Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Praėjus beveik šimtmečiui po atsiradimo Egipte, politinis islamas ir vėl iš naujo apibrėžia musulmonišką pasaulį. Dar vadinama islamizmu, ši įtakinga ideologija teigia, kad milijardinė musulmonų bendruomenė visame pasaulyje bus laisva ir didinga tik tuo atveju, jeigu išliks pamaldi, tai yra jei musulmonai gyvens pagal valstybės užtikrinamą islamo teisę, arba šariatą, kaip būta didžiąją islamo istorijos dalį.

Islamistams jau seniai nepritaria ne tik nemusulmonai, bet ir šariatą atmetantys musulmonai. Kartais taikūs, o kartais žiaurūs, tokie susidūrimai pakurstė 1952-ųjų Egipto ir 1979-ųjų Irano revoliucijas, „Al Qaedos“ išpuolius 2001-asiais, Arabų pavasarį 2011-aisiais ir radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Islamo valstybe pasivadinusią ISIS, iškilimą.

Ne pats islamas yra nesantaiką kurstanti religija. Problema yra tarp musulmonų gilėjantys nesutarimai dėl to, koks vaidmuo islamui turėtų tekti kuriant įstatymus ir reguliuojant visuomenines institucijas. Dauguma musulmonų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra islamistai, nėra nei džihadistai, nei revoliucionieriai. Tačiau šiuo metu vykstanti konkurencija tarp požiūrių, kokia viešoji tvarka yra gera, verčia juos pasidalyti į skirtingas stovyklas, ir taip ne tik užkertamas kelias kompromisams, bet ir dar labiau gilėja takoskyra.

Vakarų mokslininkai ir politikai jau seniai mėgina suprasti šio konflikto esmę, tačiau iki šiol jų pastangos nedavė vaisių. Nors islamo jurisprudencijos, teologijos ir istorijos ekspertai prirašė daug mokslinių darbų apie islamizmą, jie laiko jį unikaliu. Jie pamiršta, kad islamizmas yra ne tik islamas, bet ir „izmas“ – ideologija ir viešojo gyvenimo reguliavimo planas, kuris turi būti analizuojamas šalia kitų ideologijų.

Jokioje kitoje pasaulio dalyje nebuvo prikurta tiek daug „izmų“, kaip pačiuose Vakaruose. Tad tam, kad susidarytume aiškų vaizdą apie šiuolaikinius Artimuosius Rytus, verta atsigręžti į ideologinės nesantaikos istoriją Vakaruose.

Dalis musulmoniškojo pasaulio šiandien stebėtinai primena Šiaurės vakarų Europą prieš 450 metų, kai čia vyko vadinamieji religiniai karai. Tada, kaip ir dabar, per visą regioną ritosi religinio sukilimo banga. Vien septintajame XVI a. dešimtmetyje Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje įvyko sukilimai, vadovaujami naujos protestantizmo atšakos – kalvinizmo sekėjų. Tai buvo ne dvidešimt pirmo ir net ne devyniolikto amžiaus presbiterionų kalvinizmas. Ankstyvasis modernusis kalvinizmas – kaip ir to meto katalikybė, liuteronizmas ir kiti krikščionių „izmai“, buvo ne tik religinių doktrinų rinkinys, bet ir politinė ideologija.

Ji atsirado laikais, kai Europos socioekonominė tvarka sukosi aplink Romos katalikų bažnyčią, o iš dalies buvo ir jos reguliuojama. Tad kalvinizmas save apibrėžė kaip opoziciją galiojusiai tvarkai. Ideologijos pasirinkimas buvo ne vien religinis, bet ir politinis pareiškimas. O religiniai karai buvo ir politiniai.

Sukilimai prasidėjo įpusėjus 150 metų trukusioms varžyboms tarp įvairių krikščionybės formų, o šiandien ši istorija vėl daug ką primena.

Kol ideologijos kovojo dėl įtakos, nepritarimas buvo brutaliai nuslopinamas, nuolat pasikartodavo religinės žudynės, o į konfliktą vis įsikišdavo išorinės jėgos. Galiausiai šie neramumai atvedė prie apgailėtino Trisdešimties metų karo, per kurį žuvo mažiausiai ketvirtadalis visų Vokietijos gyventojų (tuo metu sudariusių Šventosios Romos imperijos branduolį). O kai ši krizė pagaliau baigėsi, buvo dar du ideologiniai susidūrimai: tarp monarchijos ir konstitucionalizmo XVIII amžiuje bei tarp liberalizmo ir komunizmo dvidešimtajame.

Šie trys ilgi ideologinės nesantaikos laikotarpiai, kai Vakarų šalys buvo susiskaldžiusios dėl to, koks būdas tvarkyti visuomenę yra pats geriausias, gali tapti esmine pamoka tam, kas vyksta šiandien.

Plačiąja prasme Vakarų istorija rodo, kad dabartinė legitimumo krizė Artimuosiuose Rytuose savo sudėtingumu nėra nei beprecedentė, nei savaime išsisprendžianti paprastu būdu. Politinis islamas, kaip ir daugelis praeityje iškilusių ideologijų, naujų jėgų pasisėmė iš regioninio konflikto, kurį dar sustiprino ir kuris niekur nedings.

Be to, Artimuosiuose Rytuose vykstantys ideologiniai nesutarimai retai baigiasi tuo, kad „nugalėtojas gauna viską“. Jie rutuliojasi tol, kol konkuruojančios doktrinos arba suklesti, arba susilieja. Dažnai tai įvyksta tik po to, kai į krizę įsitraukia išorės jėgos ir sukuriama nauja regioninė tvarka.

Šios pamokos neduoda aiškaus recepto, kaip spręsti šiandienos problemas Artimuosiuose Rytuose, tačiau jos bent jau parodo, kad regioninės problemos nėra unikalios, o lyderiai ir valstybės gali imtis tam tikrų žingsnių, galinčių sumažinti smurtą ir sukurti palankesnes sąlygas žmonijos klestėjimui.

Nors islamizmo atsiradimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus šių laikų fenomenas, tačiau krizės, su kuriomis jis susidūrė, yra tarsi Vakarų praeities aidas.

Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausia konkurencija tarp islamizmo ir sekuliarizmo musulmonų pasaulyje, evoliucionavo į kompleksinį karą. Vis dėlto klausimo esmė išliko tokia pati: kas yra suverenas bei koks yra įstatymų šaltinis ir jų turinys. Islamistai tvirtina, kad tai turi būti šariatas, o tai reiškia, jog įstatymai kildinami iš šventų islamo tekstų. Sekuliaristai siekia, kad įstatymai kiltų iš žmogaus proto ir patirties, o ne iš islamo ar bent jau ne vien tik iš islamo.

Sekuliarizmas į Artimuosius Rytus atplūdo kartu su Europos kolonializmu. Didelė musulmonų elito dalis jį priėmė po nepriklausomybės būtent dėl to, kad galingos Europos valstybės pranoko ir pažemino Osmanų imperiją, paprastai laikomą kalifatu, arba dominuojančia islamo santvarka. Bet sekuliarizmui atsirado atsvara – islamizmas.

Nors patys islamistai savo ideologiją pristato ne kaip „izmą“, o tiesiog kaip islamą – laiko nepaliestą pranašo religiją, jų tikėjimo sistema turi daugiau modernumo bruožų. Trečiajame–penktajame XX amžiaus dešimtmetyje užaugę ankstyvojo islamizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad egzistuojant pasaulietinei tvarkai labai sudėtinga gyventi kaip pamaldžiam musulmonui, todėl pradėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Šeštajame dešimtmetyje islamistai tapo radikalesni ir ėmė pasisakyti už valstybės palaikomo šariato sugrąžinimą. Sekuliarizmas išsaugojo pranašumą iki septintojo dešimtmečio, tačiau svarbiausiais lūžio taškais, suteikusiais pagreitį islamistams, tapo sekuliaraus Egipto pralaimėjimas Izraeliui 1967-aisiais, Islamo revoliucija Irane 1979-aisiais bei 1990–1991 m. Persijos įlankos karas.

Tam tikra prasme politinis islamas triumfavo. Nors šiuolaikiniai musulmonai nėra nei gryni pasauliečiai, nei islamistai, vidutinis musulmonas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra arčiau islamisto. 2013 m. vykdyta „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad didžioji dalis žmonių Egipte, Irake, Jordanijoje, Maroke ir palestiniečių teritorijose pasisako už šariato įstatymus. 2012 m. „Gallup“ apklausa parodė ir tai, kad penkiose regiono šalyse – Egipte, Libijoje, Sirijoje, Tunise ir Jemene moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai teikia pirmenybę būtent šariatui.

Ir nors islamistų stovykloje išlieka daug vidinių nesutarimų dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime ir dvasininkų vaidmens vyriausybėje, dabar net pasaulietiniai vadovai perima islamizmo elementus.

Nepaisant šių laimėjimų, politinis islamas vis dar susiduria su skepsiu dėl jo galimybių išlikti. Nuo pat pradžių išoriniai stebėtojai jį atmetė kaip idėją, nesuderinamą su modernumu. Vėliau ekspertai tikino, kad Artimuosiuose Rytuose didėjantis smurtas, įskaitant savižudžius teroristus ir džihadistų grupuočių, tokių kaip ISIS, vykdomas mirties bausmes nupjaunant galvas, yra tik šio judėjimo desperacijos požymis.

Vis dėlto, jei pačios Europos ideologinės nesantaikos istorija ir gali ko nors pamokyti Artimuosius Rytus, ši pamoka yra tokia: nenuvertinkime islamizmo. Europos religiniai karai iliustruoja, kodėl nepakankamai rimtas požiūris į iš pažiūros atgyvenusią ideologiją yra toks pavojingas. Daug kartų per šiuos karus blaivus protas ir pažanga privertė liautis žiaurumus, sukeltus stiprėjančios katalikų ir protestantų konkurencijos.

Kelis kartus lemtingose sandūrose atrodė, kad krizė įveikta. Taip atrodė 1555-aisiais, kai taikos sutartį pasirašė į religinius karus įsitraukusios svarbiausios Vokietijos kunigaikštystės, arba 1590-aisiais, kai religiniai karai baigėsi Prancūzijoje, o protestantiška Olandija užsitikrino nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos.

Tačiau Europai ideologinis smurtas dar nebuvo praeityje, nes jį sukėlusi legitimumo krizė liko neišspręsta.

Dauguma europiečių ir toliau manė, kad politinis stabilumas reikalauja vienos religijos. O kol jie taip manė, menkiausia kibirkštis būtų galėjusi juos nublokšti į radikaliai priešingas grupes – būtent taip nutiko protestantams sukilus Bohemijoje ir privertus visą Europą įsitraukti į Trisdešimties metų karą 1618-aisiais. Tai truko iki pat amžiaus pabaigos, kol europiečiai pamažu išmoko atskirti religinius klausimus nuo politikos, o religinės dogmos prarado savo minias uždegančią galią.

Kitoks pavyzdys, kai nepakankamai įvertinama viena ar kita ideologija, yra pasaulinė kova tarp liberalizmo ir komunizmo XX amžiuje.

1930-ųjų Didžiosios depresijos negandos daugelį žinomų Vakarų intelektualų įtikino, kad liberaliosios demokratijos laikai jau praėjo. Kurį laiką atrodė, kad centralizuotos, prievarta paremtos valstybės su naujais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais yra pasirengusios susidoroti kur kas geriau. Tad kai kurie mąstytojai metėsi į komunizmą. Tik nedidelė jų dalis aplankė ir atvirai žavėjosi Sovietų Sąjunga, kur, valdant Josifui Stalinui, sparčiai vyko industrializacija, o darbuotojai niekada nestreikavo. Šias nuotaikas puikiai užfiksavo JAV žurnalistas Lincolnas Steffensas: „Aš patekau į ateitį, ir tai veikia.“

Galiausiai liberalioji demokratija prisikėlė ir vis tiek laimėjo. Tai reiškia ne tai, kad islamizmas Artimuosiuose Rytuose būtinai laimės, o kad protingi žmonės gali nepakankamai įvertinti alternatyvių politinių sistemų gyvybingumą, ir tai gali turėti baisių pasekmių.

Viena politinio islamo ilgaamžiškumo paslapčių yra ta, kad pašaliečiai šią sistemą iš esmės nuvertina. Istorija rodo, kad ideologijos gyvavimas gali būti pratęstas, jei šią ideologiją palaiko valstybiniai rėmėjai, kaip nutiko liberalios demokratijos atveju 1930-aisiais ir islamizmo atveju vyksta šiandien. Politinis islamas ne tik niekur nesitraukia, bet ir, gali būti, įgauna antrąjį kvėpavimą.

Politinis islamas, kaip ir daugelis senų konkuruojančių ideologijų, nėra vienalytis. Nors islamistus vienija bendras atsidavimas šariatui, yra daug jų pakraipų: sunitai ir šiitai; ekstremistai ir nuosaikieji; nacionalistai, internacionalistai, net imperialistai. Ši įvairovė paskatino Vakarus diskusijai apie tai, ar JAV ir jų sąjungininkams nevertėtų leisti nuosaikaus, pragmatiško islamizmo tose vietose, kuriose jis konkuruotų su radikalesniais judėjimais. Tie, kurie nepritaria, paprastai islamizmą piešia kaip vieningą judėjimą ir yra vienijami neapykantos jam Vakaruose. Tie, kurie pritaria, islamizmą suvokia kaip susiskaldžiusį iš vidaus.

Ši diskusija nėra nauja. Bet kurios ideologijos oponentai ideologines takoskyras dažnai mėgina išnaudoti pakreipdami ginčą savo naudai. Vakarų istorijoje yra daug pavyzdžių, kai išorinės jėgos vis bandydavo pasinaudoti taktika „skaldyk ir valdyk“,  nors rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi.

Paimkime vėl tuos pačius religinius karus. Ilgalaikis konfliktas suskaldė didžiausias Europos ideologijas, o iš jų susiformavusios mutacijos ne tik išgyveno, bet ir ilgainiui ėmė konkuruoti su savo „originalais“. Protestantizmas prasidėjo kaip liuteronizmas, bet greitai išsivystė į cvinglianizmą Šveicarijoje ir anabaptizmą Vokietijoje, dar paleisdamas į pasaulį kalvinistų atmainą Prancūzijoje ir anglikonų – Anglijoje.

Kalvinistai ir liuteronai dėl įtakos dažnai varžėsi nuožmiau, negu tai tarpusavyje darė katalikai. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi Šventosios Romos imperiją, nenuilsdama kurstė šiuos nesutarimus. Tačiau galų gale ši strategija nepadėjo nei susilpninti kalvinistų, nei sutrukdyti jiems sudaryti bendro fronto su liuteronais Trisdešimties metų kare.

Išorės stebėtojui belieka išsiaiškinti, ar kai kurios ideologijos yra linkusios į radikalizmą, ir sužinoti, kaip jį išugdyti. O tai galima padaryti visai sėkmingai.

Po Antrojo pasaulinio karo mėginant apriboti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje, JAV prezidentas Harry Trumanas pademonstravo didelį nuovokumą, atspėdamas, kuri iš Vakarų Europos kairiųjų partijų gali tapti JAV sąjungininke. Jis teisingai nusprendė, kad Italijos komunistai ir socialistai buvo lyg monolitas: jie vieningai palaikė Sovietų Sąjungą ir priešinosi JAV remiamam Maršalo planui. Trumanas savo ruožtu užaugino krikščionis demokratus, padėdamas jiems laimėti lemiamus rinkimus 1948-aisiais. O štai Prancūzijoje komunizmui oponavo socialistai. Trumanas tai suprato ir sudarė su jais sandėrį, paversdamas Prancūziją tingia, bet patikima JAV partnere.

Tiek akivaizdi, tiek ir slapta išorės jėgų intervencija yra tik dar vienas užsitęsusios legitimumo krizės požymis. Nesutarimai tarp islamistų ir sekuliaristų yra tik naujausias konkurencijos, kurioje dalyvauja užsienio jėgos (tiek veikdamos užkulisiuose, tiek naudodamos karines priemones), pavyzdys.

Kai kas tokias intervencijas kritikuoja. Kritikų teigimu, JAV kampanijos Afganistane, Irake, o visai neseniai ir Libijoje, yra neracionalūs veiksmai, išeinantys už apdairaus valstybingumo ribų. Tačiau iš tiesų jėgos panaudojimas siekiant pakeisti ar nuversti kitos šalies režimą tėra įprasta didelės supergalios praktika. Išorės intervencija nėra atskiriama ir neracionali ideologinių kovų dalis. Per pastaruosius 500 metų tokių intervencijų buvo daugiau nei du šimtai.

Šių kovų sukelta visuomenės poliarizacija padeda paaiškinti, kodėl intervencija pasitaiko taip dažnai. Neretai ideologiniai konfliktai taip pagilina socialinius nesutarimus, kad gyventojai tampa lojalesni užsieniečiams, nei savo tautiečiams. Šie konfliktai stipriai palenkia žmones ir visą šalį link draugystės ar priešiškumo užsienio subjektams, ypač tiems, kurie yra pakankamai galingi, kad ištiestų pagalbos ranką jiems arba jų oponentams. O užsienio veikėjai čia įžvelgia galimybę arba susirasti naujų draugų, arba užkirsti kelią naujų priešų atsiradimui.

Besikišančioms jėgoms nereikia turėti religinių išskaičiavimų – kartais pakanka ir materialinių. Kai kada tai būna ideologinių ir materialinių interesų derinys. Pavyzdžiui, 2011 m., per Arabų pavasarį, sunitų dominuojama Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną, kad padėtų sustabdyti šiitų sukilimą, taip susilpnindama ne tik šiitų islamo sekėjų gretas, bet ir šiitų dominuojamo Irano valdžią. Netrukus Iranas lygiai taip pat įsikišo į Siriją, stodamas prieš sunitų sukilėlius, kurie pergalės prieš Assado režimą atveju galėtų sudaryti sąjungą su Saudo Arabija.

Šie įvykiai sukėlė nuogąstavimų, kad Artimuosiuose Rytuose daugėja iracionalių, ideologijomis besivadovaujančių valstybių, kurios yra linkusios sunaikinti regioninę tvarką. Kai kurie stebėtojai nerimauja, kad, pavyzdžiui, jei Iranas turėtų branduolinį ginklą, jis jį galėtų panaudoti sugriaudamas ir taip rizikingą pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir net išprovokuoti apokalipsę.

Istorija nesiūlo paprasto atsakymo jaučiantiesiems tokią baimę. Tačiau ji liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali. Ideologų vadovaujamas režimas gali turėti ideologinių tikslų, pavyzdžiui, sukurti visiškai naują regioninę tvarką. Siekdamas šių tikslų, jis gali pasitelkti racionalius būdus, atsitraukdamas, kai agresija tampa pernelyg rizikinga. Bet kartais jis gali elgtis ir paneigdamas tradicinę ekonominės geopolitinės naudos logiką.

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“

Vertė Rima Janužytė

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Tolimiausiame Rusijos užkampyje egzistuoja keistas administracinis darinys – Žydų autonominė sritis, rusų vadinama tiesiog EAO (Jevreiskaja avtonomnaja oblastj). Įsteigta 1934-aisiais, ji turėjo liudyti gerą Rusijos valią šios tautinės mažumos atžvilgiu: visos Rusijos žydams buvo žadama teisė čia be jokių apribojimų puoselėti savo tradicijas.

Atšiaurios žiemos ir nykios, lietingos va­saros pačiame Kinijos pasienyje ne­turėjo sukliudyti žydams plūsti į Ru­sijos jiems pažadėtą žemę. Nors Josifas Sta­linas tokį žydų rojų iš pradžių labiau norėjo įkurti Kryme, tačiau sulaukęs Krymo valdžios pasipriešinimo apsistojo ties lopinėliu, besidirekiančiu palei Amūro upę ir besiribojančiu vakaruose su Amūro sritimi, o rytuose – su Cha­barovsko kraštu.

J.Stalinas Rusijoje gyvenusiems žydams ten žadėjo bemaž tą patį, ką Europos žydams da­bar siūlo Vladimiras Putinas. Ir vienas, ir kitas bemaž taip pat kalbėjo, kad jei jums blogai kitur, važiuokite čia – nesigailėsite. Ir abu po šių žodžių labai ilgai ir mąsliai šypsojosi.

Apie šią V.Putino šypseną, kaip ir apie susitikimą su Europos žydų kongreso nariais bei jo metu nuskambėjusį kvietimą visiems Europos žydams keltis gyventi į Rusiją, jau sklando anekdotai. „Putinas kviečia: būtinai atvažiuokite, labai lauksiu. Žydai sutinka: puiku, tik adresą užsirašysime. Putinas atsako: kam gi tas adresas, šiaip atvažiuokite.“ Arba kitas: „Žy­dai skundžiasi, kad jiems Europoje labai blogai. Putinas jiems ir sako: o jūs Rusijoje pagyvenkit.“

Kai kurie klausia, ar V.Putino kvietimas ne­­bus stalininis bandymas visus žydus „su­rinkti į vieną vietą“. Dar kiti – kad gal Rusijai iš tiesų taip blogai, jog žydai su savo kultūriniais ir materialiniais ištekliais yra paskutinė viltis pagerinti savo padėtį. Žodžiu, nuoširdžiu V.Putino pasiryžimu padėti žydams, švelniai tariant, pasaulyje labai abejojama. Per daug įtartina, kad šalyje, kurioje televizijos laidų vedėjai nuolat keikia „žydobanderovcus“ ir jų sąmokslą, staiga kiltų tyras noras įsiteikti žydams. Per daug viskas primena J.Sta­lino laikus.

Juolab kad V.Putinas jau yra liūdnai pagarsėjęs liaupsėmis J.Stalinui ir Molotovo-Ri­bben­­tropo paktui, po kurio galiausiai Rytų Eu­ropoje buvo nužudyta milijonai žydų.

Antai prieš pat 70-osioms Antrojo pasaulinio karo pradžios metinėms paminėti skirtus renginius V.Putinas, tuomet ėjęs Rusijos premjero pareigas, parašė straipsnį, kuriame iš esmės išteisino arba bent jau pateisino SSRS ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutartį, aiškindamas, kad jos nepasirašyti būtų buvę „neprotinga“. Be to, Molotovo-Ribbentropo paktas, V.Pu­­­­tino supratimu, nebuvo nei blogesnis, nei geresnis už kitus to meto susitarimus, pavyzdžiui, Miuncheno sutartį.

Istorikas Timothy Snyderis netgi mano, kad tiek Miuncheno, tiek Molotovo-Ribbentropo paktą V.Putinas laiko geraisiais pavyzdžiais: „Iš visų V.Putino pasisakymų akivaizdu, kad jis pats tiek Miuncheno susitarimą, tiek Ribben­tropo-Molotovo paktą, kuriuos sudeda į vieną gretą, vertina kaip pozityvius pavyzdžius.“

Molotovas vietoj žydo Litvinovo

Molotovo-Ribbendropo pakto, ko gero, ga­lėjo ir nebūti, jeigu J.Stalinas, rūpestingai kū­ręs Žydų autonominę sritį, nebūtų buvęs anti­semitas.

„1939 m. rugpjūčio 20 d. Hitleris paprašė Sta­lino susitikti, ir Stalinas itin džiugiai sutiko. Daug metų sovietų lyderis ieškojo galimybės sunaikinti Lenkiją, ir pagaliau tokia proga atė­jo. Stalinas rengėsi sandėriui dėl sąjungos su Hit­leriu ir kaip daugelis kitų to meto lyderių lankstėsi antisemitizmu išgarsėjusiam fiureriui. Stalinas atleido užsienio reikalų komisarą žydą Maksimą Litvinovą ir pakeitė jį rusu Via­čes­lavu Molotovu. Litvi­no­vo atleidimas, anot Hit­lerio, buvo lemiamas. Būtent Mo­lotovas 1939 m. gegužės 23 dieną Maskvoje derėjosi dėl su­sitarimo su Hitlerio užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.“

Tai ištrauka iš T.Snyderio straipsnio „Kai Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas“. Ji iliustruoja J.Stalino įsitikinimus, kuriuos tą gegužės rytą jis pirmą kartą pademonstravo, išsakydamas taip garsiai ir aiškiai. Naujajam užsienio reikalų ministrui V.Molotovui jis nurodė iš komisariato pašalinti visus žydus. O J.von Ribbentropui atskleidė, kad tik ir laukia, kol SSRS bus pakankamai savų inteligentų, kad galėtų galutinai užbaigti žydų dominavimą valdžioje, „nors kol kas jie jam dar reikalingi“.

Tiesa, iki tol buvo neilgas laikotarpis, ku­rio metu J.Stalinas stengėsi per daug nerodyti savo antisemitinių pažiūrų. Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje pamažu prasidėjo žydų persekiojimas. Iš pradžių gerai maskuojamas, vėliau vis atviresnis ir brutalesnis.

Kaip rašo Bostone veikiančio rusiško portalo „Lebed“ redaktorius Valerijus Lebe­de­vas, trečiojo dešimtmečio pabaigoje J.Stalinas sugrįžo prie ikirevoliucinės didžiavals­tybinio šovinizmo politikos. O rusų šovinizmas visuomet buvo lydimas bjauraus antisemitizmo.

Šiame kontekste ir vėl norisi paminėti V.Pu­­tiną bei jo nekuklų Novorusijos projektą. Bet tam, kad suprastume, kodėl Europos žydai tik šypsosi V.Putinui ir sako apsvarstysiantys jo pasiūlymus, grįžkime prie jo numylėtinio J.Sta­­lino.

Valstybinio antisemitizmo šaknys

Nemažai tyrinėtojų J.Stalino vykdytos valstybinės antisemitinės politikos priežastimi laiko jo paties pažiūras. Jo dukra yra pasakojusi, kad „nors iki karo jis garsiai nereiškė ne­­apykantos žydams – tai prasidėjo jau po ka­ro, – tačiau širdyje simpatijų žydams jis niekada nejuto“.

Kita priežastis – jo noras suvienyti rusų tautą „prieš bendrą priešą“ ir nukreipti jos dė­mesį nuo vidinių problemų. Siekdamas išlaikyti savo ir partijos populiarumą, J.Stalinas „skaitėsi“ su visuomenėje vyravusiomis antisemitinėmis nuotaikomis. „Bolševikai visuomet buvo populistinė partija, ėjusi paskui tautą ir išvien su tauta. Nesvarbu, kad tai labai dažnai padarydavo žalos ir valstybei, ir pačiai tautai“, – rašo Michailas Gorbačiovas.

Dar viena valstybinės antisemitinės politikos priežastis buvo ir vis agresyvėjantis sovietinio režimo antivakarietiškumas. O juk liberalio­ji inteligentija, kurios didelę dalį sudarė žy­dai, palaikė vakarietiškas vertybes ir puoselėjo vakarietišką kultūrą net stalinistinio režimo sąlygomis. J.Stalinas ir jo aplinkos žmonės su­pra­­to, kad vakarietiškai mąstanti visuomenės dalis negali remti antivakarietiško režimo.

Žydų autonominės srities gyventojai buvo ne išimtis.

Sovietų statistika bylojo, kad vien 1945–1948 m. šioje srityje buvo įsigyta prekių iš JAV už

6 mln. rublių. J.Stalinui tai negalėjo patikti. Viešai jis tai vadino „mažumų laisve“, savame rate – „siautėjimu be ribų“.

1947 m. Birobidžane buvo atidaryta sinagoga, vietos gyventojai išsireikalavo teisės plačiau vartoti jidiš kalbą, moterys, dirbančios siuvimo fabrike, – neateiti į darbą per Jom Kipurą. Ta­čiau netrukus viskas ėmė keistis į bloga.

Lūžio tašku tapo Izraelio, kurį iš pradžių J.Sta­linas rėmė, bet paskui pamatęs, kad jis nei­na su SSRS, tapo jo priešu, susikūrimas 1948 m. Tai sukėlė anksčiau Rusijoje neregėtą žydų nacionalinių jausmų pakilimą. Netgi tų, ku­rie, regis, buvo jau seniai asimiliavęsi. Antai nevykėlio maršalo Klimento Vorošilovo žmona Gol­da Gorbman pareiškė, kad štai dabar ir mes turime tėvynę. Bet apie kokią dar tėvynę galima šnekėti, kai turėjo egzistuoti vienintelė, nepakartojama Didžioji Tėvynė? J.Stalinas su tokiais išsišokėliais neketino taikstytis.

Istorikai liudija, kad būtent 1948–1949 m. nacionalinis antisemitizmas pasiekė kritinę ri­bą – grėsmė kilo ne tik žydų kultūrai, bet ir gy­vybei.

Nusivylęs tuo, kad naujosios Izraelio valstybės nepavyksta įtraukti į SSRS įtakos zoną ir įsiutęs dėl augančios žydų savivertės, J.Stalinas ėmėsi radikalių priemonių. Antisemitizmo tyrinėtojas Genadijus Kostyrčenka rašo, kad per atostogas 1948 m. vasarą J.Stalinas paskambino KPSS CK politbiuro nariui Georgijui Ma­lenkovui ir pareikalavo tučtuojau panaikinti Žydų antifašistinį komitetą (EAK), kuriam priklausė daug žinomų rašytojų ir poetų.

Netrukus šio komiteto nariai buvo apkaltinti šnipinėjimu bei „plataus masto kontrrevoliuci­nės propagandos skleidimu tarp žydų“ ir J.St­alino nurodymu visi, išskyrus du, nuteisti my­riop. Nuosprendžiai buvo įvykdyti žaibiškai, o paskui pasipylė virtinė panašių bylų ir susidorojimų. Nebeliko žydų rašytojų susivienijimų, literatūros organizacijų, buvo uždaryti žydų leidiniai.

J.Stalinas ėmė naikinti net žydų teatrus, kurių visoje Sovietų Sąjungoje buvo dešimt, o vienas jų – jo paties įkurtoje Žydų autonominė­je srityje. Čia veikęs Birobidžano miesto žy­dų teatras duris užvėrė 1949 m. spalio mėnesį.

Sisteminis valymas

Galiausiai žydai jau ne spontaniškai, o sistemiškai pradėti šalinti iš visų valdžios struktūrų, pradedant rajonų komitetais, baigiant ministerijomis.

Regioniniai komitetai, rajonų komitetai, centriniai respublikų komitetai, ministerijos ir departamentai – visi sulaukė direktyvos, pagal kurią privalėjo kasmet pateikti ataskaitą apie nacionalinę darbuotojų sudėtį. Svarbiausia čia buvo, žinoma, informacija apie žydus. Visos žinybos privalėjo užtikrinti, kad jose dirbančių žydų dalis kasmet mažėtų.

Žydų negelbėjo nei ištikimybė režimui, nei atsiribojimas nuo savo šaknų. Kaip sako G.Kos­tyrčenka, vieni žydai buvo persekiojami už nacionalinę „buržuazinę“ kultūrą, kiti – už mėginimą atsisakyti nacionalinės tapatybės ir asimiliuotis. Kitaip sakant, kad ir ką darytum, buvai potencialus valstybės priešas. Žydai specialistai nebebuvo pageidaujami ir bankuose, mokyklose, gydymo įstaigose.

Šio projekto kulminacija tapo J.Stalino nurodymu pradėta vadinamoji gydytojų byla: garsiausi žydai gydytojai buvo apkaltinti sionistiniu sąmokslu ir sovietinių vadų nuodijimu. Liudininkų teigimu, bylos baigtis turėjo būti aiški: dar nepaskelbus nuosprendžių, kaltinamiesiems jau buvo paruoštos duobės ir maišai su kalkėmis. Žydus gydytojus, kaip ir daugybę kitų, nuo mirties sušaudant išgelbėjo tik J.Sta­lino mirtis.

Tačiau net ir po to antisemitizmas Sovietų Sąjungoje niekur nedingo. Pagrindinė Leonido Brežnevo laikotarpio antisemitizmo varomoji jėga buvo sovietų puoselėta neapykanta Izraeliui. Ji neišnyko net ir subyrėjus Sovietų Sąjungai: atsivėrus sienoms, į Izraelį per trumpą laiką išvyko apie milijoną žydų, arba daugiau nei 60 proc. Iš su pirmąja banga neišvykusio pusės milijono žydų dabar Rusijoje gyvena vos apie 230 tūkst.

Panaši statistika susijusi ir su liūdnai pagarsėjusia Žydų autonomine sritimi, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 30 tūkst., o dabar – vos keli tūkstančiai žydų. Ir sudaro jie čia vos kelis procentus visų gyventojų.

„O ką, iš pradžių emigravo, dabar tegu su­grįžta“, – vėl migruoti žydus ragina V.Putinas. Ta­čiau Birobidžano vyriausiasis rabinas Mor­dechai Scheineris primena: tik pastaraisiais de­šimtmečiais srityje, kurioje žydai turėjo jaustis saugūs ir laimingi, jiems nebegresia persekiojimas. „Rusiškajame Izraelyje“ pirmoji žy­diška sekmadieninė mokykla, taip pat ir sinagoga atidarytos tik 2004 m.

Rusijos politikai neišmano, ką su šia sritimi daryti. Yra siūlymų prijungti ją prie Chaba­rovs­ko srities. Arba kažkaip prisivilioti čia daugiau žydų, kad bent dėl srities pavadinimo ne­būtų gėda. Tačiau 2013-aisiais prasidėjusi vie­šųjų ryšių kampanija siekiant pritraukti į EAO kuo daugiau žydų baigėsi kurioziškai: čia gy­venti atsikėlė… vienas žydas. Greičiausiai tuo pačiu baigsis ir V.Putino idėja prisivilioti Eu­ropos žydų. Jei jie ir bėgs iš Europos, tai, ko ge­ro, ne į Rusijos glūdumą.

Straipsnio pradžioje minėtos 42 šalių žydus vienijančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, su kuria susitiko V.Putinas, vadovas Moshe Kantoras į V.Putino pasiūlymą kol kas reaguoja tik mandagumo frazėmis ir sako „bū­tinai apsvarstysiantis jo svetingus pasiūlymus“, nors ir pripažįsta, kad gyvenimas Vakarų Eu­ropoje žydus vis labiau gąsdina.

Blogiausi laikai nuo Antrojo pasaulinio karo?

Žydų organizacijos perspėja, kad antisemitizmo apraiškų Europoje sparčiai daugėja, kaip ir išpuolių prieš žydus. Neseniai Marselyje kurdas paauglys vidury dienos užpuolė ir mačete sužeidė 35-erių žydą mokytoją, kuris ėjo gatve dėvėdamas jarmulką (jarmulka, kipa arba ka­pelis – plona apvali kepuraitė, kurią privalo dė­vėti visi tikintys žydai). Kinematografiška ir jautri detalė: nuo užpuoliko, kurio peilis buvo at­šipęs, užpultas mokytojas it skydu dengėsi rankoje laikoma Tora.

Šis incidentas per pastaruosius kelis mėnesius yra jau trečias išpuolis prieš žydus Mar­se­lyje, kuriame gyvena antra pagal dydį Pran­cū­zijos žydų bendruomenė po Paryžiaus.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį antisemitinius įžeidimus ir „Islamo valstybę“ palaikančius antisemitinius šūkius skanduojantys už­puolikai subadė vieną mokytoją žydą.

Spalio mėnesį prie sinagogos neblaivaus asmens buvo užpulti trys žydai. Neatsitiktinai Marselio žydų bendruomenės lyderis Zvi Am­maras paragino šiame pietiniame Pran­cūzijos uostamiestyje gyvenančius žydus nenešioti ki­pų „iki geresnių dienų“. „Mūsų nelaimei, esa­me puolami. Kai esame atpažįstami esą žy­dai, galime būti užpulti, mums net gresia mirtis. Manau, kad gyvybė yra svarbiau už bet ką ki­ta, nors tokį kreipimąsi skelbiant man net blo­ga darosi“, – apgailestauja Z.Ammaras.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as šią idėją vadina netoleruotina ir nepritaria minčiai, kad baimindamiesi išpuolių Pran­cūzijos žydai turi slėptis: „Netoleruotina, kad mūsų šalyje piliečiai jaustųsi taip prislėgti ir bijotų išpuolių dėl savo religinio pasirinkimo, kad turėtų nuspręsti, jog reikia slėptis.“

Tačiau išpuolių daugėja, jie dažnėja, ir kaip nors kitaip nei antisemitizmu jų neišeina pavadinti.

Po Antrojo pasaulinio karo ne tik panašių antisemitinių išpuolių, bet ir nuotaikų Euro­poje ilgą laiką beveik nepasitaikydavo. Netgi priešingai, galima sakyti, vyravo antiantisemitizmas. Visi tebebuvo sukrėsti Holokausto tragedijos, kai vienų žmonių rankomis buvo nu­kankinta ir išžudyta milijonai kitų, visiškai ne­kaltų vaikų, moterų ir vyrų, ir tik todėl, kad šie turėjo žydiško kraujo.

Tačiau nuo Aušvico laikų praėjo jau daugiau nei septyni dešimtmečiai, o į Europą vėl atslinko tamsus antisemitizmo šešėlis. Tiesa, dabar tokiomis nuotaikomis ypač persiėmę čia gyvenantys musulmonai, nors antisemitinių minčių pasitaiko ir kitų europiečių galvose, o kartais išsprūsta net iš politikų lūpų.

Vienas Holokaustą išgyvenęs žydas, dabar jau senukas, minėjime prie Aušvico prieš metus sušuko: „Daugiau nenoriu čia sugrįžti!“

Jo žodžiai puikiai perteikia Europoje gyvenančių žydų nuotaikas matant vis dažniau pasikartojančius išpuolius, per kuriuos žydai nu­kenčia ne dėl to, kad buvo tik atsitiktiniai praeiviai.

Europą sukrėtė žudynės Paryžiaus košerinio maisto parduotuvėje, į kurią tiesiu taikymu nu­vyko „Charlie Hebdomadaire“ redakciją prieš tai šaltakraujiškai iššaudęs teroristas. Kiek anksčiau žudikas mėgino įsiveržti į žydų renginį Kopenhagoje, kur dalyvavo per 80 žmonių, daugiausia vaikų. Kas žino, kuo tai bū­tų pasibai­gę, jei ne žudiką sulaikęs ir savo gy­vybę pa­aukojęs vyras.

Ir tai jau nebe pavieniai atvejai, o vis dažniau pasikartojanti tendencija, žydams kelianti šiurpą. Užpernai keturi žmonės žuvo žydų mu­ziejuje Briuselyje. 2012 m. rabinas ir trys mažamečiai vaikai buvo nužudyti žydų mokykloje Tulūzoje.

O kur dar antisemitiniai išpuoliai, kai apsiei­nama be aukų. Ypač daug tokių atvejų pasitai­ko nuo užpernai metų vasaros. Pavyzdžiui, 2014 m. liepą vos per vieną savaitę buvo su­rengti išpuoliai prieš aštuonias Prancūzijos si­nagogas. Vieną iš jų Paryžiaus Sarcelio priemiestyje padegamaisiais užtaisais apmėtė net 400 žmonių minia.

Per išpuolius buvo nuniokotas ir apiplėštas košerinio maisto prekybos centras, taip pat vaistinė. Minios demonstravo plakatus su šū­kiais „Mirtis žydams“ ir „Perpjaukime žy­dams gerkles“. O Prancūzijos sostinės Barbeso rajone akmenis svaidantys protestuotojai degino Izraelio vėliavas. Vokietijos Vupertalio mieste Molotovo kokteiliais apmėtyta sinagoga, kuri buvo sugriauta per Krištolinę naktį. Ber­lyno imamas Abu Bilalas Ismailas savo ruož­tu paragino Alachą „sunaikinti sionistus žy­dus – su­skaičiuoti juos visus iki vieno“.

Frankfurte vienas antisemitinę kampaniją surengęs asmuo pro langą mėtė butelius, o Ham­­burge po Izraeliui paremti skirto mitingo buvo sumuštas senyvas vyras. Berlyne žydų or­todoksų paauglys sulaukė smūgių į veidą.

Beje, anksčiau būta aiškaus ryšio tarp Iz­raelio ir palestiniečių konflikto ir antisemitinių išpuolių Europoje. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. Izraeliui vykdant operaciją „Išlydytas plienas“, per tris savaites Prancūzijoje buvo užfiksuoti 66 antisemitiniai išpuoliai. Tačiau išpuoliai ir protestai vis rečiau būna susiję su politiniais įvykiais ir vis dažniau – su stiprėjančiu antisemi­tizmu visuomenėje.

Vokietijos centrinės žydų tarybos preziden­tas Dieteris Graumannas teigia, kad dabar yra patys blogiausi laikai nuo pat nacių eros. o Pran­­cūzijos žydų organizacijas vienijančios grupės „Crif“ prezidentas Rogeris Cu­kier­­ma­nas tvirtina, kad antižydiškos nuotaikos šalyje pranoksta paprasčiausią politinį ar humanitarinį pasipriešinimą dabartinei Iz­raelio kovai Ga­zoje. „Paryžiaus gatvėse jie ne­šaukia „mirtis izraeliečiams“, jie šaukia „mirtis žydams“, – teigia R.Cukiermanas.

Antisemitinius išpuolius užpernai pasmerkė Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Pran­cūzijos premjeras Manuelis Vallsas. Tačiau pavojus žydams kyla ne tik šiose šalyse. An­tisemitizmą Nyderlanduose stebinti institucija „Cidi“ teigia, kad pasitaiko savaičių, kai su­laukiama iki 100 pavojaus skambučių, o Ams­terdamo rabino Benjamino Jacobso durys kelis kartus buvo apmėtytos akmenimis. Belgijoje vie­nai moteriai buvo pranešta, kad parduotuvė žydų šiuo metu neaptarnauja.

Italijos sostinėje Romoje parduotuvių ir ki­tų įmonių savininkai žydai ant langų ar ap­sauginių žaliuzių ryte dažnai randa išpaišytus antižydiškus šūkius ar svastikas. Žinoma, negalima sakyti, kad Europoje susikoncentravo visi pasaulio antisemitai. Antisemitiniais laikytinų išpuolių vis pasitaiko ir kituose žemynuose.

2008 m. Mumbajuje (Indija) keturi teroristai, šaudydami žmones miesto kavinėse ir viešbučiuose, yrėsi link nedidelio ortodoksų centro, kuriame žiauriai nužudė jauną rabiną ir jo besilaukiančią žmoną. Kaip vėliau pranešė po­licija, nusikaltėliai buvo įtikėję, kad „žydų gyvybė verta 50 kartų daugiau negu nežydų“.

Artimųjų Rytų tyrimų instituto ataskaitoje apie antisemitizmą cituojamas per religinę Egip­to televiziją „Al Rahma“ 2009 m. kalbėjęs Egipto dvasininkas Muhammadas Husseinas Yaqu­bas: „Jei žydai mums atiduotų Palestiną, ar mes juos pamiltume? Aišku, kad ne. Jie yra mūsų priešai ne todėl, kad okupavo Palestiną. Net jei jie niekada nieko nebūtų užėmę, jie vis tiek būtų mūsų priešai. Mes juos naikinsime tol, kol planetoje neliks nė vieno vienintelio žydo.“

Įvertinti, kiek pasaulyje yra panašiai mąstančių žmonių, nėra lengva. Tačiau šį tą pasakyti gali gyventojų apklausos. Antidefamacijos lygos (ADL – nevyriausybinė žydų organizacija) atliktas tyrimas, per kurį apklausta 53,1 tūkst. žmonių 102 šalyse, liudija, kad Arti­muo­siuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje antisemitinėmis nuotaikomis gyvena trys ketvirtadaliai (74 proc.) visų apklaustųjų, Rytų Europoje – treč­dalis (34 proc.), Vakarų Europoje tokių yra ketvirtadalis (24 proc.), o Pietų Amerikoje – penktadalis (19 proc.).

Per kitą apklausą, atliktą tyrimų centro „Pew Research Center“, siekta išsiaiškinti, kiek musulmonų gyvenamuose regionuose yra žy­dus palankiai vertinančių žmonių. Skaičiai bu­vo apgailėtini, nes paaiškėjo, kad Turkijoje žy­dus palankiai vertina 4 proc. gyventojų, Libane – 3 proc., o štai Egipte, Jordanijoje ir Pakistane – vos 2 proc. apklaustųjų.

Po Rusijos revoliucijos žydų žavėjimasis ko­munizmu ėmė blėsti supratus, kad Rusija keičiasi ir net komunizmas tampa nebe toks, kokį jie pažinojo ir koks jiems negrėsė J.Stalino ar L.Brežnevo komunistų represijomis.

Lygiai taip pat dabar keičiasi ir Vakarų Eu­ropa, kurioje daugėja musulmonų, o ir tarp ne­musulmonų stiprėja antisemitizmas. Čia gyvenantys žydai pradeda suprasti, kad šiandieninė Europa gerokai skiriasi nuo tos, kurioje jie taip gerai jautėsi po Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau jie nė nenutuokia, kokia yra juos iš ten kviečianti Rusija. Galbūt išties labai svetinga žydams, nes be galo dėkinga, kad, pavyzdžiui, Izraelis – viena iš nedaugelio Rusijai sank­­cijų taip ir nepaskelbusių valstybių. Vis dėlto V.Putino šypsena kalbantis su žydų organizacijos atstovais neatrodo nuoširdi. Ir tik laikas parodys, kokios mintys už jos slepiasi.

„Reikia saugotis ministrų, kurie be pinigų nesugeba padaryti nieko. Ir ministrų, kurie už pinigus gali padaryti bet ką“, – yra pasakiusi ilgametė Indijos premjerė Indira Gandhi. Tačiau šiandien ji nesidžiaugtų – Indijos korupcijos suvokimo indeksas vis dar labai žemas (38 iš 100), o ši valstybė tebėra tarp planetos autsaiderių ir užima 76 vietą. Ministrai reikalus ten tvarko po senovei.

Rima JANUŽYTĖ

Užtat Lietuva gali džiūgauti. Pas mus jau tik viena kita ministrė ar ministras tebemano, kad nusikaltimo mastas priklauso nuo pakišos dydžio. O vis daugiau dalykų, nors ir ne visus, jau galima nuveikti ir be „otkatų“.

Nors mažos dovanėlės dažnai vis dar labai efektyviai sustiprina draugystę ar padeda susiorganizuoti vieno langelio principą ten, kur juo nė nekvepia, vis dažniau galima apsieiti ir be saldainių, konjako ar mažulyčio balto vokelio. Lietuvos portaluose net  atsiranda stulbinančių istorijų, kurių herojės prisipažįsta, kad net gimdyti į ligoninę vyksta iš anksto „nesusitarusios“.

Jei tai nepakankamai džiugina, galime džiaugtis, kad jau penkerius metus sugebame teisingai suprasti „Transparency International“ kasmet skelbiamų korupcijos suvokimo indeksų reikšmes. Anksčiau visi džiaugdavosi, jei Lietuvos indeksas sumažėdavo, – manė, kad tai gerai.

Paskui A.Račas visus besidžiaugiančiuosius išvadino dundukais, ir dundukai iš karto atsitokėjo. Jų atsitokėjimas sutapo su tuo, kad Lietuva iš tiesų peržengė Rubikoną – jos indeksas visiems laikams perkopė 5 balų ribą ir mūsų šalis atsidūrė kitoje lygoje: tarp valstybių, kurios pajėgios kontroliuoti savo korupcijos lygį. Gal Rubikono Lietuvos korupcijos kontekste minėti ir nederėtų – galėtume sugalvoti kažką mums neutralesnio, pavyzdžiui, Skai­drukoną ar Nekyšinikoną.

Bet atsirasti anapus tvoros dar nereiškia nebūti patvory. Naujausiame korupcijos tyrime Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. Skamba lyg ir neblogai. Sparčiais žingsniais tolstame nuo Ruandos, kuri pagal korupcijos lygį dabar lenktyniauja su 1999-ųjų Lietuva, tačiau 2015-ųjų Lietuvą užtikrintai lenkia Botsvana.

Vėlgi galime džiaugtis, kad korupcijos Lietuvoje mažiau nei vidutiniškai G-20 valstybėse: jų vidurkis – tik 54. Dar geriau pasijustume, jeigu pažvelgtume į save visos planetos kontekste: tada galėtume girtis, kad pasaulio vidurkis – tik 43, o tai reiškia, kad maždaug 6 mlrd. kitų planetos gyventojų gyvena didesnės korupcijos sąlygomis negu mes, lietuviai.

Tačiau mes esame Europoje, todėl lygiuotis turėtume ne į Haitį ar Šiaurės Korėją, o į Daniją, Suomiją ir Švediją. Šis nepajudinamas pirmūnių trejetukas bado akis visam pasauliui, o mums turėtų badyti labiausiai.

Bet dažniausiai pasidžiaugiame, kad labai blogai, vertinant Europos matais, sekasi Bulgarijai, Vengrijai, Ispanijai, Turkijai. Kad Lenkijos korupcijos suvokimo indeksas pablogėjo, o Estijos – beveik nepagerėjo. Kad Lietuvai vėl pavyko aplenkti Latviją. Žodžiu, savi provincijos vargai ir džiaugsmai.

Viena neseniai gatvėje sutikta mama panašiai pasidžiaugė, kad jos vaiko, kuriam neatsirado vietos valstybiniame darželyje, niekaip nepriėmė net už kyšį, nors vieną dieną ji direktorei nunešė tūkstantį, kitą – jau du tūkstančius litų. Direktorė nukirtusi: „Nesityčiokite su tokiomis sumomis.“

Štai ta mama ir džiaugiasi, kad korupcijos Lietuvoje mažėja. Bent jau nebe visi ją gali sau leisti, nes „stavkės“ auga, o kontrolė didėja. Koks policininkas rizikuos būti sučiuptas dėl niekingų 50 eurų? Matyt, dėl to pastaruoju metu tiek daug sulaikoma prie vairo girtų įžymybių.

Arba tiek daug blogai besimokančių studentų. Juk koks profesorius parašys gerą pažymį už vieną kitą šimtą? Dar prieš dešimt metų vienas dėstytojas mūsų kursui viešai paskelbė: „Taip, aš esu paperkamas. Bet jei pasiūlysite man mažiau negu 100 tūkst. litų už įskaitą, pranešiu apie jus administracijai ir būsite pašalinti iš universiteto.“

Visi skaniai pasijuokė, nes tokia suma už įskaitą kursui, kuriame ir taip dauguma mokosi dešimtukais, pasirodė, švelniai kalbant, per didelė.

Tai štai, „mažosios“, varguoliui įperkamosios, kasdienės korupcijos pas mus bent santykinai tikrai mažėja, o stambiomis kupiūromis švaistytis sau gali leisti tik stambios žuvys. Tačiau jos mūsų vandenyse vis dar tokios slidžios, kad dažniausiai praslysta pro pirštus. Ir akis. Netgi ekspertų, kurie dalyvauja „Transparency International“ apklausose ir padeda sudaryti gerą ir vis gerėjantį šalies indeksą.

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Vilniuje viešėjęs Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Jonathanas Simonsas netiki ilgalaikėmis nacionalinėmis strategijomis, užtat pabrėžia permainų švietimo sistemoje svarbą. Tačiau didesnės laisvės ir atsipalaidavimo moksleiviams šie jo žodžiai bent jau Didžiojoje Britanijoje nežada.

Dviejų Didžiosios Britanijos premjerų – lei­­boristo Gordono Browno ir kon­ser­va­­toriaus Davido Camerono pa­ta­rėju švietimo klausimais dirbęs J.Simonsas sa­ko, kad apie šalies visuomenę galima spręsti iš jos švietimo sistemos. Mūsiškė jam atrodo mažų mažiausiai komplikuota. Kad joje būtų mažiau painiavos, J.Simonsas siūlo pirmiausia supaprastinti mo­­kyklų finansavimo tvarką ir nešvaistyti lėšų pu­stuščių mokyklų pastatams išlaikyti. Tačiau mo­kiniams supaprastinimų ir palengvinimų jis ne tik nežada, bet ir nerekomenduoja.

– Vilniuje dalyvavote švietimo ekspertų, mokytojų, tėvų ir moksleivių diskusijoje apie savaran­­­kiškas mokyklas. Didžiojoje Britanijoje to­kios šiuo metu ant bangos ir vadinamos švietimo sistemos ateitimi. Kuo ypatinga jų koncepcija?

– Tai valstybės finansuojama, bet autonomiška mokykla, nors ir atskaitinga Švietimo ministerijai. Tokia mokykla leidžia mokyklos vadovams ir mokytojams kontroliuoti savo pačių likimą. Ji leidžia jiems daryti tai, ko reikia konkrečiai bendruomenei, mokyti vaikus taip, kaip jiems atrodo teisingiau, savaip organizuoti mokymosi procesą, aprūpinti mokytojus tuo, ko būtent jiems labiausiai reikia. Mokykla gali nuspręsti, kad galbūt joje bus ilgesnė diena, galbūt bus daugiau meno pamokų ar tradicinių dalykų. Žodžiu, tokia mokykla suteikia lankstumo ir laisvės.

– Tokiu atveju mokyklos vadovai ir mokytojai turi būti labai kompetentingi – antraip mokiniams gali būti daugiau žalos nei naudos. Kaip tai užtikrinti?

– Visiškai teisingai. Savarankiškos mokyklos turi labai didelę autonomiją, tačiau kartu jos visiškai atskaitingos: jos tikrinamos tų pačių inspektorių, vaikai laiko tuos pačius egzaminus, jie gauna tokius pačius diplomus, o mo­kykla priklauso tam pačiam finansavimo tinklui. Kitaip sakant, mokykla turi formos, bet ne turinio pasirinkimo laisvę. Tai padeda išlaikyti balansą tarp naudos ir galimos rizikos.

– Ar daug tokių mokyklų Didžiojoje Britanijoje? Visoje Europoje?

– Europoje – ne tiek daug. O Didžioji Bri­tanija, kuri įkvėpimo sėmėsi iš Švedijos, šioje srityje nuveikė daugiau – pradedant naujomis laisvosiomis mokyklomis (angl. „Free schools“), kurių nuo 2010-ųjų atsirado apie 300, baigiant jau egzistuojančių mokyklų pertvarka.

Joms leidžiama atsikratyti savivaldybių kontrolės, o tokį norą pareiškė jau per 4 tūkst. mokyklų visoje šalyje. Kaip savarankiškos mokyklos Didžiojoje Britanijoje veikia jau labai didelė visų mokyklų dalis.

– Jūs ir pats esate vienos iš tokių mokyklų įkūrėjas. Kaip mokomasi specialiojoje „Greenwich Free School“?

– Tai nauja Pietų Londone įsikūrusi mokykla. Bendruomenė čia labai neturtinga, daug vaikų dėl to vėliau išmoksta skaityti ir rašyti, o paskui jiems dažnai būna sunku pasivyti bendraamžius.

Tokiems vaikams norėjome įkurti nedidelę mokyklą, kurioje dabar mokosi tik apie 700 mokinių, ir organizuoti ilgesnę mokymosi dieną, tad mokiniai čia praleidžia maždaug trečdaliu daugiau valandų, nei įprasta. Na, o idėja buvo pasiūlyti išskirtinį lavinimą ir sielovados mokymą, kurie, taikomi kartu su papildomo ugdymo veikla, suteiktų jaunuoliams šansą į sėkmę.

– Ką vadinate išskirtiniu mokymu?

– Tai mokymas, kuris leidžia mokiniams pamėgti savo dalyką ir daryti akivaizdžią pažangą. Mūsų mokykloje vaikai mokosi nuo 11 metų, o vidutinis amžius, kai šie vaikai pradėjo skaityti, yra apie 9 metus. Tai reiškia, vos keleri metai iki atėjimo pas mus. Vadinasi, mums reikia įdėti labai daug pastangų, kad jie galėtų pasivyti, o kai kuriais atvejais galbūt ir aplenkti savo bendraamžius.

Ypatingą dėmesį skiriame anglų kalbai, matematikai, gamtos mokslams ir siekiame, kad mokiniai gautų labai gerus šių dalykų pagrindus prieš pradėdami mokytis kur nors kitur.

– Ar manote, kad matematikos, anglų kalbos ir gamtos mokslų pagrindai yra svarbesni nei kitų dalykų?

– Taip, esu tikras, kad būtent anglų kalba ir matematika, taip pat ir gamtos mokslai, yra visa ko pagrindas. Mūsų patirtis byloja, kad svarbiausia įvaldyti šiuos dalykus, prieš aprėpiant visa kita.

Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės ar vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks. O galiausiai jie netaps sėkmės lydimais žmonėmis tolesniame gyvenime.

Taigi mūsų darbas mokykloje yra suteikti jiems pagrindus ir kompensuoti dvejus prarastus metus.

– Koks amžiaus tarpsnis arba klasė mokymuisi yra patys svarbiausi? Juk, matyt, tikite, kad 11 metų pradėjus mokytis skaičiuoti dar ne viskas prarasta?

– Bendriausia prasme – kuo jaunesnis esi, tuo viskas svarbiau. Žinome, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 22 mėnesių amžiaus vaikai jau skiriasi savo sugebėjimais.

Ne toks protingas, bet iš turtingesnės šeimos vaikas, dar neturėdamas nė poros metų, jau lenkia protingesnį, bet skurdesnėmis sąlygomis gyvenantį savo bendraamžį pažintiniais sugebėjimais. Taigi atotrūkis atsiranda jau iki antrųjų gyvenimo metų.

Mūsų vidurinėje mokykloje mokosi vaikai, juntantys šį atotrūkį, tad labai svarbu pasirinkti tinkamą modelį, kad jis sumažėtų arba išnyktų.

– Kaip manote, ar kiekvienas geras mokymo metodas yra tinkamas bet kurioje šalyje? Ar britiškas modelis gali būti nukopijuotas ir perkeltas į Lietuvą, ir veikti lygiai taip pat gerai, kaip ir pas jus?

– Aš manau, kad taip. Žinoma, išlieka grėsmė, kad atsitiks taip, kaip nutinka kopijuojant įstatymus: perkėlus vienos šalies įstatymą kitur, jis dažniausiai neveikia, nes būna išimtas iš konteksto. Tačiau pačius bendriausius principus galima pasiimti. Kad ir britų principą, jog mokykla, be didelės atskaitomybės, turi turėti ir labai didelę autonomiją.

Tai galima nesunkiai pritaikyti ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje.

– Ar viešėdamas Lietuvoje susidarėte aiškų vaizdą apie mūsų šalies švietimo sistemą?

– Labai daug tų pačių dalykų yra iššūkiai tiek mums, tiek jums: kaip geriausiai išnaudoti mo­kyklos finansavimą; kaip užtikrinti, kad patys įdomiausi žmonės taptų mokytojais; kaip padaryti, kad mokytojai nepaliautų tobulėti ir mokytis; kaip garantuoti, kad mokyklų vadovai leistų mokytojams atsiskleisti; kaip garantuoti, kad tėvai sužinotų apie skirtingas galimybes ir pasirinkimus.

– Ar Didžiojoje Britanijoje taip pat kyla problemų įtraukiant tėvus į mokymosi procesą? Kaip ją sprendžiate?

– Taip, tokia problema tikrai yra, nors ir ne dėl visų tėvų, kaip ir bet kur. Tėvų įsitraukimas ir domėjimasis vaiko mokymosi procesu yra, ko gero, pats svarbiausias dalykas, svarbesnis net už tai, kokią mokyklą vaikas lanko, koks mokytojas jį moko, kokius dalykus jis pasirinko.

Tačiau kai kurie tėvai nėra pakankamai įsitraukę į savo vaiko mokymosi procesą. Ir nė­ra vieno atsakymo, kaip šią problemą spręsti. Mokyklos, kurioms šiuo klausimu sekasi, at­kakliai dirba, nepasiduoda, nuolat mėgina įtraukti tėvus. Tam išbandoma daugybė priemonių, pavyzdžiui, organizuojami tėvų vakarai, jiems rengiami mokymai, net veikia su­au­gusiųjų mokymosi klasės, kur tėvai mokomi to paties, ko tuo metu mokosi jų vaikai, – vien tam, kad tėvai žinotų, su kuo susiduria jų vaikai.

Tėvai kviečiami į įvairius renginius, apdovanojimų iškilmes ir taip toliau. Iš esmės svarbiausia tėvus ar vieną iš jų prisikviesti pirmą kartą, nes tas, kuris atėjo vieną sykį, greičiausiai pasirodys ir kitą. Šiaip ar taip, manau, tėvų įsitraukimas yra visoms šalims būdingas rūpestis.

– Kas Lietuvos švietimo sistemoje jums atrodo kitaip nei Didžiojoje Britanijoje ir ką pavadintumėte didžiausiomis mūsų ydomis?

– Iš to, ką išgirdau, kitokie nei Didžiojoje Bri­tanijoje man pasirodė du dalykai. Pirmasis – tai, kaip Lietuvoje finansuojamos mokyklos. Man pasirodė, kad Lietuvos mokyklų finansavimo sistema yra nepaprastai paini, nes dalis lėšų mokyklą pasiekia tiesiai iš Vyriausybės, dalis atkeliauja per savivaldybę. Tai sudėtingas būdas, kurį reikėtų supaprastinti. Viskas turėtų ateiti iš vienų rankų – tiesiai iš Vy­riausybės.

Kitas iššūkis – kad dalis mokyklų yra pustuštės. Dalis pinigų išleidžiama tiesiog ištuštėjusiems pastatams išlaikyti, o tai labai didelė prabanga.

– Ar pakankamas mokyklų finansavimas yra kertinis mokymosi sėkmės rodiklis, o gal ir su mažesniu biudžetu mokykla gali veikti pakankamai sėkmingai?

– Finansavimo dydis svarbus iki tam tikro lygio. Reikia turėti pakankamai pinigų, kad mokytojams būtų mokamos geros algos, kad mokyklų pastatai negriūtų, kad būtų už ką nusipirkti vadovėlių.

Tačiau jei pažvelgsime į skirtingų ES šalių patirtį, įsitikinsime, kad vieno mokinio švietimui jos išleidžia labai skirtingas sumas, bet mokymosi rezultatai nebūtinai atitinka tų su­mų. O jei panagrinėtume Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančias šalis, tai būtų dar akivaizdžiau: šalys, kuriose švietimui išleidžiama daugiausia, negali pasigirti didžiausiais mokinių pasiekimais. Meksika ir Čilė švietimui skiria milžiniškas sumas, bet joms nelabai sekasi. Rytų Azijos šalys švietimui skiria kur kas ma­žiau, bet jų rezultatai geresni negu Didžiosios Britanijos.

– Lietuvoje labai rimtai vertinami PISA pasie­kimų tyrimų rezultatai – mums švietimo srityje labai svarbu lygintis su kitais. Ar Didžiojoje Britanijoje irgi juntamas toks stiprus noras rungtyniauti dėl mokymosi rezultatų?

– Mes tiesiog apsėsti PISA rezultatų. Tai vienas svarbiausių rodiklių, lemiančių net vyriausybės politiką. Mokomasi iš geriausiai PISA įvertintų šalių. O pasirodžius tiems vertinimams visuomenėje visuomet kyla labai daug diskusijų.

Didžioji Britanija pagal šį vertinimą yra maždaug per vidurį, o tai, mūsų supratimu, nė­ra pakankamai geras rezultatas atsižvelgiant į tai, kiek pinigų skiriama švietimui ir kokio dydžio ekonomika mes esame. Kyla jausmas, kad turėtume būti geresni.

Taigi reformos, kurias per pastaruosius 5–6 metus įgyvendino vyriausybė, bent jau mes tikimės, netrukus turėtų pradėti duoti vaisių ir per trejus metus pagerinti mūsų šalies vertinimą.

– Kokios buvo pagrindinės švietimo reformos?

– Viena jų – mūsų jau šiek tiek aptartas mo­kyk­lų savarankiškumo didinimas, kai mokyklų va­dovams ir mokytojams suteikiama daugiau au­tonomijos. Kuriamos vadinamosios nepriklau­somos mokyklos. Be to, pakeisti ir visų pakopų mokymosi planai. Jie perrašyti pagal ge­riausiai pasaulyje besimokančių mo­kinių lygį.

Dabar mes iš jaunesnių mokinių tikimės dau­giau negu anksčiau. Kitaip tariant, mokytis matematikos ar istorijos vienuolikmečiui dabar yra sunkiau. Ir tai daroma sąmoningai.

– Ar Didžiosios Britanijos universitetai taip pat kelia savo kartelę? Kartais tenka išgirsti, kad britų jaunimas nėra labai įsitempęs dėl to, ar įstos į universitetą.

– Manau, aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovų vaikai junta didžiulį stresą. Jiems keliamas tikslas įstoti į geriausius Didžiosios Bri­ta­nijos universitetus, o juk į juos nori patekti ga­biausias jaunimas iš viso pasaulio. 6–7 mūsų šalies universitetai patenka į pasaulio geriausiųjų 20-uką, tad konkurencija milžiniška.

Jei tokio tikslo neturi, tada galima atsipalaiduoti, nes kiti šalies universitetai, kurių daugelis pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė, nėra nepasiekiama svajonė. Jei tau 18 metų ir tu no­ri studijuoti universitete, tai galėsi padaryti turėdamas beveik bet kokius pažymius.

Nėra nustatytų limitų, kiek bus priimta studentų. Nėra kovos dėl vietos universitete. Ži­no­ma, jeigu tai ne Oksfordas ar Kembridžas. Pa­starieji nė neketina plėstis, o norint į juos pa­tekti reikia varžytis ne tik su savo šalies, bet ir su užsienio absolventais.

– Lietuvoje vis kyla diskusijų dėl to, kad jaunuoliai mokykloje patiria per daug streso, o kai kurie su juo nesusidoroja. Ar Didžiojoje Bri­tanijoje ši tema tokia pat aktuali?

– Išties pasitaiko vis daugiau pranešimų apie vaikų psichikos sutrikimus, ypač per pastaruosius dvejus metus. Vaikai dažniau lankosi pas gydytojus, dažniau skundžiasi stresu ir liūdesiu. Labiausiai tai būdinga 11–16 metų vaikams. Ta­­čiau sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal to­dėl, kad apie šiuos sutrikimus dabar žinoma dau­giau, negu anksčiau? Gal tapo priimtiniau pripažinti, kad turi psichikos sutrikimų, ir nebereikia to slėpti?

Nežinia, ar padažnėjusius psichikos sutrikimus sukelia mokykla, o gal pats gyvenimas ta­po sudėtingesnis. Antai kokį spaudimą jaunam žmogui daro socialinės medijos. Pats turiu du mažus vaikus ir man baisu pagalvoti apie tai, kas jų laukia, kai bus paaugliai.

Kai buvau 14-os, mano gyvenimas buvo ku­pinas įtampos. Bet aš bent jau neturėjau feisbuko paskyros, kurioje būčiau nuolat matęs, kaip sekasi kitiems. Manau, būti jaunam šiandien sudėtingiau negu bet kada.

– Užtat dabar yra mokyklų, propaguojančių įvairius stresą mažinančius mokymosi metodus, raginančių vengti konkurencijos, koncen­truotis ne į faktų iškalimą, o į kūrybiškumą, iš­ra­dingumą, analitinį mąstymą ir taip toliau. Kaip tokias „madas“ vertinate jūs?

– Problema ta, kad tu kada nors vis tiek baigsi mokyklą, o tada neišvengiamai turėsi konkuruoti su kitais dėl vietos universitete, dėl darbo, dėl atlyginimo. Jei mokykloje neišlaikysi privalomų egzaminų, tau teks kovoti dėl vietos po saule. Žinoma, norime, jog vaikai būtų laimingi, bet juk kartu svajojame, kad jiems sektųsi, kai užaugs. Norime, kad jie pamėgtų meną, muziką, kad sportuotų ir vaidintų teatre.

Gerose mokyklose jie tai ir daro. Bet jei nori, kad tavo vaikas ateityje gautų gerą darbą, reikia tam tikrų kvalifikacijos įrodymų. Žemo lygio išsilavinimas žmogui galbūt suteiks daugiau laimės vaikystėje, bet nepadarys jo laimingo tolesniame gyvenime.

– Jūs dirbote ir su G.Brownu, ir su D.Cameronu, tad, matyt, jūsų nuostatos nesvetimos jiems abiem. Ar galima sakyti, kad švietimo sistema jūsų šalyje reformuojama nuosekliai, o esmines permainas lemia ne valdžios pasikeitimas?

– Retorikos lygiu Didžiosios Britanijos partijos būtinai akcentuoja skirtumus. Tačiau po šiuo triukšmingu paviršiumi jau kokius 20 metų eg­zis­tuoja politikos tęstinumas. Esama bendro su­­tarimo, kaip turi evoliucionuoti švietimo sistema.

Sutariama, kad daugiau galių reikia suteikti mokytojams, kad mokyklos turi būti atskaitingos, kad mokykloms reikalingas geras finansavimas, kad būtinas bendras nacionalinis mokymosi planas. Tai nuostatos, kurios nesikeičia, nepaisant to, kas sudaro vyriausybę.

– Ar Didžioji Britanija turi kokią nors švietimo strategiją?

– Neturi ir nemanau, kad tokios reikia, nors žmonės dažnai mano priešingai. Neva reikia penk­mečio ar dešimtmečio, ar dvidešimtmečio strateginio plano, ar bent kažkokio esminio su­formuluoto prioriteto.

Mes jo neturime, ir aš nesu tokių planų gerbėjas. Manau, nepaprastai svarbu pasilikti galimybę reaguoti, kažką įgyvendinti pagal poreikį. Reikia suprasti, kad niekada nebus bendro sutarimo dėl kokio nors vieno plano, nebent pačia bendriausia prasme.

Pavyzdžiui, visi sutinka, kad mums reikia tu­rėti švietimo sistemą, kuri parengtų jaunuolius gyvenimui. Bet ką tai reiškia? Kai tik prieiname prie detalių, iš karto atsiranda nesutarimų. Ir tai puiku. Taip ir turi būti. Taip veikia de­mo­kratinė politika.

Jei švietimas turi atsakyti į kokį nors klausimą, tuomet šis klausimas – kokią visuomenę mes su jo pagalba auginame. Taigi, užduodant klausimus apie švietimą keliami klausimai apie visuomenę. O skirtingos politinės partijos turi skirtingų įsivaizdavimų. Debatai yra puikus dalykas, dėl to nepalaikau idėjos susikurti technokratinę strategiją ir jos įsikibus laikytis.

– Kas Didžiosios Britanijos švietimo sistemoje pasikeistų, jeigu šalis nuspręstų pasitraukti iš ES? Spėju, kad ES finansavimą gaunantys universitetai veikiausiai nepalaiko „Brexit“ idėjos?

– Jei taip nutiktų, o aš nemanau, kad taip nu­tiks, pokyčiai vargu ar paliestų vidurines mo­kyk­las ir išsilavinimą nuo 5-erių iki 18 metų. Tikriausiai viskas liktų taip, kaip yra dabar. O štai universitetams tai išties būtų reikšmingi pokyčiai.

Juose studijuoja daug studentų iš užsienio, iš ES universitetai gauna finansavimą įvairiems moksliniams tyrimams. Yra sakančiųjų, kad uni­versitetams pasitraukimas iš ES išeitų į naudą, nors mano įsitikinimu, nutiktų priešingai. Ne veltui daugelis šalies universitetų prisideda prie kampanijos prieš Didžiosios Bri­ta­ni­jos pasitraukimą iš ES. Ir jie greičiausiai neklysta.

Dosjė

Jonathanas Simonsas yra „Policy Exchange“ instituto Didžiojoje Britanijoje švietimo grupės vadovas, vienas iš mokyklos „Greenwich Free School“ steigėjų. Jis yra dirbęs švietimo patarėju Didžiosios Britanijos premjerų G.Browno bei D.Camerono strategijos grupėse, ėjęs atvirų viešųjų paslaugų grupės vadovo pareigas.

Scanpix nuotr.

Neaukštas, tvirtai sudėtas vyras, dešine ranka nešantis septynmetį sūnų, bėga Serbijos laukais Vengrijos sienos link. Kitoje rankoje Osama Abdulas Mohsenas tvirtai laiko asmeninių smulkmenų prikrautą maišelį su vokišku užrašu „Bio macht schön“ („tampi gražus su organika“), o jo juodo švarko pamušale yra įsiūta 600 JAV dolerių.

Rima JANUŽYTĖ

Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Ser­bijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Ven­grijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pa­vyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos. Ta­čiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 me­tų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.

Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.

O.A.Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Pa­ry­žiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio ber­niuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lie­tu­voje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pa­bėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą. Ga­liausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtu­sios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos pa­pildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.

Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.

Neapykantos įstatymai

Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, ku­riuo vadovaujantis tokių kaip O.A.Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos bū­tų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.

O.A.Mohsenui labai pasisekė – nei į Daniją, nei į Švediją jis nepateko. Taiklūs vengrų operatorės spyriai Sirijos fizinio lavinimo mokytojo ir profesionalaus futbolo trenerio likimą pakreipė lai­minga vaga: dirbti jį pakvietė viena Ispanijos ko­manda, pasiūliusi jam ir jo sūnui galimybę pra­­dėti gyvenimą iš naujo.

Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis An­ge­las Galanas – Ispanijos futbolo trenerių aso­­cia­cijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pa­matytas su vaiku ant žemės parkri­tusio ir spardo­mo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vo­kietijos žurnalui „Der Spie­gel“ pasakoja M.A.Ga­lanas, kuris per praėju­sias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bi­lie­tą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šei­ma.

Du O.A.Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Eu­ro­­poje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drau­­ge su savo mama ir broliais.

Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imi­gra­cijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas ne­gai­les­tingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osa­mos žmo­na turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos na­riai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius iden­tifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali iš­duoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Tur­kija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vy­rą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.

Taisyklės toliau griežtėja

Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griež­tina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.

Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A.Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.

Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Ko­pen­ha­gos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sie­no­mis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pa­­bėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Ny­der­landai ir Slovakija.

Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, už­tvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir ran­da kelią kitur. O jei neranda, pralaužia už­tvan­ką ir teka kaip seniau.

Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bul­ga­rijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migran­­tai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.

Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti atei­­na per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Fron­tex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.

ES subyrės per du mėnesius?

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas per­­spėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zo­na visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgy­vendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad at­ši­l­us orams į Europą plūstelės nauja migrantų ban­­ga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. mig­rantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Stiprėjantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse perauga į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai.

Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jung­tinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsian­ti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pa­siekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl mig­rantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmą­ją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija sie­kia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.

Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.

Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.

O.A.Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.

BFL

Vilniuje viešėjęs Nyderlandų istorikas, tarptautinių santykių ekspertas, Hagos strateginių studijų centro steigėjas Robas de Wijkas pastaruoju metu nevengia stiprių posakių. „Mėšlas kvadratu“ jam atrodo Europos pabėgėlių krizė ir būdai ją spręsti. Tą patį jis sako ir apie iškreiptus Europos santykius su Ukraina.

Rima JANUŽYTĖ

– Balandžio 6-ąją Nyderlandų Karalystėje įvyks referendumas dėl Ukrainos ir ES asociacijos sutarties. Taigi Ukrainos likimas atiduotas į olandų rankas. Jūs pats tai vadinate tikru mėš­lu. Kodėl?

– Nes tai ir yra mėšlas. Kalbu ne apie Ukrainą. Kalbu apie Hagą ir šį referendumą. Vaikinai, kurie šį referendumą organizuoja, paprasčiausiai nenori Europos Sąjungos ir siunčia galingą signalą Briuseliui. Esą Europos kooperacija turi baigtis. Tai nesąmonė. Tu negali imti ir pa­naikinti Europos Sąjungos.

Lygiai tas pats ir dėl kalbančiųjų apie „Nexit“ – Nyderlandų pasitraukimą. Tokie kalbė­tojai labai džiaugsis, jei iš ES pasitrauks Di­džioji Britanija, o asociacijos sutartį su Ukraina jie naudoja tik kaip dar vieną argumentą. Dėl to ir sakau, kad tai susiję ne su Ukraina, o su didžiąja politika Hagoje ir Briuselyje.

Ir dar vienas dalykas. Asociacijos sutartis su Ukraina, šiaip ar taip, jau veikia 95 proc., nes Europos Taryba jai pritarė, o mūsų parlamentui tereikia ją ratifikuoti. Tai simbolinis veiksmas. Nieko nenutiks, jei šio referendumo rezultatas bus „ne“, o juk yra tikimybė, kad jis toks ir bus, nes žmonėms jų vyriausybė lenda per gerklę. Kaip ir Briuselis.

Tai pasitikėjimo išbandymas. Kad panaikintų sutarties galiojimą, Nyderlandai turėtų kreip­tis į Europos Tarybą ir prašyti sustabdyti jos veikimą. To tikrai nebus. Taigi savo straipsniuose ir pasisakymuose per televiziją jau prašiau mūsų šalies premjero, kad paaiškintų, ko­kios tuomet bus neigiamo referendumo atsakymo pasekmės.

Jei nebus jokių pasekmių, tai kam iš viso eiti balsuoti? Manau, kad tai tik balsavimas prieš arba už Europą.

– „Nexit“, „Brexit“, „Grexit“ – kokią ateitį prog­­nozuojate Europai, prieš kurią ima balsuoti tiek daug Europos rinkėjų?

– Štai kas dabar vyksta: santykių krizė su Ru­sija, pabėgėlių krizė, terorizmas, radikalių dešiniųjų partijų iškilimas. Lyderystės problemos, kalbos apie Belgijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos skilimą. Problemos Šiaurės Afrikoje, antroji pabėgėlių krizė, bręstanti Užsachario Afrikoje, problemos Libijoje.

Galiu vardyti be galo. Kažkas iš viso to tikrai baigsis bloguoju. Jei niekas nesibaigs blogai, jei sukontroliuosime visus šiuos įvykius, tai bus stebuklas. Tačiau aš pranašauju žiaurias pasekmes. Europą yra ištikusi krizė, ir tokia didelė, kokios dar nesame matę. Jei viskas baigsis ge­rai, mums labai labai pasiseks.

Beveik neįmanoma įsivaizduoti tokio scenarijaus. O jei kažkas pakryps bloga linkme, ne­žinome, kaip viskas klostysis toliau. Pa­vyzdžiui, jei Didžioji Britanija pasitrauktų iš ES, labai ti­kėtina, kad taip padarytų ir Ny­derlandai. O kas tada? Mums pasekmės būtų liūdnesnės nei britams, nes mes esame euro zonoje, o jie – ne.

– Vis dėlto įsivaizduokime gerąjį scenarijų: štai ima ir pavyksta išspręsti bent kai kurias problemas, pavyzdžiui, terorizmo ar pabėgėlių krizės. Nuo ko siūlytumėte pradėti?

– Terorizmą dar galima suvaldyti, bet pabėgėlių krizė išsprendžiama labai sunkiai. Priežastis ta, kad pietinės Europos sienos sunkiai kontroliuojamos. Mes turime, jei neklystu, 44 tūkst. km jūrų sienų ir apie 9 tūkst. sausumos sienų, todėl tiesiog fiziškai neįmanoma visų jų kontroliuoti.

Patys matote – kai pamėginate uždaryti sie­­ną su Turkija ir nebėra kelio per Viduržemio jūrą, žmonės ima plūsti per šiaurę. Taip bus ir toliau. Taip, beje, buvo per visą istoriją. Tačiau žmonės mano šalyje, kaip ir daug kur, nebenori to priimti.

Angela Merkel dirba nuostabų darbą aiškindama, kad šią problemą galime išspręsti. Ta­­čiau mes to negalime. Techniškai gal ir įmanoma, nes 1,5 mln. pabėgėlių per metus nėra tiek jau daug, bet tam reikia Europos solidarumo, pabėgėlių paskirstymo visose šalyse.

Bet štai Lenkija pabėgėlių daugiau nebenori priimti. Taigi solidarumo nėra, o pabėgėlių srautas nemažėja. Tai ką daryti? Pirmiausia reikia imigracijos politikos, kuria remiantis būtų galima pasakyti: štai tu gali ateiti, o tu jau ne, nes tu prisidėsi prie mūsų ekonomikos, o tu jai būsi našta. To mes nesiryžtame padaryti.

Kita išeitis – steigti pabėgėlių stovyklas už Eu­ropos ribų, kur vyksta konfliktai. Bet tai reiš­­­kia karinę intervenciją. Ar mes pasirengę tai daryti? Ne, nepasirengę.

– Tai nėra jokios kitos išeities?

– Ne, nėra, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Tai tęsis be galo, o ilgainiui sužlugdys ES, o kartu ir NATO.

– Terorizmas, kaip sakėte, yra lengviau iš­spren­džiama problema negu pabėgėlių krizė?

– Terorizmo problema Europoje yra valdoma. Juk 99 proc. išpuolių, nusinešančių gyvybes, įvyk­doma vadinamajame naujajame pasaulyje. Aš pats vairuoju motociklą, o žūti per motociklo avariją Europoje yra didesnė tikimybė, negu žūti per teroristinį išpuolį.

– Tačiau iki šiol nėra bendrų efektyvių pastangų įveikti ISIS, o Arabų pavasarį išgyvenusiose šalyse tvyro chaosas ir bręsta nauji teroristų tinklai.

– Visa tai dėl to, kad nėra noro panaudoti sausumos pajėgų. Jos viską išspręstų greitai. Kitas dalykas – nesutarimai, ką daryti su Sirijos režimu. Man asmeniškai nerūpi Assadas, kuris Va­karams nėra jokia grėsmė. Man rūpi terorizmas. Tačiau kai kurios vyriausybės apsimeta, neva joms labai rūpi žmogaus teisės Sirijoje ar kitose šalyse.

Visa tai skiedalai. Gal skamba ciniškai, bet didžioji politika ir moralė – nesuderinama. Jei tik politika pradeda vadovautis morale, atsitinka nelaimė. O Vakaruose visada egzistavo idė­ja, kad mums reikia daryti tai, kas teisinga. To­dėl mus ištiko nesėkmės Libijoje, Afganis­tane, Irake – visur. Pagaliau turime suprasti, kad ne­galime tokios šalies paversti Danija ar Ny­derlandais.

– O JAV vis dar vadovaujasi šiuo moralės principu? Juk Egiptas, kuriame situacija nėra niekuo geresnė, nei buvo prieš Arabų pavasarį, dabar yra puikus JAV partneris.

– Matote, kaip viskas ciniška? Egipte dabar dar blogiau, negu buvo prieš tai. Įvyko „demokratiški“ rinkimai, išrinktas „netinkamas“ žmogus, kuris atsidūrė kalėjime, o vietoj jo atsirado ki­tas. Tai praeities atkūrimas. Tačiau JAV iš to pa­simokė. Barackas Obama suprato, kad mo­ralė ir politika negali eiti kartu.

Dabar tai teigia ne keli gyvi likę Vladimiro Putino opozicionieriai Rusijoje ir ne žurnalistai – tai nustatė Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjas: prie buvusio KGB, FSB, o paskui Didžiosios Britanijos MI6 agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu-210 prisidėjo ir Rusijos prezidentas, kuris beveik neabejotinai pats ir liepė jį nužudyti.

Rima JANUŽYTĖ

V.Putinas ant A.Litvinenkos įširdo dėl to, kad vienas patikimiausių Rusijos agentų tapo britų Mi6 žvalgybos darbuotoju ir ėmė teikti ataskaitas apie tamsiausias Kremliaus paslaptis.

329 puslapių teismo išvadose skelbiama, kad A.Litvinenkos žmogžudystė buvo „beveik neabejotinai“ įvykdyta buvusių A.Litvinenkos kolegų Andrejaus Lugovojaus ir Dmitrijaus Kov­tuno. Šie A.Litvinenką nužudyti kruopščiai planavo porą metų, ir nors pirmasis bandymas 2006 m. spalį užnuodyti jo arbatą radioaktyviomis medžiagomis nepavyko, mirtiną puodelį buvęs Rusijos agentas išgėrė lapkritį.

„Vieši įrodymai, kuriuos išdėsčiau, yra pagrindas netiesioginiais įrodymais grindžiamai tvirtai bylai, kad Rusijos valstybė yra atsakinga už pono Litvinenkos mirtį“, – teigia by­los tyrėjai.

Tiesioginiai A.Litvinenkos žudikai, žinoma, kol kas laisvėje – Rusija dar 2007 m. atsisakė išduoti A.Lugovojų, aiškindama, kad to padaryti neleidžia konstitucija. D.Kovtunas Ru­sijoje reikalauja neliečiamybės. Apskritai Ru­sija visą britų tyrimą vadina absurdu ir piktinasi, kad „paprasčiausia kriminalinė byla paversta politiniu reikalu“.

Tačiau byloje yra labai daug ir nepaprastai įdomių detalių apie „paprasčiausią“ kriminalinį Rusijos pasaulį, kuriame sukasi būtent di­džiosios politikos žaidėjai, o konkrečiai – pats V.Putinas ir artimiausi jo aplinkos žmonės.

Pristatydamas Londono aukštajame teisme Kremliaus kritiku tapusio rusų šnipo mirties tyrimo išvadas teisėjas Robertas Owenas pa­reiškė, kad „FST operacijai likviduoti Lit­vi­nenką tikriausiai pritarė ponas Patruševas ir prezidentas Putinas“. Nikolajus Patruševas yra buvęs FSB – Sovietų Sąjungos KGB įpėdinės – direktorius. Nuo 2008 m. jis vadovauja Rusijos Federacijos Saugumo Tarybai.

Byloje buvo nustatyta, kad likus keliems mėnesiams iki nužudymo A.Litvinenka atliko tyrimus, susijusius su aukštais Rusijos politikais. Pavyzdžiui, tyrimo medžiagoje minima 2006 m. A.Litvinenkos parašyta ataskaita apie V.Putino sąjungininką, prisidėjusį prie kokaino kontrabandos ir susijusį su „gangsteriais“. Dėl to V.Putinas buvęs pramintas „ponu Ne­šva­riuoju“. Vienas iš tų gangsterių buvo Vik­toras Ivanovas, KGB karininkas, o dabar Ru­sijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FCKN) vadovas.

Kaip per bylos klausymus yra sakęs A.Lit­vi­nenkos našlės Marinos advokatas Benas Emer­­sonas, viename A.Litvinenkos pranešime esama neįtikėtinai rimtų kaltinimui tiek V.Iva­novui, tiek V.Putinui. Pavyzdžiui, kad V.Iva­no­vas nuo 1990 m. tiesiogiai dalyvavo nusikals­ta­mo­je veikloje Sankt Peterburge. Tuo me­tu vietos mafija vertėsi pelninga kokaino kon­trabanda, kurią per uostą iš Kolumbijos tiekdavo Vakarų Europai.

V.Ivanovas aktyviai padėjo tuo metu garsiai Tambovo mafijos gaujai kovoti su jos varžovais. Susidraugavęs su grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu, dabartinis FCKN vadovas V.Ivanovas tapo mafijos dalininku ir gaudavo dalį pelno iš tamsios uosto veiklos. Jis taip pat įsteigė dvi kompanijas, vieną kartu su Borisu Gryzlovu – būsimuoju Valstybės Dū­mos pirmininku.

„Tikra gyvenimo ironija: kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris turėjo kovoti su kontrabanda Sankt Peterburge. Tuo metu Putinas buvo Užsienio ryšių komiteto prie Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovas. Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo saugomas Putino, kuris buvo atsakingas už užsienio ekonominius ryšius“, – teisme sakė A.Litvinenkos našlės advokatas, cituodamas A.Litvinenkos pranešimą.

1999 m. V.Putinas tapo ministru pirmininku, dar po metų – prezidentu. V.Ivanovas bu­vo iš karto paaukštintas, ėmė vadovauti V.Pu­tino šnipinėjimo agentūros FSB padaliniui, kuris užsiėmė vidaus saugumo reikalais. Po to jis buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.

Tyrimo išvadose minimas ir A.Litvinenkos dar 2006 m. liepą tinklalapyje „Chechenpress“ paskelbtas kaltinimas V.Putinui pedofilija. Ty­rime taip pat minimi ir kaltinamai Rusijos prezidentui, kad jis sunaikino vaizdo įrašus, ku­riuose buvo užfiksuotas užsiiminėjantis seksu su berniukais.

Kaip dabar sako Rusijos intelektualai, po šios bylos kiekvienas, spausiantis ranką V.Pu­tinui, žinos, kad spaudžia ranką žudikui. Gal­būt net pedofilui.

Scanpix nuotr.

Pasaulio astronomai, pasitelkę devynis galingus radijo teleskopus, metus fotografuos ir sujungę savo informaciją į bendrą vaizdą pirmą kartą išvys, kaip atrodo juodoji bedugnė.

Rima JANUŽYTĖ

Pačiame Paukščių Tako centre astronomai jau kuris laikas stebi keistus dalykus. An­tai tuzinas žvaigždžių lyg pakvaišusios skrie­ja aplink kažkokį nematomą objektą. Vie­na iš jų tą objektą apskrieja per 16 metų, lėkdama sunkiai įsivaizduojamu 5 tūkst. km per se­­kundę greičiu. Palyginti su šia spartuole, mū­­sų Saulė erdvėje juda kaip tikra lėtapėdė – „vos“ 220 km per sekundę greičiu.

Toks keistas žvaigždžių elgesys mokslininkams leido spėti, kad mūsų galaktikos centre yra nematomas, bet nepaprastai masyvus ob­jektas, kurio gravitacinė trauka varo iš proto vi­sas aplinkines žvaigždes.

O štai pats objektas beveik nejuda – jo greitis nesiekia nė kilometro per sekundę. Tai liudija, kad šio paslaptingo objekto masė yra milžiniška, priešingu atveju jį patį pritrauktų ir išjudintų kiti netoliese esantys dangaus kūnai.

Astrofiziko Marko Reidofo iš Harvardo-Smitsono astrofizikos centro teigimu, įvairūs ap­skaičiavimai leidžia daryti prielaidą, kad ta masė prilygsta 4 mln. saulių masei. Bet dydžiu tai anaiptol ne gigantiškas objektas.

Priešingai, jis ir apie jį besisukančios žvaigždės išsitenka labai nedidelėje erdvėje, vos 100 kartų viršijančioje atstumą tarp Že­mės ir Saulės. Galaktikos mastais tai yra mažytis lopinėlis. Be to, objekto skersmuo neviršija nė penktadalio atstumo tarp Žemės ir Saulės.

Fotografuos visame pasaulyje

Taigi pačiame mūsų galaktikos centre „tu­pi“ nematomas objektas, savo mase 4 mln. kar­tų viršijantis Saulės masę ir vis dėlto už­i­mantis tiek nedaug vietos, kad galėtų su­tilp­ti į Merkurijaus orbitą. Šis paslaptingas ob­jektas buvo pavadintas „Sagittarius A“, ar­ba Šauliu A, ir jau kurį laiką buvo spėjama, kad tai gali būti juodoji skylė, nors tik 2012 m. mokslininkai galutinai apsisprendė dėl tokios išvados.

Dabar jų tikslas – pamatyti, kaip ši juodoji skylė išties atrodo. Ji nutolusi nuo Žemės per 26 tūkst. šviesmečių. Pamatyti ją yra tokia pat galimybė, kaip iš Žemės įžvelgti Mėnulio paviršiuje nukritusią degtukų dėžutę.

Tačiau galingi teleskopai šią paslaptingą mūsų galaktikos centro gyventoją padės išvysti nuotraukose. Įvairių šalių mokslininkai ga­lingais radijo teleskopais iš įvairių mūsų planetos vietų fotografuos „Saggittarius A“ tol, kol turės pakankamai duomenų bendram jos vaizdui sukurti.

Kosminė cenzūra

Projekte „The Event Horizon Telescope“ (EHT) dalyvaujantys mokslininkai sujungs į vieną sistemą devynis radijo teleskopus Čilėje, Ispanijoje ir JAV, taip aprėpdami visą Žemės ru­tulį ir sukurdami milžinišką virtualų teleskopą.

Projekto pavadinimas – ne atsitiktinis: teleskopais astronomai tikisi pažvelgti į juodosios skylės įvykių horizontą, kuriuo vadinamas toks paviršius, pro kurį iš išorės patekti įmanoma, ta­čiau iš vidaus pabėgti jau nebeišeina, taip pat ir šviesai ar kitoms dalelėms bei objektams.

„Mes esame arti naujo atradimo. Visi ins­trumentai parengti, teorinė darbo dalis sėkmingai baigta, bet dar laukia daugybė iššūkių. Visą stebėjimų spektrą tikimės baigti iki 2017 m.“, – teigia EHT grupės narys prof. Feryalas Ozelis.

Mokslininkams šis projektas suteiks galimybę išbandyti fiziką praktikoje ir galbūt išsiaiškinti kai kurias didžiąsias konflikto tarp reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos mįsles.

Mat pagal bendrąją reliatyvumo teoriją, ob­jektui susitraukus mažiau kritinio skersmens, jo tolesnio traukimosi nebegali sustabdyti jo­kios jėgos, todėl juodoji bedugnė susitraukia iki taško arba apskritimo, o jos tūris lygus nu­liui. Tuomet erdvė ir laikas išsikreipia iki begaly­bės, o fizikos dėsniai nustoja galioti.

Čia kyla viena svarbiausių šiuolaikinės fizikos problemų: reliatyvumo teorija juodųjų be­dug­nių atveju prieštarauja kvantinei fizikai, teigiančiai, kad dalelės negali užimti mažesnės nei jų bangos ilgis erdvės. Tačiau šiuo metu neįmanoma nustatyti tikrosios vidinės juodųjų be­dugnių struktūros, nes visais žinomais atvejais jas dengia įvykių horizontas, dar vadinamas kosmine cenzūra.

Mokslininkai viliasi, kad „Saggittarius A“ pa­­­­dės susigaudyti, kuri – kvantinė fizika ar re­lia­tyvumo teorija – klysta. „Kažkurią kada nors trėsime koreguoti, tik negaliu pasakyti, kurią ir kaip“, – kol kas skėsčioja rankomis F.Ozelis.

Na, o paprastiems mirtingiesiems tai galimy­­bė pamatyti tai, kas iki šiol buvo ne tik ne­ma­toma, bet ir sunkiai suvokiama: galbūt vos taško dydžio, didžiulės masės, aklinos tamsos objektą, ryjantį galaktikas ir iškreipiantį erdvę bei laiką.

BFL

Lietuvoje prieš savaitę vykusiame „Sniego susitikime“ dalyvavęs JAV žmogaus teisių ekspertas, buvęs „Human Rights“ vadovas, o dabar McCaino instituto direktorius Davidas J.Krameris pylos davė visiems – JAV ir Ukrainos valdžiai, Europos žiniasklaidai, neveiksniai migracijos politikai.

Rima JANUŽYTĖ

Savo interviu savaitraščiui „Veidas“ D.J.Kra­­­meris per keliolika minučių spėjo tiesiai pasakyti tai, ką Europos ir JAV politikai keletą metų meistriškai vynioja į vatą. Jis be užuolankų sako, jog Ukrainoje korupcija kles­ti todėl, kad savo pavyzdžiu jos negydo pati šalies valdžia. Kad Europa ir JAV neatlieka savo pareigos padėti Ukrainai kovoje su Rusija. Be to, jos abi skęsta Rusijos propagandos jūroje, bet gydyti reikia jau ne tik Rusijos, bet ir Vakarų žiniasklaidą.

– „Sniego susitikimo“ dalyviams sakėte, kad vie­na sunkiausių užduočių – atsilaikyti prieš Rusijos viešųjų ryšių mašiną. Kaip tai padaryti?

– Yra du dalykai. Pirmasis – Hagos arbitražo teismas ir Europos žmogaus teisių teismas yra paskelbę verdiktus dėl „Jukos“ koncerno bylos. Jų vertė – 22 mlrd. JAV dolerių. Tačiau Eu­ro­pos vyriausybės, kaip ir JAV vyriausybė, labai lėtai tuos teismų sprendimus įgyvendina.

Vienas būdas tai padaryti – sekti paskui Ru­sijos turtą. Neįmanoma sekti diplomatų ar am­basadų turto, tačiau galima sekti, pavyzdžiui, „Russia Today“, „Sputnik“ ar bet kurią kitą iš Rusijos biudžeto finansuojamą žiniasklaidos priemonę.

Kitas būdas – agresyvesnis, puolamasis. Tai reiš­kia, kad šiuos Rusijos kanalus reikia pa­prasčiausiai uždaryti. Ne dėl to, ką jie skelbia, bet dėl to, iš kur jie gauna pinigus. Tai vienas veik­los laukas.

Kitas – neįsivelti į propagandos karą. Tai ne­konstruktyvu. Tokias varžybas mes pralaimėsime. Reikia užtikrinti, kad egzistuotų tikra, faktais paremta žurnalistika: skirta tiek Rusijos auditorijai, tiek visam regionui. Tam, be jokios abejonės, reikia finansavimo kampanijos.

Noriu pasakyti, kad didžiausia problema yra ne pati išeinanti žinutė, o jos kurjeris, jos šaltinis. Žinutė irgi problema, bet šaltinis – dar didesnė. Tai Rusijos vadovybės arkliukas. Kol tai nepasikeis, mes nuolat turėsime bėdų dėl informacinių kampanijų. Taigi turime pamąstyti, kaip pakeisti situaciją ir pačioje Rusijos vadovybėje. Tai yra bemaž virš mūsų galimybių ribų, tačiau turime suvokti, kad čia slypi problemų esmė.

– Tačiau Rusija toliau skalambija tai, ką nori, apie Siriją, Ukrainą, kovą su ISIS. Kaip tas ži­nias išfiltruoti?

– Svarbi žinutė, jos šaltinis, bet dar svarbesni konkretūs veiksmai. Jie viską pasako. Pa­žiū­rėkite į Rusijos invaziją Ukrainoje. Tai veiksmai, kurių negali nuginčyti, tačiau iš Maskvos atei­na žinutė, kad jų Ukrainoje nėra. Rusai nei­gia, kad ten turi savo kariuomenės. Iš pradžių jie netgi neigė, kad užgrobė Krymą, ir tik paskui Putinas pripažino, kad tai buvo melas.

Lygiai taip pat Putinas aiškino, kad ir Si­ri­joje nėra Rusijos sausumos pajėgų. Rusijos sau­­sumos pajėgų ten yra. Ir jos visą laiką buvo nukreiptos prieš opozicijos pajėgas, opozicijos grupes, besipriešinančias Assadui, o ne ISIS.

Taigi Rusijos veiksmus turime stebėti kaip nie­ką kitą. Propaganda yra problema, bet dar svar­biau, ne ką jie sako, o ką daro.

– Jei kalbame apie Ukrainą, padėtis fronte šiek tiek ramesnė, nors šiemet ir vėl yra naujų au­kų. Ar vis dar aktualu klausti apie galimą di­desnę Vakarų paramą Ukrainai tiek ginklais, tiek pinigais, ar visų žvilgsniai Rusijos pastango­mis iš ten jau nukrypo į Siriją, o Ukraina bus pa­miršta?

– Tikrai ne. Tai didžiausia mano prezidento klai­da. Mes turėjome didžiulę paramą JAV Se­nate ir Kongrese, taip pat Baltuosiuose rūmuose. Gynybos sekretorius, valstybės sekretorius, Generalinio štabo vadas, JAV viceprezidentas, NATO pajėgų vadas – visi pasisakė už paramą Ukrainai gynybai skirtais ginklais. Vienintelis tam nepritariantis žmogus, kurio balsas reiškė daugiau nei kitų, buvo JAV prezidentas. Mano požiūriu, tai buvo siaubinga klaida.

Prezidentas pabijojo galimo Rusijos atsako, nors iš tiesų Putinas būtų atsitraukęs. Putinas su­pranta jėgą, jis ją gerbia. Jis išnaudoja silpnumą. Manau, mes pademonstravome silpnumą savo nenoru paremti Ukrainą.

O juk JAV turi pareigą Ukrainai netgi pagal 1994 m. Budapešto memorandumą, kai Uk­rai­na atsisakė savo branduolinio ginklo mainais už saugumo ir teritorinio neliečiamumo garantijas.

Taip pat labai palaikau didesnės finansinės pa­ramos skyrimą Ukrainai. Ukraina yra di­džiau­sias iššūkis Europai. Didesnio nėra. Ir ne tik dėl pasipriešinimo Rusijai, bet ir dėl čia vis dar klestinčios korupcijos. Manau, kad čia la­biau­siai kalta naujoji Ukrainos valdžia, kuri ko­voje su korupcija nebuvo nusiteikusi pakankamai rimtai ir agresyviai.

Korupcija Ukrainai yra tokia pat didelė grės­­­mė kaip ir Rusija. Tačiau įveikti ją nėra taip sunku. Tai sisteminė problema, ir pakaktų, kad prezidentas Porošenka pradėtų nuo savęs. Pavyzdžiui, prieš rinkimus jis žadėjo atsisakyti vi­sų savo turimų verslų, išskyrus televizijos ka­nalą, tačiau to taip ir nepadarė – neatsisakė nė vie­no jų.

Jis turėtų gyventi vadovaudamasis tuo, ką yra pažadėjęs. Negalima kovoti su korupcija, tuo pat metu darant išimtis konkretiems asmenims ir pačiam sau.

– Esate žmogaus teisių specialistas. Sakykite, kas turi pasirūpinti žmonėmis, gyvenančiais Ry­t­ų Ukrainoje, – Rusija? Ukraina? NATO? ES?

– Mes visi. Bet atsakomybė neturi gulti vien ant Uk­rainos pečių – ji tuose regionuose neturi kon­­trolės. Tačiau tie regionai yra Ukrainos da­lis. Krymas irgi yra Ukrainos dalis. Tačiau Uk­rai­na negali suteikti visko ten gyvenantiems žmo­nėms.

Matėme, kaip buvo nutrauktas elektros ener­­­­gijos tiekimas. Rusija galėjo tam užbėgti už akių, pradėdama tiekti elektros energiją pa­ti. Tačiau taip darydama ji už Krymą prisiimtų visą atsakomybę, o juk Vakarų sankcijos jai bus taikomos tol, kol ji bus užėmusi Ukrainos teritoriją.

Taigi tai labai sudėtingas klausimas. O ten gyvenantys žmonės yra tarsi pakibę ore. Įskaitant Krymo totorius, patiriančius labai didelių žmogaus teisių pažeidimų. Daliai totorių lyderių net uždrausta įvažiuoti į savo gimtinę.

Didelę kainą sumokėjo ir ukrainiečiai. Kaip ir rusai, gyvenantys Rytų Ukrainoje. Dėl to rinkimai Donecke ir Luhanske šiomis aplinkybėmis labai sudėtingi, nebent juose dalyvautų per­­­keltieji asmenys.

O kol kas Ukrainoje vis dar žūva žmonės, vis dar vyksta karo veiksmai, ir visa tai – prie pat NATO ir ES durų slenksčio. O mes į tai ne­žiūrime pakankamai rimtai.

– Ar galima ko nors pasimokyti iš klaidų Uk­rainoje, sprendžiant naujas su pabėgėliais su­sijusias problemas ES? Pabėgėlių srautas, ma­tyt, atneš ir naujų su žmogaus teisėmis susijusių problemų.

– Tikrieji pabėgėliai, bėgantys nuo karo, turėtų rasti namus ne tik Europoje, bet ir mano šalyje: manau, kad JAV nesiėmė pakankamų veiksmų. Dabar tai tampa labai politizuotu klausimu tiek Europoje, tiek JAV. Tai, kas nutiko Kel­­­ne Naujųjų metų naktį, viską dar labiau komp­likavo.

Tačiau prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą ir žmones, bėgusius nuo nacių persekiojimo. JAV daliai jų tuomet atsuko nugarą. Didelė da­lis tų žmonių buvo priversti grįžti atgal į Vo­kietiją ir neišgyveno per Holokaustą.

Tad mes visi privalome padėti tikriesiems karo pabėgėliams, juos integruoti. Pažvelkime į Sirijos kaimynes. Turkijoje yra 2,5 mln. pabėgėlių, Jordanija užtvindyta pabėgėliais, tas pats Irake. Kaimyninės šalys jau perpildytos, o juk dar yra pabėgėlių iš kitur – iš Afganistano, to paties Irako, kitų šalių.

Tai didelis iššūkis, todėl labai svarbu išskirti tikruosius pabėgėlius iš tų, kurie tiesiog dairosi geresnio gyvenimo. Šie yra paprasčiausi imigrantai ir jiems turi būti taikomos kitokios taisyklės.

– Paminėjote Kelną. Kaip vertinate tai, kad Vokietijos žiniasklaida keletą dienų sąmoningai tylėjo apie šiuos įvykius? Ar tai nėra naujos grėsmės Europos spaudos ir žodžio laisvei požymis?

– Žiniasklaida privalo informuoti, nepaisydama to, kokios bus politinės pasekmės. Ji taip pat privalo pateikti faktus tiesiai šviesiai. Kelno įvykiai sukėlė sumaištį, o kadangi imigrantų klausimas jautrus, žiniasklaida nusprendė tu­rinti imtis atsargumo priemonių. Tai buvo labai neteisingas žingsnis.

Tačiau ši istorija galiausiai vis dėlto buvo pa­viešinta ir dabar yra pati pagrindinė Vo­kie­ti­jo­je, kaip ir Švedijoje, o žiniasklaida buvo pamokyta, kad negali tarnauti vienai ar kitai politinei stovyklai.

Scanpix

Lenkijos intelektualai ir politologai Jaroslawą Kaczynskį vadina naujuoju Lenkijos Władysławu Gomułka – 1956–1970 m. Lenkiją valdžiusių komunistų pirmuoju sekretoriumi, o situaciją Lenkijoje lygina su rašytojo George’o Orwello sukurtu pasauliu: jiems sunku patikėti, kad naujasis Seimas Lenkiją pertvarko pagal komunistinį kurpalių su egzorcizmo elementais. O ir batsiuvys tas pats – Stanislawas Piotrowiczius.

Rima JANUŽYTĖ

Neseniai išrinkta Lenkijos vyriausybė jau spėjo nustebinti. Seimui paskubomis pri­­ėmus įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, ji perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Ir nei Europos Sąjungos reiškiamas susirūpinimas, nei žmogaus teisių organizacijų kritika niekam per daug nerūpi.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios J.Kac­zynskio partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) dominuojamam Seimui buvo pa­teik­tos sausio 4-osios vakare, sausio 6-ąją jau buvo priimtos 232 balsais prieš 152, dar 34 de­putatams susilaikius.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo minis­tras. Iki šiol dėl to, kas eis šias pareigas, būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos ta­rybos konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų va­do­vai ir priežiūros valdybų nariai bus au­to­ma­tiškai atleisti iš pareigų.

Visuomenės pasipiktinimą kelia ir jau žinomi pretendentai į radijo ir televizijos vadovus. Antai „Polskie Radio“ va­dovu gali tapti prokremliškas nuotaikas skleidžiantis Marcinas Palade.

„Pirmiausia mes pakeisime visuomeninės televizijos (TVP) ir Lenkijos radijo (PR) pareigūnų rinkimų tvarką. Kitame etape priimsime na­cionalinės žiniasklaidos įstatymą, kuris pa­keis visuomeninės žiniasklaidos funkcionavimą ir jos finansavimo taisykles“, – iškreiptą logiką aiš­kina kultūros ministro pavaduotojas Krzysz­tofas Czabanskis, atsakingas už Lenkijos ži­nias­klaidos sektoriaus reformą, kurios esmė – transformuoti visuomeninį radiją, televiziją ir naujienų agentūrą PAP, kurios iki šiol buvo valstybinės komercinės įmonės, į kultūros institucijas, prižiūrimas Nacionalinės žiniasklaidos tarybos, kurią irgi ketina įsteigti vyriausybė.

Tiesa, iki šiol Lenkijos visuomeninis transliuotojas irgi buvo iš dalies priklausomas nuo po­litinės daugumos, nes 5 nariai, kurie sudarė Na­­cionalinę transliavimo tarybą ir formavo val­­­dybą, buvo skiriami Seimo ir prezidento. Ta­čiau naujasis įstatymas reiškia visuomeninės ži­niasklaidos valdymo užgrobimą.

Į tokias Lenkijoje vykstančias permainas su­reagavo tokios tarptautinės žiniasklaidos teisių or­ganizacijos, kaip „Žurnalistai be sienų“ („Ra­­­porters Sans Frontieres“), Europos transliuotojų sąjunga, Europos federacija, Europos žurnalistų asociacija.

Pasak jų, įstatymas faktiškai lems tiesioginę vyriausybės kontrolę visuomeninėje televizijoje ir radijuje, gerbiamų žurnalistų atleidimą dėl politinių priežasčių ir ves prie sistemingo transliuotojų redakcijų šališkumo dabartinės vyriausybės naudai.

Nepritarimą šioms pataisoms išreiškė Eu­ro­pos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fran­sas Timmermansas ir Komisijos atstovas Mar­ga­ritis Schinas, tačiau jų balsas į dangų nenuėjo, nors naujoji valdžia, kurioje patogiai įsitaisė euroskeptiko J.Kaczynskio vadovaujama PiS, jaučiasi esanti visai prie pat Dievo.

„Priimtas visuomeninio transliuo­to­jo įstatymas rodo, kad valstybės kišimasis tik didės“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto Po­li­tologijos ka­tedros vedėjas Andžejus Pukšto.

PiS aiškina, kad tokiu būdu siekiama su­mažinti išlaidas ir padidinti „pro­fe­sio­nalumo standartus ir etiką“.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis atmeta Eu­ropos Komisijos kritiką dėl valdžios koncentravimo vienos politinės jėgos ran­kose. In­terviu Vokietijos bulvariniam dienraščiui „Bild“ jis teigia, kad naujasis įstatymas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė skirti visuomeninių žiniasklaidos priemonių va­dovus, yra skirtas „tam tikroms ligoms gy­dy­ti“: „Tarsi pasaulis pagal marksistinį vaizdinį automatiškai turėtų judėti tik vie­na kryptimi – į kultūrų ir rasių maišymą­si, pasaulį dviratininkų ir vegetarų, kurie remiasi tik atsinaujinančia energija ir ko­voja prieš bet kokią religijos formą. Tai ne­turi nieko bendro su tradicinėmis lenkiškomis vertybėmis.“

Tačiau marksizmo čia yra net daugiau, negu atrodo. O žiniasklaidos įstatymo pataisos yra naujausias, bet ne vienintelis naujosios valdžios siautėjimas.

Tramdomieji Konstituciniam teismui

Vos atėję į valdžią kačynskininkai paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio tribunolo teisėjus, kad atšauktų buvusios vyriausybės pa­skirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei, J.Kaczynskis, kuris nėra nei preziden­tas, nei premjeras, tačiau daugelio laikomas pagrindiniu lėlininku valdančiojoje partijoje, pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Kons­­tituciniame tribunole ir apkaltino teismą gi­nant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo ikirinkiminių pažadų: didinti so­­cialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vy­resniems negu 75 metų žmonėms.

Regis, išardyti jam pavyko – Konstitucinis teismas bus visiškai suvaržytas, o demokratijos „velnias“ iš jo išvytas.

Prezidentas Andrzejus Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri, analitikų vertinimu, iš esmės reiškia Konstitucinio teismo pa­naikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo re­for­mą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pokyčiai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Kaip sako politologas A.Pukšto, tai reiškia, kad Lenkijoje naikinama paskutinė demokratijos salelė, kuri buvo nepavaldi valdantiems tautininkams.

Pagal naująją tvarką Konstitucinio tribunolo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Ironiška tai, kad už Konstitucinio teismo re­for­­mos stovi komunistinių laikų prokuroras S.Piotrowiczius, karinės padėties laikotarpiu politiniais nusikaltimais kaltinęs Kros­no areštinėje kalintą Jerzy Stę­pienį. Da­bar pa­starasis vadovauja Kons­ti­tu­ciniam teismui, o S.Piotro­wic­zius, išrinktas į Seimą kaip PiS kandidatas, ir vėl jam deda jei ne antrankius, tai apynasrį.

Scanpix

Abkaiko miestelis, Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje įkurtas 1940-aisiais, iš kitų per daug neišsiskiria – jame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, o dauguma jų dirba arba čia pat esančioje didžiausioje pasaulyje naftos išgryninimo gamykloje, kurioje iš naftos šalinamas vandenilio sulfidas, arba rūpinasi jau išvalytos naftos eksportu į Ras Tanuros uostą.

Rima JANUŽYTĖ

Nafta Saudo Arabijoje buvo aptikta 1938-aisiais, praėjus vos šešeriems metams nuo šios valstybės įkūrimo. Dar po poros metų nafta staiga praturtėjusios Saudo Arabijos dykumoje ėmė rastis nauji miestai, tokie kaip Abkaikas. Visi jie dygo Rytinėje provincijoje, kurioje esantis naftos telkinys pasirodė esąs didžiausias pasaulyje, nes jame telkšantys naftos klodai sudaro ketvirtadalį planetos naftos atsargų – 260 mlrd. barelių.

Rimčiau pagarsėjęs Abkaiko miestas buvo tik kartą – 2006-aisiais, kai čia esančią naftos gavybos platformą susprogdino „Al Qaeda“. Platforma netrukus buvo atstatyta, o incidentas, tuokart pasaulinę naftos kainą biržose trumpam kilstelėjęs dviem JAV doleriais už statinę, pasimiršo. Saudo Arabijos valdžia padarė viską, jog įtikintų pasaulį, kad jos Rytinė provincija yra saugi ir stabili.

Vis dėlto ramybės šiame Saudo Arabijos regione ne tiek daug. Sunitiškos valstybės Rytinėje provincijoje, tiesiai virš naftos klodų, gyvena Saudo Arabijos šiitų mažuma. Visai neseniai tik nedaug trūko, kad iki jos atvilnytų Arabų pavasario banga, kurią laiku sustabdė represijos ir virtinė mirties bausmių, Saudo Arabijos valdžios profilaktiškai vykdomų iki pat šiol. Pernai karaliaus valdžia net ėmėsi viešųjų ryšių akcijos: paskelbė konkursą į laisvas budelių vietas ir pažadėjo į šį gerai atlyginamą darbą priimti kelis šimtus profesionalų.

2016-uosius budeliai pradėjo be laisvadienių: sausio 2-ąją buvo įvykdyta masinė egzekucija 48 kaliniams, kurių dauguma – su „Al Qaeda“ siejami teroristai. Tačiau ne visi.

Teisuolis ar teroristas?

Po Londono televizijos „Press TV“ reporterės Aminos Taylor 2014 m. lapkritį surengto protesto Dauning Stryte reikalavimai į laisvę išleisti Saudo Arabijoje myriop nuteistą šiitą Nimrą al Nimrą nuvilnijo per visą pasaulį: protestuotojai jo vardą skandavo nuo Kanados iki Indijos, nuo Irano iki Libano.

A.Taylor viena pirmųjų mėgino pasakyti, kad šeichas Nimras – ne teroristas, o politinis kalinys, nepavykusio Arabų pavasario aktyvistas, kovotojas už žmogaus teises, smurto priešininkas. Žodžiu, tikras šventasis. Šiitams netgi ne perkeltine prasme, nes Nimras al Nimras – šiitų dvasininkas, ajatola.

Tačiau sunitams tai nė motais. Šiandien visi 1,6 mlrd. pasaulyje gyvenančių musulmonų sutaria tik dėl to, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Mahometas – jo pasiuntinys. Dar jie visi laikosi penkių ritualinių islamo taisyklių, vadinamų penkiais islamo stulpais, įskaitant ramadaną, ir vadovaujasi šventąja knyga – Koranu.

Toliau prasideda didieji musulmonų nesutarimai, dėl kurių apie 40 proc. sunitų, „Pew Research“ centro duomenimis, šiitų net nelaiko tikrais musulmonais, o šiitai sunitams linkę prikaišioti į ekstremizmą vedantį dogmatiškumą. Mat sunitams svarbiausi yra pranašo mokymai (suna), kurių jie kone aklai laikosi nepaisydami jokių aplinkybių. O štai šiitams svarbiau, ką pasakys jų dvasininkai, arba ajatolos, kuriuos jie laiko Dievo vietininkais žemėje. Nubausti ajatolą mirtimi šiitams yra iš viso nesuvokiamas dalykas.

Tačiau nei protestuotojų balsai, nei įvairių tarptautinių organizacijų mėginimai paveikti Saudo Arabijos valdžią, nei paties šeicho Nimro prašymai suteikti malonę nepadėjo: šių metų sausio 2-ąją jam drauge su kitais 46 nuteistaisiais buvo nukirsdinta galva, o šeimai neleista net jo palaidoti.

Iš Abkaiko kilusiems Nimro al Nimro artimiesiems jis yra jau antras mirtimi nubaustas namiškis per keletą metų. 2014 m. toks likimas ištiko tuomet 19-metį šeicho Nimro sūnėną Ali Mohammedą Baqirą al Nimrą, mirtimi nubaustą už dalyvavimą 2011–2012 m. protestuose.

Tiek sūnėnas, tiek jo dėdė šeichas Nimras Saudo Arabijoje buvo apkaltinti terorizmu ir prilyginti Al Qaedos“ kovotojams, nors abu pasisakė prieš smurtą ir net ragino valdžios kulkas atremti krūtine ir žodžiais.

Tiesa, Saudo Arabijoje mirtimi nubausto šiitų dvasininko Nimro al Nimro draugai ir bičiuliai nebuvo vien taiką mėgstantys pacifistai. Įkvėpimo šis šiitas, gyvenęs sunitiškoje valstybėje, semdavosi iš kraštutinumu pasižymėjusio Irako ajatolos Muhammado al Hussaini al Shirazi, palaikiusio ilgamečius ryšius su kai kuriais Irano radikalais.

Tarp žinomiausių Nimro al Nimro rėmėjų buvo ir Abd al Raoufas al Shayebas – Bahreino pilietis, neseniai Didžiojoje Britanijoje nuteistas už bendradarbiavimą su teroristais.

Tačiau įvykdydama mirties bausmę šiitų dvasininkui Saudo Arabijos vyriausybė siekė ne teisingumo – šalies valdžia puikiai suvokė, kad Nimras al Nimras nebuvo nei nusikaltėlis, nei teroristas. Išpuoliams jis nekurstė netgi savo sekėjų. Užtat be atvangos kritikavo Saudo Arabijos karaliaus vyriausybę, o ginti savo interesų telkė visus šalies rytuose gyvenančius šiitus.

Bet dar svarbiau, kad Saudo Arabijoje įvykdyta šiitų ajatolos egzekucija sukrėtė ir neadekvačiai elgtis privertė Iraną – šiitų pasaulio centrą, kuris buvo bepradedąs nusimesti tarptautinių sankcijų skarmalus ir dabintis puošniais naftos eksporto lyderio apdarais.

„Raugas tarp galingiausios sunitų valstybės Saudo Arabijos ir šiitų centro Irano brendo ištisus dešimtmečius, tačiau pernai Teheranui pasirašius branduolinę sutartį su Vakarų šalimis jis ėmė lipti per kraštus. Saudo Arabija ir jos partnerės nerimauja, kad Iranas ims eksportuoti vis daugiau naftos ir užsidirbs daugiau pinigų, o tuomet, įgavęs daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi, pradės plėsti savo įtaką regione. Teheranas jaučia nuoskaudą, kad Saudo Arabija pasinaudojo Teherano izoliacija ir per pastaruosius metus stipriai padidino savo pačios vaidmenį ne tik regione, bet ir tarptautinėje prekybos nafta rinkoje“, – aiškina Londone įsikūrusios konsultacinės bendrovės „Energy Aspects“ analitikas Richardas Mallinsonas.

Taigi Saudo Arabijai Irano atkutimas – pats blogiausias scenarijus, kuriam išvengti ji buvo pasiryžusi bet kam, net rizikuoti labai patogiu ir pelningu JAV sąjungininkės statusu.

Dėl to JAV prabilus apie santykių su Iranu atšilimą Saudo Arabija taip spjaudėsi, grūmojo ir žaidė naftos kainomis. Dabar ji ėmėsi kitos, dar rizikingesnės strategijos.

Situacija, kai po šiitų dvasininko Nimro al Nimro egzekucijos Irane buvo padegta Saudo Arabijos ambasada, primena padėtį, kai Teherane 1979 m. buvo užpulta JAV ambasada. Saudo Arabijos politikai šiuos du įvykius bemat susiejo ir ėmė kelti klausimą, ar JAV vis dar nori į lygiavertę politinę areną grąžinti Iraną, o kitos sunitiškos šalys – palaikyti su Iranu diplomatinius ir prekybinius santykius.

Du pusmėnuliai

Mirtimi nubaudusi neįtikusį šiitų aktyvistą, Saudo Arabija išjudino du pasaulius – sunitų ir šiitų, kurių pirmajam diriguoja Saudo Arabija, o antrajam – Iranas. Ir ėmė telkti sąjungininkus bei skaičiuoti karinius pajėgumus.

Du musulmoniškus pasaulius skirianti riba yra ne tik religinė, bet ir politinė. Taip pat ir geografinė. Šiitų pusmėnulio „kūną“ sudaro Iranas, sunitų – Saudo Arabija. Šalyse, kuriose jie susiliečia į apskritą pilnatį, gyvena didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad čia verda aistros. Daug šiitų gyvena Sirijoje, Jemene ir Libane, kuriame įsigalėjo ekstremistinis šiitų judėjimas „Hezbollah“. Nemažai šiitų yra Irake, šiek tiek – Turkijoje. Daug jų gyvena Omane, Bahreine, Kuveite.

Šiose šalyse gyvenantys sunitai pastaruoju metu sulaukia vis didesnės finansinės paramos iš sunitiškojo pusmėnulio, ypač turtingosios Saudo Arabijos, tad šiitai jaučia vis didesnį nesaugumo ir netikrumo jausmą.

Tiesa, iki šiol tarp šiitų ir sunitų niekada nebuvo tokių kruvinų ir daugybės gyvybių pareikalavusių susirėmimų, kokius Europoje išgyveno katalikai ir protestantai XVII a. Tačiau gyventojų pusmėnulių sandūroje esančiose šalyse daugėja, o jų kova dėl išteklių, pavyzdžiui, gėlo vandens, didėja. Tad dviejų pusmėnulių tektoninio lūžio vietoje prasidėjusios revoliucijos, pilietiniai karai ir teroristiniai išpuoliai tik dažnės, o vien XXI a. jie jau nusinešė apie milijoną gyvybių. Antai Sirijoje vien pernai žuvo apie 50 tūkst., Irake apie 14 tūkst., Jemene – 6 tūkst. žmonių.

Tarp dviejų pasaulių vyksta ir nesibaigianti žodinė dvikova. Iranas ir Saudo Arabija be paliovos kaltina viena kitą brutalumu, represijomis ir nesiskaitymu su žmogaus teisėmis. O pastaruoju metu – dar ir bendradarbiavimu su vadinamąja Islamo valstybe. Iranas niršta, kad Saudo Arabija remia prieš Basharo al Assado režimą kovojančius sukilėlius sunitus ir bombarduoja šiitus Jemene. Saudo Arabija negali pakęsti minties, kad Iranas galbūt turi branduolinį ginklą, dėl kurio tektų su juo rimtai skaitytis.

Vis dėlto svarstykles nusveria sunitiškasis pusrutulis, kuris šiitiškąjį lenkia ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir tarptautine parama.

Iranas iš esmės neturi tikrų draugų. Vienintelis tikresnis jo sąjungininkas – Omanas, bet ir tas tyli ausis suskliautęs, mat balansuoja tarp draugystės su Iranu ir ekonominių saitų su svarbiausiomis partnerėmis sunitų pasaulyje – Saudo Arabija, Kataru, Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), Kuveitu ir Bahreinu, sunitų monarchijos valdoma valstybe, kurioje daugumą sudaro šiitai.

Šis šešetas tradiciškai laikomas vienu kumščiu, tačiau po šiitų ajatolos egzekucijos kilęs diplomatinis chaosas parodė, kad tas kumštis ne toks jau tvirtas. Saudo Arabijai nutraukus su Iranu diplomatinius santykius, jos pėdomis nedelsdamas pasekė Bahreinas, o štai JAE tik atšaukė savo ambasadorių iš Irano ir pažemino diplomatinius santykius su Teheranu iki reikalų patikėtinio lygio.

Tas pats – ir su Kataru bei Kuveitu, kurie, Saudo Arabijos nuostabai, visai neskuba nutraukti diplomatinių ryšių su Iranu. O apie kokius nors galimus karinius veiksmus niekas net nekalba. Tiesa, kai kurie analitikai įsitikinę, kad ginkluoto konflikto tarp Saudo Arabijos ir Irano klausimas yra ne „ar“, o „kada“.

Kariniai ir ekonominiai pranašumai

Ekonomiškai Iranas gerokai atsilieka nuo Saudo Arabijos. Irano metinis biudžetas – 10 mlrd., O Saudo Arabijos – 40 mlrd. JAV dolerių. Pirmoji karinėms išlaidoms skiria maždaug 3 proc. BVP, antroji – tris kartus daugiau.

Užtat kariniu požiūriu bent iš pažiūros atotrūkis ne toks jau didelis, o kai kuriais atvejais Iranas netgi šiek tiek lenkia Saudo Arabiją. Daug metų trukusi tarptautinė izoliacija paskatino Iraną tapti nuo kitų kariniais pajėgumais nepriklausoma valstybe ir net susikurti savo unikalią amuniciją. Irano armija yra beveik tris kartus didesnė už Saudo Arabijos. Be to, Iranas turi daugybę savos gamybos tankų „Zulfiqar“.

Tačiau daugiau nereiškia geriau. Saudo Arabijos tankų parkas gal ne toks didelis, bet gerokai pažangesnis – Saudo Arabijos armija ginkluota amerikietiškais „Abrams“. Be to, Saudo Arabija gali sau leisti įsigyti pažangiausios ir brangiausios ginkluotės, kokią tik gamina Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, o Iranas tam neturi ne tik finansinių, bet ir teisinių galimybių.

Iranas turi nepalyginti didesnį karinį laivyną – Saudo Arabijos karinis laivynas penkiskart mažesnis nei Irano, bet jis yra puikiai sukomplektuotas iš naujausių, technologiškai pažangių laivų ir karinio jūrų laivyno lėktuvų.

Saudo Arabija yra daugiau investavusi ir į savo karines oro pajėgas, kurios laikomos vienomis galingiausių Artimuosiuose Rytuose. Jos arsenale yra F-15 bei „Eurotyphoons“, be to, netrukus Saudo Arabija ketina iš JAV įsigyti prestižinį naikintuvą F-35.

Iraniečių karinės oro pajėgos, nors skaičiumi ir didesnės, neturi kuo pasipuikuoti – tik senstelėjusiais reaktyviniais lėktuvais „Grumman F-14 Tomcats“.

Karas per atstumą

Ar juos kada nors teks panaudoti? Ekspertų nuomone – vargu. Greičiausiai visa ši amunicija pasitarnaus vadinamajame kare per tarpininkus (angl. „Proxy War“).

Tikėtina, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija didins paramą skirtingoms grupėms konfliktų apimtose regiono šalyse, kuriose netiesioginis karas vyksta jau senokai. Šių dviejų šalių įtaka matoma bet kuriame karštame Artimųjų Rytų taške – Libijoje, Irake, Sirijoje.

Kovodama su husiais Jemene bei remdama sukilėlius Sirijoje Saudo Arabija netiesiogiai mušasi su Iranu. Tiesa, Jemeno atvejis šiek tiek kitoks, nes čia Saudo Arabijos pajėgos veikia tiesiogiai. Irano teigimu, net ir atakų objektais kartais pasirenkami ne Jemeno gyventojai, o iraniečiai. Irano užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame kaltinama, kad Saudo Arabijos lėktuvai Jemene tyčia atakavo Irano ambasadą Sanoje.

Tiesa, nenurodoma, kada šis tariamas antskrydis įvyko. Na, o Saudo Arabija dar kartą patikino, kad 90 proc. koalicijos operacijų Jemeno sostinėje Sanoje yra nukreipta prieš raketų paleidimo įrenginius „Scud“, – nei prieš civilius, nei juolab prieš Irano ambasados darbuotojus jėga nenaudojama.

Kita vertus, Saudo Arabija lygiai taip pat neigia ir Jungtinių Tautų kaltinimus, kad Jemene jos pajėgos naudojo kasetines bombas, nors stebėtojai tikina turį įrodymų, jog būta priešingai.

Irano reikalų specialistė Fatima Alsmadi neabejoja, kad Saudo Arabijos karinės operacijos prieš husių maištininkus Jemene verčia manyti, jog šioje šalyje vyksta ne karas su maištininkais ir net ne sunitiško islamo pasaulio susirėmimas su šiitiškuoju, o Irano ir Saudo Arabijos kova dėl įtakos regione.

„Kai kurie Saudo Arabijos žiniasklaidos kanalai mėgsta konfliktą apibūdinti kaip konfliktą tarp sunitų ir šiitų, kad įgytų sunitiškos Saudo Arabijos visuomenės palankumą ir palaikymą. Šis konfliktas yra politinis galios ir įtakos regione tarp Irano ir Saudo Arabijos konfliktas“, – aiškina F.Alsmadi.

Husiai – svarbi politinė korta Iranui bandant padidinti įtaką regione. Tad dar iki karinių veiksmų pradžios Iranas rėmė husius ginklais ir palaikė artimus ryšius su husių lyderiais, norėdamas ten sukurti teritoriją su Irano įgaliojimais.

Analitikų teigimu, Iranas iš anksto ruošėsi galimai Saudo Arabijos kampanijai Jemene, nors greičiausiai nesitikėjo, kad tiek daug šalių prisijungs prie Saudo Arabijos koalicijos. Šiaip ar taip, Iranas pats vargu ar tiesiogiai įsitrauks į šį konfliktą – veikiausiai jis ir toliau tik stebės įvykius ir galbūt toliau rems husius ginklais, tačiau nerizikuos veltis į karą su visu būriu sunitų valstybių, kurioms veikti Jemene palaiminimą davė ir JAV.

Blogoji žinia ta, kad kruvino konflikto Jemene pabaigos nematyti. Gruodį Jungtinių Tautų organizuotos taikos derybos Šveicarijoje baigėsi be rezultatų. Nedaug vilties, kad proveržis bus pasiektas ir vakar, t.y. sausio 14-ąją, atnaujintose derybose.

Šis konfliktas kelia grėsmę visam Arabų pusiasaliui, o drauge ir Saudo Arabijai, mat susirėmimams nesibaigiant regione tik daugėja teroristinių tinklų, panašių į „Al Qaedą“ ir „Islamo valstybę“ (ISIS). Be to, netiesioginė šio konflikto dalyvė yra ir pati ISIS, mat husiai yra vieni aršiausių kovotojų su Jemeno „Al Qaeda“, kuri pernai prisijungė prie ISIS.

Dar viena netiesioginė Irano ir Saudo Arabijos konfrontacija vyksta kitoje su ISIS aktyviai kovojančioje valstybėje – Irake. Vargu ar atsitiktinumas, kad likus dienai iki Nimro al Nimro egzekucijos Teheranas po daugybės metų pertraukos atidarė savo ambasadą Bagdade.

Šioje šalyje gyvena labai didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad Irakas yra nepaprastai jautrus sunitų ir šiitų konfliktams kitose šalyse: čia bet kada gali įsižiebti nauji neramumai, ypač jei Saudo Arabijos remiami sunitai ims priešintis šiitiškai Irako vyriausybei.

Net jei blogiausias scenarijus nepasitvirtins, Irako susiskaldymas vis tiek trukdo šiai šaliai tapti stipriu kovos su „Islamo valstybe“ frontu, o Saudo Arabijos ir Irano konfrontacija tokias galimybes netiesiogiai dar labiau silpnina.

Tiesa, kai kurios pastarųjų savaičių Irako pajėgų pergalės prieš ISIS teikia vilties, kad šios teroristinės organizacijos galas nebeišvengiamas. Tačiau Nimro al Nimro egzekucijos išjudinta sunitų ir šiitų priešprieša jį gali atitolinti.

Abkaiko gyventojai dėl to nepaprastai nerimauja. Kartą jie jau yra tapę teroristų taikiniu, o dabar jaučiasi taip, tarsi sėdėtų ant parako statinės – naftos klodų, kiršinančių du sunitų ir šiitų pusmėnulius ir grasinančių ilga, sudėtinga ir protą temdančia pilnatimi.

Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.