JAV kadencijos vidurio rinkimus laimėjo ne demokratai, o respublikonai. Suvilioti rinkėjus jiems padėjo “tonizuojanti arbata” – naujas visuomeninis “Arbatos” judėjimas.

Iš pirmo žvilgsnio nieko keista, kad demokratai po rinkimų vaikšto nukabinę nosis. Demokrato prezidento Baracko Obamos politika, ypač fiskalinė, jau kuris laikas varo amerikiečius į neviltį. Jis nuolat didino mokesčius, mažino biudžeto išlaidas ir vis tiek nenustojo dejuoti dėl niekaip nesitraukiančio biudžeto deficito. Kiekvienas naujas ekonomikos gelbėjimo ar gaivinimo planas, kurį pasiūlydavo B.Obama, reiškė dar daugiau pinigų, kuriuos iždui turėjo sumokėti kiekvienas dirbantis amerikietis.

Taigi pirmasis argumentas demokratų nenaudai ir respublikonų naudai – demokratai amerikiečiams per trumpą laiką spėjo įgristi iki gyvo kaulo.

Kita vertus, respublikonai rinkėjams irgi nežadėjo nieko paguodžiamo: jie taip pat kalbėjo apie būtinybę tvarkytis su deficitu, ir blogiausia, kad net per rinkimus nežinojo, kaip tai darytų. Tiksliau, negalėjo atskleisti, kurioms sritims labiausiai apkarpytų finansavimą. Buvo galima nebent nuspėti, kad jie rinktųsi atmetimo principą. Respublikonai – ne iš tų, kurie mažintų karinį biudžetą, jie tikrai nemažintų ir socialinių išmokų pensininkams, nes didžioji dalis respublikonų elektorato yra kaip tik pagyvenę amerikiečiai. Tai kas lieka? Švietimas, sveikatos apsauga ir kultūra – sritys, kurias globoja demokratai.

Vadinasi, respublikonai nepažadėjo nieko, dėl ko amerikiečiai būtų puolę juos rinkti. Yra tik vienas “bet”: respublikonai per rinkimus buvo neįprastai žvalūs ir energingi. Ir visai neatsitiktinai.

Jiems padėjo “tonizuojanti arbata” – naujas, bet didžiulę įtaką įgijęs ir simpatijas pelnęs visuomeninis “Arbatos” judėjimas. Arbatininkai per rinkimus parėmė kai kuriuos geriausios reputacijos jaunosios kartos respublikonų kandidatus ir negailėjo kritikos seniesiems respublikonų nomenklatūrininkams. Visa tai rinkėjams suteikė vilties, kad balsuodami už tuos respublikonus, kuriuos siūlo arbatininkai, jie išsirinks tarsi naują politinę jėgą – naujuosius respublikonus be nomenklatūrinio praeities šleifo.

Pastariesiems kaip tik toks rinkėjų nusiteikimas ir padėjo atlaisvinti anksčiau demokratų šildytas vietas ir užimti solidžią daugumą Atstovų rūmuose. Tačiau iš esmės jie per daug nesidžiaugia: rinkimus laimėjo ne tiek jie, kiek “Arbatos” judėjimas.

Arbatininkai – tikri jaunaamerikiečiai

Priminsime, kad “Arbatos” politika JAV prasidėjo 2009-aisiais, kai prieš valdžią ėmė protestuoti sparčiai augantis konservatyviai nusiteikusių amerikiečių judėjimas. Su tikra revoliucine dvasia šie savotiški jaunaamerikiečiai priešinosi didžiausiems “priešams” – naujajam JAV sveikatos biliui, 2008-ųjų ekonomikos stabilizavimo planui bei pernai patvirtintai naujų investicijų skatinimo strategijai.

Dabar jų interesai apima dar daugiau gyvenimo sričių. Naujausios apklausos rodo, kad arbatininkai nepritaria B.Obamos norui palaikyti draugiškesnius ryšius su musulmoniškomis šalimis (taip mano 71 proc. arbatininkų). Maždaug pusė šio judėjimo atstovų siektų ir to, kad valdžia apribotų Volstrito tarnautojų premijas.

Ar tokie arbatininkų ir visų juos palaikančių amerikiečių lūkesčiai išsipildys, dar sunku prognozuoti, tačiau akivaizdu, kad pamažu jie skinasi kelią ir ima valdžią Amerikoje.

JAV pusiaukelio rinkimuose tikrąją pergalę pasiekė ne Šlovingoji Senoji Partija (respublikonai), o Arbatos partija, kuri tiesogiai rinkimuose nedalyvavo, bet iškėlė ir rėmė daugelį respublikonų kandidatų. Maždaug trečdalis “arbatinių” kandidatų tapo kongresmenais ir gubernatoriais. Tai sukrėtė ne tik Vašingtono isteblišmentą, bet ir Europą. Per visus naujienų kanalus vis bandyta aiškintis, kas dabar bus su Amerika. Kalbėta atvirai baiminantis. Kodėl?

“Arbatiniai” – tai sąjūdis žmonių, kurie dirba ir savo mokesčiais išlaiko visą tarpusavyje suaugusią demokratų ir respublikonų partinę nomenklatūrą bei ją aptarnaujančius kairiuosius propagandistus. “Arbatiniams” įgriso matyti, kaip beprasmiškai švaistomi jų nelengvai uždirbami pinigai, ir jie pasakė: “Gana! Užtenka kelti mokesčius, kurti vis naujas valdiškas tarnybas, spausdinti trilijonus dolerių, kurie, prisidengus ekonomikos skatinimo šūkiu, nusėda biurokratų ir su Vašingtono isteblišmentu susijusių verslininkų kišenėse. Atėjo laikas imtis permainų, atėjo laikas prisiminti, kas sukūrė šią didžią civilizaciją. Mes dirbame, mes mokame mokesčius, vadinasi, valdžia yra mūsų, o ne jų”.

“Arbatinių” sąjūdis, prasidėjęs milijoninėmis demonstracijomis ties Kapitolijumi ir virtęs daugelio senųjų nomenklatūrinių respublikonų išvijimu iš kandidatų sąrašų, mirtinai išgąsdino ne tik socialistus “obamistus”, bet ir respublikonus, suvokusius, kad po ilgos pertraukos jie susidūrė su tikru pilietiniu judėjimu.

Nes taip – “arbatiniai” tiesiog siaubingi! Dauguma jų išsilavinę, daug ir sunkiai dirbantys, todėl gerai uždirbantys, Dievą tikintys, darnias šeimas auginantys europiečių kilmės amerikiečiai. Tai žmonės, kurie ir sukūrė Ameriką ir kurie neleidžia jai pražūti. Baisiausia, kad jie visiškai ne rasistai, nes “arbatinių” himno autorius – gryniausias juodaodis, o vienu judėjimo didvyrių tapo smalos juodumo vyrukas, į Baracko Obamos susitikimą su rinkėjais atėjęs su automatu ant peties. Pakraupusiems policininkams bei federaliniams agentams jis kaišiojo po nosimi konstituciją, kuri jam, laisvam amerikiečiui, to nedraudžia. Ir košmaras – valdžia jam nieko nesugebėjo padaryti!

Be abejonės, Vašingtono isteblišmento požiūriu, “arbatiniai” – patys pavojingiausi žmonės pasaulyje. Juk jie nedykaduoniauja, neprašo socialinių pašalpų, nemala niekų universitetų humanitarinių mokslų fakultetuose, bet pasitiki garbiais fizikais, visuotinį atšilimą vadinančiais didžiausia pseudomoksline afera. “Arbatiniai” neprašo iš valdžios pinigų – jie patys jų užsidirba ir nori, kad valdžia atidirbtų tuos pinigus, kuriuos paima mokesčiais. “Arbatiniai” nori, kad valdžia tarnautų žmonėms! Košmaras, ar ne?

“Arbatiniai” – tikri jaunaamerikiečiai. Neįmanoma nesižavėti žmonėmis, kurie ima į savo rankas ne tik savo pačių, bet ir visos šalies ateitį.

Artėjant rikimų ciklui Lietuvoje ir politinėms partijoms viliojant visuomenėje populiarias žvaigždes, lietuvių krepšinio legenda Arvydas Sabonis tapo JAV rinkimų dalimi. Praėjusią savaitę Portlando mieste pasirodė plakatai su jo atvaizdu ir raginimais sportininką rinkti Portlando gubernatoriumi.

Akivaizdu, kad tai tebuvo pokštas – gubernatoriai JAV vadovauja valstijoms, ne miestams, o Portlandas yra didžiausias Oregono valstijos miestas. Priminsime, kad A.Sabonis nuo 1995 m. iki 2003 m. žaidė NBA lygoje Portlando “Trail Blazers” komandoje. 1999 m. svetainės www.nba.com lankytojai jį buvo išrinkę didžiausią įtaką NBA padariusiu užsieniečiu.

Tačiau šiaip jau A.Sabonio dalyvavimas politikoje yra ne vienos Lietuvos politinės partijos rožinė svajonė. Jis kalbinamas dalyvauti kiekvienuose prezidento rinkimuose, tiesa, į diskusijas šia tema krepšinio legenda net nesileidžia. Ispanijoje su šeima gyvenančiam garsiausiam Lietuvos sportininkui politikos peripetijų pakanka ir dabar, vadovaujant Kauno “Žalgirio” komandai, dėl kurios problemų tenka lankytis ir Vyriausybėje, ir Kauno savivaldybėje.

Viename savo interviu A.Sabonis yra teigęs, kad sportininkų gyvenimas yra sunkesnis ir sudėtingesnis nei politikų, nes sportui tenka atiduoti visą jaunystę ir anksti iš jo pasitraukti praradus sveikatą.

Beje, kvietimų dalyvauti politikoje sulaukia ir daugybė kitų žvaigždžių. Ir ne tik sporto, bet ir teatro, kino, muzikos. Štai Lietuvos estrados žvaigždė Stasys Povilaitis patvirtina, kad kvietimų dalyvauti kokių nors partijų sąrašuose jis sulaukia prieš kiekvienus rinkimus. “Tiesa, šiemet jau niekas nebekviečia – matyt, visi suprato, kad neisiu”, – juokiasi 63-ejų metų dainininkas. Anot jo, kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą, o politikoje, kaip ir visur kitur, profesionalu gali tapti tik pradėjęs joje dalyvauti nuo jaunumės. “Buvo čia ir kitokių bandymų įšokti į politiką, bet patys matome, kuo viskas baigėsi, pavyzdžiui, su A.Valinsko “šoumenais”, – apibendrina S.Povilaitis.