T.Povilauskas DELFI nuotr.

Vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis Lietuvoje šių metų antrą ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, buvo 8,1 proc. didesnis. Darbo užmokestis į rankas per metus padidėjo 8,5 proc., o realusis užmokestis – 7,7 procento.

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko analitikas

Šie pokyčiai nestebina, nes sąlygos sulaukti panašaus darbo užmokesčio augimo išliko tokios pat kaip ir pirmą ketvirtį: nedarbas  mažėjo, konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų didėjo, minimalus darbo užmokestis augo, bendrovių pelningumo rodikliai ir galimybės didinti algas buvo neblogos. Tikėtina, kad didelių staigmenų nepateiks ir darbo užmokesčio pokyčiai antrą pusmetį, nepaisant to, kad ekonomikos augimas šiek tiek nuvilia, o eksporto rinkos daug pasitikėjimo nekelia.

Labiausiai algos augo apgyvendinimo ir aptarnavimo sektoriuje

Kalbant apie įvairias ekonomikos šakas, didesnių netikėtumų dėl darbo užmokesčio pokyčių nėra.  Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – antrą ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,7 proc. didesnis negu prieš metus.

Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės.

Šiame sektoriuje beveik kas trečias darbuotojas gauna minimalų ar net mažesnį mėnesio atlygį, todėl pastarieji MMA didinimai turėjo įtakos vidutinių algų kilimui. Beje, šis sektorius sėkmingai auga – antrą šių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigos sulaukė 10 proc. daugiau svečių negu prieš metus, todėl šiuo metu didėja ir ateityje dar didės darbuotojų poreikis.

Nebestebina besitęsiantis darbo užmokesčio augimas informacijos ir ryšių ar apdirbamosios gamybos sektoriuose, nes juose sunkiausia pritraukti naujos kvalifikuotos darbo jėgos. Mažiausiai darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį augo viešojo valdymo, gynybos, socialinio darbo ir energetikos sektoriuose. Pastarojo sektoriaus plėtra nurimusi, o vidutinis darbo užmokestis jame yra vienas didžiausių Lietuvoje, taigi algas darbuotojams energetikos bendrovės kelia atsargiai. Beje, vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje augo lėčiau negu privačiame dėl valdžios siekio riboti valstybės išlaidų augimą.

Realusis darbo užmokestis pralenkė prieškrizinį lygį

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Visgi pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėja ir tik aštrina visuomenės susiskaldymą. Akis bado ir tai, kad vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius  Lietuvoje vis dar mažesnis negu Latvijoje. Tiesa, pastaraisiais ketvirčiais atsilikimas mažėja, o tam įtakos os šakas. Didžiausias algas visose Baltijos šalyse gauna IT, finansų ir energetikos sektoriuose dirbantys asmenys. Tai suprantama, nes šiuose sektoriuose kuriami didžiausios pridėtinės vertės produktai, paslaugos.

Mūsų šalyje visų užimtųjų skaičius 2015 metais buvo 2,1 karto didesnis negu Estijoje ir 1,5 karto didesnis negu Latvijoje. Vis dėlto Estijoje ir Latvijoje IT sektoriuje dirbo 26 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje, kuri užimtųjų skaičiumi smarkiai lenkia kaimynes – vos 27 tūkstančiai gyventojų. Latvijoje finansų sektoriuje dirba daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje. Energetikos sektoriuje padėtis panaši – Lietuvoje jame dirba mažiau žmonių negu Latvijoje ir tik šiek tiek daugiau negu Estijoje. Tačiau žemės ūkio veikla Lietuvoje verčiasi 4,8 karto daugiau žmonių negu Estijoje ir 1,7 karto daugiau negu Latvijoje. Beje, šiame sektoriuje, palyginti su kitais, dažniau dirbama pagal individualios veiklos pažymas, o ne darbo sutartis.

Apibendrinant, dažnai pastebima, kad mažesnės kvalifikacijos žmonės Vakarų Europoje uždirba santykinai daugiau negu Lietuvoje. Visgi dažnai pamirštama pridurti, kad ten daug daugiau žmonių dirba aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, tad ir žmonės gali daugiau mokėti už paslaugas, kurias teikia mažesnės kvalifikacijos asmenys.

Didelių darbo užmokesčio pokyčių artimiausiu metu neturėtų būti

Esminių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių artimiausiais ketvirčiais nereikia tikėtis. Kitais metais MMA turėtų augti mažiau negu šiemet, tad šio veiksnio įtaka bus mažesnė ir vidutinis darbo užmokestis šalyje augs šiek tiek lėčiau. Verslininkams apsaugoti darbuotojus nuo konkurentų bus dar sunkiau, ypač dabar, kai lūkesčių dėl didesnio atlyginimo spiralė vis labiau įsisuka. Kita vertus, smarkus darbo užmokesčio augimas skatins įmonių investicijas į mašinas, įrenginius, programinę įrangą. O mažiau našioms bendrovės, kurios dirba eksporto rinkose, bus vis sudėtingiau.

BFL

„Lanksti darbo rinka sukuria dinamišką ekonomiką, kuri gali augti. Tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek Didžiosios Britanijos darbo rinka yra liberali, lyginant su Prancūzija, Italija ar Vokietija, ir tai suteikia joms pranašumą, jų ekonomikos augimas šiuo metu yra didesnis“, – „Veidui“ sakė iškili ekonomistė, Ilinojaus ir Geteborgo universiteto profesorė Deirdre McCloskey. Ekonomikos istorijos, anglų kalbos ir komunikacijos profesorė dalyvavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto surengtoje konferencijoje „Taupymas be reformų – ekonomikos be augimo“, skirtoje planuojamoms Darbo kodekso pataisoms.

Anot mokslininkės, įspūdingiausias liberalios darbo rinkos pranašumo pavyzdys yra Vokietija, kur prieš keliasdešimt metų buvo beveik neįmanoma atleisti darbuotoją ir tai varžė ekonomikos augimą. „Įmonės tokiu būdu gali veikti ir keistis greičiau. Be to, suvaržyta darbo rinka diskriminuoja jaunimą, kurio nedarbas yra labai didelis tokiose šalyse kaip Ispanija ar Olandija. Tai nestebina, nes darbo rinkos įstatymai paprastai yra priimami vyresnių žmonių ir jie yra palankesni jau turintiems darbą žmonėms“, – teigė D.McCloskey.

Ilinojaus universiteto profesorė pažymi, kad jei darbuotojus atleisti yra labai sunku, darbdaviai tampa labai atsargūs samdydami naujus žmones. Tačiau jei visi žmonės visada dirbtų tą patį, ekonomika sustingtų, nes joks verslas negalėtų išbandyti naujovių, kadangi jam reikia darbo ir kapitalo judėjimo. Pasak jos, ryškus pavyzdys yra Argentina, kur beveik visi įsitikinę, kad jie gali gauti socialinę paramą ir stabilumą. „Mano mokami mokesčiai apmoka tavo išmoką, o tavo – manąją, ir mes geriau gyvename? Deja, tai niekur neveda. Tik auganti ekonomika ir naujos darbo vietos gali padėti neturtingesniems, o ne profesinės sąjungos ar surašyti darbo kodeksai“, – kalbėjo ekonomistė.

Pinigai. Lietuvoje jau įvestas euras ir, euro skeptikų nenaudai, gyventojai nejaučia įtampos dėl atsiskaitymų šia bendrąja ES valiuta. Tai daugelio valstybės institucijų sutelkto darbo rezultatas.

Kai baigiantis 2014 metams kalbėjomės su priežiūros institucijų veiklą kontroliuojančios ir koordinuojančios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) direktoriumi dr. Feliksu Petrausku, jis sakė: „Žmones šiam valiutų virsmui turime parengti psichologiškai. Iki šiol turėjome stabilią valiutą – litą. Siekiama, kad ir euras taptų stabilia valiuta.“ Regis, siekiant šio esminio tikslo einama tvirtais žingsniais.

Pažymėti Europos vartotojų dienos ir apibendrinti euro įvedimo rezultatų praėjusią savaitę į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Mykolo Romerio universiteto ir VšĮ Europos vartotojų centro surengtą konferencija „Euro įvedimo iššūkiai bei vartotojų teisių apsaugos tendencijos 2015–2016 m.“ rinkosi vartotojų teises ginančių institucijų, vartotojų asociacijų, akademinės visuomenės atstovai, ekspertai.

„Kalbant apie euro įvedimą Lietuvoje, manau, galima drąsiai teigti, kad šis procesas buvo neabejotinai sėkmingas ir sklandus. Šis ne tik ekonominis, bet ir politinis žingsnis rodo Lietuvos įsitraukimą į aukščiausią Europos integracijos ir pažangos lygmenį. Tai taip pat reiškia daugiau Lietuvos Europoje ir daugiau Europos Lietuvoje. Euro įvedimui buvo sutelktos įvairių institucijų pastangos ir koordinuota bendra veikla. Buvo nuveiktas didelis informacinis, konsultacinis ir šviečiamasis darbas, siekiant tinkamai, aiškiai ir suprantamai informuoti tiek vartotojus, tiek verslo subjektus apie euro naudą ir jo įvedimo tvarką“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė teisingumo ministras dr. Juozas Bernatonis.

Nors ir Lietuva neišvengė vartotojų teisių pažeidimų, kurių absoliuti dauguma buvo susiję su netinkamu kainų perskaičiavimu ar apvalinimu, kainų nenurodymu dviem valiutomis ar netiksliu kainų nurodymu, tačiau bendras pažeidimų lygis yra gerokai mažesnis negu kitose šio regiono ES valstybėse narėse euro įvedimo laikotarpiu. Be to, pastebima aiški šios rūšies pažeidimų mažėjimo tendencija.

„Manyčiau, kad buvo skirtas deramas priežiūros institucijų dėmesys kainų nurodymo kontrolei ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrai. Be to, norėčiau paminėti ir vertingą vartotojų asociacijų indėlį bei pagalbą šioje srityje“, – sakė teisingumo ministras.

Specialistai vardija ir objektyvią statistiką, leidžiančią daryti išvadą, kad euro įvedimas Lietuvoje įvykdytas sklandžiai. VVTAT direktorius F.Petrauskas pabrėžia, kad po euro įvedimo euro skeptikų liko mažiau.

Praėjusių metų liepą, kai buvo priimtas sprendimas leisti Lietuvai įsivesti eurą, dalis gyventojų šį sprendimą sutiko su nepasitikėjimu. Valstybės institucijoms, visuomeninėms vartotojų organizacijoms nuosekliai aiškinant apie euro įvedimo pranašumus, visuomenės palankumas eurui nuolat didėjo. Šių metų sausį, Eurobarometro tyrimo duomenimis, teigiamas euro įvedimo pasekmes Lietuvai įžvelgė jau 63 proc. gyventojų – penktadaliu daugiau nei prieš keturis mėnesius. Per keturis mėnesius trečdaliu, nuo 86 iki 58 proc., sumažėjo ir gyventojų, manančių, kad dėl euro įvedimo kils kainos, o 86 proc. gyventojų euro įvedimo procesą įvertino kaip sklandų ir efektyvų. 54 proc. apklaustų gyventojų teigė manantys, kad euro įvedimo pasekmės asmeniškai jiems bus naudingos. Priešingos nuomonės laikėsi tik 22 proc. gyventojų – dukart mažiau nei prieš keturis mėnesius. Didėjantį pasitikėjimą euru patvirtintino ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos užsakymu 2014 m. pabaigoje atliktos vartotojų ir verslininkų apklausos.

Priežiūros institucijos 2015 m. vasarį atliko 3792 patikrinimus (apie 80 proc. daugiau nei sausį) dėl kainų dviem valiutomis nurodymo. Nustatyta 113 pažeidimų – tai sudaro 2,98 proc. visų patikrinimų. Sausį šie skaičiai atitinkamai buvo 112 ir 5,4 proc. Vasarį nustatytų pažeidimų skaičius tarp atliktų patikrinimų, palyginti su sausiu, sumažėjo beveik du kartus. Už Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo pažeidimus visiems 113 pažeidėjų priežiūros institucijos skyrė įspėjimus, piniginių baudų neskirta. Nustatytų pažeidimų skaičius mažėja jau šeštą mėnesį iš eilės.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius atkreipė dėmesį, kad nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2015 m. vasario 28 d. patikrinimų su pažeidimais sumažėjo penki kartus.

„Manau, kad pavyko sumažinti įtampą tarp verslą prižiūrinčių institucijų ir verslininkų. Norėdami išspręsti konfliktines situacijas arba aiškindamiesi pažeidimų priežastis pirmiausia stengėmės kalbėtis, konsultuoti, o ne bausti piniginėmis baudomis. Jausdami tokį santykį verslininkai stengėsi problemas operatyviai pašalinti patys. Tuomet nebeliko reikalo taikyti „chirurgines“ operacijas – ekonomines sankcijas“, – pabrėžė F.Petrauskas.

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje daugiausiai pažeidimų buvo maisto, ne maisto prekių sektoriuose ir turizmo paslaugų srityje. Sausį–vasarį padaugėjo pažeidimų smulkiose viešojo maitinimo įstaigose.

Verslas vis dar neturėtų atsipalaiduoti. Kainas nurodyti dviem valiutomis reikia iki birželio 30 d., ir iki šios datos prekybos ir paslaugų teikimo vietose bus atliekama dvejopo kainų nurodymo kontrolė.

VVTAT direktorius F.Petrauskas pabrėžė, kad į euro įvedimo procesą aktyviai įsitraukė ir visuomeninės vartotojų asociacijos, kurios per visą privalomo dvejopo kainų nurodymo laikotarpį atliko beveik 4 tūkst. ūkio subjektų stebėseną.

Asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ ir Nacionalinė vartotojų konfederacija sėkmingai įvykdė pirmą projekto „Vartotojų teisių užtikrinimas euro įvedimo laikotarpiu“ etapą ir šiuo metu šį projektą tęsia toliau. 2014 m. rugpjūčio 1 d.–2015 m. sausio 31 d. visuose Lietuvos regionuose (10 apskričių) buvo stebima, kaip perskaičiuojamos kainos prekių pardavimo ir paslaugų teikimo vietose, skelbiami stebėsenos rezultatai, teikiamos konsultacijos su euro įvedimu susijusiais klausimais vartotojams ir ūkio subjektams, ūkio subjektai skatinami sąžiningai laikytis su euro įvedimu susijusių reikalavimų, nepažeisti vartotojų teisių bei prisijungti prie Geros verslo praktikos memorandumo, parengta ir platinama mokomoji vaizdo medžiaga.

Pastebėję valiutų keitimo netikslumų arba nesąžiningą kainos apvalinimą, gyventojai patys iškart galėjo fiksuoti pažeidimo vietą.

Pasak Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso prezidentės Eglės Kybartienės, jei ūkio subjektai nesilaikė reikalavimų, projekto regioniniai konsultantai juos konsultavo, suteikė informacijos apie pažeidimų pasekmes. Kai kurios įmonės suprato klydusios ir pasitaisė.

Nustačius pakartotinį pažeidimą informacija buvo ne tik skelbiama tam sukurtame tinklalapyje, bet ir perduodama Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri nesąžiningiems verslininkams gali taikyti sankcijas.

Dažniausias pažeidimas – neteisingai pritaikytas keitimo kursas arba kaina suapvalinta nesilaikant euro įvedimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Taip pat pastebėta, kad kai kurie prekių bei paslaugų teikėjai savo kainininkuose nepasirūpino nurodyti kainų dviem valiutomis. Paaiškėjo dar viena įdomi tendencija – sąmoningas kainų litais pakėlimas iš anksto ruošiantis sausio 1 dienai, kad, perėjus prie kainų eurais, jos „gražiai atrodytų“. Pavyzdžiui, kokteilis bare, kainavęs 9,99 Lt, pabranginamas iki 10,32 Lt, kad kaina eurais po sausio 1-osios sudarytų vartotojui psichologiškai patrauklius 2,99 euro.

Jau įvedus eurą skundai dėl kainų perskaičiavimo pasipylė vos peržengus metų slenkstį – pirmasis gautas Naujųjų metų naktį, 4 val. 30 min., iš vieno baro. Vartotojas pranešė: „Yra 4.30 valandų. Iki šiol grąžą duoda tik litais. Ir pinigus priima tik litais. Net smulkių eurų lygiai tos pačios sumos, kokia nurodyta, nepriima.“

Pasak E.Kybartienės, sąmoningas vartotojų dalyvavimas euro įvedimo procese ir nuoseklus kainų stebėjimas davė vaisių. Verslininkai turėjo jaustis stebimi. Be to, jie sužinojo apie keliamus reikalavimus, atsakomybę už pažeidimus. Vykdant projektą ir artėjant euro įvedimo datai buvo matyti, kad pažeidimų dalis bendrame pranešimų sraute gerokai mažėja. Rugsėjį įstatymo reikalavimus pažeidė 16 proc. visų patikrintų įmonių, spalį – 7 proc., o lapkritį ir gruodį – jau tik 3 proc.

Pasak nevyriausybinių organizacijų atstovės, kainos bus stebimos dar mažiausiai iki liepos 1 d.

Paulius Paukštys

Lentelė

Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo pažeidimai

2014 m.

Rugsėjis                    255

Spalis                        212

Lapkritis                    193

Gruodis                     142

2015 m.

Sausis                        112

Vasaris (du kartus daugiau patikrinimų nei sausį)                      113

Šaltinis: VVTAT duomenys

Skaitiniai. Šiedu priekaištai skamba ir diskusijose dėl to, kas turėtų būti prieinama už pinigus ir kas neturėtų. Priekaištaujant dėl teisingumo stokos kreipiamas dėmesys į rinkos nulemtą nelygybės problemą, o priekaištaujant dėl vertybių nuosmukio tenka svarstyti nuostatas ir normas, kurias rinkos santykiai gali iškreipti ar suvis sunaikinti.

Pasvarstykime apie prekybą inkstais. Tiesa, kad jų galima įsigyti už pinigus ir nuo to jų vertė nė kiek nesumenks. Tačiau ar turėtume leisti pirkti ir parduoti inkstus? Atsakantieji į šį klausimą neigiamai dažniausiai savo nuomonę grindžia vienu iš dviejų argumentų: arba vadovaujasi nuostata, kad tai išnaudojimas vargšų, kurių apsisprendimas parduoti savo inkstą ne visada būna iš tiesų savanoriškas (teisingumo problema), arba teigia, kad šitokia prekyba skatina visiškai nederamą, iškreiptą požiūrį į žmogų, kuris tokiu būdu sudaiktinamas ir imamas vertinti, lyg būtų tik atskirų organų rinkinys (vertybių nuosmukio problema).

O dabar pažvelkime į įvaikinimo už pinigus galimybę. Kūdikių įvaikinimo rinką sukurti įmanoma. Tačiau ar dera tai daryti? Prieštaraujantieji tam pateikia du argumentus. Viena vertus, įteisinus tokią prekybą mažiau pasiturintys potencialūs įtėviai veikiausiai arba iš viso prarastų galimybę įsivaikinti, arba turėtų tenkintis „pigiausiais“, mažiausiai norimais vaikais (teisingumo problema). Kita vertus, ėmus nustatyti rinkos kainas už įvaikinimą būtų pakirsta besąlygiškos tėvų meilės norma, o neišvengiamai atsirandantys kainų skirtumai skatintų įsitikinimą, kad vaiko vertė priklauso nuo jo rasės, lyties, tikėtino būsimo intelekto, sveikatos būklės ar kitų ypatybių (vertybių nuosmukio problema).

Čia verta truputį išsamiau paaiškinti šiuos du argumentus už moralines rinkos ribas. Kalbant apie teisingumo problemą atkreiptinas dėmesys į neteisybę, kuri gali pasireikšti, kai žmonės ką nors perka ir parduoda esant nelygioms galimybėms ar priversti ekonominės būtinybės. Anot šio požiūrio šalininkų, rinkos mainai nėra visais atvejais savanoriški, kaip kad teigia rinkos entuziastai. Neturtingas valstietis gali ryžtis parduoti savo inkstą ar akies rageną vien dėl to, kad išmaitintų badaujančią šeimą, tačiau vargu ar šitokį sandorį derėtų laikyti savanorišku. Tiesą sakant, veikiausiai žmogus taip pasielgs priverstas aplinkybių.

Priekaištai dėl vertybių nuosmukio grįsti kitkuo. Šiuo atveju kalbama apie neigiamą poveikį tam tikriems dalykams, kai jie tampa rinkos mainų objektu ir kai nustatyti jų vertę paliekama rinkai. Pasak kritikų, tam tikros moralinės ir pilietinės gėrybės, ėmus jomis prekiauti, sumenksta arba įgyja kitokią prasmę. Šiuo atveju vertybių nuosmukis niekur nedingtų net ir užtikrinus teisingas prekybos sąlygas. Nesvarbu, ar vertybės būtų prieinamos visiems vienodai, ar ne, minėto nuosmukio išvengti vis tiek nepavyktų.

Šių dviejų priekaištų skirtumus gerai atskleidžia niekaip nesiliaujantys ginčai dėl prostitucijos. Dalis nepritariančiųjų prostitucijos įteisinimui savo poziciją grindžia tuo, kad šis užsiėmimas dažniausiai, o gal net ir visada pasirenkamas ne laisva valia. Jų įsitikinimu, prekyba savo kūnu yra prievartos padarinys – prostitucija pradedama užsiimti arba iš skurdo, arba dėl priklausomybės nuo narkotikų, arba susidūrus su tiesioginio smurto grėsme. Iš esmės tai interpretuotina kaip teisingumo stokos problema. O štai kiti prostituciją kritikuoja todėl, kad, jų manymu, ši veikla žemina moterį – ir nesvarbu, ar tuo ji užsiima laisva valia, ar spaudžiama gyvenimo aplinkybių. Taigi, prostitucija laikoma tam tikra vertybių nuosmukio forma – toleruojant prekybą kūnu nuvertinama moteris ir skatinamas nederamas požiūris į lytinius santykius. Vadinasi, argumentas dėl vertybių nuosmukio nėra susijęs tik su prievartos aspektu, šiuo atveju prostitucija būtų smerkiama net ir tokioje visuomenėje, kurioje nėra skurdo, net ir tais atvejais, kai kalbama apie elitines prostitutes, pasirinkusias šį amatą laisva valia.

Abu šie priekaištai paremti skirtingais moraliniais idealais. Argumentas dėl teisingumo paremtas laisvos valios, tiksliau tariant, laisvos valios, kuri pasireiškia esant visiems vienodai sąžiningoms sąlygoms, idealu. Vienas pagrindinių argumentų pasitelkti rinką paskirstant gėrybes yra tai, kad rinka užtikrina pasirinkimo laisvę. Ji suteikia žmonėms galimybę patiems nuspręsti, ar parduoti vieną ar kitą prekę už esamą kainą.

Tačiau teisingumo stokos problemos esmė kaip tik ir yra tai, kad kai kuriais atvejais minėtas apsisprendimas iš tiesų nėra laisvas. Rinka negali užtikrinti pasirinkimo laisvės, jei dalis žmonių yra visiški skurdžiai arba neturi galimybių įgyti vieną ar kitą dalyką sąžiningomis sąlygomis. Vadinasi, norėdami išsiaiškinti, ar pasirinkimas susiformavus atitinkamai rinkai yra iš tiesų laisvas, turime paklausti, kokie dėl susidariusių sąlygų pasireiškiantys nelygybės aspektai daro įtaką laisvai valiai. Galų gale kokiu mastu per šią nelygybę pasireiškia prievarta prieš nepalankioje padėtyje sudarant vienokius ar kitokius sandorius atsidūrusius žmones ir kaip tai pakerta teisingumo principus.

Kritikos dėl vertybių nuosmukio atveju remiamasi kitais moraliniais idealais. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas ne į laisvos valios ir ribotų galimybių priimti sprendimus problemą, bet į pačių suprekinamų dalykų moralinę svarbą, į tai, kaip šie dalykai sumenksta, kai tampa rinkos mainų objektu ir nustatyti jų vertę paliekama rinkai. Todėl norint išsiaiškinti, ar galimybė studijuoti aukštojoje mokykloje turėtų būti perkama ir parduodama, būtina apsvarstyti, kokias moralines ir pilietines vertybes šios įstaigos turėtų ugdyti, ir paklausti savęs, ar priimant mažiau gabius jaunuolius studijuoti už pinigus šios vertybės nėra pakertamos. Svarstant, ar galimybes įsivaikinti derėtų perduoti reguliuoti rinkai, reikia klausti, kokiomis normomis turėtų būti grįsti tėvų ir vaikų santykiai ir ar perkant ir parduodant vaikus šios normos nebūtų devalvuotos.

Priekaištai dėl teisingumo stokos ir vertybių nuosmukio grįsti skirtingu požiūriu į rinką: gvildenant teisingumo stokos argumentą, tam tikrų dalykų suprekinimui priešinamasi ne todėl, kad jie laikomi neįkainojamais ar net šventais. Šiuo atveju pagrindinis motyvas prieš vienokių ar kitokių dalykų suprekinimą yra tai, kad, konkrečioje srityje ėmus taikyti rinkos dėsnius, būtų įtvirtinta nelygybė, neužtikrinamas vienodas prieinamumas. Tad pateikiantieji šį argumentą iš esmės neprieštarautų rinkos santykių atskirose srityse (nesvarbu, ar kalbama apie prostituciją, prekybą inkstais, ar apie priėmimą į aukštąją mokyklą) įvedimui, jei tik būtų garantuota, kad visiems bus sudarytos iš tiesų vienodos sąlygos ir kiekvienas žmogus sprendimus galės priimti iš tiesų laisva valia.

O štai priekaištaujantieji dėl vertybių nuosmukio dėmesį sutelkia į pačių suprekinamų dalykų prigimtį ir normas, apibrėžiančias tikrąją šių dalykų paskirtį. Taigi, šiuo atveju visiems sudarius vienodas sąlygas ir garantavus, kad žmonės turėtų galimybę priimti sprendimus iš tiesų laisva valia, kritika, besiremianti vertybių nuosmukio argumentu, niekur nedingtų. Net ir visuomenėje, kurioje žmonių turima galia ir turtai nevaidintų lemiamo vaidmens, vis tiek liktų dalykų, kuriais nedera prekiauti. Todėl, kad rinka nėra tiesiog mechanizmas – ji įkūnija tam tikras vertybes. Ir kai kuriais atvejais rinkos vertybės išstumia žmogiškąsias normas, kurias derėtų išsaugoti.

Kaip šios normos išstumiamos? Kaip rinkos vertybės pakerta, iškreipia ar suvis sunaikina žmogiškąsias? Žvelgiant iš įprastinės ekonomikos logikos pozicijų, suprekinus tam tikrą dalyką, tai yra ėmus jį pardavinėti, jo pobūdis nepakinta. Rinkos mainai tiesiog padidina ekonominį efektyvumą, nesukeldami jokių neigiamų padarinių. Būtent dėl to ekonomistai dažniausiai palankiai vertina tiek finansinių skatinamųjų priemonių taikymą motyvuojant žmones, tiek bilietų į anšlaginius koncertus, varžybas ar net popiežiaus aukojamas mišias perpardavinėjimą, tiek prekybą taršos leidimais ir galimybe susilaukti palikuonių, tiek leidimo gyventi imigrantams suteikimą už pinigus, tiek grynųjų teikimą vietoj dovanos, tiek rinkos dėsnių taikymą atotrūkiui tarp pasiūlos ir paklausos mažinti absoliučiai visais atvejais, netgi kai kalbama apie prekybą inkstais. Pasitelkus rinkos mainus laimi abi dalyvaujančios pusės ir niekas dėl to nenukenčia – žinoma, jei tik teisinga laikysime prielaidą, kad rinkos santykiai ir jų diegiamos nuostatos nesumažina dalykų, tapusių prekybos objektu, vertės.

Vis dėlto toks požiūris toli gražu nėra neginčytinas. Jau apsvarstėme daugybę su tuo susijusių pavyzdžių. Rinkai prasiskverbus į gyvenimo sritis, kurios tradiciškai paklusdavo su ja nieko bendra neturinčioms normoms, įsitikinimas, kad tai nepaveikia ar nesuteršia mainų objektu tapusių dalykų, tampa vis labiau abejotinas. Vis gausesni tyrimai tik patvirtina tai, ką jau ir taip sufleruoja sveikas protas: ėmus taikyti finansines skatinamąsias ar drausminamąsias priemones ir kitus rinkos mechanizmus, gali būti išstumtos anksčiau galiojusios, su rinka nieko bendra neturėjusios normos. Kartais pasiūlius užmokestį, kuris turėtų motyvuoti, gaunamas visiškai priešingas rezultatas.

Michaelas J.Sandelis

Apie knygą ir autorių

Michaelas J.Sandelis – JAV politikos filosofas, Harvardo universiteto profesorius, knygų autorius. Išgarsėjo parašęs knygą „Teisingumas: kaip elgtis teisinga?“ (~Justice: What’s the Right Thing to Do?~). 2002 m. išrinktas prestižinės Amerikos menų ir mokslų akademijos nariu. M.J.Sandelio kūriniai išversti į aštuoniolika kalbų, jo paskaitos apie teisingumą transliuojamos per televiziją ir skelbiamos internete.

Jo knyga „Ko nenusipirksi už pinigus“, tapusi „New York Times“ bestseleriu, kelia daug trikdančių klausimų, į kuriuos atsakymų, ko gero, ieško ir daugelis iš mūsų. Ar turėtume mokėti vaikams, kad jie skaitytų knygas arba gautų gerus pažymius? Ar turėtume įkainoti žmogaus gyvybę, kad nuspręstume, koks aplinkos užterštumas priimtinas? Ar etiška mokėti žmonėms, kad šie sutiktų bandyti naujus, ką tik sukurtus vaistus arba tapti organų donorais? O siųsti samdinius kariauti už mūsų interesus, steigti pelno siekiančius kalėjimus, skelbti vietų į elitinius universitetus aukcionus, pardavinėti pilietybę galintiems susimokėti imigrantams? M.J.Sandelis kelia vieną svarbiausių mūsų laikų etinių klausimų: ar išties mūsų pasaulyje, gyvenančiame pagal rinkos taisykles, viskas turi kainą? Ar egzistuoja rinkos moralinės ribos?

Pastaraisiais dešimtmečiais rinkos vertybės išstūmė ne rinkos santykiais grindžiamas normas beveik iš visų gyvenimo sričių. Patys to nesuvokdami, kaip tvirtina profesorius, užuot turėję rinkos ekonomiką, mes jau tapome rinkos visuomene.

Autorius provokuoja diskusiją, kurios taip trūksta rinkos valdomame mūsų amžiuje: koks iš tiesų turėtų būti rinkos vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir kaip turėtume ginti moralines bei pilietines vertybes, kurių rinka nepripažįsta, o pinigais negalima nupirkti?

2012 m svečiose šalyse apsilankė daugiau kaip milijardas turistų, pernai metai buvo ypatingi atskiriems regionams, tokiems kaip Japonija ar Honkongas, skaičiavusiems rekordinius turistų srautus, šiais metais Amerika pagaliau atsigavo ir aplenkė Aziją. O kokie turizmo rinkos rekordai ir naujovės laukia 2015-aisiais?

Daiva Urbienė

Ekspertai, prognozavę, kad turizmo sektorius pastaraisiais metais augs sparčiau nei visa pasaulio ekonomika, turėtų iš džiaugsmo trinti rankomis, mat teisingai numatė ateitį. Pasaulio BVP nuo 2009 iki 2014 m. šoktelėjo 15,8 proc., o štai turizmo sektorius, pasak „MasterCard Global Destinacions Cities Index“, gali pasigirti kur kas įspūdingesniais skaičiais: 132 pasaulio miestuose pasiliekančių nakvoti keliautojų padaugėjo 51,7 proc., o pasilikusių nakvoti turistų išlaidos nuo 2009 iki 2014 m. šoktelėjo 40,9 proc.

Ko gero, jau niekam nekyla noro ginčytis ar neigti akivaizdaus fakto, kad tarptautinis turizmas verčia ekonomiką judėti pirmyn, mat atvykstančių turistų pinigai svariai prisideda prie BVP augimo, papildo šalies biudžetą, kas ypač svarbu skurdesnėms šalims, bei skatina kurti naujas darbo vietas.

Štai 2012 m. turizmo sektoriuje buvo 101 mln. darbo vietų, 2013 m. kelionių ir turizmo sektorius garantavo kas vienuoliktą darbo vietą pasaulyje, o iki 2024 m., kelionių ir turizmo verslo lyderius vienijančio forumo „Wold Trawel & Tourism Council“ (WTTC) tyrimo duomenimis, turizmo sektoriuje jau turėtų dirbti daugiau nei 126 mln. žmonių.

Atrodytų, reikia tik rankomis ploti ir vėl džiaugtis puikiais rezultatais bei prognozėmis, tačiau WTTC perdėtu optimizmu netrykšta: kiekybė dar negarantuoja kokybės ir netgi gali būti žalinga dėl kvalifikuotų specialistų trūkumo svarbiose kelionių bei turizmo šalyse. Mat daugelis Azijos šalių investuoja į turizmo infrastruktūrą, tačiau pamiršo investuoti į pačius žmones, be kurių kvalifikacijos turizmo pramonė nesugebės patenkinti didėjančios paklausos.

Amerika aplenkė Aziją. Ką darys Europa?

Šiais metais, kaip kelintus metus iš eilės, atvykstančių turistų skaičius pasaulyje stabiliai didėjo. Štai Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) parengtas Pasaulio turizmo barometras skelbia, kad tarptautinių turistų atvykimų skaičius pasaulyje per pirmus aštuonis 2014 m. mėnesius šoktelėjo 5 proc. ir pasiekė 781 milijoną, tai 36 milijonais daugiau nei per tokį patį laikotarpį pernai. Na, o per atostogų sezoną vasaros mėnesiais šiauriniame pusrutulyje keliautojų noro pamatyti svečius kraštus neatšaldo nei geopolitinės problemos, nei pernelyg lėtai atsigaunanti ekonomika – atvykstančių turistų srautas, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo net 4 proc. Taigi tarptautinis turizmas ir toliau auga, viršydamas optimistines ilgalaikes prognozes, kad esą 2010–2020 m. laikotarpiu turistų turėtų daugėti 3,8 proc.

2014 m. pateikė ir netikėtų rekordų: atvykstančių turistų skaičius Šiaurės ir Pietų Amerikoje per pirmus aštuonis mėnesius padidėjo 8 proc., taigi Amerika aplenkė praėjusiais metais dėl keliautojų srautų besivaržiusias Aziją, kurioje kartu su Ramiojo vandenyno regionu turistų padaugėjo 5 proc., ir Europą – 4 proc.

Pagrindinė priežastis, kodėl Europos turizmo sektoriaus plėtra atsilieka nuo Azijos ar Amerikos, yra ta, kad euro zonos ekonomika atsigauna lėtai, o didelis nedarbo lygis beveik nemažėja. Na, o „Danske“ banko analitikas Larsas Christensenas tikina, kad pagrindinė euro zonos ekonominės krizės priežastis yra itin defliacinė Europos centrinio banko politika. Todėl žmonės tradiciškai labiau linkę rinktis ne euro problemų ir krizės varginamas ir dar brangiai kainuojančias Europos šalis, o kur kas pigesnius Pietų Azijos kurortus.

Vis dėlto Europos nurašyti neverta, čia tradiciškai daugiausiai keliautojų sulaukia Pietų ir Viduržemio jūros šalys, kuriose turistų skaičiaus augimas didesnis nei visame žemyne – 7 proc.

Na, o Roma, Milanas, Paryžius, Barselona, Viena ar Londonas yra tradiciškai geidžiamiausi keliautojų miestai ir puikuojasi visuose įmanomuose dešimtukuose ar šimtukuose. Nepaisant to, kad jau kelerius metus iš eilės jiems į nugarą kvėpuoja Azijos megapoliai, tokie kaip Singapūras ar Bankokas.

Beje, pastarasis, „MasterCard Global Destinacions Cities Index“ duomenimis, iš daugiausiai uždirbančiųjų iš pasiliekančių nakvoti turistų lyderio pozicijos nukrito į penktą vietą. Viena priežasčių, lėmusių mažesnį keliautojų srautą, – neaiški politinė padėtis. Bankoką aplenkė Londonas, uždirbęs 19,27 mln. JAV dolerių, Niujorkas – 18,57 mln., Paryžius – 17, 2 mln. ir Singapūras – 14,34 mln. dolerių.

Turizmo ekspertai spėja, kad pagal atvykstančių turistų gausėjimą kitąmet į pirmąsias vietas gali išsiveržti Stambulas ir Dubajus, nes metamos milžiniškos investicijos stengiantis prisivilioti kuo daugiau turistų ir jų pinigų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir ūkio ministras Evaldas Gustas susitiko su šalies vadove Dalia Grybauskaite. Pagrindinė susitikimo tema – draudimas įvežti lietuviškuosius žemės ūkio produkcijos gaminius į Rusiją.

Lietuvai jau ne kartą teko susidurti su draudimais ir sankcijomis iki šiol visas krizes pavykdavo išspręsti sėkmingai, ne išimtis ir šis kartas. Lietuvos verslas yra lankstus ir nors tikėtina, kad dalis pelno bus prarasta, vis dėlto bankrotų turėtume išvengti. Planuojama susitikti su verslo atstovais ir kalbėtis apie galimybes netiesiogiai eksportuoti žaliava, perdirbti produktus.

„Šiandien nėra tokios situacijos, kurios negalėtume suvaldyti. Jau prieš kurį laiką, pradėjome ruošti  naujus įstatymus, kad galėtume galvijų mėsą vežti į musulmoniškas šalis. Taip pat daug dėmesio skirsime  naujų rinkų paieškoms. Lietuva jau turėjo patirties su panašiais draudimais, mes žinome kaip reikia veikti, mūsų įmonės yra pasiruošusios, turi alternatyvius planus. Sakyčiau, kad mes esame geresnėje situacijoje, negu kitos Europos Sąjungos šalys, nes mes tokiai situacijai ruošėmės. Mūsų tikslas padėti verslui, todėl planuojame susitikimus su gamintojais ir eksportuotojais“, – kalbėjo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė

„Verslas išmoko pamokas. Per šių metų 5 mėnesius daugiau nei 11 proc. sumažėjo gyvulinės kilmės produkcijos eksportas į Rusiją tiek pat sumažėjo ir pagamintų maisto produktų eksportas. Pieno produktų eksportas į Rusiją mažėja, netgi po embargo atšaukimo, o gamintojai sėkmingai atranda naujas rinkas“, – pridūrė ūkio ministras, laikinai einantis Premjero pareigas Evaldas Gustas.

Rusijos paskelbtos sankcijos paveikė ne tik Lietuvą, paveikta visa Europa. Todėl tikėtina, kad visos šalys  bendrai ieškos galimų sprendimų būdų ir mėgins padėti eksportuotojams. Kalbama ir apie galimas kompensacijas iš ES biudžeto.

Lietuvoje šiandien nėra tiesioginės paramos verslui, egzistuoja tik netiesioginės priemonės. Bet bus ieškoma galimybių padėti, artimiausiu metu ketinama skirti  2,5 mln. litų  naujų eksporto rinkų paieškoms. Anot Ūkio ministerijos dėl sankcijų BVP turėtų sumažėti vos 0,2 proc.

Rusija – tai milžiniška šalis, kurios poreikiai yra didžiuliai, negalima neigti jos svarbos, tačiau dėl nuolatinės įtampos ir komplikuotos politinės situacijos jau prieš kurį laiką buvo pradėti rinkų diversifikavimo procesai. Dėl draudimų kiaulienos eksportas į Rusiją buvo sumažėjęs jau ir praeitais metais, tad Lietuvos verslininkai ieškojo kelių į Vakarus ir jiems pavyko ten užmegzti kontaktus. Panaši situacija buvo ir su pienu. Kaimyninei valstybei uždraudus įvežti pieno gaminius Lietuvos verslininkai sugebėjo pakeisti eksporto kryptį ir minimalizuoti praradimus. Intensyviai bendradarbiaujama su kitomis Europos Sąjungos, Azijos ir Pietų Amerikos šalimis. Vis dėlto ilgalaikių tradicijų per vieną dieną neįmanoma pakeisti, tad natūralu, kad Rusija toliau yra viena iš Lietuvos eksporto partnerių. Šiai šaliai įvedus draudimą įvežti žemės ūkio produkciją iš Lietuvos, turėsime orientuotis ne tik į kitas, bet ir į vidaus rinką.

„Nekilnojamojo turto (NT) rinkai Lietuvoje įtaką turi ir ekonominiai, ir psichologiniai veiksniai. Vis dėlto, nepaisant to, ar būstas perkamas paskolos ar savomis lėšomis, gyventojai išlieka racionalūs“, − teigė ekspertai pirmą kartą Vilniuje surengtame seminare „Būsto akademija“. SEB banko, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eika“ ir nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober−Haus“ duomenimis, šiuo metu gyventojai labiausiai domisi ekonominės klasės dviejų kambarių butais.

SEB bankas per pirmus penkis šių metų mėnesius suteikė beveik trečdaliu (30 proc.) daugiau būsto paskolų negu tuo pačiu laikotarpiu pernai. Banko duomenimis, pastebimas ir nedidelis vidutinės būsto paskolos augimas: šiuo metu ji yra 147 tūkst. litų, tuo tarpu pernai ji buvo 5 proc. mažesnė (sausio−gegužės rodikliai).

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, būsto paskolų rinkai didžiausią įtaką daro fundamentalūs veiksniai, tokie kaip mažos palūkanos, didėjanti NT pasiūla, gerėjantys žmonių lūkesčiai dėl finansinės ateities, o bankas dažniausiai finansuoja pagrindinio šeimos būsto pirkimą.

„Daugiau kaip pusę naujų būsto paskolų šiemet esame suteikę 27−35 metų gyventojams. Jų didžioji dalis, tikėtina, perka būstą, kuriame patys ar su šeima gyvens. Dauguma klientų į banką ateina jau atlikę savo finansinių galimybių analizę ir gana racionaliai pasirinkę perkamą būstą. Jauniems žmonėms aktualiausi miegamieji rajonai, optimalios kvadratūros ekonominės klasės butai“, − sakė V. Doveika.

„Ober-Haus“ specialistai pastebi, kad racionalūs išlieka ir tie pirkėjai, kurie NT įsigyja kaip investiciją. „Tokie investuotojai, rinkdamiesi būstą, apskaičiuoja nuomos pajamingumą, tikėdamiesi pelningos perspektyvos iš įsigytos nuosavybės. Todėl labai logiška, kad dabar investuojantys į NT dairosi paties likvidžiausio, t. y. greičiausiai rinkoje realizuojamo turto. Šiandien paklausiausi yra dviejų kambarių 45-50 kvadratinių metrų ploto butai“, − sakė bendrovės Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis. Pasak jo, daugiausiai NT kaip investiciją perkančiųjų yra tarp vyresnių − 35−55 metų žmonių.

Bendrovės „Eika“ duomenimis, šiuo metu apie 56 proc. ekonominės klasės butų nuperkama savomis, likusi dalis (44 proc.) − bankų skolintomis lėšomis. Tuo tarpu vidutinės klasės objektuose ši proporcija šiek tiek pasikeičia ir daugiau butų − maždaug 55 proc. − nuperkama banko skolintomis lėšomis.

„Akivaizdu, kad tais atvejais, kai būsto kaina mažesnė, asmuo turi didesnių galimybių ir paskatų jį įsigyti nuosavomis lėšomis. Šiandien pastebime, kad pirkėjai savo lėšomis dažniau įsigyja 1-2 kambarių butus, ir tai nepriklauso nuo to, kokios klasės būstas yra perkamas“, − sakė bendrovės „Eika“ Plėtros direktorius Domas Dargis.

Pasak jo, vieno kambario butus nuosavomis lėšomis perka daugiau negu 80 proc. pirkėjų, dviejų kambarių  butus − 59 proc., o didžiausius keturių kambarių butus − vos 30 procentų.

Per ateinančius dvejus metus Vilniaus biurų rinką papildys naujos kartos biurai, inovatyviais sprendimais, erdvių planavimu gerokai pranokstantys prieš krizę statytus modernius biurus.

Labiausiai kartelę pakels Vilniuje, dešiniajame Neries krante, kylantis verslo centras “Quadrum” – kol kas vienintelis Baltijos šalyse statomas pagal tarptautinės poveikio aplinkai vertinimo ir pastatų reitingavimo sistemos BREEAM standartus. Tai reiškia, kad Lietuva turės pirmą sertifikuotą žaliųjų biurų kompleksą, kuriame inovatyvių sprendimų visuma užtikrins efektyvų energijos, vandens naudojimą.
70 tūkst. kv. m bendro ploto komplekse numatoma įrengti šiuolaikinėmis technologijomis aprūpintus biurus su daugiafunkcėmis konferencijų salėmis, restoranais, poilsio ir paslaugų zonomis, apželdintu vidaus kiemu, 700 vietų požeminiu garažu. Pastato fasadų izoliacija, fasaduose įrengtos automatinės užuolaidos saugos nuo saulės ir leis taupyti energiją, kaip ir energiją taupantis apšvietimas bei automatinė vėsinimo sistema, reaguojanti į patalpoje esančių žmonių kiekį. Dalį pastatui reikalingos energijos gamins geoterminio šildymo sistema, o lietaus vanduo bus naudojamas apželdintiems stogams drėkinti. Šį projektą įgyvendinanti Norvegijos kapitalo bendrovė “Schage Real Estate” į statybą investuos 260 mln. Lt.
“Nors vienokiais ar kitokiais inovatyviais techniniais sprendimais pasižymi daugelis šiuo metu Vilniuje statomų biurų, turime pripažinti, kad pirmąjį sertifikuotą ir visapusiškai aplinką tausojantį biurą Vilniuje stato užsieniečiai, šiuo atveju konkrečiai norvegų investuotojai. Vietiniai plėtotojai kol kas atsargūs, nes tai susiję su nemažomis pridėtinėmis sąnaudomis, o didžioji dalis biurų nuomininkų nėra pasirengę už tai mokėti daugiau”, – situaciją rinkoje komentuoja nekilnojamojo turto bendrovės “Ober-Haus” Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

“Veido” atliktas tyrimas atskleidžia, kurių aukštųjų mokyklų absolventams sunkiausia įsidarbinti.

Praėjusiais metais daugiau kaip 6285 universitetų absolventai užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje (LDB). Savaitraščiui “Veidas” išanalizavus LDB ir universitetų pateiktus 2013 m. duomenis paaiškėjo, kad pernai daugiausiai bedarbių “iškepė” Vytauto Didžiojo universitetas: net 20 proc. jo absolventų 2013 m. nesusirado darbo. Antroje ir trečioje vietoje liko Kazimiero Simonavičiaus universiteto (19,3 proc.) bei Vilniaus dailės akademijos (19,2 proc.) auklėtiniai. Regint šiuos skaičius kyla nemažai klausimų, vienas jų – kodėl būtent šiuos universitetus baigę studentai neranda sau tinkamos darbo vietos.
Kaip matyti iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos Lietuvos darbdavių apklausos, šiandieninėje darbo rinkoje kaip tinkamiausios vertinamos Vilniaus universiteto (25 proc.) absolventų žinios ir gebėjimai. Antroje vietoje – ISM vadybos ir ekonomikos (23,2 proc.), trečioje – Kauno technologijų (21,6 proc.) universitetas.
Kaip pastebi apklausoje dalyvavę darbdaviai, dažnai jaunuoliams po universitetinių studijų koją kiša praktinių gebėjimų stoka (čia kaip akivaizdūs lyderiai įvardijami Vilniaus (31,4 proc.), Šiaulių (28,2 proc.) ir Klaipėdos universitetų (27,5 proc.) absolventai), kuriais tenka pasirūpinti juos įdarbinančių įmonių vadovams. Tačiau kai kurių universitetų auklėtiniai apklaustų darbdavių buvo įvertinti kaip puikiai pasirodantys mokomosios praktikos metu (ISM vadybos ir ekonomikos (24 proc.) bei Vilniaus Gedimino technikos (23,7 proc.) universitetų) ir galintys sulaukti pasiūlymų dirbti. Vadinasi, dar labai daug lemia pačių absolventų asmeninės savybės bei gebėjimas išsiskirti iš aplinkos.
Geriausiai į darbo procesą per bendradarbiavimą su įmone, respondentų nuomone, įtraukiami Kauno technologijos (23,5 proc.), Vilniaus (22,0) bei ISM vadybos ir ekonomikos (21,4 proc.) universitetų jaunuoliai, taigi akivaizdu, kad darbo pasiūlymai tinkamai pasirodžius per praktiką pirmiausia pasiekia būtent juos.
Ir nors darbdavių apklausa paremta subjektyviais vertinimais, ji, kaip atskleidė pačių universitetų ir darbo biržos pateikti duomenys, gana taikliai nusako susiklosčiusią absolventų įsidarbino padėtį po universitetinių studijų Lietuvos darbo rinkoje. Taigi kodėl vienus universitetus baigę absolventai traukia registruotis į darbo biržą, o kiti sėkmingų pasiūlymų dirbti sulaukia dar neužvėrę universiteto durų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Vyriausybės ir Seimo planai nuo 2015 metų padidinti akcizo mokestį alui ir paraleliai įvesti užstato sistemą plastikinei bei skardinei tarai smulkiuosius alaus gamintojus planingai stumia bankrotų link, įspėja Mažųjų alaus daryklų asociacija.

„Verslo sąlygos smulkiesiems aludariams pastaraisiais metais yra nuolat bloginamos. Susidaro įspūdis, kad užsimota išstumti mus iš rinkos – akcizo alui didinimas, be abejo, mažins pardavimus, o brangios užstato sistemos finansavimas guls ant gamintojų, tarp jų ir mažųjų alaus daryklų pečių“, – sako Mažųjų alaus daryklų asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė.

Užstato sistemos įdiegimas, nors jis apims tik 15 proc. visų pakuočių atliekų, pirminiais skaičiavimais, gali kainuoti iki 100 mln. litų. „Šias lėšas užstato sistemos sukūrimui, o vėliau – papildomus milijonus jos išlaikymui – turės skirti gamintojai ir importuotojai. Gamintojams, ypač smulkiesiems, tai bus itin reikšminga finansinė našta, nes daugumo mažųjų alaus daryklų padėtis šiandien yra sudėtinga“, – sakoma praėjusią savaitę išsiųstame Mažųjų alaus daryklų asociacijos kreipimesi į Seimo narius.

„Įstatymų pakeitimai, kuriuos per pastaruosius keletą metų priėmė Seimas – akcizo lengvatos, t.y. progresyvinių akcizo mokesčių mažiesiems aludariams panaikinimas, draudimas parduoti alų didesnėje nei 1 litro taroje ir kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 proc. – lėmė tai, kad per pastaruosius metus visų Mažųjų alaus daryklų asociacijos narių pardavimai krito daugiau nei 20 proc.“, – skaičiuoja L.Šileikienė.

Pasak aludarių, užstato sistemos finansavimas iš jų pareikalaus papildomų investicijų ir gali turėti įtakos neigiamo pinigų srauto susidarymui.

„Alaus rinka Lietuvoje krinta – pernai ji buvo mažiausia per pastaruosius 7 metus. Tokioje situacijoje konkurencija tampa vis agresyvesnė, o mažosios alaus daryklos negali konkuruoti su didžiausiais gamintojais rinkodaros biudžetais. Mes esame priversti ieškoti kitų būdų, kaip atpiginti produkcijos savikainą, vienas jų – rinktis paprastesnes pakuotes. Įvedus užstato mokestį PET tarai, mažieji praras ir šitą galimybę konkuruoti rinkoje su užsienio kapitalo bendrovėmis“, – sako Mažųjų alaus daryklų asociacijos pirmininkė.

Ji pastebi, kad įvedus užstato sistemą stikliniams buteliams, pardavimai šioje taroje nuolat krenta – 2012 m. alaus pardavimai stiklo taroje mažėjo 20 proc., pernai dar 11 proc.

„Kaina, daugeliui vartotojų, vis dar yra lemiamas veiksnys, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, kur, tradiciškai, parduodama daugiausia mažųjų alaus daryklų produkcijos. Užstato sistema kaimų parduotuvėlėms bus itin brangi ir nepatogi, nes ten reikės sukurti ir taros priėmimo, ir sandėliavimo bei saugojimo galimybes. Visa tai, be abejo, neigiamai atsilieps mūsų veiklai“, – sako L.Šileikienė.

Vidutinė elektros energijos kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje sausį buvo 14,8 centų už kilovatvalandę (ct/kWh). Sausio mėnesį, lyginant su neįprastai šiltu gruodžio mėnesiu Lietuvoje, elektros kaina biržoje paaugo 15 proc. Tačiau, lyginant su praėjusių metų sausiu, 2014 m. sausio mėnesio kainos buvo 2 proc., o lyginant su 2012 ir 2011 metų sausiu –  3 proc. žemesnės.

Didžiąją sausio mėnesio dalį nebrangi elektra Skandinavijoje neleido kilti kainoms ir Lietuvoje, o sausio viduryje stipriai atšalus, Lietuvoje, kaip ir  Šiaurės Europos šalyse, elektros kainos pakilo, kai kuriomis valandomis – ir iki 35 ct/kWh. Antroje sausio pusėje speigui paspaudus iki daugiau kaip 20 laipsnių šalčio, šiluminės elektrinės kartu su šilumos energija didino ir elektros gamybą, tai šiek tiek augino elektros pasiūlą ir ribojo kainų kilimą elektros biržoje Lietuvoje. Be to, susiklosčius palankioms hidrologinėms sąlygoms, Latvijos hidroelektrinės gamino kur kas daugiau elektros nei įprasta žiemos laikotarpiui. Tuo pat metu daugiau elektros gaminant ir šiluminėse elektrinėse, atskiromis dienomis Latvijoje elektros buvo gaminama daugiau nei suvartojama, tai irgi lėmė didesnę elektros pasiūlą ir neaukštas elektros kainas Lietuvoje bei Latvijoje.

Vietinė elektros gamyba Lietuvoje kaip taisyklė yra brangesnė, todėl importuojamos elektros pasiūla mažina kainas rinkoje. Sausio mėnesį į Lietuvą importuota 13 proc. daugiau elektros nei praėjusių metų gruodį. Importas iš Šiaurės Europos (Estijos ir Skandinavijos šalių) išaugo 47 proc., maksimaliai išnaudojant visus Estijos-Latvijos jungčių pralaidumus. Elektros importas iš Rusijos sausį sumažėjo 21 proc., nors rinkai prieinami Lietuvos-Baltarusijos jungčių pralaidumai galėjo būti naudojami be apribojimų.

Vidutinė elektros kaina „Nord Pool Spot“ Lietuvos prekybos zonoje savaitę nuo vasario 10 iki 16 d. buvo 14,9 ct/kWh. Vidutinę kainą šiek tiek didino penktadienį  trumpalaikiam remontui išjungta viena iš elektros perdavimo linijų tarp Suomijos ir Švedijos. Tarptautiniai Lietuvos-Latvijos ir Latvijos-Estijos elektros jungčių pralaidumai praėjusią savaitę (vasario 10-16 dienomis) vidutiniškai buvo išnaudojami 96 proc., Lietuvos-Baltarusijos – 14 proc.

Vasario 17-19 dienomis elektros pasiūla biržoje iš Estijos ir Skandinavijos šalių gali mažėti dėl elektros perdavimo linijos Estijoje planinio remonto ir dėl to sumažėjusio tarptautinės Latvijos-Estijos jungties pralaidumo.

2014 metais kai kurios marketingo tendencijos, dominavusios pernai, ir toliau augs, kitų sprendimų populiarumo kreivė stipriai kris žemyn. Daug kas priklausys nuo to, kaip marketingo specialistai ketina bendrauti su vartotojais, kokias priemones ir taktiką jie naudos, siekiant atkreipti dėmesį pasaulį užvaldžiusiame informacijos triukšme.

Geriausių pasaulio ir Lietuvos rinkodaros specialistų įžvalgas apie rinkodaros strategijas, vartojimo įpročius, naujas komunikacijos tendencijas pateikia Lietuvos marketingo asociacija (LiMA).
Socialinės medijos įtaka taps vis labiau fragmentuota. Didieji rinkos žaidėjai, tokie kaip Google, Facebook, Yahoo, Microsoft, siekdami neprarasti arba didinti vartotojų skaičių, investuos į nišinius projektus, įmones, startuolius. Pasak Ryčio Buračo, LiMA nario bei „Permamon LT“ direktoriaus, kontekstas ir turinys vis labiau dominuos prieš SEO, o marketingo specialistai bus priversti naudoti turinio automatizavimo programas, kad valdytų savo medijų kanalus. „Mobilūs įrenginiai ims absoliučiai dominuoti, taigi ir didžioji dalis marketingo veiksmų bus atliekami juose. Kadangi šiose platformose efektyvumą galima lengvai išmatuoti, marketingo specialistai bus ypatingai atskaitingi ir atsakingi už marketingo investicijų grąžą“, – prognozuoja R. Buračas.
2014 m. bus „trumpametražiai“ – GIF‘ai, Vine ir Instagram vaizdo filmukai sulauks daugybės peržiūrų, jų išpildymas taps profesionalesnis, o įtaka vis didės. „Agentūros konkuruos, kaip per kuo trumpesnį laiką padaryti didesnį įspūdį. Vartotojų dėmesys kuo toliau, tuo labiau buks, augs bet kokios medijos ignoravimas“, – teigia „Kraft Foods“ media ir vartotojų įtraukimo direktorė Julie Fleischer. Tuo tarpu „Convince & Convert” prezidento Jay’jaus Baer’io teigimu, informacinis triukšmas, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį, pasieks nematytas aukštumas: „Kuo daugiau prekių ženklams reikia dėmesio, tuo daugiau jie generuoja turinio ir reklamos, patys didina triukšmą, ir vėl generuoja naujas priemones, didinančias triukšmą, kad tik būtų išgirsti. Trumpi Vine, Instagram, SnapChat vaizdai ir bus tai, kas taps rinkos akseleratoriumi į priekį“.
„Trumpesnis turinys – didesnė sėkmė“. – Toks turėtų būti 2014 metų prekių ženklų vadovų šūkis. Strategijos turės būti grįstos aukšta pardavimo kokybe. Pasak „Brandscaping“ autoriaus ir marketingo lektoriaus Andrew Davis‘o, tai reiškia, kad prekių ženklų vadovai apipins ženklus turiniu bei projektuos ilgalaikius ryšius, kurie būtų naudingi vartotojams, taip augindami jų lojalumą. Jei kuriamas kokybiškas turinys leis vartotojams jame įžvelgti vertę, jie juo dalinsis užtikrindami prekės ženklo sklaidą. Michael‘is Brenner‘is, „SAP“ viceprezidentas marketingo ir turinio strategijai, taip pat atkreipia dėmesį į gero turinio kūrybą: „2014-aisiais vis daugiau prekių ženklų bendraus su tekstų rašytojais ir turinio kūrėjais, užuot vien pirkę reklamą.“
Turinio marketingas – pagrindinis instrumentas. Jei prieš keletą metų svarbiau buvo ne turinys, bet jo kiekis ir dažnumas, tai 2014 m. turinio unikalumas, asmeniškumas, orientacija į vartotoją taps itin svarbi. „2014 m. turi būti didelis žingsnis į priekį vien dėl „Google“ algoritmų pasikeitimo, kurie jau vertina turinio unikalumą. Turinio marketingas tapo pagrindiniu instrumentu. Čia reikia nemažai išmonės ir pastangų, kad galėtum pasirodyti geresnis prieš konkurentus, todėl bus dedamos pastangos būti unikaliems, atskleisti pridėtinę produkto vertę ir galiausiai rasti viso to harmoningą suliejimą į visumą, kas ir yra – turinys“, – sako „Curata“ vadovas Pawan‘as Despande.
Prekių ženklų personalizavimas. Mitch‘io Joel‘o, „Twist Image“ prezidento nuomone, prekių ženklai ir toliau gali kovoti inertiškai siekdami vieno tikslo – privilioti kuo daugiau pirkėjų, tačiau tikėtina, kad vis dėlto atsiras gudrių, kurie pirmieji supras, jog kuriamas turinys pasako apie prekės ženklą daugiau nei reklama. „Prekės ženklo personalizavimas, jo, kaip asmenybės sukūrimas per pasakojimo turinį ir kontekstą, ir bus raktas į sėkmę, – sako M. Joel‘is.
Tikras asmeniškumas ir asmeniški pasiūlymai. LiMA valdybos pirmininkas Simonas Bartkus prognozuoja, jog greitu metu prekybos tinklai pradės sekti vartotojų judėjimą po parduotuves padedami „Bluetooth“ ir kitomis technologijomis. Technologijos atpigo pakankamai ir yra daug duomenų, kad tą būtų galima realiai diegti Lietuvoje.
Sveikos gyvensenos marketingas. Pasibaigus sunkmečiui, ir vartotojai, ir prekių ženklai atsisuks į sveiką gyvenseną plačiąja prasme – populiarės produktai, padedantys nesenti, „be glitimo“, be alergenų, taip pat produktai, pradedantys sportuoti, stebėti savo kūną, su kvėpavimo analize, miego analize, pulso skaičiavimu, kraujo spaudimo lygio stebėsena ir t.t. „Reklamoje ir komunikacijoje išloš tie prekių ženklai, kurie sugebės „stulbinti” kiekviena kampanija – pozicionavimas su švelniu kūrybiškumu jau nebeveiks“, – pabrėžia S. Bartkus.
Viešieji ryšiai taps lygiaverčiu marketingo partneriu. Heidi Sullivan, „Cision“ skaitmeninio turinio vyresnioji viceprezidentė, prognozuoja, jog 2014 metais viešieji ryšiai išeis iš marketingo šešėlio kaip pilnateisis visaverčio turinio kūrėjas. Abiejų sektorių atstovai dirbs su prekių ženklais kartu, kurdami visavertį turinį kaip partneriai.
Skaidrumas ir autentiškumas. Nepaisant bendrovių dydžių ir jų verslo specifikos – ar tai būtų verslas verslui, ar galutiniam vartotojui – visi orientuosis į asmeninius santykius, pardavimai vyks būtent per tai. „Sprout Content“ įkūrėjos Debbie Williams manymu, skaidrumas ir autentiškumas bus pagrindinė vertybė bendraujant su klientais.