"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pabėgėlių srautas į Makedoniją suvaldytas: ši šalis nusitiesė dvigubą spygliuotos vielos tvorą palei sieną su Graikija ir dabar per kontrolės punktą įsileidžia iki šimto Sirijos ir Irako pabėgėlių per dieną.

Dėl to labiausiai džiūgauja Serbija: pabėgėlių, anksčiau plūdusių iš Ma­ke­do­ni­jos, srautas į jos teritoriją sumažėjo de­šimtimis kartų.

Situaciją šiuo požiūriu kontroliuoja ir Aus­trija: šalis įvedė pabėgėlių priėmimo limitą ir dienai (80), ir metams (37 500). Tvarką su­griežtino ir Slovėnija bei Kroatija: jos į savo „aptvarus“ kasdien įsileidžia ne daugiau kaip po 580 pabėgėlių.

Net per vietos rinkimus pamokyta Vokie­ti­jos kanclerė Angela Merkel pritarė, kad toks individualistinis valstybių požiūris, nors ir laikinas, kol kas pasiteisina. Ir pagyrė Balkanų valstybių sprendimą uždaryti savo sienas, taip sustabdant į šiaurę keliaujančių migrantų srautą.

„Po manęs nors ir tvanas“

Graikijoje vaizdas kur kas liūdnesnis. Pa­bė­gėliai plūsta į Graikiją, nes Makedonija atsitvėrė siena nuo Graikijos, o Graikija nuo Turkijos – ne (jau vien todėl, kad jūrinę sieną įrengti kur kas kebliau negu „paprastą“ žemyninę), ir įs­trin­ga Graikijoje. Vien šį vasarį į Graikijos sa­las per Egėjo jūrą iš Turkijos at­plau­kė 56 335 žmonės. Iš įvairių Graikijos salų jie keltais ga­be­nami į Pirėjo uostą, o čia tiesiog paliekami. Tad pabėgėliai kuriasi tiesiog atvirame ore, pa­lei patvorius. Jie ir jų mažamečiai vaikai, ku­rie dabar sudaro apie 40 proc. viso pabėgėlių srauto, gyvena antisanitarinėmis są­lygomis, jiems reikia vandens, maisto ir šiltų drabužių.

ES duomenimis, Pirėjo uoste dabar glaudžia­si apie 12 tūkst. pabėgėlių, taigi Graikija ta­­po „butelio kakleliu“. O jeigu Atėnai iki kovo vi­durio nesugebėsią suvaldyti iš Turkijos at­vyks­tančių migrantų antplūdžio, į pagalbą Ma­kedonijai, taip pat Bulgarijai, saugantis bėgančiųjų iš Graikijos, žada stoti Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija.

Nors Vokietija tokius veiksmus vis dar kritikuoja (tiesa, po vietos rinkimų – kur kas tyliau), Austrija savojo kurso laikosi kietai, į kritiką at­sakydama kritika. Antai Austrijos federalinis kancleris socialdemokratas Werneris Fayma­nnas kritikams primena, kad Austrija praėjusiais metais priėmė 90 tūkst. politinio prieglobs­čio ieškotojų, taigi, skaičiuojant vienam šalies gyventojui, – daugiau nei Vokietija. Jei tokios pačios proporcijos būtų išlaikytos visoje Eu­ro­poje, prieglobstis per metus būtų suteiktas dviem milijonams pabėgėlių.

„Kita problema – kad Graikija veikė tarsi kelionių biuras: iki šiol ji nei rimčiau stengėsi apsaugoti savo sienas, nei rūpinosi dorai regis­truoti migrantus“, – Graikiją kaltina Austrijos kancleris.

Iš tiesų atrodo, jog apie tai, kas vyksta Grai­kijoje, visi viską žino: stebėtojams akivaizdu, kad Graikijoje veikia korupciniai, nusikalstami ryšiai. Bet niekam, net ES pasienio apsaugos organizacijai „Frontex“, nekyla minčių, kaip tuos ryšius nutraukti, nors šios organizacijos atstovai tvirtina savo akimis matę, kaip žmonės atvirai, su vietos valdžios palaiminimu, sodinami į laivus ir siunčiami tolyn.

Savo ruožtu Graikija dėl visų bėdų kaltina Europą. Esą dar praėjusių metų balandį Graikijoje buvo nutarta steigti pabėgėlių registracijos centrus, tačiau reikalas tik dabar pradeda judėti. O dėl kelionių biuro paslaugų Graikija kaltina Turkiją – esą būtent ji ne tik nestabdo pa­­­­bėgėlių srauto, bet dar ir jį skatina. Tur­­­kai atšauna, kad jiems niekas nemoka už pabėgėlių stovyklų išlaikymą, ir rei­kalauja iš Europos pinigų.

A.Merkel pasiduoda – sutinka, kad šiuo atveju galima pabūti „turgaus bo­ba“ ir pasiderėti su Turkija bei Graikija, jeigu tai padės rasti ilgalaikį sprendimo būdą. Tokios derybos naudingos visiems.

Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų.

Vokietijai reikia, kad Graikija efektyviau vykdytų užduotį nustatyti, kurie prieglobsčio prašytojai turi teisę atvykti į Eu­ropos Sąjungą, o kurie turi būti deportuoti. Grai­kijai reikia Vokietijos palaikymo, kad iš atstumtosios galėtų vėl tapti finansiškai veiksnia ir ES fondais naudotis galinčia valstybe. Ži­noma, kas galėtų paneigti, kad Graikija sutirština spalvas siekdama gauti daugiau ES lėšų, negu jai reikia, – tokių istorijų yra buvusi ne viena. Tačiau Vo­kie­tija šiuo atveju atspalvius skiria labai prastai ir į bendradarbiavimą su Graikija, taip pat ir Tur­kija, žvelgia pro rožinius akinius.

„Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų. Į Graikiją nugabenta technika, reikalinga greitam ir užtikrintam pabėgėlių registravimui. Susitarta, kad sieną tarp Turkijos ir Grai­kijos saugos NATO kariniai laivai“, – pažanga žavisi ES Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas.

Kita vertus, net išsprendus Graikijos ir Tur­kijos problemą pabėgėliai vis tiek niekur nedingsta. Aliarmo mygtuką spaudžia Italija, į kurią, rinkdamiesi ilgesnį, pavojingesnį ir brangesnį kelią per Albaniją, plūsta vis daugiau pa­bėgėlių, ypač iš „nepageidaujamų“ šalių – Af­ganistano, Šiaurės Afrikos ir kitų.

Eurobiurokratai rėkia, kad vieną butelio kak­­liuką bemat pakeistų kitas. Uždarius kelius Pietuose, atsiveria nauji takeliai Šiaurėje.

„Vienašališki sprendimai be išankstinio koordinavimo, kad ir kokie suprantami būtų nacionaliniame kontekste, iš tikrųjų daro žalą Europos solidarumo dvasiai“, – pabrėžia Eu­ropos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Do­naldas Tuskas.

Taigi ką daryti? Siūlymų Europoje skamba visokiausių, nuo utopinių iki ultraradikalių.

Pabėgėlių krizės akivaizdoje Europai skylant į vienašališkų ir bendrų europinių sprendimų palaikymo stovyklas, vienoje pusėje rikiuojasi tokie kaip Austrijos kancleris W.Fay­ma­nnas su visais Balkanais užnugaryje, kitoje – „tuskistai“ ir „merkelistai“.

Pavyzdžiui, W.Faymannas nepatenkintiems vokiečiams siūlo elgtis taip pat – irgi nusistatyti dienos kvotas, o pabėgėlius pasiimti ne iš „tran­zitinių“ šalių, bet tiesiai iš Graikijos, Tur­kijos ar Jordanijos. „Arba galima pabėgėliams iš­duoti tranzito sartifikatus, tuomet Austrija jiems leis kirsti savo šalies teritoriją“, – aiškina W.Faymannas.

Pasiūlymų yra ir įdomesnių. Kiti Europos po­­litikai siūlo dar pigesnę išeitį – ne paramą pabėgėliams svetur, o paprasčiausią atgrasymo kam­paniją: ragina mėginti atbaidyti bent jau eko­nominius migrantus, gąsdinant juos Eu­ro­poje laukiančiais sunkumais.

„Noriu kreiptis į visus neteisėtus ekonominius migrantus, kad ir iš kur būtumėte: nevykite į Europą. Netikėkite žmonių kontrabandininkais. Nerizikuokite savo gyvybe ir savo pinigais. Visa tai bergždžia“, – neseniai pareiškė EVT pirmininkas D.Tuskas, kuriam, kaip ir daugeliui kitų, skaičiai kelia šiurpą: į Bendriją per praėjusius metus atvyko 1,2 mln. prieglobsčio ieškotojų, bėgančių ne tik nuo karo Sirijoje, bet ir nuo neramumų bei ekonominių sunkumų Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, Afrikoje.

Kuris sprendimas geriausias?

Briuselio siūlymas – Europos Sąjungai centralizuoti prieglobsčio suteikimo prašymų nagrinėjimą. Europos Komisija šį siūlymą pateiks kaip dalį radikalaus pabėgėlių politikos pertvarkymo plano, kuris buvo paskelbtas per ES viršūnių susitikimą kovo 17 dieną.

Reformų juodraštis liudija, kad at­sakomybė už visus prašymus suteikti prieglobstį gali būti perkelta Eu­ropos prieglobsčio paramos biurui, nes pagal šiuo metu galiojančias taisykles prieglobsčio ieškotojai privalo pateikti prašymus pirmoje ES valstybėje, į kurią atvyksta. Žinoma, kitas klausimas, kad atvykėliai net ir šios taisyklės praktiškai nesilaiko, juo la­biau kad praėjusiais me­tais Vokietijos kanclerė A.Merkel nu­sprendė, esą ši taisyklė gali turėti įvai­r­ių išimčių, sudarydama prielaidas atsirasti naujajai pabėgėlių kvotų sistemai. Bet ir ši dorai neveikia: nors kai kurios valstybės pabėgėlius pagal sąrašus priima labai uoliai, kitos tokios prie­volės purtosi ar net rengia šiuo klausimu re­ferendumus, pavyzdžiui, Vengrija.

Kaip užtikrinti, kad pradėtų veikti naujoji tvarka, pagal kurią pabėgėlius į vieną ar kitą Europos valstybę nukreiptų ar atgal išsiųstų Europos prieglobsčio paramos biuras, Europos lyderiai turės gerai pasukti galvą. Viena aišku: europiečių užuojauta pabėgėliams atvirkščiai proporcinga tų pabėgėlių kiekiui.

Austrijos užsienio reikalų ministras Se­bas­tia­nas Kurzas didelės užuojautos pabėgėliams prisipažįsta irgi nebejaučiantis. Interviu dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ apie pabėgėlius jis pareiškė, kad kuo greičiau jie bus sustabdyti Graikijoje, tuo greičiau bus nutrauktas nesiliaujantis srautas. Nes juk pabėgėliai leidžiasi į kelią ne tam, kad gyventų Lesbo pabėgėlių stovykloje, o tikėdamiesi įsikraustyti į butą Ber­lyne. Šis kelias jiems privalo būti užkirstas – nie­kas neturi teisės pasirinkti, kurioje Ben­dri­jos šalyje ieškos politinio prieglobsčio.

Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos opozicijos politikas Ilja Jašinas vos prieš kelias savaites Maskvoje pristatė pribloškiančią 64 puslapių ataskaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“ apie galimus Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo nusikaltimus. Tačiau skandalą sukėlė ne šis dokumentas, o pats Ramzanas, pagrasinęs, kad gali trauktis iš posto ir vėl atverti nė kiek neužsitraukusią Čečėnijos žaizdą.

I.Jašino ataskaita liudija Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, federalinių įstatymų pažeidimus, švaistant lėšas. Korupciją I.Jašinas savo ataskaitoje aprašo atskirame skyriuje, pavadintame „O tu įrodyk, kad tai ne iš Alacho“.

Šis pavadinimas – citata iš R.Kadyrovo žurnalistei Marianai Maksimovskajai duoto interviu. Žur­nalistei pasiteiravus, iš kur Čečėnijoje tiek pinigų, jis atšovė: „O tu įrodyk, kad ne iš Alacho.“

Daug dėmesio ataskaitoje skirta ir Čečėnijos vado privačiai kariuomenei, kurią sudaro mažiausiai 30 tūkst. karių. Nors oficialiai ji priklausanti Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau iš tikrųjų klauso tik R.Kadyrovo. I.Ja­ši­nas ragina apklausti R.Kadyrovą dėl galimų są­sajų su daugeliu plačiai nuskambėjusių žmogžudysčių, tarp kurių ir opozicijos politiko Bori­so Nemcovo nužudymas.

Šią ataskaitą, į kurią, beje, Rusijoje niekas nekreipė dėmesio, R.Kadyrovas užmaskavo as­meniniu performansu. Visų pirma jis ją išplatino anksčiau, negu tai spėjo padaryti pats ataskaitos autorius. Nelaukdamas oficialaus ataskait­os pristatymo R.Kadyrovas dokumentą iš­platino socialiniame tinkle „VKontakte“. Kur ją galima rasti, Čečėnijos lyderis paskelbė ir sa­vo „Instagram“ bei „Facebook“ paskyrose.

„Partijos „Parnas“ atstovai daug rašė apie atas­kaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“. Ją anonsavo kaip kažkokią sensacingą medžiagą. Šian­­dien autoriai ketina pateikti Maskvoje žurna­listams medžiagą kaip sensaciją. Ir mes ją pub­li­kuojame, kad kiekvienas, kas nori, galėtų su ja susipažinti, nelaukdamas spaudos konferen­cijos. Savo požiūrį į šį vieno aktoriaus teatrą iš­reiškiu tuo, kad tiražuoju šį kūrinį. Ne­ži­nome, ko­kios pliur­­pologijos dar bus, tačiau ta­me, kas pa­rašyta, nė­ra nieko daugiau, tik pliurpalai“, – so­­cia­li­nia­me tinkle likus kelioms va­landoms iki I.Ja­šino ataskaitos paskelbimo parašė R.Ka­dy­ro­vas.

Jo veiklą demaskuojančios ataskaitos turinys nuo to nepasikeitė, bet akimirka, turėjusi sudrebinti Rusiją ir Čečėniją, buvo sugadinta.

Tačiau Čečėnijos lyderio pasirodymas tuo nepasibaigė – savo auditorijai jis surengė dar di­desnį spektaklį. Praėjus vos kelioms dienoms Rusijos televizijos žurnalistams jis pareiškė, kad jo laikas Čečėnijos vadovo poste baigiasi: „Šiuo metu, kad mano vardo nenaudotų prieš mano tautą, manau, kad valstybės valdymui reikia rasti kitą žmogų.“ O paskui pridūrė, kad norėtų atsidėti šeimai, asmeniniam gyvenimui, verslui ir islamo studijoms.

„Tai yra ne kas kita, kaip Kadyrovo perrinkimo kampanija. Jam reikia gauti vieną balsą, štai ir viskas“, – sako Maskvos politinės informacijos cen­tro direktorius ir daugelio knygų apie Krem­liaus politinius klanus autorius Alek­sejus Mu­chi­nas, turėdamas galvoje, kad tas vienas jam la­biausiai reikalingas balsas yra Vladimiro Pu­tino.

A.Muchino nuomone, pareiškimu, kad gali trauktis iš Čečėnijos lyderio pozicijų, R.Ka­dy­rovas Rusijos vadui pateikia ultimatumą: arba šis įsikiša ir asmeniškai palaiko R.Kadyrovo kandidatūrą rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose, arba rizikuoja prarasti garantijas dėl „tvarkos“, kurią R.Kadyrovas per pastaruosius devynerius metus įvedė Čečėnijoje.

R.Kadyrovo „tvarka“

Čečėnijos vado R.Kadyrovo įžūlumas nieko nestebina. Jis ne kartą yra sakęs, kad Rusijoje jis yra pirmas asmuo po V.Putino, o kai kada iš jo elgesio ir pasisakymų atrodo, kad jaučiasi net pranašesnis už Rusijos prezidentą.

Ir pastarasis tam bent kol kas negali pa­prieštarauti. Nors antrajame Čečėnijos kare, vy­­kusiame 1999–2005 m., formali laimėtoja bu­vo Rusija, Čečėnija, vėl tapusi Rusijos dalimi, už tai pareikalavo išskirtinių privilegijų, tad ga­lima sakyti, kad Rusija Čečėnijos lojalumą iki šiol perka. Ir labai brangiai.

Visų pirma šioje teritorijoje Rusijos įstatymai negalioja – čia gyvenama pagal šariato ir R.Kadyrovo taisykles. Tad I.Jašino pareiškimas, kad čia pažeidžiami federaliniai įstatymai, nie­kam nėra naujiena. Be to, Čečėnijos elitui, ku­rį sudaro Kadyrovų klanas, suteiktas neliečiamųjų statusas: R.Kadyrovas ne kartą yra iš­bandęs savo ribas ir visuomet įsitikina, kad liks ne­nubaustas.

Štai neseniai pristatydamas naują Krem­liaus propagandinį dokumentinį filmą R.Ka­dy­ro­vas pareiškė, jog su Islamo valstybe (ISIS) Si­rijoje kaunasi elitinės čečėnų pajėgos, o kai kurie kariai yra infiltruoti į ISIS, kad rinktų žval­gybinę informaciją.

Jeigu R.Kadyrovas sako tiesą, vadinasi, me­luoja Kremlius, teigdamas, kad Rusijos kariai nedalyvauja žemės operacijose. Tačiau R.Ka­dyrovui dėl šio išsišokimo niekas nepriekaištavo, nors Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Pe­s­kovas ir atsisakė komentuoti tokius jo pa­reiškimus.

Daug sau R.Kadyrovas leido ir balandį, kai su­teikė leidimą savo policijos pareigūnams šau­ti į bet kokį iš kito Rusijos federacijos regiono atvykusį pareigūną, „jei šis trukdo eiti savo pareigas“, t.y. jeigu vykdo operacijas, nesuderintas su Čečėnijos valdžia. Šis leidimas suteiktas po to, kai Stavropolio pareigūnams nušovus čečėną kilo Čečėnijos valdžios ir Rusijos jėgos struktūrų konfliktas.

Naudodamasis neliečiamojo statusu R.Ka­dy­­rovas Čečėniją nuo 2007 m. pavertė savotiška feodaline totalitarine valstybe, kurioje „nė­ra“ kitaip mąstančiųjų ir kurioje vyrauja R.Ka­dyrovo asmens kultas.

Galiausiai – pinigai. Maskva Groznui moka mil­žinišką duoklę – dešimtis milijardų rublių kas mėnesį. Skaičiuojama, kad tik kas dvidešimtas rub­lis Čečėnijos biudžete yra ne iš Mask­vos. Tai lei­do atstatyti karo metu sugriautą miestą ir net pastatyti čia didžiausią Rusijoje mečetę.

Be to, nieko keista, kad R.Kadyrovas leidžia sau pasiimti asmeninę duoklę: jis garsėja praban­giu gyvenimu, kurio neatsiejama dalimi ta­po pompastiški gimtadienio vakarėliai su Va­­ka­rų popkultūros žvaigždėmis, prabangios vi­los ir reti automobiliai.

R.Kadyrovas neapsieina ir be kito diktatoriaus atributo – baimės palaikymo. O gąsdina jis visus – tiek Čečėnijos gyventojus, tiek Ru­si­jos valdžios elitą, tiek jo opoziciją.

Čečėnams R.Kadyrovas kala į galvą, kad tik jo pastangomis čia įsivyravo taika ir stabilumas. Vos R.Kadyrovo nebeliktų, čia bemat atsirastų Rusijos kariuomenė ir prasidėtų žudynės, plėšimai bei prievartavimai. „Ar jums to reikia?“ – klausia jis ir gauna vienareikšmį atsakymą: čečėnai renkasi mažesnę blogybę iš dviejų.

Grasinimų paiso ir Kremlius, kuriame vis dar tikima, kad R.Kadyrovas laiko užveržęs kraujuojančią Čečėnijos galūnę ir padeda bent jau Rusijoje palaikyti mitą, jog V.Putinui pavyko pažaboti karingą čečėnų ordą.

„Tačiau Kadyrovo Čečėnija Rusijai – nenumatytų padarinių zona. Taip, ten tvarka įvesta, bet po dviejų karų šioje vietoje pasiekta kraštutinio žiaurumo, ten dauguma žmonių išaugo su ginklu rankoje ir gali nužudyti be sąžinės graužimo“, – primena Maskvos Carnegie centro vyresnysis mokslinis darbuotojas Andrejus Ko­les­nikovas.

Vis dėlto su Maskvos elitu R.Kadyrovui ten­ka žaisti sudėtingesnį žaidimą, vien spaudimo bei išsišokimų nepakanka – tenka ir gerokai pa­plušėti, siekiant įtikti. Tad kelis pastaruosius mė­­­nesius R.Kadyrovas nenuilsdamas šokdina Ru­­sijos opoziciją. Ją vadina šakalais, liaudies prie­šais ir kitokiais žodžiais, daug kam primenan­čiais Josifo Stalino politinių represijų laikus.

Beje, šie išsišokimai Kremliaus irgi buvo už­glais­tyti. Kremliaus atstovo spaudai D.Peskovo teigimu, stalinistiniai R.Kadyrovo pasisakymai „turėtų būti skaitomi ramiu tonu“.

Be to, nukreipti jie neva tik prieš tuos opozicijos veikėjus, kurie veikia pažeisdami Ru­si­jos įstatymus. „Tai yra žmonės, kurie veikia už įs­tatymo ribų, kurie pasirengę laužyti įsakymus, net jei tai pakenks visai Rusijos valstybei“, – R.Kadyrovo agresiją gina D.Peskovas.

Tačiau net ir Kremliaus viešųjų ryšių virtuozai ne kiekvienam R.Kadyrovo išsišokimui yra parengę tinkamą paaiškinimą. Antai praėjusį mė­nesį R.Kadyrovas internete išplatino filmuo­tą reportažą, kuriame opozicijos lyderis, bu­­vęs ministras pirmininkas Michailas Kas­ja­no­vas nufilmuotas tarsi per snaiperio šautuvo op­tinį taikiklį. O netrukus įkėlė ir savo paties at­vaizdą su snaiperio ginklu, pridurdamas, kad kas nesuprato – supras.

Dar vieną Kremliaus kritiką – Andrejų Piont­­kovskį R.Kadyrovui pavyko net išvyti iš Rusijos, kurią A.Piontkovskis paliko pajutęs rea­lią grėsmę būti apkaltintas ekstremizmo kurs­ty­mu. Mat po jo straipsnio apie R.Kadyrovo ir Krem­liaus ryšius Čečėnijos „parlamento“ pirminin­kas pareikalavo ištirti, ar šis opozicionierius ne­skatina „ekstremistinių jausmų“.

A.Piontkovskis neabejoja, jog išpuolius prieš V.Putino kritikus R.Kadyrovas pasitelkia tam, kad įtiktų V.Putinui, pademonstruotų sa­vo lojalumą ir jo naudingumą, įtikintų V.Pu­ti­ną, kad yra nepakeičiamas jo sąjungininkas: „Ka­dy­rovas žino, kad Rusijos jėgos struktūrose daugelis jo nekenčia, o jo atrama Kremliuje yra tik asmeniškai Putinas. Todėl jo kampanija prieš disidentus adresuota auditorijai, kurioje – tik vienas žmogus.“

Juolab kad tikrai ne visas Rusijos elitas R.Ka­dyrovą palaiko ar bent pakenčia. Jis puikiai nutuokia, kad yra itin nemėgstamas Ru­sijos jėgos struktūrose – FSB ir Vidaus reikalų ministerijoje ir kad šių struktūrų kariškiai neigiamus signalus apie R.Kadyrovą siunčia į pačią Kremliaus viršūnėlę.

„Čečėnijos projekto“ žlugimo pradžia

„Kadyrovas jaučia, kad jo padėtis prastėja. Yra ženklų, kad Kremlius juo nepatenkintas, o rusų elito nuotaikos darosi jam vis priešiškesnės dėl jo nenuspėjamo, neprotingo elgesio. Jis jaučia netekęs pasitikėjimo aukščiau“, – sako I.Ja­ši­nas, kurio ataskaita apie R.Kadyrovo nu­si­kaltimus Rusijoje liko beveik neišgirsta ir prime­na iškalbingą detalę: prieš porą mėnesių R.Ka­dy­rovas siekė susitikimo su V.Putinu, tačiau šis neatsiliepė. „Todėl Kadyrovas nervinasi ir toliau siunčia signalus apie savo ištikimybę. Be abejo, jis nenori išeiti“, – neabejoja I.Jašinas.

Tačiau analitikai perspėja, kad toks R.Ka­dyrovo ir V.Putino žaidimas eina į pabaigą. Vie­­­­­­na priežasčių – sunkėjanti Rusijos ekonomi­­­nė padėtis, mat V.Putinui pradeda trūkti pi­nigų, o šalies gyventojai jį spaudžia nešvaistyti lėšų, turėdami galvoje ir Krymą, ir Čečėniją, ir kitus panašius Rusijos šalpos objektus.

Kol kas V.Putinas dar laviruoja su tais ištekliais, kuriuos turi. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Čečėnijai buvo atiduoti visi vietiniai naftos telkiniai, atėmus juos iš pačios „Ros­neft“ bendrovės.

Užtat V.Putino kritikas Aleksejus Navalnas įsitikinęs, kad kai tik visi ištekliai išseks, R.Ka­dyrovas tiesiog ims ir paskelbs nepriklausomą islamo valstybę.

Todėl JAV analitinių tyrimų kompanijos „Strat­­for“ ekspertai neabejoja, kad V.Putino priežastys nuolaidžiauti R.Kadyrovui ir stengtis iš­saugoti jo palankumą – labai rimtos. Mat R.Ka­­dyrovas ne tik užtikrino savotišką stabilumą neramiame regione. Jo valdžioje – ir keliasdešimt tūkstančių karių. Be to, jis padeda užsitikrinti V.Putinui atsvarą vykdant federalinės saugumo tarnybos veiklą ir rodo pasitikėjimą Ru­­sijos lyderiu „asmeniniame lygmenyje“.

Tai jam labai reikšminga jau vien dėl to, kad silpnėjanti Rusijos ekonomika vis labiau menkina elito pasitikėjimą V.Putino gebėjimu su­val­dyti padėtį. O ir patį V.Putiną apniko abejonės dėl artimo rato veikėjų ištikimybės.

Taigi V.Putinas pradeda suprasti, kad reikia veikti, ir greitai. R.Kadyrovo įpėdinio jis neturi, pinigų naujam „užsiauginti“ – irgi. Belieka leisti R.Kadyrovui dar daugiau, net jeigu tai siutina įtakingus Rusijos jėgos struktūrų pareigūnus ir šios šalies gyventojus.

Ką kita galėtų byloti nei iš šio, nei iš to pa­skelbta valstybės valdomo Rusijos viešosios nuo­monės tyrimų centro apklausa, neigianti tai, kas vi­siems akivaizdu: daugelio rusų anti­patiją R.Ka­dyrovui. Naujasis nuomonės tyrimas liudija, kad per devynerius Čečėnijos lyderio poste pra­leistus metus R.Kadyrovas pelnė Rusijos gy­ventojų simpatijas: 2007 m. jį palaikė tik 10 proc. rusų, o dabar jis sulaukė jau net 30 proc. apklaustųjų simpatijų.

Be to, ši apklausa parodė, kad antipatiją R.Ka­­­­­­­dyrovui jaučia tik 13 proc. gyventojų, o jo veiksmus Rusijoje smerkia vos 2 proc. apklaustųjų. Dauguma apklausos dalyvių teigia, kad R.Ka­­dyrovas yra V.Putino sąjungininkas, o kas ketvirtas apklaustasis mano, jog Čečėnijos vadas yra tiesiogiai atsakingas V.Putinui.

Tad, regis, ne tik R.Kadyrovas pataikauja V.Pu­­­tinui, bet ir Rusijos vadas ruošia dirvą to­les­niam R.Kadyrovo viešpatavimui ir jo pateisinimui rusų akyse. Bent kol kas būtent Čečėnijos vadas ­Ru­sijoje yra kur kas didesnė žvaigždė nei jo nešvarius darbelius demaskuoti mėginantys oponentai.

R.Kadyrovo biografija

l  Gimė 1976 m. spalio 5 d. (39 m.) Centarojaus kaime, Čečėnijoje.

l  Su žmona Medni turi 8 vaikus.

l  R.Kadyrovas yra musulmonų imamo sūnus, sunitas.

l  Pirmojo Čečėnijos karo metu drauge su tėvu kovėsi prieš Rusijos pajėgas.

l  Po karo dirbo asmeniniu tėvo, tapusio dvasiniu separatistų lyderiu, vairuotoju ir asmens sargybiniu.

l  Antrojo Čečėnijos karo metu su tėvu persimetė į Rusijos pusę, o jo vadovaujamas karines pajėgas parėmė Rusijos FSB. Kadyrovų klano valdoma karinė organizacija buvo pavadinta „kadyrovcais“.

l  2007 m. V.Putinas jį paskyrė naujuoju Čečėnijos prezidentu.

R.Kadyrovo valdymo metodai

(Iš I.Jašino ataskaitos „Grėsmė nacionaliniam saugumui“)

„O tu įrodyk, kad ne iš Alacho“

Šioje ataskaitos dalyje kalbama apie korupciją Čečėnijoje. Pavyzdžiui, tarnautojai pasirašo, kad gauna premijas, tačiau šių pinigų jie niekada nemato. O lėšos, skirtos labiausiai nepasiturintiems, išleidžiamos Kadyrovų klano prabangiam gyvenimui.

Privati armija

Šiame skyriuje pasakojama apie 30 tūkst. karių armiją, kuri yra pavaldi Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau lojali tik savo lyderiui R.Kadyrovui. Jos branduolį sudaro buvę separatistai, kuriems R.Kadyrovas suteikė amnestiją.

Ataskaitoje minima, kad šios pajėgos dalyvauja kariniuose veiksmuose Pietryčių Ukrainoje.

Politinės žmogžudystės

I.Jašino ataskaita liudija galimą Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, tarp kurių – opozicijos politiko Boriso Nemcovo, žurnalistės Anos Politkovskajos ir kitų nužudymas.

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Vilniuje gimęs ir kelis dešimtmečius gyvenęs žydų kilmės lietuvis žurnalistas Samas Yossmanas (69 m.) šiandien gyvena Londone ir vienodai puikiai kalba lietuviškai, angliškai, rusiškai bei dar keliomis kalbomis. Kad ir kuria kalbėtų, išlieka labai aštrus, tiesmukas ir kritiškas – toks, koks ir turi būti ilgametis BBC radijo žurnalistas.

Po sovietų geležinės uždangos praėjo nemažai metų, bet S.Yossmanas vis dar neatsidžiaugia, kad per kelias valandas lėktuvu iš Londono vos panorėjęs gali pasiekti Vilnių, kur ką tik pristatė savo knygą „Šaltojo karo samdinys“.

Jam džiugu, kad be kliūčių gali nuskristi į Izraelį aplankyti sesers arba į bet kurią kitą pasaulio vietą susitikti su bičiuliu ar tiesiog pasižvalgyti po nematytą miestą. S.Yossmanas primena, kad šią, kaip ir bet kokią kitą laisvę, reikia nepaprastai branginti, nes gali jos netekti. Sovietinio absurdo jis vis dar nepamiršo, o Vakarų pasaulyje mato ne ką mažiau komunizmo elementų – smegenų plovimo, bukinimo, vienos tiesos brukimo. Ir nesustodamas vardija komunistine praeitimi pasižymėjusius dabartinės ES lyderius.

– Esate minėjęs, kad negalite pakęsti visko, kas bent iš tolo primena sovietinės okupacijos metus. Taip pat ir įvairių organizacijų. Ar Londone nepriklausote jokiam klubui, ratui, asociacijai – lietuvių, žydų, žurnalistų, dešiniųjų?

– Aš šimtaprocentinis individualistas. Toks gimiau, toks tikriausiai ir mirsiu. Mano vaikai irgi tokie. Aš niekada nepriklausiau jokiai organizacijai. Žinoma, buvau Didžiosios Britanijos žurnalistų sąjungos narys, bet paskui iš jos išstojau, nes nesupratau, už ką turiu mokėti. Žydų organizacijų narių iš viso nepažįstu. Aš gimęs Sovietų Sąjungoje, todėl nekenčiu valdžios, negaliu pakęsti organizacijų, minios.

Aš niekada nebuvau futbolo rungtynėse, nors niekas tuo negali patikėti. Gyvenu Anglijoje 40 metų, bet nė karto nenuėjau į stadioną. O juk čia žaidžia tokie klubai kaip „Arsenal“, „Manchester United“. Man geriau paskaityti, nedideliame rate padiskutuoti apie politiką.

– Kalbėdamas iškart pabrėžiate savo politines pažiūras. Ar jums kiekvienas kairysis yra komunistas ir dėl to – jūsų priešas, o gal kai kuriems taikote išimtis ir įsileidžiate tarp draugų?

– Tarp mano draugų yra lietuvių, britų, rusų, prancūzų, olandų, indų. Svarbiausia, kad visi mes mąstome „tokiame pačiame lygyje“. Na, gerai, keletas iš jų yra kairieji, bet galima kalbėtis, ginčytis – juk egzistuoja žodis „demokratija“. Yra visokių kairiųjų.

Bet reikalas tas, kad mūsų pasaulyje yra nutikęs vienas dalykas. Prieš 30 metų komunistai, kad ir kur gyvendami, savo iškabose skelbė vieną žodį – internacionalas. Šiandien tie žmonės nebevadina savęs komunistais, o iškabą jie pakeitė ir dabar ten parašytas kitas žodis – multikultūriškumas.

Dabar pagalvokite: internacionalas ir multikultūriškumas. Kur skirtumas? Jo nėra. Tai sinonimai. Jie pakeitė iškabą ir daro tą patį, ką darė komunistai prieš 30, 40, 50 metų.

Apie komunistus šiandien galima kalbėti ne Rusijoje, net ne Kinijoje, kuri ir taip vadina save komunistine, bet Vakaruose. Jei paskaitysite ES ir Amerikoje įtakingų žmonių biografijas, jums pasidarys bloga. Šie žmonės visų pirma buvo Komunistų partijos nariai. Jie buvo trockininkai, maoistai, čegevaros. Ir tai mano kartos žmonės.

– Kalbate apie Jensą Stoltenbergą, Catherine Ashton ir kitus, kuriuos prieš kelias dienas minėjote pristatydamas savo knygą Vilniaus knygų mugėje?

– Iš tikrųjų. NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas buvo raudonojo Norvegijos jaunimo vadas. Jis susitikdavo su rusų diplomatais, rezidavusiais sovietų ambasadoje Kopenhagoje. Tai atskleidė Norvegijos laikraštis „Dagbladet“, o išvadas pristatė Norvegijos saugumui. Šis išvadas patvirtino.

Pasakykite, kaip toks žmogus po to gali būti Norvegijos premjeras, o paskui – NATO generalinis sekretorius? Ir tai ne sąmokslo teorija. Arba kitas pavyzdys – Jose Manuelis Barroso. Įsijunkite „YouTube“, ir pirmas dalykas, kurį pamatysite, bus jauno Portugalijos maoisto J.M.Barroso pamokymai, kaip kovoti su buržuazija.

Dar viena veikėja – Catherine Ashton. Ji dirbo organizacijai CND – judėjimui už branduolinį nusiginklavimą. Bet ne Sovietų Sąjungos, o Amerikos ir Didžiosios Britanijos. Jos širdies draugas tuo metu buvo Duncanas Reesas – Didžiosios Britanijos komunistų partijos narys ir CND generalinis sekretorius.

Pati C.Ashton šioje organizacijoje dirbo finansų direktore. Iš kur ji gaudavo pinigų šiai organizacijai, aiškinti nereikia.

Peteris Mandelsonas – ES prekybos komisaras. Ir koks tinkamas žodis – komisaras! O juk tai buvęs Britanijos komunistų partijos narys.

Johnas O’Reillye – Tony Blairo vyriausybės vidaus reikalų ministras, Didžiosios Britanijos saugumo viršininkas. Tas pats saugumas 40 metų saugojo jo bylą, o dabar pats ją nagrinėja.

Aš galiu kalbėti ir kalbėti. Apie Prancūziją, Vokietiją, apie jų politikos lyderius. Iš kur jie išlindo, kas jiems leido vadovauti? Prieš 30 metų jie nebūtų buvę įleisti į vyriausybinį pastatą, ką jau kalbėti apie tai, kad jiems būtų leista ten vadovauti.

– Esate užsiminęs, kad ir Lietuvoje jaučiatės kaip sovietiniais laikais. Kur tai pastebite?

– Kai kalbi su žmonėmis, to nejauti, bet kai skaitai spaudą… Aš pats žurnalistas ir pažįstu daug Lietuvos žurnalistų. Turiu tokį jausmą, kad jie nerašo to, ką galvoja. Nėra žurnalisto, kuris galėtų parengti interviu ar reportažą ir jį iš karto atiduoti spausdinti. Yra toks žmogus, kuris vadinasi redaktorius. O redaktorius visada atstovauja kažkokiai sienai, į kurią žurnalistas negali daužytis galva.

Žinoma, kad žurnalistai turi rašyti pagal kažkokią liniją. Kalbėti apie laisvą spaudą šiandien sunku. Tokios spaudos gali bandyti ieškoti internete, bet ir ten daug visokių trolių. Tu nežinai, kas jie tokie, iš kur jie išlenda, kas už jų stovi. Visa tai labai pavojinga jaunimui, ir ne vien Lietuvoje. Pavyzdžiui, jauni musulmonai tiki viskuo, ką perskaito ir pamato, o tada užsideda diržą ir eina sprogdinti Londono metro.

Reikia turėti daug patirties, kad atskirtum bulvę nuo vynuogės. Reikia turėti daug patirties, norint būti žurnalistu, politiku.

Man atrodo, kad apskritai žiniasklaidoje vis mažiau profesionalaus objektyvumo. Gal tai  padaryti vis sudėtingiau. Kai buvo aišku, kas tavo priešas, kai du stovėjo vienas priešais kitą, tuomet be stipriausio ginklo – tiesos ir faktų – kovoti iš mūsų pusės, iš Vakarų, buvo neįmanoma. Bet šiandien Vakarų spauda dažnai primena sovietinę.

– Ar matote skirtumų tarp Didžiosios Britanijos ir kitų šalių žiniasklaidos?

– Be abejo. Gal todėl, kad aš vyresnis, o vyresni žmonės dažniau visus kritikuoja, bet man atrodo, kad BBC daug objektyvesnė negu, pavyzdžiui, Amerikos ar Lietuvos žiniasklaida. Kalbu itališkai, vokiškai ir iš savo vietinių pozicijų vertinu, apie ką jie rašo. Ir galiu pasakyti, kad Didžiosios Britanijos leidiniai, tokie kaip „Times“, „The Guardian“, „Daily Mail“, kuriame dirba mano dukra, ne veltui pripažįstami visame pasaulyje. Jie labiau negu kas kitas stengiasi pateikti objektyvią informaciją.

Jeigu įsijungsi televiziją, pamatysi tą patį. Turiu palydovinę televiziją, kad galėčiau žiūrėti įvairių šalių televizijas. Ir nesvarbu, ar tai Rusijos, ar Amerikos, ar Lenkijos televizijos, – kai po jų perjungi BBC ar „Sky“, iš karto pajunti skirtumą: viskas ramiau, tarytum sakytų: „Tyliai, vyručiai.“

Didžiosios Britanijos televizijos visuomet kviečia kitą pusę, net jei tai putinistas. Amerikos televizijose to nepamatysi. „Fox“ kanalas, kaip vakar kalbėjome su studentais Vilniaus universitete, nedaug kuo skiriasi nuo „Russia Today“.

Šiandien, kai nėra aiškaus priešo, žmonės pasaulyje vieni nuo kitų skiriasi žiūrimais kanalais ir skaitomais laikraščiais. Ir paprastai žiūri ir tiki tik kažkuriuo vienu. Jei tu jam prieš­tarausi, būsi pavadintas arba fašistu, arba komunistu, arba dar kuo nors. Bet iš tikrųjų kiekvienas kanalas ar laikraštis turi savo specifinę auditoriją. Kažkada to nebuvo.

Pavyzdžiui, kai aš 1975 m. pirmą kartą atvažiavau į Londoną, buvo pats Šaltojo karo pikas, bet tu galėjai kalbėtis su darbininkais, kurių dauguma priklausė Leiboristų partijai. Ir iš tiesų su jais tu galėjai kalbėtis apie viską, nes jie buvo liaudies politologai.

Šiandien net inteligentai kalba kaip kokie robotai – sako tai, kas jiems įdėta į galvą. Patys jie visiškai negalvoja. Ir tai truputį pavojinga.

– Jūsų dukra dirba „Daily Mail“ žurnaliste ir jūs savo akimis matote, kaip kuriama šių laikų žurnalistika. Ar manote, kad šios profesijos atstovų misija tebėra priversti skaitytojus mąstyti savo galva? O gal tai ne žiniasklaidos užduotis?

– Tegul pavyzdys bus tas pats „Daily Mail“. Tai konservatyvus laikraštis. Su internetiniu leidimu tai būtų pats didžiausias laikraštis pasaulyje. Jis turi net specialų leidimą, skirtą JAV auditorijai.

Šis leidinys duoda tiesiai į akį, be jokių išvedžiojimų. Ir taip, jis daro įtaką. Bet jei pasikalbėsi su jaunimu ir prasitarsi, kad skaitai „Daily Mail“, jį perki, prenumeruoji ar kad, neduok Dieve, ten dirba tavo dukra, jie, būdami visiškai išplautomis smegenimis, tave iš karto pavadins fašistu. Įsivaizduojate?

Iš kitos pusės, yra daug kairiosios pakraipos laikraščių. Pavyzdžiui, didžiausias tarp jų „The Guardian“, kurį skaito labai daug jaunų žmonių ir inteligentų. Bet jie skaito tik jį, o „Daily Mail“ nepaims net į rankas, ką jau kalbėti apie „Times“ ar „Daily Telegraph“, kuriuos galima pavadinti isteblišmento laikraščiais.

Ir kiek kartų aš sėdėjau su tais jaunais žmonėmis ir kalbėjausi, man jie visada atrodė kaip robotai. Kad ir ką sakytų, kiekvieną sakinį tokie pradeda „kaip rašė „The Guardian“. Po galais, tu gali pats galvoti, ar ne? Pasirodo, ne, negali. Jie sako tik tai, ką parašo „The Guardian“.

Tokio siauro supratimo nebuvo net Šaltojo karo metais. Nesvarbu, ką tada galvojai ir kuo tikėjai, bet norėjai žinoti, ką galvoja kita pusė.

Beje, nemažai, pabrėžiu – nemažai, anglų žiūri „Russia Today“ žinias anglų kalba ir daug kam tai yra pagrindinis, o kartais ir vienintelis informacijos šaltinis.

– Ar tai reiškia, kad kai kurie anglai pakimba ant Rusijos propagandos kabliuko?

– Žinote, aš jau 20 metų niekur Vakarų žiniasklaidoje neskaičiau ir negirdėjau nieko apie komunistinę diktatūrą, egzistavusią pasaulyje 70 metų. Tu nerasi informacijos apie komunizmą, gulagą, Staliną, nors per televiziją kasdien 10–15 kartų išgirsi apie nacizmą. Kaip žinote, geriausia propaganda yra nutylėjimas. Ir tam net nereikia įsijungti „Russia Today“.

Vakarų kairieji nieko nebežino apie savo ideologinius tėvus – Mao Dzedongą, Josifą Staliną, Che Guevarą. Apie juos niekas nekalba. O kai nežinai, viskas atrodo gerai. Kaip angliškai sakoma, „no news – good news“ (jokių naujienų – geros naujienos). Ypač jaunimui komunizmo istorija dabar atrodo kaip koks vikingų puolimas prieš tūkstantį metų.

Bet Amerikoje 60 metų niekas nenorėjo galvoti apie Kubą, o dabar – prašom. Kitą savaitę ponas Obama važiuoja į Kubą spausti rankos Castro.

– Savo knygoje jūs rašote, kad komunistai jus persekiojo visą gyvenimą: kur tik nueidavote, ten jų sutikdavote. Bet juk ne dėl to išvykote iš Izraelio?

– Komunistų teko sutikti ir Izraelyje, bet išvykau tikrai ne dėl to. Visų pirma man buvo labai sunku gyventi Artimuosiuose Rytuose. Kad ir kokia tai būtų žydų istorinė tėvynė, kad ir kaip palaikyčiau viską, ką Izraelis sako ir daro, bet tai yra Rytai. O aš norėjau kvėpuoti Vakarų oru. Kai sulaukiau pasiūlymo užsiimti antisovietine veikla Europoje, o paskui gavau darbą BBC, net nesvarsčiau. Buvau jaunas, o Londonas man atrodė kaip rojus žemėje – dabar tai sunku įsivaizduoti.

– Antisovietinė veikla ir darbas BBC. Skamba taip, lyg būtumėte agentas.

– Ne, ne. Izraelyje susipažinau su žmogumi iš vienos leidyklos, kuri tuo metu buvo stipriausia antisovietinė organizacija. Jiems aš daviau savo užrašus apie keliones po Sovietų Sąjungą. Tai buvo savotiškas kelionių dienoraštis, kurį leidykla pasiūlė išspausdinti kaip knygą.

Tiesa, paskui dėl įvairių juridinių priežasčių literatūros žurnale „Grani“ buvo išspausdintos tik ištraukos, o visa knyga taip ir nebuvo išleista. Bet ištraukos pasirodė ir vokiškai, ir lietuviškai, o jas perskaitė ir žmonės iš BBC.

Sutapimas, kad lankydamasis Londone su draugu nuėjau į BBC ir manęs ten paprasčiausiai paklausė, ar nenorėčiau čia dirbti.

– Jūs, žinoma, norėjote.

– Man toks klausimas prilygo klausimui, ar nenorėčiau būti Anglijos karalius. Tačiau iš pradžių jie patikrino mano anglų kalbą – išverčiau jiems keletą trumpų naujienų, parašiau vienos knygos recenziją ir tada jie man liepė laukti sprendimo. O aš juk nesėdėjau atsisėdęs – susikroviau daiktus ir išvykau į kelionę po Europą.

Po poros mėnesių iš Ispanijos paskambinau mamai į Izraelį, o ji man sako: ko tu bastaisi po pasaulį, tau atėjo laiškas iš BBC ir jame rašoma, kad tavęs jau laukia. Štai taip ir pradėjau. Tai buvo 1975 m. birželio 23 d.

– Prasidėjo naujas jūsų gyvenimo etapas. O šiemet tą pačią dieną jūs naujo etapo linkite Didžiajai Britanijai. Lietuvoje jūsų požiūris į Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES nėra populiarus.

– Kaip tik norėjau paminėti referendumą. Žinoma, nežinau, kas laimės. Maždaug pusė britų nori pasitraukti, kita pusė – pasilikti. Jeigu tai būtų prieš 30 metų, kai egzistavo Europos Ekonominė Bendrija, aš sakyčiau, kad reikia pasilikti. Nes tai komerciniai reikalai, bendras darbas, ekonominiai interesai.

Bet Europos Sąjunga pasidarė tarsi Sovietų Sąjunga. Ji diktuoja Anglijai, kaip elgtis žmogaus teisių, teismų srityje. Šaliai, kuri jau 800 metų turi savo Magna Carta, kaip reikia elgtis, diktuoja tie, kurie dar vakar buvo stalinistai. Be to, kodėl Didžioji Britanija turi mokėti milijardus svarų per metus tiems, kurie šiandien milijonais atvažiuoja į Europos Sąjungą?

Ačiū Dievui, kad yra Lamanšas.

– Bet Škotijos noras atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos jums, galima spėti, neatrodo toks geras sumanymas, o paralelės jūs čia nebrėžtumėte?

– Ne, čia jokios paralelės ir nėra. Beje, škotams kaip pavyzdys ir švyturys, nepatikėsite, kurį laiką buvo Lietuva. Į nacionalinius partijų suvažiavimus, susitikimus jie visuomet labai kviečia lietuvius, taip pat latvius ir estus. Jie daug metų aiškino, kad taip, kaip Baltijos šalys atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, Škotija turi atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos.

Tik tiek, kad jie supranta vieną dalyką: jeigu atsiskirs, tai turės viską pradėti iš naujo. O ką jie patys turi? Na, gerai, turi gero viskio. Dar turi truputį naftos, bet jei atsiskirtų, Didžioji Britanija atsiims visus pinigus, investuotus į tos naftos paieškas.

Iš kitos pusės, niekas negali pasakyti, kas atsitiktų su Velsu, jeigu pasitrauktų Škotija. O tada greičiausiai prasidėtų karas su Šiaurės Airija, apie kurią nieko blogo negirdime jau kelis dešimtmečius. Anglijoje dar yra Kornvalio grafystė, kuri irgi ėmė elgtis kaip kokia Užupio respublika, prabilo apie nepriklausomybę. Suprantate, ką noriu pasakyti?

Mažai valstybei vienai išsilaikyti šitame milžiniškame pasaulyje būtų labai sunku. Dėl to aš manau, kad ir Lietuvai galbūt yra naudinga būti ES, ir galbūt galiu suprasti, kad jai neįmanoma būti visiškai nepriklausomai. Juk gali būti, kad atsikelsi ryte, ir suprasi, jog viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš 50 metų. Visi tai supranta. Reikia būti su kažkuo, kas Lietuvą palaiko, o už tą palaikymą reikia mokėti.

Man tik gaila, kad ES vis labiau pradeda veikti kaip Sovietų Sąjunga. Kalbos apie savo kariuomenę, apie Užsienio reikalų ministeriją skamba taip, lyg čia būtų Jungtinės Europos Valstijos.

Iš kitos pusės, pasaulis, kuriame gyvename, darosi vis sudėtingesnis. Vyksta hibridiniai karai, nuolatinės kibernetinės grėsmės, terorizmas. Pasirodys teroristas, kuris bus visko prisiskaitęs internete, ir jam joks Europos komisaras nepaaiškins, ką daryti. Šiuolaikinis komisaras – tai internetas. Jis tau įbruka į galvą tai, ką tu turi galvoti. Tai daug sudėtingiau negu Šaltasis karas.

– Rašote, kad Šaltojo karo pabaigos nė nepastebėjote…

– Šaltasis karas buvo paprastesnis. Buvo aišku, kas su kuo kovoja: komunizmas su kapitalizmu. Dabar vyksta kažkoks neaiškus komercinis karas, kai kiekvienas kovoja už savo interesus.

Politika dabar yra tik biznio uždanga, vitrina. Tai tik priemonė savo konkurentą parodyti nepalankioje šviesoje. Ir jokios ideologijos čia nebėra. Pažvelkime į labiausiai kapitalistinę valstybę pasaulyje – Kiniją, kuri tuo pačiu metu yra ir komunistinė. Ir nors mes ją kritikuojame, pažiūrėkite, kiek ji pasiekė per pastaruosius 10–15 metų.

Akivaizdaus komunizmo, bent kaip mes jį įsivaizduodavome, ten irgi nebėra: lyderiai, vaikščioję su Mao Dzedongo kostiumais, dabar dėvi „Armani“ eilutes. Kalba angliškai. Kinijos verslininkai supirko pusę Londono, kur vietoj naujųjų rusų atsirado naujieji kinai. Tai koks čia komunizmas? Nebėra nieko, kas būtų aiškios formos, vien tik balta – juoda.

– Kaip tokiame pasaulyje išlikti? Būti vienam per sudėtinga, būti su kažkuo – rizikinga.

– Gyvenime didžiausią įspūdį man padarė vienas animacinis filmas. Jį pamačiau vos atvažiavęs į Izraelį 1971 m. per tuo metu Jeruzalėje vykusią uždraustų filmų savaitę. Aišku, dauguma jų Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti. Ten buvo rodomas vienas čekų animacinis filmas – apie žmones kvadratinėmis galvomis, tarp kurių vienas kitas yra apvalia galva – tokia kaip aš ir jūs. Ir tada žmonės kvadratinėmis galvomis pradeda persekioti apvaliagalvius, bando apvalioms jų galvoms lazdomis suteikti kvadratinę formą, kol galiausiai nieko nepešę nusprendžia apvaliagalvius tiesiog sušaudyti.

Tačiau paskutinę akimirką pasmerktuosius išgelbėja iš nežinia kur atskridęs orlaivis. Nuleidžiamos kopėčios, o jomis užlipę apvaliagalviai pamato, kad jų gelbėtojai – žmonės trikampėmis galvomis…

Šis animacinis filmas tapo mano viso gyvenimo politine biblija. Aš supratau, kad pabėgęs nuo keturkampių nebūtinai tapsi laisvas. Galbūt tavęs jau laukia trikampiai. Aš nekenčiu keturkampių, bet tai nereiškia, kad myliu trikampius. Ir nereikia manęs kaltinti, neva aš „antitoks ir toks“. Aš noriu būti normalus žmogus, su savo apvalia galva. Ir noriu galvoti savo smegenimis, kurios toje apvalioje galvoje yra.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Telefonu į skambučius ištisą dieną atsiliepianti Londono investicinio fondo CQS konsultantė jau įprato, kad skambinantieji pirmiau pasiteirauja ne apie paslaugas, o apie tai, ar ši kompanija tikrai palaiko Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES idėją.

Būti kurioje nors stovykloje – „už“ arba „prieš“ – privalu. O prekes, paslaugas, te­levizijos kanalus ar net jogurtą prekybos centre irgi galima rinktis pagal šį kriterijų, mat daugelis kompanijų ar jų vadovų neslepia simpatijų vienam ar kitam Didžiosios Bri­ta­nijos scenarijui. Garsios firmos šiais žodžiais puo­šia pavasario-vasaros kolekcijų marškinėlius, o Londono senamiestyje galima nusipirkti „už“ arba „prieš“ puodelį.

Gerai, kad šie dūžta, nes nuomonę pakeisti dar nevėlu – iki referendumo dėl likimo Eu­ropos Sąjungoje liko beveik keturi mėnesiai. Tačiau šalis, kuri skaldo Europą, pati yra su­skilusi.

Ne veltui Prancūzijos politikas Charles’is de Gaulle’is (1890–1970), vos išgirdęs apie Di­džiosios Britanijos norą stoti į Europos Eko­nominę Bendriją (EEB), iš karto nukirsdavo: „Non, non, non.“ Jis neabejojo, kad įsileidusi britus Bendrija įsitaisys nesibaigiančią migreną. Ir buvo visiškai teisus.

Amžina paauglystė

Šis prancūzų politikas, kuris, beje, būtent Didžiojoje Britanijoje išlaukė, kol baigsis An­tra­sis pasaulinis karas, nejuto britams didelės simpatijos, nes laikė juos savanaudžiais ir ga­linčiais bet kada išduoti dėl asmeninės naudos.

Taip jau buvo nutikę: iš pradžių su prancūzais kovęsi vienoje sąjungoje, vėliau britai be skrupulų sunaikino Prancūzijos laivyną tik dėl to, kad jis galbūt būtų stojęs vokiečių pusėn. Ch.de Gaulle’is to niekada nepamiršo, o pasinaudojęs proga atkeršijo dukart: būdamas Prancūzijos prezidentas, 1963 m. sausio 14-ąją vetavo pirmąjį Didžiosios Britanijos prašymą priimti ją į EEB.

Lygiai taip pat jis pasielgė ir su antruoju prašymu, kurį atmetė 1967 m. lapkričio 27-ąją.

Didžioji Britanija į Bendriją įstojo tik 1973-iaisiais, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs. Ir iš karto pradėjo šokdinti Europą kalbomis apie galimą pasitraukimą: kaip protestuojanti paauglė ji nuolat trankė durimis ir reikalavo išskirtinio dėmesio.

Praėjus vos dvejiem metams Didžiojoje Bri­­tanijoje jau buvo surengtas referendumas dėl narystės EEB, tąkart pasibaigęs referendumo sumanytojų leiboristų nusivylimu: 1975-aisiais rinkėjai 67 proc. balsų pritarė tolesnei šalies narystei Bendrijoje.

Tačiau britų politikai nenustygo. Narystės ES klausimas visuomet buvo tiek leiboristų, tiek konservatorių rinkimų kampanijų, jų tarpusavio rietenų ir vyriausybių griuvimo dalis.

„Užtat pasitraukimas iš Bendrijos jau nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos tapo savotiška britų obsesija, varomąja jėga. Ypač populiariojoje žiniasklaidoje ir tam tikruose konservatorių partijos sluoksniuose“, – rašo „The Guar­dian“.

Žvelgiant ES akimis, Jungtinė Karalystė vi­suomet buvo labiausiai entuziazmo stokojanti Bendrijos narė. Britų požiūriu, jai sekėsi ge­riausiai: išvengė narystės euro zonoje, išsireika­lavo didesnės finansinės naudos ir vis tiek sugebėjo išlikti įtakinga Bendrijos nare.

„I want my money back!“

1979-aisiais Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher ištarė garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!) – pareikalavo, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą. Ir suprato, kad griežtais žodžiais galima daug ką nuveikti.

Dar po dešimtmečio, 1988 m. rugsėjo 20-ąją, M.Thatcher rėžė dar įsimintinesnę kalbą Belgijos mieste Briugėje ir tapo tikra Europos euroskeptikų motina. Ji pareiškė, kad Europos integracija turi ne didėti, o mažėti.

Šia logika britai vadovaujasi iki šiol, nors visa Europa tarsi juda priešinga kryptimi – dar didesnės integracijos link, kuri angliškai vadinama „ever closer union“.

Antai 1992 m. vasario 7 d. integruotis nusiteikusi Europa pasirašė Mastrichto sutartį. Tik ne Britanija. Tąkart ji užsitikrino išlygą, kad neprivalės įsivesti bendrosios Europos valiutos. Praėjusį penktadienį po dviejų dienų ir vienos beveik nemiegotos nakties Didžiosios Brita­ni­jos premjeras Davidas Cameronas iš Briuselio į Londoną parvežė pluoštą naujų ES privilegijų, šįsyk pavadintų „specialiuoju statusu“. ES sutiko pakeisti kai kurias sutartis, ir nebeturės teisės jos versti prisijungti prie didesnės politinės integracijos ES.

Be to, Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga praėjusią savaitę susitarė ne tik dėl bendrų prin­­cipų, bet ir dėl keleto labai konkrečių detalių, kurios gali paliesti ir kai kuriuos Didžiojoje Britanijoje gyvenančius, o ypač – tik planuojan­čius čia atvykti lietuvius. Jų šalyje yra ma­žiau­siai 95 tūkst., o vien Londone – apie 40 tūkst.

Sutarta, kad britai galės taikyti vadinamąjį avarinį stabdį, jei nebesusidoros su imigrantų antplūdžiu. ES jiems suteikė išimtinę teisę septynerius ateinančius metus riboti priemokas (angl. „in work benefits“) naujai į šalį atvykstan­tiems mažai uždirbantiems ES piliečiams, pavyzdžiui, lietuviams. Konkrečiam asmeniui toks ribojimas galiotų ketverius metus.

Be to, gimtojoje šalyje likusiems imigrantų iš neturtingesnių ES šalių vaikams bus mokamos mažesnės vaikų išmokos nei britams ir turtingesnių kitų ES šalių piliečiams, nes bus įvesta išmokų indeksacija pagal pragyvenimo lygį. Šis punktas kol kas bus taikomas tik naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pa­šal­pas gaunantiems asmenims.

Šių ir daugelio kitų dovanų D.Cameronas gavo po kelerius metus trukusio šou, kurio ar­tistai aiškino paliksią ES ir pasmerksią Ben­driją pražūčiai.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as dar bandė imituoti griežtą Ch.de Gau­lle’io toną, bet jo mekenimo niekas negirdėjo. ES lyderiams labiau rūpėjo greičiau išsiųsti D.Cameroną namo, kol šis nesugalvojo dar dau­giau reikalavimų.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Do­nal­das Tuskas, kurį britų reikalavimai varė į ne­viltį, po Briuselyje pasibaigusių derybų „Twit­ter“ paskyroje džiaugsmingai parašė vieną vienintelį sakinį: „Atrodo, kad britai lieka.“

Ir tai jau antras atvejis per porą metų, kai grasinimai ES padeda „išsimušti“ dvejopus stan­dartus. Graikijai buvo leista visus vedžioti už nosies ir neatiduoti skolų, Didžiajai Brita­ni­jai – įsivesti savo tvarką, nesuderinamą su ki­toms ES narėms galiojančiomis taisyklėmis.

Pagal tokią logiką šantažo galėtų imtis net Lie­tuva, jeigu diplomatiškai sužaistų savo geo­gra­finės padėties korta, o už nepasitraukimą iš „fron­to“ pareikalautų, pavyzdžiui, leidimo vėl ati­daryti Ignalinos AE.

Bet čia reikia ne tik geros kortos, bet ir ilgamečių tradicijų, kuriomis britai gali pasigirti kaip niekas kitas Europoje, bei nepaprasto lankstumo.

Ragins pasilikti

Antai grįžęs iš Briuselio D.Cameronas iš karto pradėjo kampaniją už pasilikimą ES, ra­gin­damas piliečius būtent taip balsuoti jo pa­ties sugalvotame referendume dėl tolesnės na­rystės Bendrijoje. Ir sako, kad pasitraukimas Britanijai būtų tikra katastrofa.

Ir jokios veidmainystės, nors 2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pats garsiai ir viešai pažadėjo surengti referendumą dėl Britanijos na­rystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija. Tiesa, tokį pa­ža­dą davė spaudžiamas koalicijos partnerių – kraštutinių dešiniųjų UKIP.

Tačiau po pergalės rinkimuose referendumo nauda ėmė tikėti ir pats D.Cameronas. Kuo baigsis ši premjero užvirta košė, nuspręs britai. Kol kas jie pasidaliję maždaug per pusę, nors ES bando guostis, kad sveikas protas ir narystės naudos suvokimas nugalės.

Šiuo klausimu nesutaria net D.Camerono vyriausybės nariai, kuriems buvo leista laisvai rinktis, kurią stovyklą palaikyti. Penki iš jų jau paskelbė balsuosią už Britanijos pasitraukimą. Tokios nuomonės yra ir maždaug trečdalis Konservatorių partijos parlamentarų.

Vienas įtakingiausių už pasitraukimą agituojančių konservatorių šiandien yra ekscentriškasis Londono meras Borisas John­so­nas, pareiškęs, kad kol kas kalboms apie pasitraukimo naudą jis neturįs laiko, tačiau jau netrukus visiems paaiškinsiąs, kur čia šuo pakastas.

Gerai, kad daug kas jį laiko tiesiog populistu juokdariu. Blogai, kad dar daugiau britų jį norėtų matyti vietoj D.Camerono ir viliasi, jog Borisas taps naujuoju Konservatorių partijos lyderiu.

Į „už“ ir „prieš“ stovyklas toliau pirmais an­trais skaičiuojasi, kas tik moka skaičiuoti iki dviejų. Beje, skaičiavimas nuomonę irgi gali pakreipti į vieną ar kitą pusę. Antai Di­džiosios Britanijos bankai, dar neseniai svarstę, kuri stovykla jiems parankesnė, dabar vieningai pa­sisako už tolesnę narystę Bendrijoje. Mat D.Ca­­meronas jiems parvežė fantastišką dovaną: jokių europinių suvaržymų, jeigu tik jie įsikūrę Londone. D.Cameronui pavyko išsiderėti, kad šalies ekonomikos varikliu laikomas bankinis sektorius „nebūtų diskriminuojamas“, nors iš tiesų tai reiškia, jog bus diskriminuojami visų kitų ES šalių bankai.

Užtat seras Michaelas Hintze’as, kuriam priklauso straipsnio pradžioje minėtas investicinis fondas CQS, ir toliau palaiko „Brexit“. Žinoma, ne dėl to, kad nemyli Europos. Jis do­vanų iš Briuselio negavo, bet prekybos akcijomis bendrovėms, tokioms kaip milžinė CQS, vienintelis būdas nusikratyti įvairių ES po 2008-ųjų krizės primestų veiklos ribojimų, yra pasitraukimas iš Bendrijos.

Manoma, jog tai gali duoti tokios didelės naudos, kad M.Hintze’as, kuris ir šiaip yra žinomas filantropas, konservatorių kampanijai „Vote Leave“ ketina paaukoti labai daug pinigų. O sėkmės atveju – padidinti atlyginimus telefonu viršininko pažiūras klientams dėstančiai operatorei. O jos šansai, kaip sako britai, yra „fifty-fifty“.

Svarbiausi ES ir Didžiosios Britanijos susitarimai

Didžiajai Britanijai suteikiama teisė į „avarinį stabdį“ dėl pašalpų mokėjimo mažai uždirbantiems imigrantams pirmuosius ketverius jų gyvenimo šalyje metus. Jis būtų taikomas esant „išskirtiniam“ imigracijos mastui. Tačiau tokią teisę šalis turės tik septynerius metus.

Pašalpos už vaikus imigrantams iš kitų ES šalių, kai vaikai gyvena savo gimtosiose šalyse, bus mokamos atsižvelgiant į tos šalies pragyvenimo lygį. Šis punktas bus iš karto taikomas naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pašalpas gaunantiems asmenims.

Numatomi ES sutarčių pakeitimai, kuriais remiantis Jungtinė Karalystė negalės būti verčiama prisidėti prie didesnės politinės integracijos ES.

Didžiosios Britanijos istorija Europos Sąjungoje

2016 m. vasario 19 d. Didžiajai Britanijai suteikiamas „specialusis statusas“ Europos Sąjungoje. Paskelbiama referendumo dėl narystės ES data – birželio 23-ioji. D.Cameronas pradeda kampaniją už pasilikimą Bendrijoje.

2015 m. gegužės 7 d. D.Camerono konservatoriai per visuotinius rinkimus parlamente užsitikrina aiškią daugumą. Taip atveriamas kelias referendumui dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje ateities.

2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pažada surengti referendumą dėl Britanijos narystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija.

2004 m. balandžio 20 d. proeuropietiškų pažiūrų leiboristų premjeras Tony Blairas paskelbia ketinimą surengti referendumą dėl Europos konstitucijos. Prancūzija ir Danija tam sutrukdo.

1993 m. liepos 23 d. Konservatorių partijoje įsiplieskus dideliems nesutarimams dėl Europos inte­gracijos ir Mastrichto sutarties, Britanijos premjeras Johnas Majoras skelbia balsavimą dėl pasitikėjimo jo vyriausybe.

1992 m. vasario 7 d. pasirašoma Mastrichto sutartis, lemianti tolesnę Europos integraciją. Britanija užsitikrina išlygą, kad jai nereikės įsivesti bendrosios Europos

valiutos.

1988 m. rugsėjo 20 d. M.Thatcher pasako įsimintiną kalbą Belgijos mieste Briugėje, kuria vėlesni euroskeptikai remsis, pasisakydami už mažesnę Europos integraciją.

1979 m. lapkričio 30 d. M.Thatcher pareikalauja, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą, ir ištaria garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!)

1975 m. birželio 5 d. per referendumą dėl narystės EEB Didžioji Bri­­tanija nubalsuoja „taip“ šiek tiek didesne nei 67 proc. balsų persvara.

1973 m. sausio 1 d. Didžioji Britanija pagaliau priimama į EEB kartu su Airija ir Danija, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs iš prezidento posto.

1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas generolas Ch.de Gaulle’is vetuoja Didžiosios Britanijos prašymą. Lygiai taip pat jis pasielgia ir su antruoju prašymu 1967 m. lapkričio 27-ąją.

1961 m. rugpjūčio 9 d. Didžioji Britanija, vadovaujama konservatorių premjero Haroldo Macmillano, pateikia pirmąjį oficialų prašymą stoti į Europos Ekonominę Bendriją (EEB).

Sirijos miestas Alepas yra tapęs savotišku pasaulio geopolitikos epicentru. Aplink jį spiečiasi visi Sirijos konflikto dalyviai – vietinės kovotojų grupės, jų regioniniai rėmėjai ir juos palaikančios didžiosios valstybės. Labiausiai ugnimi vienas kitam į veidą iš priešingų stovyklų Alepo apylinkėse alsuoja Rusija ir Turkija.

Kai kurie analitikai sako, kad tas kvėpavimas tankėja ir klausti reikia ne „ar“, o „ka­da“ prasidės atviras karinis konfliktas.

Aplinkybės bent iš pažiūros tam atrodo subrendusios. Alepo apylinkėse kovoja Sirijos sukilėlių grupės, kurios čia lyg ir turi teisę būti, nes yra remiamos Vakarų, taip pat Saudo Ara­bijos ir Turkijos. Jų priešai vienu metu yra ir Sirijos režimo armija, ir Islamo valstybė. Tačiau sukilėlius atakuoja Rusijos bombonešiai, be to, Maskva ne tik remia Basharą al Assadą, bet ir palaiko kurdų pajėgas Sirijoje, kurios, kovodamos su Islamo valstybe, gauna vis didesnę paramą ginklais ir specialiosiomis pajėgomis iš JAV.

Rezultatai akivaizdūs: Assado režimas su Ru­­sijos pagalba šiaurinėje Alepo provincijoje lai­mi vieną pergalę po kitos, o Turkijos remiami su­kilėliai iš ten pamažu išstumiami. Vietoje jų po­zicijas vis labiau įtvirtina kurdai.

Turkija sukilėlių bombardavimą ir kurdų pa­laikymą vadina didžiausia Rusijos niekšybe. O juk šiaurės Alepe Ankara ilgą laiką turėjo didingų planų. Su NATO sąjungininkais ji tikėjosi čia sukurti „saugumo zoną“ – prieglobstį pabėgėliams ir demokratiškiems sukilėliams.

Sirijos priešlėktuvinės gynybos stiprinimas ir itin galingų Rusijos „žemė-oras“ raketų S-400 įrengimas šiuos planus sugriovė. Priešlėktuvinė rusų gynyba Turkijai tampo nervus dar ir todėl, kad Rusija dabar gali kada tinkama pažeisti Tur­kijos oro erdvę ir tikrinti Turkijos kantrybės ri­­bas. Tai kerštas už lapkričio 24-ąją, kai du tur­kų F-16 naikintuvai numušė rusų lėktuvą

Su-24, bombardavusį Assadui priešiškas pajėgas ir pažeidusį Turkijos oro erdvę.

Nuo to laiko konfliktas aštrėja: Turkijos prezidentui T.R.Erdoganui, kaip ir Rusijos prezidentui V.Putinui, dabar konflikto kurstymas ir priešininko provokavimas yra garbės reikalas. O šiame reikale ypač svarbus vaidmuo tenka būtent kurdams.

Turkijos prezidentas Erdoganas jau pradėjo kampaniją, reklamuojančią naują šalies konstituciją. Ja parlamentinis valdymas būtų pakeistas į prezidentinį, o parlamento pastangos ne­leisti prezidentui pradėti atvirų karo veiksmų su kurdais, o galbūt ir su Rusija, būtų nubrauktos.

„Rusija ir Turkija kariauja šaltąjį karą, kuris labai greitai gali peraugti į karštąjį, o tam yra rengiama netgi teisinė bazė“, – teigia Turkijos naujienų portalo „Al-monitor“ užsienio politikos apžvalgininkas Kadri Gürselis.

Erdoganas mojuoja špaga už „įžeidžiančius“ Rusijos prezidento kaltinimus, kad Turkija re­mia su „Al Qaeda“ susijusius islamistus. Ir tikina, kad jei kas ir užsiima teroristiniais veiksmais, tai tik Rusija. Turkijos lyderis aiškina, kad kurdų veiksmai Sirijoje koordinuojami iš Mask­vos. Va­dinasi, galėtume daryti prielaidą, kad Ankara ne­tiesiogiai kaltina Maskvą ir dėl vasario 17 d. grei­čiausiai kurdų surengto teroristinio iš­puolio.

Tą dieną degant raudonam šviesoforo signalui didžiulis keturratis sustojo greta kariuomenės autobusų eilės, o jo vairuotojas, Sirijos pa­bė­­gėlis Salihas Necaras, detonavo sprogmenis.

Turkų teisėsaugininkų teigimu, teroristas iš Sirijos buvo artimas Kurdų demokratinės sąjungos (PYD) ginkluotajam sparnui – Kurdų liaudies apsaugos vienetui (YPG), kuris savo ruožtu bendradarbiauja su Sirijos kurdų darbininkų partija (PKK). PKK – aršiausias Ankaros priešas, o konfliktas su šia organizacija nuo 1984-ųjų pareikalavo jau per 40 tūkst. gyvybių. Nors konfliktas buvo prigesęs, jis vėl atsinaujino pernai nutraukus taikos derybas su Turkija.

Erdogano teigimu, teroristinis išpuolis An­ka­roje yra Rusijos veiksmų Sirijoje padarinys – kurdų ambicijos auga, tad jas būtina užgesinti.

Dėl kurdų Erdoganas visiškai teisus: jie sparčiai plečia savo teritoriją, ir tai negali neerzinti Turkijos. Kurdai tapo savotiškais atsilaisvinusių teritorijų „medžiotojais“: jei tik kur nors pralaimi ir atsitraukia arba Assado, arba sukilėlių pa­jėgos, kurdai tame regione iš karto steigia savo administraciją. Vis dėlto daugiausia žemių kurdai atsikando iš Islamo valstybės. Stebėtojų teigimu, kurdų pajėgos kontroliuoja tris ketvirtadalius 800 km ilgio sienos su Turkija.

Užvirus kautynėms dėl Alepo, kurdai, remiami Rusijos aviacijos, sugebėjo pralaužti Islamo valstybės apgultį Afrino mieste. Jų žinioje jau seniai ir Kobanė, dėl kurios neseniai virė aršios kovos, o kad sukurtų solidų administracinį trikampį, jiems trūksta tik Alepo.

Turkija tam visomis išgalėmis kliudo. Jei reikės, Sirijoje pradės sausumos operaciją.

Tokiu atveju kurdams pagalbą žada Rusija. Ir tai ne viskas. V.Putinas yra užsiminęs, kad atei­tyje, pasibaigus Sirijos konfliktui, galbūt pa­rems kurdų pretenzijas į federalinį statusą. Tie­sa, patys kurdai mieliau priimtų Vakarų pa­ramą – jie visomis išgalėmis siekia parodyti, kad yra rimčiausia su ISIS Sirijoje kovojanti jėga. Tačiau Vakarai su pažadais atsargesni nei Maskva, o kurdams reikalinga bet kokia pagalba.

Rusams tai irgi geras įrankis – jei ne fiziškai, tai bent psichologiškai jie gali spausti Turkiją ir toliau ją provokuoti. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomas Kurdistanas, vienijantis kur­dų teritorijas Turkijoje, Sirijoje ir Irake, yra didžiausia visų kurdų svajonė ir didžiausias Tur­kijos siaubas.

Irako kurdai jau dabar kalba apie referendumą dėl savo ateities. Paskui gali ateiti eilė Sirijos kurdams, o jau tuomet apie atsiskyrimą nuo Tur­kijos neabejotinai prabils ir Turkijos kurdai.

Toks scenarijus būtų ne tik stulbinama kur­dų, bet ir Rusijos pergalė. Kaip toliau klosty­sis šis painus žaidimas, nežino net JAV politikai ir diplomatai, sėdantys prie derybų stalo su Ru­sija, žodžiais palaikantys kurdus, bet priklausantys tai pačiai NATO stovyklai, kaip ir Turkija.

Tiesa, dėl Turkijos elgesio kurdų atžvilgiu pa­­­mažu keičiasi ir JAV elgesys Turkijos atžvilgiu: jos viena nuo kitos tolsta.

Laimėtoja šioje situacijoje kol kas yra Rusija. Nors finansiniu požiūriu jos reikalai yra tragiški ne tik dėl Vakarų sankcijų, bet ir dėl apmirusių dešimčių milijardų vertės ekonominių santykių su Turkija, užtat ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – prie derybų stalo susėdo tartis dėl Sirijos su JAV. Ir sėdi V.Putinas ten gana ramiai, nes Tur­kija jam neatrodo lygiavertė priešininkė. Matyt, V.Putinas mano, kad šiuo atveju ją nuo atvirų karinių veiksmų atgrasytų pareigos NATO.

Kiek kitaip reikalai gali imti klostytis, jeigu Er­doganas tikrai pakeis šalies konstituciją ir taps oficialiu diktatoriumi.

KTU nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prof. Sigito Tamulevičiaus kartu su komanda sukurtas matavimo prietaisas – skalės precizinėms lazerinėms mata­vi­mo sistemoms – prieš kelis mėnesius įmonei „Precizika Metrology“ pelnė Metų gaminio įvertinimą. Tačiau moks­li­nin­kas tai vadina dar palyginti nedideliu Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto lai­mė­ji­mu.

Kolegos S.Tamulevičių apibūdina kaip išskirtinį žmogų, kuris sugeba vienu me­­tu būti ir lyderis, ir mokslininkas, ir as­me­nybė. Jis rūpinasi, kad mokslo idėjos rastų pir­kėją, įgautų prasmę ir būtų įkūnytos – pa­naudotos praktikoje.

Jis pats aktyviai ieško naujų partnerių, kviečia į susitikimus verslininkus, mezga ryšius su ki­tų šalių mokslininkais ir ragina tai daryti ki­tus. Girdi, pati mokslo sritis tam dėkinga ir bū­ti­na tai išnaudoti. „Medžiagų inžinerija – tarpsritinė, apimanti fiziką, chemiją ir inžineriją. Ir skirta ji medžiagoms, kurias galima panaudoti praktikoje, tyrinėti“, – savo idėjų praktinį pritaikymą aiškina mokslininkas.

Užtat jo idėjos – unikalios ir pripažįstamos vi­s­ame pasaulyje. KTU mokslo prorektorė As­ta Pundzienė S.Tamulevičių ne be pagrindo va­­dina tarptautinio lygio mokslininku: „Jo pub­likacijos spausdinamos geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose. Jį mato ir pripažįsta tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Jis yra tarptautinių asociacijų narys.“

S.Tamulevičius sako, jog visa tai – dėl to, kad paprastų dalykų jis nekuria. Pagrindiniai jo vadovaujamos 15 mokslo daktarų komandos dar­bo „įrankiai“ – vakuuminės, plazminės, pa­staruoju metu – ir lazerinės technologijos. O šios galvočių komandos tyrimų objektai – aukštųjų technologijų medžiagos, struktūros ir prietaisai. Kaip aiškina profesorius, jos kasdieninės inžinerijos reikmėms net ir nenaudojamos: institute atliekami tyrimai su naujomis, perspektyviomis medžiagomis ir struktūromis. Pagal medžiagų savybes tai puslaidininkiai, metalai, dielektrikai.

Ploniau už plauką

„Mūsų skiriamasis bruožas – kad dirbame su plonais sluoksniais. Tai tam tikros dangos arba sluoksniai, pritaikomi optikoje, elektronikoje, mechanikoje. Pastaruoju metu atlikome daug bandymų ir teorinių skaičiavimų su amorfine anglimi, kuri ir buvo panaudota kuriant prietaisą bendrovei „Precizika Metrology“, – savo tyrimus glaustai nupasakoja S.Tamulevičius.

Profesorius net sudėtingiausius dalykus su­geba paaiškinti labai paprastai. Sako – įsivaizduokite pieštuką. Jis padarytas iš grafito – kristalinės anglies atmainos, kuri rašant ant popieriaus palieka pėdsaką. O mes anglį mokame paversti amorfine – joje atomai nesudaro kristalinių struktūrų. S.Tamulevičius aiškina, kad tokia ang­lies atmaina pasižymi unikaliomis mechaninėmis, op­tinėmis savybėmis. Iš jos ir galima padaryti plonus sluoksnius, kokių prireikė kuriant skales precizinėms lazerinėms matavimo sistemoms.

Tai buvo bendras KTU ir „Precizika Me­tro­­logy“ projektas, finansuojamas Mokslo, inovaci­jų ir technologijų agentūros (MITA). Jį įgyven­di­nant buvo sukurtos matavimo skalės, naudo­ja­mos kampiniam posūkiui arba poslinkiui ma­tuoti.

„Mūsų mokslininkai sukūrė technologiją, ku­ri leido šias skales padengti amorfiška deiman­tiškąja anglimi. Ji neiškraipo optinių ir už­tik­rina idealias mechanines savybes, pavyzdžiui, nesibraižo. Tai labai svarbu, nes jeigu į tokią skalę patenka dulkelė ir skalė subraižoma, ji bemat sugenda ir nebetinka naudoti“, – savo gaminio esmę aiškina profesorius.

Tačiau visa tai – mechaninės savybės. Kaip sa­­ko mokslininkas, ne mažiau darbų atlikta ty­rinėjant optines amorfiškosios anglies savy­bes. Iš jos S.Tamulevičius su kolegomis bando su­kur­ti optinius elementus, kuriuos galima pa­nau­doti optiniame jutiklyje ir naudoti atliekant visiems įprastus laboratorinius bioskysčių tyrimus: „Op­tinis biojutiklis – prietaiso pavadinimas. O mes kuriame jo elementą – submikroni­nę difrak­cinę gardelę. Submikroninė reiškia, kad jos matmenys mažesni už vieną mikrometrą. Pa­lyginimui, plauko storis yra 60 mikrometrų.“

S.Tamulevičius visa tai išverčia į žmonių kal­bą: bendradarbiaujant su medikais, KTU buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis stebėti antibiotikų sąveiką su bakterijomis realiu laiku: „Mes tyrinėjome antibiotikų sąveiką su staphylococcus aureus – auksinio stafilokoko bakterijomis. Šį procesą sugebėjome stebėti realiu laiku.“

Bendro darbo stebuklai

Profesorius atkreipia dėmesį, kad kuriant naujus produktus bendradarbiavimas visuomet yra kertinis akmuo. Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su amerikiečių mokslininkais, dalyvavo tarptautiniame projekte, kurio tikslas – sukurti unikalų širdies stimuliatorių, veikiantį be elektros energijos šaltinio. Šiuo atveju mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės pačios generuoja elektrinį signalą. Na, o tokių ląstelių išdėstymui KTU mokslininkai ruošia polimerinius pagrindus – karkasus.

Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu S.Ta­mu­­levičius vadina ir bendrą projektą su IBM, kurį KTU mokslininkai dabar tęsia su Cu­ku­boje įsikūrusiu Nacionaliniu Japonijos medžiagų mokslo institutu. „Mes norime sukurti tam tikrą reljefą dangoje ir panaudoti šį reljefą na­nodalelių manipuliavimui. Toks dalelių rinkinys gali būti ir ypač brangių prekių apsaugos ele­mentas, ir analitikoje naudojamo prietaiso da­lis. Japonai labai susidomėjo, nes dirba su fo­tokatalize. Jiems toks didelis nanodalelių de­rinys atrodo labai patrauklus“, – netrukus į Kau­ną iš Cukubos atvyksiančios japonų moksli­ninkų delegacijos vizito priežastis aiškina moksl­ininkas.

KTU mokslininkai bendardarbiauja ir su Šveicarijos mokslininkais iš Paulio Scherrerio instituto (PSI). S.Tamulevičius sako, kad kuo daugiau technologijų kuri, tuo daugiau partnerių gali susirasti.

Vienas ypač plačiai pritaikomas KTU su­kur­tas prietaisas – lazerio bangos fronto daliklis. „Vaizdžiai kalbant, jūs šviečiate į tą daiktą la­zerio spinduliu, o jis jums atsako dviem spinduliais“, – aiškina mokslininkas, kukliai prisipa­žindamas, kad tokius daliklius naudoja daugelis Lietuvoje su optika dirbančių specialistų, o vienas išgabentas ir į Italiją.

„Dar esame sukūrę pjezovaržinį ju­tiklį, kuris gali būti naudojamas slėgio ma­tuokliuose. Jeigu į tokius jutiklius įdedama na­no­d­alelių – pagal mūsų technologiją tam naudojamas reaktyvusis magnetroninis medžiagos dulkinimas, – tokio pjezovaržinio dalikio savybės nekinta kintant temperatūrai, o matavimuose tai labai svarbu“, – išradimo es­mę aiškina S.Tamule­vi­čius, kartu šį darbą rek­lamuodamas, mat pirkėjo pjezovaržinis ju­tiklis dar neturi.

Kaip sako profesorius, atstumas tarp mokslinių tyrimų ir galutinio produkto yra toks pat di­delis kaip ir tyrimai, kuriuos reikia atlikti. Tam, kad iš idėjos atsirastų prietaisas, reikia iš­s­pręsti labai daug organizacinių, vadybinių dalykų.

Pasak S.Tamulevičiaus, paprastai mokslininkai kažką sukuria, o tada bando tai kažkam pasiūlyti. Rečiau pasitaiko, kad patys verslininkai kreiptųsi ir prašytų ką nors padaryti, nors tokių atvejų irgi pasitaiko.

KTU pradėjo veikti net specialus „pardavimo skyrius“ – Inovacijų ir verslo centras, kuris sie­kia surinkti visas mokslininkų idėjas, jas prista­tyti leidinyje, dalyvauti idėjų mugėse. S.Ta­mu­­levičiaus žodžiais, kartais tai suveikia. Tačiau tokiu atveju verslininkas turi labai tikėti idėja, nes pats prisiima riziką – juk jis į idėją investuoja savo lėšas.

Kitas modelis – kai produktą sukuria ir riziką prisiima mokslininkai. Žinoma, jie investuoja ne asmenines lėšas, tačiau šis variantas atima daug laiko ir energijos.

Štai ir šiuo metu S.Tamulevičius rašo net du projektus. „Kiekvieną projektą rašydamas turi pa­aiškinti, kuo nustebinsi ekspertą. Reikia jį su­intriguoti ir parodyti, kad ne tik idėja yra ge­ra, bet ir tu pats esi būtent tas žmogus, kuris tą idėją gali įgyvendinti. Taigi reikia, kad jis patikėtų, jog tu esi „teisingas“ žmogus su „teisinga“ idėja. Tai nuolatinė būsena“, – apie jį gerokai varginantį „popierizmą“ pasakoja S.Ta­mu­le­vičius.

Hologramų meistrai

„Ak, kalbėdamas apie pritaikymą, ko gero, pa­miršau svarbiausia, ką esame padarę. Tai taip na­tūralu, kad net užmiršti. Juk esame su­kūrę vi­są technologinę optinių apsaugos elementų – ho­logramų gamybos liniją. Galbūt teko matyti par­duotuvėse, ant svarstyklių, būna tokie blizgučiai? Arba degalinėse ant matuoklių, skaitiklių? Tai tik kelios pritaikymo sritys. Metro­lo­gi­nės patikros autentiškumą užtikrina tokių specialiųjų priemonių naudojimas“, – su užsidegimu ima pasakoti S.Tamulevičius.

KTU mokslininkai įkūrė savo bendrovę „Hol­tida“, kuri gamina hologramas – ženkliukus, naudojamus dokumentams, prekėms ar paslaugų autentiškumui apsaugoti. KTU mokslininkų sukurtu holograminiu ženkliu­ku buvo apsaugotas pirmas Lietuvos užsienie­čio pasas. Taip pat – kompensuojamųjų vais­tų receptų knygelės, sveikatos draudimo pa­­žymėjimai.

Diktatorius – tik beviltiškais atvejais

Apie tiksliuosius mokslus prof. S.Ta­mu­levičius galvojo jau mo­kyk­­­los suole, tačiau ką konkrečiai studijuoti – ma­tematiką ar fiziką, svarstė ilgokai. Ga­liau­siai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institu­tą, vėliau baigė Maskvos inžinerinį fizikos ins­­titutą. Po to, raginamas savo vadovo prof. Liud­viko Prane­vi­čiaus, grįžo į Lietuvą.

„O paskui buvo labai įdomių atkarpų – dirbau Švedijoje Karališkajame technologijos  institute, JAV Masačusetso technologijos institute. Ten labai ryški mokslo aura. Turėjome gražių kontaktų su Pran­cū­zi­jos mokslininkais. Visa tai padeda keistis nau­jomis idėjomis, rasti bendraminčių“, – apie moks­lininko karjeros pradžią pasakoja S.Ta­mu­levičius.

Pasak jo, labai svarbu, kad tuo, ką siūlai, pa­ti­kėtų aplinkiniai. Svarbu, kad prie tavęs dėtųsi, kad su tavimi dirbtų. Taip pamažu formuojasi ta­vo komanda. „Kai universitete nutarėme, kad tu­ri būti padalinys, kuriame būtų vystomos tech­nologijos ir kuris galėtų konkuruoti Eu­ro­poje, reikėjo susigrąžinti mokslininkus iš verslo, reikėjo juos įtikinti dirbti kartu. Užtat dabar turime gana neblogą kolektyvą. Mus žino, pripa­žįsta, spausdina, kviečia į konferencijas, skaitome pranešimus. Tai rodo, kad esame šiokie tokie autoritetai šioje srityje“, – savo ir vi­sos ko­mandos laimėjimais didžiuojasi S.Ta­mu­le­vičius.

Ir priduria, kad bendraujant su mokslininkais reikia labai daug subtilumo. Čia kiekvienas – asmenybė, ir reikia meistriškumo, kad tą asmenybę kuo geriau atskleistum, kad kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Svarbiausia šiuo atveju, profesoriaus nuomone, demokratija: kalbėjimas, keitimasis nuomonėmis, diskusija. „Diktatoriaus bruožų prireikia tik tada, kai dirbi su jaunimu ir kai yra beviltiška situacija“, – juokiasi S.Tamulevičius.

Jis prisipažįsta dirbantis beveik be atokvėpio, o apie poilsį per daug negalvojantis. Jam tik gaila, kad per visokius projektų rašymus dažnai nelieka laiko net knygoms. Na, sako, jeigu neskaičiuosime vakar anūkui Jonui skaitytų „Brolių Grimų pasakų“.

Vis dėlto mokslininkas neabejoja, kad poilsis žmogui būtinas, o ištisi savaitgaliai prie kompiuterio atima daug energijos. Todėl jis niekada nepraleidžia progos pagrybauti ir jau 20 metų kiekvieną savaitę žaidžia krepšinį. „Esu kilęs iš Zervynų kaimo. Čia žmogus iš­moksta grybauti vos pradėjęs vaikščioti. O krepšinis man yra tam tikras mano fizinės būklės rodiklis. Kai nebegalėsiu žaisti, nebegalėsiu ir institutui vadovauti“, – svarsto mokslininkas, žadėdamas, kad toks laikas ateis dar negreitai, o jo vadovaujamas institutas dar daug kartų nustebins naujomis idėjomis.

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Biochemijos srityje dirbantis jaunas mokslininkas dr. Mindaugas Zaremba sako labiausiai gyvenime mėgstantis anekdotus. Ir iš karto pajuokauja, kad dažnai su biochemija nesusiję žmonės jo sakiniuose supranta tik jungtukus, nes visa kita – labai sudėtingi terminai, žinomi tik jo srities mokslininkams.

Tai, ką apie savo mokslinį darbą pasakoja M.Zaremba, išties nelengva suprasti. O jis tai jaučia ir vis pataria: „Grįšite namo – pagūglinkite, rasite daugiau informacijos.“ Tačiau nesupratimas neatleidžia nuo pareigos prieš šį ir kitus biochemikus lenkti galvą: M.Zaremba su kolegomis dirba visuomenei beveik nematomą, bet labai prasmingą darbą – kloja pamatus ateities gydymo metodų ir naujų vaistų atsiradimui.

Sudėtingas net M.Zarembos darbovietės pavadinimas: jis kasdien važinėja į kol kas už Gariūnų įsikūrusį Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrių, vadovaujamą prof. Virginijaus Šikšnio. Visuomeninis transportas čia važiuoja kartą per valandą, o kelionė iš ar į centrą su keliais persėdimais trunka dar tiek pat. Tad mokslininkai laukia nesulaukia, kol persikels į naujas patalpas Saulėtekyje, Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC).

Ne vien dėl patogumo. Biochemijos instituto mokslininkai neabejoja, kad Saulėtekyje prasidės tikras proveržis. Taip pat ir dr. M.Zarembos su kolegomis atliekamų tyrimų srityje.

Viskas prasideda nuo fundamentinių tyrimų

Už specifinių nukleazių taikiniui tyrimus M.Zarembai ir jo kolegoms dr. Giedriui Sasnauskui bei dr. Gintui Tamulaičiui skirta Lietuvos mokslo premija. Kaip pasakoja M.Zaremba, iš pradžių jo skyriuje dirbantys mokslininkai daugiausia domėjosi fundamentiniais tyrimais – buvo tiriami fermentai, saugantys bakterijas nuo svetimos DNR, pavyzdžiui, nuo virusų. Mat virusai puola ne tik mus, bet ir bakterijas. Šie fermentai ypatingi tuo, kad atpažįsta labai specifines DNR sekas ir jas „perkerpa“ – sugadina, taip apsaugodami savą ląstelę nuo svetimo įsibrovėlio.

Mokslininkai šiuos fermentus vadina res­trikcijos endonukleazėmis. Jų įvairovė labai didelė, kaip ir veikimo mechanizmai. „Jie katalizuoja tą pačią DNR perkirpimo reakciją, bet kaip tai daro, kokios struktūros būdami, mes ir bandėme ištirti“, – aiškina M.Zaremba.

Tačiau fundamentiniai tyrimai daugeliu atvejų pasufleruoja, kur visa tai galima panaudoti praktiškai. „Vienas galimų variantų – patobulinti restrikcijos endonukleazes, kad jos galėtų atpažinti žymiai ilgesnes DNR sekas. Tokie patobulinti fermentai galėtų būti panaudoti genomų redagavimui“, – aiškina mokslininkas.

Jie su kolegomis pasiūlė porą strategijų, kaip tai padaryti: „Tai galima pavadinti pritaikymu, tačiau nesame nužengę taip toli, o ir mūsų laboratorijos pajėgumai neleidžia to išbandyti su gyvūnais. Tai labiau strategijų paieška, jų metodinės dalies „atidirbimas“, principo pademonstravimas.“

Kam to reikia? Tokie fermentai gali būti panaudoti genomams redaguoti. Nemažai ligų yra sukeltos genų mutacijų. M.Zarembos ir jo kolegų siūlomas metodas ląstelės viduje gali paskatinti blogo geno pakeitimą geru.

„Tai bene patraukliausias pritaikymo būdas, kurį, manau, gali suprasti kiekvienas žmogus: kad pasitelkiant šias technologijas galima išgydyti tam tikras ligas“, – sako M.Zaremba, tuoj pat paminėdamas kitą terminą, kuris paprastą žmogų gali įvaryti į neviltį.

M.Zarembos teigimu, minėti fermentai ir jų tyrinėjimas – tik viena jo veiklos krypčių. Per pastaruosius dešimt metų labiau už šių fermentų tyrimus visame pasaulyje, taip pat ir VU Biotechnologijos institute, išpopuliarėjo vadinamieji CRISPR-Cas sistemų tyrimai, kurie pernai buvo pripažinti sukėlę proveržį mokslo srityje.

Prie to prisidėjo ir institutas, kuriame darbuojasi M.Zaremba, ir net labai tiesiogiai: skyriaus vadovas V.Šikšnys ir jo kolegos dr. Giedrius Gasiūnas bei Tautvydas Karvelis buvo viena pirmųjų mokslininkų grupių, atradusių, kad Cas9 baltymas gali būti panaudotas tiksliam DNR redaguoti, siekiant specifinių genomo pokyčių.

Su šia sudėtingo pavadinimo technologija susiduria ir M.Zaremba: jis atlieka tokios technologijos patikimumo tyrimus. Kaip sako M.Zaremba, viso pasaulio mokslininkai siekia, kad ši technologija taptų kuo saugesnė, kad nesukeltų šalutinių efektų ir būtų galima pradėti ją naudoti atliekant klinikinius tyrimus. Be to, esama daug pavyzdžių, kai ši technologija gali būti panaudota ne tik gydymo tikslams, bet ir fundamentaliems tyrimams, siekiant išsiaiškinti konkrečių genų svarbą gyvojoje ląstelėje ar atrasti naujus taikinius vaistams kurti.

Tačiau M.Zaremba patikina, kad kelias nuo fundamentinio tyrimo – genomo kirpimo – iki vaisto išrašymo ligoniui yra labai ilgas ir duobėtas. „Vis dėlto pasaulyje judama to link. Tai bus daugelio mokslininkų bendro darbo rezultatas“, – savo darbo prasme neabejoja mokslininkas.

Vienas mokslininkas – ne karys

M.Zaremba atkreipia dėmesį, jog moksle kolektyvinis darbas yra ypač svarbus ir netgi įvertinant vieną ar kitą mokslininką negalima pamiršti, kad jis nebuvo kaip koks karys lauke ir vienas kažką išrado ar pritaikė. Paprastai visuomet vyksta kolektyvinis darbas, komanda pasiskirsto tyrimo metodus, objektus.

Tiriant CRISPR-Cas sistemas, VU Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius bendradarbiauja su kitų šalių mokslininkais. Pavyzdžiui, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su „Dupont Pioneer“, biotechnologijų milžine iš JAV, kuriai ši technologija atrodo labai perspektyvi.

Žinoma, CRISPR-cas sistemų panaudojimo gydymui nereikėtų suabsoliutinti ir sakyti, kad tai bus vienintelė ar geriausia genetinių ligų gydymo strategija. Tačiau ji – labai daug žadanti.

Prof. V.Šikšnio su kolegomis užpatentuota CRISPR-Cas technologija domimasi ne tik užsienyje. Pirmųjų kregždžių yra ir Lietuvoje: atsiranda medicinos įstaigų, kurios domisi šios technologijos panaudojimu. Kol kas – tik kalbų lygiu, tačiau kalbos gali greitai virsti realiomis sutartimis, nes technologija jau yra, ir yra čia pat, Vilniaus universitete.

„Durys atviros. Biotechnologijos instituto mokslininkai yra pasiruošę bendradarbiauti. Lietuvoje yra stiprių medicinos laboratorijų, kurios šią technologiją galėtų panaudoti savo atliekamiems tyrimams, pavyzdžiui, siekiant geriau išanalizuoti savo tiriamą objektą“, – ragina M.Zaremba.

Atviros durys

Kad durys atviros, mokslininkas sako ir pats apie save bei savo tolesnį gyvenimo kelią. Jis visuomet svarstė, kuo norėtų būti, ką rinktis. Ir nemano, kad save reikia uždaryti, įsprausti į kokius nors rėmus: „Man labai įtartini žmonės, kuriems viskas aišku ir gražu, kurie neabejoja savo pasirinkimais. Aš visada svarstau, ar teisingai pasirinkau, kuo būčiau, jei nedirbčiau čia.“

Kadangi vaikystėje sako buvęs ligų maišelis ir nuolat susidurdavęs su gydytojais, kažkada svajojo studijuoti mediciną. „Gydytojo profesija man atrodė labai garbinga, atsakinga ir reikalinga. Tačiau paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau lankyti chemijos būrelį, dalyvavau chemijos olimpiadose, o ir vyresnis kaimynas dr. Remigijus Skirgaila studijavo biochemiją. Be to, nuo mažens mėgdavau konstruoti, man būdavo smalsu išsiaiškinti, kaip veikia įvairūs mechanizmai, dažnai juos išardydavau ir ne visuomet vėl pavykdavo surinkti. Mane domino sudėtingi procesai, vykstantys gyvuosiuose organizmuose, norėjau juos suprasti molekuliniu lygiu, todėl nedvejodamas pasirinkau biochemiją.“

Tačiau dr. M.Zaremba neatmeta galimybės, kad taip, kaip kažkada mokykloje chemijos link jį pastūmėjo garsi pedagogė Genovaitė Banevičienė, ateityje gali būti kažkoks postūmis į kokią naują sritį ar veiklą.

„Tačiau kol kas aš esu čia, šioje srityje, ir sau vis dar galiu pasakyti, kad man tai patinka, – teigia M.Zaremba. – Galiu pasakyti, kad mane „veža“ mokslinis darbas, nepaisant biurokratijos ir kitų kliūčių. Ir bent artimiausiu metu tikrai būsiu čia. Tiksliau, tikiuosi, kad jau greitai dirbsiu Saulėtekyje, naujajame Jungtiniame gyvybės mokslų centre.“

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šie metai kai kuriems gyvūnams prasidėjo rimtais teisiniais nemalonumais. Antai ožka Babli atsidūrė Čhatisgarho (Indija) areštinėje už tai, kad ir vėl išmindžiojo kaimyno teisėjo daržą.

Nors su ožka bandyta tartis gra­­žiuoju, ši kaimyno prašymų nebetrypti jo gėlių ir daržovių lysvių nepaisė. Neapsikentęs teisėjas paskambino policijai, o at­vy­kusiems pareigūnams neliko nie­ko kita, kaip tik suimti pažeidėją ir kelioms paroms uždaryti į belangę.

„Žmogus, kuriam priklauso daržas, jau daugybę kartų buvo perspėjęs ožkos šeimininką. Galiausiai jis parašė skundą policijai, todėl mums teko suimti ožką ir jos šeimininką“, – kuo rimčiausiai aiškina vietos policijos jaunesnysis inspektorius R.P.Sri­­vastava.

Ožka jau laisvėje – po kelių areštinėje praleistų parų ji buvo paleista už užstatą, kurį sumokėjo jos šeimininkas Abdulas Hassanas, pripažinęs ožkos kaltę ir dėl jos labai ap­gailestavęs.

Jam pačiam pasisekė mažiau nei augintinei – A.Hassanui už ožkos iš­daigas, kurias teismas pavadino są­moningu svetimo turto gadinimu, gresia iki dve­jų metų nelaisvės.

Čhatisgarho valdžios opozicijos atstovai ož­kos suėmimą vadina absurdu ir tvirtina, kad policija tyčiojasi pati iš savęs.

Ši istorija visoje Indijoje sukėlė tikrą audrą: indai piktinasi, kad pareigūnai vadovaujasi ar­chajiškais įstatymais ir suiminėja gyvūnus, nors nesugeba sučiupti daugybės nuo teisėsaugos besislapstančių moterų prievartautojų. Sta­tis­ti­kos duomenimis, Indijoje kas pusvalandį iš­prie­vartaujama moteris, o maždaug du trečdaliai nusikaltėlių išvengia teismo.

Tačiau kol įstatymai nepakeisti, „prisidirbę“ ke­turkojai ir net paukščiai Indijoje ir toliau ki­šami už grotų.

Antai praėjusį rugpjūtį Indijos areštinėje at­sidūrė papūga, necenzūriniais žodžiais iškoneveikusi savo šeimininko pamotę.

Kalėjimo duonos trupinius pernai teko lesti balandžiui, neteisėtai kirtusiam Pakistano ir In­­dijos sieną ir, kaip įtariama, dirbusiam šnipu. Įtarimai sustiprėjo, kai prie pasieniečiams į ran­kas patekusio paukščio kojos buvo aptiktas urdu kalba (viena iš oficialių Pakistano kalbų) užrašytas ir užantspauduotas raštelis.

„Mūsų areštinėje nedažnai atsiduria paukščiai iš Pakistano. Tačiau šis pasienio postas – jautri vieta, nes visai šalia yra Džamu, kur in­fil­travimo atvejų pasitaiko labai dažnai“, – nacionaliniam dienraščiui „Times of India“ aiškino policijos komendantas Rakeshas Kaushalas. Ir priminė, kad pasaulio istorijoje balandis šnipas yra ne pirmas ir ne paskutinis atvejis.

Sparnuoti nusikaltėliai

Dar ne taip seniai balandžiai iš tiesų buvo pa­­tikima priemonė perduoti slaptą informaciją. Balandžio tu neapklausi, be to, jis puikiai su­silieja su aplinka.

2012 m. Blečinglyje (Didžioji Britanija) gy­venantis Davidas Martinas ardydamas seną ži­dinį rado karvelį. Prie paukščio kojos pritvirtin­toje kapsulėje buvo ir užkoduotas pranešimas.

Istorikai nustatė, kad kapsulė ir raštelis – au­tentiški. Jų tvirtinimu, paukštis į Angliją at­skri­do iš nacių okupuotos Normandijos 1944 m. birželį. Tačiau raštelio turinio iš pradžių nepavyko iššifruoti net šios srities profesionalams. Didžiosios Britanijos valdžia dėl to kreipėsi net į Antrojo pasaulinio karo kriptografą, jau pensininką, tačiau ir jam nepavyko įminti raštelio paslapties.

Galiausiai kodą „nulaužė“ kanadiečių ko­manda, išsiaiškinusi, kad žinutę apie savo buvimo vietą parašė britų desantininkas seržantas Williamas Stottas, parašiutu nusileidęs priešo užnugaryje. Balandį jis pasiuntė į tėvynę tikėdamasis, kad šis kapsulę nugabens Karališkosioms oro pajėgoms. Ta­čiau pavargęs paukštis nu­tūpė ant vieno Blečinglio kamino ir, matyt, į jį įkrito, taip nelaimingai užbaigdamas savo kelionę per La­manšo sąsiaurį.

Akustinis katinėlis

Šnipais dirbti mėgino ne tik balandžiai. 1960-aisiais CŽV išleido per 20 mln. JAV dolerių, kad žvalgybos tikslams būtų sukurtas katės „kiborgas“ – šnipas. Katės buvo „per­­dirbamos“ operuojant: jų krūtinėse buvo montuojamos baterijos, ausyse įtaisyti mikrofonai, o išilgai viso kūno iki pat uodegos – antena. Paskui katės buvo dresuojamos, kad išmoktų glaustytis palei sovietų ambasados darbuotojų kojas. Taip tikėtasi įrašyti jų pokalbius ir gauti vertingos informacijos. Projektas buvo brangus, ambicingas, bet visiškai beprasmis.

Jau pati pirmoji „tarnybą“ turėjusi pradėti katė žuvo po taksi automobilio ratais. Paskui paaiškėjo, kad katės apskritai nepasiduoda dresavimui ir ima elgtis savo nuožiūra vos ištrūkusios į laisvę.

Užtat visai kas kita – beždžionės. Legenda byloja, kad Napoleono karų metu (1803–1815) Šiaurės Anglijoje jūra į krantą išmetė sveiką gyvą beždžionę. Matyt, ji išsigelbėjo iš prie krantų sudužusio prancūzų laivo, bet kadangi vietos gyventojai iki tol nebuvo matę nei prancūzo, nei beždžionės, jie gyvūną palaikė Prancūzijos šnipu ir nuteisė myriop. Nuo tada Hartlepulo gyventojai vadinami beždžionių korikais.

Ši istorija greičiausiai išgalvota, tačiau vietos gyventojai tvirtina girdėję ne vieną senolių pasakojimą apie tai, kad beždžionės tikrai dirbo Napoleono šnipėmis, ir visiškai nesmerkia protėvių, įvykdžiusių vienai jų mirties baus­mę.

Šiandien Didžiojoje Britanijoje įstatymai gyvūnams ne tokie griežti, o ateityje galbūt sušvelnės ir Indijoje. O kol kas ten areštinių kameromis dalijasi žmonės, ožkos, balandžiai ir papūgos. Kaip sakoma, prieš įstatymą lygūs visi.

A. Koroliovo nuotr.

Iškelta galva, pripažinta nuo Amerikos iki Izraelio, prašmatni kanapė grįžta į Lietuvos daržą, iš kurio prieš pusšimtį metų buvo išvyta kaip netikėlė palaidūnė. Niekuo dėta pluoštinė kanapė prieš bene septynis dešimtmečius buvo prakeikta už sesės marihuanos nuodėmes. Šiandien jai tiesiamas raudonas kilimas ir lenkiamos galvos prieš šio nepaprasto augalo didybę.

Rima JANUŽYTĖ

Kanapė nepasipūtusi. Ir ne iš tų emigrantų, kurie sako niekada negrįšią. Lietuvoje kanapei patinka, o agronomai tikina, kad čia jai yra tikra Tenerifė: mūsiškėse geografinėse platumose ir ilgumose kanapės tarpsta ir be drėkinimo, ir be trąšų. Tolimajame Denveryje ar Kolorado plantacijose jos kur kas įnoringesnės, o jas auginantiems žemdirbiams tai nepalyginti brangesnis užsiėmimas: vienur kanapėms prireikia žiemos sodų su tinkamu apšvietimu ir temperatūra, kitur – sudėtingų drėkinimo sistemų. O Lietuvoje – kaip dainoje: „Aš pasėjau kanapėlę, ei džium džium skarotą, ir į saulę ji iškėlė stiebą augalotą“.

Kaip sako kanapių laukų šeimininkė Jolanta Pilionė, tereikia laiku pasėti, laiku derlių nuimti. Na, dar nusimanyti, kam jį panaudoti.

Kanapiniai „žuvų taukai“

Galima grįžti atgal į praeitį ir, kaip mūsų senoliai, kanapes sėti vadovaujantis paprasčiausia logika „viena kanapė, vienas kopūstas“ ir šiuo augalu šiurpinti kopūstinius baltukus. Galima jas naudoti sėjomainai – kaip lubinus ar barkūnus. Žemaičiai iš kanapių grūdų dar buvo įsigudrinę gaminti kanapinę druską, kurios turguje, beje, buvo galima nusipirkti ir iki 2014-ųjų sausio, kol kanapės Lietuvoje oficialiai dar buvo uždraustos.

Tačiau Lietuvoje ne dėl sėjomainos ir ne dėl nostalgijos tradiciniams patiekalams kanapių plotai vos per dvejus metus priartėjo iki beveik 3 t9kst. hektarų ir ėmė lipti ant kulnų prancūzams. Lietuviai jau prieš gerą šimtmetį buvo įsitikinę gydomosiomis kanapių galiomis. Ant skaudamų sąnarių jie dėdavo į maršką suvyniotas pašildytas kanapių sėklas, o išspausto kanapių aliejaus po šaukštelį duodavo mažiems vaikams ir ligoniams, kad nesirgtų ar greičiau sustiprėtų.

Nors lietuviai to veikiausiai nenutuokė, kanapės panašiems medicininiams tikslams buvo pradėtos naudoti prieš tūkstančius metų. Senovės Indijoje, kur kanapės buvo plačiai naudojamos ir religinėms apeigoms, jų svarba medicinai buvo žinoma net Vedų civilizacijoje. Kanapės jau 2 tūkst. m. prieš Kristų indams padėdavo nuo nemigos, virškinimo sutrikimų ir bet kokio skausmo, pradedant gimdymu, baigiant migrena.

Kanapės indams padėdavo išgydyti dizenteriją, palengvinti saulės smūgio simptomus. Senovės Kinijoje šis augalas, vadintas „ma“, buvo naudojamas ne tik reumatui, bet ir podagrai, maliarijai, vadinamajai beri-beri (sutrikusio virškinimo) ir kitoms ligoms gydyti.

Tikėta, kad jis turėjo ir moteriškosios in, ir vyriškosios jang energijos, tad padėdavo subalansuoti žmogaus kūną ir protą. Kinai pirmieji šį augalą panaudojo ir nuskausminimui: kanapių miltus sumaišę su ryžių vynu, jie šiuo anestetiku, pavadintu „ma-yo“, girdydavo ligonius prieš sunkias operacijas. Beje, tam buvo naudojama ne marihuana, o pluoštinė kanapė: jos giminaitę kinai „atrado“ daug vėliau, apie keistą šio augalo poveikį protui sužinoję iš Indijos.

Tik tuomet „ma“ įgavo naują prasmę, ir dabar šis žodis kinų kalboje reiškia sąstingį ar beprasmybę.

Nepaisant to, kinų medicinoje kanapė ir šiandien yra 50 pačių svarbiausių gydomųjų augalų sąraše, o knygose rašoma, kad šis augalas vaistams gali būti naudojamas daugiau nei 120 formų.

Kanapė buvo vertinama ir senovės Egipte, kur šis augalas naudotas vaistams nuo hemorojaus ir akių peršėjimo gaminti. Senovės Graikijoje sužeistiems arkliams ant žaizdų dėdavo kanapių kompresus, o žmonėms jos buvo naudojamos stabdant kraujavimą iš nosies, jų antpilas padėdavo esant ausies uždegimui, o mikstūros buvo geriamos siekiant išvaryti iš organizmo kaspinuotį. Be to, Graikijoje kanapės buvo naudojamos garinėse pirtyse, siekiant sukelti pirtininkams „ypatingą būseną“.

Viduramžių islamo valstybėse kanapės buvo naudojamos kaip diuretikas, vaistas nuo vėmimo, epilepsijos, karščiavimo, uždegimo: nors mokslinių įrodymų nebuvo, žmonės iš patirties žinojo, kad kanapėse yra labai daug veikliųjų medžiagų, kuriomis galima gydyti labai daug ligų.

Panacėja nuo epilepsijos

Senolių intuiciją dabar su kaupu patvirtina mokslas: kanapės pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis, kurias mokslininkai jau pritaikė kurdami bei gamindami vaistus nuo maliarijos ir epilepsijos. Pastarosios ligos gydymui kanapės ypač svarbios, ir būtent dėl šios priežasties kanapių auginimą viena po kitos legalizuoja JAV valstijos.

Šiandien kanapės medicininiams tikslams auginamos ir tiriamos 23 JAV valstijose ir Kolumbijos apygardoje. JAV mokslininkai jau įsitikino, kad tokio kiekio pakanka gydyti net sunkioms epilepsijos formoms, o į Denverį, kuriame kanapių auginimas yra legalus, persikėlė tūkstančiai amerikiečių šeimų, auginančių epilepsija sergančius vaikus. „National Geographic“ pateikia epilepsija sergančios mergaitės pavyzdį, kuris visam pasauliui padėjo patikėti, kad kanapių preparatai 20 epilepsijos priepuolių per dieną šiai mergaitei padėjo sumažinti iki 1–2 arba nė vieno.

JAV pėdomis seka ir Europos Sąjungos šalys. Tiesa, ne visos ir ne vienodu tempu, tačiau kanapių laukai Europos Sąjungoje plečiasi ir šiandien jų siekia beveik 20 tūkst. hektarų.

Kaip tvirtina Lietuvoje kanapes auginti ir tirti pradėję entuziastai, per pasaulį besiritanti kanapių legalizavimo ir mokslinių tyrimų banga Lietuvai yra ypatinga proga, kurią pagriebti stengiasi ne tik augintojai, bet ir biotechnologai. Jiems į talką stoja Izraelio mokslininkai, kurie Lietuvos laukus buvo nusižiūrėję jau seniai: suprasdami, koks aukso grynuolis yra šis augalas ir kaip jam patinka lietuviška žemė, jie tik ir laukė, kol konservatyvus Lietuvos Seimas paseks Europos šalių pavyzdžiu ir parsivilios kanapę atgal į laukus. Kol JAV, Europoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių kanapė it atstumtoji galėjo gyventi nebent raudonųjų žibintų kvartale, Izraelio laboratorijose buvo tyliai kaupiami įrodymai siekiant paskelbti kanapę oficialia šventąja.

Visa tai ne apie marihuaną, nors Izraelio universitetuose pripažįstamos, o kai kuriose JAV valstijose ir drąsesnėse ES šalyse atrandamos ir šios padūkėlės gerosios savybės. Kalbame apie pluoštinę kanapę, Cannabis Sativa L. Svarbu žinoti du trumpinius – THC ir CBD. Pirmasis (tetrahidrokanabinolis) yra psichotropinė medžiaga, dėl kurios kanapė kadaise prarado gerą vardą. Antrasis (kanabidiolis) yra tik dabar atrandamas kanapėje slypintis gamtos stebuklas, suteikiantis šiam augalui nenuginčijamą šventumo aurą.

„Gerosios“ medžiagos kanabidiolio yra tiek pluoštinėse kanapėse, tiek marihuanoje, o štai „blogosios“ THC pluoštinėse kanapėse tėra pėdsakai.

Neseniai kanapių auginimo priežiūrą ir produktų tiekimo rinkai kontrolę vykdanti Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ištyrė Lietuvoje auginamų kanapių mėginius ir patvirtino, kad Lietuvos ūkiuose auginamose pluoštinėse kanapėse leistinas narkotinės medžiagos THC kiekis neviršija 0,2 proc.

Kaip sako mokslininkai, norint pajusti psichotropinį THC poveikį, pakaktų sutraukti kelis marihuanos dūmus, bet tektų surūkyti bent 20 hektarų pluoštinių kanapių.

O štai gerasis CBD poveikis pasireikštų kasdien išgeriant po šaukštelį pluoštinių kanapių aliejaus.

Mokslininkai įrodinėja, kad ir nedidelė CBD koncentracija padeda gydant miego, apetito sutrikimus, veikia kaip analgetikas, antiemetinis vaistas, bronchodilatorius, malšina uždegimą, padeda stiprinti imuninę sistemą. Tačiau tikroji kanapės naudojimo kulminacija dar laukia ateityje: mokslininkai viliasi, kad šiame augale esančios medžiagos padės sukurti efektyvius vaistus nuo vėžio ir AIDS.

„Visi kanapę matė tik kaip paprastą augalą, tačiau tai painus nenustatytų junginių mišinys“, – yra sakęs kanapių tėvu vadinamas dabar jau 84-erių Izraelio mokslininkas Rafaelis Mehulamas, kurio žodžius cituoja ir vienas Lietuvoje startavusios biotechnologijų įmonės „SatiMed“ įkūrėjų, „verslo angelas“ Tomas Andrejauskas. Ši įmonė, sukūrusi unikalias papildų, kremų ir gelių iš kanapių formules, tikisi, kad tinkamai pasirengusi sugebės išsiveržti į panašius produktus gaminančių pasaulio kompanijų lyderes.

Lietuviai – pasaulio pirmenybėse

„Esame toje pačioje startinėje pozicijoje kaip ir visas pasaulis. Tokių kompanijų kaip mes yra viena kita, bet nė viena dar nėra toli pabėgusi, todėl šie ir kiti metai – kritinis laikas, kurio reikėtų neprarasti ir išnaudoti siekiant lyderio pozicijų pasaulinėje rinkoje“, – verslo sėkme tiki T.Andrejauskas, kurio vadovaujama įmonė iš kanapėse esančių fitokanabinoidų gamina maisto papildus, gydomuosius kremus, kosmetiką, dairosi ir į vadinamąjį funkcinį maistą.

Jo įmonė visą procesą laiko savo rankose: patys augina kanapes, patys ima žemės mėginius, dalyvauja nuėmimo procese, kad jo metu neįsiveistų įvairių grybų, vėliau produktuose galinčių sukelti įvairius mikotoksinus. Bendradarbiaudama su penkiomis Lietuvos mokslo įstaigomis ir bent dešimčia profesorių, kurių vienas iš Izraelio, bendrovė yra ir gaminamų preparatų formulių savininkė. Juos „SatiMed“ ketina pardavinėti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje.

„Dairomės ir į Jungtines Valstijas, kurios ne tik yra didžiausia rinka, bet ir kanabinoidų žinomumas ten gana didelis. Amerikoje planuojame startuoti rudenį, šiuo metu baigiamos derinimo procedūros. Žiūrime plačiai, manau, perspektyvos didelės“, – ambicijų neslepia T.Andrejauskas.

Rinka – užsienyje

Kaip ir „SatiMed“, daugelis kitų Lietuvoje kanapėmis verstis pradėjusių gamintojų ir ūkininkų sako, kad pagrindiniai jų produkcijos pirkėjai bent kol kas yra užsienyje. Ypač didelė lietuviškų kanapių ir jų produkcijos dalis eksportuojama į JAV, Vokietiją ir Skandinavijos šalis.

Didžiausius kanapių laukus Lietuvoje turinčios bendrovės „Agropro“ vadovas Paulius Paršeliūnas skaičiuoja, kad jo vadovaujama bendrovė eksportuoja 98 proc. pagamintos produkcijos – kanapių aliejaus, proteino, miltų ir lukštentų sėklų, o ši produkcija jau surado savo nuolatinių pirkėjų Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse, JAV.

Eksportuojamas ir kanapių pluoštas, nes Lietuvoje dar nėra nė vieno rimto pluošto perdirbimo fabriko.

Tačiau, kaip sako J.Pilionė, jausmas toks, kad netrukus įvyks „sprogimas“. Kanapių pasiūla ir paklausa išties didėja neįtikėtinai sparčiai. Jau minėta bendrovė „SatiMed“ veiklos apimtis per vienus metus padidino 20 kartų.

Bendrovė „Agropro“ tapo viena didžiausių kanapių augintojų Europoje ir bene didžiausia ekologiškų kanapių augintoja pasaulyje. Pradėjusi nuo kelių šimtų, šiemet ji augina jau 1,5 tūkst. hektarų kanapių, o 2016 m. planuoja užsėti jau ne mažiau kaip 2–2,5 tūkst. hektarų „Finola“ veislės kanapių.

Tokios pačios auginimo tendencijos pastebimos ir smulkiuosiuose kanapių ūkiuose. „Dalis ūkių yra labai nedideli, ypač ekologiniai. Kai kurie ūkininkai kanapių augina vos po hektarą ar du, tačiau šių ūkių labai sparčiai daugėja“, – aiškina J.Pilionė.

Ir nors kol kas Lietuvoje kanapė dar nėra panaudojama taip, kaip galėtų būti, T.Andrejauskas ją vadina unikaliu augalu, kuris visas yra vertingas, taigi ateis diena, kai Lietuvos ūkininkai ir perdirbėjai iš jos pradės gauti maksimalią naudą. Tam reikia nemenkų investicijų, tačiau jos, pašnekovų teigimu, yra tikrai perspektyvios. Juk net kinai popierių išrado tik todėl, kad augino kanapes, o ant kanapinio popieriaus yra išspausdinta net ir JAV nepriklausomybės deklaracija.

Kanapės – ir pirmieji pasaulyje „kariniai“ javai: tie patys kinai kanapių pluoštą panaudojo šaudymo lankams gaminti, nes pastebėjo, kad įtempus kanapinį lanką strėlės lekia toliau, negu lankams naudojant bambuką. Šiandien lankų kariniams tikslams niekas nebegamina, tačiau kanapių panaudojimas išlieka labai platus, pradedant tekstile, baigiant biokuru.

„Kanapes galima naudoti ekstraktams, naudoti jų biomasę, kulti sėklas, iš jų spausti aliejų ar išgauti proteiną. Nuo stiebo nuėmęs pluoštą, jį gali panaudoti biokompozitų pramonei. Kanapes atranda net automobilių gamintojai“, – galimybes vardija T.Andrejauskas, pridurdamas, kad kanapių pluoštas, tinkamai jį perdirbus, jau pradedamas naudoti automobilių kėbulų, stiklo gamyboje.

Ateities namai – iš kanapių

Kauno rajone šį rudenį bus pastatytas vienas pirmųjų kanapinių namų – jam apšiltinti buvo panaudotos ekologiškos izoliacinės medžiagos iš kanapių spalių. Tiesa, šie apšiltinimo blokeliai buvo atsivežti iš Nyderlandų, tačiau netrukus statybinės medžiagos iš kanapių jau bus kasdienybė ir Lietuvoje: VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos mokslininkai sukūrė statybinių blokelių iš kanapių technologiją ir tikisi, kad jie ne vien praktiškumu, bet ir populiarumu pralenks kitas statybines medžiagas, nes tokie blokeliai ne tik ekologiški, bet ir pasižymi nepaprastai puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis.

„Daugelio šiuo metu naudojamų statybinių medžiagų gamyba imli energijai. Mūsų siūlomi ekologiški blokeliai yra pigesni ir paprasčiau pagaminami, pasižymi geresnėmis akustinėmis bei termoizoliacinėmis savybėmis. Be to, medžiagos, naudojamos blokeliams gaminti, yra organinės kilmės, taigi jas daug lengviau utilizuoti, galima panaudoti kaip pakratus žemės ūkyje“, – teigia VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vyresnysis inžinierius Giedrius Balčiūnas.

Termoizoliacines kanapinių statybinių medžiagų savybes giria ir statybinius blokelius iš kanapių jau keletą metų gaminantis Šakių rajono ūkininkas Egidijus Zėringis. Iš kanapių pagaminti statybiniai blokeliai turi 3,5 karto didesnę šiluminę varžą nei mediena. Vadinasi, iš kanapių suręstas namas turėtų būti labai šiltas.

Be to, kanapiniai blokeliai pasižymi ir dar viena itin svarbia savybe – jie priklauso A1 nedegumo klasei. Kitaip sakant, visos kitos ekologiškos statybinės medžiagos dega, o kanapių blokeliai ugniai yra itin atsparūs.

Kanapės priešų nemažėja

Pagyras kanapei galima sakyti be paliovos, tačiau šis augalas vis tiek daugelio vertinamas skeptiškai. „Veido“ kalbinti pašnekovai sakė ne kartą susidūrę su neigiamu visuomenės požiūriu ir įtarinėjimais. Septyni dešimtmečiai priešiško nusistatymo paliko savo žymę, ir turės praeiti laiko, kol bus suprasta, kad Lietuvos laukuose auga tikras lobis, o ne pragaištingos piktžolės.

Kol kas Lietuvoje galioja vienos griežčiausių pluoštinių kanapių taisyklių visoje ES. Pavyzdžiui, visi pluoštinių kanapių augintojai yra įpareigoti auginamų kanapių laukus deklaruoti, nepaisant to, ar pretenduos gauti išmokas, ar ne. Turintieji ne vieną pluoštinių kanapių lauką augintojai turėjo sumokėti ne už vieną viso deklaruoto ploto mėginį, bet atskirai už kiekvieno laukelio, atskirto keliuku, melioracijos grioviu ar net istorine linija, mėginį. Kadangi vienas laukas gali susidėti iš keleto tokių laukelių, o vieno mėginio paėmimas kainuoja 123 eurus, augintojui gali susidaryti nemaža mokėtina suma.

Augintojams reikia deklaruoti ir sandėlius, kuriuose laikomas nuimtas kanapių sėklų bei stiebelių derlius, taip pat pateikti sutartis su perdirbėjais. Augalininkystės tarnyba, gavusi pranešimus apie augintojus, nedeklaravusius pluoštinių kanapių pasėlių, jiems taiko Administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodytą nuobaudą už įpareigojimų nesilaikymą.

Tokių griežtų taisyklių nėra jokioje kitoje ES pluoštinių kanapių auginimą įteisinusioje šalyje, tad Lietuvos augintojų pastangomis Žemės ūkio ministerija jau parengė ir Vyriausybei pateikė Pluoštinių kanapių įstatymo pakeitimo projektą, kuriame mėginių paėmimas siejamas su sėjomaininiu, o ne deklaruotu lauku, kaip buvo iki šiol. Be to, augintojai tikisi, kad Seimo rudens sesijos metu bus peržiūrėti ir mėginių paėmimo įkainiai.

Ar šiek tiek sumažėję suvaržymai, kasdien didėjanti kanapių paklausa ir ypač kanapėms auginti tinkami Lietuvos laukai taps nauja mūsų šalies sėkmės formule, parodys laikas. Bet šiandien kanapė į Lietuvą grįžta užsidėjusi karalienės karūną ir mėgins tapti mūsų Mis Visata. Galbūt kadaise iš daržų su šaknimis išrauta kanapė ir iš jos pagaminti technologiniai bei farmaciniai stebuklai sugebės užkariauti Europos, Amerikos, o gal net Izraelio rinką ir ištaisyti skriaudą, kurią kanapei padarėme prieš septynis dešimtmečius.

Rima JANUŽYTĖ

Kas yra politiko sėkmė ir nesėkmė Ukrainoje? Kur tarp jų riba? Demaskuoti korupcijos tinklą, bet netekti posto? Laiku pasitraukti iš skęstančio laivo, bet – nesusikrovus jokio kapitalo? O gal jau ir taip išvogtoje šalyje per metus užsidirbti asmeninį milijardą (ne grivinų)?

Ukrainos piliečiai kalba, kad dabartinis Ukrainos valdžios elitas nelabai skiriasi nuo TV serialo „Naša Raša“ personažų: rengiasi taip pat, kalba taip pat, geria taip pat. Visada – tik už Ukrainą. Sako, tik toks tostas skambėjo ir pernai vykusiame už­da­rame vakarėlyje, kai premjeras Arsenijus Jaceniukas su artimais bičiuliais atšventė savo pirmąjį milijardą.

Apie tai televizijos eteryje viešai pasakoja Uk­­rainos lenktynininkas, automobilizmo ir au­tomobilių sporto žurnalistas, televizijos lai­dų ve­dėjas Aleksejus Močanovas. Šį įrašą ne­sun­kiai galima susirasti ir „YouTube“, o jame iš­girs­ti ir daugiau įdomių dalykų apie Ar­­­senijų Pe­trovičių (pašnekovas pavardės ne­mini, sako – atspėkite patys). „Milijardas – tai jau solidu. Tai tas pats, kas nuo krūtinės stumti 100 kg, – ironijos negaili A.Močanovas. – Ir sugebėk tu man taip pačioje neturtingiausioje Europos šalyje!“

O juk pats A.Jaceniukas tvirtino, gal net ir tikėjo, kad į valdžią ateina mirti. Lygiai prieš dvejus metus, 2014-ųjų vasarį, jis sakė, kad ministras pirmininkas yra politikas kamikadzė: „Imu valdyti šalį, kuri yra išvogta. Ne­pa­menu nė vieno premjero, kuriam būtų kliuvusi tokia padėtis. Būti premjeru niekas nepanoro – štai kur problema. Pakalbėti norinčių daug, o atsakomybės prisiimti niekas nesutinka.“

Vis dėlto jis nemirė. Politinė mirtis ištiko kitus, kurie, bent jau norisi tikėti, milijardo neužsidirbo. Ne dėl to, kad nelinkiu buvusiam Ukrainos ministrui, buvusiam Lietuvos piliečiui Aivarui Abromavičiui milijardo ar bent milijono kokių nors pinigų.

Vakarai jo pasitraukimą iš ekonomikos ministro pareigų įvertino kaip dar vieną rimtą signalą, kad Kijeve stringa būtinos reformos. Rusijos televizijos visa tai kaip tik vadina žiurkės bėgimu iš skęstančio laivo. Girdi, netrukus jo ministerija turės pateikti metinę ataskaitą apie nuveiktus darbus, o pasigirti nėra kuo, tad A.Abromavičius sugalvojo istoriją, kaip iš­eiti iškelta galva.

Jei tikrai tik sugalvojo, jis – genijus, nes joks kitas ministras, kurio ministerija irgi skęsta, nieko panašaus net nesusapnavo.

A.Abromavičius atskleidė, kad po to, kai Ekonomikos ministerijai buvo perduota gamtinių dujų įmonė „Naftogaz“, pas jį prisistatė prezidento Petro Porošenkos žmogus ir nurodė, ką paskirti nauju viceministru. Juo turėjo tapti Andrijus Pasišnikas, vykdomasis „Naf­to­gaz“ direktorius. Jis ministerijoje būtų atstovavęs verslininko, ilgamečio P.Porošenkos partnerio Igorio Kononenkos interesams dujų versle.

Tas pats I.Kononenka iš proto varo ir Ode­sos srities gubernatorių Michailą Saakašvilį. Tik šis aiškina, kad I.Kononenka dabar jau yra labiau A.Jaceniuko, o ne P.Porošenkos žmogus. Savo feisbuko paskyroje po A.Abro­ma­vičiaus atsistatydinimo M.Saakašvilis buvusį ministrą pavadino drąsiu žmogumi, o I.Ko­no­nenką ir A.Jaceniuką – ilgiausiais pagaliais re­formų ratuose.

Istorija rutuliojasi toliau. A.Pasišnikas pa­reiškė, jog, esant reikalui, gali tikrintis kad ir melo detektoriumi – jis esąs absoliučiai švarus ir jokių savo interesų į ministeriją nebruka. Ta­čiau tikrinsis tik tuo atveju, jei tą patį darys ir A.Abromavičius.

Nors tai bandymas sukelti abejonę, kol kas dėlionė dėliojasi A.Abromavičiaus naudai. Va­sario 8-ąją teisininkas Serhijus Leščenka pa­­viešino buvusio ekonomikos ministro ir vi­ceministru turėjusio tapti A.Pasišniko susirašinėjimą.

Iš šio susirašinėjimo darosi aišku, kad A.Pa­­sišnikas buvo daugiau nei užtikrintas, o A.Ab­romavičius – daugiau nei apstulbęs. Lietuvis rašo A.Pasišnikui: „Tai iš pradžių taip galvojome – prieš 4 mėnesius. Tačiau mes neturime ga­limybės įsteigti dar vieną poziciją.“

A.Pasišnikas atsako: „Manau, įsteigs. Aš šį pasiūlymą gavau iš Petro Aleksejevičiaus.“

„Iš ko konkrečiai?“ – vėl klausia A.Abro­ma­­vičius. A.Pasišnikas paaiškina: „Mane pas sa­ve pasikvietė Kononenka. Sakė, kad susitarė su premjeru.“

„O su manimi neketinot suderinti?“ – piktinasi A.Abromavičius.

Šis susirašinėjimas A.Pasišnikui neatrodo rimtas argumentas. Jis pareiškė, kad pokalbis išimtas iš konteksto, ir pats paviešino susirašinėjimo pradžią. Tačiau, ekspertų vertinimu, tai tik patvirtina įtarimus.

Vis dėlto galutiniai taškai bus sudėlioti va­sario 16-ąją, kai vyriausybės ministrai pateiks par­lamentui atliktų darbų ataskaitą, o šis spręs, ką su ta ataskaita daryti.

M.Saakašvlis išreiškė viltį, kad Ukrainoje bus sudaryta nauja vyriausybė, o A.Ja­ce­niu­kui teks sugalvoti kitų būdų, kaip užsidirbti antrą milijardą.

Tarptautiniai Ukrainos partneriai viliasi, kad Ukraina sugebės išlaviruoti, juolab kad anks­čiau atsistatydinimo pareiškimus įteikę ke­turi ministrai (žemės ūkio, sveikatos ap­saugos, infrastruktūros, informacijos) po ilgų A.Jaceniuko įkalbinėjimų nutarė savo pa­reiš­kimus atsiimti ir dirbti toliau.

Ar jiems tai sėkmė ar nesėkmė, parodys laikas.