Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Galime nusiraminti: jei pabėgėlis spruks iš Lietuvos, EK numatytos baudos už pabėgėlio nepriėmimą negausime. Bet gal be reikalo.

„Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 m. tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas“, – rašo danų profesorius Helmuthas Nyborgas.

Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.

Jis – tikras gąsdintojas, bet danams labai patinka, nes dabar vyraujančiame migracijos chaose žmonėms norisi kažkokių konkrečių išvadų, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos. Profesorius įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Ir prideda dar skambesnę frazę: „Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.“

Profesorius siūlo ir kelias išeitis, kurios veikiausiai yra tarsi medus ultradešiniesiems veikėjams: migrantų repatriacija, uždarytos sienos, net piliečių ginklavimasis.

Tai tipiškas dešiniojo radikalo pasvarstymas, kuris socialiniuose tinkluose surenka tūkstančiais daugiau „patinka“ nei pasisakymas kokio nors „Human Rights Watch“ eksperto, visa gerkle rėkiančio, kad Europa sužvėrėjo ir prarado bet kokį krikščionišką gailestingumą.

Kas nutiko Europai?

H.Nyborgas gąsdina, kad kvaili pabėgėliai (jų intelektą jis kažkaip sugeba įvertinti pats) sužlugdys Europos gyventojų intelekto koeficientą (IQ). „Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“, – rašo profesorius.

Tačiau kas paneigtų, kad jau dabar Europa yra išsikrausčiusi iš proto? Tik ne dėl pabėgėlių intelekto lygio, o dėl savo pačios blaškymosi ir aplink tvyrančio chaoso, prie kurio ji pati labai prisideda.

Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai.

ES moka pinigus Turkijai, kuri jau priglaudė tiek pabėgėlių iš Sirijos, kiek gyventojų yra Lietuvoje, bet tuo pačiu metu jau pagarsėjo tuo, kad tiesiog šaudo per Sirijos ir Turkijos sieną mėginančius bėgti žmones – vyrus, moteris ir net mažamečius vaikus. Šaudo – paleidžia tikras kulkas tikriems žmonėms į galvas. Kiek pabėgėlių jau nužudyta per visą laiką, informacijos rasti nepavyko. Skelbiama tik tai, kad Turkijos sienos apsaugos pareigūnams kovo ir balandžio mėnesiais prieš Sirijos pabėgėlius panaudojus jėgą žuvo penki žmonės, tarp jų vaikas, o dar 14 buvo sužeisti.

ES tokiam reikalų tvarkymui tyliai pritaria. Ir apsisukusi skiria papildomų pinigų pabėgėliams, plaukiantiems į Europą laivais, gelbėti, o ES žiniasklaida pergalingai skaičiuoja, kiek nelaimėlių šiandien pavyko išgelbėti nuo mirties jūroje.

Kažkoks disonansas, tiesa?

Tų nesusipratimų vis daugėja, chaosas gilėja, politikai, kas kaip išmano, kraustosi iš galvos. Paneigti, kad Europą ištiko krizė, nebeišeina. Tik klausimas, ar toji krizė – migrantų, ar ES solidarumo, ar gerai slepiama finansų. O gal ir visos trys.

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, pernai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako, Libijos, Afganistano. JT duomenimis, 2016 m. migracijos banga gali padvigubėti, o ES duomenimis – patrigubėti.

Kaip su tuo tvarkytis, kokiomis vertybėmis vadovautis – žmogiškumo, pagalbos kitam, savisaugos ar naudos ir išlaidų, Europa dar neapsisprendė. Ir griebiasi pačių keisčiausių, drastiškiausių, galima sakyti, desperatiškų priemonių.

Baudos – kaip bizūnas

Nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis.

Pinigų Turkijos šelpimui, pakrančių apsaugai, pabėgėlių politikos komunikacijai Eu­ropos Sąjunga galbūt susirinks iš šalių nenaudėlių, kurios kategoriškai atsisako priimti joms pagal numatytas kvotas skirtą skaičių pabėgėlių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pernai sakė, kad pabėgėlių priėmimas turėtų būti savanoriškas, o ne privalomas, juo labiau daugelis Lietuvos, taip pat ir kitų ES šalių politikų kritikuoja sumanymą skirti baudas. Išties, baudos – kraštutinė priemonė, kažkuo primenanti vaiko lupimą diržu. Norvegijoje už tai vaiką atimtų. Bet ES toliau įtempusi pavadžius laiko į visas puses išsilakstyti pradedančias savo nares.

Baudos už neklusnumą gresia Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai. Žodis „užteks“, kalbant apie pabėgėlius, vis dažniau skamba ir Švedijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos politikų lūpose.

Pasigirdus kalboms apie milijonines baudas, Lietuvoje irgi kilo šioks toks nerimas: nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Daniją, Norvegiją.

Beje, Norvegija, nebūdama ES narė, kvotomis sau galvos nekvaršina, priešingai – papirkinėja pabėgėlius, kad tik šie važiuotų laimės ieškoti kitur. O jei ne – per daug nesiskaito su jų teisėmis. Antai sausio pabaigoje Norvegijoje buvo pasiūlyta paimti iš prieglobsčio prašytojų vertingus daiktus, kad būtų galima padengti jų buvimo pabėgėlių centruose išlaidas. O tiems atvykėliams, kurie nuspręstų grįžti į tėvynę, Norvegijos valdžia moka po 20 tūkst. kronų (apie 2,2 tūkst. eurų). Tad šeimos, turinčios du vaikus, pagal dvi programas iškart gali gauti po 80 tūkst. kronų (8,8 tūkst. eurų).

Be to, balandį Norvegijos valdžia pasiūlė netgi akciją – papildomai sumokėti po 10 tūkst. kronų (apie 1,1 tūkst. eurų) pirmiesiems 500 migrantų, kurie savo noru išvyks iš šalies.

Na, o jei taip elgtųsi ES šalys? Pinigų už išvykimą kol kas niekas tiesiogiai nedalija, bet pastangų atgrasyti pabėgėlius galima matyti daug kur, įskaitant Lietuvą. Na, o ar už pastangas atgrasyti pabėgėlius irgi gresia baudos? Ekspertai ramina, kad ne. Svarbu, kad „kvotinis“ pabėgėlis įkėlė koją į jam skirtą šalį, o jeigu ten reikalai nesusiklostė, tai jau niekieno reikalas.

Turbūt – ačiū Dievui, nes priešingu atveju būtume baudžiami už tai, kad esame neturtingi, nepatrauklūs, nesvetingi. Kita vertus, visais laikais galiojo taisyklė „kvailį ir bažnyčioj muša“.

Užtat jau atsirado skaičiuojančiųjų, kiek kainuotų išsipirkti nuo pabėgėlių. Galima drąsiai teigti, kad tai būtų į balą išmesti pinigai, nes susimokėti už tuos, kurie čia vis tiek nepasilieka, – tikras absurdas. Na, bet įdomumo dėlei paskaičiuoti galima. Už 1105 pabėgėlį Lietuvai tektų sumokėti apie 275 mln. eurų. Lenkijai – 4,5 karto daugiau, mat jai nustatyta kvota – 4,5 tūkst. nelegalų, atvykusių į Italiją ir Graikiją.

Tokie skaičiavimai, žinoma, tuščias reikalas, mat Lietuva jai nustatytą kvotą pasiryžusi įgyvendinti. Ir galima galvą guldyti, kad nuo to niekas, visiškai niekas mūsų šalyje nepasikeis. Nors gyventojų nuomonės tyrimai (žr. lenteles) atskleidžia, kad dauguma lietuvių įsivaizduoja, jog pabėgėliai sugriaus mūsų šalį iš pamatų, taiklesnis yra palyginimas, kad 1105 žmonės – tai tiek, kiek gyvena Jiezne. Toks pat taiklus ir klausimas, ar dažnai sutinkame Jiezno gyventoją. O jei dar turėsime omenyje, kad pabėgėliai Lietuvoje neužtrunka ir keliauja toliau, galėsime visiškai nesijaudinti dėl stereotipų, grėsmių, baimių ir išsigalvojimų.

Be to, nereikia pamiršti, kad kasmet Lietuvoje prieglobsčio ir iki šiol prašydavo 300–400 žmonių.

Skirtumas tas, kad dabar Lietuva įsitraukė į visuotinį Europos draskymosi dėl pabėgėlių (tiksliau, jų nebuvimo) žaidimą, kuriame laimi tas, kuriam tenka mažiausiai pabėgėlių. Ir bent kartą Lietuva yra tarp lyderių. Tiksliau, pirma nuo galo pabėgėlių svajonių šalių sąrašuose.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Viešojo sektoriaus darbuotojams Venesueloje nurodyta dirbti tik dvi dienas per savaitę, o mokyklos uždaromos nebe penktadienį, o ketvirtadienį – reikia taupyti elektrą. Be to, pusvalandžiu į priekį pasuktas ir Venesuelos laikas – kad tik vakarai būtų ilgesni.

Venesuelos gyventojai pripažįsta nepratę taupyti elektros energijos ir neslepia netikintys, kad suvaržymai padės. Venesuelos prezidentas teigia, kad šie apribojimai tik laikini.

Bent jau iš pažiūros tokios drastiškos priemonės suprantamos. Šalis yra visiškai priklausoma nuo naftos eksporto – nafta sudaro apie 50 proc. Venesuelos bendro vidaus produkto ir apie 96 proc. viso šalies eksporto. O naftos kainos, žinia, dramatiškai krito. Skaičiuojama, kad žaliavinės naftos kainos per pastaruosius 12 mėnesių sumažėjo ketvirtadaliu. Nors vasario mėnesį buvo pastebėtas kainų kilimas, analitikai prognozuoja, kad Venesuela ir toliau patirs nuostolių.

Vien 2015 m. šalies ekonomika dėl to traukėsi bent 5,7 proc. Pagal šį rodiklį Venesuela buvo prasčiausiai atrodanti valstybė pasaulyje. Biudžeto deficitas 2015 m. pabaigoje siekė net 20 proc.

Naftos krizė – ne vienintelė Venesuelos rykštė. Jai smogė ir klimato sąlygos, tiksliau – didžiulė sausra, kuri gerokai sumažino hidroelektrinių pajėgumus, tad šalį ištiko elektros stygius.

Ekspertų vertinimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad Venesuelos ekonomika nebuvo diversifikuota ir grindžiama tik naftos ištekliais. Taip pat ekonomikos pakilimo laikotarpiu nebuvo taupoma. Prasidėjus krizei Venesuela neturėjo sukaupusi jokių santaupų, kurias galėtų panaudoti siekdama sumažinti naftos kainų kritimo padarinius. Nebuvo imtasi jokių atitinkamų reformų.

Nebuvo pritraukiama ir užsienio investicijų. Dėl vykdomų opozicijos persekiojimų, spaudos laisvės varžymų, nacionalizacijos nebuvo kuriama palanki investicijoms aplinka.

Tačiau naftos krizė – ne vienintelė Venesuelos rykštė. Jai smogė ir klimato sąlygos, tiksliau – didžiulė sausra, kuri gerokai sumažino hidroelektrinių pajėgumus, tad šalį ištiko elektros stygius.

„Deutsche Welle“ pastebi, kad prie smunkančios ekonomikos prisideda ir stojanti gamyba dėl išteklių trūkumo. Pavyzdžiui, didžiausia šalies alaus gamintoja „Polar“ patiria sunkumų dėl šalį kankinančios sausros. Dėl to sumažėjo miežių atsargos, ir bendrovei praėjusį savaitgalį teko uždaryti keturias gamyklas.

Prezidentas Nicolas Maduro skelbia į valdžios rankas atiduosiantis visas įmones, kurios stabdys gamybą, ir teigia, kad informacija apie bet kokių gamybinių produktų trūkumą klastojama, nes esą turtingasis šalies elitas taip rengia prieš jį sąmokslą.

Kita šalį užklupusi problema – Zikos virusas. Vyriausybė skelbia, kad užfiksuotų atvejų yra apie 4 tūkst., tačiau kai kurie šaltiniai BBC žurnalistams tvirtina, esą užsikrėtusiųjų gali būti apie 400 tūkst., o medikamentų šio viruso sukeliamai ligai pristabdyti stinga.

Stinga ir viso kito: maisto, pinigų jam įsigyti, elementariausių higienos prekių.

Jei valgome pusryčius – nevalgome pietų. Jei pietaujame – atsisakome vakarienės. O jeigu valgome vakare – nepusryčiaujame kitą rytą.

Prieš savaitę atlikto tyrimo duomenimis, 13 proc. Venesuelos gyventojų pastaruoju metu valgo tik kartą per parą – maisto tiesiog nėra. Dar maždaug 50 proc. venesueliečių teigia nebeįperkantys mėsos ir šviežių daržovių. Parduotuvių lentynose – vien konservuotas maistas ir makaronai, bet ir tie kainuoja panašiai kaip Norvegijoje.

Dar vienas šalyje atliktas tyrimas rodo, kad net 87 proc. gyventojų nebeuždirba tiek, kad galėtų normaliai maitintis.

„Jei valgome pusryčius – nevalgome pietų. Jei pietaujame – atsisakome vakarienės. O jeigu valgome vakare – nepusryčiaujame kitą rytą“, – sako Karakaso gyventoja Liliana Tovar ir priduria, kad net labai norint parduotuvėse nebeįmanoma įsigyti ir tokių prekių, kaip tualetinis popierius, prezervatyvai, alus, muilas.

Kad būtų lengviau suprasti, dabartinės minimalios algos nebepakanka nė 20 proc. penkių asmenų šeimai reikalingo maisto nusipirkti. O būtent tokiomis sąlygomis gyvena daugybė Venesuelos šeimų – dirba tik vyras, gaudamas minimalų atlygį, ir išlaiko žmoną bei tris vaikus.

Nieko nuostabaus, kad tokiomis aplinkybėmis visuomenė yra nepaprastai įaudrinta ir kone kas savaitę šalyje sprogsta naujos protestų bangos.

Praėjusią savaitę į antrą pagal dydį Marakaibo miestą buvo pasiųsta kariuomenė, kad užkirstų kelia plintantiems parduotuvių plėšimams. Maisto trūkumas pasiekė tokį lygį, kad žmonės prie parduotuvių jo laukia eilėse, kurias saugo šalies kariuomenė.

Valdžia aiškina, esą jos dėl šių problemų kaltinti nereikia, nes stichijoms ir naftos kainų svyravimams politiniai sprendimai jokios įtakos neturi. Tačiau opozicija mano priešingai.

Jau renkami ir parašai dėl prezidento N.Ma­duro nušalinimo, mat būtent jį Venesuelos gyventojai kaltina dėl susiklosčiusios padėties. Pats prezidentas aiškina, esą krizė – dešiniųjų kapitalistų sąmokslas, siekiant jį išversti iš posto, ir ruošiasi laikytis iš paskutiniųjų.

Kai kurie politikai net ir šalyje didėjantį nusikalstamumą, plėšikavimus bei susišaudymus vadina dešiniųjų sąmokslu. „Turiu informacijos, kad radikalūs dešiniųjų lyderiai moka nusikaltėliams, juos organizuoja ir koordinuoja. Tarsi plėšikavimas padėtų spręsti šalies problemas“, – teigia Venesuelos Sulijos valstijos gubernatorius Francisco Arias.

Ar tai sąmokslas, ar savaime suprantamas pasipiktinimas prezidentu, kuriam nepavyko tęsti prieš trejus metus mirusio Hugo Chavezo politikos ir išsaugoti šalies klestėjimo, spręs plačioji visuomenė.

Henrique Caprileso vedama dešiniųjų opozicija, kuri pernai laimėjo rinkimus į mažai galių turintį parlamentą, inicijuoja referendumą dėl prezidento nušalinimo ir jau surinko 1,8 mln. parašų, tai yra beveik dešimt kartų daugiau, nei reikia, nes referendumui turi pritarti 20 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. „Čia vienintelė eilė, kurioje laukti verta ir kurioje yra norinčiųjų laukti. Pasirašyti dėl referendumo – kiekvieno pilietinė ir moralinė pareiga“, – sako dešiniųjų opozicijos aktyvistas Carlosas Montero.

Oficialiai N.Maduro kadencija turėtų baigtis 2019-aisiais, tačiau tikėtina, kad jo politinės karjeros pabaiga laukia jau šiemet.

Kad išsaugotų postą, referendume, jeigu jis įvyks, prezidentas turėtų surinkti daugiau balsų nei tuo metu, kai buvo išrinktas. Atrodo, kad tokio palaikymo jis nesulauktų ir būtų atstatydintas. Tokiu atveju būtų rengiami nauji prezidento rinkimai.

Pagal dabartines tendencijas laimėtų opozicija. Tai rodo ir 2015 m. gruodžio mėnesį vykę parlamento rinkimai, kuriuos pirmą kartą nuo 1998 m. laimėjo opozicijos koalicija „Demokratinės vienybės apskritasis stalas“, užsitikrindama absoliučią vietų daugumą – 112 iš 167 vietų – ir iš­stum­dama iš dominuojančių pozicijų Venesuelos vieningąją socialistų partiją.

Jeigu prezidento rinkimai vyktų artimiausiu metu, juos tikriausiai laimėtų tas pats H.Caprilesas, kuris jau du kartus siekė šio posto – 2012 ir 2013 m. Jis niekada nepripažino pralaimėjimo 2013 m. rinkimuose, tvirtindamas, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti.

H.Caprilesas teigia, kad imtųsi reformų: normalizuotų santykius su JAV, kurie yra įtempti nuo H.Chavezo laikų, pradėtų įgyvendinti liberalias ekonomikos reformas, atsisakytų vadinamosios Bolivaro revoliucijos ir XXI a. socializmo įgyvendinimo.

Algos auga trečdaliu, kainos – septynis kartus

Kad apramintų aistras ir bent kiek sušvelnintų situaciją bei padidintų savo reitingus, prezidentas N.Maduro imasi senos geros taktikos: ką tik paskelbė, kad 30 proc. vėl didinama minimali alga. Beje, tai jau 33-ias minimalios algos didinimas nuo 1999-ųjų, o pastarąjį kartą minimali alga 25 proc. didėjo kovą.

Vis dėlto šis atlygis – tiesiog juokingas: 15 tūkst. bolivarų per mėnesį. O remiantis „El Pais“ duomenimis, kokiu santykiu bolivarai konvertuojami juodojoje rinkoje, tai maždaug 13 eurų. Tuo tarpu Venesuelos infliacija pernai siekė 180,9 proc., o šiemet, jei pasitvirtins Tarp­tau­tinio valiutos fondo prognozės, gali siekti net 720 proc.

Tai didžiausi infliacijos mastai pasaulyje. Ją šiek tiek riboja tik dirbtinai nustatytos kai kurių produktų kainų lubos, bet šalies tai negelbėja.

Nauja Venesuelos viltis – Indija. Šios šalies vy­riausybė svarsto galimybę ištempti Ve­ne­sue­lą už ausų iš maždaug 100 mln. JAV dolerių ver­tinamos nemokumo krizės.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Dar neseniai Lotynų Amerikoje buvo pasiektas visų laikų rekordas: net keturios prezidentės buvo moterys. Tačiau Argentinos ir Kosta Rikos prezidentės iš valdžios viršūnės jau pasitraukė. Jeigu Brazilijos lyderė Dilma Rousseff bus nušalinta dėl apkaltos, Lotynų Amerikoje beliks vos viena moteris prezidentė.

Brazilijos lyderė 68 metų Dilma Rousseff dėl jai gresiančios apkaltos ant kojų sukėlė visas tarptautines moterų teises ginančias organizacijas. Nors Brazilijos įstatymų leidėjai prezidentę kaltina finansinėmis nuodėmėmis, daug kam jos apkalta atrodo tik kaip dar vienas mėginimas susidoroti su konkurente moterimi, o pati Dilma tai vadina tikru „coup d’etat“ (valstybės perversmu). „Praeityje perversmai buvo vykdomi automatais ir tankais. Šiandien pakanka plikų rankų, kuriomis suplėšoma Konstitucija“, – save kaip sąmokslo auką Brazilijos žurnalistams pateikia D.Rousseff.

„Brazilija išgyvena liūdną akimirką, tačiau, nepaisant to, Brazilija – didi šalis, kurios visuomenė sugebėjo įveikti autoritarizmą ir sukurti puikiai veikiančią demokratiją. Mūsų žmonės yra labai darbštūs ir be galo vertina laisvę. Neabejoju, kad jie įveiks bet kokią kliūtį“, – sako prezidentė, kurios tėvai, išeiviai iš Bulgarijos, savo dukrai įskiepijo kovingą ir tvirtą dvasią.

D.Rousseff pareiškė, kad jos „siela švari“ ir kad ji yra pasirengusi toliau vadovauti šaliai bei likti viena svarbiausių žaidėjų.

Toji dvasia dar labiau sustiprėjo Dilmai prisidėjus prie pasipriešinimo režimui judėjimo. Dėl pogrindinės veiklos ir socialistinių nuostatų 1970–1972 m. D.Rousseff buvo netgi kalinama ir žiauriai kankinama. Užtat, kaip sako ji pati, išmoko apsiginti ir išgyventi net sudėtingiausiomis sąlygomis.

Dabar didžiausios Pietų Amerikos valstybės prezidentė savo gynybai išnaudoja kiekvieną progą. Antai Jungtinėse Tautose iškilmingai pažymėti naujo susitarimo dėl klimato kaitos susirinkusiems viso pasaulio vadovams ir diplomatams D.Rousseff pareiškė, kad jos „siela švari“ ir kad ji yra pasirengusi toliau vadovauti šaliai bei likti viena svarbiausių žaidėjų, siekiant planetoje sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.

Visa tai jai gali pavykti tik laimėjus prieš savo oponentus. Jie D.Rousseff kaltina tuo, kad antrąją prezidento kadenciją ji laimėjo suklastojusi vyriausybės išlaidų duomenis ir nuslėpusi nuo rinkėjų tikrąją informaciją apie didžiulį šalies ekonomikos nuosmukį. Be to, šalį krečia ir korupcijos skandalas, susijęs su didžiausia energetikos bendrove. Su šia istorija susijęs ankstesnis prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva – būtent jis į didžiąją politikos sceną palydėjo Dilmą. Dabar atėjo jos eilė atsidėkoti. Manoma, kad norėdama apsaugoti buvusį prezidentą nuo teisėsaugos tyrimo D.Rousseff jį įdarbino savo administracijos vadovu.

Beje, jis – vienas iš nedaugelio vyrų, gavusių aukštas pareigas Brazilijai vadovaujant D.Rousseff. Kaip sako pati Brazilijos prezidentė, jeigu į vieną ar kitą poziciją pretenduoja vienodos kompetencijos vyras ir moteris, ji visada rinksis moterį. Ar tai nėra vyrų teisių pažeidimas? Jai nerūpi, nes Brazilijoje moterys apskritai pirmą kartą mėgaujasi tokiu realiu valdžios skoniu.

Tiesa, ministrų kabinete jų nedaug – tik šešios iš keturiasdešimties, t.y. apie 15 proc. Tačiau tai vis tiek Brazilijos rekordas.

Dilmai pirmą kartą tapus Brazilijos prezidente, Rio de Žaneire dirbęs Vokietijos leidinio „Der Sipegel“ korespondentas Jensas Glüsingas jos įgyvendintas permainas pavadino „lyčių revoliucija“.

Kaip feministė, prezidento poste būčiau mieliau išvydusi moterį, kuri laimėjo dėl savo nuopelnų. Deja, taip nenutiko. Vargu ar Dilma būtų tapusi prezidente be savo patrono palaikymo.

„Kur tik pažvelgsi, stikliniuose prezidentūros rūmuose – vien moterys. Moterys ministrės, patarėjos, moterys ekspertės ir sekretoriato darbuotojos. Tik padavėjai ir apsaugos darbuotojai čia yra vyrai. Dilmos Rousseff dėka vyriausybės ir prezidentūros rūmuose viską savo rankose laiko moterys“, – netikėtus įspūdžius aprašė J.Glüsingas, ketvirtame vyriausybės aukšte savo akimis regėjęs štai tokį vaizdą: planavimo ministrė Miriam Belchior skuba į susitikimą su personalo vadove Gleisi Hoffmann, su kuria tuoj aptars milijardinių investicijų, susijusių su skurdo mažinimu, programą. Pakeliui su ja pasisveikina Ideli Salvatti – moteris, atsakinga už vyriausybės ryšius su Kongresu. Tuo pat metu dviem aukštais žemiau spaudos sekretorė Helena Chagas atsako į interesanto skambutį, o dar kelios moterys priimamajame rengia spaudos apžvalgą.

Lyderė, bet marionetė?

Vis dėlto kai kurios Brazilijos feministės Dilmos veikla vis tiek nepatenkintos. Jų teigimu, tai, kad Brazilijos lydere pirmą kartą istorijoje tapo moteris, pergale galėtume laikyti tik tuo atveju, jeigu ji rinkimus būtų laimėjusi dėl savo charizmos. Deja, Dilma esą buvo už rankos atvesdinta į prezidentūrą savo pirmtako prezidento L.I.Lula da Silvos, o rinkėjai ilgai nesvarstydami balsavo už tą kandidatę, kurią palaikė jų dievinamas lyderis. O ir išrinkta Dilma esą veikia ne kaip savarankiška lyderė, o tik kaip buvusio prezidento favoritė.

Lyčių ir moterų studijų ekspertė akademikė Tania Navarro Swain savo tinklaraštyje po rinkimų, kuriuos laimėjo D.Rousseff, išreiškė ne džiaugsmą, o nusivylimą: „Kaip feministė, prezidento poste būčiau mieliau išvydusi moterį, kuri laimėjo dėl savo nuopelnų. Deja, taip nenutiko. Vargu ar Dilma būtų tapusi prezidente be savo patrono palaikymo.“

Dar labiau brazilus nuliūdino faktas, kad D.Rousseff mėgino išgelbėti buvusio prezidento kailį, skirdama jį savo administracijos vadovu. „Šiuo poelgiu ji ne tik pasmerkė savo pačios mandatą, bet ir patvirtino spėliones, kad yra tik marionetė“, – aiškina San Paulo universiteto politologas Christianas Lohbaueris.

D.Rousseff tokius kaltinimus atmeta, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tiesa, su lyčių lygybe susijusius klausimus ji kartais sprendžia nei šiaip, nei taip, bet tai veikiau išimtys. Pavyzdžiui, visus suglumino jos keistas komentaras pasibaigus pirmosioms Brazilijoje čiabuvių sporto žaidynėms. Dilma pareiškė, kad žaidynėse naudotas senovinis kamuolys iš bananų lapų yra ne kas kita, kaip „protingojo žmogaus ir protingosios moters („homo sapiens ir moteriškosios sapiens“) evoliucijos ženklas.

Tačiau tokie nusišnekėjimai, kuriuos daug kas palaikė ne tik politiniu nekorektiškumu, bet ir seksizmu, nublanksta prieš kai kuriuos tikrai svarbius Dilmos sprendimus. Pavyzdžiui, Brazilijoje, kur kas dvi valandos nužudoma moteris, prezidentės iniciatyva moteržudystė pradėta klasifikuoti kaip sunkinanti žmogžudystės aplinkybė.

Ryškiausia politikos žvaigždė Pietų Amerikoje

Kad ir ką kalbėtų kritikai, faktas lieka faktu: visoje Lotynų Amerikoje tik kelios moterys gali pasigirti aukščiausiu valstybėje postu. „Argentinai dar neseniai vadovavo charizmatiškoji Cristina Fernandez Kirchner, Kosta Rikai – Laura Chinchilla. Čilės prezidentė tebėra Michelle Bachelet, Brazilijos – Dilma Rousseff. Pirmos dvi jau baigė savo kadenciją, o jeigu D.Rousseff neteks posto dėl apkaltos, visoje Lotynų Amerikoje liks tik viena lyderė – Čilės vadovė“, – skaičiuoja „The Telegraph“.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ukrainoje leidžiamas žurnalas „Fokus“ prieš porą metų gyventojų skaičiumi Kaunui prilygstančią Vinicą išrinko patogiausiu gyventi miestu Ukrainoje. Komfortą čia neabejotinai sukūrė šaunusis tandemas – buvęs Vinicos meras Volodymyras Hroismanas ir Vinicoje porą šokolado fabrikų pasistatęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Vinicos rabinas Šaulis Horowitzas V.Hroismaną vadina vunderkindu, veiklos žmogumi, sugebančiu griuvėsius paversti rūmais. „Tokia iki Hroismano buvo ir Vinica – čia jauteisi kaip trečiojo pasaulio šalyje. Keliai buvo duobėti ir neapšviesti, mieste nuolat kildavo gaisrų. O dabar – jūs tik pažiūrėkite!“ – V.Hroismano Vinicoje nuverstus kalnus giria rabinas, negalintis atsidžiaugti, kad šis vunderkindas miesto biudžetą padidino nuo 500 mln. grivinų 2007 m. iki beveik milijardo 2010-aisiais, vadinasi, maždaug du kartus, jei atsižvelgsime į infliaciją.

Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo.

Vinica iš tiesų pasikeitė. Dabar čia važinėja tramvajai, veikia viena geriausių visoje Ukrainoje traukinių stočių, pastatytos trys naujos ligoninės, beveik neliko neapšviestų gatvių. „Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo“, – aiškina rabinas, pridurdamas, kad šis buvęs Vinicos meras puikiai išnaudojo visus įmanomus ir neįmanomus ryšius: užmezgė santykius su Izraeliu, o į vieno medicinos diagnostikos centro, kurį finansavo Izraelis, atidarymą atvyko net šios šalies užsienio reikalų ministras Avigdoras Libermanas.

Ne mažiau svarbūs ir V.Hroismano ryšiai su Ukrainos prezidentu P.Porošenka, kuris tuomečio mero raginimu tapo pagrindiniu Vinicos mecenatu. Padedamas P.Porošenkos V.Hroismanas Vinicoje pradėjo svarbius infrastruktūros projektus, padėjusius rekonstruoti duobėtas miesto gatves ir pertvarkyti sovietinių laikų viešojo transporto sistemą. Be to, jo pastangomis Vinica seniems miesto poilsio parkams paupyje renovuoti užsitikrino didžiules investicijas iš P.Porošenkos konditerijos imperijos „Roshen“. Užtat naujoji miesto krantinė su fontanais dabar vadinasi pastaruoju metu „Panamos dokumentuose“ linksniuojamu „Roshen“ vardu.

V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas.

Akivaizdu, kad V.Hroismanas neprašovė, taip pavadinęs P.Porošenkos lėšomis restauruotą Vinicos krantinę – Ukrainos prezidentas lojalumą vertina. Žinoma, galima pamanyti, kad vardo parinkimas tebuvo pataikavimas. Arba gudrumas. Verslumas – irgi. Visos šios savybės V.Hroismanui būdingos, kaip ir visai žydiškai jo šeimai.

Beje, V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas. V.Hroismanas – vienas iš nedaugelio Ukrainoje gyvenančių žydų, ne tik neslepiančių savo kilmės (kaip tas pats P.Porošenka, Arsenijus Jaceniukas ir kiti), bet ir ja besididžiuojančių.

Jis mėgsta sakyti, kad yra Izaoko anūkas, ir kad žydiškas charakteris bei protas – didžiausias jo turtas, padėjęs padaryti žaibišką karjerą.

Jauniausias istorijoje

Vos baigęs Vinicos 35-ąją vidurinę mokyklą šis Izaoko anūkas iš karto tapo nedidelės privačios bendrovės OKO komercijos direktoriumi. Tokias pat pareigas gavo ir privačioje įmonėje „Youth“.

V.Hroismanas nedelsė ir kopdamas politinės karjeros laiptais. 2003-iaisiais baigė teisės studijas, o jau 2006 m. sugebėjo tapti Vinicos meru. Beje, jauniausiu Ukrainoje per visą šios šalies istoriją.

Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Sutvarkęs Vinicą V.Hroismanas pasuko į dar platesnius vandenis: po Maidano revoliucijos 2014 m. vasario mėnesį tapo premjero A.Jaceniuko pavaduotoju ir regionų plėtros, statybos bei komunalinio ūkio ministru. Eidamas šias pareigas sublizgėjo pradėjęs valdymo decentralizacijos ir vietos savivaldos reformą, vadovavo energetikos antikriziniam štabui, kuravo Tarpžinybinio pabėgėlių reikalų štabo veiklą, buvo atsakingas už Donbaso atstatymą bei darbą su tarptautiniais donorais. V.Hroismanas ėmėsi įgyvendinti ir JAV labai palaikomą vadinamąjį decentralizacijos planą dėl kai kurių valdžios įgaliojimų perdavimo regionų taryboms – tai jam pelnė proamerikietiško politiko reputaciją ir dar daugiau galimybių veikti Ukrainos politikos scenoje, kuriomis netrukus su trenksmu pasinaudojo.

2014 m. spalio 26 d. su P.Porošenkos bloku buvo išrinktas į parlamentą, o lapkritį tapo Aukščiausiosios Rados pirmininku.

Šiame poste, reikia pripažinti, jam sekėsi puikiai. Ir ne tik dar labiau suartėti su prezidentu P.Porošenka. Kaip pastebi apžvalgininkai, V.Hroismano specializacija – sklandus koalicijų formavimas. Be to, politikas įvertintas už tai, kad kažkaip suvaldė audringuosius Ukrainos parlamentarus, dažnai įsiveliančius į tarpusavio rietenas ir muštynes. Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Oligarchas, pažabosiantis oligarchus?

„Aš tam tinku. Galiu dirbti 24 valandas per parą“, – žurnalistams sako ką tik į dar vieną politinę viršukalnę įkopęs V.Hroismanas. Balandžio 14 d. būdamas vos 38-erių jis tapo naujuoju Ukrainos premjeru ir užėmė pareigas, laikomas vienomis sudėtingiausių visoje Rytų Europoje.

V.Hroismano pažadų puokštė – spalvinga. Jis tikisi susigrąžinti ukrainiečių pasitikėjimą premjeru, kurį visiškai iššvaistė jo pirmtakas A.Jaceniukas, iš šio posto išlydėtas vos su kelių procentų gyventojų palaikymu.

Kaip sako V.Hroismanas, pagrindinė A.Jace­niuko nesėkmė – Ukrainos ekonomikos griūtis ir šalyje įsivyravusi oligarchų nebaudžiamumo atmosfera, kurią jis žada išsklaidyti it dūmus.

Ukrainoje net sklando legendos, kad pats A.Jaceniukas dirbo ranka rankon su saujele oligarchų, o ne taip seniai uždarame vakarėlyje atšventė ir pirmąjį savo milijardą – gana solidžią sumelę, ypač turint galvoje, kad jis premjero poste išbuvo tik šiek tiek daugiau nei metus (o tą milijardą „užsidirbo“ kone per pusmetį).

V.Hroismanas pasiryžęs oligarchams parodyti jų vietą. Bet vieni ekonomistai būgštauja, kad jam gali pristigti tvirtumo, kiti baiminasi, kad jis pats atstovauja elitinių oligarchų klanui, o jo žaibiška politinė karjera nėra tik sunkaus darbo ir intelekto rezultatas. Pavyzdžiui, ant naujojo premjero reputacijos šešėlį meta kaltinimai, esą jis anksčiau padėjo artimam savo sąjungininkui tapti pelningai dirbančio Ukrainos pašto vadovu.

V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera.

Jo kritikai primena, kaip eidamas Rados pirmininko pareigas V.Hroismanas pažeidė parlamento procedūras, nes deputatus privertė balsuoti dėl ginčijamo prezidento teisės akto tol, kol šis galiausiai buvo priimtas. O pernai lapkritį sukėlė žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą pareikšdamas, kad nė girdėti nenorįs apie tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo Ukrainoje galimybę. „Šeimos vertybės yra svarbiausia. Tos pačios lyties asmenų santuokos Ukrainoje neįmanomos“, – sakė V.Hroismanas, su žmona Olena auginantis du vaikus.

Yra ir tokių, kuriems V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera, bet iš tiesų jokių didesnių pokyčių net nereikia laukti, nes naujasis premjeras esąs tik P.Porošenkos statytinis.

Antai 2014–2015 m. vienas su V.Hroismanu dirbęs, bet savo pavardės skelbti nenorintis patarėjas neabejoja, kad naujasis premjeras labai norėtų būti nepriklausomas nuo P.Porošenkos, bet kaip tą pasiekti, jis nežinąs. Be to, šio žmogaus nuomone, V.Hroismano pasaulio suvokimas apsiriboja Vinica.

Bus daug vargo

„Stratfor“ analitikai perspėja, kad sumaištis ir netikrumas iš Ukrainos padangės taip lengvai nedings. Šalis ir toliau dreifuos ties riba, kur susikerta Rusijos ir Vakarų įtaka, ji ir toliau bus plėšoma skirtingų išorės interesų ir vidinių nesutarimų.

Be to, Ukrainos vyriausybei ir naujajam premjerui toliau teks vargti įgyvendinant reformas, kurių reikalaus tarptautiniai kreditoriai. Žinoma, tam tikro progreso greičiausiai vis tiek bus – juk tam ir išrinktas naujasis premjeras, kuris nusiteikęs optimistiškai.

Jis ketina tęsti griežto taupymo politiką, kurią vykdyti Kijevas įsipareigojo pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteiktą 17,5 mlrd. dolerių (15,4 mlrd. eurų) finansinio gelbėjimo planą.

V.Hroismanas daug tikisi iš Natalie Jaresko, gimusią JAV, keičiančio naujo finansų ministro Oleksandro Danyliuko, kuris anksčiau dirbo vyriausiuoju konsultantu „McKinsey & Company“ įmonėje, o paskui tapo prezidento administracijos vadovo pavaduotoju. Būtent O.Danyliukas nuo šiol derėsis su TVF dėl tolesnių skolinimo sąlygų.

Beje, jis jau paragavo ir pirmojo skandalo skonio. Radikalų partijos atstovas Olehas Liaško O.Danyliuką apkaltino sąsajomis su dviem ofšorinėmis kompanijomis ir vengimu mokėti mokesčius. Jo ginti stojo naujasis premjeras, pareiškęs, jog neabejoja O.Danyliuko nekaltumu. Beje, toks parodytas pasitikėjimas nebūtinai V.Hroismanui duos dividendų. Analitikai atkreipia dėmesį, kad visuomenė čia gali įžvelgti mėginimą dangstyti savo aplinkos žmones. Be to, užsienio investuotojai N.Jaresko keitimą O.Danyliuku irgi vertina gana skeptiškai, mat ankstesnioji ministrė buvo giriama kaip provakarietiška reformatorė, nesusitepusi nepotizmu ir korupcija, o štai O.Danyliuką skandalai lydi nuo pat pirmos dienos.

Naujojoje vyriausybėje nebebus nė vieno užsieniečio technokrato, įskaitant pernai atsistatydinusį lietuvį Aivarą Abromavičių.

Naujajam premjerui tikru išbandymu gali tapti menkas jo vadovaujamos koalicijos ir jo paties palaikymas parlamente – už jo skyrimą premjeru balsavo tik 257 iš 450 parlamentarų. V.Hroismaną nemaloniai nustebino tai, kad už jį nebalsavo netgi kai kurie jo partiečiai. Pavyzdžiui, iš P.Porošenkos bloko frakcijos narių už nutarimą V.Hroismaną skirti naujuoju premjeru balsavo 131 deputatas, keturi balsavo prieš, dar trys susilaikė.

Apie opoziciją nereikia nė kalbėti. Kai kurios partijos, įskaitant Julijos Tymošenko „Batkivčiną“ ir radikalus, dar pernai pasitraukė į opoziciją ir toliau kaišios pagalius valdantiesiems į ratus, kritikuos P.Porošenką ir tikėsis, kad šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje bus skelbiami priešlaikiniai rinkimai.

Niekur nedings ir Rytų Ukrainoje tebesitęsiantis konfliktas. Neatrodo, kad bus pasiektas proveržis ir derantis su Maskva bei Vakarų šalimis bandant susigrąžinti nuo Ukrainos atplėštas teritorijas.

Naujieji senieji veikėjai

Naujajame V.Hroismano kabinete daugiausia šmėžuos jau matyti veidai, V.Hroismano ir P.Porošenkos aplinkos žmonės, politinėje padangėje blizgėję po 2014 m. rinkimų. Kai kuriuos jų V.Hroismanas atsiviliojo ir iš savo gimtosios Vinicos. Štai socialinės politikos ministru taps Vinicos miesto vicemeras Andrijus Reva. O kai kurie viceministrai visai nepasikeis, tik dar labiau sustiprindami įspūdį, kad rokiruotės ministerijose įvyko tik dėl akių. Pavyzdžiui, postą išsaugojo Henadijus Zubko, anksčiau ėjęs vicepremjero ir regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pareigas. Vicepremjero postą išsaugojo Via­česlavas Kyrylenka, ankstesnėje vyriausybėje ėjęs vicepremjero ir kultūros ministro pareigas.

Kitur įvyko tik minimalūs pasikeitimai. Štai pirmuoju vicepremjeru ir ekonominės plėtros bei prekybos ministru paskirtas Rados deputatas, prezidento atstovas parlamente Stepanas Kubivas. Vicepremjere, atsakinga už europinę ir euroatlantinę integraciją, tapo Rados užsienio reikalų komiteto pirmininko pirmoji pavaduotoja Ivana Klympuš-Cincadzė, o socialinės politikos klausimus kuruosiančiu vicepremjeru paskirtas socialinės politikos ministras Pavlas Rozenka. Vicepremjeru, atsakingu už okupuotas teritorijas ir šalies viduje perkeltus asmenis, tapo buvęs regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pirmasis pavaduotojas Volodymyras Kistionas. Naujasis Ekologijos ir gamtos išteklių ministras – Rados eurointegracijos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Ostapas Semerakas, kultūros ministras – aktorius Jevhenas Nyščukas, jau anksčiau ėjęs šias pareigas.

Rados mokslo ir švietimo komiteto vadovė Lilija Hrynevyč tapo mokslo ir švietimo ministre, Rados žemės ūkio politikos komiteto vadovas Tarasas Kutovas – žemės ūkio ir maisto ministru, Vadymas Černyšas – okupuotų teritorijų ir šalies viduje perkeltų asmenų reikalų ministru, Ihoris Nasalykas – energetikos ir anglies pramonės ministru. Stepanas Poltorakas, Pavlas Klimkinas, Arsenas Avakovas, Pavlas Petrenka, Jurijus Stecis ir Ihoris Ždanovas lieka toliau dirbti atitinkamai gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų, teisingumo, informacinės politikos bei jaunimo ir sporto reikalų ministrais. Infrastruktūros ministru paskirtas laikinai šias pareigas ėjęs Volodymyras Omelianas.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ivano Rūsčiojo laikais veikusios slaptosios policijos, vadintos opričnina, užduotis buvo rasti asmenis, galbūt rengiančius sukilimą prieš carą, atimti jų žemes ir nubausti nenaudėlius mirties bausme. Opričnikams, kurių Rusijoje buvo apie 6 tūkst., negaliojo jokie įstatymai, o panorėję įtartinus asmenis jie galėjo žudyti be įspėjimo.

Vos per septynerius metus nuo 1565 iki 1572 m. šie teroristai išžudė tūkstančius kilmingųjų, aristokratų ir tiesiog jiems neįtikusių žmonių. Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Šis siaubas po trijų šimtmečių tapo įkvėpimu Piotrui Čaikovskiui – žymusis kompozitorius, perskaitęs apie Ivano Lažečnikovo tragediją, pats sukūrė tokio paties pavadinimo operą „Opričnikas“. 1874-aisiais ji buvo pirmą kartą pristatyta didžiojoje scenoje – pirmieji Rusijoje ją išgirdo Sankt Peterburgo gyventojai.

Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Tiesa, opričnikai P.Čaikovskio operoje jau nebėra tokie baisūnai, kokie buvo iš tikrųjų. Opričniku tapęs Andrejus – mylintis, neapkenčiantis, atgailaujantis žmogus, nežudantis nekaltųjų, o galiausiai maldaujantis caro atleisti jį nuo tarnybos opričninoje, mat tai skaudina jo motiną, ir pats prisišaukiantis mirties bausmę už nepaklusnumą.

Šaudys be įspėjimo

Ivano Rūsčiojo opričnina Rusijoje egzistavo ir vėliau, atgimdama vis naujomis formomis ir pavadinimais. Slaptąją policiją turėjo bolševikai ir Josifas Stalinas, o jai visuomet vadovaudavo bejausmiai, užtat labai patikimi parankiniai, tokie kaip Feliksas Dzeržinskis.

Šiandien Ivano Rūsčiojo opričnina įgauna dar modernesnį pavidalą ir pavadinimą. Kaip ir XVI a. opričnikai, XXI a. „nacgvardiečiai“ kovos su blogiu. Oficialiai – su terorizmu, narkotikais ir organizuotu nusikalstamumu. O jiems vadovaus „apsauginis“, kuriam anksčiau buvo žadamas vidaus reikalų ministro postas, bet dabar nuskilo dar geriau.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo.

Rusijos vidaus reikalų ministerijos pajėgų pagrindu kuriama Nacionalinė gvardija nuo šiol pati atliks visas specialiųjų pajėgų funkcijas, anksčiau vidaus reikalų ministrui pavaldžios specialiosios pajėgos dabar atsiskaitys Nacionalinės gvardijos vadui Viktorui Zolotovui, o šis – tiesiogiai Vladimirui Putinui.

„Sprendimas priimtas – mes kuriame naują federalinį vykdomosios valdžios organą VRM vidaus kariuomenės pagrindu. Kuriame Nacionalinę gvardiją kovai su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Ji, glaudžiai kontaktuodama su VRM, toliau vykdys funkcijas, kurias vykdė „Omon“, riaušių policijos, greitojo reagavimo ir kiti padaliniai“, – pranešė V.Putinas.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo. Dūmai jau pateiktame Nacionalinės gvardijos steigimui būtinų įstatymų pataisų projekte juodu ant balto įrašyta, kad Nacionalinės gvardijos kovotojai tam tikrais atvejais turi teisę šaudyti be įspėjimo. Įstatymo projekto, kuris skelbiamas Rusijos Dūmos interneto svetainėje, 16 straipsnyje įvardijami ir tokie atvejai. Pavyzdžiui, teigiama, kad „Nacionalinės gvardijos karys turi teisę neįspėti apie ketinimus panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus, jei įspėjimas apie ketinimus keltų tiesioginį pavojų piliečio ar Nacionalinės gvardijos kovotojo gyvybei ar sveikatai arba reikštų rimtus padarinius.“

Asmeninė V.Putino gvardija

Nuo balandžio 5-osios, kai V.Putinas pasirašė įsaką, naujai kuriama Nacionalinė gvardija tampa šiuolaikinio Rusijos „caro“ priemone susidoroti su tais, kurie trukdo jo sistemai.

Ekspertai ir politikai sutinka, kad valdžia steigia galingą kovinį dalinį su rimtomis funkcijomis, tačiau kol kas nėra vieno atsakymo, kam to reikėjo.

Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Naivesni analitikai aiškina, esą Nacio­nalinės gvardijos kūrimas – tik priemonė nukreipti dėmesį nuo ekonominių šalies problemų. „Ekonominė krizė tęsiasi ir gali sukelti socialinę krizę, – sakė Konstantinas Kalačevas, vadovaujantis politinei ekspertų grupei Maskvoje. – Vadinasi, saugumo pajėgas reikia stiprinti ir rengtis blogiausiam“, – pridūrė jis.

Kiti ekspertai įžvelgia ir rimtesnių priežasčių. Pavyzdžiui, susijusių su artėjančiais rinkimais, mat V.Putino aplinka ruošiasi galimiems masiniams neramumams. Pagal vieną iš versijų, kurią kelia ir „Stratfor“ analitikai, Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Amerikiečių „Stratfor“ ekspertai spėja, kad tikroji Nacionalinės gvardijos įkūrimo Rusijoje priežastis – šalies prezidento V.Putino bandymas apsisaugoti nuo galimos kitų jėgos struktūrų, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, išdavystės „valdžios perversmo“ atveju.

Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų lojalumą.

„Įsteigdamas Nacionalinę gvardiją ir paskyręs jos vadovu V.Zolotovą, V.Putinas, visai gali būti, siekia apsaugoti savo administraciją nuo valdžios perversmo grėsmių“, – teigia analitikai, aiškindami, kad Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų – Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos pajėgų ir netgi armijos lojalumą. Pasak analitikų, atsižvelgdamas į Rusijos istoriją V.Putinas akivaizdžiai stengiasi išvengti pavojingo pažeidžiamumo, kurį visą valdymo laikotarpį jautė jo pirmtakas Borisas Jelcinas. Štai kodėl Nacionalinę gvardiją Rusijoje galima vertinti kaip asmeninę Rusijos prezidento armiją.

„Kuriama asmeninė V.Putino armija. Tai bus galingos sukarintos saugumo pajėgos, veiksiančios visoje šalyje“, – savo tinklaraštyje „In Moscow’s Shadows“ teigia ir kitas analitikas – Niujorko universitete dirbantis Rusijos ekspertas Markas Galeotti.

Rusijos valdžios opozicijos atstovai irgi mano, kad Nacionalinės gvardijos atsiradimas faktiškai reiškia visavertės kariuomenės steigimą, kuri būtina dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui saugoti. „Prieš metus V.Putinas pradėjo stiprinti Vidaus reikalų ministeriją, o Nacionalinė gvardija taps pereinamąja struktūra“, – situaciją aiškino „Parnas“ partijos pirmininkas Michailas Kasjanovas.

Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?

Tačiau nerimą dėl Nacionalinės gvardijos kūrimo Dūmoje kol kas išreiškė tik komunistai. Antai Dūmos deputatas komunistų partijos atstovas Vladimiras Rodinas pabrėžė, kad pastaruoju metu jis vis dažniau pastebi susidūrimus tarp fizinių asmenų, kovojančių dėl savo teisių, ir policininkų. „Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?“ – piktinosi jis.

V.Rodinas mano, kad teisėsaugininkai įtikino V.Putiną dėl būtinybės steigti visavertį kovinį dalinį. „Šis kelias pavojingas, jėga piliečių pasitikėjimo nesusigrąžinsi“, – įsitikinęs Dūmos deputatas.

V.Zolotovo pergalė

Kaip teigia M.Galeotti, sprendimą iki šiol nepriklausomas Rusijos federalinę narkotikų kontrolės tarnybą (FSKN) ir Federalinę migracijos tarnybą „pakišti“ po VRM sparnu galima laikyti paguodos prizu vidaus reikalų ministrui Vladimirui Kolokolcevui, tačiau FSKN vadovui Viktorui Ivanovui teks nuryti karčią piliulę – jis turės paklusti Vidaus reikalų ministerijos vadovybei.

Užtat Nacionalinei gvardijai vadovausiantis V.Zolotovas, anksčiau buvęs atsakingas už prezidento apsaugos tarnybą, o pastaruoju metu vadovavęs vidaus kariuomenei, švenčia didelę pergalę.

Jis V.Putiną lydi dar nuo darbo Sankt Peterburgo merijoje laikų: paskutinį XX a. dešimtmetį V.Zolotovas dirbo Anatolijaus Sobčiako, kuris tuo metu buvo Sankt Peterburgo meras, apsaugos darbuotoju.

V.Zolotovas apibūdinamas kaip nepaprastai Rusijos prezidentui atsidavęs žmogus, todėl M.Galeotti Nacionalinę gvardiją lygina su pretorionų gvardija – Romos laikų asmenine kariuomene, kuri stengtųsi gniaužti ne tik masių, bet ir elito nepasitenkinimą.

„V.Zolotovas – buvęs V.Putino apsaugos darbuotojas ir, remiantis turimais duomenimis, vienas tų žmonių, kuriais dabartinis Kremliaus vadovas pasitiki labiausiai. Taip, kaip B.Jelcinas pasitikėjo Aleksandru Koržakovu. Paskirdamas V.Zolotovą Nacio­nalinės gvardijos vadovu V.Putinas atskleidė tikrąją šios iš pirmo žvilgsnio perteklinės jėgos struktūros prigimtį ir pagrindinę užduotį“, – teigia „Stratfor“ analitikai.

Juolab kad V.Zolotovui Nacionalinės gvardijos vadovo pozicija buvo prognozuojama jau anksčiau. Vienintelė staigmena – sprendimo kurti tokią gvardiją skubotumas.

M.Galeotti atkreipia dėmesį, kad sprendimų skubotumas yra tam tikras Rusijos valdžios elito standartas. „Kaip ir daugelis svarbiausių sprendimų Rusijoje, pastarasis buvo priimtas staiga. Tai tik parodo, kad pagrindinius sprendimus Kremliuje priima siauras V.Putino ir jo patikėtinių ratas“, – įsitikinęs M.Galeotti.

Kita vertus, idėja įkurti Nacionalinę gvardiją ir suvienyti visas viešojo saugumo pajėgas Rusijoje nėra nauja – ji būdavo iškeliama reguliariai, nors visada atmetama.

Apie tokio dalinio atsiradimą kalbėta dar dešimtajame dešimtmetyje. Kaip primena „Nezavisimaja gazeta“, B.Jelcinas faktiškai anonsavo specialiųjų gvardiečių, kurie turėtų ginti šalies Konstituciją ir demokratines vertybes, atsiradimą. Tiesa, pavadinimo tada būna kitokio – Rusijos gvardija. Formuoti šią struktūrą imtasi 1991 m., tačiau planai žlugo gvardiečių projekto kuratoriui perėjus į opoziciją.

Politologas Jevgenijus Minčenka teigia, kad šiomis dienomis kuriamos Nacionalinės gvardijos projektas egzistuoja ketverius metus. Iš pradžių manyta, kad Nacionalinei gvardijai visų pirma bus nurodoma vykdyti apsaugines funkcijas: malšinti sukilimus, užkirsti kelią masiniams neramumams ir juos likviduoti. Vis dėlto vėliau Nacionalinės gvardijos funkcijos išsiplėtė ir dabar turėsime šiuolaikinę opričniną.

Ivano Rūsčiojo laikais tai baigėsi tuo, kad be taisyklių egzistavęs prievartos aparatas išslydo jo kūrėjams iš rankų ir atsisuko prieš juos pačius: ilgainiui opričnikai nužudė beveik visus opričninos sumanytojus. Ar laikui bėgant V.Zolotovas netaps grėsme V.Putinui? Pamatysime.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Jeigu išprievartauta vienuolikmetė Lenkijoje pasidarytų abortą, jai grėstų penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nebent gydytojas (irgi rizikuodamas sėsti į kalėjimą) pripažintų, kad nėštumas kelia tiesioginį pavojų mergaitės gyvybei.

Tokią pat penkerių metų laisvės atėmimo bausmę naujas abortų draudimo įstatymo projektas siūlo ir vaistininkui, jei šis surizikuotų pastoti nenorinčiai klientei parduoti nuo šiol neteisėtą, „kriminalinį“ preparatą – nėštumo prevencijos piliulę. Kaip žmogžudystės bendrininkas būtų teisiamas ir asmuo, suteikęs Lenkijos pilietei informacijos apie abortus užsienyje. Pavyzdžiui, nėščios nepilnametės mama.

Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi.

Dar trūksta specialiųjų efektų? Labai prašom. Jei įsigalios naujasis įstatymas, jokia moteris Lenkijoje negalės nutraukti net negimdinio nėštumo. Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi. Štai dėl ko įstatymo projekte siūloma atsisakyti vaisiaus sveikatingumo tyrimų – uždraudus abortus gimdyti vis tiek būtų privaloma.

Abortas nebus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas tik tuo atveju, jeigu medikai įžvelgs tiesioginę grėsmę nėščiosios gyvybei.

Čia dar ne viskas. Trejų metų laisvės atėmimo bausmė įstatyme gali būti numatyta ir už persileidimą. Jeigu teismas įžvelgs bent menkiausią moters kaltę (na, pavyzdžiui, paslydo, pargriuvo ir patyrė vaisiui pražūtingą traumą), ji bus teisiama už netyčinę žmogžudystę.

Lenkų iššūkis D.Trumpui

Tokios naujovės šokiruoja net prie draudimų pratusias lenkes. Dabar Lenkijoje galioja prieš 23 metus priimtas vienas griežčiausių abortų įstatymų ES. Pagal jį abortus leidžiama daryti tik trimis išimtiniais atvejais: po išprievartavimo, kilus grėsmei moters gyvybei ir vaisiaus apsigimimo atveju. Dėl tokio griežto įstatymo per metus padaroma tik apie pusę tūkstančio legalių abortų. Tuo metu kone 200 tūkst. lenkių šios procedūros atliekamos nelegaliai. Tačiau naujasis abortų bilis Lenkiją bloškia į visišką europinės teisės paraštę.

„Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją“, – sako Vengrijos centrinio Europos universiteto teisės profesorius Maciejus Kisilowskis.

Lenkijoje nuo praėjusio rudens vykstančius procesus jis vadina „demokratijos nuošliauža“, kurios ryškiausias akcentas iki šiol buvo metodiškas konstitucinio teismo „išmontavimas“.

Beje, JAV prezidentas Barackas Obama į tai niekaip nereagavo, o Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas netgi atvirai palaikė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) iniciatyvą.

Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją.

„Tačiau dabar B.Obama, D.Cameronas ir kiti Vakarų lyderiai turi devynis milijonus priežasčių viską apgalvoti iš naujo – viena priežastis už kiekvieną reprodukcinio amžiaus Lenkijos moterį, kuriai konstitucinių teisių stygius nebėra tik abs­trakti politinė problema“, – rašo M.Kisilowskis, pripažindamas, kad abortų įstatymo pataisos yra dar didesnis skandalas negu Konstitucinio teismo pertvarkymas.

„Kaip ir daugelyje kitų dešiniojo sparno partijų, pavyzdžiui, JAV respublikonų partijoje, PiS yra ir tradicinių konservatorių, ir ekstremistų, prieštaraujančių vakarietiškai demokratijos esmei“, – teigia M.Kisilowskis, pridurdamas, kad daugelyje kitų valstybių radikalus sulaiko puikiai veikianti šalies teisinė sistema. O štai Lenkijoje šis stabdys sugedo. Pirmiausia prezidentas Andrzejus Duda atsisakė patvirtinti teisėtai išrinktus Konstitucinio teismo teisėjus. Vėliau PiS dominuojamas parlamentas prigalvojo visokių procedūrinių trukdžių Konstituciniam teismui dirbti savo darbą. Galiausiai vyriausybė nustojo viešai skelbti oficialų Konstitucinio teismo žurnalą, o tai reiškia, kad teismo nutarimai paprasčiausiai nebeįsigalioja.

„PiS pastangos padidinti savo galias pavertė visą partiją kelių radikaliausių jos narių įkaitais“, – konstatuoja M.Kisilowskis.

Antai neformalus PiS lyderis ir šios partijos „tėvas“ Jarosławas Kaczynskis, kaip manoma, iš pradžių net ragino Katalikų bažnyčią nesiimti abortų klausimo peržiūrėjimo. Tačiau po to, kai įstatymo projektas jau buvo pristatytas visuomenei, jam esą nebelikę nieko kito, tik jam pritarti. „Aš pats esu katalikas, tad klausimas man akivaizdus“, – tik tiek pasakęs J.Kaczynskis.

Beprotybės ragas

Analitikai baiminasi, kad vadinamasis abortų bilis yra tik Lenkijos beprotybės pradžia. Jie pastebi, kad pastaruoju metu Seime pasipylė gausybė siūlymų, nukreiptų prieš pagrindines žmogaus teises ir laisves. Ir viskas vyksta paskubomis, opozicijai nespėjant nė atsitokėti.

Vos atėję į valdžią vadinamieji konservatoriai, kurie iš tiesų yra katalikai ekstremistai, iš karto paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio teismo teisėjus, kad atšauktų rinkimus pralaimėjusios centristinės vyriausybės paskirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei J.Kaczynskis pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Konstituciniame Tribunole ir apkaltino teismą ginant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo rinkimų pažadų – didinti socialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vyresniems negu 75 metų žmonėms.

Prezidentas A.Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo reformą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pakeitimai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Dabar pagal naująją tvarką Konstitucinio teismo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Po Konstitucinio teismo eilė atėjo ir žiniasklaidai. Seimui paskubomis priėmus naują įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, PiS žaibiškai perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Kaip visada – žaibiškai.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios „Teisės ir teisingumo“ dominuojamam parlamentui buvo pateiktos sausio 4-osios vakare, sausio 6 d. jau buvo priimtos. Ir, beje, visiškai lengvai: 232 balsais prieš 152, dar 34 deputatams susilaikius. Kad naujosios pataisos įsigaliotų, bereikia, kad jas priimtų PiS kontroliuojamas Senatas ir pasirašytų PiS palaikomas prezidentas A.Duda.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo ministras. Iki šiol toms pareigoms užimti būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos (KRRiT) konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų vadovai ir priežiūros valdybų nariai bus automatiškai atleisti iš pareigų.

Didysis apsivalymas

Kad beprotybės būtų dar daugiau, trūksta tik egzorcizmo seansų. Buvo ir jų.

Didžiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“, vadovaujamam buvusio disidento Adamo Michniko ir laikomam žodžio laisvės tvirtove, sukritikavus naujosios valdžios veiksmus, o ant Varšuvoje įsikūrusios redakcijos lauko sienos pasikabinus didžiulį plakatą su užrašu „Konstitucija be cenzūros“, prie pastato susirinko kunigo vadovaujama įtūžusi dievotų teisuolių minia. Ir ji neapsiribojo tik PiS šlovinančiomis skanduotėmis.

Po eitynių, per kurias protestuotojai pasmerkė „žiniasklaidos melą“, kunigas sukalbėjo piktąsias dvasias turinčią išvaikyti maldą priešais itin modernų laikraščio redakcijos pastatą, o protestuotojai prie pastato susirinko nešini Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir transparantu su užrašu „Rožinio kryžiaus žygis už Tėvynę“.

Koja kojon su Vengrija

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, daliai apžvalgininkų leidžia brėžti paraleles su Viktoro Orbano vykdoma politika Vengrijoje.

Prof. Janas Rovny aiškina, kad abi valstybės išgyvena panašų istorijos etapą, pasireiškiantį socialliberaliojo politikos poliaus silpnėjimu ir staigiu konservatyvaus nacionalizmo suaktyvėjimu.

Tiesa, didžiausi šių polių skirtumai reiškiasi ne ekonominiu, o sociokultūriniu lygmeniu. Abiejose šalyse kuriasi savotiški socialiai konservatyvių partijų telkiniai: Vengrijoje jų branduolį sudaro „Fidesz“ ir „Jobbik“ partijos, Lenkijoje –  PiS ir „Lenkijos solidarumas“ (SP). Joms oponuoja socialiai liberalios partijos, tačiau ekonominiais klausimais vienų ir kitų pozicijos per daug nesiskiria.

Užtat konservatyviojo poliaus politikai kaip įmanydami siekia didinti takoskyrą tarp liberalų ir konservatorių jiems patogioje socialinių reikalų srityje.

Iš tiesų PiS viena ranka keičia įstatymus ir šokiruoja net konservatyviausius rinkėjus, kita visai neprastai tvarkosi įgyvendindama su ekonominiais reikalais susijusius rinkimų pažadus.

Pavyzdžiui, pirmoje savo kalboje po rinkimų Lenkijos premjerė Beata Szydlo žadėjo padidinti minimalią pensiją, o nuo balandžio pradedama įgyvendinti ir plačiai nuskambėjusi programa „Šeima 500+“, kurios esmė – gimstamumo skatinimas pinigais. Tiesa, iš pradžių žadėta už kiekvieną vaiką mokėti po 500 zlotų, dabar programa šiek tiek kuklesnė – 500 zlotų už antrą ir vėlesnį vaiką, už pirmąjį mokant tik šeimoms, kurių pajamos vienam asmeniui neviršija 800 zlotų per mėnesį.

Beje, šios naujovės neliečia vienišų motinų, auginančių vieną vaiką. Net jei jų pajamos mažesnės nei 1600 zlotų per mėnesį, jokių papildomų pinigų joms nepriklausys, o štai pora, auginanti vieną vaiką ir gaunanti tokias pačias pajamas vienam šeimos nariui, privilegija galės pasinaudoti. „Jeigu tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, tada kas?“ – retoriškai klausia J.Rovny.

Jis konstatuoja, kad ir Vengrija, ir Lenkija apribojimus įgyvendina greitai, bet metodiškai. „Abi jos apribojo savo Konstitucinio teismo nepriklausomybę. Suvaržė žiniasklaidą. Vengrijos premjeras V.Orbanas net pareiškė, esą laikas sukonstruoti naują valstybę, paremtą ne liberaliomis, o nacionalinėmis idėjomis“, – pastebi J.Rovny.

Jo nuomone, tiek Vengrijos, tiek Lenkijos nacionalistams labai pasitarnauja ir kontekstas, kurio centre – migrantų krizė. Pasinaudojęs visuomenės reakcija į tūstančius pabėgėlių, per Vengriją plūstančių į Vokietiją bei Skandinaviją, V.Orbanas užtvėrė Vengrijos ir Serbijos sieną, visa gerkle rėkdamas, kad ES politikai vadovauja idiotai, planuojantys paskirstyti pabėgėlius po visą Europą.

Tos pačios imigracijos bangos kontekste vyko ir pernykščiai Lenkijos rinkimai. Esą būtent dėl to laimėjo PiS, o ne „Visuomeninė platforma“ (PO), sutikusi su ES nustatytomis pabėgėlių kvotomis.

Teisingumas – jų pusėje?

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Lyčių instituto mokslininkė Magdalena Mikulak tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, vadina gerų pokyčių „blickrygu“. „Geri pokyčiai“ – PiS rinkimų šūkis. „Ir tie pokyčiai tokie „geri“, kad norisi verkti“, – sako M.Mikulak. Juk visoje šalyje vyksta masiniai protestai, o lenkai nebespėja susivokti, kas dar naujo nutiko. Vieną dieną paralyžiuojamas Konstitucinis teismas, kitą „sutvarkoma“ žiniasklaida, trečią prabylama apie laisvės atėmimo bausmes moterims.

Kaip sako M.Mikulak, J.Kaczynskį geriausiai apibūdina citata iš garsiausios visų laikų lenkų komedijos „Visi savi“ („Sami swoi“): „Sąd sądem, a sprawiedliwość musi być po naszej stronie.“ Kitaip sakant, „teismas teismu, o teisingumas turi būti mūsų pusėje“.

P.Thomsenas ir D.Velkouleskou / "Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pagal vos neįgyvendintą Tarptautinio valiutos fondo (TVF) planą Europa šią vasarą būtų patyrusi naują finansinę ir politinę krizę. Laimingo atsitiktinumo ir „WikiLeaks“ dėka sąmokslas buvo atskleistas, tačiau tarptautiniu skandalu netapo – jį gerokai nustelbė „Panamos dokumentai“.

„Viena iš problemų, susijusių su nuolat Europą ištinkančiomis ekonominėmis ir socialinėmis krizėmis, yra ta, kad šios krizės daugeliu atvejų būna kažkieno iš anksto suplanuotos ir sukeltos tyčia“, – rašo portalas zerohedge.com.

Prieš mėnesį tai patvirtino buvęs Anglijos ban­ko („Bank of England“) vadovas Mervynas Kin­gas, pareiškęs, kad „Europos ekonomikos de­presija yra tyčia ES elito priimtų politinių spren­dimų rezultatas“. Tą patį dar 2008 m. yra sa­kęs ir AIG banko strategas Bernardas Connolly.

Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.

Šį kartą ES krizę panoro sukelti TVF – tai galima suprasti iš „WikiLeaks“ paskelbto telekonferencijos tarp dviejų TVF pareigūnų išrašo. Kovo 19-osios pasišnekučiavimas tarp Poulo Thomseno, vadovaujančio TVF Europos padaliniui, ir Delios Velkouleskou, kuri yra TVF misijos Graikijoje vadovė, įspūdingas. Jo esmė – su­kelti Graikijoje nemokumo krizę ir, pasinaudojus šiuo argumentu, priversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel palengvinti Graikijai skolų naštą.

TVF atstovai tariasi, kaip ir kada pateiks ultimatumą Vokietijos kanclerei ir ką jai sakys, kad skambėtų įtikinamai: „Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.“ Tai reiškia, kad vietoj vadinamosios „troikos“ (trejeto), kurią dabar sudaro TVF, Europos Komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB), liktų „dvoika“. O tai – jau rimta kreditų krizė.

Prisiminkime, kad po daug mėnesių trukusių derybų šis trejetas praėjusiais metais susitarė dėl 86 mlrd. eurų gelbėjimo paketo. Mainais į tai grai­kai sutiko dar labiau susiveržti diržus, pavyzdžiui, apkarpyti pensijas bei įgyvendinti daug re­for­mų. Trejetas prižiūri, kaip Graikija laikosi savo įsi­pareigojimų, ir dalimis išmoka paramą. Jei iš gel­bėjimo programos administravimo pasitrauktų TVF, Atėnus kontroliuotų tik ES institucijos.

„Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Financial Times“ primena, kad Vokietijos par­lamentas jau yra perspėjęs kanclerę, jog su tuo nesutiktų: jei Graikijos skolą administruotų tik ES institucijos, Vokietijos parlamentarai blokuotų naujų paskolų išdavimą. Bingo! Kaip tik to TVF ir reikia!

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai sako, jog „reikalinga neišvengiamos finansinės katastrofos grėsmė, kad kiti žaidėjai sutiktų su tokiomis priemonėmis, kaip tolesnis graikų pensijų mažinimas.“ „Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Žiūrėkite, ponia Merkel, jūs susiduriate su dilema, kai turite nuspręsti, kas pavojingiau – tęsti be TVF ar sumažinti skolą ir taip sulaikyti fondą. Ar Bundestagas nepaklaus, kur TVF?“ – repetuoja P.Thomsenas.

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai svarsto, jog Graikijos skolų klausimą iš vietos galėtų išjudinti tik rimtas „įvykis“, ir diskutuoja, kad jis galėtų įvykti apie birželio 23-iąją, kai Didžiojoje Bri­tanijoje vyks referendumas dėl išstojimo iš ES.

Graikija – sąmokslininkė?

Bent jau Graikijoje šios naujienos niekam ne­praslydo pro ausis. „Graikijos vyriausybė pareika­lavo TVF paaiškinti, ar noras stumti šalį į ne­mokumą prieš pat Britanijos referendumą yra ofi­ciali fondo pozicija“, – „Financial Times“ ci­tuoja Olgą Gerovasili, graikų vyriausybės atstovę.

Na, o TVF atstovai „WikiLeaks“ nutekinto pokalbio iš viso beveik nekomentuoja ir aiškina, esą naudos TVF siekiąs ne sau, o Graikijai. „Jau anksčiau pareiškėme, kad, fondo nuomone, Graikijai norint pasiekti tvarų augimą reikalingas reformų bei skolos sumažinimo derinys. O pasirinktos reformos bei užsibrėžti rodikliai turi būti parenkami remiantis patikimomis prielaidomis“, – teigiama TVF po paviešintų pokalbių išplatintame pranešime.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai.

O štai TVF vadovė Christine Lagarde apsiriboja tik savo vardu pasirašytu viešu laišku Grai­kijos premjerui Alexiui Tsiprui, kuriame atkreipia dėmesį, kad Graikijos jautrumas – pernelyg di­delis, o progresas įgyvendinant reformas – ge­rokai per menkas.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai, dažniausiai apsiribodama subtiliais pastebėjimais, esą TVF rengiasi spausti A.Merkel. Tik vienas kitas nepriklausomas analitikas leidžia sau tiesmukus pareiškimus, esą TVF buvo sučiuptas pla­nuojantis nusikaltimą.

Tokia reakcija labai stebėtis neverta. Viena vertus, TVF – pernelyg įtakingas, kad dviejų ne pačių svarbiausių jo padalinių vadovų pasikalbėjimas sužlugdytų reputaciją. Juolab kad TVF yra atlaikęs ir rimtesnius smūgius savo įvaizdžiui, pavyzdžiui, niekas jau nebeprisimena labai neskaniai kvepėjusios istorijos su TVF vadovu Dominique’u Straussu-Kahnu.

Be to, ir nusikaltimas šiuo atveju labai jau miglotas, o advokatai pasakytų, kad ir gerokai „pritemptas“. Tad belieka skaičių kalba, įrodanti, kad Graikija šiai organizacijai yra tarsi aukso kasykla, o dėl tokio pajamų šaltinio TVF gali sau leisti suplanuoti ir vieną kitą regioninę krizę.

Pirmiausia – TVF iš Graikijos nuo 2010 m. jau užsidirbo apie 2,5 mlrd. eurų pelno. O jeigu Graikija su TVF atsiskaitys visiškai, iki 2024 m. pelnas išaugs iki 4,3 mlrd. eurų.

Tad visiškai suprantama, jog TVF labai norėtų Graikijai palengvinti kitų paskolų naštą, kad ši, lengviau atsikvėpusi, toliau skolintųsi ir mokėtų palūkanas ne kitiems kreditoriams, o TVF.

Kiek iš to naudos Graikijai (ne gyventojams – Graikijos politikos elitui), vien palūkanoms kasmet išleidžiančiai šimtus milijonų eurų, keblus klausimas. Tačiau jos pasipiktinimas TVF ketinimais sukelti šalyje dirbtinę nemokumo krizę gali būti gerokai apsimestinis. Mat Graikijos valdžia su savo kreditoriais palaiko savotiškus pogrindinius ryšius, pagrįstus abipuse nauda ir ne visada sąžiningais užkulisiniais susitarimais. Ir svarbiausias vaidmuo čia tenka „Goldman Sachs“.

Jei kas primiršote, „Goldman Sachs“ – tai toks Volstrito gigantas, kuris po Europą ištikusios finansų krizės buvo tapęs kone keiksmažodžiu ir finansinių kataklizmų sinonimu.

Klausite, kaip susiję TVF, Graikija ir „Gold­man Sachs“? Viskas painiau negu dabar pasaulį drebinančioje Panamos byloje.

„Goldman Sachs“ vairuoja politiką

Buvęs Graikijos premjeras Lucas Papademas, buvęs JAV rezervų banko vadovas Henry Paul­se­nas ir dabartinis „Bank of England“ vadovas ka­na­dietis Markas Carney – visi susiję su „Goldman Sachs“. Visi trys yra buvę šio Volstrito giganto ban­kininkai ir ėję ten aukštas pareigas. Po Vols­tritą sudrebinusios krizės jie pasistengė gauti pri­ėjimą prie politinių sprendimų ir toliau kaupti milijonus, tik jau kitomis priemonėmis.

Britų leidinys „The Inde­pendent“ teigia, kad iš esmės visi technokratai, po krizės formavę fiskalinę politiką Grai­kijoje, Vokietijoje, Italijoje, Bel­gijoje, Prancūzijoje ir Di­džio­joje Britanijoje, yra iš „Gold­man Sachs“. Netgi ECB va­dovas Mario Draghi buvo „Gol­dman Sachs International“ vykdomasis direktorius.

Ironiška, tačiau JAV prezidentas Barackas Obama, užsimojęs apvalyti JAV finansų elitą nuo abejotinos reputacijos vyrukų, puikiai tikusių ankstesniam prezidentui, H.Paul­seną JAV rezervų banko vadovo pozicijoje pakeitė Timu Geithneriu. Tačiau ir šis – iš tos pačios šutvės, mat būtent jis pasistengė, kad „Goldman Sachs“ būtų skirta 14 mlrd. dolerių iš sumos, turėjusios atitekti draudimo bendrovei AIG.

Bet grįžkime į dar ankstesnius laikus. Du au­toriai Pam ir Russas Martensai savo pernai vasarą paskelbtoje publikacijoje teigia, kad būtent kompanija „Goldman Sachs“ Graikijai sudarė sąlygas nuslėpti tikrąjį savo skolų mastą, suteikdama jai puikų įrankį – kreditų defolto svopus, arba, kalbant žmonių kalba, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius. Šis slaptas Graikijos ir „Goldman Sachs“ planas Grai­kijai visų pirma padėjo atitikti euro zonos valstybėms keliamus reikalavimus. Tačiau kartu ėmė pūstis ir skolų burbulas – „Goldman Sachs“ pa­dė­jo Graikijai pasidvigubinti turėtas skolas per abejotinus sandorius derivatyvais (tokios išvestinės finansinės priemonės). Kol galiausiai šis burbulas sprogo, sukeldamas krizę visame žemyne.

Kaip manote, kas buvo žmogus, stovėjęs Grai­ki­jos centrinio banko priešakyje tuo metu, kai bu­vo derinamas planas su „Goldman Sachs“? Ogi L.Papademas, puikusis Graikijos ekonomistas, 2011-aisiais neilgam tapęs Grai­kijos premjeru, bet spėjęs per tą laiką vėl sutvarkyti kelis reikalus, šįsyk – su TVF.

Turbūt neverta diskutuoti apie tai, kad Grai­kija daugelį metų gyveno (ir tebegyvena) ne pa­gal kišenę ir kad jai tikrai reikėjo imtis diržų verži­mosi politikos. Tačiau L.Papademas, Grai­kijoje su­žibęs kaip griežtų reformų šalininkas ir kirtęs an­tausį plevėsoms populistams, buvo kaip tik tas as­muo, kuris prieš keliolika metų sudarė visas są­lygas graikams lėbauti iš skolintų pinigų. Šį kartą jo pastangos apkarpyti graikų am­bicijas atrodė kaip atsidavimo sa­vo šaliai viršūnė, tačiau akylesni ana­litikai atkreipia dėmesį, kad L.Pa­pa­demas, viena ranka mažindamas Graikijos išlaidas kasdienėms reikmėms, kita ranka derino naujų TVF paskolų Graikijai portfelį. O vadinamoji „troika“ vėliau jį pagyrė už puikiai suvaldytą situaciją.

Dabar padėtis analogiška: Grai­kija ir TVF daro viską, kad srauni skolų upė nebūtų užtvenkta. Jei tam reikalinga viena kita krizė Eu­ro­poje, kodėl gi ne? Graikija prie to pripratusi, o TVF – nė motais: jis visada pradeda ir laimi.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Daugiau nei 11 mln. nutekintų Panamos teisinės įmonės „Mossack Fonseca“ dokumentų atskleidžia daug garsių pavardžių. Tarp žmonių, perkėlusių savo turtą į vadinamąsias ofšorines įmones, veikiančias 21-oje mokesčių rojumi vadinamoje valstybėje, per 140 politikų iš daugiau nei 50 šalių. Tarp tokių politikų ir turtuolių minimas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Šokolado karaliumi vadinamas P.Poro­šen­ka, prieš Ukrainos prezidento rinkimus negailėjęs pažadų atsisakyti asmeninių interesų ir siekti tik naudos savo šaliai, apsimelavo. Nutekinti dokumentai liudija, kad jis turi tris ofšorines įmones, kuriomis galima pasinaudoti siekiant išvengti mokesčių. Viena jų esą buvo įkurta tam, kad iki pardavimo būtų re­struktūrizuota P.Porošenkai priklausanti di­džiau­sia Ukrainos saldumynų gamintoja „Ro­shen“. P.Porošenkos konsultantai tvirtina, kad tai buvo padaryta siekiant nekalto tikslo – „Ro­shen“ paversti patrauklesne potencialiems užsienio investuotojams. Tačiau akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Beje, kandidatuodamas į prezidentus P.Po­rošenka viešai prisižadėjo ne tik pamiršti savo asmeninius interesus, bet ir parduoti „Ro­shen“. Vėliau pažadą sušvelnino – pažadėjo „Ro­shen“ valdymą perleisti „nepriklausomam fondui“. Galbūt ofšorinė įmonė ir turėjo tapti tokiu fondu? Į šį klausimą dar turės atsakyti teisininkai.

Kol kas žinoma tiek, kad 2014 m. rugpjūtį teisininkų kontoros „Dr. K. Chrysostomides & Co LLC“ vyr. specialistas George’as Ioannou nu­siuntė laišką kompanijai „Mossack Fon­seca“ prašydamas padėti įregistruoti naują bendrovę „asmeniui, susijusiam su politika“. Laiške nurodoma, kad bendrovė bus jo įmonių holdingas, o jos veikla su politika neturės nieko bendro.

Akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Po 17 dienų nauja bendrovė jau buvo registruojama Mergelių salų registrų centre. Pa­vadinta „Prime Asset Partners Limited“ – ly­giai taip pat, kaip P.Porošenkos Ukrainoje veikianti holdingo įmonė, ši bendrovė gavo ir naują adresą: kartu su tūkstančiais kitų ofšorinių bendrovių ji „įsikūrė“ kurortiniame Tor­to­los mieste esančiame Akaros pastate. Vie­nin­telis šios bendrovės akcininkas buvo Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Dar vieną ofšorinę įmonę Ukrainos lyderis įsteigė rugsėjį, tik jau ne Mergelių salose, o Kip­re. Ir pavadino ją „CEE Confectionery In­vestments Ltd.“.

2014 m. spalį Ukrainos bankas „In­ter­na­tional Invest Bank“, kurio didžioji akcijų dalis irgi priklauso P.Porošenkai, parašė laišką bendrovei „Mossack Fonseka“, kuriame patikino, esą politiko sąskaitos „buvo sutvarkytos tinkamai“.

Kadangi viskas klojosi puikiai, tų pačių me­tų gruodį P.Porošenka įsteigė trečią ofšorinę įmonę „Roshen Europe B.V.“. Šį kartą – Ny­der­landuose.

Pagal dokumentus, Mergelių salose esanti ben­drovė dabar valdo Kipre registruotą bendrovę, o ši – Nyderlanduose veikiančią įmonę.

Beje, viena Kipro teisininkų kontora, atstovavusi P. Porošenkos įmonėms, Mergelių sa­lo­se veikiančią bendrovę „Prime Asset Partners Limited“ įvardijo kaip Kipro ir Ukrainos kompanijų „Roshen Group“ motininę bendrovę.

Kaltas ar nekaltas?

„Aš turbūt esu pirmas Ukrainoje aukšto rango pareigūnas, kuris labai atsakingai ir rimtai žiūri į turto deklaravimą, mokesčių mokėjimą ir interesų konfliktus, laikantis Ukrainos ir tarptautinių įstatymų“, – iš karto kilus skandalui socialiniame tinkle „Twitter“ parašė P.Po­rošenka.

„Tapęs prezidentu aš atsiribojau nuo turto valdymo, patikėdamas šį verslą konsultacinėms ir teisinių paslaugų bendrovėms. Tikiuosi, kad jos pateiks išsamius paaiškinimus Ukrainai ir tarptautinei žiniasklaidai“, – kaltę neigia Uk­rainos prezidentas.

Tačiau nutekintus dokumentus išanalizavę tiriamosios žurnalistikos centro OCCRP analitikai mano, kad P.Porošenka Ukrainos įstatymams gali būti nusižengęs dusyk. Visų pirma eidamas prezidento pareigas jis įsteigė naują verslą, o Ukrainos prezidentui draudžiama užsiimti verslu. Antra, naujai įsteigtų struktūrų P.Porošenka nedeklaravo, taip nuslėpdamas šią informaciją nuo visuomenės.

„The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino.

„Transparency International“ Ukrainos padalinio vadovas Oleksijus Chmara teigia, kad P.Porošenka pateko į išties rimtą bėdą ir nu­sižengė įstatymams, taip pat – ir Ukrainos kons­titucijai.

Vis dėlto esama ir P.Porošenkos gynėjų. Antai JAV laikraštis „The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino. „P.Porošenka įsteigė įmones mokesčių rojumi vadinamose šalyse, tačiau tai nėra neteisėta. Dokumentai liudija, kad savo vardu P.Porošenka įsteigė ofšorinę įmonę, kuri tapo „Roshen“ valdytoja. Bet anks­­­čiau „Roshen“ valdytojas buvo kitas fondas, registruotas Ukrainoje. Jam priklauso ir visos kitos P.Porošenkos valdomos įmonės. Išeit­ų, kad P.Porošenka, būdamas prezidentu, ne­praturtėjo“, – Ukrainos lyderį gina „Wa­shington Post“.

Ukrainos prezidentą konsultuojanti finansinių paslaugų įmonė ICU tvirtina tą patį – esą deklaruoti šio turto P.Porošenka neprivalėjo, nes akcijos neturėjo nominalios vertės, o tokių deklaruoti neprivaloma.

Beje, dokumentai byloja priešingai: „Prime Asset Partners“ akcijų nominali vertė buvo tūks­tantis JAV dolerių. Vertę turi ir susijusių verslų Kipre bei Olandijoje akcijos: Bendrovės, įsteigtos Kipre, akcijų nominali vertė buvo 2 tūkst. eurų, o įregistruotos Nyderlanduose įstatinis kapitalas – 85 dolerių. Ir nors sumos atrodo nedidelės, pagal Ukrainos įstatymus jas vis tiek privalu deklaruoti.

Tebūnie tai smulkmena, bet jei į teisinius P.Porošenkos nusižengimus bus pažiūrėta pro pirštus (nors apkaltos P.Porošenkai jau reikalauja keli Rados nariai), dar gilesnė politinė krizė Ukrainoje, matyt, vis tiek neišvengiama. Ukrainiečiai socialiniuose tinkluose jau dėsto, kad liko tik dvi alternatyvos – apkalta arba nau­jas Maidanas.

Net tolerantiškieji „The Washington Post“ analitikai pripažįsta, kad P.Porošenka turės rimtų nemalonumų, o visuomenės nuomonės teis­mas jam greičiausiai bus neišvengiamas. Net jei teisininkai neprikibs, klius P.Porošenkai dėl viso kito: pasenusių įstatymų, interesų kon­flikto, politikų atskaitomybės.

Vien tai, kad P.Porošenka steigė įmones ten, kur jų nesteigti ragino visus kitus, nėra maloni žinia rinkėjams. Jis pats ne per seniausiai citavo „Global Financial Integrity“ paskelbtos studijos duomenis, esą dėl ofšorinių įmonių ir šešėlinių pinigų srautų Ukraina nuo 2004 iki 2013 m. kasmet prarado vidutiniškai po 11,6 mlrd. dolerių. 2013 m. šis skaičius prilygo be­veik ketvirtadaliui šalies biudžeto.

Ir tai ne viskas. Pastaruosius kelis mėnesius P.Porošenka ir taip sulaukė daug rykščių, ypač dėl nesėkmingos kovos su korupcija ir lėto reformų įgyvendinimo.

JAV komercijos rūmų paskelbto tyrimo atas­kaitoje teigiama, kad net 73 proc. Ukrainos verslo įmonių per pastaruosius dvejus metus ne­pajuto kovos su korupcija. Be to, 98 proc. įmonių vadovų tvirtina tikį, kad korupciniai ryšiai klesti visoje šalyje. Tik 7 proc. apklaustųjų teigia sėkmingai bendradarbiaujantys su teisėsauga, ir tik 2 proc. vadovų tvirtina savo akimis matę, kad už korupciją kas nors būtų nu­baustas.

Neseniai „New York Times“ redakcijos laiške korupcija atvirai buvo kaltinamas netgi pats P.Porošenka. Čia teigiama, kad P.Porošenka taikstosi su egzistuojančia korupcija mainais už „erdvę savo veiksmams prasidėjusios politinės krizės akivaizdoje“. Ir primenama, kad ši veiksmų laisvė – tai Aivaro Abromavičiaus atleidimas iš ekonomikos ministro pareigų.

Na, o jei susiesime skubotą A.Abromavi­čiaus pasitraukimą su „Panamos dokumentais“, gausime visai neblogą sąmokslo teoriją ir dar vieną paaiškinimą, kuo A.Abromavičius neįtiko Ukrainos lyderiui.

O kol vyksta mūšiai…

Vis dėlto labiausiai ukrainiečius, pripratusius prie korupcijos, skaudina ne tai, kad jų ly­deris „sukasi“. Pats nemaloniausias faktas apie P.Porošenkos reikalus Panamoje daugeliui yra tas, kad jis įmonių reikalais Mergelių salose rūpinosi kaip tik tuo metu, kai Ukrainos rytuose vyko kruvini susirėmimai. Dokumentai liudija, kad ofšorinės įmonės steigimo procesas pra­sidėjo tuo pačiu metu kaip ir Ilovaisko mū­šis ir tęsėsi, kol vyko labai intensyvūs susirėmimai su Rusijos remiamais Donbaso separatistais.

Tiesa, P.Porošenkos finansiniai konsultantai tvirtina, esą ofšorinių įmonių steigimo sandoriai buvo suplanuoti gerokai iki karo veiksmų ir su mūšiais Ukrainos rytuose nėra susiję, tačiau datų sutapimas tiesiog bado akis.

2014 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje sunerimę ukrainiečiai stebėjo P.Poro­šen­kos veiksmus. Šis sušaukė rezervininkus ir perspėjo apie Rusijos karių invaziją. Televizijų naujienos pranešdavo apie naujas karo aukas.

Kad sustiprintų tautos kovinę dvasią, liepos 26 d. P.Porošenka sukvietė žiniasklaidos atstovus į Nacionalinės gvardijos bazę ir, apsirengęs kamufliažine uniforma, pademonstravo, kaip veikia naujas kulkosvaidis. Tuo metu kariuome­nės vadai buvo pasinėrę į atsakomųjų smūgių planavimą Donecke ir Luhanske.

Tačiau pats P.Porošenka šiomis tamsiomis Ukrainai dienomis buvo užsiėmęs kuo kitu – kitoje planetos pusėje steigė ofšorines įmones. Rugpjūčio 4 d. jo patarėjai pradėjo registracijos procedūras Mergelių salose. Tą patį rugsėjį Ukrainos kariai vyko į Rytų Ukrainą atsiimti separatistų prarastų teritorijų, ir keturiems sa­vanorių batalionams įsakyta įžengti į Ilovaiską. Planas buvo atkirsti Donecke kovojančius se­paratistus nuo Rusijos aprūpinimo linijos. Planas nepavyko: pranešta, kad į regioną atvyko 3,5 tūkst. rusų karių.

Rugpjūčio 21 d. 27 ukrainiečių kariai pateko į vadinamąjį Ilovaisko katilą.

Tai nutiko tą pačią dieną, kai buvo oficialiai įregistruota ofšorinė P.Porošenkos įmonė.

Rugsėjo 1 d., tęsiantis Ilovaiske įstrigusių uk­­­­rainiečių apšaudymui, P.Porošenka viešai pa­reiškė, kad Rusija vykdo atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą. Ir tą pačią dieną kompanijai „Mossack Fonseca“ nusiuntė savo sąskaitą už komunalines paslaugas, kad įrodytų gyvenamąją vietą Kijeve.

Kaip sako „Transparency International“ Uk­­rainos padalinio vadovas O.Chmara, preziden­tas gal ir nepažeidė įstatymų, tačiau nusižen­gė moralei: „Jis galėjo bent jau palaukti. Ga­lėjo pasakyti: berniukai ir mergaitės, šiuo me­tu nesukite man galvos tokiais klausimais, mes dabar turime svarbesnių reikalų. Tačiau P.Po­rošenka darė tai, ką jam rūpėjo daryti, to­dėl padarė moralinį nusikaltimą.“

Bandys elgtis lyg niekur nieko

P.Porošenka už šį moralinį nusikaltimą at­gailauti neketina. Ukrainą pastaruoju metu vie­na po kitos talžo politinės negandos – šalį kan­kina niekaip neišsisprendžiantis koalicijos sudarymo klausimas, o Julijos Tymošenko vadovaujama partija paskutinę minutę pasitrau­kė iš derybų dėl naujos koalicijos, kitas par­tijas, tarp jų ir P.Porošenkos, palikdama nau­joje ir jau ilgokai užsitęsusioje nežinioje. Tuo pat metu Nyderlandai balsuoja dėl Uk­rainos ir ES asociacijos sutarties, o Uk­rainos nacionalinis bankas balandžio 5 d. paskelbė prastą žinią, kad šalies tarptautinės valiutos atsargos nuo šių metų pradžios susitraukė 4,4 proc., t.y. 578 mln. dolerių, ir siekia 12,722 mlrd. dolerių.

Šiame kontekste P.Porošenkos ofšorinių įmonių steigimas ukrainiečius apskritai išmušė iš pusiausvyros, tačiau prezidentas griebiasi tak­tikos „viską sutvarkysiu“.

Jis aiškina, kad finansiniai reikalai ne blogėja, o gerėja, kad politinė krizė jau suvaldyta ir ne­trukus Ukraina turės naują premjerą – tam jis netgi davė savaitės terminą. Na, o pačiam P.Po­rošenkai ir toliau labiausiai rūpi Ukrainos in­teresai. Net jei jie tvarkomi iš Mergelių salų, Kipro ar Nyderlandų.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Nuo tada, kai ISIS kovotojai užminavo ir padėjo bombų senovinėje Sirijos Palmyros miesto dalyje, kurioje yra UNESCO saugomas didžiausias pasaulyje ir geriausiai išsilaikęs 2 tūkst. metų senovės Romos architektūros paminklų kompleksas su daugybe kolonų ir milžiniškais nekropoliais, apie šį miestą pasaulis nebegirdėjo, nors anksčiau pasigėrėti Palmyra kasmet atvykdavo šimtai tūkstančių turistų iš viso pasaulio.

Iš drono filmuotame vaizdo įraše matyti, kad į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas miestas dabar yra ištisi griuvėsiai. Tiesa, kai ką „Islamo valstybė“ (ISIS) čia paliko – senovinį amfiteatrą ir citadelę, vieną kitą kolonadą.

Gera žinia – antikos tyrinėtojai netrukus bent jau galės nuvykti į šiaurės rytuose nuo Damasko esančią dykumų oazę ir savo akimis išvysti, kokia žala padaryta unikaliam Sirijos miestui: Basharo al Assado pajėgos jį atkovojo iš „Islamo valstybės“, o kovo 27 dieną šis miestas buvo paskelbtas išlaisvintu.

Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs.

Tris savaites trukusiuose įnirtinguose mūšiuose dėl Palmyros dalyvavo ir Rusijos pajėgos – jos bombardavo ISIS ir padėjo B.al Assadui laimėti daugeliu frontų. Pirmiausia – dar labiau įtvirtinti savo laimėtojo pozicijas, o kartu savo naudai pakeisti Sirijos konfliktui apibūdinti naudotą Vakarų retoriką.

Po pergalės Palmyroje B.al Assadas vėl pradėtas vadinti prezidentu (anksčiau – nebent dik­tatoriumi ir tironu), o jo pajėgoms vėl su­teik­tas žodinis Sirijos kariuomenės statusas, nors prieš tai kalbėta tik apie „režimo pajėgas“.

Be to, B.al Assadas per tarpininkus pasiūlė savo paramą JAV vykdant misiją prieš ISIS, jeigu veiksmai būtų derinami su Sirijos vyriausybe.

Rusija visa tai irgi laiko savo pergale, nors prieš porą savaičių pranešė apie dalies pajėgų patraukimą iš Sirijos teritorijos. Rusų veiksmai Palmyroje sukėlė naują bangą diskusijų apie tai, kodėl rusai pasitraukė ir ką jų pasitraukimas reiškia tolesnei geopolitinei situacijai Artimųjų Rytų regione.

Vakarų lyderiai tikisi, kad Rusijos pasitraukimas prisidės prie taikos penkerius metus karų niokotoje Sirijos žemėje.

Šį Rusijos žingsnį pasveikino JAV prezidentas Barackas Obama, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. Pastarasis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas B.al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

V.Putiną pasveikino ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. JT pasiuntinys Sirijoje Staffanas de Mistura pasveikino Rusijos pajėgų dalinį pasitraukimą iš karo draskomos šalies, pareikšdamas, kad šis žingsnis yra reikšmingas pokytis, galintis teigiamai paveikti taikos derybas. „Prezidento Putino žinia, paskelbta tą pačią dieną, kai Ženevoje prasidėjo šis Sirijos vidaus derybų raundas, yra reikšmingas pokytis. Jis, kaip mes viliamės, turės teigiamą poveikį pažangai Ženevoje vykstančiose derybose, kuriomis siekiama rasti Sirijos konflikto politinį sprendinį ir susitarti dėl taikos  šalyje“ – sakė JT atstovas.

Savo ruožtu kai kurie Vakarų analitikai viliasi, kad nauda bus dviguba. Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs. Arba, dar geriau, V.Putinas bus pripažinęs savo bejėgiškumą ir pasidavęs JAV spaudimui trauktis, bijodamas patirti triuškinantį ir gėdingą pralaimėjimą.

Sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko.

Dar kiti aiškina, kad toks pralaimėjimas jau patirtas. „Financial Times“ daro prielaidą, esą Rusija Sirijoje planavo surengti greitą karinę kampaniją, per kurią turėjo būti sutriuškinti B.al Assado priešai, užimta teritorija iki pat Turkijos sienos, susigrąžinta Alepo kontrolė, o opozicija susilpninta tiek, kad Vašingtonas būtų priverstas prisidėti prie Rusijos kovai su „Islamo valstybe“. Tačiau daug stipresnis, negu tikėtasi, sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko. Kaip teigia „Financial Times“, tikriausiai būtent dėl to sprendimo trauktis išvakarėse visą naktį posėdžiavo Rusijos valdžia.

Rusijos apžvalgininkas Andrejus Piont­kovs­kis irgi įsitikinęs, kad rusų karių pasitraukimas iš Sirijos reiškia beviltišką pralaimėjimą, o „išo­riš­kai situacija atrodo taip, kaip karių išvedimas iš Afganistano 1988 m.“

Tačiau Rusijos prezidentas tiek saviškiams, tiek visam pasauliui kaip įmanydamas kuria įs­pū­dį, kad Rusija iš Sirijos pasitraukė iškelta gal­va, ten pasiekusi visus tikslus ir laimėjusi vis­as pergales.

„Jeigu reikės, Rusija per kelias valandas vėl gali kiek reikia padidinti savo karinę grupę Sirijos teritorijoje ir panaudoti visą mūsų turimų galimybių arsenalą“, – pareiškė Vladimiras Putinas, įteikdamas apdovanojimus iš misijos Sirijoje grįžusiems savo kariškiams.

Pasitraukimas – menamas?

V.Putino žodžiai gali reikšti ką nori – ir blefą, ir tikrą džiaugsmą, ir liudyti, kad atsitraukimas yra tik taktinis veiksmas: kaip greitai buvo paskelbta apie Rusijos pajėgų pasitraukimą, taip greitai jos vėl gali būti ten dislokuotos. Galima neabejoti, kad V.Putinas nuoširdus bent jau vienu atveju: sakydamas, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti. Turint omenyje, kad tikslas nebuvo, kaip oficialiai skelbta, kova su ISIS ar kita teroristine organizacija „al Nusra“, o pagrindinė misija buvo sustiprinti B.al Assado pajėgas, Rusija padarė didžiulį darbą. Jos pajėgos iš tiesų sustiprino Sirijos režimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas.

Nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju.

Rusijos gynybos ministerija tikina, kad rusų aviacijos palaikoma Sirijos kariuomenė atgavo daugiau nei 400 gyvenviečių ir 10 tūkst. kv. km teritorijos kontrolę. Ir nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju. Be to, Rusija jam suteikė papildomų „balų“ Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose.

„Stratfor“ vertinimu, prie Rusijos laimėjimų galima priskaičiuoti ir tai, kad Rusija susilpnino ISIS (arba „Daesh“), „nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos priš islamistus“. Vis dėlto „Daesh“ nebuvo iki galo sutriuškinta, nors dabar yra gerokai silpnesnė nei prieš penkis mėnesius.

Užtat pagrindinis Rusijos tikslas – susieti savo veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktu Ukrainoje, ginčais dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai – pasiektas tik iš dalies. Kaip prognozuoja „Stratfor“, viskas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Rusijos sėkmę ar nesėkmę galima vertinti ir kitu aspektu. Pavyzdžiui, kad tai buvo Rusijos karinės pratybos, kurioms išleista ne tiek jau daug – apie 33 mlrd. rublių, arba 0,7 mlrd. eurų. Be to, realiomis sąlygomis išbandyta iš esmės visa pati naujausia Rusijos karinė technika, o tai gerokai padidins jos kainą tarptautinėje rinkoje.

„Stratfor“ analitikų teigimu, Rusija Sirijoje pademonstravo gerokai įspūdingesnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi.

„Rusija Sirijoje parodė, ką moka: ne tik privalumai, bet ir silpnosios vietos – kaip ant delno. Rusijai karinį konfliktą Sirijoje pavertus žaidimų aikštele, kur Maskva pastaruosius pusę metų atvirai demonstravo savo moderniausius ir galingiausius karinius žaisliukus, šalies kaimynai tokią parodomąją programą stebėjo išsižioję iš nuostabos ir susižavėjimo“, – rašo washingtonpost.com.

Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame.

Nustebino ir Sirijoje Rusijos parodyta pažanga gerinant logistinio planavimo situaciją. „Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame. Būta atvejų, aiškiai įrodžiusių, kad jie labai gerai pasirengę įvairiems netikėtumams“, – konstatuoja Rusijos saugumo klausimų ir tarptautinių santykių ekspertas iš Niujorko universiteto Mar­kas Galeotti.

Kai kurie analitikai priduria, kad Rusijos veiksmai Sirijoje tebuvęs apšilimas prieš naujus karinius veiksmus kituose regionuose, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Politologas dr. Nerijus Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje iš dalies pasikartojo Ukrainos hibridinio, arba nelinijinio, karo istorija. „Tik vietoj žaliųjų žmogeliukų šįkart buvo žalieji lėktuvėliai“, – aiškina mokslininkas.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje aktyviai naudojo modernią radijo ryšio blokavimo techniką, kurią ketina dislokuoti ir Kaliningrade – šalies teritorijoje, besiribojančioje su Lietuva ir Lenkija. Maža to, Ka­li­nin­grade veikia ir rusiškų S-400 priešlėktuvinių raketų bazė. Šios raketos, kurias V.Putinas tebedislokuoja ir Sirijoje, – kone ideali virtuali vadinamoji AD/A2, arba atgrasymo, priemonė priešlėktuvinės gynybos srityje.

Bet kuriuo atveju Rusijos veiksmai Pal­my­ros mieste įrodo viena: Rusija ir toliau aktyviai veikia Sirijoje, o garsiai nuskambėjęs dalies pajėgų atitraukimas veikiau yra pasirodymas ir propagandinis veiksmas. Kaip „Veidui“ teigė KTU politologas Mindaugas Puidokas, nereikia pamiršti ir to, kad karinė Rusijos jūrų bazė Tartuse ir oro pajėgų bazė Hmeimime yra ne tik nesusilpnėjusios, bet dar ir sustiprintos – jos ir toliau veiks Sirijoje, nė negalvojant apie karių atitraukimą.

Be to, Kremliaus administracijos vadovas Ser­­gejus Ivanovas patvirtino, jog Sirijoje lieka ze­nitinių raketų kompleksai S-400, – „kad ap­sau­gotų Sirijoje liekantį savo karinį personalą“.

Na, o apie Rusijos pasitraukimo priežastis jau prikurta ir sąmokslo teorijų, o kai kurios, kad ir kaip žiūrėtum, skamba visai realistiškai. Pavyzdžiui, kalbama, kad Rusijos pajėgų atitraukimas – dalis JAV susitarimo su Rusija, pradedant derinti veiksmus dėl Turkijos lyderio Receyippo T.Erdogano nuvertimo. Beje, kaip tik po Palmyros atkovojimo tiek Rusijos, tiek JAV politikos elitas ėmė garsiai kalbėti apie tai, kad R.T.Erdoganui laikas trauktis.

Viešojoje erdvėje kalbama ir apie kitokius scenarijus. Pavyzdžiui, kad jau visai netrukus gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija: ją į savo gretas esą svarsto priimti kai kurios Artimųjų Rytų šalys, anksčiau Rusijos arba nelaikiusios rimta ir įtakinga žaidėja, arba aktyviai kovojusios su Rusijos įtaka šiame regione. Jei taip nutiktų, Rusijai atsivertų visai kitos uždarbio iš naftos galimybės, mat ji įgytų daug svorio formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Toks scenarijus realybe gali tapti greičiau, negu bus atkurta taika Sirijoje ar atstatytas istorinis Palmyros miestas. Antai Sirijos senovės vertybių vadovas Maamounas Ab­dul­karimas skaičiuoja, kad specialistams prireiks bent penkerių metų džihadistų apgriautam senoviniam Palmyros miestui atkurti, o JT prognozuoja, kad tikros taikos Sirijoje galima tikėtis ne anksčiau nei kitų metų pradžioje.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

Scanpix

Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.