Pavakare Lietuva pajudės tėvų ir protėvių kapų link. Kaip kasmet nuo tada, kai buvo išeita iš savo kaimo. Lietuviui katalikui galima prikišti, kad jis užmiršo Kalėdų prasmę, kad iš Velykų prisikėlimo liko tik kiaušiniai ir kiškučiai. Bet šios dienos neįveikė nei okupanto kumštis, nei linksmas vakarietiškas Helovinas.

Visi Šventieji, Vėlinės. Masinis tautos žygis į kapines. Kai kirtis – tikrai ne ant Visų Šventųjų, kai katalikai turėtų pirmiausia minėti savo šventuosius, jų gerą pavyzdį. Kas materializuojasi šią visuotinio važiavimo dieną, kai krašto kapines užlieja žvakių švieselės?

Kažkas tarp pagonybės prietarų, kai baidomės – ne, ne mirties – ją makabriškai gaudome galingais BMW varikliais, savižudžių kilpomis ir šuoliais į nebūtį. Gal labiau mirtį lydinčių detalių. Tų pačių kapinių, ypač kai tenka pro jas eiti sutemus. Sklandymas tarp prietarų ir krikščioniško tikėjimo pomirtiniu sielos gyvenimu bei jį lydinčio memento mori – prisimink mirtį.

Prie tėvų ir senelių kapų neišvengiamai užklumpa sąžinės graužatis. Nerimas. Kai prisimenamas tėvui ar motinai taip ir neištartas „ačiū“, atsiprašymas. Ir kai nors trumpam beveik fiziškai pajuntamas tas būtinas kiekvienai gyvasties nepraradusiai bendruomenei ryšys. Tarp tų, kurie čia gyveno, arė žemę, liejo už ją kraują ir kurių kaulai dabar ilsisi kapuose, ir visų tų, kurie tebėra čia. Nepaisant karo ir maro, okupacijų, varymo ir vežimo į Sibirą, penkių emigracijos bangų.

Skurdus mirties įrėminimo minimumas – žvakelės, degtukai ir kuklios kapinių gėlės. Ženklas paskutinio visuotinai priimtino bendrumo ir tęstinumo?

„Kai kurie paliko vardą, kad kiti skelbtų jų šlovę, bet apie kitus neliko atminimo. Tačiau ir jie buvo teisūs žmonės, ir jų dori darbai nebus užmiršti. Jų šeimoms lieka turtas, jų palikuonims – paveldas. Jų kūnai palaidoti ramybėje, bet jų vardas gyvas kartų kartose. Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį, ir bendrija skelbs jų šlovę“, – pasakyta Senojo testamento Ekleziasto knygoje.

„Žmogus yra arba gyvas, arba negyvas. Ne­svarbu, kaime gyvena ar mieste. Žiūri pro lan­gą ar į kompiuterį. Tačiau ar jis galvoja vien tik apie save, ar jam rūpi, kaip bus ten, už lango, kas bus su tais žmonėmis šalia tavęs, žeme, kal­ba?“ – ne Vėlinių proga ištarti aktoriaus Rolando Kazlo žodžiai lyg čia buvę.

Ar galvoja? Ar dar rūpi? Ir kas iš to, jei galvoja, netgi labai skaudžiai rūpi?

Prie kapų susitiks ir gyvieji. Gal visus metus nesimatę broliai, pusbroliai, tetos ir dukterėčios, dėdės ir sūnėnai. Padūsaus, kad yra dar toks reiškinys kaip giminė, kad susitinka tik per laidotuves, o jaunų išvis nematyti. Ne­gimė. O jei gimė, tai dabar kur nors Londone.

Pastarųjų 23 metų Lietuvos gimimų ir mirties kardiograma – mirties punktyru žymėta. Pernai mirė kone 11 000 daugiau, nei gimė. Ir šįmet bus taip pat. Ar memento mori jau taikytina ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir Lietuvos tautai?

R.Kazlo žodžiai iš to paties interviu nerimo degant žvakelę ant motinos ar tėvo kapo dar pridės: „Plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių temą. Pa­bėgėlis gaus laikinąjį prieglobstį ir gal turėda­mas galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta.“

Vis dėlto, kad ir kokia baisi statistika, vis dar esame tęsinys ir turėtume būti tęsėjai, o ne išnykėliai. Memento mori – ne priesakas pa­skęsti liūdesyje ir neveiklume. Priminimas, kad visi mirsime, pirmiausia yra ir priesakas pri­siimti didesnę atsakomybę už savo poelgius, savo gyvenimą.

Nueiti prie kapo – gražu. Dar gražiau – nuolat liudyti gyvenimo džiaugs­mą.

Lietuvos futbolas eilinį sykį tėškėsi veidu. Ne į purvą. Į grupės futbolo draugų taip pamėgtą plastiko gazoną. Jų dėka šalyje neliko ne tik gero futbolo, bet ir futbolo vejų. Ir mūsų futbolininkams anksčiau tokio įprasto jų purvo, iš kurio kažkada žvengė Ispanijos spauda. Paskui vokiečiai tyčiojosi iš Kauno stadiono tualetų.

Pirmadienio vakarą taip pat ne beviltiškas Lietuvos rinktinės, kurią nusitašę anglų sirgaliai pravardžiavo fermerių komanda, žaidimas domino Anglijos spaudą. Anglų reporteriai tyčiojosi iš mūsų futbolo organizacijos ir stadiono.

„I.Pankratjevo atsistatydinimas buvo keista pabaiga šiek tiek nepadoriam mačui, kuris vyko ant dirbtinės dangos. Tribūnose buvo užfiksuotos senos geros kumštynės, o stadiono veją laistė gaisrininkų brigada, nes laistymo sistemos neveikė. Jie žaidžia stadione, turinčiame tik tris tribūnas, už kurių tvora, kuri yra vienintelė kliūtis kamuoliui nenuskristi į šalia stovinčius daugiabučių kompleksus“, – šaipėsi „The Guardian“.

BBC apžvalgininkas mūsų rinktinę pavadino „komanda su mažomis ambicijomis“, o sąlygas Vilniaus stadione ir rūbinėje palygino su sena mokykla.

Yra norinčių prieštarauti? Labai seniai konservatorių premjeras A.Kubilius, vaizduodamas labai šmaikštų, pareiškė, kad kai į Vilnių važiuos žaisti „Real“ ir „Chelsea“, bus ir stadionas. Vokietija, Ispanija, Anglija… Kas dar turėtų atvažiuoti pasityčioti, kad valstybė pasistatytų bent vieną nedidelį europinį stadioną, į kurį nebūtų gėda ir pačiam ateiti, ir pasaulio futbolo žvaigždes priimti? Kiek dar, pralaukus ketvirtį amžiaus, reikės laukti – dar 25 metus?

Taip, žinoma, kad tai, jog Lietuvos futbolas po 1997-ųjų patiria vieną fiasko po kito, pirmiausia yra manerkio iš Vilijampolės grupės draugų futbolo federacijos reikalas.

Bet Lietuvos futbolo viršininkams dėl to ne gėda. Jei futbolo prezidentas broliavosi su „daktarais“, o treneris net nesugeba pasveikinti Anglijos su šimtaprocentiniu rezultatu grupėje, tai reiškia, kad jų gėdos jausmas buvo išpreparuotas dar prieš jiems gimstant.

Štai tai, ir ne tik tai, tampa valstybės gėda. Ne tik todėl, kad futbolas bet kurioje ES šalyje yra daugiau nei žaidimas. Stadionus stato ne futbolo viršininkai, o valstybės ir savivaldybės. Ypač tai pasakytina apie Nacionalinį stadioną. Ir ypač – tokiose nedidelėse valstybėse kaip Lietuva.

Mūsų Nacionalinį stadioną statė visi – pradedant socialdemokratų patriarchu, baigiant aplinka to, kuriam vis aplinka kalta. Visi tam skirti pinigai prašapo. Užtat išdygo vienos bendrovės vystytojos gražus namų kompleksas, kuriame, sako, net dabartinių šalies didžiūnų gyvenama.

Gal todėl po „išgarsėjimo“ Anglijoje, kaip ir anksčiau Vokietijoje ar Ispanijoje, nebuvo gėda premjerui, jo pirmtakams, esamiems ir buvusiems ministrams, dabartinei ir buvusioms Seimo daugumoms? Tokių šalių, kaip aprašytoji „The Guardian“, daugiau ES nėra – tik Lietuva.

Gėda ne tik ir ne tiek dėl su sena mokykla britų palyginto mūsų stadiono – pirmiausia gėda dėl to, kad valstybės ir Vyriausybės vadovams dėl tos gėdos nė raumuo nevirptelėjo.

Stebina? Kai tą patį pirmadienį Vilniuje pramonininkų prezidentas R.Dargis skaitė pranešimą apie valstybės artimiausiu metu laukiančius konkurencingumo iššūkius ir po to surengtoje diskusijoje kalbėjo visų Seimo partijų lyderiai, jų klausęsi ES šalių ambasadoriai kraipė galvas: negi iš tikrųjų toks baisus mąstymo atotrūkis tarp jūsų verslo ir politikos elito?

Išvertus iš diplomatinės kalbos – partijų lyderiai pjovė visišką grybą, o kai kurie net nesuprato, apie ką pramonininkas kalbėjo. Plastiko gazonas – ne tik futbole.

Iš leitenantų į generolus net jam pačiam netikėtai pakeltas D.Valys tapo juokingiausiu prokuratūros personažu per visą jos istoriją. Regis, tokiu ir liks. Po to, kai Seimas atmetė ir prezidentės stumtą E.Dambrauskienę, neįtikėtina, bet akivaizdu: kišeninių prokurorų sekcijoje saugiklius išmušė ilgam.

Po antradienio balsavimo, 50 „už“ prezidentės kandidatę, 49 „prieš“, o 19 susilaikius, konservatoriai su „darbiete“ L.Graužiniene unisonu dejavo (geras vaizdelis), kad tai – kerštas prezidentei. Labai norint galima pavadinti ir taip – rezultatas iš tiesų 2:0 Seimo naudai. Bet ar ne pati prezidentė to prisiprašė? Kad ir koks Seimas būtų, jį reikia gerbti. Kaip ir prokuratūrą. Kaip elgėsi prezidentė?

Vos atėjusi į valdžią, D.Grybauskaitė iškart privertė pasitraukti generalinį prokurorą A.Valantiną. Ne svajonių prokuroras? Taip, bet, jei palygintume su D.Valiu, tai A.Va­lan­tinas – tiesiog šviesulys.

D.Valys – nepagarba, parodyta prokuratūrai ir Seimui, kuris nuolankiai sutiko tyčiotis iš prokuratūros. D.Valys ardė prokuratūrą, kūrė savo lojalumo hierarchiją. Tačiau kol lakstė į Prezidentūrą pro užpakalines duris nurodymų, tol buvo „gaivus oro gūsis prokuratūroje“, kaip pareiškė kažkuris subinlaižys.

Tačiau kai tik prokurorai pradėjo tyrimą dėl prezidentės patarėjos D.Ulbinaitės, prokuratūra iškart virto griuvėsiais, kuriuose tvarką gali atkurti tik teisėjas N.Meilutis. Prezidentė darsyk parodė nepagarbą prokuratūrai ir Seimui. Tik Seimas nebesutiko būti mazgote ir atmetė N.Meilučio kandidatūrą.

Ar prezidentė pakeitė nepagarbų elgesį?

Į prokuratūros vadovus pasiūloma Kai­šiadorių apylinkės teismo pirmininkė E.Dam­b­rauskienė. Kuri, jei tikėtume Prezidentūra, smarkiai pagerino apleistą šio teismo darbą. Kaip turėjo ištįsti Seimo narių veidai, kai sužinojo, kad E.Dambrauskienė čia pakeitė… tą patį N.Meilutį. Išeina, kad siūlydama E.Dam­brauskienę prezidentė jau atvirai tyčiojosi iš Seimo?

Jau to pakaktų balsuoti „prieš“. Bet siūlų kamuoliukas ritasi toliau. Paaiškėja, kad E.Dambrauskienė jau seniai yra prezidentės protežė. Per trumpą laiką po paskyrimo teisėja buvo paskirta Kaišiadorių apylinkės teismo pirmininke. Šįmet antrąkart bandė tapti Vilniaus apygardos teismo teisėja. Teisėjų atrankos komisija siūlo į šią vietą net 14 kandidatų. Tarp jų E.Dambrauskienės nėra. Ką sako prezidentė? Reikalauja skirti E.Dam­braus­kienę – per 14 galvų!

Teisėjų taryba atmeta šį prezidentės įgeidį. Pirmą kartą per šešerius metus. O jei Teisėjų at­rankos ko­misija ir Teisėjų taryba buvo „prieš“ E.Dam­brauskienės tapimą net Vil­niaus apygardos eiline teisėja, kaip Seimas ga­lėjo ją tvirtinti prokuratūros vadove? Kaip matant, kad nedidelio miestelio teisėja yra akivaizdi prezidentės protežė, tikėtis, kad ji tarnaus įstatymui, o ne atskirai paimtai prezidentei? Ir išvis, kokia prezidentės seka?

Visi trys jos kandidatai – iš mažų miestų. Visi nesuprato, dėl ko jiems patikimas toks postas. Visi trys – be vadovavimo dideliems kolektyvams patirties. Visi elgėsi įžūliai. Visi žinojo, kaip sutvarkyti prokuratūrą. Kiek galima toleruoti tokį nepotizmą teisinėje valstybėje? Štai ir išeina, kad Seimas priėmė puikų sprendimą. Tam jį ir renkame, kad pareigūnus skirtų atsakingai.

O ką prezidentė? Beria žirnius apie kerštą ir iškart skelbia kontrkerštą: daugiau šiam Seimui nesiūlysiu kandidato į prokurorus, ot!

Ką tai reiškia? Tai, kad laikinasis prokuroras D.Raulušaitis iki 2017-ųjų negalės išeiti atostogų, susirgti ir net numirti – nėra kas jį pavaduoja. Še tau, boba, ir devintinės. Už­kliu­vo prezidentė už varčios, ir vėl iš pradžios.

Rugsėjo 15-ąją, kai privalėjome prisiminti „Lehman Brothers“ banko žlugimo 7-ąsias metines, A.Butkevičiaus ir ypač 2008-ųjų nelaimėlio finansų ministro R.Šadžiaus viešieji ryšiai, regis, pasiklydo premjero žento tamsiame viešųjų ryšių verslo labirinte. Kitaip valdžia tiesiog galėjo susprogdinti mūsų ausų būgnelius išvakarėse gauta gerąja naujiena.

Rimvydas VALATKA

Be jokios ironijos. Per 8 metų mėnesius į biudžetą įplaukė 356 mln. eurų daugiau nei pernai. Jei skaičiuotume litais, žandikaulis atviptų: 1,25 milijardo daugiau! Net palyginti su amžinai infantiliai optimistiško R.Šadžiaus biudžeto planu, biudžetas gavo 90,5 mln. eurų daugiau.

Vyriausybė mūsų ausų būgnelių nesprogdino. Net ir turėdama tokį desertą, kaip Vilniaus oro uosto visų laikų keleivių rekordą – 332 tūkst. keleivių, 31 tūkst. daugiau nei prieš metus, kai dar skraidė liūdno atminimo A.Zuoko „Lituanica“, Vyriausybė išliko santūri.

Kita vertus, gal ir gerai, kad premjeras įklimpo žento ryšiuose. „Lehman Borothers“ pakasynų, o drauge ir krizės atėjimo į Lietuvą metinių proga klykauti apie nerealų valstybės biudžeto vykdymo planą būtų šiek tiek makabriška – kvepėtų nepagarba žuvusių trilijonų palaikams.

Prieš pat žlugimą „Lehman Brothers“ pelnai buvo milijardiniai, jame dirbo 23 tūkst. žmonių. Kai bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto, jo skola siekė 750 mlrd. dolerių. Tai buvo didžiausias bankrotas JAV istorijoje. Po poros dienų B.Obamos vyriausybė, pažiūrėjusi per televiziją, kaip „Lehman Brothers“ bankininkai nešini popierinėmis dėžėmis su savo daiktais masiškai palieka rūmus, metė 80 mlrd. dolerių didžiausiai pasaulio draudimo bendrovei AIG gelbėti.

Tada jau ir Lietuvą paguldė finansinis gripas. Kaip tada elgėsi finansų ministras R.Šadžius? Šaukė skubų Vyriausybės posėdį? Jis tylėjo ir tada. Ar dabar, gėrėdamiesi biudžeto skaičiais, galime rėžti, kad krizė – praeitis? Privalome ploti A.Butkevičiaus ir kompanijos norams didinti, primesti eurą kitą senjorams?

Skaičiai aplodismentus politikams atmeta. „McKinsey & Co“ ataskaita skelbia, kad pasaulinė skola po „Lehman Brothers“ griūties išaugo 57 trln. dolerių. Šiame siurrealistiniame, taigi žmogaus protu nebesuvokiamame skaičiuje – ir Lietuvos už didelius procentus pasiskolinti milijardai. Valstybės skola, skaičiuojant nuo „Lehman Brothers“ griūties, padidėjo maždaug triskart. O kur dar praskolinta „Sodra“, subankrotintas Vilnius, ne geresnius popierius turinčios kitos savivaldybės?

Vaizdžiai kalbant, mes neatsigavome. Krizė tik pastumta toliau nuo akių. Mes viso labo tik įkeitėme savo ekonomikos augimą ateityje, pasiskolindami iš palikuonių ateities.

Kaip konstatuoja „Saxo bank“ vyr. ekonomistas S.Jakobsenas, „Lehman Brothers“ griūtis buvo galimybė pradėti keisti politiką, bet politikai pasirinko kitą kelią: „Pratęsti, nuolat perkant daugiau laiko, ir apsimesti, tvirtinant, kad neveiksmingi jų sprendimai yra patikimi.“

Į augimo ir perspektyvų stygių pasaulio politikai reagavo didindami biudžeto išlaidas, o pasibaigus pinigams vertė centrinius bankus didžiuliais kiekiais spausdinti pinigus. Kai matoma tik artimiausia ateitis, reikalai nuolat prastėja, tik tokio vaizdo perdavimas dėl laiko pirkimo smarkiai vėluoja.

Nepaisant pritrenkiančių biudžeto įplaukų, Lietuva ir toliau gyvena „Lehman Brothers“ katastrofos šešėlyje. Kaip ir visas pasaulis. Tad gal ir gerai, kad premjeras turi viešuosiuose ryšiuose prasisukusį žentą. Jam užkliuvus už varčios išvengėme tuščios tarpinio finišo euforijos.

Vasaros laikas baigėsi. Rytoj, šeštadienį, 21 val. 30 min. visoje Lietuvos teritorijoje įvedamas krepšinio laikas. Tikėkimės – iki pat Europos krepšinio čempionato paskutinių rungtynių. Šio laiko atskaitos taškas – kiek valandų liko iki Lietuvos rungtynių. O joms prasidėjus – kiek minučių, sekundžių iki rungtynių pabaigos.

Ispanija, Prancūzija, Serbija, Graikija, Kroatija turi puikias krepšinio rinktines. Dar daugiau šalių turi pasaulinio lygio krepšininkų. Tačiau tokio laiko, be Lietuvos, neturi nė viena kita Europos ir viso pasaulio valstybė.

Įvedus krepšinio laiką Lietuva pakelia ir drauge pameta galvą. Darbas, verslas, mokslai ir net meilė čia kiekvieną rugsėjį tampa antraeiliais dalykais. Net tai žiauriai tas porą savaičių diskriminuojamai mažumai, kuriai krepšinis – buvęs nebuvęs. Gyventi ne krepšinio laiku Lietuvoje nuo rytdienos tiesiog bus techniškai neįmanoma.

Krepšinis gal ir nėra Lietuvos religija, kaip mėgstame patys įsiaudrinę pusę pasaulio įtikinėti, bet tikrai yra patentuotas Lietuvos simbolis. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė – simbolis kubu.

Jei ieškotume daugiau simbolių, tai Ryga, kurioje žais Europos čempionato D grupės komandos, net labai simboliška vieta.

Prieš 78 metus čia Lietuvos krepšinio rinktinė parklupdė tuometį Europos meisterį Latvijos rinktinę ir parvežė į Lietuvą ne tik pirmąjį Europos krepšinio, bet ir apskritai pirmąjį sportinį auksą mūsų istorijoje. Būtent iš Rygos niekam iki tol nežinomas basketbolo žaidimas pradėjo Lietuvos širdžių užkariavimo žygį.

Į Rygą rinktinę išlydime suspausta širdimi. Ne todėl, kad Lietuvai šis Europos krepšinio čempionatas – tryliktasis. Vaiskiame Lietuvos rugpjūčio danguje nestigo krepšinio perkūniją galinčių sukelti debesų. Lino Kleizos ir Donato Motiejūno netektys. Nevykusios rungtynės su Kroatija ir Turkija. Trenerio Jono Kazlausko murmėjimas, kad pagrindiniam centrui Jonui Valančiūnui pasirengimo metu teko blaškytis tarp naujos sutarties Toronte ir rinktinės stovyklos. Klaidų gausa pasirengimo rungtynėse. Erzelis dėl antro ketvirtojo numerio.

Tai šaldė mūsų viltis. Į ką kabintis?

„Neabejoju, kad mūsų vyrai solidžiai pasirodys Europos čempionate. Nors ir negalės žaisti visi pajėgiausi krepšininkai, Lietuvos komandos sudėtis yra stipri. Be to, turime labai patyrusį trenerį Joną Kazlauską“, – drąsino Rimas Kurtinaitis. Vienas iš tų, kurie lygiai prieš du dešimtmečius su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu parvežė į Lietuvą Europos čempionato sidabrą.

O, kad R.Kurtinaičio žodžiai eitų tiesiai į dangų! Kad jaunasis įžaidėjas Lukas Lekavičius Rygoje ir Prancūzijoje būtų toks pat bebaimis, greitas ir tikslus, koks buvo Eurolygoje ir LKL finaluose. Kad Artūras Milaknis užmėtytų priešininkus toliašaudėmis bombomis. Kad kitas Sabonis – Arvydo sūnus Domantas – dar šiame čempionate pateiktų paraišką būti pirmojo ryškumo krepšinio žvaigžde. Ir kad J.Valančiūnas galutinai taptų didžiausia Europos krepšinio žvaigžde būtent dabar.

Tačiau net ir to gali būti per maža. Kas daugiausia laiko turi kamuolį aikštelėje? Kas yra Lietuvos žaidimo variklis? Mantas Kalnietis. Jei pagrindinis rinktinės įžaidėjas pasijus savimi po tos nelemtos traumos su Kroatija prieš metus, Lietuva valdys. Jei ne, geriau negalvoti. Kol dar yra laiko iki krepšinio laiko įvedimo, ne nuodėmė pasimelsti ir tikinčiam, ir netikinčiam. Dvasią kelkime aukštyn! Už Mantą Kalnietį.

Kolegė, kuri nėra nei kvaila, nei kairioji, surado ir savo feisbuko paskyroje įdėjo euro zonos šalių asmens pajamų lentelę, skelbiančią, kad Lietuvoje jos tėra 5955, o ES vidurkis – 24 751 Eur. Jos komentaras – kaip iš klasikinės graikų tragedijos: „Štai kaip gyvename. Asmens grynosios metinės pajamos Lietuvoje keturis kartus mažesnės nei euro zonos vidurkis.“

Lietuviai, ypač vargšai ir intelektualai, itin jautriai reaguoja į tokius pranešimus. Šaukia taip, tarsi kas būtų išprievartavę prie Arkikatedros ar vaiką būtų nuskriaudęs koks pedofilas.

Ar galima šį ginčą grąžinti prie ištakų?

Variantų yra. Galima pasiūlyti palyginti, pavyzdžiui, kiek kartų mūsų asmens pajamos buvo mažesnės už ES vidurkį 1991 m. lapkritį, kai perėjome į laisvąją rinką. Skirtumas siekė gal 30 kartų. Štai taip gyvenome prieš 24 metus. Kas mokykloje rinkosi matematiką, supras – atsilikimą Lietuva jau sumažino maždaug šešis kartus. Kinas ir indas krykštautų, o lietuvis, žinoma, verkia.

Bet ar paveiks ką nors toks argumentas? Vieni neprisimins. Antri neturi ko prisiminti, kad suvoktų epochą, kurioje nebuvo bananų. Mama, bet bananų juk yra visada, sako jie ir reikalauja euro zonos pariteto 1:1 čia ir dabar.

Galima būtų kalti prie stulpo argumentu, kad, be pajamų vidurkio, dar yra ir kelionių autobusais, mėsos kainos, dyzelino ir benzino kainų vidurkis. Buto kvadratinio metro vidurkis Zarasuose ir Naujojoje Akmenėje, kurį lyginti su Londono, Paryžiaus ar Berlyno vidurkiu iš esmės prilygtų bandymui pereiti sostinės Gedimino prospektą vilkint Adomo kostiumu.

Nepaveiks ir tai. Reikia skaičiuoti, išvesti koeficientą ir dar mąstyti. Per sunku. Kas lieka?

Kalti į kaktą tricole vinimi. Kaip dirbame, taip ir uždirbame, ponai. Ir nereikia aiškinti, kad dirbame daug ir sunkiai. Jei ir dirbame kada daug, tai neefektyviai. Mėnesį trunkančios atostogos irgi reiškia darbą? Švęsti Jonines ir Žolines, proletarų šventę ir tris Nepriklausomybės dienas – oj, kaip sunku?

Amerikiečiai gauna 12 dienų atostogų, ir Nepriklausomybės diena tik viena. Štai taip gyvena amerikiečiai. Japonai ir visa Azija apskritai dirba nuo ryto iki vakaro.

Neįtikina? Ką gi, yra dar bjauresnis išaiškinimas. Kuo dirbame, ponai: kastuvu, užpakaliu ar galva? Derėtų jau žinoti iš istorijos, kad tie, kurie dirba kastuvu, niekada per daug neuždirbdavo.

Lietuva pagal studentų skaičių 1000 žmonių yra pirma ES. Bet Lietuva yra pirma ES ir pagal žmonių, užsidirbančių duonai fiziniu darbu, skaičių. Bene 67 proc. lietuvių duoną pelnosi juodu darbu. Štai kokia petruška: ketverius metus studijavo graikų ir romėnų filologiją, sporto vadybą ar pingvinų veisimo Balbieriškyje ypatumus, o dirba padėvėtų bliuzelių pardavėja „Humanoje“. Arba kasa griovius.

Kelias dešimtis Lietuvos istorikų ir politologų stažuočių Viskonsino universitete prieš ketvirtį amžiaus apmokėjęs Virdžinijos fermeris Kay Andrus – Kęstutis Alksninis, paklaustas, kaip jis, Filadelfijos bruko vaikas, pradėjęs nuo nulio išsinuomotoje fermoje, sugebėjo tapti penktu pagal dydį Virdžinijos fermeriu, pakeldavo pirštą prie smilkinio ir laužyta lietuvių kalba ištardavo tokį pamokslą: „Reikia dirbti galva!“

Biržų rajono Parovėjos kaimo ūkininkai Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai negirdėjo apie K.Andrusą, bet gali pasakyti tą patį. Stankevičiai pradėjo net ne nuo nulio – jie buvo padegėliai, o šiandien jie – Lietuvos Metų ūkininkai. Jų ūkyje – per 30 samdinių ir dar robotai, melžiantys karves. Kokios yra jų asmens pajamos? Oho. Tačiau kiek jie atostogavo per 20 metų?

Kaip dirbame, taip ir uždirbame.

Minėdami septintąsias Rusijos agresijos prieš Gruziją metines, turėtume pripažinti, kad tada Gruziją nuo aneksijos po 5 dienų karo išgelbėjo tik stebuklas. Žvelgiant iš aneksuoto Krymo ir viso nešvaraus Rusijos karo su Ukraina perspektyvos tokia mintis neatrodo nei kvaila, nei mistinė.

Rusijos tankai žlegėjo į Tbilisį, iki kurio rusams buvo likusi gal valanda. Kas sustabdė Putiną?

Vargu ar tas stabdys buvo tarptautinė reakcija. Rusijos tankų nesustabdė ir vangi ES pirmininkavusio Prancūzijos prezidento Sarkozy „taikdarystė“. Lenkijos, Lietuvos, Estijos ir Ukrainos prezidentų beatodairiškas ryžtas nusigauti į bombarduojamą Gruziją ir drauge su gruzinais laukti Tbilisio šturmo? Tai buvo gražus Adamkaus ir jo kolegų gestas, garantavęs karštus gruzinų jausmus Lietuvai. Bet net ir tai negalėjo sustabdyti Putino.

Galbūt Putinas tuomet dar nebuvo toks įžūlus? Gal agresorių, norėjusį pakarti Prezidentą Saakašvilį, sustabdė Putino noras dar pasipuikuoti G8 draugijoje?

Neatmestina. Vis dėlto realesnis stabdys galėjo būti Gruzijos armijos profesionalumas, palyginti su lėta Rusijos karo mašina, leidęs gerokai pristabdyti puolimą. Mažai kas žino, bet gruzinai per tas penkias karo dienas kaip reikiant įkrėtė Rusijos kariaunai. Vien ką sako faktas, kad buvo sunkiai sužeistas Rusijos puolimui vadovavęs generolas leitenantas Chruliovas.

Galbūt tai nulėmė Putino suvokimą, kad iki tol, kol nemodernizuos kariuomenės, jis negali spjauti į visą pasaulį, todėl Gruzijos užgrobimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Negalima pamiršti ir fakto, kad Prezidentas Bushas įsakė JAV 5-ajam laivynui plaukti į Juodąją jūrą prie Gruzijos krantų.

Bet gali būti ir taip – kodėl ne, juk tai taip būtų panašu į nykų slaptosios policijos agentą, koks yra Putinas – jis neužėmė Tbilisio tik todėl, kad Rusijos prezidentu tuo metu buvo ne jis pats, o jo pakištukas Medvedevas, kuriam būtų atitekę jei ne visi, tai bent nemaža dalis „pergalės“  laurų.

Šiandien jau nesvarbu, kokia buvo stebuklo priežastis. Nes dabar jau aišku – jei Rusija būtų užpuolusi Gruziją šį rugpjūtį, o ne 2008 metais, Putino tankų niekas nebūtų sustabdęs.

Apskritai toks Putino veidas, kokį Europa ir JAV pagaliau įžvelgė pernai, atsiskleidė bū tent penkių dienų karo metu. Tik niekas to nenorėjo matyti. Ne tik Prancūzijoje, kuri, ne pra ėjus nė metams po agresijos prieš Gru ziją, Ru sijai ėmėsi statyti du „Mistral“ laivus. Ne tik JAV, kur Obama ir Clinton vaikiškai bandė per krauti santykius su vagių įstatymo autoritetu.

Tokio Putino niekas nenorėjo matyti net Lietuvoje. Todėl Rusijos agresija buvo greitai pamiršta. Tą įtemptą naktį Tbilisyje buvusį Adamkų pakeitė Grybauskaitė. Kuri dar iki Prezidento rinkimų išdidžiai pareiškė, kad Lietuva per daug bendrauja „su ubagais“, tarp kurių galvoje pirmiausia turėta Gruzija, ir metėsi į draugystę, tiesa, nepavykusią, su turtuoliais Putinu ir Lukašenka.

Galima būtų prisiminti – tik kas dabar tuo patikės – kaip Grybauskaitė 2010-ųjų vasarą demonstratyviai rodė panieką į Brazausko laidotuves atvykusiam Saakašviliui. Tai vienas gėdingiausių Lietuvos diplomatijos puslapių – Lietuvos vadovė solidarizavosi su Putinu.

Negana to, Kubiliaus Vyriausybė lyg niekur nieko žiauriai apkarpė išlaidas krašto apsaugai. Prireikė šešerių metų ir dar įžūlesnės Putino agresijos prieš Ukrainą, kad Lietuvos lyderiai sužinotų, jog Lietuvos kariuomenėje beveik nebeliko kovinių vienetų – batalionų.

Rusijos karo prieš Gruziją varpai vis dar skambina. Ne tik gruzinams. Jie skambina ir mums.

.

Vilnius po 25 metų kafkiško delsimo ištaisė istorinę klaidą. Išlaisvino didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pilininko Ulricho Hozijaus Žaliajam tiltui pasirinktą vietą nuo sovietų okupantų išprievartautų skulptorių pagal šabloną nulipdytų propagandinių balvonų. Pagraužtų laiko ir istorijos rūdžių.

Sostinė tapo švaresnė. Ne visiems tai patiko. Žaliojo tilto balvonų rūdys vis dar ėda protus. Bent iš kelių pusių sklido dejonės. Naikinamas menas. Anie bažnyčias pavertė sandėliais, šitie skulptūras naikina! Nežino, ką sakantys. Lyginti sovietinių propagandos balvonų nukėlimą su krikščionių bažnyčių išniekinimu gali tik pavergtas protas. Kaip ir grįsti tolesnį balvonų buvimą istorinėje Vilniaus vietoje argumentu, kad tai „mūsų istorija“.

O ar kas sako, kad tai – ne istorija? Tai – išprievartautos, okupuotos Lietuvos istorijos paminklas.  Tik kuo čia dėtas istorinis Žaliasis tiltas?

Remiantis tokia sukrypusia logika, reikėjo ir visus leninus miestų aikštėse palikti, ir Kapsuką prie rotušės, ir paminklą sovietiniams partizanams, beje, kur kas aukštesnio meninio lygio, sostinės skvere priešais Evangelikų reformatų bažnyčią palikti. Bet visi jie buvo demontuoti tik atgavus laisvę. Ar kas nors jų pasigedo? Ar, perkėlę kapsukus ir leninus į Grūto parką, praradome nors kruopelę istorijos?

Priešingai, išsaugojome šią istoriją ten, kur ir yra jos vieta. Muziejuje. V.Malinauskas mielai priglaus ir Žaliojo tilto balvonus. Kas verkia pas kapą balvonų, galės piligrimiškai keliauti į Grūto pelkes ir atnašauti. Stabams ir savo pavergtam protui.

Apskritai, ką pasakytų tie, kurie Žaliojo tilto debalvanizavimo metu grąžydami rankas šaukėsi istorijos ar svaiginosi sovietinės propagandos kokteiliu, suplaktu iš „menas menui“ ir „menas liaudžiai“ lozungų, jei banditai išprievartautų jų dukrą, žmoną ar motiną, o kokie nors išsigimėliai „vardan tos istorijos“ pareikalautų, kad išprievartautoji viešai pasakotų ir rodytų, ką su ja darė?

Absurdas? Žinoma. Tai kodėl tuomet Kremliaus išprievartauta Lietuva ant seniausio savo sostinės tilto privalo ekshibicionistiškai rodyti savo išprievartavimo aktą?

Vardan tos istorijos? Keista, bet kažkodėl niekas neverkia dėl to, kad šio tilto nebevadiname generolo I.Černiachovskio tiltu, kaip jį buvo pakrikštiję okupantai. Arba Dzeržinskio tiltu, kaip okupacijos metais liaudiškai vadino vilniečiai? Sovietiniais balvonais apkarstytą viduramžių tiltą vadindami Žaliuoju mes visą tą laiką tiesiog tyčiojomės iš LDK istorijos. Savo istorijos.

Dar vienas klausimas – ar balvonų gynėjai taip pat gultų kryžium ir už esesininko stovylą su svastika papuošta nacistine vėliava? Ne? O kodėl? Ar tai nėra tokia pat mūsų istorija?

Regis, balvonų gynėjai norėtų mums pasakyti, kad enkavedistas – daug geresnis padaras už esesininką. Tik nedrįsta. Štai kodėl teatrališkai šaukiasi meno mūzų ir istorijos.

Moters išprievartavimas nėra meilė. O melas nėra menas. Be balvonų ant Žaliojo tilto mūsų istorija bus tokia pat. Tik be jų metamo šešėlio.

Balvonų istorijoje gėdinga yra tik tai, kad Vilniaus valdžia nenukėlė šių stovylų tuoj po 1990-ųjų Kovo 11-osios. Istorijoje ir meno teorijoje susipainiojusių kairiųjų kultūrininkų  ir Maskvai prijaučiančiųjų tandemas savo keliamu triukšmu sugebėjo įbauginti visas buvusias miesto valdžias.

Štai kas yra didžiausia nepagarba mūsų istorijai. Nekarkim savo istorijai ant sprando nei pastipusių šunų, nei sovietinių balvonų.

Graikija susiprato. Ant jos pečių guls dar didesnė našta, nei būtų iki kairuolių valdžios primesto referendumo su makabrišku šventimu po jo. Ką šventė graikai? Savo kvailumą? O Europa? EK prezidentas J.C.Junckeris po ilgosios nakties drąsinosi, kad nėra laimėtojų ir nėra pralaimėtojų.

Politikai turi išlaikyti gerą veidą prastame žaidime. O prastesnio žaidimo, kaip Graikijos priėmimas į euro zoną ir dešimtmetį trukęs jos šėrimas milijardinėmis paskolomis, Europos pokario istorijoje nebuvo ir, tikėkimės, nebus. Tačiau kol ES gyvena viltimi, kad Graikijos parlamentas priims žiaurioms reformoms ir žiauriam taupymui būtinus įstatymus, vienas Graikų-Euro karo pralaimėtojas jau aiškus. Tai Lietuva.

Lietuva yra paskutinė prisijungusi prie euro zonos. Todėl tai reiškia, kad dabar, kai Graikijai pažadėta suteikti dar 86 mlrd. eurų, Lietuva iš savo kišenės graikų pensininkams ir valdininkams paremti turės ištraukti 200 mln. eurų, o gal ir daugiau. Po kokius 67 eurus kiekvienam lietuviui, įskaitant kūdikius ir karšinčius. Kadangi ir Lietuvos kišenė kiaura, tai reiškia, kad, gelbėdami graikus, didinsime savo skolą. Ir ne paskutinį kartą. Graikijos juodoji skylė eurams siurbti tokia plati.

Bloga žinia. O jei pridėjus tai, kad mūsų eksportas stoja. Per 4 mėnesius, palyginti su pernai, mūsų visų maitintojas eksportas sumažėjo 0,4 proc. Palyginti su praėjusiais metais, kai eksportas augo 2 proc., Lietuva negavo 12,2 mln. eurų. O jei tai tik pradžia, įgysianti pagreitį?

Neatmestina. Tuo metu, kai mūsų D.Grybauskaitė, A.Guoga ir K su neofitų aistra pamokslavo graikams, Kinijos akcijų rinka, kurios žlugimas savo apimtimi prilygtų porai dešimčių graikijų, su Puntuko svoriui pritinkančiu pagreičiu nėrė į dugną.

Akcijų kainų bumo burbulas, kai net kinų valstiečiai jau skolinosi bankuose ir bankeliuose juanių pirkti akcijoms, sprogo. Investuotojai prarado ne milijardus – trilijonus.

Kinų valdžia griebėsi skęstantį kalną traukti iš vandenyno gelmių įsakymais.  Valstybinėms įmonėms uždrausta atsikratyti akyse nuvertėjančių akcijų. Pekinas ramina pasaulį aiškinimais, kad Kinijos akcijų rinka ir jos ekonomika – ne tas pats. Gal. Tačiau kas, jei kinai meluoja geriau nei graikai? Net kinų valdžios vyrai pripažįsta, kad jų statistikai, ypač provincijos, nesiskiria nuo astrologų.

Ką reiškia Kinijos ūkio nuosmukis pasauliui? Garantuotą pasaulinę finansų krizę. Galima guostis tik tuo, kad į jos verpetą Lietuva bus įsiurbta ne iškart. Pirmoji Puntuku į dugną smigs Vokietija, kurios eksportas į Kiniją yra toks milžiniškas, kad smūgis bus neatremiamas. Paskui Vokietiją į dugną eis Lietuva. Mūsų eksportas į Vokietiją taip pat didelis ir didėja.

Amerikai gresia tas pats, kas Vokietijai. Australijai, Honkongui, Afrikai, Čilei, abiem Korėjoms ir kitiems.

Ką gautume Lietuvoje? Antrą smūgį per 7 metus žemiau vaterlinijos. Ką stebime čia? Atsileidusią valdžią ir dar labiau atsileidusią visuomenę, kurioje svaičiojama apie pensijų ir valdininkų algų kompensavimą. Ar galima krizės išvengti?

To, kas vyko ir vyksta Kinijoje, išvengti neįmanoma. Didžiausia pasaulio valstybė auga jau tris dešimtmečius. Didysis Kinijos finansų žemės drebėjimas, jei šįkart pasaulį ir aplenks, vieną dieną vis tiek įvyks. Ką galima padaryti, kad Lietuvoje sužeistųjų būtų mažiau?

Nesvaičioti apie pensijų ir algų kompensavimą. Susirūpinti „Sodros“ biudžeto deficitu, kuris jau siekia metų dydžio įplaukas. Mažinti biurokratinį aparatą. Imtis reformų. Nelaukiant naujų požeminių smūgių Kinijoje. Ar imsis? Puntukas – lietuvių tautinis akmuo. Nerti į dugną.