Sparti technologijų pažanga per pastarąjį dešimtmetį ne tik atnešė į mūsų gyvenimą iki tol sunkiai įsivaizduotų dalykų, tokių kaip „Facebook“, išmanusis telefonas ar mobiliosios programėlės, bet ir gerokai pakeitė darbo rinką. Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse atsirado tokių darbo vietų, kurių prieš dešimtmetį net nebūtum sugalvojęs.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius teigia, kad šiuo metu Lietuvoje labai populiarūs ir daug uždirba vartotojo sąsajos dizaineriai, atsakingi už tai, kad vartotojams būtų patogu naršyti interneto portaluose, rasti informaciją ir t.t. Tokių specialistų mūsų šalyje pradėta ieškoti maždaug prieš ketverius metus. O prieš trejus aktyviai susidomėta mobiliųjų programėlių kūrėjais, kurių tikslas – supaprastinti informaciją, skirtą mobiliajam įrenginiui, nes per kompiuterį matomame interneto puslapyje būna kur kas daugiau pasirinkimo galimybių, reklamos ir t.t. „Anksčiau „Nokia“ programinė įranga buvo gana nepaslanki, o kai atsirado „Android“ ir „Apple“ operacinė sistema „iOS“, mobiliųjų programėlių kūrėjai tapo paklausūs“, – komentuoja K.Blaževičius.
Britų leidinys „Guardian“ nurodo dar daugiau naujų darbų, atsiradusių per pastarąjį dešimtmetį, – pavyzdžiui, socialinės žiniasklaidos vadybininko, kuris atsakingas už visą įmonės komunikaciją „Facebook“, „Twitter“ tinkluose ar „YouTube“ svetainėje ir per socialinę žiniasklaidą stengiasi padidinti įmonės žinomumą. Kiti mažiau nei dešimt metų gyvuojantys darbai – zumbos, lotynų šokių įkvėptos šokių ir kūno rengybos programos, trenerio, taip pat žaliojo patarėjo, kuris vartotojams padeda namuose ar versle įsidiegti energiją taupančius sprendimus, bei vėjo fermų inžinieriaus.

Telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ pirmojo ketvirčio rezultatai rodo atsigaunančią telekomunikacijų rinką ir augantį vartotojų pasitikėjimą.

Klientai įsigyja daugiau vidutinės ir aukštesnės klasės išmaniųjų telefonų ir jiems skiria dvigubai daugiau pinigų nei prieš metus.

Vartotojai taip pat skambina daugiau nei prieš metus ir daugiau naršo mobiliajame internete. Jo naudojimas, palyginti su pirmu 2012 m. ketvirčiu, „Tele2“ tinkle išaugo daugiau nei 50 proc.

„Akivaizdu, kad krizės ledai pajudėjo – pavasaris ne tik gamtoje, bet ir ekonomikoje. Žmonės nesibaimina įsigyti brangesnių telefonų ir aktyviau naudojasi paslaugomis, ypač duomenų perdavimo. Tai – gera žinia visiems mums, nes kylantis vartotojų pasitikėjimas rodo ir augančią ekonomiką“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

„Tele2“ augantį vartojimą palaiko siūlydama patrauklias telefonų ir paslaugų kainas ir didžiausią tarp operatorių telefonų pasirinkimą. Šiandien 50 proc. visų „Tele2“ parduodamų telefonų yra išmanieji, o jų dalis tarp visų klientų naudojamų aparatų pasiekė 25 proc.

Savo paslaugas, ypač duomenų perdavimo, bendrovė gerina toliau atnaujindama mobiliojo ryšio tinklą. Per ketvirtį „Tele2“ įrengė ir atnaujino 241 bazinę stotį.

„Tele2“ pajamos pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 120 mln. litų. Tai yra 5,5 proc. daugiau nei prieš metus.

Bendrovės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) sausio-kovo mėn. buvo 47,7 mln. litų. Palyginti su pernai, jis išaugo 1,5 proc. „Tele2“ EBITDA marža siekė 41 proc.

„Tele2“ klientų skaičius pirmąjį ketvirtį pasiekė 1,793 mln. ir buvo 3,6 proc. didesnis nei prieš metus. Verslo klientų skaičius išaugo net 19,1 proc., iki 125 tūkst.

„Tele2“ rinkosi dauguma operatorių keičiančių mobiliojo ryšio vartotojų – dėl numerių perkėlimo bendrovės klientų per ketvirtį padaugėjo daugiau nei 8 tūkst.

Tarptautinės personalo vertinimo metodikų ir tyrimų bendrovės „Profiles International“ tyrime „Tele2“ pripažinta 2012 m. produktyviausia IT ir telekomunikacijų sektoriaus bendrove Baltijos šalyse, o investicinio banko „GILD Bankers“ sudarytame vertingiausių Lietuvos bendrovių sąraše „Tele2“ paskelbta vertingiausia šalies mobiliojo ryšio bendrove.

Bendrovės „RAIT“ 2013 m. vasario mėn. atliktos apklausos duomenimis, „Tele2“ yra populiariausias ir labiausiai rekomenduojamas operatorius Lietuvoje. Beveik pusė apklausos dalyvių teigė, kad naudojasi „Tele2“ paslaugomis.

2012 m. naujų automobilių rinka nepateisino išankstinių augimo prognozių ir ne tik nebepaaugo, palyginti su itin sėkmingais 2011-aisiais, bet net 9 proc. nusmuko. Iš viso pernai Lietuvoje buvo registruota beveik 14 tūkst. naujų lengvųjų automobilių – maždaug tūkstančiu mažiau nei su 2011 m.
“AutoTyrimų” vadovas Robertas Cickevičius pripažįsta, jog smukimas buvo gana netikėtas, juolab kad naujų automobilių rinka pernai toliau augo tiek Latvijoje (apie 4 proc.), tiek Estijoje (15 proc.). Pasak jo, sumažėjusią naujų automobilių paklausą iš dalies galima paaiškinti 2011 m. šuoliu, kai po krizės labai staigiai padidėjo naujų automobilių paklausa, kuri, natūralu, greitai buvo patenkinta.
Dar viena rinkos susitraukimo priežasčių yra ir sumažėjęs reeksportas.
Kaip rinka plėtosis šiemet, dar neaišku – šių metų prognozę “AutoTyrimai” planuoja skelbti vasarį, tačiau įmonės analitikai tikisi bent šiokio tokio augimo.
Beje, pasak “AutoTyrimų” vadovo, Lietuvoje registruojamų automobilių markės ir modeliai, nepaisant rinkos svyravimų, keičiasi mažai – populiariausi ir toliau išlieka “Volkswagen” automobiliai.
BOX:
Lietuvoje įregistruota naujų lengvųjų automobilių (tūkst. vnt.)
2008 m.    25
2009 m.    8
2010 m.    9
2011 m.    15
2012 m.    14
Šaltinis: “AutoTyrimai”

Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės ir jos teisių apsauga, skirtingais įstatymais vis dėlto leidžiama riboti nuosavybės teises.

XIX a. prancūzų ekonomistas ir laissez faire doktrinos gynėjas F.Bastiatas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta savininku, o nuosavybė yra jo gyvybiškai svarbių poreikių bei išvystytų gebėjimų jiems tenkinti tęsinys. Ekonomistai nuosavybę laiko visuomenės santvarkos kategorija, kurioje pagrindiniai santykiai yra nuosavybės santykiai, parodantys, kaip kokia nors gėrybe yra naudojamasi ir kaip jomis bus keičiamasi. Teisininkams – tai pirmiausia tvarka, reguliuojama teisės aktais ir žyminti teisėmis ir pareigomis apibrėžtą turinį. O žmogui nuosavybė paprasčiausiai intuityviai parodo aiškią ribą tarp to, kas jo ir ne jo, kas yra jo atsakomybė, o kas – kitų.
Dėl savo svarbos nuosavybės neliečiamumas ir apsauga yra pamatinė Vakarų valstybių konstitucinė vertybė. Lietuvoje konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą atskleidžia Civilinis kodeksas. Iš esmės nuosavybės teisių turinys apibrėžia savininko galimybes priimti sprendimus dėl turimos nuosavybės: savo namą išnuomoti ar parduoti, šildytis malkomis ar tartis su kaimynu ir prisijungti prie dujų arba elektros infrastruktūros, leisti kitiems naudotis savo prižiūrimu mišku ar už tai imti užmokestį, ir pan.
Tačiau ši laisvė priimti sprendimus priklauso nuo neliečiamumo principo įgyvendinimo. Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinama nuosavybės ir jos teisių apsauga, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti „nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“, įstatymu leidžiama riboti nuosavybės teises. Vadinasi, įstatymais galima nustatyti praktiškai bet kokias saugomas vertybes ar kitas „asmenų teises“, kurios tampa kito nuosavybės teisių ribojimo pagrindu. Kaip yra pastebėjęs M.N.Rothbardas, nuosavybės teisių tvarkos priklausymas nuo valdžios taisyklių reiškia, kad tenka susitaikyti su bet kokiu perskirstymu, nepaisant to, kokie dirbtini, nemotyvuoti, politiniai būtų šie sprendimai.
Šių metų sausį priimti Šilumos ūkio įstatymo 33 str. pakeitimai, įteisinantys prievartinės daugiabučių modernizacijos galimybę. Sprendimus vietoj butų savininkų priims savivaldybė. Vargu ar gyventojai dėl didelio malonumo, o ne dėl ekonominių priežasčių ir garbaus amžiaus gyvena energetiškai neefektyviuose, nesaugiuose namuose. Tačiau, užuot sukūrus patogią ir patrauklią schemą, kaip prisidėti prie kolektyvinių savo būsto atnaujinimo darbų, įstatymu apeinamas pagrindinis nuosavybės santykių elementas – savininkas. Taip pat apeinama ir jo teisė spręsti, ką daryti su savo nuosavybe ir kada. Tai rodo valdžios požiūrį į savininkus ir į privačią nuosavybę.
Verta atkreipti dėmesį, kad nuosavybė nėra tik nekilnojamieji daiktai ar vien žemės valdymas – tai ir žmogaus darbu sukurta vertė. Sode užauginti obuoliai gali būti parduoti turguje, o gautos pajamos investuotos į dar didesnį sodą ar vaiko mokslus. Taigi nuosavybė yra pagrindinė rinkos santykių, individualios veiklos ir asmeninės atsakomybės naudoti išteklius racionaliai bei efektyviai sąlyga.
Tačiau nuosavybės teisių ribojimą dažnai siekiama pateisinti jos „socialine funkcija“ – neva nuosavybė turi būti tokia, kad prisidėtų prie visuomenės reikmių užtikrinimo. Štai Mėgėjiškos žūklės įstatymu pripažinta, kad žuvys, nepaisant to, privačiame ar viešame vandens telkinyje jos auga, priklauso visiems. Tad privatus asmuo, investavęs į telkinio įsigijimą, jo priežiūrą, turi leisti kitiems naudotis tuo, ką jis sukūrė ir į ką investavo, ir tik už tokią kainą, kokią leidžia valstybė (o kitiems ir nemokamai).
„Valstybinė“ kaina nustatoma motyvuojant tuo, kad savininkai „nepagrįstai“ pelnosi iš žvejybos leidimų. Tačiau draudimas gauti pelno iš privačios nuosavybės paneigia pačią nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę. Juk tik naudojant nuosavybę išryškėja galimybės vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir gauti pajamų, kurios yra didžiausia motyvacija išnaudoti savo sugebėjimus, tobulinti turimą nuosavybę ir būti savarankiškam visuomenėje. Ar ne tai ir turėtų būti suprantama kaip nuosavybės socialinė funkcija?
Pagal Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisės ribojimo įstatymo pagrindas gali būti nuosavybės objekto pobūdis, teisės pažeidimai ir visuomenės poreikiai. Čia pirmu smuiku griežia viešieji interesai, kurie gali būti nuo sveikatos, kultūros vertybių standartų ar vartotojų apsaugos iki valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir jų pasekmių šalinimo. Paprastai tariant, savininkui tai reiškia, kad namų langus senamiestyje jis galės pasikeisti, jei neprieštaraus Kultūros paveldo departamentas, savo žemėje fabriką statyti bus galima, jei neprieštaraus bendruomenė, o pastatytą gali tekti nugriauti, jei, kad ir po septynerių metų, paaiškės, jog valstybės institucijos veikė neteisėtai išduodamos leidimus.
Kadangi šiuo metu nėra nei viešojo intereso apibrėžimo, nei viešojo intereso gynimo senaties, privačios nuosavybės savininkas negali būti tikras, kada ir kokius valstybės institucijų įpareigojimus turės vykdyti. O praktika rodo, kad „viešieji interesai“ su nuosavybės teisėmis „derinami“, deja, dažniausiai pastarųjų nenaudai.
Kitas savininko nuosavybės naudojimo ribojimo pavyzdys – žemė. Žemės paskirties keitimas yra sunkiai prognozuojamas ir gali trukti gali nuo vienų iki dešimties metų. O Teritorijų planavimo įstatymo projektas, kuris grąžintas Aplinkos ministerijai tobulinti, apskritai numato, kad žemės paskirtį į norimą bus galima keisti tik tada, jei tokia numatyta savivaldybių planuose. Be to, žemių, kurios patenka į medžioklės plotus, savininkai praktiškai turi mažiau teisių nei medžiotojų būreliai. Nepaisant Konstitucinio Teismo dar prieš aštuonetą metų paskelbto išaiškinimo, kad tai prieštarauja nuosavybės apsaugai, valdžios atstovai neskuba keisti įstatymo nuostatų, bet toliau ieško pateisinimų, jog teisė į medžioklę yra svarbiau nei privati nuosavybė. Ir toliau įpareigoja savininkus leisti medžioti savo žemėje pagal valstybės nustatytas taisykles.
Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku. Taip savininkas netenka galimybės spręsti dėl savo nuosavybės, o privačiuose santykiuose vis dažniau dalyvauja valstybės subjektai. Kokia viso to kaina? Atimama asmens motyvacija turėti nuosavybę, kurti savo sugebėjimais jos vertę bei būti savarankiškam. Apribojus privataus savininko teisę spręsti, kaip valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuosavybe, taip pat apribojamas ir pagrindinis išteklių paskirstymo visuomenėje mechanizmas – žmonių pasirinkimas ir mainai. O privačius ir taikius susitarimus keičia administraciniai valstybės reikalavimai ir perskirstymas.

Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku.

2013-aisiais laukiama būsto ir turto draudimo rinkos plėtros.

Tiesiogiai reaguoja į ekonomikos vystymosi ciklus
Ne gyvybės draudimo profesionalai prognozuoja, kad šiais metais draudimo rinka augs, perkančiųjų draudimo produktus daugės, o klientai vis dažniau pirks iš karto kelis draudimo produktus. Tyrimų ir apklausų duomenimis, lietuviai labiausiai rūpinasi savo automobiliu ir jį draudžia dažniausiai. Bet, kaip pastebi draudikai, daugelį metų vyravusios tendencijos pamažu keičiasi: 2012-aisiais labiausiai didėjo būsto ir turto draudimo populiarumas, šių rūšių draudimo plėtros nepaveikė net krizė.
Didžiausias ne gyvybės draudimo rinkos nuosmukis buvo 2009 m., kai rinkoje buvo pasirašyta 27,4 proc. mažiau įmokų nei 2008 m. Ekonominės krizės laikotarpiu didžiausią nuosmukį patyrė kasko draudimo rūšis. Gyventojai nepirko naujų automobilių, įmonės irgi neskubėjo atnaujinti savo automobilių parko. Verslo segmente buvo pastebimas ženklus kritimas turto draudimo srityje, nes įmonės buvo priverstos taupyti.
Nuo dugno draudikai atsispyrė 2010-aisiais, o 2011-aisiais ne gyvybės draudimo rinka ėmė justi atsigavimo ženklus, buvo pasirašyta 9,8 proc. daugiau įmokų nei 2010 m. „Iš pradžių rinkos žaidėjai, tarp kurių Lietuvoje – didelė konkurencija, stabilizavo savo valdomus portfelius, o praėję – 2012 metai beveik visiems buvo stabilaus augimo laikotarpis. Mūsų jauna rinka po krizės atsigauna greičiau ir efektyviau nei senųjų Vakarų Europos šalių rinkos. Tai lėmė paprasta priežastis – jaunose rinkose vis dar yra daugiau galimybių ir erdvės verslo plėtrai“, – sako Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkos lyderio ir didžiausio Baltijos šalyse draudiko „Lietuvos draudimo“ valdybos narys, Privačių klientų departamento direktorius Raimondas Geleževičius.
Stabili draudimo rinkos plėtra tiesiogiai susijusi su tvariai augančiu Lietuvos BVP. Jei prognozės dėl BVP ir įvairių ekonomikos sričių optimistinės, panašios nuotaikos apima ir draudimo rinką. Tad ir 2013-ųjų prognozės žada tvarią draudimo plėtrą. Lietuvoje draudimo išlaidos sudaro tik kiek daugiau nei 1 proc. šalies BVP, tai yra du tris kartus mažiau, palyginti su kitomis ES valstybėmis.
„Lietuvos draudimo“ duomenimis, Lietuvoje yra apdrausta 22 proc. butų ir 49 proc. privačių namų, o Skandinavijos šalyse būstą draudžia daugiau nei 90 proc. gyventojų.

Naujovė – „tai, ko reikia man“, vietoj to, „ką siūlo visiems“
Draudikai šiais metais konkuruos ne tik kaina, bet ir kokybe, siūlomomis paslaugomis ir gebėjimu išpildyti kliento norus. Todėl bus kuriami ir siūlomi tokie produktai, kurie sujungtų tai, kas klientui atsitinka dažniausiai, ir tai, ko iš draudimo tikisi klientai.
„Stebime, kad klientui būtų aišku, ką ir už kiek jis gauna mokėdamas įmoką. Nelaimingų atsitikimų draudimo srityje rinkai pateikėme naujovę – galimybę pačiam susikomplektuoti rizikas. Tai reiškia, kad kiekvienas klientas gali apsidrausti tai, kas jam aktualu, taip pat naudojasi fiksuotomis produktų kainomis. Pagal klientų atsiliepimus matome, kad tokie aiškūs fiksuotos kainos produktai arba galimybė pasirinkti „tai, ko reikia man“, vietoj to, „ką siūlo visiems“, jiems yra patraukli“, – komentuoja R.Geleževičius.
Draudimas – klasikinė paslauga, tačiau yra tokių jo rūšių, iki kurių mūsų rinka turės dar ilgai eiti. Pavyzdžiui, bilietų į renginius draudimas. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje yra draudžiami bilietai į teniso varžybas. Jei per Vimbldono teniso turnyrą lis lietus, pirkėjas gali susigrąžinti pinigus. Palyginti su Europos senbuvėmis, mes mažai draudžiame žmogaus nelaimingų atsitikimų riziką. Kasko draudimo populiarumas tiesiogiai susijęs su naujų ir apynaujų automobilių rinkos judėjimu, ir draudikai prognozuoja, kad jei išsilaikys bendrosios ekonomikos tendencijos, ši draudimo rūšis 2013 m. taip pat augs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2013-aisiais IT rinkoje vyraus keletas tendencijų: smarkiai augs mobiliųjų taikomųjų programų segmentas, didės informacijos analizės ir apsaugos sistemų paklausa bei drąsių ir ryžtingai inovacijas diegiančių žmonių poreikis.

Elektroninės piniginės ir išmanieji televizoriai
2013-ieji bus svarbūs ir lemtingi daugumai mobiliųjų įrenginių gamintojų. Pastaruoju metu vis dažniau tenka išgirsti frazę „mobiliųjų programų proveržis“. Neseniai analitinės kompanijos IDC atlikto tyrimo duomenimis, 2017 m. pasaulinė mobiliųjų mokėjimų rinka pasieks trilijoną JAV dolerių.
„Didžioji dalis šios sumos atiteks vadinamajam mobiliosios komercijos segmentui, kuriam priklauso tiek skaitmeninė medija telefonu, tiek interneto parduotuvės. Kita pagal dydį kategorija, mano nuomone, bus bekontaktės NFC (angl. Near Field Communication) technologija pagrįstos transakcijos“, – prognozuoja įmonių grupės “Penki kontinentai” valdybos pirmininkas Idrakas Dadašovas.
Reikėtų patikslinti, kad NFC – tai belaidis duomenų perdavimo būdas iki 10 cm atstumu. Veikimo principu jis panašus į „Bluetooth“, bet prisijungiant prie kito prietaiso NFC nereikalauja skirti daug laiko identifikacijai, ryšys užmezgamas beveik akimirksniu (per kelias dešimtąsias sekundės dalis). Specialistų nuomone, pagrindinė NFC taikymo sritis – bekontakčiai mokėjimai per mobiliuosius telefonus, kuriuos, taikant specialų lustą ir programinę įrangą, lengvai galima paversti el. piniginėmis. Pasauliniai mobiliųjų įrenginių tiekėjai ir pardavėjai jau pradėjo rimtai kovoti dėl vietos šioje rinkoje. Norėdami išsaugoti pozicijas, jie nuolat kuria naujus sprendimus ir siūlo vis patrauklesnių bei patogesnių paslaugų.
Telekomunikacijų srityje I.Dadašovas išskiria „Hybridcast“ – infrastruktūros sistemą, kuri artimiausiu metu turėtų tapti komercine paslauga, kuriama derinant televizijos galimybes ir internetą bei siekiant sukurti daugybę televizijai skirtų paslaugų.
To pavyzdys – išmanioji „Skynet“ IP televizija, savo žiūrovams siūlanti išplėstą interaktyvių galimybių rinkinį. Šios televizijos kūrėjai TV ekrane siūlo ne tik peržiūrėti savo ir savo draugų socialinių tinklų paskyras, bet ir parašyti komentarą ant draugo “sienos” ar pažymėti patikusias publikacijas, nuotraukas.
Taigi konkurencinės didžiųjų rinkos žaidėjų kovos nugalėtojai – galutiniai vartotojai, jau 2013 m. sulauksiantys daug naujų patogių paslaugų. „Esu įsitikinęs, kad ir ateityje mobiliųjų programų rinka augs bei taps dar paklausesnė tiek socialinėje, tiek korporatyvinėje srityje“, – prognozuoja „Penkių kontinentų“ vadovas.

Didės duomenų saugojimo ir apdorojimo sistemų poreikis
Didžiausiose pasaulio korporacijose mobilieji įrenginiai jau pritaikomi informacijos srautams valdyti. Jiems didėjant, be informacijos saugojimo, sisteminimo ir analizės neįmanoma vykdyti pagrindinių įmonės funkcijų ir priimti sprendimų. Taigi vis dažniau kyla klausimas, kur saugoti tokį milžinišką kiekį duomenų.
„Mano nuomone, didelės apimties duomenų problemą jau dabar padeda spręsti, o ateityje dar efektyviau spręs duomenų saugyklos (įskaitant mobiliąsias programas ir tokius instrumentus, kaip „Dashboard“). Bet kokią nestruktūruotą informaciją jos apdoroja, padaro skaidrią ir prieinamą klientui. Beje, kalbėdamas apie duomenų saugyklas turiu galvoje ne tik telekomunikacijų ar bankų sektorių, bet ir tokias sritis, kaip medicina, energetika, švietimas ir kt.“, – sako I.Dadašovas.
Pastaruoju metu pasaulyje itin populiarėja ir „Big Data“ (liet. „dideli duomenys“) – tai naujas požiūris į inovacijas, konkurencingumą bei darbo našumą. 2013 m. daugelis pradės taikyti technologijas, leidžiančias apdoroti didelį duomenų kiekį. Taigi „Big Data“ rinka taps didesnė ir kasmet augs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atsižvelgiant į emigracijos mastus, prognozes apie darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimą ir nuolat vykstantį darbuotojų judėjimą darbo rinkoje, darbdaviams kyla ne tik darbo jėgos suradimo, bet ir kompetentingų darbuotojų lojalumo iššūkis.
LR Ūkio ministerijos tyrimo duomenimis, net 28 proc. darbuotojų jaučia silpną motyvaciją pasilikti ir dirbti įmonėje, kurioje šiuo metu dirba.
Gyvybės draudimo ir pensijų fondų bendrovės „AVIVA Lietuva“ ekspertų teigimu, įmonių vadovai dar dažnai nesusimąsto apie galimybę darbuotojui kaip skatinimą suteikti finansinį įrankį, kurio pagalba galima kaupti kapitalą ir tuo pačiu jaustis finansiškai saugesniems sveikatos sutrikimų ir mirties atveju.
„Gyvybės draudimas savaime negali pakeisti atlyginimo pakėlimo, tačiau gali tapti itin geru papildomu lojalumo skatinimo įrankiu. Pavyzdžiui, verslininkas prie atlyginimo pakėlimo, investavęs į darbuotojo gyvybės draudimą, naudojasi valstybės teikiamomis mokestinėmis lengvatomis gyvybės draudimo įmokoms ir taip sukuria didesnę pinigų vertę“ ,- teigia „AVIVA Lietuva“ vadovė Asta Grabinskė.
Bendrovės ekspertų skaičiavimais, įmonės savininkui pasirinkus trisdešimties metų biuro darbuotojo gyvybės draudimą ir už jį per mėnesį mokant 150 litų, po 15 metų darbuotojas savo sąskaitoje turėtų sukaupęs jau virš 32 tūkst. litų kapitalą, jį galėtų toliau kaupti investuojant arba išsiimti. Tie patys 150 litų, kuriuos darbdavys kas mėnesį kaip skatinimą darbuotojui papildomai mokėtų prie atlyginimo, po 15 metų, atskaičius mokesčius, sukurtų tik 15 tūkst. litų naudą.
„Socialiai atsakingas verslas gyvybės draudimo pagalba turi puikią progą ne tik „įdarbinti“ darbuotojui mokamus papildomus pinigus, bet ir sukurti įrankį, kuris bent finansiškai amortizuotų ligos ar netekties keliamas problemas. Tokiu būdu naudą jaučia ne tik darbdavys, darbuotojas, bet ir artimiausia dirbančiojo aplinka“ ,- sako A.Grabinskė.
Įmonės finansų analitikų skaičiavimais, 31-erių metų administracijos darbuotojas, kuris uždirba vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, 2171 Lt prieš mokesčius, dėl plaučių uždegimo ligoninėje praleidęs 15 darbo dienų, su darbdavio (dvi pirmos ligos dienos) ir SoDros ligos pašalpa mėnesio pabaigoje gautų 202 litais mažesnį atlyginimą nei įprasta. Kitu atveju, jei darbdavys būtų investavęs į darbuotojo gyvybės draudimą, tai mėnesio gale į savo sąskaitą darbuotojas gautų 1117 litų daugiau nei kiekvieną mėnesį.
Remiantis „AVIVA Lietuva“ 2012-ųjų metų klientų statistika, dažniausiai į darbuotojų gyvybės draudimą investuoja logistikos, transporto ir gamybos srityse dirbančios lietuviško kapitalo įmonės, vidutiniškai bendrovė savo darbuotojams aprausti per mėnesį išleidžia 971 litus.
„AVIVA Lietuva“ priklauso didžiausiai Jungtinėje Karalystėje, antrai Europoje ir šeštai pagal dydį pasaulyje gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo grupei „AVIVA“. Iš viso įmonė „AVIVA Lietuva“, kuri veiklą Lietuvoje pradėjo 2001 metais, aptarnauja 216 tūkst. klientų – tai yra kas šeštas dirbantis Lietuvos gyventojas. Gyvybės draudimo klientų įmonė turi 47 tūkst., pensijų fondų 169 tūkst.

Darbo rinkos ekspertas Andrius Francas pateikia savo siūlymus, kaip jis spręstų darbo rinkos problemas, jei būtų Vyriausybės vadovas.

VEIDAS: Kokias matote pagrindines darbo rinkos problemas, kurių imtumėtės pirmiausia, jei būtumėte premjeras?
A.F.: Pagrindinės problemos vis dar tebėra darbo biržos veiklos efektyvumas (nors išskirtinėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Druskininkų, padėtis juda teigiama linkme), darbo santykių lankstumo didinimas, per didelis bendras darbo jėgos apmokestinimas, „Sodros“ „lubos“, o tiksliau – jų nebuvimas, specialistų parengimo aukštosiose mokyklose kokybė, valstybės prioritetinių ūkio šakų aiškios krypties nebuvimas, tiesiogiai susijęs su tų pačių specialistų poreikio formavimu, bei trūkumas ilgalaikės investicijų skatinimo strategijos, strateginių projektų plano (kuris nesikeistų kas ketverius metus, kai tik išrenkamas naujas Seimas).
VEIDAS: Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo kritikuojama, kad nesudarė sąlygų naujoms darbo vietoms kurtis. Ką premjeras darė ne taip ir kokių galimybių jūs įžvelgiate, kad darbo vietų šalyje daugėtų?
A.F.: Didžiausias premjero dėmesys krizės laikotarpiu buvo sutelktas į biudžeto subalansavimą. Šį klausimą jis su komanda kaip ir išsprendė. Bet tam buvo skirtas galbūt per didelis dėmesys, nes pamiršti kiti prioritetai.
Darbo vietų kūrimo procese reikėtų išskirti dvi kryptis: investicijų skatinimą (orientuojantis į gamybos ir paslaugų eksporto didinimą) bei smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygų gerinimą (labiau orientuojantis į vidaus vartojimą).
Kalbėdami apie investicijų skatinimą turėtume suprasti, kad mes konkuruojame plačiai – su kitomis valstybėmis, o ne tarp Klaipėdos, Alytaus ir Kauno. Konkuruojame visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Investicijas reikia pirkti, tai yra paremti, skatinti finansiškai. Daliai tokio finansavimo naudojamos Europos Sąjungos lėšos, bet visada reikėtų turėti krepšelį ir iš Lietuvos biudžeto, nes ES finansavimą siūlo ir kitos šalys, tokios kaip Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija.
Visos investicijos atsiperka. Į investuotojo pritraukimą investuoti pinigai grįžta tiesiogiai per naujųjų darbdavių sumokėtus mokesčius, dažniausiai net pirmaisiais metais, ką jau kalbėti apie tai, kad verslas aplink gauna naujų užsakymų (telekomunikacijų, IT, statybų, nekilnojamojo turto, logistikos, teisės, personalo paslaugų ir kt. srityse) ir per suteiktas paslaugas tokiam investuotojui taip pat sumoka mokesčius bei turi pajamų pats.
Dėti pastangas pritraukti investicijų turi visi, ne tik premjeras ir Ūkio ministerijos valdoma VšĮ „Investuok Lietuvoje“ (kurios rezultatai pastaruosius keletą metų tikrai tapo pastebimi), bet ir visos kitos institucijos, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija – ir tiesiogiai, ir per ambasadas, taip pat ir Seimas, sudarydamas verslui palankias sąlygas. Šią kadenciją buvo iš tikrųjų daug nesusikalbėjimo tarp Vyriausybės ir Seimo. Daug įstatymų, kurie buvo patvirtinti Vyriausybės ir pateikti Seimui, turėję padėti palengvinti verslo aplinką, darbo santykius, po svarstymų komitetuose įgaudavo visai kitokią spalvą ir prarasdavo esmę.
Tai galima pasakyti ir apie smulkiojo bei vidutinio verslo skatinimą: Ūkio ministerija pateikė iš tiesų daug gerų siūlymų, tačiau ne visi sulaukė palaikymo Seime.
VEIDAS: Kokios priemonės, jūsų vertinimu, galėtų sumažinti nedarbo lygį dabartinėmis ekonomikos sąlygomis?
A.F.: Gamtoje niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta. Pasaulinės ekonominės tendencijos nepakeis situacijos Lietuvoje per naktį. Versle turi būti užtikrintumas ateitimi ir sąlygos kurti naujas darbo vietas. Lietuvos eksportas šiemet, palyginti su pernai, vėl didėjo maždaug 6 proc. Mūsų eksportuotojų palaikymas, paslaugų sektoriaus plėtra ir paslaugų sektoriaus eksporto skatinimas būtų tie veiksniai, kurie padėtų mažinti nedarbo lygį.
Labai svarbu mažinti jaunimo nedarbą, kuris pastaraisiais metais stipriai išaugo. Padėtį galėtų taisyti mokesčių naikinimas jauniems darbuotojams, taip pat teisinės bazės pakeitimai, sudarant galimybę priimti studentus atlikti praktikos ne tik tada, kai praktika vyksta (t.y. būtent tą semestrą ir tik tais mėnesiais), tačiau bet kuriuo metu, kad ir vasarą. Taip jauni žmonės galėtų įgyti darbo patirties.
VEIDAS: Ar siūlytumėte didinti minimalią algą?
A.F.: Klausimas nėra paprastas. Tie verslai, kurie tikrai sėkmingai veikia, ir šiandien moka didesnius atlyginimus, nei dabar yra minimalus. Vienas variantas galėtų būti didinti minimalią algą daugiausia iki 1000 Lt (gali būti ir mažesnė suma, padarius rimtus skaičiavimus ir išdiskutavus su verslu), sykiu didinant ir neapmokestinamąjį minimumą, nes tik taip mažiausiai uždirbantieji pajustų realią didinimo naudą. Kita kryptis būtų svarstyti galimybę diversifikuoti minimalią algą pagal miestus, rajonus, sudarant sąlygas mažesnei minimaliai algai mažesniuose miesteliuose, ir kartu prisidėti prie verslo sąlygų gerinimo, kad būtų iš ko tą didesnę algą mokėti.

Pirmąjį 2013-ųjų rytą pabusime laisvi. Tą rytą kiekvienas namų ūkis, kaip ir kiekviena net pati mažiausia Lietuvos įmonė, įgis galimybę elektros energiją pirkti laisvoje rinkoje. Nepriklausomi elektros energijos tiekėjai, savaime suprantama, didžiausią iki šiol rinkos atvėrimo etapą pasitiks pasirengę kovoti dėl kiekvieno kliento. Bet ar bus tam pasirengę vartotojai?
Elektros energijos rinkos liberalizavimas prasidėjo dar 2010 m., kai teisę elektros energiją pirkti laisvoje rinkoje gavo didžiausi šalies vartotojai, suvartojantys daugiausiai elektros energijos. Nuo to laiko, rinkai atsiveriant etapais, kiekvienais metais galimybė rinktis nepriklausomą elektros energijos tiekėją buvo suteikiama vis smulkesniems elektros energijos vartotojams, kaip savo nuosavybę turintiems mažesnės galios objektų.
Mūsų vertinimu, šiemet laisvoje rinkoje elektros energiją pirkti galėjo apie 17 tūkst. juridinių asmenų, bet šia teise pasinaudojo tik apie 60 proc., t. y. apytiksliai 10 tūkst. Galite klausti, kas iš to? Jei nepasirinkusiųjų nepriklausomo tiekėjo dar tiek daug, tai gal jiems tai tiesiog neapsimoka?
Pasitelkime skaičius. Nepriklausomo tiekėjo nepasirinkusieji iki šiol elektros energiją perka iš garantinio tiekėjo, kurio nepriklausomų tiekėjų nepasirinkusiems, tačiau tokią teisę turėjusiems klientams taikoma kaina yra apie 20 proc. didesnė. Mūsų skaičiavimais, per mėnesį kiekvienas iš jų vidutiniškai praranda po 13 tūkst. litų, kuriuos sutaupo tie, kurie iškart nepabijojo laisvos rinkos ir pasidomėjo jos nauda.
Kaip rodo elektros vartotojų atsiliepimai, pagrindinė tokio neūkiškumo priežastis yra informacijos apie rinkos atsivėrimą ir viso to naudą stoka. Pripažinti tenka ir tai, kad ne visa informacija, pateikiama viešojoje erdvėje, būna tiksli. Pavyzdžiui, kalbant apie elektros energijos rinkos kainą dažnai turima galvoje jos didmeninė kaina biržoje, o ne mažmeninėje rinkoje, kartais painiojamos gamintojų, tiekėjų, perdavimo sistemos bei skirstymo tinklų operatorių sąvokos, o lyginant tiekėjus pagal pardavimo apimtis nėra atskiriamos prekybos dalys didmeninėje ir mažmeninėje rinkoje. Taigi bent kol kas tik įsivaizduoti galima, kiek mažai apie nuo Naujųjų metų atsiveriančias galimybes žino buitiniai vartotojai.
Tam, kad nuo 2013 m. pradžios netektų mokėti už elektros energiją brangiau, juridiniai asmenys jau dabar turėtų pradėti domėtis rinkos naujovėmis, rinkoje veikiančių tiekėjų patikimumu bei kreiptis į stipriausius tiekėjus dėl komercinių pasiūlymų kitiems metams. Sutartis reikėtų sudaryti iki gruodžio 10 d.
Na, o ką daryti buitiniams vartotojams? Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad jiems laisva rinka – tai teisė, bet jokiu būdu ne prievolė. Nepasirinkusiems nepriklausomo elektros energijos tiekėjo gyventojams elektros energija ir toliau bus tiekiama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta visuomenine kaina. Taigi, jei tik sąskaitos už ankstesnius mėnesius bus apmokėtos, Naujųjų naktį lemputės virš šventinių stalų neišsijungs, o sveikinimai iš televizorių ekranų liesis netrukdomai. Kitas klausimas – kokia bus to kaina.
Šiandien galima prognozuoti, kad buitiniai vartotojai, turėdami teisę pasirinkti nepriklausomą tiekėją, nebus labai aktyvūs. Pirmiausia jie dar neturės pakankamai informacijos apie laisvą elektros energijos rinką, jos funkcionavimą ir suteikiamą naudą. Antra, dėl mažo suvartojamo elektros energijos kiekio buitiniams vartotojams taikomi tarifai neduos didžiulio taupymo efekto, todėl nepaskatins visuomeninio tiekėjo skubiai keisti į nepriklausomą. Na, bent jau tol, kol elektra nepabrangs (pirmasis scenarijus) arba svarbiau netaps tai, kokią ir kaip pagamintą elektrą perkame, o ne kokio dydžio sąskaitas gauname.
Kaip rodo užsienio šalių praktika, žmonės, propaguojantys aplinką tausojantį gyvenimo būdą, noriai renkasi nepriklausomus tiekėjus dėl galimybės pirkti žalią, iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintą elektros energiją ir netgi sutinka mokėti už ją daugiau. Šio scenarijaus tikimybė Lietuvoje mažesnė, tad buitinius vartotojus pasinaudoti teise rinktis tiekėją pagal savo individualius poreikius ir norus paskatins nebent žymūs pokyčiai sąskaitų eilutėse.

Įkarta
Galima prognozuoti, kad buitiniai vartotojai, turėdami teisę pasirinkti nepriklausomą tiekėją, nebus labai aktyvūs.

Nuo šių metų pradžios elektros energiją laisvoje rinkoje pirkusios įmonės per 9 š.m. mėnesius už ją mokėjo vidutiniškai 14 proc. arba 2117 Lt/mėn. mažiau, nei būtų mokėjusios garantiniam tiekėjui. Tokie duomenys paaiškėjo daugiausiai klientų turinčiam nepriklausomam tiekėjui „Energijos tiekimas“ atlikus trijų ketvirčių elektros energijos kainų ir suvartojimo analizę.

Bendrovės duomenimis, didžiausią taupymo normą – apie 17 proc. – pasiekė stambiausios elektros energijos vartotojos (pavyzdžiui, didžiausios gamyklos, fabrikai, prekybos tinklai, suvartojantys virš 10 mln. kWh per metus). Tokios įmonės vidutiniškai jau sutaupė po 846 tūkst. Lt arba 94 tūkst. Lt/mėn. Kiek mažesni elektros energijos vartotojai, suvartojantys nuo 1 iki 10 mln. kWh per metus, sutaupė vidutiniškai 16 proc. Tai sudaro 7 tūkst. Lt/mėn. arba 63 tūkst. Lt nuo sausio pradžios iki rugsėjo pabaigos.

Vidutinio dydžio įmonių (žemės ūkio bendrovės, smulkesni prekybininkai ir kitos įmonės, suvartojančios 100 tūkst. – 1 mln. kWh per mėn.) taupymo norma sudarė apie 13 proc. Ji per 9 mėn. vienai tokiai įmonei leido sutaupyti 6,3 tūkst. Lt arba 700 Lt/mėn. Tuo tarpu smulkūs vartotojai (mokymo įstaigos, mažos parduotuvės, autoservisai ir kiti vartotojai, suvartojantys iki 100 tūkst. kWh per metus), kurių vidutinis sutaupymas sudarė 11 proc., savo išlaidas elektros energijai sumažino vidutiniškai 80 Lt/mėn. ir jau sutaupė apie 720 Lt.

Iki metų pabaigos „Energijos tiekimo“ prognozuojamas vidutinis sutaupymas vienai įmonei sieks apie 25 tūkst. Lt.

„Energijos tiekimo“ vadovo Algirdo Juozaponio teigimu, dėl padidėjusios konkurencijos laisvojoje rinkoje šiemet sutaupymo procentas yra kiek didesnis nei pernai, kai siekė 10-11 proc. Lyginant su vidutine elektros energijos kilovatvalandės kaina laisvoje rinkoje, garantinio tiekėjo taikomas tarifas šiemet buvo vidutiniškai 3 ct/kWh didesnis.

„Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos naujai patvirtinti elektros energijos kainos dedamųjų dydžiai kiek kilstels garantinio tiekimo tarifą, o elektros energijos kilovatvalandės įkainis laisvoje rinkoje kitąmet nedidės ar netgi bus mažesnis nei šiemet. Visa tai leis laisvos rinkos dalyviams, pasirinkusiems nepriklausomus tiekėjus, sutaupyti dar daugiau“, – sako A. Juozaponis.

Nepriklausomi tiekėjai jau jaučia padidėjusį paskutiniojo rinkos liberalizavimo etapo dalyvių aktyvumą – norėdami nepriklausomo tiekėjo paslaugomis naudotis nuo naujų metų pradžios, sutartis jie turi sudaryti iki gruodžio 10 d.

„Tikimės, kad šių metų pabaigoje sprendimą pasirinkti nepriklausomą tiekėją priims ir tos įmonės, kurios turėjo teisę, bet nepadarė to anksčiau. Likusios pas garantinį tiekėją LESTO nuo naujų metų jam mokės iki 20 proc. daugiau nei siūloma kaina laisvoje rinkoje“, – sako A. Juozaponis.

Norintiems išsamiau susipažinti su laisva elektros energijos rinka, „Energijos tiekimas“ yra parengęs edukacinį filmuką, kurį galima rasti interneto svetainėje laisvarinka.lt

Aukštos ar specifinės kvalifikacijos darbuotojų nerandantys darbdaviai vis dažniau jų ieško ne Lietuvoje, o kitose ne Europos Sąjungos šalyse – Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Darbuotojų trūkumas stabdo Lietuvos įmonių plėtrą ir paslaugų eksporto augimą, todėl atsigaunant ekonomikai atsivežamų darbuotojų paklausa tik augs, skaičiuoja tiesioginės darbuotojų paieškos specialistai.

Lietuvos darbo birža, suteikianti leidimus Lietuvoje dirbti užsieniečiams, per praėjusius metus tokių leidimų išdavė beveik dvigubai daugiau nei prieš metus – 2010 m. į Lietuvą dirbti ir gyventi atvyko 1808 darbuotojai, o praėjusiais metais jau buvo suteikti 3327 leidimai. Per pirmąjį šių metų pusmetį leidimų skaičius dar labiau išaugo – leista atvykti 2302 darbuotojams iš trečiųjų šalių.

„Įmonės plečiasi ir auga, laimi vis didesnius ar specifinius užsakymus, todėl joms reikia patyrusių, dažnai siauros kvalifikacijos specialistų. Ir jos negali darbuotojų užsiauginti, suteikti jiems laiko mokytis – specialistai reikalingi čia ir dabar, kurie iškart galėtų užtikrinti kokybišką užsakymo įvykdymą“, – sako Laura Duksaitė-Iškauskienė, vienos didžiausių Lietuvoje tiesioginės darbuotojų atrankos bendrovės „Master Class Lietuva“ vadovė.

Įdarbintų dešimtadaliu daugiau
Patyrusių aukštos ar specifinės kvalifikacijos specialistų Lietuvoje dažniausiai pristinga informacinių technologijų ir gamybinės pramonės įmonėms. Informacinių technologijų bendrovėms trūksta įvairiausių programuotojų, programinės įrangos vystytojų, taip pat didelės apimties projektus galinčių valdyti ir tokios patirties turinčių projektų vadovų. Pramonės įmonėms reikia laivų statytojų, aukštos kvalifikacijos suvirintojų.

„Lietuvos įmonės yra konkurencingos tarptautinėje rinkoje, todėl paprastai darbuotojų trūksta eksporto projektams ir paslaugoms, ne namų rinkai – atvykstančių darbuotojų sukuriamos paslaugos teikiamos ir parduodamos užsakovams iš užsienio. Tačiau ir Lietuvos ekonomikai tai yra naudinga – mokesčiai ir eksporto pajamos lieka čia“, – pastebi L. Duksaitė-Iškauskienė.

Įdarbinimo specialistų skaičiavimais, Lietuvos informacinių technologijų įmonės galėtų įdarbinti apie 10 proc. daugiau darbuotojų, jei rastų reikiamos kvalifikacijos specialistų. Atitinkamai sparčiau vyktų įmonių plėtra, būtų sukuriama bei parduodama daugiau paslaugų, augtų paslaugų eksportas. Tai didintų įmonių apyvartą, būtų mokama daugiau socialinio draudimo ir kitų mokesčių, skatinamas vidaus vartojimas.

Drąsesnės – užsienio įmonės
„Ne visos įmonės dar svarsto galimybę paieškoti reikiamo specialisto svetur, jei ieškomos kvalifikacijos darbuotoją sunkiai sekasi rasti Lietuvoje. Įmonės neturi tokios praktikos ir patirties“, – sako L. Duksaitė-Iškauskienė, daugelį metų dirbanti tiesioginės darbuotojų paieškos srityje Lietuvoje ir užsienyje.

Dažniausiai personalo vadovai mano, kad atsivežti reikalingą darbuotoją yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kai kurios įmonės naują darbuotoją savo komandoje norėtų matyti labai greitai – maždaug per mėnesį, tačiau praktiškai norint pasikviesti specialistą iš ne Europos Sąjungos šalies kandidatų paieškai, atrankai ir dokumentų sutvarkymui prireikia apie pusmečio.

Todėl darbuotojus iš trečiųjų šalių į Lietuvą dažniau ryžtasi atsivežti užsienio kapitalo bendrovės, lietuviškos įmonės tokią galimybę svarsto rečiau. Pasak L. Duksaitės-Iškauskienės, tokia tendencija susijusi su personalo bei aukščiausio lygio vadovų turima patirtimi bei su įmonės veiklos planavimo klausimais – lietuviškos bendrovės dažnai yra veržlesnės, lankstesnės ir dažnai negali tiek laukti.

Važiuoja noriai
„Vis tik į savo komandą pasikvietusios dirbti užsienio specialistą įmonės absoliučia dauguma atvejų džiaugiasi – dar nesu mačiusi nė vieno dėl tokio sprendimo nusivylusio personalo vadovo“, – sako tiesioginės darbuotojų paieškos specialistė.

Didelę ir kitokią nei dauguma darbuotojų patirtį turintis naujasis kolega įmonei suteikia platesnį akiratį, naują priėjimo kampą. Išskirtinis darbuotojas dažnai tampa visos įmonės konkurenciniu pranašumu. Aukšta kvalifikacija ir didelė patirtis net gali padėti kilstelti bendrą įmonės darbo kokybės lygį.

Kai rinkoje trūksta siauros kvalifikacijos specialistų, įmonės dėl jų pradeda konkuruoti – kuri trokštamam darbuotojui pasiūlys didesnę algą ar įdomesnių projektų. Tai iškreipia padėtį darbo rinkoje, nes kitos analogiškos srities ir panašios kvalifikacijos darbuotojų darbo sąlygos ir užmokestis skiriasi.

Aukštos ar specifinės kvalifikacijos darbuotojai Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose ne Europos Sąjungos šalyse Lietuvos įmonėms surandami tiesioginės atrankos būdu – per rekomendacijas, vieša atranka tokiais atvejais nėra skelbiama. Atrenkamų darbuotojų prašomas darbo užmokestis dažniausiai būna panašus kaip ir vietos specialistų.

Paprastai kviečiami kandidatai noriai sutinka atvykti dirbti į Lietuvą – juos vilioja galimybė gauti ilgalaikę vizą ir netrukdomai pakeliauti po Europą. Leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje pirmąkart suteikiamas dvejiems metams. Vėliau leidimą galima pratęsti, jei tokios pačios kvalifikacijos darbuotojų Lietuvoje vis dar trūksta.

„Patyrusio ir kvalifikuoto programuotojo per pusmetį ar metus neparengsi – tai ilgas procesas. Vis dėlto dar ir dar kartą  raginu studijas besirenkantį jaunimą pirmiausia galvoti būtent apie tiksliųjų ir inžinerinių mokslų specialybes, nes tokių darbuotojų labiausiai trūksta šiuo metu ir reiks ateityje“, – sako L. Duksaitė-Iškauskienė.

„Avia Solutions Group“ Valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis vieno įtakingiausių Armėnijos verslininkų, oro linijų kompanijos „Armavia“ bei futbolo klubo FC „Mika“ vadovo Mikhailo Bagdasarovo kvietimu lankėsi Jerevane, Armėnijoje.

Abiejų šalių aviacijos verslo atstovai kartu su LR Ambasados Armėnijos Respublikoje patarėju Marijumi Nemaniu stebėjo draugiškas futbolo rungtynes tarp FC „Ekranas“ ir Armėnijos čempionato lyderių FC „Mika“. Susitikimo metu aptartos dvišales aviacijos verslo ryšių stiprinimo galimybes bei tolesnio bendradarbiavimo perspektyvos.

„Nuo 2004 m. santykiai su Pietų Kaukazo šalimis įvardijami kaip prioritetinė Lietuvos užsienio politikos kryptis, kuri įtvirtinta Vyriausybės programose, politinių partijų susitarimuose. Abipusis efektyvus bendradarbiavimas su nacionaline Armėnijos aviakompanija „Armavia“ ir gerų nuolatinių santykių palaikymas su jos atstovais padeda gerinti ne tik mūsų įmonių grupės veiklos rezultatus, bet ir Lietuvos-Armėnijos dvišalius santykius, prisidedant prie Lietuvos paslaugų eksporto į Armėnijos Respubliką apimčių didinimo“ – pažymi „Avia Solutions Group“ Valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis.

Anot G. Žiemelio, „Avia Solutions Group“ specialistai Pietų Kaukazo regionui nuolat teikia konsultacijas, padeda formuoti ir keisti lėktuvų parkus, techniškai aptarnauti ir remontuoti orlaivius, ruošti orlaivių įgulas bei techninį personalą ir pan. G.Žiemelio nuomone, vieni iš pagrindinių kriterijų renkantis Lietuvos, o ne Vakarų šalių aviacijos paslaugų įmones, yra geras Rytų ir Centrinio regiono aviacijos specifikos išmanymas, vakarietiška paslaugų kokybė, konkurencingesnės kainos, didelis aukštos kvalifikacijos specialistų skaičius bei patogi geografinė padėtis.

„Savo veiklą intensyviai plečiame ir į Rytų, ir į Vakarų šalis, užmegzdami naujas verslo partnerystes. Pietų Kaukazo regionui keičiant orlaivių parką ir pereinant prie vakarietiško tipo lėktuvų, mūsų veikla šioje rinkoje ir toliau turėtų plėstis. Akivaizdu, jog Armėnija turi ambicingų vystymosi planų ir Lietuva gali aktyviai prisidėti prie jų įgyvendinimo.“ – teigia G. Žiemelis.

„Avia Solutions Group“ įmonėse šiuo metu dirba apie 1300 aukštos kvalifikacijos darbuotojų. 90 proc. grupės paslaugų eksportuojama į užsienio rinkas, įmonė savo klientams siūlo kompleksines orlaivių techninės priežiūros ir remonto, pilotų ir orlaivius aptarnaujančio personalo mokymo, užsakomųjų skrydžių ir lėktuvų nuomos, antžeminio aptarnavimo ir kuro pylimo bei kitas paslaugas.