BFL

Aušra LĖKA

Sveikatos apsaugai valstybės pinigų taip trūksta, kad sveikatos apsaugos ministrė nerado kitos išeities, kaip investuoti ne į mediciną, o tiesiogiai į Dievą, – tik nežinia, ar kad jis pagydytų, ar kad tiesiai pas save ligonius pasiimtų ir taip palengvintų nepakeliamą mūsų sveikatos apsaugai naštą. Kuo kitu galima būtų pateisinti, kad 268 tūkst. eurų šiemet skirta Šiaulių ligoninei ne gydymui gerinti, o koplyčiai statyti. Bet Dievo užtarimo nesulaukė nei dievobaiminga ministrė, kuriai teko atsistatydinti, nei dievobaiminga ligoninė, kurią krato specialiosios tarnybos.

Sveikatos apsauga – viena mažiausiai reformuotų, viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių, maža to, vadovaujama, matyt, atsitiktinių nelabai sąžiningų žmonių, jei didelė dalis pastarųjų 15 metų ministrų įsivėlė į korupcijos skandalus, sulaukė interpeliacijų (jei nespėjo iki jų atsistatydinti).

Tad dar vienos šios srities ministrės, šiuokart Rimantės Šalaševičiūtės, išmetimas iš posto į istoriją įeis nebent tuo, kad pirmą kartą per vienos Vyriausybės kadenciją ateis jau trečias Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, o skaičiuojant nuo pat nepriklausomybės pradžios jis bus septynioliktas. Vienas sveikatos apsaugos ministras poste vidutiniškai išbūna vos pusantrų metų.

Tai nėra rekordas: dabartiniai finansų ir vidaus reikalų ministrai – septyniolikti šių ministerijų vadovai, o ūkio ministras (skaičiuojant su ekonomikos, kaip anksčiau vadinosi šios srities ministerija) – devynioliktas. Tiesa, ministrų kabinetai tampa vis stabilesni, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje – atvirkštiniai procesai. Nors šios ministerijos misija – ilginti valstybės piliečių amžių, jos pačios vadovams vis būdingesnis politinis trumpaamžiškumas. Kodėl?

Ilgaamžiškumo receptas: sėdėk tyliai

Per beveik 26-erius nepriklausomybės metus ilgaamžiškiausias sveikatos apsaugos ministras buvo tuometis liberalcentristas Raimondas Šukys – poste jis išbuvo dvejus metus ir 9 mėnesius (ilgiau ministru buvo tik Juozas Olekas, bet jis ministravo su pertrauka: 1990–1992 m., o paskui 2003–2004 m.). Išbuvo – ko gero, teisingiausias pasakymas, nes po reformas bandžiusio daryti bendrapartiečio Algio Čapliko R.Šukio ministravimas labiau įsiminė alkoholio tvaiku ministerijoje, nei kokiomis sisteminėmis reformomis.

Neapsikentęs jau viešomis tapusių patyčių, kad ministerija virto baru, girtuoklių gaudyti važiavo net pats tuometis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Parlamentaras šypsosi, kad viceministrą sugavo, o didesnė žuvis paspruko.

Ministro praktiškai niekas per daug nei matė, nei girdėjo, tai tenkino ir farmacininkų, ir tarpusavyje konkuruojančių Vilniaus bei Kauno medikų grupių interesus. Tad R.Šukys sulaukė kadencijos pabaigos.

Kitų ministrų sėdėjimas šiame poste – lyg ant mustango: korupciniai skandalai, interpeliacija po interpeliacijos, ir keberiokšt nuo to mustango.

Štai 2000-ųjų pabaigoje darbą pradėjusios Rolando Pakso Vyriausybės sveikatos ministras Vinsas Janušonis atsistatydino vos po pusmečio. Neva dėl asmeninių priežasčių, bet tuo pat metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, mat jo paties bendrovė, ministravimo metu perleista sūnui, rengė seminarus ir ministrui pavaldžių įstaigų darbuotojams, galbūt už juos mokant valstybės lėšomis. Beje, ir tai, kad V.Janušonis po pusmečio ministro kėdėje vėl grįžo vadovauti Klaipėdos ligoninei, VTEK pripažino viešųjų ir privačių interesų pažeidimu, bet tai iš posto direktoriaus neišvertė.

V.Janušonį pakeitusį Naujosios sąjungos, vadovautos dabar „darbiečio“ Artūro Pau­lausko, į Vyriausybę deleguotą Kons­tantiną Romualdą Dobrovolskį skandino ne tik prasti darbo rezultatai, bet ir abejonės dėl jo staigaus praturtėjimo ir… dvipatystė: viešai buvo aptarinėjama, kad ministras su kolege susilaukė sūnaus, bet spėdavo grįžti ir namo pas teisėtą žmoną ir sūnų. Pusantrų metų ministras teisinosi negalįs vesti savo antro sūnaus motinos, nes neturįs kur gyventi. Tačiau staiga įgijo pinigų kotedžui, neva sugyventinė gavo prosenelės palikimą.

K.R.Dobrovolskis per savo ministravimo laiką (mėnesį R.Pakso, metus ir septynis mėnesius Algirdo Brazausko Vyriausybėse) sulaukė net dviejų interpeliacijų – dėl prasto sveikatos apsaugos finansavimo, kvotų įvedimo kompensuojamiesiems vaistams, ką teismas pripažino neteisėta, didėjančio mirtingumo. Bet abu kartus (beje, kaip ir visų kitų interpeliacijų sveikatos ministrams atveju) valdantieji neleido nuversti jų ministro. K.R.Dobrovolskio Vyriausybėje neliko ją iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų.

Tada į sveikatos apsaugos ministro kėdę metams ir devyniems mėnesiams grįžo 1990–1992 m. joje sėdėjęs socialdemokratas Juozas Olekas.

2004 m. pabaigoje tryliktojoje, vėl A.Bra­zausko vadovautoje Vyriausybėje, minis­tra­vusiam „darbiečiui“ Žilvinui Padaigai, kaip ne vienam jo pirmtakui, taip pat grėsė interpeliacija – už sveikatos apsaugos sistemos žlugdymą, sąsajas su nešvariais „darbiečių“ pinigais. Bet jos neprireikė – žlugo visa Vyriausybė.

Po to Gedimino Kirkilo Vyriausybėje minis­travęs Darbo, paskui nuo jos atskilusiai Pilietinės demokratijos partijai atstovavęs Rimvydas Turčinskas atsistatydino nelaukdamas jam gresiančios interpeliacijos po Prezidento Valdo Adamkaus kritikos. Prezi­dentas viešai suabejojo, ar ministras geba vadovauti pavaldžioms institucijoms. Pre­tekstas tokiai nuomonei buvo ne vienas: R.Turčinsko paskirta Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkė įsivėlė į korupcijos skandalą, gerokai brangiau nei rinkos kaina pirkti greitosios pagalbos automobiliai ir medicinos įranga, ministras Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą perdavė privačiai bendrovei.

R.Turčinską pakeitęs socialdemokratas Gediminas Černiauskas per keturis mėnesius iki kadencijos pabaigos nespėjo ko prisidirbti, tačiau atsigriebė tapęs dabartinės, šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos viceministru. Bet apie tai vėliau.

Andriaus Kubiliaus Vyriausy­bėje sveikatos apsaugos ministru paskirtas liberalcentristas Algis Čaplikas 2008 m. į ministeriją įžengė ryžtingai nusiteikęs pagaliau optimizuoti sveikatos įstaigų sistemą, ligoninių ir medikų skaičiais pranokstančią net turtingąsias Europos šalis. Kaip ir buvo galima prognozuoti, netrukus po ministro langais jau vilnijo mitingai. Ministrą spaudė iš visų pusių, paramos reformoms jis nesulaukė net iš dalies koalicijos partnerių.

Maža to, nors ministerija ir ėmėsi permainų, kai kur išlaikė ir „tęstinumą“. Jai pavaldžiose ligonių kasose STT atliko kratas, buvo pareikšti įtarimai Valstybinės ligonių kasos direktoriui. Tai dar ne viskas: viceministras Artūras Skikas nuteistas už kyšininkavimą. O tuometis Seimo narys Linas Karalius išsirūpino ministerijoje 20 tūkst. Lt kažkokiai savo tuometės draugės pseudoprogramai finansuoti. Tad atsistatydindamas A.Čaplikas priminė laimingą žmogų, pagaliau nusikračiusį nemalonios naštos.

Nors ir jį pakeitęs R.Šukys sulaukdavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto siūlymų trauktis, bet nekartojo pirmtako „klaidų“ – nesimetė į reformas ir išbuvo iki kadencijos pabaigos.

Dabartinės, Algirdo Butkevičiaus Vyriau­sybės, ministras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis užsimojo kone revoliucijai, praktiškai sunaikinant privačią mediciną. Jis net džiūgavo sulaukęs interpeliacijos, mat tai buvo dar viena galimybė gauti tribūną, kurioje ministras itin mėgo būti.

Nors V.Andriukaičio karjera ministro poste baigėsi tik dėl dar didesnės karjeros  – eurokomisaro posto, niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad tai buvo auksinė tremtis, nes net bendrapartiečiams jau buvo įgrisusios jo idėjos.

Už ką išmesta R.Šalaševičiūtė

Postą perėmusiai R.Šalaševičiūtei taip pat jau buvo parengta interpeliacija. Priežasčių tam buvo daugiau nei reikia. 2014 m. rudenį STT paskelbė išvadas, kad ministerija nevykdo jai priskirtų kontrolės funkcijų dėl organų donorystės ir transplantacijos procedūrų.

2015 m. kovą STT pranešė nustačiusi nusikalstamą korupcinę schemą, kurioje dalyvavo vienos farmacijos bendrovės atstovai ir daugiau nei šimtas 30-ies gydymo įstaigų gydytojų. Pradėtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl galimo stambaus masto papirkimo, kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtariama, jog farmacijos bendrovės atstovai buvo susitarę su gydytojais, kad šie už neteisėtą atlygį (tam vien 2014 m. galėjo būti skirta per 0,5 mln. Lt – apie 145 tūkst. eurų) rekomenduotų pacientams įsigyti brangius jų įmonės produktus ir nesiūlytų konkurentų produkcijos.

2015 m. vasarį STT pareigūnai nustatė, kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti gali būti teikiama neefektyviai ir neskaidriai.

Galų gale 2015 m. sausį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vaiko raidos centre, liepė jį iškraustyti iš netinkamų patalpų iki rugsėjo, antraip ministrei teks trauktis iš posto. Ši pažadėjo, tačiau į naujas patalpas centrą planuojama įkelti tik baigiantis 2018-iesiems, taip beveik dvejiem metams praktiškai panaikinant vienintelę Lietuvoje gydymo įstaigą, teikiančią kompleksinį gydymą raidos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams.

Ministrę skandino ir jos pavaldiniai. Viceministras G.Černiauskas skiriant Valsty­binės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovą „dūra“ išvadino aukštą ministerijos tarnautoją ir spaudė balsuoti už kitą, neva su premjeru sutartą kandidatūrą. Beje, anksčiau G.Černiausko pirmininkaujama ministerijos komisija skyrė jam priklausančiam „Sveikatos ekonomikos forumui“ beveik 1,5 mln., tuomet dar litais. Nors svarstant šį klausimą jis nusišalino, tokios pinigų dalybos kelia abejonių dėl skaidrumo. G.Černiauskas vadovavo ir projektui „E. sveikata“, kuriame, kaip nustatė Valstybės kontrolė, iššvaistyta 15,2 mln. Lt.

Atsistatydinti buvo priverstas ir kitas R.Šalaševičiūtės viceministras – Erikas Mačiūnas. Oficiali priežastis – priešgyniavimas ministrei. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Seimo Antikorupcijos komisijos narė konservatorė Agnė Bilotaitė, jis kuravo skaidrumu negarsėjančią psichikos sveikatos sritį. „Psichikos sveikatos centro direktorė Ona Dovidonienė nuo 1999 m. nedeklaravo viešųjų ir privačių interesų, tuo pačiu metu aktyviai dalyvaudama priimant sprendimus dėl lėšų skyrimo įvairiems projektams. Psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos priemonių finansavimas – 7 mln. Lt – ištisinė mįslė, kai net paprastiems sociologiniams tyrimams švaistoma po pusę milijono, nenumatoma jokių konkrečių rezultatų. Būtent minėta O.Dovidonienė buvo šią strategiją rengusios darbo grupės pirmininko pavaduotoja“, – viceministro įtakos srities „keistenybes“ vardija parlamentarė.

Bet R.Šalaševičiūtė neteko posto ne dėl rimtų priežasčių, o prisipažinimu dar iki ministravimo davusi kyšį medikui suteikdama tam pretekstą (nebent yra kitų priežasčių, gal susijusių su STT tyrimu Šiaulių ligoninėje, dėl kurio apklausta ir R.Šalaševičiūtė). Jos atsikratyti entuziastingai ėmėsi patys jos partijos bičiuliai, kaip vieni kitus vadina socialdemokratai, nors bičiulystė, pagal lietuvių kalbos žodyną, turi visai kitą prasmę.

„O gal norima pakeisti ministrą į lojalesnį ir pasipinigauti prieš rinkimus? Juk iš kur toks staigus noras keisti ministrę?“ – prielaidas daro A.Matulas.

Būti ar išbūti ministru

Iš sveikatos apsaugos ministrų išverstų V.Janušonio, K.R.Dobrovolskio, A.Čapliko ar R.Šalaševičiūtės istorijos skirtingos, bet jas visas sieja ta pati, matyt, limpama liga – neskaidrūs pinigai.

Dažnas korupcijos skandalas tęsėsi net ne per vieną kadenciją. Štai lig šiol narpliojamas daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtų „E. sveikatos“, elektroninio recepto projektų skandalas. A.Matulas neatmeta, kad bus kreipiamasi net į prokuratūrą, nes akivaizdu: pinigai išplauti, o rezultato nėra.

Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorių Laimoną Čiaką bene labiausiai pribloškė, kaip daug metų įsigyjant ortopedijos technikos priemones buvo galbūt smarkiai permokama, nes įmonės įsigytas serijinės gamybos priemones galbūt pardavė kaip priemones, pagamintas pagal užsakymą, ir galbūt neteisėtai pasinaudojo valstybės kompensacija, o nustatyta bazinė kaina, valstybės auditorių vertinimu, daug didesnė, nei galėjo būti. Beje, Kon­kurencijos taryba yra pripažinusi, kad Valstybinė ligonių kasa finansuoja šių priemonių įsigijimą kartelinėmis kainomis.

O už kiekvieno euro skyrimą atsako minis­tras. „Pinigų skirstymo funkcija yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ministrai neišsilaiko“, – neabejoja penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis A.Ma­tulas, beje, pats medikas.

Jo manymu, ministerijai pavestos funkcijos – formuoti politiką, skirstyti pinigus ir vykdyti steigėjo funkcijas – iš karto užprogramuoja viešųjų ir privačių interesų susikirtimą. „Realiai už kiekvieną euro skyrimą pasirašo ministras – Valstybinė ligonių kasa atlieka tik techninę funkciją. Sudaromos įvairios darbo grupės, tarybos, kurios neva priima sprendimus, bet jų nariai – daugiausia iš ministerijai pavaldžių žmonių. O kai ligonių kasa gauna tokį nutarimą, paaiškėja, kad šaltinis, iš kurio galima pirkti, vienintelis. Maža to, panaikinus apskritis ministerija tapo sveikatos įstaigų, tarp jų ir didžiausių ligoninių, steigėja, tad kyla pagunda, kuriai, matyt, daugelis neatsispiria, finansuoti savas įstaigas daugiau ar ne visai skaidriai“, – neskaidrumo schemas atskleidžia A.Matulas ir vardija pavyzdžius.

Jei ministras iš Kauno klinikų įtakos zonos, akivaizdžiai daugiau pinigų eina Kauno klinikoms, jei iš Vilniaus Santariškių klinikų įtakos zonos, tada pinigų daugiau joms. Arba štai Vilniuje yra kelios poliklinikos, kurioms vadovauja kairiosios pakraipos politikai, ir kai kurios jų gausiau lėšų gauna kasmet, o kitos visai negauna. Lėšos skirstomos ir pagal ministro vizitų grafiką: vienur ar kitur nuvažiavęs, kaip išvažiuosi nepažadėjęs skirti šimto ar dviejų tūkstančių eurų?

Valstybės kontrolieriai atkreipė dėmesį, kad Kauno krikščioniškiesiems gimdymo namams lėšos skiriamos tiesiog prabangai. Seimo narys A.Matulas pritaria: visos partijos negalėjo atsispirti tam tikrų organizacijų įtakai ir daugelį metų skyrė pinigų šiems gimdymo namams, kurie nereikalingi – Kaune yra keturios gimdymo vietos. Bet niekas nekontroliavo, kaip šie pinigai panaudojami.

Kai kur lėšomis taškomasi, o kai kur jos visai nepanaudojamos: Valstybės kontrolės departamento direktorių L.Čiaką stebina, kad greitosios pagalbos automobilių parkui atnaujinti lėšų netrūksta, bet ministerija jau keletą metų nevykdo naujų pirkimų.

A.Matulas piktinasi neūkiškumu: dešimtyje rajono ligoninių uždaryti akušerijos, traumatologijos, chirurgijos skyriai, o metai ar dveji prieš jų uždarymą ten investuoti pinigai, supirkta įranga.

Pinigų srautai priklauso ir nuo to, kuri partija valdo kurią savivaldybę: pernai tvirtinant valstybės biudžetą A.Matulas buvo suskaičiavęs, kad keturiose srityse – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros – Kėdainių savivaldybė, valdoma dabar valdžioje esančių „darbiečių“, investicijų gavo daugiau nei aštuonios mažiausiai gaunančios savivaldybės kartu sudėjus.

Žinoma, pinigai – ne vienintelė priežastis, skandinanti ministrus. Jų kaitos priežastis – ir kompetencijos stoka. Deja, apgailestauja A.Matulas, pastaruoju metu buvo ministrų, turinčių tik tokį sveikatos srities suvokimą, kiek jie patys ar jų artimieji yra lankęsi poliklinikose ar ligoninėse. Dar viena problema: minis­trams jų komandą primeta partijos. „Anksčiau jose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose net į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito darbo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abejoju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties, nebent turime daug vunderkindų“, – ironizuoja A.Matulas.

Jo nuomone, ministerijos funkcija turėtų būti sveikatos politikos formavimas ir kontrolė, kaip teikiamos ir finansuojamos paslaugos. Dabar ministerija neturi laiko nei politikai formuoti, nei kontroliuoti, nes užsiėmusi pinigų skirstymu. Kol Ligonių kasa buvo įstaiga prie Vyriausybės, ministerija galėjo tik politiškai, per įstatymus daryti įtaką jos darbui, bet ne tiesiogiai skirstė pinigus. Beje, anuomet ši ministerija buvo neprestižinė: kai partijos laimėdavo rinkimus, nelabai kas norėjo ją imti. Kai J.Oleko iniciatyva Ligonių kasa tapo Sveikatos apsaugos ministerijos padaliniu, ši tapo viena geidžiamiausių, bet ir viena labiausiai krečiamų politinių turbulencijų.

„Sveikatos apsaugos sistemos problemų ratas platus, lig šiol neturime moderniai funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos, o ministerijos aparatas silpnokas. Tad jei ateinantysis į sveikatos apsaugos ministro postą nori ką padaryti, čia gana pavojinga zona, nes tuoj pasipils atakos, mat esama daug įvairių stiprių žaidėjų – tiek farmacininkai, tiek didžiosios Kauno ir Vilniaus ligoninės, – kurie gali būti priešiškai nusiteikę. Antra, čia didelis pavojus įsivelti į korupcinius skandalus, nes sveikatos apsaugos ministras valdo didžiulį kapšą valstybės pinigų. Tad politikas, einantis į sveikatos apsaugos ministro postą, turi būti pasirengęs arba politinei savižudybei, arba likti įvykių stebėtoju. Paprastai pasirenkamas pastarasis kelias“, – konstatuoja sveikatos apsaugos reformas tyrinėjęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas.

Receptas sergančiai sveikatos apsaugai

„Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kurios pavaldumo yra tuos pinigus gaunančios įstaigos, neišvengiamai paliekama daug vietos subjektyviam vertinimui. Tad reikėtų peržiūrėti tiek ministerijos kolegijos, tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos sudėtis ar netgi svarstyti apie nepriklausomą instituciją, kuri būtų atsakinga už lėšų skirstymą“, – siūlo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Ligonių kasa, o ministerijai liktų kontrolės funkcija. Beje, panaši sistema yra Estijoje, Slovėnijoje, kitose šalyse.

A.Matulo manymu, daug ką sveikatos apsaugos srityje gali padaryti privatus kapitalas, tik turi būti nustatyta aiški apmokėjimo už paslaugas sistema. Pavyzdžiui, kam vakcinas pirkti centralizuotai (ir vis jų tai per daug, tai pritrūkstame), jei tai gali daryti vaistinės? Privatininkas, jei matytų pelną, niekada jų nepritrūktų. Farmacininkas galėtų vakciną ir suleisti, kaip yra kai kuriose Europos valstybėse, kur tai priskirta prie farmacinės rūpybos paslaugų. Bet pas mus Seimas už tai nebalsavo. „Reikia peržengti per ambicijas būti reikšmingiems viską skirstant ir galbūt iš to turint asmeninės naudos“, – pabrėžia A.Matulas.

D.Sujetaitė taip pat siūlo sekti kitų šalių pavyzdžiu ir į sveikatos sistemą pritraukti privačių lėšų. Daugelyje Europos šalių – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje ir kt. valstybė ir pacientas dalijasi sveikatos priežiūros išlaidas: valstybė finansuoja tik tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos kainos, o kitą dalį padengia pats pacientas. Tai yra ne tik papildomas sveikatos apsaugos finansavimo šaltinis, bet ir skatinimas žmonėms atsakingiau naudotis sveikatos paslaugomis, draustis papildomai.

Iškalbingas palyginimas: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, privačių gydymo įstaigų dalis Nyderlanduose siekia 88 proc., Belgijoje – 70 proc., o šios šalys Europos sveikatos paslaugų vartotojų indekse („Euro Health Consumer Index“, 2015 m.) atitinkamai pirma ir šešta. Lietuvoje privati medicina tesiekia 8,7 proc., o vieta paslaugų kokybės reitinge – 33-ia.

Žinoma, būtina sureguliuoti visą sistemą, kad nenutiktų taip, kaip su odontologija: kas galėtų pasakyti, kodėl šios sveikatai svarbios srities medicinos paslaugos, tampančios vis sunkiau įperkamos, nė kiek nekompensuojamos iš Ligonių kasos?

Akivaizdu, kad dabartinei mūsų sveikatos sistemai finansuoti viešųjų lėšų neužtenka ir jų vis labiau trūks. D.Sujetaitė primena, kad nors sveikatos finansavimas per dešimtmetį su trupučiu išaugo daugiau nei dukart, problemų šioje srityje nemažėja. Visų pirma, žinoma, dėl sveikatos apsaugos sistemos neefektyvumo ir neskaidrumo. Bet neišvengiamai sveikatos apsaugos lėšų poreikis didės ir dėl senstančios, ilgaamžiškesnės visuomenės.

Antra, dabar valstybės lėšomis draudžiama daugiau nei pusė šalies gyventojų (apie 1,64 mln. žmonių), vadinasi, daugiau nei pusė nemoka sveikatos draudimo įmokų, o valstybei jų sveikatos draudimo įmokoms 2016 m. prireiks beveik 408 mln. eurų.

Trečia, mažėja privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojų skaičius – per pastaruosius dešimt metų darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 11 proc. Be to, brangsta medicinos įranga ir technologijos.

„Taigi lėšų poreikis didėja, o valstybės finansinės galimybės patenkinti visuomenės sveikatos priežiūros poreikius – ribotos. Tad reikia ne tik efektyviau naudoti esamas lėšas, bet ir ieškoti papildomų sveikatos apsaugos finansavimų šaltinių ir privačiame sektoriuje“, – pabrėžia LLRI ekspertė.

L.Gudžinskas priduria, kad tokiai sudėtingai ir jautriai sričiai suvaldyti reikia ir gero ministro reformatoriaus, dar prieš rinkimus sudėliotos aiškios bei visuomenei suprantamos reformų programos ir jos palaikymo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose – tiek Seime, tiek Vyriausybėje, nes ne vieno ministro galioms padaryti nuoseklią reformą ir užtikrinti jos tęstinumą.

Štai, Seimo nario A.Matulo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje valdantieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad keitėsi minis­trai, bet ir todėl, kad jie vykdė viena kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ignoruoti privačią mediciną V.Andriukaitis išeidamas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pareiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtami pakitimai. Bet R.Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama ar sustabdydama.“

Jei tos pačios partijos deleguoti ministrai nesutaria dėl koncepcijos, tai ką kalbėti apie politikos tęstinumą pasikeitus valdančiajai koalicijai. O per pusantrų metų, kiek lig šiol vidutiniškai trukdavo ministro karjera, ar juo labiau per mažiau nei aštuonis mėnesius, kiek liks trečiajam šios kadencijos sveikatos apsaugos ministrui, reformos tokioje sudėtingoje srityje, kaip sveikatos apsauga, nepadarysi.

Bet, žinoma, jokia reforma neišgelbės, jei ministrai nejaus skirtumo, kas svarbiau – Vaikų raidos centras ar koplyčia ligoninėje.

BFL

Trys klausimai Socialdemokratų Skaidrumo grupės nariui Algirdui Sysui:

– Kyšio davimo ar galimo prievartavimo gauti kyšį – kokia tikroji Skaidrumo grupės siūlymo sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei atsistatydinti priežastis?

– Mūsų grupės rekomendacija – dėl pasisakymo apie kyšio davimą. Paskubėjome paminėti ir kitas aplinkybes. Informacija apie ministrės apklausą STT dėl Šiaulių ligoninės iš pradžių buvo viena, paskui ji paneigta. Ir oficialiai pareiškiu: socialdemokratų vadovybė nesvarstė naujų kandidatų į sveikatos apsaugos ministro postą ir dabartinės ministrės keitimo. Tai sąmokslo teorijos, kurias nežinau kas skleidžia. Ir pačios ministrės prišnekėta, kad jau vasario 1-ą turėjo būti pakeista. Kartais per daug šnekama.

Ar aš pats kada esu davęs kyšį? Nesu. Galima neduoti. Niekada niekam nedaviau ir išgyvenau tiek metų.

– Patys socialdemokratai mano, kad R.Šalaševičiūtė negali būti ministrė, bet tebeketina Seimo rinkimuose ją kelti vienmandatėje apygardoje, palikti aukštą vietą partijos sąraše. Netinka būti ministrė, bet tinka būti parlamentarė?

– Žmogus baudžiamas vienąkart. Na, pasakė, kad davė kyšį, matyt, taip ir padarė. Ministras taip neturėtų elgtis. O tinka ji būti Seimo nare ar ne, nuspręs rinkėjai. Sakote, tai ir partijos pozicija, jeigu jai duoda vienmandatę apygardą? Taip, bet negalime pasakyti, kad viskas, ką darė R.Šalaševičiūtė, blogai.

– Ar Skaidrumo grupė svarstys Druskininkuose susidariusią padėtį tiek dėl STT tyrimo statybų Vijūnėlės dvaro teritorijoje, tiek dėl ankstesnių skandalų, susijusių su „Aqua“ SPA centru?

– Socialdemokratai Skaidrumo grupę subūrė tam, kad galėtume operatyviai reaguoti į naujus atvejus. R.Šalaševičiūtės ir buvo pirmasis, iškilęs įsteigus grupę. O ten, kur jau prasidėję teisiniai tyrimai, negalime nei pakeisti situacijos, nei kištis į kitų institucijų. Taip, apie Druskininkus daug kalba, bet yra nekaltumo prezumpcija, bus sprendimas, bus ir rezultatas. Dažnai užsipuolama, o paskui viskas subliūkšta.

Sakote, kad mūsų grupė veikia partiniu lygmeniu ir gali reaguoti – tam ir suformuota, o teismo sprendimų reikia laukti 10 metų? Jei matome, kad kas ne taip, socialdemokratai rekomenduoja savo bičiuliams, kurie papuola į tokias situacijas, vienaip ar kitaip elgtis, kad šešėlis nekristų ant visos partijos. Štai Utenos meras buvo suspendavęs narystę partijoje, kol buvo išsiaiškinta padėtis, kai ant jo krito šešėlis, ir dabar grįžo. Ar siūlysime suspenduoti Druskininkų mero Ričardo Malinausko narystę? Jau siūlėme ir dešimtkart nesiūlysime. Kas siūlė? Neprisimenu, bet tokių kalbų partijoje buvo, neatsimenu, ar tai buvo oficialus, ar neoficialus siūlymas, to neviešiname. Bet, manau, partijos bičiuliai turi jausti atsakomybę patys. Etalonas, kaip elgtis tokiu atveju, yra: štai Vytenis Andriukaitis net buvo padėjęs Seimo nario mandatą, kad įrodytų esąs nekaltas, ką ir padarė. Tiesa, R.Šalaševičiūtės atvejis – ne tas, kad reikėtų padėti Seimo nario mandatą.

R.Šalaševičiūtė / BFL / T.Lukšio nuotr.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė tikina jau parašiusi atsistatydinimo pareiškimą, bet jį įteiks premjerui Algirdui Butkevičiui, kai šis kitą savaitę (vasario 8 d.) sugrįš iš atostogų.

1. R.Šalaševičiūtė trauktis iš posto paragino tiek premjeras A.Butkevičius ir socialdemokratų partija, tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2. Raginimai trauktis nuskambėjo po to, kai pranešta neva Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Generalinė prokuratūra tiria ministrės veiklą. R.Šalaševičiūtė esą gali būti įtariama reikalavusi kyšio iš Šiaulių ligoninės vadovų.

3. R.Šalaševičiūtė buvo apklausta prokurorų Šiaulių ligoninės byloje, tačiau apklausta, kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime, o ne kaip įtariamoji.

4. Pati R.Šalaševičiūtė, kuri eina ministrės pareigas nuo 2014 m. liepos 17 d.,  neigia šiuos kaltinimus ir užsiminė, kad partijos vadovybė ruošėsi jos pakeitimui.

5. Kiek anksčiau R.Šalaševičiūtė viešai pripažino, kad davė kyšį medikams.

2015-ieji pagal ministrę: su gerąja estų patirtimi, geriau panaudojamomis prevencinėmis programomis, sveikos gyvensenos propagavimu ir be skubotų sprendimų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Principas „skaldyk ir valdyk“ man, sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę“, – apie ateinančių metų iššūkius ir prognozes sveikatos apsaugos srityje baigiantis seniesiems metams kalbamės su prieš pusmetį sveikatos apsaugos ministre paskirta socialdemokrate Rimante Šalaševičiūte.

VEIDAS: Kokius pokyčius žadate inicijuoti 2015-aisiais, kad netvarkos ir korupcijos sveikatos apsaugos sektoriuje mažėtų?

R.Š.: Situacija Lietuvoje nėra jau tokia prasta, jei naujai patvirtintas Latvijos sveikatos apsaugos ministras atvažiuoja pas mus semtis patirties. ES ir kaimynai žino ir gerąją Lietuvos praktiką, tačiau, pavyzdžiui, Estija kai kuriose srityse mus išties lenkia. Pasitarę su profesoriais Aleksandru Laucevičiumi ir Pranu Šerpyčiu nusprendėme, kad ir mums reikėtų nuvykti į Estiją, susipažinti su gerąja jų praktika slaugos, kardiologijos, diabeto, greitosios medicininės pagalbos teikimo srityse. Dabartinis estų tikslas – turėti tokią mediciną kaip Suomijoje (suomiai jiems padeda, taigi tikėtina, kad jie tai pasieks), o mes turime lygiuotis į Estiją, perimti gerąją jų patirtį ir įgyvendinti savo šalyje.

VEIDAS: Buvęs sveikatos apsaugos ministras (dabar sveikatos ir maisto saugos reikalų Europos komisaras) Vytenis Andriukaitis itin daug kritikos sulaukdavo dėl savo kategoriškumo privačios medicinos atžvilgiu. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Lietuvos sveikatos sistemą sudaro tiek valstybinės, tiek privačios medicinos įstaigos – negalime jų atskirti. Ir nors šiandien prioritetas teikiamas nemokamą gydymą užtikrinančioms valstybinėms gydymo įstaigoms, neturėtume pamiršti, kad jei ligonių kasa sudaro su privačia medicina sutartis, abi įstaigos atsiduria vienodame lygmenyje, taigi vienodai turime padėti remti ir ginti privačią mediciną. Žinoma, sutartys su  privačiomis gydymo įstaigomis sudaromos tuo atveju, jei trūksta medikų valstybinėse medicinos įstaigose. Tačiau norėčiau priminti, kad šiuo metu turime 67 proc. privačiai dirbančių šeimos gydytojų, o tai reiškia, kad privati medicina mūsų šalyje įsitvirtinusi.

VEIDAS: Nors sveikatos apsauga Lietuvoje traktuojama kaip nemokama, gyventojai, kreipdamiesi į vieną ar kitą gydymo įstaigą, žino, kokie vokelių tarifai (gimdymas siekia apie 1 tūkst., širdies operacija – 4 tūkst. Lt ir pan.) Ko reikia, kad ši sistema būtų išgyvendinta?

R.Š.: Kalbame apie gyventojų mentaliteto pokyčius. Šiuo atveju žmogus įsivaizduoja, kad jei neduos pinigų, negaus ir kokybiškų paslaugų. Kalbant apie gimdymo paslaugas Lietuvoje reikia pabrėžti, kad tam tikras procentas jų yra priskirtas prie mokamų paslaugų, bet tai labai nedidelės sumos. Kadangi pati esu pagimdžiusi tris dukras, puikiai prisimenu, kaip suprakaitavusioje rankoje spausdavau pinigus, bet taip ir nesugebėdavau jų paduoti gydytojai. Po to save smerkdavau, kad gal viskas būtų praėję lengviau, jei būčiau išdrįsusi. Bet tai mūsų mentaliteto dalykai. Pinigai paslaugų kokybės nekeičia.

Mane taip pat pasiekia informacija apie operacijų ir kitų medicininių paslaugų tarifus, apie atlygį slaugytojams ir pan., tačiau, kaip parodė 2013 m. atlikta anoniminė gyventojų apklausa, Lietuvoje 20 proc. sumažėjo žmonių, duodančių pakišas.

VEIDAS: Kaip manote, kiek esama situacija dera su Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksu?

R.Š.: Turiu priminti, kad Civiliniame kodekse nebeliko nuostatos, kad medikai gali gauti atlygį iki 125 Lt. O profesinės etikos kodekse aiškiai apibrėžta – jokių atlygių medikai gauti negali. Vertinant šalyje susiklosčiusią situaciją galima sakyti, kad tai smulki korupcija, bet tektų pridėti, kad ji iš tiesų klesti. Esminis dalykas, kad pacientai neturėtų siūlyti vokelių, bet kaip tai išgyvendinti? Dažnas po atliktos operacijos siūlydamas vokelį, matyt, tikisi pelnyti daugiau mediko dėmesio. Manau, tai medicinos įstaigos administracijos ir vadovybės klausimas. Tačiau žmonės turi įsisąmoninti: siūlomi pinigai paslaugos kokybės nepakeis.

VEIDAS: Nors ministras V.Andriukaitis buvo minėjęs, kad trumpins pacientų eiles ligoninėse ir poliklinikose, to neatliko. Kaip šią ir kitas problemas žadate spręsti jūs?

R.Š.: Mane pasiekia žmonių nusiskundimai dėl to, kad tenka ilgai laukti planinių operacijų, taip pat vis dar sunku greitai patekti pas šeimos gydytojus ir kitus specialistus. Prioritetine tvarka dėmesio reikalauja inovatyvių vaistų atėjimo į mūsų rinką bei vaikų ligoninės Santariškėse klausimai. Daug diskusijų kelia ir vadinamasis plaukiojantis balas, pagal kurį skaičiuojami pinigai ligoninėms. Esant krizinei situacijai jis buvo sumažintas iki 93 ct, tačiau ateinančiais metais vienas balas turėtų siekti 98 ct.

Vienu svarbiausiu šiais metais galima vadinti Vyriausybės priimtą sprendimą iš Rezervo fondo skirti 50 mln. Lt gydymo įstaigų skoloms padengti. Taigi ligoninės galės atsiskaityti su kreditoriais, o tai reiškia, kad skolų nebeturėtų likti. Gerėjant medicinos įstaigų finansinei būklei turėtų susitvarkyti situacija ir dėl darbuotojų atlyginimų.

VEIDAS: Naujai paskirti ministrai gana dažnai kritikuojami už tai, kad netęsia savo pirmtakų darbų. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Sutikdama eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas įsipareigojau perimti visus ankstesnio ministro darbus ir pažadėjau rūpintis jų tęstinumu. Bet detaliau pasidomėjusi pamačiau, kad paskutinėmis V.P.Andriukaičio darbo dienomis buvo priimta daug skubotų sprendimų, kurie nederinti su teisininkais, taigi kai kuriuos pakeitimus teko inicijuoti iš karto. Dėl to sulaukiau tam tikro pasipriešinimo, bet daugeliu atveju medikų bendruomenė mane palaiko. O tie sprendimai, kurie priimami šiandien, nėra priimami tik mano iniciatyva. Kaip kad mėgstama pabrėžti, aš esu ne medikė, o teisininkė, todėl stengiuosi nepriiminėti sprendimų viena, tariuosi su medikų bendruomene. Kiek esu pastebėjusi, didžiausia jų problema – konkurencija. Įveikus ją ir priėmus teisingus sprendimus būtų galima daug ką pakeisti.

VEIDAS: Ministre, ką vadintumėte savo prioritetiniais darbais?

R.Š.: Mano siekiamybė – sutaikyti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę su Santariškėmis, toliau – Kauno ir Vilniaus medikus. Prieš pradėdama eiti šias pareigas nė nenumaniau, kad esama tokių gilių konfliktų.

Tik detaliau susipažinusi su esama situacija sveikatos apsaugos sektoriuje supratau, kad yra didesnių galimybių, nei įsivaizdavau anksčiau: galima daug ką pakeisti, tereikia veikti subtiliai. Tik perėmus postą iš V.Andriukaičio ėmė lįsti daug naujų ir įsisenėjusių problemų, kurias reikėjo skubiai spręsti. Nebuvo paprasta: mane pasitiko buvusio ministro sukiršinta medikų bendruomenė, nepatenkinti ir besiskundžiantys pacientai. Galbūt ne visi sprendimai, kuriuos teks priimti, tenkins didžiąsias šalies gydymo įstaigas, bet tik taip išspręsime esamas problemas. Viena jų – onkologijos paslaugų teikimas Panevėžyje. Netrukus bus pradėtos švitinimo procedūros ir šiame mieste. Teritoriniu principu tai išties reikalingos procedūros.

VEIDAS: Jūsų pirmtakas kaip priešnuodį jaunų gydytojų emigracijai stabdyti siūlė grąžinti dar sovietiniais metais veikusią paskyrimų sistemą. Ar ir jūs žadate siųsti jaunus specialistus į periferiją?

R.Š.: Šiuo metu dar nėra aiškios ir nusistovėjusios politikos šiuo klausimu. V.Andriukaičio mintys buvo teisingos, tačiau nesutinku, kad medikai turėtų būti išsiunčiami priverstinai. Buvęs ministras žadėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti jo išaiškinti, ar būtų galimybė asmenis, kurie įstojo studijuoti medicinos į valstybės finansuojamas vietas, nukreipti dirbti ten, kur yra poreikis. Bet pakol kas tokio išaiškinimo dar neturime. Kiek man pavyko susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų gydymo įstaigomis, viskas priklauso nuo ligoninių gebėjimo pritraukti jaunų specialistų. Palyginusi Ukmergės (70 km nuo Vilniaus) ir Švenčionių (80 km nuo Vilniaus) ligoninių gebėjimą prisikviesti medikų matau, kad Švenčionių gydymo įstaigos direktorė neieško būdų, kaip pritraukti jaunų specialistų, o į Ukmergę jauni specialistai patys veržiasi. Taigi kalbame apie gydymo įstaigų vadybos politiką (apie tai, kokias sąlygas pasiūlo, ar sudomina) ir jos nebuvimą.

Pati kurį laiką esu kuravusi Švenčionių apygardą ir mačiau, kokia ten netvarka. Savivaldybės meras moka reikalauti tik lėšų gydymo įstaigos renovacijai, o kad nėra kam dirbti tuščiose patalpose, nemato: vietiniai ligoniai medicinos paslaugų ieško kitur.

VEIDAS: Manote, jog neateis diena, kada mažesni Lietuvos miestai pritrūks profesionalių medikų?

R.Š.: Kaip supratau bendraudama su Jaunųjų medikų sąjunga (dar V.Andriukaičio įsteigta), didžioji dalis mokslus baigusių specialistų nesiekia pasilikti Kaune ar Vilniuje. Priešingai, jie netgi norėtų vykti dirbti į kitas Lietuvos gydymo įstaigas, bet tam reikalinga informacija apie tai, kokios darbo sąlygos ir vietos jų lauktų, kaip būtų sprendžiami socialiniai klausimai ir pan. Susidariau įspūdį, kad blogiausia padėtis šiuo klausimu – Rytų Aukštaitijoje. Tačiau kaip pozityvų pavyzdį galiu paminėti 11 jaunų medikų, kurie šiemet savo noru išvyko dirbti į Ukmergės ligoninę.

VEIDAS: Šiuo metu vidutinis Lietuvos medikų amžius – 57 metai, tačiau nemaža jų dalis dirba sulaukę ir garbesnio amžiaus. Ar tokiomis aplinkybėmis nenukenčia savo vietos ieškantys jauni medikai?
R.Š.: Man pačiai jau ne 20 ir ne 40 metų, todėl manau, kad iš tiesų ateina amžius, kada reikia pailsėti. Kad ir kaip norėtųsi dirbti produktyviai, amžius įpareigoja paisyti darbo ir poilsio režimo. Taigi, jei gydytojui 60 ar 70 metų, o dirbama ne tik pagrindiniame darbe, bet turima ir papildomų darbo valandų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kokybiškai dirbti keliais etatais. Todėl, jei jėgos ir sveikata dar leidžia, vertėtų pamąstyti apie pusę etato, o dalį darbų perleisti jaunesniems. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus medikai yra itin atsidavę darbui ir vertinami savo bendruomenės, kitaip tariant, viskas su jais gerai.

VEIDAS: Apskaičiuota, kad jau 2030 m. pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs: didesnę visuomenės dalį sudarys miestuose susitelkę vyresnio amžiaus žmonės. Ar galite prognozuoti, kokie iššūkiai ir kokios problemos tuo metu teks Lietuvos visuomenei?

R.Š.: Šiuo metu mūsų viltys siejamos su žmonių ilgaamžiškumu. Žinoma, iki Švedijos ir kitų gerovės valstybių, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė jau siekia 80 metų, mums dar toli, bet skirsime daug lėšų, kad lietuvių gyvenimo trukmė ilgėtų. Mūsų uždavinys – pasivyti Skandinavijos šalis.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, labiausiai lemia Lietuvos gyventojų sveikatą?

R.Š.: Ji priklauso tiek nuo medikų, tiek nuo pačių žmonių sąmoningumo. Kaip matyti iš atliktų tyrimų, mūsų regione labai išsiskiria aukštesnį išsilavinimą įgijusių ir didesnes pajamas gaunančių žmonių sveikata. Taip pat labai skiriasi gyventojų prieinamumas prie reikiamos informacijos kaimo ir miesto vietovėse. Tačiau neabejoju, kad dauguma problemų gali būti išspręsta pasitelkus sveiką gyvenseną, vartojant daugiau daržovių, daugiau judant.

Tiesa, kai kurie mūsų tai įsivaizduoja kaip sunkiai prieinamą prabangos dalyką (su pirtimis, saunomis, mokamomis paslaugomis ir pan.), tačiau sveika mityba ir judėjimas juk nereikalauja papildomų lėšų. Apklausti Lietuvos vyrai mano, kad sveikai gyvensenai labiausiai kenkia rūkymas ir alkoholis, o moterys mini riebalus ir saldumynus.

VEIDAS: Lietuviai vis dar dažniausiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ar yra kokių priemonių šiai situacijai gerinti?

R.Š.: Lietuva keletą metų iš eilės neišnaudojo prevencinių programų – kasmet likdavo po kelis milijonus nepanaudotų lėšų. Tačiau šiemet viskas suplanuota taip, kad lėšų gali ir pritrūkti. Galime pasidžiaugti, kad inicijavus klasterių sistemą kovai su daugiausiai gyvybių nusinešančiomis ligomis (insultu, infarktu, onkologinėmis ligomis) per 2013 m. ir tris šių metų ketvirčius lietuvių mirštamumas nuo insultų sumažėjo 40 proc. Tai tik įrodo, kad tinkamiems specialistams teikiant gerai organizuotą pagalbą galima laimėti nemažai gyvybių.

Insulto atveju itin svarbu, kad nuo pirmųjų požymių pasirodymo ligonis gautų reikiamą pagalbą per dvi valandas. Tik taip nepakenkiama jo gyvenimo kokybei. Deja, uždelsus pamatoma, kad tai viena labiausiai invaliduojančių ligų.

VEIDAS: Gal išgirsite ir į didžiąsias sostinės ligonines besikreipiančių asmenų balsą: sutikite, mokėti įspūdingas sumas už automobilio stovėjimą prie ligoninės – tikrai su sveiku protu prasilenkiantis sprendimas…

R.Š.: Galiu tik pasidžiaugti, kad jau pasirašyta taikos sutartis su Vilniaus universitetine ligonine: atkovojome iš Vilniaus miesto savivaldybės tris aikšteles, kurios bus nemokamos. Iki šiol vyko teisminiai ginčai, ilgai vargome su Vilniaus miesto savivaldybe, tačiau jei kalbame apie automobilių stovėjimo aikšteles prie Santariškių – procesas dar nesibaigęs. Nesustosime, išeičių žadame ieškoti ir toliau. Net jei aikštelės ir liks mokamos, kalbėsime apie tai, kad automobilių parkavimo kainos turėtų būti diferencijuotos, pavyzdžiui, pirma valanda nemokama, o toliau – jau kitos sumos. Tai vis dar derybų klausimas, tačiau turime gerbti pacientus ir jų artimuosius, o ne ieškoti būdų, kaip juos dar apkrauti dideliais mokesčiais.

VEIDAS: Kokiu principu žadate vadovautis dirbdama vienoje karščiausių – Sveikatos apsaugos ministerijoje?

R.Š.: Na, principas „skaldyk ir valdyk“ man, kaip sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę.

VEIDAS: Lietuvių sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, tačiau sveikesni nei mūsų kaimynai vis dar nesame. Kokios priežastys mums trukdo?

R.Š.: Pagal kasmet vertinamą sveikatos apsaugos vartotojų indeksą pernai Lietuva pakilo per tris pozicijas: iš 26-os – į 23-ią. Tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pacientų atžvilgiu padarė pažangą. Žinoma, iki gerovės valstybių indekso mums dar stinga, bet ir šiemet mūsų indeksas augo.

Vilties suteikia ir sveikatos apsaugos sektoriui skiriamos valstybė lėšos. Jei ne 400 milijonų, kuriuos pagal tarptautinius įsipareigojimus tenka skirti krašto apsaugai, ko gero, jau būtume pirmoje vietoje pagal valstybės skiriamas lėšas, o tai įrodo, kad sveikatos apsaugai mūsų šalyje skiriama išties daug dėmesio.

"Veido" archyvas

Rimantė Šalaševičiūtė kiekvieną savaitgalį sulaukia “svečių iš Meksikos”, kai porą valandų jos negalima trukdyti: moteris mėgaujasi daugelio pašiepiamais serialais. O trys jos anūkai vienbalsiai tvirtina, kad, kai paliko vaiko teisių kontrolierės pareigas, jų močiutė tapo “jėga”! Universiteto lektore tapusi moteris padarė net keletą atradimų, iš kurių svarbiausias: atsidavusi darbui, kadaise per mažai laiko skyrė dukroms.

Vakaras. Negailestingai pusto. Automobilio valytuvai vos spėja nuo lango braukti baltutėlę masę, o slidus, nepažįstamas kelias tamsoje, atrodo, veda į pasaulio kraštą. Kodėl ponia Rimantė apsigyveno tokioje tolybėje, svarstau, įdėmiai stebėdama priekyje raudonuojančius jos automobilio žiburėlius. Jei ne Rimantė ir jos sutuoktinis Ivanas, pasitikę netoli miesto, vargu ar būčiau suradusi kelią. Kai pro pūgos uždangą išnyra jaukus mūrinukas, paaiškėja, kad tas “pasaulio kraštas” ne taip ir toli nuo Vilniaus. Erdvioje, didžiąją dalį pirmojo aukšto užimančioje svetainėje prie stalo žaidžia jaunimas – trys Rimantės ir Ivano anūkai. Kol mudvi susėdame moteriškai paplepėti, Ivanas išskuba gaminti vakarienės. Netrukus įvertinome jo kulinarinius sugebėjimus – kepsnys buvo nepaprastai skanus. Virti valgį šeimininkui ne naujiena. Šeima taip pasiskirsčiusi darbus: Ivanas gamina valgį ir vežioja žmoną į darbą. Kita ruošos dalis gula ant jos pečių. “Net malkų atnešti jis negali, nes jau dešimt metų, kai yra neįgalus”, – paaiškino pašnekovė. Su Ivanu Rimantė gyvena beveik 37 metus. “Visi tie metai praleisti santuokoje. Nebūdavo, kaip kad pasitaiko kitiems, kad išsiskirtume ir vėl susibėgtume, mes visada kartu”, – paaiškino.

Šeima turi tris dukras, tiek pat žentų, 4 anūkus. Dukra Ina 35 metų, Rita – 32-ejų, o Rūtai 25-eri. Visos ištekėjusios. Šeimoje pilna sportininkų: kadaise sportavo Ivanas, dabar tradicijas tęsia dukra Rūta – “Eglės- Šviesos” rankininkė, buvusi ilgametė Lietuvos čempionatų lyderė. Anūkas Dominykas – “Ateities” futbolo komandos vartininkas, kandidatas į Lietuvos jaunių rinktinę. Rimantė gyvena su viduriniosios dukros šeima. Vyriausioji jų dukra turi namus netoliese, už upelio, tad vasaromis ar per išeigines po keletą kartų apsilanko pas mamą. Jaunėlė su vyru nuomojasi būstą mieste, mat kasdien važinėti iš Vilniaus pas mamą būtų per brangu.

Statė paėmusi paskolą

“Šiame name gyvename penkerius metus. Anksčiau būdavo, kai 66 kv.m. bute glausdavomės 12 žmonių. Todėl nutarėme pasistatyti namą, – pradėjo pasakojimą šeimininkė. – Santaupų beveik neturėjau, ir labai džiaugiuosi, kad išeidama iš darbo Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigoje sugebėjau atiduoti būsto kredito likutį. Namui buvau paėmusi 100 tūkstančių litų paskolą, pardavėme butą, garažą ir savo jėgomis statėmės. Apdailą atliko žentas ir vyras. Beje, kai kadaise pasakiau, kad kraustysimės į nuosavą namą, ne visos dukros sutiko. Šioje vietoje stovėjo senas kolektyvinio sodo nameliukas, kuriame leisdavome vasaras. Bet poilsis ir lieka poilsiu, o kai pagalvoji, kad reiks kasdien iš čia važinėti į darbą ar mokslus… Todėl jauniausia dukra šiek tiek prieštaravo, juk važinėti nemažai kainuoja, tad ji apsigyveno mieste. O štai Rita sako: “Kiek metų veltui praleidome, kad neėmėme paskolos ir nepasistatėme anksčiau”.

Juk gyvendami čia žinome, kad kvėpuojame švariu oru, geriame švarų vandenį, savo daržovės, vaisiai, ir net skalbiniai terasoje išdžiuvę kvepia lauku, sniegu. Ir vaikai žaidžia gryname ore…” Tiesa, planuodama namą Rimantė padariusi vieną klaidą. “Norėjau, kad pirmajame aukšte būtų daug erdvės, kurioje – ir virtuvė. O antrajame aukšte – miegamieji.

Taigi antrajame aukšte neįrengiau virtuvėlės, ir maistą gamintis turime čia, bendroje erdvėje. Tad kartą teko susėsti visiems ir aptarti, kada kuri šeima gaminsis valgį, kad nesusitiktų vienu metu dvi šeimininkės prie tos pačios viryklės. O išeiginėmis dienomis dažniausiai su dukra ruošiame bendrus pietus – tai būna didysis šeimos susėdimas prie stalo”, – džiaugėsi moteris, kuri sako tik visai neseniai supratusi, kad kadaise per daug savęs atiduodavo darbui ir per mažai – vaikams.

Dukra pasiilgo bendravimo

Prisiminimai ponią Rimantę privertė atsidusti: “Anksčiau galvodavau, kad viską atiduodu šeimai, ir nuoširdžiai dūšioje tuo tikėjau! Tik dabar suprantu, kad buvo ne visai taip. Kai suskaičiuoju savo darbo stažą, tuos 36-erius metus, suprantu, kad labiausiai buvau atsidavusi ne šeimai, o darbui. Mano mažylė Rūta (jauniausia duktė, – aut.) ir dabar dažnai primena, kaip stovėdavau prie viryklės, kepdavau kotletus, ji norėdavo pasikalbėti, o aš paduodavau valgyti, suplaudavau indus ir bėgdavau parsineštų darbų dirbti. Nors dabartiniai tėvai per dieną bendravimui su vaikais vidutiniškai skiria 7 minutes, o aš tikrai skirdavau daugiau laiko, bet suprantu, kad to nepakako”.

2010 m. balandžio 8-oji buvo R.Šalaševičiūtės, kaip vaiko teisių kontrolierės, paskutinė darbo diena – pasibaigė penkerių metų kadencija. Tiesa, dirbo penkerius metus ir tris mėnesius.

“Kai išėjau iš vaiko teisių kontrolieriaus tarnybos, turėjau nepanaudotas ketverių metų atostogas. Tad nutariau neieškoti darbo, jei valstybė nepasiūlys man pareigų valstybės tarnyboje, o atsiduoti šeimai. Valiau, tvarkiau namus, langus ploviau, du šiltnamiai – ir ravėdavau, ir deginausi. Visą laiką buvau su Ivanu, dukromis ir anūkais. Štai tada anūkai Dominykas su Mangirdu ir pasakė: “Kaip gerai, kad tu nebe kontrolierė!” Mat visiems triūsiant kieme, jie man paauglių žargonu kažką pasakė, aš, užuot pamokslavusi, kaip reikia bendrauti su vyresniaisiais, atsakiau jiems jų žargonu ir išgirdau aukščiausio laipsnio komplimentą: “Kaip gerai tu čia mus “suvartei”! O juk anksčiau nebūčiau leidusi sau taip kalbėti. Antroji mano pasikeitimą pastebėjo Rūta. Ji pasakė, kad atšilau, ir džiaugėsi, kad dabar galime pasikalbėti visais klausimais… Net anūkėlė džiaugėsi, kad pradėjau kitaip bendrauti, nebesu tokia kieta. Sako, kad esu visai kitas žmogus”. Dabar Rimantė iš tiesų pirmenybę teikia ne darbui, o vaikams. “Jei norime, visi drauge keliaujame, padedu spręsti iškylančias problemas. Antai viena bendrovė Rūtai teikė kabelinės televizijos paslaugas, tačiau nesilaikė sutarties ir netikėtai pakėlė kainas, panaikindama dukrai svarbiausias – sporto programas. O atsisakyti paslaugų dukra negalėjo: bendrovė vis tiek siuntė sąskaitas. Direktorius nepasiekiamas, dukra su jokiu svarbesniu bendrovės asmeniu negalėjo pabendrauti. Paklausė manęs, ar jai samdytis advokatą, kai mama teisininkė? Surašiau bendrovei raštą, ir viskas baigėsi taikiai: bendrovė pasiūlė abi šalis tenkinantį sprendimą, ir dukra toliau liko jų kliente. Kai dirbau Seimo kontroliere, vaiko teisių kontroliere, nesiūlydavau žmonėms eiti į teismą, o rekomenduodavau pirmiau pamėginti klausimus spręsti taikiai. Ir šeimoje stengdavausi nesielgti drastiškai, o ieškoti kompromisų”.

Jei mamos ir močiutės artumu džiaugėsi visa šeima, vyras Ivanas kartais juokais paburbėdavo, esą jau verčiau žmona kuo greičiau susirastų darbą. “Būdavo, plaunu, šveičiu, valau langus, o jam vis tenka tai kavos padaryti, nes mano rankos nešvarios, tai vandenį pakeisti kibire. Kai manęs per dienas nebūdavo, ir jis jautėsi laisvesnis”, – juokėsi moteris, savo sutuoktiniui nepagailėjusi ir gerų žodžių. Ivanas nelakstė paskui sijonus ir visada, kai labiausiai reikėjo, būdavo šalia.

Gydantys namai

Kad nedirbti naudinga sveikatai, Rimantė įsitikino iškart, kai paliko darbą. “Balandį ir gegužę puikiai jaučiausi namie. Pirmą savaitę miegojau po 12 valandų. Dešimtą vakaro užmigdavau ir be 10-tos ryto nesikeldavau. O juk anksčiau miegodavau vos po kelias valandas per naktį. Todėl labai stebėjausi, kad galiu taip ilgai miegoti. Susireguliavo kraujospūdis, dėl kurio anksčiau kas savaitę kęsdavau didžiulius galvos skausmus, o dabar nuo balandžio galvą skaudėjo vos porąkart. Ir svorio šiek tiek nukrito. Maitinuosi savo užsiaugintomis daržovėmis, vaisiais, dingo dvejus metus kamavę žarnyno skausmai. Šiemet obuolių prisiraugiau, kopūstų ir agurkų, kitų daržovių, grybų prisikonservavau, pasiruošiau sunkiam laikotarpiui. Aš kaimo vaikas, visa tai moku. Seniai ieškojau senovinio obuolių rauginimo recepto, norėjau tokių kaip vaikystėje. Bet vis išeidavo ne taip. Paskambinau į tėviškę tokiai Laimai. Jai jau 80 metų, maniau, kad kas jau kas, o ponia Laima receptą tikrai žinos. Nors geras tris dešimtis metų buvo negirdėjusi mano balso, atpažino. Sako, Rimute, čia tu! Ir išklojo “paslaptį”. Paskui su ja vis konsultuodavausi: “Laimute, ką daryti, kad skystis netaptų gleivingas?” O ji: “Įdėk žiupsnelį druskos”. Bene sunkiausia buvo rasti obuolių sluoksniams perdengti reikalingų ruginių šiaudų, nekultų kombainu, ir vyšnių lapų, mat kai sunoko antaniniai obuoliai, dauguma vyšnių jau buvo atsisveikinusios su lapais, – dėstė pašnekovė, prisipažinusi, kad iš pradžių net du mėnesius laukė, kol jai pasiūlys darbą valstybės tarnyboje. – Turėjo siūlyti ne mažesnę nei 14-ą kategoriją, tačiau tokių laisvų vietų nebuvo”.

Taigi du mėnesius puikiai jautusis ponia Rimantė susirūpino, kaip reikės gyventi. Sužinojo, kad UNICEF paskelbė konkursą žmogaus teisių ombudsmeno pareigoms – konsultuoti vaiko teisių apsaugos klausimais ir skaityti paskaitas Azerbaidžane. “Pasiruošiau konkursui ir jį laimėjau. Prieš išvykdama į Azerbaidžaną pateikiau dokumentus laikyti advokato egzaminams ir gavau leidimą”, – dėstė moteris, kurią Azerbaidžane vasarą užsidirbti pinigai šiandien ir gelbsti.

Tenka taupyti

Grįžusi iš Azerbaidžano pašnekovė sulaukė pasiūlymo dėstyti Vilniaus pedagoginiame universitete teisės pagrindus, vaiko teisių apsaugą, smurto ir prievartos prevenciją. “Tas darbas man labai patinka. Bet lektorės atlyginimas siekia 1200 litų. Jei nebūčiau vasarą laimėjusi to konkurso ir užsidirbusi, nežinau, kaip gyvenčiau, – šypsojosi optimizmo neprarandanti moteris. – Vyras dėl neįgalumo gauna 600 litų pašalpą. Būtų viskas gerai – juk tiek to maisto mums ir tereikia. Bet degalų kainos šiais laikais stulbina. Per mėnesį 900 litų išleidžiame benzinui, dar už elektrą paklojame 200 litų, o kur mokesčiai už telefoną, internetą, mano sveikatos draudimas. Maistui ir nelieka. Tad maitinamės iš to, ką Azerbaidžane uždirbau vasarą. Kalėdoms sutarėme, kad nebepirksime vieni kitiems dovanų, tik – vaikams. Išmokau riboti savo poreikius ir norus”.

Džiaugiasi vaikų vienybe

Kaip gera turėti daug vaikų. Taip teigia ponia Rimantė, kuri, jei ne daug laiko ir jėgų atimantis darbas, jei ne per mažas būstas, gal būtų ryžusis gimdyti ir ketvirtą vaikelį. O šiemet rudenį šeimą patyrė tikrą darnos ir tvirtumo išbandymą. Rimantės mama susilaužė šlaunikaulį ir pateko į sostinėje esančią ligoninę. “Mes su dukromis visos dirbančios, tačiau pasikeisdamos budėjome. Būdavo, atbudžiu parą prie mamos – ir tiesiai į darbą. Kamavo nuolatinė įtampa, kai nežinai, koks bus artimo žmogaus tyrimų atsakymas, kai turi spėti visur. O dar ir vyras sunkiai susirgo – dėl plaučių uždegimo atgulė į ligoninę. Įtampa tapo tokia, kad nė nepajutome, kaip pradėjome su dukromis bartis. Tačiau būtent tokios bėdos ir parodo, ar tvirti giminystės ryšiai. Viską draugiškai atlaikėme, visur suspėjome. O štai dvi mano seserys neturi vaikų ir susirūpino, kas bus, jei jas ištiks panaši problema? O aš galiu būti garantuota, kad bent viena iš dukrų ištikus bėdai visada padės. Juk tuomet padėjo visos trys”, – džiaugėsi daugiavaikė mama, prioritetus atradusi šeimoje, vaikuose. R.Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad daugelis tų, kurie dabar tik 7 minutes skiria bendravimui su savo atžalomis, kada nors padarys tokį pat atradimą kaip ji. “Nors kai buvo maži, aš su vaikais kaip višta su viščiukais – visur kartu tampiausi, bet to juk buvo mažai. Tiesa, pakako, kad dukros užaugtų puikiai išauklėtos, išsilavinusios. Bet, manau, svarbiausia nepakirsti savo vaikų pasitikėjimo”, – akcentavo buvusi vaiko teisių gynėja.

Šeštadieniais ir sekmadieniais Rimantė žiūri LNK melodramas, o sekmadieniais – meilės istorijas per BTV. O senu įpratimu – informacines ir publicistikos laidas.

Melodramų žiūrėjimas Rimantei padeda atsipalaiduoti prieš darbo savaitę. “Kartais pabaru save, kad gal, užuot žiūrėjusi melodramas, geriau su anūkais užsiimčiau, bet paskui suvokiu, kad reikia ir sau skirti laiko. Ir į knygas, kai įninku, jaučiu didžiulę palaimą. Bet tuo pat metu kirba kaltė, kad darbai stovi vietoj. Bet juk tai momentai, kai gyvenu sau”, – pasakojimą baigia ponia Rimantė, šiuo metu rašanti knygą “Vaiko teisės ir pareigos kasdieniame gyvenime”.