"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Neseniai gausi Vyriausybės migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, iškilmingai turistavo po Švediją. Skelbta, kad Miarstos sulaikymo centre buvo detaliai susipažinta su Švedijos migracijos tarnybos darbu ir patirtimi, pažintinis vizitas pratęstas Stokholme. Be R.Vaitkaus, patirties sėmėsi socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo viceministrai, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje direktorius, daug kitų Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkų.

Gražu? Taip. O kiek tai kainavo? Ar dalis valdininkų negalėjo tos patirties pasisemti iš interneto? Kita vertus, ar ne­buvo galima nusiųsti į Švediją poros žmonių, kurie kaip reikiant pasidomėtų ir po to jau visai Tarpvyriausybinei migracijos klausimų komisijai surengtų mokymus?

Valdininkų, kartais ir politikų komandiruotės labiau primena paslėptą premiją už darbą, o ne valstybei reikalingus darbinius vizitus. Pastarųjų sąskaita galima išlaidauti ir vykti su didesne, nei reikėtų, kompanija ar apsistoti „Hilton“ ar kitame viešbutyje, kuriame už ke­lias nakvynes negaila ir 5 tūkst. eurų – juk pinigai valstybės.

Papiktinusių komandiruočių buvo ne vie­na, tačiau jos sulaukė nebent triukšmo ži­nia­sklaidoje.

Susirūpinusieji kita pošventine komandiruote – švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir jos sutuoktinio išvyka į Londone vykusį Pasaulio švietimo forumą – buvo nuraminti, kad ministrės sutuoktinis Aurelijus Pitrėnas į Londoną skrido savo lėšomis. Nei lėktuvo bilietas, nei viešbutis, už kurį, kaip sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teko primokėti maždaug 13 eurų, mokesčių mokėtojams nekainavo.

Už sutuoktinio gimtadienio proga įvykusią kelionę sumokėta iš ministrės pinigų, todėl teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl tokio minis­trės elgesio nėra. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) teigimu, ministrė nepasinaudojo tarnybine padėtimi, kad gautų asmeninės naudos, kelionės išlaidas apmokėjo pati, be to, nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų susiję su jos sutuoktiniu, vadinasi, nekilo ir interesų konflikto.

Vis dėlto VTEK priminė politikams keliamus aukštus tarnybinės etikos reikalavimus ir rekomendavo A.Pitrėnienei ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto galimybės.

Panašiai partijos kolegei patarė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paragindama ministrę su vyru verčiau keliauti per atostogas. Vasario pabaigoje pati Seimo pirmininkė vyks į Japoniją, o skrydžio bilietai ir draudimas 6 delegacijos nariams verslo klase kainuos apie 15 tūkst. eurų. „Tai – transatlantinis skrydis, ilgas, su persėdimais, atitinkamai ir kainuoja“, – kelionės išlaidas pateisino L.Grau­­žinienė, bet netruko būti pašiepta dėl geografinės nuovokos.

Nors Seimo pirmininkė pagrindžia tokias kelionės išlaidas, jos bendrakeleivis, opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius prieš kelionę rūpinasi, ar Seimo kanceliarija pakeis lėktuvo bilietą į pigesnį, kaip jis ir prašė. „Ne­žinau, sąmoningai ar ne, bet visai delegacijai buvo nupirkti verslo klasės bilietai“, – piktinasi A.Kubilius.

Paklaustas, ar jam pakaktų ekonominės klasės, A.Kubilius tikino tik ja visada ir skraidantis, o problemų dėl to neturėjęs: „Gal praėjusių metų pabaigoje buvo sutaupyta lėšų komandiruotėms ir nutarta jas taip išleisti vienu mostu.“

Sutuoktiniui lydėti leidžiama

Už ministrės sutuoktinio kelionę, kaip ir pridera, sumokėjo patys Pitrėnai, liko tik moralės ar etikos klausimas, ar galėjo ministrės antroji pusė vykti su oficialia ministerijos delegacija. Galėjo – patikina protokolo specialistas liberalas Arminas Lydeka.

Seimo narys A.Lydeka paaiškina, kad politikų vizitus pagal jų lygį nuo aukščiausio galima skirstyti į valstybinius (aukščiausio rango), oficialius, o žemesniam rangui priklauso darbiniai, vadinamieji vizitai pakeliui ir neoficialūs vizitai.

Per valstybinius vizitus reikalaujama, kad politikas vyktų su antrąja puse. Tokiais atvejais sutuoktiniams sudaromos atskiros programos, rengiami susitikimai. Kiti, oficialūs vizitai dažniausiai taip pat vyksta su antrąja puse, tačiau tai nėra prievolė.

„Tai yra labiau kviečiančiosios ir vykstančiosios šalių susitarimo reikalas, kiek ir kokių renginių numatyta programoje, galbūt tai – daugiašalis vizitas, tad svarbu, ar kitų valstybių po­litikus lydės sutuoktiniai, ar patogiai jausis kiti svečiai. Bet dažniausiai ir į šiuos vizitus vykstama su sutuoktiniais“, – paaiškina etiketo žinovas ir priduria, kad antroji pusė įvairiose šalyse traktuojama skirtingai: vienur tai politiką lydintis artimas žmogus, o kitur – griežtai tik su­tuoktinis.

Protokolas nevaržo laipteliu žemiau esančių darbinių vizitų. Pasak A.Lydekos, ar sutuoktiniui reikėtų vykti drauge, labiau lemia organizatorių sąlygos, ar jie numato atskirą programą sutuoktiniams. „Jei tokios nenumatyta, išsiskirti, būti baltai varnai nereikėtų“, – sako A.Lydeka.

Skrydžio kaina – ministro portfelis

Nors žiniasklaidoje kasmet nuskamba ne­mažai politikų ir valdininkų komandiruočių, iš aprašymo primenančių keliones savo malonumui, tyrimai pradedami dėl mažumos jų. Pa­vyzdžiui, nuo 2012 m. pradžios VTEK yra ty­rusi ir priėmusi sprendimus tik dėl kelių ko­man­diruočių – savivaldos atstovų išvykų.

Bene garsiausia, brangi visomis prasmėmis ir verta ministrės portfelio, buvo tuometės ūkio ministrės socialdemokratės Birutės Vėsaitės kelionė bendrovės „Arvi“ užsakytu skrydžiu į Astaną, Kazachstane vykusį verslo forumą. Nors B.Vėsaitė posto neteko, jos pakeleiviams – Vilniaus savivaldybės mero patarėjui Benui Renatui Baltusiui bei administracijos direktoriui Valdui Klimantavičiui užsakomasis reisas pasekmių neturėjo: nesant įrodymų VTEK ty­rimą nutraukė.

Be B.Vėsaitės, buvo ir daugiau ministrų, kurie postą palikti turėjo po nevykusių komandiruočių. Pavyzdžiui, 1999–2001 m. Ūkio ministerijai vadovavęs Eugenijus Maldeikis postą prarado po kelionės į Maskvą, kurioje susitikimuose su Rusijos naftos ir dujų bendrovių vadovybe dalyvavo privataus verslo atstovai, su­interesuoti „Lietuvos dujų“ privatizavimu.

Nors tuometis skandalas net buvo pavadintas „maldeikiada“, VTEK konstatavo, kad E.Mal­deikio elgesys per vizitą nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, tačiau ministras pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime.

Po VTEK nuosprendžio 1998-aisiais susisiekimo ministro kėdę palikti turėjo ir konservatorius Algis Žvaliauskas, vyriausybiniu lėktuvu „JetStar“ skridęs į Švediją pamedžioti.

Vėlesnės komandiruotės, dėl kurių tyrimus pradėjo VTEK, buvo susijusios su savivaldos atstovų žygiais.

Štai 2012-aisiais VTEK tyrimo veikėju tapo tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jis bei dar du tarybos nariai Valius Venclovas ir Vygantas Gudėnas į tarnybinę komandiruotę Balstogėje vežėsi ir savo sutuoktines. Nustatyta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų politikai nepažeidė.

Dar anksčiau, 2009-aisiais, VTEK nusprendė, kad įstatymą pažeidė tuometis Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis, kuris priėmė rajono verslininkų dovaną – jam bei jo su­tuoktinei užsakytus ir apmokėtus lėktuvo į Lon­doną bilietus ir viešbučio paslaugas.

Kiek anksčiau komisija „išteisino“, bet ne­etišku pripažino ir Vilniaus mero Viliaus Na­vicko elgesį. Jis komandiruotės Kanuose, Pran­cūzijoje, pabaigoje pasiėmė nemokamų atostogų ir į Vilnių grįžo už savo pinigus.

Komandiruočių, sukėlusių šurmulį, bet ne daugiau, pastaraisiais metais būta ne vienos. Šiemet kliuvo ir jau buvusiai Nacionalinės že­mės tarnybos (NŽT) vadovei Daivai Ginei­kaitei. Ji Seimo Kaimo reikalų komitete turėjo pasiaiškinti, kodėl į Jungtinių Tautų sesiją JAV skrido drauge su patarėju Gintaru Fur­ma­na­vi­čiumi. Tiesa, šiai tarnautojai brangiau nei transatlantinis skrydis atsiėjo kelionė Kau­no gatvėmis – „darbietė“ neteko NŽT direktoriaus pos­to, kai, įtariama, neblaivi sukėlė avariją ir dar galbūt bandė nuslėpti girtumą.

2009 m., nepaisant tuomečio premjero An­driaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko skatinimų taupyti sunkmečiu, tuometis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas še­šioms dienoms „išsikomandiravo“ į Kenijos sostinę Nairobį. Į Jungtinių Tautų aplinkos pro­gramos Valdančiosios tarybos sesiją ministras keliavo net su dviem kompanionėmis – patarėja Laura Dzelzyte ir Aplinkos strategijos departamento vadove Vilija Augutavičiene.

Bergždžios kelionės brangsta

Kitas dalykas – komandiruočių terminai, kai tolimos penkių žmonių komandiruotės pailgėja iki kelių savaičių. Kartais abejonių kelia ir kelionės išlaidos, tenkančios vienam žmogui. Tarkime, Europos sostinėse galima rasti įvairių viešbučių – nuo „Hilton“ ir „Kempinski“ iki pi­giausių. Pasitaikė atvejų, kad kaina vienam žmo­gui viešbutyje siekė maždaug 5 tūkst. eurų už 2–3 paras. Pagaliau – kelionės tikslingumas: dažnai skrendama į įvairiausias konferencijas.

Sutinku, kad reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau ten gali skristi ir vienas žmogus, kuris grįžęs padarytų pranešimą ir supažindintų kolegas. O pasitaiko, kad į tą patį renginį skrenda trise, po poros mėnesių į to paties pa­vadinimo konferenciją vėl skrenda keletas politi­kų. Kai analizuojame tokias situacijas, aki­vaizdžiai matome, kad tai yra premija darbuotojams, kuri iškreipia darbo apmokėjimo sistemą“, – dažniausiai pasitaikančius komandi­ruo­čių nesusipratimus įvardija Seimo Audito komiteto pirmininkė „tvarkietė“ Jolita Vaickienė.

Pernai Audito komitetas atliko išsamią 2014 m. komandiruočių analizę ir rekomendavo mi­nistrams nustatyti kelionių prioritetus, kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai.

„Kadangi iš esmės analizavome, kaip ir už kiek buvo skraidoma, svarstant biudžetą mūsų komitetas siūlė išlaidas mažinti. Bet Finansų ministerija į tai nekreipia dėmesio, esą kelionės ir lėktuvų bilietai brangsta. Žodžiu, ko­man­diruočių išlaidas reikia didinti, bet apie jų efektyvumą nekalbama“, – sako J.Vaickienė.

O štai Seimo valdybai, kuri tvirtina parlamentarų komandiruotes, kritikos negaili jos narys A.Kubilius. Politiko teigimu, lėšos komandiruotėms skirstomos be aiškaus plano. Tai lemia, kad, užuot finansavus valstybei naudingas komandiruotes, politikai vyksta ten, kur visai nevertėtų. Opozicijos lyderis sako, kad Seimo valdyba di­desnę įtaką sprendžiant, kurias komandiruotes tvirtinti, turėtų perduoti tiems, kurie išmano už­sienio politiką ir tarptautinius ryšius.

A.Kubilius svarsto, kad išmintinga būtų daugiau lankytis Rytų partnerystės šalyse – Gru­zijoje, Moldovoje, Ukrainoje, o pastarojoje aplankyti ne tik Kijevą, bet ir regionus nuo Odesos iki Charkovo. Taip pat stengtis nuvykti ten, kur priimami Lietuvai ir visam regionui reikšmingi sprendimai, – į didžiąsias Europos sos­tines, Vašingtoną.

„Dalis komandiruočių nepatvirtinama, nes nėra lėšų, bet metų pabaigoje pasirodo, kad bendrai komandiruotėms sutaupyta, ir imamasi tuos pinigus leisti bet kokioms kelionėmis. Didelė dalis pinigų skiriama patvirtintoms delegacijoms, pavyzdžiui, Baltijos Asamblėjai. Kai kurios jų yra solidžios, ten dirbti reikia intensyviai, o kitos – šiaip sau. Tad taip ir nutinka, kad vykstama į įvairiausius, kartais tuščius seminarus, bet nenuvykstama į svarbius delegacijos renginius, nes neva baigėsi pinigai“, –  skylėtą komandiruočių „politiką“ apibendrina A.Kubilius.

Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys išskrido į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Jaunimo forume, Seimo narys Domas Pe­trulis buvo Vašingtone, Majamyje ir Floridoje, kur vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos Gynybos ir saugumo komiteto posėdžiai, štai o Mečislovas Zasčiurinskas penkias dienas Irane dalyvavo gyvulininkystės parodoje „Iran Plex 2015“, – tai tik kelios šios kadencijos parlame­n­tarų kelionės.

Tuo metu, kai gausi Tarpvyriausybinė migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vy­riau­sybės pirmojo vicekanclerio R.Vaitkaus, keliavo po Švediją ir domėjosi pabėgėlių iš Sirijos bei Irako priėmimu, jos sudėtyje delegatų buvo gerokai daugiau nei pabėgėlių Lietuvoje. Kol kas Lietuva yra priėmusi tik 4 asmenų šeimą, ir ta per mėnesį jau spėjo į teis­mą paduoti Mig­racijos departamentą.

Taigi, kol vieni, pabėgėliai, keldami siaubą Europai, šimtais tūkstančių už savo pinigus mig­ruoja į Vokietiją, Švediją ir Daniją, kiti, Lie­tuvos valdininkai, dešimtimis už mūsų pinigus migravimo, ir ne tik, proga migruoja po Švediją, Londoną ir vietas su ištaigingais viešbučiais. Bet viskas teisėta.

Kokiomis, nors ir madingomis, studijomis susivilioti nereikėtų, o kurie mokslai užtikrina darbo vietą, ir kuo manančių, kad teisės studijos garantuos milžinišką atlyginimą, iliuzijos panašios į Holivudą, „Veidui“ pasakoja Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

VEIDAS: Kuo atsinaujinusios aukštosios mokyklos rudenį pasitiks šiųmečius stojančiuosius?

R.V.: Žinoma, kalbant apie šių metų naujienas, reikia paminėti ir su priėmimo sąlygomis susijusius pokyčius: stojantieji prašyme priimti studijuoti galės pateikti 9 pageidavimus ir sulauks tik vieno kvietimo studijuoti. Ši naujiena, ko gero, yra svarbiausia šiemet stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.

Itin didelių naujovių aukštosiose mokyklose nėra, bet pagerėjo jų materialinė bazė. Žinoma, tai nenutiko per vienus metus, tačiau šiandien ir universitetai, ir kolegijos, ypač tos aukštosios mokyklos, kurios organizuoja technologinių, fizinių mokslų studijas, yra pastebimai atsinaujinusios. Tarkim, Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijoje rasime šiuolaikinę medijų studiją, modernius automobilių priežiūros ir remonto simuliatorius, naujus staklynus, suvirinimo įrenginius, Alytaus kolegija, kitos neuniversitetinės aukštosios mokyklos taip pat atsinaujino pažangia įranga. Pastaraisiais metais kolegijos itin daug investavo į studijų infrastruktūrą, o universitetai – Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas,  Kauno technologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas lėšas nukreipė siekdami gerinti mokslo infrastruktūrą. Pagerėjusia mokslo infrastruktūra galės naudotis II pakopos studentai, doktorantai, žinoma, ir bakalaurai – studentai, kurie dalyvaus rengiant projektus, rašys baigiamuosius darbus. Vien modernus VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras leidžia sakyti, kad turime modernią biblioteką, kuri savo naujumu ir įranga niekuo nesiskiria nuo geriausių pasaulio universitetų bibliotekų.

VEIDAS: Kaip keičiasi studijų turinys, galbūt mažėja skambių pavadinimų, kasmet pasiūlomų įvairių naujų studijų programų?

R.V.: Matome, kad daugiau investicijų nukreipiama į studijų programų kokybę. Galbūt kiekybinis periodas nuo 2008-ųjų, kai aukštosiose mokyklose studijavo 208 tūkst. studentų, jau baigėsi. Dabar, kai studentų liko tik apie 150 tūkst., kiekybinė plėtra baigėsi ir prasidėjo teigiami kokybiniai pokyčiai. Jie įdomūs ir mokslo prasme. Tarkim, neseniai buvo atvykusi vertintojų grupė, kuri vertino universitetus kaip mokslinius kolektyvus. Vertinimas vyko pagal kelis kriterijus: žinoma, universitetų sukuriamą produkciją, rezultatus, tačiau taip pat buvo vertinama ir perspektyva, mokslinio kolektyvo vieta, užimama regione ar Europoje. Dėl šio vertinimo turime pakitusį požiūrį į antros ir trečios pakopos studijas – magistrantūros, doktorantūros, studentų priėmimą. Faktas, kad tai atsiliepia ir bakalauro studijoms.

VEIDAS: Svarbus įvairių studijų krypčių elementas yra tarptautiškumas. Ar pavyksta Lietuvos aukštosioms mokykloms jį didinti ir kurti tarptautinę studijų aplinką?

R.V.: Sakyčiau, kad pastaruoju metu augęs studentų, dalyvaujančių studijų mainuose, skaičius kiek sustojo. Taip atsitiko ne todėl, kad netaikome gerų finansinių sąlygų. Priešingai, remiamės rimtomis paramos schemomis, kurios skirtos studentams, išvykstantiems į užsienį. Valstybė didele dalimi prisideda prie Europos Komisijos skiriamos stipendijos. Todėl sustojusį augti studentų mainų skaičių, matyt, lėmė kiti veiksniai: didelė dalis studentų jau studijų metu dirba, nes turi susimokėti už studijas ar turi užsidirbti gyvenimo išlaidoms, nes tėvai negali jų išlaikyti. Todėl studentams, turintiems tokių darbo įsipareigojimų, sudėtingiau dalį studijų laiko praleisti užsienyje. Kita vertus, matome, kad iš užsienio atvyksta vis daugiau studentų, ES pirmaujame ir pagal dėstytojų mobilumą. Šiandien studentai atvyksta iš įvairiausių šalių – nuo Ukrainos ir Gruzijos iki Indijos ir Kinijos. O, tarkim, medicinos studijuoti į Lietuvą atvyksta ir studentai iš Skandinavijos valstybių. Anksčiau sunkiai galėjome įsivaizduoti tokią jų geografiją.

VEIDAS: Minimalus stojamas balas, nors, atrodytų, naujiena Lietuvos aukštojo mokslo padangėje, yra gana simbolinis. Ar turės kokios nors įtakos ši kartelė stojantiesiems ir jų studijų aplinkai?

R.V.: Kadangi balas nėra drastiškas, esu įsitikinęs, kad didelio kiekio stojančiųjų jis reikšmingai nepaveiks. Motyvuoti žmonės, kurie renkasi studijas aukštosiose mokyklose, joms iš anksto ruošiasi, laiko egzaminus, todėl minimalią kartelę įveiks be kliūčių. Na, o tiems stojantiesiems, kurie galbūt nėra tokie motyvuoti, bet pasikliovė tuo, kad aukštosios mokyklos rėmėsi politika priimti bet ką, kas turi vidurinį išsilavinimą, galimybės taip lengvai pakliūti į valstybinę aukštąją mokyklą galbūt sumažės. Kita vertus, minimaliai kartelei įveikti pakanka kad ir žemiausiu balu išlaikyti vieną valstybinį egzaminą ir turėti patenkinamus metinius dalykų pažymius. Asmuo, įvykdęs šiuos uždavinius, turi jau kiek didesnį balą nei vienetas, tai yra daugiau nei reikalauja kai kurios aukštosios mokyklos.

Akivaizdu, kad minimalaus stojamojo balo nustatymas labiau susijęs su psichologiniu nusiteikimu, kad stojant į aukštąją mokyklą reikia tenkinti tam tikrus minimalius reikalavimus. Kažkodėl aukštosios mokyklos, ypač vienas kitas universitetas, labai priešinasi tokios reikalavimų ribos nustatymui, todėl labai sveikinu VU naujojo rektoriaus prof. habil. dr. Artūro Žukausko poziciją, kad tą kartelę reikėtų kilstelėti dar aukščiau. Su Europos aukštosiomis mokyklomis mes galime konkuruoti tik kokybe.

VEIDAS: O kaip manote jūs, ar stojamasis balas ilgainiui turėtų didėti?

R.V.: Manau, kad jis augs. Yra didelė baimė, kas nutiks, jei nepriimsime studijuoti 10–20 studentų, kurie nelabai stengėsi mokytis mokykloje. Nieko nenutiks – jie gali lankyti parengiamuosius kursus, pasitempti vidurinės mokyklos programoje, pagaliau, kelią į auštąjį mokslą pradėti nuo profesinio mokymo.

VEIDAS: Apskritai mokiniai galbūt turėtų žavėtis nebūtinai aukštuoju mokslu, bet pasvarstyti ir apie galimybę įgyti profesiją? Juk didžioji dauguma vyresniųjų klasių mokinių ketina studijuoti aukštojoje mokykloje, o dalis, kuri pasirenka profesines mokyklas, yra nepalyginamai mažesnė.

R.V.: Bėda ta, kad reikia turėti profesiją. O ką matome? Pernai į profesines mokyklas įstojo apie 1,5 tūkst. aukštųjų mokyklų absolventų. Universitetus, kolegijas baigusių žmonių, kurie pasuka į profesines mokyklas, skaičius tolygiai auga, ir šiemet tikimės panašių proporcijų. Žinome atvejų, kai žmogus studijuoja universitete ir dar greta profesinėje mokykloje siekia įgyti amatą. Tai blogai – vadinasi, valstybė neracionaliai naudoja lėšas ruošdama tą žmogų. Taigi mokiniams patarčiau rimtai pasvarstyti, ar jie pasiryžę akademiniam mokymui, kuris iš esmės skirtas ne profesijai įgyti, o atlieka platesnę misiją – suteikia išsilavinimą. Juk studentas, absolventas, baigęs aukštąją mokyklą, netampa konkrečios darbo vietos darbuotoju. Ne veltui vienas iš pagrindinių aukštosios mokyklos kriterijų yra alumnų gebėjimas sukurti darbo vietą ne tik sau, bet  ką nors įdarbinti, įgyvendinti savo idėją.

VEIDAS: Profesinis rengimas vis dar turi neigiamą atspalvį, kurios nepavyks nusikratyti iškart, bet kaip kinta jo įvaizdis, kokybė?

R.V.: Tai labiau psichologinis nusiteikimas, kurį didele dalimi nulėmė iš sovietmečio atėjusi tradicija, persiduodanti ir jaunajai kartai. Anksčiau profesinė mokykla buvo neprestižinė vieta, ją pasirinkdavo tie mokiniai, kuriems nesisekdavo vidurinėje mokykloje. Ne paslaptis, kad ir dabar į profesines mokyklas susirenka įvairaus jaunimo: vieni iš tiesų nori įgyti profesiją, kiti tik leidžia ten laiką ir dar gauna stipendiją. Vis dėlto, jei įvertintume, kaip pasikeitė profesinės mokyklos, kiek šimtų milijonų litų ES struktūrinių fondų lėšų investuota į šią sritį, kokios jose yra modernios mokymo bazės, pažangios technologijos, suprastume, kad jos kardinaliai pasikeitė. Profesinės mokyklos šiandien visai kitokios nei buvo prieš 20 metų: ne nugyventos, o, priešingai, gerai atrodančios.

Kita vertus, reikia įvertinti ir besikeičiantį profesijų poreikį: auga tokių profesijų paklausa, apie kurias anksčiau nė nebūtume pagalvoję. Įvairių klasikinių profesijų atstovai uždirba gana nemažai, kartais ir daugiau nei aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, kurie blaškosi, sunkiai randa darbą. Taigi, reikia gerai pagalvoti, ar tikrai elektriko, mechaniko, radijo aparatūros montuotojo profesijos yra tokios nepatrauklios. Juk, tarkim, aviacijos mechaniko darbas iš esmės yra prestižinis, net ir baigus profesinę mokyklą.

VEIDAS: Kuo remtis patartumėte abiturientams: taikyti į svajonių studijas ar griebtis valstybės finansuojamos vietos aukštojoje mokykloje?

R.V.: Žinoma, tai asmeninis pasirinkimas. Gerai, jei jaunuolis sugeba įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Tačiau pirmiausia pasirinkimas turėtų būti nukreiptas į svajonę, į tai, kas patinka. Sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuris mokytųsi aukštojoje ar profesinėje mokykloje vien dėl to, kad kažkas jį ten nukreipė ar patarė. Jie neras ten vietos. Turiu kolegų, draugų, kurie orientavo vaikus į tiksliuosius mokslus. Jie baigė pirmą kursą, bet paaiškėjo, kad širdis traukia ne ten, taigi galiausiai pasirinko menų studijas ir dabar jiems viskas puikiai sekasi. Kartais tėvai be reikalo verčia vaikus daryti taip, kaip jie norėtų.

Be to, renkantis reikia orientuotis ne į studijų procesą, neva čia lengva mokytis, bet planuoti, kas laukia po studijų: ar sunku bus rasti darbą, pagaliau, koks atlyginimas gali laukti. Juk jaunimui ypač svarbu užsitikrinti geras ir stabilias pajamas, gyvenimo kokybę. Todėl manau, kad šį svarbų pasirinkimą reikia pagrįsti įgyvendinta svajone, o vainikuoti sunkiu darbu ir pastangomis.

VEIDAS: Perspektyvių profesijų prognozės gana miglotos. Kokias studijas rekomenduotumėte rinktis stojantiesiems, jau dabar galvojantiems apie tai, ką reikės veikti jas baigus?

R.V.: Darbdaviai šaukia, kad neturime informatikų. Taigi ir padidinome valstybės finansuojamų vietų skaičių šių krypčių studijose. Inžinerinės krypties mokslus studijuoti sunku, bet matome, kad jų reikia, pavyzdžiui, neblogai įsidarbina ir gauna didesnius nei rinkos vidurkis atlyginimus transporto inžinerijos absolventai.

Galbūt mažiau viliotis reikėtų studijų programomis, kurios nesuteikia konkrečios specialybės. Tarkim, pasirenkantys verslo administravimo studijas, manau, turėtų eiti priešingu keliu: pirmiausia įgyti konkrečią profesiją, o tada jau imtis kitų kompetencijų. Nes administravimas yra kitokia kompetencija nei technologijos. Juk negali išmokti administruoti verslo, jame nepabuvęs, nepadirbėjęs konkrečioje verslo srityje. Kartais jaunuoliai susižavi madingomis specialybėmis, o baigus jų studijas, paaiškėja, kad sunku rasti darbą, absolventai sutinka su tokiu darbo pasiūlymu, koks tik atsirado ir nusivilia, kad mokėsi 4–6 metus, bet dirba visai ne tai, ko tikėjosi.

VEIDAS: Kokių studijų geriau būtų nesirinkti, kitaip tariant, kokius mokslus baigę ir darbo nerandantys absolventai negalėtų kaltinti nei darbo rinkos, kad ši nesugebėjo jų priimti, nei aukštosios mokyklos, kad ši nesugebėjo jų deramai paruošti?

R.V.: Tarkime, ryškių paradoksų pateikia teisės studijų kryptis. Teisės absolventai, kurie dirba teisininkais, pabrėžiu – teisininkais, uždirba nemažus atlyginimus, tačiau pakliūti į šį elitą yra labai sudėtinga. Pasirinkti teisės studijas ir tikėtis, kad gausi labai gerą atlyginimą, prilygsta nuomonei, kad jei Julia Robertas Holivude uždirba milžinišką atlyginimą, vadinasi, visi aktoriai tiek uždirba. Bet žinome, kad taip nėra: dalis žmonių iš tiesų gali mėgautis geromis pajamomis, geru darbu, bet, kaip rodo mūsų tyrimai, yra daugybė nusivylusių žmonių, tų pačių teisės absolventų, kurie imasi bet kokio darbo, kokį tik jiems pasiūlo. Žinoma, gerų teisininkų visiems reikia, jie nedelsiant išgraibstomi, bet kita dalis lieka už borto, jiems neatsiranda vietos. Taigi yra milžiniška teisės absolventų perprodukcija. Galbūt norintys pasirinkti teisės studijas galėtų dirbti panašų darbą, pavyzdžiui, socialinio darbuotojo ir kitų giminingų specialybių, kurių atstovai galbūt ir negauna labai didelių atlyginimų, bet bent jau turi galimybę rasti darbą.

Abiturientai. Šiųmečiai abiturientai dar būdami dešimtokai žinojo, kad stodami į aukštąsias mokyklas turės peržengti keletą slenksčių. 2015 m. priimant į šalies universitetus ir kolegijas atsirado pokyčių, kurie, žadama, padidins reikalavimus, tad ir aukštojo mokslo sieks tik tie, kuriems ir mokykloje sekėsi neprastai.

Vis dėlto atrodo, kad kai kurie pokyčiai labiau kosmetiniai, nei kokybiški.

Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų jau priėmė sprendimą dėl mažiausio stojamojo balo, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Būtina, kad aukštosios mokyklos nedalytų diplomų visiems, kurie gali sumokėti už mokslą. Sugebančius studijuoti pretendentus reikia atsirinkti iškart – tai geriau, nei atsisveikinti su vos apšilusiais kojas pirmakursiais, kai paaiškėja, kad jie nesugeba studijuoti. Tokie argumentai skambėjo aptariant minimalių reikalavimų poreikį. Vis dėlto dalis aukštųjų mokyklų reikalavimų kartelės aukštai neiškėlė.

Kita vertus, šiemet atsiras dar vienas slenkstis, kurio neperkopę pretendentai, įskaitant turinčiuosius pakankamą konkursinį balą, negalės taikyti net į iš paties kišenės apmokamą studijų vietą.

„Galima sakyti, kad universitetai atsižvelgė į mūsų pasiūlymus nustatyti minimalų stojamąjį balą, o kolegijos į šias rekomendacijas atsižvelgė minimaliai. Tačiau pirmasis žingsnis, kad minimalus balas apskritai atsirado, sakyčiau, yra teigiamas. Iki šiol tokios ribos nebuvo, tad aukštosios mokyklos priimdavo beveik visus, kurie tik gali pateikti prašymą. O dabar, aišku, bus daugiau motyvuotų studentų“, – aukštųjų mokyklų nustatytų mažiausių stojamųjų balų naudą vertina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) pateiktų duomenų (kol kas jie negalutiniai, nes dar ne visos aukštosios mokyklos apsisprendė dėl minimalaus balo, kurį taikys) matyti, kad ambicingiausias – Vilniaus universitetas, kuris jau nebe pirmus metus nustatys tą pačią trijų balų ribą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kaip konkursinį numatė 2,5 balo, kurio neįveikusiųjų studijuoti nepriims, nors dar pernai mažiausias konkursinis balas į valstybės nefinansuojamą vietą šiame universitete buvo 1,32.

Didžioji dalis universitetų pasirinko dviejų balų minimalią ribą, bet dalis jų iš stojančiųjų į menų specialybes paprašys surinkti tris balus. Žemiausią vieno balo ribą pasirinko Aleksandro Stulginskio universitetas ir privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Kolegijos gana solidariai pasirinko žemiausią stojamąjį balą – 0,8. Kol kas „išsišoko“ tik Vilniaus kolegija (1,1 balo) ir Šiaulių valstybinė kolegija (1 balas).

„Gali būti, kad iškart orientuojamasi į studentus, nelaikiusius kokio nors dalyko, kuris sudaro konkursinį balą, egzamino ar neturinčius jo pažymio“, – svarsto Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Paklaustas, ar 0,8 balo minimali riba ką nors keičia, jis sako, kad tokios vertės stojamasis balas praktiškai yra formalumas.

Vilniaus kolegijos, kurios minimalus balas didesnis už nustatytą kai kurių universitetų, direktorius dr. Gintautas Bražiūnas paaiškina, kad svarstydama mažiausią stojamąjį balą kolegijos bendruomenė skaičiavo, kiek pirmakursių galėtų nubyrėti. Kadangi ši aukštoji mokykla priima daug studentų „su krepšeliais“ į valstybės finansuojamas vietas, 1,1 balo reikalavimas, prognozuojama, paveiks tik už mokslą mokančius studentus, kurių šiemet gali sumažėti nebent keliomis dešimtimis.

„Yra studijų programų, pavyzdžiui, Sveikatos priežiūros fakultete, į kurias studentai stoja su gerokai aukštesniais balais, todėl galėjome rinktis iš kur kas didesnių stojamųjų balų, kurie būtų taikomi konkrečiam fakultetui. Tačiau radome visiems optimalų sprendimą. Be to, yra studijų programų, kuriose studentų nubyrėjimas labai menkas, nors studentai ten įstoja ir su žemais balais. Tarkime, Verslo vadybos fakultete yra ryškus atotrūkis tarp aukštų ir žemų stojančiųjų balų, tačiau studentų beveik neiškrinta. O štai Elektronikos ir informatikos fakultete, į kurį priimami turintys aukštus balus studentai, jų nubyra daugiau nei pusė. Žinoma, nes jame mokytis gerokai sunkiau, o „girnų“ vis tiek nepakeliame“, – bendro balo pasirinkimą visoms studijų programoms komentuoja Vilniaus kolegijos direktorius.

Paskaičiuokime, ką reikia daryti, kad pavyktų užsidirbti vieneto vertės minimalų konkursinį balą. Konkursinio balo skaičiuoklėje atsitiktinai pasirinkę socialinių mokslų sritį ir vadybos studijų kryptį (didžiausią svertinį koeficientą turi matematika), suvedame, ko gero, žemiausius šiemet stojančiųjų įvykdyti prašomus reikalavimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio egzamino rezultatas – 4, užsienio kalbos ir matematikos valstybinių egzaminų rezultatai – 16 (išlaikyti), dar įrašome po patenkinamą (4) B lygiu mokytųsi dalykų metinį pažymį (lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos istorijos, geografijos). Tokios režisūros rezultatas – 1,22 konkursinio balo, kuris gali atverti duris bent į valstybės nefinansuojamą studijų vietą ir viename kitame universitete.

„Vienetui taikomi reikalavimai labai kuklūs. Reikėtų išlaikyti vieną valstybinį brandos egzaminą ir minimaliu balu – lietuvių kalbos ir literatūros (stojant į kolegines studijų programas pakanka mokyklinio). Taip pat reikia minimalių antrojo ir trečiojo dalyko pažymių. Taip ir gausime vienetą. Nežinau, koks balas būtų dar žemesnis“, – mažiausio  konkursinio balo turinį apžvelgia LAMA BPO prezidentas.

Bet gali pasitaikyti ir taip, kad jei geriau pasiseka išlaikyti kitus – antrojo ir trečiojo dalykų egzaminus, teoriškai mokinys gali nelaikyti svarbiausio dalyko jo konkursinio balo sandarai egzamino.

Tarkime, net jei mokinys paskutiniaisiais metais mokykloje nesimokė chemijos, vadinasi, ir nelaikė šio dalyko egzamino, jis vis tiek gali bandyti laimę stoti į chemijos studijų programas. Gal ir pavyktų, tik valstybė už mokslą, žinoma, jau nemokėtų.

„Skamba paradoksaliai, bet tokių studentų pasitaiko, jie įstoja. Pirmojo dalyko, kurio reikšmė konkursiniam balui yra 40 proc., jis turi nulį, bet jei kitus reikalingus dalykus mokėsi, užtenka ir žemesnio jų įvertinimo. Todėl kai universitetų rektoriai tarėsi dėl minimalios ribos, jie kalbėjo apie mažiausiai du balus, kurie reikštų, kad bent vienas egzaminas būtų išlaikytas pagrindiniu lygiu“, – paaiškina P.Žiliukas.

Žinoma, mažiausi surinkti balai tikrai neužtikrins kelerių metų bakalauro studijų valstybės finansuojamoje vietoje, nes pastaraisiais metais priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas konkursinis balas svyravo apie keturis: LAMA BPO duomenimis, 2014 m. mažiausias pagrindinio ir papildomo priėmimo konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas ar nefinansuojamas, bet su studijų stipendija, buvo 3,6, į kolegijas – 1,94.

„Turime rekordininkų, į valstybės finansuojamas vietas kolegijų studijų programose įstojusių ir su kiek didesniu nei vienu konkursiniu balu. Skaičiavome, kad jei būtų taikoma minimali dviejų balų riba, kolegijos prarastų vieną kitą dešimtį krepšelį gaunančių studentų, bet jei tokia riba būtų taikoma mokantiems už mokslą, šių studentų galėtų nubyrėti maždaug 3,5 tūkst.“, – komentuoja P.Žiliukas.

Vilniaus kolegijos direktorius prognozuoja, kad griežtesnę atranką, kurią šiemet turėtų įkvėpti minimalus stojamasis balas, kitąmet dar labiau sustiprinti galėtų privalomasis matematikos egzaminas, jei tik jis bus įteisintas. Tokiu atveju stojantiesiems vieneto vertės konkursinį balą pelnyti esą būtų gerokai sunkiau.

„Matematikos egzaminas taptų rimtu slenksčiu. Juolab kad dabar technologinėse studijų programose atsiranda studentų, kuriems trūksta vidurinės mokyklos žinių, bet mes neturime nei išteklių, nei laiko tam nežinojimui kompensuoti. O studentai paniškai bijo matematikos, ir prieiname iki to, kad tiksliuosius mokslus reikia dėstyti pasitelkus rankų pirštus“, – dėl gėdingo vidurinės mokyklos parengimo apgailestauja G.Bražiūnas.

Minimalaus balo kartelę sunkiau įveikti gali būti nebent anksčiau nei 2015 m. vidurines mokyklas ir gimnazijas baigusiems abiturientams, kurie neturi jų konkursiniam balui reikalingo dalyko įvertinimo ir už vieną dedamąją jiems būtų skaičiuojamas nulis. Juolab  stojantiesiems, taikantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, iškilo daugiau slenksčių. Bet ir jie nėra labai aukšti.

Stojantieji į universitetus privalo išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – surinkti bent 16 balų, o siekiant pakliūti į kolegijas pakanka išlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tačiau kuris nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, šiaip ar taip, jau buvo privalomas norint gauti brandos atestatą.

Pasirinktinas, bet privalomas šiemet taps užsienio kalbos valstybinis egzaminas, kurį privalės išlaikyti visi abiturientai, siekiantys konkuruoti dėl valstybės finansuojamos studijų vietos. Išlygų universitetinėms ir koleginėms studijoms čia nėra: reikia mokėti užsienio kalbą – anglų, vokiečių ar prancūzų – B1 lygiu pagal bendruosius Europos kalbų metmenis. Išlaikytas valstybinis egzaminas (16 balų) rodo, kad pretendentas moka kalbą B1 lygiu.

Bet užsienio kalbos egzaminas nepatenka į konkursinio balo sandarą (jei jo nereikalauja konkreti studijų kryptis), o lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas ir kaip slenkstis, ir kaip 20 proc. vertės konkursinio balo dalis.

Vadinasi, nors konkursinis balas būtų ir aukštas, geresnis už konkurentų, bet valstybinis užsienio kalbos egzaminas ne(iš)laikytas, – galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą nėra.

„Išlaikyti egzaminą, gauti 16 balų pakanka, kad pasiektum B1 lygį. Anksčiau buvo diskusijos dėl B2, bet kol kas nuspręsta dėl žemesnio B1 lygio, – komentuoja LAMA BPO vadovas. – Užsienio kalbos egzaminas konkursiniame bale gali būti trečias dalykas, kurį sudaro daug alternatyvų. Jei mokiniui palankus jo rezultatas, skaičiuojant konkursinį balą gali būti įtraukiamas užsienio kalbos egzaminas, bet jei jis turi geresnių kitų dalykų įvertinimų, kurie atitinka jos pasirinktą studijų programą, bus skaičiuojamas stojančiajam palankiausias variantas.“

Pernai valstybinį užsienio kalbos – anglų egzaminą laikė mažiau nei pusė (apie 46 proc. stojančiųjų), o šiemet ši dalis turės padidėti iki bene šimto. Padaugės, tikėtina, ir abiturientų, laikančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kuriame pernai dalyvavo apie 57 proc. dvyliktokų.

„Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei apie 60 proc. abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas, gali būti, kad 2014 m. šių kalbų valstybinius egzaminus ir laikė visi tie, kurie pretendavo tais pačiais metais tapti aukštųjų studentais. Tačiau neabejoju, kad šiemet dėl reikalavimo išlaikyti šiuos egzaminus stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas jų  tikrai padaugės“, – prognozuoja P.Žiliukas.

Užsienio kalbos egzaminas nebuvo naujiena – šiųmečiai abiturientai apie jį žinojo dar būdami dešimtokai. Todėl, kaip teigia „Veido“ kalbintos pedagogės, mokinių motyvacijos papildomas slenkstis nepadidino, juolab kad ir reikalavimai gana nesunkiai įkandami.

„Pavyzdžiui, mūsų mokykloje nėra B lygio anglų kalbos pamokų, todėl nejutome ir „perėjimo“. Mokiniai, šiaip ar taip, mokosi šį dalyką A lygiu, todėl natūraliai rengiasi valstybiniam ar tarptautiniam, pavyzdžiui, IELTS, egzaminui, kurį laiko dauguma mūsų abiturientų, – svarsto Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Romualda Liutkuvienė. – Manau, kad jį ir laikys visi abiturientai. Pavyzdžiui, kai ankstesniais metais organizuodavome bandomąjį anglų kalbos egzaminą, dalis mokinių jame nepasirodydavo. Šiemet bandomajame egzamine dalyvavo 100 proc. abiturientų.“

Pasak anglų kalbos mokytojų, šiemet gali būti taip, jog savo sėkmės išbandyti per valstybinį anglų kalbos egzaminą eis ir tie mokiniai, kurie nėra užtikrinti, kad egzaminą išlaikyti pavyks. Žinoma, būgštauti dėl to neverta, nes visuomet atsiranda tokių, kurie, nepaisydami bet kurio dalyko pedagogų atkalbinėjimų, egzaminą vis tiek laiko.

Vienas užsienio kalbos egzamino stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas motyvų buvo geresnis pasirengimas studijų procesui: mokėdami vieną iš ES kalbų studentai galėtų pasinaudoti tarptautinėmis mainų galimybėmis, rašto darbams naudoti akademinę literatūrą užsienio kalba ir t.t. Bet ir šis slenkstis, kai kurių „Veido“ kalbintų specialistų nuomone, negarantuoja siekiamybės, kad į valstybės finansuojamas vietas paklius gerai užsienio kalbą mokantys pirmakursiai, nes B1 reikalavimas yra labai menkas.

„Aš, matyt, esu iš tų mokytojų, kuriems atrodytų, kad B1 yra per žemas laiptelis įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Juk norisi, kad studijuoti pakliūtų motyvuoti jaunuoliai, – komentuoja Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Elmyra Jurkšaitienė. – B1 yra mokyklos žinių lygis, jis reiškia, kad sugebama orientuotis aplinkoje, susikalbėti, bet B1 žinių nepakanka norint skaityti rimtesnę literatūrą originalo kalba, remtis ja bakalauro darbui. Mokykloje tikrai būtų galima įgyti B2 lygio žinių.“

Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad užsienio kalbos egzamino slenkstis turės nebent minimalios įtakos 2015 m. priėmimui į aukštąsias, nes reikalaujama pademonstruoti patį paprasčiausią užsienio kalbos mokėjimo lygį. Bet kokiu atveju, jo nuomone, toks reikalavimas baigus vidurinę mokyklą naudingas, nes esą atsiranda vienas kitas studentas, nežinantis, kokios kalbos mokėsi mokykloje: studijuodamas ateina lankyti anglų kalbos kurso, nors mokykloje mokėsi vokiečių…

Kiti šiemet stojančiuosius pasitiksiantys pokyčiai yra procedūriniai. Nors jie ne tokie reikšmingi kaip keliamos sąlygos stojant į aukštąsias, vis dėlto sukėlė diskusijų dėl neva ribojamo mokinių pasirinkimo ir siauresnių galimybių įstoti.

Šiemet stojančiųjų pageidavimo sąrašas sutrumpės iki devynių pasirinkimų ir vieno kvietimo studijuoti. Dar pernai buvo galima užpildyti 12 eilučių – įrašyti 12 studijų programų ir sulaukus dviejų kvietimų studijuoti pasirinkti patrauklesnį iš dviejų variantų.

LAMA BPO atstovo P.Žiliuko teigimu, vienas kvietimas vietoj dviejų stojančiajam nieko nekeičia. Nepaisant to, kad nuo 2010 m. jis gaudavo du kvietimus, tai nereiškė didesnės pasirinkimo laisvės, nebent sukurdavo jos iliuziją. Esą dažniausiai stojantieji vis tik priimdavo pasiūlymą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Su retomis išimtimis abiturientai, pavyzdžiui, stojantys į odontologijos, kitas su medicina susijusias studijas, pirmenybę teikdavo studijų programai, o ne pinigų šaltiniui ir pasirinkdavo valstybės nefinansuojamą vietą. LAMA BPO duomenimis, 2014 m. valstybės finansuojamos vietos atsisakė ir sutartį dėl mokamos vietos pasirašė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų studijuoti.

Be to, daugiausiai maišaties dėl dviejų kvietimų studijuoti patirdavo aukštosios mokyklos, negalėdamos prognozuoti, kiek studentų galiausiai surinks. KTU prorektoriaus P.Žiliuko teigimu, pirmakursių skaičių aukštosios mokyklos bandydavo atspėti remdamosi grynai tikimybių teorija, nes priėmimo rezultatai nesusiklostydavo taip sklandžiai, kad visos studijų vietos būtų užimamos per pagrindinį priėmimą, o papildomame liktų tik kosmetiniai pokyčiai ir studijų vietų likučių dalybos.

Tiksliai apskaičiuoti, kiek bus pirmakursių, itin svarbu studijose, kurioms reikalinga materialinė bazė, pavyzdžiui, ta pati odontologija, nes čia užimti valstybės nefinansuojamas vietas gali panorėti kur kas daugiau studentų nei per pagrindinį priėmimą. Pasak P.Žiliuko, vienas kvietimas panašias problemas išsprendžia, nes studijuoti pakviečiama tiek asmenų, kiek jiems yra vietos.

Trimis vietomis sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas taip pat neturėtų nuskriausti stojančiųjų, juolab kad pastaraisiais metais jų motyvacija stiprėja: LAMA BPO duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai prašyme nurodytų studijų programų yra iš vienos studijų srities, o pernai studijų programas, nurodytas sąrašo gale, 10–12 vietoje, studijuoti pasirinko tik 2,9 proc. visų pasirašiusiųjų sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

„Pageidavimų skaičių riboja visos bendrojo priėmimo sistemas turinčios šalys. Pavyzdžiui, Suomijoje prašyme galima nurodyti iki šešių eilučių, Jungtinėje Karalystėje – iki penkių. Argumentas – aukštoji mokykla laukia motyvuotų studentų“, – sutrumpėjusio pageidavimų sąrašo prasmę nurodo P.Žiliukas.

Galima nuraminti ir besibaiminančiuosius, kad vienas kvietimas atims galimybę iš studentų įstoti tais metais į aukštąją mokyklą. Šiemet atsiranda trys stojimo etapai per LAMA BPO sistemą. Vadinasi, naujas priėmimas yra ir nauja galimybė, tiksliau, trys galimybės. Atsiradus trečiajam priėmimo etapui, jame gali dalyvauti ir tie stojantieji, kurie nedalyvavo pirmuose dviejuose priėmimo etapuose.

„Dabar galimybės studijuoti išdėstytos nuosekliai: trečiajame etape rinktis iš to, kas liko, arba siekti valstybės nefinansuojamos studijų vietos gali ir nauji pretendentai, o anksčiau buvo taip, kad jei nepateikei prašymo birželį ar liepą, tie metai norint įstoti į aukštąją yra prarasti, likdavo nebent galimybė bandyti ieškoti valstybės nefinansuojamos studijų vietos pačioje aukštojoje mokykloje. Šiemet bus galima dalyvauti trečiajame etape ir pateikti naują prašymą“, – komentuoja P.Žiliukas.

Papildomu priėmimu rugpjūčio 7–10 d. tikimasi pritraukti ir daugiau užsienio lietuvių, kurie svetur, ypač Airijoje, brandos atestatus gauna vėliau. Tad šiemet jie neprarastų galimybės stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas vien todėl, kad nespėjo gauti brandos atestato. Kuo vėlesnis terminas įstoti į aukštąją mokyklą naudingas ir iš užsienio atvykstantiems, dažniausiai trečiųjų šalių piliečiams, kuriems užtrunka visos reikalingos procedūros – Studijų vertinimo ir kokybės centro išsilavinimo vertinimas, laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas ir kt. Tai trunka ir iki rugsėjo pabaigos, todėl jie įprastai dalyvauja tik instituciniame priėmime.

Nors sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas ir tik vienas kvietimas studijuoti yra procedūriniai, o ne gerokai reikšmingesni sąlygų ar reikalavimų pokyčiai, P.Žiliukas pataria abiturientams prioritetus devyniuose langeliuose išdėstyti preciziškai. Pavyzdžiui, jei pagrindinis tikslas – valstybės finansuojama vieta, pirma reikia rašyti jas, o tik tada mokamas. Jei svarbiau programa, o ne pinigai, reikia pradėti nuo svajonės – galima dėlioti kas antrą valstybės finansuojamą vietą ir t.t.

Pasak P.Žiliuko, dalis stojančiųjų, jaučiančių, kad konkurencinės kovos, kuri iš esmės vyksta tik dėl finansuojamų studijų vietų, nelaimės, iškart pirmuoju pageidavimu nurodo valstybės nefinansuojamą vietą. Tačiau nemažai jų dalyvauja ir kituose stojimo etapuose, tad pasirašytų sutarčių skaičius po pagrindinio priėmimo labai sumažėja.

Dar įdomiau, kad visiškai motyvuotų studentų, kurie nurodo vieną ar dvi vietas, beveik neatsiranda, ne viena dešimtis užpildo keturias penkias prašymo vietas. Net patys geriausi abiturientai, olimpiadininkai, sugeba užpildyti didžiąją vietų dalį, nors „laimi“ pirmu ar antru numeriu nurodytą specialybę.

Viceministro R.Vaitkaus teigimu, abiturientų mažėja sparčiau, nei traukiasi valstybės finansuojamos studijų vietos, tačiau 2015 m. ŠMM vis tiek numato finansuoti tiek pat kiek pernai – 14,6 tūkst. studijų vietų, o apie 600 studentų gaus tikslines studijų vietas.

Siekiant padidinti priėmimą į informatikos studijas išskiriama atskira studijų krypčių grupė, kuriai planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų, arba 20 proc. daugiau nei pernai. Į atskirą grupę išskirtos ir socialinio darbo studijų vietos.

„Įvertinus pastarųjų metų priėmimo rezultatus suplanuota tiek studijų vietų, kiek pageidavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kiti socialiniai partneriai, pabrėžiantys, kad socialinio darbo grupė konkuruoja su ekonomika, psichologija ir kitais gana paklausiais mokslais. Todėl visi stoja į tas specialybes, kurios pritraukia krepšelių, o socialinio darbo studijos belieka mokantiems už mokslą, nors už šias studijas mokėti nėra taip patrauklu, nes ir atlyginimai nėra dideli. Išskirdami socialinį darbą į atskirą grupę taikome valstybės užsakymo principą“, – paaiškina švietimo ir mokslo viceministras.

Valstybės finansuojamų studijų vietų socialinių mokslų srityje šiemet mažinama apie 10 proc., bet dešimtadaliu didinamas ir jų finansavimas: valstybės skiriama suma vienai socialinių mokslų studijų vietai pakyla nuo 1127 iki 1248 eurų universitetuose, nuo 935 iki 1053 eurų kolegijose.

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimas. Gali būti, kad nauji „žaidėjai“ iš Didžiosios Britanijos – Tysaido universitetas (~Teesside University~) ir Bradforfo kolegija (~Bradford College~) nusiteikę rimtai ir Lietuvos studijų panoramoje pasirodys jau 2016 m.

Pažadas kol kas įtvirtintas tik ketinimų protokolu, Lietuvos institucijos dar laukia britų prašymų kurtis uostamiestyje, o ir kitų nežinomųjų netrūksta, bet studentų priėmimą skelbti planuojama jau po metų, dar anksčiau – sudominti vietos verslą.

Klaipėdoje veikia septynios aukštosios mokyklos, tačiau čia skaičiuojama mažiau nei dešimtadalis Lietuvos studentų. Jei nėra studentų, ko į šį regioną ateiti dar dviem mokslo įstaigoms?

Tysaido universiteto planas – veikiant ES teritorijoje būti lengviau pasiekiamam užsienio studentams, kurių šis universitetas studijuoti „atsiveža“ jau 70 metų. Universitetas, kurio atstovas dėl planų atidaryti padalinį Lietuvoje prieš kelias savaites lankėsi Klaipėdoje, turi per 20 tūkst. studentų, ketvirtadalis jų – ne iš ES šalių. Planuojamo padalinio Klaipėdoje taikinyje – kaimyninių šalių studentai.

Bradfordo kolegija, kuri, kaip planuojama, taps pirmąja privačia profesine mokykla Lietuvoje ir padės profesiniam rengimui pamažu nusikratyti neigiamo „profkės“ šleifo, suteiks išsilavinimą 16–18 metų amžiau jaunimui. Ji taip pat neturėtų konkuruoti su Klaipėdos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų, siekiančių bakalauro laipsnio. Nebent, baigę universitetą ar kolegiją, jie sugrįš išmokti amato, kaip rodo pastaraisiais metais didėjantys profesinių mokyklų naujokų, jau įgijusių bakalauro kvalifikacinį laipsnį, skaičiai.

„Septyniose Klaipėdos apskrities savivaldybėse gyvena 13–15 proc. Lietuvos gyventojų, bet Klaipėdoje turime tik 8 proc. studentų, dauguma studijuoja kituose miestuose. Klaipėdos apskrityje reziduoja tik 5 proc. mokslininkų. Regiono konkurencingumui padidinti reikia daugiau studentų: klaipėdiečiai galėtų likti mokytis uostamiestyje, čia atvyktų studentų ir iš kitur. Tai naudinga ir ekonominiu požiūriu, be to, regione susitelkus globalaus lygio „smegenims“ suklestėtų mokslas“, – galimą naudą, kaip naujos mokslo įstaigos prisidėtų prie Klaipėdos klestėjimo, apžvelgia Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius Simonas Gentvilas, kuris, būdamas Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko patarėju, drauge su savivaldybės atstovais pradėjo ieškoti Didžiosios Britanijos universitetų, galinčių steigti savo padalinius uostamiestyje, ir dalyvavo tolesnėse derybose su dviem pretendentais.

S.Gentvilas pasakoja, kad Tysaido universitetas turi filialus Kinijoje, Malaizijoje ir Indijoje, tačiau padalinys Klaipėdoje būtų pirmasis ES, strategiškai patogioje vietoje stengiantis pritraukti ne ES, o trečiųjų šalių studentų. „Kodėl į Tartu gali suvažiuoti studentai iš Rusijos, Latvijos, o Klaipėda negali tapti studentų miestu, į kurį studijuoti jaunimas atvyktų iš Kaliningrado, Liepojos?“ –  klausia mero patarėjas.

Atrodytų, kad britų mokslo įstaigos ateina į Lietuvą padaryti to, ko didesniu mastu nepavyko kelioms dešimtims Lietuvos aukštųjų mokyklų, – pritraukti studijuoti ne ES šalių studentų, kuriems, ne paslaptis, dažniau rūpi ne aukštosios mokyklos prestižas ir studijų ar mokslo kokybė, bet diplomas, liudijantis, kad išsilavinimą jie įgijo ES.

Planuojamas scenarijus naudingas ir Klaipėdos regiono, kuris galėtų tapti protų traukos, o ne nutekėjimo centru, ekonomikai: Klaipėdoje nestinga gamybos įmonių, bet, pavyzdžiui, IT bendrovės kuriasi Vilniuje ir Kaune. Esą šios mokslo įstaigos dėl savo profilio ir studijų programų Klaipėdą aprūpintų ir aukštos kvalifikacijos inžinieriais.

Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus naujienas Klaipėdoje linkęs vertinti atsargiai. Pasak jo, neaišku, koks iš tiesų būtų šių mokslo įstaigų veiklos modelis. Pavyzdžiui, išeitų į gera, jei šių naujų įstaigų tikslai primintų LCC tarptautinio universiteto patirtį: jo atėjimas, kaip prisimena viceministras, buvo apipintas skandalais. LCC tarptautiniam universitetui pavyko tapti gana stipria aukštąja mokykla ir prisikviesti studentų iš užsienio šalių – Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Gruzijos. Dalis tų studentų lieka Lietuvoje tęsti ir magistro studijų, dar kai kurie įsikuria ilgesniam laikui. Tokiu atveju, svarsto R.Vaitkus, svečių iš Didžiosios Britanijos atėjimas naudingas.

„Jei atsirastų tokia simbiozė, kodėl gi nepasinaudoti svečių atėjimu. Bet jei pasirodytų, kad norima tik atsirinkti geriausius bakalaurus, kurie galėtų tęsti magistro studijas tose šalyse užsienyje, nepavadinčiau to niekaip kitaip, kaip tik „protų išsiurbimu“ iš šalies, – svarsto švietimo ir mokslo viceministras. – Reikia būti atidiems, kad tai nebūtų tik žvalgyba norint pasiimti geriausius studentus, iš kurių vėliau jau svetur būtų galima lipdyti mokslininkus.“

Netrūksta pavyzdžių, kai tarptautiškumo receptą siekdamos taikyti gana formaliai Lietuvos aukštosios mokyklos, turinčios partnerių užsienyje, su jais drauge vykdančios ar kuriančios jungtines studijų programas, dažnai pasirenka ne pirmo ryškumo aukštojo mokslo žvaigždes. Kartais tie užsienio partneriai, kurie neva turėtų kilstelėti Lietuvos universitetus į aukštesnę lygą, pasauliniame reitinge pasirodo esantys žemiau už Lietuvos universitetus, vis audžiamus dėl to, kad nepakliūva tarp penkių šimtų geriausių pasaulio universitetų.

Taigi, nors Didžiosios Britanijos mokyklų ištiestomis rankomis laukia Klaipėdos savivalda ir įmonės, ir šio gerojo scenarijaus veikėjams turėtų būti taikomi kokybės klausimai.

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ 2015 m. Didžios Britanijos 116 universitetų reitinge Tysaido universitetas per metus nukrito į 84 vietą (iš 75-os pernai), o geriausius balus (apie 85 proc.) jis pelno pagal studentų, patenkintų kursu ir dėstymu, nuomonę.

„Svarbu, kokia to aukštojo mokslo kokybė, ar mes neperkame katės maiše. Kaip rodė ankstesnio ES struktūrinių fondų laikotarpio patirtis, užsienio aukštųjų mokyklų filialams steigti buvo skirta apie 20 mln. Lt. Tokia galimybe pasinaudojo kelios aukštosios mokyklos, pirmiausia susitvarkydamos savo infrastruktūrą. Bet, kaip paaiškėjo, Vakaruose tie partneriai yra silpni, pakliūdavę į paskutinį tos šalies universitetų šimtuką. Taigi nebuvo tos pridėtinės vertės, kaip tikėtasi. Tačiau šie projektai dar nėra pasibaigę, gal naudos iš jų bus“, – nelabai vykusius pirmuosius planus kurti užsienio aukštąsias mokyklas Lietuvoje primena viceministras.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimo su užsienio aukštosiomis mokyklomis politinę naudą, bet ne apie konkrečius uostamiesčio naujakurių pavyzdžius, švietimo ir mokslo viceministras aiškina, kad naudos būtų, jei ta partnerystė smarkai pagerintų studijų kokybę. Žinoma, kad taip nutiktų, ir lietuviškasis partneris turi būti stiprus šioje srityje. Taigi, matyt, būtų galima kelti klausimą, kodėl Didžiosios Britanijos universitetas planuoja tandemą su tikrai ne pačia stipriausia Lietuvos aukštąja mokykla. „Nenoriu, kad būtume tokia valstybė, kuri puola džiaugtis vos išgirdusi žodį „užsienis“, – priduria R.Vaitkus.

Žinoma, yra ir daugiau argumentų: planuojama privilioti užsienio studentų, strategiškai patogu įsteigti filialą uostamiestyje. Kita vertus, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, bendravę su šių mokslo įstaigų atstovais, atrodo, kad šie rimtai ruošia namų darbus: jau atlikti tyrimai Centrinėje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, kiek maždaug studentų galėtų susidomėti studijomis naujajame Tysaido universiteto filiale Klaipėdoje.

Vis dėlto rimta sąlygų ir galimybių analizė susijusi ne tik su studijomis. Pavyzdžiui, jau kelintą kartą Lietuvoje besilankantys šių mokslo įstaigų atstovai vieną ar du susitikimus paskyrė Švietimo ir mokslo ministerijai, o kitomis progomis pasimatė su pagrindinėmis regiono verslo įmonėmis, kad suprastų jų poreikius dėl specialistų rengimo, studijų programų kūrimo ir dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimo, teikimo.

S.Gentvilas svarsto, kad toks ankstyvas jų įdirbis reiškia, jog svečiai iš Didžiosios Britanijos nelinkę kautis dėl studentų ir krepšelių, – priešingai, jie galvoja, kokių paslaugų ir įrankių sukurti verslui. Bendradarbiavimas su Klaipėdos įmonėmis itin aktualus esąs Bradfordo kolegijai, kuri yra grynai praktinio mokymo įstaiga ir, kaip skaičiuoja S.Gentvilas, 40 proc. pajamų uždirba iš verslo užsakymų.

Esą šių mokslo įstaigų atsiradimas Klaipėdoje būtų stimulas uostamiestyje įsikurti ir kitiems dviem investuotojams. Tysaido universitetas, besispecializuojantis animacijos, 3D ir žaidimų kūrimo srityje, kaip žadama, paskui save atvestų ir vieną Didžiosios Britanijos įmonę, kurios pavadinimas neskelbiamas, tačiau veikla susijusi su kino pramone, filmų kūrimu.

„Kartu su jų įsikūrimu Klaipėdoje čia planuotų steigtis ir dvi įmonės. Viena sukurtų apie 200 darbo vietų IT sektoriuje, kita gal mažiau, tačiau jai reikėtų profesionalų, kurių specializacija susijusi su filmavimo technika. Tysaido universitetas yra tarp geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų animacijos, 3D ir žaidimų technologijų srityse. O Bradfordo kolegijos partneris yra UNESCO Filmų miestas, dalis jo užsakymų tenka Indijos Bolivudui. Kodėl tie užsakymai negalėtų ateiti į Klaipėdą, „Kultūros fabriko“ kūrybinį inkubatorių, jei čia būtų specialistų?“ – apie ambicingas galimybes svarsto Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius.

Tysaido universitetas nurodo, kad prestižinis tarptautinis žurnalas „3D World magazine“, sudaręs geriausių pasaulio animacijos mokyklų sąrašą, jame Tysaido universitetui skyrė 15-ą vietą.

„Kadangi Tysaidas rengia animacijos, kino specialistus, gali būti, kad vienas Didžiosios Britanijos investuotojų ateitų į Klaipėdą. Šis projektas iš pradžių sukurtų apie 50 darbo vietų, – ne tik mokslo įstaigų naujakurių užmojus patvirtina Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas. – Taigi, kuo geresnių kompetencijų atsirastų Klaipėdoje, tuo didesnis šansas, kad ateitų ir kitų investuotojų, jei tos specializacijos atsirastų Klaipėdoje. Tai yra niša.“

Jis priduria, kad ši bendrovė steigtųsi ne Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, vadinasi, ne lengvatinėmis sąlygomis, tad atneštų didesnių investicijų regionui.

„Nesu linkęs vertinti šių mokslo įstaigų žinių, programų, bet jos turi sukaupusios praktikos bendrauti su verslu ir orientuotis į rinkos poreikius. Ilgametė jų patirtis rodo, kad rengiami tokie specialistai, kurie dar mokydamiesi įgyja kompetencijų ir praktinių įgūdžių, leidžiančių iškart juos pritaikyti darbo vietoje“, – apie laukiamų naujokų skirtybes ir iniciatyvą Klaipėdos aukštųjų mokyklų kontekste svarsto E.Kiudulas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai prognozuoja, kad visai gali būti, jog užsienio mokslo įstaigos Lietuvai grąžins ir kitą madą, kai aukštosios mokyklos diktuoja tendencijas regionui ir verslui, o ne atvirkščiai. Maža to, Tysaido universitetas bei Bradfordo kolegija ir Lietuvoje galės pademonstruoti gana „neįprastą“ reiškinį, kaip reikia siekti kone svarbiausių rodiklių: gauti pajamų iš verslo užsakymų ir užtikrinti absolventų sėkmę darbo rinkoje.

S.Gentvilas pasakoja, kad pirmąjį desantą į Lietuvą šios mokyklos planuoja atsiųsti jau šiemet. Dar anksčiau, nei pradėti vykdyti studijas, jos planuoja teikti paslaugas įmonėms – organizuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus.

„Pavyzdžiui, uosto bendrovė atsiveža naują įrangą, kuria dirbti reikia apmokyti darbuotojus. Kadangi Bradfordo kolegija dirba su tokiomis kompanijomis, kaip „Siemens“ ar „General Electric“, ji turi kompetencijos ir patirties, taigi teikti konsultacines paslaugas, dirbti su verslu žada jau šiemet“, – patvirtina S.Gentvilas.

Tarp įmonių, kurioms galėtų būti aktualios įvairios paslaugos, jis pamini „Orlen Lietuva“, „Philip Morris Baltic“.

Kaip teigia pašnekovai, Tysaido universitetas ir Bradforfo kolegija neturėtų užtrukti ir skelbti studentų priėmimo. Esą studijas abi mokslo įstaigos norėtų vykdyti jau 2016 m., vadinasi, studentų priėmimas būtų skelbiama kone lygiai po metų, 2016 m. pradžioje.

Nors Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos uostamiestyje planuoja pasirodyti ilgai nedelsdamos, techninės detalės ir organizaciniai klausimai kol kas nėra aiškūs. Planuojama strateginė Tysaido ir Klaipėdos universiteto partnerystė, o Bradfordo kolegija turėtų kurtis savarankiškai.

Kaip „Veidą“ patikino Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas bei mokslo ir meno prorektorė doc. dr. Rita Vaičekauskaitė, kol kas galimos partnerystės forma dar nėra aiški. Be to, ji priklauso ne tik nuo vienos ir kitos pusės akademinių bei socialinių, politinių interesų, bet ir nuo įstatymų bazės, kurios pagrindu aukštosios mokyklos veikia Lietuvoje. Taigi bent kol kas sunku prognozuoti, kaip pavyks suderinti įvairius interesus su teisiniu reglamentavimus.

„Tysaido universitetas siekia plėsti savo veiklos galimybes tarptautiniu mastu ir šiuo atveju jų tarptautinės plėtros interesas susijęs su siekiu realizuoti savo studijų programas ne ES studentams palankioje socialinėje ir politinėje aplinkoje. Universitetas siekia pradėti ir plėtoti savo veiklą Lietuvoje vadovaudamasis darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principais, todėl yra atviras įvairiems kompromisams. Labai svarbu šiame kontekste tinkamai įvertinti ir tokios plėtros akademinius aspektus“, – sako Klaipėdos universiteto prorektorė R.Vaičekauskaitė.

Pasak Klaipėdos universiteto atstovų, neseniai vykusiame susitikime su Tysaido universiteto atstovu nebuvo identifikuotos konkrečios studijų kryptys ir jų unikali dermė tarp universitetų. Šį kompleksinį darbą planuojama atlikti artimiausiu metu, o jo rezultatai daugiausia lems ir galimą partnerystės formą.

„Klaipėdos universitetui aktualu rasti inovatyvaus bendradarbiavimo galimybių inžinerijos studijose. Tysaido universitetą matome kaip turintį įdirbio ir akademinio potencialo šioje srityje. Tikimės, kad inžinerinių studijų kontekste pavyks rasti jūros mokslų ir studijų plėtros galimybių“, – apie Klaipėdos universiteto lūkesčius kalba rektorius E.Juzeliūnas.

Pasak Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektorės, nors universitetų reitingai suteikia daug informacijos apie mokslo instituciją, jų nereikėtų pervertinti. Tysaido universitetas turi reikšmingų nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo ženklų. Pavyzdžiui, jo studentų skaičius perkopia 20 tūkst., o ketvirtadalis jų – nes ES šalių studentai. Taigi universitetas skiria dėmesio ne tik jų studijoms, bet ir socialiniam gyvenimui, karjerai.

„Iš pirmojo susitikimo susidaro įspūdis, kad Tysaido universitetas turi didelę tarptautinių studijų rinkodaros ir plėtros patirtį. Tarptautinės mokslo ir studijų rinkodaros plėtra Klaipėdos universitetui yra aktuali“, – teigia R.Vaičekauskaitė.

S.Gentvilas sako, kad, atlikęs potencialių studentų skirtingose rinkose analizę, verslo planą šis universitetas jau susidėliojo. Klausimas liko tik vienas, ar jis taps Klaipėdos universiteto partneriu, ar kursis kaip savarankiška institucija. Esą kol kas numatyta siekiamybė išnaudoti tarptautinį universiteto vardą bei patirtį ir laisvus uostamiesčio universiteto išteklius.

Tysaido universitetas „perkeltų“ iš Didžiosios Britanijos į Klaipėdą mažą akademinio personalo dalį. Dėstytojų planuojama ieškoti Baltijos šalyse.

„Bet kokiu atveju dėstytojai turėtų pereiti pedagoginį ciklą, perprasti kokybės valdymo sistemą, mokslo kūrimą. Tai ir yra šios aukštosios mokyklos unikalumas: jie prisivilioja užsienio studentų ir nori suteikti tokią kokybę, kokia yra Didžiojoje Britanijoje“, – apie universiteto, kuriame bakalauro studijos kainuoja 9 tūkst. svarų sterlingų, kokybei teikiamą svarbą pasakoja S.Gentvilas.

Oficialiai šios aukštosios mokyklos yra pasirašiusios tik ketinimų protokolus, nors veiklą planuoja pradėti jau 2016 m. Švietimo ir mokslo viceministro R.Vaitkaus duomenimis, kol kas jos nėra pateikusios paraiškų steigti filialus Lietuvoje. O juk detali įvairių institucijų patikra, kad jos galėtų pradėti veiklą, užtrunka. „Kol kas girdime tik apie ketinimus, bet apie jų pasiruošimą nežinome“, – patvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas.

Bent iš kalbų atrodytų, kad Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos Lietuvoje planuotų panašų veiklos pobūdį, kokį įtvirtinti pavyko taip pat Klaipėdoje veikiančiam nevalstybiniam LCC tarptautiniam universitetui. Tarptautiniame Lietuvos ir viso regiono universitete mokosi studentai iš 27 šalių, sudarantys apie pusę visų studentų. Vis dėlto, nors nuo 1991 m. Lietuvoje veikianti mokslo įstaiga dabar nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, dėl sunkumų atvykti mokytis ir gyventi Lietuvoje studentams iš ne ES šalių (universitete veikia poskyris, kurio specialistai tarpininkauja palengvindami kelią atvykti studijuoti užsienio piliečiams), visko per vienus metus sukurti nepavyko.

Beje, veiklą Panevėžyje pradėjęs kaip Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla, suteikianti neuniversitetinį išsilavinimą, LCC tarptautinis universitetas universiteto statuso siekė maždaug dešimtmetį.

„Reikėjo vykdyti ir aktyvią tiesioginę rinkodarą, kad pritrauktume užsienio šalių, į kurias orientavomės, studentų. Taigi jau prieš dešimt metų buvome vieninteliai Lietuvos atstovai aukštųjų mokyklų parodose Ukrainoje ar Kazachstane. Dabar nuvykę į tas šalis jau sutinkame kitų Lietuvos atstovų, kurie užsienio studentų taip pat ieško jų namuose, – apie užsienio studentų kvietimą mokytis uostamiestyje pasakoja LCC korporacinės komunikacijos vadovas Arnoldas Remeika. – Rinkodaros priemonės šiam tikslui įvairios:  teko ir vykti pabendrauti su būsimų studentų tėvais, ambasadų padedami pasakojame ne tik apie studijas ir LCC tarptautinį universitetą, bet ir apie šalį. Dabar, pavyzdžiui, vis stebimės, kad kasmet sulaukiame studentų iš to paties mažo Kazachstano miesto, nes žinios apie mūsų universitetą ten jau pasklido iš lūpų į lūpas.“

Nuo pat 1991 m. LCC tarptautinį universitetą baigė maždaug 1600 studentų. Skaičiuojama, kad Klaipėdoje planuojantis įsikurti Tysaido universitetas per metus išleistų bent pusės tiek (apie 800) absolventų laidą.

PR

BFL

Pastaruoju metu šalies viešojoje erdvėje netrūksta įvairiausių nuomonių, pasisakymų, jog Lietuvai branduolinės energetikos planų apskritai vertėtų atsisakyti. Kaip pavyzdį rodomas Vokietijos Vyriausybės sprendimas ar  net pasakoma, kad naujoji AE, esą, dėl kuro ypatumų, didins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Į faktus, visų pirma, ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad, keliant nuomonių audrą branduolinės energetikos klausimais, būtų gilinamasi į kontekstą bei pasaulyje pripažintų organizacijų pateiktus faktus, o ne  aktyviai „transliuojama“ iškreipta realybė ar tiesiog sakoma netiesa.

Strateginiai investuotojai užtikrina branduolinio kuro tiekimą

Dar šio mėnesio pradžioje paskelbta žinia apie tai, kad norą investuoti į naująją Visagino AE pareiškė du strateginiai investuotojai – Japonijos bendrovė “Hitachi -  GE Nuclear Energy” bei JAV bendrovė “Westinghouse Electric Company”, yra gera naujiena. Tai yra pasaulyje gerbiamos, didelę branduolinės energetikos valdymo patirtį bei modernias technologijas plėtojančios kompanijos dėl kurių profesionalumo jokių abejonių nekyla.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje yra įprasta, kad kiekvienas stambus reaktorių technologijų tiekėjas turi nuosavas branduolinio kuro gamyklas. Todėl yra nesvarbu, kuris iš dviejų minimų investuotojų įžengs į Lietuvos branduolinės energetikos rinką ir kokia reaktorių technologija bus pasirinkta. Abi šios kompanijos pačios ar per dukterines įmones valdo net po kelias branduolinio kuro gamyklas JAV, Japonijoje, Europoje. Be to, visada egzistuoja ir galimybė branduolinį kurą gaminti trečiųjų šalių gamyklose tiek JAV, tiek ir Europoje.

Nuomonės dėl Vokietijos sprendimo

Vokietijos Vyriausybės sprendimas iki 2022 m. uždaryti visas šalyje veikiančias atomines elektrines (AE), anot įtakingų Vakarų leidinių, pavyzdžiui „The Wall Street Journal“, mažai ką bendro turi su siekiu apsisaugoti nuo galimų nelaimių, kurios įvyko Japonijoje ar Ukrainoje.

Šis leidinys pažymi, kad Vokietija nėra aktyvioje seisminėje zonoje, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės ir vėjo) priklausantys nuo gamtos užgaidų negalės išspręsti elektros energijos trūkumo, todėl padidins šalies priklausomybę nuo dujų, tiekiamų iš Rusijos, elektros energijos importo iš kaimyninių šalių – Čekijos ir Prancūzijos, kas neišvengiamai padidins ir elektros energijos kainas.

Įdomu, kad Vokietijos sprendimą, kuris kai kurių Lietuvoje dažnai komentuojančiųjų Lietuvoje yra aktyviai rodomas kaip branduolinės energetikos vystymo pavyzdžiu, kitos šalys sutiko santūriai. Kol kas nėra jokių ženklų, kad Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija, Švedija, JAV ar Kinija pasektų vokiečiais. Netrukus po  kovo mėn. įvykių Japonijoje vykusiame Europos branduolinės energetikos forume, kuriame teko pristatyti ir Visagino AE projekto vystymą, Europos Komisijos Energetikos direktorato vadovas Ph.Lowe pranešė, kad dešimt iš keturiolikos branduolinę energetiką plėtojančių ES valstybių  nekeičia savo energetinės politikos.

Branduolinį kurą tiekia kelios šalys

Dar vienas mitas, kurį bandoma įteigti lietuviams – naujoji AE Lietuvoje nepadidins energetinio saugumo, nes vienintelis įmanomas urano žaliavos tiekėjas yra Rusija. Tai nėra tiesa. Vėl gi atsigręžkime į nenuginčijamus faktus.

Rusija disponuoja tik 9 proc. urano rūdos atsargų, todėl niekaip negali pretenduoti į monopolinio urano žaliavos tiekėjo vaidmenį. Tiesa yra tai, kad didžiausi urano žaliavos išgavėjai ir tiekėjai yra Australija, Kazachstanas ir Kanada – šiai trijulei tenka 60 proc. pasaulyje išgaunamo urano žaliavos kiekio. Be to, Australija ir Kanada disponuoja ir didžiausiais pigiausios urano žaliavos resursais.

O į dažnai eskaluojamą faktą, esą JAV yra priklausoma nuo Rusijos, nes perka iš jos sodrintą uraną, turėtų būti labiau pasigilinta. Mat JAV perka iš Rusijos ne sodrintą uraną, tinkamą AE poreikiams, bet iki karinėms reikmėms tinkamo laipsnio labai sodrintą uraną.

Įdomumo dėlei galima pasigilinti ir į urano sodrinimo paslaugas. Šioje srityje Rusija turi pajėgumų perteklių, tačiau gamybiniai pajėgumai dar nereiškia vieninteliu urano sodrinimo tiekėjo buvimu. Europos Sąjungoje (ES) Rusija turi urano sodrinimo išskirtines teises tik savo gamybos VVER tipo reaktoriams, o likusioms AE ši šalis galėtų padengti tik iki 20 proc. urano sodrinimo paslaugų poreikio. Be to,  pačioje ES  Urenco ir Areva kompanijų urano sodrinimo pajėgumų pilnai pakanka vidiniams ES poreikiams.

Taigi, šiuo metu pasaulio rinkoms uraną tiekia daugiau kaip 15 valstybių ir tai, kad yra iš ko rinktis perkant branduolinį kurą, yra dar vienas branduolinės energetikos privalumas. Šalys branduolinę energetiką renkasi dar ir dėl to, kad gali diversifikuoti ne tik savo šalies energijos gamybos būdus, bet ir pagal kuro tiekėjus. O diversifikacija yra viena pagrindinių sąlygų turėti stiprų ir efektyvų energetikos sektorių.