Lietuvoje 2012 m. antrojo ketvirčio paslaugų eksporto augimo tempas buvo didžiausias tarp trijų Baltijos šalių. Stipriai prie to prisidėjo šalies IT paslaugų eksportas, kuris, lyginant su 2011 m. antruoju ketvirčiu, išaugo dvigubai – nuo 33,5 mln. litų iki 62,9 mln. litų.

2011 m. IT paslaugų eksportas augo 40 proc., dvigubai greičiau nei bendras paslaugų eksportas. Šiemet augimas – triženklis, toks pagreitis atskleidžia, kad Lietuva yra konkurencinga pasauliniu mastu ir pradeda sėkmingai tai išnaudoti.

„Stabilų Lietuvos IT paslaugų eksporto augimą lemia aukštas mūsų šalies IT įmonių konkurencingumo lygis. Dar prieš porą metų Lietuvos įmonės užsienio rinkose daugiausiai konkuravo žemais darbo kaštais. Dabar Lietuvos IT sektoriaus įmonės vis dažniau dalyvauja pasaulinėse parodose, sukūrė ne vieną didelio atgarsio pasaulyje sulaukusį produktą ir taip nuolat didina Lietuvos kaip šalies žinomumą. Tai savaime didina ir eksportą – atsiranda naujų klientų, didėja užsienio investicijos į Lietuvos IT sektorių“, – sako Vadimas Ivanovas, VšĮ „Versli Lietuva“ analitikas.

VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, didžiausią IT paslaugų eksporto vertę – 15 mln. litų per 2012 m. antrąjį ketvirtį – sukuria eksportas į Daniją. IT paslaugų eksportas į šią šalį sudaro daugiau nei penktadalį viso Lietuvos eksporto. Antroje vietoje pagal eksporto mastus ir vertę yra Singapūras (10 mln. litų ir 16,6 proc. viso šalies eksporto), trečioje – JAV, vėliau seka Suomija ir Vokietija.

„Didžiausią įtaką tokiam sparčiam IT paslaugų eksporto augimui padarė tiesioginės užsienio investicijos į IT paslaugų segmentą. Pastaraisiais metais Danijos įmonės investavo į kelias nemažas IT paslaugų įmones Lietuvoje – tai stipriai paveikė mūsų šalies IT sektoriaus eksportą. Be to, įtakos turėjo ir sustiprėjusi vietos įmonių orientacija į eksporto plėtrą, kurią paskatino Europos Sąjungos paramos priemonės“, – sako Andrius Plečkaitis, asociacijos „INFOBALT“ inovacijų vadovas.

Pagal VšĮ „Versli Lietuva“ duomenis, labiausiai prie tokio smarkaus IT paslaugų eksporto augimo prisidėjo Singapūro rinka, į kurią eksportas išaugo 10,4 mln. litų. Vis dėlto sunku įvardinti tendencijas, lėmusias paslaugų eksporto augimą į šią šalį, jas bus galima pateikti tik įvertinus ateinančių ketvirčių statistinius duomenis.

„Singapūras – visiškai nauja ir perspektyvi rinka Lietuvos IT sektoriui. Dar 2011 m. statistiniuose duomenyse, TOP 5 Lietuvos IT eksporto krypčių sąraše Singapūro nebuvo. Tai įrodymas, kad įmanoma pradėti eksportą ir į naujas rinkas, ir Lietuvos IT sektorius yra tam pakankamai pajėgus. Vis dėlto eksportas į dar nepaliestas šalis dažnai nebūna paprastas, o didžiausias barjeras, kurį tenka įveikti įmonėms – dialogo užmezgimas“, – sako A. Plečkaitis.

Pasak A. Plečkaičio, atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. viduryje IT paslaugų eksportas nestipriai mažėjo, dabartinis augimo tempas ypač džiugina ir rodo, kad investicijos ir dėmesys užsienio rinkoms bei investuotojams atsiperka, o IT paslaugų įmonės, kurios sudaro tris ketvirtadalius IRT sektoriaus įmonių, yra vis aktyvesnės užsienyje ir įsijungia į tarptautines rinkas. Dialogą su potencialiais užsienio partneriais, ypač Rytų rinkose, megzti būtų kur kas lengviau, jei prie to daugiau prisidėtų ir Lietuvos valdžios atstovai.

„Verslo misijoje ar parodoje kartu su įmonėmis dalyvaujantis, tarpvalstybinius susitarimus pasirašantis kitos šalies ministras, premjeras ar net prezidentas patraukia daugiau potencialių klientų ir vietos žiniasklaidos dėmesio“, – sako A. Plečkaitis.

Pasak A. Plečkaičio, kai kurių tarpvalstybinių sutarčių dėl investicijų ir apmokestinimo pasirašymas trunka per ilgai, todėl valdžiai skiriant daugiau dėmesio ir paspartinus sutarčių derinimo procesus būtų galima tikėtis geresnių rezultatų.

Statybinės medžiagos brangsta. Ir tai, tikina specialistai, nesusiję nei su statybinių medžiagų rinkos pagyvėjimu, nei su statybų sezono pradžia. Beje, statybos leidimų 2011 metais išduota netgi mažiau nei 2010-aisiais, statybų rinkai bene juodžiausiais metais. Vis dėlto gamybininkai trauktis nežada – branginti produkciją juos verčia augančios gamtos išteklių kainos, pabrangusios dujos ir degalai.

Pagerėjimo teks palaukti

Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos valdybos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus nuomone, vadinamosios bazinės statybinės medžiagos, ypač tos, kurios priklausomos nuo energinių išteklių, vidutiniškai turėtų brangti nuo 7 iki 15 proc. Tai – statybinės kalkės, cementas, plytos, keramika, betonas, trinkelės, gelžbetonio gaminiai, be kurių neapsieinama statant, remontuojant, renovuojant pastatus. Apie planus kelti kainas jau pranešė ir metalo produkcijos gamintojai – jie savo gaminius šiais metais brangins jau antrąkart.

Pasak M. Sinkevičiaus, statybinių medžiagų kainos iš esmės nesikeitė bemaž trejus metus, nors tuo metu kaip ant mielių augo degalų ir energijos išteklių – elektros, gamtinių dujų – kainos. „Jei statybinės medžiagos būtų brangusios kasmet, dabar tas pabrangimas neatrodytų toks gąsdinamas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Valdžia nepadeda

Ryškesnis statybinių medžiagų kainų kilimas prasidėjo 2011-ųjų antroje pusėje. Palyginus 2011 ir 2012 metų vasario mėnesį, visos statybos sąnaudų kainos padidėjo 5,3 proc., darbo užmokestis pakilo 8,1 proc., medžiagos ir gaminiai pabrango maždaug 4 proc. Palyginus 2011-ųjų rugpjūtį ir tą patį 2010 metų mėnesį, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios 4,6 proc. Statybų rinkai sunkiausių 2010 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 2009 metų gruodžiu, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios tik 0,6 proc.

Tokius skaičius pateikė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas. Pagrindinės priežastys statybinėms medžiagoms brangti, M. Sinkevičiaus ir A. Šeštakausko teigimu, yra sparčiai brangstantys energijos ištekliai ir didėjančios transportavimo sąnaudos. Statybinių medžiagų kainos šoktelėjo ir dėl valdžios užmojų saugoti gamtos išteklius. Nuo 2012-ųjų pradžios visų naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai padidėjo 3–6 kartus. Skaičiuojama, kad per metus naudojantieji šias žaliavas praras ne vieną milijoną litų.

Statyba brangs?

A. Šeštakauskas įsitikinęs, kad dėl kylančių statybinių medžiagų kainų brangs kelių, geležinkelių, krantinių, pramoninių objektų, pavyzdžiui, logistikos centrų, statyba. Padidėję naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai turėtų mažiau gąsdinti tik gyvenamųjų namų statytojus.

Nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sutinka, kad statybų savikainos su turto kainomis tiesiogiai sieti nederėtų, nes butų pirkėjams mažai rūpi, kiek plėtotojui kainavo pastatyti daugiabutį namą. Todėl brangstant statyboms nebūtinai turi brangti tuo metu statomas NT, ypač jei perkamoji pirkėjų galia tuo pat metu neauga (arba negerėja skolinimosi sąlygos).

„Auganti savikaina – vienas iš motyvų plėtotojams kilstelėti kainas ar bent informuoti rinką, kad būstas gali brangti, tačiau jo kainų augimą riboja ir nemaža tarpusavio plėtotojų konkurencija, ir pirkėjų mokumo galimybės, tad šis scenarijus nebūtinai gali pasitvirtinti“, – sakė S. Vagonis.

Prasidėjus ekonominei krizei, be to, 2011 metais patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus, pirkėjai už būstą moka ne tiek, kiek nori – taip buvo 2005–2007 metais, kai augantys atlyginimai, galimybė pasiskolinti milžiniškas sumas leido jiems įsigyti net labai brangų būstą – o tiek, kiek gali, t. y. kiek yra susitaupę ir kiek sugeba pasiskolinti.

Pasak S. Vagonio, naujos statybos butų rinka (pirminė rinka) sudaro ne daugiau 10–15 proc. visų sandorių rinkoje. Likę 85–90 proc. sandorių vyksta antrinėje rinkoje, kai perkamas ar parduodamas senesnės statybos NT, todėl šiuo atveju išaugusi statybų savikaina neaktuali. Taigi statybos kainų pokyčiai artimiausiu metu galėtų paveikti tik nedidelės rinkoje parduodamo turto dalies savikainą.

„Galbūt ilgainiui brangstant statyboms plėtotojai dėl nepalankių kainų gali atsisakyti galimų nepelningų projektų, todėl mažiau statys, mažės konkurencija, pasiūla neatitiks paklausos, atsiras galimybė pakelti kainas. Bet ir toks efektas būtų trumpalaikis, nes ūgtelėjusios kainos vėl suaktyvintų statybas, pasiūla bei konkurencija vėl išaugtų, tad naujam kainų šuoliui kelias būtų automatiškai užkirstas“, – aiškino bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas S. Vagonis.

Trūksta darbuotojų

Dar viena Lietuvos statybų rinkos neaplenkusi problema – emigracija. Kol valdžia ieško būdų, kaip mažinti emigracijos mastus, ne viena didelė ar vidutinė statybos įmonė skundžiasi: iš Lietuvos emigravo ištisos meistrų, atlikdavusių mūrijimo, tinkavimo, šiltinimo darbus, brigados.

M. Sinkevičiaus teigimu, šiandien statybų rinka vegetuoja – beveik nestatoma didelių objektų, tokių kaip prekybos ar komerciniai centrai, statomus gyvenamosios paskirties pastatus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Klaipėdoje statybos merdi, Kaune vyksta baigiamieji darbai. Vilniuje po krizės vienur kitur atgaivintas didesnis objektas. Vis dėlto kvalifikuotų darbuotojų trūksta.

Pas kaimynus – pigiau?

Lietuviai pastaruosius kelerius metus įprato pigesnių prekių dairytis kaimyninėse šalyse. Tarkime, Baltarusijoje, kur pigesnės dujos, degalai, mažesni atlyginimai, mažiau apmokestintos inertinės medžiagos, todėl palankesnės ir kainos. „Baltarusių statybinių medžiagų kainos spaudžia Lietuvos gamintojus. Nors ne visos baltarusiškos prekės mus pasiekia, konkurencija jaučiama“, – aiškino M. Sinkevičius.

Lietuvos gamintojams niekaip nesiseka sugriauti ir vadinamojo lenkų mito. Tautiečiai Lenkijoje perka viską, nes yra įsitikinę, kad ten pigiau. M. Sinkevičius pateikė konkrečių pavyzdžių, kad įrodytų, jog taip toli gražu nėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje silikatinė plyta kainuoja 80 centų. Atvežus ją į Lietuvą, kaina pakiltų iki 1,2 ar 1,3 lito. Lietuvoje šiuo metu silikatinės plytos kaina svyruoja nuo 68 iki 70 centų. Gipso kartonas Lenkijoje irgi brangesnis nei Lietuvoje. „Lietuvos statybų pramonė išgyvena žvėrišką nuopuolį. Gamybos įmonės panaudoja vos 60 proc. gamybinių pajėgumų“, – situaciją apibendrino M. Sinkevičius.

Išeities nėra?

Statybinių medžiagų gamintojai padėtį komentuoja argumentuodami. Įmonės naudoja tik dalį gamybinių pajėgumų, brangsta ir statybinių medžiagų gamybai naudojami gamtiniai ištekliai, ir energijos ištekliai. Kompanijos „Saint-Gobain statybos gaminiai“ „Isover“ ir „Gyproc“ veiklos direktorius Darius Karvelis priminė 2006–2007 metus, kai maždaug 50 proc. pabrangusios statybinės medžiagos pirkėjų negąsdino. Tuomet dėl visiškai išnaudotų įmonių gamybinių pajėgumų kai kurioms jų netgi buvo įvestos kvotos.

D. Karvelis mano, kad tolesnė situacija statybinių medžiagų rinkoje priklausys nuo pasiūlos ir paklausos, nors 2007 metų scenarijus per artimiausius kelerius metus, pašnekovo nuomone, mažai tikėtinas. Anuomet vienas kubinis metras ritininės vatos „Isover“ rinkoje kainavo 120 litų. Šiandien tas pat produktas kainuoja 80 litų.

Teks palaukti

Statybų ir statybinių medžiagų rinkoje atlyginimai neskuba pūstis. „Kiek žinau, drastiško atlyginimų kilimo statybų sektoriuje arba įmonėse, kurios gamina statybines medžiagas, pastaruoju metu tikrai nebuvo. Jie kilo maždaug 2–3 proc. Tai turi nedidelę įtaką galutinei produkcijos kainai“, – pabrėžė D. Karvelis.

Statybų bumo jis irgi neprognozuoja. 2011 metais statybos darbų atlikta 26 proc. daugiau nei 2010 metais. Tačiau negalima atmesti, kad statybų rinkai gyvybės įkvėpė pasiruošimas Europos krepšinio čempionatui ir trijų sporto arenų statyba. „Gyvenamųjų namų statyba paaugo labai nedaug. 2010 metai buvo ypač sudėtingi, tačiau 2011-aisiais leidimų statybai išduota netgi mažiau nei 2010 metais, todėl statybų rinkos atsigavimo neįžvelgčiau“, – sakė D. Karvelis.

Žingsniu priekyje

Įmonė „Eternit Baltic“ yra vienintelis pluoštinio cemento stogo dangų gamintojas Baltijos šalyse. Pagrindinės banguotųjų lakštų gamybos procese naudojamos žaliavos yra cementas ir specialus PVA pluoštas, gaunamas iš Japonijos. Šiai bendrovei artimiausiu metu branginti savo produkcijos neprireiks. Skaičiuojant sąnaudas buvo įvertintas galimas cemento brangimas. „Statybos medžiagų brangimas nėra didelis, manau, statybos rinkos atsigavimui tai neturės reikšmingos įtakos“, – situaciją apibendrino įmonės „Eternit Baltic“ vadovas Gediminas Vaitkevičius. Paklausus, ar asbestinių stogų dangai keisti iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos skyrus
60 mln. litų kainos vis dėlto nešoktelės, G. Vaitkevičius patikino, kad tam pagrindo nėra. Pirmiausia, jo nuomone, skiriamos lėšos yra labai mažos, todėl iš esmės nepakeis stogo dangų rinkos dydžio ir darys labai mažą įtaką paklausai.

Įmonė „Icopal“ specializuojasi stogo dangų ir hidroizoliacinių medžiagų gamyboje. Bendrovės direktoriaus Vido Raškevičiaus teigimu, kelti produkcijos kainas juos verčia brangstantis bitumas, poliesteris ir SBS modifikatorius. Be to, situaciją apsunkina rinką iškraipantys vienadieniai gamintojai, siūlantys įsigyti pigesnių statybinių medžiagų. Dėl to patikimi gamintojai, nemažinantys kainų, lieka nekonkurencingi.

Didžiajai daliai klientų kaina ypač svarbi, jie perka negalvodami, kokios kokybės prekę įsigyja. Dėl tos pačios priežasties ir važiuoja statybinių medžiagų ieškoti kaimyninėse šalyse. Skirtingai nei kiti užsienio gamintojai, įmonė „Icopal“ nuo to apsisaugojusi – jos gaminamų specifinių medžiagų Lenkijoje ar Rusijoje įsigyti nepavyks.

„Dalis klientų Lietuvoje prekę perka tik tuomet, jei vyksta akcija, o statydami savo namą derasi dėl kiekvieno lito. Jie nesupranta, kad nusiderėję praranda kokybę, – sakė V. Raškevičius. – Netrukus prasidės antroji banga, kai reikės remontuoti visa, kas pastatyta iš pigiausių, neaiškios kokybės medžiagų. Kad situacija pasikeistų, pirmiausia turi pasikeisti mąstymas. Jei norisi kokybiškai gyventi, reikia atitinkamai mokėti.“

Brangsta ir cementas

Statybų duona vadinamas cementas irgi brangsta. Pagrindinės priežastys tos pačios: augančios gamybos sąnaudos, kylančios energinių išteklių kainos, padidėjusios logistikos sąnaudos. Cementas priklausomai nuo tipo pabrangs nuo 5 iki 8 proc. Kils ir eksportuojamos produkcijos kainos.

„Manome, kad cemento pabrangimas statybų rinką paveiks netiesiogiai. Pavyzdžiui, jis sudaro apie 30 proc. betono sudėties, tad betono kaina gali padidėti ne 5–8 proc. kaip cemento, bet tik keliais procentais“, – aiškino bendrovės „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.

Kristina BUIDOVAITĖ

2025-aisiais pagrindinę dirbančiųjų dalį Lietuvoje sudarys šiandieniniai trisdešimtmečiai, dirbantys paslaugų sektoriuje. Tačiau ar jie šiandien suvokia tokią perspektyvą?

Prieš keletą mėnesių „Veidas“ bandė pažvelgti, kokios profesijos Lietuvoje bus paklausiausios po penkerių metų. Tyrimas parodė, kad didžiausia paklausa galės džiaugtis įvairių sričių informacinių technologijų specialistai, biotechnologai ir biochemikai, nanotechnologai, inžinieriai, gydytojai. Mažiausiai darbo bus šiandien intensyviai kepamiems teisininkams, vadybininkams, statybininkams, ekonomistams ar miškininkams.
Tokia informacija jaunimui yra aukso vertės, mat šiandien Lietuva patenka tarp aštuonių ES šalių, kuriose jaunimo nedarbas didžiausias – šis rodiklis siekia beveik 35 proc. Nuo 2009 m. bedarbių jaunuolių skaičius šoktelėjo beveik trigubai ir šiandien sudaro beveik 49 tūkst. žmonių. Tarkim, neseniai atliktas Bristolio universiteto ekonomistų Paulo Greggo ir Emmos Tominey tyrimas parodė, kad jaunuoliai, patyrę nedarbo laikotarpį, vėliau būn linkę uždirbti mažiau. Tyrime pateikiamas pavyzdys, kad jei jaunuolis iki 23 metų neranda darbo bent metus, po dešimties metų jis bus linkęs uždirbti iki penktadalio mažiau nei jo kolegos, kurie nepatyrė bedarbio dalios.
Atrodytų, problema aktuali ir nenauja, tačiau valdžios institucijose nematyti ryžtingų žingsnių, kurie padėtų dabartiniam jaunimui apsispręsti dėl savo profesinės karjeros. Lyg ir pradėti darbai rengiant kvalifikacijų žemėlapį, kuris padėtų susigaudyti, kokios profesijos ir su jomis susijusios studijos yra ar bus paklausios. Deja, visi parengiamieji darbai yra kažkur anapus – Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos klerkų stalčiuose, ir atrodo, kad dar kelerius metus tokio žemėlapio nė apmatų nematysime.
Simptomiška ir tai, kad bandant pasikalbėti su Lietuvos darbo biržos vadovais apie jų numatomus darbo rinkos pokyčius per artimiausią dešimtmetį, „Veido“ žurnalistui buvo atsakyta, kad tokios informacijos šios institucijos vadovai neturi. Pasak darbo biržos atstovų, ši organizacija gali pateikti prognozes daugiausia metams į priekį, bet ne toliau, mat viskas priklauso nuo politinės padėties šalyje.
Keistoka, kad šios institucijos vadovai nesiteikia ar nesiryžta prognozuoti ateities tendencijų: matyt, tai tiesiog funkcionieriai, vykdantys paliepimus „iš aukščiau“. Vis dėlto „Veidas“ bandė pažvelgti tolėliau į ateitį ir pamodeliuoti svarbiausias tendencijas, kurios keis dirbančiųjų gyvenimą po dešimties–penkiolikos metų.

Paslaugos taps stipriausiu šalies produktu

Dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų sutaria, jog, nepaisant to, kad šiandien pramonė yra daugiausiai darbo vietų generuojanti ūkio šaka, apie 2025-uosius Lietuvoje bus stipriai sumažėję darbo vietų būtent pramonės srityje bei žemės ūkyje. Priežastis – naujausios technologijos, leisiančios daugumą gamybos procesų automatizuoti, dėl to darbuotojų reikės mažiau, tačiau jie turės būti aukštesnės kvalifikacijos. „Po dešimties metų, o gal ir greičiau, žemės ūkyje pasieksime JAV lygį – šioje srityje dirbs apie keturiskart mažiau žmonių“, – prognozuoja ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Panašią ateitį mato ir ekonomikos profesorius Rimantas Rudzkis, teigiantis, kad ilgainiui vis mažesnį svorį Europos ekonomikoje užims masinė prekių gamyba – ją pakeis paslaugų teikimas.
Artimiausią dešimtmetį taip pat turėtų stipriai sumažėti darbo vietų viešajame sektoriuje – dėl vis intensyvesnio informacinių technologijų panaudojimo šioje srityje, taip pat dėl demografinių tendencijų. Abu „Veido“ pašnekovai daug kritikos pažėrė šiandienos viešajam sektoriui ir su ES parama susijusioms įstaigoms. Pasak jų, čia daugybė žmonių dirba tuščiai ir sukuria tik dar daugiau nereikalingų popierių: daug žmonių rašo projektus ir ataskaitas, kiti juos konsultuoja, treti juos tikrina. Ratas sukasi, bet naudos nėra.
„Šie žmonės dirba, bet nesukuria jokio produkto. Todėl manau, kad per didelis reguliavimas galų gale veda į chaosą ir pridaro tik žalos“, – perspėja R.Rudzkis.
O Ž.Mauricas įžvelgia ir šios srities darbuotojų nelankstumą: ateityje pasikeitus situacijai, šie žmonės nesugebėtų rasti kito darbo. Tai ypač svarbu, juk šiandien daugelis viešajame sektoriuje dirbančių trisdešimtmečių po penkiolikos metų gali pasijusti mokantys tik generuoti popierius.
Kalbėdami apie pramonės įmones, „Veido“ pašnekovai prognozuoja, kad ateityje dauguma jų didelę dalį tiesiogiai su gamyba nesusijusių paslaugų pirks iš kitų įmonių. „Jeigu moderni įmonė yra automatizuota ir joje dirba šimtas robotų bei dvidešimt gerai mokamų darbuotojų, tai dar nereiškia, kad ji sukuria tik dvidešimt darbo vietų“, – teigia Ž.Mauricas. Pasak jo, tokia įmonė pirks logistikos, audito, sandėliavimo, informacinių technologijų bei kitas paslaugas iš kitų įmonių, todėl tokių bendrovių, o kartu ir darbuotojų, poreikis tik didės.
Šių metų pradžioje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas parengė panašias įžvalgas: jose taip pat prognozuojamas po 2020-ųjų didėsiantis paslaugų verslui, medicininių bei transporto paslaugų poreikis. Aukštos kvalifikacijos paslaugų ir inovacijų kūrimo sektorius irgi augs – Lietuvai šioje srityje dideles perspektyvas mato visi kalbinti pašnekovai. Todėl šiandien keistai atrodo, kad ganėtinai vangiai iš valstybės institucijų sklinda žinia apie tai, jog itin trūksta IT srities specialistų ar inžinierių. „Manau, kad imigracijos tikrai neišvengsime“, – teigia R.Rudzkis.
Jam antrina ir Ž.Mauricas, kuris tiek imigraciją, tiek emigraciją mato kaip didesnio darbuotojų mobilumo ateityje poreikį. Pasak jo, lietuviai šiandien vis dar yra per daug prisirišę prie savo gyvenamosios vietos ir dažnai prie jos derina savo darbą.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis

Atrodo, kad šis komunizmą sukurti bandžiusio Lenino šūkis atgimsta ir bus vis aktualesnis po gerų penkiolikos metų. R.Rudzkis pabrėžia, kad ateityje vis aktualesnis bus mokymasis visą gyvenimą, ypač kvalifikuoti darbuotojai turės periodiškai tobulinti savo gebėjimus. „Juolab kad vis labiau plis mokymasis internetu, kai sėdėdamas Vilniuje galėsite mokytis Amerikos universitete“, – pranašauja ekonomistas.
Ir iš tiesų, prieš savaitę dvi žinomiausios JAV mokymosi įstaigos – Masačusetso technologijos institutas bei Harvardo universitetas – paskelbė apie bendrą virtualaus švietimo projektą „EdX“, kuris prasidės nuo šio rudens. Šis projektas apims geriausių abiejų mokymosi įstaigų dėstytojų paskaitas, kurias žiūrėti internetu galės bet kurioje planetos vietoje esantis studentas. Be to, „EdX“ platformoje numatytos ir kitos virtualaus mokymosi priemonės: internetinės diskusijos su kitais besimokančiaisiais, seminarai, virtualios laboratorijos bei kiti interaktyvūs įrankiai.
Prisidėti prie šio virtualaus universiteto projekto ketinama skatinti ir kitas aukštąsias mokyklas. Žinoma, gydytojų virtualiai galbūt nerengsime, tačiau kitų profesijų specialistai galės mokytis arba kelti savo kvalifikaciją nemokamai, mokydamiesi iš geriausių pasaulio specialistų.
Remiantis Europos profesinio mokymo plėtotės centro (CEDEFOP) duomenimis, apie 2020-uosius Europoje prireiks apie 16 mln. daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o žemos kvalifikacijos darbuotojų iki to laikotarpio sumažės apie 12 mln.
Pasak R.Rudzkio, informacinės technologijos iš pagrindų pakeis ir darbuotojų lankstumą, darbo vietos bei kvalifikacijos sampratą. „Nemažai paslaugas teikiančių specialistų galės dirbti lanksčiu grafiku, nebūtinai turės būti darbo vietoje, kas išties svarbu, jei savo paslaugas teiki užsienio klientams“, – kitus virtualios darbo vietos pranašumus vardija Ž.Mauricas.
Jis vis dėlto mano, kad po penkiolikos metų Lietuvoje bus daug daugiau savo verslą turinčių žmonių: jau šiandien į universitetus ateinanti karta yra itin drąsi, pasitikinti savimi ir lanksti, nors ir stokojanti noro mokytis ar šiek tiek intensyviau gilintis.

Lietuvos darbo rinka iki 2025 metų
1. Šiandieniniai trisdešimtmečiai. Apie 2025-uosius didžiąją dalį dirbančiųjų sudarys šiandieniniai trisdešimtmečiai.
2. Daugės darbų paslaugų sektoriuje. Po penkiolikos metų Lietuvoje stipriai sumažės darbų pramonės, žemės ūkio ir viešojo valdymo srityse.
3. Mokymasis visą gyvenimą. Ateityje nebeužteks vieną kartą įgyti profesiją – darbuotojai turės nuolatos tobulinti savo įgūdžius.
4. Interaktyvus internetinis švietimas. Mokytis ir tobulinti įgūdžius padės vis labiau populiarėjančios virtualios edukacijos priemonės internete.
5. Didės darbuotojų mobilumas. Po dešimtmečio lietuviai mažiau bus prisirišę prie gyvenamosios vietos ir ją derins pagal darbą.
6. Neišvengiama imigracija. Dėl daug didesnio darbuotojų mobilumo gerokai sustiprės imigrantų srautas į Lietuvą.
7. Informacinės technologijos paskatins ddarbuotojų lankstumą: darbo vieta ir laikas taps darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalu.
8. Daugiau verslininkų. Šiandien mokyklas bebaigianti jaunoji karta po penkiolikos metų steigs daugiau verslų.
9. Išsamios vienos srities žinios. Ateityje trūks išsamiai vieną sritį išmanančių specialistų, o plataus profilio darbuotojų reikės mažiau.
10. Žinių ekonomikos profesijos. Po penkiolikos metų ypač patrauklios bus tiksliųjų mokslų, biologijos ir kitos „sunkios“ profesijos.

Prognozuoti, kokia bus darbo rinka po dešimtmečio ar dar vėliau – nedėkingas užsiėmimas, juk daug kas priklausys ne tik nuo globalių ekonomikos pokyčių, bet ir nuo politinių sprendimų šalies viduje. Šia tema „Veidas“ kalbino žmogų, dirbantį įdarbinimo sferoje ir gerai suprantantį šią rinką valdančius mechanizmus – Šarūną Dyburį, vadovų paieškos įmonės „Search Group Vilnius“ vadovaujantį partnerį.
VEIDAS: Kaip manote, kaip Lietuvoje atrodys tipiškas dirbantysis 2025-aisiais? Ir kaip keisis kvalifikuotų darbuotojų poreikis?
Š.D.: Kalbant apie amžių ir išsilavinimą, tai vienareikšmiškai dabartiniai trisdešimtmečiai ateis į vadovaujančias pozicijas. Kadangi dirbu vadovų paieškos kompanijoje, tai tikrai galiu pasakyti, kad ateis ta banga žmonių, kurie jau yra įgiję išsilavinimą užsienyje ir turintys patirties – tiesiog tie žmonės taps vadovais už nuopelnus, o ne už tai, kad kažkuriuo momentu pirmi atsistojo „ant bačkos“. Gi nemaža dalis dabartinių vadovų yra būtent tokie – jie tiesiog laiku ir vietoje pataikė, galima sakyti laimėjo loterijoje. Kalbant apie amžių ar lytį, nemanau, kad bus kokių ryškesnių pokyčių, jaunų žmonių darbo rinkoje taip pat neturėtų trūkti.
Kita tendencija – daugės kvalifikuotų darbų. Palyginus su Vakarų šalimis, kuriose išvystyta pramonė, aišku, kad šiandien dar esame menkai automatizuotas krašas, įvairiuose segmentuose naudojama daug rankinio darbo. Ateityje nekvalifikuotų, rankinį darbą dirbančiųjų bus mažiau, nes gamybos automatizavimas pramonėje didės. Tą sąlygos didėjantys atlyginimai, dėl jų turės būti optimizuojami procesai ir mažinami kaštai – kompanijoms neapsimokės turėti daug darbuotojų, ypač dirbančių rankinį darbą.
Šiandien dauguma darbuotojų yra generalistai, išmanantys viską po truputį, bet gana paviršutiniškai. Po gero dešimtmečio reikės giliai vieną konkrečią sritį išmanančių darbuotojų.
VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, pasikeis darbo vieta, darbo grafikas? Naujausios informacinės technologijos leidžia šiandien dirbti iš namų. Galbūt padaugės laisvai samdomų darbuotojų (angl. freelancers)?
Š.D.: Nemanau, kad šiuo aspektu įvyks didelis pokytis. Laisvai samdomi darbuotojai kai kuriose srityse yra tikrai tinkami, tačiau, nemanau, kad tokių sričių itin padaugės. Juk tokie darbuotojai neprisiima atsakomybės iki galo ir kompanijos nors ir sutaupo, bet nemažai rizikuoja. Tuo tarpu prognozuoju, kad padaugės personalo nuomos kompanijų, kurios atliks tarpininko vaidmenį tarp laisvai samdomų darbuotojų ir užsakovų.
O dėl darbo vietos lankstumo – taip, tokia tendencija matyti, kad didelės kompanijos skaidysis į mažesnius padalinius, kurie bus skirtingose vietovėse. Tarkime, gamybos padaliniai galės būti Klaipėdoje, o administracijos ar rinkodaros skyriai Vilniuje, kur yra dauguma susijusios infrastruktūros.
O štai kad padaugėtų dirbančiųjų iš namų, netikiu, nes žmogus iš prigimties yra tinginys ir nemanau, kad staiga žmonės pasidarys supermotyvuoti ir galės pilnavertiškai dirbti iš namų.
VEIDAS: Visgi informacinės technologijos kažkaip keis darbo pobūdį?
Š.D.: Aš matyčiau vieną svarbų pokytį – darbo laikas nebus apribotas darbo valandomis. Didžioji dalis ateities darbo pozicijų bus vertinama tik pagal pasiekiamus rezultatus, todėl dažniausiai žmogus dirbs visą laiką.
Kitas aspektas – socialinė medija, tarkime, tie patys socialiniai tinklai, ypatingai pakeis darbdavio ir darbuotojo santykius. Darbuotojai neturės vienokio identiteto asmeniniame savo gyvenime ir tarkime, vos ne priešingo kompanijoje. Socialinės medijos atnešamas skaidrumas ves į tai, kad žmogus privačiame savo gyvenime ir kaip kompanijos darbuotojas bus vienas asmuo. Darbuotojo ir įmonės vertybės turės sutapti ir jis virs pakankamai geru kompanijos ambasadoriumi, kuris reprezentuos kompaniją ne tik darbo metu, bet ir po jo. Todėl būsimieji darbuotojai turės daug atsakingiau rinktis, kokioje kompanijoje jie norės dirbti.
VEIDAS: O kokių sričių profesionalų labiausiai reikės po dešimties penkiolikos metų?
Š.D.: Daugiausiai reikės su naujomis technologijomis susijusių specialybių atstovų – Lietuvoje šiose srityse yra dar nearti dirvonai. Be to, technologijos vystosi labai greitai, todėl ilgainiui atsiranda naujų sričių bei verslo nišų, kurios generuos naujas ir įdomias darbo vietas.
VEIDAS: Mokymosi visą gyvenimą paradigma – galbūt darbuotojas per savo darbingą amžių turės būti pasiruošęs bent kartą pakeisti savo specialybę?
Š.D.: Informacijos kiekiams augant eksponentiškai bei sudėtingėjant gamybos procesams, dirbantiesiems tikrai teks įdėti daugiau pastangų tobulinant savo kvalifikaciją. Nemanau, kad technologijos taip greitai keisis, kad žmonėms savo profesiniame gyvenime reikėtų keisti specialybę, tačiau tobulinti įgūdžius tikrai reikės.
VEIDAS: Kaip manote, kaip keisis savo verslą kuriančių ir samdomų darbuotojų santykis?
Š.D.: Kalbant apie Lietuvą, manau, kad tikrai daugės savo verslą kuriančiųjų. Tačiau tam įtaką daro tai, kad neturime pilnai susiformavusio smulkaus verslo segmento – lyginant su Vakarų šalimis, Lietuvoje verslininkų tikrai daugės ir po penkiolikos metų turėtume pasiekti ES vidurkį. Juolab, kas su laiku pasikeis šiandien vyraujantis gan neigiamas požiūris į verslą kuriančius žmones.

Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos kino rinka bendromis pajėgomis jau perkopė 10 mln. Lt pajamas. Tai nuostabiai geras ir viltingas rezultatas, kurį padėjo pasiekti uždavinius įvykdę mėgstamiausių žanrų filmai ir netikėtai sužydėję kūriniai.

Palyginti su pernai, komerciniame repertuare rodytų premjerų bilietų pardavimas ūgtelėjo 25,10 proc., o žiūrovų lankomumas pagerėjo 17,31 proc. Lankomiausių filmų penketuke tarp animacinių ir nuotykinių reginių įsitvirtino lietuviška premjera “Miegančių drugelių tvirtovė”.

Animacijos alkis

Nebuvo lygių lietuviškai įgarsintam animaciniam nuotykiui “Batuotas katinas Pūkis”, kuris šauniai startavo per 2011 m. Kalėdų atostogas ir stipriai atlaikė konkurenciją visą sausio mėnesį. Jeigu filmui užteko parako tokiam ilgam laikotarpiui, tai reiškia, kad Lietuvos tikslinė auditorija puikiai įvertino jo vertybes ir dalijosi pozityviais atsiliepimais. Pramoginiam ir komiškam filmui pavyko surinkti net 2,17 mln. Lt pajamas, sudominti 156,6 tūkst. žiūrovus ir įsitvirtinti tarp šešių galingiausių Lietuvos rinkos lyderių. Tai visai netoli legendinio “Titaniko”.
Tautiškai dubliuotos holivudinės animacijos alkį numalšino ekologinio “Lorakso” premjera, per dvi kovo mėnesio savaites surinkusi 566 tūkst. Lt pajamų ir pradžiuginusi 42,8 tūkst. žiūrovus. Įvairaus amžiaus vaikams skirtas žaismingas filmas bus rodomas visą balandį ir mėgins krapštyti kelią milijono link, nors ši užduotis sunkiai įveikiama.
Vasario mėnesį lietuviškas repertuaras neturėjo smagių pasiūlymų bent du tris bilietus vienu sykiu nuperkančiai šeimos auditorijai, tad vaikai draugiškai patraukė į trimačių nuotykių trilerį “Kelionė į paslaptingąją salą” ir tris savaites graibstė brangiau kainuojančius bilietus. Žiūrovai užkibo nuo pat išankstinių seansų, ir jokių menininių vertybių neturintis filmas tapo neįveikiamas (surinkta 722 tūkst. Lt). Niekas nesitikėjo ir nelaukė, kad “Kelionė į paslaptingąją salą” sukels tokį galingą uraganą: dvigubai pagerins pirmosios dalies laimėjimus (2008 m. rugpjūtį “Kelionė į Žemės centrą” surinko 366 tūkst. Lt) ir nukenksmins teoriškai stipresnius 3D žanro konkurentus.

N.Cage’o ir A.Sandlerio bėdos

Darbštusis aktorius Nicolas Cage’as mėgsta girtis, kad jo vaidmenys atsparūs bet kokiai kritikai, tačiau fantastinis veiksmo trileris “Tamsos baikeris: keršto demonas” užgeso per dvi savaites, įstengęs suvilioti vos pusę auditorijos, stebėjusios pirmąją velniškų nuotykių seriją (14,5 tūkst. parduotų bilietų, 216 tūkst. Lt pajamų).
Beje, filmas buvo nupirktas iš godžiųjų Rusijos verslininkų, kurie N.Cage’ą vis dar laiko paklausą turinčią preke, o konkurencinėse derybose aktyviai dalyvauja bent trys Lietuvos kompanijos. Žinant šiuos niuansus galima tik spėti, kokio dydžio riziką prisiėmė laimėtojai, bet tikriausiai jie planavo bent 350 tūkst. Lt pajamas. Maždaug tiek surinko “Tamsos baikeriui” kelią užstojęs Holivudo pramonės gaminys “Džonas Karteris” (22,2 tūkst. parduotų bilietų), sudominęs mūsų žiūrovus kokybiškesniais ir įspūdingesniais 3D efektais.
Amerikiečių komiko Adamo Sandlerio aura Lietuvoje vis dar spindi, nepaisant sodrios kritikos užsienyje ir solidaus “Auksinių aviečių” derliaus. Nejuokinga komedija “Džekas ir Džilė” kažkaip sudomino 20,6 tūkst. lietuvių, bet suskambėjo pavojaus signalais, kad tais pačiais pokštais ir pasimaivymais važiuojanti „sandleriomedija“ sparčiai praranda paklausą.

Tęsinių magija ne visuomet veikia

Lietuvišką repertuarą gausiai užplūdusioje tęsinių gvardijoje sėkmė palankiausiai šypsojosi ironiškajam detektyvui Šerlokui Holmsui. Režisieriaus Guy’aus Ritchie veiksmo, nuotykių ir gaudynių trileris “Šešėlių žaidimas” surinko 676,8 tūkst. Lt (50,3 tūkst. žiūrovų), įskaitant 2011 m. finalinę savaitę surengtus išankstinius rodymus, ir aplenkė dvejų metų senumo pirmąją pažintį su tuo pačiu charizmatiškų aktorių duetu.
O vaikiškas animacinis miuziklas “Alvinas ir burundukai 3″ per trijų mėnesių seansus (retas filmas gauna tokią privilegiją) gal ir atpirko į lietuvišką įgarsinimą investuotus pinigus, bet tikrai nepatenkino nei rodytojų, nei žiūrovų lūkesčių. Kone 20 tūkst. mažiau parduotų bilietų už antrąjį burundukų koncertą signalizuoja, kad suvienodėjęs filmas regresuoja. Būtų geriau, kad idėjų neturintys Holivudo scenaristai daugiau nebekankintų burundukų trijulės.
Iš užfiksuotų rezultatų galima daryti išvadą, kad tamsiam siaubo ir veiksmo trileriui “Kitas pasaulis. Pabudimas” (15,5 tūkst. žiūrovų) nepasisekė suleisti šaknų. Tačiau kraugerišką vampyrų ir vilkolakių mūšį vaizduojantis atrakcionas pasivijo savo aukštybių ribą ir pakartojo prieš trejus metus pristatyto filmo “Kitas pasaulis. Vilkolakių prisikėlimas” rezultatus (15,3 tūkst. žiūrovų). Tai reiškia, kad devintus metus bauginantis serialas tiesiog nesudomina naujų žiūrovų.
Pasimatymams dažniausiai pasirenkami romantinių intrigų žanro viliotiniai mūsų šalyje taip pat turi gan aiškiai apibrėžtą auditoriją. Jei filmas patenkina lūkesčius, jis surenka apie 350 tūkst. Lt pajamas. Sukomercintos Valentino dienos iškilmių laikotarpiu konkuravo dvi romantinės komedijos su mėgstamais aktoriais. Abiem pavyko pasiekti įprastą normą ir sugundyti beveik po lygiai žiūrovų: meilės trikampis su šnipais “Tai reiškia karą” ir jausmų prisiminimų po avarijos kronika “Meilės priesaika” pardavė maždaug po 26,8 tūkst. bilietų.

Nacionalinis čempionas

Antrą vietą pagal žiūrovų lankomumą Lietuvoje šiemet kol kas garbingai užima Algimanto Puipos drama “Miegančių drugelių tvirtovė” (55,4 tūkst. bilietų). Tinkamai parinkta premjeros data ir sąžiningas “Tado Blindos” išakėtos dirvos išnaudojimas plačiai atvėrė duris į sėkmę nacionaliniam filmui. Naujausia premjera nenuvylė žiūrovų ir sulaukė palankių įvertinimų, kurių pakako, kad apie “Miegančių drugelių tvirtovę” būtų daug kalbama. Režisierius išlaikė egzaminą ir parodė stebėtiną stabilumą: tai trečias jo filmas iš eilės, patenkantis į lankomiausių penketuką per nepriklausomybės laikotarpį.
Prisimename, kad “Dievų mišką” būtinai pamatyti agitavo Švietimo ir mokslo ministerija, leisdama mokykloms keisti pamokas į pigesnius seansus. “Nuodėmės užkalbėjimas” išėjo tuoj po atsisveikinimo su šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaite, ir plačiai aprašyta netektis davė impulsą bilietų prekybai. “Miegančių drugelių tvirtovė” labai solidų rezultatą (676 tūkst. Lt) pasiekė savarankiškai, be jokių papildomų veiksnių, o pagal pajamas sugebėjo aplenkti “Dievų mišką” (643,5 tūkst. Lt) ir visai nedaug atsiliko nuo “Nuodėmės užkalbėjimo” (697,1 tūkst. Lt).
Džiugu žinoti, kad lietuviškas filmas sudomino tiek pat žmonių, kiek išliaupsinto “Šerloko Holmso” tęsinys. Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

“Artisto” rebusas

Lietuvos kino rinka jau išsiugdė tradiciją, kad pirmieji metų mėnesiai skiriami rimtesnių filmų bandymams. Platintojai juos sąmoningai marinuoja ir laukia nominacijų, o tada išmeta beveik visus geriausius lobius vienu metu, kad pasinaudotų “Oskarų” medaliais. Išlieka tik patys stipriausi, o kitiems tenka mikliai pasitraukti iš repertuaro. Šiemet labiausiai pasisekė “Merginai su drakono tatuiruote” (16,7 tūkst. žiūrovų), kurią traukė kultinis režisierius Davidas Fincheris, populiarus aktorius Danielis Craigas ir skaitoma Stiego Larssono knyga.
Holivudo deivės Marilyn Monroe nostalgija, virtuoziškas aktorės Michelle Williams vaidmuo ir gudriai sustyguota reklamos kampanija leido biografinei dramai “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” (16,5 tūkst. žiūrovų) pakelti daugiau, negu galėjo akivaizdžių trūkumų turintis filmas. Šiuo atžvilgiu biografinė drama “Geležinė ledi” išėjo identiškai panaši: neprilygstamas pagrindinės aktorės Meryl Streep pasirodymas ir silpnas turinys. Per patį “Oskarų” nominacijų įkarštį išleistas filmas buvo reklamuojamas mąstančiai ne “popkorninei” auditorijai ir sulaukė visai neblogo rezultato (10,1 tūkst. žiūrovų), tačiau “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” įrodė, kad buvo įmanoma svajoti apie gražesnius skaičius.
100 tūkst. Lt pajamų normą peršoko Steveno Spielbergo “Karo žirgas” (9,4 tūkst. žiūrovų) ir “Paveldėtojai” su George’u Clooney (8,9 tūkst. žiūrovų), tačiau iš jų buvo tikimasi geresnio bilietų pardavimo.
Na, o keisčiausia, kad Lietuvos kino rinkos dalyviams šiemet nepavyko nukalti aukso iš penkias “Oskaro” statulėles laimėjusio prancūziško “Artisto”. Nuo premjeros Kanų festivalyje giriamas nebylusis filmas Marijos žemėje neprigijo, bet dalį atsakomybės turėtų prisiimti platintojai. Jų pasirinkta starto data buvo visiškai netinkama ir logiškai nepaaiškinama: “Artistas” iššoko į repertuarą finalinėmis 2011 m. dienomis be adekvataus reklaminio palaikymo. Tuo metu tik “Scanoramoje” apsilankę žiūrovai ir festivalių naujienas sekantys kinomanai žinojo, kas toks yra “Artistas”. Rodytojai jam suteikė išskirtines sąlygas ir laikė iki kovo vidurio, bet pačiu svarbiausiu metu filmas turėjo vos po vieną seansą pačiu nedėkingiausiu laiku ir jau nebegalėjo lygiai konkuruoti su repertuaro naujovėmis. Vos 75 tūkst. Lt surinkęs “Artistas” sudomino tik per 6 tūkst. Lietuvos žiūrovų.

Edvinas Pukšta

Populiariausių šiemet Lietuvos kino teatruose rodytų filmų penketukas
Vieta     Filmas    Žiūrovų skaičius

1. “Batuotas katinas Pūkis“     90 307
2. “Miegančių drugelių tvirtovė“     55 402
3. “Kelionė į paslaptingąją salą“     46 690
4. “Loraksas“     42 758
5. “Šerlokas Holmsas 2: šešėlių žaidimas“     38 214

Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

Lazerių pramonė ir mokslinė veikla – viena sričių, kuriose Lietuva savo pasiekimais garsėja pasaulyje. Šiemet sukanka 25-eri metai, kai lietuviški lazeriai buvo parodyti Vakarų pasauliui. 1987-aisiais UAB „Eksma” sukurtas ir pagamintas lazeris pirmą kartą buvo eksponuotas didžiausioje Europoje lazerių parodoje Miunchene.

Tarptautinės parodos – vartai  į pasaulį
Miunchene vykstančios aukštųjų technologijų parodos – vienos svarbiausių ir prestižiškiausių pasaulyje –  jų Lietuvos atstovai nepraleidžia. „Didžiausios parodos vyksta Miunchene (Vokietija), JAV, Japonijoje. Štai pavyzdžiui Miunchene Lietuvos stendas neseniai stovėjo tarp rinkos lyderių – JAV ir Kinijos stendų – ir visuotinai buvo pripažintas tarp jų įspūdingiausiu. Lietuviai šiemet dalyvaus Kinijos, Pietų Korėjos parodose. Japonijoje dėl vietinės rinkos specifikos dažniausiai dalyvauja vietiniai partneriai”, – vardija Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacijos (LŠMTA) vykdomasis direktorius dr. Petras Balkevičius.
Dalyvavimas tarptautinėse parodose, anot pašnekovo – ypatingai svarbus lazerių gamintojų veiklos aspektas. Nuolatinis dalyvavimas parodose rodo įmonės stabilumą ir potencialą, čia taip pat užmezgamos svarbios mosklo ir verslo pažintys.
Krizė Lietuvos lazerių gamintojus aplenkė
Įdomu tai, jog Lietuvos ekonomikai sunkiausiais pastaraisiais metais aukštųjų technologijų rinkos atstovai nei krizės, nei nuosmukio praktiškai nepajuto. 2010-aisiais metais Lietuvos lazerių įmonės džiaugėsi 120 mln. litų, o 2011-aisias – 142 mln. apyvarta ir jau ne vienerius metus matomu beveik 20% augimu.
Lietuvos lazerininkų sėkmės pamatas, pasak P. Balkevičiaus, buvo ir yra glaudus mokslo ir verslo ryšys. Tą lėmė faktas, jog daugumos dabartinių didžiausių Lietuvos lazerių įmonių įkūrėjai – išeiviai iš akademinio mokslo pasaulio. Jie savo laiku sugebėjo sėkmingai sujungti praktinę patirtį su vadybinėmis žiniomis ir pakėlė šią aukštųjų technologijų sritį į pasaulinį lygmenį.
„1992-aisiais 100% Lietuvos eksporto į Japoniją sudarė lazeriai – visi 2 vienetai“, – sudėtingus laikus mena dr. Balkevičius. „Mūsų patirtis ir praktika dalinai atėjo ir iš Sovietų Sąjungos, tame tarpe jos karinio komplekso – gamindavome nestandartinius matavimo prietaisus. Vėliau atsirado įdomių vienetinių užsakymų, kurių niekas kitas neapsiimdavo daryti. Pradėjome važinėti į tarptautines parodas su savo gaminiais – ir buvome įvertinti”.
„O šiemet Japonijos ambasada savo leidinyje, skirtame diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui, lazerius akcentuoja kaip Lietuvos eksporto į Japoniją prekę, visais laikotarpiais sudariusiais žymią dalį, o 2010-2011 metais – trečdalį viso Lietuvos eksporto“, – tarptautinius pasiekimus vardija P. Balkevičius.

Tarp įvertinimų – lazerinių technologijų „Oskarai“ ir Europos kosmoso agentūros užsakymai

Lazerinių technologijų srityje Lietuvai apdovanojimų netrūksta – pernai UAB „Ekspla“ prestižiniuose San Franciske (JAV) vykusiuose apdovanojimuose „Prism Awards for Photonics Innovation“ džiaugėsi iškovotu pažangiausio pasaulyje 2010-ųjų gaminio moksliniams tyrimams skirtų lazerių kategorijoje titulu, dar vadinamu aukštųjų technologijų „Oskaru”, už bendrovės sukurtą lazerį „NT200“.

Tais pačiais metais Vokietijos ūkio apdovanojimų Lietuvoje ceremonijoje UAB „Altechna“ įteiktas prizas nominacijoje „Atsakomybė už ateitį“, pačioje Vokietijoje – verslo apdovanojimas už lyderiaujančias technologijas bei pavyzdinę jaunų ir patyrusių darbuotojų komandą. Konkurse „Swedish Business Awards 2011“ „Altechna“ pripažinta harmoningiausiai augančia kompanija,  o šiemet ši įmonė išrinkta Metų Žinių ekonomikos įmone.

Sėkmingus metus pratęsė ir dar vienas svarbus tarptautinio pripažinimo ženklas. Šią vasarą vienoje iš lazerinių įmonių – UAB MGF „Šviesos konversija” – apsilankė Europos komisarė Maire Geoghegan-Quinn. Ji, dalyvaudama Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, pati panoro aplankyti Lietuvos lazerininkus,  susipažinti su jų vykdoma veikla.

Lietuvoje jau anksčiau pasklido žinia, jog dar viena mokymų projekto dalyvė – UAB „Optolita“ – gamins itin preciziškus optikos komponentus Europos kosmoso agentūros kuriamam palydovui. Planuojama, kad palydovas į kosmosą bus paleistas 2013 m.

„Visi šie pasiekimai, žinoma, – nuoseklaus dešimtmečių darbo, pasitarnavusio pastarųjų metų sėkmei ir užtikrintam žengimui į priekį, rezultatas nepaisant sudėtingos globalios ir vietinės ekonomikos situacijos“, – pabrėžia P. Balkevičius.

Žingsnis į pasaulio industrines rinkas

Paklaustas apie dabartines Lietuvos lazerių rinkos tendencijas, pašnekovas nedvejodamas mini eksporto didėjimą į Azijos šalis – Kiniją, Pietų Korėją. Taip pat pagaliau atsiranda pirkėjų ir Lietuvoje – dabar vietinėje rinkoje nuperkama apie 10-15% lazerininkų produkcijos. Kiti 85% skirti eksportui.

Didžiausias lazerininkų ateities užmojis –  augantys užsakymai iš industrinės rinkos. „Lietuvoje pagaminti lazeriai sudaro apie 10% pasaulinės mokslinių lazerių rinkos. Tai yra labai daug. Tačiau mūsų tikslas – tiekti įrenginius tokioms industrijos  milžinėms kaip „Samsung” ar LG – ir ne po vieną aparatą.  Šio užmojo užuomazgos jau matomos, tikimės per kelerius artimiausius metus ženkliai  padidinti pardavimus šioje rinkoje”, – ateities planus apibendrina dr. Balkevičius.

Lietuvos kiaulių augintojai tvirtina, kad nuo praėjusių metų birželio, kai Rusija dėl mūsų šalyje kilusio kiaulių maro užvėrė savo rinką, augintojai negavo apie 20 mln. Lt pajamų.

„Palyginę gyvų kiaulių kainą kaimyninėse valstybėse matome, kad gauname nuo 5 iki 10 proc. mažesnes kainas, nei galėtume, jei eksportuotume į Rusiją”, – apgailestauja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Augintojai piktinasi, jog nors kiaulių maro problema jau seniai įveikta, Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) numojo ranka į jų bėdas ir nebededa pastangų, kad siena būtų atverta. Gyvas kiaules į Rusiją veža estai, latviai, be to, Rusijos rinka vėl atverta lietuviškai kiaulienai (bet ne gyvoms kiaulėms).
„Pagrindinė problema – nejaučiame, kad ŽŪM, VMVT ar Užsienio reikalų ministerija metodiškai ieškotų galimybės atidaryti rinką. Nežinome, nei kad vyksta susitikimai, nei jų plano, nei ar iš viso tą planą turi“, – tvirtina A.Baravykas.
Asociacijos duomenimis, Lietuvos kiaulių augintojai į Rusiją išveždavo apie 40 proc. gyvų kiaulių ir tai sudarė net 90 proc. viso jų eksporto.
Tuo tarpu VMVT Pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus vedėja Jolita Mačiulytė atremia priekaištus aiškindama, kad Veterinarijos tarnyba yra atlikusi visus veiksmus, būtinus eksportui į Rusiją atnaujinti. „Rusijos federalinė veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba, su kuria šiuo klausimu vyksta derybos, yra nuolat oficialiai, raštu informuojama apie gyvūnų užkrečiamųjų ligų padėtį mūsų šalyje, tačiau eksporto leidimo atnaujinimas – šios Rusijos atsakingos institucijos kompetencijos klausimas“, – teigia J.Mačiulytė.

Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) duomenimis, Lietuvoje spausdintų knygų, knygelių ir kitų panašių spaudinių pardavimai mūsų šalyje ir užsienyje augo 29 proc. – nuo 59,95 mln. Lt 2010 m. iki 77,4 mln. Lt 2011 m. Tačiau šis rezultatas vis dar buvo maždaug 2,4 karto mažesnis už 2008 m., kai knygų pardavimų apimtys Lietuvos ir užsienio rinkose bendrai siekė 188,52 mln. Lt. 2009 m. knygų pardavimai dramatiškai krito (90 proc.), tačiau pastaraisiais porą metų pradėjo palaipsniui kilti. 2010 m. kilimas buvo nedidelis (13,98 proc.), tačiau 2011 m. Lietuvoje spausdintų knygų pardavimai augo jau 50 proc.

„Prieš keletą metų prasidėjęs ekonominis sunkmetis privertė Lietuvos spaustuves greitai persiorientuoti į kitas rinkas, kuriose mūsų technologijos, gamybos kokybė ir santykinai gera kaina greitai užkariavo užsienio leidėjų pasitikėjimą, – sako LISPA prezidentė dr. Erika Furman. – Tuo metu mūsų šalyje spausdintų knygų, knygelių ir kitų spaudinių bendros pardavimų apimtys krito apie 10 kartų.“

Postūmiu atsigauti Lietuvos knygų rinkai taip pat tapo ir importuojamos produkcijos kiekio mažėjimas. „Iki pat 2006 m. į Lietuvą buvo importuojama labai daug menkaverčių knygų iš Kinijos, Singapūro, kitų Azijos šalių – jų rinka sudarė net 41,8 mln. litų ir buvo tik šiek tiek mažesnė už eksportuojamų knygų apimtis, – sako E. Furman. – Krizės metu importas krito, ir, panašu, kad kitiems rodikliams kylant, jis ir toliau mažėja. Tai mūsų rinkai leido grįžti prie klasikinių vertybių – profesionalaus knygų vertimo, redagavimo, apipavidalinimo“.

Palyginti su 2010 m., pernai rekordiškai padidėjo ir eksporto apimtys – nuo 76,4 mln. Lt iki 105,5 mln. Lt, t.y. 38 proc. Vertinant pastarųjų 7-erių metų rezultatus, eksporto augimas iš viso sudarė 137,6 proc. nuo 44,4 mln. Lt 2006 m.

„Nors atsigavimo ženklai Lietuvos knygų rinkoje jau akivaizdūs, tačiau spaustuvininkams ypač gerai matyti, kaip sunkiai vyksta šis procesas, todėl šiam sektoriui labai reikia valstybės strateginio palaikymo ir skatinimo priemonių, kurios geriausiai atsispindėtų mokestinės aplinkos spaudai lengvinimu“, – pabrėžia LISPA vadovė.

LISPA tikisi, jog valstybės institucijos, galinčios nuspręsti dėl PVM spaudai mažinimo, įžvelgs knygų leidybos edukacinę bei estetinę vertę ir neleis išnykti spausdintai knygai.

Sėkmingi praėjusių metų lengvųjų automobilių rinkos rezultatai paneigė bet kokias skeptikų prognozes apie ekonominį sąstingį ir niūrias jo pasekmes.

Lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt ir valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, per 2011 metus Lietuvoje įvyko net 387 tūkst. naujų ir naudotų automobilių sandorių, o tai yra 7 proc. daugiau nei 2010 metais ir vos 5 proc. mažiau nei prieškriziniais laikomais 2008 metais.

2011 m. Lietuvoje naudotų automobilių parduota už 3,93 mlrd. Lt, o naujų – už 0,92 mlrd. Lt.

Parkas – daugiau nei 8 mėnesiais jaunesnis

Autoplius.lt ekspertai pastebi, kad pernai Lietuvos gyventojai įsigijo daugiau naujesnių automobilių, o tai turėjo teigiamos įtakos vidutiniam Lietuvos automobilių parko amžiui – per praėjusius metus jis „atjaunėjo“ kiek daugiau nei 8 mėnesiais – nuo 14,6 m. iki 13,9 m.

„Automobilių parkas jaunėjo, nes parke 55 tūkst. sumažėjo senesnių nei 16 m. automobilių ir tuo pačiu lietuviai įsigijo 71,3 tūkst. naujesnių nei 15 m. automobilių“, – teigia Viktoras Daukšas, Autoplius.lt vystymo vadovas.

Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos ,,Transeksta“ ir Autoplius.lt duomenimis, automobilių parką šių metų sausį sudarė beveik 1,2 mln. registruotų lengvųjų automobilių, turinčių galiojančius techninius pasus. Penktadalį Lietuvos automobilių parko sudarė „Volkswagen“ – tai 237 tūkst. automobilių, antroje vietoje buvo „Audi“ (15 proc.), trečioje – „Opel“ (8,1 proc.).

Lyginant pirmąjį ir ketvirtąjį praėjusių metų ketvirčius, tarp dešimties populiariausių markių labiausiai augo „Opel“ automobilių skaičius – jų padaugėjo 5,8 tūkst., „Toyota“ – 5,4 tūkst., „Volkswagen“ – 4,4 tūkst.

Naudoti automobiliai sudarė didžiąją dalį automobilių rinkos – 96,5 proc. 2011 m. įvyko 373 tūkst. naudotų automobilių sandorių, t.y. 6,2 proc. daugiau nei pernai ir tik 2,7 proc. mažiau negu iki 2008 metais.

Pardavimai viršijo lūkesčius

2011 m. galima vadinti ypač sėkmingais naujų automobilių pardavėjams. Iš viso parduota 14 tūkst. transporto priemonių, o t.y. 55,6 proc. daugiau negu 2010 m. (9 tūkst.).

„Net didžiausi optimistai nedrįso prognozuoti, kad 2011 m. bus parduota tiek daug automobilių. Procentinis augimas Lietuvoje buvo didžiausias lyginant su kitomis Europos šalimis. Žinoma, 2008 m. rezultatų nepasiekėme, kai buvo parduota beveik 25 tūkst. automobilių. Vargu, ar minėtus rodiklius pasieksime šiemet – sklandančios žinios apie dar vieną ekonominį sąstingį stabdys grįžimą į 2008 m. lygį. 2012 m. startas nebus lengvas“, – prognozuoja V. Daukšas.

Nauji automobiliai pernai sudarė tik 3,5 proc. visų sandorių Lietuvoje, tačiau lyginant apyvartas, naujiems automobiliams buvo išleista beveik penktadalis (18,2 proc.) visos automobilių rinkos pinigų. Pirmoje perkamiausių naujų automobilių sąrašo pernai buvo „Nissan Qashqai“, antroje – „Peugeot 3008“, o trečioje – „Volkswagen Golf“.

„Vertindami naujų automobilių pardavimus, negalime pamiršti ir itin reikšmingo reeksporto fakto. Kai kurių markių automobiliai, nors ir parduodami itin sėkmingai, Lietuvos gatvėse taip ir nepasirodo,” – pasakoja Autoplius.lt vystymo vadovas.

Šiemet kainos gali kilti

„Didelę įtaką praėjusių metų pardavimams turėjo liepos 1-ąją įsigaliojusi Muitų sąjunga. Pirkėjai iš Rytų buvo stipriai padidinę automobilių iki 10 metų paklausą. Įsigaliojus didesniems mokesčiam užsieniečiai buvo priversti pasitraukti. Todėl lyginant antrąjį, kai buvo pasiektas automobilių kainų pikas, ir ketvirtąjį ketvirčius, automobilių kainos žymiai sumažėjo. Pavyzdžiui, iki penkerių metų automobiliai atpigo beveik dešimtadaliu (9,3 proc.), o 6 – 10 metų – net 14 proc.“, – teigia V. Daukšas.

Per pusmetį nuo 11 iki 15 m automobilių kainos sumažėjo 11,3 proc., o nuo 16 iki 20 m. – 4,7 proc.

V. Daukšas prognozuoja, kad situaciją Lietuvos automobilių rinkoje 2012 m. gali pasikeisti. „Jei Rusijos Dūmai ratifikavus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) dokumentus, muitų mokesčiai bus sumažinti, o nauji mokesčiai nebus įvesti, galime sulaukti kur kas didesnio pirkėjų antplūdžio nei pernai. Žinoma, tai reikštų, kad automobiliai vėl brangtų“.

Tiesa, verta pažymėti, kad nors praėjusiais metais automobiliai atpigo visose amžiaus grupėse, vidutinė parduoto automobilio kaina šiek tiek pakilo. „Automobilis yra didelis pirkinys, todėl lietuviai labiau linkę išleisti daugiau, bet įsigyti geresnio stovio ar naujesnį automobilį”, – teigia lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.

Autoplius.lt duomenimis, vidutinės naudotų ir naujų automobilių kainos paskutinįjį šių metų ketvirtį buvo atitinkamai 10,7 ir 65,1 tūkst. litų.

Nuo šiol nekilnojamojo turto bei infrastruktūros objektų savininkai Lietuvoje galės naudotis pasaulinio lygio inžinerijos, statybos, valdymo ir priežiūros patirtimi, kurios taikymą užtikrins dviejų kanadietiško kapitalo kompanijų įsteigta įmonė „SNC-Lavalin Homburg Property Management“, š.m. sausio 19 d. atidaranti biurą Vilniuje. Analogiškos bendros įmonės šią savaitę veiklą pradeda ir Taline bei Rygoje.

Įmonės steigėjai yra net 100 metų patirtį turinti viena didžiausių pasaulyje inžinerijos, statybos, valdymo ir priežiūros kompanijų „SNC-Lavalin Group Inc.“ bei Baltijos šalyse veikianti įmonė „Homburg Valda“, priklausanti Homburg įmonių grupei, kuri daugiau nei 40 metų plėtoja ir valdo nekilojamojo turto objektus Kanadoje, JAV ir Nyderlanduose.

Pasak bendrovės „SNC-Lavalin Homburg Property Management“ direktoriaus Algirdo Augustaičio, įkurti bendrą įmonę paskatino „Homburg Group“ patirtis Baltijos šalyse ir rinkos vystimosi potencialas, ypač viešosios ir privačios partnerystės srityje.

„Su kapitalo trūkumu infrastruktūros kūrimui ar tobulinimui susiduria ne tik besivystančios valstybės ir ne tik ekonomiškai įtemptu metu. Kanadoje viešojo ir privataus kapitalo partnerystė yra įprastas kelias, ir tokioms šalims kaip Lietuva būtų naudinga pasinaudoti mūsų turima gerąja patirtimi“, – sako A.Augustaitis.

Jo teigimu, „SNC-Lavalin“ komandai yra pavykę pritraukti didžiausią įmanomą kapitalą net rinkai pergyvenant finansiškai sunkiausius laikus. Pavyzdžiui, 2010 m. McGill Universitetinės ligoninės centrui kompanija užtikrino net 732 mln. USD (apie 1,97 mlrd. Lt) investicijų, kas tapo didžiausia suma viešos ir privačios partnerystės istorijoje Kanadoje.

Viešosios ir privačios partnerystės projektams, o ypač specifinės infrastruktūros – geležinkelių, oro uostų, tiltų, ligoninių, kalėjimų, bendrovė planuoja pasitelkti ir motininių kompanijų žmoniškuosius resursus.

Siūlydama savo paslaugas Lietuvoje veikiančioms verslo kompanijoms „SNC-Lavalin Homburg Property Management“ labiausiai orientuosis į prekybos, biurų ir logistikos centrus. Pasak bendrovės direktoriaus, pagrindinis naujosios įmonės konkurencinis pranašumas – geresnis kainos ir kokybės santykis, nei šiandien klientai gauna rinkoje.

1911 m. Kanadoje įkurta „SNC-Lavalin Group Inc.“ yra viena didžiausių inžinerijos, statybos, valdymo ir priežiūros bendrovių pasaulyje.  Daugiau kaip 24 tūkst. darbuotojų turinčios kompanijos pajamos 2010 m. siekė 6,8 mlrd. CAD. Kasmet kelis šimtus projektų projektų įvairiose šalyse vykdančios kompanijos klientai yra biudžetinės įstaigos, telekomunikacijų, žiniasklaidos verslo kompanijos, oro linijos, finansų institucijos, energetikos, mažmeninės prekybos ir kitų sričių bendrovės.

Didelį pagreitį įgavusi informacinių technologijų raida tapo neatsiejama nuo svarbiausių verslo procesų, todėl pasitikus 2012 metus organizacijų vadovai bei specialistai vis dažniau žvalgosi ir klausia, kas jų laukia technologijų srityje? Pateikiame IT specialistų prognozes 2012 metams.

Dėmesys mobilumui

Vienos iš pasaulyje pirmaujančių informacinių technologijų mokslinių tyrimų ir konsultavimo bendrovės „Gartner“ analitikų nuomone, daugeliui bendrovių rimtu iššūkiu taps tinkamas svarbių duomenų ir informacijos tvarkymas bei valdymas. Dėl spartėjančių verslo procesų kai kurios kompanijos tiesiog neatlaikys konkurencinės kovos. Įprastai bendrovėse yra renkami ir kaupiami praeities duomenys, kuriuos išanalizavus daromi svarbūs sprendimai. Tačiau to nebepakanka.  Tad, vis labiau augs esamojo laiko (ang. k. „real time“) duomenų analizės svarba ir žaibiškas sprendimų priėmimas, dėl kurio turės padidėti įmonės našumas, pelningumas bei efektyvumas. Kompanijos, kurios negalės prisitaikyti prie besikeičiančių verslo procesų, neatlaikys konkurencinės kovos, perspėja IT specialistai.
„Gartner“ spėja, kad labai išaugs mobilumo svarba. Ši prognozė apima platų spektrą – nuo eilinių vartotojų, kurie savo mobiliųjų įrenginių pagalba galės atsiskaityti už įvairias prekes iki verslo segmento, norinčio neatsilikti nuo visame pasaulyje išaugusio verslo tempo. Tokiai prognozei pritaria ir tarptautinės IT kompanijos „DPA Lietuva“ vadovas Laurynas Truncė, kurio nuomone, IT pakeitė darbo kultūros sampratą, o kartu ir tradicinį požiūrį į darbo vietą.
„Šiandien kompanijų konkurencinis pranašumas vis dažniau priklauso nuo galimybės greičiau ir mobiliau reaguoti į besikeičiančią verslo aplinką. Laisvė dirbti bet kur, bet kuriuo metu ir naudojant turimas technologijas darosi vis svarbesnė. Juk akivaizdu, kad įmonių darbuotojai nuolat keliauja, todėl jų darbo efektyvumas dažnai priklauso nuo galimybės dirbti ir gauti reikiamą informaciją už biuro ribų“, – teigia „DPA Lietuva“ vadovas. IT specialisto įsitikinimu, kompanijų darbuotojams tapo gyvybiškai svarbu tai, kad jie patogiai ir turimomis priemonėmis visada būtų pasiekiami, prisijungę prie jiems svarbių įmonės sistemų, o taip pat galėtų greitai ir saugiai pasiekti reikiamus dokumentus ar elektroninį paštą. Tam jie turės platų įrankių arsenalą, nuo nešiojamų bei planšetinių kompiuterių iki mobiliųjų telefonų. Kaip pastebi „Gartner“ analitikai, nei viena platforma ar technologija neturės dominuojančio pranašumo, tad bendrovių darbuotojams teks išmokti dirbti su keliais mobiliais įrenginiais, o IT specialistams reikės suvaldyti šiuos procesus.
„Gartner“ papildo, jog 2012 metais vartotojų patogumui pastebimai išaugs parsisiunčiamų mobiliųjų programėlių bei aplikacijų kiekis. Šiuo metu „Apple“ ir „Android“ savo klientams į mobiliuosius įrenginius siūlo parsisiųsti daugiau kaip kelis šimtus tūkstančių įvairių programėlių bei aplikacijų. Tuo tarpu „Gartner“ ekspertai prognozuoja, kad iki 2014 metų bus atsisiunčiama daugiau nei 70 milijardų aplikacijų per metus. Išaugus parsisiunčiamų programėlių skaičiui, rinkoje nebeliks vieno ar kelių aiškių lyderių, o šiam unikaliam reiškiniui vis daugiau dėmesio skirs ne tik eiliniai vartotojai, bet ir verslininkai.

Į „debesis“ reiks keltis saugiai

Žinoma, darbo mobilumui didelės įtakos turės ne vien tinkamas tokių mobiliųjų įrenginių, kaip telefonai, planšetiniai kompiuteriai, nešiojamieji ir stacionarūs kompiuteriai, išmanieji televizoriai naudojimas, bet ir sparčiai besivystančios „debesų kompiuterijos“ technologijos. Norint patogiai pasiekti reikiamą informaciją dažnai teks ją perkelti į „debesis“. Pasak mokslinių tyrimų ir konsultavimo bendrovės „Gartner“ specialistų, daugiau kaip pusė kompanijų, patenkančių į pasaulio TOP tūkstantį, svarbią savo įmonės ir klientų informaciją perkels į „debesis“. Tuo tarpu apie 20 procentų iš minėtų bendrovių, siekdamos sumažinti IT biudžetui skiriamas lėšas, jau dabar svarbius kompanijos duomenis perkelia į „debesis“.
Tačiau vis daugiau naudojantis „debesų kompiuterijos“ technologijomis, gali padaugėti finansiškai motyvuotų įsilaužimų ir komercinio šnipinėjimo atvejų. Tad, bendrovės turi sutelkti visą dėmesį į tai, kaip maksimaliai apsaugoti svarbią įmonės informaciją. Tai ypač aktualu  Lietuvos verslininkams, nes remiantis Lietuvos Respublikos nacionalinio elektroninių ryšių tinklų ir informacijos saugumo incidentų tyrimo padalinio CERT-LT duomenis, 2011 metais informacijos saugumo incidentų skaičius sparčiai augo.
IT specialistų teigimu, kompanijų vadovai dažnai mano, kad informacijai apsaugoti pakanka vieną kartą įsigyti antivirusinę programą, tačiau to nepakanka. „DPA Lietuva“ vadovo įsitikinimu, informacijos apsauga yra tęstinis bei kompleksinis veiksmas, todėl įprastinės antivirusinės programinės įrangos nepakanka tinkamai apsaugoti slaptus duomenis. „Šiandien naudojamos informacinio saugumo priemonės dažnai būna menkai integruotos, jos veikia tarsi atskiros programos. Tokia apsauga dažniausiai yra neveiksminga, nes konfidencialios informacijos vagysčių atvejai yra sudėtingi ir įgyvendinami naudojant daugelį metodų,“ – pabrėžia L. Truncė.

Programinę įrangą būtina testuoti

2012 metais verslui ypač aktuali turėtų būti IT sistemų testavimo paslauga. Kompanijos „DPA Lietuva“ specialistų įsitikinimu, norint užtikrinti sklandų organizacijos darbą, programinė įranga turi būti  testuojama tinkamai. Jeigu organizacijoje yra naudojamos informacinės sistemos, nuo kurių priklauso įstaigos kasdienė veikla, jas būtina testuoti, nes neefektyviai veikianti programinė įranga gali sukelti daug nesklandumų organizacijos veikloje. Bendrovės atsainiai žiūrinčios į IT sistemų testavimą, gali susidurti su begale nesklandumų nuo prarandamo laiko neveikiant arba lėtai veikiant organizacijos procesams iki nepavykusių vidinių įstaigos operacijų.

Išmanizacija ir personalizacija bus vyraujanti 2012 m. tendencija mobiliųjų paslaugų rinkoje.

Telekomunikacijų rinka – bene sparčiausiai šiuo metu besikeičianti technologijų sritis. Išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, 4G technologijos, mobilieji mokėjimai yra nauja ir populiaru. Su kokiomis šiuolaikinėmis problemomis susiduria mobiliojo ryšio operatoriai ir kaip jas siūlo spręsti, „Prognozės“ klausia „Omnitel“ prezidento Antano Zabulio.

PROGNOZĖS: Kokios tendencijos vyraus mobiliųjų paslaugų rinkoje 2012-aisiais?

A.Z.: Operatoriai ieškos tvaraus verslo modelio mobiliųjų duomenų rinkoje. Didžiausių galimybių surasti geriausią santykį tarp vartotojo ir pardavėjo siūlo rinkos išmanizacija ir personalizacija. Operatoriai taip pat bandys ieškoti gero mobiliųjų duomenų paslaugų užsienyje (angl. roaming) sprendimo. Dabar netgi telefonų gamintojai perspėja, kad išvažiavę į užsienį išsijungtume savo duomenų paslaugas. „TeliaSonera“ jau daug padarė šioje srityje, nuo gegužės mobilusis internetas „Omnitel“ klientams Šiaurės ir Baltijos šalyse kainuoja keturis kartus mažiau, šiemet ieškosime sprendimų kitose šalyse.

2012 m. turėtų aprimti laukinio konkuravimo teikiant balso paslaugas bangos. Daug dėmesio bus skirta mobiliųjų duomenų vartojimo personalizacijai. Mobilusis internetas – tai ne tik gigabaitų, bet ir turinio klausimas. Be abejonės, judės ir išmaniųjų telefonų pardavimas. Tik laiko klausimas, kada senųjų telefonų beveik nebeliks. Tikrai jaučiame planšetinių kompiuterių pardavimo bangą.

PROGNOZĖS: Paminėjote rinkos išmanizaciją. Su kuo ji susijusi ir kaip plėtosis toliau?

A.Z.: Rinkos išmanizacija – tai tendencija, kuri prasidėjo 2010 m. pabaigoje. Visų pirma ji susijusi su išmaniaisiais telefonais. Praėjusiais metais šie įrenginiai sudarė pusę visų mūsų parduotų telefonų. Išmanizacija ateina ir per naujas paslaugas, naujas programas. Prie jos prisideda ir el. pašto sklaida, informacijos pasiekiamumas per įvairias aplikacijas. Išmanizacija plinta ne tik mažuose telefonų ekranuose, bet ir didesniuose – planšetinių kompiuterių ir didžiausiuose – išmaniųjų televizorių (angl. smart TV). Šie ekranai turi tendenciją supanašėti. Visuose ekranuose jau yra „Facebook“, internetas, muzika, „Skype“ bei kitos populiariausios paslaugos.

PROGNOZĖS: O kada mus pasieks planšetinių kompiuterių banga?

A.Z.: Jų era Lietuvoje dar taip neįsivažiavo kaip užsienyje, bet 2011 m. „Omnitel“ prekyba šioje srityje didėjo aštuonis kartus. Daug žmonių iš privataus verslo segmento susimąsto, ko jiems reikia, kad pasikeistų savo kompiuterį į planšetinį, ko reikia, kad turėtų tą pačią verslo ekosistemą naujoje aplinkoje. Turiu omenyje vadinamąsias „verslas verslui“ programas: logistikos, statybinių procesų ar pardavimo valdymo. Iš tiesų verta pagalvoti, kaip įdarbinti planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną, kad tai būtų papildomas pardavimo kanalas.

PROGNOZĖS: Pastaraisiais metais labai greitai vystėsi mobiliųjų programų rinka. Ar ji dar „neišsikvėpė“?

A.Z.: Privatiems vartotojams skirtų mobiliųjų programų prikurta labai daug. Naujasis reiškinys taip stipriai įaugo į lietuviškąją tokių programų kūrimo bendruomenę, kad dabar vos ne kiekvieną dieną atsiranda po naują programėlę. Tai rodo, kad žmonės čia atrado verslą. Mobiliųjų programų kūrimo ratas įgavo pagreitį, ir tai džiugu. Šiandieninė įranga leidžia sutalpinti į ją netikėčiausias mintis, kurios gali būti realizuotos per vienus arba kitus sprendimus.

Bet verslo rinkoje padėtis sudėtingesnė, nes „verslas verslui“ programų yra mažiau. Manau, kad 2012 m. bus ieškoma sprendimų, kurie būtų naudingi vienos arba kitos įmonės verslui plėtoti. Neteko susidurti su įmone, kuri nesusimąstytų apie mobiliuosius sprendimus. Daugelis bendrovių norėtų įgyvendinti tokius sprendimus jau šiandien.

PROGNOZĖS: Ar pajamos už duomenų perdavimą ir toliau didės, o už balso paslaugas – mažės?

A.Z.: Kai kas teigia, kad pajamos iš balso paslaugų taps kaip priedėlis prie mobiliųjų duomenų paslaugų. Gal taip ir bus, bet neaišku, kuriame amžiuje.

Užsienio ekspertai apie mūsų šalį sako, kad esame numeris vienas pasaulyje pagal telekomunikacijų skverbtį, pagal mobiliojo interneto greitį, esame tarp penkių geriausių pasaulyje pagal infrastruktūrą, geriausi Europoje pagal viešojo interneto prieigų skaičių. Sako, kad esame maža valstybė, pasižyminti labai aukštu išsivystymo lygiu, bet mūsų kainos atitinka Indijos kainas. Bet modernizacijos tęstinumui užtikrinti turi būti tam tikra grąža, kurią būtų galima investuoti toliau.

Šios problemos aspektai yra du – privatus ir valstybinis. Mes, operatoriai, matome, kad dėl sumažėjusių kainų lieka vis mažiau lėšų, kurias galėtume investuoti į tinklo plėtrą ir naujas technologijas. Pinigai iš niekur neatsiranda, juos reikia užsidirbti. Kita pusė yra valstybinė politika su viešaisiais pirkimais. Raginama žiūrėti į minutės kainą, į atskirus mokėjimo už paslaugas elementus. Tačiau įmonėms ir žmonėms reikalingi ne atskiri elementai, o vientisas, žmogaus poreikius patenkinantis sprendimas. Šiuo požiūriu panašių į „Humanos“ parduotuves principų, kai perkamos minutės, o ne sprendimai, taikymas telekomunikacijų rinkai netinka.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.