BFL nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš penkerius metus, neapsikentę staigaus Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo, apie 120 Lietuvos istorikų, politologų, kultūros, visuomenės veikėjų įsteigė Jerzy Giedroyco vardu pavadintą dialogo ir bendradarbiavimo forumą ir ėmėsi aktyviai reanimuoti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Viena šio forumo idėjų – jau trečius metus gyvuojanti tradicija kasmet įteikti Jerzy Giedroyco vardo premijas Lietuvos ir Lenkijos santykius puoselėjantiems kultūros, politikos, o šiemet – ir verslo atstovams.

Premijų už nuopelnus Lenkijos ir Lietuvos draugystės puoselėjimui laureatais šiemet tapo pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Janas Widackis, ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgorzata Kasner. Apdovanotas ir verslo įmonės vadovas Maciejus Radziwillas, labiausiai prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos komercinių ryšių stiprinimo ir istorinių-kultūrinių projektų rėmimo.

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykių pakilimus bei nuosmukius ir galimybes įžiebti daugiau šilumos tarp dviejų šalių „Veidas“ kalbasi su istoriku, Jerzy Giedroyco forumo kūrėju ir valdybos pirmininku prof. habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu.

– Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Kur link jie juda?

– Kai kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, aš dažnai naudoju kalnelių metaforą: arba mes esame aukštikalnėje ir labai artimi draugai, arba kažkur kalno papėdėje. Kalbant apie dabartinius santykius galima pacituoti Andžejaus Pukšto pateiktą šių santykių charakteristiką: verslas, mokslas, kultūriniai ry­­šiai ir toliau yra labai puikūs, bet mes matome vi­sišką politinių santykių atšalimą. Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Visada geriau turėti kai­myną, kuris yra gerai nusiteikęs, su kuriuo draugaujama, su kuriuo galima susėsti ir neformaliai ap­tarti egzistuojančias problemas. Juo labiau kad bendrų problemų, kurias reikia spręsti, be galo daug. Užsienio politikos srityje – mus siejantys Ukrainos ir bendrai Rytų partnerystės klausimai, vidaus politikos srityje – visi infrastruktūriniai projektai.

Anksčiau mes dažnai kalbėdavome apie simbolinę prasmę, kad Lietuvai kelias į Europą eina per Lenkiją. Dabar ta simbolinė prasmė virsta realia, nes geležinkelių susisiekimas, susisiekimas sausuma su Vakarų Europa mus jungia būtent per Lenkiją. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip elektros jungtys, įvairios papildomos energetinio saugumo alternatyvos. Ir nors kažkuria prasme mes esame tarsi pasmerkti dirbti kartu, kažkodėl to aiškiai nesuprantame abiejose pusėse, ypač politikos pasaulyje.

– Tokia draugystė, matyt, naudingesnė Lietuvai?

– Žinote, kai reikia pakelti sunkų akmenį, kartais net ir didelis bei stiprus žmogus vienas to nesugeba padaryti – neretai jam reikia mažesniojo pagalbos. Ypač turint omenyje, kad esame tose pačiose svarbiose mums sąjungose – ES, NATO. Šitose struktūrose mažesniųjų balsas galbūt lemia šiek tiek mažiau, bet jis vis tiek turi tam tikrą svorį. Dėl mūsų geografinės, geopolitinės padėties mums reikia Lenkijos, bet nenusipiginkime ir pasakykime, kad kai Lietuva ir Lenkija veikia kartu, tai naudinga ir Lenkijai. Užtenka prisiminti prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio ar prezidentų V.Adamkaus ir Lecho Kaczynskio laikus: tuo metu šios dvi valstybės buvo jėga, kuri turėjo ką pasakyti ir kurios buvo klausomasi.

– Dabar nebėra ne tik prezidentų draugystės, bet ir sutarimo dėl ES ateities. Lietuva tarsi pasuko Vokietijos link. Lenkija, priešingai, su šia šalimi gana aštriai nesutaria, ypač pabėgėlių klausimu.

– Anksčiau buvo deklaruojama, kad mes „nesidairom į ubagus“ ir kreipiame dėmesį į Skandinavijos šalis. Dabar yra noro – ir visada jo buvo – artimiau bendradarbiauti su Vokietija. Bet neužmirškime, kad bendradarbiavimas visada yra dvipusis. Lie­tu­viai gali labai norėti bendradarbiauti su skandinavais, vokiečiais, britais, bet reikia, kad ir antra pusė to norėtų. Ir čia prieiname prie labai svarbaus as­pekto užsienio politikoje – emocijų.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Daugelis lenkų, ypač jų intelektualinis elitas, junta, kad virš jų kabo ne tik Jogailos prakeiksmas, kaip kažkada suformulavo Rimvydas Valatka, bet ir Ado­mo Mickevičiaus prakeiksmas. Jo pasakymas „Litwo! Ojczyzno moja!“ lietuvius lenkų mentaliniame žemėlapyje daro išskirtinesnius. Jame irgi yra emocinis ryšys su Lietuva. Dėl to emocinio ryšio Lietuva Lenkijai nėra tik eilinė kaimynė.

Pažiūrėkime ir į įvairias Lenkijoje ilgą laiką populiarias ir iš dalies dabar dar veikiančias geopolitines koncepcijas. Viena jų, bene pati populiariausia, suformuluota, beje, Jerzy Giedroyco dar prieš prasidedant „Solidarumui“, vėliau sulaukusi paramos iš „Solidarumo“ veikėjų, o maždaug nuo 1995–1996 m. tapusi ir viena svarbiausių valstybės koncepcijų, yra vadinamoji ULB: Ukraina, Lie­tu­va, Baltarusija. Tai idėja, kad be laisvos Uk­rainos, Lietuvos ir Baltarusijos negali būti ir laisvos, demokratinės Lenkijos.

O mūsų forumas šūkį, kurį J.Giedroycas taikė Lenkijai, perinterpretavo kitaip: be laisvų Len­ki­jos, Ukrainos ir Baltarusijos sunku įsivaizduoti, kad galėtų išlikti Lietuva, kad ji galėtų vystytis kaip ne­priklausoma valstybė. Tai mūsų išlikimo pagrindas. Geopolitinės koncepcijos Lenkiją daro natūralia mūsų sąjungininke.

Emocijos emocijomis, bet yra ir praktinių dalykų, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Mums reikia būti kartu. Žinoma, yra ir kita alternatyva – likti auk­­sine Europos Sąjungos provincija. Tai kelias, ku­rį iš dalies pasirinko Estija. Bet mes matome didžiulius ES vykstančius pokyčius ir turime dalyvauti ES transformacijoje, jeigu iš viso norime tokį darinį kaip ES ar ta pati NATO išsaugoti. Mes turime bandyti ES reformuoti, o vieni to nesame pajėgūs daryti – mes turime ieškoti sąjungininkų. O tokiais atvejais paprasčiausia atsiremti į natūralius sąjungininkus.

– Lenkai mus irgi dažnai vertina per emocijas, o jos, kaip sakėte, yra tai viršukalnėje, tai papėdėje. Į papėdę traukos jėga mus nutraukia greitai, į kalną lipame lėtai. Kiek šiems procesams įtakos turi tuo metu aktyvūs politikai, visuomenės, kultūros veikėjai?

– Kai mes atsigręžiame į netolimą praeitį, į auksinį V.Adamkaus laikotarpį, kada santykiai buvo nuostabūs, matome ir keletą klaidelių. Akademiniai ryšiai su lenkų kolegomis nuo pat 1990 m. kolstėsi labai normaliai, bet tuo auksiniu laikotarpiu, pa­vyzdžiui, tarp intelektualų, nepadoraus tono ženklu laikytos kalbos apie dvišalius santykius. Viskas atrodė taip puiku, kad nieko blogo įvykti negali, tad ir kalbėti apie tai nereikia.

Per mažai investavome į ryšius tarp atskirų vi­suo­menės dalių, tarp atskirų žmonių ir dabar už tai mokame. Politikai nebeturi tiesioginių ryšių. Gal­vodami, kad vėl judėsime kalno viršūnės link, tu­rime galvoti apie tai, kaip šitame kelyje turėti kuo daugiau pagalbininkų, kuo daugiau draugų. Ir turėtume kovoti su viešajame gyvenime vyraujančiomis tendencijomis: mes labai greitai pastebime, kas yra blogo, ir nekreipiame dėmesio į gerus pa­darytus darbus.

Forumas, ieškodamas kontaktų su įvairiais vi­suomenės sluoksniais, su įvairiais žmonėmis Len­kijoje, kartu nori iškelti tuos gerus darbus. Žmones, kurie siekia, kad santykiai būtų kuo ge­resni. Tai, ką mes darome, – lietaus lašas vandenyne, bet geriau pradėti nuo mažų dalykų, parodyti, kad yra žmonių, kuriems geri santykiai tarp abiejų valstybių yra tapę jų gyvenimo būdu.

– Toks žmogus, be abejonės, yra šiemet premija apdovanota Lenkijos instituto vadovė Malgorzata Kasner. Koks jos indėlis į Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimą?

– Viskas labai priklauso nuo asmenybių. M.Kasner ne tik vykdė instituto politiką, bet ir visada atsižvelgdavo į tai, kas konkrečiai svarbu Lietuvai, Lietuvos kultūros žmonėms. Jos asmenybė man simbolizuoja labai gražų, prasmingą, lygiavertį įvairių partnerių bendradarbiavimą. O žmonių, sugebančių įsiklausyti į savo partnerius, tiek mokslo, tiek kultūros srityje, patikėkite, nėra daug net tarp geriausių, iškiliausių vadovų. Labai iškalbingas faktas, kad M.Kasner sugebėjo apie Lenkijos institutą suburti didžiąją dalį Lietuvos kultūros bendruomenės.

– Ar tokiai misijai nebuvo kaišiojami pagaliai į ratus?

– Buvo, visą laiką. Neužmirškime, kad Lenkijos institutas yra Lenkijos ambasados dalis, tad jo veikla vienaip ar kitaip susijusi su politika. Bet idealaus vadovo talentas tuo ir pasireiškia, kad jis sugeba iš­laviruoti tarp „sunkių“ politinių srovių. Ir nors santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų atšalo, bent aš nepastebėjau jokio ryškesnio pokyčio M.Kasner vadovaujamo Lenkijos instituto veikloje. Linijos kryptingumas, nepaisant nepalankių vėjų, kalba apie žmogaus stuburą, įsitikinimus. Tai yra išskirtinės asmenybės požymis.

– O kaip įvertintumėte Jano Widackio, pirmojo Lenkijos ambasadoriaus, indėlį?

– Šis diplomatas – ne visai tradicinis, nes jis aklai nevykdė politinių nurodymų, rodė savo iniciatyvą, o labai sunkiose situacijose veikė ir tebeveikia labai subtiliai. Tuo galėjome įsitikinti ir visai neseniai. Kruvinų puslapių Antrojo pasaulinio karo metais tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo tiek daug, bet žinome apie Armijos Krajovos išžudytus lietuvius Dubingiuose ir lietuvių policininkų išžudytus lenkus Glintiškėse. Šioms aukoms buvo pastatytas paminklas, ir J.Widackis jį pristatė labai subtiliai. Jis pabrėžė, kaip svarbu pagerbti nužudytų žmonių atminimą, bet neakcentavo, kas buvo žudikai. Jis siekė, kad atminimo vieta nekurstytų neapykantos. Tai tik vienas pavyzdys.

Kokie žmonės yra diplomatai, atsiskleidžia, kai jų nebesaisto tarnybiniai ryšiai. J.Widackis pasirodė kaip labai geras Lietuvos draugas. Kai maždaug nuo 2008 m. pradėjo blogėti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, J.Widackis nepaprastai aršiai gynė lietuvių poziciją, atkakliai aiškino, kodėl lietuviai elgiasi vienaip, o ne kitaip. Tai, už ką mes suteikiame jam apdovanojimą, tiesiogiai susiję su J.Giedroyco vardu. Tai įvertinimas už J.Giedroyco idėjų puoselėjimą lietuvių ir lenkų santykių srityje. J.Widackis visada kovojo prieš Lenkijos istorinį nacionalizmą. Bandė, operuodamas konkrečiais pavyzdžiais, rasti argumentų, kad lenkai galėtų sprasti ir kitą pusę, kad savo mąstymu nebūtų toki seklūs ir uždari, viską vertinami tik iš grynai lenkiškos perspektyvos.

– Kaip šis lenkų istorinis nacionalizmas atrodo šiandien, ar sodrios jo spalvos?

– Tai ne tik Lenkijos pavyzdys – visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad nacionalizmas grįžta, tad Lenkija nėra išimtis. Kalbėjau apie Dubingių žudynes, apie Glintiškes, o šiemet Lenkijoje buvo labai iškilmingai perlaidotas majoras Zygmuntas Šendzielažas, žinomas kaip Lupaška. Jis vadovavo būtent tam būriui, kuris žudė lietuvius Dubin­giuose, keršydamas už Glintiškes. Vienas Lupaškos būrio karių yra pagarsėjęs ir baltarusių žudynėmis – ant to būrio žmonių rankų daug kraujo.

Armija Krajova Lenkijoje yra net svarbesnė figūra nei Lietuvoje – partizanai. Tai vienas svarbiau­sių lenkiškos tapatybės ramsčių.

Ir anksčiau buvo bandymų pagerbti Vilniaus krašte veikusius Armijos Krajovos žmones, karius, bet šiuo atveju tai buvo daroma labai nekritiškai. Viena vertus, aš lenkus labai gerai suprantu: jie nori stiprinti savo patriotizmą, ir tai visiškai suprantama Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje. Bet tai daroma visiškai neatsižvelgiant į kitų šalių požiūrį. Nenorėjimas suprasti kitų man yra ne kas kita, kaip grįžtantis lenkų istorinis nacionalizmas, prieš kurį nuolat kovojo J.Widackis.

BFL nuotr.

– J.Widackį jūs vadinate lenku Lietuvos draugu. Ar Lietuvoje yra daug Lenkijos draugų lietuvių?

– Taip, yra. Tai R.Valatka, neseniai išleidęs knygą „Jogailos akmuo Lenkija“, taip pat prof. Alfredas Bumblauskas, kuris visuomet bando ir taip kompli­kuotus dalykus dar labiau sukomplikuoti, kad žmo­­nių galvose viskas susijauktų ir jie pradėtų mąstyti. Jei kalbėtume apie istorikus, filosofus, galėtume vardyti daugybę pavardžių.

Lietuvoje esama labai daug diskutuotinų temų, apie kurias diskutuojama interneto puslapiuose, tarpusavio pokalbiuose, bet tarp istorikų nebėra klausimų, dėl kurių būtų kardinaliai priešingos pozicijos nacionaliniu požiūriu. Tad štai Lietuvos istorikai ginčijasi su Lietuvos istorikais, Lenkijos – su Lenkijos. Šie žmonės pakankamai gerai suvokia, kad vertinant praeitį visada yra kelios perspektyvos. Geras filosofas, žurnalistas, istorikas, pristatydamas vieną perspektyvą, visuomet bando atsižvelg­ti ir į kitas. Daugiaperspektyviškumo matymas leidžia geriau suprasti istorinius procesus ir daugelį kontroversiškų dalykų vertinti pozityviai, nors ir nenutylint negatyviosios pusės.

– Kaip manote, ar istorikai po 50 metų, kalbėdami apie dabartinį laikotarpį, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įžvelgs daug pozityvumo?

– Istorikams tokius vertinimus daryti nėra sudėtinga. Jeigu vertins šiuos santykius, jų 25-metį XXI a. perspektyvoje, istorikai sakys, kad lietuviai ir lenkai pagaliau pradėjo bendrauti kaip kaimynai. Kaip kaimynai, kurių santykiuose esama visko. Ir tai yra didelis gėris, palyginti su tuo, kas buvo didžiąją XX a. dalį, nuo XIX a. pabaigos.

Bet štai tas ateities istorikas meta žvilgsnį dar to­liau ir tada konstatuoja, kad vis dėlto ir XXI a. pradžioje nebuvo pasiekta tokio santykio, tokio lygio savitarpio supratimo, koks dominavo XIX a. viduryje. Ką jau kalbėti apie įvairių unijų laikotarpį, kai lietuviai ir lenkai vieni kitus puikiai suprato. Ir suprato, kad yra artimi sąjungininkai, bet kartu skirtingi.

Taigi istorikas paminės, kas XXI a. pradžioje buvo gero, bet neužmirš pasakyti, kad galėjo būti dar geriau. Labai aiškaus atsakymo iš istoriko neišgirsite. Jis pasakys kažką labai panašaus į tai, ką dabar pasakiau aš.

– Ar yra laikas, per kurį įmanoma sugrįžti prie XIX a. supratimo?

– Prie tokio supratimo mes niekados nesugrįšime. Dabar mūsų tikslas – sugrįžti bent prie to auskinio V.Adamkaus dešimtmečio ištakų. Tuometis politinis bendradarbiavimas, kuriam padėjo ir emociniai dalykai, ir įvairios geopolitinės doktrinos, vis dėlto rėmėsi tų dienų poreikiais, realijomis. Tada buvo svarbu, kad abi šalys atsidurtų ES ir NATO, kad Rusija nedominuotų kaimyninėse šalyse, kad būtų sudarytos galimybės kaimyninėms valstybėms pa­čioms apsispręsti, kuria linkme jos nori judėti.

Dabar svarbu vėl prisiminti tai, kas svarbu šiandien, kas bus svarbu rytoj. Užmirškime istoriją, nors ji to nenorės leisti mums padaryti, ir galvokime apie ateitį. Žinokime, kad kaimynų niekados nepavyksta pakeisti, todėl stenkimės ieškoti ryšio su kaimynais tokiais, kokie jie yra. Ypač su tais kaimynais, su kuriais užkoduotas bendras vertybių supratimas.  n

BFL nuotr.

A.Nikžentaitis apie J.Giedroyco forumą

Forumas įkurtas prieš penkerius metus, o jo susikūrimas buvo išprovokuotas staigiai pasikeitusių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Mes negalėjome suprasti, kodėl šie santykiai taip greitai keičiasi, todėl nusprendėme veikti. Supratome, kad turime išnaudoti gerus ryšius, pažintis tarp Lietuvos ir Lenkijos, įtraukiant vis naujus žmones, bandyti šią situaciją kaip nors keisti.

Kitas dalykas – mums rūpi, kas bus su Lietuvos lenkais. Labai dažnai nuo jų esame nusisukę, nežinome jų lūkesčių, norų, kuo jie gyvena. Forumo tikslas buvo kartu bandyti kurti tiltus tarp lenkiškos ir lietuviškos bendruomenės Lietuvoje, siųsti lenkų bendruomenei ženklus, kad visi esame Lietuvos piliečiai, todėl kartu turime spręsti problemas.

Dar buvo ir trečias dalykas, lėmęs J.Giedroyco pavadinimo pasirinkimą. Jis mirė Paryžiuje, o po mirties liko trys jo kaukės. Viena yra Paryžiuje, kita Videniškėse, o trečia – Varniuose. Ir jis pats interviu ne kartą yra sakęs, kad iki galo nežino, kas jis yra – ar lietuvis, ar lenkas, nes jo širdis priklauso abiem tautoms. Bet kai reikėjo pasirinkti, kur bus jo pomirtinės kaukės, jis pasirinko Lietuvą.

Mes dažnai ginčijamės, kas pirmas numatė Sovietų Sąjungos subyrėjimą. O J.Giedroycas jau šeštajame XX a. dešimtmetyje ne tik buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga subyrės, bet jau kūrė planus, kaip turi atrodyti santykiai regione po to, kai valstybės taps demokratinės.

Viena Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo priežasčių – kad J.Giedroyco koncepcijos nustumiamos į antrą planą. Nuo jų buvo atsiribojęs Radoslawas Sikorskis, tad J.Giedroyco vardo pasirinkimas mūsų forumo pavadinimui buvo priminimas lenkų bičiuliams, kokiomis vertybėmis mes norime grįsti savo santykius ateityje.

Tai idėjinis forumo veiklos pagrindas. O pati veikla – įvairios mokinių pasikeitimo programos, įvairios konferencijos, daug dirbame su Ukraina. Galima vardyti daug pavienių projektų.

Nariais laikomi visi, pasirašę forumo steigimą inicijavusį laišką ir kreipimąsi į lenkų kolegas. Tokių žmonių yra per 120, daugelis jų – gerai žinomi Lietuvoje. Vadyboje aktyviai veikia 16 narių, tarp jų Vygaudas Ušackas, Vytautas Plečkaitis, Alvydas Jokubaitis, Rimvydas Valatka, Vidmantas Valiušaitis, Herkus Kunčius. Turime ir lenkų bendruomenės atstovų – tai Renata Vidtmann iš „Znad Wilii“, Zbignevas Semenovičius, Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius. Visų tikrai neišvardijau, bet, kaip matote, net pagal pažiūras tai labai skirtingi žmonės. Tačiau mes visi sutariame vienu klausimu: mus vienija supratimas, kad Lenkija Lietuvai yra reikalinga.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Vytautas Didysis buvo mažo ūgio, bet mokėjo kariauti. Jo pusbrolis Skirgaila buvo girtuoklis ir mušeika, bet mokėjo gydyti. Jogaila buvo didis politikas, bet nebuvo toks didis karo vadas kaip jo pusbrolis Vytautas Didysis. Abu su Vytautu buvo blaivininkai. Gėrė tik šaltinio vandenį. Blaivybė bent iš pradžių buvo skiriamasis Gediminaičių bruožas.

Rimvydas VALATKA

Net didžiajam kunigaikščiui Algirdui priešiški maskvėnų metraščiai po jo mirties rašė: „Tas pats Algirdas buvo labai išmintingas ir kalbėjo daugeliu kalbų ir savo valdžia ir iškilumu pranoko beveik visus. Ir buvo didžiai santūrus, nusigręžęs nuo visų tuščių reikalų, pasilinksminimų ir pramogų ir kitų tokių nemėgo, bet rūpinosi savo valstybe dieną naktį. Nuo girtavimo gręžėsi ir vyno, midaus ir alaus, bet kokių svaigiųjų gėrimų negėrė; dėl to, kad nepakentė girtavimo ir visame kame buvo santūrus.“

O štai kaip lenkų šaltinis charakterizuoja Algirdo sūnų Jogailą: „Ūgio buvo mažo (~statura brevis~), malonaus būdo, galva buvo beveik visa plika, akis turėjo linksmas ir malonias, balsą skardų, mėgo ramybę ir taiką; visada buvo blaivus, nes jokio svaiginančio gėrimo, išskyrus vandenį, negėrė.“

Blaivybę iš Jogailos paveldėjo ir jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. „Buvo visada santūrus žmogus, gėrė vandenį ir niekada neragavo vyno, midaus, alaus ir nevartojo vaistų, nekentė jų kvapo ir bjaurėjosi. Mėgo pirtį, dažnai mankštintis“, – rašo didįjį kunigaikštį Kazimierą pažinojęs Maciejus Miechovita.

Pirtį ir asmens higieną dievino ir Jogaila. Lenkų istorikas Stefanas M.Kuczynskis rašo, kad „visiškai tikėtina, jog karalius papročiais ir asmenine švara pranoko visą savo aplinką“: „Karalius dėvėjo balintos drobės marškinius, pilko audinio drabužius, kasdien skutosi, o skustuvą, žirklutes, šepečius ir dramblio kaulo šukas kelionėse visada turėjo su savimi. Pagaliau jis naudojosi lininėmis nosinėmis. Savo lenkiškos aplinkos nuostabai, taip pat dažnai maudėsi, paprastai kas trečią dieną, kartais dažniau.“

Lininės nosinės, šukos, žirklutės, kasdien skutasi ir, o gerasis Dieve, vos ne kasdien eina į pirtį! Net ir dabar tokia higienos regula daugeliui lietuvių, sprendžiant iš kvapų autobusuose ir troleibusuose,  sunkiai suvokiama. Galima tik įsivaizduoti, kokį furorą savo švarinimusi tikras barbaras, karalienės Jadvygos įsitikinimu, Jogaila sukėlė XIV a. pab. Krokuvos pilyje, kur, kaip ir visose Europos pilyse, asmens higiena nebuvo svarbiausias dalykas, švelniai kalbant. Viduramžių valdovams, kaip ir jų valdiniams, kur kas labiau rūpėjo sielos išganymas po mirties.

Ar LDK kariai buvo tokie pat blaivininkai kaip ir jų valdovai? Nieko panašaus – vyrai mėgo ne tik gerai pasimušti. Išlikęs niekinamas Kryžiuočių ordino magistro pasisakymas prieš pat Žalgirio mūšį apie lietuvius, kad jie turi „daugiau bokalų ir ąsočių nei ginklų“.

„Kai eina į karą, – rašo savo kronikoje ir Bernardas Wapowskis, – jie surenka 20 000 raitelių ir stengiasi kuo įspūdingiau pasirodyti. Gurguolių, vežimų ir mantos gabenasi palyginti per daug, todėl jų plačiai išskleistos stovyklos panašios į didžiules kariouomenes. Greiti kariauti; į pirmą kunigaikščio signalą prisistato nemokamai, bet gabesni antpuoliams negu tvarkingiems karo žygiams. Net iki pietų žmonės blaivūs, ryto metą tariasi ir atlieka savo reikalus, kitą dienos dalį praleidžia vaišindamiesi ir prie bokalų, kartais jų pokyliai trunka iki vėlyvos nakties ir ilgiau.“

Kaip į tai turėjo reaguoti tik šaltinio vandenį geriantys Vytautas ir Jogaila? Regis, valdovai kai kuriose srityse buvo daug liberalesni nei dabartiniai politikai – jie neprimetinėjo savo gyvenimo būdo valdiniams. Bent jau tol, kol tai negrėsė kariuomenės pagrindams.

Tačiau tuoj po Žalgirio mūšio, kai nugalėtojai kryžiuočių stovykloje paėmė „daug statinių su vynu, o prie jų pripuolę pailsę LDK ir Karūnos kareiviai pylėsi vyną į šalmus, pirštines, batus ir gėrė“, nebeišlaikė ir Jogailos nervai. Ką daro karalius blaivininkas?

Karalius, baimindamasis nusigėrimo, kuriuo priešas galėjo pasinaudoti, o žmonės – pasiligoti bei pasidaryti netinkami tolesniam karui, įsakė statines sukapoti. Tai buvo tučtuojau padaryta, ir gausybė vyno, sruvenančio upeliu per lavonus, kurių daug krito stovykloje, susimaišiusio su žmonių ir arklių krauju, raudona srove plaukė net iki pievų prie Tanenbergo.

Tai, kad nuo beprotiško gėrimo galima ne tik pasiligoti, Jogaila žinojo ne iš nuogirdų. Rusų metraštis aprašo, kaip 1396 m., neva nunuodytas medžioklėje už Dniepro, po 7 dienų Kijeve mirė mirė Jogailos brolis Skirgaila. Kiti metraščiai kalba apie apnuodytą gėrimą, kurio Skirgaila per daug išgėręs. „Bet juk ir patys gėrimai, kai jie vartojami be saiko, yra nuodai“, – knygoje „Vytauto Lietuva“ pamokomai priduria Jozefas I.Kraszewskis.

Blaivininko Jogailos anūkas ir tokio pat Kazimiero sūnus Frydrichas, kuris tėvo buvo paskirtas vyskupu, būdamas Krokuvos kardinolu, mirė vos 35-erių, nes, anot M.Miechovitos, „gyveno tuščią, veltėdišką gyvenimą girtaudamas, nuolat puotaudamas, šlykščiai ištvirkaudamas“. Mirties priežastis – „prancūziška“ liga (sifilis). Bet tai, kad Jogailaičio organizmas anksti pasidavė ligai, M.Miechovita pirmiausia siejo su kardinolo pomėgiu „persivalgyti ir gerti daug alaus – ypač Piontkuvo, sunkiai virškinamo su prieskoniais“.

Puotos ir mėgavimasis alkoholiu buvo pagrindinė XV a. pab.–XVI a. pr. dvaro pramoga. Praėjus keleriems metams po kardinolo mirties jo brolio Žygimanto Senojo dvare įkuriama Ėdrūnų ir girtuoklių draugija. Galutinę pergalę šventė ne Jogailos ir Vytauto blaivybė, kai jie per Kalėdas Trakuose gerdavo tik šaltinio vandenį, o pražūtinga Skirgailos aistra.

Rimvydas VALATKA

Vasario 29-oji. Kartą per ketverius metus. Diena prieš Prezidentės 60-metį. STT agentai tardo Pašalintą prezidentą. Pašalintas prezidentas tampa Specialiuoju prezidentu. Gėla ir alkis. Gena į Antonio restoraną. Lyg Rūpintojėlis pražilęs rymo – lange Redaktorius. Dieną naktį lange. Buvę priešai. Suglaudžia pavargusius pečius. Už teisybę pietauja.

Trys STT agentai graužia trečią maišelį grissini. Lazdelės su čiabata. Bet aliejus tai geras. Tik espreso seniai baigėsi. Apie ką taip ilgai pietauja Paksas su Vainausku? Štai kur klausimas. Apie Rusijos majorą Borisovą? Soroso ir vietinių masonų sąmokslą? Prienų Šeškų? Lolišvili gydomąjį tualetinį? Tris oreivio Šurkaus artimųjų įtariamųjų ratus?

Už teisybę. Kai STT užkirsti takai takeliai, minom užminuoti. Brenda Vainauskas per sniegą ir išbrist niekaip negali. Du trumpametražiai – Federico su Fellini – pagal sutartį su STT filmuoja kažkokį filmą. Nes realybėje taip nebūna. Feisbuke nusistebi Rašytojas. Redaktoriui kaip Rūpintojėliui užlaužia rankas. Įsodina. Išlaipina. Tardo. Liūdnomis akimis agentai penki.

Kaip jaučiatės? Kaip DiCaprio, pagaliau gavęs „Oskarą“.

Šustauskas ir Grasilda su Lobovu. Į dar vieną ubagų žygį kyla. Už teisybę. Kažkokie niekingi 15 tūkstančių. Paksas į ekraną sako. Prokurorai – į Europarlamentą. Kreipsis. Tapšnotojas: tegu nors į patį velnią. Kyšio santykiai. Kaip galėjo pietauti Vainauskas su Paksu? Zombio pabučiavimas. Ties Prienais. Už Lietuvą vyrai. Nereikėjo laimėti prieš „Žalgirį“.

Paksas nekaltas, aplinka kalta. Ir Drus­kininkų Malinauskas nekaltas. Ir Trečiokas nekaltas. Ir Gustas ne. Tik truputuką apsimelavo. Premjero patarėja rašo į delfį. Apie geležinę Butkevičiaus kantrybę ir išmintį.

Vijūnėlės dvare šiandien šventė. Nežinomi STT viešpaties keliai. Malinauską išlaisvina. Vainauską verčia pasižadėti neišvykti.

Blyn, nu aš nieko prieš, bet dabar galvoju. Mes turim teismą, ir mums labai tas trečiokų sprendimas reikalingas. Su premjeru? Kalbėjęs. Su kancleriu? Jau dešimt kartų. Ministre, jei tik jūs duotumėt komandą. Jawohl, Herr Leutnant! Tuoj kancleriui duosiu zadaniją.

Ilgos kaip STT procesai telefoninių pokalbių išklotinės. Laikas pradėti taupyti, vyrai. Telefonams.

Visa tai užknisa protą. Svaidosi feisbukas žaibais. Tie patys, kurie dar vakar FB džiūgavo. Nors ir pats Jakilaitis išdavė. Su nelaimingu DiCaprio.

Vien tik žinojimas, kad mūsų daug, teikia vilčių. Pavasariui valstybėje. Apsivalymas. Kaip malda skamba žodis. Tvarka bus. Seniau sakydavo Pašalintas prezidentas, kuris tapo Specialiuoju. Sninga. Ministre, kada link Druskininkų, kokią reviziją padaryti?

Bet valandai kitai užsimiršti net pas Malinauską jau nebeišeina. Šunauja laksto su kameromis. Aplink.

Prezidentė – Slovėnijoje. Bet į Prezidentūrą vis tiek plūsta dovanos. Didžiausia – citrinmedis. Pasodintas į vazoną su Lietuvos herbu.

Didelis kaip antroji religija – 2,5 metro aukščio ir 230 kilogramų svorio. O vazonas – rankų darbo. Citrinmedis – iš pačios Sicilijos. Mintis. Ką tai galėtų reikšti? Rūgščios krepšinio citrinos? Ir STT.

Po penkerių metų sudėtingo tyrimo bus nubaustas milžiniška tūkstančio eurų bauda. Kažkas. Kaip Uspaskichas. Tik Paksas nekaltas. Kaip visada.

Du konservatoriai metami iš partijos. Už „Tautiškos giesmės“ giedojimą Seime. Mes tikrai esame filmuojami kažkokiame filme. Nes realybėje taip nebūna. Pauliais stebuklingai virtę Sauliai rašo ne komentarus. Teisiųjų kardiogramas. Pavasario sniegas virsta purvu. Antonio. DiCaprio. Fellini. Lietuvoje.

valat_geras

Nuvilnijo Vasario 16-oji. Šventėme. Kai kurie netgi linksmai. Kaip dera laisvos europinės valstybės piliečiams. Prisiminėme istoriją. Išklausėme porciją medinių kalbų, kurias valstybės vardu sakė Lietuvos tautos vadai. Kaip visada. Prisiminęs falšą, sklindantį iš kai kurių Jų Aukštybių lūpų, dainininkas M.Mikutavičius feisbuke paskelbė postą „Lietuvos politikams“.

Rimvydas VALATKA

„Tuoj jūs pribarstysit milijoną žodžių apie meilę Tėvynei, nepriklausomybės reikšmę, demokratijos pasiekimus, tautos vienybę, vidaus ir išorės grėsmes, kiek padarėme, ką būtina taisyti ir visus likusius bla bla. Žinot, kodėl jie būna bla bla? Todėl, kad dažnai tekstą jums parašo kiti, o jei rašot patys, tai taip per metus ir nesugalvojat, ką norit pasakyti, o sakot tik todėl, kad pasakyti reikia. Tai va. Prieš eidami kalbėti nors minutėlę atsisėskit ir pamąstykit sau, ar tikrai tikit tuo, ką ketinate sakyti, ir ar tai jaučiat. Nes jau geriau sėdėt priglaudus ausį prie Puntuko, nei klausytis tų nustipusios katės emocijų be aistros ir nuoširdumo“, – rašo M.Mikutavičius.

Ar tikrai tikite tuo, ką ketinate sakyti, ir ar tai jaučiate. Tiksliau jau nepasakys niekas. M.Mikutavičius atvėrė pūlinį. Ir problema – ne oratorystės stygius. Net ne tai, kad kalbas vadams rašo jų kalbų rašytojai. Dažniausiai jie – ir savo amato meistrai, ir tikri patriotai. Kalbėtojų kūno kalba ir istorinė atmintis apie juos – štai kas išduoda ir pakiša tokius kalbėtojus.

Ką gali tautai Vasario 16-osios proga pasakyti vieną aukščiausių postų valstybėje užimanti būtybė, kuri su būriu Darbo partijos damų važiavo į Maskvą paverkti ant nuo Lietuvos teisingumo pabėgusio V.Uspaskicho peties ir dergti tėvynės Lietuvos? V.Putinui į ausį.

Arba kita – nors puiki oratorė, bet gerokai po Kovo 11-osios vis dar plaukusi Kremliaus ir odiozinio M.Burokevičiaus farvateriu komunistų partškoloje?

Be atgailos, be viešo išgyvenimo Saulius netampa Pauliumi, ir net tolimiausi nuo sofistikos žmonės tai pagauna: falšas. Tokie kalbėtojai patys netiki savo žodžiais, o gal ir pasąmoningai jaučia, kad jie pernelyg falšyvi šiai sakraliai akimirkai. Kita vertus, turėtume krikščioniškai juos užjausti. Tuos, kuriems tekstus parašo kiti ir kurie kalba Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios progomis tik todėl, kad reikia. Kad pagal pareigas priklauso.

Sieloje jiems turėtų būti tikrai nefaina. Nebent jie kažkaip įtikėjo, kad tai jie galvą už Lietuvą guldė, kad tai jie ir yra Lietuva. Tačiau kuo kalti mes, jei jie, kaip tas Vilkas iš pasakos apie Raudonkepuraitę, tyčia ploninasi liežuvį? Kad mus apgautų. Lietuviai  juk ne raudonkepuraitės.

Ar ne čia slypi viena priežasčių, kodėl žmonės ir jų rinkta valdžia jaučiasi tokie nutolę? Kodėl emigracija – daug didesnė, nei priklausytų pagal mūsų ekonomikos rodiklius. Kodėl žmonės pasiutusiai geria. Nekenčia savo artimo taip pat, kaip ir savęs. Gal tai irgi kyla iš pasąmoninio supratimo, kad ir jie – savo balsavimu arba ne – prisideda prie Jų Aukštybių kuriamos falšo atmosferos?

Kaip išeiti iš užkeikto rato? Klausimas – ne tik pamąstymui iki Kovo 11-osios. Ir iki Seimo rinkimų. Vasario 16-osios šimtmečio.

Kol surasime teisingą atsakymą. Kiek­vienas sau.

Yra ir greitesnis kelias. Nuoširdi kalba. Kai kai kurios Jų Aukštybės kitą kartą lips į šventinę tribūną, galėtų pradėti nuo savęs: po Kovo 11-osios tyčiojausi iš naktį paskelbtos nepriklausomybės, keikiau Aukščiausiąją Tarybą per M.Gorbačiovo pradėtą ekonominę blokadą, nebuvau nei Baltijos kelyje, nei prie Televizijos bokšto, bet dabar būtent to labiau už viską gailiuosi.

Du šimtai tomų. Holivudiniai kaukėtų STT agentų šou. V.Uspaskicho pabėgimas į Maskvą. Interpolo arešto orderis. Ašaringa Darbo partijos matrioškų iškyla su pavirkavimais Kremliaus papėdėje. Seimo keitimas į Europos Parlamentą ir atvirkščiai. Patyčios iš teisėjų. Rezultatas? STT ir prokurorų fiasko. Ir valstybės fiasko.

Rimvydas VALATKA

Tegyvuoja juodoji buhalterija + teisingumo triusikai! Kaina – 6800 eurų. Pigiau Europoje nebūna. Baudelė V.Uspas­kichui – patyčių klasika. Vienas europarlamentaro atlyginimas, neskaičiuojant kasdienių priedų už posėdžius, jei ką. Dešimt metų – katei po uodega?

Atrodo, kad tokio hepiendo nesitikėjo ir pats V.Uspaskichas. Bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkė V.Ražinskaitė V.Uspaskichą ir jo bendrus išteisino dėl didelės vertės mokesčių vengimo. Darbo partija, kurios juodosios buhalterijos knygos buvo realios, apskritai išvengė bausmės. Mat bylos metu prisijungė tik popieriuje veikusią partiją. Jei mokesčių nesumokėjusi bendrovė susijungtų su fiktyvia įmone, ar ji taip pat išvengtų bausmės? Daug įdomių dalykų sužinojome per dešimt metų.

Kam tas cirkas, klausinėja apstulbę žmonės. Ką visus tuos dešimt metų stebėjome? Pigų televizinį realybės šou? Ką tada čia veikė mantijomis pasipuošę prokurorai ir kaukėti STT agentai?

Pagrįstai kaldami prie kryžiaus STT, kuri visas bylas pradeda triukšmingais televiziniais šou, o po kelerių metų baigia tyliu pirdalu, ir prezidentės stūmtraukio D.Valio nugyventos Generalinės prokuratūros apverktiną profesionalumą, vis dėlto negalime apeiti klausimo – o kaip teismai ir teisėjai?

Taip, teisingumą Lietuvoje vykdo teismas. Todėl turėtume sumušti kulnais ir vykdyti. Bet keli klausimai vis tiek graužia gerklę. Kodėl Vilniaus apygardos teismas V.Uspaskichui skyrė ketverius metus kalėjimo, o Apeliacinis – tik keliems „Blue Label“ buteliams prilygstančią baudelę? Du nuosprendžius toje pačioje byloje skiria keli šviesmečiai. Lyg ir neturėtų? O jei neturėtų, bet skiria, kurio teismo teisėjai yra teisės nemokšos – Vilniaus apygardos teismo ar Apeliacinio? Ir ar tikrai mokesčių vengimas – mažesnė blogybė nei sukčiavimas?

Teisėjų bendruomenė tyli. Tai gal abiejų teismų teisėjai – profesionalai, tik užduotis iš aukščiau po pusantrų metų buvo kita? Kai kas klausia: gal įvyko aukščiausio lygio nusikalstami politiniai mainai – V.Uspaskichas iš politikos pereina į ezoteriką, o teismas jį nuteisina?

Vienas už kitą šlykštesni klausimai. Kol nėra atsakymų, kiekvienas doras pilietis, manantis, kad visi verslininkai privalo mokėti mokesčius, jausis šlykščiai. Nes gėda. Už savo valstybę. Bet šiais laikais iš žiniasklaidos vis garsiau reikalaujama pozityvo. Ar įmanoma rasti ką nors teigiamo Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje su pribloškiančia pabaiga?

Paradoksalu, bet net patirdama fiasko STT vieną gerą darbą padarė. Juodosios buhalterijos byla pradėta, kai V.Uspaskichas siekė įžūliai užvaldyti Lietuvą ir paversti ją kažkuo tarp Saviečių kaimo ir Rusijos protektorato. Byla tam sutrukdė.

Kėdainių kniazius buvo priverstas viską mesti ir pusantrų metų slėptis po V.Putino sparnu. O ir sugrįžus jam nuolat teko mėtyti pėdas siekiant išsaugoti parlamentinę neliečiamybę. Todėl niekur – nei Seime, nei Europos Parlamente – jis neišbuvo visos kadencijos. Vietoj Lietuvos užvaldymo – tik frajerį kompromituojantys bandymai kaip nors išsukti uodegą.

Kapsint bylos smėliui Darbo partija prarado nemokama balta mišraine ir koncertais įgytą „gelbėtojos“ aureolę. Štai kodėl net po tokio malonaus teismo sprendimo V.Uspaskichas nerodė džiaugsmo – iš jo paties ir jo partijos liko šešėlis. Ačiū už tai bylai – Lietuva apsigynė. Už nacionalinę gynybą – 10, už teisingumą – dvejetas. Rome ne fu[t] pas faite toute en un jour.

Shutterstock

Ką būtų pamatęs gerasis Dievas, jei šį rytą būtų metęs žvilgsnį į Europą nuo Šalčininkų iki Kanarų? Beaistris prancūzų prezidentas socialistas drąsinosi grūmodamas tolimiems ISIS legionams. Britų konservatorius vaidino aistrą grasindamas išstoti iš Europos. Vengras mylėjo žmogžudį Putiną. Italas – spageti. Ispanas – futbolą ir siestą. Graikas – suklastotą statistiką. Vokietis – darbą ir tvarką.

Rimvydas Valatka

Visi Europoje norėjo gyventi kaip vokiečiai, o dirbti kaip graikai. Žmogus Eu­ropoje į darbą ėjo ne dirbti, o gerai jaustis. Tik ne vokiečiai. Užtat jų niekas nemylėjo. Ypač lenkai.

Lenkijos ministrai su vokiečiais niovėsi žodžių žiemos kare. Jie buvo Armia Krajowa karininkų anūkai, todėl šaukė, kad vokiečių tvarka jiems primena baisius dalykus. Vo­kie­čių rašytojai šaipėsi iš lenkų Valstybės Vir­šininko, kuris vaikystėje su broliu filme pavogė mėnulį. Tai dar labiau užvedė lenkus ir jie liepė vokiečiams geriau ginti savo moteris nei lenkų demokratiją.

Lietuvių socialistė Vėsaitė feisbuke rašinėjo visokius niekus. Darbiečių valdoma agentūra atsainiai vogė vargšų miltus. Profsąjungos makalavosi su vangia Butkevičiaus Vyriausybe dėl socialinio modelio. Premjeras n-tą kartą pažadėjo pigią šilumą ir išėjo šiltų atostogų. Gausi tarpvyriausybinė lietuvių valdininkų delegacija Švedijoje kaupė patirtį, kaip elgtis su vienintele pabėgėlių šeima iš Irako.

Dievas šį žiemos rytą matė ir ilgą vorą žmonių nuo Turkijos iki Miuncheno. Matė Nojaus laikų laivus su šimtais žmonių, kurie artėjo prie Graikijos ir Italijos krantų. Vieš­pats matė  ir Laplandiją, iš kurios ateidavo žinių, kad Putino FSB būriais varo pabėgėlius į Suomiją.

Žvelgdamas tai į Laplandiją, tai į Vėsaitę feisbuke Dievas kraipė galvą. Europa, nepai­sant nieko, gyveno lengvą gyvenimą, ir net baisiausios žinios jos neprivertė atsisakyti įprastų ritualų ir žodžių-burtų. Dėl baisių ži­nių europiečiai jau buvo įpratę kaltinti visada kaltą žiniasklaidą.

Kažkur tai jau matyta?

Austrų rašytojas S.Zweigas romane „Vakarykštis pasaulis“ panašiai aprašo paskutines dienas prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „Kiekvienas žinojo, kiek jis turi arba kiek jam priklauso, kas leidžiama, o kas draudžiama. Viskas turėjo savo normas, tikslų matą ir svorį. Tarnautojas, karininkas kalendoriuje patikimai galėjo rasti metus, kada jis pakils tarnyboje, o kada išeis į pensiją. Šioje plačioje imperijoje viskas stovėjo tvirtai ir nepajudinamai savo vietoje.“

Bet kai kas sako, kad dar du mėnesiai ir vienas svarbiausių ES laimėjimų Šengeno erdvė gali subyrėti? Taip, Europai jau užvakar reikėjo sprendimų, bet ES sostinės – vangesnės nei Butkevičiaus Vyriausybė. Net ES galiūnai mano, jog galbūt šįmet pabėgėliai daugiau į Europą nebeateis?

Bet juk ateis. Jei Europa su milijonu pernykščių pabėgėlių negali susitvarkyti, kas bus, kai pavasarį pajudės antras milijonas?

Europa, neišskiriant nė vienos šalies, nė vieno jos kampelio, tik sukišo galvas kas į smė­lį, o kas į sniegą. Pagal tautinės gamtos privalumus. Džiaugiasi: nafta ir dujos pinga. O kaip laisvas judėjimas nuo Šalčininkų iki Gran Kanarijos? Ataidi: bet juk negali Šengenas imti ir subyrėti, nes tai juk visiems naudinga, o ypač naudinga tokioms periferijos valstybėms kaip Lietuva!

Europiečiai makaluojasi aikštėje, o kur ka­muolys? Niekas Europoje nežiūri į kamuolį. Ai, tie pabėgėliai tai ne mūsų reikalas, o vo­kiečių, sako net patys išmintingiausi lietuviai. Bet jau ir suomiams riesta? Šį klausimą nuvejame kaip žieminę musę: praeis.

„Matei, kaip apsiniaukdavo žmonių veidai, kai jie nusipirkdavo laikraščių, bet tik trumpai. Šiaip ar taip, tie diplomatiniai konfliktai mums buvo žinomi seniai; paskutinę akimirką, kol padėtis dar nepasidarydavo beviltiška, jie visada laimingai išsispręsdavo. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Po pusvalandžio tuos žmones matydavai pliuškenantis vandenyje ir prunkščiant iš malonumo, aitvarai kilo į dan­gų, žuvėdros skraidė, o saulė šypsojosi skais­­čiai ir šiltai virš taikios šalies“, – taip pa­skutinę dieną prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Va­karykščiame pasaulyje“ pavaizdavo S.Zwei­gas.

Tfu. Įsijungiate feisbuką. Ką rašo Vėsaitė? Desperado dešiniesiems, džiaugiasi prieš dar vienus savo sąrašinius Seimo rinkimus Lietuvos Birutė. Ir skamba po kaimus Birutės daina.

Tekstas skaitytas per LRT Radiją

Svarbiausia – žmogus! Su šiuo šūkiu socialdemokratai gavo daugiausia Seimo mandatų. Ir premjero kėdę. „Tai ne tik mano atstovaujamos partijos šūkis. Man – tai mantra, kuria vadovaudamasis dirbu kiekvieną dieną“, – internete ir dabar skelbia vienas egzaltuotas Seimo kairysis. Valdžios praktika paneigia šį šūkį.

Rimvydas VALATKA

Maistą už ES lėšas vargšams perkanti Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (ŽŪMPRRA) neseniai pirko vargšams grikių. Suplojo beveik dukart brangiau nei rinkos kaina. Dėl dvigubai brangesnių miltų pirkimo dar svarsto.

Nors rinkos kainos skelbiamos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinėje sistemoje, ŽŪMPRRA iš bendrovės „Eurotela“ pirko didmeninių rinkos kainų žvalgomąjį tyrimą. Ar gaila ES pinigų? Svarbiausia – žmogus.

Kitus maisto produktus vargšams ŽŪMPRRA pernai taip pat pirko kosminėmis kainomis. Pernai ES mūsų vargšų maitinimui, tiksliau – valdiškai Šaraškino kontorai skyrė 16,4 mln. eurų. Per barzdą varvėjo, kiek burnoj vargšai neturėjo? Trečdalio? Pusės?

Kaip taip galima? Dar ir kaip gražiai išeina. Kaip skelbia kontoros puslapis internete litfood.lt, viešuosius pirkimus ji vykdo laikydamasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo ir proporcingumo principų bei konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimų.

Kas ta Šaraškino kontora, įžūliai apvagianti alkaną?

Žemės ūkio ministerijai pavaldi agentūra užsiima globos ir rūpybos įstaigomis, parodų ir mugių organizavimu, tiekia grūdus šalies ir užsienio įmonėms, vykdo intervencinius ir perteklinius grūdų, sviesto, pieno miltų pirkimus, administruoja cukraus kvotas. Verkia valdiški milijonai.

Kas leidžiama valdžios Šaraškino kontorai, užginta piliečiui. Turite banke 5000 eurų, per mėnesį uždirbate daugiau nei tūkstantį? Jau įtartintas. Bankai apie tokius privalės automatiškai siųsti duomenis VMI. Mokesčių inspekcija jūsų sąskaitoje gali knistis be teismo leidimo, be žinutės jums. Šiaip sau. Kaip vagis knisasi užsisvajojusio troleibuso keleivio kišenėje.

O pabandykite paklausti Šaraškino kontoros vardu ŽŪMPRRA, kiek uždirba jos valdininkai? Kokios jų premijos už alkanųjų apvogimą? Už kiek ji baldus ir kompiuterius pirko? Špygą taukuotą! Valstybės paslaptis. Žmogaus teisių apsauga. Svarbiausia – žmogus!

Jei žmogus svarbiausias, tai ar vos tūkstantį užkalantis pilietis turėtų atsiskaityti valdžiai, ar valdžia – piliečiui? Apskritai, kas svarbiau valdžiai: ar kad jūs uždirbtumėte kukliam pragyvenimui, ar kad trūks plyš sumokėtumėte mokesčius – net už tuos pinigus, kurių dar nesate gavęs? O po to – nors ir tvanas, nors ir eilėje prie auksinių miltų.

Tarkim, darbovietė vėluoja jums išmokėti algą mėnesį arba du. Bet tiek GPM, tiek „Sodros“ mokesčius valstybė pasiims iš jūsų įmonės iškart – blokuodama visas sąskaitas. Ar ne geriau būtų, bent jau nuo šūkio „Svarbiausia – žmogus!“ aukštybių žvelgiant, kad pirmiausia žmogus gautų algą, o tik po to jau atsiskaitytų su VMI ir „Sodra“?

Ė, ne. Svarbiausia valdžiai – jos pačios kišenė. Iš kurios – ir auksiniai miltai, ir sidabrinės kruopos, ir dar daug kitų brangiau nei rinkoje kainuojančių dalykų, apie kuriuos net žinias­klaida tik per vargus, ir tai tik kartais sužino.

Viską gaubianti paslaptis – štai ta tikroji mantra, kuria vadovaudamasi kiekvieną dieną, barstydama auksinių miltų pudrą, dirba socialdemokratų, darbiečių ir tvarkdarių koalicija. Kaip apversti tą negražią piramidę – kad ne pilietis valdžiai, o pirmiausia valdžia piliečiui atsiskaitytų?

Klausimas, kurio atsakymui išnešioti liko lygiai 9 mėnesiai. Nejau ir vėl persileidimas?

Visus praėjusius metus „Veidas“ daugiausia rašė, kaip buvo. Naujuosius pradedantis mūsų „Prognozių“ numeris bando nuspėti, kaip bus. Tai neabejotinai miela intriga ne tik būrėjoms. Skaitytojams ir žurnalistams – taip pat. Kas gali būti įdomiau už bandymą praskleisti ateities maršką?

Kita vertus, prognozės, kaip ir mūsų planai, dažniausiai – beviltiškas reikalas. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, sako patarlė. Kas prieš metus, juolab prieš dvejus, galėjo atspėti, kad 2015-ieji šitaip nuvertins žaliavas: nafta atpigs 35, dujos – 45, kava – 28, varis – 28, o aliuminis – 57 procentais?

Remdamasis stebėjimų praktika protingas prognozuotojas 2015-ųjų pradžioje kaip tik turėjo skleisti paniką, kad kas jau kas, o nafta brangs. Mat Putino Rusija praėjusių metų pradžioje žvangino ginklais, grasino ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos šalims, o naftos kainos visada būdavo ypač jautrios karams ir stichinėms nelaimėms.

Bet naftos pasiūla po skalūnų revoliucijos JAV dukart viršijo išaugusią paklausą. Tad nei Putino atsibeldimas į Siriją, nei milijoninė karo pabėgėlių armija, šluojanti Europos pasienio užkardas ir traukianti ES keliais be pasų ir vizų, nei teroro aktai Paryžiuje nesudrebino naftos rinkų.

Priešingai, „Brent“ naftos kaina, metų pradžioje siekusi 55 dolerius už barelį, pavasarį kilstelėjusi iki 65 dolerių, po to stabiliai leidosi žemyn ir 2016-uosius pasitiko ties 36 dolerių riba.

Būti Kasandra tokioje geopolitinėje erdvėje kaip Lietuva, su tokiu kaimynu kaip Rusija, kurią valdo pasaulį pro sugedusius KGB žiūronus stebinti šlykščiausios slaptosios policijos išauginta vidutinybė, – nedėkingas užsiėmimas.

Net geriausios pasaulio žvalgybos neišpranašavo Krymo užgrobimo ir aneksijos, kruvino Rusijos karo su Ukraina dėl Donbaso 2014 metais. Nors tiksliau gal būtų sakyti, kad tokių pranašysčių vis dėlto būta, tik vengiantis problemų Vakarų žmogus atsisakė tikėti tokia, jo požiūriu, nesąmone.

Mitologinės Kasandros likimas. Trojos karaliaus Priamo dukrą Kasandrą, pagal graikų mitą, be atsako įsimylėjęs Apolonas iš keršto ne tik apdovanojo pranašystės dovana, bet ir prakeikė, kad niekas jos pranašystėmis netikėtų. Nors Kasandra ir numatė Trojos sunaikinimą, perspėjo trojėnus apie graikų arklį, niekas jos nepaklausė.

Kita vertus, nereikia nė Putino. Kas praėjusių metų pradžioje galėjo numatyti, kad euras ne tik nesustabdys masinio lietuvių metimosi į vartojimą, bet, priešingai, vartojimas taps vieninteliu šalies ūkio gelbėjimosi ratu nuo ES apnikusios ekonomikos stagnacijos?

Visi prognozavo priešingai. Net jei čia dar ir pasitaikė kokia balta varna, tai tikrai niekas prieš metus net nebandė spėlioti, kad štai vidaus reikalų ministro Skvernelio reitingas metų pabaigoje pranoks pačios Grybauskaitės reitingą. Arba kad Seimas net kelis kartus atmes prezidentės kandidatus į generalinius prokurorus ir niekas nebeišsigąs net atviro valstybės vadovės šantažo?

Nors šalies partijų reitingai nesikeičia štai jau greit dveji metai, ar galėtume be atodairos tvirtinti, kad rinkimus laimės socialdemokratai, kurie valdys kartu su Liberalų sąjūdžiu, kaip tapo madinga prognozuoti visų universitetų politologų kasandroms?

Mažiausia detalė, kurios dar nežinome, menkiausias pokytis, ir visos prognozės akimirksniu gali būti palaidotos. Nepaisant to, „Veidas“, kaip jau tapo įprasta, savo „Prog­nozių“ numeriu drąsiai žengia Kasandros taku.

Su Naujaisiais, 2016-aisiais. Ir gero skaitymo.

Jei kas pernai būtų lietuviui pasakęs, kad prieš 2015-ųjų Kalėdas jis pirks daugiau ir įnirtingiau nei pernai, kai skubėta atsikratyti litų, dauguma turbūt būtų labai supykę: kur ten, juk euras. Gal ir negalima sakyti, kad euro laukta kaip maro, bet kainų augimu gąsdino, kas netingėjo, o ir patys žmonės gąsdinosi, kaip mokėjo.

Bet štai eina į pabaigą pirmieji metai su euru, o parduotuvių apyvartos auga kaip ant mielių – žmonės vis lengviau skiriasi su pinigu. Daro tai nepaisant to, kad į antrąją metų pusę paslaugų, restoranų ir kai kurių prekių kainos tikrai ėmė kilti. Kaip ir minimali alga, kurią valdžia didino vos ne kas mėnesį. Bet dujos, nafta ir degalai pinga, Rusijos energetinis ginklas šimpa, o taip juk seniai bebuvo.

Taigi galima sakyti, kad euras nesukrėtė lietu­vių. Metų pabaigoje netgi paaiškėjo, jog ne­pai­sant to, kad vidutinė esto alga yra beveik 300 eurų didesnė nei lietuvio, o esto pensija ko­ne 150 eurų lenkia lietuvio pensiją, vidutinis lietuvis kas mėnesį vis tiek išleidžia keliais litais daugiau nei vidutinis estas.

Kaip nors išgyvensim. Taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti 2015-uosius. Pasaulinės fi­nan­­sų krizės atšaldytas lietuvis šįmet pagaliau ati­tirpo, o gal tiesiog pavargo taupyti, nes juk ir val­džia, patvirtinusi biudžetą su dvigubai didesniu deficitu, tiesiog būgnija, kad taupydamas ne­praturtėsi.

Štai ir išlaidauja Lietuva už visus metus nuo 2009-ųjų, kai žmonės spaudė litą reikia ar nereikia. Kol ateis kita finansų krizė.

Galų gale pirkimas yra ir geras nerimo malšintojas. O ko jau ko, bet nerimo šįmet netrūko. Europą drebina nuo pokario nematyta pabėgėlių krizė. Iš Afrikos ritasi bangos, kurių neatlaiko ne tik atsileidusių Graikijos ar Ita­lijos, bet ir tvarkingųjų Austrijos ir Vokietijos pasienio tarnybos. Tiesa, iki Lietuvos ši banga atsirita tik kvailų kalbų apie pabėgėlius televizijose ir Rusijos trolių portaluose rašomų „ko­men­tarų“ pavidalu.

Tačiau ir be pabėgėlių nerimui pagrindo bu­­vo. Putinas, nors trumpam pamiršo Uk­rai­ną, bom­barduoja Sirijos opoziciją, tiesa, aiškindamas, kad muša ISIS teroristus. Žiežirbos laksto tarp Rusijos ir Turkijos, kurios dar metų pradžioje prisiekinėjo draugystę. Paryžių sudrebino lapkričio 13-osios, penktadienio, teroro aktai. Šiurpino Kražių skerdikas ir Švenčionių narkomanas, sugebėjęs nuginkluoti ir ant ausų pastatyti visą Lietuvos policiją.

Kita vertus, negali sakyti, kad šįmet nebuvo gerų žinių. Pirmą kartą Lietuvoje surengti tiesioginiai merų rinkimai, kurie įrodė, kad politikų baimės, jog žmonės išrinks „ne tuos“, nepasitvirtino. Istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas išvaduotas nuo jį daugiau kaip 60 metų gadinusių sovietinių balvonų.

Grąžinus privalomąjį šaukimą į kariuomenę ne tik nepasitvirtino zyzlių prognozės, kad štai jauni vyrai praras kvalifikaciją, susigadins karjeras, apleis šeimas, bet, priešingai, šaukimas į kariuomenę sukėlė gražų savanorystės sąjūdį. Kai į armiją ėmė veržtis ir emigrantai, ir trisdešimtmečiai, ir užsienyje universitetus baigę jaunuoliai. Šio numerio „Veido“ viršelis tai patvirtina – Metų žmogumi išrinkome ka­riuo­menės sa­vanorį, Didžiojoje Britanijoje moks­lus baigusį bendrovės „Jostra“ ekonomis­tą R.Griš­ke­vi­čių.

Lietuva baigė tiesti elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją, o tai prilygsta kelioms kariuomenės di­vi­zijoms, nes pagaliau išsiveržėme iš Rusijos elektros žiedo apsupties.

Pridėjus tai, kad krepšinio rinktinė laimėjo ne tik antrą iš eilės Europos sidabrą, bet ir septintą iš eilės kelialapį į olimpiadą, o to Eu­ro­po­je dar niekam nepavyko padaryti, galima sakyti, kad metai, nors ir nervingi, Lietuvai tikrai ne­buvo blogi.

Su tuo ir sveikiname. Linksmų Kalėdų ir lai­mingų Naujųjų, mieli „Veido“ skaitytojai!

Kairieji iš inercijos, o kai kada gal ir iš įgimto kvailumo šūkauja apie didėjančią atskirtį tarp vargšų ir turtingųjų. Nė vienas biudžeto įstatymo priėmimas nepraeina be bandymų primesti Lietuvai atgyvenusius progresinius mokesčius. Senojoje Europoje net ir kruvinus fanatikų teroro išpuolius bandoma aiškinti vargšų ir turtingųjų priešprieša.

Vis dėlto pagrindinė mūsų laikų kova vyksta ne tarp vargšų ir turtingųjų, o tarp fanatikų ir visų likusių žmonių, sako garsus Izraelio rašytojas Amosas Ozas.

Tai, kad vilnietiškų šaknų turintis rašytojas teisus, patvirtina ir savivaldos rinkimai kairiausioje ES šalyje Prancūzijoje. Daugiausia balsų čia gavo M. le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas. Ne kairieji, nors fronto vadai ir dievina Putiną, ir ne dešinieji. Tiesiog fanatikai, tikintys, kad tautos vietoj atviros visuomenės kelio vėl rinksis į praeitį vedantį uždarumo ir neapykantos šunkelį.

Taigi Paryžiuje surengta žiauri islamo fanatikų ataka sukėlė prancūzų fanatizmą. Vienoje pusėje – fanatikai, kitoje – visi likusieji: kairieji ir dešinieji, vargšai ir turtingieji. Čia ir eina pagrindinė šių laikų, ir, matyt, ne tik šių, skirtis.

Fanatikai visur įžvelgia klastą. Net tame, kad nuo 2017-ųjų Lietuvoje nebereikės lakstyti po valdžios įstaigas su dokumentų kopijomis. Prieš savaitę priimtas Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas numato, kad santuoka, ištuoka, vaiko gimimas ar mirtis bus registruojami padarant įrašą Gyventojų registre, kurį, mums prireikus, ir atsivers valdininkai.

Žodžiu, nuo 2017-ųjų nebereikės popierių. Pažanga? Neabejotina. Bet 4 Seimo nariai balsavo prieš, o 33 susilaikė. Kodėl? Kas vedė XXI a. mašinų laužytojus, turinčius tautos mandatą?

Garliavos klikos atstovė A.Stancikienė pareiškė, kad popierinių dokumentų panaikinimas visiškai nuvertina santuoką: „Atsisakydami popieriaus, mes santuoką padarome tokią absoliučiai nieko vertą. Santuoka bus tas pats, kaip nueiti į parduotuvę apsipirkti.“

„Santuoka yra viešas žmogaus įsipareigojimas gyventi kartu, o paslėpti santuoką po įsipareigojimu internete yra pavojinga“, – pranašavo konservatorius R.Dagys.

Konservatorė V.Čigriejienė pagoniškai dūsavo dėl moralės pakrikimo: „Viską atlikti kompiuterio laikmenoje yra neetiška, lietuvių tautai tai visiškai netinka.“ Konservatorius R.Kupčinskas gąsdino, kad hakeriai galės panaikinti santuoką.

Kvailybė, besiribojanti su beprotybe? Ne, tai – fanatizmas. Fanatikai girdi tik save. Koks gali būti priešnuodis fanatizmui?

A.Ozas sako, kad tai – smalsumas ir humoro jausmas.

„Man niekada neteko sutikti fanatiko, turinčio humoro jausmą. Taip pat niekada neregėjau smalsaus fanatiko. Fanatikas yra tarsi vaikščiojantis šauktukas. Jei tik galėčiau įtikinti fanatiką nuryti du arbatinius šaukštelius smalsumo ir du arbatinius šaukštelius humoro dukart per dieną – ryte ir vakare, galbūt galėčiau pretenduoti jau ne į Nobelio literatūros, bet į Taikos premiją“, – neseniai duodamas interviu kalbėjo rašytojas.

Kodėl būtent smalsumas yra fanatizmo priešnuodis? Todėl, kad, pasak A.Ozo, smalsumas priverčia atsistoti į kito žmogaus batus, tas pat pasakytina ir apie humorą: „Žmogus, turintis humoro jausmą, išsiugdo ir tam tikrą reliatyvumo suvokimą. Dalykai gali atrodyti vienaip, tačiau gali atrodyti ir kitaip. Tad tikiu, kad smalsumas ir humoras yra fanatizmo priešnuodžiai.“

Regis, pasauliui, o ir Lietuvai šįmet labiausiai ir trūko tų dviejų šaukštelių. Smalsumo ir humoro. Po du kartus dienoj. Kaip kažkada vaikams duodavo žuvies taukų.

Po Paryžiaus skerdynių panikieriai ir entuziastai vėl ant arklio. Panikieriai kalba apie Trečiąjį pasaulinį karą, nuolat kartoja, kad kažkokia Islamo civilizacija tuoj sunaikins Vakarų civilizaciją. Entuziastai ragina mušti visus musulmonus. Bet ar nepervertiname islamiškojo terorizmo pavojaus? Kitas klausimas – kam pastaruosius 14 metų buvo ypač naudinga teroristų keliama panika?

Putinui. Paryžiaus skerdynės vėl leido Putinui – iš esmės teroristui – sėsti prie vieno stalo su Vakarų lyderiais, kurie po Krymo užgrobimo ir Malaizijos lainerio numušimo jį atvirai ignoravo. Apskritai tiesa tokia, kad ne islamo teroristai, o Putino Rusija kelia didžiausią grėsmę Europai.

Užtenka palyginti, kiek žmonių žuvo Ukrainoje per Rusijos sukeltą karą ir kiek jų žuvo per visus teroro aktus Europoje. Teroro aktais dar niekas jokio karo nelaimėjo ir jokios civilizacijos nesugriovė.

Ar Vakarams kovoje su ISIS reikia Rusijos pagalbos? Tikrai ne. Vakarai gali įveikti ISIS ir be Rusijos. Jei būtų kitaip, ISIS būtų neįveikiama ir su Rusija. Tokios koalicijos reikia tik Putinui. Bet Putino tikslas – ne ISIS sutriuškinimas ir ne pagalba Vakarams. Jo kleptokratinei valstybei žūtbūt reikia nusikratyti Vakarų sankcijų. Antra, būtų neblogai padidinti naftos kainas, o tam būtina supriešinti arabų pasaulį su Europa ir įvaryti pleištą tarp ES ir JAV.

Kuo daugiau dienų praeina po Paryžiaus skerdynių, tuo įdomiau viskas atrodo. Dėl to, kaip viskas klostėsi iki lapkričio 13-osios. Prancūzai Rusijai statytus „Mistral“ laivus parduoda Egiptui. Rusijos keleivinis laineris su 220 žmonių susprogdinamas Egipto erdvėje. Putinas, kuris visiems grasina dėl to, kad kažkas kreivai pažiūrėjo į rusą ir žada teroristus skandinti išvietėje, romiai tyli. Tyli net po to, kai užsienio žvalgybos raportuoja – lėktuvas susprogdintas.

Kodėl tyli? Kada jis prisimena išvietę teroristams? Tik po to, kai Paryžiuje islamistai surengia sker­dynes. ISIS prisiima atsakomybę už žudynes, bet tarsi nenoromis. Kaip ir dėl  Rusijos laine­rio, beje. Be entuziazmo – lyg ne jie būtų pa­da­rę.

„Fox News“ praneša, kad rastas laikrodinis Rusijos lėktuvo sprogdinimo mechanizmas rodo, jog lėktuvas turėjo susprogti ne po 20 minučių, o po 2 valandų. Kur tada būtų buvęs lėktuvas? Kažkur tarp Krymo ir Chersono sričių. „Kruvina Kijevo chunta“ numušinėja lėktuvus? Bet juk skrido savi, rusai. Savi rusai gyveno ir susprogdintuose Maskvos bei kitų miestų daugiaaukščiuose. Ar rado sprogdintojus? Užtat visi, teigusieji, kad tai FSB darbas, jau po velėna.

O kas, jei islamistus Paryžiuje aktyvavo kas nors iš šalies? Kokia GRU, kurios santykiai su arabų teroristais – kaip spermos donoro, pribuvėjos, motinos ir žindyvės viename? Tai, kad į stadioną nepavyko įnešti sprogmenų, rodo visišką nesėkmę. Vadinasi, operacija rengta paskubomis? Tiesiog reikėjo greitai. Ne su savu lėktuvu buvo apsidirbta?

Jei tai – tik sąmokslo teorija, kodėl Putinas apie teroristų naikinimą prabilo tik po Pa­ry­žiaus skerdynių? Ar ne todėl, kad tokios sekos rei­kėjo Putinui? Bet kodėl Prancūzijos preziden­tas tada sukirto rankomis su Putinu, pa­mir­šęs Krymą ir karą Ukrainos rytuose? Nai­vus?

Kad ir ką manytume apie Hollande‘ą, jis nėra kvailas. Putinui į glėbį Hollande‘ą stumia rinkėjų baimė. Ir Putino simpatikų Sarkozy bei Le Pen baimė, bet tai tas pats. Po tokių išpuolių rinkėjams reikia staigių įrodymų, kad valdžia kažką daro. O ką galima padaryti per kelias dienas? Nieko. Prorusiškos prancūzų nuotaikos stiprios, o Rusijos propaganda visaip klijuoja durnių apie Putino veržimąsi į kovą su islamistais, kuriai trukdo tik JAV, kažkokie baltai ir lenkai. Kas lieka Hollande‘ui?

Lėlininkas Putinas kikena į saują. Pa­ni­kie­rių gaudyklė suveikė.

Vaikai net ir šiais laikais kartais dar karstosi po medžius. Kas dėtųsi Lietuvoje, jei per kelias dienas Vilniuje kokie trys paaugliai dribtelėtų iš medžio žemėn taip, kad amžiams liktų invalidais? Ir dar paaiškėtų, kad visi jie dribo ne iš kokio alksnio, o lyg tyčia – iš ąžuolo?

Trys televizijos sovietinį diktorių Le­vi­ta­ną pri­menančiais balsais anonsuotų specialią lai­dą „Ąžuolai žudikai“. Ra­di­jo ir TV ka­na­lų kalbinami aplinkos, sveikatos apsaugos ir vi­daus reikalų ministrai nutaisę veidus „mus puo­la ateiviai“ pažadėtų tuoj pat imtis priemonių.

Kuris nors Seimo „darbietis“ įregistruotų Miškų įstatymo pataisą. Kuri visoje Lietuvoje, išskyrus Labanoro girią, uždraustų sodinti ąžuolus, o visus senuosius Vilniaus, Kauno ir t.t. ąžuolus nukreiptų į biokuro granulių fabrikėlius.

Ketvirtadienio vakarą, kai Seime lieka tik 34 tautos išrinktieji, visi jie – nepriklausomai nuo partijų – be svarstymo balsuotų už įstatymą, kuris suduotų triuškinamą smūgį ąžuolams žudikams.

Baltos kumelės sapnas? Neskubėkite su išvadomis. Juk užteko porai jaunuolių galingais BMW Vilniuje įvairuoti į autobusų stoteles, ir štai ant įstatymų leidėjų varstoto – „darbiečio“ G.Tamošiūno įstatymo pataisa, kad tiems vairuotojams, kurie neturi dvejų metų vairavimo stažo, populiariai kalbant, draudžiama vairuoti galingus BMW.

Kas „prieš“? Visi ketvirtadienio vakarą salėje likę 34 Seimo nariai buvo „už“.

Teisingai padarė? Ką gi. Tačiau kas, jei stoteles būtų traiškę „golfukai“? Neįmanoma? Visai gali būti, kad kol tai skaitote ir džiūgaujate dėl draudimo vairuoti BMW, autobusų stotelę šalia jūsų namų nugriovė senas „VW Passat“. Ir ką tuomet? Išsiaiškinę vairuotojo amžių prašysite G.Tamošiūno, kad siūlytų uždrausti tokio amžiaus vairuotojams lipti į „Passat“? O jei vairuotojui per trisdešimt? Per penkiasdešimt?

Taip, valdžia ką nors vis tiek sugalvotų. Jei valdžia nesugalvos to, ko dar nebuvo, išminties ji pasisems iš okupacinės sovietų valdžios nesąmonių kampelio.

Semiasi. Kražių skerdikas prieš žudynes ilgai pylė į lempą? Viskas aišku. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė skubos tvarka siūlo grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo. Nors priklausomybių ligų gydytojai lyg susitarę tvirtina, kad priklausomybę žmogus gali suvaldyti tik tada, kai pats to nori, ir tai ne visada.

Vidaus reikalų ministras S.Skvernelis taip pat neliko abejingas Kražių tragedijai. Ir sovietiniam mąstymui. Ministras ragina grąžinti Lietuvą į M.Gorbačiovo prohibicijos laikus, kai Gruzijoje buvo kertami vynuogynai, o miestuose liko po porą alkoholio parduotuvių.

Ar R.Bekinčiui ir panašiems į jį griebtis kirvio Kražiuose sutrukdys tai, kad Vilniuje ir Kaune neliks vyno ir alaus parduotuvių? Ne­sutrukdys. Užtat policija, ministras ir Seimas raportuos kaimui, kaip jie kovoja su blogiu, – išrašė kaltinamąjį aktą esencijai. Senutėms tai gal netgi patiks. Ypač jei kunigėlis tam pritars.

Tik kas nuo to pasikeis realiai? Bet iniciatyvus kvailys juk ne to ir siekia, kad automobiliai netraiškytų žmonių, o bekinčiai nesišvaistytų kirviu. Kvailiui su iniciatyva svarbiausia, kad jį pastebėtų. Bet kokia kaina! O kas bus po to, kaip draudimai atsilieps žmonėms, kurių absoliuti dauguma laikosi įstatymų, jam nė motais.

Viena laimė, kad šiais laikais vaikai laiką mieliau leidžia sukišę nosis į išmaniuosius telefonus, o ne karstosi po medžius. Jei vaikai karstytųsi po medžius, mūsų miestai jau būtų iškirtę ąžuolus, o gal net ir drebules. Seimo nariams išdidžiai prižiūrint.