Jūratė KILIULIENĖ
„Dabartinė žemės ūkio ministrė taip dažnai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu“, – sako Šilalės rajone mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus.
Apie nežinią, įšaldytus plėtros planus kalba ir stambių bendrovių vadovai. Vis dėlto jie neabejoja, kad išgyvens. Priešingai nei smulkieji, nežinantys, kaip teks verstis, kai pasibaigs už lenkams parduotas karves gauti pinigai.
ES išvadavo iš chaoso
Šilalės rajone, Kontautalių kaime, mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus šiomis dienomis nepaleidžia iš rankų kirvio ir plaktuko. Reikia skubiai aptverti ganyklas, kuriose per vasarą bus laikoma galvijų banda.
Šalia sezoninių užsiėmimų apstu ir ūkio plėtros darbų. Nors Rimantas mėgsta kartoti, kad visų pinigų neuždirbsi, netrukus jis ketina gausinti savo bandą. Tad ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.
53 metų R.Rimkus, pradėjęs ūkininkauti dar iki nepriklausomybės atkūrimo, kabinosi už bet kokios pelningos veiklos, kol atsidavė savo pašaukimui – ekologinei galvijininkystei.
Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.
„Pačioje pradžioje šeimynine ranga auginome gyvulius, paskui pasidaviau lietuviams būdingam pavydui ir persimečiau prie viščiukų. Raguočius iki skerdimo reikia auginti pusantrų metų, o mėsinėms vištoms tereikia 60 dienų. Apyvarta kur kas greitesnė!“ – prisimena šilališkis, tuomet džiaugęsis labai dideliais uždarbiais.
Milžiniškai Rusijos rinkai likus už sienos, broilerių verslas nutrūko. Rimantas pasuko į mėsos perdirbimo sritį, atidarė skerdyklą, važinėjo po turgus, įsteigė žemės ūkio bendrovę „Kontautėliai“ su mėsos perdirbimo cechu. Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.
„Anas laikotarpis buvo įdomus, bet sunkus ir chaotiškas. Mokiausi iš savo klaidų ir to, ką mačiau aplinkui. Niekas gairių man nesusmaigstė, neparodė, ką ir kaip daryti. Su draugais išsiruošdavome į Prancūziją, Vokietiją, žiūrėdavome, kokie ten ūkiai. Susipažinome su mėsinius galvijus auginančiais ūkininkais, man buvo didelė nuostaba, nes apie tokius galvijus tada nebuvau girdėjęs“, – juokiasi vėliau šią sritį pasirinkęs R.Rimkus.
Kelionėse jis domėjosi fermų pastatais, jų įranga, klausinėdavo apie galvijų auginimą, grįžęs kai kuriuos dalykus pritaikydavo savo ūkyje. Mėsinės galvijininkystės šilališkis ėmėsi dar tada, kai ši sritis Lietuvoje buvo egzotika. Pirmieji grynaveisliai mėsiniai galvijai iš užsienio į mūsų šalį atvežti 1995-aisiais.
Be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys.
Dabar R.Rimkaus bandą sudaro per 500 raguočių – aubrakai, šorthornai, hailendai. Pastarieji – egzotiški raguočiai, traukiantys dėmesį savo išvaizda, jaukūs, prisirišantys prie žmonių. Lietuvoje šia Škotijoje išvesta veisle domisi kaimo turizmo sodybų savininkai, o mėsai juos auginti per brangu. Hailendų mėsoje nėra cholesterolio, todėl ji labai vertinga.
Ūkininkas prisipažįsta iš chaoso išlipęs tik tada, kai Lietuva įstojo į ES ir atsirado galimybė ūkininkauti pagal Europos standartus. R.Rimkus svarsto, kad be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys, apaugę krūmais laukai.
„Aš ėjau į visas įmanomas programas, dalyvavau nitratų direktyvos įgyvendinimo projekte. Pasinaudojęs parama susipirkau visą naują techniką – šienavimo, žemės dirbimo, javų nuėmimo. Tam teko paskirti 50 proc. savų lėšų, bet paspirtis buvo labai didelė. Pradėjome gauti išmokas už žemę. Tik apmaudu, kad Lietuvai tepavyko išsiderėti varganą jų krepšelį“, – sako R.Rimkus.
Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vokietiją.
Ūkininkui lengviau sekėsi galvijus auginti, negu juos parduoti. Į vietos rinką jis nesitaikė, nes ekologiškos, pačios aukščiausios kategorijos produkcijos kaina didelė, o lietuvių perkamoji galia silpna. Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vokietiją. Bet ta rinka perpildyta, konkuruoti joje sunku. Ūkininkas su nerimu stebi kintančią situaciją Europoje, mano, kad didėjant nestabilumui kliūčių bus vis daugiau. Plėsdamas savo ūkį, planuodamas bandos didinimą jis tikisi atsiversiančių prekybos galimybių su Azijos šalimis, ypač Kinija.
Stambėjimas neišvengiamas
Kalbėdamas apie dabartinę žemės ūkio politiką R.Rimkus žeria kritiką valdžios atstovams. „Dabartinė žemės ūkio ministrė taip dažnai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Laukiame nesulaukiame rinkimų – gal ateis naujas ministras, atsiras tvarkos. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu, ekologinis – taip pat. Aš vos spėju paskui vis naujus reikalavimus, neįmanoma jų sužiūrėti. Jei ką prameti, pražiūri, ne taip deklaruoji, iškart sulauki grasinimų, kad tam plotui nubrauks išmokas. Bet iškęsim, ką darysi…“ – atsidūsta šilališkis, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiantis prie dokumentų nei prie galvijų.
Stabilumo jausmo R.Rimkui suteikia jaunesnioji giminės karta, jau dabar papildanti bendrą ūkį svariu indėliu. Kol kas jis laiko vadžias savose rankose, bet po dešimtmečio perduos jas žentams, ir bus ramus, kad ūkis bus išlaikytas. Tačiau bendra situacija kaime jam atrodo labai prastai. Jau dabar tarp dirbančiųjų žemę šiame krašte – vien penkiasdešimtmečiai ir vyresni.
Po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas.
„Mano ūkis – prekinis, jo nesustabdysi, karuselė įsisukusi. Bet aš neįsivaizduoju, kaip išgyvena tie, kurie laiko po dvi tris karves. Socialiniai ūkiai balansuoja ties išnykimo riba. Jei jie nebus remiami, valstybė patirs daug nuostolių. Aš pats matau aplinkui, kiek burnų išmaitina tos kelios kaime laikomos karvės. Iš jų ir pats augintojas pragyvena, ir jo tėvai pamaitinami, o dar ir vaikai į miestus pieno, mėsos išsiveža. Kur jam gyvam dingti, jei nebeliktų paramos?“ – svarsto stambaus ūkio savininkas.
R.Rimkus įsitikinęs, kad po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas. Jis jau dabar stebi sparčiai kintantį provincijos žemėlapį. Aplinkinių vietovių gyventojai išsiparduoda viską, ką buvo užgyvenę. Jų karves, pašarus superka ir išsiveža lenkai, savo kelių hektarų žemės lopinėlius jie siūlo stambesniems ūkininkams.
„Taromatas už tuščią skardinę duoda dešimt centų, o litras pieno kainuoja aštuonis centus. Tai kaip žmonėms išgyventi? Įtampa tęsiasi jau antri metai, nuo tada, kai Rusija nebepriima mūsų produkcijos. Vien tik iš mano kaimynų išsipardavė penki ar šeši ūkeliai, o per visą rajoną tokių bus šimtai. Kol kas jie kažkaip verčiasi iš gautų pinigų, bet koks jų tolesnis likimas? Abejoju, ar kažkas iš jų sugebės investuoti, susikurti kitą pragyvenimo šaltinį“, – neslepia nerimo ūkininkas.
Tokios situacijos R.Rimkus neskuba vertinti kaip palankios sau. Neišeina ja pasinaudoti stambinant savo ūkį, nes tie plotai, kuriuos jam siūlosi parduoti nebeišgalintys ūkininkauti kaimynai, išsimėtę, keliuose hektaruose ganyklą įsirengti sudėtinga. R.Rimkui priklauso per 500 hektarų žemės – apie 50 atskirų sklypų, išsidėsčiusių 30 kilometrų spindulių aplink jo namus Laukuvos miestelyje. Tai optimalus variantas, kasdien pasiekti tolimesnes ganyklas būtų per brangu.
Valdžia tik trukdo dirbti
O štai Šakių rajone dirbančios Lukšių žemės ūkio bendrovės, priklausančios „Linas Agro Group“, vadovas Jonas Pranaitis kalba ir apie plėtrą. Tiesa, labai atsargiai. Nors pieno kainos ir smuko, bendrovė dar pernai padidino karvių bandą nuo 800 iki 900.
3400 hektarų žemės valdančios bendrovės pienininkystės nuostolius pernai atsvėrė puikus grūdų derlius. Kai tik pakils pieno supirkimo kainos, bus grįžta prie planų statyti robotizuotą fermą. Plėtros investicijos siektų kelis milijonus eurų.
Lukšių žemės ūkio bendrovė nuo pat įsikūrimo buvo mišri. Maždaug prieš 15 metų atsisakius galvijų penėjimo, kiaulininkystės ir bulvininkystės, nusistovėjo veiklos kryptis – pienininkystė ir augalininkystė.
„Pradėjome skaičiuoti. Gyvulininkystė reikalauja daug rankų darbų. Tada turėjome 180 darbuotojų, dabar – 108. Be abejo, naujos technologijos taip pat daug lėmė. Nusipirkome vakarietiškų traktorių, kombainų. Dar prieš 2000-uosius į pavasario sėją išvažiuodavo per 20 traktorių, dabar tuos pačius plotus paruošia du trys“, – pasakoja J.Pranaitis.
Bendrovė iš europinių programų žemės ūkio technikai modernizuoti, fermų įrangai atnaujinti skyrė apie tris milijonus litų.
Prabilęs apie šios dienos situaciją, J.Pranaitis neslepia nusivylimo. Nors bendrovė puoselėja ambicingus ateities planus, juos įgyvendinti gali būti sudėtinga. „Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas nesupranta, ką daro. Nėra jokios žemės ūkio strategijos, valdžiai keičiantis nebelieka tęstinumo. Ministro Vigilijaus Juknos prioritetas buvo gyvulininkystė, jam išėjus pažadais apipilti jauni ūkininkai liko ant ledo, sėdi prie bankroto ribos“, – pavyzdį pateikia bendrovės vadovas.
Jo netenkina ir dabartinės ministrės Virginijos Baltraitienės veikla. Labiausiai – 18 mln. eurų paramos pieno gamintojams, kuri bus atseikėta iš šalies biudžeto, dalijimo principai. Skiriant 76 eurus už vieną karvę, paramos visiems neužteks, todėl nustatyta 15 tūkst. eurų riba ūkiniam subjektui. J.Pranaitis stebisi, kodėl nebuvo galima vieną karvę „apmokestinti“ 20 ar 15 eurų, tuomet būtų užtekę visiems. Lukšių žemės ūkio bendrovei, turinčiai 900 karvių, iš paramos nubyrės tik trupiniai.
„Linas Agro Group“ sudaro penkios bendrovės. Pagal paramos skyrimo nuostatus esame vienas vienetas. Ką mums daryti su tais 15 tūkst. eurų? Degtukų nusipirkti? Sakiau, iš viso jos atsisakysiu, pervesiu atgal ministrei, kad turėtų už ką į Turkiją nuvažiuoti“, – neslepia apmaudo J.Pranaitis, tokius sprendimus siejantis su artėjančiais rinkimais. Esą būsimų rinkėjų tarp ūkininkų gerokai daugiau negu bendrovėse, tad pats laikas jiems įsiteikti.
Paramos reikia, bet protingos
Lukšių žemės ūkio bendrovės vadovui skaudu matyti, kaip vienas po kito krinta smulkesni ūkiai. Aplink Lukšius pienininkyste vertėsi trys šeimos, laikiusios po kelias ar keliolika karvių. Dabar visų ūkiai likviduojami.
„Kooperatyvai jiems moka už litrą 7–9 centus, o nuvežę į Marijampolę patys gauna 15 centų. Ankstesniais laikais tokius veikėjus vadino spekuliantais, bausdavo kalėjimu. Kaip žmonės gali išgyventi, planuoti ateitį? Ir valstybei kažkodėl labiau apsimoka ne leisti jiems savo darbu išsilaikyti, o mokėti pašalpas“, – ironizuoja J.Pranaitis.
Mažiems ūkiams jis nemato galimybių išsilaikyti. Keli hektarai žemės ir kelios karvės negali išmaitinti, o skatinimo ar už žemės plotų deklaravimą skiriamos lėšos tėra pinigų mėtymas į balą. J.Pranaitis pateikia estų pavyzdį: mažų ūkių jie atsisakė vos įstoję į Europos Sąjungą, nebežaidė su pieno supirkimu. Lietuviams tai atrodė juokinga, bet patiems iki šiol reikia spręsti problemas, kurios Estijoje seniai pamirštos.
„Anksčiau kaimui buvo paprasčiau parduoti savo produkciją. Dabar mūsų grūdų ar kitų produktų kiekis pasaulinėje rinkoje yra nedidelis. Žemės ūkis remiamas Europoje, todėl turi būti remiamas ir pas mus. Visiems nuo to geriau, jei šeimos ūkis bus išlaikomas, bet tik ne taip, kaip tai daroma pas mus: 50 dirbančių –100 kontroliuojančių“, – tikina J.Pranaitis.
Jo bendrovė ankstesniais metais pusę pajamų gaudavo iš pieno. Dabar jos susitraukusios daugiau nei perpus, todėl bendrovės pienininkystės sektorius kasdien patiria 1,5 tūkst. eurų nuostolio. Tad klausiamas apie perspektyvas J.Pranaitis tik gūžčioja pečiais: jam svarbiausia išsilaikyti šiandien, sugrįžti prie naujos fermos projekto. O tada bus galima nukreipti akis į perspektyvą.
Brangiakailių ūkis – senelio valdose
AB „Vilkijos ūkis“ vadovaujantis technikos mokslų daktaras Česlovas Tallat-Kelpša kailinių žvėrelių versle atsidūrė prieš gerus du dešimtmečius. Per tą laiką šis šalies ūkio sektorius pažengė toli į priekį. Lietuvių auginamos audinės ir kiti brangiakailiai vertinami pasaulyje, kailių gamyba šalyje išsiplėtė dešimt kartų – užauginamų audinių skaičius šoktelėjo nuo 200 tūkst. iki 2 mln. Tai bene didžiausias kiekybinis ir kokybinis šuolis žemės ūkio sektoriuje. Lietuviški kailiukai dabar užima 2,5 proc. pasaulio ir apie 5 proc. Europos kailių rinkos. Tokio rodiklio nesiekia nė viena Lietuvos žemės ūkio šaka.
Išsiplėtė ir „Vilkijos ūkis“, įkurtas dabartinio jo vadovo senelio, garsaus tarpukario Lietuvos agronomo Jono Tallat-Kelpšos, valdose. Šiandien viename stambiausių šalies brangiakailių žvėrelių ūkių auginama iki 40 tūkst. audinių patelių. Per metus parduodama apie 200 tūkst. kailių, jie realizuojami aukcionuose Helsinkyje (Suomija), Kopenhagoje (Danija), Toronte (Kanada). Fermos įrengtos Kauno, Jonavos ir Panevėžio rajonuose, ūkyje dirba per 100 darbuotojų. „Vilkijos ūkio“ apyvarta pernai siekė 9 mln. eurų.
Č.Tallat-Kelpša primena, kad lietuviai į tarptautinius vandenis išplaukė dar prieš šaliai tampant ES nare. Tai Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos nuopelnas. Ji darė spaudimą aukcionams, kad šie priimtų lietuvius į tarptautinį rūšiavimą, ir net grasino raginsianti savo narius pasitraukti iš aukcionų, jei reikalavimas nebus įvykdytas.
„Kai buvome priimti, įvyko didžiausias lūžis, po kurio išsiveržėme į priekį – mūsų kailiai atsidūrė viename katile su kitų Europos valstybių, dabar už juos mokama ta kaina, kurios jie verti, nevertinant kilmės. Kodėl tai svarbu? Kailiai, nepatenkantys į tarptautinį rūšiavimą, negauna prekių ženklų ir yra tam tikra prasme diskriminuojami pirkėjų“, – aiškina Č.Tallat-Kelpša ir priduria, kad tarptautinis rūšiavimas įpareigoja ne tik atitikti kokybės standartus, bet ir auginti brangiakailius žvėrelius laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų.
Tarptautinis rūšiavimas leido lietuviams savo prekes pardavinėti už tikrą, tik kokybės diktuojamą kainą, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes. Net ir Kopenhagos aukcione, kuris yra Danijos ūkininkų nuosavybė, pačių danų siūlomi kailiai nebus brangesni už lietuviškus, jei bus prastesnės kokybės.
Krizė sustiprina lyderius
Lietuvos narystė ES suteikė šalies žvėrininkams naujų privalumų. Visų pirma tapo kur kas paprasčiau organizuoti su importu susijusius dalykus. Anksčiau gabenant veislinius gyvūnus, jų auginimui reikalingus produktus daug laiko atimdavo sudėtingos muitinės procedūros. Siekdami išvengti pasienio kliūčių ūkininkai kooperuodavosi tarpusavyje ir parsisiųsdavo juos užsakomaisiais lėktuvais. Atsivėrus sienoms nebeliko ir kai kurių mokesčių, branginusių įsivežamas žaliavas.
Europinis reglamentavimas suteikė aiškumo brangiakailių žvėrelių auginimo reikalavimams. Jų reikėjo laikytis ir anksčiau, bet kadangi taisyklės tebuvo rekomendacinio pobūdžio, kiekvienas augintojas galėjo jas interpretuoti taip, kaip išmanė. Orientuodamiesi į aukštesnius standartus, investuodami į kokybę augintojai patekdavo į blogesnę ekonominę situaciją. Įsigaliojus ES direktyvoms saviveiklos nebeliko. Bendri reglamentai privertė pasitempti ir likusius augintojus, suvienodino konkurencinę aplinką.
Tvarkos įgavusi audinių kailių gamybos sritis, bene didžiausią pridėtinę vertę duodanti žemės ūkio šaka, tapo dar patrauklesnė. Verslininkai matė prasmę į ją investuoti, juo labiau kad žvėrininkystė buvo kuriama šalia vietoje gaminamų pašarų bazės.
„Iš kitų žemės ūkio sektorių išsiskiriame ir tuo, kad mūsų prekė gali būti sandėliuojama laukiant palankesnio meto. Kailiai – tai ne pienas, kurį turi parduoti šiandien ar rytoj. Ir dabar supirkimo kainoms nukritus žemiau savikainos kai kurie ūkiai laukia, žiūri, kas bus“, – atskleidžia Lietuvos kailinių žvėrelių asociacijai vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.
Augintojams tenka skaidyti riziką, nes dabartinis sąstingis dar gali užsitęsti, kainos – dar labiau kristi. Tik stambiausių ūkių savininkai, stebėdami rinkos svyravimus, sugeba nepasiduoti panikai. Sunku išlaikyti šaltą protą, kai kailių supirkimo kainos dvigubai mažesnės už žvėrelio užauginimo savikainą.
Bet krizė paprastai turi ir teigiamų pusių. Ji verslininkus priverčia pasitempti, pasižiūrėti į save iš šono įvertinant, kur galima sutaupyti, kaip pigiau pagaminti aukščiausios kokybės kailius.
Be to, antrus metus besitęsianti krizė normalizuoja rinką. Prieš ją išsipūtęs burbulas prastesnių kailių kainas buvo iškėlęs į aukštumas. O dabar, kai puikios kokybės prekės stipriai atpigo, jų gamintojai patiria didelių nuostolių. Per nepriklausomybės laikotarpį ši krizė Lietuvos žvėrininkystės senbuviams – jau ketvirta. Jie žino, kad esant aukštoms supirkimo kainoms reikia atsidėti pinigų ir laukti kitos krizės, kuri šiame sektoriuje neišvengiama.
Daugelis stambių šalies ūkininkų skundžiasi nerandantys darbo rankų, negalintys planuoti plėtros. „Vilkijos ūkiui“ vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša taip pat neišvengė emigracijos padarinių. Buvo ne vienas atvejis, kai „Vilkijos ūkyje“ žvėrininkystės subtilybių išmokęs žmogus nutaria savo patirtį pritaikyti svetur.
Bet Č.Tallat-Kelpša stebi ir atvirkštinį procesą. Jis didžiuojasi tais savo darbuotojais, kurie po kelerių svetur praleistų metų nusprendžia grįžti atgal. Paprastai jie atsiveža ne tik profesinius įgūdžius, bet ir kitokį požiūrį į darbo tvarką, norą realizuoti savo ambicijas.
Projektuodamas artimiausią savo veiklos etapą Č.Tallat-Kelpša nesieja jo su Europos Sąjungoje vykstančiais procesais, galimu nestabilumu, kuris prognozuojamas, jei britai nutars atsukti nugarą Europai. Didžiausia lietuviškų kailių rinka – Azijos šalys, ypač Kinija, bei Šiaurės Amerika, tad pokyčiai ES neturėtų paliesti Lietuvos žvėrininkystės.
Tam tikrą brangiakailių žvėrelių auginimo, prabangos sektoriui priklausančios ūkio šakos, stabilumą užtikrina ir tai, kad jos sąlygas diktuoja tik du veiksniai – paklausa ir pasiūla.