Savaitgalį Latvijoje vykę savivaldos rinkimai į šalies politinį gyvenimą atvedė naujų jėgų, o Rygoje, kur gyvena daugiau nei trečdalis šalies rinkėjų, susilpnėjo „Santarvės“ ir „Garbė tarnauti Rygai“ blokas – vietoj anksčiau turėtų 39 mandatų jie turės 33. Iš viso Latvijos sostinės taryboje yra 60 vietų.

Latvių politologų ir ekspertų manymu, sostinės taryboje, kurios mero postą nuo 2009 m. užima su Kremliumi siejamos partijos „Santarvės centras“ lyderis Nilas Ušakovas, dirbs labiau motyvuota ir agresyvesnė opozicija, o po metų vyksiantys parlamento rinkimai bus dar labiau nenuspėjami.

Kitame didmiestyje Ventspilyje savivaldos rinkimus užtikrintai laimėjo partija „Latvijai ir Ventspiliui“, vadovaujama dabartinio mero Aivaro Lembergo.

Rima JANUŽYTĖ

Prancūzijos laukia labiausiai nenuspėjami rinkimai per kelis pastaruosius dešimtmečius. Apklausos liudija, kad milijonas rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, už ką balsuos. Be to, apklausų duomenimis, per pirmąjį rinkimų turą balsuoti planuoja tik apie 65 proc. rinkėjų.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka.

„Trampistė“ prieš „obamistą“

Galima tik numanyti, kad pirmajame ture balandžio 23-iąją laimės du kandidatai – „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen ir centristas Emmanuelis Macronas. Kas prancūzų rinkėjų galvose dėsis per antrąjį rinkimų turą gegužės 7-ąją, nuspėti kur kas sunkiau. Jei prognozės dėl dviejų kandidatų išsipildys, Prancūzijos piliečiams teks pasirinkti, kuris jiems mielesnis ar, tiksliau, mažiau nemielas – prieš imigrantus nusistačiusi 48 metų M.Le Pen ar bankininku globalistu vadinamas 39 metų E.Macronas.

Tiesa, pastarasis bent pagal nusistovėjusias šalies politines tradicijas yra bent 15 metų per jaunas kandidatuoti į prezidentus, tačiau kai kuriems prancūzams jo amžius ir kai kurios pikantiškos asmeninio gyvenimo detalės atrodo kaip mažesnė blogybė nei ultradešinioji M.Le Pen.

Medžiagos sensacijoms apie E.Macroną yra užtektinai. Pavyzdžiui, jis vedęs savo buvusią mokytoją, 24 metais už jį vyresnę Brigitte Trogneux, su kuria pirmą kartą susitiko būdamas penkiolikos, nors oficialiai pora juodu tapo E.Macronui sulaukus pilnametystės.

Kalbų ir apkalbų kelia ir naujausia E.Macrono gerbėja vadinamos dabartinės aplinkos ministrės Ségol?ne Royal simpatijos jam. Nors ji kandidatą remia esą dėl politinių priežasčių, tačiau geltonoji spauda nevengia priminti, kad ministrė – irgi 24 metais vyresnė už „politikos naujoką“.

Įdomu tai, kad S.Royal Prancūzijos rinkėjus ragina balsuoti būtent už antisocialistu kartais vadinamą E.Macroną, o ne už jos partijos kandidatą socialistą Beno?t Hamoną.

Vis dėlto tarp socialistų E.Macronas – visai nepopuliarus, nors kitų partijų rėmėjai gerokai blaškosi. 

 Beje, labiausiai sutrikę ir iki galo neapsisprendę – būtent E.Macrono rinkėjai. Apklausos liudija, kad šis kandidatas užtikrintų rinkėjų turi tik 47 proc., o tarp M.Le Pen šalininkų savo pasirinkimu neabejoja 60 proc.

Stabilūs ir Francois Fillono rinkėjai. Tiesa, jų gretos gerokai aptirpo, mat pastaruoju metu F.Fillono rinkimų kampaniją sudrebino finansiniai skandalai, tačiau ištikimieji pasiliko su juo: 57 proc. už F.Filloną balsuoti žadančių prancūzų nekeis savo nuomonės.

M.Le Pen į vatą nieko nevynioja: jei laimėtų, ji žada atsisakyti euro, grąžinti Prancūzijos franką ir surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES. Su E.Macronu viskas sudėtingiau. E.Macronas, buvęs „Rothschild“ bankininkas ir Prancūzijos ekonomikos ministras, palaiko ES idėjas, bet net ekspertams sunku suprasti, ką jis žada keisti arba kas jam nepatinka. E.Macronas stengiasi įtikti visiems rinkėjams. Jis pats per savo kampaniją tvirtina nepriklausąs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. „Niekada nepalaikote nei vienos, nei kitos pusės“, – apie savo pagrindinį konkurentą sako M.Le Pen.

Aiškiau suprasti jo būsimą vaidmenį Prancūzijoje padeda jo viešųjų ryšių specialistai, aiškinantys, kad M.Le Pen – prancūziškoji Donaldo Trumpo versija, o štai E.Macronas – tai prancūzų Barackas Obama.

„Emmanuelis – prancūziškasis Barackas, – E.Macroną apibūdina Prancūzijos televizijos korespondentė Laurence Haim, devynerius metus lydėjusi JAV prezidentą B.Obamą, o dabar E.Macrono rinkimų kampanijoje kuruojanti ryšius su visuomene. – Jis įkūnija naujumą, proveržį, viltį – lygiai kaip ir Obama.“

Pasak jos, jis laužo tradicinių partijų taisykles, įveikia seną mąstymą kairės–dešinės kategorijomis. O jo įkurtame sąjūdyje „En Marche“ („Pirmyn“) esą vyrauja toks pat polėkis ir entuziazmas kaip ir B.Obamos komandoje.

Tiesa, pats E.Macronas B.Obamos vardo nemini ir savęs su JAV „širdžių prezidentu“ netapatina. Tačiau jo retorika išties panaši į buvusio JAV lyderio. „Politikai reikalingi herojai“, – sako E.Macronas, kartais gerokai perlenkdamas lazdą. Antai praėjusių metų gegužę, dalyvaudamas šventosios Žanos d‘Ark šventėje, E.Macronas Orleano mergelę paskelbė savo globėja. „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d‘Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – sakė E.Macronas, turėdamas omeny savo uždavinį ir vienus prancūzus tuo sužavėdamas, o kitus – gerokai prajuokindamas ir suteikdamas peno karikatūristams, kurie dabar jį vaizduoja ne vien kaip kumpanosį bankininką globalistą (ši karikatūra, beje, jau pašalinta ir pasmerkta kaip antisemitinė), bet ir kaip su dvasiomis besišnekučiuojantį „šventuolį“, tačiau vis tiek su stambiomis kupiūromis užantyje.

Kaip taikliai apibūdina „The Spectator“ analitikai, tokios prieštaringos žinutės ir jo įvaizdžio detalės liudija tik tai, kad politiniai oponentai paprasčiausiai nesusigaudo, ko iš E.Macrono galima tikėtis, o ko – ne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

Rima JANUŽYTĖ

Kovo 15 d., Olandijoje vyko bene daugiausiai tarptautinio susidomėjimo keliantys rinkimai šalies istorijoje. Didžioji intriga – kaip juose seksis ultradešiniųjų antiislamiškų pažiūrų parlamentarui Geertui Wildersui ir jo Laisvės partijai (LP).
„Nulis procentų. NULIS procentų. To. Ne. Bus“, – tviteryje apie Geerto Wilderso galimybes laimėti rinkimus parašė pagrindinis jo priešininkas, dabartinis šalies premjeras Markas Rutte. G.Wildersas jam atsakė tuo pačiu: „Šios šalies likimą sprendžia rinkėjai, Markai. Šimtu procentų. Ir. Visi. Nyderlanduose. Prieš. Jus.“

Tų, kurie spręs šalies likimą, bus apie 12,6 mln. – tiek iš visų 17 mln. Nyderlanduose gyvenančių gyventojų turi balso teisę.

Pasirinkimų jie iš pažiūros turi labai daug: dėl 150 vietų parlamento žemuosiuose rūmuose varžysis net 28 partijos – daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tarp partijų – ir valdančiųjų koaliciją po praėjusių rinkimų suformavusios dešiniosios Liberalų bei Darbo partijos, ir kovotojai už gyvūnų teises, visos rinkimų kampanijos metu ryšintys kaklaskares su pandomis, ir skandalingai pagarsėjusi Piratų partija, idėją kovoti su autorių teisėmis „pasiskolinusi“ iš Švedijos. Savą rinkėją neabejotinai ras ir pensininkų interesus ginantis judėjimas „50Plus“ ar turkų bendruomenei naudos siekianti partija „Denk“.

Vis dėlto įdomiausia, kaip seksis Laisvės partijai su G.Wildersu priešakyje. Šis politikas žinomas toli už Nyderlandų ribų: su jo vardu siejamas „Nexit“ (galimas Nyderlandų pasitraukimas iš ES). Islamą jis yra pavadinęs fašistiniu tikėjimu, o Koraną palyginęs su Vokietijos nacių lyderio Adolfo Hitlerio knyga „Mano kova“ („Mein Kampf“). Jo aštrias, dažnai diskriminacines frazes mielai cituoja tokie Europos radikalai, kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ar partijos „Jobbik“ nariai Vengrijoje.

Tiesa, G.Wildersas, priešingai nei jo „kolegos“ radikalai kitose šalyse, pasisako už moterų teises ir gina netradicinės orientacijos žmones. Vis dėlto olandai už jį ir jo partiją balsuoja tikrai ne dėl to.

Aukos įvaizdis pasiteisino

Praėjusiais metais G.Wildersas pralaimėjo daug atgarsio sulaukusį teismo procesą – buvo pripažintas kaltu dėl diskriminacijos kurstymo už 2014 m. kovą pasakytą pareiškimą, kai į mitingą susirinkusių šalininkų paklausė, argi šie nenorėtų, kad šalyje gyventų mažiau marokiečių. Už rasinės neapykantos kurstymą jam grėsė iki vienų metų kalėjimo arba 7,6 tūkst. eurų bauda, nors nei vienos, nei kitos nuobaudos jis negavo: teismas nusprendė, kad teistumas pats savaime yra pakankama bausmė politikui, siekiančiam tolesnės politinės karjeros.

Vis dėlto ši byla ne tik nepakenkė, bet net pasitarnavo G.Wildersui. Minėtas teismo procesas vyko rinkimų kampanijos metu, tad G.Wildersas puikiai pasinaudojo žiniasklaidos dėmesiu. Po teismo nuosprendžio jis ėmė kurti žodžio laisvės gynėjo ir politinio elito, kuris stengiasi kaip įmanydamas jį nutildyti, aukos įvaizdį.

Toks įvaizdis, pasirodo, pasiteisino: apklausos rodo, kad G.Wildersas ir jo Laisvės partija LP (pačioje Olandijoje jos pavadinimas trumpinamas PVV) jau daug mėnesių yra populiariausi Nyderlanduose, o dabartinio premjero M.Rutte‘s Liberalų partija (VVD) apklausose lieka antra.

Prognozuojama, kad G.Wilderso partija parlamente turės 27–31 vietą, o M.Rutte‘s liberalams teks 23–27 vietos.

Trečioje vietoje – centro dešinės Krikščionių demokratų partija CDA, tad visos trys pirmaujančios partijos yra dešinės pakraipos. Dar vienos su dešiniosiomis politinėmis jėgomis per ankstesnius rinkimus susidraugavusios Darbo partijos (PvdA) palaikymas pastaraisiais mėnesiais sumažėjo. Apklausos rodo, kad ji parlamente gali iškovoti tik 10–14 vietų.

Vienintelė stipri kairioji partija šiuose rinkimuose yra Žalieji: jie turi vilties iškovoti iki 16 vietų parlamente. Beje, ką tik minėtos Darbo partijos sąskaita, mat dalis Darbo partijos rinkėjų metėsi palaikyti Žaliųjų.

Taigi pagrindinis penketukas aiškus, tačiau kaip atrodys valdančioji koalicija – spręsti dar labai anksti. Vis dėlto ekspertai sutartinai tvirtina, kad Wildersas neturi daug galimybių formuoti būsimą Nyderlandų vyriausybę.

Net jei G.Wildersas laimėtų daugiausiai balsų, vargu ar būtent jam tektų formuoti koaliciją: praktika rodo, kad nuo Antrojo pasaulinio karo laikų tik tris kartus valdančiųjų koaliciją formavo rinkimuose daugiausiai balsų gavusi partija.

Į koaliciją nepriims?

Nyderlanduose vieną vietą parlamente paprastai lemia maždaug 0,67 proc. balsų, ir nesvarbu, kad už partiją balsuoja mažiau nei procentas visų rinkėjų. Tai reiškia, kad į parlamentą patenka gausybė partijų. Pavyzdžiui, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vietos parlamente buvo padalijamos mažiausiai septynioms politinėms partijoms. O po 2012 m. rinkimų vietas žemuosiuose parlamento rūmuose pasidalijo net 11 politinių partijų.

Tokia partijų gausa reiškia, kad be koalicijos neapsieisi. Tačiau kitos partijos nenori turėti reikalų su G.Wildersu. Daug partijų jau atmetė bet kokias galimybes su juo bendradarbiauti.

Be to, analitikai prognozuoja ilgas ir įtemptas derybas dėl naujos vyriausybės, kurią gali sudaryti net penkių partijų koalicija. Dėl tokios padėties mažesniųjų šalies partijų vaidmuo gali tapti labai svarbus.

Pats G.Wildersas irgi yra pasirinkęs politikos pašaliečio vaidmenį. Kai 2010 m. Laisvės partiją parėmė M.Rutte‘s vyriausybė, G.Wildersas dar buvo linkęs eiti į tam tikrus kompromisus. Tačiau nuo 2012 m. koalicijai iširus LP lyderis verčiau rinkosi izoliaciją, o ne bendradarbiavimą su kitomis partijomis.

G.Wilderso rinkimams pasiūlyta partijos programa dar labiau atitolino jį nuo tradicinių partijų, nes kai kurie siūlymai pažeidžia 
 tarptautinę teisę ar net Nyderlandų konstituciją. Įsitvirtinusi valdžioje LP žada jokiems pabėgėliams nebeteikti prieglobsčio, uždaryti šalies sienas migrantams iš musulmoniškų kraštų, uždrausti visas mečetes, islamiškas mokyk-las ir Koraną.

Kita vertus, jei G.Wildersas laimėtų daugumą balsų, bet būtų išstumtas iš koalicijos formavimo, jis tikrai puikiai tuo pasinaudotų – dar labiau sustiprintų poziciją, esą jis yra žmonių atstovas, kovojantis su tautos valios nepaisančiu elitu.

Kokie būtų jo tolesni veiksmai, politologų nuomonės išsiskiria. Pasak olandų politologo Caso Mudde, nuo 2012 m. G. Wildersas vis radikalėjo. „Jis yra sakęs, kad jei nepatektų į kitą vyriausybę, tai reikštų, jog Nyderlanduose nėra demokratijos, tad tokiu atveju kviestų olandus sukilti. Mintis buvo gana miglota, neprasilenkianti su įstatymais, bet neatrodo, kad jis juda teisinga kryptimi“, – teigia C.Mudde.

Tiesa, artimiausiu metu koalicija dar tikrai nebus suformuota, tad kaip elgsis G.Wildersas – tik tolimos ateities prognozė. Mat vyriausybė Nyderlanduose formuojama kaip niekur ilgai. Vidutiniškai tai užtrunka 72 dienas. Greičiausiai koalicija buvo suformuota 1958-aisiais, praėjus vos 10 dienų po rinkimų. Tačiau 1977-aisiais tam prireikė net 208 dienų. Beje, tąkart koaliciją sudarė vos dvi partijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

Z.Vaigauskas

3 klausimai vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui

– Lapkričio 24 d. baigėsi politinės kampanijos dalyvių finansavimo ataskaitų ir viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų deklaracijų teikimo terminas. Ar suplaukė visos ataskaitos?

– Sakyčiau, jos surinktos normaliai. Žinoma, dar kažkiek trūksta. Partijos ataskaitas mums pateikė, tačiau yra problemų dėl at­ski­rų kandidatų duomenų. Mano žiniomis, negavome apie 20 ataskaitų iš daugiau nei 300. Skaičiai koreguojami, nes dalis ataskaitų siunčiamos paštu ir jos vis ateina. Ne­pristatė daugiausia tie kandidatai, kurie pa­tys išsikėlė. Dažniausiai tokie, kurie neišleido pinigų arba parašų nesurinko, tačiau vis tiek turėjo pristatyti ataskaitas. Jei nieko neišleista, ataskaitoje – vieni nuliai, duomenis vis tiek privalu pateikti. Kartais tokius kandidatus reikia gerokai pajudinti.

– Ataskaitos skelbiamos VRK tinklalapyje. Ar tenkina kompiuterinės sistemos veikimas – atsižvelgiant į nesklandumus, kurių būta po pastarųjų Seimo rinkimų pirmojo turo?

– Sistema iš esmės patvarkyta, dauguma nesklandumų pašalinti. Esminiai dalykai kaip tik baigti tvarkyti prieš pateikiant kampanijos dalyvių finansavimo ataskaitas. Ta­čiau vis tiek dar aptinkame visokiausių neišspręstų problemų. Žinoma, siekiame, kad viskas būtų sutvarkyta, ir tokie dalykai, kokie nutiko po Seimo rinkimų pirmojo turo, nepasikartotų. Deja, tam tikrų nesklandumų vis dar pasitaiko.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė po pirmojo Seimo rinkimų turo vertindama komisijos darbą, nors ir pripažino, kad nesklandumai techniniai, vis dėlto kritikavo VRK pirmininką, kalbėjo apie neišvengiamas permainas komisijos darbe. Buvo raginimų atsistatydinti, o jūs pats esate pareiškęs, kad jūsų kadencija besibaigianti, ir nepretenduojate dirbti dar vieną kadenciją. Kaip vertinate savo paties tarnybinę perspektyvą?

– Apie savo perspektyvas kartais daugiau sužinau iš ži­niasklaidos. Esu kalbėjęs su Seimo vadovybe, man siūloma išbūti šią kadenciją, kuri baigsis po Naujųjų metų. Nebent kas nors mato mano kaltę dėl to, kad per Seimo rinkimus tam tikrais momentais prastai veikė kompiuterija. Žinoma, kaip VRK vadovas, esu atsakingas už tai, kad po pirmojo rinkimų turo apie pusantros valandos nebuvo perduodami duomenys iš apylinkių. Būta ir kitokių nesusipratimų. Kita vertus, nors kompiuterinė sistema kai kuriais atvejais nuvylė, rinkimų rezultatai buvo paskelbti laiku. Ir kandidatų sąrašų reitingavimo duomenys pirmąkart buvo paskelbti po labai trumpo laiko – jau pirmadienį po spalio 9 d., sekmadienį, įvykusių rinkimų.

Manau, kad likusio šios kadencijos laiko man pakaks darbams pabaigti, ataskaitoms surašyti.

BFL nuotr.

Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Aušra LĖKA

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dvikovos, VEIDO fotomontažas

Algirdas Butkevičius, kuris kaltinusius jį nuovargiu ne kartą kvietė pasigalynėti sporto salėje, antrajame rinkimų ture susikibs su tikru sportininku, bušido meistru Kęstučiu Smirnovu, o Juozas Olekas auksinėmis šakutėmis ginsis nuo „valstiečio“ Kęstučio Mažeikos. Šiuose rinkimuose bent keliolika politikos senbuvių, iki šiol laimėdavusių be didesnių pastangų savo apygardose, aplamdė neretai politikos naujokai, daugiausia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Antrajame rinkimų ture dalyvaus 40 LVŽS kandidatų, iš kurių po spalio 9-osios pirmauja 21. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) stovykloje vienmandatėse apygardose kausis 42 kandidatai, iš jų taip pat daugiausiai balsų surinko 21 konservatorių atstovas (Ingrida Šimonytė Antakalnio apygardoje Seimo mandatą laimėjo iškart).

Kodėl šį kartą naujieji pranašai, LVŽS atstovai, taip gerai pasirodė vienmandatėse apygardose, kai ankstesni tautos gelbėtojai – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija ar 2012-aisiais 6 mandatus gavusi „Drąsos kelio“ partija vienmandatėse apygardose nelaimėjo nieko ir į Seimą pakliuvo tik dėl rinkėjų palankumo daugiamandatėje apygardoje?

Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius paaiškina, kad LVŽS yra sena-nauja partija, todėl nebuvo galima tikėtis, kad jos kandidatus vienmandatėse ištiks toks likimas, koks anksčiau susiklostė populistinėms ar protesto balsus susižėrusioms partijoms.

„Partija, kuri keitė pavadinimus, jungėsi, išgyveno ir geresnius, ir blogesnius laikus. Tačiau aišku, kad regionuose „valstiečiai“ ar jų pirmtakai jau daugiau kaip 15 metų yra gana įtakingi. Ypač tai matyti savivaldos rinkimų statistikoje: „valstiečiai“ turėjo ir savo merų, ir tarybos daugumą kai kuriose savivaldybėse. Pavyzdžiui, „Drąsos kelias“ buvo protesto grupė, o „valstiečiai“ – visai kas kita, tai pamatėme ir per šiuos rinkimus“, – LVŽS sėkmę vienmandatėse „Veidui“ apžvelgia A.Krupavičius.

Nors po pirmojo turo atrodo, kad absoliutūs laimėtojai yra konservatoriai ir „valstiečiai“. A.Krupavičius skaičiuoja, kad centro dešinės partijos drauge surinko beveik tiek pat balsų, kiek ir 2012 m. rinkimuose. Konservatoriai ir liberalai šį kartą gavo maždaug 30 proc., o 2012-aisiais – 24 proc. balsų. Naujajai koalicijai šiemet gautų balsų dalimi nenusileido ir buvusios koalicijos narės – Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo partija bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), drauge taip pat surinkusios apie 30 proc. balsų.

A.Krupavičiaus teigimu, toks nedidelis balsų pasidalijimo skirtumas rodo, kad rinkėjai yra VIS DAR nusivylę TS-LKD, o iki šiol valdžiusia LSDP jie JAU nusivylė. Dėl tokio rinkėjų požiūrio į dvi partijas viduryje atsirado laisvos vietos kitai jėgai, kuria ir tapo LVŽS. Taigi naujieji gelbėtojai, neretai politikos naujokai, vienmandatėse apygardose „perspjovė“ net ir vietinių rinkėjų daug metų palaikomus politikos senbuvius.

Aiškių lyderių nedaug

Kaip baigsis antrojo turo kova vienamatėse, prognozuoti sudėtinga, nes tik 22 apygardose atsirado lyderių, surinkusių daugiau kaip 30 proc. balsų. Daugiau kaip 40 proc. balsų pelnė ir per žingsnį iki pergalės yra konservatorius diplomatas Žygimantas Pavilionis, Irenos Degutienės Naujamiesčio apygardoje surinkęs 43,27 proc. balsų. Vakarinėje Panevėžio apygardoje greičiausiai bus perrinktas Povilas Urbšys, kurį palaiko 47,95 proc. rinkėjų. Kuršėnų-Dainų apygardoje absoliuti lyderė, surinkusi 47,68 proc. balsų, yra Rima Baškienė, beje, vienintelė LVŽS narė 2012–2016 m. Seime. Nemenčinės apygardoje ištikimi rinkėjai 44,14 proc. balsų davė LLRA-KŠS atstovei Ritai Tamašunienei, o Jonavoje 41,64 proc. balsų surinko Rimantas Sinkevičius.

A.Krupavičius prognozuoja, kad Vilniuje, jau tapusiame centro dešiniųjų partijų tvirtove, pergalę gali nuskinti TS-LKD vienmandatininkai, bet Kaune intrigos esama gerokai daugiau, nors ten dėl Seimo mandatų kovos tik dvi partijos. Trijose apygardose Kaune pirmauja „valstiečiai“, o konservatorių kandidatai daugiausiai balsų surinko keturiose Kauno apygardose.

„Akivaizdi TS-LKD problema ta, kad daugeliui rinkėjų tai nėra antro pasirinkimo partija. Palaikantieji socialdemokratus balsuotų už LVŽS, LVŽS rinkėjai – už socialdemokratus, net liberalų elektoratas nebūtinai gali rinktis konservatorius, – vardija politologas. – Nors TS-LKD turi persvarą, ji nebūtinai laimės finale, nes tarp rinkėjų, balsavusių už kitas partijas, bus tokių, kurie rinkis bet kurį kitą kandidatą, tik ne siūlomą TS-LKD.“

A.Krupavičiaus skaičiavimais, konservatoriai yra konkurencingi 18-oje Vilniaus ir Kauno apygardų, vadinasi, dar lieka 50 regionų apygardų, o regionuose labiau remiami „valstiečiai“. Nepaisant nesėkmės daugiamandatėje apygardoje, politologas ragina visiškai nenurašyti ir socialdemokratų. Jų kandidatai esą turi realių galimybių laimėti maždaug dešimtyje apygardų.

Už brūkšnio liko dėl 5 balsų

Nemaloniausia staigmena per pirmąjį rinkimų turą nutiko Naujosios Vilnios apygardoje, kur daugiausiai (23,08 proc.) balsų surinko už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistas Algirdas Paleckis. Naujosios konservatorių kartos atstovė Monika Navickienė surinko vos 14 balsų mažiau už Sausio 13-osios įvykių interpretacijos „savi šaudė į savus“ autorių A.Paleckį. Nepaisant menko skirtumo, išsigandę, kad A.Paleckis gali pakliūti į nacionalinę politiką, paramą konservatorei išreiškė net oponentai – Liberalų sąjūdžio (LS) lyderiai, LVŽS kandidatai.

Nedidelė balsų persvara, dėl kurios antrojo turo baigtis yra gana miglota, susiklostė ir kitose vienmandatėse apygardose, kurių rinkėjai spalio 9 d. neišsirinko vieno lyderio.

Jau „palaidotos“ Darbo partijos (DP) tėvonija Kėdainiai gerokai nustebino dar pernai, kai meru išrinko ne „darbietę“, bet liberalą verslininką Saulių Grinkevičių. Šiemet daugiamandatėje daugiausiai balsų atidavę LVŽS, kėdainiečiai taip pat pademonstravo besikeičiančias preferencijas. Vis dėlto 25,49 proc. rinkėjų, balsavusių už Virginiją Baltraitienę, nejaudina nei medžioklės skandalai, nei žemės ūkio ministrei grėsusi interpeliacija. Antroje vietoje su 20,35 proc. balsų atsidūrė pats išsikėlęs kandidatas gydytojas Darius Kaminskas, anksčiau taip pat priklausęs Darbo partijai.

„Manau, kad logiškai labiau tikėtina V.Baltraitienės pergalė, juolab kad antrajame ture varžysis tos pačios partijos kandidatai, nors vienas iš jų – jau „eksdarbietis“. V.Baltraitienei gali trukdyti skandalai dėl buvusio Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus ar koldūnų, tačiau V.Baltraitienė, kaip politikė, yra nuosaiki ir racionali, didelių priekaištų jai niekas neturi. Net Prezidentė pakeitė nuomonę dėl šios politikės, nors iš pradžių nenorėjo jos skirti žemės ūkio ministre“, – komentuoja A.Krupavičius.

Visiškai neprognozuojama kova laukia Plungėje. Antrojo turo dalyvius – liberalą Joną Varkalį ir konservatorių Jurgį Razmą skiria vos 8 balsai: už abu kandidatus balsavo beveik po ketvirtadalį rinkėjų.

Nė vieno aiškaus lyderio nėra ir Panerių apygardoje. 16,97 proc. balsų surinkusi konservatorių kandidatė Aistė Gedvilienė antrajame ture susikaus su Lietuvos žaliųjų partijos lyderiu Linu Balsiu, surinkusiu 13,82 proc. balsų. Daugiau galimybių laimėti šioje apygardoje A.Krupavičius prognozuoja L.Balsiui, kuris gali gauti balsų iš rinkėjų, per pirmąjį turą nebalsavusių nei už jį, nei už TS-LKD kandidatę: „Naglio Puteikio šalininkai greičiausiai turėtų balsuoti ne už TS-LKD, LLRA-KŠS rinkėjai vargu bau rinksis TS-LKD. DP, „Tvarkos ir teisingumo“ (TT), Lietuvos laisvės sąjungos elektoratas taip pat turėtų balsuoti už L.Balsį. A.Gedvilienė turėtų pretenduoti į LS balsus, taigi surinktų maždaug 27–28 proc. balsų.“

Kaune, Kalniečių apygardoje, kol kas antras liko buvęs Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas, surinkęs 17,14 proc. balsų. Jis susirungs su „valstiete“ rusų kalbos mokytoja, Kauno miesto savivaldybės tarybos nare Aušra Papirtiene, gavusia šiek tiek daugiau – 20 proc. balsų.

Dėl A.Kupčinsko įvaizdžio, kuris kauniečiams dar gali būti miesto stagnacijos sinonimas, daugiau galimybių tenka A.Papirtienei, juolab kad ją palaiko pats miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

„Darbietė“ Dangutė Mikutienė, nepaisant partijos nuopuolio, dar turi teorinių šansų pakliūti į Seimą. Jos varžovas antrajame ture Trakų-Vievio apygardoje liberalas Trakų administracijos direktorius Jonas Liesys surinko vos keliomis dešimtimis balsų daugiau (14,64 proc.). Politologas A.Krupavičius svarsto, kad didelė pagalba D.Mikutienei būtų savo partijai lojaliausio elektorato – LLRA-KŠS rinkėjų palaikymas, taip pat „darbietė“ gali gauti socialdemokratams skirtus balsus.

Molėtų-Širvintų apygardoje antrajame ture susitiks nedidele persvara kol kas daugiausiai balsų pelnęs „darbietis“ Petras Čimbaras, 2012-aisiais šioje apygardoje laimėjęs mandatą, ir konservatorius Valentintas Stundys. A.Krupavičius sako, kad P.Čimbaras jau gali rinkėjams prisistatyti kaip būsimos opozicijos narys, o toks statusas gali padėti pelnyti simpatijų.

Panevėžyje, Aukštaitijos apygardoje, antrajame rinkimų ture susirems konservatorė Rasa Juknevičienė ir kol kas ją aplenkusi LVŽS kandidatė Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė, surinkusi 27,55 proc. balsų.

„LVŽS kandidatė surinko daugiau kaip ketvirtadalį balsų apygardoje, kurioje rinkėjų aktyvumas yra didelis, todėl manau, kad R.Juknevičienės perspektyva tapti Seimo nare laimėjus vienmandatėje apygardoje, švelniai tariant, komplikuota“, – sako A.Krupavičius ir primena, kad LVŽS buvo įsitikinusi savo kandidatės pergale, tad partijos prognozė greičiausiai ir išsipildys.

Profesorius svarsto, kad Socialdemokratų partijos rinkėjai rems G.Burokienę, o ne konservatorių kandidatę. Juolab kad antrajame ture Aukštaitijos apygardoje tikėtasi pamatyti R.Juknevičienės ir socialdemokrato Domo Petrulio, likusio trečioje vietoje ir surinkusio 19,90 proc. balsų, kovą. Pasak politologo, R.Juknevičienės galimybės gauti papildomų balsų nedidelės ir todėl, kad tai viena ryškiausių TS-LKD partijos figūrų. Toks kandidatės ryškumas esą gali sukelti rinkėjų, kurie nejaučia simpatijų konservatoriams, priešiškumą.

Marių apygardoje antrajame ture susitiks liberalas progimnazijos direktorius Edmundas Kvederis ir kol kas pirmaujantis didžiausias Lietuvos sveikuolis, skiepų vakcinose atradęs aborto liekanų, Dainius Kepenis. Šioje apygardoje kandidatų gautų balsų skirtumas taip pat nežymus.

Įdomi kova laukia Danės apygardoje, kur daugiausiai balsų surinko antikorupcinės koalicijos atstovas N.Puteikis. Jis antrajame ture susirungs su liberalu Simonu Gentvilu, kuris nuo kovotojo su korupcija atsiliko maždaug 200 balsų. Nors daugiamandatėje apygardoje kovotojų su korupcija koalicija nepasiekė minimalaus 7 proc. barjero, N.Puteikis dar turi neblogų šansų pakliūti į Seimą.

„Jei N.Puteikis imsis rimtos kampanijos Klaipėdoje, jis turi visas galimybes laimėti, bet reikia tuo užsiimti, – sako A.Krupavičius. – Jei jo priešininkas būtų kitas, ne S.Gentvilas, N.Puteikiui laimėti būtų sunkiau. Tačiau dabar dalis rinkėjų skeptiškai žiūri į tėvų ir vaikų dalyvavimą politikoje, ypač tada, kai partija turi vos kelis mandatus ir giminaičių „svoris“ pasidaro gan didelis. Žinoma, N.Puteikio koalicija gerokai populistinė, nežinia, už ką tokioje situacijoje balsuotų LSDP šalininkai, bet jei reikėtų mesti burtų kauliuką, manau, jis iškristų N.Puteikio naudai.“

O štai Eugenijus Gentvilas Gargžduose net nepakliuvo į favoritų duetą: antrajame ture susitiks 30 proc. balsų gavęs „tvarkietis“ Petras Gražulis ir penktadalio rinkėjų simpatijas pelnęs „valstietis“ Bronius Markauskas, teistas už ūkininkų protesto organizavimą.

Kitos liberalų partijos Lietuvos laisvės sąjungos (LLS) lyderis Artūras Zuokas, priešingai nei LS lyderis E.Gentvilas, daugiamandatėje apygardoje į Seimą nepateko, nes jo partija nesurinko nė 5 proc. balsų. Kol kas atrodo, kad ir LLS vedlys liks be mandato, nes vargu ar Senamiesčio apygardoje nugalės konservatorių Mykolą Majauską, pirmajame ture surinkusį dvigubai daugiau balsų (35 proc.).

Laimėjusių partijų lyderius nuo pergalės savo apygardose skiria tik vienas žingsnis. Gabrielius Landsbergis Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje surinko 38,36 proc. balsų, Ramūnas Karbauskis Šilainiuose gavo 39 proc., o Saulius Skvernelis, kuriam prognozuota pergalė jau per pirmąjį turą, pelnė 30 proc. balsų ir antrajame ture Karoliniškių apygardoje kausis su konservatoriumi Kęstučiu Masiuliu.

Socialdemokratai atidavė tėvonijas

Kita šių Seimo rinkimų staigmena – sumažėjusios rinkėjų simpatijos premjerui Algirdui Butkevičiui Vilkaviškyje. Savo uošvijoje, kur pradėjo politiko karjerą, A.Butkevičius į Seimą išrenkamas nuo 1996 m., o nuo 2000 m. kandidatui šioje apygardoje nė neprireikdavo antrojo turo, nes jis iškart susižerdavo daugiau kaip 60 proc. rinkėjų balsų. Tačiau šį kartą socialdemokratų lyderiui kelią pastojo LVŽS kandidatas Kęstutis Smirnovas.

Palyginti su A.Butkevičiumi, aktyvus visuomenininkas ir kovinio sporto čempionas K.Smirnovas yra nacionalinės politikos naujokas, turintis politinės patirties tik savivaldos srityje. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro mokytojas trečią kadenciją iš eilės yra išrinktas į Šakių rajono savivaldybės tarybą. Vis dėlto A.Butkevičius, kuris iki rinkimų darbo metu važinėdavo į Vilkaviškį pirmyn atgal, ruošiasi rimtai susikauti su bušido meistru: premjeras buvo pasiprašęs keturių dienų atostogų, kurias praleido agituodamas Vilkaviškyje.

Paaiškėjo, kad susilpnėjusios socialdemokratų lyderio pozicijos Vilkaviškyje – ne premjero nesėkmė, bet visos partijos favoritų tendencija. Dalyje apygardų daug metų neturėję nė menkiausios konkurencijos, kai kurie socialdemokratai pirmąjį turą arba prakišo visai, arba buvo nukarūnuoti ir turės rimtai kovoti antrajame.

Visiška nesėkmė ištiko parlamentarą Albiną Mitrulevičių Marijampolėje. Per antrąjį Seimo rinkimų turą 2012 m. A.Mitrulevičius, tuometis Marijampolės savivaldybės mero patarėjas, pelnė 67,16 proc. rinkėjų simpatijų. Tačiau šį kartą socialdemokratas Marijampolėje liko trečias, jį nurungė visiški politikos naujokai – LVŽS atstovas komisaras Dainius Gaižauskas ir jaunas, nacionaliniu lygiu nežinomas konservatorius, Marijampolės savivaldybės tarybos narys, Andriaus Kubiliaus padėjėjas 29-erių Andrius Vyšniauskas.

Kitas socialdemokratas, per pirmąjį turą palaužtas LVŽS politikos naujoko, – Edvardas Žakaris. Aušros apygardoje Šiauliuose 2012 m. jis surinko 43 proc. balsų, o antrajame ture už jį balsavo net 76 proc. rinkėjų. Šįkart E.Žakaris surinko 19,70 proc. balsų ir antrajame ture stos prieš LVŽS kandidatą Šiaulių vicemerą, leidėją humanitarinių mokslų daktarą Stasį Tumėną, pelniusį 29,27 proc. balsų.

Sūduvos apygardoje antrajame ture buvo tikimasi pamatyti dviejų ministrų – socialdemokrato Juozo Oleko ir „darbietės“ Algimantos Pabedinskienės kovą. Tačiau A.Pabedinskienė, su 11,26 proc. balsų likusi ketvirta, į antrąjį turą nepateko, kaip ir į parlamentą nepateko ją delegavusi partija. O J.Olekas (18,83 proc. balsų) taip pat netapo lyderiu ir auksinėmis šakutėmis turės kautis su jaunuoju ūkininku, Marijampolės savivaldybės tarybos nariu „valstiečiu“ Kęstučiu Mažeika, už kurį balsavo beveik trečdalis rinkėjų. A.Krupavičius svarsto, kad J.Oleko, kaip ministro, įvaizdis sugadintas, paskui jį velkasi auksinių šaukštų ir šakučių skandalo šleifas, todėl galimybių išsigelbėti ir laimėti antrajame ture jis turi nedaug.

9,79 proc. balsų Šeškinės apygardoje surinkęs LSDP rinkimų štabo vadovas Algirdas Sysas liko penktas, jį aplenkė LLRA-KŠS kandidatas Zbignievas Maciejevskis, Lietuvos laisvės sąjungos deleguota Agnė Zuokienė, į antrąjį turą išėję „valstietis“ Virginijus Sinkevičius ir TS-LKD kandidatas Audronius Ažubalis.

2012 m. rinkimuose 52,83 proc. Alytaus apygardos rinkėjų pasitikėjimą pelnęs Julius Sabatauskas šį kartą gavo 17 proc. balsų ir antrajame ture susirungs su LVŽS kandidatu teatro ir kino aktoriumi Robertu Šarknicku, surinkusiu 27 proc. balsų. Politologo A.Krupavičiaus teigimu, šiek tiek blogesnėje situacijoje esantis J.Sabatauskas, šiaip jau konkurencingas vienmandatininkas, prieš antrąjį turą turėtų ieškoti sąjungininkų, organizuoti tikrai efektyvią kampaniją ir bandyti įtikinti rinkėjus.

Artūras Skardžius Šilutėje, kur 2012 m. gavo Seimo nario mandatą, šiemet liko ketvirtas. Jį aplenkė TT narystę sustabdęs Pagėgių veikėjas Kęstas Komskis, taip pat konservatorė mokytoja Sandra Tamašauskienė ir „valstietis“ Alfredas Stasys Nausėda, kurį, kaip spėjama, dalis rinkėjų aukštai išreitingavo vien todėl, kad palaikė ekonomistu Gitanu Nausėda.

Jurbarko apygardoje be didesnių sunkumų užtikrintai laimėdavo socialdemokratas Bronius Pauža. 2012 m. antrajame Seimo rinkimų ture jis gavo 63,92 proc., 2008 m. – 50,75 proc. balsų. Vis dėlto šiemet rinkėjai su B.Pauža atsisveikino. Antrajame ture Jurbarko-Pagėgių apygardoje kausis TS-LKD atstovas Daivaras Rybakovas ir LS kandidatas Ričardas Juška. Tačiau B.Paužai apmaudu turėtų būti ne vien todėl, kad iškrito iš kovos, bet ir todėl, kad nuo brūkšnio jį skyrė vos 5 balsai.

Tik dar kartą galima patvirtinti, kad vienmandatėse apygardose svarbus kiekvienas balsas.

„Tai yra nulis, toks skirtumas nieko nereiškia. Tik dar kartą galima patvirtinti, kad vienmandatėse apygardose svarbus kiekvienas balsas, – apibendrina politologas A.Krupavičius. – Apygardų ribų perbraižymas, kad ir menkas jų sujudinimas, taip pat galėjo padaryti nedidelį poveikį, kurio užteko.“

Pirmajame ture prakišo ir už brūkšnio liko Algimantas Salamakinas. 2012-aisiais Radviliškio apygardoje gavęs 61,66 proc. balsų, šį kartą jis surinko 15,64 proc., į priekį praleisdamas antrajame ture kovosiančius konservatorių Vytautą Juozapaitį ir „valstietį“ Radviliškio savivaldybės tarybos narį, vietos verslininką Aurimą Gaidžiūną.

Taigi jei kalbame ne tik apie partijos gautus mandatus, bet ir apie personalijas, socialdemokratų pozicijos iki šiol jiems palankiose apygardose susiūbavo. Nepasisekė ir kone geriausiai vertinamam šios Vyriausybės ministrui Linui Linkevičiui, kuris Panemunėje pralaimėjo dviem politikos naujokams – „valstiečiui“ prof. Aurelijui Verygai ir TS-LKD kandidatui Tadui Langaičiui, o socialdemokratų sąrašo „karūna“ Rasa Budbergytė Verkių apygardoje liko trečia, aplenkta konservatoriaus Dainiaus Kreivio ir liberalo Gintaro Steponavičiaus. Nusiraminti gali rinkėjų lojalumą išsaugoję Rimantas Sinkevičius, sūnaus vadovaujamoje Jonavoje gavęs per 40 proc. balsų, taip pat Prienų-Birštono vienmandatininkas Andrius Palionis ir Tauragėje pirmaujantis Darius Petrošius.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Darbo partija

Rinkėjų į politinės arenos užribį išstumtiems „darbiečiams“ prognozuojama agonija ir visiškas išnykimas, toks kaip daugelio kitų už parlamento ribos likusių partijų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau spėjo ne tik įsisteigti, bet ir išnykti beveik keturios dešimtys partijų.

Aušra LĖKA

Ar pamenate Demokratų, Tėvynės liaudies, Nepriklausomybės, Moterų, Protėvių atgimimo, „Rinkimai 1996“ ar Ūkio partijas? Visos jos – partijų kapinyne. Kai kurios visai nunyko, kitos jungėsi tarpusavyje (tačiau politinis nulis prie kito politinio nulio vis tiek būdavo nulis), paskui įsiliedavo į kokią didesnę politinę jėgą. Daugelio net pavadinimai skamba lyg pirmą kartą girdimi.

Tačiau politinį sudie teko tarti net ir rinkimų favoritų šlovę pelniusioms partijoms. Toks likimas po pastarųjų Seimo rinkimų prog-nozuojamas ir „darbiečiams“, o po jų – ir „tvarkiečiams“.

Kur dingsta pralaimėjusieji

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ nyksta, kol galiausiai jų visai neliks. Dabar jau abi liko be savo charizmatiškų lyderių, o metų metais kartojamas tas pats populistinis jaukas prarado magiją rinkėjams.

Nykstančiųjų vietą užima kiti politiniai žaidėjai, šiuose rinkimuose – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Tiesa, ir šios „nepartinės partijos“ politinis tvarumas kelia abejonių.

Beje, tai retas atvejis, kai rinkėjų išbraukta iš parlamentinių partijų politinė jėga po 12 metų grįžo iš karto į rinkimų lyderes. Bet LVŽS ir jos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pamažu tam kaupėsi: partija neblogai pasirodydavo savivaldybių tarybų rinkimuose, o R.Karbauskis populiarumą auginosi remdamas kultūros projektus ar kovodamas už blaivybę.

Frakcijos parlamente nuo 1992 iki 2012 m. neturėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Bet tai specifinė partija, kuri koncentruojasi keliose šimtaprocentinio laimėjimo apygardose. Jos sėkmė daugiausia priklauso nuo rinkėjų aktyvumo: jei jis didesnis, lenkiškųjų rinkimų apygardų balsai daugiamandatėje apygardoje ir „paskęsta“. Be to, ši partija vėl grįžo į Seimą, į savo sąrašus įtraukusi ir Rusų aljanso kandidatus, vadinasi, ir rusakalbius rinkėjus.

Vis dėlto dažniausiai partijos, likusios už Seimo durų, netrunka išgaruoti kaip dūmas. Taip nutiko Romualdo Ozolo Centro sąjungai, kuri įsiliejo į Liberalų ir centro sąjungą. Bet ir šios nebėra politiniame žemėlapyje. 2012 m. rinkimuose jos pirmininkas Algis Čaplikas reklamavosi kaip naujos kartos lyderis. Tačiau partija, negavusi nė vieno mandato, susijungė su Artūro Zuoko „Sąjunga TAIP“, įsteigdama Lietuvos laisvės sąjungą. Ši partija dabar dalyvavo rinkimuose, bet tepelnė 2,1 proc. balsų.

Analogiška Naujosios sąjungos (socialliberalų) istorija: triumfavę 2000 m. rinkimuose, po dviejų kadencijų socialliberalai liko už Seimo durų ir kiek pavegetavę įsiliejo į Darbo partiją. Tačiau dabar ir pastarąją ištiko toks pat likimas likti politinio elito užribyje. Šių metų nelaimėlės išskirtinumas tik tas, kad pirmą kartą už Seimo durų liko partija, praėjusiuose rinkimuose laimėjusi pirmąjį turą.

„Partijų ir rinkimų finansavimo sistema nustekeno partijas. Jei partija neišrenkama į Seimą, ji praranda finansavimo šaltinius ir jai tiesiog neapsimoka egzistuoti, nebeužtenka lėšų aparatui išlaikyti. Partijų stiprinimo požiūriu tokie apribojimai nebuvo gerai“, – tokios nuomonės laikosi J.Novagrockienė.

O finansavimas iš valstybės biudžeto net reiškia tam tikrą suaugimą su valstybe. Štai partijų lėšos pernai siekė 8 mln. eurų. Pagrindinis jų finansavimo šaltinis buvo iš valstybės biudžeto gautos lėšos – jos sudarė 68,7 proc. partijų lėšų.

Nebūdamos parlamente partijos gali dalyvauti kokiuose savivaldybių rinkimuose, bet didesnės sėkmės sunku tikėtis. „Tad išlieka parlamentinės ir mažos protesto partijos, kurios kuriasi išreikšti savo protestui vienu ar kitu klausimu“, – aiškina J.Novagrockienė.

Užsiimti politika apsimoka tik provincijoje

Tačiau ką tokiu atveju reiškia tai, kad partijų narių Lietuvoje daugėja: prieš keletą metų jų buvo 3 proc. pilnamečių gyventojų, dabar 5 proc. „Toks skaičius Vakarų demokratinėse valstybėse laikytas gera klasika, nes tokia dalis partijoms priklausančių žmonių jau rodo tam tikrą visuomenės politinį aktyvumą. Tačiau Lietuvos specifika – kad partijų narių augimas rodo ne tiek visuomenės palaikymą politinėms partijoms, kiek abipusės naudos siekimą, net iškreiptą partijos vaidmens suvokimą“, – sako J.Novagrockienė.

Partijos turėtų būti įrankiai konkuruoti dėl pažangesnės valdžios, pažangesnių sprendimų. Bet dažnai į jas einama kaip į darbo biržą.

Pasak politologės, nauji partijų nariai skirstytini į tris grupes. Vieni, ypač jaunesnės ir vidurinės kartos žmonės, stoja į partijas, nes pradeda suvokti buvimą jose kaip tam tikrą profesinę veiklą, politinės veiklos kryptį. Tačiau nemažai, daugiausia ne didmiesčiuose, pradėjo stoti į partijas todėl, kad jos duoda naudos – padeda rasti darbo, be to, atsiranda papildomų socialinių ryšių, taip pat padedančių susirasti darbą. Trečia partijų naujokų kategorija – tie, kurie taip nori įgyti daugiau galių priimant sprendimus, tad partijose matyti daug verslininkų. Nors partijos nemėgstamos, žmonės suvokia, kad būdamas jos nariu gali gauti socialinės ar materialinės naudos, ir į jas stoja, bet nebūtinai dėl ideologinių priežasčių.

38 partijos, bet gyvų – mažiau nei pusė

Vis dėlto Lietuvoje, pagal oficialų Teisingumo ministerijos skelbiamą sąrašą, – net 38 partijos. Kiek iš jų gyvų – kitas klausimas. Rinkimuose savo partijos, koalicijos ar kitos partijos sąraše dalyvavo mažiau nei pusė. Rinkėjų palankumo, konvertuoto į mandatus Seime, užteko tik septynioms (5 proc. ribą peržengė šešios, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos sąraše kandidatavo ir Rusų aljanso atstovai).

Net iš tų, kurios kažkokia forma dalyvauja šiuose Seimo rinkimuose, plačiajai visuomenei girdėti kokių dešimties pavadinimai, o bandydamas partijų lyderių pavardes priskirti vienai ar kitai partijai susipainiotų net dažnas politologas. 14 iš registruotų partijų pasiekusios likvidavimo fazę.

Nors bendras partijų narių skaičius nuo kadencijos pradžios stabiliai didėjo (nuo 107,8 tūkst. 2012 m. iki 121,8 tūkst. dabar – 11,5 proc.), bet partijų indėlis į šią aritmetiką labai skirtingas.

Dauguma liliputinių partijų deklaruoja savo narių gausėjimą, tačiau jose narių dešimtkart mažiau nei didžiausiose. Dvi partijos – Socialdemokratų ir Darbo – peržengusios 20 tūkst. narių ribą (atitinkamai 21 201 ir 20 659), dvi – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Tvarka ir teisingumas“ – per 10 tūkst. (atitinkamai 14 920 ir 12 899). 5 tūkst. narių ribą dar peržengia Liberalų sąjūdis (7979).

Tačiau gausumas nereiškia populiarumo ir tarp rinkėjų: „darbiečiams“ tai nepadėjo patekti į Seimą. Nuo jų bėgo ir rėmėjai (iš 18,4 proc. „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc.), ir nariai – per kadenciją jų prarasta 4667.

O rinkimuose sėkmę patyrusios partijos augo: TS-LKD – 2584, LVŽS – 1016. Rinkimuose į trečią iš pirmos vietos ant geriausiųjų pakylos nukritę socialdemokratai užaugo 4169 nariais. Tiesa, labiausiai per kadenciją išaugo Liberalų sąjūdis – net 4334 nariais. Iki jų buvusio lyderio Eligijaus Masiulio skandalo kaip ant mielių kylant jų reitingams tai nestebino, bet norinčiųjų būti liberalais daugėjo net šiemet.

Ar 38 partijos – ne per daug? „Didžiojoje Britanijoje veikia per 30 partijų, nors realiai lyderiauja dvi, dabar atsiranda trečias žaidėjas. Tad negalima sakyti, kad daug partijų – tik Rytų Europos, posovietinių valstybių bruožas“, – lygina J.Novagrockienė, pridurdama, jog tam, kad sprendimų priėmimas parlamente būtų efektyvesnis, rinkimuose numatytas barjeras. Šįsyk jis pasirodė per aukštas net praėjusiuose rinkimuose triumfavusiai partijai.

G.Landsbergis, K.Kavolėlio nuotr.

Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

Aušra LĖKA

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

V.Mazuronis, K.Kavolėlio nuotr.

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

V.Uspaskichas, A.Ufarto nuotr.

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

R.Karbauskis, V.Skaraičio nuotr.

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

A.Butkevičius, V.Skaraičio nuotr.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Clarkas S.Judge'as

Lietuvoje vykusios Seimo rinkimų kampanijai oratorystės perlų neišgirdome. Kaip sako JAV prezidentams kalbas rašęs ir rinkimų kampanijų strategijas rengęs Clarkas Judge’as, Amerikoje „toks triukas nepraeitų“.

Rima JANUŽYTĖ

C.Judge’as apie rinkimų kampanijas, regis, žino viską: klausydamasis vieno ar kito kandidato jis gali beveik neklysdamas pasakyti, kuris pelnys daugiau balsų. Tokios patirties jis įgijo dirbdamas Baltuosiuose rūmuose. Mat C.Judge’as buvo tuomečio viceprezidento George‘o Busho vyriausiojo komandos narys, rašė kalbas prezidentui Ronaldui Reaganui, buvo kviečiamas rašyti kalbų viršūnių susitikimams, o dabar politikus ir verslininkus konsultuoja kalbų, kampanijų, strategijos klausimais. „Veidas“ teiraujasi jo nuomonės apie JAV, Europoje, taip pat ir Lietuvoje vykstančias politikų varžybas ir jų gebėjimą sužavėti rinkėjus.

– Esate rašęs kalbas JAV prezidentams ir viceprezidentams, stambių korporacijų vadovams, taigi esate gerai žinomas kalbų rašytojas. Kaip tokiu tampama?

– Aš ilgai domėjausi viešu kalbėjimu. Daug ir įvairiai studijavau. Nors neturiu būtent tokio išsilavinimo, išstudijavau daugybę pavyzdžių, daug apie juos galvojau. Daug kartų turėjau progą ir pats viešai kalbėti. Tačiau pirmą kalbą parašiau netrukus po to, kai pradėjau dirbti Baltuosiuose rūmuose. Dirbau tiesiogiai su tarptautine ekonomikos politika, prieš tai dirbau vyriausybėje, tad buvau žmogus su patirtimi. Tiesa, ta patirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su viešu kalbėjimu, tačiau aš kažkuria prasme buvau tarptautinės ekonomikos politikos srities rašytojas. Dar iki pradedant dirbti Baltuosiuose rūmuose man teko rašyti įvairiems žurnalams – tai buvo mano pragyvenimo šaltinis.

Baltuosiuose rūmuose buvau padėjėjas ir matydavau visus tekstus, kurie rašomi sekretoriui, antrajam sekretoriui, o skaitydamas informaciją, skirtą visuomenei, galvojau: ji tikrai bloga. Tai nereiškia, kad ši informacija nebuvo intelektuali. Ji tiesiog nebuvo gerai surašyta.

Taigi ėmiau tuos tekstus koreguoti, aiškindamas, kad pats esu rašantis žmogus. Mano pastabos buvo priimtos labai palankiai. Paaiškėjo, kad daugybė žmonių, kurių pareigos buvo aukštesnės negu mano, viską vertino taip pat.

Tuo metu susipažinau su vienu viceprezidento kalbų rašytoju ir ėmiausi jam padėti. Beje, ne tiek su rašymu, kiek su informacija apie tarptautinę ekonomikos politiką. Pamažu susikūriau šiokią tokią reputaciją, kol galiausiai tapau viceprezidento kalbų rašytoju. Tai buvo 1984-ieji, kaip tik prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Jos metu užsitarnavau reputaciją Baltuosiuose rūmuose, o kai atėjo laikas, buvau pasirinktas kaip vienas prezidento kalbų rašytojų.

– Sakote, kad išsinagrinėjote daugybę kalbų. Ar tebedarote tą patį? Ar gera politiko kalba šiandien yra panaši į gerą politiko kalbą 1984-aisiais?

– Ne laikas svarbiausia. Svarbiausia – „pagauti“ savo kalbėtojo balsą. O daugelis kalbėtojų jo nė neturi. Arba dar patys jo neatrado. Aš dirbau su prezidentu ir su žmogumi, kuris vėliau tapo prezidentu. Šie žmonės žinojo, ką sako. Daug žmonių – gal net daugelis – to nesugeba. Kai dirbi su žmogumi, kuris moka kalbėti, privalai tą jo kalbėjimą perprasti. Suprasti, ko jis siekia, ką nori nuveikti, kokių aistrų jis turi, koks jis nori būti matomas viešumoje. Viskas priklauso nuo žmogaus – kiekvienas yra unikalus. Neseniai girdėjau, kad nors žmogaus DNR sudaryta iš 23 chromosomų ir gali atrodyti, kad viskas gana paprasta, pasirodo, jog tose chromosomose yra tiek informacijos, kiek neįsivaizdavome esant. Jei kaip palyginimą imtume USB atmintinę, tai 23 chromosomose yra tiek informacijos, kiek gali tilpti 2 tūkst. USB atmintinių pripildytų „Titanikų“.

Taigi turi pajausti žmogaus unikalumą.

– O kaip auditorija? Ar ji bėgant laikui pasikeitė? Ką šiandieniniai klausytojai nori išgirsti iš kandidato?

– Auditorija nori girdėti tai, kas tuo metu aktualu. Ypač ryškūs tarpkultūriniai skirtumai: kas priimtina vienoje kultūroje, nesuveiks kitoje. Reikia labai gerai tai išmanyti. Tačiau keičiasi ir reikalavimai prezidento kalboms. Beje, tą patį, manau, galima pasakyti ir apie prezidento kalbų rašymą Lietuvoje. Didžioji dalis auditorijos, kuri išgirs labai aukšto rango asmens kalbą, yra ne priešais tave, o prie televizoriaus, radijo imtuvo arba interneto. Anksčiau žiniasklaidos kanalų buvo palyginti nedaug, bent jau tokių, kurie pasiektų visą tautą. Pora trejetas laikraščių, keletas televizijos ir radijo transliuotojų. Visi jie darė tą patį, skleidė tą pačią informaciją. Net reporteriai tardavosi tarpusavyje ir nuspręsdavo, kas vienoje ar kitoje kalboje buvo svarbiausia, ko minėti neverta. Jie nekonkuravo tarpusavyje – priešingai, vadovavosi bendradarbiavimo nuostata. Taigi svarbiausias klausimas buvo tai, kaip tavo žinutę supras žiniasklaida, o tiksliau – kaip tave pacituos.

Citatos mums Baltuosiuose rūmuose buvo svarbiausias uždavinys. Kaip pasakyti sakinį, kad būtum pacituotas būtent taip, kaip tikiesi? Yra tam tikra kalbos struktūra, sakiniai, posakiai, kurie leidžia tai pasiekti. Ilgainiui išsiugdai jausmą, kaip ir ką pasakyti, kad būtum tinkamai cituojamas. Ištobulini techniką, kad būtum cituojamas kuo plačiau. Nesakau, kad būtent tam skirdavome daugiausiai laiko, tačiau būtent tai turėjo didžiausią poveikį.

Tai labai pasikeitė. Dabar tam skiriama daug mažiau dėmesio. Viskas ėmė keistis atsiradus internetui. Anksčiau dauguma žmonių iš visos kalbos išgirsdavo tik sakinį ar du, o dažniausiai perskaitydavo kažkieno kito parašytą santrauką. Tad būdavo labai svarbu, kokie tie sakiniai bus, kokiame jie bus kontekste. Dabar internete atsiranda visa kalba ar didžioji jos dalis. Pavyzdžiui, visa Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton kalba. Gali susirasti visas anksčiau pasakytas kalbas.

Noriu pasakyti, kad vieno ar dviejų sakinių reikšmė dabar daug mažesnė. Trumpai sakant, per internetą tu gali pasiekti milijonus žmonių visame pasaulyje, ir nebėra taip svarbu būti tinkamai pacituotam. Taigi nebereikia tiek galvoti apie šmaikščias frazes, kurios anksčiau „prasimušdavo“ į žiniasklaidą.

– Tačiau D.Trumpas žaidžia būtent su citatomis. Ar manote, kad tai jis daro pats, sąmoningai, ar kažkas jam rašo kalbas ir pataria, kaip ir ką sakyti?

– Ir vienaip, ir kitaip. Ilgą laiką jis pats popieriuje pasižymėdavo pastabas. Dabar kartais perskaito ištisą kalbą, net neapsimesdamas, kad to nedaro. Kartais išlenda improvizacija, bet jų dabar būna gerokai mažiau. Prasidėjus dvikovai su H.Clinton jis suprato, kad turi keisti taktiką, priešingu atveju nelaimės balsų. Taigi D.Trumpas sutiko naudotis paruoštukais.

– Vis dėlto D.Trumpas ir dabar nevengia šiurkščių, aštrių frazių, įžeidinėjimų. Ar tai daro tyčia, ar jam kitaip neišeina?

– Jo duktė neseniai pasakė, kad jis yra nepataisomas įžeidinėtojas ir užgauliotojas. Jis užgaus bet ką – vyrą, moterį. Ypač jei nusimena ar pajunta iššūkį. Manau, kad kai kurie įžeidimai buvo suplanuoti. „Meluojantis Tedas“ (D.Trumpo pasisakymas apie kandidatą Tedą Cruzą – red. past.) buvo vienas tokių. D.Trumpas norėjo sukurti oponentams „prekės ženklus“. Kai kurie jų buvo visai sėkmingi ar bent jau įbaugino oponentus. Žiniasklaida susitelkė būtent į tai, ką sakė jis.

Kažkas suskaičiavo, kiek laiko eteryje jis gavo ir kiek tai būtų kainavę, jei už tą eterį jam būtų tekę susimokėti. Išėjo maždaug 8 mln. dolerių, ir tai buvo prieš kelis mėnesius. Jis įrodė esąs genijus, priverčiantis žiniasklaidą visą dėmesį sutelkti tik į jį. Tačiau dabar jis tai daro naudodamas mažiau šiurkščių komentarų. Galima sakyti, jis susiėmė. Daug labiau susikoncentravo į reikalus, į konkrečius klausimus.

– Vis dėlto JAV publikai jis „tiko“ ir būdamas įžeidinėtojas. Ką tai pasako apie ją? Amerikiečiams patinka įžeidinėjimai?

– Sakyčiau, jie jį mėgsta nepaisant to, o ne dėl to. Tai žinome ir iš apklausų, ir iš komentarų žiniasklaidoje. Šiurkštieji komentarai pasitarnauja patraukdami žiniasklaidos dėmesį, tačiau ne sukeldami simpatijas. Svarbiausia, kad dabar jis itin nuodugniai kalba apie kiekvieną klausimą, ypač politinį ir ekonominį, ir gali susidaryti įspūdis, kad jis – specialistas, labai atsidavęs, labai susirūpinęs. Tai sukelia pasitikėjimą. Net demokratai pripažįsta, kad apie kai kuriuos reikalus jis kalba labai rimtai. Atseit štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nusiteikęs tikrai rimtai. Kitas klausimas – kiek D.Trumpas darys tai, ką žada.

Ar jis deportuos žmones? Ne. Tačiau gal jis sugriežtins imigracijos politiką. Jei H.Clinton apie konkrečius dalykus kalbėtų taip pat rimtai kaip D.Trumpas, jis neturėtų tokio palaikymo kaip dabar.

Jos kampanijos ašis – status quo. O status quo nėra populiaru, net jei tai – geriausia politika.

– Ar galima pasakyti, kiek viešas kalbėjimas padeda pelnyti balsų arba kokią sėkmės dalį jis lemia? Ar įmanoma kaip nors apskaičiuoti ryšį tarp geros kalbos ir pergalės rinkimuose?

– Atsakysiu kaip kalbų rašytojas. Man pasisekė, nes dirbau su labai gabiais kalbėtojais. Jie būtų tai padarę ir vieni, be mano pagalbos. Su jais pasiekiau daugiau, nei būčiau pasiekęs be jų. Tačiau geros kalbos, gerai parašytos kalbos, kurios pagerina kandidato įvaizdį visuomenės akyse, buvo ir tebėra svarbiausia politinės kampanijos dalis. Jei nesugebi pasakyti kalbos, vargu ar laimėsi.

Vis dėlto šioje JAV rinkimų kampanijoje vyksta kai kas neįprasta. H.Clinton išleido šimtus milijonų dolerių televizinei reklamai. Spėkite, kiek sumokėjo D.Trumpas?

– Nieko.

– Teisingai, visiškai nieko. Jei jis laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jei D.Trumpas laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jo kampanija beveik nieko nekainuoja: jis nenaudoja TV reklamos, jis nenaudoja savo korporacijų pinigų. D.Trumpo kampanija paremta duodamais interviu ir internetu platinamomis  jo kalbomis. Tai sudaro didžiąją jo kampanijos dalį. Ir tai visiškai kitokia strategija, nei įprasta.

– H.Clinton naudojasi senaisiais metodais. Ar galima sakyti, kad vyksta kova ne tik tarp kandidatų, bet ir tarp požiūrio į pačią rinkimų kampaniją?

– Daug žmonių mano, kad D.Trumpas pasirinko neįmanomą kelią. H.Clinton siekia, kad kiekvienas ją palaikantis amerikietis ateitų už ją balsuoti. Ir tai jau vyksta, nes valstijose prasidėjo išankstinis balsavimas. Agitacija balsuoti bendrą gautų balsų skaičių statistiškai gali padidinti 2–3 proc. Ir jei D.Trumpo ir H.Clinton gerbėjų skaičius bus labai panašus, bet H.Clinton rinkėjai – aktyvesni, ji laimės. Ir tik todėl, kad jis pasirinko naują kampanijos formą, o ji pasiliko prie senos.

Nesakau, kad nauja forma geresnė, bet jis ją mėgina. Pažiūrėsim, kuo tai baigsis.

– O kiek būtent JAV prezidentui svarbu, kad jo rinkimų kampanijos metu sakomos kalbos būtų palankiai priimtos užsienio šalyse, pavyzdžiui, Europoje? Juk nors kandidato kalba adresuojama rinkėjams, ją girdi visas pasaulis. Ar rašydamas kalbas galvodavote apie tarptautinę auditoriją?

– Visuomet. Kaip ir mano kolegos. Imkime D.Trumpo kalbą, kurioje jis pasisako NATO klausimu. Kai kas gal suprato, kad jis nepalaiko NATO, tačiau atidžiai išnagrinėjus jo pasisakymus galima pastebėti, kad jis nekvestionuoja paties Aljanso. Jis kelia klausimą dėl narių, nesilaikančių įsipareigojimo skirti 2 proc. lėšų gynybai. Lietuva šį kriterijų atitinka, bet kai kurios valstybės – ne. Ir net nenori to daryti.

Manau, D.Trumpas turi galvoje vieną labai svarbų, esminį klausimą: JAV finansinė padėtis yra labai labai bloga. Didelė skola, kuri nuolat didėja. Sveikatos apsaugos sistema, pensijų programa – mūsų padėtis dabar tokia, kad…

Prognozės tokios: maždaug po 15–25 metų 100 proc. JAV pajamų bus skiriama pensijų programai, sveikatos apsaugos vyresniesiems programai ir valstybės skolos palūkanoms padengti. Kitaip sakant, kiekvienas gynybai skirtas doleris bus skolintas. Kiek tai galės tęstis? Jei esi galinga valstybė ir sau keli tokioms valstybėms svarbius tikslus, susijusius su pasaulio saugumu, negali tuo rūpintis iš skolintų pinigų. Manau, D.Trumpas pradeda sakyti, kad kitos šalys privalo prisidėti. Gynyba turi būti tvari. Dabar turime lėktuvą, kurio projektavimas kainavo milijardą dolerių ir kuris tikriausiai niekada neskraidys, – girdėjote apie F-35?

Tai signalizuoja apie visiškai sugedusią vystymo ir įsigijimo sistemą. Ją reikia sutvarkyti, tačiau tai nevyksta greitai. Pirmiausia reikia sutvarkyti pensijų ir sveikatos apsaugos sistemas. Kad šalies fiskalinė sveikata pagerėtų, padaryti reikia labai daug. Ir manau, jog D.Trumpas pareiškė, kad jis bent jau pradeda apie tai galvoti. O jei jis tikrai turėjo omenyje tai, ką aš sakau, tuomet jis nusiteikęs rimčiau negu H.Clinton.

Čia buvo ilgas atsakymo variantas. Trumpai – kaip kalbos rašytojas, turi visuomet galvoti apie tarptautinę auditoriją. Tai ne tiesioginė auditorija, tačiau ne mažiau svarbi.

– Pokalbio pradžioje minėjote tarpkultūrinius skirtumus. Kalba, kurią gerai įvertina JAV rinkėjai, gali visiškai neatitikti europiečių lūkesčių ir supratimo, kokia kalba yra gera. Taigi ar įmanoma kaip nors apibrėžti ar apibūdinti geros amerikietiškos ir geros europietiškos kalbos standartą?

– Mano nuomone, europiečių politikų, išskyrus britus, kalbos yra mažiau aistringos ir biurokratiškesnės. Tokia kalba JAV „nepraeitų“. Amerikiečiams svarbu, kad kalba tave paliestų, sujaudintų, sudomintų.

Šiuo požiūriu H.Clinton kalbos kur kas europietiškesnės. Kai klausaisi D.Trumpo, nesvarbu, ar palaikai jį, ar ne, atrodo, kad jis kalbasi su tavimi. Kai klausaisi H.Clinton, vėlgi nepaisant politinių simpatijų susidaro įspūdis, kad ji tarsi mokytoja prie lentos aiškina pamoką. „Dabar, vaikučiai…“

Jaučiate skirtumą? Manau, tai viena H.Clinton silpnybių.

Skaitydamas paskaitas dažnai remiuosi buvusių JAV prezidentų pavyzdžiais, nuo R.Reagano iki Baracko Obamos. Kiekvieno jų viešas kalbėjimas atitinka tam tikrą muzikos formą. Tai tarpusavyje suderintos natos, kuriomis išgaunama tam tikra nuotaika, emocija, formuojamas pranešimas.

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

– O kokio ilgio kalba kandidatui yra tinkamiausia? Juk svarbu, kad auditorija nepradėtų nuobodžiauti.

– Žmonės linkę kalbėti per ilgai. Kažkokių konkrečių reikalavimų, kiek turi tęstis kalba, nėra. Svarbu jausti auditoriją, mokėti išlaikyti jos dėmesį. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – atsistoti ir pasakyti per mažai. Bet dažniau pasitaiko ilgų kalbų. Tad nesvarbu, kiek kalba trunka, – būtina mokėti įtraukti klausytojus.

Kai G.Bushui vyresniajam rašiau kalbas, jas pateikdavau surašytas ant kortelių – na, žinote, kurias kalbančiajam po vieną rodo asistentas ir iš kurių kalba skaitoma. Jis paimdavo tas korteles į ranką ir sakydavo: „Gana sunku, Clarkai.“ Taigi išmokau kalbas „lengvinti“.

– Ar prašydavote, kad žmogus, kuris sakys jūsų parašytą kalbą, ją pirmiausia pasakytų jums? Juk gali būti, kad rašydamas intonaciją įsivaizdavote vienaip, o kalbėtojas jūsų žodžius gali perskaityti visai kitaip.

– Dirbau su tokio lygio žmonėmis, kuriems nieko nepaliepsi. Ne, man kalbų niekas nesakydavo. Tačiau galiu pasakyti, kad R.Reaganas jas perskaitydavo geriau, negu aš būdavau sumanęs. Nors labai aiškiai parašydavau mintį, jis suteikdavo tiems patiems žodžiams visai kitą prasmę, ir ta mintis tapdavo gilesnė. Tai subtilybė, kai pakanka intonacijos, kad galėtum kurti naujas prasmes. Jis mano kalbas patobulindavo nieko nekeisdamas. Šis žmogus tiesiog turėjo labai stiprų kalbos jausmą.

– Kuris JAV politikas, jūsų nuomone, buvo geriausias kalbų sakytojas, jei neminėsime Martino Lutherio Kingo?

– Kiekvienas laikmetis turėjo savo žvaigždes. Viskas priklausė nuo aktualijų, situacijos. Vienais laikais geriausi oratoriai buvo pastoriai – iš pastoriaus šeimos buvo kilęs ir tas pats M.L.Kingas. Tuo metu tai buvo tinkamiausia forma, atitinkanti auditorijos supratimą.

Vėliau buvo Franklinas D.Rooseveltas, pasižymėjęs dideliu literatūriškumu, – tokios buvo ir jo kalbos. Taip pat R.Reaganas, Billas Clintonas – šie prezidentai, manau, buvo geriausi oratoriai. B.Clintonas sugebėdavo įtikinti net tuo, kuo šiaip abejotum. Jis kalbėdavo labai nuosekliai, ir tai imponuoja.

B.Obama irgi žavimasi kaip kalbėtoju, nors manau, kad jo kalbėjimas pranoksta kalbų turinį.

30-asis JAV prezidentas Calvinas Coolidge’as, kiti prezidentai Dwighte‘as Eisenhoweris, Thomas Jeffersonas irgi kažkuo panašūs. George‘as Washingtonas nebuvo tobulas, bet kelios jo kalbos – labai stiprios.

Johno Kennedy kalbos irgi įsimintinos. O paskui kalbų lygis tarsi nukrito. Tiesa, G.W.Bushas buvo geresnis oratorius, nei daug kam atrodo.

Apibendrinant JAV istorijoje buvo keli puikūs oratoriai, nemažai gerų, daugelis – vidutiniai. Tačiau bent jau XX a. prezidentu galėjo būti išrinktas tik toks politikas, kuris sugebėjo gerai kalbėti. Tai rinkėjams labai svarbu – svarbiau negu XIX a.

– O kiek šalyje turi būti gerų kalbų rašytojų?

– Tik vienas! Kai dirbau Baltuosiuose rūmuose, mūsų buvo 14. Tačiau tikrai talentingų žmonių yra labai mažai. Tiksliau, jų yra, bet juos nusisamdyti – labai keblu.

Kartais žmogus sugeba labai gerai rašyti, bet menkai išmano kontekstą, politinę situaciją. Arba įsivaizduoja, kad jo parašytą kalbą politikas pasakys žodis žodin. Anaiptol – po kiekviena politine kalba pasirašo begalė žmonių.

Kitas puikiai rašo, bet nejaučia auditorijos. Parašyti gerą esė – ne tas pats, kas parašyti gerą kalbą. Čia kitas tempas, kita ritmika. Geras kalbų rašymas reikalauja visapusiško talento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Saulius Skvernelis, DELFI nuotr.

Rytas po rinkimų – pilnas staigmenų ir spėliojimų. Ar Skvernelio-Karbauskio Naisiai jungsis su konservatoriais? O gal konservatoriams šiąnakt pavyko susikalbėti su liberalais ir turėsime dešiniųjų premjerą?

Kaip vakar ryte sakė Gabrielius Landsbergis, niekam nebus sakoma “ne”. Svarbiausia – kam bus pasakyta “taip”. Bet kuriuo atveju šiąnakt jokie susitarimai nebuvo pasirašyti, o kaip rinkimų naktį vis kartojo S.Skvernelis, reikalus reikia spręsti šviesia galva ir būnant geros formos.

Daug kas priklausys ir nuo to, kuo baigsis dvikova (taip galima vadinti konservatorių ir valstiečių-žaliųjų susigrūmimą) vienmandatėje po poros savaičių.

Na, o kol niekas netrukdo panagrinėti, kokių netikėtumų vienmandatė jau spėjo pateikti.

Vilniaus Justiniškių apygardoje kandidatavęs Kristupas Krivickas iš antikorupcinės koalicijos – tik penktas su 12,03 proc.. Čia pirmauja konservatorius Paulius Saudargas su 23,10 proc. balsų, aplenkęs socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kuris surinko 14,4 proc. balsų.

Lazdynus kaip Donaldas Trumpas pakelti į padebesius ir nemokamais butais rinkėjus apipilti žadėjęs Jonas Pinskus patyrė fiasko – jis tėra šeštas su 3,49 proc. balsų. Čia pirmą vietą užėmė konservatorius Algis Strelčiūnas su 29,62 proc., ir aplenkė liberalę Aušrinę Armonaitę su 19,23 proc.

Pastaraisiais metais skandaluose besimurkdžiusi Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė Kuršo rinkimų apygardoje buvo tik ketvirta su 13,61 proc. balsų. Šioje apygardoje dėl mandato varžysis konservatorius Gediminas Anužis (22,01 proc.) ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė Levutė Staniuvienė (18,83 proc.)

Panerių rinkimų apygardoje pirmauja konservatorė Aistė Gedvilienė su 18,02 proc., ji lenkia Žaliųjų sąjūdžio lyderį Liną Balsį, kuris surinko 13,26 proc.

Senamiesčio rinkimų apygardoje konservatorius Mykolas Majauskas (37,02 proc.) pirmauja prieš buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką (18,14 proc.), tiesa, dar nesuskaičiuoti balsai Užupio ir kitose didelėse rinkimų apylinkėse ir akivaizdu, kad abu kandidatai turės susigrumti antrajame ture.

Šeškinės apygardoje dėl mandato grumsis Audronius Ažubalis (surinko 23,68 proc.) ir „valstietis“ Virginijus Sinkevičius (16,08 proc.). Agnė Zuokienė liko trečia.

Gargždų apygardoje užtikrintai gali jaustis skandalingasis tvarkietis Petras Gražulis, surinkęs 30,24 proc. balsų, o antras liko liberalų sąrašo lyderį Eugenijų Gentvilą aplenkęs „valstietis“ Bronius Markauskas su 21,26 proc.

Rinkimų rezultatai daugiamandatėje:

Partija/Balsų (proc.)/Mandatų

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 21.68/ 20

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 21.49 / 19

Lietuvos socialdemokratų partija 14.45/ 13

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 8.97 / 8

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 5.47 / 5

Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją) 6.1 / 0

Partija Tvarka ir teisingumas 5.37 / 5

Darbo partija 4.72 / 0

Rezultatai vienmandatėje:

Partija/Išrinkta/Pateko į antrą turą

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 2/2

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 2/41

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 0/42

Lietuvos socialdemokratų partija 0/21

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 0/11

Partija Tvarka ir teisingumas 0/5

Šaltinis: VRK

BFL nuotr.

Šiandien prie balsadėžių atėjo daugiau nei milijonas Lietuvos piliečių – iš viso 1,092,565 rinkėjų. Daugiau nei pusėje  visų apygardų – 40-tyje – šiandien ir per išankstinį balsavimą savo valią pareiškė daugiau nei pusė balso teisę turinčių rinkėjų, likusioje 31 – mažiau nei pusė. Tai daug ar mažai, gerai ar blogai?

Renkant naująjį Seimą, savo valią išreiškė beveik pusė visų balso teisę turinčių rinkėjų (be balsavimo užsienyje, rinkėjų aktyvumas siekia 49,90 proc.). Vieni politologai aiškinasi, kodėl aktyvumas toks mažas, kiti džaugiasi, kad neišsipildė blogiausios prognozės prie balsadėžių sulaukti rekordiškai mažai rinkėjų. „Reikia konstatuoti, kad į rinkimus paprastai ateina pusė rinkėjų. Kita pusė neateina“, – paprastai aiškina VDU profesorius Algis Krupavičius. Tad nei priešrinkiminiai skandalai, nei vangi rinkiminė kampanija, nei prastas oras ar kokie kiti faktoriai lemiamos reikšmės rinkėjų aktyvumui neturi: pusė rinkimų teisę turinčių žmonių ja naudojasi, pusė – ne.

BFL nuotr.

Aktyviausi rinkėjai – Verkių, Centro-Žaliakalnio, Antakalnio, Nemenčinės, Garliavos, Kėdainių-Raseinių rinkimų apygardose. Ten rinkėjų aktyvumas siekė atitinkamai 58,21, 57,49, 57,19, 57,08, 55,12, 56,11 proc.
Mažiausiu aktyvumu pasižymėjo Marių apygarda, kurioje balsavo 40,12 proc. rinkėjų, o Visagino-Zarasų apygardoje balsavo kiek daugiau – 40,36 proc. rinkėjų.

"Scanpix" nuotr.

Šį savaitgalį ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių pamėgtoje saulėtoje Gruzijoje vyks parlamento rinkimai. Priešingai nei Lietuvos rinkimų kampanija, Gruzijos – jau spėjo patraukti pasaulio dėmesį. Tik nežinia, ar patys gruzinai tuo didžiuojasi: socialinių tinklų ir tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesį patraukė kandidatų muštynės tiesioginiame eteryje. Yra ir daugiau skirtumų bei panašumų tarp Gruzijos ir Lietuvos rinkimų.

Evaldas LABANAUSKAS

Gruzinai prie balsadėžių skubės šeštadienį, lietuviai – sekmadienį. 150 narių parlamen­­tas (Lietuvoje – 141 Seimo narys; Gru­zijoje 3,7 mln. gyventojų, Lietuvoje – 2,9 mln.) bus renkamas mišriai, kaip ir Lietuvoje: 77 vietos skirtos partijoms, kurios peršoks 5 proc. barjerą, 73 – atskiriems kandidatams, kurie surinks daugiau nei pusę balsų vienmandatėse apygardose.

Į akis krinta dalyvių gausa: Gruzijos ambasados teigimu – net 45 partijos ir politiniai judėjimai (Lie­tuvoje – 14). Į 73 vietas pagal mažoritarinę sis­temą pretenduoja 845 kandidatai. Didžiausia kova – miestuose, kur į vieną vietą pretenduoja net 14–16 kandidatų.

Vis dėlto pagrindinis mūšis vyksta tarp valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė – demokratinė Gruzija“ ir buvusio prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų iš Jungtinio nacionalinio judėjimo.

„Valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė“ šūkis gan išplaukęs: „Tai mūsų Gruzija!“ Nu­fil­ma­vo reklaminį klipą, perkūrė seną populiarią dainą ir taip bando sukurti pozityvų, net per daug saldų, nei yra iš tiesų, vaizdą. Ji taip pat siekia įrodyti, kad jei sugrįš Nacionalinis judėjimas, tai viskas baigsis labai panašiai kaip 2012 m., kai buvo paviešinti kalinių žeminimo ir kankinimo kadrai“, – „Veidui“ pasakoja Gija Pacurija, visuomenės vei­­kėjas, kuris taip pat ryžosi eiti į parlamentą kaip nepriklausomas kandidatas.

2012 m. paviešinti vaizdai, kuriuose matyti, kaip mušami kaliniai, iš jų tyčiojamasi, jiems į sė­dynę kišami šluotų galai, sukėlė Gruzijoje vos ne dar vieną revoliuciją ir sunaikino bet kokias viltis M.Saakašvilio šalininkams išsilaikyti valdžioje. O ir pačiam Vakarų už reformas dievintam M.Saa­kaš­viliui netrukus pasibaigus prezidento kadencijai teko bėgti iš šalies. Iki šiol Gruzijoje paskelbta jo paieška, o jis pats bando į Vakarus dabar atvesti jei ne visą Ukrainą, tai bent jau Odesos regioną, kurio gubernatoriumi tapo po Maidano. Tiesa, jėgas Gruzijos rinkimuose bando M.Saakašvilio žmona olandė Sandra.

Vis dėlto gruzinai, regis, dar nespėjo pasiilgti M.Saakašvilio, kuris pagarsėjo ne tik kaip Rožių revoliucijos vedlys, bet ir kaip radikalių reformų vykdytojas.

„M.Saakašvilio galimybės sugrįžti nėra didelės, partija per apklausas renka apie 20 proc. balsų, ir „Gruziniška svajonė“ turi visas galimybes geriau pasirodyti vienmandatėse apygardose“, – „Vei­dui“ iš Tbilisio situaciją komentuoja Europos po­litikos ekspertas dr. Klaudijus Maniokas, padedantis vykdyti reformas Gruzijoje.

Taigi apklausos palankios valdantiesiems, kaip ir Lietuvos socialdemokratams. Priežastys – panašios kaip ir Lietuvoje. „Ketveri pastarieji metai šiek tiek primena pastaruosius ketverius metus Lie­tuvoje: jokių radikalių pokyčių neįvyko, dauguma darbų tęsiami, daug kas į gera, bet daug ga­ro nuėjo į tai, ko ir tikėjosi žmonės, – į kerštą M.Saakašvilio šalininkams. Pozityvios darbotvarkės galėtų būti daugiau, reikia ir proveržių, ypač ekonomikos struktūroje, eksporto srityje“, – teigia K.Maniokas.

Tiesa, kitaip nei lietuviški socialdemokratai, Gru­zijos valdančioji „Gruziniška svajonė“ – gan naujas darinys. Ji atsirado prieš praėjusius parlamento rinkimus, o pagrindiniu žmogumi šioje par­tijoje laikomas milijardierius Bidzina Ivaniš­vi­lis. Nors jis jau keleri metai oficialiai yra tik „eilinis pilietis“, Gruzijoje neabejojama, kad būtent jis – tikrasis šalies vadovas.

„B.Ivanišvilis dabartinį premjerą Georgijų Kvi­rikašvilį laiko už ilgesnio pavadžio nei jo pirmtaką Iraklį Garibašvilį. Prezidentas Georgijus Mar­­gvelašvilis savo konstitucinių apribojimų ri­bo­se bando (ir dažnai jam pavyksta) vaidinti al­ter­natyvią politinę ašį. Todėl B.Ivanišvilis viešai pa­reiškė, kad parama G.Margvelašviliui per 2013-ųjų prezidento rinkimus buvo pagrindinė po­­litinė klaida. Nepriklausomų žmonių B.Iva­niš­vilis nelabai mėgsta“, – teigia G.Pacurija.

Net sklando gandai (o Tbilisyje jų niekada ne­trūko ir netrūksta), jog B.Ivanišvilis kaip koks vi­duramžių valdovas persirengia paprastais drabužiais, kad nebūtų atpažintas, ir keliauja traukiniais, bandydamas išklausyti žmonių norus ir išsiaiškinti nuotaikas.

Aptariant B.Ivanišvilio fenomeną galima įž­velgti ir tam tikrų santykinių analogijų su Lietuva, tiksliau, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. B.Iva­niš­vilis, prieš rimtai imdamasi politikos, sa­vo gim­ta­ja­me kaime irgi sukūrė „rojų“, arba sa­vus Nai­­s­ius, – įrengė paplūdimius, pastatė pramogų parką, rėmė me­nininkus. Vis dėlto svorio kategorijos ne­vie­no­dos: B.Ivanišvilio turtas siekia 4,8 mlrd. JAV dolerių, Ramūno Karbauskio – tik 55 mln. eurų.

Beje, B.Ivanišvilis taip pat sulaukė politinių prie­­kaištų dėl savo verslo santykių ir požiūrio į Rusiją. Tačiau, nepaisant ištikimų M.Saakašvilio draugų isterijos dėl Gruzijos „rusėjimo“, bent jau oficiali dabartinės Gruzijos valdžios užsienio politika išlieka provakarietiška. Visuomenės nuotaikose, pasak K.Manioko, galima pastebėti „gal daugiau susitaikymo su buvimu tokioje tarpinėje zonoje“.

O ir pati užsienio politika, kaip ir Lietuvoje, Gru­zijos rinkimuose nustumta į šalį, nes visų pir­ma, G.Pacurijos teigimu, dauguma partijų, kaip ir gyventojų, neabejoja kursu į Europą; antra, gyventojams didesnį galvos skausmą kelia ekonominė bei socialinė padėtis, didelis nedarbas ir ta pati emigracija.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ataskaitoje teigiama, kad rinkimų kampanijos atmosfera yra konfrontacinė ir anksčiau minėtos kandidatų muštynės tiesioginiame televizijos ete­ryje tai kaip ir įrodo, tačiau ženklų, jog rinkimai ga­li baigtis neramumais, kaip nutiko ne kartą, – ma­žai. Priežastis – visuomenės apatija. Bū­tent tai – dar vienas panašumas su Lietuva: tiek Gruzijoje, tiek Lietuvoje tikėtinas nedidelis rinkėjų aktyvumas.

Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių.

„Apklausos sako, kad nuo 30 iki 70 proc. rinkėjų neketina dalyvauti rinkimuose arba dar nėra ap­sisprendę. Jie labai pavargo nuo „politinio eli­to“, kuris pastaruosius 25 metus keičia šeimininkus, partijas, aukoja principus ir yra pasirengęs tarnauti bet kokioje vyriausybėje, kad tik liktų prie lovio, – gan radikaliai apibendrina G.Pacurija. – Apatija ir nepasitikėjimas politikais bei politika – tai, kas vienija rinkėjus, nepaisant net jų politinių simpatijų.“

Kas bus po rinkimų? Ar Gruzija tęs eurointegracinį procesą?

„Manau, viskas tęsis, bet gali skirtis tempas ir įsipareigojimų rimtumas. M.Saakašvilio vyriausybei rūpėjo saugumas, ir mainais už ES dėmesį jie bu­vo pasirengę perimti ES normas, nors tai ir ne­derėjo su jų nuostatomis. Ir jei sutikdavo – pa­da­rydavo. Ši vyriausybė su viskuo sutinka, bet tikro įgyvendinimo galėtų būti daugiau. Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių“, – apibendrina K.Maniokas.

Ch.Salukvadzė, BFL nuotr.

Chatuna Salukvadzė, Gruzijos ambasadorė Lietuvoje

Sunku daryti prielaidas dėl tokių demokratinių procesų, kaip parlamento rinkimai. Vis dėlto vienas dalykas yra aiškus: tai bus pliuralistiškiausi rinkimai šalies istorijoje – juose dalyvauja net 45 partijos. Be to, dinamiška, laisva ir konkurencinga rinkimų kampanija parodė, kad Gruzijos demokratija yra labai sustiprėjusi ir subrendusi. Rekordinis stebėtojų iš įvairių vietos ir tarptautinių organizacijų skaičius neabejotinai padės Gruzijai surengti skaidrius, laisvus ir teisingus rinkimus, kurie atitiks aukščiausius Europos standartus.

Gruzijos užsienio politikos principai – plėtoti draugiškus bei abipusiškai naudingus santykius su visais tarptautiniais partneriais ir įdėti savo indėlį gerinant tarptautinės bendruomenės padėtį. Narystę Europos ir euroatlantinėse struktūrose Gruzija vertina kaip sugrįžimą į Europos tautų šeimą, kuriai mūsų šalis priklauso istoriškai ir pagal mentalitetą. Tai yra neginčijamas Gruzijos žmonių pasirinkimas. Visos didžiosios politinės partijos taip pat sutaria dėl šio tikslo. Todėl nėra jokių prielaidų, kad po rinkimų bus pokyčių Gruzijos užsienio politikoje. Gruzija ir toliau sieks eurointegracijos ir euroatlantinės integracijos.

Šiandien pati svarbiausia tema – baigti vizų liberalizavimo su ES procesą. Gruzija sėkmingai įvykdė visus vizų liberalizavimo veiksmų plano reikalavimus ir po daugelio metų būtinų reformų bei nuoseklių pastangų pasiekti ES standartus šalyje esama labai daug vilčių. Mes tikimės, kad ES institucijos priims sprendimą nedelsiant. Todėl naudodamasi proga dar kartą noriu padėkoti geriausiai Gruzijos draugei Lietuvai už stiprią pagalbą šiame procese.

Gruzijos žmonės stipriai remia integraciją į ES ir NATO. Daugiau nei du trečdaliai gyventojų remia Gruzijos europinį kelią. Struktūrinės reformos, kurios skatina šalies demokratijos transformaciją, būtų neįmanomos be didelės Gruzijos žmonių paramos.

Jei kalbėtume apie Rusiją, mūsų pragmatiškas požiūris leido deeskaluoti situaciją, atkurti ekonominius ir humanitarinius ryšius su Rusija, tačiau, kad ir kaip gaila, tai nepaskatino konflikto sprendimo politinėmis priemonėmis. Nepaisant konstruktyvios Gruzijos politikos, šiandien mes ir toliau matome, kad Rusija didina savo karinį buvimą okupuotose teritorijose, stato spygliuotos vielos tvoras. Vadinamieji „pasienio“ ženklai dirbtinai stabdo gyventojų judėjimą, pažeidžia žmonių teises, tarp kurių – judėjimo, gyvenamosios vietos, nuosavybės laisvės, galimybė mokytis gimtąja kalba, ir užkerta kelią pabėgėliams sugrįžti į savo namus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA