20 proc. gyventojų, tad panašiomis į B.Gateso ar L.Bettencourt turtėjimo tendencijomis gali pasigirti ne tiek daug žmonių. „Forbes“ skaičiuoja, kad kiekvienais metais milijardierių gretos mažėja. Nelygybe to lyg ir nepavadinsi, tačiau kuo labiau lobsta saujelė pačių turtingiausių planetos gyventojų, tuo labiau „skursta“ likę turtuoliai – milijardieriai ir ypač „trečiarūšiai“ turtuoliai – milijonieriai. Pastarųjų gretos plečiasi, užtat piniginės plonėja.

Iš viso milijardierių visame pasaulyje šiandien yra 1810, pernai buvo 1826. Tiesa, pirmą kartą per 30 metų sumažėjo ir bendra milijardierių valdomo turto vertė – dabar ji sudaro maždaug 6,5 trln. dolerių. Tai beveik tiek pat, kiek užpernai – milijardierių turtas grįžo į „normos ribas“, iš kurių buvo iškritęs pernai, kai buvo pasiektas rekordas, o milijardierių valdomo turto bendra vertė siekė 7,05 trln. dolerių.

„Oxfam“ analitikų skaičiavimu, 85 turtingiausi pasaulio žmonės senatvės gali laukti visiškai atsipalaidavę – jie visi kartu valdo 1,7 trln. dolerių, arba tiek, kiek turi pusė pasaulio populiacijos. Kitaip sakant, turtingiausias vienas procentas pasaulio žmonių šiuo metu kartu sudėjus valdo didesnį turtą nei visos likusios pasaulio dalies.

Taip pat „Oxfam“ apskaičiavo, kad 62 turtingiausiems pasaulio asmenims priklauso tiek pat turto, kiek ir skurdžiausiai gyvenančiai maždaug pusei viso pasaulio gyventojų.

Beje, dėl aiškumo: oficialiai visi asmenys, kurių aktyvų vertė siekia 68,8 tūkst. dolerių, priklauso turtingiausiems 10 proc. pasaulio gyventojų, o visi, kurių turto vertė viršija 760 tūkst. dolerių, – 1 proc. pasaulio turtingiausiųjų.

Skaičiuojama, kad pusei tūkstančio šių turtingiausių pasaulio žmonių kartu priklauso 4,7 trln. iš turtuolių sąskaitose esančių 7,05 trln. dolerių, o tai, bendrovių „The Wealth-X“ ir „UBS Billionaire Census“ vertinimu, prilygsta ne tik bendrai visų pasaulio kompanijų rinkos kapitalizacijai, bet ir dešimtadaliui pasaulinio BVP.

Na, o jei į turtingųjų klubą įtrauktume dar ir milijonierius, skaičiai būtų dar įspūdingesni.

Per pastarąjį dešimtmetį milijonierių pasaulyje padaugėjo 58 proc., o multimilijonierių – 71 proc. Vilfredas Pareto ir vėl galėtų džiaugtis, kad jo dėsnis su šiokia tokia paklaida pasitvirtino: iš visų planetos gyventojų, turinčių bent milijoną dolerių, maždaug 5 proc. yra multimilijonieriai. Na, o iš 7 mlrd. pasaulio gyventojų milijonierių yra 13 mln., arba 2 proc. žmonijos.

Per metus mažiausiai šimtas milijardierių atsisveikina su šiuo statusu ir tampa „tik“ milijonieriais

Iš turtuolių klubo iškristi labai lengva. Per metus mažiausiai šimtas milijardierių atsisveikina su šiuo statusu ir tampa „tik“ milijonieriais, o per pastaruosius metus tokių buvo net 221. Dažniausiai toks likimas pastaruoju metu ištinka turtingus rusus, kurių skaičius bendrame milijardierių sąraše jau nebesiekia 100.

Kinams, priešingai, vis dažniau nusišypso laimė įstoti į turtuolių klubą.

Tiesa, „Forbes“ milijardierių tėvyne vis dar vadina JAV, nes 85 turtingiausių žmonių sąraše – net 31 amerikietis. Be to, JAV šuo metu yra ir daugiausiai milijonierių – jų suskaičiuojama apie 7 mln.

Tačiau laikai keičiasi. Iš bene 200 naujų milijardierių, kuriais per praėjusius metus „atsišviežino“ turtingiausių planetos žmonių sąrašas, trečdalis yra Kinijos piliečiai. Be to, Kinijos milijonierių gretos irgi neblogai ūgtelėjo – iki 2,4 mln.

Penktadalis milijardierių – inžinieriai

Daugiau nei penktadalis, arba 22 proc., turtingiausių pasaulio žmonių universitete studijavo inžineriją. Jų beveik dvigubai daugiau, nei pasirinkusiųjų antrą pagal populiarumą išsilavinimą verslo srityje, padėjusį turtus sukaupti 12 proc. turtuolių. Be to, inžineriją baigę milijardieriai yra turtingiausi iš visų turtuolių: vidutinis jų turtas siekia 25,8 mlrd. dolerių. Įdomu, kad humanitarų tarp milijardierių yra daugiau nei ekonomistų, o matematikų – visai nedaug, vos 4 proc.

Antra vertus, gali nusiraminti prastai besimokančių vaikų tėveliai: pasirodo, beveik trečdalis turtingiausių pasaulio žmonių nėra įgiję aukštojo mokslo diplomo. Uolius mokinius galima paguosti bent tuo, kad mokslų nebaigusių milijardierių turtas yra šiek tiek mažesnis nei inžinierių ir siekia vidutiniškai 24 mlrd. dolerių.

Dar viena naujiena milijardierių pasaulyje – jaunėja jų amžius. Nors turtingiausiųjų dešimtuke bemaž visi yra garbingo amžiaus žilagalviai, jaunų milijardierių skaičius pastaruoju metu auga lyg ant mielių, o tarp 85 labiausiai pinigais aptekusių planetos gyventojų daugiau negu pusė – 46 – jaunesni nei 40 metų. Turtingiausias tarp jų – „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, jauniausia – devyniolikmetė Alexandra Andresen iš Norvegijos, amžiumi aplenkusi „Snapchat“ sumanytoją 25 metų Evaną Spiegelį.

A.Andresen turtų šaltinis – šeimos tabako verslas, na, o jaunoji milijardierė tėvų imperiją, kurią įkūrė jos proproprosenelis, ketina plėtoti toliau. Ir gyventi tarp Norvegijos ir Didžiosios Britanijos, kurioje mokėsi profesionalios žirgų dresūros.

Londonas traukia ne vien ją. Galima sakyti, kad Didžiosios Britanijos sostinė kolekcionuoja turtuolius, nes joks kitas planetos miestas negali pasigirti tokia jų gausa – 395,6 tūkst. Be to, Londonas yra trečias pasaulyje (po Honkongo ir Niujorko) pagal 10 ir daugiau milijonų dolerių turinčių žmonių, vadinamųjų multimilijonierių, skaičių.

Tiesa, jeigu atsižvelgtume ne į bendrą turtuolių skaičių, o į jų proporciją, Londonas liktų šeštas, o jį su trenksmu aplenktų tokiame reitinge pirmaujanti Ženeva, kur milijonierius yra kas tryliktas gyventojas.

Politika – nepelninga?

Milijardierių pasaulyje egzistuoja dar vienas įdomus dėsnis: nors jie spiečiasi ne tik Londone ar Ženevoje, bet ir politikos pasaulyje, tačiau politikai milijardieriais netampa – greičiau jau milijardieriai tampa politikais. Faktai byloja, kad politika tikrai nėra pats tinkamiausias profesijos pasirinkimas norint ilsėtis „Forbes“ turtingųjų dešimtuke. Politikai gali susikrauti nemenką turtą, tačiau ne milijardinį.

Kaip liudija dešimties turtingiausių planetos žmonių patirtis, patikimiausias būdas užsidirbti labai daug pinigų – nerti į telekomunikacijų ar technologijų verslą. Tai pasiteisina septyniais atvejais iš dešimties. Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, tačiau milijardinė sėkmė tokiais atvejais yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Beje, milijardai iš vertybinių popierių yra tokie pat „degūs“ kaip ir pinigai iš bankinės veiklos: taip pralobę turtuoliai dažniau nei kiti praranda savo pinigus.

Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, tačiau milijardinė sėkmė tokiais atvejais yra veikiau išimtis

Žinoma, bandyti niekas nedraudžia. Net Baltijos šalyse yra jei ne milijardierių, tai bent milijonierių, sugebėjusių prisipildyti kišenes iš prekybos akcijomis ir sėkmingos bankininkystės. Pavyzdžiui, keturi iš penkių turtingiausių kaimyninės Latvijos žmonių – Olegas Filas, Ernestas Bernis, Leonidas Esterkinas ir Arkadijus Sukharenka praturtėjo investavę į bankus AVLB ir „Rietumu“.

Vis dėlto jie toli gražu nepatenka į turtingiausių europiečių sąrašus, kurių viršūnėje – turtingasis ispanas Amancio Ortega, prekybos tinklo „Zara“ įkūrėjas. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtyje jis įkūrė mažmeninį tinklą „Inditex Zara“, o dabar jo turtas vertinamas 64,5 mlrd. dolerių.

Antroji – jau minėta prancūzė L.Be­ttencourt, o trečioje vietoje – kur kas mažiau žinomas vokietis Georgas Schaeffleris. Jam priklauso 80 proc. bendrovės „Schaeffler Gruppe“ akcijų. Šios kompanijos istorija prasidėjo dar 1883 m., kai buvo sukurtas masinės rutulinių guolių gamybos metodas. Jis sukrovė didžiulius turtus, nes dabar G.Schaefflerio turtas vertinamas 26,9 mlrd. dolerių.

Toliau – švedas Stefanas Perssonas, kuriam priklauso didžiausias Europos drabužių parduotuvių tinklas H&M. Kompaniją įkūrė jo tėvas Erlingas Perssonas, o dabar jai vadovauja S.Perssono sūnus Karlas Johanas.

Milijardus europiečiams pelnė ir saldainių gamyba (pavyzdžiui, italui Giovani Ferrero), ir alus, turtuole pavertęs olandę Charlene de Carvalho-Heineken – „Heineken“ alaus gamybos kompanijos paveldėtoją. „Red Bull“ įkūrėjas Dietrichas Mateschitzas yra turtingiausias Austrijos žmogus, jam vis dar priklauso beveik pusė kompanijos akcijų. Beje, jeigu mokslai jums sekasi sunkiai, nenusiminkite: teigiama, kad D.Mateschitzui prireikė dešimties metų universitetui baigti.

Norvegijoje, savaime suprantama, atsirado milijardierių, pralobusių iš naftos. Johnas Fredriksenas, susikrovęs turtus iš naftos per Irano ir Irako karą, ir dabar būtų turtingiausias norvegas, jeigu būtų likęs gyventi savo gimtinėje. Tačiau jis pasirinko Kiprą ir dabar yra šios šalies pilietis.

Turtus užsiauginti padėjo ir prekės ženklas „Lego“, pažįstamas kone kiekvienam vaikų turinčiam žmogui. Kjeldas Kirkas Kris­tiansenas – turtingiausias Danijos žmogus, nes jo senelis Ole Kirkas Christiansenas įkūrė žaislų kompaniją, kuri anūkui padėjo sukaupti 9,7 mlrd. dolerių.

Na, o turtingiausias mūsų kaimynės Len­kijos gyventojas Janas Kulczykas prasigyveno žlugus Sovietų Sąjungai. Jis įkūrė vienintelę šalyje didmeninės prekybos kompaniją, kuri komunistinio režimo laikotarpiu prekiavo vokiškais automobiliais. Vėliau savo turtą jis padidino investuodamas telekomunikacijų srityje. Jo turtas vertinamas 4 mlrd. dolerių.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuor.

Rima JANUŽYTĖ

Abejingų JAV rinkimams nebelieka: dalis respublikoniškojo elektorato ir toliau nekenčia Donaldo Trumpo. Tą patį Hillary Clinton ima jausti ir minios šiaip jau už demokratus balsuojančių rinkėjų. Bet ten, kur du pešasi, turėtų laimėti trečias. Kas?

Pradėkime nuo to, kad Donaldas Trumpas ir JAV prezidento postas nebeatrodo tokie du tarpusavyje nesuderinami dalykai, – apklausose jis ima pirmauti prieš savo varžovę Hillary Clinton. Šios savaitės įvykiai, kuriuos verta paanalizuoti detaliau, pakreipė apklausas D.Trumpo naudai. Jo persvara prieš varžovę yra labai nedidelė ir net patenka į galimos paklaidos ribas: dvikovoje jis laimi 3 proc. (48 prieš 45 proc.), o paklaida – 3,5 proc.

Kai klausiama apie trijulę – D.Trumpą, H.Clinton ir nepriklausomą kandidatą Gary Johnsoną, skirtumas dar išauga, o balsai pasiskirsto atitinkamai 44, 39 ir 9 proc. Ir tai yra labai daug, palyginti su priešrinkiminėmis oponentų populiarumo apklausomis prieš ankstesnius JAV rinkimus. Jose geriau negu D.Trumpui sekėsi tik George’ui W.Bushui, prieš rinkimus dar šiek tiek didesniu skirtumu pirmavusiam savo varžovo demokrato Alo Gore’o atžvilgiu.

Ir visa tai – „ramybės“ laikotarpiu, kuriuo galima pavadinti viską, kas vyko iki šio savaitgalio.

„ClintonLeaks“ su Rusijos kvapeliu

Pirmadienį prasidėjusį Demokratų partijos suvažiavimą apkartino savaitgalį interneto svetainėje „WikiLeaks“ paskelbti beveik 20 tūkst. elektroninių laiškų, parašytų nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. gegužės.

Į septynių Demokratų nacionalinio komiteto (DNK) lyderių paskyras pateko ir laiškus kruopš­čiai atrinko kompiuterių įsilaužėliai. Mažiausiai du iš tų laiškų liudija, kad DNK aukšto rango nariai siekė pakirsti kito demokratų kandidato Bernie Sanderso kampaniją, mėgindami sukelti abejonių dėl jo tikėjimo ir kilmės. Po šio įvykio nedelsiant atsistatydino DNK pirmininkė Debbie Wasserman Schultz, o aistras raminti suskubo net pats B.Sandersas.

“Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas

Šis JAV Vermonto senatorius pirmadienį paragino savo šalininkus balsuoti už jo varžovę H.Clinton, kad užkirstų kelią į Baltuosius rūmus patekti demagogui D.Trumpui. „Turime įveikti Donaldą Trumpą. Turime pasirūpinti, kad būtų išrinkta Hillary Clinton ir jos kampanijos partneris Timas Kaine’as. Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas praėjus kelioms valandoms nuo keturias dienas Filadelfijoje vykusio suvažiavimo pradžios.

Tačiau šis B.Sanderso raginimas šalininkų buvo sutiktas ne tik džiaugsmingais šūksniais, bet ir švilpimu, tad senatoriui net teko kreiptis į klausytojus prašant išlaikyti „bent jau mandagumą savo atžvilgiu“,

Palaikyti H.Clinton stojo ir pirmoji šalies ponia Michelle Obama. „Šiuose rinkimuose yra tik vienas žmogus, kuriuo pasitikiu su ta atsakomybe, tik vienas žmogus, kuris, kaip tikiu, yra iš tikrųjų tinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ir tai yra mūsų draugė Hillary Clinton. Šiuose rinkimuose aš esu su ja“, – sakė M.Obama, pridurdama, kad jos vyro pirmoji užsienio reikalų sekretorė yra kompetentinga, plieninė politikė, nedaranti staigių sprendimų ar vertinimų.

„Negali turėti plonos odos ar tendencijos užsipulti. Reikia būti rimtam, pasveriančiam ir gerai informuotam“, – pareiškė pirmoji ponia, kurios žodžiai buvo sutikti plojimais atsistojus.

Tačiau santaikos demokratų stovykloje šie aplodismentai vis tiek nepadidino.

Tarp demokratų rinkėjų kilęs didžiulis susipriešinimas net užgožė nesutarimus respublikonų stovykloje.

Filadelfijoje protestuoti dar sekmadienį susirinko tūkstančiai B Sanderso šalininkų, dar didesnės demonstracijos vyko pirmadienį. Daugelis B.Sanderso rėmėjų reiškia nusivylimą ne tik pačia rinkimų kampanijos eiga, bet ir H.Clinton sprendimu savo kandidatu į viceprezidentus pasirinkti centro kairės senatorių iš Virdžinijos T.Kaine’ą, o ne liberalesnį aktyvistą, pavyzdžiui, senatorę Elizabeth Warren.

D.Trumpas dėl to švenčia. „Demokratai išgyvena visišką krachą. Elektroniniai laiškai sako, kad melaginga sistema yra sveika ir gyva!“ – iš demokratų nemalonumų savo „Twitter“ paskyroje šaiposi D.Trumpas.

Jam labiau pasisekti turbūt nė negalėjo: demokratų stovykloje bręsta didžiulė krizė, ir dar tuo metu, kai partija kaip tik turėjo susitelkti ir susiburti aplink savo kandidatę. O juk po sunkios pirminių rinkimų kovos partija savo suvažiavimui rengėsi atrodydama daug vieningesnė už respublikonus, kurių tarpusavio nesutarimai praėjusią savaitę, kai jie savo kandidatu tvirtino D.Trumpą, atrodė daug rimtesni.

Žinoma, šios krizės buvo galima laukti, o laiškų paviešinimas nebuvo staigmena. Dar birželį dienraštis „The Washington Post“ paskelbė gavęs informacijos, esą kompiuterių įsilaužėliams pavyko įsibrauti į DNK duomenų bazę ir perduoti pavogtus duomenis vyriausybių paslaptis skelbiančiam tinklalapiui „WikiLeaks“.

Rusijos ausys

„The Washington Post“ teigimu, už demokratų susirašinėjimo nutekinimą padėkoti reikia programišiams iš Rusijos.

Tą patį birželio viduryje skelbė ir paies DNK užsakymu tyrimą atlikusi kibernetinio saugumo įmonė „CrowdStrike“. Ji nustatė, kad Demokratų partijos vadovybės kompiuteriuose slapta rausėsi net ne viena, o kelios programišių grupės. Pirmoji, vadinama „Cozy Bear“ arba APT29, yra gerai žinoma dėl ankstesnių įsilaužimų į JAV valstybės institucijų sistemas. Pasak šaltinių, konfidencialius DNK duomenis jai pavyko pasiekti dar praėjusių metų vasarą. Antroji – jau seniai su Rusijos tarnybomis, visų pirma karine žvalgyba GRU, siejama „Fancy Bear“, arba APT28, įsilaužė šių metų balandį.

Paaiškėjo, kad šios dvi programišių grupuotės sekė DNK elektroninio pašto sistemą ir kitus vidinės elektroninės komunikacijos kanalus, vogė vidinio naudojimo dokumentus, įskaitant kampanijos prieš D.Trumpą planus, galimų H.Clinton pažeidimų vertinimą ir finansinių rėmėjų duomenis. Kol kas neaišku, ar programišių grupės koordinavo savo veiksmus, ar žinojo apie viena kitos veiklą.

Daugelyje „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“ grupių pavogtų dokumentų galima aptikti rusiškų pėdsakų. Pavyzdžiui, galima atsekti, kad dokumentai galėjo būti redaguojami rusakalbių. Be to, viename dokumente aptiktas kompiuterio vartotojo slapyvardis – kirilica parašytas „Feliks Edmundovič“ – yra užuomina apie bolševikinės slaptosios policijos įkūrėją Feliksą Dzeržinskį.

Atsakomybę dėl „WikiLeaks“ nutekintų dokumentų kol kas prisiėmė paslaptingas veikėjas, pasivadinęs „Guccifer 2.0“. Komentare leidiniui „Vice.com“ Londono karališkojo koledžo dėstytojas, knygos „Rise of the Machines“ autorius Thomas Ridas atkreipė dėmesį, kad tinklaraštis ir socialinio tinklo „Twitter“ paskyra „Guccifer 2.0“ vardu atsirado būtent tą birželio dieną, kai „CrowdStrike“ rengėsi paskelbti išsamią ataskaitą apie kibernetinius įsilaužimus DNK, kurioje įtarimai krypsta į Rusijos slaptąsias tarnybas.

Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį

Ar tai tiesa, šiuo metu aiškinasi JAV federalinis tyrimų biuras, nors kai kuriems demokratams dėl to abejonių nekyla. Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį.

Ypač šią mintį „reklamuoja“ pati H.Clinton. Jos kampanijos vadybininkas Robby Mookas jau pareiškė, kad ekspertai nurodė, esą Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į DNK elektroninį paštą ir dabar atrinkdami skelbia tuos elektroninius laiškus.

Kitas klausimas, kurį daugelis pamiršta: jei tai tikrai Rusijos ranka, ar tai nebuvo su pačiu D.Trumpu suderinti veiksmai? Šis niekada neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui. Be to, kalbama, kad D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra ne tik Maskvos svajonė, bet ir projektas. Tad kodėl nepasitelkus rusiškų pajėgumų rinkimų kovoje prieš demokratus? Juolab kad šiuo atveju laimi ir Rusija: jai greičiausiai net saldu stebėti, kaip tarpusavyje riejasi amerikiečiai ir „gauna į kaulus“ H.Clinton.

Tiesa, sąsajas su „WikiLeaks“ paskelbta demokratams labai kenksminga informacija iš karto paneigė ir „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as, pareikšdamas, kad šaltinio net neketina atskleisti, ir Maskva, tokius kaltinimus pavadindama absurdiškais ir maniakiškais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip Maskvoje vertinami pareiškimai, esą rusų programišiai įsilaužė į JAV demokratų partijos elektroninio pašto serverį, pareiškė: „Kremliuje šis pranešimas niekaip nevertinamas. Mes toliau stebime pastangas maniakiškai išnaudoti Rusijos temą per JAV rinkimų kampaniją. Šios absurdiškos naujienos pačiose JAV iškart buvo paneigtos vieno žinomo kandidato į prezidentus šeimos.“ Jis turėjo omenyje vyriausio D.Trumpo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo žinutę.

Na, o Rusijos užsienio reikalų ministras, tuo metu viešėjęs Laoso sostinėje Vientiane vykusiame regioniniame saugumo forume, paklaustas, ar Rusija susijusi su įsilaužimu į demokratų serverius, prieš paduodamas ranką JAV valstybės sekretoriui Johnui Kerry tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė nenorįs vartoti žodžio iš keturių raidžių.

Tačiau progos pasišaipyti iš H.Clinton po „ClintonLeaks“ Maskva, žinoma, vis tiek nepraleido.

Antradienio vakare per Rusijos TV kanalus rodytuose reportažuose, priešingai nei Vakarų televizijų, H.Clinton parodyta kaip žmogus, dėl savo interesų per penkias minutes „parduodantis“ savo ištikimiausius draugus, – omenyje turėta jau minėta atsistatydinusi DNK pirmininkė D.Wasserman Schultz.

Na, o amerikiečiams smegenis plauna D.Trum­pas. Ir tai daro, kaip visada, pasitelkdamas savo liežuvį. Antai mikliai surado sąskambį mergautinei H.Clinton pavardei Rodham – tai „rotten“ („supuvusi“), ir išsišiepęs aiškino, kad kaip tik dėl tokio skambesio jo varžovė šios pavardės ir atsisakiusi.

Ir, D.Trumpo malonumui, šį juokelį pasigavo tauta – ne tik respublikonai, bet ir H.Clinton mažiau simpatizuojantys demokratai.

Oficiali kandidatė

Susipriešinimą Demokratų partijos stovykloje liudija ir oficialaus vardinio delegatų balsavimo dėl partijos kandidato rezultatai, kurie buvo paskelbti antradienį, ir pats jų paskelbimo faktas.

Priminsime, kad 2008 m. H.Clinton tokių balsavimo rezultatų skelbimą sustabdė vos jam įpusėjus, ragindama paskelbti tuometį senatorių Baracką Obamą vienbalsiai. B.Sandersas sakė, kad jam būtų priimtiniau, jog kiekviena valstija paskelbtų savo delegatų balsų pasiskirstymą.

Delegatų iš viso yra 4763, o kad kuris nors pretendentas būtų automatiškai nominuotas Demokratų partijos kandidatu, jį turi palaikyti bent 2382 delegatai. H.Clinton į Filadelfiją atvyko turėdama šiek tiek daugiau nei būtina – 2814, o B.Sandersas – 1893 delegatų palaikymą. Po balsavimo H.Clinton gavo dar vos vos daugiau – 2838, o B.Sandersas – 1843 balsus. Dar 55 delegatai susilaikė. Šie skaičiai apima ir vadinamuosius superdelegatus, kurie suvažiavime galėjo balsuoti savo nuožiūra. Likęs 4051 delegatas buvo įpareigotas balsuoti pagal savo valstijų pirminių rinkimų arba bendruomenių sueigų balsavimo rezultatus.

Juose neatsispindi tik 26 Vermonto delegatų pasiskirstymas (22 už B.Sandersą, 4 už H.Clin­ton), nes B.Sandersas jų balsavimą nutraukė.

H.Clinton tai istorinė pergalė, mat ji tapo pirmąja didelės partijos moterimi kandidate JAV istorijoje. Kai balsai persivertė jos naudai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje ji parašė vienintelį žodį – „History“.

Po oficialaus balsų suskaičiavimo H.Clinton Demokratų partijos suvažiavimo delegatams padėkojo už tai, kad šie „padarė didžiausią plyšį“ moterų teises varžančiose stiklinėse lubose. „Jeigu esama mergaičių, kurios pasiliko žiūrėti suvažiavimo transliacijos iki vėlumos, noriu pasakyti, kad galiu tapti pirmąja moterimi prezidente, bet viena iš jūsų bus kita“, – sakė buvusi valstybės sekretorė.

Tačiau šią pergalę ji nuskynė ne taip sklandžiai, kaip būtų norėjusi ar kaip tai pavykdavo ankstesniems partijos kandidatams: jos nepalaikė šiek tiek mažiau nei trečdalis demokratų delegatų, o prieš jos kandidatūrą Filadelfijoje rinkimų metu protestavo minios rinkėjų.

Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai

Be to, tai tik pirmoji didesnė pergalė, o kaip amerikiečiai balsuos per rinkimus, sunku numanyti. Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai.

Analitikas Aaronas Zitneris „The Wall Street Journal“ rašo, kad kaip pirmoji moteris kandidatė H.Clinton lyg ir turėtų sulaukti milžiniško moterų palaikymo. O jei dar atsižvelgtume į tai, kad moterys per rinkimus yra aktyvesnės negu vyrai, jos rankose turėtų būti visi koziriai.

Už pažadus kelti mokesčius turčiams ir didžiosioms korporacijoms ją lyg ir turėtų palaikyti kairiųjų pažiūrų amerikiečiai. Jos pareiškimai, kad rasinė neteisybė turi būti gydoma stipriais vaistais, turėtų patraukti daugybę nebaltųjų rinkėjų. Ir iš tiesų H.Clinton šiose rinkėjų grupėse pirmauja prieš D.Trumpą.

Tačiau jos konkurentas dar labiau pirmauja „savo darže“. D.Trumpą palaiko daugiau vyrų negu H.Clinton – moterų. Už jį žada balsuoti daugiau baltųjų negu už H.Clinton – nebaltųjų.

Pavyzdžiui, tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltaodžių demokratė H.Clinton lenkia respublikoną D.Trumpą 5 proc. (44:39). Tačiau D.Trum­pas dar populiaresnis tarp žemesnės klasės baltaodžių. Antai tarp baltaodžių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, D.Trumpą remia 62 proc., o H.Clinton – tik 23 proc. respondentų. Be to, tokie amerikiečiai svarbią rinkėjų grupę sudaro keliose vadinamosiose svyruojančiose valstijose („Swing States“), tarkime, Ohajyje.

Tarp moterų pirmauja H.Clinton – ją remia 6 proc. daugiau moterų negu D.Trumpą. Tačiau šį remia 12 proc. daugiau vyrų. H.Clinton palaiko 69 proc. nebaltųjų, užtat D.Trumpą – 80 proc. baltųjų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkijos vidaus reikalų ministras Efkanas Ala penktadienį buvo iškviestas į aukšto ly­gio susitikimą saugumo klausimais kariuomenės būstinėje. Jis čia turėjo atvykti 17 valandą. O aukštas kovos su terorizmu pareigūnas, atsakingas už kampaniją prieš „Islamo valstybę“, buvo pakviestas į analogišką susitikimą prezidentūroje. Vidaus reikalų ministrui pasisekė kur kas labiau – į susitikimą jis neatvyko, nes „užgriuvo skubūs reikalai“. Jo paties teigimu, buvo pernelyg užsiėmęs, nes skubėjęs tvarkyti reikalus prieš laukiantį vėlyvą skrydį iš Ankaros.

Tai išgelbėjo jam gyvybę, nes aiškėja, kad būtent per susitikimą kariuomenės būstinėje jis turėjo būti suimtas perversmininkų. Bet kas leidžiama politikui, to nevalia pareigūnui: kovos su terorizmu vadovybės atstovas prisistatė į prezidentūrą, ir tai buvo paskutinė jo kelionė. Vėliau jis rastas už nugaros surištomis rankomis nušautas.

Operacija Marmaryje

Kad gyvas liko Recepas Tayipas Erdoganas, irgi tik laimingas atsitiktinumas. Praėjusį penktadienį jis kuo ramiausiai poilsiavo Marmario kurorte. Maždaug devintą vakaro prezidentas gavo slaptųjų tarnybų pranešimą, kad dėl saugumo viešbutį būtina skubiai palikti. Ir gavo pačiu laiku, nes apie 21 val. generolas Meh­me­ras Disli davė nurodymą šalyje pradėti perversmą. Jame dalyvaujantys kariai buvo pasiųsti su­lai­kyti kariuomenės vadovybės, Ankaros gatvėse pasirodė tankai, o Stambule buvo užblokuoti abu didžiausi tiltai.

Tuo metu, kai Turkijos prezidentas jau kilo privačiu prezidentiniu lėktuvu iš šalia Mar­ma­rio esančio oro uosto, viešbutį, iš kurio jis buvo išvykęs prieš 20 minučių, šturmavo perversmininkai. Iš trijų sraigtasparnių į viešbutį virvėmis nusileidę 25 kariai, kaip manoma, turėjo sučiupti arba nužudyti R.T.Erdoganą. Per operaciją žuvo du R.T.Erdogano sargybiniai.

Perversmininkai buvo pasirengę ir R.T.Er­do­gano gaudynėms ore. Prie prezidentinio orlaivio prisiartino du perversmininkų perimti naikintuvai F-16 ir nukreipė į jį savo taikiklius. Paskui naikintuvai atsitraukė – manoma, jog mygtukų jų pilotai nenuspaudė tik todėl, kad prezidentinio lėktuvo įgula radijo ryšiu jiems pamelavo, esą tai komercinis „Turkish Air­li­nes“ laineris.

Kol naikintuvai nesėkmingai vaikėsi prezidentą, perversmo vykdytojų veiksmai pagrindiniuose Turkijos miestuose įgavo vis didesnį pagreitį, nors dar nebuvo aišku, ar perversmui vadovauja kariuomenės vadovybė, ar tik atskira kariškių grupė.

Nors po žlugusio perversmo Turkijoje vyrauja nuomonė, esą jo rengėjai veikė nemokšiškai ir pučas nepavyko būtent dėl to, pačioje Turkijoje vis garsiau kalbama, kad iki didžiulių permainų šalyje trūko labai nedaug. „Trūko vos kelių minučių ir vienintelio sprendimo šauti. Pareigūnai atvirai prisipažįsta, kad lemtingomis valandomis jau buvo pasiruošę žūti“, – rašo „The Guardian“.

Maždaug vidurnaktį daug kam atrodė, kad perversmas tikrai įvyks. Antai devyni šalies ministrai tuo metu buvo vyriausybės rūmų konferencijų salėje ir, kaip vėliau prisipažino, visi buvo įsitikinę, kad netrukus atsisveikins su šiuo pasauliu. „Jiems tikriausiai pavyks ir mes šiąnakt mirsime, – esą garsiai pasakė vienas mi­nist­ras. – Pasiruoškime žūti. Visų mūsų šioje kovoje laukia kankinio mirtis.“

Tuo metu Ankaroje viešpatavo chaosas. Iš oro buvo apšaudomos nacionalinės žvalgybos ir policijos būstinės, subombarduotas parlamen­to pastatas, užimta valstybinė televizija TRT.

Svarstykles į kitą pusę pakreipė per kitus ka­nalus į gyventojus kreipęsi R.T.Erdoganas, prem­jeras Binalis Yildirimas, dvasiniai lyderiai, šimtai imamų. Pasipriešinti perversmui pa­ragino net opozicijos atstovai. Per televiziją prabilęs R.T.Erdoganas (su juo naudodamasi programėle „FaceTime“ išmaniojo telefono vaizdo ryšiu susisiekė CNN „Turk“ žurnalistė) paragino šalį ginti demokratiją, o žmones – eiti į gatves.

„Aš puikiai supratau, kad daugelis tų, kurie išėjo į gatves pasisakyti prieš perversmą, nemėgsta R.T.Erdogano vyriausybės. Bet parlamento apšaudymas buvo pernelyg didelė provokacija. To nebuvo buvę nuo trečiojo dešimtmečio. Galutinį tašką padėjo opozicijos lyderiai ir aukščiausi kariuomenės vadai – visi jie pasmerkė bandymą surengti perversmą“, – teigia vyriausiasis premjero patarėjas Ce­ma­let­tinas Hasimi, kurio nuomone, pučą įveikė pasiprie­šinti pasiryžusios minios.

Ar moraliniu požiūriu teisinga siųsti žmones į gatves, virš kurių pažeme skraido naikintuvai, – sunkus klausimas. Tačiau Turkijos ambasadorė Lietuvoje sako, kad tai vienas teisingiausių T.R.Erdogano sprendimų. „Ri­zi­ka­vimas gyvybėmis tuo pat metu buvo demokratijos išsaugojimas“, – įsitikinusi diplomatė. Am­basadorės nuomone, tai, kad žmonės plūdo į gatves, perversmo organizatoriams buvo ir ne­tikėta, ir labai neparanku.

Kas žino, kuo galėjo baigtis perversmas, jei zvimbiantys naikintuvai Ankaros ir Stambulo gyventojus būtų užklupę miegančius, paryčiais. Ar jie būtų kėlęsi iš lovų ir masiškai rinkęsi gintis nuo perversmo, nesusivokdami, kas iš tikrųjų vyksta? Labai abejotina.

Minios didvyrių

Iš esmės pučą sustabdė būtent minios. Fil­muotuose vaizduose matyti, kad gyventojai tik su vėliavomis rankose puola tankus, skanduoja žodžius „demokratija“ ir „laisvė“. Kariškių perversmą žmonės įvertino ne kaip išsilaisvinimą (taip neretai būdavo per ankstesnius perversmus Turkijoje), o kaip didžiulę grėsmę. Jau minėtas vidaus reikalų ministras, per stebuklą nenuvykęs į susitikimą kariuomenės būstinėje, antrą kartą tą naktį išsigelbėjo irgi minios dėka. Apie vykdomą perversmą jis sužinojo jau būdamas Ankaros oro uoste. Ten jis žaibiškai subūrė uždarytame oro uoste įstrigusius gyventojus ir ėmė nuotoliniu būdu vadovauti pastangoms atmušti sąmokslininkus. Kaip vėliau ministras teigė žiniasklaidai, jo gyvybė buvo žmonių rankose, ir tos rankos išgelbėjo ne tik jį, bet ir visą Turkiją.

Žinoma, tai nereiškia, kad tarp gyventojų ne­buvo ir perversmo šalininkų. Poliarizacija Tur­kijoje didžiulė, o T.R.Erdoganą palaiko šiek tiek daugiau nei pusė turkų. Be to, net ir tarp besipriešinusiųjų perversmui yra tokių, ku­rie vietoj R.T.Erdogano valdžioje norėtų ma­tyti ką nors kitą. Tik ne po karinio perversmo.

Vis dėlto net praėjus savaitei po mėginimo surengti perversmą Turkijoje išlieka gyventojų susirėmimų grėsmė.

Tiesa, analitikai linkę manyti, kad realios grėsmės Turkijos stabilumui nebėra, tačiau permainų, ir nebūtinai demokratinių, po nepavykusio pučo tikrai galima laukti.

Nors kai kurie analitikai pučo nesėkmės priežastimi vadina būtent demokratijos pažangą Turkijoje, kiti įžvelgia tik visuomenės mobilizaciją lemiamą akimirką. „Man R.T.Er­do­ga­no pergalė prieš maištą nėra jokia laisvės ir demokratijos pergalė. Pilietinės visuomenės – taip, bet ji anaiptol ne tas pats, kas demokratija ir laisvė. Tiesiog tai mobilizuota visuomenė. O ji anaiptol nebūtinai turi ilgėtis vien laisvės (…). Reikia nieko nesuprasti pasaulio politikoje, kad linkėtum demokratijos jos nepažįstantiems kraštams, kuriuose valdo stabilios autokratijos. Kemalizmas buvo išimtis. Sekuliarus ir provakarietiškas turkų nacionalizmas buvo jų kelias į modernybę. Atrodo, kad jo laikas eina į pabaigą. Deja. Turkija bus moderni, intelektuali, bet tikrai ne demokratinė šalis. Ir dar su rimtai skilusiu elitu“, – socialiniame tinkle rašo prof. Leonidas Donskis.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Donaldas Trumpas tapo oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą. Per savo gyvenimą jis yra pasakęs ir išmintingų dalykų, tačiau didžiąją laiko dalį kalba taip, lyg veržtųsi ne į aukščiausią galingiausios valstybės postą, o į „stand-up comedy“ trupę.

Tai oficialu: antradienį JAV respublikonų partija Donaldą Trumpą pasirinko savo kandidatu į prezidento postą. Per audringą ir vingiuotą rinkimų kampaniją D.Trumpas prikalbėjo tiek, kad būtų galima išleisti visą seriją jo pasisakymų rinkinių. Vis dėlto kvailos, juokingos, absurdiškos frazės jam nesutrukdė įveikti 16 varžovų ir sutriuškinti atkaklų partijos pasipriešinimą. Dabar šis nekilnojamojo turto magnatas, buvęs realybės šou dalyvis ruošiasi lemiamai dvikovai su Demokratų partijos kandidate Hillary Clinton.

Ar aštrus liežuvis ir be atrankos drebiamos frazės visais gyvenimo klausimais jam padės, ar pakenks, sužinosime rudenį. Tačiau kol kas jo rėžiamos „tiesos“ amerikiečiams patinka.

Į vieną vietą surinktos praeityje ir per rinkimų kampaniją D.Trumpo ištartos frazės gali ir prajuokinti, ir pravirkdyti – nelygu, koks esate žmogus. Tačiau jas perskaičius aišku tampa viena: jei jų autorius ir sumanytojas taps JAV prezidentu, šios šalies laukia labai įdomūs laikai.

Apie naftos kainas:

„Nežinote, kaip išlaikyti nedideles naftos kainas? Iškruškit OPEC’ą! Vašingtone nėra nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų imti ir pasakyti: jūs nekelsit tos sumautos kainos.“

Apie skiepus:

„Mažų vaikų daugiau neskiepysim, kaip kokių arklių, po kelias vakcinas iš karto. Viena vakcina vienam kartui, ir viskas.“

Apie B.Obamos gimimo liudijimą:

„Labai patikimas šaltinis man paskambino ir pranešė, kad B.Obamos gimimo liudijimas – suklastotas. Reikės kreiptis į Havajus, kad visi įsitikintų, jog jis net nėra gimęs JAV.“

Apie dainininkę ir aktorę Bette Midler:

„Nors Bette Midler yra akivaizdžiai labai nepatraukli moteris, aš taip niekada nepasakyčiau, nes visada stengiuosi būti politkorektiškas.“

Apie žiniasklaidą:

„Kol šalia savęs turiu jauną ir gražią merginą, galiu absoliučiai nesijaudinti dėl to, ką apie mane sako ar rašo žiniasklaida.“

Apie imigrantus iš Meksikos:

„Aš pastatysiu didžiulę sieną. Niekas nestato sienų geriau už mane. Ir patikėkit, aš ją pastatysiu labai nebrangiai. Pastatysiu didelę didelę sieną pietiniame mūsų pasienyje, ir dar priversiu Meksiką apmokėti jos statybą. Užsirašykit mano žodžius.“

Apie savo vyrišką žavesį:

„Visos moterys iš „Mokinio“ (realybės šou – R.J.) su manimi flirtavo. Visos. Sąmoningai ar nesąmoningai. Bet to ir reikėjo tikėtis.“

Apie klimato kaitą:

„Niujorke šąla ir sninga. Mums reikia klimato atšilimo!“

Apie cukraus pakaitalus:

„Dar nemačiau nė vieno liekno žmogaus, geriančio dietinę kolą.“

Apie intelektą:

„Mano IQ yra vienas aukščiausių, ir jūs visi tai žinot. Tik nesijauskit dėl to kvailai – tai ne jūsų kaltė.“

Apie kovą su „Islamo valstybe“:

„Kiti kandidatai lipdami ant šios scenos nežinojo, kad neveikia oro kondicionieriai. Jie prakaitavo kaip šunys. Tai kaip jie ruošiasi įveikti ISIS? Nemanau, kad tai įvyks.“

Apie moteriškumo galią:

„Vienintelė korta, kurią turi H.Clinton, yra ta, kad ji moteris. Daugiau ji neturi ko pasiūlyti. Jeigu ji būtų vyras, nemanau, kad surinktų bent 5 proc. balsų. Vienintelis jos koziris – tai, kad ji moteris. Laimei, pačios moterys jos nemėgsta.“

Apie buvusį kandidatą į prezidentus Johną McCainą:

„Jis nėra karo didvyris. Karo didvyriu jis laikomas tik todėl, kad buvo patekęs į nelaisvę. O man patinka žmonės, kurie nebuvo patekę į nelaisvę.“

Apie neįgalumą:

„Negaliu patikėti. Mane kritikuoja žmogus invalido vežimėlyje?! Žmogus, kuris pats negali nusipirkti kelnių?“

Apie internetą:

„Dėl interneto mes prarandame daug žmonių. Mums reikėtų susitikti su Billu Gatesu ir kitais, kurie supranta, kas vyksta, ir galbūt reikėtų kažkaip uždaryti tą internetą.“

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Bastilijos paėmimo diena kiekvienam prancūzui iki šiol simbolizavo pagrindines Prancūzijos vertybes – „liberté, égalité, fraternité“ (laisvė, lygybė, brolybė). Būtent šią dieną teroristai smogė ne tik Prancūzijos vertybėms, bet ir visam Vakarų pasauliui.

Du amerikiečiai, du armėnai, vienas ukrainietis, viena Šveicarijos pilietė – tai tik dalis Nicoje liepos 14-ąją po sunkvežimio ratais žuvusių užsieniečių, kurių mirtis daugeliui simbolizuoja ne tik žmogišką netektį, bet ir visam Vakarų pasauliui paskelbtą karą. Tokį karą, kuriame puolama iš užnugario, kuriame nusitaikoma į vaikus ir kuriame mėginama įveikti ne tautą ar valstybę, o visą Vakarų civilizaciją. „Tai karas ne prieš prancūzus, o prieš mus visus“, – sako prancūzijos prezidentas Fran­cois Hollande’as, pripažindamas, kad kol kas karą laimi kita pusė.

Atsakomybę už išpuolį Nicoje, pražudžiusį 84 ir sunkiai sužalojusį dar per 200 žmonių, prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tai jau trečia daug aukų pareikalavusi šios organizacijos narių surengta teroro ataka Prancūzijoje nuo 2015 m. sausį vykusių žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Radikalūs islamistai aiškina, kad miestus ir valstybes pasirenka pagal tai, ar šios aktyviai kovoja su jų judėjimu. Prancūzija – viena šios kovos vėliavnešių. „Islamo valstybė“ ne kartą įvardijo Prancūziją kaip pagrindinį taikinį dėl jos karinių veiksmų Irake ir Sirijoje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – šimtai džihadistų yra išvykę iš Prancūzijos ir prisidėję prie ISIS kovotojų. Be to, Prancūzijoje veikia daugybė džihadistus verbuojančių asmenų ir organizacijų.

Ypač daug jų Nicoje. Pagal pranešamus radikalizacijos atvejus Nica visoje Prancūzijoje nusileidžia tik liūdnai pagarsėjusiam 93-iajam Paryžiaus rajonui. Per Bastilijos paėmimo dieną sunkvežimiu į minią įvažiavęs Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelas, iš Tuniso kilęs Prancūzijos pilietis, – vienas radikalizuotų asmenų, kurie, pasak Prancūzijos teisėsaugos, radikalizavosi per itin trumpą laiką.

Šių metų pradžios duomenimis, mažiausiai 55 asmenys iš Nicos ir aplinkinių miestelių, priklausančių Pajūrio Alpių departamentui, yra išvykę kovoti į Siriją ir Iraką. Tarp jų – 11 vienos šeimos narių. Departamento prefektūra neseniai uždarė penkerius pogrindinius maldos namus, kuriuose buvo skleidžiamas radikalusis islamas.

Nenuostabu, kad Pajūrio Alpių departamentas, vis labiau nerimaudamas dėl džihadistų, vienas pirmųjų šalyje įvedė įspėjimų apie galimą radikalizaciją sistemą. Apie tokius atvejus praneša šeimos, mokyklos ir visuomenines paslaugas teikiančios įstaigos.

Be to, pastaraisiais mėnesiais Nicoje, kurioje vyksta itin daug tarptautinių renginių, intensyviai buvo rengiami mokymai teroristinio išpuolio atvejams, vykdomos antiteroristinės pratybos. Buvo parengtas ir ypatingo saugumo planas, koordinuojamas vidaus reikalų ministro. Nicoje kovai su radikalizacija net suburta speciali komanda. Jos nariai susitinka kartą per savaitę ir analizuoja iš mokytojų, socialinių darbuotojų, policininkų ir kalėjimo pareigūnų gautus pranešimus. Visi apie galimą radikalizaciją įspėjantys asmenys yra parengiami psichologų, kad atpažintų jos ženklus. Nuo 2014 m. užfiksuoti 522 tokie įspėjimai, tarp jų 120 – apie jaunesnius nei 18 metų jaunuolius.

Kaip BBC pasakoja už Nicos šiaurės rytų rajoną atsakinga tarybos narė Fatima Khaldi, nerimą kelia tai, kiek daug jaunuolių save suvokia ne kaip prancūzus, o kaip marokiečius, alžyriečius ar tunisiečius. „Trečios, ketvirtos, penktos kartos vaikai nesijaučia esantys prancūzai. Tokie žmonės kaip aš, t.y. antros kartos piliečiai, negali to suprasti“, – sako politikė.

To paties regiono imamas Boubekeuras Bakri priduria ir pagrindines tokio požiūrio priežastis: „Marginalizuotose musulmonų bendruomenėse nedarbo lygis siekia 40 proc. Tai silpnina imunitetą ir leidžia plisti radikalizacijos mikrobams.“

Ar įmanoma tuos mikrobus išnaikinti? Kaip ir visi mikrobai gamtoje, šie yra atsparūs ir sugeba gerai pasislėpti panagėse. Antai vienas labiausiai pagarsėjusių Nicos verbuotojų Omaras Oumsenas, kartais dar vadinamas Omaru Diaby, dar neseniai oficialiai buvo žuvęs Sirijoje, o štai dabar kalbama, kad savo mirtį jis tiesiog suklastojo ir dabar vėl veikia pogrindyje, verbuodamas jaunus Nicos vaikinus ir palaikydamas puikiai veikiantį Nicos džihadistų tinklą. Manoma, kad šis vyras yra atsakingas už maždaug 40 asmenų užverbavimą keliauti kovoti į Siriją. Beje, jis su ISIS nesusijęs – priešingai, priklauso su „Al Qaeda“ siejamai teroristų grupuotei „Jabhat Al-Nusra“, kuri konkuruoja su „Islamo valstybe“.

Savo veiklą Nicoje anksčiau plėtojo ir kita džihadistų grupelė, žinoma „Cannes-Torcy“ pavadinimu. Tiesa, ją prancūzų policijai pavyko išardyti. Na, o 2014-ųjų sausį Prancūzijoje buvo suimtas iš Nicos kilęs asmuo, neseniai grįžęs iš Sirijos, kurioje praleido 16 mėnesių. Kaip manoma, jis buvo parsiųstas tam, kad Prancūzijoje surengtų savižudišką išpuolį. Šis planas, laimei, nebuvo įgyvendintas, tačiau Prancūzija nukentėjo jau tris kartus, ir visus – labai skaudžiai. Nieko keisto, kad prancūzai gyvena būdami nuolatinės budrumo būsenos, o jų nerimas yra „įteisintas“ nuolat atidedant nepaprastosios padėties pabaigos terminą.

Nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo įvesta pernai lapkritį po kruvinų įvykių Paryžiuje, pareikalavusių per 130 aukų. Dabar ji gali būti pratęsta jau ne trims, o šešiems mė­ne­siams, iki 2017 m. sausio 26 dienos. Be to, opo­zicija reikalauja griežtesnio nepaprastosios padėties režimo, nors ir pagal dabar galiojančią tvarką jos metu leidžiama skelbti komendanto valandą, atlikti kratas be teismo sprendimo, taip pat – naktį, skirti namų areštą žmonėms, kurie kelia pavojų saugumui ir viešajai tvarkai.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Simboliška, kad tą dieną, kai sostinėje buvo pradėtas griauti „Žalgirio“ stadionas,  į bene 15 tūkst. žiūrovų kadaise galėdavusio priimti stadiono kemsynus užklydo stirna. Matyt, paskutinį kartą atsisveikinti su gūdų mišką primenančia stadiono legenda.

„Žalgirio“ stadiono istorija – viena klai­džiausių ir tamsiausių, apipinta korupcijos, įvairių interesų, skandalų, kai kurių nuomone – net mafijos gijų. „Vi­kipedijoje“ apie šį objektą galima sužinoti tik tiek, kad statyti didžiausią futbolo stadioną Lie­tuvoje  pradėjo Vokietijos karo belaisviai, kad jis iš pradžių turėjo, o paskui prarado na­cionalinio stadiono statusą, kad jį planavo įtraukti, bet neįtraukė į Kultūros vertybių sąrašą, o jo ankstesnis savininkas ŪBIG ketino stadioną griauti, bet paskui persigalvojo.

Dar galima prisigraibyti paviršutiniškos in­formacijos apie tai, kad stadioną kartu su ki­tu Ūkio bankui priklausančiu turtu iš ŪBIG perėmė Šiaulių bankas, o įsigyti šį turtą labai norėjusiam „Hanner“ vadovui Arvydui Avuliui at­rodė, jog bankas lyg ir vilkina stadiono pardavimo procesą.

Net atkakliai ieškodamas nelabai rasi patikimos informacijos ir apie tai, kaip šis stadionas, užimantis daugiau nei 8 ha pačiame Vil­niaus centre, buvo sąmoningai marinuojamas ir marinamas, kol atsiras geras pirkėjas.

Ne itin daug informacijos ir apie marintoją – „Žalgirio“ sporto draugiją, kuri LDDP (kon­krečiai – Adolfo Šleževičiaus) sprendimu dailiai ir sklandžiai perėmė anksčiau profsąjungoms, o paskui Kūno kultūros ir sporto de­par­tamentui bei savivaldybėms priklausiusius sporto objektus fantastiškiausiose sostinės ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų vietose. Apie tos draugijos prezidentą, Kūno kultūros ir sporto departamento direktorių Vytą Nėnių, sugebėjusį išparduoti sporto objektus, nors jie lyg ir turėjo tarnauti visuomenės poreikiams, taip pat nedaug ką sužinosi.

Apie tokių objektų pirkėjus – atskira daina. Pavyzdžiui, apie visur, kur skaniai kvepia, suktis sugebantį Artūrą Zuoką ar su juo susijusią bendrovę „BNA grupė“. Apie tokius privačius asmenis, kaip Gitana Mišeikienė ar Valerijus Vorobjovas, kurie kai kuriuos „Žalgirio“ sporto draugijos „prichvatizuotus“ objektus Rink­ti­nės g. prieš daugiau nei dešimtmetį buvo išsinuomoję net iki 2095-ųjų, o paskui vienas iš ki­to pirko ir pardavinėjo.

Žinoma, kas kaltas, kad stadionas ir kiti jo priklausiniai pastatyti tokioje viliojančioje vietoje, tarp Raitininkų, Šeimyniškių ir Rinktinės g. Visi šie objektai, kartu sudėjus, sudaro daugiau negu 14 ha. Kas nebūtų norėjęs tokio tur­to tokioje vietoje?

Žinoma, kad tas turtas būtų dar patrauklesnis, reikėjo pakeisti ne tik jo savininkus, bet ir paskirtį. Dabar šeimininkams rankos atrištos – jie stadione, kuris formaliai jau net nebėra stadionas, gali statyti bet ką.

Beje, kai kam stadionas vis dar kelia sentimentų, kaip ir prisiminimuose likę vadinamieji Baltieji rūmai. Ant „Žalgirio“ stadiono, o tiksliau, jo griuvėsių, tvoros net dabar kabo desperatiški lapeliai su reikalavimu objektą išsaugoti.

Tokių balsų tyruose vis pasitaikydavo visus pastaruosius 20 metų. Pasižvalgyti ar alaus iš­gerti į stadioną užsukdavo jaunimas, pakoncertuodavo viena kita grupė, atklysdavo pasmalsauti viena kita stirna – joms, matyt, rūpėjo, ar stadionas jau greitai virs mišku.

Šiame kontekste „Hanner“ atstovus galima laikyti kone gelbėtojais. Bendrovė pasistengs, kad niūrioji ir tamsioji stadiono skranda kuo greičiau užsimirštų, o ją pakeistų moderni ir prabangi bei laaabai finansiškai perspektyvi naujų objektų „eilutė“.

Išplėšusi stadioną iš konkurentų (dėl jo, kalbama, įnirtingai varžėsi dar mažiausiai dvi statybų bendrovės), „Hanner“ už pirkinį sumokėjo 40 mln. eurų. Tai daug ar mažai? Kažkada buvo kalbama, kad šis objektas turėtų būti parduotas bent už 27 mln. eurų. Tad, atrodytų, lyg ir daug. Bet galima paskaičiuoti ir kitaip.

Gal ir netikslu lyginti, tačiau šiuo metu ke­liuose skelbimuose siūloma pirkti sklypus prestižinėse Vilniaus vietose – centre ar Se­na­mies­tyje, ir kaina visų panaši: maždaug 6 tūkst. eurų už arą. Vadinasi, hektaras, apytikriai skaičiuojant, kainuotų 6 mln. eurų. (Tik, žinoma, rask, kad geras, visą hektarą vienoje vietoje. Radus kaina, matyt, dvigubėtų, bet tebūnie.) „Žalgirio“ stadiono plotas – 8 ha. Vadinasi, tai jau mažų mažiausiai 48 mln. eurų. O jei tokį pirkinį įvertinsi kaip kartą gyvenime pasitaikančią progą įsigyti štai tokio dydžio vienalytį gabalą pačiame sostinės centre, net ir dviguba suma gali atrodyti menkniekis.

Buvusio stadiono plotą „Hanner“ išnaudos sumaniai. Čia jau rugpjūtį planuojama pradėti statyti 200 kambarių keturių žvaigždučių viešbutį, vėliau – verslo centrą, biurus ir administracinės paskirties pastatus.

Jie užims per 100 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Šiuo metu greta stadiono, vietoj buvusios arenos, jau kyla gyvenamųjų namų kvartalas, o jam įkandin bręsta ir dar vienas projektas. Planuose yra ir 6 hektarų teritoriją užimsianti daugiau nei 2 tūkst. vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė.

15 tūkst. žmonių visuose šiuose pastatuose vienu metu gal ir netilps, tačiau liūdną stadiono agoniją naujieji šeimininkai užbaigs tokiais pat dideliais užmojais, kokiais prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo šio dabar jau bu­vusio stadiono gyvenimas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Didžioji Britanija jau susitaikė su „Brexit“ ir nuolankiai vykdys piliečių valią. Tačiau žodžiai neatitinka veiksmų, liudijančių aiškų siekį pasilikti Bendrijoje.

Didžiosios Britanijos vyriausybė šeštadienį oficialiai atmetė daugiau negu 4 mln. žmonių pasirašytą peticiją, raginančią surengti pakartotinį referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje.

„Mes, pasirašiusieji, raginame Jos Di­de­ny­bės vyriausybę įgyvendinti taisyklę, kad tuo at­ve­ju, jeigu sprendimas pasilikti arba pasitraukti yra pagrįstas mažiau negu 60 proc. balsų, o aktyvumas mažesnis negu 75 proc., turėtų būti ren­giamas kitas referendumas“, – sakoma ak­ty­vistų kreipimesi.

Jų argumentas tas, kad per birželio 23 d. vykusį referendumą balsuotojų aktyvumas siekė „tik“ 71,8 proc.

Tačiau vyriausybė tokią iniciatyvą atmetė. Jos atsakyme pabrėžiama, kad parlamento priimtame įstatyme dėl ES referendumo mažiausio rinkėjų aktyvumo kriterijus nebuvo nustatytas. Ir primenama dabar jau buvusio ministro pirmininko Davido Camerono po balsavimo išsakyta mintis, kad šis referendumas esąs „vienas didžiausių demokratijos veiksmų per Britanijos istoriją“, nes jame balsavo daugiau negu 33 mln. žmonių.

„Ministras pirmininkas ir vyriausybė leido aiškiai suprasti, kad toks balsavimas pasitaiko kartą per šimtmetį, ir, kaip sakė premjeras, šis sprendimas turi būti gerbiamas, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paskelbtame vyriausybės vardu. – Dabar turime ruoštis išstojimo iš ES procesui, o vyriausybė pasiryžusi užtikrinti derybose geriausią įmanomą išeitį Britanijos žmonėms.“

Taigi iš pažiūros atrodo, kad vyriausybė jau susitaikė su Didžiosios Britanijos likimu anapus ES tvoros. Tačiau sprendimas atmesti iniciatyvą rengti antrą referendumą yra namų darbai visiškai priešingam planui. Ir štai kodėl.

Pirmiausia – elementari aritmetika. Birželio 23 d. referendume už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 51,9 proc. balsavusiųjų, arba 17,4 mln. rinkėjų. Dabar viešojoje erdvėje aidi taip balsavusiųjų aimanos ir matyti rankų grąžymas. Ir gali atrodyti, kad britai atsitokėjo, o antrame referendume balsuotų jau visiškai kitaip. Tačiau nuomonių apklausos liudija, kad nuomonę pakeitė tik visai nedidelė dalis už pasitraukimą balsavusių britų.

Visuomenės nuomonės tyrimas, kurį atliko „Survation“, rodo, kad maždaug 7 proc. britų gailisi balsavę už „Brexit“. Tačiau besigailinčiųjų yra ir priešingoje stovykloje. 4 proc. (696 tūkst.) britų, balsavusių už pasilikimą ES sudėtyje, taip pat keistų nuomonę ir per antrą referendumą balsuotų kaip tik už „Brexit“. Viską susumavus išeina, kad antrame referendume, jei jis būtų surengtas, vis tiek laimėtų „breksitininkai“, nors ir mažesniu skirtumu.

Tai būtų pats blogiausias scenarijus tiems, kurie pasisako už pasilikimą ES: jei Didžiosios Britanijos vyriausybė būtų leidusi įvykti dar vienam referendumui, o britai – antrą kartą balsavę už pasitraukimą iš ES, moraliniu požiūriu tai būtų užkirtę kelią kol kas visiškai realiai galimybei išvengti „Brexit“.

Išgelbės premjerė Th.May?

Kodėl tokia galimybė visiškai reali, suprasti nesunku. Europos Sąjungos sutarties 50-ąjį straipsnį galės inicijuoti (arba to nepadaryti) naujoji Jungtinės Karalystės vyriausybės vadovė Theresa May, kuriai ligšiolinis premjeras D.Ca­me­ronas po pralaimėjimo referendume perleido „malonumą“ pradėti dvejus metus truksiantį derybų dėl pasitraukimo iš Bendrijos procesą.

Po konkurentės Andreos Leadsom pasitraukimo iš kovos dėl konservatorių lyderio, o kartu ir šalies premjero posto Th.May gavo progą jau šią savaitę įsikurti Dauning Stryte.

„Gegužė ir birželis – patys svarbiausi“, – rašo britų žiniasklaida, turėdama omenyje Th.May pavardę, lietuviškai reiškiančią „gegužę“, ir birželį įvykusio referendumo rezultatus. Mat Th.May gali tapti ne tik pirmąja premjere moterimi per pastaruosius 26 metus, bet ir premjere, sugebėjusia išlaviruoti tarp ES, „Brexit“, referendumo ir konservatorių interesų. Ir sulaikiusia Didžiąją Britaniją nuo pasitraukimo iš ES.

Nors ji užims vietą, kuri turėjo atitekti didžiajam euroskeptikui Borisui Johnsonui, pati Th.May – didelė pasilikimo ES entuziastė. Prieš referendumą ji sakė ugningas kalbas, kuriomis gėdino euroskeptikus ir drąsino euroentuziastus. Kalbėdama apie savo, kaip premjerės, pagrindinę užduotį, ji labai mėgsta formuluotę „sukontroliuosime laisvąjį judėjimą“, kurią analitikai interpretuoja kaip pažadą vėl derėtis su Briuseliu dėl naujų sąlygų ir žinią, kad „Brexit“ gali nebūti.

Dėl jos skyrimo naująja konservatorių lydere, o kartu – ir šalies premjere Didžiosios Bri­ta­nijos euroskeptikai apimti nevilties. Mat po referendumo, kurį jie tarsi laimėjo, Didžiojoje Britanijoje pasitraukimą iš ES inicijavę politikos veikėjai išsilakstė ir neprisiėmė jokios atsakomybės, o vairą iš jų pamažu perima pasilikti ES siekiantys politikai.

Antai vienas pirmųjų po referendumo į krūmus spruko pats D.Cameronas. Tiesa, kai kurie juokauja, kad tai vienintelis teigiamas referendumo rezultatas. Be to, D.Camerono nepavadinsi euroskeptiku, nes apie pasitraukimą jis kalbėjo tik tol, kol tai buvo naudinga jo rinkimų kampanijai. Paskui metėsi į priešingą stovyklą ir iki pat paskutinės dienos agitavo pasilikti ES. Vis dėlto referendumas – jo išvirta košė, kurios srėbti šis politikas nepanoro.

Tada visi sužiuro į Londono merą populistą B.Johnsoną, kuris buvo pasišovęs tapti naujuoju premjeru ir aiškino, kad Didžioji Britanija bus kur kas nuostabesnė be ES ir imigrantų. Tačiau ekscentriškasis politikas staiga pareiškė, kad neketina pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.

Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Ka­ralystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o, taip pat vieno aršiausių „Bre­xit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, jis tai su­gebėjo padaryti elegantiškai, pareikšdamas, esą jo misija įgyvendinta, nes jis pasiekęs, kad Didžioji Britanija priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos. Tad dabar jis galįs ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N.Farage’o pasitraukimą lėmė paprasčiausias nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA