Lietuvoje susiformavusi praktika, kai parlamento rinkimus pralaimėjusi valdžia palieka naujai Vyriausybei dovanėlę – patvirtintą biudžeto projektą, griauna šalies finansų bei ūkio sistemą ir stabdo reformas.

“Visiška nesąmonė Seimo rinkimus rengti rudenį, – tvirtina ekspremjeras Aleksandras Abišala. – Seimo rinkimus būtinai reikia perkelti į pavasarį, kad nauja Vyriausybė per tris keturis mėnesius susitupėtų ir pati parengtų kitų metų biudžeto projektą. Juk biudžetas yra pagrindinis Vyriausybės politikos darymo instrumentas.”
O kitas Kovo 11-osios Akto signataras, nūnai finansų analitikas Valdemaras Katkus paantrina, kad pastaroji kadenciją baigianti Vyriausybė taupė, ir jos patvirtinti biudžetai buvo taupymo biudžetai, bet kai kurios ankstesnės kairiųjų Vyriausybės, siekdamos perrinkimo, biudžetą naudojo dar ir kaip įrankį Seimo rinkimams laimėti. Jos prižadėdavo įvairiausių dalykų ir sudėdavo juos į biudžeto įstatymą.
Tad V.Katkus, kaip ir ekspremjeras A.Abišala, mano, kad vienintelė išeitis išvengti tokios destrukcijos – keisti rinkimų datą. Geriausia, pasak finansų analitiko, parlamento rinkimus būtų perkelti į pavasarį: vėliausiai į balandžio ar gegužės mėnesį, kad jie nesikirstų nei su miestiečių atostogomis, nei su ūkininkų darbymečiu.
“Nors ir dabar naujoji Vyriausybė paprastai nedirba pagal senosios Vyriausybės parengtą biudžeto projektą, bet pataisoms parengti ir įgyvendinti prireikia pusmečio, o tai jau yra užsibrėžtų darbų stabdys, – pastebi A.Abišala ir priduria: – Todėl paprasčiausia išeitis – keisti Konstituciją ir įtvirtinti kitą parlamento rinkimų datą.”
Tokiai buvusių politikų nuomonei pritaria ir šalies mokslininkai. “Biudžetą turi planuoti tie, kurie jį vykdys, – neabejoja KTU Finansų katedros vadovas prof. Rytis Krušinskas. – Mat dabar, kai biudžetą formuoja nueinančios kadencijos valdžia, kuriamas precedentas nieko neveikti ir vilkinti reformas: nuėjusieji kaltina atėjusiuosius, esą šie stabdo reformas, o atėjusieji tikina, neva išėjusieji paliko praskolintą valstybę, deficitinį biudžetą, taigi jie nenori prisiimti buvusių Vyriausybių klaidų ir keis biudžetą.”
“Senos Vyriausybės biudžeto planas yra tarsi kilpa po kaklu naujam Ministrų kabinetui”, – apibendrina Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė Ona Gražina Rakauskienė.

Siganatarai siūlo konstitucines rinkimų pataisas
MRU profesorė Vitalija Rudzkienė pastebi, kad dabartinė situacija nelogiška ne tik finansiniu ekonominiu, bet ir politologiniu aspektu. “Tarkime, dešiniosios partijos, pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga ar Liberalų sąjūdis, deklaruoja vienas vertybes, o socialdemokratai – kitas. Tad jei po rinkimų pasikeičia politinė kryptis, turi keistis ir biudžetas, juk nelogiška, kad kairieji vykdytų dešiniųjų programą ir atvirkščiai.”
A.Abišalos nuomone, dėl dabartinės paradoksalios situacijos atsakomybė tenka paskutinės kadencijos Aukščiausiosios Tarybos deputatams, dabar vadinamiems Kovo 11-osios Akto signatarais. Mat jie nesugebėjo dirbti visą kadenciją ir “pasileido”, o atėjęs naujas parlamentas neturėjo pakankamai politinės valios, kad pusmečiu susitrumpintų savo kadenciją ir paskelbtų pirmalaikius rinkimus pavasarį. Jie dirbo visą kadenciją iki pat rudens. Mūsų Konstitucijoje įtvirtinta ketverių metų parlamento kadencija, ir be politinės valios paskelbti išankstinių rinkimų arba be pačios Konstitucijos pakeitimo pakeisti parlamento rinkimų datos neįmanoma”, – apibendrina A.Abišala.
V.Katkus, buvęs vienas darbo grupės, rengusios pagrindinį šalies įstatymą, narių, sako, jog tuo metu nė vienam Konstitucijos rengėjui nė nešovė mintis, kad parlamento rinkimus reikėtų rengti atsižvelgiant į biudžetinių metų pradžios datą. “Mes neturėjome patirties. Atkreipėme dėmesį tik į prezidento rinkimų datą, buvo svarbu, kad jie nesutaptų su parlamento rinkimais, tad įtvirtinome penkerių metų šalies vadovo kadenciją. Dabar, kai išryškėjo problemos dėl parlamento rinkimų, derėtų keisti jų datą”, – neabejoja V.Katkus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į Seimą kandidatuojantys ministrai sukasi kaip įmanydami, kad patrauktų rinkėjų dėmesį. Dauguma jų nesikuklindami prisiima sau ir visos valdančiosios daugumos nuopelnus. Be to, beveik visi ministrai, norėdami būti labiau matomi, dabar be skrupulų naudojasi savo pareigomis.

Ypač kuklumu prieš šiuos rinkimus nepasižymi vidaus reikalų ministras liberalcentristas Artūras Melianas. Jo rinkimų štabas pastaruoju metu aktyviai platino anketas, kuriose gyventojų prašė pažymėti svarbiausius politiko darbus per šią kadenciją. O tų darbų sąrašas išties įspūdingas: A.Melianas, pasirodo, ir „Leo LT“ panaikino, ir vaistų antkainius sumažino, ir apmokestinti automobilių neleido ir t.t. Kolektyvinius valdančiosios daugumos laimėjimus A.Melianas nė kiek nesikuklindamas priskiria sau. Be to, nors ministru tapo tik balandį, jis nepraleido progos pasigirti ir tuo, kad šalyje jau sumažėjo nusikaltimų bei gaisrų.
Nekuklus ir susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, iš didžiulių plakatų skelbiantis, kad pritraukė daugiau skrydžių ir krovinių į uostą (tai irgi tikrai ne jo vieno nuopelnas), o socialinės apsaugos ir darbo ministras konservatorius Donatas Jankauskas naudojasi kiekviena proga pasigirti, kad mažėja socialinių pašalpų gavėjų, kad jo iniciatyva jaunimui dabar lengviau gauti darbo ir pan. Na, o krašto apsaugos ministrė konservatorė Rasa Juknevičienė rinkimų išvakarėse ėmė itin dažnai rengti spaudos konferencijas ir labai pyksta, kad LRT jų kažkodėl arba visai nerodo, arba reportažuose nepamini jos pavardės.
Seimo rinkimuose po dviejų savaičių susirems dauguma dabartinių ministrų – mandatų nesieks tik dabartiniai finansų, energetikos, ūkio ir kultūros ministrai.
Politologo Vytauto Dumbliausko vertinimu, kolektyvinį darbą pateikti kaip savo nuopelną nėra korektiška, bet politikai prieš rinkimus tą dažnai pamiršta. „Tikrai netikiu, kad būtent A.Meliano pastangomis sumažėjo nusikalstamumas. Bet dabar toks laikas, ir nereikia labai rimtai žiūrėti į tuos šnekėjimus. Rinkimai yra tam tikras turgus, kuriame politikai stengiasi kalbėti kuo garsiau, kad save parduotų. Tokia nedėkinga jų profesija – jie turi mums patikti. Bet, aišku, padorumas visur reikalingas, turguje – taip pat“, – komentuoja V.Dumbliauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Partijos prisiekinėja nedidinsiančios valstybės skolos, tačiau dauguma jų brangiai kainuojančius siūlymus tikisi kompensuoti tik augančios ekonomikos dėka.

Konservatoriai: pensijų reforma, mokesčių progresinimas
Dabar valdantieji Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai rinkimų programą pristatė paskutiniai, bet ji įspūdingo ilgumo – 194 p. ir arogantiškai pavadinta „XVI Vyriausybės programa“. Tačiau nemažai nuostatų – iš XV Vyriausybės programos. Net programos tekste yra nuorodų, kad jie tai ne kartą yra siūlę. Bet juk svarbiausia ne intencijos, o jų įgyvendinimas. Jei praėjusių Seimo rinkimų favoritė nesugebėjo rasti tam bendraminčių, tai rimtas jos trūkumas.
Konservatoriai vėl žada įgyvendinti pensijų, viešojo administravimo ir valstybės tarnybos reformą, tiesa, keldami tarnybos kokybę, bet nemažindami valdymo išlaidų. Tačiau save vadindami dešiniaisiais, jie neatsispyrė kairiosioms idėjoms: siūlo didinti neapmokestinamų pajamų dydį iki minimalios algos, kas netiesiogiai, bet reiškia dar didesnį mokesčių progresinimą, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto, transporto priemonių mokesčius.

Liberalų sąjūdis: darbdavių skatinimas kelti algas, mažesnis mokesčių skaičius
Ant 5 proc. – patekimo į Seimą – ribos sociologinėse apklausose balansuojantys kiti valdantieji – liberalsąjūdiečiai žada, kad „dirbantieji uždirbs vakarietiškus atlyginimus“, o kelti algas darbdavius mokesčių lengvatomis – nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios 3,5 tūkst.Lt, darbdaviams nereikės mokėti „Sodros“ mokesčių. Daugiau pajamų gautų auginantys vaikus: Gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestintų 300 Lt per mėnesį už pirmą ir 400 Lt už kiekvieną paskesnį vaiką. Liberalų sąjūdis pasiryžęs panaikinti mažai lėšų į biudžetą sunešančius mokesčius (paveldimo turto ir kt.), pradedančiam verslininkui pirmą kartą įkūrus įmonę ji metus būtų atleidžiama nuo pelno mokesčio ir pusės „Sodros“ įmokų. Liberalai žada mažinti valstybės valdymo aparatą atsisakant nereikalingų valdžios funkcijų, reformuoti valstybės valdomas įmones, dalį jų privatizuoti.

Socialdemokratai: daug PVM lengvatų, progresiniai mokesčiai
Socialdemokratai išvardijo bene ilgiausią PVM lengvatų sąrašą: vaistams, knygoms, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams, būtiniausiems maisto produktams, šildymui, keleivių vežimui, viešbučiams, intelektinei veiklai. Be to, jie žada minimalią algą pakelti iki 1 tūkst. Lt, o ateityje – iki 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, didinti socialines išmokas, pedagogų, socialinių darbuotojų, kultūros bei mokslo darbuotojų, pareigūnų atlyginimus. Socialdemokratai – už progresinių mokesčių sistemą, aukštesnius mokesčio tarifus prabangiam turtui, kartu atsisakant, anot jų, nepagrįsto neturtingų žmonių, smulkių verslininkų, pensininkų apmokestinimo. O visą šią gerovę turėtų kompensuoti pramonės ir verslo plėtra, gerėjantis mokesčių administravimas, išaugęs vartojimas.

Darbo partija: 1509 Lt minimali alga, didėjančios pensijos, lengvatos mažoms įmonėms
Darbiečių iki 2013 m. pabaigos žada minimalią algą pakelti iki 1509 Lt. Vidutinė senatvės pensija valdant Darbo partijai sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio „į rankas“, jie didintų socialinę paramą labiausiai skurstantiems, minimalias pajamas gaunantiems asmenims.
Darbiečiai sukurtų bendrą nekilnojamo turto ir žemės mokestį, kuriam būtų taikomos neapmokestinamo turto ribos ir progresyvumo principas. Įmonių, kurių metinė apyvarta siekia iki 1 mln. Lt, būtų taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas. Dar darbiečiai žada „subalansuoti“ mokesčių naštą vietiniams gamintojams, gaminantiems kasdienio vartojimo ir pirmo būtinumo prekes.

Tvarka ir teisingumas: 1,8 tūkst. Lt minimali alga, nemokama žemė, Tautos bankas
Minimalios algos kėlime pirmauja tvarkiečiai – programoje jie įrašė 1,8 tūkst. Lt.  Jie žada tokias motinystės išmokas: pirmais metais – 100 proc., antrais – 70 proc., trečiais – 50 proc. atlyginimo. O pensininkams tvarkiečiai pamalonintų kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su pasaulio kultūros objektais.
Jie užsimoję užtikrinti „maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme“, nemokamai panaudai su galimybe vėliau išsipirkti suteiktų valstybės žemę tiems, kurie imtų ją dirbti ir statytųsi gyvenamąjį būstą, jie įvestų progresyvių mokesčių sistemą. Tvarkiečiai steigtų valstybės valdomą Tautos banką, į kurį būtų perkeltos visos valstybės, savivaldybių ir kitų iš šalies mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomų institucijų sąskaitos.

Ekspertai: daug pažadų  neatitinka finansinių galimybių
SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda partijų, ypač opozicinių, programose neranda atsakymų, kuo bus kompensuojamos siūlomos mokesčių lengvatos. Štai socialdemokratai užsimojo smarkiai išplėsti PVM lengvatų sąrašą, darbiečiai – suteikti mokestinių lengvatų įmonėms, kai kurios partijos nori sumažinti ir darbo mokesčių naštą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nepritaria opozicinių partijų norams įvesti progresinių mokesčių tarifą, nes tai tik didintų šešėlį ir gintų verslą iš Lietuvos. Turto mokesčius, kuriuos siūlo kelios partijos, jis vadina neišprusimu, nes jie – jau atgyvena. „Mokesčiai turi būti nuo pajamų ir nuo darbo, o jų administravimo sistema aiški ir paprasta“, – aiškina ekspertas. O PVM lengvatų politikoje, nors jos ir iškraipo rinką, kaip ribinė ES valstybė turime atsižvelgti į PVM tarifus kaimyninėse valstybėse. Minimalios algos didinimas, LPK atstovo manymu, dabar niekam naudos neatneštų: valstybiniame sektoriuje tai didintų valstybės deficitą ir skolą, o privačiame stumtų į šešėlį.
Be to, partijos apsidraudžia, kad rinkimų pažadai bus įgyvendinti tik tuo atveju, jei rinkėjai jiems suteiks daugumą balsų, kas sunkiai įmanoma.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pristatome 2012 m. Seimo rinkimų rezultatų prognozę, kuri parengta remiantis statistiniu modeliavimu ir balsavimo tendencijų vienmandatėse apygardose analize.

Politiniai rinkimai yra vienas dažniausiai prognozuojamų viešų įvykių. Vis dėlto prognozavimo būdų yra ganėtinai daug ir įvairių. Ajovos universiteto (JAV) profesorius Michaelas S.Lewis-Beckas teigia, kad derėtų skirti mokslines ir nemokslines prognozes. Pastarosios apima žurnalistų, politikų nuomones, įvairių atsitiktinių dėsnių formulavimą (jei lis, tai laimės konservatoriai) bei nemokslines apklausas (pavyzdžiui, tas, kurios atliekamos socialiniuose tinkluose tik tarp jais besinaudojančiųjų). Tokios prognozės kartais pasiteisina, tačiau reikia pabrėžti, kad dažnai taip prognozuojant nesiskaitoma su elementariais statistikos principais ir vengiama kruopščios duomenų analizės.
Moksliniai prognozavimo metodai yra priešrinkiminės apklausos, prognozavimo rinkos ir statistinis modeliavimas. Lietuvoje iš jų taikomas vienintelis – apklausos. Gūdžiais 1998-aisiais sociologas Vladas Gaidys pastebėjo, kad, nepaisant daugybės nepalankių veiksnių, apklausos Lietuvoje 1992–1996 m. gana neblogai numatė „esminę rinkimų metu susiklosčiusią situaciją“. Vėliau kilo vis daugiau problemų. Tyrimų agentūros prieš 2008 m. Seimo rinkimus ne tik kad paklaidos ribose nenumatė daugiamandatės apygardos lyderių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Tautos prisikėlimo partijos gautų balsų dalies, tačiau joms net nepavyko aiškiai numatyti jų pergalės.
Kodėl taip atsitinka? Be statistinės paklaidos, kuri dažnai būna didesnė nei skirtumai tarp partijų populiarumo, egzistuoja kita problema – ne visi per apklausas išreiškiantieji tam tikrą partinę preferenciją vėliau dalyvauja rinkimuose, o ten jau procentai skaičiuojami tik nuo atėjusiųjų. Pagaliau pagal apklausas įmanoma bandyti numatyti balsus daugiamandatėje apygardoje, tačiau nereikia pamiršti, kad 71 Seimo nario vieta išdalijama vienmandatėse, kur partijų nacionalinis populiarumas dažnai nėra lemiamas veiksnys.
Alternatyva – nemokslinės prognozės. Tačiau joms, Lietuvoje gana gausioms, dažnai trūksta konkretumo. Politologai ir apžvalgininkai apsiriboja bendro pobūdžio pasvarstymais, kas laimės, kas nelaimės. Tačiau žengti tolesnį žingsnį – apskaičiuoti, kuri partija kiek mandatų galėtų surinkti per ateinančius rinkimus, dažnai vengiama.
Ar galima pateikti apklausoms ir bendro pobūdžio prognozėms alternatyvą? Siekiant įvesti išsamesnių rinkiminių spėjimų tradiciją, šiame straipsnyje toliau pateikiama detali 2012 m. Seimo rinkimų rezultatų prognozė. Ji parengta remiantis pirmą kartą Lietuvoje taikomu statistiniu modeliavimu, balsavimo tendencijų vienmandatėse apygardose analize ir ekspertų nuomone.

Prognozė partijų sąrašams

Valdančiųjų partijų pasirodymas per rinkimus į savivaldybių tarybas Lietuvoje paprastai yra geras pasirodymo ateinančiuose Seimo rinkimuose indikatorius. Tai yra realūs rinkimai su realiais rezultatais – priešingai nei apklausos, kuriose žmonės išreiškia tik ketinimą balsuoti. Be to, savivaldos rinkimai paprastai tampa puikiu testu valdantiesiems – rinkėjai atskleidžia, kiek jie yra nepatenkinti esama valdančiąja dauguma.
Valdančiosios partijos per Seimo rinkimus vidutiniškai gauna apie tris ketvirtadalius balsų, kuriuos gavo prieš tai buvusiuose Seimo rinkimuose (procentais). Remiantis šiuo dėsningumu yra išvestas statistinis modelis, kuris TS-LKD prognozuoja 10,74 proc., Liberalų ir centro sąjungai (LICS) – 4,26 proc., Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) – 3,49 proc. balsų. Modelio paklaida – 1,8 proc.
Šiuo metu tiek politologai sutaria, tiek iš apklausų matyti, kad liberalsąjūdininkai Algio Čapliko vedamus liberalcentristus populiarumu lenkia ir turi daugiau šansų peržengti 5 proc. barjerą. Todėl prognozė jiems pakoreguota, padidinant ją iki 6 proc.
Sudėtingiau vertinti opozicines partijas. Lietuvoje opozicinės partijos per rinkimus konkuruoja ne tik su valdančiaisiais, bet ir su naujomis, neparlamentinėmis partijomis, neretai šią kovą pralaimėdamos. Pavyzdžiui, per 2000–2004 m. Seimo kadenciją opozicijoje buvę konservatoriai 2004 m. Seimo rinkimuose užėmė tik trečią vietą. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad daugelis rinkėjų kaip ir prieš ankstesnius Seimo rinkimus yra nusivylę politikais, tačiau naujai susikūrusių partijų ar politinių judėjimų pažadais jau nebetiki.

„Tai, kad, apklausų duomenimis, rinkėjai nenusiteikę atiduoti savo balsų prieš pat rinkimus susikūrusioms partijoms ar judėjimams, – viena ryškesnių šių metų tendencijų. Nusivylę tokiais gelbėtojais, kokiais prieš ketverius metus prisistatė, tarkim, Tautos prisikėlimo partija, rinkėjai atsigręžia į labiau patyrusius ir patikrintus politikus“, – pastebi rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ rinkodaros direktorius Romas Mačiūnas.
Sociologas neabejoja, jog daugelis rinkėjų suprato, kad naujokais negalima pasitikėti, tad, liepos ir rugpjūčio mėnesiais atliktų apklausų duomenimis, daugiausiai respondentų balsuotų už Socialdemokratų partiją. Toliau rikiuojasi Darbo partija, “Tvarka ir teisingumas” bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).
Vis dėlto sociologai pabrėžia, kad prieš šiuos Seimo rinkimus labai stipriai juntamas rinkėjų blaškymasis ir neapsisprendimas. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus dr. Vlado Gaidžio žodžiais, ankstesniais metais tarp kandidatų į Seimą buvo daugiau emocinės takoskyros, nulemtos rinkėjų simpatijų, o dabar jos kur kas mažiau, nors autoritetų politikoje visuomenė taip pat nemato. „Žmonės tokie sutrikę, kad visai nesvarbu, ar balsuoti už, pavyzdžiui, Darbo partijos atstovą, ar už Ireną Degutienę“, – teigia V.Gaidys.
„Nė viena politinė jėga neturi stipraus palaikymo, – antrina visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas. – Pastovesni tik konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir iš dalies socialdemokratų rinkėjai. Tad šiemet ypač sunku prognozuoti rinkimų rezultatus.“

Rinkėjai pikti ir nusivylę

Prieš artėjančius Seimo rinkimus ypač stipriai jaučiamas ir visuomenės nusivylimas. Kaip pastebi I.Zokas, jau pati rinkimų tema daugeliui žmonių sukelia pyktį. „Prieš aštuonerius ar daugiau metų apklausas politinėmis temomis atlikti buvo kur kas lengviau, o dabar į klausimą, už ką ketinate balsuoti, itin dažnai atšaunama, kad už nieką, nes visus politikus reikia iškarti“, – rinkėjų nuotaikas atskleidžia I.Zokas.
V.Gaidys sako, kad pastaruosius kelerius metus rinkėjai, išgirdę ir atvirą klausimą, kurį politiką geriausiai vertina, neturi ką atsakyti. Pamini tik prezidentę Dalią Grybauskaitę, nes daugiau politinėje arenoje nemato asmenybių. O štai 2008 m. išskirdavo Rolandą Paksą, Česlovą Juršėną, Viliją Blinkevičiūtę ir kitus.
Toks didesnės dalies visuomenės nepasitenkinimas parlamentarų ir ministrų darbu lemia, kad apie 30 proc. rinkėjų vis dar neapsisprendę, už kurį kandidatą atiduos savo balsą, ir maždaug tiek pat visai neketina balsuoti.
Beje, kaip paaiškėjo po bendrovių „Baltijos tyrimai“ ir „Vilmorus“ atliktų apklausų, nepalankiausiai šiuo metu vertinamas ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Net 70 proc. respondentų nepalankiai vertino ir europarlamentarą Vytautą Landsbergį bei Arūną Valinską. Toliau nepalankiausiai visuomenės vertinamų politikų sąraše rikiuojasi Lietuvos lenkų rinkimų akcijai vadovaujantis Valdemaras Tomaševskis, Artūras Zuokas ir Ingrida Šimonytė.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ atliktų apklausų duomenimis, partijos „Drąsos kelias“ lyderė, buvusi teisėja Neringa Venckienė taip pat neturi didelio visuomenės palaikymo. Ją nepalankiai vertina net 40 proc. respondentų. O kaip paaiškėjo iš tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos apklausos, už „Drąsos kelią“ balsuoti planuoja vos 2,2 proc. respondentų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus, spalio 14 dieną, Lietuvoje vyks Seimo rinkimai ir patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Šiuose rinkimuose savo jėgas išbandys ne tik didžiosios partijos, bet ir nemažai neseniai susikūrusių politinių judėjimų, be to, pasikeitė partijų finansavimo įstatymas. Apie priešrinkimines aktualijas kalbamės su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku.

VEIDAS: Šiemet į rinkimų kovą stojusių politikų daugiau nei prieš ketvertą metų.
Z.V.: Išties politinių judėjimų pagausėjimas šiemet gana ženklus. Be to, palyginti su ankstesniais rinkimais, 2012 m. stipriai padidėjęs ir kandidatų skaičius. Tarkim, vienmandatėse apygardose balotiruojasi nuo 11 iki 17 kandidatų, o ir daugiamandatėje apygardoje nemažai partijų turi pateikusios iki maksimumo užpildytus sąrašus. Mano nuomone, idealūs rinkimai būna tada, kai dėl vienos vietos varžosi keturi penki kandidatai. O kai į vieną vietą bando pretenduoti 17 žmonių – jau šiek tiek daugoka, ir rinkėjui darosi gan sudėtinga susigaudyti.
VEIDAS: Dėl kokių priežasčių šiemet užderėjo toks gausus naujų kandidatų į politikus derlius?
Z.V.: Viena priežasčių – pasikeitusi visuomenė. Juk antrą kartą į rinkimus ateis kita rinkėjų, gimusių jau po nepriklausomybės atkūrimo, karta. Taip pat savo efektą duoda ir sunkmetis: rinkėjai nusivylę politikos senbuviais ir jų darbais krizės metu, tad ieško naujų, net ir nuo politikos ganėtinai tolimų kandidatų. O juk padidėjusi paklausa visada lemia ir padidėjusią pasiūlą. Palyginti su 2008-aisiais, šiemet daug daugiau politinių naujokų, prie to ypač prisidėjo ir Arūno Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos sėkmingas žygis į Seimą, kurį šiais metais pakartoti nori dar daugiau naujų politikų.
VEIDAS: Ar šiemet jau pasitaikė kokių ryškesnių rinkimų kampanijos pažeidimų?
Z.V.: Nepasakyčiau, kad būtų pasitaikę didesnių pažeidimų, nors laiko dar yra. Vis dėlto man atrodo, kad nusistovėjusios taisyklės bei griežtesnis kontroliuojančių institucijų dėmesys šiais metais apsaugo nuo didesnių pažeidimų. Todėl prieš šiuos rinkimus malonu tai, jog ypač trumpas sąrašas kandidatų, tik keliolika pavardžių, kurie bus išbraukti iš sąrašų dėl to, kad bandė nuslėpti teistumą ar bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos KGB tarnyba. Ir daugiausiai tokių žmonių mažesnėse partijose naujokėse – didžiosios tokių bandymų nuslėpti savo praeitį visiškai netoleruoja. Daugiausiai tokių kandidatų yra tarp besibalotiruojančiųjų provincijoje, o pašalinti iš sąrašų, jie kreipiasi į teismą, dažnai esant visiškai beviltiškai situacijai, – net nežinau, ko tikėdamiesi.
Kita vertus, jaučiamas daug stipresnis pačių rinkėjų atsparumas bandymams juos papirkti. Lietuvoje turime turtingų žmonių, kurie vis dar kartkartėmis pabando trūks plyš įsigyti Seimo nario mandatą, dalydami rinkėjams dovanas. Šiandien pastebiu, jog rinkėjai supranta, kad toks kandidatas, išleidęs pinigus rinkimų kampanijai, būtinai ieškos būdų, kaip juos vėliau susigrąžinti – pačių rinkėjų sąskaita.
VEIDAS: Galbūt pastebėjote užsienio valstybių bandymų kištis į rinkimų kovą Lietuvoje?
Z.V.: Tokį poveikį sunku pastebėti, dažniausiai apie jį suprantame tik praėjus kuriam laikui po rinkimų. Ko gero, toks poveikis turėtų būti – kai kuriose kaimyninėse valstybėse rinkimai jau praėjo, todėl jų tarnybos atkreipia dėmesį ir į Lietuvą. Prie tokio poveikio priskirčiau periodiškai interneto naujienų portaluose pasirodančius straipsnius, kuriuose bukai agituojama, kad rinkėjai iš viso neitų balsuoti ir tokiu būdu paveiktų valdžią. Kartais stebina, kad ši idėja taip įnirtingai kartojama net ir didesniuose portaluose. Ko gero, vis dar tikimasi, kad tokios kalbos, susidėjusios su niūria rinkėjų nuotaika, gali sumažinti rinkėjų aktyvumą.
VEIDAS: Ar gausiai, jūsų nuomone, šiemet rinkėjai eis prie balsavimo urnų? Ar tam didesnės įtakos turės kasmet menkstantis visuomenės pasitikėjimas Seimu bei politinėmis partijomis?
Z.V.: Nemanau, kad bus kokių nors stebuklų: turėtų ateiti apie pusę rinkimų teisę turinčių asmenų, kaip visada kelių procentų svyravimą gali lemti politinės kampanijos aktyvumas ar oro sąlygos rinkimų dieną. Menkstantis pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis nekelia džiaugsmo, nors Lietuvos partijos per rinkimus visuomenės pasitikėjimo sulaukia pakankamai. Tą rodo ir faktas, kad save išsikėlusių kandidatų sumažėjo, o kai kuriems jų sunkiai sekėsi rinkti rinkėjų parašus. Vis dėlto tokie kandidatai gan greitai susirado partijas, kurios juos priglaudė savo sąrašuose ir iškėlė jų kandidatūrą tose pačiose apygardose. Nors partijos keikiamos ir nelabai mylimos, vis dėlto dauguma rinkėjų joms teikia pirmenybę ir pasitiki jų galia kažką pakeisti labiau, nei paskirų kandidatų.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios reikalingos sąlygos, kad referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos įvyktų? Ką manote apie klausimo formuluotę?
Z.V.: Pagal referendumo įstatymą jame turi dalyvauti daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių žmonių, o tam, kad būtų pritarta jo svarstomai nuostatai, už ją turi balsuoti daugiau nei pusė. Pateiktą referendumo klausimą galime tik priimti – visais kitais atvejais nieko neįvyks. Nepriėmimas tikrai nereiškia, kad priimame priešingą teisės aktą.
Tačiau atrodo, kad dar kils šiokių tokių keblumų dėl šių metų referendumo klausimo formuluotės, kuri yra painoka: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“ O juk šio referendumo rengimą palaiko būtent VAE oponentai, kurie būtent agituoja prieš šią formuluotę. Manau, kad priartėjus referendumui daugelis rinkėjų susimąstys – o kaipgi balsuoti, jei aš nepritariu atominės elektrinės statybai?
VEIDAS: Kartkartėmis vis pasigirsta siūlymų keisti rinkimų sistemą, tarkime, tik į mažoritarinę (vienmandatę). Galbūt tokia sistema Lietuvos rinkėjams būtų tinkamesnė nei dabartinė?
Z.V.: Manyčiau, tai vienas iš mitų, kad štai mažoritarinė rinkimų sistema, kada balsuojama tik už atskirus kandidatus, išspręs menkstančio pasitikėjimo politikais problemą. Tokiu atveju viskas atitenka nugalėtojui – net ir surinkęs 40 proc. balsų, kandidatas nepatenka į parlamentą, nes jo oponentas, surinkęs 60 proc., pateks. Nebelieka proporcingo silpnesnių politinių jėgų atstovavimo ir tokia rinkimų tvarka ilgainiui priveda prie dviejų dominuojančių partijų sistemos.
Aš linkstu prie proporcinės rinkimų sistemos, nors ji ir turi vieną didelį trūkumą – atsiranda distancija tarp rinkėjų ir renkamų politikų, nes vienoje daugiamandatėje apygardoje rinkėjai turi balsuoti už kandidatų, kurių galbūt net nepažįsta, sąrašus. Tiesa, situaciją šiek tiek pataiso rinkėjams suteikta galimybė politikus reitinguoti – tačiau tik iš vienos partijos.
Vis dėlto šiandien daugeliui rinkėjų palankesnė būtų pakoreguota sistema, kai jie galėtų reitinguoti politikus iš skirtingų partijų, tai yra pirma rinkti asmenybes, o po to – partiją. Norint dar labiau priartinti rinkėjus prie renkamųjų, galbūt vertėtų padidinti daugiamandačių rinkimų apygardų skaičių. Štai Latvijoje jų yra aštuonios, o Lenkijoje – net 41 daugiamandatė apygarda. Tačiau pokyčiai priklausys nuo mūsų politikų apsisprendimo. Paprastai rinkimų sistemos būna labai konservatyvios – jos keičiamos tik tada, kai jau stipriai prispaudžia rinkėjai. Juk ir reitingavimo sistema pas mus kelią skynėsi labai sunkiai.
VEIDAS: Vyriausioji rinkimų komisija kartu su interneto portalu „Delfi“ pradėjo vykdyti projektą, kurio metu bus imituojama balsavimas internetu bei jo eigą aptariančios diskusijos. Koks šio projekto tikslas? Galbūt po ketverių metų ir mes galėsime balsuoti internetu?
Z.V.: Nors tai tik eksperimentas, jame yra visi elektroninio balsavimo elementai, tad tai ne tik bandymas, bet ir pristatymas visuomenei, kai paprastomis priemonėmis paaiškinama, kaip veiks el. balsavimas. Be to, tai bus labai gera ir įdomi sociologinė apklausa, parodysianti rinkėjų nuomonę šiuo klausimu.
Visuomenė domisi su rinkimais susijusiais projektais internetinėje erdvėje. Tarkime, kitas internetinis su rinkimais susijęs projektas „Mano balsas“ sėkmingai veikia nuo praėjusių rinkimų – čia savo politinį požiūrį gali pasitikrinti tiek rinkėjai, tiek politikai.
O minėtas el. balsavimo eksperimentas padės išbandyti ir technologinius saugumo aspektus: galbūt atsiras programišių, kurie bandys ieškoti spragų sistemoje. Natūralu, kad didžiausių abejonių el. balsavimo sistema kelia dėl rinkimų rezultatų saugumo, todėl būtina ne tik sukurti saugią sistemą, bet ir jos saugumu įtikinti visuomenę.
Ko gero, Lietuvos rinkėjai technologiškai jau yra pasirengę balsuoti internetu ir tikriausiai sutiktų su tokių rinkimų rezultatais. Tačiau ar tam yra pasirengę mūsų politikai, nuo kurių priklausys, kada pereisime prie el. balsavimo?

Gintaras Songaila stipriai prisidėjo prie Sąjūdžio sukūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vėliau darė sėkmingą karjerą žiniasklaidoje, bet ir vėl sugrįžo į aktyvią politiką. Kodėl šis politikas renkasi amžino kovotojo vaidmenį?

Šiais metais keturios nedidelės partijos, susivienijusios į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, bandys įveikti Seimo rinkimų barjerą ir patekti į parlamentą. Šioje gan margoje sąjungoje savo jėgas suvienijo Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuriai vadovauja Arvydas Akstinavičius, Lietuvos centro partija, kurią veda Eugenijus Skrupskelis, Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjunga bei Lietuvių tautininkų sąjunga, kurios vadovas jau septintus metus yra Gintaras Songaila.
Kompanija marga ne tik politinėmis pažiūromis (kairė, centras, dešinė), bet ir kažkada aktyvioje politikoje spindėjusiomis asmenybėmis. Tarkime, sąraše bus Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Algirdas Endriukaitis, Antanas Buračas ir kt. Be to, kai kurių judėjimo lyderių pavardės kartkartėmis sumirga ir violetine spalva bei rėksniais besipuošiančiuose „Drąsos kelio“ renginiuose.
Nors susivienijimo pareiškime teigiama, kad jis padės „atverti vartus į Seimą tautos ir valstybės patriotams“, vis dėlto kyla didelių abejonių dėl šių lūkesčių pagrįstumo, mat Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad koalicijos per rinkimus turi įveikti 7 proc. barjerą, kai savarankiškoms partijoms numatyta 5 proc. riba. „Manau, kad šiuose Seimo rinkimuose patekimo barjerą peržengs penkios, na, gal šešios partijos – o šiai koalicijai neduočiau jokių didesnių šansų“, – teigia M.Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, šis susivienijimas greičiau primena diskusijų klubą, kuris didesnio rinkėjų dėmesio nesulauks.
Rugpjūtį koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ tarybos pirmininku išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininkas ir parlamentaras G.Songaila. Koalicijos kūrėjai savo kandidatų sąrašą vadina antisisteminių jėgų rinkimų sąrašu. „Mūsų valstybėje labai trūksta idėjų, kurias rėmėme 1989–1990 m.“, – tikina vienas jo narių A.Medalinskas.(…)

Hipokrato priesaiką išmainęs į Sąjūdį
G.Songaila gimė 1962-aisiais Vilniuje, vidurinę mokyklą baigė Klaipėdoje ir 1980-aisiais studijuoti įstojo į buvusį Kauno medicinos institutą, vėliau medicinos studijas pratęsė Vilniaus universitete. 1986-aisiais gavo psichiatro narkologo diplomą ir pradėjo dirbti Higienos bei epidemiologijos instituto narkologijos problemų laboratorijoje. Bet jau 1989-aisiais G.Songaila paliko gydytojo profesiją ir įsitraukė į aktyvią politiką.
Tiesa, ir jaunystėje jis buvo labai aktyvus visuomenininkas, priklausė įvairiems klubams – žygeivių, kultūrinio paveldo išsaugojimo, etnografiniam judėjimui, vaidino mėgėjiškame teatre. Natūralu, kad ilgainiui šis aktyvumas jį atvedė prie tuo metu užgimstančio Sąjūdžio. „G.Songaila buvo vienas tų sąjūdininkų, kurie ypač daug prisidėjo prie šio judėjimo kūrimosi, – mes jau buvom pusamžiai ir lėtesni, o jie buvo jauni ir energingi“, – prisimena Bronius Genzelis.
„Dar prieš prasidedant Sąjūdžiui, „Žinijos“ draugijoje buvo rengiamos viešos diskusijos, kuriose intelektualai pradėjo kvestionuoti esamą santvarką. Ir ten nebuvo įmanoma nepastebėti G.Songailos, kuris buvo išsilavinęs, aktyvus ir kaip tais laikais beatodairiškai drąsus“, – prisimena pavardės atskleisti nenorėjęs amžininkas.
(…)

Pertrauka politikoje, patirtis žiniasklaidoje

Pats G.Songaila pripažįsta, kad 1992-aisiais, kai Seimo rinkimus laimėjo LDDP su Algirdu Brazausku priešakyje, jis ypač stipriai nusivylė Lietuvos rinkėjais ir politika, todėl iš jos pasitraukė. Tada jis buvo paskirtas Rytų Lietuvos televizijos direktoriaus pavaduotoju, o kai jos akcijas nupirko Amerikos lietuvis Kęstutis Makaitis, G.Songaila tapo Baltijos televizijos generaliniu direktoriumi ir buvo juo iki pat 2000-ųjų.
Dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų, kurie tuo laikotarpiu dalyvavo kuriant šį televizijos kanalą, G.Songailą mini geruoju. Pasak jų, G.Songailos atkaklumas ir darbštumas padėjo padaryti sunkiai įmanomą dalyką – iš nieko sukurti ketvirtą kanalą, kuris turėjo aukščiausius žiūrimumo reitingus. O, tarkime, Arūnas Valinskas, kurio karjera prasidėjo buvo būtent BTV pakilimo laikotarpiu, buvo G.Songailos pirmasis pavaduotojas ir bendrą kūrybinį darbą prisimena su nostalgija.
Daugelio BTV darbuotojų teigimu, kai generalinis direktorius imdavosi kažkokio darbo, mažai kreipdavo dėmesio į aplinką, net iki tokio lygio, kad per išsiblaškymą kažkada į darbą atėjo pasirišęs du kaklaraiščius. Nors kitas televizijos versle dirbęs pašnekovas G.Songailai nebuvo linkęs priskirti talentingo vadovo nuopelnų: kol į kanalą buvo pumpuojami investuotojų pinigai, tol viskas buvo gerai, tačiau Lietuvą sukrėtus Rusijos krizei pinigų čiaupai buvo užsukti, o kanalas pradėjo grimzti.
Vis dėlto dauguma pašnekovų pritaria, kad G.Songailos atkaklumas, tikėjimas ir darbštumas – tai lazda su dviem galais, mat kai šios savybės nukreipiamos į netinkamą sritį, jos šią asmenybę priveda prie kraštutinumų. „Gintaras keliasi anksti, daug dirba visą dieną, rašo straipsnius, tik dažnai kyla klausimas, ar tas darbas tikrai duoda vaisių“, – ironizuoja pavardės nenorėjęs atskleisti G.Songailos kolega.
Dirbdamas Baltijos televizijoje ir vėliau G.Songaila įsitraukė į visuomeninę su žiniasklaida susijusią veiklą – vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijai. (…)
Visada prieš plauką
„Gintaras yra kategoriška asmenybė, nelinkęs į kompromisus, turi savo tiesas, visuomet eina prieš plauką ir dažnai atrodo, kad jis pats ieško tokių situacijų“, – nukerta vienas buvęs G.Songailos kolega frakcijoje.
Žinoma, politikoje visada yra tokių žmonių, nes tai sukuria populiarumą ir tokie politikai visada turi savo elektoratą. Pasak kalbintų pašnekovų, kol buvo frakcijoje, G.Songaila visada pasisakydavo kategoriškai, prieštaraudavo beveik visais klausimais ir kartais atrodydavo, kad tai jis daro tik dėl paties prieštaravimo. Kita vertus, visi kalbinti parlamentarai pritarė, kad G.Songaila yra darbštus, atkaklus ir atsakingas, be to, nuosekliai laikosi savo pasaulėžiūros, kuri išliko tokia pati nuo pat Sąjūdžio  (…)laikų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius 15 metų daugiausiai žalos Lietuvai pridarė konservatorių partija – taip mano daugiau nei du penktadaliai apklaustųjų. Tai paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos. Toliau niekdarių sąraše eina socialdemokratų, Lietuvos lenkų, “Tvarkos ir teisingumo” bei Darbo partijos. Tarp daugiausiai žalos Lietuvai padariusių rečiausiai respondentai minėjo liberalias partijas.
Beje, sociologinės apklausos liudija, kad Lietuvos gyventojai šiuo metu gerokai įpykę ant dabartinės valdžios ir didžiųjų partijų, nes 21,6 proc. apklaustųjų rinkimuose planuoja nedalyvauti, 18,2 proc. ir šiandien dar nežino, už ką balsuos, o 11 proc. ketina už partijas nebalsuoti, jie balsuos tik už asmenybes.

Jūsų vertinimu, kuri partija per pastaruosius 15 metų Lietuvai padarė daugiausiai žalos? (proc.)

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai 40,6
Lietuvos socialdemokratų partija 26,6
Visos pridarė daug žalos 14,2
Lietuvos lenkų rinkimų akcija 7,6
“Tvarka ir teisingumas” 4,4
Darbo partija 3,6
Socialistinis liaudies frontas 1,4
Neturiu nuomonės / nesakysiu 0,8
Liberalų ir centro sąjunga 0,2
Lietuvos centro partija 0,2
Liberalų sąjūdis 0,2
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 0,2

Už kurios pakraipos partijas planuojate balsuoti per šiuos Seimo rinkimus? (proc.)

Už dešinės pakraipos partijas 25,4
Į rinkimus neisiu 21,6
Nežinau 18,2
Už kairės pakraipos partijas 15,2
Už partijas nebalsuosiu, balsuosiu už asmenybes 11
Už centristinės pakraipos partijas 8,2
Už populistus ir marginalus 0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vangi, tarsi priverstinai vykdoma Seimo rinkimų kampanija kelia vienu metu įtarimus ir nuostabą: nejau partijos tikrai nesiveržia jų laimėti? Juk šiuose rinkimuose sprendžiasi ne tik, kas kitus ketverius metus valdys Lietuvą, bet ir kurie partijų atstovai sudarys šalies politinį elitą artimiausią dešimtmetį, o gal ir pusantro.
Iki Seimo rinkimų liko mėnuo, o rinkimų kampanijos, kaip tokios, lig šiol praktiškai nėra. Prieš mėnesį pervažiavau (ne greitkeliu) nuo vakarinės iki rytinės sienos – jokių rinkimų kampanijos ženklų. Tarkime, buvo rugpjūtis, atostogų metas. Bet prieš pora dienų pervažiavau visą Vilniaus centrą, specialiai dairiausi – nieko nepamačiau. Lygiai kaip nieko nematau Pašilaičiuose ir Fabijoniškėse, kurios prieš ketverius metus, artėjant rinkimams, buvo gan gausiai apklijuotos.
Gal partijoms stinga pinigų? Bet gi vien šešios pagrindinės partijos: konservartoriai, socdemai, darbiečiai, tvarkiečiai, liberalsąjūdiečiai ir liberalcentristai – rinkimams ketina oficialiai išleisti per 10 mln. Lt. O kur dar kitos partijos? Tai tikrai nemaži pinigai, kad jų poveikio nebūtų galima pastebėti, jeigu jie būtų leidžiami tinkamai. Gi dabar jie, regis, tyčia švaistomi visokiems niekams, iš kurių su pasimėgavimu tyčiojasi interneto svetainių ir socialinių tinklų lankytojai.
Galima spėti, jog partijos telkiasi finaliniam šturmui ir per likusį mėnesį mus užgrius konkurentų kompromitavimo bei agitacijos lavina. Tačiau prasidėję televizijų debatai (kitokios televizijos reklamos nebus, tad partijoms bei jų lyderiams verta pasistengti) nustebino savo tuštumu ir idėjų stoka. Nors kai kuriuose riksmo buvo daug, bet trūko to svarbiausio dalyko, kuris anksčiau rinkimų kampanijos metu pasimatydavo iš karto – vidinės lyderių nuostatos nugalėti. Kol kas gi teledebatai niekuo nesiskiria nuo eilinės Vyriausybės valandos Seime – „pasišpilkuojama“, oponentai patraukia vienas kitą per dantį ir eina kartu į restoraną pietų valgyt, kad reikalus aptarti. Ne tokia būna kova dėl valdžios. Bent jau ne tokia ji būdavo ankstesnių rinkimų metu.
Žinoma, šie pastebėjimai labai subjektyvūs, bet pabendravus su kitais apžvalgininkais, politologais ir sociologais, girdisi lygiai ta pati nuostaba: kur rinkimų kampanija? Kas atsitiko? Nejau partijos visiškai išsisėmė?
Pirmasis paaiškinimas, ateinantis į galvą: politikai tikrai prisibijo tos atsakomybės, kuri gali užgriūti ant naujojo Vyriausybės vadovo pečių, jeigu pasiteisins pesimistinės ekonominės prognozės. Tik patys žiopliausi gali nesuprasti, jog į Lietuvą atsiritus antrajai krizės bangai, pinigų rinkos vėl užsidarys, tad teks arba pjauti visas išlaidas, įskaitant atlyginimus ir pensijas, arba, pripažinus savo neįgalumą, pasitraukti. Vargu, ar yra daug norinčių perimti iš Andriaus Kubiliaus labiausiai nekenčiamo politiko titulą.
Kitas galimas paaiškinimas – partijų viršūnėse vyksta tyli kova dėl valdžios. Štai konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis paragino saviškius po pralaimėtų rinkimų sėdėti opozicijoje, nei siekti išsilaikyti Vyriausybėje, susidėjus su Viktoru Uspaskich. Tai išgirdęs premjeras A.Kubilius pareiškė, kad jo vadovaujama Vyriausybė viską darė teisingai ir po rinkimų darys lygiai tą patį, o naujų koalicijos partnerių ieškos tik tuo atveju, jeigu konservatoriams su liberalsąjūdiečiais iki daugumos pritrūktų kelių balsų. Tokios atviros priešpriešos tarp senojo ir naujojo konservatorių lyderių dar neteko matyti, kaip ir tokio įžūliai savimi pasitikinčio ėjimo į rinkimus su iš Andriaus Užkalnio pasiskolintu šūkiu: „Duskit, pavidoliai“! Šią Seimo rinkimų kampaniją konservatoriai pirmą kartą daro grynai premjero stiliumi. Jeigu pavyks, A.Kubilius ir jo penkiasdešimtmečių bendražygių komanda kokiems 15 metų įsitvirtins konservatorių vadovybėje. Bet jeigu nepavyks, V.Landsbergis primins jiems viską, o Irenos Degutienės šalininkai pridės tiek, kad mažai nepasirodys.
Panaši padėtis ir pas socialdemokratus. Visi supranta, kad po pralaimėtų Seimo rinkimų 2009-ųjų pavasarį netikėtai LSDP pirmininku išrinktas Algirdas Butkečius šiai dienai tėra laikina, kompromisinė figūra, kol „brazauskiniai“ ir „tikrieji socdemai“ aiškinasi, kieno viršus partijoje. Nuolatiniu partijos lyderiu jis taps tik tuo atveju, jeigu LSDP laimės Seimo rinkimus ir dalyvaus formuojat Vyriausybę. Neatmestina galimybė, jog socdemų rinkimų kampanija keistai vangia tapo todėl, kad kai kurie „bičiuliai“ visai nenori A.Butkevičiaus, kuriam prieš akis irgi dar mažiausiai 15 metų politinės karjeros, įsigalėjimo.
V.Uspaskichui Seimo rinkimuose tenka spręsti iš karto dvi problemas: užsitikrinti teisinį imunitetą Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje ir pasiekti, kad jo partija dalyvautų formuojant Vyriausybę esminės dalyvės teisėmis. Priešingu atveju šešerius metus be valdžios sėdinti partijos viršūnėlė gali pradėti maištauti ir pustytis padus į perspektyvesnes partijas.
Eligijus Masiulis turi siekti, kad Liberalų sąjūdis po šių rinkimų liktų vienintele partija, kurios pavadinimas ar lyderis siejasi su žodžiu „liberalas“. Nes tik sutriuškinęs liberalcentristus ir paveržęs visus balsus iš Artūro Zuoko jis galės būti ramus, kad liberalsąjūdiečiai ilgam įsitvirtino tarp tų, kurie lemia Lietuvos politinę raidą.
Taigi, priežasčių iš visų jėgų varžytis Seimo rinkimuose turi visos svarbiausios partijos. Bet vietoje to elgiasi visiškai atvirkščiai. Nejau tikrai galima antroji krizės banga stingdo sąnarius?

Rinkimai yra savotiška apklausa, jie parodo, kokiam socialiniam lygmeny atsidūrusi mūsų visuomenė.

Štai jau atėjo ruduo. Ne vien gamtoje, bet ir politikoje. Prasideda bulviakasis, bet ir rinkimai, politinio derliaus nuėmimas, jo rūšiavimas: kas dar tinkamas, kas dar nesubrendęs, kas papuvęs, kas buvo atsparus parazitams, kas tiks kitų metų sėklai, o kai kurie, kaip ir bulvės, bus priskirti prie kiaulinių. Be to, dar yra ir visokių partinių susikryžminimų, genetiškai modifikuotų svetimkūnių.
Nori nenori, nors prasideda auksinis ruduo, gamtos rimties metas, esi įtraukiamas į tą priartėjusį rinkiminį bulviakasį. Pasiūla didžiulė, tik kaip atsirinkti, visus surūšiuoti – neaišku.
Gal pagal gražiai paretušuotus, atjaunintus veidus skrajutėse, plakatuose, su laikraščiais gaunamuose reklaminiuose bukletuose? Lyg jie būtų artistai, spalvotų viršelių popso žvaigždės. Kodėl Vakarų šalių politikai nebijo veido raukšlių, rodytis pagyvenę, kasdieniškai apsirengę? Kodėl į viešumą einantis mūsų politikas bijo pasirodyti toks, koks jis yra?
Pagalvoji: kiek daug gražių, rodos, teisingų, tik gero Lietuvai norinčių žmonių. Kuriuos iš jų rinktis? Ar tuos, kurie daug ir ilgai šneka, ar tuos, kurie ieško ir vis neranda teisybės, gražiai šoka ir dainuoja, atsivertė ar persivertė, nieko neveikdami myli tėvynę, buvo teisiami ar laukia nesibaigiančių savo bylų pabaigos?
Motyvai labai įvairūs: susitelkti ir atkeršyti politiniams oponentams, įveikti savo nepilnavertiškumo kompleksus ir tapti pastebimam visuomenėje, net sureikšminti savo šeimos arba artimųjų gyvenimus bei su jais susijusius dramatiškus įvykius, pagal tai net pertvarkyti valstybę, iš savo asmeninių negerumų išsistatyti kokią nors partinę piramidę, įgyti privilegijų, kurios neprieinamos daugybei tik rinkimų kampanijos metu „mylimų žmonių“, pagaliau – įgyti teisinę apsaugą, kitaip tariant, imunitetą, kuris ne vienam būna toks reikalingas.
Nėra ko slėpti: vieniems ta deputatystė suvokiama kaip verslas, galimybė saugiai manipuliuoti įvairiais ryšiais, kitiems – įsitarpuoti į vadinamąjį visuomenės elitą. Taip reiškiasi visas žmogiškasis nuotaikų, tikslų, kompleksų spektras, kuris gali būti suvokiamas kaip komedija ar kaip šekspyriška žmogiškoji drama, Lietuvoje visokių rėmėjų pastatyta. Reikia neužmiršti, kad Lietuvoje yra apie keturiasdešimt tokių vaidinančių trupių – partijų. Skaičius tikrai įspūdingas, vertas patekti į Guinnesso rekordų sąrašus. Ko gero, čia tikrai pirmaujame Europoje.
Ne vienas pažįstamas jau dabar klausia: už ką reikės balsuoti? Štai vienas sako: balsuosiu už tą partiją, kurioje yra mažiau kvailių. Tada galvoju: o jeigu jis pats kvailys, tada jam netiks visi ką nors išmanantys.
Kas metai absurdiškai daugėja rinkiminių trupių, besitelkiančių apie savo mylimus režisierius, statančius nors ir įspūdingus, tačiau vienkartinius spektaklius, kurie patenkina įvairius psichologinius ar politinius kompleksus, siekius tapti reikšmingiems. Sudarinėti tokias rinkimų trupes, pasirodo, labai nesunku, savo ambicijų neįgyvendinusių „artistų“ yra pakankamai, tik reikia sugalvoti kokią nors telkimosi idėją, o tam užtenka net ir kriminalinės istorijos.
Artėjant rikimams įvairių santalkų susigrūdimas tokioje nedidelėje Lietuvos rinkimų scenoje yra labai didelis, net sunku išskirti vienu metu kalbančiųjų balsus, atskirti, kuri iš trisdešimties ar keturiasdešimties trupių žada ką nors svarbaus visiems piliečiams. Kas gali pasakyti, ką kiekviena ar visos kartu iš jų nori pasakyti Lietuvos žmonėms, juos sutelkti, padėti išsiryškinti savo socialinius, politinius bei kultūrinius interesus? Rinkimai turėtų ugdyti mūsų žmonių pilietinę sąmonę, juos sutelkti, o ne išsidalyti pagal įvairių grupių ar grupuočių ambicijas. Einantieji į valdžią visų pirma turėtų atsakyti ne prieš teismą, o prieš savo sąžinę. Moralinės atsakomybės nebuvimas leidžia pralįsti ne vien į įvairias įstaigas, bet ir į Seimą.
Šitaip nebūtų, jeigu mūsų rinkėjų pilietinė sąmonė būtų labiau sutelkta, – tada rinkimų metu nelįstų į viešumą tiek atsitiktinių ar net abejotinos reputacijos asmenų. Vadinasi, tai galima. O kodėl ne, kai tiek mūsų žmonių yra išstumta į socialines paraštes? Lengva jais manipuliuoti, neturint net jokių strateginių planų, o tik pasitelkus įprastus, nežinia kuo paremtus pažadus, kad pakels atlyginimus, padidins pensijas, pasirūpins, jog nešaltume žiemą, sutvarkys teismus, lietuviai ims gimdyti daugiau vaikų.
Beveik visos partijos artėjant rinkimams tampa socialdemokratinės, gundo panašiais žodžiais. Rinkimai yra savotiška apklausa, jie parodo, kokiam socialiniam lygmeny atsidūrusi mūsų visuomenė, ar galima ją sugundyti tokiais paprastais pažadais. Todėl manipuliuojama rinkėjais, kurių Lietuvoje dauguma. Gali veržtis į valdžią asmenys, kurie net neturi ką pasakyti apie tai, kaip turėtų būti tvarkomas mūsų gyvenimas, kokia jo ateitis ir pan. Ką gali apie tai pasakyti visokie šokantys ir dainuojantys vyturėliai, sudarantys patrauklų foną į viešumą iššokusiems lyderiams? Štai kodėl naujos partijos gali atsirasti net per kelias savaites – nežinoma sparta senos demokratijos šalyse! Tai rodo, kad Lietuvoje dar silpna politinė sistema.
Mūsų bėda, kad masinėje sąmonėje dar nėra susiformavęs atsakingo, visuomenei įsipareigojusio, jos interesais veikiančio politinio veikėjo tipas, su tuo siejantis savo atsakomybę, garbės ir orumo supratimą. Ką apie tai galima galvoti, jeigu ne vienas jų yra pakeitęs daugiau partijų negu žmonų, „užmiršęs“ rinkimų pažadus, prabangiai poilsiauja egzotiškose šalyje. O tai menkina Seimo, Vyriausybės autoritetą, todėl šios institucijos ir atsiduria paskutinėse apklausų vietose.
Dabar prasidėjusi tikra rinkėjų medžioklė. Nei iš šio, nei iš to pamatysi Vilniaus Gedimino prospektu einantį seimūną, pagaliau išlipusį iš automobilio, banaliam popso renginyje spaudžiantį rankas kokių nors konkursų ar varžybų laimėtojams. Neseniai net mačiau prospektu einantį ministrą ir valgantį – nepatikėsite – ledus! Viskas gerai. Pagaliau politiniai statistai išeina „į liaudį“. Vienas kitas paduos net ranką.
Kartais kas nors manęs klausia: už ką aš balsuosiu? Atsakau labai paprastai: už tuos, už kuriuos balsuoti man patars Marcelijus Martinaitis. Dabar ir aš rūšiuoju bulves, atrinkinėju, kurios tinkamos maistui, o kurios kiaulinės, nors savų kiaulių neturiu.

Į “Veido” klausimus atsako europarlamentarė, kandidatuojanti į Seimo narius, socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė

VEIDAS: Ar sugrįšite iš Briuselio į Vilnių, jei spalio 14-ąją būsite išrinkta į Seimą?
V.B.: Viskas priklausys nuo rinkėjų, ar jie mane išrinks.
VEIDAS: Kodėl šįkart nekandidatuojate vienmandatėje, juk jums iki tol puikiai sekėsi?
V.B.: Tokia buvo partijos valia. Manau, kad sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje puikiai pasirodys ir mano partijos kolega, dirbantis socialinėje srityje, Algirdas Sysas.
VEIDAS: Ar norėtumėte vėl grįžti po Seimo rinkimų vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai?
V.B.: Tai jau ne vien mano sprendimas. Aš nė karto nesigailėjau, kad aštuonerius metus buvau ministrė, nors teko labai daug ką paaukoti. Kita vertus, labai daug ir gavau iš to darbo. Ir šito iš manęs jau niekada ir niekas neatims.
VEIDAS: Ar jūs tuo metu pati pasiprašėte A.Brazausko priimama pas juos, ar pats LSDP lyderis ir premjeras mainais į ministro portfelį pasiūlė jums perbėgti pas socdemus?
V.B.: Tegul tai lieka istorijai. Manau, kad tai buvo mūsų apibusis sprendimas.
VEIDAS: Kas jus pakvietė ir pasiūlė 2000 m. tapti socialliberalų deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministre?
V.B.: A.Paulauskas.
VEIDAS: Dar būdama moksleivė tapote mokyklos komjaunimo sekretore. Tarp tuomečio jaunimo vyravo nuomonė, kad tik karjeristai gali būti sekretoriai, o ir stojimas į šią organizaciją vertintas tik kaip prievartinis aktas. Kodėl panūdote būti “komsorge”?
V.B.: Jūs klystate. Aš nesigėdiju ir nieko blogo šiame dalyke nematau. Aš buvau aktyvus vaikas, dalyvavau įvairioje visuomeninėje veikloje ir tik džiaugiuosi, kad niekada nebuvau nuošalyje ir šešėlyje.
VEIDAS: Kaip jūsų tėveliai reagavo į jūsų komjaunuolišką karjerą?
V.B.: Labai normaliai. Aš buvau normalus, problemų nekeliantis vaikas: gerai mokiausi, buvau pareiginga, kartais gal net per daug. Tokių vaikų kaip aš tuometėje Lietuvoje buvo daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys.

Rinkimai artėja, bet politiniai debatai išlieka labai nuobodūs. Esminė priežastis, manyčiau, ta, kad net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja. O kai nežinai, kam atstovauji ir kieno interesus gini, tai telieka sutikti praktiškai su visomis banalybėmis. Aptarkime, pavyzdžiui, itin aštrų klausimą apie dabar taikomą socialinės apsaugos modelį, kurio galimybės išsilaikyti tampa vis labiau abejotinos. Pirma, kas akivaizdžiai krinta į akis, – tai itin siaura Lietuvoje įsigalėjusi socialinės politikos samprata, kurią nuolat atgamina ir pagrindinės politinės partijos, ir žiniasklaida, kai socialinė politika redukuojama į pensijų bei pašalpų klausimą.
Imant labai bendrai, galimi trys pagrindiniai valstybės socialinio modelio variantai:
1. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri savo piliečiams bando garantuoti individualų ganėtinai aukštą autonomijos – gebėjimo išgyventi esant įvairioms situacijoms – laipsnį, taip ribodama jo priklausomybę nuo šeimos ir rinkos. Trumpai tariant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumo pasekmes (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir panašiai) ir sukurti socialiai gana vienalytę visuomenę. Galimi pavyzdžiai – Skandinavijos šalys (Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Islandija…).
2. Krikščionių demokratų valdomose valstybėse vyrauja subsidiarumas (tarkime, nemenkas bendruomenės vaidmuo) ir tokios socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumo pasekmes, tačiau neleidžia panaikinti ganėtinai aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Pavyzdžiai – Vokietija, Italija, Ispanija, Austrija, Belgija, Prancūzija.
3. Liberalų nuostatos remiasi prielaida, kad problemas turi ir gali spręsti rinka, o iš visų bėdų privalu suktis pačiam, valstybei paliekant tik kovą su absoliučiu skurdu… Taigi rinkos netobulumo nešaliname, nes nereikia tobulinti puikaus dalyko (tik sugadinsi!), visuomenė labai socialiai išsisluoksniavusi. Beje, parama teikiama įvertinus turtą ir pajamas. Pavyzdžiai – Japonija, Šveicarija, Kanada ir, žinoma, JAV.
Labai svarbu tai, kad visi minėti modeliai gali veikti ir daugeliui žmonių padėti išgyventi pakankamai gerai, bet būtina sąlyga – turi būti suderinti darbo rinkos (plačiau – ekonomikos, siauriau – pajamų) ir socialinės saugos modeliai. Visose trečiojo tipo valstybėse socialinė pagalba nedidelė, užtat ganėtinai solidus darbo užmokestis, išgyvenimui pakankamas neapmokestinamųjų pajamų pagrindas (beje, visai šeimai, įskaitant nedarbingus vaikus) ir didelė bendrų visuomenės pajamų dalis tenka samdoma darbui. Pvz., JAV samdomų darbuotojų pajamos viršija 62 proc., Šveicarijoje ir Japonijoje – dar daugiau. Taigi, nors valstybė ir neprisiima rimtos socialinio perskirstymo naštos, bet ekonomikos modeliai leidžia nemažai visuomenės daliai pačiai įsigyti ir mokamą aukštąjį mokslą, ir papildomą medicinos draudimą, ir pagalbą senatvei (pvz., senelių priežiūros paslaugas).
Pagal logiką Lietuvoje pirmojo tipo modeliui turėtų atstovauti socdemai, tačiau iš tikrųjų jie blaškosi tarp antrojo ir trečiojo modelio. Jie nekalba net apie tokį esminį dalyką (beje, veikiantį visose, net trečiojo tipo šalyse, tik nelygu laipsniai) dalyką, kaip nedarbo socialinis draudimas. Lietuvos socdemai orientuojasi į tuos, kuriuos mano esant neturtingiausius, tai yra pensininkus ir mamas, auginančias vaikus iki dvejų metų. Skaičiai rodo, kad būtent tie, kuriems realiai ir atstovauja normalios socialdemokratų partijos, – šeimos, patiriančios nedarbą ir slegiamos mažų darbo užmokesčių, yra didžiausios rizikos grupė, tad būtent socdemų ideologinė prievolė visuomenei aiškinti, kad daugumos mūsų žmonių (ir samdomų darbuotojų, ir eilinio verslo) pajamos nepakankamos, jog jie galėtų įpirkti privačią draudimo sistemą, kad būtina labiau atsigręžti į tuos, kurie dirba, tačiau netekę darbo praranda ir visas “Sodrai” mokėtas įmokas (pvz., nedarbo draudimą). Bet kadangi Lietuvos socdemų partija yra turtingo verslo partija ir būtent šioje partijoje tupi daugiausiai visokios kilmės ir visokio švarumo milijonierių, kuriems labai tinka silpna pigios darbo jėgos rinka, tai jie kalba žodžiais lyg ir apie gerovės valstybę (duoklė pavadinimui, bet ne esmei), bet iš tikrųjų dalija neįvykdomus pažadus tiems, kuriuos suvokia kaip neturtingus, ir tie pažadai skirti siauram žmonių ratui.
Konservatoriai pagal politinę logiką turėtų įsiterpti tarp antrojo ir trečiojo tipo, o dėl prisijungtų krikščionių demokratų artėti link antrojo. Jie bando likti nuoseklūs, vis dėlto ir šiuo atveju koją kiša itin didelė nepagarba dirbančiajam, kuris dėl krizės (o ne dėl tingumo, ką nuolatos lyg ir bandoma įrodyti) prarado darbą. Kaip konservatoriai (ir ypač kairesnis krikdemų sparnas, kurį įpareigoja net Bažnyčios dokumentai) gali paaiškinti, kodėl buvo PAVOGTOS socialinio draudimo įmokos, kai 2009 m. jos buvo sumažintos nuo 1050 iki 650 Lt? Tai, beje, didelė jaunų geras pajamas gavusių/gaunančių žmonių problema.
Tarkime, mokesčių mokėtojas dirbo banke. Jo pajamos 2007 m. buvo apie 4000 Lt. Tikėtina, jis turėjo būsto paskolą, vaikų. Prasideda krizė. 2009 m. atleidžiamas iš darbo. Mokėtos socialinio draudimo įmokos ir už nedarbą, tačiau įmokos virsta katino ašaromis, nors privalėtų padėti išsilaikyti sunkiausiu metu. Žmogus, nuosekliai prisidėjęs prie visuomenės gerovės, esant šiai situacijai prilyginamas tam, kuris nieko nemokėjo. Turime socialistinę lygiavą, bet kaip ji dera su konservatorių žodine pagarba šeimai, darbštumui ir nuosavybei?
Liberalų sąjūdis šioje srityje nuosekliausiais. Tačiau kai partijos vadas aiškina, kad visi įsipareigojimai dabartiniams pensininkams išlieka, o va jaunimui didiname privačią kaupimo dalį, – klausyti nėra malonu. Aritmetika šlubuoja. Aritmetika, beje, nesiderina ir su pajamų situacija rinkoje. Trečiojo tipo modelis, kuriam trokštų atstovauti liberalai, išties kalba apie visuomenę, kurioje daugumos pajamos pakankamos atidėti privačioms saugumo schemoms. O Lietuvoje bendra samdomo darbo pajamų dalis, priešingai nei JAV, kuriose ji viršija 60 proc., tik apie 40 proc., tad tas pats modelis veikti jau nebegali.
Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys. Labiausiai nesaugūs tie, kurie ir moka įmokas (labai menkas ryšys tarp to, ką moki ir ką gauni). Politikai privalo atsakyti: už kokį jie modelį? Kaip tas modelis dera su visa ekonomine sistema? Kas tame modelyje skirta tam, kuris moka įmokas?

Net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja.