Daugiau nei dvidešimtmetį veikiančios automatinius garažo ir kiemo vartus gaminančios bendrovės “Ryterna” vadovas Vytautas Rinkevičius įrodo, kad verslą pradėjus lygioje vietoje galima pasiekti įspūdingų rezultatų.

“Dėkui, bet įvertinimas gal kiek ir per stiprus”, – į teiginį, kad jo vadovaujama įmonė “Ryterna” yra viena sėkmingiausiai dirbančių bendrovių Lietuvoje, atsako jos generalinis direktorius ir vienintelis akcininkas Vytautas Rinkevičius.
Garažų vartai ir automatinės durys – veikla, iš pirmo žvilgsnio atrodanti specifinė ir ne itin pelninga. Juk tai ne statybos, ne didžiuliai prekybos centrai ir ne informacinės technologijos. Tačiau V.Rinkevičiui ši veikla padėjo patekti tarp penkiolikos turtingiausių Lietuvos žmonių.

Pasiektų rezultatų nesureikšmina
Nors pats verslininkas girtis nelinkęs, įmonės veikla ir jos rezultatai patys daug pasako.
“Kai verslo pradžia yra nulinė, tai bet koks pasiektas rezultatas rodo didžiulį augimą, o kai tam turi 20 metų – rezultatas gal ir neatrodo labai išskirtinis”, – bendraudamas su “Veidu” teigė V.Rinkevičius.
“Veido” žurnalistui teko kelis kartus prašyti V.Rinkevičiaus papasakoti apie savo veiklą, kol galiausiai verslininkas sutiko praskleisti paslapties šydą. Tačiau jo atsakymuose vis tiek jaučiamas paprastumas, noras nesureikšminti savo laimėjimų.
V.Rinkevičius niekada nedirbo samdomo darbo – prieš įkurdamas “Ryternos” įmonę jis kūrė papuošalus ir juos parduodavo. 1993 m. tapo bendrovės įkūrėju, akcininku ir vadovu.
Savo verslo tais neramiais laikais, kai šalis tik iškovojo nepriklausomybę, visoje Lietuvoje prasidėjo privatizacijos vajus ir daugelis panoro tapti verslininkais, pradžią V.Rinkevičius apibūdina paprastai: dirbo genami jaunatviško idealizmo ir entuziazmo.
“Verslo pradžioje buvome tokie pat kaip ir dauguma pradedančiųjų – naivūs, bet pilni entuziazmo, neturintys patirties, bet atviri galimybėms. Panašūs ir išlikome, gal tik turime daugiau patirties ir truputį aprimęs entuziazmas”, – pasakoja “Ryternos” vadovas.
Kalbėdamas apie tuos laikus, kai pradėjo savo veiklą, V.Rinkevičius sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl “Ryterna” išliko efektyviai veikianti įmonė, – taupumas ir nuolatinis žiūrėjimas į priekį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Sausio 30-ąją Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras 25-ąjį gimtadienį minės su Ludwigo van Beethoveno Devintąja – Džiaugsmo simfonija. Vis dėlto kas slypės už šio šventinio džiaugsmo?

„Simfoninio orkestro amžiaus lyginti su žmogaus amžiumi veikiausiai neverta. Tikiuosi, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) gyvuos ir po manęs, pasirodžius naujoms muzikantų ir dirigentų kartoms, kad ateis laikas, kai šis orkestras, kaip žymiausi Europos ir Amerikos kolektyvai, garbingai pasitiks savo šimtmetį ir dar tolesnius jubiliejus. Dvidešimt penkeri metai simfoniniam orkestrui, vertinant pasaulio kontekste, tikrai nėra daug, negalime lygiuotis nei su Leipcigo „Gewandhaus“, nei su Bostono simfoniniu orkestru, nei su „Berliner Philharmoniker“ ar „Wiener Philharmoniker“. Tačiau džiugu, kad radome sau deramą vietą Lietuvos muzikinėje kultūroje“, – pabrėžia Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius.
Neištveriu nepasmalsavusi, ar kartais kelių šimtmečių muzikavimo istorija orkestrams netarnauja vien kaip patogi etiketė, ar visuomet jų ilgaamžę patirtį realiai galima išgirsti nūdienos koncertuose. O maestro neabejodamas patvirtina – patirtis išties girdima. „Labai norėtųsi, kad ir Lietuvos klausytojai galėtų girdėti ką nors panašaus, bet kol kas tai tėra siekis ir svajonė. Klausantis minėtų žymių orkestrų, atlikimo kokybė tiesiog trykšte trykšta. Aišku, muzikantai – ne robotai, gali ir „Wiener Philharmoniker“ pirmas trimitininkas neišpūsti aukštos natos ar pirmasis valtornininkas „duoti kiksą“, bet vis tiek bendra orkestro skambėjimo kokybė bus jaučiama. O štai interpretacija – jau kas kita. Gali būti labai geras orkestras, bet labai neįdomi kūrinio interpretacija, kuri, aišku, labiausiai priklauso nuo žmogaus, konkretų vakarą stovinčio priešais orkestrą. Su stipriais orkestrais nebūtinai pasirodo patys žymiausi dirigentai. Tačiau kai prie pulto stodavo Leonardas Bernsteinas ar Herbertas von Karajanas, interpretacijos visuomet būdavo labai įtaigios“, – tvirtina dirigentas.
Žymiausiu nūdienos batutos meistru, kurio pasirodymų pasitaikius progai rekomenduotų jokiu būdu nepraleisti, G.Rinkevičius įvardija žydų kilmės dirigentą Danielį Barenboimą, Milano „La Scala“ teatro muzikos vadovą.

Orkestrų antrininkai

Toliau smalsauju: ar gandai apie tai, kad senomis tradicijomis besididžiuojantys orkestrai dažnai turi ne vieną, o kelis, nebūtinai vienodo lygio muzikantų sąstatus, kurie tuo pat metu koncertuoja skirtinguose pasaulio kraštuose, yra pagrįsti? Ar žymių orkestrų „antrininkai“ išties egzistuoja? Maestro netvirtina, kad ši tendencija būtų labai paplitusi, bet tokių pavyzdžių esama, o bene dažniausiai tuo pasižymi garsių operos teatrų orkestrai. Viešint Seule G.Rinkevičiui teko girdėti pasakojimų, kad gastrolių į Pietų Korėją buvo atvykusi anaiptol ne pagrindinė „Wiener Staatsopernorchester“ (Vienos miesto operos orkestro) sudėtis, ir vietos klausytojus, kurie tikėjosi kitokio lygio muzikos atlikimo, apgaulė papiktino.
„Muzikantai tokiu atveju niekuo dėti – panašius incidentus lemia muzikos agentų tarpusavio susitarimai ir jų komerciniai žaidimai, kurie ne visuomet būna sąžiningi. Bet galiu patikinti, kad Lietuvoje nė vienas simfoninis orkestras savo „dublerio“ neturi ir netgi negalėtų turėti, nes laisvų gebančių groti muzikantų čia nepavyktų tiek rasti“, – šypsodamasis tikina maestro.
Pasak jo, gerų atlikėjų trūksta ne tik Kauno simfoniniam orkestrui bei Kauno ir Klaipėdos muzikiniams teatrams, bet ir sostinės orkestrams. Nemažai pajėgių Lietuvos orkestrantų persikėlė į geriau uždirbančius užsienio kolektyvus, ir išvykstančiųjų srautas anaiptol neslopsta. Todėl stiprių atlikėjų orkestrams trūksta nuolatos, kinta nebent instrumentai, kuriuos įvaldžiusių muzikantų stygius konkrečiu metu jaučiamas labiausiai. Tarkim, dabar, anot G.Rinkevičiaus, LVSO nepamaišytų pajėgus valtornininkas, trimitininkas, obojininkas ar kontrabosininkas.
„Deja, muzikanto profesija Lietuvoje nėra itin prestižinė, ir per ketvirtį amžiaus situacija tikrai nepagerėjo, kaip ir profesionalių muzikantų rengimo reikalai. Aišku, dabar atsivėrė keliai studijuoti svetur, tačiau nedaug baigusiųjų prestižines užsienio muzikos akademijas sugrįžta į Lietuvą tam, kad taptų orkestrantais, – jie siekia solisto karjeros, o jei nepasiseka, groja kameriniuose ansambliuose arba verčiau renkasi pedagogo kelią. Tai irgi lemia bendrą vidutinį Lietuvos simfoninės muzikos lygį“, – aiškina dirigentas.
Jo nuomone, per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje nepadaugėjo ir simfoninę muziką suprantančių klausytojų: senieji inteligentai išmiršta, o tie, kurie juos pakeičia, dažnai nebeprilygsta seniesiems savo išsilavinimu ir muzikos suvokimu. G.Rinkevičius įtaria, kad prie to savotiškai prisideda ir televizijų muzikiniai projektai, vidutiniškus produktus pateikiantys kaip aukščiausio lygio profesionalumą: „Žmogus, kuris pats neturi specialaus išsilavinimo, o muzika jam tiesiog „patinka“, mano, kad „Auksinis balsas“ ir yra pats geriausias balsas. O iš tikrųjų taip nėra. „Triumfo arka“ buvo išties profesionali laida, tačiau apie ją pakeitusius projektus to paties pasakyti negalėčiau. Ką jau kalbėti apie „Chorų karus“, kuriuose dažniausiai žiopčiojama pagal fonogramą“, – neslepia daugelio laidų vertinimo komisijose dalyvavęs G.Rinkevičius.

Jaunasis mokslininkas Aurelijus Rinkevičius džiaugiasi turėjęs progą prisiliesti prie fizikos istorijos, nes jam pavyko atsidurti pačiame įvykių sūkuryje, mokslininkams ieškant “dieviškosios“ dalelės – Higgso bozono.

„Para turi 40 valandų – 24 iš jų dirbi, o likusias gali miegoti“, – šmaikštauja JAV Floridos universitete studijuojantis, tačiau dabar daugiausiai laiko Šveicarijoje, didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje CERN, prie didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo praleidžiantis vilnietis doktorantas Aurelijus Rinkevičius.
Išsilaikęs reikiamus egzaminus Floridos universitete, pernai vasarą jaunasis mokslininkas atvažiavo į Šveicariją užsiimti moksline veikla. Nuo tada iki šio pavasario jis darė tai, ką ir didžioji dalis CERN laboratorijoje dirbančių žmonių, – analizavo milžinišką kiekį duomenų.
„Veikdamas dalelių greitintuvas surinko begalę duomenų, o dabar juos reikia apdoroti. Analizė suskirstyta gabaliukais, ir viena grupė tiria vienus aspektus, kita – kitus, – paaiškina vaikinas. – O aš patekau į pačią karščiausią tyrimų grupę, kokia tik gali būti: dirbome prie paties svarbiausio klausimo, tai yra Higgso bozono.“
Tiesa, pats Aurelijus kol kas dar nėra įtikintas, kad pamatytoji dalelė tikrai yra trokštamasis Higgso bozonas. „Visi atliekami tyrimai tai tarsi patvirtina, tačiau dar labai daug kas neaišku ir nėra patikrinta, tad kol kas esu nusiteikęs skeptiškai, – pripažįsta jis. – Manoma, kad dalelių greitintuvas veiks dar bent 20 metų, ir, tikėtina, jau po kito paleidimo (2015-aisiais) praėjus kokiems trejiems–penkeriems metams apie šią naują dalelę galėsime pasakyti kažką daugiau.“
Beje, ši dalelė susidaro labai retai – maždaug kartą per 10 mlrd. dalelių susidūrimų.
Na, o A.Rinkevičiui patekimas į minėtą grupę reiškė ne tik unikalią galimybę įgyti neįkainojamos patirties, bet ir atsakomybę bei didžiulį spaudimą kuo greičiau parodyti rezultatų. Be abejo, darbo buvo neapsakomai daug, nes, be itin reiklių darbo vadovų, Aurelijui teko atlaikyti ir stiprią konkurenciją, stengiantis greičiau pasistūmėti su tyrimais. „Beveik metus gyvenau kaip pragare: asmeninio gyvenimo neturėjau, savaitgalius teko užmiršti, o susirinkimai kartais vykdavo ir  antrą valandą nakties. Iš tiesų CERNE yra tarsi dvi stovyklos – amerikoniška ir itališka. Vieni dirba aiškiai per daug, o kiti vos sukasi. Kadangi aš patekau į karštąjį tašką, dirbau dieną naktį, nes to paprasčiausiai buvo reikalaujama. Taigi tikrai teko pavargti“, – prisimena jaunuolis.
„Kad Aurelijus yra visiškas darbomanas, tai faktas, – pripažįsta jo draugas dar nuo Žvėryno gimnazijos laikų Vytenis Darulis ir priduria, kad penketą pastarųjų metų su juo ne tik matytis, bet ir bendrauti internetu yra gana sudėtinga. – Jis amžinai neturi laiko, jį nuolat spaudžia darbas.“
Aurelijaus mama Audronė Rinkevičienė per pastaruosius porą metų savo sūnų gyvai matė tik porą kartų. “Jis visiškai atsidavęs fizikai. Nė nežinau, kiek valandų per parą Aurelijus dirba, o laisvalaikio gana ilgai iš viso neturėjo. Galima sakyti, jis nėra matęs nei JAV, nei Šveicarijos, nes natūraliai kuo daugiau laiko nori skirti fizikai“, – neabejoja mama.
Kita vertus, kai atrandi savo sritį, net ir didelis krūvis tampa ne taip sunkiai pakeliamas. V.Darulis įsitikinęs, kad būtent taip nutiko ir jo draugui: „Nemanau, kad Aurelijus būtų trankęsis po visą pasaulį vien dėl to, kad jam tiesiog smagu keliauti, – iš tiesų jam smagu mokytis ir dirbti.“
Su tuo sutinka ir A.Rinkevičienė. Pasak jos, sūnus taip pat puikiai nusimano apie kompiuterius ir žino, kad ši sritis būtų pelningesnė, tačiau jį domina tik fizika. „Jei turi užsibrėžęs tikslą, iš vėžių jo taip lengvai neišmuši – apsisprendęs nesvyruoja. Net ir stodamas į bakalauro studijas rašė tik vieną pasirinkimą – fizika“, – patikina mama.

Nuo fizikos pailsės spręsdamas techninius klausimus

Nors A.Rinkevičius yra visiškai patenkintas tuo, ką daro, tačiau šiuo metu jis nusprendė laikinai atsitraukti nuo fizikos ir šiek tiek pailsėti po tokio maratono. Kadangi iš CERN laboratorijoje dirbančių jaunųjų mokslininkų tikimasi, kad jie ne tik atliks mokslinę duomenų analizę, bet ir prisidės prie techninės dalies, tai yra prie pačių prietaisų tobulinimo, vaikinas pamatė galimybę bent trumpam atsipūsti. „Atėjo laikas, kai grupei reikėjo paaukoti vieną žmogų, kuris nuo duomenų analizės pereitų prie techninio darbo. Be to, kadangi viskas pradeda slopti, nes greitintuvas yra sustabdytas, ir kadangi čia nieko ypatingo įvykti neturėtų, nusprendžiau laikinai peršokti į kitą sritį. Šiuo metu prisidedu prie vieno iš detektorių dalies atnaujinimo“, – pasakoja jaunasis mokslininkas.
Aptariamas dalelių greitintuvas turi keletą detektorių, kuriuose vyksta duomenų rinkimas. Kadangi naujai gimstančios dalelės skirtingos, jas tyrinėjant reikia vis kito žvilgsnio, tad kiekvienas detektorius savo viduje turi tam tikras posistemes. Aurelijus šiuo metu kaip tik ir dirba su posisteme, atsakinga už tam tikrų dalelių – mionų aptikimą (ji kaip elektronas, tik sunkesnė ir, palyginti su kitomis, ilgiau gyvuojanti dalelė).
Nors dabartiniam darbui reikia daug techninių įgūdžių bei kompiuterinių žinių (be šių apskritai nė iš vietos, nes absoliučiai viskas susiję su kompiuteriais), A.Rinkevičiui ir vienų, ir kitų pakanka. Pasirodo, techninių žinių vaikinas turi dar nuo mokyklos laikų, kai pačiam savo rankomis tekdavo konstruoti įvairiausius prietaisus. „Pavyzdžiui, mane visą laiką žavėjo itin kokybiškas garsas, tačiau jei nori įsigyti reikalingos aparatūros, tai kainuoja nežmoniškus pinigus. Kita vertus, juk tai galima ir pačiam susikonstruoti. Tą aš ir padariau“, – teigia vaikinas.
„Jau nuo paauglystės jis buvo audiofilas ir muzika, kaip ir fizika ar technika, domėjosi seniai, taigi dar mokydamasis gimnazijoje draugų padedamas susimontavo ypatingą garso stiprintuvą ir kolonėles“, – priduria V.Darulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Manon Lesko“ pastatymu D.Ibelhauptaitė tvirtina užbaigusi pirmąjį „Bohemiečių“ gyvavimo etapą.

„Palikti šitiek aukso būtų neprotinga“, – aiškina mylimajam paskubomis spintų turinį į ryšulius supanti Manon. Palikti tokias prašmatnias sukneles moteriškei irgi atrodo neprotinga, todėl atskubėję žandarai taip ir sugriebia ją – su visais ryšuliais ir prabangiomis suknelėmis. Daiktų verte teparemtas protas virsta grandinėmis ir katorga.

Meilės duetų opera

Ji tokia skirtinga šiame spektaklyje – Asmik Grigorian vaidinama Manon Lesko. Drovi provincialė iš pirmojo veiksmo antrajame virsta didmiesčio buduarų snobe, kurios didžiausias rūpestis – ne ton pusėn styranti plaukų sruoga ar sprendimas, kiek šiandien prisiklijuoti dirbtinių grožio apgamėlių. Paklūstant dvidešimto amžiaus pradžios europinei madai, turtingų Paryžiaus ponų ir operos žiūrovų akių džiaugsmui, dar būtina mokytis rytietiškų pilvo šokių. Ir pagaliau – nuoširdžiai atgailaujanti ant mylimojo rankų Manon tolimoje dykumoje, be lašelio vandens, be aukso ir prašmatnių apdarų.
G.Puccini „Manon Lesko“ – atgaiva meilės duetų mėgėjams. Vaido Vyšniausko De Grijė ir Manon pora pykstasi ir vėl taikosi, prisiekinėdami amžinus jausmus, o klausytojų ausys leipsta nuo jų meilės arijų. Tiek A.Grigorian, tiek V.Vyšniauskas pasižymi dramatiniu atlikimo stiliumi, prioritetą teikdami personažų emocijoms ir psichologiniams portretams. Jiems nėra ypatingo vargo reikalingą operos ariją profesionaliai atlikti net susirangius meilės guolyje. O tokių išbandymų solistams režisierė Dalia Ibelhauptaitė pateikia ir šiame pastatyme.

Užbaigtas etapas

„Bohemiečiai“ šia G.Puccini opera skelbiasi užbaigę vieną savosios veiklos etapą. Nors trupė savo veiklos pradžia vadina „Bohemos“ pastatymą, žiūrovams Kongresų rūmuose rodomų operų era prasidėjo nuo „Pajacų“ spektaklio prieš devynerius metus. Būtent tada pirmą kartą operos scenoje prasisuko ir „Baltijos cirko“ meškutė.
Jau tada buvo aišku, kad užkulisių ir įvairių scenos mechanizmų stokojantys Kongresų rūmai operos pastatymams nėra patys patogiausi. Perfrazuojant Manon Lesko, statyti operas čia iš pirmo žvilgsnio „būtų neprotinga“. Tačiau tai nesustabdė D.Ibelhauptaitės, maestro Gintaro Rinkevičiaus ir jos bendražygio scenografo Dicko Birdo. Nuo „Bohemos“ pastatymo Kongresų rūmuose prasidėjo išradingų pastarojo kuriamų keliaaukščių scenos konstrukcijų amžius. Jei „Bohemoje“ tai buvo Paryžiaus gatvelė su kavinėmis, viešnamiais ir palėpėmis, tai miuzikle „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ – pražūtingas Svynio Todo kirpimo salonas su mėsmale klientų žmogienai ir pyragėlių kepykla apačioje. „Onegine“ D.Birdas „restauravo“ sovietinį komunalinį butą su spalvingais jo kambarėlių gyventojais. Ir pagaliau apvalus dviaukštis pastatas operoje „Manon Lesko“ pagal libreto užmačias virsta tai geležinkelio stotimi, tai Paryžiaus turtuolio rūmais, tai katorgininkes gabenančio laivo deniu.
„Bohemiečių“ solistų komanda per penkerius nuo „Bohemos“ pastatymo prabėgusius metus taip pat augo ir stiprėjo. A.Grigorian ir Laimonas Pautienius suspėjo virsti tarptautinės scenos žvaigždėmis, Joana Gedmintaitė ir Sandra Janušaitė – Lietuvos primadonomis. Tiek Audrius Rubežius, tiek Dainius Stumbras, tiek Egidijus Dauskurdis ar Rafailas Karpis per tuos metus iš „jaunų ir daug žadančių“ tapo reikšmingomis lietuvių operos figūromis. Jų pėdomis „Manon Lesko“ pastatyme seka ir jaunieji Laura Zigmantaitė bei Tadas Girininkas. O Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė ir Aušrinė Stundytė sėkmingai tęsia jau anksčiau užsienyje sėkmingai brandintas karjeras.
Greta populiariosios klasikos pastatymų „Bohemiečiai“ ėmėsi ir sudėtingesnio skambesio šiuolaikinių operų. Iš paskos prieš metus rodytai Leošo Janačeko „Katiai Kabanovai“ turėtų sekti nekomerciniai Albano Bergo „Lulu“ ir Sergejaus Prokofjevo „Ugninio angelo“ pastatymai. Tai teikia vilties, kad neprotingi, racionalistų požiūriu, „Bohemiečiai“ dar neatsisveikina.