Dėl rinkos dydžio ir suvartojamos elektros kiekio Suomijos elektros rinka išlieka lemiančiu veiksniu formuojančiu kainas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o ankstesnių metų kainų stebėjimai rodo, kad tokia įtaka dažniau gali būti teigiama.

Suomijoje per metus elektros suvartojama beveik 4 kartus daugiau nei visose trijose Baltijos šalyse kartu sudėjus. Elektros suvartojimo masteliais Lietuva yra labai nedidelė vartotoja, ir dar mažesnė gamintoja. Antrosios „Estlink“ jungties eksploatacija pilnu pajėgumo beveik trigubai padidino suomiškose elektrinėse gaminamos elektros importo galimybes į Baltijos regioną, tai ypatingai svarbu Lietuvai, importuojančiai apie du trečdalius suvartojamos elektros energijos.

„Rekordiškai žemos elektros kainos rinkoje gruodžio mėnesį pirmiausiai buvo nulemtos šiltos žiemos, bet tokie orai vyravo visose šiaurinės Europos teritorijose. Elektra pigo Suomijoje, ir ta pati kainų kritimo banga atslinko iki Lietuvos. Šią savaitę oras atvėso, ir matome kaip visų šiaurinių kaimynių elektros rinkose kaina šiek tiek pakilo. Tokius tolygius kainų svyravimus greičiausiai matysime ir toliau“, – sako Robertas Staniulis, elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ Rinkos plėtros skyriaus vadovas.

Galime numatyti ir stiprėsiančią priklausomybę nuo metų laiko. Ankstesniais metais elektros kainos biržoje Lietuvoje nepasižymėjo sezoniškumu, kuris būdingas Skandinavijos elektros rinkoms, tačiau ateityje ši įtaka bus ryškesnė.

Apie pusę elektros pasiūlos šiaurinėse Europos valstybėse sudaro hidroelektrinių gaminama elektra, kuri priklauso nuo lietaus ar sniego kiekio. Be to, Šiaurės šalyse elektra plačiai naudojama šildymui, todėl didelę įtaką jos paklausai ir kainoms daro ir oro temperatūros svyravimai. Naujos jungtys su Skandinavija – tiek „Estlink 2“, tiek statomas „NordBalt“ – reiškia, kad elektros kainos pokyčius Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje ateityje vis labiau lems orai Baltijos ir Šiaurės šalyse,  atominės elektrinės Švedijoje ir Suomijoje, elektros perdavimo linijų remontai ne tik Estijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, bet ir tarp Švedijos ir Suomijos.

Praėjusiais metais nekilnojamojo turto rinka buvo itin aktyvi, o būsto kainos kilo nežymiai. Vilniuje parduodamo buto vieno kvadratinio metro kaina pakilo apie 200 litų iki 4,2 tūkst. litų, t.y. apie 4 proc., rodo nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt duomenys. Kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose kainos ūgtelėjo mažiau nei sostinėje – Kaune apie 170 litų iki 2,36 tūkst. litų, Klaipėdoje – apie 50 litų iki 3,05 tūkst. litų už kv. m.

Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas, pastebi, kad didesniam rinkos aktyvumui įtakos turėjo gerėjanti ekonominė situacija ir laukiamas euro įvedimas – pastebima, kad vis daugiau žmonių siekia investuoti turimas santaupas ir be įsipareigojimų bankams įsigyja butus. Nekilnojamojo turto ekspertas pastebi, kad daugiau nei pusė sandorių įvyko atsiskaitant grynaisiais.

„Lietuvoje 2014-aisiais galima laukti to, kas praėjusiais metais vyko Latvijoje. Ten prieš pat euro įvedimą pagyvėjo ir nekilnojamo turto, ir automobilių rinka, nes žmonės norėjo išleisti santaupas. Praėjusiais metais ši tendencija ryškėjo ir Lietuvoje, dėl to nekilnojamo turto kainos šiek tiek pakilo, bet iš esmės liko stabilios. Jei bus paskelbta, kad nuo 2015-ųjų Lietuvoje bus įvestas euras, antrasis šių metų pusmetis nekilnojamo turto rinkoje bus ypač aktyvus”, – prognozuoja E. Narbuntovičius.

Domoplius.lt duomenimis, Vilniuje šiek tiek brangiau nei 2012 m. buvo parduodami butai tiek senos, tiek naujesnės statybos namuose. 2000 m. ir vėliau statytuose daugiabučiuose namuose butų kaina vidutiniškai pakilo apie 100 litų, iki 4,8 – 4,9 tūkst. litų už kvadratinį metrą. Taigi naujas 50 kv. m. dviejų kambarių butas vidutiniškai kainuoja mažiau nei 250 tūkst. litų.

Senesnės statybos namuose kvadratinis metras buvo parduodamas apie 200 – 250 litų brangiau nei 2012 m. Vieno kvadratinio metro kaina vieno kambario bute paaugo nuo 3,3 iki 3,4 tūkst. litų, dviejų – nuo 3,8 iki 4 tūkst. litų, trijų – nuo 3,36 iki 3,6 tūkst. litų už kvadratinį metrą.

Pasak E. Narbuntovičiaus, dažniausiai lietuviai skelbimuose nurodo gerokai didesnes parduodamo buto kainas nei rinkos vidurkis. „Galima pastebėti, jog skelbimuose būstų kainos yra net 30 proc. didesnės nei rinkos kaina, tačiau Registrų centro duomenys rodo, jog butai nuperkami už rinkos kainą. Vadinasi, pardavėjai nori didinti kainas, tačiau brangesnių objektų neparduoda arba yra priversti daryti didelę nuolaidą”, – pastebi Domoplius.lt projekto vadovas.

Brangiausiu sostinės rajonu išlieka senamiestis. Ten vieno kvadratinio metro kaina išliko tokia pati, kaip ir 2012 metais – 5,8 tūkst. litų.

Kaip ir sostinėje, kituose didžiuosiuose šalies miestuose butai pernai taip pat nežymiai pabrango. Kaune labiausiai – 210 litų, iki 2,5 tūkst. litų už kv. m. – paaugo dviejų kambarių buto kaina. Taigi 50 kv. m. dviejų kambarių butą kauniečiai gali įsigyti už 125 tūkst. litų.

Klaipėdoje labiausiai brango vieno kambario butai. Vieno kvadratinio metro kaina ūgtelėjo apie 100 litų, iki 2,87 tūkst. litų.

E. Narbuntovičius prognozuoja, kad butų kainos išliks panašios ir šiais metais, drastiškų kritimų ar pakilimų nebus.

„Galima teigti, kad lietuviai išmoko pirkti butus, neskubama pirkti kiekvieno pasitaikiusio buto, kaip buvo 2008 metais. Iki euro įvedimo rinka bus dar aktyvesnė nei 2013-aisiais, dėl aktyvumo būsto kainos turėtų nežymiai didėti.”, – teigia Domoplius.lt projekto vadovas.

Per 11 šių metų mėnesių Baltijos šalys patyrė ne tik elektros kainų augimą, bet ir jos gamybos bei sunaudojimo padidėjimą. Elektros kainos Baltijos šalyse, lyginant su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 12 proc., gamyba – 10 proc., o sunaudojimas – 2 proc. Kainų augimą lėmė pablogėjusi hidrologinė situacija Skandinavijoje, o gamybos augimą – išaugusi generacija skalūninių dujų ir šilumos elektrinėse.

„Kainos per beveik metus pakilo 12 proc. Tam įtakos turėjo kainų didėjimas Suomijos rinkoje 16 proc., kurį lėmė hidrologinės situacijos pablogėjimas, lyginant su praėjusiais metais, kuomet buvo gausu kritulių. Tuo tarpu dėl pralaidumų ir importo ribojimų išaugo vietinė gamyba, didinusi ir suvartojimą“, – sako Gatis Junghans, „Elektrum Lietuva“ generalinis direktorius.

Per 2013 metų 11 mėnesių Baltijos šalyse elektrinės pagamino 19,5 TWh elektros energijos – 10 proc. daugiau nei 2012 m., kai buvo pagaminta 17,7 TWh. Gamybos augimą lėmė 1,3 TWh didesni generacijos pajėgumai Estijos degamojo skalūno elektrinėse ir 0,7 TWh – Latvijos naujosiose dujų termoelektrinėse. Tuo tarpu Lietuvoje elektros energijos generacija sumažėjo – per tą patį laikotarpį pagaminta 3,2 TWh elektros energijos, o tai – 5 proc. mažiau nei praėjusiais metais.

Elektros energijos sunaudojimas Baltijos šalyse per 11 šių metų mėnesių pasiekė 23 TWh – 2 proc. daugiau, nei 2012 m., kuomet sunaudota 22,5 TWh energijos. Didžiausias sunaudojimo augimas užfiksuotas Latvijoje – jis siekė 5 proc. Lietuvoje energijos suvartota 2 proc. daugiau nei pernai. Tuo tarpu Estijoje 2013 metais elektros energijos sunaudojimas nepakito.

Pasak G. Junghans, nors elektros kainos 2013 m. kilo, lapkričio mėn. jos pasiekė pusmečio žemumas – vidutinė elektros energijos kaina „Nord Pool Spot“ biržoje Lietuvoje ir Latvijoje siekė 47,3 EUR/MWh ir buvo 26 proc. mažesnė nei spalį bei 22 proc. mažesnė nei vidutinė pastarojo pusmečio kaina. Tokį sumažėjimą lėmė elektros energijos importui prieinamo bendro perdavimo galingumo padidėjimas iš Rusijos ir Estijos – importuota 44 proc. daugiau elektros – nuo 1070 MW spalio mėnesį iki 1541 MW lapkričio mėnesį.

Ilgą laiką elektros energijos importą iš trečiųjų šalių dirbtinai ribojusiems tinklo operatoriams leidus importuoti daugiau elektros energijos iš Rusijos, jos kaina visą savaitę Lietuvoje ir Latvijoje mažėjo, o sekmadienį – net tapo vienoda visose Baltijos valstybėse ir priartėjo prie kainų Skandinavijos šalyse, praneša AB „INTER RAO Lietuva“.

„Tinklo operatoriai sudarė galimybę importuoti trūkstamą elektros energiją iš trečiųjų šalių, todėl visą praėjusią savaitę elektros rinkoje matėme aiškią tendenciją: elektros energijos kaina biržoje kasdien mažėjo, o pirmadienį siekė tik 13,5 lietuviškų centų už 1 kWh. Tikimės, kad kainų mažėjimą nulėmę ir vartotojams itin palankūs tinklo operatorių sprendimai bus ilgalaikiai ir tolesnė tinklo operatorių veikla bus skiriama konkurencijai skatinti bei skaidrumui elektros energetikos sektoriuje didinti, o ne konkurencijos ribojimui ir dirbtinių kliūčių kūrimui“, – sako Vidas Čebatariūnas, AB „INTER RAO Lietuva“ komercijos direktorius.

Praėjusį pirmadienį „NordPoolSpot“ Lietuvos ir Latvijos zonoje kaina, mokama už 1 kWh elektros energijos, siekė 19,6 cnt., antradienį ir trečiadienį ji mažėjo iki 17 – 16,7 cnt., ketvirtadienį – iki 16,6 cnt., o penktadienį ir šeštadienį mažėjo dar labiau, iki 14,3 – 14,2 cnt. Galiausiai, sekmadienį, elektros energijos kaina dar labiau mažėjo ir priartėjo prie elektros energijos kainos Skandinavijoje bei susilygino su kaina, kurią mokėjo „NordPoolSpot“ Estijos zonoje elektros energiją perkantys rinkos dalyviai: 14,1 cnt. už 1 kWh.

Pirmadienį elektros energijos kaina dar labiau sumažėjo ir siekia tik 13,6 cnt už 1 kWh (Lietuvoje ir Latvijoje), bei 12,2 cnt. už 1 kWh (Estijoje).

Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos kainų suvienodėjimas skirtingose „NordPoolSpot“ zonose bus įmanomas tik visiškai užbaigus elektros energijos jungties tarp Lietuvos ir Švedijos (NordBalt) statybą.

Primename, kad dėl nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams itin daug rūpesčių sukėlusių tinklo operatorių veiksmų dirbtinai ribojant konkurenciją ir importą, elektros energijos kaina „NordPoolSpot“ Lietuvos ir Latvijos zonoje sparčiai augo per visą III šių metų ketvirtį, o spalio mėnesį pasiekė visų laikų aukštumas. Spalio mėnesį taip pat itin padidėjo skirtumas tarp kainos, mokamos už elektros energiją Lietuvoje ir Estijoje. Daugiausiai naudos iš to turėjo Estijoje veikiančios energetikos įmonės, pastarosiomis dienomis skelbiančios apie joms itin sėkmingą III šių metų ketvirtį ir itin gerus įmonių veiklos rezultatus. Pajamos iš šio skirtumo taip pat teko Estijos ir Latvijos sistemų operatoriams, o už jį susimokėjo Lietuvos elektros energijos tiekėjai.

Dar spalio mėnesio pradžioje AB „INTER RAO Lietuva“ buvo pranešusi, kad rinkoje trūkstant elektros energijos ir jos kainoms pasiekus aukštumas, įmonė galėtų užtikrinti trūkstamos elektros energijos tiekimą, tačiau to padaryti tuomet neleido trijų Baltijos valstybių tinklų operatorių susitarimai.

Atsigaunanti Lietuvos ekonomika teigiamai veikia ir šalies automobilių rinką. Trečiąjį ketvirtį parduotų automobilių  skaičius buvo didesnis nei 2008-ųjų, kurie vadinami rekordiniais, tuo pačiu laikotarpiu. Liepos–rugsėjo mėnesiais šalyje sudaryta 104 tūkst. pardavimo sandorių, o tai yra 6,4 proc. daugiau nei prieš šešerius metus, rodo lankomiausio transporto skelbimų portalo Baltijos šalyse Autoplius.lt ir valstybės įmonės „Regitra“ duomenys.
Daugiausiai – 60,6 tūkst. – Lietuvoje užfiksuota registruotų automobilių sandorių. Naujai į šalį įvežtų transporto priemonių skaičius pasiekė 40,2 tūkst. ir iki rekordinio 2008-ųjų metų rodiklio pritrūko vos 0,5 proc. Lyginant su pernai, šių automobilių įvežta 2,4 tūkst. (6,4 proc.) daugiau.
Pasak Viktoro Daukšo, Autoplius.lt plėtros vadovo, trečiojo ketvirčio rezultatai rodo, kad lietuviai jau pamiršta ekonominį sunkmetį ir vis dažniau keičia automobilius.
„2013 m. gali būti pirmieji metai, kuomet bendras metų sandorių skaičius viršys 2008 metų rezultatus. Žinoma, rinkai tai yra iššūkis, nes vertinant pirmus tris ketvirčius įvyko 292 tūkst. sandoriai. O tai yra 6  tūkst. mažiau nei 2008 m. (298,2 tūkst.)“, – situaciją pristato lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.
Naujų automobilių rinka – gelbsti akcijos ir reeksportas
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, naujų automobilių prekyba lėtėja. Trečią ketvirtį naujų automobilių parduota 1,5 proc. mažiau nei pernai. Autoplius.lt ir „Autotyrimai“ duomenimis, Lietuvoje liepos–rugsėjo mėnesiais parduota 3,27 tūkst. naujų automobilių.
„Naujus automobilius vis dažniau perka privatūs asmenys. Tai rodo ekonomikos atsigavimą ir skatina naujų automobilių salonus ir toliau siūlyti įvairias akcijas. Verta pastebėti ir tai, kad mažėjančius naujų automobilių pardavimus vėl gelbsti augančios reeksporto apimtys“, – sako V. Daukšas.
Kitose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje – naujų automobilių pardavimai trečiąjį ketvirtį augo. Per tris mėnesius Estijoje nupirkta beveik pusė visų naujų automobilių Baltijos šalyse – 5,66 tūkst., t. y. 2,6 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu. Latvijoje naujų automobilių pardavimai padidėjo 2,3 proc. iki 3,2 tūkst.
Pasak V. Daukšo, Lietuvos naujų automobilių rinkoje jaučiamas sąstingis. „Uždirbant vidutinį atlyginimą įpirkti naujų automobilių Lietuvoje neįmanoma, todėl labiau klesti naudotų automobilių rinka. Estijoje, kur vidutinis atlyginimas apie 900 litų didesnis nei Lietuvoje, nauji automobiliai taip pat didelė prabanga, tačiau nors ten šalis mažesnė yra daugiau galinčių sau leisti įsigyti naujų automobilių“, – atkreipia dėmesį lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.
Liepos–rugsėjo mėnesiais populiariausios naujų automobilių markės Baltijos šalyse buvo „Volkswagen“ (Lietuvoje ir Latvijoje) ir „Toyota“ (Estijoje). Lietuvoje trečiąjį ketvirtį ypač šoktelėjo „Škoda“ markės automobilių pardavimai – net 51,8 proc. lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.
Į geriausiai Lietuvoje parduodamų naujų automobilių viršūnę šoktelėjo „Škoda Octavia“ (185 vnt.). Šis modelis buvo populiariausias ir Estijoje (parduota 305 vnt.), o Latvijoje geriausiai perkamu nauju automobiliu tapo „Ford Focus“ (156 vnt.).
Vidutinės kainos: nauji ir naudoti pabrango
Autoplius.lt vertinimu, vidutinė naudotų automobilių kaina liepos–rugsėjo mėnesiais buvo 10,4 tūkst. litų, t. y. 313 litų didesnė nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu ir apie 100 litų didesnė nei praėjusį ketvirtį.
Pasak V. Daukšo, labiausiai – 6,6 proc., arba 1074 litais, paaugo 6–10 metų automobilių kaina, kuri dabar siekia 17,2 tūkst. litų.
„Kitų amžiaus grupių automobilių vidutinės kainos taip pat šiek tiek padidėjo. Autoplius.lt skaičiavimais, dyzeliniai automobiliai išlieka nuo 9,6 iki 52,9 proc. brangesni už benzinu varomus automobilius. Pavyzdžiui, 16–20 m. dyzeliniai automobiliai kainuoja 1,4 tūkst. litų, arba 52,9 proc., brangiau už benzinu varomus to paties amžiaus automobilius“, – teigia lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.
Du ketvirčius iš eilės nuosekliai augusi naujų automobilių vidutinė kaina šių metų trečiąjį ketvirtį smuktelėjo iki 70,8 tūkst. litų, t. y. 2,2 tūkst. litų, lyginant su praėjusiu ketvirčiu, tačiau lyginant su pernai nauji automobiliai brango 3,5 proc. „Naujų automobilių kainos pokyčius lėmė padidėję „Škoda“ bei smuktelėję BMW ir „Honda“ automobilių pardavimai“, – pastebi V. Daukšas.
Naujesnių automobilių įvežama mažiau
Lyginant naujai įvežtų ir naujų automobilių sandorių skaičių Baltijos šalyse, Lietuvoje parduodama 12,3 karto daugiau naudotų automobilių nei naujų. Latvijoje šis santykis mažesnis tris kartus – 4,2, o Estijoje – beveik aštuonis – vienam naujam tenka 1,5 importuoto naudoto automobilio.
V. Daukšas pastebi, kad liepos–rugsėjo mėnesiais į Lietuvą įvežta 72 vienetais mažiau naujesnių – 1–5 metų – automobilių nei pernai per tą patį laikotarpį. „Pastebima, kad Lietuvoje mažėja 1–5 metų automobilių pasiūla – tai 2008–2010 metų ekonominio sunkmečio pasekmė. Tuomet pasaulyje žymiai krito naujų automobilių prekyba“, – sako V. Daukšas.
Senesnių nei 5 metų amžiaus importuojamų automobilių skaičius Lietuvoje augo. Labiausiai – 950 vienetais – padaugėjo 11–15 metų amžiaus transporto priemonių. Į Estiją ir Latviją dažniausiai įvežami naujesni – 6–10 metų automobiliai. Palyginus procentines dalis, į Estiją įvežama tris kartus, į Latviją beveik du kartus daugiau 1–5 metų automobilių nei į Lietuvą.
Pasak V. Daukšo, į Lietuvą daugiausiai įvežama naudotų dyzelinių automobilių, tačiau jų populiarumas per trečiąjį ketvirtį nežymiai smuktelėjo – nuo 73,6 iki 72,5 proc. visų įvežamų naudotų transporto priemonių. Latvijoje naujai įvežtų naudotų dyzelinių automobilių skaičius paaugo – nuo 77,9 iki 79,5 proc.
Nuoroda į „Barometrą“: http://auto.plius.lt/tyrimai/barometras/automobiliu-rinkos-apzvalga-2013-iii-ketv

Studijas baigęs absolventas nėra itin geidžiamas darbo rinkoje, tačiau kai kurios specialybės vis dėlto leidžia jaustis tvirčiau.

Baigusieji su informacinėmis technologijomis (IT) susijusias studijas neabejotinai išsiskiria iš kitas profesijas įgijusių jaunuolių ir turi didžiausią tikimybę džiaugtis gerai atlyginamu darbu. Jau po studijų jie neretai gauna 2,5–3 tūkst. Lt dydžio atlyginimą, o kartais net ir didesnį.
„Finansiškai geriausias variantas, mano nuomone, yra dirbti iš Lietuvos užsienio klientams laisvai samdomu programuotoju. Tokiu atveju galima gauti labai didelį atlyginimą: dešimt ar penkiolika tūkstančių litų per mėnesį – tikrai ne riba. Žinoma, reikia būti sukaupus pakankamai patirties studijų metais”, – teigia daugiau nei porą metų Skandinavijos IT įmonėms būtent taip dirbantis Ignas Skukauskas.
Kaip teigia personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius, IT ar internetinėje rinkodaroje amžius nėra toks svarbus kaip kitose srityse, tad studentams čia dirbti yra itin palankios sąlygos. „Jau vien dėl to, kad čia, kitaip nei labiau tradicinėse srityse, nėra įsigalėjęs stereotipinis mąstymas, jog jaunas žmogus nėra tinkamas eiti aukštų pareigų. Juk, tarkim, projektų vadovais tokio amžiaus žmonės dirbti nelabai galėtų, kad ir kokie gabūs būtų”, – pateikia pavyzdį K.Blaževičius.
Būtent internetinės rinkodaros srityje pasitaikė sėkmingiausias ką tik baigusio universitetą absolvento įdarbinimo atvejis per visą K.Blaževičiaus darbo laiką. Tada 23-ejų metų vaikinui lietuviško kapitalo įmonė iškart pasiūlė 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atlyginimą. Žinoma, šis jaunuolis jau iki studijų pabaigos buvo sukaupęs nemažą žinių bagažą, puikiai išmanė savo sritį ir buvo nemažai dirbęs su vadinamaisiais startuoliais.
„Pastebime, kad 22–23 metų specialistai yra kaipmat išgraibstomi, tad jiems patiems darbo ieškotis nelabai ir reikia. Mes patys jiems skambiname, jiems tereikia būti pateikus savo gyvenimo aprašymą”, – padėtį apibūdina K.Blaževičius.
Vis dėlto darbo paieškos portalo “CVbankas.lt” projekto vadovas Tomas Toleikis pabrėžia, kad nors IT sritis tikrai išskirtinė ir net jauni specialistai darbo rinkoje yra itin paklausūs, tačiau be patirties vis vien daug uždirbti nepavyks. „Be patirties galima tikėtis atlyginimo nuo 1 tūkst. Lt, jos turint, ypač jei turima gerų programavimo žinių, – nuo 2 tūkst. Lt, o jei žmogus, kad ir jaunas, jau sugeba visavertiškai dirbti, atlyginimas gali būti tikrai geras ir prasidėti nuo 3 tūkst. Lt. Šiaip geri specialistai šioje srityje net Lietuvoje gali uždirbti kad ir iki 10 tūkst. Lt”, – patirties svarbą pabrėžia T.Toleikis.
Kalbinti pašnekovai tvirtina, kad prie šios srities išskirtinės paklausos rinkoje daug prisideda ir tai, jog dažniausiai studentai jau būna spėję sukaupti nemažai darbui reikalingos patirties dar studijuodami ar net besimokydami mokykloje. „Todėl po studijų jie būna guvesni darbo rinkoje, nes IT srityje tokių žmonių, kurie būtų tik studijavę ir nedirbę, yra labai mažai”, – tikina K.Blaževičius.
T.Toleikis atkreipia dėmesį, kad atlyginimų dydžiui IT srityje daug įtakos daro tai, kokią programavimo kalbą yra įvaldę IT studijų absolventai: išmanantieji PHP programavimo kalbą gali tikėtis nuo 2,2–3,2 tūkst. Lt, mokantieji mobiliųjų programėlių kalbas (“iOS”, “Android”) – apie 3 tūkst. Lt, “Java” – 2,4–3,4 tūkst. Lt, o .NET – 3–4 tūkst. Lt. Internetinės personalo atrankos kompanijos „CV-online” rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė išskiria mobiliųjų programėlių kūrėjus – jie šiuo metu tapo itin paklausūs.
Su IT susijusios specialybės turi dar vieną sunkiai pranokstamą pranašumą: dažnai jos būna labai lanksčios ir neretai greta pagrindinio darbo leidžia užsidirbti kone antrą atlyginimą, pavyzdžiui, laisvu laiku dirbant su įvairiais papildomais projektais.
Nors tiksliuosius ar technologijų mokslus pabaigę studentai turi daugiau šansų tikėtis geresnio atlyginimo po studijų, įmonės „Grafton Recruitment” direktorius Darius Jonaitis teigia, kad šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje vis paklausesni tampa darbuotojai, gerai mokantys užsienio kalbų. „Turiu galvoje ne anglų, bet danų, švedų, norvegų, vokiečių ar prancūzų. Tokias kalbas mokančių darbuotojų labai reikia skambučių centrams ir centralizuotoms pagalbos tarnyboms (angl. ~Help desk~), – sako jis. – Taip pat paklausu, kas yra susiję su apskaita ir finansais.”
Beje, D.Jonaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu lietuviško ir užsienietiško kapitalo įmonėse atlyginimai daug nebesiskiria – atotrūkio beveik nebeliko. Taigi stengtis žūtbūt įsidarbinti užsienietiško kapitalo įmonėse, tikintis didesnio atlyginimo, nebeverta.

Didesni atlyginimai mokami turintiesiems specifinių žinių

„Tikslieji mokslai su specifinėmis žiniomis, – tokią sėkmę darbo rinkoje jaunimui žadančią formulę įvardija R.Karavaitienė. – Sakykime, technologas, dirbantis su krakmolo gaminiais, ar, tarkim, inžinierius, galintis dirbti spaustuvėse, – štai tokio tipo techniniai darbuotojai tikrai yra graibstomi.”
Pasak specialistės, darbdaviai taip pat dažnai ieško žmonių, turinčių gerų techninių žinių ir kartu gerą liežuvį, tad žmogus, mokantis parduoti ir gerai išmanantis apie parduodamą produktą tikrai pageidaujamas rinkoje, nesvarbu, kokio amžiaus būtų.
„Problema ta, kad aukštosios mokyklos rengia labai plataus profilio specialistus, turinčius tik bendrų žinių. Todėl darbo rinkoje nuolat trūksta specialistų, kurie išmanytų tam tikras specifines sritis”, – aiškina Lietuvos darbo biržos atstovė Milda Jankauskienė.
Tą pačią tendenciją pastebi Darbo ir socialinių tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arūnas Pocius: „Pavyzdžiui, teisininkų tarsi parengiama daug, tačiau pasikalbėjęs su darbdaviais išgirsti daug skundų, kad trūksta siauresnės teisės specializacijos darbuotojų.”
Taigi lengviau susirasti tenkinantį darbą ir gauti geresnį atlyginimą gali tikėtis tie, kurie baigia nišines ir palyginti siauras specialybes, tai yra tokias, kurias baigusių specialistų pertekliaus darbo rinkoje nėra. Jeigu aukštosios mokyklos rengia gana nedaug tam tikrų profesijų specialistų, tai darbdaviai, kuriems trūksta darbuotojų, turinčių tam tikrų konkrečių žinių, neretai geriausius studentus užverbuoja dar šiems studijuojant.
Tarkim, pakankamai geras atlygis iškart po studijų užtikrintas ir krašto apsaugos sistemoje apsisprendusiems dirbti karininkams – jų parengiama tiek, kad puikiai atitinka šalyje esamą paklausą. Vyresniojo leitenanto Almino Sinevičiaus teigimu, iš maždaug keturių dešimčių kiekvienais metais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją baigiančių karininkų dažniausiai vos pora žmonių įsidarbina ne pagal specialybę.
„Praktiškai visi baigusieji kone kitą dieną gauna darbą krašto apsaugos sistemoje ir per mėnesį į rankas su priedais jiems mokama apie 2,5 tūkst. Lt, – tvirtina A.Sinevičius. – Aišku, karininkų nėra parengiama daug, juolab kad ir įstoti čia labai sunku: svarbu ne tik baigiamieji egzaminai, bet ir sveikata, fizinis bei psichologinis pasirengimas.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Sąjungoje vis didesnį dėmesį skiriant jaunimo nedarbui, pamirštama kita, dar labiau pažeidžiama grupė – vyresni nei penkiasdešimties metų žmonės. Pasirodo, visoje Europoje jiems netekus darbo sugrįžti į darbo rinką ypač sunku.

„Kartą į darbdavį kreipiausi dėl valytojos darbo vietos. Susirinko daugiau nei dešimt įvairaus amžiaus moterų, ir iškart buvo pasakyta: “Visos, kurių amžius iki 35 metų, galite likti, o bobutės galite eiti namo.“ Man dar nebuvo nė 50 metų ir nesupratau, kodėl aš jau bobutė. Esu tvarkinga, prisižiūrinti moteris, moku dirbti, nei geriu, nei rūkau, o mat bobutė“, – vieną iš savo bandymų įsidarbinti prisimena dabar jau 59 metų Lidija Černenko, anksčiau dirbusi vaikų darželio metodininke ir logopede, o vėliau – rusų kalbos mokytoja.
Ir šitaip jai nutiko ne kartą. „Miestelyje, kuriame gyvenu, bandžiau įsidarbinti maisto ceche. Nors tąkart tiesiai ir nepasakė, kad esame bobutės, vis dėlto ir tada priėmė jaunesnes moteris“, – kitą pavyzdį pateikia ponia Lidija ir prideda, kad jei Lietuvoje visiems reikės dirbti iki 65 metų, tai ji neįsivaizduojanti, kas tuos vyresnius žmones samdys.
Kitas mūsų pašnekovas 58 metų vilnietis Algirdas Urbanavičius darbo neranda jau daugiau nei metus, nors jo sukaupta patirtis tikrai solidi: Lietuvos statybos ir architektūros moksliniame tyrimų institute baigė aspirantūrą, dirbo darbų vykdytoju statybose, o vėliau ne vienus metus vertėsi užsienio prekyba ir net vadovavo kelioms įmonėms. „Per metus iš darbo biržos negavau nė vieno pasiūlymo, nors esu net įtrauktas į vadovų, specialistų sąrašą, – sako ponas Algirdas. – Galiausiai, kadangi nedirbau ilgiau nei metus, man pasiūlė dirbti viešuosius darbus, nors, tarkime, pastarajame mano darbe man mokėjo daugiau nei 3 tūkst. Lt atlyginimą.“
A.Urbanavičiaus nuomone, ne paskutinę vietą dėl dabartinės jo padėties užima ir garbesnis amžius. „Vyresnis žmogus jau susiformavęs, turi pakankamai tvirtą supratimą, kaip kas veikia ir kaip kas turi būti. Aš pats 20 metų neturėjau viršininkų, o ir nelabai mėgstu už save kvailesnių darbdavių, – juokiasi jis. – Taip pat tikiu, kad 30–40 metų vadovams samdyti tokį dieduką už minimalų atlyginimą irgi nejauku. Taigi jei tokie vis dėlto susiranda darbą, tai dažniausiai ne per darbo biržą, o per draugus ir pažįstamus, nes vyresniems nei 50 metų žmonėms darbo biržoje praktiškai nieko nesiūlo.“
51 metų Rita Jablockienė, gyvenanti nedideliame miestelyje ir ieškojusi administratorės darbo, teigia taip pat greitai pamačiusi, kad įsidarbinti vyresnio amžiaus žmogui – beveik neįmanoma: „Net prie darbo biržos durų kartais girdžiu, kad dar už mane jaunesni vyrai skundžiasi, jog dėl vyresnio amžiaus jiems sunku gauti darbo.“
Jos manymu, ne ką mažesnė ir kita problema: net ir patyrę, aukštas pareigas einantys vyresnio amžiaus žmonės negali būti tikri dėl savo darbo vietos. “Mano vyrą atleido po daugelio darbo metų. Gerai, kad jis turi tikrai gerą galvą, todėl darbą susirado, bet daugumai žmonių tai didžiulis išbandymas, kuris dažną visai sugniuždo”, – neabejoja R.Jablockienė.
Tai – tik trys pavyzdžiai, o juk šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, tačiau tendencijos ir prognozės kelia nerimą. „Štai šių metų pirmojo pusmečio įdarbinimo rodikliai rodo, kad vyresnių nei 55 metų asmenų įdarbinta šiek tiek daugiau nei jaunuolių – 17,5 tūkst. ir 17,1 tūkst., tačiau būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais“, – konstatuoja Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo išteklių skyriaus vedėja Inga Liubertė.

Dabartinius rinkos reikalavimus atitikti sudėtinga

„CV Online“ personalo atrankos projektų vadovės Linos Mikolaitienės teigimu, viena didžiausia problemų yra ta, kad vyresni žmonės yra baigę senesnius universitetus ir jų žinios bei įgūdžiai nebeatitinka nuolat besikeičiančios rinkos poreikių. Natūralu, kad šiais laikais kur kas labiau rinkai pritaikytas studijas baigęs jaunimas turės pranašumą. „Tarkime, net tokių specialistų, kaip inžinieriai ar chemikai, studijos ir mokymo programos dabar kur kas labiau orientuotos į verslo poreikius nei anksčiau“, – pateikia pavyzdį L.Mikolaitienė.
Kad skirtumas tarp to, ko buvo mokytasi ar kas dirbta, ir dabar keliamų reikalavimų tikrai nemažas, sutinka ir A.Urbanavičius: „Reikia pripažinti, kad vyresni žmonės iš tikrųjų gana dažnai neturi darbdaviui reikalingų įgūdžių, ir šiems lengviau pasamdyti jaunesnį, paklusnesnį darbuotoją, kurį galima lengviau pritaikyti prie įmonės reikmių.“
Ponia Rita pritaria, kad ir jai koją nuolat pakišdavo tai, kokių žinių ar įgūdžių reikalaujama darbo skelbimuose. „Pasiskaitai ir atrodo, kad niekur netinki. Nors dalyvavau darbo biržos vadybininko profesijos mokymuose ir buvau labai gerai įvertinta, tačiau vadybininke tikrai nesijaučiu, – prisipažįsta ji. – Be to, trūko kad „įvestų“ į darbą, su kažkuo supažindintų ar duotų praktikos, o man būtent to reikėjo.“
Paklaustas apie galimą netiesioginę vyresnių žmonių diskriminaciją nustatant jiems dažnai nepalankius reikalavimus, „CV banko“ projekto vadovas Tomas Toleikis teigia, kad jei darbo pobūdis reikalauja konkrečių įgūdžių ar patirties, tai darbdavys tikrai turi teisę to tikėtis: „Tuo nelabai galima piktintis – amžius nėra pasiteisinimas, kad neturi tam darbui reikalingų įgūdžių.“
T.Toleikis pabrėžia, kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šešėlinė ekonomika dažniausiai suvokiama kaip spręstina ekonomikos neganda, bet šešėlis tuo pat metu yra ir svarbus ekonomikos indikatorius.

Menkas šešėlio paplitimas rodo, kad ekonominę veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra tinkami, žmonės vertina juos kaip teisingus ir turi galimybę jų laikytis. O išsikerojusi šešėlinė ekonomika liudija, kad ekonominės veiklos suvaržymų yra per daug, jie neatitinka žmonių lūkesčių, ekonominės ir socialinės padėties bei užkrauna per didelę naštą.
Didinant mokesčius ir plečiant reguliavimą, į šešėlį išstumiamos tokios sritys, kurios įprastai nėra siejamos su nusikalstama veikla, pavyzdžiui, darbo santykiai. 2013 m. pradžioje atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenimis, į darbo rinkos šešėlį Lietuvoje įsitraukę bent penktadalis Lietuvos gyventojų.
Pagrindinė darbo rinkos šešėlio priežastis – darbo santykių apmokestinimas, kuris Lietuvoje, atsižvelgiant į atlyginimą ir taikomą neapmokestinamąjį pajamų dydį, svyruoja nuo 37 iki 42 proc. Darbo apmokestinimas Lietuvoje – didesnis nei ES vidurkis, bet ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvoje darbo produktyvumas ir atlyginimai mažesni nei vidutiniškai ES šalyse. Pavyzdžiui, vidutiniam vokiečiui, net ir sumokėjusiam visus darbo jėgai tenkančius mokesčius, kurie yra šiek tiek didesni nei Lietuvoje, lieka triskart didesnis darbo užmokestis nei lietuviui. Todėl akivaizdu, kad Lietuvoje net ir šiek tiek mažesnio tarifo mokesčių našta nei Vokietijoje slegia smarkiau, dėl to žmonės, jos vengdami, labiau linkę dirbti šešėlyje.
Šešėlis atsiranda ir dėl kitų daug rečiau įvardijamų priežasčių, viena jų – darbo santykių reguliavimas. Gana griežto Lietuvos darbo kodekso reikalavimai, numatantys privalomus įspėjimo terminus norint atleisti darbuotojus, privalomus išeitinių pašalpų dydžius, draudžiantys terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbams, apsunkina darbuotojų atleidimą ir skatina sudaryti neoficialius susitarimus samdomam darbui atlikti.
Dar vienas svarbi priežastis, metanti šešėlį į darbo rinką, – minimali mėnesinė alga (MMA). Dažnai sakoma, kad MMA didinimas mažina šešėlį, nes priverčia tas įmones, kurios dalį atlyginimo moka vokeliuose, skaidrėti, t.y. didinti legaliai mokamo atlyginimo dalį. Tačiau nepamatuotas MMA kėlimas gali turėti ir priešingą poveikį: įmonės, neturinčios finansinių išteklių atlyginimams didinti dėl pakeltos MMA, susidariusią padėtį gali iš dalies spręsti arba įdarbindamos darbuotojus nelegaliai, arba mažindamos oficialių darbuotojų darbo laiką ir dalį atlyginimo mokėdamos vokeliuose.
Darbo rinkos šešėliui įtaką daro ir kiti veiksniai, tokie kaip šalies ekonominė padėtis, valstybinių institucijų, kovojančių su šešėliu, veiklos efektyvumas, valstybės parama, kuri žmonėms iškelia dilemą – ar dirbti legaliai ir prarasti valstybės paramą, ar dirbti nelegaliai ir papildyti asmeninį biudžetą abiem pajamų šaltiniais.
Šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežasčių yra daug, bet jas visas vienija tai, kad savo turiniu jos yra ekonominės veiklos apribojimai, t.y. mokesčiai arba reguliavimas. Reikia turėti omenyje, kad kovodama su šešėline ekonomika valdžia pati ją ir kuria. Jei kovodami su šešėliu galvosime tik apie esamų reguliavimų griežtesnį įgyvendinimą arba naujų reguliavimų įvedimą, šešėlio neatsikratysime. Formulė paprasta: daugiau ekonominės laisvės – mažiau šešėlio.

Praėjusių metų turizmo sektoriaus rezultatai džiugina, tačiau bendras Lietuvos konkurencingumas, stengiantis pritraukti turistų, žemas. Ar realu tikėtis, kad padėtis per penkerius metus pasikeis?

Praėjusiais metais Lietuvą aplankė rekordinis skaičius užsienio turistų – 2 mln., ir pagal jų gausėjimą (12,4 proc.) Lietuva užima antrą vietą Europoje. Rodiklis išties įspūdingas, atsižvelgiant, kad ES vidurkis – apie 4 proc. Valstybinio turizmo departamento (VTD) duomenimis, tai valstybei davė 3,9 mlrd. Lt pajamų – 11 proc. daugiau nei 2011 m.
Vis dėlto ant laurų užmigti nederėtų, nes problemų šiame sektoriuje apstu: mūsų padėtis daugeliu atžvilgiu prastesnė nei kitų valstybių, tad labai sudėtinga plėtoti daugiausiai naudos galinčias duoti sritis, pirmiausia – konferencinį turizmą.

Daugiausia atkeliauja kaimynai

Turistų, atvykstančių į Lietuvą, per ketverius metus padaugėjo maždaug 700 tūkst. – nuo 1,3 mln. 2009 m. iki 2 mln. 2012-aisiais. Daugiausiai užsienio svečių atkeliauja iš kaimyninių šalių – Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos bei tolėliau esančios Vokietijos. Tarkime, iš Baltarusijos pernai atkeliavo apie 380 tūkst. turistų (+12 proc.), Rusijos – 310 tūkst. (+21 proc.), Lenkijos – 190 tūkst. (–12 proc.), Latvijos – 188 tūkst. (+5 proc.), o Vokietijos – 170 tūkst. (+12 proc.).
Įdomu, kad vien rusų ir baltarusių turistai sudaro daugiau nei trečdalį visų atvykstančiųjų į Lietuvą. Lietuvos turizmo asociacijos (LTA) tarybos pirmininkas Romualdas Barzda teigia, kad tam įtaką daro geras dažno lietuvio rusų kalbos mokėjimas, gana patrauklios kainos ir tam tikra nostalgija „tarybiniais laikais“ pamėgtoms vietoms, kurios dabar atrandamos iš naujo. „Yra dvi mados: turtingesnieji 3–7 dienoms važiuoja į gerus pajūrio ar kurortų viešbučius, o mažiau turtingi, vadinamieji „šopingo“ turistai, traukia apsipirkti į didžiuosius prekybos centrus“, – apibendrina R.Barzda.
Beje, be atvykstamojo, pamažu didėja ir vidaus turizmo srautai: nuo 2,4 mln. 2009 m. jis ūgtelėjo iki 2,5 mln., tačiau prieškrizinio lygio (2,8 mln.) vis dar nepasiekė.
Tokios tendencijos Lietuvai neabejotinai palankios, nes turizmo sektorius pasaulyje vertinamas kaip palyginti atsparus ekonominiams nuosmukiams, o Jungtinių Tautų pasaulio turizmo organizacijos vertinimu, šiame sektoriuje sukuriama 6–7 proc. darbo vietų ir apie 5 proc. pasaulio BVP. Lietuva – ne išimtis, 2011 m. turizmo sektoriaus dalis bendroje BVP suvestinėje sudarė 4,6 proc.

Keturi Lietuvos turizmo ramsčiai nevienodai stiprūs

Lietuva yra nusistačiusi keturias prioritetines turizmo kryptis: kultūrinį, aktyvų, dalykinį (konferencijų) ir sveikatinimo turizmą, tačiau tai tik geri norai, o praktinė šių sričių plėtra labai nevienoda.
Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza sako, kad bent jau kultūriniam turizmui valstybės dėmesys akivaizdžiai per menkas, į kultūros įstaigų iniciatyvas dažnai neatsižvelgiama. “Proveržio tikimės 2014–2020 m., nes tada kultūros sektorius pirmą kartą galės tiesiogiai pretenduoti į struktūrinę ES paramą, ko anksčiau niekada nebuvo. Po Lietuvą turėtų pasklisti apie pustrečio milijardo litų, kuriuos bus galima skirti muziejams, paveldo sutvarkymui, bažnyčioms, vienuolynams, sodyboms. O tai tiesiogiai siejasi su kultūrinio turizmo srautų didėjimu“, – pabrėžia R.Balza.
Antroje prioritetine vadinamoje aktyvaus poilsio turizmo srityje taip pat daug nesklandumų ir trūkumų. Ypač daug nusiskundimų turi dviračiais keliauti norintys turistai. Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos narys Saulius Ružinskas informuoja, kad Lietuvoje tinkamai sutvarkyta ir paženklinta tėra vienintelė pajūrio dviračių trasa, o visa kita – tik fragmentiški, nedidelėmis atkarpomis tiesti dviračių takai, iš tiesų neduodantys didelės naudos dviračių turizmui. „Jie nepaženklinti net dviračių trasų ženklais, kas būtina, kad po Lietuvą keliaujantys dviratininkai nepasiklystų ir būtų užtikrintas jų saugumas, – teigia S.Ružinskas. – Šioje srityje mes stipriai atsiliekame tiek nuo Estijos, tiek ir nuo Latvijos.”
Vandens turizmo srityje taip pat apstu kuriozinių situacijų. „Kadangi draustiniuose daug kur nėra informacinių ženklų, kad plaukiantiesiems upe draudžiama išlipti į krantą, to nežinantys baidarininkai gali būti nubausti už tai, kad nenujautė, jog vienur ar kitur draudžiama išlipti“, – įspėja Baidarių centro atstovė Ieva Monsavičiūtė.
Lietuvos turizmo rūmų prezidentės Evaldos Šiškauskienės manymu, būtent kitos dvi sritys – sveikatinimo (medicininis) ir dalykinis (konferencinis) turizmas – turėtų būti tie du ramsčiai, į kuriuos reikėtų koncentruotis ateityje. „Sveikatinimo turizmas duoda ilgalaikį, o konferencinis – daugiausiai pinigų išleidžiantį turistą“, – paaiškina E.Šiškauskienė.
Sveikatinimo turizmas, nors ir nišinis, turi didžiulį potencialą, be to, jo skatinimas naudingas ir dėl to, kad padeda įveikti itin Lietuvos turizmui opią sezoniškumo problemą. Deja, kai kalbama apie dalykinį (konferencinį) turizmą, apima daug prastesnės nuotaikos. Nors turime daug tam tinkamų tiek tradicinių, tiek netradicinių erdvių, aktyviai dalyvaujame vadinamosiose kontaktų mugėse, mūsų padėtis kur kas blogesnė nei konkurentų. Pelningiausiu laikomą konferencinį turizmą Lietuvoje sunku plėtoti, nes esame sunkiai pasiekiami potencialiems turistams. Pavyzdžiui, pagal Turizmo ir kelionių konkurencingumo indeksą (2011 m.) dėl oro transporto infrastruktūros Lietuva užima tik 107 vietą iš 139-ių.
„Į Vilnių iš Kauno perkėlus pigias oro linijos, verslui suduotas smūgis į paširdžius. Pirmiausia numirė atsigavęs Kaunas, o pasirašius ilgalaikes sutartis su pigiomis oro linijomis į Vilnių nebeateina ir tradicinės aviakompanijos, kuriomis ir naudojasi verslas“, – padėtį detalizuoja E.Šiškauskienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per artimiausius penkerius metus ryškesnį postūmį nedarbo mažėjimui galėtų suteikti nebent masinė daugiabučių renovacija ir Visagino atominės elektrinės statyba.

Lietuvos ekonomikai artimiausiais metais žadamas pirmūnės vaidmuo – „Swedbank“ analitikai prognozuoja, kad šalies BVP šiemet ir kitąmet augs maždaug po 4 proc. ir tai bus vienas geriausių rezultatų visoje Europoje. Tačiau tikėtis, kad vien to užteks išspręsti vieną didžiausių šalies problemų – sugrąžinti į darbo rinką bent pusę iš 230 tūkst. šiandienos bedarbių, tikrai neverta. O šių darbuotojų mums žūtbūt reikia. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis skaičiuoja, kad siekiant stabilizuoti socialinę sferą, garantuoti biudžeto surenkamumą, turime siekti, kad Lietuvoje dirbtų bent 1,4 mln. žmonių. Šiuo metu šalyje užimtų gyventojų yra 1 mln. 273 tūkst. – 127 tūkst. mažiau negu reikia.
Ekspertai tvirtina, kad nieko nesiimant, 13 proc. siekiantis nedarbo lygis mažės labai pamažu – vien dėlto, kad dalis bedarbių emigruos, o dalis išeis į pensiją, tačiau Vyriausybei ėmusis aktyvių veiksmų, spartesnį nedarbo mažėjimą matytume jau per ateinančius penkerius metus.
„Vienai darbo vietai sukurti reikia apie 50 tūkst. Lt, tai įsivaizduokime, kiek reikia investuoti, kad būtų įdarbinta nors 50 tūkst. žmonių – milijardus. O kas juos šiandien atveš ir investuos? Manau, kad mažinti nedarbą padėtų tik kompleksiniai veiksmai“, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas.

Renovacija išspręstų žemos kvalifikacijos bedarbių problemą

Banko „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė mano, kad pirmasis žingsnis, kuris 2013-2018 m. galėtų pagerinti padėtį darbo rinkoje – įsukta masinė daugiabučių renovacija, kurios dėka darbą galėtų susirasti ilgalaikiai bedarbiai. „Galima numanyti, kad dalis ilgalaikių bedarbių susiję su statybomis – jie prarado darbus bankrutavus įmonėms per krizę, todėl renovacija būtų akivaizdus stimulas tiems žmonėms atrasti save“, – pastebi V.Klyvienė. Ši priemonė, tikėtina, turėtų efektą nedarbo sumažėjimui, nes, Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, šiandien net 27 proc. visų bedarbių darbo ieško metus ar ilgiau, o net 42 proc. naujai į darbo biržas besikreipiančių bedarbių neturi profesinio pasirengimo.
Kita vertus, renovacija yra baigtinis procesas, tad ji padėtų nedarbo problemą sumažinti vidutiniu laikotarpiu, o ką darytų žmonės jai pasibaigus? V.Klyvienė įžvelgia potencialo energetikos srityje – kadangi matomas pasiryžimas mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų ir didinti vidaus išteklių, tokių kaip biokuras, naudojimą, tikėtina, kad nemažai darbo vietų artimiausiais metais bus sukurta būtent šioje srityje. Prie nedarbo mažinimo prisidėtų ir Visagino atominės elektrinės statyba, jei vis dėlto būtų apsispręsta šį projektą įgyvendinti.
Siekiant skatinti darbo vietų kūrimą, artimiausiais metais reikės nepamiršti ir botago principo. V.Majauskas įsitikinęs, kad artimiausiais metais nedarbą iš dalies pavyktų sumažinti daugiau piliečių ištraukus iš šešėlio ir sugriežtinus pašalpų mokėjimo priežiūrą. „Žmogus užsiregistruoja biržoje, kad gautų sveikatos draudimą, o pats tuo tarpu užsiima nelegalia veikla: yra atvejų, kad bedarbis pasą keičia tris kartus per metus – tiek štampų jo pase pridėta. Užsienyje tai žymiai labiau kontroliuojama. Pavyzdžiui, Vokietija sėkmingai susitvarkė su nelegaliu darbu statybiniame sektoriuje – besistatantiems individualius namus buvo pasiūlytos subsidijos ir beprocentinis kreditavimas, jei bus samdomos oficialiai dirbančios firmos“, – pavyzdį pateikė V.Majauskas.
Lietuvoje išplitusį šešėlinį nedarbą, kurio dalyviai dar eikvoja ir mokesčių mokėtojų pinigus gaudami bedarbio pašalpas, rodo vien toks faktas, kad pasienio rajonuose nedarbo lygis gerokai aukštesnis nei šalies vidurkis – LDB duomenimis, Kalvarijos savivaldybėje nedarbas siekia 19,1 proc., Lazdijų – 18,4 proc., Šalčininkų – 15,2 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos keliais, remiantis Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, važinėja tris kartus daugiau automobilių nei Latvijos ar Estijos. Mūsų šalyje šių metų pradžioje buvo 1,87 mln., Latvijoje – 0,66 mln., o Estijoje – 0,656 mln. užregistruotų transporto priemonių.
Viktoras Daukšas, transporto skelbimų portalo Autoplius.lt plėtros vadovas, teigia, kad taip smarkiai automobilių kiekiu Lietuva pirmauja tik formaliai.
„Teisingiau būtų remtis „Transekstos“ duomenimis, pagal kuriuos su techninės apžiūros talonais Lietuvoje yra 1,2 mln. automobilių. Taigi Lietuvos automobilių parkas yra maždaug dvigubai didesnis už Estijos ar Latvijos. Pagal automobilį, tenkantį vienam šalies gyventojui, pirmauja estai – 0,51, mūsų santykis – 0,4, latvių – 0,33 automobilio“, – kaimyninių šalių automobilių parką lygina V. Daukšas.
Lietuva žymiai pirmauja ir pagal importuotus naudotus automobilius – per pirmąjį šių metų ketvirtį į mūsų šalį jų įvežta 3,5 karto daugiau nei į Latviją ir beveik penkis kartus daugiau nei į Estiją.
Lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt, „Regitros“ ir automobilių rinkos tyrimų įmonės „Autotyrimai“ duomenimis, šiemet į Lietuvą buvo įvežta 32,5 tūkst., į Latviją – 9,1 tūkst., į Estiją – 6,5 tūkst. automobilių.
Pas mus atkeliauja senesni automobiliai
Lietuvoje važinėja seniausi automobiliai Baltijos šalyse. Mūsų šalies automobilių parko amžiaus vidurkis – 15 metų ir kiek atsilieka nuo estų – 13,3 metų bei latvių – 13,5 metų. V. Daukšas pastebi, kad per pastaruosius trejus metus visose Baltijos šalyse automobilių parkas senėjo.
„Deja, bet mes negalime pasigirti itin naujais automobiliais. Į Lietuvą dažniausiai įvežami 11–15 metų, o į Estiją ir Latviją jaunesni – 6–10 metų automobiliai. Į Estiją įvežama tris kartus daugiau 1–5 metų automobilių nei pas mus“, – atkreipia dėmesį V. Daukšas.
Per pirmąjį ketvirtį į Lietuvą įvežta mažiau naujesnių automobilių nei pernai. Lietuviai importavo 452 vienetais mažiau 1–5 metų automobilių ir 344 mažiau 6–10 metų transporto priemonių. Skirtinga situacija Latvijoje, kurios keliuose net 43,1 proc., t. y. 1,1 tūkst. padaugėjo prieš 6–10 metų pagamintų automobilių.
Sandorių skaičius panašus kaip pernai
Pirmasis šių metų ketvirtis nebuvo itin aktyvus Lietuvos automobilių rinkoje. Užfiksuoti 85,8 tūkst. naujų ir naudotų automobilių sandorių, t. y. 0,3 proc., arba 240 mažiau nei pernai.
V. Daukšas pastebi, kad pirmąjį ketvirtį po trejų metų augimo, naudotų automobilių rinka stabtelėjo. Šiemet sandorių įvyko 82,7 tūkst., o pernai – vos 165 daugiau.
„Prastesniems pirmojo ketvirčio automobilių rinkos rodikliams įtakos turėjo ir pavėlavęs pavasaris. Įprastai nutirpus sniegui vairuotojai lekia į plovyklas ir pradeda prekybą automobiliais”, – sako lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.
Naudoti atpigo, nauji pabrango
Autoplius.lt vertinimu, vidutinės naudotų ir naujų automobilių kainos sausio-kovo mėnesiais buvo atitinkamai 10,3 ir 70,4 tūkst. litų. Pirmąjį ketvirtį vidutinė naudotų automobilių kaina smuktelėjo 3,1 proc., arba 329 litais, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai.
Naujų automobilių vidutinė kaina toliau nuosekliai auga ir pirmąjį ketvirtį pasiekė 70,4 tūkst. litų. Tai yra tūkstančiu litų daugiau nei pernai metų pradžioje.
Pagal kitas automobilių amžiaus grupes kainos tiek kilo, tiek krito. Populiariausių 11–15 metų automobilių vidutinė kaina sumažėjo 170 litų (iki 7,9 tūkst. litų), o 6–10 metų automobiliai brango 2,3 proc. (iki 17,7 tūkst. litų).
Lietuvoje karaliauja dyzelinas,  kitur – benzinas
Atsižvelgiant į kuro tipą, Lietuva – vienintelė iš trijų Baltijos šalių, kurioje dyzelinių automobilių (48,7 proc.) daugiau nei varomų benzinu (39,9 proc.). Didžiausia benzininių automobilių dalis yra Estijoje – net 66,3 proc. Latvijoje benzininių automobilių taip pat daugiau (51,1 proc.) nei dyzelinių.
„Estijoje dyzelinių automobilių dalis auga jau trejus metus iš eilės. Tokia tendencija pastebima ir Latvijoje. Kita situacija Lietuvoje, kur įvežamų dyzelinių automobilių procentinė dalis per metus sumažėjo nuo 77,7 proc. iki 73,6 proc. Nepaisant to, dyzelinu varomi automobiliai išlieka žymiai populiaresni už benzininius”, – sako V. Daukšas.
Autoplius.lt duomenimis, populiariausia Baltijos šalių automobilių marke išlieka „Volkswagen“. Lietuvoje ir Latvijoje minėtų automobilių per metus padaugėjo atitinkamai 10,5 tūkst., Estijoje – 5 tūkst., o Latvijoje – 4,4 tūkst.
Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje populiariausių trejetuke toliau rikiuojasi „Audi“ ir „Opel“, o estų – „Ford“ ir „Audi“ automobiliai. Pažymėtina, kad vienintelėje Latvijoje į populiariausių penketuką patenka BMW, Estijoje – „Toyota“, o Lietuvoje – „Renault“ automobiliai.
Nauji automobiliai: žymiai atsiliekame nuo estų
Parduotų naujų automobilių skaičiumi Lietuva atsilieka nuo Estijos, bet lenkia Latviją. Per tris mėnesius mūsų šalyje įsigyta 3,15 tūkst. naujų automobilių, tai 75 vienetais mažiau nei prieš metus. Estai naujų automobilių įsigijo 5,4 tūkst., o tai yra beveik pusė visose trijose Baltijos šalyse įsigytų automobilių. Latvijoje buvo nupirkta 2,8 tūkst. automobilių, beveik 200 mažiau nei prieš metus.
„Iš Baltijos šalių vienintelėje Estijoje naujų automobilių pardavimai augo. Ten, skirtingai nei Latvijoje ar Lietuvoje, itin daug naujų automobilių nuperka privatūs asmenys. Mūsų šalies pirkėjus estai lenkia tris kartus. Bene didžiausią įtaką tam turi aukštas estų pragyvenimo lygis “, – teigia Autoplius.lt plėtros vadovas.
Per pirmąjį ketvirtį Lietuvoje daugiausiai nupirkta „Volkswagen“ markės automobilių, Estijoje populiaresni buvo „Toyota“ automobiliai. Pagal modelius Lietuvoje pirmauja „Nissan Qashqai“, aplenkęs „Fiat 500“.
Nuoroda į „Barometrą“:
http://auto.plius.lt/tyrimai/barometras/automobiliu-rinkos-apzvalga-2013-i-ketv

Apie darbo rinkos pokyčius per artimiausius penkerius metus kalbamės su konsultacijų bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktoriumi Gintu Umbrasu.

VEIDAS: Šiandien darbdaviai tvirtina, kad didžioji Lietuvą kamuojanti bėda – struktūrinis nedarbas, kai bedarbių daug, o reikiamų specialistų sunku rasti. Kaip keisis ši padėtis per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Ateinantį dešimtmetį Lietuvoje išliks gana didelis struktūrinis nedarbas, nes turime maždaug 100 tūkst. piliečių, kuriems iki pensinio amžiaus dar toli, bet jie greičiausiai niekada nebus integruoti į šiuolaikinę darbo rinką, kad ir kiek politikai žadėtų tą padaryti. Jie penkerius–dešimt metų nedirbo, todėl jau nebesusikurs nei jų darbo įgūdžiai, jie nebeprisitaikys nei prie tempo, nei prie reikalavimų. Nors pastaruosius penkerius metus girdžiu apie perkvalifikavimą, žinau, kad tam išleista nemažai europinių ir vietinių pinigų, nupirkta technologijų, sukurta centrų, tų perkvalifikuotų žmonių, kurie būtų radę darbo vietų, nematau. Į ką perkvalifikuoti dirbti nenorintį ir neadaptyvų žmogų? Į kompiuterių specialistą?

VEIDAS: Kai kurie užsienio ekonomistai tvirtina, kad dėl didėjančio produktyvumo ir automatizacijos lygio gamyklose iki krizės normaliu laikytas 3–4 proc. nedarbo lygis pasislinko iki 8–9 proc. ribos. Koks jūsų vertinimas?
G.U.: Manau, kad didėjant darbo našumui ir galimybei užsidirbti pajamų per trumpą laiką atsirado galimybė be tų 4–5 proc., kurie apskritai negali dirbti (nesugeba prisitaikyti prie griežtesnės darbo rinkos, neturi įgūdžių, konfliktuoja), atsirasti kitai klasei, gana patogiai gyvenančiai ir nebūtinai turinčiai ilgalaikes darbo sutartis. Šie žmonės dirba tam tikromis ribotomis atkarpomis, užsidirba pragyvenimui ir leidžia sau iš tų pajamų gyventi. Pavyzdžiui, galima nuvykti į Norvegiją, tris mėnesius padirbti ir devynis mėnesius būti bedarbiu Lietuvoje.

VEIDAS: Vis dėlto ar galima tikėtis, kad 2013–2018 m. Lietuvoje įvyks lūžis ir nedarbas stipriai sumažės?
G.U.: Nedarbas tikrai šiek tiek sumažės dėl to, kad dalis struktūrinių bedarbių pereis į pensininkų kategoriją ir jie nebus laikomi bedarbiais. O naujųjų bedarbių bus kur kas mažiau, nes dalis tų, kurie juos turėtų pakeisti, yra emigravę. Vis dėlto nematau jokio pagrindo, kuris leistų prognozuoti lūžį nedarbo srityje.
Teoriškai prie nedarbo mažinimo galėtų prisidėti pritrauktos investicijos, bet bent kol kas nematyti požymių, kad ši priemonė stipriau pasireikštų. Užsienio kapitalas tradiciškai neina į Lietuvą jau dvidešimt metų, o patys nedaug investuojame, nes mūsų mažai ir trūksta idėjų, kaip tą padaryti.
Darbo vietų savaime neatsiras ir nėra prielaidų, kad jų atsirastų senstančioje visuomenėje. Žengti į priekį galėtų padėti šiuolaikiniai inžinieriai, šiuolaikiniai gydytojai, fizikai, biochemikai, bet mes rengiame šiuolaikinius vadybininkus, ekonomistus, teisininkus, pedagogus, kurie yra pridėtinės vertės vartotojai, o ne kūrėjai. Jei kardinaliai pakeistume specialistų rengimą, reikiamų specialybių žmonių į darbo rinką ateitų po ketverių–šešerių metų. Dar dvejų metų prireiktų jiems įgauti patirties ir revoliucijai padaryti – vadinasi, tam reikia mažiausiai aštuonerių metų. Jei dabar pradėtume keisti aukštojo mokslo, visuomenės požiūrį, neišleistume pinigų, skirtų pagalbinėms, aptarnaujančioms, bet ne kuriančioms specialybėms rengti, po dešimtmečio turėtume rezultatą. Gerą rezultatą.

VEIDAS: Kokių dar matote sprendimų, kuriuos būtinai turėsime priimti per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Anksčiau ar vėliau reikės protingos imigracijos politikos – tokios, kuri leistų įvažiuoti darbuotojams iš įvairių šalių. Ko gero, neturėtume orientuotis į mums tradicines šalis – Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Imigrantų atvykimas vien iš šių šalių sukeltų didelį pavojų ir padalytų kraštą į dvi zonas – šnekantį lietuviškai ir rusiškai. Būtų gerai, jei atvyktų daugiau indų, kinų, brazilų, lotynų amerikiečių. Atsiradus daug įvairių sluoksnių, būtų ir mažiau rūpesčių. Imigracijos procesai lėti, tad jei dabar pradėsime rūpintis protinga imigracijos politika, gal po penkerių metų sulauksime tokių imigrantų, kurie mūsų kraštui reikalingi. Esame nacionalistinė valstybė, manome, kad galime išlikti vienatautė, bet esame tam per seni. Vis dėlto manau, kad greičiausiai per penkerius metus niekas nepasikeis – įkišime galvą į smėlį ir nematysime problemų, kol nepasirodys akivaizdžių žymių, kad jas reikia neatidėliotinai spręsti.

VEIDAS: Kaip Lietuvos darbo rinka galėtų atrodyti 2018-aisiais?
G.U.: Darbo rinka bus daug labiau socialiai orientuota – trūks darbuotojų, todėl pagrindiniai darbdaviai bus kur kas lankstesni ir sukalbamesni. Ko gero, gerokai daugiau darbuotojų dirbs nuotoliniu būdu, nes išmoksime skaičiuoti pinigus ir suprasime, kad nebūtinai visus reikia sugrūsti į biurus.