"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šį trečiadienį Didžiosios Britanijos premjeras karalienei Elizabeth II pristatė savo įpėdinę – antrąja Geležine ledi jau tituluojamą Theresą May.

Theresa May (59 m.) vadinama ir naująja Margaret Thatcher, ir antrąja Angela Merkel. Aišku viena: svarbiausią postą Didžiosios Britanijos politikoje ji gavo toli gražu ne dėl lankstumo ar malonaus būdo. Kaip rašo „The Daily Telegraph“, ši moteris tikrai sugeba sugadinti nuotaiką. Buvęs finansų ministras, įtakingas konservatorius Kennethas Clarke’as ją yra pavadinęs „velniškai sunkia moterimi“.

Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Užtat ji nepaprastai atkakli, stipri ir yra tikra politikos vilkė. Th.May nemėgsta rodytis renginiuose, o apie asmeninį gyvenimą apskritai nelinkusi kalbėti. Iš šios srities žinoma tik tai, kad su vyru Philipu Johnu May mėgsta žygius pėsčiomis, žaidžia kriketą, jai patinka gaminti. Be to, Th.May serga pirmojo tipo diabetu. Štai ir viskas, ką apie save yra papasakojusi pati.

Anglikonų pastoriaus Huberto Brasiero šeimoje Pietryčių Anglijos pajūrio mieste Istborne 1956 m. gimusi, mergaičių mokyklą, o paskui Oksfordą baigusi naujoji Didžiosios Britanijos premjerė priklauso visuomenės grietinėlei – jos šeima atstovauja vadinamajam elitiniam buržuazijos sluoksniui. Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Th.May išties yra gerbiama politikė ir, kaip teigiama, nepriklauso jokiai „Vestminsterio rūmų klikai“. Pati sako niekada negurkšnojanti parlamento baruose ir neliežuvaujanti apie kitus žmones prie pietų stalo.

Tiesa, kai kurie britai ją vadina pasaulį valdančių trijų procentų įtakingiausių žmonių atstove. Užtat neišgirsi, kad ji paprasta, nuoširdi, supratinga ar užjaučianti, nors niekas net neabejoja, kad ji įtakinga, galinga ir kieta.

Geografiją išmano puikiai

Th.May arkliukas – geografija. Ne dėl to, kad būtent šią sritį ji studijavo Oksforde, – Th.May tiesiog nardo užsienio politikos peripetijose ir turi nuomonę apie visus svarbiausius geopolitikos reiškinius. Nesunku nuspėti, kad jos interesai tikrai neapsiriboja vien Londono reikaliukais. Ši ponia, galima nė neabejoti, sieks, kad Didžiosios Britanijos premjeras vėl sėdėtų prie svarbiausių pasaulio politikų stalo, kaip tai darė Winstonas Churchillis ar ta pati M.Thatcher.

Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Jos patirtis politikoje – išties stulbinamai ilga. Šalies parlamente Th.May yra nuo 1997 m., kai pirmą kartą buvo išrinkta kaip pasiturinčio Meidenhedo atstovė. Nuo to laiko politikoje jai teko ragauti visko – dirbti įvairiuose šešėliniuose kabinetuose ir kuruoti įvairias sritis: aplinkos apsaugos, šeimos reikalų, moterų teisių, kultūros, darbo. Šešėliniame kabinete jai neteko eiti tik užsienio reikalų ir iždo sekretoriaus pareigų.

Galiausiai Davido Camerono vyriausybėje Th.May gavo vieną svarbiausių – vidaus reikalų ministro portfelį ir nuo 2010 m. laikė jį labai tvirtai – iki šiol buvo ilgiausiai per pastaruosius 50 metų šalies vidaus reikalų ministro pareigas einantis asmuo. Šiame poste Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Pati save ji priskiria dešinesniam torių sparnui, tačiau euroskeptike savęs nelaiko. Tiksliau, jos nuomone, Europos Sąjunga – ne prievolė, o galimybė. Tai ji nuolat kartojo ir prieš birželio referendumą dėl išstojimo iš Bendrijos.

Dabar, būdama premjerė, Th.May žada stengtis pradėti naujas derybas su Briuseliu – atversti naują santykių su ES lapą, išsiderėti dar palankesnes sąlygas, kurių svarbiausias punktas – imigracijos politika, ir galbūt išvengti išstojimo iš ES.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ, specialiai “Veidui” iš Strasbūro

Geltonais marškinėliais apsirengę kinai pagal ramią muziką prie Europos Parlamento pastato ištisą dieną praktikuoja kažką panašaus į jogą – falun gongą. Kinijoje už tai sodina į kalėjimą, o „Falun Gong“ judėjimo narių tvirtinimu, kartais slapta įvykdo net egzekuciją. Yra skaičiuojančiųjų, kad tūkstančiai „Falun Gong“ narių Kinijos kalėjimuose jau yra tapę nelegalios prekybos organais aukomis.

Kepinant saulei ritmiškai judantys kinai į Kinijos kalėjimuose vykstančius košmarus mėgina atkreipti Strasbūre posėdžiaujančių Europos parlamentarų dėmesį. Tikimasi, kad šie inicijuos tyrimą dėl Kinijos kalėjimuose dėl organų mėsinėjamų kalinių.

Yra per stebuklą išgyvenusiųjų. Jos visos čia. Jei norite, galite pasikalbėti su šiomis moterimis.

Šios pusiau protesto demonstracijos, pusiau meditacijos kuratorė Xinying Yu ramiai įduoda bukletėlį. Jame trumpai išdėstyti keli faktai. Esą visoje Kinijoje yra vos apie 2 tūkst. organų donorų (net Lietuvoje – bene dešimt kartų daugiau), bet kiekvienais metais čia atliekama apie 20 tūkst. organų transplantacijų. Dau­gu­ma jų – nelegalios. Dauguma organų paimti prie­varta. „Kinijos įstatymai kaliniams nedraudžia tapti  „savanoriais“ organų donorais. Su­prantate? Jei esi „Falun Gong“ narys ir atsidūrei kalėjime, melskis, kad tavo kraujo grupė ar sveikatos būklė nebūtų tinkama“, – sako Xinying Yu.

Klausiu, ar tarp Xinying artimųjų ar draugų yra tokių nelegalios prekybos organais atvejų. Ji atsako: „Yra per stebuklą išgyvenusiųjų. Jos visos čia. Jei norite, galite pasikalbėti su šiomis moterimis.“

Po valandėlės prie manęs prieina trys kinės. Viena garbaus amžiaus, viena dar visai mergaičiukė ir pagrindinė mano „herojė“ – Liu Wei. Ši pusamžė moteris į moterų kalėjimą pateko už falun gongo praktikavimą. Ir pirmas dalykas, kuris ten nutiko, buvo nuodugni medicininė apžiūra. „Buvo paimti kraujo mėginiai, ultragarsu ištirti visi mano organai, o gydytojas ėmė klausinėti, ar mano šeimoje yra kokių nors sveikatos problemų. Visa laimė, kad pasakiau, jog mano senelė mirė nuo širdies ligų, jomis serga mano mama, o ir aš falun gongą praktikuoti pradėjau tikėdamasi pasveikti“, – pasakoja Liu Wei.

Kalinys kalinamas tol, kol jo organų kažkam prireikia. O tada giminėms pranešama, kad jis, pavyzdžiui, kažkur paslydo, susitrenkė galvą ir mirė.

Moteris teigia, kad Kinijos kalėjimuose po medicininės apžiūros „Falun Gong“ nariai skirstomi į dvi kategorijas. „Tinkami“ puikiai maitinami ir prižiūrimi. „Netinkami“ siunčiami į tikrą katorgą. Tačiau pastarieji po kalėjime patirtų sunkumų bent jau turi galimybę kada nors išeiti į laisvę, o sveikieji, su gerais kraujo rodikliais, dažnai niekada nebepamato artimųjų. „Toks kalinys kalinamas tol, kol jo organų kažkam prireikia. O tada giminėms pranešama, kad jis, pavyzdžiui, kažkur paslydo, susitrenkė galvą ir mirė. Jo kūno niekas negrąžina, tad artimieji niekada nesužino, koks likimas ištiko jiems brangų žmogų“, – apie šiurpią kalėjimų praktiką pasakoja Liu Wei.

Vyresnioji jos likimo draugė prisipažįsta, kad yra girdėjusi vedamų į operacinę kalinių riksmus. „Žinodavome, kas jų laukia. Tačiau niekuo negalėdavome joms padėti, – sako pensinio amžiaus moteris, dabar gyvenanti Vokietijoje ir į Kiniją grįžti nei ketinanti, nei galinti. – Jei sugrįžčiau, kaipmat atsidurčiau kalėjime. O tą laiką prisimenu kaip tikrą košmarą. Kai paaiškėjo, kad mano organai niekam tikę, patekau į kankintojų rankas. Keturias paras man leido tik stovėti arba tupėti ir neleido sudėti nė bluosto. Kai apalpau, pagaliau patekau į sunkiųjų darbų zoną, kur dirbdavau kaip vergovėje, po 15 valandų per dieną, be laisvadienių. Ir taip – dvejus metus.“

Jauniausia pašnekovė sklandžia anglų kalba pasakoja, kad „Falun Gong“ nariai visame pa­saulyje rengia akcijas, kuriomis siekia atkreipti politikų dėmesį į šią Kinijos dėmę. Užklausas dėl šių faktų Kinijos valdžiai reguliariai pateikia Jungtinės Tautos, įvairios pasaulio medikų organizacijos, žmogaus teisių gynėjai.

Širdis už 130 tūkst. dolerių

Kanados teisininkas Davidas Matas – vienas aktyvistų, nuolat viešai keliančių nelegalios prekybos organais Kinijoje klausimą ir raginančių savo šalies vyriausybę imtis teisinių veiksmų. Būtent jo nuopelnas, kad 2006-aisiais pranešimai apie Kinijos kalėjimuose „Falun Gong“ nariams dėl organų vykdomas egzekucijas prasimušė į pasaulio žiniasklaidos antraštes. Už savo darbą jis nominuotas ir Nobelio taikos premijai.

Desperatiški transplantacijų turistai atskrenda su pinigais, o namo – dažnai į Vakarų Europos šalis – grįžta su kiniška širdimi.

„Egzistuoja net konkretūs įkainiai. Širdį Kinijoje galima nusipirkti už 130 tūkst., inkstą – už 62 tūkst. JAV dolerių. Desperatiški transplantacijų turistai atskrenda su pinigais, o namo – dažnai į Vakarų Europos šalis – grįžta su kiniška širdimi. Ir džiaugiasi nauju gyvenimu per daug negalvodami, kieno ši širdis ir ar ji nebūtų dar daugybę metų plakusi“, – jautriai kalba D.Matas, iš surinktos medžiagos parašęs knyga „Kruvinos žudynės: „Falun Gong“ narių mirtys dėl organų“.

Pirmuoju jo šaltiniu tapo vieno Kinijos transplantacijų ligoninėje dirbusio chirurgo žmona. Ji patvirtino, kad jos sutuoktinis yra pašalinęs daugybę akies ragenų „Falun Gong“ nariams – be jų pačių sutikimo.

Vėliau atsirado dar bent trys dešimtys liudininkų, kurių užvestas ant kelio teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas surinko neginčijamų įrodymų apie nelegalios prekybos „Falun Gong“ narių organais mastą.

Iš kitų dokumentų matome, kad sutampa organų persodinimo ir „Falun Gong“ narių mirčių skaičius.

„Iš oficialaus Kinijos valdžios pateikiamo organų transplantacijų registro galima matyti, kad nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų atlikta 41,5 tūkst. niekaip nepaaiškinamų organų persodinimo operacijų. Dokumentai liudija, kad organai daugiausia buvo persodinami užsieniečiams, tačiau nėra nurodoma, kas tapo šių organų donorais. Iš kitų dokumentų matome, kad sutampa organų persodinimo ir „Falun Gong“ narių mirčių skaičius. Galima daryti išvadą, kad šios organizacijos nariai – „geidžiamiausi“ organų donorai. Deja, aukojantys savo širdis, kepenis ar ragenas ne savo noru ir be teisės likti gyviems“, – teigia D.Matas.

Oficialioji Kinijos valdžia tokius kaltinimus neigia. Tačiau oficialiame Kinijos transplantacijų centro puslapyje jau prieš dešimt metų puikiomis kainomis ir sąlygomis buvo viliojami pacientai iš užsienio: „Reikalingo organo laukimo laikas Kinijoje daug trumpesnis nei kurioje kitoje šalyje. Kepenų gali tekti laukti mėnesį, daugių daugiausia du. Inkstų donorui surasti mums prireiks vos savaitės, daugiausia – mėnesio. Jei pasirodytų, kad surastas organas netinkamas, per savaitę bus surastas ir persodintas kitas organas.“

Palyginimui, Lietuvoje, kaip ir Europoje, organų tenka laukti nuo trejų iki penkerių metų. Inksto vidutiniškai tenka laukti apie trejus metus, širdies – apie 2,4 metų, kepenų – 1,7 metų. Panašiai ir kitur. Antai tokiose šalyse, kaip JAV, Kanada ar Didžioji Britanija, tinkamo organo tenka laukti mažiausiai dvejus metus. „Ir visa tai nepaisant fakto, kad šiose šalyse yra milijonai registruotų organų donorų, be to, priešingai nei Kinijoje, veikia jų registras“, – sako Vokietijoje gyvenantis medicinos profesorius Huige Li.

Štai taip – paprasta, greita ir, jei turi pinigų, visai įperkama galimybė vėl gyventi visavertį gyvenimą.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Riba tarp galimybės skelbti asmeninę informaciją ir neatsakingo elgesio su savo asmeniniais duomenimis yra plonytė. Kaip ir riba tarp duomenų tvarkytojų intereso kaupti duomenis ir prievolės juos ištrinti.

Apie mus galima sužinoti absoliučiai viską: kas esame, ką mėgstame, kur ir ką perkame, kada ir kur, su kuo ir kaip atostogaujame. Kuo daugiau „pripėduojame“ internetinėje erdvėje, tuo sunkiau šiuos pėdsakus ištrinti. Kai kuriais atvejais – net neįmanoma.

Į interneto vartotojų ir duomenų valdytojų bei tvarkytojų santykius vis labiau kišasi ir teisininkai. Balandį Europos Parlamento patvirtintas reglamentas turėtų padėti rasti balansą tarp abiejų pusių. Tačiau ekspertai sako, kad svarbu ne tik apkrauti prievolėmis duomenų valdytojus ir tvarkytojus, bet ir didinti pačių vartotojų atsakomybės jausmą.

Savaitraščio „Veidas“ iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie naujoves internetinėje erdvėje kalbasi Europos vartotojų centro direktorius Tomas Kybartas, LR ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis, elektroninės komunikacijos, technologijų ir rinkodaros ekspertas Džiugas Paršonis bei bendrovės „Teo“ reguliavimo vadovas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

A.Brazauskas: Šiandien kalbėsime apie privatumą internete, apie jo ribas, apie ES ir Lietuvos priemones, susijusias su privatumu, apie asmenines ribas, pagaliau kas už tai yra atsakingas – kas kaltas, o kas ne. Tokie yra tradiciniai klausimai. Ir iš pradžių kiekvieno diskusijos dalyvio prašyčiau glaustai pasakyti, kas jam atrodo svarbiausia.

D.Štitilis: Kaip teisininkas, turbūt turėčiau kalbėti apie teisę. Vis dėlto sakyčiau, kad svarbiausia – kelti kultūrą. Tai susiję tiek su asmens duomenų apsauga, įskaitant ir asmens duomenų saugumą. Kultūrą reikėtų suprasti ir kaip vartotojų, ir kaip duomenų valdytojų, nes dabar duomenų aspauga yra toks procesas, kuris neapsiriboja valstybių sienomis. ES ta kultūra jau keliama tam tikromis reguliacinėmis priemonėmis, tačiau svarbu kultūrą tam tikromis iniciatyvomis kelti netgi pasauliniu mas­tu. Čia galima nusifilosofuoti iki pat pa­grindų, bet iš esmės svarbu palaikyti tam tikrą duomenų apsaugos supratimą, kultūros lygį.

Įvairūs socialiniai tinklai asmeninių duomenų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis.

T.Kybartas: Atstovauju institucijai, kuri visą situaciją mato iš vartotojų teisių apsaugos perspektyvos. Taip pat atstovauju Europos vartotojų centrų tinklui, kuris yra sukurtas Europos Komisijos iniciatyva. Galima pasidžiaugti dėl ką tik priimto Bendrojo duomenų apsaugos reglamento, kurį prieš tai paminėjo kolega.

D.Štitilis: Apie reglamentą galėsime atskirai pakalbėti. Aš, kaip teisininkas, turiu savo nuomonę, kiek tas reglamentas palengvina, o kiek kai kuriais atvejais apsunkina situaciją.

T.Kybartas: Juo labiau kad yra ne tik reglamentas, bet ir teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę.

V.Nakutis: Norėčiau atkreipti dėmesį į vartotojų elgesį internete, kai jie ten kelia savo duomenis net neprašomi. Įvairūs socialiniai tinklai jų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis. Ko jie nedarytų viešoje erdvėje, pavyzdžiui, nekabintų savo nuotraukų iš atostogų skelbimų lentoje, daro tai feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Dėl to jie gali patirti daug nepatogumų ir problemų ateityje. Tarkime, jeigu jie skelbia nuotraukas iš atostogų su visa šeima, kas šiuo metu labai populiaru, galbūt piktavalis galėtų pagalvoti, kad butas yra tuščias, ir jį apvogti.

Skelbiamos ir nuotraukos iš įvairių vakarėlių, kas šiuo metu atrodo smagu, bet tai gali būti ne visai smagu, kai žmogus ieškos darbo, o darbdavys tikrins informaciją apie žmogų. Taigi patys vartotojai turėtų išmokti elgtis atsakingiau.

Ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne.

Dž.Paršonis: Pratęsiu kolegos mintį iš sociologinės perspektyvos. Neseniai man teko lankytis vienoje mokykloje, skaitmeninio raštingumo laboratorijose. Ir tiems jaunuoliams aš sakau: ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne. Tai fenomenas, to niekada anksčiau nebuvo.

Anksčiau „bylutę“ pas saugumiečius turėjo tik tam tikri žmonės, biografijas rašydavo tik apie tam tikrus žmones. O jei rašydavo, faktus reikėdavo susirankioti iš atsiminimų: „Pamenu, jis buvo plikas. O gal ne plikas, nes man atrodo, kad buvo rudaplaukis.“
Viskas buvo paremta atsiminimais, interpretacijomis. O dabar yra absoliučiai viskas, spragų labai mažai. Kažkada būsimo biografo darbas bus sėdėti prie kokių trijų terabaitų duomenų ir tiesiog paversti tai pasakojimu.

A.Brazauskas: Iš didesnių negu „Panamos dokumentai“ failų sudėlioti, ko žmogus yra „pripėdavęs“ internete?

Dž.Paršonis: Būtent. Nemanau, kad mes tai suvokiame. Kad suvokiame šio dalyko apimtis ir reikšmę. Nes įpratome būti nesvarbūs. O tai, kad kiekviena mūsų sekundė, kiekvienas metras ir kiekvienas gramas – užfiksuoti, yra nauja.

A.Brazauskas: Įžvelgiu dvi diskusijos kryptis: viena yra kultūrinė, kita – saugumo. Techninio ir juridinio. Vienas dalykas – kiek mes turime proto socialiniuose tinkluose ir internete, o kitas – kiek mus saugo valstybė. Pone Tomai Kybartai, jūs minėjote, kad esate parengęs prezentaciją. Gal galite ją trumpai pristatyti?

T.Kybartas: Po ilgai trukusių trišalių derybų tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos buvo pasiektas kompromisas dėl bendrojo duomenų apsaugos reglamento teksto, ir šių metų balandžio 14 d. Europos Parlamentas jį formaliai patvirtino. Reglamentas įsigalios per dvejus metus, tad tiek institucijos, tiek įmonės galės prisitaikyti prie naujojo dokumento. Naujasis reglamentas pakeis ES duomenų apsaugos direktyvą 95-46 ir iš dalies pakeis Lietuvos duomenų apsaugos teisinės apsaugos įstatymą.

Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų.

Žiūrint iš vartotojo perspektyvos, naujasis reglamentas siekia pakeisti jėgų pusiausvyrą tarp vartotojo – duomenų subjekto, ir bendrovių, valdančių bei tvarkančių duomenis. Reglamentas suteikia daugiau galimybių vartotojams kontroliuoti savo duomenis. Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų. Taip pat bus užtikrinta teisė sužinoti, jei prieigą prie jūsų duomenų gavo įsilaužėliai, ir veiksmingesnė pažeistų teisių gynyba.

Palengvinimų bus ne tik vartotojams, bet ir institucijoms bei įmonėms. Vadovaujantis vienu teisės aktu, visoje ES bus taikomas vieno langelio principas. Kita vertus, numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė už padarytus pažeidimus, o sankcijos kai kuriais atvejais galės siekti iki 20 mln. eurų arba 4 proc. metinės apyvartos.

D.Štitilis: Netgi nuo visos įmonių grupės, o ne nuo įmonės. Aišku, ne už bet kokį pažeidimą, o už tikrai rimtą, kai paliečiami kelių valstybių vartotojai. Bet sankcijos tikrai yra atgrasančios.

T.Kybartas: Bet jos neįsigalios iš karto, ir Lietuvos įmonės turės laiko prisitaikyti.

A.Brazauskas: Pone Dariau, jūs norėjote oponuoti.

D.Štitilis: Aš tik turiu savo požiūrį ir noriu jį išdėstyti. Reglamentą reikia vertinti kaip teigiamą žingsnį, nes toks įspūdis, kad su jo pagalba kartu keliama kultūra.Vien dėl to, kad visuomenėje ir tarp įmonių kilo didžiulis susidomėjimas. Vien išgirdus apie sankcijas įmonėms už pažeidimus tai jau skatina susimąstyti, ir tai yra gerai. Bet kas reglamente parašyta, nėra ypatinga revoliucija, o tik evoliucija. Kad ir teisė būti pamirštam, kuri spaudoje labai dažnai pristatoma kaip naujovė.

Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta.

Realiai teisė prieštarauti duomenų tvarkymui egzistuoja nuo 1995 m., kai buvo priimta Bendroji duomenų apsaugos direktyva 95/46/EB. Yra ir bylų, pavyzdžiui, gerai žinoma precedento neturinti Gonzaleso byla dėl teisės būti pamirštam paieškos sistemose. Reglamentas tada dar nebuvo priimtas, tačiau ES Teisingumo teismo buvo pasakyta, kad ir esamo teisinio režimo kontekste tokia teisė gali būti realizuota.

Taigi taip, reglamentas įveda tam tikrų naujovių, tam tikrų detalizacijų, bet tai nėra kažkas revoliucinga. Pavyzdžiui, pranešimas apie duomenų apsaugos pažeidimus. Jau dabar yra prievolė pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie asmens duomenų apsaugos pažeidimus.

A.Brazauskas: Dėl teisės būti pamirštam. Kas gali būti pamiršta, reikalaujant subjektui, ir kokiu būdu?

D.Štitilis: Teisė būti pamirštam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, žmogus, padaręs nusikaltimą, neturėtų teisės reikalauti, kad informacija apie veiklą, kuri pavojinga visuomenei, būtų ištrinta, kol nėra panaikintas teistumas.Teisė būti pamirštam turi būti suderinta su visuomenės teise žinoti. Tai nėra tik subjekto teisė į privatumą. Tokiomis nuostatomis vadovaujantis tai veiks praktikoje.

Štai „Google“ jau įvedė elektroninę formą, kurią galima užpildyti prašant pamiršti tam tikrus duomenis, t.y. konkrečiu atveju – pašalinti iš paieškos rezultatų. Ir ši teisė kuo toliau, tuo bus aktualesnė. Jei kalbėsime apie jau minėtas biografijas, žmonės, įgiję visuomenėje didesnį svorį, norės valdyti informaciją, kuri gali paveikti jų reputaciją elektroninėje erdvėje. Ir jiems ši teisė bus labai aktuali.

A.Brazauskas: Ar tam pakanka paprasto prašymo laiško, pavyzdžiui, portalo redaktoriui?

D.Štitilis: Pagal dabartinį režimą yra numatyta teisė prieštarauti duomenų tvarkymui, ir pagal tai duomenų valdytojas, įvertinęs visas aplinkybes, turėtų spręsti, ar ir kaip įgyvendinti šią subjekto teisę.

Dž.Paršonis: Noriu atkreipti dėmesį, kad teisę būti pamirštam ir teisę į duomenų ištrynimą kartais vartojame kaip sinonimus, bet tai labai skirtingi dalykai. Ką daro „Google“ ir kai kurie kiti? Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta. Viskas yra ir bus. Ir, ko gero, trynimui bus labiausiai priešinamasi, nes, pasak technologų, trynimas gali pakenkti struktūriniams dalykams. Daug kas yra indeksuota, o atsiradusios „skylės“ gali sugriauti sistemą, kuri tam nepritaikyta.

Mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

Trynimas – vienas dalykas, pamiršimas – kitas. Panašiai, kaip feisbukas. Kaip juokauja patys jaunuoliai, ištrini nuotrauką, ir atrodo, kad nieko neliko. Po kiek laiko įkeli tą pačią nuotrauką, o feisbukas sako – tokią mes jau turime, galime įdėti atgal. Taigi mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

O dėl ištrynimo iš viso yra klausimas, ar tai įmanoma realizuoti, ar įmanoma tik ištrinti, arba panaikinti, viešą prieigą.

D.Štitilis: Kiek pamenu, reglamente yra konkrečios sąlygos, numatančios ištrynimą. Teisė būti pamirštam apima ir po tuo paslėptus ištrynimo dalykus. Ten numatytos konkrečios sąlygos. Tai nebus paprastos situacijos, bet daugumai duomenų valdytojų reikės tapti ekspertais. Jiems reikės tam tikrų specialių žinių. Įgyvendinant šią teisę, reikės vertinti ir per išsireiškimo laisvės, viešojo intereso prizmę.

V.Nakutis: Teisė ištrinti informaciją egzistuoja jau dabar, vartotojams kreipiantis į didžiuosius socialinių tinklų paslaugų teikėjus. Feisbuko taisyklėse numatyta, kad jeigu asmuo mano, jog be jo žinios yra įkelta asmeninė informacija, jis turi teisę užpildyti pranešimą, nurodyti tikslią vietą socialiniame tinkle ir prašyti, kad ta inormacija būtų pašalinta. Dažnai ji ir pašalinama, jeigu asmuo įrodo, kad informacija yra būtent apie jį. Bet tam paprašoma jo duomenų.

A.Brazauskas: Kokie yra tie duomenys, dėl kurių galima bylinėtis, prašyti ištrinti ir taip toliau?

V.Nakutis: Asmens duomuo yra vardas, pavardė, gimimo metai, adresas, veido atvaizdas.

D.Štitilis: Bet kokia informacija, iš kurios galima identifikuoti konkretų fizinį asmenį. Tiesa, netgi turint labai mažai duomenų,  asmenį galima identifikuoti. Bet egzistuoja toks principas, kad identifikavimo procesas turi vykti protingomis laiko sąnaudomis. Žiūrint per protingumo prizmę, asmens duomenimis laikomi bet kokie duomenys, pagal kuriuos per protingą laiką galima identifikuoti asmenį. Tačiau vertinant pagal technologijų pasaulio pavyzdžius IP adresas irgi laikomas asmens duomeniu. Ne visuomet, bet dažniausiai. Telefono IMEI kodas – taip pat.

V.Nakutis: Telefono IMEI kodas yra labiau asmens duomuo, nes jis susijęs su konkrečiu telefono aparatu. O, pavyzdžiui, IP adresas nebūtinai yra asmeninis duomuo.

A.BRAZAUSKAS: Neretai interneto komentatorių IP adresas skelbiamas automatiškai. Parašiau komentarą ir čia pat iššoko mano adresas.

V.NAKUTIS: Sakyčiau, kad tai labiau drausminanti priemonė: vartotojai gali jungtis iš interneto kavinės ar darbovietės, ten IP adresas bendras visiems vartotojams. Taip pat asmuo gali jungtis iš namų, kur gali būti keletas kompiuterių ir vienas IP adresas.

D.ŠTITILIS: Turint IP adresą apie asmenį galima sužinoti išties daug. Vieno seminaro metu studentams daviau užduotį – pagal IP adresą pateikti kuo daugiau informacijos apie asmenis. Taigi sulaukiau asmens biografijos su vaikų ir žmonos nuotraukomis, darbovietėmis, atostogų kelionių nuotraukomis ir pan. Sunku patikėti, kad studentas, žinodamas tik asmens slapyvardį internete, iš viešų šaltinių pagal jį ištraukė beveik visą biografiją.

A.BRAZAUSKAS: Kaip tai atrodytų technologiškai? Kokiu keliu įprastai einama? Informacija apie asmenį tampa vieša užsakinėjant bilietus, kelialapius, bendraujant su turizmo agentūromis?

D.ŠTITILIS: Kompleksiškai. Asmeniui dalyvaujant socialiniuose tinkluose, taip pat – kažką perkant ar parduodant.

D.PARŠONIS: Duomenys, kuriuos viešai paskelbiame patys, yra tik dalis viso paveikslo. Dar egzistuoja metaduomenys (kaupiami automatiškai), pagal kuriuos galime nustatyti „protingą“ asmens kelionės laiką į darbą. Taigi, jei mano telefonas žinomas, galima tiksliai pasakyti, kiek laiko ir kokia priemone važiavau į darbą. Pakanka turėti kompiuterį ir prieigą prie nebylių duomenų, įprastai mes į juos nekreipiame dėmesio, ir per kelias sekundes galiu nustatyti apie žmogų labai daug: kur jis vedžioja šunį, kokius būrelius lanko jo vaikai ir pan.

D.ŠTITILIS: Dar vienas pavyzdys: norint išmėginti naują programėlę – žingsniamatį, manęs prašo prieigos prie trumpųjų SMS žinučių, telefono knygelės. Tie duomenys išties vertingi, bet ar žinome, kam juos atiduodame, neturėdami laiko pasigilinti? Privatumas – subjektyvi kategorija, į kurią jaunesni žmonės retai kada gilinasi. Jie sako: mums pasiūlys pagal mūsų judėjimo duomenis geresnę reklamą – puiku. Bet apie saugumą negalvojama.

A.BRAZAUSKAS: Išties, kai pagal ankstesnes paieškas internete ar išmaniajame telefone imami siūlyti nauji adresai, apima keistas jausmas… Nejauku būti sekamam.

D.PARŠONIS: Sakyčiau, tai yra pirmo susidūrimo dalykas: kai žmonių buvo klausiama, kaip jie reaguoja į reklamą, kuri seka juos iš vienos svetainės į kitą, jie nematė nieko blogo, tačiau dabar dauguma tuo pasibaisėję.

D.ŠTITILIS: Dalyvaudamas teisininkų konferencijoje paprašiau pakelti rankas tuos kolegas, kurie mato problemą dėl slapukų (angl. „cookies“ – maži tekstiniai dokumentai, turintys unikalų identifikacijos numerį, kuris perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matytų jo veiklą internete), pakilo iki 10 proc. rankų. Paklausus, ar tai problema, jei slapukų informacija bus sujungta su kita informacija ir atsiras galimybė apie jus sužinoti viską, pakilo ne ką daugiau rankų.

D.PARŠONIS: Žmonės vis dar nelinkę sieti problemos aprašymo su asmenine nelaime.

A.BRAZAUSKAS: Dėl paskelbtos informacijos galima kreiptis į teismą. Tai, matyt, žmogaus ir jo aplinkos požiūrio reikalas. Kur peržengiama leistina riba?

T.KYBARTAS: Tikslas komercinis, juo nesiekiama kurti vieno ar kito asmens portreto. Šie įrankiai pasitelkiami siekiant sukurti efektyvesnį pardavimą, kažkas iš to uždirbs daugiau pinigų, gaus geresnį pelną. Kitas dalykas – asmens apsauga ir  informacija apie slapukus žmogui nėra lengvai prieinama.

D.PARŠONIS: Jei slapuke būtų parašyta, kad ši svetainė renka ir parduoda jūsų duomenis reklamos agentūroms, žmonių reakcija būtų kiek kitokia, padaugėtų teisminių kreipinių. Dabar žmonės į tai arba visai dėmesio nekreipia, arba spaudžia sutikdami, kad informacija apie juos būtų renkama.

D.ŠTITILIS: Duomenų subjektai turėtų būti informuoti aiškiai ir nedviprasmiškai. Dėl slapukų atlikti tyrimai ir su valstybinėmis institucijomis parodė, kad kai kuriose jų dar nedavus sutikimo kompiuteryje jau atsiranda slapukas. Tai nusižengimas teisės aktų reikalavimams, taip pat – saugumo kultūros nebuvimas.

D.PARŠONIS: Manyčiau, laikui bėgant tai pasikeis. Įdomu, koks šiuo klausimu žiniasklaidos ir tų pačių duomenų valdytojų vaidmuo? Ar jie jaučia moralinę teisę paaiškinti žmonėms šiuos dalykus suprantama kalba, ar tik moralizuoja, kad anksčiau slapukai jiems buvo nesvarbūs?

A.BRAZAUSKAS: Su paaiškinimais Lietuvoje prastai. Kai kalbama apie techninius dalykus – visiška maišalynė. Dalis visuomenės, matyt, ir šiandien nežino, kas tas „cookies“.

V.NAKUTIS: Tai nedidelis failas, kuris įrašomas į naršyklę. Iš jo, vėl jungiantis prie tos pačios svetainės, įvyksta atpažinimas, kad šioje svetainėje jau lankėtės. Patikimoje svetainėje slapukas gali patobulinti naudojimo patirtį, leisdamas svetainei sužinoti prioritetus arba leisdamasis nesiregistruoti kaskart, kai einate į svetainę. Tačiau kitose svetainėse iš karto jums gali būti pasiūloma kažkokia reklama ar produktas.

D.ŠTITILIS: Patys vartotojai turėtų spręsti, kokią informaciją skelbia, o kokios ne, kur lankosi, ar tie tinklalapiai saugūs, – tai kompleksinis dalykas.

D.PARŠONIS: Ar bandėte kada aktyviai prižiūrėti slapukus? Aš bandžiau ir turiu pasakyti, kad baisu. Kai kurie jų nė neišsitrina, yra tokių, kurie įsirašo ir juos tenka išrankioti kaip virusus. Žmonės turėtų domėtis, bet įstatymai egzistuoja todėl, kad ne kiekvienas gali apginti savo teises, atsilaikyti vienas prieš galingas grupes.

D.ŠTITILIS: Technologijoms žengiant į priekį negarantuočiau, kad teisinis reglamentavimas išspręs visas problemas, tačiau taip pat svarbu, kad duomenų valdytojai gerbtų duomenų subjektus ir imtųsi tam tikrų apsaugos priemonių. Beje, kai kuriais atvejais, teisinis reguliavimas ar jo aiškinimas netgi riboja asmens duomenų tvarkymą ir technologijų pasirinkimą.

Tinkamiausias pavyzdys – asmens duomenys, kurie tvarkomi panaudojant biometrines technologijas. Vienas variantas, kai paliekame piršto atspaudo kopiją, kitas variantas – tik piršto atspaudo tam tikrą kopiją.

Prieigos sistemos sukurtos taip, kad nenufoto­grafuoja viso atspaudo, jos ima tam tikrą ma­te­matinę formulę. Kuo geresnis antras atvejis? Ant­ruoju atveju negalima atgaminti piršto at­spaudo, taigi privatumui didelė grėsmė nekyla.

Kai kuriose ES valstybėse draudžiama naudoti biometrines technologijas, tačiau jos galėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nebereikėtų kortelių, išnyktų piktnaudžiavimas. Daug kur praeitume pridėję piršto atspaudą. Pavyzdžiui, sporto klubuose. Tokį asmens duomenų tvarkymą, kai negalima atgaminti paties piršto antspaudo, reikėtų leisti.

A.BRAZAUSKAS: Pakaktų rasti balansą, tačiau vis dar nemažai spragų, nepakankamas visuomenės švietimas. Žinoma, interneto vartotojas taip pat neturėtų būti apkiautęs.

V.NAKUTIS: Ryšių reguliavo tarnyba turi svetainę  www.esaugumas.lt. Joje daug informacijos apie tai, kaip saugiai reikėtų elgtis internete, so­cia­liniuose tinkluose, apie privatumo nustatymus, saugią el. bankininkystę, antivirusines programas. Į mus kreipiasi vartotojai, praradę savo paskyras feisbuke, taigi juos konsultuojame ir paaiškiname, kaip tokiais atvejais elgtis.

D.PARŠONIS: Labai geras pavyzdys – licencinės sutartys, kurios pateikiamos programos diegimo metu. Be teisininkų, niekas nėra jų skaitęs. Taigi galime sakyti, jog vien tai, kad nesugaištame per metus dviejų dienų jas skaitydami, pastato mus į keblią padėtį. Verslas sukuria tam tikras taisykles, teisininkai surašo keliasdešimties puslapių sudėtingas sutartis, kad tau negalioja jokios garantijos. Mano vertinimu, tai labai nedora: mes taikome į žmogaus sąmoningumą, sakome – domėkis, žiūrėk, ką jie kaupia, bet kada tą daryti? Tai didžioji problema.

D.ŠTITILIS: Jūs sakote, kad tekstai sudėtingi, ir esate teisus. Todėl norėčiau atkreipti teisininkų dėmesį ir paskatinti perimti paprastumo principą. Teisinės sutartys turėtų būti kuo paprastesnės. Yra posakis: atsiprašau, parašiau ilgą laišką, nes neturėjau laiko parašyti trumpo. Tai čia tas pats. Profesionalumas atsiranda tada, kai sugebi sutartį sutrumpinti ir įdėti pagrindines nuostatas, kurių reikalauja įstatymas, į vartotojui suprantamą tekstą. Tuo keliu ir turėtume eiti. Tai tinka kalbant ir apie visus kitus teisinius dokumentus. Jie mūsų vartojimo ir kultūros dalis.

T.KYBARTAS: Teisinio reglamentavimo verslo subjektams tenka atsakomybė už aiškiai pateiktas sutarties sąlygas, taigi kalbame ir apie reglamentavimo viziją, ne tik apie kultūrą.

A.BRAZAUSKAS: Jungdamiesi prie interneto turėtume suvokti, kad galimybių pasislėpti jame nėra. Ten patekę esame atsakingi už tai, ką darome. Nuo sovietmečio likęs nesaugumo ir nuogumo jausmas. Kalbu apie asmeninių duomenų panaudojimą, kai asmuo nežino, ar teismui leidus specialiosios tarnybos gauna prieigą prie jo duomenų.

D.ŠTITILIS: Nors visi suprantame, kad kitaip ne­bus, vis tiek atsisakome dalies privatumo. Ga­lime išjungti kompiuterius, telefonus, bet ak­tyviam žmogui neilgai pavyks pagyventi be tech­nologijų. Reikia stebėti, kad nebūtų piktnau­džiavimo, kad būtų saugios didelių valdytojų sistemos, kad kuo mažiau būtų tokių atvejų, kai „LinkedIn“ paskyros paskelbiamos su slapta­žodžiais ir t.t.

A.BRAZAUSKAS: Būtina galvoti apie švietimą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikams paaiškinama, kad yra pornografija, bet jie raginami nedaryti skubotų išvadų apie intymius santykius.

D.PARŠONIS: Pats blogiausias būdas, matyt, ir egzistuoja Lietuvoje, kai pasakoma, kad tai – už įstatymo ribų, bet internete tai šalia. Kažin ar jaunam žmogui pavyksta išvengti kontakto naršant po pramogų svetaines. Jei tai nelegalu ir nelegalaus sekso nėra, kaip apie jį kalbėti?

V.NAKUTIS: Pornografija Lietuvoje draudžiama, o šalyse aplink Lietuvą – ne.

D.PARŠONIS: Galbūt tai buvo sugalvota, kai Lietuva dar nebuvo pasauliniame tinkle?

A.BRAZAUSKAS: Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas visiškai neadekvatus dabartinėms gyvenimo sąlygoms.

V.NAKUTIS: Lietuvos svetainėse draudžiama skleisti pornografiją, todėl tokio pobūdžio informacija šalinama. Taip įpareigoja įstatymai arba teismas. Taigi žiniasklaidos priemonių savininkai privalo žalingą informaciją šalinti.

D.ŠTITILIS: Galime kontroliuoti tik tai, kas skelbiama Lietuvoje, bet tai – lašas jūroje. Daug šviečiamosios ir rekomendacinio pobūdžio informacijos, kaip saugiai elgtis internete, kovoti su žalingu turiniu, neskelbti asmeninės informacijos adresu www.draugiskasinternetas.lt.

Įsteigta ir karštoji linija, kuria galima pranešti apie blogą turinį. Jos tikslas – sudaryti visuomenei galimybę pranešti apie žalingą arba neteisėtą turinį, kad jis būtų pašalintas vietoje. Lietuva bendradarbiauja su pasauline karštųjų linijų asociacija, kuriai priklauso 48 karštosios linijos iš 43 pasaulio šalių.

V.NAKUTIS: Net jei žmogus ir netyčia nuspaudė nuorodą su vaikų pornografija, uždarius naršyklę tai liks naršymo istorijoje, laikinajame faile, jei ji nebus ištrinta.

D.ŠTITILIS: Situacija dėl duomenų apsaugos gerėja, tereikia domėtis šia sritimi ir neperlenkti lazdos, nesuabsoliutinti nei teisių, nei problemų.

T.KYBARTAS: Jei norime teisių į asmens duomenų apsaugą, turime ir savo pareigų nepamiršti. Sugaiškime šiek tiek laiko įvertindami, kur sutinkame dalyvauti, pasižiūrėkime, ką pasirašome, ir jokiu būdu nepasirašinėkime neperskaitytų sutarčių. Niekas neapsaugos žmonių, jei jie patys nesisaugos.

V.NAKUTIS: Pritarčiau, kad vartotojai turi saugoti savo asmens duomenis, žiūrėti, ką pasirašo ir ką kelia į internetą. Saugiai elgtis internete būtina mokytis nuo mažens.

D.PARŠONIS: Galime sakyti, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet tai neturi nuplauti rankų. Šioje vietoje ne reguliavimas, ne teisiniai aktai svarbiausi, o žmogus, jo saugumas.

Man, kaip vartotojui, sakoma: domėkis, švieskis, taigi sistema verčia žmogų tai daryti, net jei jis skaityti nemoka. Tikiu, kad visada atsiras žmonių, kurie padės apginti nukentėjusįjį nuo sistemos. Bet kalbantiems ir galvojantiems apie saugumą internete būtina pralenkti laiką.

D.ŠTITILIS: Kartais pervertiname savo privatumą. Kodėl mane seka, kodėl tos kameros stebi, klausiame tik tol, kol pagrobia kažką iš artimųjų. O ką sakyti apie privatumą, kai staiga prireikia vietos nustatymo tiriant nusikaltimą?

D.PARŠONIS: Jungtinė Karalystė garsėja kaip turinti bene daugiausiai vaizdo kamerų kvadratiniame metre, bet nusikaltimų atskleidimas toje šalyje nėra proporcingai didesnis nei kitose.

Komentaras

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė dr. Zita Čeponytė

Vienas iš aktualių klausimų, su kuriuo vis dar susiduriama Lietuvoje, yra asmens duomenų suvokimas. 2014 m. Lietuvos vartotojų instituto atliktas reprezentatyvus tyrimas visoje Lietuvoje parodė, kad gyventojai dar nepakankamai žino, kas yra asmens duomenys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma gyventojų neabejotinai asmens duomenimis laiko vardą, pavardę, asmens kodą (83,3 proc.), tačiau, priešingai nei tikėtasi, daug mažesnis procentas apklaustųjų kitus duomenis priskyrė prie asmens duomenų, pavyzdžiui, kompiuterio IP numerį nurodė tik 17,2 proc., elektroninio pašto adresą – tik 23,8 proc., telefono ryšio numerį – tik 30,4 proc.

Apie pusę respondentų kaip asmens duomenis nurodė mokėjimo kortelės numerį (45 proc.), vartotojo vardą ir slaptažodį (48,5 proc.) bei atsiskaitomosios sąskaitos duomenis (51,9 proc.).

Gauti rezultatai rodo, kad gyventojai neturi pakankamai žinių, kas yra asmens duomenys. Nepakankamos žinios gali lemti tai, kad dar per daug asmens duomenų yra atskleidžiama socialiniuose tinkluose ar perkant prekes ir paslaugas.

Stebėtina, tačiau net dešimtadalis apklaustųjų atsakė, kad antivirusinė kompiuterinė programa („Eset“, „Avira“, „Avast“ ar pan.) (10,6 proc.) ir internetinė parduotuvė, kurioje apsiperka (10,4 proc.), yra asmens duomenys. O net apie 5 proc. asmenų iš viso nežino, kas yra asmens duomenys. Vardą, pavardę, asmens kodą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Baltarusijoje prieš pradedant statyti paprastą gyvenamąjį namą reikalingas suderintas projektas. O prieš pradedant statyti Astravo atominę elektrinę tokiems niekams neliko laiko – reikėjo skubėti. Juk siekiama greičiausiai ir pigiausiai pasaulyje pastatyti atominę elektrinę.

„Nežinau, kaip jie stato tą elektrinę, jei ten viskas griūva, – dar 2013 m. man pasakojo viena Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos pilietė, savo akimis mačiusi, kaip vyksta darbai Astravo AE statybų aikštelėje. – Skambina specialistas kažkam iš partnerių ir svarsto, ar negalima prie force majeure priskirti to, kad sugriuvo ką tik pastatytas gaisrinės angaras. Laimei, jame dar nebuvo gaisrinės automobilių – griūdamas statinys tik sulaužė naujus neišpakuotus baldus“, – su lengva pašaipa pasakojo moteris.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis.

Gaisrinės angaras – ne rodiklis, o tik signalas apie tai, koks gali būti bendras Astravo AE statybų kokybės lygis. Beje, apie minėto angaro griūtį oficialiai pranešta nebuvo. Apie tai iš­girdau tik tą vienintelį kartą ir tik iš šio jau mi­nėto neoficialaus šaltinio – Astravo AE statytojai apie nesklandumus stengiasi neprasitarti, nes ir taip viešoji nuomonė apie šį objektą yra nekokia.

Nesklandumai Astravo AE plačiai nuskambėjo vos du kartus. Pirmasis – balandžio 8-ąją, kai liejant tarp dviejų reaktorių statomo pastato perdangas buvo pažeistos atraminės konstrukcijos. Vos po dviejų mėnesių, birželio pradžioje, buvo gauta signalų apie galimą dar vieną incidentą Astravo AE, nors Baltarusija šį incidentą neigia, o į Lietuvos įteiktą notą atsakymo kol kas nėra pateikusi.

Kad Astravo atominė elektrinė bus kokybiška, netvirtina net jos statytojai – tik pabrėžia grei­tį ir pigumą.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis. Dėl to nėra laiko vi­so­kiems procedūriniams menkniekiams – leidimams, tyrimams, bandymams. Antra vertus, Aliak­sandro Lukašenkos pareiškimas, kad tai bus mažiausiomis sąnaudomis pastatyta tokio ti­po elektrinė, verčia spaustis, kiek tik įmanoma.

Vienintelis dalykas, kuriam nutarta netaupyti, – viešieji ryšiai. Baltarusiai kiekviena pro­ga aiškina, kad yra pasirengę atsakyti į bet ko­kius klausimus, tik, bėda, jų atsakymų lietuviai arba nenorį girdėti, arba nesuprantą. Žinoma, kartais suprasti irgi keblu – prisiminkime neseniai feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose internautus juokinusį oficialų Baltarusijos Lie­tuvai atsiųstą Poveikio aplinkai vertinimą (PAV), be jokių korekcijų išverstą „Google Trans­late“ programa. „Power plant“ (atominė elek­trinė) dokumente tapo „visu augalu“, o ne­susipratimas Baltarusiją paskatino dar labiau susirūpinti Astravo AE įvaizdžio reikalais.

Imituoja bendradarbiavimą

Iš Vilniaus atgal į Minską ką tik išvyko dvi die­nas čia veišėjusi gausi baltarusių delegacija. „Kuo daugiau Baltarusijos ekspertų ir politikų no­rėjo pasidėti varnelę, kad buvo Vilniuje ir at­sakė į visus mūsų klausimus. Ir dar, matyt, no­rėjo priblokšti mus savo gausumu, – Bal­ta­ru­si­jos pastangas imituoti bendradarbiavimą, vertindamas ką tik įvykusį susitikimą, komentuoja Aplinkos miniterijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys. – Mūsų klausimai aštrūs, jų atsakymai – migloti.“

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą.

Iki šiol nėra atsakymų net į esminius klausimus – dėl Astravo AE aikštelės pasirinkimo ir įver­tinimo, jos saugos užtikrinimo, galimo po­veikio Lietuvos aplinkai ir gyventojams. „Dar 2008-aisiais, kai baltarusiai rinkosi vietą aikštelei, nebuvo jokių rimtų tyrimų. Viskas buvo da­roma apgraibom“, – apibendrina V.Auglys, mi­nėdamas patį svarbiausią Lietuvai klausimą dėl atominės elektrinės statyboms pasirinktos aikštelės tinkamumo.

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą, kuriame trūksta daugybės konkrečių skaičių, dokumentų ir tyrimų.

Kodėl AE statyti pasirinkta aikštelė vos už 40 km nuo Vilniaus? Kodėl neatsižvelgiama į Lietuvos institucijų nustatytus rimtus šios aikštelės seisminių ir geologinių tyrimų trūkumus? Kaip AE aušinimui bus naudojamas Neries van­duo ir kaip bus užtikrintas nepertraukiamas jo tiekimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad upė yra apytiksliai 55–65 metrais žemiau nei statomi įren­giniai? Kaip tai paveiks Neries ekosistemą ir geriamąjį vandenį? Kaip bus tvarkomos ra­dioaktyviosios atliekos ir panaudotas kuras?

Lietuva – pagrindinė Baltarusijos „skundikė“

Šie klausimai keliami jau nuo 2009 m. rugpjūčio, kai Baltarusija oficialiai pranešė, kad pla­nuoja statyti pirmąją AE savo šalyje, ir pa­teikė preliminarų poveikio aplinkai vertinimą. Lietuva, įvertinusi Baltarusijos pateiktą me­džia­gą, pareiškė esminių pastabų ir ypač at­krei­pė dėmesį į galimas neigiamas pasekmes, jei­gu AE statyti bus pasirinkta Astravo aikštelė. Kadangi Baltarusija į šias pastabas neatsižvel­gė, Lietuva ėmėsi tarptautinių žygių.

2011 m. birželį Lietuva pateikė skundą Jung­tinių Tautų Espo konvencijos įgyvendinimo ko­mi­tetui. Skundas buvo patenkintas – pripa­žinta, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, ir pa­teiktos rekomendacijos pažeidimams ištaisyti.

Visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi.

Žinoma, rekomendacijos – labai gerai, ta­čiau Baltarusija iki šiol teberaginama jas įgyven­dinti, kaip ir rekomendacijas, 2014 m. gautas iš Jungtinių Tautų Orhuso konvencijos atitikties komiteto, konstatavusio, kad Baltarusija Astravo AE stato pažeisdama ir šią konvenciją.

Be to, Lietuva prašo Baltarusiją kuo skubiau pasikviesti Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų, kad šie visapusiškai įver­tintų Astravo aikštelės tinkamumą AE statyti ir jos atrankos kriterijus, taip pat kuo greičiau atlikti išsamius šios aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus. Juos Baltarusija įsipareigojo atlikti 2011 m. pasirašytame susitarime su Europos Ko­mi­si­ja, bet juk visa tai gali palaukti.

Blogiausia, kad visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi. O ir 2018 m. jau ne už kalnų – tais metais Bal­ta­ru­sija tikisi paleisti pirmąjį elektrinės bloką.

Kai kurie ekspertai ragina nenuleisti rankų, rinkti parašus, piketuoti ir bandyti laimę – esą dar yra vilties, kad 40 km nuo Vilniaus nepradės veikti pigiausia atominė mūsų planetoje.

Kiti jau susitaikė su šiuo faktu ir ragina ne­be­kovoti su vėjo malūnais. Antai Vilniaus Ge­di­mino technikos universiteto profesorius Vid­mantas Jankauskas sako, kad piketuoti jau vė­lu, o užuot piketavus, Lietuvai reikia kuo la­biau įsitraukti į procesą ir mėginti pasirūpinti saugumu.

Panašiai pataria ir buvęs užsienio reikalų mi­nistras Petras Vaitiekūnas. Jo nuomone, mė­ginimai stabdyti statybas gal ir nėra visai beviltiški, tačiau reikia būti realistais ir pradėti galvo­ti apie atsarginį planą. Toks planas galėtų bū­­ti Lietuvos iniciatyva Europos Sąjungoje su­burta koaliciją, kuri įtikintų Briuselį investuoti į Astravo AE saugumo didinimą.

Visos Europos problema

Žinoma, kitoms šalims dėl Astravo AE taip „neskauda“. Vokiečiams, olandams, prancūzams iki jos – tūkstančiai kilometrų. Estai ir lat­viai šiam klausimui kiek jautresni. Tačiau kol kas vienintelė arši Astravo AE puolėja – Lie­tu­va. Kita vertus, turint omenyje mūsų vienatvę šioje kovoje, mums visai neprastai sekasi.

Kaip sako V.Auglys, pagrindinis darbas šiuo metu yra nepaliaujamai informuoti Europos institucijas ir kelti susirūpinimą ES lygiu. Prie to prisideda ir ekspertai, ir ministerijos – Užsie­nio reikalų, Energetikos, Aplinkos ir kitos. Sa­vo pasisakymuose Astravo AE problemą eu­ropine kiekviena proga vadina ir aukščiausi ša­lies vadovai. Antai Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė taip ir sako: tarptautinių saugumo stan­dartų neatitinkanti statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia didžiulę grėsmę ne tik Lie­tuvai, bet ir visai Europai.

Pasak mūsų šalies vadovės, svarbu, kad Eu­ropos Komisija išgirdo Lietuvos susirūpinimą, o branduolinės saugos užtikrinimas tapo visos Europos tikslu. Tai D.Grybauskaitė pareiškė po susitikimo su eurokomisare Elżbieta Bien­kows­ka, atsakinga už vidaus rinką.

Va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti.

Su EK atstovais apie Astravo AE neseniai telefonu kalbėjosi ir Užsienio reikalų ministras Li­nas Linkevičius. Europos Komisijos pirminin­ko pavaduotojas, atsakingas už energetikos klausimus, Marošas Šefčovičius ministrą patiki­no, kad Komisija yra gerai susipažinusi su Lie­tuvos reiškiamais nuogąstavimais dėl branduolinės saugos. „Atominės elektrinės statybų procesas turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Baltarusija turi užtikrinti maksimalų projekto įgyvendinimo skaidrumą ir nedelsiant atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“, – teigia EK atstovas. Pa­sak M.Šefčovičiaus, Europos Komisija pasirengusi į Baltarusiją siųsti savo ekspertų, kad būtų įsitikinta, jog testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ir tarpusavio peržiūros procesas atitiktų ES standartus.

Vis dėlto premjeras Algirdas Butkevičius at­krei­pia dėmesį, kad Europos Sąjunga vis dar neturi atsakymų dėl seisminių tyrimų atlikimo, taip pat neatlikti vadinamieji streso testai, o spren­dimas statyti jėgainę prie pat išorinės ES sie­nos yra politinis, todėl šitą projektą reikia ver­tinti kaip grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kol kas tokios grėsmės Europoje niekas la­bai rimtai nevertina, tačiau Lietuvos bandymai atkreipti dėmesį į šią problemą duoda šiokių tokių vaisių.

Sukruto ir Europos Parlamentas

Birželio 6-osios vakarą, likus kelioms dienoms iki pranešimo apie galimą naują incidentą Astravo AE, Baltarusijos elektrinės klausimas pirmą kartą rimčiau svarstytas ir Europos Par­lamento plenariniame posėdyje. Ži­noma, tai kol kas tik kalbos, tačiau „pakelti“ Bal­ta­ru­sijos elektrinės problemą į ES lygmenį – jau di­delis pasiekimas. Daugelis šiuo klausimu kalbė­jusių europarlamentarų minėjo ir Lie­tuvą – šalį, kuriai ši atominė yra tiesiog pa­šonėje ir kelia teisioginį pavojų.

Deja, kai kuriais klausimais tai buvo ir liks mūsų pačių galvos skausmas, nes Europos institucijos tiesiog neturi instrumentų, galinčių suvaldyti situaciją Lietuvos pasienyje, o kai ku­rie EP nariai iš viso nesupranta, ko Lietuva skeryčiojasi, ypač jei tie europarlamentarai ir šiaip simpatizuoja jei ne Baltarusijai, tai bent Rusijai.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“.

Pavyzdžiui, Europos Komisijos narys Chris­tos Stylianides priminė, kad ES jau nuo 2011 m. teikia techninę pagalbą Baltarusijos branduolinio sektoriaus reguliavimo institucijai, bet, jo nuomone, reikia didinti šios institucijos ne­priklausomumą. Komisaras pabrėžė, kad va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti. Be to, komisarui atrodo, kad Bal­tarusija viską daro teisingai: 2011 m. ši šalis pasirašė deklaraciją, kuria įsipareigojo atlikti tokį testą, o neseniai pranešė Komisijai priėmu­si atitinkamą teisinį instrumentą ir ketinanti atlikti šį testą 2016–2017 m.

„Per artimiausius mėnesius Komisija išsiųs į Bal­tarusiją techninę misiją. Sekdama As­tra­vo AE statybos procesą, ji taip pat palaiko glau­dų ry­šį su Lietuvos institucijomis“, – sako ko­misaras, ramindamas, kad situacija „kontroliuo­jama“.

Billas Etheridge’as iš Didžiosios Britanijos netgi aiškina, esą tai pavyzdys, kaip ES be reikalo stiprina savo galias. Jis net neabejoja, kad Baltarusija žino, ką daro, ir nėra reikalo kištis ten, kur nepriklauso. Šio europarlamentaro įsitikinimu, suverenios šalys turi teisę laisvai plėtoti savo energetiką laikydamosi tarptautinių taisyklių, o kilusius ginčus turi spręsti TATENA ir Jungtinės Tautos.

EP narys latvis Andrejus Mamikinas irgi nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvos ir visos tarptautinės bendruomenės nuogąstavimai yra suprantami, o Baltarusija turi atlikti TATENA prižiūrimus patvarumo bandymus bei išsamią naujosios AE poveikio aplinkai analizę. Tačiau ES panaikinus sankcijas Baltarusijai santykiai su šia šalimi „juda pirmyn“, todėl jis neabejojąs, kad sprendimai bus greitai rasti, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms šalims.

A.Mamikinas netgi pridūrė, kad branduolinė energija – viena mažiausiai teršiančių aplinką, o Astravo AE reaktorius yra toks pat, kokį planuoja statyti Suomija.

Tiesa, jis nepaminėjo, kad Suomija turi nemažai patirties atominių elektrinių statybos srityje, o Baltarusijai tai pirmas blynas, ir dar kepamas paskubomis.

Čekijos europarlamentaras Jiří Maštálka dėl to ragina nepanikuoti: „Mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Baltarusijos ekspertai patvirtino, kad Astravo AE statyba atitinka visus standartus ir yra prižiūrima nevyriausybinių organizacijų.“ Jis priduria, kad jaudinimasis dėl Lietuvos pašonėje dygstančios atominės elektrinės – normalus reiškinys, nes tokios tendencijos pastebimos visur, tačiau kai kurioms šalims yra kur kas blogiau. Pavyzdžiui, Uk­rai­noje branduolinė įranga yra praktiškai „ant mūšio linijos“.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“. Tiesa, jis išreiškė nerimą dėl neatliktų patvarumo bandymų ir pridūrė, kad po Fukušimos tragedijos Europoje susiforma­vo branduolinės saugos kultūra, kurią Bal­tarusija turinti gerbti, ypač dėl to, kad statoma AE yra vos per pusšimtį kilometrų nuo Vil­niaus.

Lietuvą Europarlamento plenariniame po­sė­dyje, be pačių lietuvių, vienareikšmiškai už­tarė tik lenkė Anna Elżbieta Fotyga, kitiems ko­legoms primindama, kad pradėjusi statyti As­travo AE Baltarusija nesilaikė Espo konvencijos reikalavimų, o statybai parinkta vieta yra seisminėje ir stiprių vėjų zonoje, todėl „planai turi būti pakeisti“.

Ar jie iš tikrųjų bus pakeisti? Vargu. Kaip sako prof. V.Jankauskas, šaukštai jau po pietų, be to, būnant Europos institucijose neatrodo, kad, be mūsų, dar kas nors panikuoja ir ruošiasi daryti realų spaudimą Baltarusijai, o netiesiogiai – ir pyktis su Rusija.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra sakęs, kad jam susidaro įspūdis, jog kai kurie komisarai net vengia šios temos, o jų „ramumas“ dėl Astravo AE ministrui iš viso nesuprantamas. Juo labiau kad analogiškame reaktoriuje Sankt Peterburge būta incidentų.

Vis dėlto, matyt, turime ruoštis planui B. Baltarusių delegacijos dar porą metų pasivažinės maršrutu Minskas–Vilnius–Minskas, o 2018-aisiais pradės veikti pirmasis Astravo reaktorius. Kol dar taip nenutiko, reikia truputį pasistengti, kad Astravo AE taptų nors šiek tiek saugesnė, o mūsų miegas – ramesnis. n

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus komentaras

Astravo AE statoma savavališkai ir taupant saugumo sąskaita, toliau pažeidžiant Espo ir Orhuso tarptautines konvencijas, neatlikus privalomų streso testų ir, blogiausia, vagiant, kaip įprasta sovietinėse statybose.

Europos Komisijos pasiaiškinimai yra nepakankami, o elektrinės statyba – politinis Maskvos sprendimas, skirtas energetinei įtakai regione išlaikyti.

Kompromisai dėl branduolinio saugumo – tiesus žingsnis į katastrofą. Sprendimas yra tik vienas – nesaugios atominės elektrinės statyba privalo būti sustabdyta. Baltarusijos atžvilgiu reikia pritaikyti ES branduolinių derybų su Iranu modelio patirtį, įtraukiant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.

Europarlamentaro Bronio Ropės komentaras

Žalieji yra nusivylę atsainiu Europos Komisijos požiūriu į Astravo AE statybą, vykstančią pažeidžiant tarptautinius aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus. Mane glumina ir ES sveikatos komisaro Vytenio Andriukaičio pareiškimas, esą Baltarusija laikosi visų būtinų tarptautinių konvencijų, nors iš tiesų jos buvo pažeistos.

Europos Komisija turėtų kuo skubiau Europos Parlamentui pristatyti labai konkretų veiksmų planą, kuriuo Baltarusija būtų priversta laikytis tarptautinių saugos ir skaidrumo standartų. Šiame plane turėtų būti ir aiški žinia Minskui, kad elektros generavimas elektrinėje, pastatytoje taupant saugumo priemonių sąskaita, kertasi su sąžiningos prekybos principais, todėl tokia elektra ES rinkoje nepageidautina.

Europarlamentaro Algirdo Saudargo komentaras

Faktas, kad Astravo atominė statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų Espo ir Orhuso konvencijas. Baltarusija nesilaiko ir po Fukušimos katastrofos prisiimto įsipareigojimo atlikti branduolinės saugos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodologiją.

ES turi skirti didesnį dėmesį trečiųjų šalių statomoms branduolinėms jėgainėms, o aktyvi aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų sklaida turi tapti būtina ES išorės energetikos politikos dalimi. Europos Komisija turėtų daryti spaudimą Baltarusijai, kad ši veiktų skaidriai ir laikytųsi savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, per ES branduolinio saugumo bendradarbiavimo instrumentą ar energetinį dialogą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Rima JANUŽYTĖ

Europos Parlamente prieš savaitę priimta rezoliucija, kuria raginama ES lygiu pažaboti nesąžiningą prekybą maisto produktais ir panaikinti Europoje tvyrantį „tiekėjų baimės faktorių“.

Mokėjimų atidėjimas, apribojimai pa­tekti į rinką, vienašališkas sutarties są­lygų pakeitimas ar nepagrįstas jų nutraukimas, atsisakymas sudaryti sutartį raštu, spaudimas sumažinti kainas, reikalavimas besąlygiškai atsiimti neparduotas prekes, mokesčių rinkimas už fiktyvias paslaugas. Europos Parlamente taip kalbama ne apie ko­kią Afrikos šalį, o apie Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Lietuvą. Apie visą Europą.

Nors ES turi taisykles, kuriomis siekiama kovoti su nesąžininga verslo praktika vartotojų atžvilgiu, nėra jokių ES teisės aktų, kurie pažabotų tokią praktiką tarp maisto tiekimo grandinės verslo subjektų.

Taigi Europos parlamentarai neįprastai vieningai, turint omenyje, kokį juto prekybos tinklų lobizmą, sako, kad laikas įsikišti į prekybininkų ir tiekėjų santykius, kurie ne vienoje Europos valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, gerokai primena „Sopranų“ serialą. Žinoma, tikrų lavonų nėra, tačiau numarintų maisto produktų tiekėjų ir gamintojų  – ne vienas ir ne dešimt.

Štai konkretus pavyzdys, tik be konkrečių pavadinimų. Viena Lietuvos firmelė – pavadinkime ją „Trys meškučiai“ – kepė pyragus, tortus, pyragaičius. Kepė labai skanius, kokybiškus ir ne dienomis, o valandomis auginosi klientų būrį. Darbuotojams buvo mokami vis didesni atlyginimai, o produkcijai keliami aukš­­čiausi kokybės reikalavimai. Firmos vadovai slapta didžiavosi, kad kada nors jie bus didžiausi ir geriausi visoje šalyje. O pas­kui, ką gali žinoti, gal ir Europoje.

Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus.

Kol vieną dieną „Trims meškučiams“ pavyko – su jais sutartį pasirašė vienas iš trijų di­džiausių Lietuvos prekybos tinklų. Sąlygos buvo tokios: „Trys meškučiai“ susimoka už kiekvieno naujo produkto įvedimą vadinamąjį lentynos mokestį. Du tūkstančius litų (dar buvo litai) už „Napoleoną“, du tūkstančius – už pyragėlį su aguonomis ir taip toliau. Savo produkcija privaloma nuolat aprūpinti dešimt didžiausių tinklo parduotuvių. Jei nesugebi laiku pristatyti reikalingo kiekio – baudos. Jei pristatyto kiekio neišperka – sugedusią produkciją atsiimi, o tinklui – jokio nuostolio. Per metus įsipareigoji tinklui „sugeneruoti“ pusės milijono litų apyvartą, be to, skirti dešimttūkstantinį biudžetą savo produkcijos reklamai,  joje būtinai paminint ir didįjį tinklą. Kitaip sakant, finansuoti tinklo reklamą. Kartą per metus – grandiozinė akcija „Trijų meškučių“ sąskaita. Pavyzdžiui, tortą prekybcentry perki – kelionę į Afriką laimi.

Jau viskas? Oi, ne, dar liko svarbiausia. Tink­lo atsiskaitymas už „Trijų meškučių“ produk­ciją – su 60 dienų atidėjimu. „Toks yra stan­dartas, su visais taip atsiskaitom“, – paaiškina tinklo direktorius ir suraito parašą ant mirties nuosprendžio geriesiems pyragų kepėjams.

Ir tikrai, kol atėjo pirmojo atsiskaitymo diena, „Trys meškučiai“ jau buvo prasiskolinę bankams, savo tiekėjams ir nesumokėję atlyginimų darbuotojams. Dar keli mėnesiai, ir „Trys meškučiai“ bankrutavo.

Ši istorija nėra nauja. Tačiau tokios kartojasi nuolat. Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus. Prekybininkai sako, kad jiems reikia dviejų tūkstančių kilogramų šonkauliukų. „O jei neišpirks per tris dienas?“ – klausia vadybininkas. „Tada dėkit į šonkaulius daugiau vaistukų, kad ilgiau galiotų“, – pamoko parduotuvės vedėjas. Jei ir su vaistukais neišperka – atsiimi pašvinkusius kauliukus ir utilizuoji. Ir vėl veži du tūkstančius kilogramų naujų.

Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių.

„Kai pasirašai sutartį su tinklu, pirmus du mėnesius, iki pirmojo atsiskaitymo, iš savo lėšų moki už viską – už, tarkim, dešros gamybą, jos supakavimą, lipduką, atvežimą. O prekybos centras iš pinigų, gautų už tos dešros realizaciją, statosi naujas parduotuves. Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių“, – aiškina buvęs vadybininkas.

Ir dar – apie kainas. Kalafiorų, bananų, alaus. Naujoji Lenkijos valdžia didžiuosius prekybos centrus nutarė pažaboti nelaukdama Europos direktyvų ir įvedė didiesiems naują pajamų mokestį. Valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas, Ministrų tarybos narys Beatos Szydło vyriausybėje ir Nuo­latinio komiteto pirmininkas Henrykas Kowalczykas dar pernai lapkričio viduryje už­tikrino, kad prekių kainos parduotuvėse įvedus naująjį mokestį nekils. Atseit tinklai ne­drįs mokesčių naštos perkelti pirkėjams, o su tiekėjais jau vis tiek pasirašytos sutartys. Ta­čiau didieji Lenkijos tinklai dar labiau už­smaugė tiekėjus, šiek tiek nuskriaudė pirkėjus, ir naujas mokestis jų pelningumo rodiklių niekaip nepaveikė.

Lietuviai kaip pirko lenkiškus kalafiorus, taip tebeperka. Dar atvažiuoja vokiečiai, tik į kitus pasienio miestelius. Net italai atsibeldžia.

O Lenkijos maisto produktų gamintojai nebeišmano, kaip dar susispausti, kad tik įtilptų į tinklo nustatytus kainų rėmus. Iš dalies dėl smaugimo mažinti kainas – ir keliams barstyti skirta druska maisto produktuose, ir kitos „gė­rybės“.

Visi džiūgauja, kad į Lietuvą atėjo „Lidl“, kad padidės prekybos tinklų konkurencija ir sumažės prekių kainos lentynose. Tačiau konkurencija didėja ne tarp tinklų, o tarp tiekėjų. Ir kaina sumažės ne lentynose, o kažkur sąskaitose-faktūrose. Tinklai tikrai pasistengs, kad jų pelnas liktų toks, koks buvęs.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi.

Antai „Lidl“ galima nusipirkti alaus už 30 centų. „Puiki kaina. Ir jūs dabar mums tokio pagaminkit“, – net neabejoju, kad šiomis dieno­mis būtent taip kalba kurio nors tinklo vadovai su kuriuo nors aludariu ir grasina parsivežti pigaus gėralo iš Lenkijos, jei lietuviai aikštysis ir kažką vapės apie kokybę.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi. Ir duoda kainą.

Taigi ūkininkai ir smulkieji verslininkai ne­retai būna priversti dirbti nuostolingai dėl nesėkmingų derybų su prekybos centrais, ku­rie verčia taikyti nuolaidas ar nukainoti produktus, kitaip sakant, nustatyti mažesnes nei gamybos sąnaudos kainas.

„Iki šiol veikusios iniciatyvos nėra veiksmingos, todėl siūlome imtis papildomų veiksmų ir pagerinti tiekėjų ir prekybos centrų santykius, neleisti dominuoti baimės faktoriui. Visų maisto tiekimo grandinės dalyvių teisės turi būti lygios“, – apibendrina Lenkijos europarlamentaras Edwardas Czesakas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkija niršta, armėnai džiūgauja: Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuria per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje vykusios armėnų žudynės pripažįstamos genocidu.

Turkija šiuo metu vos spėja atlaikyti smūgius. Nesutarimai su Rusija jau yra persikėlę į ekonominį lygmenį. ES ir NATO Turkiją kritikuoja dėl jos veiksmų Sirijoje ir dėl migracijos politikos. Taip pat – dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano siekio tapti diktatoriumi.

Dabar Turkija sulaukė dar vieno nemalonumo – Vokietijos Bundestago nariai balsavo dėl rezoliucijos, kuria pripažįstamas armėnų genocidas. Jų neatgrasė anksčiau puikiai suveikdavę Turkijos perspėjimai, esą toks sprendimas gali pakenkti dvišaliams santykiams. O juk prieš metus lygiai toks pat balsavimas neįvyko būtent dėl tokių Turkijos perspėjimų, į kuriuos jautriai sureagavo Vokietijos valdantieji.

Įdomu tai, kad šį sykį pataisytas rezoliucijos projektas į Bundestago darbotvarkę vėl buvo įtrauktas iš esmės Žaliųjų partijos atstovo turkų kilmės politiko Cemo Ozdemiro pastangomis.

Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui.

Už rezoliuciją, kuri vadinasi „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, Bundestago nariai balsavo beveik vienbalsiai: tik vienas deputatas buvo prieš, o dar vienas susilaikė. Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui. Jei to norėsis.

A.Merkel atstovė Christiane Wirtz leidžia suprasti, kad kanclerė šį dokumentą palaikė, o jos tylaus pritarimo pakako Bundestagui apsispręsti.

Netinkamas laikas?

Kritikai aiškina, jog balsavimui dėl armėnų genocido pasirinktas blogiausias įmanomas laikas: juk Vokietijai dabar esą labai svarbu, kad Turkija laikytųsi su Europos Sąjunga pasiekto susitarimo, dėl kurio per pastaruosius kelis mėnesius sumažėjo migrantų srautas į Vidurio Europą. Ir vargu ar yra koks kitas klausimas, į kurį Turkija reaguotų taip jautriai, kaip į tai, ką valstybės ir tarptautiniai istorikai kalba apie daugiau nei milijono armėnų ir kitų krikščionių mažumų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Turkijos vyriausybė ne sykį yra atmetusi terminą „genocidas“, teigdama, kad ne vien armėnai, bet ir tūkstančiai kitų žmonių, tarp jų ir labai daug turkų, žuvo Osmanų imperiją sugriovusio pilietinio karo metais.

Oficialiai Turkija pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug armėnų, bet ne tiek, kiek suskaičiuoja patys armėnai, – pusantro milijono.

Be to, Turkijos teigimu, armėnai per šį karą buvo savotiška Rusijos remiama penktoji kolona, o masinės deportacijos ir jas lydėjusios armėnų mirtys nebuvo iš anksto apgalvotos ar tyčinės, nors tai yra esminė genocido sąlyga: Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Holokausto repeticija

Priminsime, kad po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Tačiau jiems labai trukdė tautinės mažumos – kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, daugiausia sudaryti iš specialiai tam parengtų kriminalinių nusikaltėlių.

Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Kraupiausi įvykiai fiksuojami nuo 1915 m. balandžio 24-osios. Tą naktį Konstan­tinopolyje buvo suimta pustrečio šimto armėnų elito atstovų. Visi suimtieji netrukus buvo nužudyti. Paskui prasidėjo masiniai armėnų „perkėlimai“. Dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, žudomi dujomis, o vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Genocido termino kūrėjas žydų kilmės Raphaelis Lemkinas armėnų genocidą vadina vienu „tipiškiausių“ genocido atvejų, Hitlerį įkvėpusių Holokaustui. Dar keliais mėnesiais anksčiau labai panašių į armėnų genocidą veiksmų buvo imtasi prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

Istorikų teigimu, armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas, kurio planavimas ir vykdymas vyko valstybiniu lygiu. Šis genocidas yra antras po Holokausto labiausiai tyrinėtas genocidas pasaulyje, dėl šių žudynių daug iečių sulaužė ir vis dar laužo ne tik politikai, istorikai, bet ir rašytojai, menininkai.

Turkija visus šiuos įvykius nurašo „įprastam karo scenarijui“, o su valstybėmis, vartojančiomis genocido terminą, jau ne kartą yra rimtai susivaidijusi.

Atšaukiami ambasadoriai

Kai 2011 m. Prancūzija žudynes oficialiai pavadino genocidu, Turkija net atšaukė savo ambasadorių.

Praėjusiais metais ji tą patį pakartojo su Austrija. Ne veltui JAV, nenorėdamos erzinti savo pagrindinės sąjungininkės Vidurio Rytuose, kol kas vengė vartoti šį terminą, nors daugiau nei 40 JAV valstijų jau yra priėmusios genocidą pripažįstančias rezoliucijas.

Vis dėlto Vokietija surizikavo – santykiai su Turkija ant kortos buvo pastatyti dar iki balsavimo. Antai Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas būsimą balsavimą buvo pavadinęs absurdišku, pabrėždamas, kad tokie žudymai esą buvo įprastas dalykas karo sąlygomis. Jis taip pat pakartojo Turkijos prezidento R.T.Erdogano perspėjimą, kad Vokietijai priėmus rezoliuciją pablogėtų dviejų šalių santykiai. Premjero teigimu, istorikai, o ne politikai turėtų nuspręsti, kas iš tikrųjų vyko 1915 m.

Ar balsavimas dėl genocido gali pakenkti ES ir Turkijos susitarimui dėl migrantų, kol kas sunku pasakyti. Turkai aiškina, kad susitarimų jie laikosi. „Mes ne gentinė valstybė, o Turkijos Respublika – šalis, turinti ilgametes tradicijas“, – į klausimą, ar įsižeidusi Turkija nepažeis susitarimo su ES, atsako Turkijos premjeras.

Vis dėlto R.T.Erdoganas perspėjo: „Jei Vokietija bus šitaip suklaidinta, bus padaryta žala dvišaliams diplomatiniams, prekybos, politiniams ir kariniams – mes abi esame NATO valstybės – santykiams.“

Po balsavimo Turkijos vicepremjeras ir vyriausybės atstovas Numanas Kurtulmusas savo tviterio paskyroje rezoliuciją pavadino neveiksminga ir niekine, teigdamas, kad „Vokietijos parlamento iškraipytų ir pagrindo neturinčių tvirtinimų pripažinimas genocidu yra istorinė klaida“. O ministras pirmininkas B.Yildirimas paskelbė, kad Turkija atšaukia ambasadorių iš Vokietijos „konsultacijų“.

Vokietijos turkai – suirzę

Rezoliucija suerzino ir Vokietijos turkus.

Dar iki balsavimo Turkijos premjeras pareiškė, kad balsavimas nuliūdintų didžiulę Vokietijos turkų bendruomenę. „3,5 mln. Vokietijoje gyvenančių turkų yra didžiausias mūsų dvišalių santykių turtas. Aš tikiuosi, kad Vokietijos parlamentas ir priimantys sprendimus asmenys išgirs 3,5 mln. balsų“, – sakė jis.

Po rezoliucijos priėmimo jo žodžiai pasitvirtino su kaupu. Apie 500 Vokietijos turkų asociacijų pasirašė laišką, kurį nusiuntė Bundestago nariams, teigdami, kad „daugiau nei 90 proc. Turkijos gyventojų teisėtai atmeta kaltinimą genocido vykdymu ir mano, jog jis yra šmeižikiškas“. Laiške jie taip pat įspėjo, kad rezoliucijos priėmimas „užnuodytų taikų turkų ir vokiečių sambūvį šioje šalyje, taip pat ir Turkijoje“.

Trečiadienį keli šimtai Vokietijos turkų surengė protestą prie Bundestago, reikalaudami, kad rezoliucija būtų atmesta.

Armėnijos triumfas

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas ne kartą yra sakęs nesuprantantis, kaip genocidas gali nebūti vadinamas genocidu vien dėl to, kad tai pykdo kažkurią valstybę.

Armėnijos užsienio reikalų ministras Ed­vardas Nalbandianas Vokietijos genocido pripažinimą pavadino „vertingu Vokietijos indėliu ne tik pripažįstant ir pasmerkiant armėnų genocidą tarptautiniu mastu, bet taip pat ir indėliu į visuotinę kovą už genocido ir nusikaltimų žmoniškumui prevenciją“.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad Vokietija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais buvo artima Osmanų imperijos sąjungininkė, žinojo apie vykdomus žudymus ir politiškai juos rėmė. Bundestage priimtoje rezoliucijoje yra pastraipa, kurioje pripažįstama Vokietijos imperijos atsakomybė už tai, kad žinodama apie žudynes ji nesiėmė jokių veiksmų joms sustabdyti.

Pirmoji valstybė, dar 1965 m. pripažinusi armėnų genocido faktą (kai 1915–1923 m. buvo nužudyta 1,5 mln. armėnų), buvo Urugvajus, 1995 m. tai padarė Rusija, 2000 m. – Italija ir Vatikanas, dar po metų – Prancūzija.

Armėnų genocidą taip pat yra pripažinęs Europos Parlamentas bei Pasaulinė bažnyčių taryba.

2015 m. popiežius Pranciškus žudynes pavadino pirmuoju XX amžiaus genocidu.

Sakydamas kalbą, terminą „genocidas“ dar 2013 m. pavartojo ir Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Krovininis laivas, kurio numatytas maršrutas yra Genuja–Lisabona, kelionės viduryje netikėtai išsuka iš kelio. Jis padaro 500 jūrmylių lankstą ir kelias valandas dreifuoja prie Afrikos krantų, netoli Somalio. Beveik neabejotinai tuo metu į jį iš kito laivo pakraunamas nelegalus krovinys. Sutvarkęs reikalus, laivo kapitonas apsuka laivą 180 laipsnių kampu ir tęsia kelionę į Portugaliją.

Kitas krovininis laivas iš Golcuko uosto Turkijoje patraukia į Pocalo uostą Ita­lijoje, tačiau pakeliui užsuka į Misuratą Libijoje, o tada trims valandoms išjungia savo radarus ir per tą laiką tylutėliai atplaukia iki Tuniso krantų. Ten lyg niekur nieko vėl įsijungia atpažinimo prietaisus ir patraukia Italijon.

Šių dviejų laivų keliones „Financial Times“ prašymu susekė „Windward“, Izraelio jūrų žval­gybos kompanija, kurios darbas – identifikuoti neįprastą ar įtartiną laivų „elgesį“ jūroje.

Sukontroliuoti visus laivų srautų Europos sau­­­­gumo specialistai sako esą nepajėgūs: 70 tūkst. km jūrų sienos aprėpti negali jokie radarai.

Šiemet per mėnesį vidutiniškai 600 krovininių laivų iš Sirijos, Libijos ir Libano uostų savo kelionės metu be jokios paaiškinamos priežasties užsuka į Europos uostus. O iš 9 tūkst. į Europos uostus atplaukiančių keleivinių laivų net 5,5 tūkst. yra išsikėlę svetimą vėliavą – ne tos šalies, kurioje registruotas laivo savininkas.

Sukontroliuoti visus laivų srautų Europos sau­­­­gumo specialistai sako esą nepajėgūs: 70 tūkst. km jūrų sienos aprėpti negali jokie radarai.

Buvęs karališkojo jūrų laivyno kapitonas, jūrų saugumo kompanijos „Mast“ vadovas  Ger­­ry Northwoodas pripažįsta, kad rūpesčių dėl Europos uostų saugumo daugėja, ypač Eu­ropos sostinėse. Deja, ši problema tokio masto, kad net nėra minčių, kaip ją spręsti.

„Kai ku­riose šalyse gana gerai veikia uostų muitinės, tačiau tai nieko neišsprendžia. Mums reikėtų nuolat stebėti šimtus uostų ir koordinuoti su jais savo veiksmus. Taigi realybė tokia, kad dau­­geliu atvejų pasikliauname tuo, ką mums sako kapitonai“, – aiškina G.Northwoodas.

Graikijos uostų pakilimas

Nors jūra visuomet buvo Europos stiprybė, europiečiams leidusi prekiauti su svetimais kraš­tais, juos tyrinėti ar užkariauti, dabar viskas apsivertė. Jūra tapo pažeidžiamiausia Eu­ro­pos vieta, per kurią į mūsų žemyną plūsta ginklai ir nelegalūs migrantai.

Uostų Europoje yra 329, bet visą skaniausią kro­vinių grietinėlę nusigriebia būtent Ny­der­lan­dų, Belgijos, Vokietijos, o keleivių srautų – Grai­kijos, Britanijos, Suo­mi­jos uostai.

Ironiška, kad pakilimą šiemet išgyvena ke­leiviniai Graikijos uostai: juose išlaipinamas rekordinis keleivių skaičius, didinantis Grai­ki­jos uostų reitingus didžiausių pasaulio uostų len­telėse. Žinoma, Roterdamo jie artimiausiu metu nepasivys, tačiau Europos uostuose per metus būta didelių permainų, kurios gerokai pakeitė įprastą uostų darbo grafiką.

Tiesa, bent jau Europos uostų konkurencingumo tai nepaveikė. Nors aštuoni iš dešimties di­džiausių pasaulio uostų vis dar yra Kinijoje, tokie gigantai kaip Roterdamas, Antverpenas ar Hamburgas savo pozicijų prarasti neketina.

Nors uostų Europoje yra 329, visą skaniausią kro­vinių grietinėlę nusigriebia būtent Ny­der­lan­dų, Belgijos, Vokietijos, o keleivių srautų – Grai­kijos, Didžiosios Britanijos, Suo­mi­jos uostai.

Tačiau ir šiems strateginiams Europos uostams tenka pagalvoti, kaip išlaikyti pozicijas, nes konkurencinė uostų kova darosi vis nuož­mesnė. Ji jau seniai priklauso ne vien nuo geo­grafinės padėties ar galimybės priimti ir pa­krauti kuo didesnės grimzlės laivus – daug ką lemia net reklama ir uosto projektų viešinimas, o pastaruoju metu vis garsiau kalbama ir apie visišką uostų automatizavimą.

Beje, strateginis – nebūtinai didžiausias. Eu­­ropos Komisija iš 329 Europos viešojo naudojimo uostų maždaug trečdalį – 104 uostus – laiko strateginės reikšmės. Į šį sąrašą nesunku patekti – tereikia, kad uostas būtų tarptautinis, iki jo būtų nutiestas geležinkelis, be to, svarbu, jog uostas būtų sujungtas su vidaus vandenų tinklu. Tad nenuostabu, kad šiame sąraše atsiduria ne tik didžiausi, šimtais kartų pagal krovos apimtis ar keleivių srautus mūsiškius lenkiantys Europos uostamiesčiai, bet ir palyginti nedideli Klaipėdos, Rygos, Ventspilio, Lie­po­jos, Talino jūrų uostai.

Uždaviniai sunkėja

Pagrindinis uostų (tiek mažų, tiek pačių di­džiausių) iššūkis – nepaliaujamai didėjantys krovininiai laivai ir jų pajėgumai. Norėdamas tokius priimti uostas turi nuolat didinti gylį ir plėsti infrastruktūrą. To nepadarius prarandami klientai ir pinigai, nes didieji laivai, ypač atplaukiantys į Europą iš kitų žemynų, pasirenka kitus, didesnius uostus.

Kad laimėtų šiuos laivus, uostams reikia gilesnių prieplaukų ir didesnių kranų.

Beje, šiandien didžiausi laivai gali gabenti iki 14 tūkst. vadinamųjų dvidešimties pėdų il­gio (arba TEU) konteinerių – tokiam kroviniui pakrauti prireiktų net 85 km ilgio traukinio sąstato, o ir transportavimo kaina traukiniu bū­tų kur kas didesnė. Skaičiuojama, kad pradėjus gabenti prekes gigantiškais laivais vieno prekių konteinerio transportavimas iš Azijos į Europą atpigo nuo daugiau nei 1 tūkst. iki mažiau nei 300 dolerių.

Toks laivas Europoje stoja vidutiniškai 4–5 kartus, ir, žinoma, tik didžiausiuose uostuose. „Kad laimėtų šiuos laivus, uostams reikia gilesnių prieplaukų ir didesnių kranų. Be to, reikia pasiūlyti patrauklų maršrutą prekėms iki galutinio jų pirkėjo“, – bazinius reikalavimus uostams vardija kompanijos „Drewry Shipping Con­sultants“ patarėjas Neilas Davidsonas.

Tai padaryti Europoje nėra taip paprasta, nes ne paskutinėje vietoje yra ir uosto paslaugų kaina, o ji ne visada priklauso tik nuo paties uosto. Mat krovos ir transportavimo paslaugas teikiančios įmonės, kurios yra neatsiejama uos­tų dalis, į savo verslą turi investuoti didžiules lė­šas. Pavyzdžiui, vienas modernus kranas gali kai­nuoti net 8 mln. eurų. Siekdamas privilioti to­kių įmonių didelis uostas joms siūlo ilgalaikes sutartis, kartais net 20–30 metų trukmės. O jei dar uostas paprašo turimą įrangą atnaujinti, šios sutartys pratęsiamos vėl.

Na, o ilgalaikės sutartys reiškia, kad uoste nelieka aptarnaujančių įmonių konkurencijos, vadinasi, paslaugų kaina nemažėja. Štai tuomet kyla pavojus, kad koks nors kitas uostas pasiūlys pigesnes paslaugas ir laivai „iškeliaus“ į jį, aplenkdami brangininką.

Dar viena Europos bėda ta, kad uostams tenka varžytis dėl tų pačių klientų. Eurostato duomenimis, bendras klientų ir krovinių kiekis Europos uostuose jau keletą metų beveik nedidėja, o jei kiek ir svyruoja, skirtumas nuo praėjusių metų nesiekia nė procento. Išskyrus jau minėtus Graikijos uostus, kurie dėl migracijos krizės išgyvena karštus laikus.

Taigi rinka yra stabili, o ją dalijasi didžiausi uostai. Tad kokiam nors mažam uostui užaugti iki Roterdamo lygio iš esmės beveik neįmanoma, net jei tam būtų palankios ir krantinės, ir infrastruktūra, ir geografinė padėtis.

Iš Europoje per metus pakraunamų 3,7 mlrd. tonų krovinių 9 proc. tenka tam pačiam Roterdamo uostui. Dar 30 proc. krovinių pasiskirsto tarp 20 didžiausių Europos uostų. Na, o visa kita lieka mažesniems šios rinkos žaidėjams, tokiems kaip Klaipėda, Ryga ar Vent­spilis.

Vis dėlto kai kurios šalys sugeba neblogai spurtuoti net tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Portugalijos ir Kipro, taip pat Bulgarijos ir Rumunijos uostų krovos apimtys pastaraisiais metais didėja nuo kelių iki keliolikos procentų per metus. Tačiau toks uostų pa­gyvėjimas – veikiau išimtis nei taisyklė. Tad Ro­terdamas, Antverpenas ar Hamburgas ma­žes­nių­jų „brolių“ kovos už būvį nė nepajunta.

Dažnai Europos uostai specializuojasi tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, minėtų Rumunijos ir Bulgarijos uostų „arkliukas“ – žemės ūkio produkcija, o Baltijos šalių uostai Europoje žinomi dėl naftos produktų gabenimo.

Labiausiai specializuoti yra keturi Europos uostai: Brėmerhafenas Vokietijoje ir Pirėjas Grai­kijoje daugiausia užsiima konteinerių tran­sportavimu, o išskirtinai skystus krovinius pri­ima ir išlydi Milford Heiveno (Didžiojoje Bri­tanijoje) ir Bergeno (Norvegijoje) uostai.

Beje, skysti kroviniai (dažniausiai nafta ir jos produktai) sudaro apie 40 proc. viso Eu­ropos uostuose pakraunamų ar iškraunamų krovinių svorio. Daugiausiai šių krovinių tenka Nyderlandams, taip pat Didžiajai Britanijai ir Italijai.

Graikijos uostai krovinių varžytuvėse nedalyvauja. Bent jau oficialiose. Tačiau ekspertai sako, kad šios šalies uostuose nelegali logistika klesti. Niekas negali pasakyti, kokie kroviniai nelegaliai pakraunami ir iškraunami Graikijos, taip pat Italijos, Bulgarijos, Rumunijos uostuose. Esama įtarimų, kad pastaruoju metu į Eu­ropą masiškai gabenami nelegalūs ginklai, kurie galiausiai atsiduria Hamburge ir kituose Europos miestuose.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Likus aštuonioms dienoms iki JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Vietnamą ir žinios apie ginklų embargo panaikinimą šiai šaliai Vietnamo valdžia jau pasirašinėjo sutartis su JAV ginklų gamintojais.

Hanojaus pareigūnus gegužės pradžioje aplankė grupė ginklų gamintojų atstovų, pasirengusių komunistiniam Viet­na­­mui parduoti viską – nuo radarų sistemų ar naktinio matymo technologijų iki karinių lėktuvų.

Aukščiausio rango Vietnamo kariškiai pasirašant sandorius nedalyvavo, nes baiminosi au­dringos visuomenės reakcijos: juk po savaitės laukė sukaktis – 40 metų nuo Vietnamo karo pabaigos.

„Nėra amžinų draugų ar priešų. Yra tik am­žini interesai“, – gerai žinomą  frazę, kurios au­t­o­rystė priskiriama bent keliems politikams, agen­tūrai „Bloomberg“ pakartojo saugumo ana­litikas Alexanderis Vuvingas iš Azijos ir Ra­miojo vandenyno saugumo studijų centro Ha­vajuose. Ir priminė, kad JAV bei kitų Vakarų šalių ginklų gamintojai Vietname šmėžuoja jau kuris laikas.

Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas, tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis.

Dar praėjusį spalį JAV atšaukė apribojimus Vietnamui pardavinėti „nemirtinas“ gynybos sistemas, o šį balandį JAV ambasada Hanojuje surengė karinės technikos parodą. Produkciją joje pristatė tokios JAV kompanijos, kaip „Boeing Co.“, „Lockheed Martin Corp.“ ir „Honeywell International Inc.“, taip pat Di­džiosios Britanijos „BAE Systems Plc“. Beje, pastaroji naujų rinkų ieško jau metus, nes pernai jos produkcijos pardavimas itin smuko dėl JAV ir sąjungininkių pasitraukimo iš Af­ga­nistano, kuris šiai kompanijai buvo pagrindinis pajamų šaltinis.

Privačios JAV ginklų gamintojos veikia labai aktyviai – ieško naujų pirkėjų bei sudaro naujas sutartis visame pasaulyje ir daro spaudimą savo valdžiai naikinti ginklų embargą. „Šios kom­panijos neabejotinai tikėjosi, kad gegužės pabaigoje B.Obama paskelbs apie 50 metų galiojusio ginklų embargo Vietnamui panaikinimą“, – sako JAV ir Azijos verslo tarybos ats­tovas Vu Tu Thanhas.

Žinoma, Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas – dabar šalis per metus importuoja ginklų vos už kelis šimtus tūkstančių eurų. Tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis. Juk Kinija reiškia pretenzijas į 80 proc. Pietų Ki­nijos jūros teritorijos, o tam labiausiai priešinasi Viet­­na­mas. Ir, žinoma, JAV. Žiūrint tik iš finansinės per­spektyvos, konfliktas Pietų Ki­nijos jūroje JAV būtų labai naudingas, juo la­biau kad rimsta situacija Artimuosiuose Ry­tuose, kur konfliktas viso regiono gynybos iš­laidas padidino 75 proc. – nuo 99 iki 173 mlrd. JAV dolerių per metus.

JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga.

JAV iš šio konflikto užsidirbo labai daug. Dau­giausiai – iš ginklų eksporto Saudo Ara­bijai, kuriai JAV yra pagrindinė ginklų tiekėja, nors Jungtinės Tautos ragino JAV sustabdyti prekybą ginklais su šalimi, žudančia Jemeno civilius. Užtat JAV Saudo Arabijos dėka 14 proc. padidino karinių sistemų pardavimą.

„JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos valstybės turėtų nustoti prekiauti ginklais su Saudo Arabija, kol liausis neteisėti antskrydžiai Jemene ir bus atlikti tyrimai dėl žmogaus teisių pažeidimų“, – yra raginę „Human Rights Watch“ atstovai.

„Šiaip jau JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga. Tad šansų, kad dabar ar kada nors ateityje JAV nustos prekiauti ginklais su šia valstybe, beveik nėra“, – įsitikinęs Švedijos analitikas Pieteris We­zemanas.

Taigi gražūs norai ir dideli pinigai dažnai yra du nesuderinami dalykai. Saudo Arabija daugiausiai ginklų perka iš JAV, bet taip pat ir iš kitų Vakarų šalių – Didžiosios Britanijos, Is­pa­nijos. Joms visoms neramumai Artimųjų Rytų šalyse padėjo padidinti pelną iš ginklų eksporto, o JAV – įtvirtinti savo, kaip di­džiausios pa­saulyje ginklų eksportuotojos, poziciją.

Regioniniai konfliktai – aukso gysla

JAV tiekia trečdalį visų pasaulyje oficialiai nu­perkamų ginklų, o sandorių vertė per metus viršija 20 mlrd. dolerių.

JAV yra pasirašiusi tarpvyriausybines ginklų prekybos sutartis su 133 valstybėmis, o iš viso ginklais prekiauja su 163 valstybėmis, jei priskai­čiuosime į šį sąrašą šiemet patekusius Ira­ną ir Vietnamą. Antroji šiame sąraše – Rusija, to­liau Kinija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija.

Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, šios penkios valstybės drauge tiekia tris ketvirtadalius visų pasaulio ginklų. Taigi Jungtinių Tautų veto teisę tu­rinčios valstybės, save vadinančios pagrindinėmis pasaulio taikos saugotojomis, yra didžiausios ginklų eksportuotojos.

„Kol tęsiasi regioniniai konfliktai, JAV iš­saugo savo ginklų eksportuotojos pozicijas. Per pastaruosius penkerius metus JAV pardavė ginklų mažiausiai 96 valstybėms, o dar daugybė užsakymų tik vykdoma. Pavyzdžiui, šiuo metu devynios valstybės laukia jau užsakytų 611 naikintuvų F-35“, – teigia SIPRI atstovai.

Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija.

Daugiausiai naikintuvų iškeliaus būtent į Sau­do Arabiją, taip pat į Jungtinius Arabų Emy­­ratus bei Turkiją. Tačiau JAV labai norėtų „pasiimti“ ir daugiau klientų. Azijoje jai sudėtinga, mat daugelis valstybių ginklus perka iš Ki­nijos. Tačiau Vietnamas buvo viena iš nedauge­lio valstybių, su Kinija nenorinčių turėti nie­ko bendra. Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija, dar šiek tiek – buvusios kolonistės Didžioji Britanija ir Italija.

Ginklų eksporto varžybose prasčiausiai se­kasi Vokietijai, kuri dar neseniai buvo trečia di­džiausia pasaulio ginklų tiekėja, o dabar ge­riausiu atveju yra penkta. Tai lėmė griežtesnė gink­lų politika, kuri draudžia tiekti ginklus, kurs­tančius regioninius konfliktus. Vien dėl šios priežasties Vokietijos ginklų eksportas per­­nai smuko per pusę.

Panašios politikos laikosi ir Nyderlandai: ši vals­tybė vienintelė atsisakė tiekti ginklus Sau­do Arabijai bei jos sąjungininkams Jemeno kon­flikte ir iš karto prarado pozicijas didžiausių ginklų eksportuotojų lentelėse.

Prancūzija, priešingai, pasinaudojo situacija ir pasirašė naujas sutartis su Saudo Arabijos są­jungininkais Egiptu ir Kataru. Ypač iš ginklų pre­kybos su arabų šalimis pastaruoju metu pra­kuto Didžioji Britanija.

Kaip rašo „The Guardian“, Didžiosios Bri­tanijos ginklų prekyba su šalimis, kuriose pa­žei­d­žiamos žmogaus tesės, pirmą kartą viršijo 3 mlrd. svarų sterlingų per metus. Pagrindinės „blo­gosios“ pirkėjos – Saudo Arabija, Bah­reinas, Burundis ir Maldyvai.

Didžiausias sandoris – pernai gegužę pasirašy­ta 1,7 mlrd. svarų sterlingų sutartis dėl naikin­tuvų Saudo Arabijai. Liepą Didžioji Bri­ta­nija iš jos gavo dar vieną užsakymą – pagaminti sistemų oras-oras už 990 mln. svarų. Rugsėjį Saudo Arabijai prireikė ir britiškų bombų už 62 mln. svarų. Ir visa tai – jau po to, kai pernai kovą prasidėjo Jemeno bombardavimas.

Ir tai dar ne viskas. Visuomenei buvo pranešta, kad Didžioji Britanija pernai atsisakė tiekti šaunamuosius ginklus ir pratybų amuniciją Egiptui. Esą kyla daug abejonių dėl šios šalies politikos krypties. Užtat pasirašė 84 mln. svarų sterlingų sutartį tiekti Egiptui snaiperių įrangą, pistoletus ir kitus šaunamuosius ginklus. „Tai akivaizdus pavyzdys, kai vyriausybė tei­gia viena, o daro kita“, – sako Andrew Smit­has iš organizacijos „Campaign Against Arms Trade“ (CAAT).

Kinija dėl moralės galvos irgi nesuka. Ji iš karto perėmė Vokietijos apleistas rinkas. Be to, Kinijai padeda net 88 proc. padidėjęs ginklų poreikis Pakistane, Bangladeše ir Birmoje.

Ginklų prekyba auga milijardais

Kinija – viena tų valstybių, kurios neskelbia finansinės informacijos apie pelną iš prekybos ginklais. Sumas galima tik numanyti – tuo užsiima įvairios organizacijos, mėginančios apskaičiuoti, kokios tai sumos. Pelno iš ginklų eksporto neskelbia net Didžioji Britanija, pateikdama tik atskirų sandorių dydžius, bet ir tai jau šis tas.

Vis dėlto ekspertai, net neturėdami visos informacijos, skaičiuoja, kad legalios prekybos ginklais apimtys pasaulyje per metus svyruoja apie 100 mlrd. dolerių ir kasmet šiek tiek paauga. Dar didesni skaičiai sukasi šešėlyje, bet čia ekspertai jau bejėgiai.

Sunku suskaičiuoti ir visas ginklus pasaulyje gaminančias gamyklas. Oficialiai jų yra per tūkstantį, o išsibarsčiusios jos maždaug šimte šalių. Didžiąją jų dalį sudaro mažo kalibro ginklų ar jų dalių gamyklos. Tarp jų – ir viena Lietuvoje.

Tačiau mažo kalibro amuniciją gaminančios Giraitės ginkluotės gamyklos situacija gana sudėtinga. 2000 m. Kauno rajone, Vijūkuose, įkurta moderni gamykla, kuriai įrangą tiekė Prancūzijos įmonės, daugiau kaip dešimtmetį dirbo nuostolingai ir tik pastaraisiais metais su­gebėjo kiek atsitiesti. Nuo 2006 m. daugiau nei 90 proc. produkcijos įmonė parduoda NATO ir kitų šalių karinėms pajėgoms, specialiosioms struktūroms ir kitoms institucijoms, tačiau gamyklą gelbėja ne kariškių užsakymai, o sportui ir laisvalaikiui skirtų šovinių gamyba.

Beje, lietuviai gamina ir šaunamuosius ginklus, tiesa, ne originalius. Bendrovę įkūrę lietuviai iš įvairių gamintojų dalių renka amerikietiško pusiau automatinio šautuvo pagrindu su­kurtą ginklą „Vytis“. „Vytis“ yra tiksli amerikie­tiško AR-15 kopija (AR-15 savo ruožtu yra civilinė Amerikos armijos naudojamo šturmo karabino M-16 A kopija). Lietuviškas „Vyčio“ pavadinimas ant šio ginklo puikuojasi todėl, kad jis iš įvairių gamintojų dalių surenkamas būtent Lietuvoje. Jo pirkėjai – šaudymo entuziastai ir Šaulių sąjungos nariai.

"Shutterstock" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ar tikrai vyrai verkia rečiau negu moterys, ir kodėl? Ar ašaroti naudinga? Ir apskritai – kodėl evoliucijos požiūriu mes tapome verksniai?

Kai pagalvoji, upeliais iš akių tekančios ašaros – keistas dalykas. Ir mums visiems kartais taip nutinka. Neseniai verkimą kaip reiškinį savo laidoje analizavo BBC „Radio 4“ žurnalistas Adamas Rutherfordas. Tiesa, jis uždavė daugiau klausimų, negu pateikė atsakymų, tačiau po laidos jo parašytas straipsnis apie ašaras tapo vienu skaitomiausių BBC tinklalapyje.

Skirtumai tarp vyrų ir moterų atsiranda jiems bręstant, o kūdikiai, kaip žinome, verkia vienodai, nepriklausomai nuo lyties.

„Pagrindinis su ašaromis susijęs faktas – kad moterys verkia dažniau negu vyrai. Visa kita – spėlionės, teorijos ir hipotezės. Žinau, kad pats verkiu žiūrėdamas filmus, ypač jei pasakojama apie tėvų ir vaikų santykius. Kitus žmones graudina kiti dalykai, pavyzdžiui, šuniukai, kačiukai, vyrų ir moterų santykiai“, – rašo A.Rutherfordas.

Moterys tikrai verkia dažniau

Kad dailiosios lyties atstovės ašaroja daug dažniau, patvirtina gausybė tyrimų.

Minesotos universiteto biochemikas Williamas Frey’us dar 1982 m. suskaičiavo, kad moterys verkia vidutiniškai 5,3 karto, o vyrai tik 1,3 karto per mėnesį. Be to, moterys verkia ne tik dažniau, bet ir ilgiau – vidutiniškai penkias šešias, o vyrai – tik dvi tris minutes.

Olandų psichologas Adas Vingerhoetsas iš Tilbergo universiteto aiškina, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų atsiranda jiems bręstant, o kūdikiai, kaip žinome, verkia vienodai, nepriklausomai nuo lyties.

Antropologai tvirtina, kad kūdikio verksmas prieš tūkstančius metų turėjo labai aiškią paskirtį: pirmiausia – atbaidyti laukinius plėšrūnus, o antra – ištikus pavojui prisišaukti į miškus uogauti ar medžioti išėjusius tėvus. Ir išgyvendavo būtent tie, kurie rėkdavo garsiausiai. Taigi mes esame garsiausiai rėkusių kūdikių palikuoniai.

Kiti tyrinėtojai aiškina, kad verksmas kūdikiams padeda įveikti pernelyg didelį nervinės sistemos sudirgimą, kurį gali sukelti besikeičiantys vaizdai, garsai, nauji įspūdžiai. Verkdami kūdikiai „išsikrauna“, o jų nervinė sistema nurimsta ir grįžta į normalią būklę.

Kuo jo daugiau, tuo verkti norisi mažiau. Ir priešingai. Štai todėl vaikams bręstant ir atsiranda skirtumai tarp lyčių.

Dar apie kūdikių verksmą: pasirodo, daugiausiai ir garsiausiai verkia vaikai iš turtingesnių pasaulio regionų. „Keista, tačiau materialinė gerovė, matyt, išlaisvina mūsų emocijas, o mūsų vaikus paverčia verksniais“, – konstatuoja A.Vingerhoetsas, kurio tyrimai parodė, kad atsilikusiose šalyse kūdikiai daug tylesni ir verkia gerokai mažiau.

Antra vertus, polinkį raudoti lemia ne tik socialiniai veiksniai, bet ir mūsų hormonai. Konkrečiai – testosteronas. Kuo jo daugiau, tuo verkti norisi mažiau. Ir priešingai. Štai todėl vaikams bręstant ir atsiranda skirtumai tarp lyčių.

Beje, įdomu tai, kad vyrai, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys ir kurie gydomi hormonais, pradeda ašaroti dažniau negu iki gydymo pradžios. „Žinoma, galima aiškinti, esą vėžiu sergantis žmogus ir šiaip tampa jautresnis, vis dėlto galima teigti, kad svarbiau čia yra hormonai“, – aiškina psichologas.

Verksmas – dėl malonumo

Kodėl verkia kūdikiai – akivaizdu. Tai jų būdas išreikšti norus ir poreikius arba, kaip prieš tūkstančius metų, prisišaukti pagalbą. Bet kodėl verkia suaugę žmonės? Ir tai daro ne tik tada, kai jiems labai liūdna ar skaudu, bet ir dėl fizinio skausmo, ir net iš laimės.

Mokslininkai atliko ne vieną tyrimą, kurių metu paaiškėjo, kad paverkęs žmogus jaučiasi kur kas geriau negu iki tol. Net jei verkiama žiūrint graudų filmą, po šio verkimo seanso tarsi palengvėja.

Žmonės – vienintelė rūšis planetoje, verkianti dėl emocinių priežasčių. Tiesa, būta prielaidų, kad gedėdami verkia drambliai, bet tam stinga įrodymų.

Verkimas ir skirtas būtent tam, kad iš organizmo būtų žaibiškai pašalintas streso hormonų perteklius.

Kodėl verkia suaugę žmonės, esama įvairių teorijų. Vienos labai paprastos, aiškinančios, kad verksmas yra grynai fiziologinis dalykas – reakcija į fizinį skausmą. Kitos teorijos teigia, kad verksmas yra neverbalinės komunikacijos priemonė, kuria verkiantysis siekia paskatinti altruistinį aplinkinių elgesį savo atžvilgiu.

Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad verksmas turi ir biocheminę paskirtį, nes sumažina įtampą ir netgi pašalina iš organizmo toksinus.

Mokslininkas W.H.Frey’us aiškina, kad žmonės paverkę pasijunta geriau, nes su ašaromis iš organizmo pasišalina streso hormonai, ypač adrenokortikotropinas. Šis mokslininkas tiki, jog verkimas ir skirtas būtent tam, kad iš organizmo būtų žaibiškai pašalintas streso hormonų perteklius, jei jų pagausėja iki labai aukšto lygio.

Naujausios verkimo studijos siūlo ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, kad evoliucijos metu verksmas pasitarnavo kaip priemonė agresyviam kito žmogaus elgesiui sušvelninti, taip pat paklusimui ar prisirišimui parodyti.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių prie Ukrainos parlamento nužudęs policininką, antrąjį gimtadienį švenčiantis „Azovo“ batalionas toje pat vietoje surengė įspūdingą „pasirodymą“ – su dūminėmis granatomis, šūksniais visa gerkle ir grasinimais, kad tai tik pradžia.

Gegužės 20-ąją poros tūkstančių žmonių iš „Azovo“ bataliono žygis prasidėjo prie paminklo „Motinai Tėvynei“ ir baigėsi prie Aukščiausiosios Rados, kur prie jų prisijungė dar 8 tūkst. protestuotojų. Jie susprogdino kelis dūminius užtaisus, o paskui rėžė daug audringų kalbų. Pagrindinė jų tema buvo pasipiktinimas, kad Ukrainos valdžia remia idėją surengti rinkimus separatistų valdomame Donbase.

Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją.

Nors Kijevas rinkimus Donbase turėtų surengti pagal Minsko susitarimą, pasirašytą pernai vasario mėnesį, „Azovo“ vaikinų teigimu, tada Kijevas žaistų pagal rusišką scenarijų. Tūkstantinių protestų metu susirinkę žmonės skandavo: „Reikalaujame nacijos – nebus kapituliacijos.“

„Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją. Reikalaujame neleisti surengti rinkimų Donbase. Einame į gatves nekreipdami dėmesio į valdžios gąsdinimus. Mūsų neįveiks jokios kliūtys. Labai laukiame visų palaikymo“, – dar prieš protestą sakė vienas iš „Azovo“ aktyvistų.

Tarp įsipareigojimų ir norų

Protestuojantys kariai rinkimus Rytų Ukrainoje vadina tėvynės išdavyste, kapituliacija, ragina sprendimą atšaukti ir kautis dėl Donecko bei Luhansko susigrąžinimo.

Didžiausia jų baimė, kad per šiuos rinkimus bus išrinktos separatistinės, prorusiškos jėgos. Mat per Ukrainos parlamento rinkimus, vykusius 2014 m. spalį, savo atstovus į parlamentą išsirinko tik Kijevo kontroliuojamų Donbaso apylinkių gyventojai, o separatistinės zonos liko „pilkos“ ir niekaip neatstovaujamos.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia.

Dabar situacija gali pasikeisti, ir Ukrainos valdžia to nė kiek netrokšta, nors junta nemažą Vakarų partnerių spaudimą tuos rinkimus Donbase kuo greičiau surengti. Antai Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris ne taip seniai pareiškė, jog reikėtų, kad rinkimai įvyktų dar iki šių metų liepos mėnesio, ir paragino „suinteresuotas puses“ priimti Donbaso rinkimų įstatymus.

Atsakydamas į tai, gegužės 14 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patvirtino, kad rinkimai Donbase galbūt gali įvykti šiemet. Vis dėlto tikslios savivaldos rinkimų Donecke ir Luhanske datos Ukrainos valdžia kol kas nepatvirtino.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia, mat Kijevo tikslas – kad kariškių valdomose teritorijose rinkimai vyktų pagal Ukrainos įstatymus, kandidatuotų atstovai iš Ukrainos partijų, o rinkimus stebėtų užsienio atstovai ir žurnalistai.

Be to, rinkimai galėtų būti surengti tik su sąlyga, kad Rytų Ukrainoje būtų neginčijamos paliaubos, kurias „sutvirtintų“ ginkluotos tarptautinės misijos kariai, dislokuoti ties kontaktine linija tarp Ukrainos karinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, taip pat – prie sienos su Rusija.

Separatistai su tokiomis sąlygomis žada nesutikti tol, kol nebus patenkintas Rusijos reikalavimas suteikti amnestiją suimtiems Rytų Ukrainos separatistams.

O štai „Azovo“ batalionas žada padaryti viską, kad tik Ukrainos valdžia nepradėtų šokti pagal separatistų, taip pat ir Rusijos, dūdelę.

Primena ISIS

„Azovo“ batalionas buvo įkurtas prieš dvejus metus, kaip tik gegužę. Jo veikla, pagrįsta tik savanorių verbavimu, prasidėjo Mariupolyje, o per dvejus metus jis tapo viena galingiausių Ukrainos karinių galių. Nors „Azovo“ batalionas kartais vadinamas fašistine organizacija (toks apibūdinimas ypač dažnas Rusijoje), Ukrainos gyventojai jo narius labiau linkę vadinti bebaimiais patriotais – su šiokiu tokiu patosu ir neslepiamu palaikymu.

Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado A.Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena ISIS leksiką ir idėjas.

Paties „Azovo“ bataliono, kuris buvo vienas pagrindinių Maidano organizatorių, statusas gana neaiškus. Anksčiau ši karinė grupuotė nepriklausė nacionalinei gvardijai ir veikė savarankiškai, bet veikti jai ne tik nebuvo trukdoma, bet ir kliaujamasi „Azovo“ batalionu kovojant su separatistais. Tačiau ilgainiui šis būrys buvo integruotas į nacionalines pajėgas ir dabar turi oficialų statusą. Be to, „Azovo“ bataliono vadas Andrijus Parubijus, iš esmės dirigavęs Maidanui, dabar yra Aukščiausiosios Rados pirmininkas. Ir vis tiek dalis „Azovo“ bataliono vaikinų, nors ir būdami po tos pačios karinės organizacijos sparnu, veikia savarankiškai ir ne tik nebepaklūsta pačiam A.Parubijui, bet ir protestuoja po savo (buvusio) lyderio vadovaujamos institucijos langais.

„Galima teigti, kad „Azovo“ batalione įvyko skilimas, nes dalis šios organizacijos veikėjų yra visiškai integruoti į dabartinės valdžios struktūras, juolab kad A.Parubijus ir pats tapo vienu svarbiausių valdžios asmenų. Taigi prie parlamento protestuojantys žmonės arba dėl kažkokių priežasčių nepateko į naujas valdžios struktūras, arba visos šios demonstracijos yra Kijevo, P.Porošenkos ir visų kitų būdas pasiųsti visuomenei žinią, kad, girdi, štai šie baisūs žmonės protestuoja prieš mus, tačiau mes nesuskysime, o kitais žodžiais tariant, rinkimai Donbase įvyks“, – protestų Kijeve aritmetiką aiškina Paryžiuje įsikūrusio De­mokratijos ir bendradarbiavimo instituto vadovas Johnas Laughlandas.

Kad „Azovo“ batalionas gyvena savarankišką gyvenimą ir nepaklūsta valdžiai net priklausydamas oficialioms karinėms pajėgoms, akivaizdu. Pernai vienas šios karinės organizacijos vadų Olegas Odnoroženka viešai patvirtino, kad jo pajėgos toliau ginkluojasi, stato įtvirtinimus ir verbuoja kitas karines grupuotes. Buvo teigiama, kad „Azovas“ nesitaikstys su Donbaso praradimu, o vietos aktyvistai ruošiasi jį atsiimti – kasa tranšėjas ir organizuoja civilinės gynybos pajėgas.

Šiemet „Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado parlamentaro Andrijaus Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena „Islamo valstybės“ (ISIS) leksiką ir idėjas. Šiame tekste kalbama apie pajėgų didinimą, ginklavimąsi, naujų karių verbavimą siekiant būti savarankiškais ir nuo nieko nepriklausomais smogikais, kovojančiais už savo įsitikinimus. Kreipimasis į „Azovo“ narius užbaigiamas iškalbingai“ „Mirtis priešui!“

Batalionas išskirtinis ir tuo, kad yra atviras užsieniečiams. „Azove“ tarnauja mažiausiai 20 užsieniečių, daugiausia atvykėlių iš Skan­dinavijos šalių, taip pat Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Slovakijos, Lenkijos, Gruzijos, Baltarusijos bei Rusijos.

Susirėmimai tęsiasi

„Azovo“ vyrai neslepia, kad Ukrainos rytuose jie kariauja. „Taip, tai karas. Jis buvo, yra ir bus tol, kol mes laimėsime“, – sako A.Biletskis. O jo žodžius patvirtina kone kasdien gaunami pranešimai apie Rytų Ukrainoje žūvančius karius.

Gegužės 24 d. netgi buvo pasiektas šių metų „rekordas“: per parą neramiame rytiniame regione žuvo septyni Ukrainos vyriausybės kariai, o toks per vieną dieną žuvusių aukų skaičius buvo didžiausias šiais metais.

„Dėl apšaudymų per pastarąją parą žuvo septyni Ukrainos kariai, o dar devyni buvo sužeisti“, – sakoma Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto sekretoriaus Oleksandro Turčynovo pranešime.

Vėl kilus susirėmimams, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir pačios Ukrainos lyderiai pareiškė, esą būtina nedelsiant įgyvendinti Minsko susitarimus. Pirmiausia – dėl taikos, o paskui ir visus kitus. Taip pat – rinkimų Donbase.

„Taip tęstis negali, nes kiekvienas derybų turas be rezultato pakerta Minsko proceso teisėtumą. Tai kelia pavojų, kad konfliktas vėl sustiprės. Norėčiau manyti, kad konflikto pusės šiandien suinteresuotos rimtesniais pokalbiais, kurie atvestų prie sėkmingesnių rezultatų“, – viliasi Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris.

„Azovo“ batalionas tokias viltis vadina niekais ir aiškina, kad Minsko susitarimai – primesti Rusijos, o jų įgyvendinti „Azovas“ neleisiąs bet kokia kaina. Jei reikės, bus daugiau protestų prie parlamento, o jei ir tai nepadės, tebūnie nors ir antrasis Maidanas.

Scapinx nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Artėja rinkimai – daugėja kompromituojančių istorijų. Tokia yra Vakarų pasaulio rinkimų laikotarpio realybė, kurioje tirpsta reitingai, žvanga antrankiai ir kyla naujos žvaigždės.

Lapkritį 2014 m. prieš pat Lenkijos savivaldos rinkimus šalyje kilo tiek skandalų, kad būtų pakakę keleriems ateinantiems rinkimams į priekį. Į skandalų sūkurį pateko ir tie, kurie juokėsi pirmieji, ir tie, kurie – paskutiniai.

Likus keliems mėnesiams iki rinkimų laime tryško opozicinė Teisės ir teisingumo partija (TTP). Pergalę jai žadėjo ir rinkėjų apklausos, ir politologai, ir skandalų dėsnis, mat į nemalonią istoriją įsivėlė TTP konkurentai – valdančioji Piliečių platformos partija (PPP). Ši partija sukompromitavo, kai dviejuose restoranuose padavėjai slapta įrašė ir į paviešino ministrų bei aukštų valdininkų pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad valdantieji yra įsipainioję į korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo skandalus.

R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Šiek tiek vėliau premjerą Donaldą Tuską išrinkus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, PPP reitingai vėl ėmė kilti, bet neilgam: juos vėl numušė niekų priplepėjęs buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jis pareiškė, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš keletą metų Maskvoje D.Tuskui siūlęs pasidalyti Ukrainą, bet vėliau prisipažino tokius teiginius išsigalvojęs.

Tokie R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Bet paskui paaiškėjo, kad nusikalbėjimas – dar ne pats blogiausias dalykas Lenkijos politikoje, o kaltinamieji virto kaltinančiaisiais. Dienraštis „Fakt“ atskleidė, kad trys TTP atstovai į vienos Europos Tarybos (ET) komisijos posėdį Ispanijos sostinėje Madride vyko ne automobiliais, bet lėktuvu, nors kelionei automobiliais iš Seimo buhalterijos jau buvo paėmę keliolika tūkstančių zlotų. Žiniasklaida atskleidė, kad minėta trijulė tokius triukus per užsienio komandiruotes rengė nuolat, o tą kartą Madride jie net nedalyvavo ET posėdžiuose. Užuot posėdžiavę, jie su žmonomis smagiai leido laiką baruose ir net buvo užfiksuoti rodantys iškeltus vidurinius pirštus Madrido gatvių praeiviams.

O juk minėtos trijulės lyderis tuomet 34 metų TTP atstovas spaudai Adamas Hof­manas garsėjo kaip tik tuo, kad valdančiuosius nuolat kaltino iždo grobstymu, ir aiškino, jog jų partija siekia moralinio politikos atnaujinimo.

Ši Lenkijoje užvirusi skandalų kova tuo nesibaigė. TTP vadovas Jaroslawas Kaczynskis prasikaltusią trijulę skubiai išmetė iš partijos ir, naudodamasis proga, dar pasišaipė, kad PPP iš savo gretų nešalino į korupcijos aferas įsipainiojusių politikų. Be to, priminė, kad apie komandiruočių finansinės kontrolės sugriežtinimą teisuolio tonu prabilęs Seimo pirmininkas R.Sikorskis pats garsėja pomėgiu puotauti už valstybės pinigus.

Tuo tarpu opoziciją palaikantis žurnalas „W Sieci“ likus savaitei iki rinkimų apkaltino Varšuvos merę Haną Gronkiewicz-Waltz pasipelnius iš neteisėtai perimto žydų turto – esą namas, kurį merės vyras advokatas atsiėmė iš valstybės ir perpardavė už 15 mln. zlotų, prieškariu priklausė ne jo dėdei, o žydų Openheimų šeimai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai Varšuvoje žydų beveik nebeliko, vietos aferistas Leonas Kalinowskis suklastojo Openheimų turto dovanojimo aktus ir pigiai perpardavė kelis namus. Nors aferą demaskavęs teismas dar prieš 60 metų nuteisė L.Kalinowskį penkeriems metams kalėjimo, H.Gronkiewicz-Waltz vyras kažkaip sugebėjo perimti namą kaip giminės nuosavybę.

„W Sieci“ taip pat atskleidė, kad kitų L.Kalinowskio suklastotais dokumentais perimtų namų privatizuoti nebuvo leista, o išimtis buvo padaryta tiktai dabartinės merės vyrui.

Dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Tačiau po šių nemalonumų vienas koziris dar buvo likęs ir PPP – tai Varšuvoje per Nepriklausomybės dienos minėjimą prasidėjusios futbolo chuliganų sukeltos riaušės. Nors opozicinė TTP eitynėse nedalyvavo ir nuo riaušių atsiribojo, žiniasklaida priminė, kad dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Rinkėjai galiausiai viską sudėliojo į vietas: nubaudė ir vieną, ir kitą partiją. Nors laimėjo valdančioji PPP, tačiau plonyčiu skirtumu, ir tik aštuoniose vaivadijose iš 16-os.

Įdomiai rutuliojosi ir rinkimų skandalas, prieš daugiau nei dešimtmetį krėtęs Prancūziją. Triukšmas prasidėjo 2004 m., pasigirdus kaltinimams, kad tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy ir kiti politikai turi sąskaitas Liuksemburgo banke kaip atlygį už tai, kad prisidėjo prie skandalingo sandorio su Taivanu, kai 1991 m. Prancūzija atšaukė jam embargą ir pardavė kelias savo fregatas.

Nors netrukus paaiškėjo, kad pateiktas sąskaitų sąrašas suklastotas, tyrimas nebuvo nutrauktas. N.Sarkozy ir kiti pradėjo piktintis, kad taip buvo siekiama diskredituoti iškiliausius politikus, o galiausiai visos strėlės pradėjo lėkti į Prancūzijos premjerą Dominique’ą de Villepiną, kuris buvo siejamas su politinio šmeižto prieš savo konkurentą kampanija.

Galiausiai vadinamasis „Clearstream“ skandalas sužlugdė D.Villepino pastangas tęsti reformas ir sulaukė kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimo prieš 2007 m. prezidento rinkimus, mat „Le Monde“ išspausdino vieno slapto dokumento ištraukas, kurios, pasak leidinio, įrodo, kad D.Villepinas apie nešvarių triukų kampaniją, juodinančią N.Sarkozy, žino daugiau, nei prisipažįsta.

Vaizdajuostės išvijo G.Saakašvilį

Be skandalų, koreguojančių rinkimų rezultatus, ko gero, nėra apsiėjusi nė viena valstybė. Antai 2014 m. rugsėjį, tiesiog rinkimų išvakarėse, anoniminis vartotojas į  „YouTube“ įkėlė vaizdo įrašą, iš kurio latviai prieš kitą dieną vykusius rinkimus sužinojo, kad Latvijos premjerės Laimduotos Straujumos atstovė spaudai Džeina Tamuleviča dalyvavo aktorių atrankoje į pornografinį filmą.

Žinoma, šis skandaliukas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl L.Straujumos valdančioji partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir nusileido prorusiškiems veikėjams, tačiau neabejotinai dalį balsų šis kompromatas iš partijos atėmė.

Gerokai labiau rinkimų rezultatus paveikė prieš parlamento rinkimus Gruzijoje kilęs skandalas. Nors šiuose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama Michailo Saakašvilio Jungtiniam nacionaliniam judėjimui, viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai buvo paviešintos vaizdajuostės, kuriose užfiksuota, kaip kalėjimuose kankinami kaliniai. Šie vaizdai visoje šalyje sukėlė masinius protestus, o galiausiai lėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio bloko „Gruzijos svajonė“ pergalę parlamento rinkimuose.

Nepadėjo net tai, kad valdantieji po vaizdajuosčių paviešinimo ėmėsi skubiai slopinti visuomenės pyktį ir kalėjimų reikalų ministru paskyrė kalėjimų sistemą kritikavusį šalies žmogaus teisių ombudsmeną, be to, nusiuntė į kalėjimus policininkus, kurie pakeitė kalėjimų prižiūrėtojus, ir pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti kalėjimus.

„Vyriausybės atsakas buvo stiprus, skubus ir adekvatus, bet ji tiesiog neturėjo pakankamai laiko iki rinkimų, kad sumažintų žalą, kurią patyrė dėl šios krizės. O štai „Gruzijos svajonei“ tai buvo dovana, apie kurią ji būtų galėjusi tik svajoti, ir ji ja labai gerai pasinaudojo“, – po rinkimų sakė Tbilisyje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų instituto ekspertas Aleksandras Rondelis.

Visai kitokios taktikos ėmėsi prieš rinkimus nemalonumų užkluptas Turkijos premjeras Receppas Tayippas Erdoganas.

Prieš rinkimus buvo paskelbti telefoniniai pokalbiai, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius ir kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. R.T.Er­doganas iš karto pareiškė, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, o tokią „klastotę“ pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, ėmėsi ir savotiškų veiksmų: apribojo nepalankios informacijos srautą, uždrausdamas šalyje socialinį tinklą „Twitter“, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą „YouTube“.

Nors visuomenėje tokie sprendimai sutikti priešingai, R.T.Erdogano politinei karjerai ir populiarumui tai niekaip neatsiliepė.

Priešingai nutiko Slovėnijoje, kur 2008 m. rugsėjį prieš parlamento rinkimus premjeras Janezas Janša įsivėlė į korupcijos skandalą. Tai labai pakenkė J.Janšos centro dešiniųjų Slovėnijos demokratų partijai, kuri likus savaitei iki rinkimų pirmavo apklausose, tačiau per rinkimus pralaimėjo Socialdemokratų partijai.

Tokius rinkimų rezultatus neabejotinai lėmė Suomijos televizijos YLE reportažas, kuriame paskelbta įtarimų, kad J.Janša ir kiti vyriausybės pareigūnai ėmė kyšius, kai 2006 m. Suomijos kompanijai „Patria“ patikėjo didžiausią Liublianos kada nors pasirašytą karinį kontraktą. J.Janša tokius kaltinimus pavadino absurdu ir pridūrė, kad prieš rinkimus yra svarbesnių reikalų. „Užuot diskutavę, kaip per rinkimus galėtume pagerinti savo gyvenimą, aptarinėjame, ar aš ėmiau kyšius“, – įžūliai aiškino J.Janša, tikėdamasis, kad slovėnai, dažnai save lyginantys su italais, korupcijai irgi bus tokie tolerantiški kaip kaimynai pietuose, daugybę metų nekreipę dėmesio į Silvio Berlusconi, iki šiol tituluojamą Europos skandalų karaliumi ir sugebėjusį ilgai išvengti ir teisėsaugos, ir rinkėjų pasmerkimo.

Tas pats S.Berlusconi kartą yra pasakęs, kad geriems rinkimams reikia gero skandalo: „Manote, būčiau Italijos lyderis, jei elgčiausi kaip nuobodi kaimo mergelė?“