D. Matvejevo nuotr.

Mes M.Ivaškevičių sutrukdėme betaisantį lietuviams žinomą anksčiau parašytą savo pjesę „Artimas miestas“, kurios premjera ateinantį kovą numatyta ne Maskvoje, o Latvijos nacionaliniame dramos teatre Rygoje. Bet repetuos ją maskvietis, Gogolio centro teatro meno vadovas Kirilas Serebrenikovas.

– Ar sunku grįžti prie dešimtmetį nejudinto teksto?

– Save perrašinėti – nuolatinis darbas. Ypač kol tuo kūriniu gyveni. Po pirmos redakcijos padedi, kad atvėstų ir susigulėtų, vėliau grįžti ir pamatai, kad tai, kas rašant atrodė labai brangu, tekstui visai nereikalinga. Tada antra redakcija, trečia… Svarbu pasilikti tam laiko, nes be šio etapo kokybės sunku tikėtis.

– O nebūna taip, kad galiausiai pirmoji redakcija pasirodo esanti pati geriausia?

– Retai, bet būna. Taip nutiko su „Rusišku romanu“: kai tobulindamas tekstą ėmiau jį be gailesčio trumpinti, M.Karbauskis pradėjo protestuoti, sakydamas, kad anksčiau, kol rašiau intuityviai, buvo geriau. Tai vienintelis atvejis, kai režisierius atsisakė mano „šviežios akies“. Antra vertus, požiūris, kad savo kūrinio taisyti nevalia, meno istorijoje nėra naujiena: jo laikėsi ir dailininkai siurrealistai, ir rokenrolo muzikantai. Man atrodo, kad priklauso nuo kūrinio: kartais pirmą variantą užtenka lengvai pašlifuoti, o kartais tenka drožti ilgai.

– Lietuvos scenoje daugėja „verbatim“ tipo pjesių, kuriose dramaturgo vaidmuo tėra aktorių pasakojimų montavimas. Aktoriai stovyklauja su režisieriumi, stengiasi prisiminti kuo daugiau istorijų ir pateikti jas etiuduose, o dramaturgas – atrasti tuos pasakojimus siejančią giją. Ar tikite šiuo metodu?

– Jei turite omenyje mano bendrą darbą su režisieriumi Arpadu Schillingu („Didis blogis“), tai vis dėlto buvo darbas nuo nulio. Tik tiek, kad iš pradžių buvo atrinkti aktoriai ir rašant reikėjo kurti vaidmenis būtent jiems. Kai rašydamas supratau, kad man trūksta stipraus, dominuojančio vyresnės kartos aktoriaus, pats paprašiau pakviesti Valentiną Masalskį. Visa kita vyko įprastai: iš pradžių su režisieriumi dviem paroms užsidarėme mano studijoje ir, išdiskutavę turimas idėjas, surašėme apytikslį pjesės planą, o tada sėdau prie stalo. Kai dalis teksto jau buvo parašyta, visi išvykome į stovyklą, kuri šiuo atveju tikrai pasiteisino, nes pjesės turinys labai radikalus, o mūsų aktoriai su panašiais teatro reiškiniais dar nebuvo susidūrę. Stovykloje gautas „apšilimas“ vėliau padėjo jiems repetuojant.

A.Schillingas jau turėjo panašių aktorių pratybų patirties savajame „Kretakor“ teatre, nors džiaugėsi, kad prabangą vadovauti stovyklai užsienyje gavo pirmą kartą. Įskaičiuojant stovyklą, „Didžio blogio“ repeticijos truko maždaug pusantro mėnesio. Režisieriai, kurie neturi intensyvios stovyklos galimybės, teatruose su pertraukomis dažnai repetuoja pusę metų ar ilgiau. Viena kita detalė iš „apšilimo“ vėliau buvo įtraukta į spektaklį, tačiau jos netapo spektaklio pagrindu.

Esu įpratęs vienatvėje kurpti savo istorijas, tačiau nesakau, kad visi kiti metodai yra blogi. Jei stipri trupė pakviestų į „verbatim“ projektą – mielai pabandyčiau. Gyvename pasaulyje, kuriame dokumentinė realybė tapo tokia paveiki, kad jos neįmanoma ignoruoti: esu matęs labai gerų dokumentinių spektaklių tiek Vakarų Europoje, tiek Rusijoje. Dokumentinis teatras Lietuvoje tiesiog privalėjo atsirasti, kaip egzistuoja dokumentinis kinas ar dokumentinė literatūra.

– Pastaraisiais metais jūsų dramų herojais tapo Levas Tolstojus („Rusiškas romanas“), Immanuelis Kantas („Kantas“). O prie Lietuvos asmenybių dar grįšite?

– Apskritai nesu įsitikinęs, ar toliau rašysiu biografines dramas. Nesakyčiau, kad nusibodo, nes stačia galva nerti į pasirinktą personaliją ir jos laikotarpį visada įdomu. Tai beveik tas pats, kas pačiam vienus metus pagyventi, tarkim, devyniolikto amžiaus penktojo dešimtmečio Paryžiuje („Mistras“). Tačiau rinkdamasis asmenybę privalai galvoti apie tai, kiek jos likimas asocijuojasi su šiandiena, ką aktualaus jis mums gali pasakyti. Tai svarbiau negu žmogaus tautybė. Nors, aišku, pats sau pasirinkimus stengdavausi pagrįsti: tarkim, Adomas Mickevičius – poetas, glaudžiai susijęs su Vilniumi, I.Kantas gyveno Lietuvos kaimynystėje. Tik L.Tolstojus neturėjo ryškesnių sąsajų su Lietuva: jį pasirinkau pradėjęs dialogą su Rusijos teatrais ir jų publika. Šiaip ar taip, L.Tolstojus – vienas kertinių rusų kultūros stulpų. Tačiau pjesė pasieks ir Lietuvos žiūrovus – O.Koršunovas pavasarį ketina statyti ją Rusų dramos teatre.

Tiesa, spektaklio titrams pjesę turėsiu išversti, nes originalą pirmąkart rašiau rusų kalba. Taigi ir nuosavo teksto vertimas į gimtąją kalbą man bus pirmas. Julius Lozoraitis siūlėsi padėti, bet nusprendžiau, kad negaliu to leisti. Negalėčiau skaityti savo pjesės lietuviškų titrų, kurių pats nesu parašęs. Mano galvoje tos frazės skambėtų kitaip.

– Lietuvos teatrų atstovai skundžiasi, kad M.Karbauskis su jais palaikyti ryšių nenori. Ar tikrai taip?

– Panašiai. Pats ne kartą įkalbinėjau Mindaugą parodyti savo spektaklius Lietuvoje, bet jis neketina to daryti. Režisierius aiškino, kad tie, kurie iš tikrųjų norės, atvažiuos ir pamatys jo darbus Maskvoje. Galbūt jam tai atrodo paprasčiau, nei yra iš tikrųjų. Todėl „Rusiškas romanas“ su V.Majakovskio teatru 2017-ųjų rudenį gastroliuos Taline, Rygoje ir Ventspilyje, bet į Vilnių neužsuks.

– Tai jau panašu į latvių operos primadoną Kristine Opolais, kuri, viešėdama su soliniu   koncertu Vilniuje, neatmetė galimybės ateityje pasirodyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, bet labai abejojo, ar sutiktų išeiti į sceną gimtojoje Latvijos operoje. Senos nuoskaudos, namų sindromas?

– Nežinau, nekomentuosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes su M.Karbauskiu bendraujame puikiai. Jokių kūrybai trukdančių prieštaravimų nėra. Apskritai V.Majakovskio teatro trupėje dabar jaučiuosi kaip savas, nes dažnai kartu važinėjame į gastroles. Visi ten laukia mano „Trejų devynerių“.

Iš aktorių pasakojimų žinau, kad septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši trupė Maskvoje smarkiai konkuravo su J.Vachtangovo teatru, kuriam dabar vadovauja R.Tuminas. Į V.Majakovskio teatrą 1967 m. atėjus dirbti Eimunto Nekrošiaus mokytojui Andrejui Gončarovui, ji sulaukė tokios milžiniškos sėkmės, kad besilaužiančios vidun publikos antplūdžius prieš spektaklius tekdavo tramdyti raitiems milicininkams. Šiame teatre dirbo Jevgenijus Leonovas, Armenas Džigarchanianas, Natalija Gundareva, jame ligi šiol vaidina Igoris Kostolevskis, Svetlana Nemoliajeva, Jevgenija Simonova. Tačiau trupėje nebuvo ir nėra „pateptųjų“ kaip kituose Maskvos teatruose, nes A.Gončarovas netoleruodavo žvaigždžių kulto apraiškų.

Garsiajam režisieriui 2001 m. pasitraukus anapilin, dėmesys V.Majakovskio teatrui pamažu nuslopo, jo repertuaras nusirito iki pigių komedijų. Ir tik M.Karbauskio pasirodymas trupę prikėlė iš gilios agonijos. Todėl kai kuo nors nepatenkintas Mindaugas eilinį kartą pagrasina išeisiąs, visas teatra iškart puola jo raminti, bandydamas sulaikyti.

– Kaip vertinate Lietuvoje pradėtą puolimą prieš Ramūną Karbauskį dėl to, kad jo brolis dirba teatro meno vadovu Maskvoje?

– Ponas Ramūnas žinojo, kur eina, ir turėjo tai numatyti. Vis dėlto kaltinimas tuo, kad tavo brolis menininkas dirba ne toje valstybėje, man atrodo puolimas žemiau juostos. Primena kovą be taisyklių, kurioje toleruojami bet kokie smūgiai. Juk Mindaugas seniai gyvena Maskvoje ir anksčiau niekam netrukdė. Ne jis kaltas dėl to, kad regiono politinė situacija pasikeitė. Tie, kurie dabar įžiūri jame potencialų tėvynės išdaviką, netgi nebando gilintis į jo realius darbus. Neseniai su „Rusišku romanu“ gastroliavome Baku, ir visuose apie gastroles informuojančiuose reportažuose buvo pažymėta, kad tai ne tik rusų, bet ir truputį lietuviško teatro viešnagė, nes spektaklio režisierius ir dramaturgas yra lietuviai. Taigi Lietuvos vardas tokių gastrolių kontekste skamba labai dažnai.

Nepamiršta to ir patys rusai, nes, šiaip ar taip, pats spektaklio sumanymas buvo rizikingas: du lietuviai imasi narstyti asmenybę, kuri visose rengtose apklausose ligi šiol tituluojama nepralenkiamu visų laikų Rusijos rašytoju. Iš pradžių net abejojau, ar rusai tokį įžūlumą apskritai pajėgs suprasti. Bet turiu pripažinti, kad rusų teatro pasaulis mus priėmė labai geranoriškai. Recenzijos teigė, kad tai geriausias iš visų kada nors apie L.Tolstojų sukurtų spektaklių. Žinant kontekstą, kas anksčiau panašius kūrinius kūrė, tai labai didelis komplimentas.

– Jūs, M.Karbauskis ir pora spektaklio aktorių už „Rusišką romaną“ esate nominuoti „Auksinės kaukės“ apdovanojimui. Į dažnus tų apdovanojimų skyrimus lietuviams čia irgi žvelgiama įtariai: neva taip rusai demonstruoja pabrėžtiną dėmesį mūsų kūrėjams, kurio rusų kūrėjai Lietuvoje neretai pasigenda. Ar pagrįstas toks požiūris?

– Dramaturgai „Auksinei kaukei“ šįmet nominuojami pirmą kartą – anksčiau šios nominacijos pagrindiniuose Rusijos teatro apdovanojimuose nebuvo. Iš trijų nominantų – du ne rusai: aš ir ukrainietė Natalja Vorožbit, kurios pjesė „Saša, išnešk šiukšles!“ neseniai buvo pastatyta Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Buvom su ja susitikę ir apie tai kalbėjomės. Ji irgi sakė, kad prieš penkerius metus nominacija būtų labai pradžiuginusi, o dabar nežinia, kaip panašus laimėjimas būtų sutiktas Ukrainoje.

Aš asmeniškai nemanau, kad rusai iš teatro apdovanojimų daro politiką. Bent jau Maskvos, kur man dažniausiai tenka būti, teatro pasaulis yra gana antisisteminis ir antirežiminis. Su tais žmonėmis galima drąsiai kalbėti politinėmis temomis, ir daugelis jų mąsto panašiai kaip mes. Tai, kad mus vis dar ten įsileidžia, manau, reikėtų priimti pozityviai, o ne priešiškai.

Kažkada oro uoste sutikau Anželiką Choliną. Ji atsiduso: kaip apmaudu, kad visi tie neramumai sutapo su mūsų karjeros blyksniais, kad abu tapome politinės situacijos įkaitais. Bet man taip netgi įdomiau, nes Rusijos neįsivaizduoju kaip paskutinės savo kūrybinės stotelės. Įdomu buvo ten pabūti, patikrinti, kiek laisvos minties praleidžia tos šalies cenzūra.

Aišku, galima būtų visiems lietuviams trenkti durimis ir išeiti iš Rusijos kultūrinės erdvės. Bet kam dėl to būtų geriau? Kultūra skelbti karą turėtų paskutinė. Kol yra abipusiai valstybių santykiai, kol mūsų diplomatai Maskvoje dar dirba – dirbsime ir mes. Būtų negražu, jei keliaklupsčiautume prieš Rusijos valdžią, bet galiu patikinti, kad to nėra. Nei Mindaugas, nei tuo labiau aš to nedarome ir nesiruošiame daryti. To nedaro ir kiti į Rusiją kurti atvykstantys Europos teatralai. Pavyzdžiui, neseniai Maskvoje spektaklius statė garsūs lenkai Janas Klata, Grzegorzas Jarzyna, nors Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai su Rusija ne mažiau įtempti negu mūsų.

Nepaisant visų įtampų reikia pripažinti Maskvos, kaip teatro megapolio, įtaką ir svorį. Ir pačių teatrų ten esama įvairių. Tarkim, yra valdžios persekiojamas „Teatr.Doc“, statantis aštrius politinius spektaklius. Vienas dalykas yra savo nuomonę reikšti Vilniuje, o visai kitas – turėti galimybę viešai kalbėti Maskvoje, kur tave gali girdėti politiniai oponentai.

– Bet pas mus viešai tikinama, neva visa oficiali informacija, kuri plaukia iš Rusijos, yra propaganda, viskas nukreipta į mus kaip politinis ideologinis ginklas. O jūs neseniai pareiškėte, kad negalima į propagandą atsakyti antipropaganda, nes ir viena, ir kita yra toks pat melas, naikinantis vertybes. Nevalia į melą atsakyti melu, į paranoją – dar didesne paranoja…

– Žinau, kad Lietuvoje gyvena maždaug pusšimtis politinių pabėgėlių iš Rusijos – intelektualių, turinčių tvirtas pažiūras žmonių, kurie ir čia būdami toliau atidžiai seka įvykius savo tėvynėje. Dauguma jų gyvena Vilniuje, bet ar dažnai matome juos viešojoje erdvėje? Niekam jie neįdomūs, mes įsivaizduojame, kad patys geriau išmanome Rusijos politiką. Visą didžiulę šalį vienu ypu nurašome, nors kartais pasiklausęs ar paskaitęs feisbuką pats nustembu, kaip drąsiai rusai šneka. Mums drąsos iš jų dar pasimokyti reikėtų. Ar ir tiems žmonėms, bandantiems keisti savo šalį, turime užtrenkti duris? O gal geriau bandyti būti su jais ir juos palaikyti?

– Kokių spektaklių dabar galima laukti? Ar ilgą turite ateities darbų sąrašą?

– Stengiuosi ilgo sąrašo neturėti, nes esu lėtas. Parašyti pjesę man užtrunka maždaug metus. Dabar baiginėju pjesę, kurią vadinu politine distopija (t.y. priešingybe utopijai). Tai žanras, pasakojantis apie nerealius įvykius, kurie nenuteikia optimistiškai. Distopijos veiksmas vyksta Maskvoje po šimto metų. Kadangi pjesė politine prasme iškalbinga, ieškau drąsaus teatro Rusijoje, kuris išdrįstų ją statyti.

Neseniai Vroclave buvo surengtas šios pjesės skaitymas. Kol kas ja susidomėjo Vokietijos Magdeburgo miesto teatras.

– Į politines pjeses dabar irgi žvelgiama įtariai – kaip į konformistinį prisitaikymą prie teatro rinkos lūkesčių.

– Tai kad ta rinka jų kaip tik nepageidauja. Norėdamas jai įtikti turėtum rašyti emocijas keliančias meilės ir šeiminio gyvenimo dramas. O politinio teatro poreikis visur labai ribotas. Varšuvoje žinau du tokius teatrus. Maskvoje yra „Teatr.Doc“, kuris nuolat išmetamas iš patalpų ir priverstas keltis vis toliau nuo miesto centro. Vilniuje politinis bandė tapti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tik neatrodo, kad ilgam.

Taigi rašyti politinių pjesių visai neapsimoka. Ir gyvena jos scenoje paprastai trumpiau. Antra vertus, aš pats norėčiau, kad „Didis blogis“ kuo greičiau pasentų ir taptų nebeaktualus. Bet neatrodo, kad tai artimiausiu metu įvyks.

– Argi Mariui Ivaškevičiui, žymiausiam nūdienos lietuvių dramaturgui, teatrai dar kelia sąlygas? Manau, jie rikiuojasi į eilę vien prie jūsų pavardės.

– Ir taip, ir ne. Aišku, visi teatrai norėtų iš manęs naujos pjesės, bet nė vienas nesiima anksčiau statytų. Ir tai gana keista. Nes kai Latvijoje pasirodo nauja sėkminga pjesė, ją tuoj pat puola statyti ne tik Rygoje, bet ir mažesniuose miestuose. O pas mus visi režisieriai genijai, ir pjeses jie traktuoja kaip kino scenarijus. Pats siūliau Nacionaliniam Kauno dramos teatrui imtis „Madagaskaro“, nes pjesės veiksmas vyksta Kaune, be to, beveik pusė jos R.Tumino liko nepastatyta. Galima būtų sukurti visiškai kitokį spektaklį, kurį kauniečiai lygiai taip pat mielai žiūrėtų. Bet visi baiminasi būti lyginami su R.Tuminu.

Kažkada serbų dramaturgė Biljana Srbljanovič, kurios vardą Europoje išgarsino Vokietijos teatrai, man tvirtino, kad didelė pirmojo pastatymo sėkmė dramaturgui iš esmės būna nesėkmė, nes tai ženklas, kad niekas kitas pjesės ilgai nesiims statyti. O štai pirmajam spektakliui nepavykus gali tikėtis, kad veikalas netrukus pasklis po teatrus ir sulauks kitų režisierių dėmesio. Mano nelaimei, pirmieji spektakliai pagal mano pjeses dažniausiai būdavo sėkmingi.

– Grįžkime prie to, kas apsimoka ir neapsimoka: ar dramaturgų darbo įkainiai kyla?

– Mano prašomas honoraras šiek tiek pakilo po euro įvedimo. Bet tikrai ne dvigubai, kaip stomatologų ar kai kurių aptarnavimo sferos darbuotojų įkainiai. Dramaturgus guodžia tai, kad pagrindinę jų pajamų dalį sudaro ne honoraras, o sutartyje numatyta procentinė dalis nuo už bilietus surenkamos sumos. Lietuvoje ta dalis paprastai siekia 10 proc. Užsienyje ji tampa derybų objektu, nes savo dalį nuo spektaklio kasos 
 atsiriekia ir vertėjas. Kartais siūlomas mažesnis procentas, bet didesnis vienkartinis honoraras – tai priklauso nuo salės dydžio ir prognozuojamo spektaklio populiarumo.

– Tai „Išvarymas“ savo autoriui jau sukrovė kapitalą?

– Galima sakyti, ši pjesė pastaraisiais metais mane maitino. Pagal ją sukurti spektakliai dabar rodomi trijuose dideliuose teatruose Vilniuje, Rygoje ir Taline. Netrukus „Išvarymo“ premjera numatyta ir Maskvoje – spektaklį V.Majakovskio teatre stato M.Karbauskis. Pjesė nebus kaip nors specialiai adaptuojama rusų žiūrovams, pavadinimas irgi liks toks pat.

– Dabar Lietuvoje labai baisu gauti pinigų iš Maskvos. O jūsų įplaukos iš ten turbūt nemažos?

– Nors abu mano spektakliai ten anšlaginiai, bet daugiau uždirbu Lietuvoje. Visų pirma todėl, kad po sutarčių pasirašymo smarkiai nukrito rublio kursas. Be to, iš neturinčių nuolatinio leidimo gyventi šalyje užsieniečių honorarų tenykštė autorių teisių agentūra RAO (mūsiškės LATGA atitikmuo) nuskaičiuoja nemažą procentą: gaunu maždaug pusę tos sumos, kurią man išmoka teatras. Ir netgi toji pusė mano sąskaitą pasiekia vėluodama beveik metus. Taigi nesąžininga būtų teigti, kad mane išlaiko Maskva…

– Kas labiausiai kelia nerimą Lietuvos teatriniame gyvenime?

– Suplanuotos trijų sostinės teatrų (Nacionalinio dramos, Rusų dramos ir Valstybinio jaunimo teatro) salių rekonstrukcijos. Tai reiškia, kad laikinai spektaklių pasiūla vilniečiams gerokai susitrauks, trupės neturės sąlygų kurti naujus pastatymus.

Dar nepatinka tai, kad scenose dabar jaučiu kažkokį snaudulį, nors būtent teatras iš pasakojamųjų menų gali greičiausiai reaguoti į pasaulio įvykius: spektakliui sukurti realiai užtenka pusmečio ar metų, o per tiek laiko nei romano parašysi, nei filmo pastatysi. Tai, kad pasaulis ėmė sparčiai keistis, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl sustabdžiau kino projektus ir apsisprendžiau kol kas pabūti teatre.

Naujo mesijo laukimas jaučiamas ir aplinkinėse šalyse. Lenkai kalba apie savo iškilios režisierių kartos (G.Jarzynos, J.Klatos, Krzysztofo Warlikowskio) nuovargį. Bet jaunieji, besiveržiantys į jų vietą, kol kas arba kopijuoja vyresnius meistrus, arba tebesiaugina „raumenis“. Berlyno scenų laukia dideli pokyčiai: „Volksbühne“ po ketvirtį amžiaus trukusio vadovavimo palieka Frankas Castorfas, naujo vadovo laukia „Berliner Ensemble“ teatras.

– Kaip vertinate postdraminio teatro eksperimentus?

– Atsisakyti draminio pagrindo, spektaklį kurti čia ir dabar – europinė tendencija. Bet manau, ji laikina ir netrukus baigsis. Tiesiog jaunimas visuomet ieško kažko nauja. Prisiminkime, kad pirmieji O.Koršunovo spektakliai kadaise irgi atrodė kaip eksperimentiniai. Bet jie buvo tokio meninio lygio, kokio dabartiniai jaunieji nepasiekia. Kodėl – sunku pasakyti.

– Ko palinkėtumėte jauniems lietuvių dramaturgams?

– Kad jais susidomėtų panašiai mąstantys stiprūs režisieriai. Nežinau, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera, jei likimas kažkada nebūtų suvedęs su R.Tuminu. Veikiausiai jau nebebūčiau dramaturgas, toliau rašyčiau prozą. Nes romaną parašęs gali išleisti, o ką daryti su nepastatyta pjese? Matydamas, kaip tavo pjesės užsiguli stalčiuose, labai greitai prarandi motyvaciją. Teatrai turėtų tai suvokti. Užauginti dramaturgą sunku, o nužudyti labai lengva. Štai trumpam švystelėjusi Laura Sintija Černiauskaitė, kuri vienu metu buvo laikoma ryškiausia mūsų dramaturgijos viltimi, šiandien pjesių jau neberašo. Nežinau, ar besugrįš į teatrus Sigitas Parulskis. Dramaturgų skaičiumi toli gražu neprilygstame latviams ir estams, nes jų teatrai labiau domisi šiuolaikine nacionaline dramaturgija. Viena iš priežasčių ta, kad mūsų žymūs režisieriai dažnai dalyvauja tarptautinės koprodukcijos projektuose, o ten mūsiškiai autoriai netinka, reikia patikrintų pavardžių, pavyzdžiui, Antono Čechovo ar Williamo Shakespeare‘o.

Dar linkėčiau patiems žiūrėti spektaklius, pažinti atskirų režisierių kūrybą. Tada nujausite, kuriam kokią pjesę geriau siūlyti. Aš irgi vienaip rašau R.Tuminui, kitaip – O.Koršunovui, trečiaip – M.Karbauskiui. Tik dalyvaudamas repeticijose gali suvokti, kaip scenoje transformuojasi parašytas tekstas. Nes tekstas, kurį smagu skaityti, ir tekstas, kuris gerai skamba scenoje, yra du skirtingi dalykai. Tarkim, mano „Kantą“ sunku skaityti, bet scenoje jis skamba gerai.

Teatras. Vilniaus mažasis teatras savo jubiliejų pasitinka Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Minetis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vienas trupės senbuvių Arvydas Dapšys.

Thomo Bernhardo pjesės tekstas mirga kovingomis frazėmis, raginančiomis kovoti su dvasios šiukšlėmis, su visuomenės, geidžiančios paviršutiniškų pramogų, bukaprotiškumu. Tačiau jas skelbiantis senas aktorius Minetis nebeturi vilčių ką nors šiame pasaulyje pakeisti: jis tetrokšta viešai išsakyti tai, kas dusino jį tris dešimtmečius, praleistus be scenos. O savo atsisveikinimo spektakliui pasirenka Kalėdas švenčiantį provincijos viešbutį, kadaise gražų, dabar – apšepusį. Paskutiniais Minečio žiūrovais ir jo isteriškų pareiškimų liudininkais tampa atsitiktiniai šio viešbučio svečiai.

„Ar Minetis pasako daug tiesos?“ – teiraujuosi šį personažą premjeriniuose spektakliuose vaidinančio Arvydo Dapšio.

„Tai komplikuoti dalykai: gali būti įsitikinęs, kad pasakoji tiesą ir tik tiesą, o kitas tave stebi ir svarsto, ką meluodamas slepi… Taip ir Minetis: įsitikinęs, kad sako tiesą, bet ar visada jam pavyksta? Ar klausytojai juo tiki? Nes visąlaik jaučiama, kad mano personažo elgesys nenatūralus, žodžiai – neadekvatūs pristatomai situacijai, kalbos ritmas – keistas, trūkinėjantis… Tik vėliau, gerai įsiklausęs, pradedi įžvelgti, kad tikroji tiesa galbūt slypi Minečio fantazijose ir daugiau tiesos jis perteikia netyčia, tuomet, kai visai neketina jos atskleisti“, – samprotauja aktorius.

Pjesės tekste nėra skiriamųjų ženklų, vadinasi, prieš aktorius atsiveria skirtingų traktuočių, dviprasmybių erdvės. „Taip, turbūt tai „Minečio“ stiprybė, kad autorius nepabijojo palikti laisvą farvaterį: jei norite, patys pasirinkite kryptį ir tada plaukite kartu su mano tekstu, pažiūrėkite, kur jis jus nuneš… Tai leidžia sau tik stiprūs dramaturgai, siūlantys ne linijinį siužetą, o paralelių visumą. Th.Bernhardo pjesės tiesos anaiptol nėra tiesmukos, jos „įskaitomos“ tik aplinkybių, emocijų, minčių visumoje, o ne paskirose frazėse“, – pritaria A.Dapšys.

Minetis lieja nuoskaudas dėl to, kad senatoriai jį buvo nuteisę ir ištrėmę. Tačiau, pasak aktoriaus, iki galo nėra aišku, ar dėl tris dešimtmečius trukusios tremties jis labiau nėra kaltas pats, ar nebuvo pats „išsitrėmęs“.

„Kai kurie žmonės, ypač jei jie – politikai, iškenčia visus teismus, pasmerkimus ir toliau žengia užsibrėžtu keliu, nepasitraukę, kaip Minetis, auginti kopūstų ir svogūnų. O jis, man rodos, nuteisė ir pats save… Daug kūrybos žmonių šiandien jaučiasi lyg gyveną tremtyje, tačiau nemažai ir tokių, kurie leidosi ištremiami savų ambicijų, neišsipildžiusio savojo ego“, – pastebi pašnekovas.

Pastaruosius trejus metus A.Dapšys kartu su žmona, diplomate Daiva Dapšiene, praleido gyvendamas Kijeve, iš kurio sugrįžo tik praėjusį rudenį, jau po žiauriojo Ilovaisko mūšio. Aktorius užsimena tuo metu turėjęs kvietimą už neblogą (t.y. dosnesnį nei lietuvių siūlomą) honorarą Vilniuje filmuotis rusiško filmo epizode, tačiau iš arti stebėdamas įvykius Ukrainoje nusprendė pasiūlymo atsisakyti.

Ar Kijeve praleisti metai nebuvo A.Dapšio savanoriška tremtis iš mūsų teatrinio gyvenimo? „Na, jie sunokino savų vaisių. Tarkim, tėvynė dabar atrodo gražesnė: tikriausiai buvo atėjęs laikas iššokti „iš dėžutės“ ir pamatyti ją iš šalies. Sugrįždavau čia kaip gaivaus oro gurkšnio įkvėpti… Iki Maidano įvykių iš viso nesupratau, kaip Ukrainoje gyvenimas sutvarkytas. Pinigų ten daug, Kijevo centre – didžiuliai salonai, kuriuose gali „gyvai“ pačiupinėti naujausio modelio mersedesą ar ferarį. Jeigu pasiturintis ukrainietis turguje pirks džiovintų vaisių už dvidešimt grivinų, tai davęs šimtinę aštuoniasdešimt būtinai paliks pardavėjui arbatpinigių. Tačiau žmonės vis tiek labai įsitempę, įtarūs, nepasitikintys vieni kitais. Ir skurdas už sostinėje tvyrančios prabangos – neaprėpiamas“, – pasakoja aktorius.

Ar apie Ukrainos padėtį jam jau teko padiskutuoti su Rimu Tuminu, kuris, dirbdamas Maskvoje, turėjo galimybę iš vidaus stebėti priešingos stovyklos reakcijas? „Ne, kol kas neteko. Branginome repeticijų valandas ir skyrėme jas tiktai „Minečiui“, – tvirtina A.Dapšys.

R.Tuminas teigė, kad yra kupinas nevilties, kurią stengiasi įveikti kurdamas teatro meną: „Visuomet pradedu nuo nevilties ir einu į viltį. Tai vienintelis kelias.“

Ar Minetį vaidinantis aktorius galėtų patvirtinti tokius režisieriaus žodžius? „Kaip čia jums geriau sumelavus, kad daugiau tiesos pasakyčiau, – mąsliai atsidūsta A.Dapšys. – Žinoma, nevilties mano personažui netrūksta, nes jis apsisprendęs užbaigti savo gyvenimą. Ir šia proga kuria ištisą mirties spektaklį… Randa dailininką, kuris pagamina Karaliui Lyrui skirtą kaukę, tačiau vaidindamas jos nepanaudoja – užsideda kaukę tik išeidamas. Po ta Lyro kauke išsenka dar vienas beviltiškas gyvenimas, nugyventas ne taip, kaip tikėtasi ir svajota. Tačiau jis baigiasi taip, kaip pasirinko Minetis, o aktoriui tai jau šiokia tokia prabanga.“

Pasak jo, reikšmingiausios pasaulio tiesos priklauso bepročiams, ir tai – didžiausias mūsų egzistencijos paradoksas. Kaip ir tai, kad mūsų tiesos „juda“, jos nėra amžinos, nėra statiškos. Kaip tik tuomet, kai atrodo, kad kažką pagaliau supratai, sužinojai, išmokai, kai norisi kitiems pasigirti arba sušukti „eureka!“, viskas ima ir subyra į šipulius. Ir vėl tenka prisipažinti, kad nieko nebežinai…

„Štai prieš kelias dienas perskaičiau kvantinės fizikos mokslininkų išvadą, kad jokio didžiojo sprogimo niekada nebuvo – visata buvo ir bus visada. O jeigu nėra atskaitos pradžios – daug kas keičiasi mūsų supratime apie pasaulį, santykiuose tarp žmonių ir religijų. Juk tuomet, tarkim, išeina, kad nebuvo ir septintosios dienos, kai kurdamas pasaulį Dievas ilsėjosi: taigi arba jis visą laiką kūrė, arba… Bet gali būti, kad po kelių dienų perskaitysiu dar vieną pasaulio atsiradimo teoriją, paneigiančią visas ankstesniąsias“, – šypteli A.Dapšys.

Minetis tvirtina: „Vaidybos menas yra pavojingas menas.“ O teatruose aktoriai dažnai klausinėja vienas kito: „Kada susirgai teatru?“ Nes jeigu juo susergi, tai jau sergi, išsigelbėjimo nebėra: liga visada su tavimi, dieną ir naktį. Ir „emigracijos“ iš teatro procesai būna labai skausmingi.

„Dažnai iš mano kolegų gali išgirsti lakią frazę: „Aš nieko kita nemoku, tik vaidinti.“ Tačiau žinau, kad daugelis jų sugeba daugiau. Tie, kurie rimtai nesusirgo arba laiku pagijo, puikiausiai sukasi ir versluose, ir žiniasklaidoje. Blogiau „nepagydomiems“, kuriems visa kita paguodos nebeteikia. Taip ir iš teatro išvarytas Minetis tarsi nepražuvo: laistė kopūstus, pynė į kasas savo užaugintus svogūnus, tačiau vis tiek svajojo apie „Karalių Lyrą“, – sako A.Dapšys.

Pats prisipažįsta „sergąs“ nuo šešiolikos metų, kai atėjo vaidinti į liaudies teatrą, veikusį sostinės Statybininkų kultūros rūmuose. Įdomus sutapimas: būtent 1976 m., kai tai įvyko, Th.Bernhardas ir parašė „Minetį“. Tačiau pirmajame savo gyvenimo teatre aktorius debiutavo vaidindamas Aleksandro Vampilovo pjesėje „Atsisveikinimas birželį“, kuri anuomet vadinta „tarybiniu Hamletu“. Nors buvo tik paauglys, scenoje įkūnijo dvidešimt penkerių metų studentą, įsimylėjusį rektoriaus dukrą ir priverstą rinktis ją arba universiteto diplomą.

„Į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą (dabar – Nacionalinis dramos teatras) 1982 m. atėjome netikėtai – jam buvo rengiama kita, kito pedagogo vadovaujama mūsų didelio kurso aktorių grupė. Tačiau susiklostė taip, kad trupę papildė būtent R.Tumino mokiniai. Iš pradžių, žinoma, užpildėme visų spektaklių masines scenas, bet išaušo diena, kai to nebeužteko. Tada patys pradėjome repetuoti Pierre’o de Marivaux pjesę „Dvigubas nepastovumas“, nes mūsų buvęs pedagogas tuo metu buvo užsiėmęs teatro veteranais. Galiausiai išprovokavome jį pastebėti ir mus, bet  „Dvigubas nepastovumas“ sceną išvydo tik po septintos peržiūros: net šešis kartus teatro prievaizdams neįtikome ir savo spektaklį perdarinėjome. Buvome per stipriai kitokie, nei buvo leidžiama būti šiame teatre“, – liudija A.Dapšys.

Aišku, pasiryžimą kurti savo atskirą teatrą ta patirtis tik sustiprino, nes tai, kas anuomet vyko svarbiausiame šalies dramos teatre, jaunosios kartos netenkino. Buvo minčių netgi įkurti prievaizdų silpniau kontroliuojamą liaudies teatrą, nes tokie teatrai dėl suprantamų priežasčių kartais tapdavo net populiaresni už valstybinius.

Aktorius prisimena fiktyvų Vilniaus mažojo teatro atidarymą, surengtą pasklidus gandams, kad atsirado kitų įtakingų pretendentų į teatrui numatytas patalpas. „Pinigų remontui vis dar nebuvo, tačiau kai į patalpas nusitaikė kaimynystėje reziduojantys „Vilniaus brigados“ šefai, nusprendėme nedelsdami parodyti, kad čia jau veikia teatras. Sukvietėme žurnalistus ir suvaidinome dvidešimties minučių trukmės spektaklį „Helgelando karžygiai“. Toks buvo pirmasis mūsų meninis vyksmas būsimo teatro griuvėsiuose“, – pasakoja A.Dapšys.

Pirmųjų spektaklių repeticijos naujose patalpose, pasak jo, vykdavo kartu su dirbančių statybininkų „benefisais“: „Kai jie smarkiai įsitriukšmaudavo, mes eidavome gerti kavos arba patys repetuodavome rėksmingiausius dramų epizodus. Bet nesibardavome, nepykome – supratome, kad viskas daroma mūsų labui.“

A.Dapšys ne kartą tapo R.Tumino statomų spektaklių bendraautoriumi. Taip nutiko ir su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaru“, kai paaiškėjo, kad dramaturgo atneštas tekstas neatitinka režisieriaus siūlytos vizijos. „O aš su Mariumi jau buvau dirbęs prie kelių pastatymų, todėl pradiniame darbo etape pabandžiau pakeisti R.Tuminą. Kadangi spektaklis galiausiai pasiekė sceną, vadinasi, pastangos pasiteisino“, – kukliai pripažįsta A.Dapšys.

Faktiškai aktorius, atlikdamas vieną pagrindinių vaidmenų, režisavo ir pirmąją M.Ivaškevičiaus „Artimo miesto“ versiją, tačiau galiausiai spektaklį į savo rankas perėmė pats dramaturgas. Deja, nesėkmingai: „Artimas miestas“ po oficialios premjeros gyvavo nebeilgai. „Kai pradėjome repetuoti antrąją spektaklio versiją, viskas buvo smarkiai kitaip. Tiek kitaip, kad netrukus pasitraukiau iš komandos suvokdamas, jog niekuo nebegaliu būti jai naudingas“, – liudija A.Dapšys.

Vilniaus mažojo teatro branduolį sudarė ir dabar tebesudaro buvę to paties pedagogo – R.Tumino studentai. Ar tai gerai, ar blogai? Ar pirmoji – teatro įkūrėjų karta kolektyve jaučiasi kažkuo privilegijuota? Aktorius svarsto, kad gerumas ar blogumas iš šalies turbūt geriau matyti. Tačiau prisimena, kad amžinatilsį Vytautas Šapranauskas, kuris nebuvo R.Tumino studentas, teatro kolektyve greitai tapo savas. „Dedovščiną“ taip pat sunku būtų įrodyti, nes kai prireikė aktorių etatų naujam R.Tumino diplomantų kursui, A.Dapšys savojo etato atsisakė ir nuo tol teatre pasirodo kaip nepriklausomas aktorius.

„Dabartinis jaunimas – aktyvus, jam ir pridera perimti teatrą į savo rankas: ko gi laukti? Jie jau spėjo padirbėti ir su kitais teatro meistrais, o tai – į naudą. Man patinka naujieji Gabrielės Tuminaitės kurti spektakliai „Savižudis“ bei „Dėdės ir dėdienės“. Pastarajame turiu ir vaidmenį, nes pakeičiau senjorą Regimantą Adomaitį. Tiesa, prancūziškai kalbėti man sekasi prasčiau nei jam, todėl svetimkalbius monologus režisierei teko apkarpyti“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis neslepia, kad šiandien lietuviškos trupės nebėra taip garbstomos kaip prieš dešimtmetį, tačiau neabejoja, jog Vilniaus mažasis teatras turi visas prielaidas gyvuoti ir vystytis. O  įtampos ir atsipalaidavimai, potvyniai ir atoslūgiai kiekvieno teatro istorijoje – natūralūs procesai. Norint nustatyti jų priežastis, kiekvieną konkretų atvejį tektų nagrinėti tarsi detektyvą: kiekvieno „įtariamojo“ klausti, kur jis stovėjo tuo metu, kai buvo smogta. Kitaip neįmanoma išsiaiškinti, ar tavo stovėjimas po medžiu pasirodė lemtingas, ar tai tebuvo paprasčiausias stovėjimas po medžiu…

„Prisimenate, kaip Lietuvoje Atgimimo metais amžinatilsį Kazimieras Antanavičius žadėjo, kad po septynerių metų lietuviai gyvens kaip švedai? Bėda ta, kad tuos metus švedai irgi nestovėjo vietoje, o mes taip ir likome besivejančiųjų bei geresnio gyvenimo laukiančiųjų vaidmenyje. Mano mama sako: sunkiausia gyvenime laukti ir vytis. Bet ar tai, ką turime šiandien, labai blogai?“ – retoriškai teiraujasi A.Dapšys.

Atsisveikindama paklausiau, ko aktorius laukia dabar. Atsakė – pavasario.

Renata Baltrušaitytė

Rimas Tuminas: „Mažiukais buvome vadinami dar akademiniame teatre“

Šią savaitę Vilniaus mažasis teatras mini savo 25-erių metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjas Rimas Tuminas prisiminė, kaip kovojant dėl dabartinių patalpų jam teko panaudoti ir aktorinius gebėjimus, nes kiekvienąkart užsukus apžiūrėti geidžiamos salės tekdavo apsimesti tai valdininku, tai architektu, tai meistru…

„Mažiukais“ jo studentų kursas buvo neoficialiai pakrikštytas dar dirbdamas Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, mat nuolat verždavosi repetuoti į tuomet tik darbuotojų partiniams susirinkimams naudotą Mažąją salę. Joje buvo statomas ir garsusis septynias peržiūras patyręs Marivaux „Dvigubas nepastovumas“.

Tačiau tam, kad teatro administracija sutiktų Mažąją salę atverti žiūrovams, R.Tuminui teko pirmiau joje režisuoti kamerinę Haroldo Muellerio dramą „Tyli naktis“. Šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko Monika Mironaitė, o jai niekas nieko nedrįsdavo atsakyti… Taip žymios artistės dėka „mažiukai“ gavo laikiną sceną, kurioje besiglausdami 1990 m. kovo 2 d. ir paskelbė apie Vilniaus mažojo teatro įkūrimą.

Įkurtuvių naujajam teatrui skirtose atskirose patalpose jiems buvo lemta laukti net 15 metų: Vilniaus mažasis teatras savo salės duris žiūrovams atvėrė 2005 m. Šiuo metu R.Tuminas svajoja apie antrąją vaidybos aikštelę Labdarių gatvėje esančiame dabartiniame teatro sandėlyje, kuriame planuoja įkurti kultūrinį centrą „Teatro sodas“.

Premjeros. Kovą teatrų žiūrovai turės iš ko rinktis: į premjeras pakvies Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Paulius Ignatavičius ir svečias iš Lenkijos Krystianas Lupa.

Kam reikia, tas žino: virš mieguisto Gedimino prospekto, pranašaudamas sąmyšį lietuvių protuose, brėkšta Thomo Bernhardo mėnuo. Brėkšta, ir tiek: jokių kompromisų. Nebesulaikysi jo, kylančio, įsikabinęs lietpaltin.

Klausimas: kodėl būtent čia, būtent dabar? Kas bendra tarp savo tėvynę su tuberkuliozininko aistra beatodairiškai smerkusio austro ir mūsų, vaikštančių trispalvėmis nukabinėtu prospektu? Nes pasiteisinimai Vilniaus mažojo teatro jubiliejumi ar įtempta lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbotvarke nėra jokie pasiteisinimai.

„Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš.“ (Ištrauka iš Th.Bernhardo „Senųjų meistrų“, vertė Jurgita Mikutytė.)

O gal mums, dabar demonstratyviai susirūpinusiems laužomais vaikų likimais ir jų ateitimi, aiškinant rašytojo neapykantos savo valstybei ir jos kultūrai fenomeną labiau tiktų prisiminti daug metų eksploatuotą psichoanalitinę reikalo versiją: vargšelis Thomas – nelauktas, tėvo atstumtas ir motinos nemylėtas nesantuokinis vaikas, dar paauglystėje susirgęs visą gyvenimą jį persekiojusiomis širdies ir plaučių ligomis. Štai kodėl išgarsėjęs ir praturtėjęs jis gyvendavo rūpestingai aptvertose provincijos pilyse, prie kurių vartų budėdavo dėmesio ištroškę žurnalistai. Kaimynai juos įsileisdavo, pardavinėdami savo sočias kaimiškas gėrybes, o Th.Bernhardas įsileisdavo tik ypatingais atvejais, nusiteikęs sustiprinti savąją legendą. Maža to – tose pilyse rašytojo dažnai net nebūdavo, nes kurti jam labiau patikdavo viešbučiuose.

Sudėlioti daugmaž patikimą šio atsiskyrėlio biografiją – iki šiol nepavykusi užduotis: pats rašytojas tikrovę taip meistriškai mistifikavo prasimanymais, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo hiperbolizuotų jo fantazijos vaizdinių.

„Th.Bernhardui būdingas nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį“, – teigia režisierius Rimas Tuminas.

Pagrindinį „Minečio“ personažą, seną aktorių, statantį savo svajonių „Karalių Lyrą“, pirmuose kovo premjeriniuose spektakliuose vaidins Arvydas Dapšys, vėliau scenoje išvysime ir Vladą Bagdoną. Klausydamiesi prieš tris dešimtmečius iš teatro išvaryto Minečio liejamų nuoskaudų, žiūrovai pamažu supranta, kad tai ne šiaip sau vaidinimas: šis Lyras puikiausiai žino, kad aplodismentams jis nebeprisikels…

Manoma, kad Th.Bernhardui (1931–1989) Minečio prototipu pasitarnavo vokiečių aktorius Werneris Kraussas (1884–1959), pasirodydavęs Berlyno „Deutsches Theater“ spektakliuose, tačiau tikrojo populiarumo sulaukęs tuomet, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį nebylioje siaubo juostoje „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Filmas po filmo, ir W.Kraussas tapo „žmogumi su tūkstančiu veidų“ – tokią pravardę kritikai jam prilipdė už gebėjimą persikūnyti.

Tačiau aktoriaus karjera sutapo su Trečiojo reicho iškilimo laikotarpiu. W.Kraussas palaikė nacionalsocialistų idėjas ir paties Adolfo Hitlerio buvo vertinamas kaip nacistinės Vokietijos kultūros ambasadorius. Aktoriui už palankumą atsidėkota premijomis, svarbiais postais ir atleidimu nuo karinės tarnybos, tačiau visa tai truko neilgai: po karo W.Kraussui uždrausta vaidinti tiek teatre, tiek kine, o jo ankstesni filmai Vokietijoje kurį laiką nebuvo demonstruojami. Gyvenimo pabaigoje jį retkarčiais vėl prisimindavo pakviesdami dalyvauti vokiško kino festivaliuose, aktorius netgi pelnė juose kelis apdovanojimus. W.Kraussas spėjo išleisti ir savo autobiografiją, kurią pavadino „Mano gyvenimo pjesė“ (1958).

Minetis nusižudo pjesės pabaigoje, o paskutinės Th.Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ veikėjas profesorius Jozefas Šusteris tą padaro dar pasakojimo pradžioje. Žydų kilmės filosofas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Oksfordo universitetą, Vienos burmistro kvietimu po daugelio metų sugrįžta gyventi tėvynėn, tačiau ši jam tebeatrodo priešiška: pro šalia Didvyrių aikštės esančio buto langus aidi tie patys nacistiniai sveikinimo šūksniai. Pasak režisieriaus K.Lupos: „Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, rasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą.“

„Didvyrių aikštė“ pirmąkart buvo parodyta Vienoje 1988-ųjų lapkritį, likus vos trims mėnesiams iki Th.Bernhardo mirties. Tais metais garsus Vienos teatras „Burgtheater“, kuriame kadaise vaidino ir W.Kraussas, minėjo šimtmečio jubiliejų, o visa Austrija – prieš pusę amžiaus, 1938-aisiais, įvykusį „anšliusą“ – Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos, apie kurį A.Hitleris, džiūgaujant miestiečiams, skelbė būtent Vienos Didvyrių aikštėje.

Vis dėlto režisierius K.Lupa, repetuojantis šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre, užsimena, kad lietuviškame „Didvyrių aikštės“ pastatyme galbūt regėsime visai ne Vieną: „Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Th.Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo priimti palankiai, jie vertinami kaip vieni geriausių. O kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika – didelė mįslė.“

Lenkų režisierius taip pat negailėjo komplimentų mišriai lietuvių aktorių komandai, surinktai šiam spektakliui: Valentinui Masalskiui, Eglei Gabrėnaitei, Vytautui Rumšui, Arūnui Sakalauskui, Vytautui Anužiui, Viktorijai Kuodytei, Eglei Mikulionytei, Doloresai Kazragytei, Rasa Samuolytei.

Dvylikos metų Th.Bernhardas, karui įpusėjus, buvo atiduotas į nacionalsocialistinį valstybinį internatą ir mokyklą. Ten jautėsi vienišas, silpnas, nevisavertis. Po karo mokykla pervadinta katalikiškąja, uniformuotus kareivas joje pakeitė sutanoti kunigai, tačiau auklėjimo metodai išliko labai panašūs… Nenuostabu, kad rašytojo požiūris į Katalikų bažnyčios veikėjus vėliau buvo panašus kaip ir į valstybės veikėjus (1972 m. Th.Bernhardas išstojo iš Katalikų bažnyčios).

O kaip tikėjimo klausimus sprendžia nūdienos paaugliai? Tai bandys parodyti kita Nacionalinio dramos teatro premjera, režisuota Oskaro Koršunovo. Vokiečių dramaturgas bei režisierius Marius von Mayenburgas pjesę „Kankinys“ parašė 2012-aisiais ir tais pačiais metais ją pastatė Berlyno „Schaubühne“ teatre.

Pjesės centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis Šventąjį Raštą paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš Evangelijų, netgi mokyklos pastorius nebesugeba atsikirsti į jo citatų tiradas. Benjaminui iššūkį meta tik pati į Bibliją pradėjusi gilintis biologijos mokytoja. Tuomet užverda žiauri mokytojos ir mokinio dvikova.

„Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavyje labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame M.von Mayenburgo „Ugnies veide“. Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji M.von Mayenburgo pjesė „Kankinys“.Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūva. Visi gyvena stengdamiesi neįvardyti reiškinių jų tikraisiais vardais“, – samprotauja O.Koršunovas.

Iš 27 trumpų ir konkrečių scenų sudėliotas „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Benjamino vaidmenį O.Koršunovas patikėjo savo studentui Kęstučiui Cicėnui, motiną pasikeisdamos vaidins Nelė Savičenko ir Jolanta Dapkūnaitė, o įsisiautėjusį paauglį bandančią sutramdyti mokytoją – Monika Vaičiulytė. Taip pat spektaklyje išvysime Algirdą Dainavičių, Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Remigijų Bučių.

Dar viena kovą laukianti bernhardiškos tematikos premjera – „Hefecas, arba visi nori gyventi“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Ir nesvarbu, kad pjesės autorius šiuo atveju – Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (1943–1999): jis, kaip ir Th.Bernhardas, nuolat kritikavo savo šalies visuomenę ir jos konformistines ideologijas, jo, kaip ir Th.Bernhardo, dramaturgija persmelkta juodojo humoro ir nihilistinių nuotaikų. Po H.Levino kūrybiniu „skalpeliu“ taip pat paprastai gula tamsiosios, nuvertinamos bei nepastebimos žmogaus sielos pusės. Jo pjesėse justi ciniškas, ironiškas požiūris į žmogaus savižudybę, mat mirtį H.Levinas dažnai traktuoja kaip būtinybę kitų kartų gerovei.

Ne išimtis ir pjesė „Hefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimos šeimos  gerovės pagrindu ir kartu visų personažų geidžiamu spektakliu.

„Patyčios ir savižudybė – dvi didelės temos Lietuvoje: abi jos susijungia juodojo absurdo komedijoje „Hefecas, arba visi nori gyventi“, atskleidžiančioje nemalonią tiesą: žmogaus savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia ir tėra jo paties egocentrizmo ir susireikšminimo rezultatas. Ankstesniame savo spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ mėginau parodyti, kad gyventi – reiškia žaisti suvokiant, jog žaidimas neturi prasmės. Šiame spektaklyje klausiu savęs, kas yra mūsų taip siekiama laimė, vardan kurios tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie tą kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia trupučio mūsų dėmesio. Visi nori būti centre, ir dėl to yra labai nelaimingi, visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Jie gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius, vaidinti Panevėžyje, šalia šio miesto teatro aktorių, pakvietęs ir savo studijų laikų bendramokslį Tadą Gryną.

Tačiau ne visos kovo mėnesio premjeros bus tokios „sunkiasvorės“. Nes, kaip vėlgi rašė kovo teatriniam paradui vadovaujantis Th.Bernhardas: „Nesijuokiama iš juokdario, kuris visiškai normalus. Ne, jis turi būti šlubas arba vienakis, arba kas trečiame žingsnyje griuvinėti, arba kad jo subinė sprogtų ir iš jos iššautų žvakė, arba dar kas nors. Iš to žmonės juokiasi – visad iš trūkumų ir baisiausių ydų.“

Ką lietuviams tai primena? Visų pirma populiarųjį „Domino“ teatrą. O jame dabar statoma lenkų dramaturgo Andrzejaus Saramonovicziaus pjesė „Testosteronas“ – pasak anonsų, nejuokinga komedija apie juokingus vyrus, arba juokinga komedija apie nejuokingus vyrus.

Prabangiame restorane kelneris rūpinasi paskutinėmis iškilmingos šventės detalėmis, laukdamas bet kurią akimirką užgriūsiančių vestuvininkų. Tačiau į restoraną įsiveržia tik įsiutęs jaunikio tėvas, lydimas jaunikio draugų. Maža to – su savimi jie atsitempia vargšą sumuštą vyrą, neleisdami pratarti jam pasigailėti maldaujančio žodžio… Po kelių burnelių emocijoms nuraminti pradeda aiškėti, kad vestuvės neįvyko nuotakai pabėgus nuo altoriaus. Paliktas ir šoko ištiktas jaunikis, guodžiamas šešių artimiausių bičiulių, bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau jo pastangos netrukus išvirsta į karštakošiškas muštynes, kurias pertraukia vis girtesni tostai ir diskusijos, atskleidžiančios daugybę praeities paslapčių…

Po palyginti subtilių ir nekaltų „Vyrų laiškų“ šįkart režisierius Olegas Šapošnikovas žada „atleisti vadžias“ ir įspėja, kad vyriškos diskusijos be cenzūros intymiausiomis temomis scenoje tikrai bus vertos indekso N-18. Vaidins rinktinis, iš įvairių teatrų ir ne teatrų suburtas vyriškas ansamblis: Algis Ramanauskas, Andrius Bialobžeskis, Andrius Žiurauskas, Algirdas Gradauskas, Julius Žalakevičius, Gytis Ivanauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Nerijus Gadliauskas, Dalius Skamarakas ir Jokūbas Bareikis. Kadangi „Domino“ pastatymai ištisai keliauja po Lietuvą ir visur sulaukia dosnaus  publikos dėmesio, nebeverta stebėtis, kad visus šiuos vyrus premjerai ir vėl aprengs Juozas Statkevičius.

Kažką panašaus (tik be griežtų indeksų) turėtų išvysti ir Kosto Smorigino režisuojamos Sigito Parulskio komedijos „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“ žiūrovai. Pagrindinius vaidmenis kuriantys „Humoro klubo“ vyrukai Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius ragina palikti istorijos vadovėliams ir bibliotekų pelėms viską, ką iki šiol buvote skaitę apie Lietuvos didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Mat legendiniai didvyriai taip pat buvo žmonės, veikiami gyvenimiškų kuriozų ir moteriškų kerų (juos tarp pilotų uniformomis aprengtų vyrukų skleis aktorė Rasa Marazaitė). Publikos laukia sąmojų dangoraižiai ir kvatojimas, prilygstantis pasivažinėjimui per duobėtas Kauno gatves.

Į panašią publikos juokinimo pusę vis dažniau krypsta ir Keistuolių teatro jaunimas. Šįkart jauna režisierė, Aido Giniočio kurso auklėtinė Giedrė Kriaučionytė Keistuolių scenoje, pakeitusi keletą aktorių, pristatys savo diplominį darbą „Moteris“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“. Šis vienaveiksmis veikalas apie pirmąją meilę, visai netinkamą dieną po poros dešimtmečių ryžtingai pastuksenančią į duris, gali būti vienodai sėkmingai paverstas tiek meilės trikampio drama, tiek iš tos pačios situacijos išplaukiančia banalia komedija. Tačiau turbūt geriausiai nuskamba tuomet, kai tragiški ir komiški momentai jautriai sustyguojami tarpusavyje.

Prieš devynerius metus ją interpretuodamas „Menų spaustuvėje“ panašiu keliu suko tada dar pradedantis režisierius Agnius Jankevičius – gaila, jo bandymas taip ir nevirto repertuariniu spektakliu. Tačiau žiūrovai iki šiol prisimena žaviąją ano spektaklio Romi – aktorę Severiją Janušauskaitę. Keistuolių teatre savo praeities meilę nusprendusią susigrąžinti gražuolę Romi vaidins Aldona Vilutytė.

Baleto gerbėjų dėmesys kovo mėnesį bus sutelktas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame savo pirmąjį savarankišką pastatymą profesionalioje scenoje rengia dabar San Diege (Kalifornijoje) įsikūrusi žinoma balerina Eglė Špokaitė. Ji neslepia, kad kurti „Žydrojo Dunojaus“ choreografiją irgi padėjusi Ramiojo vandenyno pakrantė: ja kasdien vaikštinėdama vienoje bangoje aiškiai išvydo Anos ir Franco dueto suktukus.

„Pati spektaklio idėja buvo nepaprastai populiarų, bet saldoką, naivių štampų persotintą baletą bandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai, nes nūdienos balete daugiau simbolizmo, daugiau perkeltinių prasmių. Tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilaus filosofinio veikalo – ne, tik šiuolaikine šokio kalba pasakojame apie menininko savęs ieškojimus ir meilę“, – teigia spektaklio statytoja.

E.Špokaitė prikišo ranką ir prie muzikinės spektaklio kompozicijos, nes „Žydrasis Dunojus“ nėra paties Johanno Strausso sukurtas baletas: kompozitoriaus kūriniai baleto spektakliui buvo atrinkti ir pritaikyti vėliau. Kiekvienas baletmeisteris tą „komplektą“ savaip perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo atskiras muzikines dalis. E.Špokaitė stengėsi J.Strausso polkų ir valsų rinkiniui suteikti daugiau siužetinio pasakojimo bruožų. Mat „Žydrojo dunojaus“, kaip ir „Moters iš praeities“, libretas koncentruojasi į meilės trikampį, o pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturėjo kardinaliai nutolti nuo įprastos versijos. Vienam pagrindinių vaidmenų choreografė pakvietė klaipėdietę baleriną Beatą Molytę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Sigito Mickio operos vaikams „Zuikis Puikis“ premjera. Spektaklis garsios Eduardo Mieželaičio poemos motyvais bus rodomas teatro Kamerinėje salėje, kurioje vaikai drauge su operos veikėjais dainuos, žais ir mokysis zuikių mokyklos pamokose. Zuikį Puikį vaidins aktoriai Tomas Dapšauskas ir Tomas Pukys, o dainuos jaunieji teatro solistai: Šarūnas Šapalas, Rokas Šveisteris, Aistė Miknytė ir Vilija Mikštaitė. Režisierės Jūratės Sodytės statomame spektaklyje taip pat dalyvaus būrys šokėjų ir Vaikų operos studijos choristai (vadovė Samanta Bielskytė). Iš teatro orkestro muzikantų suburtam instrumentiniam ansambliui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Vaikams skirtų premjerų kovą laukiama ir dramos teatruose. Štai Vilniaus kameriniame teatre Vidas Fijalkauskas stato spektaklį „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Režisierius neketina jų „restauruoti“, o bando pažvelgti į pasakas šiuolaikinio vaiko akimis. Princo svajonės apie tikrą princesę, jos pasirodymas audros metu, minkščiausi žąsų pūkų patalai, įsiliepsnojusi karšta princo meilė ir net mažutis žirnis – viskas alsuoja poezija ir subtilia ironija… Be to, visiems žinoma istorija spektaklyje įgyja netikėtą tęsinį.

O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Arvydas Lebeliūnas stato Daivos Čepauskaitės pjesę „Kaštonė“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą. Pasak režisieriaus, tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos šlovės.

Veiksmas A.Čechovo apsakyme buvo perteiktas kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji susiranda naujų draugų: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę kalytės šeimininkai. Kaštonei tenka rinktis: likti cirke ar grįžti pas išsiilgtą šeimą…

Spektaklio inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A.Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Todėl kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, o galiausiai priglausti cirke. Tačiau progai pasitaikius visi jie tikisi sugrįžti į savo namus, apie kuriuos niekada nesiliovė svajoti.

Ir kaipgi čia vėl neprisiminsi Th.Bernhardo bei Lietuvoje rengiamų vaikų globos įstaigų reformų… „Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.“ (Ištrauka Th.Bernhardto teksto „Aiškumas tik stiprina šaltį“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.)

Renata Baltrušaitytė

Vienuolika kovo mėnesio premjerų

5, 6 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Moteris“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

5, 6, 17 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“, 27 d. 18 val. „Compensa“ koncertų salėje – „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“. Rež. Kostas Smoriginas

5, 6, 27, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Minetis“. Rež. Rimas Tuminas

6, 7, 8, 13 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Žydrasis Dunojus“. Rež. Eglė Špokaitė

6, 17, 24 d. 19 val., 7 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kankinys“. Rež. Oskaras Koršunovas

11, 15 d. 13 val. Vilniaus kameriniame teatre – „Princesė ant žirnio, arba laisvė ir triufeliai“. Rež. Vidas Fijalkauskas

13, 14, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hefecas, arba visi nori gyventi“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Testosteronas“. Rež. Olegas Šapošnikovas

14, 28 d. 12 val., 15 d. 16 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Zuikis Puikis“. Rež. Jūratė Sodytė

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Kaštonė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

27, 28 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Didvyrių aikštė“. Rež. Krystianas Lupa

Šią savaitę Vilniaus mažajame teatre viešės Maskvos J.Vachtangovo teatras, vadovaujamas Rimo Tumino. Turėsime progą išvysti du paties R.Tumino režisuotus spektaklius: Williamo Shakespeare’o “Troilą ir Kresidą” bei Antono Čechovo “Dėdę Vanią”.

Taip pat gastrolėse pristatomas aktoriaus Jurijaus Kraskovo monospektaklis pagal Nikolajaus Gogolio apysaką “Pamišėlio užrašai”.