Artėjant rinkimams daugelyje partijų vėl didėja nepasitenkinimas lyderių veikla ir daugėja priekaištų, kad buvo nusigręžta nuo tikrosios partijos ideologijos. Tad spalio 14-osios rinkimai į Seimą taps rimtu iššūkiu daugelio partijų pirmininkų karjerai.

Konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio žodžiai, kad po šiųmečių rinkimų Tėvynės sąjunga (TS) turėtų laikytis atokiau nuo ideologinių nuostatų neturinčios vienos galimų rinkimų favoričių – Darbo partijos ir neiti su ja į porinkimines koalicijas, liko neišgirsti. TS pirmininkas Andrius Kubilius nė neatkreipė dėmesio į partijos garbės pirmininko nuomonę. Pasak vieno konservatoriaus, A.Kubilius laikosi nuostatos, kad profesorius lai šneka, o jis darysiąs tai, ką sumanęs.
“Niekada nesakyk “niekada”, – savo ir kai kurių partijos kolegų nuomonę pakomentavo ir Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas. – Aš manau, kad į priešrinkiminius pareiškimus iš viso nederėtų kreipti dėmesio. Tai tik propaganda. O po rinkimų gali tekti elgtis įvairiai – juk gali būti, kad galimi partneriai bus dar prastesni: paaiškės, kad “darbiečiai” ar socialdemokratai, kaip kalbėjo Česlovas Juršėnas, bene geriausia išeitis.”
Tiesa, Kauno konservatorius parlamentaras Rytas Kupčinskas įsitikinęs, kad TS turi laikytis V.Landsbergio nubrėžtų ideologinių standartų. Vis dėlto taip manančiųjų partijoje – mažuma.
“Šie rinkimai A.Kubiliui yra lemiami: jei TS bus pirma ar antra pagal gautų mandatų skaičių, premjeras pasiims visą partijos valdžią į savo rankas ir atsikratys visų partijos “talibų” arba visus tokius kitamanius užčiaups visiems laikams. O profesorius galės sakyti sveikinimo kalbas suvažiavimuose ir rašyti memuarus”, – teigia konservatorių užkulisių žinovas.
Tokiu pačiu išbandymu šie parlamento rinkimai taps ir Socialdemokratų partijos lyderiui Algirdui Butkevičiui, kuris iš aukščiausių LSDP pozicijų išstūmė ekskomunistus, į jų vietą susisodino senuosius socialdemokratus ir partiją kreipia tikrosios socialdemokratinės ideologijos link.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas sako, kad po LDDP ir LSDP susijungimo, kai prie LSDP vairo stojo Algirdas Brazauskas, socdemai buvo tapę liberalais. A.Butkevičius primena, kad liberalizmas sukėlė krizes ir senojoje Europoje, ir Lietuvoje. Tai, pasak jo, Lietuvos socdemai jau irgi supratę, tad dabar partija pritaria jo siūlomoms progresinių mokesčių bei nekilnojamojo turto apmokestinimo idėjoms.
Vis dėlto, jei LSDP rinkimuose liktų trečia, A.Butkevičius veikiausiai būtų nubuksuotas – po A.Brazausko mirties laukdami savo eilės “spardosi” net keletas pretendentų į lyderius. Į nugarą šnopuoja: Zigmas Balčytis, Gediminas Kirkilas, Milda Petrauskienė, Vilija Blinkevičiūtė, Bronius Bradauskas, Juozas Bernatonis, Irena Šiaulienė.
Dėl ideologinių nesutarimų praėjusią savaitę iš Liberalų sąjūdžio (LLS) pasitraukė ir politologas Algirdas Gricius. Jo nuomone, partija, būdama koalicijoje su konservatoriais, pamiršo, kas yra tikrasis liberalizmas. Nors LLS pirmininko Eligijaus Masiulio šansai sėkmingai dalyvauti rinkimuose ir išlikti partijos lyderio poste, regis, nepalyginti geresni nei Algio Čapliko ar Artūro Zuoko.

Artėjant rinkimams daugelyje partijų vėl didėja nepasitenkinimas lyderių veikla ir daugėja priekaištų, kad buvo nusigręžta nuo tikrosios partijos ideologijos. Tad spalio 14-osios rinkimai į Seimą taps rimtu iššūkiu daugelio partijų pirmininkų karjerai.
Konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio žodžiai, kad po šiųmečių rinkimų Tėvynės sąjunga (TS) turėtų laikytis atokiau nuo ideologinių nuostatų neturinčios vienos galimų rinkimų favoričių – Darbo partijos ir neiti su ja į porinkimines koalicijas, liko neišgirsti. TS pirmininkas Andrius Kubilius nė neatkreipė dėmesio į partijos garbės pirmininko nuomonę. Pasak vieno konservatoriaus, A.Kubilius laikosi nuostatos, kad profesorius lai šneka, o jis darysiąs tai, ką sumanęs.
“Niekada nesakyk “niekada”, – savo ir kai kurių partijos kolegų nuomonę pakomentavo ir Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas. – Aš manau, kad į priešrinkiminius pareiškimus iš viso nederėtų kreipti dėmesio. Tai tik propaganda. O po rinkimų gali tekti elgtis įvairiai – juk gali būti, kad galimi partneriai bus dar prastesni: paaiškės, kad “darbiečiai” ar socialdemokratai, kaip kalbėjo Česlovas Juršėnas, bene geriausia išeitis.”
Tiesa, Kauno konservatorius parlamentaras Rytas Kupčinskas įsitikinęs, kad TS turi laikytis V.Landsbergio nubrėžtų ideologinių standartų. Vis dėlto taip manančiųjų partijoje – mažuma.
“Šie rinkimai A.Kubiliui yra lemiami: jei TS bus pirma ar antra pagal gautų mandatų skaičių, premjeras pasiims visą partijos valdžią į savo rankas ir atsikratys visų partijos “talibų” arba visus tokius kitamanius užčiaups visiems laikams. O profesorius galės sakyti sveikinimo kalbas suvažiavimuose ir rašyti memuarus”, – teigia konservatorių užkulisių žinovas.
Tokiu pačiu išbandymu šie parlamento rinkimai taps ir Socialdemokratų partijos lyderiui Algirdui Butkevičiui, kuris iš aukščiausių LSDP pozicijų išstūmė ekskomunistus, į jų vietą susisodino senuosius socialdemokratus ir partiją kreipia tikrosios socialdemokratinės ideologijos link.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas sako, kad po LDDP ir LSDP susijungimo, kai prie LSDP vairo stojo Algirdas Brazauskas, socdemai buvo tapę liberalais. A.Butkevičius primena, kad liberalizmas sukėlė krizes ir senojoje Europoje, ir Lietuvoje. Tai, pasak jo, Lietuvos socdemai jau irgi supratę, tad dabar partija pritaria jo siūlomoms progresinių mokesčių bei nekilnojamojo turto apmokestinimo idėjoms.
Vis dėlto, jei LSDP rinkimuose liktų trečia, A.Butkevičius veikiausiai būtų nubuksuotas – po A.Brazausko mirties laukdami savo eilės “spardosi” net keletas pretendentų į lyderius. Į nugarą šnopuoja: Zigmas Balčytis, Gediminas Kirkilas, Milda Petrauskienė, Vilija Blinkevičiūtė, Bronius Bradauskas, Juozas Bernatonis, Irena Šiaulienė.
Dėl ideologinių nesutarimų praėjusią savaitę iš Liberalų sąjūdžio (LLS) pasitraukė ir politologas Algirdas Gricius. Jo nuomone, partija, būdama koalicijoje su konservatoriais, pamiršo, kas yra tikrasis liberalizmas. Nors LLS pirmininko Eligijaus Masiulio šansai sėkmingai dalyvauti rinkimuose ir išlikti partijos lyderio poste, regis, nepalyginti geresni nei Algio Čapliko ar Artūro Zuoko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų rinkimų sąrašo reitingavimo lyderės fasadinė ir nefasadinė pusė kartais nesutampa.

Seimo narė Palangos J.Basanavičiaus gatvėje ieškojo vyro, tarėsi su praeiviais, ar vulgarūs drabužėliai padeda jį prisivilioti. Tokia „žinia“ bulvarinėje TV laidoje  apie save rinkėjams praėjusią savaitę priminė trisdešimtmetė parlamentarė Agnė Bilotaitė. Ta pati, kuri piktinasi kolegomis, dalyvaujančiais TV šou ir kuri reikalauja, kad įstatymais politikui ir valdininkui net laisvadienį šiukštu būtų draudžiama bet kokiu būdu duoti pagrindo menkinti savo reputaciją.
A.Bilotaitė – arši kovotoja už moralią politiką, prieš korupciją. Tačiau ji tikina iki išrinkimo Seimo nare nuoširdžiai triūsusi dviejų Seimo narių padėjėja-sekretore, nors jie patys arba jų tikrieji padėjėjai nemeluodami sako, kad ji niekada nedirbo šio darbo. Arba ją ištinka amnezija išgirdus klausimą, kokios pozicijos ji laikiusis dėl viešuosius ir privačius interesus supainiojusio partijos kolegos, tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio.
Ji neabejotinai darbšti. Tačiau ne tiek, kiek afišuojasi: sau prisiskiria ir kitų nuopelnus, o į žurnalistų mikrofonus kalba kur kas dažniau nei Seimo salėje svarstant įstatymus.
Kuri A.Bilotaitė tikroji?

Konservatorių reitingų lyderė
Kad Tėvynės sąjungos nariai, sudarydami Seimo rinkimų sąrašą, pirmuoju numeriu iškėlė jauną, vos pirmą kadenciją Seime baigiančią A.Bilotaitę, per praėjusius rinkimus teturėjusią 36-ą poziciją, buvo geroka sensacija. Ji nustūmė toliau ir savo politinį krikštatėvį Seimo konservatorių frakcijos seniūną Jurgį Razmą, kuris ją ir pakvietė etatiniam darbui į Tėvynės sąjungą, ir premjero Andriaus Kubiliaus dešiniąją ranką krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę. Tiesa, konservatoriai nereitingavo partijos pirmininko A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės.
Taigi nauja politinė žvaigždė sužibo. Ar pelnytai? J.Razmos aplinkos konservatoriai giria jauną politikę. Švelniai vadindami Agnyte, pasakoja: „Ji labai darbšti, politiniam darbui aukoja net asmeninį gyvenimą. Ji dalyvauja visur, kur tik ją kviečia, pati sėda į automobilį ir važiuoja į Mažeikius, Plungę ar Klaipėdą. Jauna politikė pilna idėjų, kaip pasitelkti jaunimą, kitus žmones bendram darbui: organizuoja „smegenų šturmus“ su studentais, kviečiasi pasitarti politologus, specialistus, daug bendrauja su Vakarų regiono žmonėmis. Ji turi puikių organizacinių gebėjimų – puikiai paskirsto darbą, sugeba organizuoti įvairius renginius, konferencijas. Ji principinga, ne veltui partijos kolegos ją išrinko Priežiūros komiteto nare, be to, ji – partijos pirmininko pavaduotoja jaunimo reikalais, Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė.“
Jauna politikė neišeina iš televizorių ekranų kaip arši kovotoja su korupcija: ji – Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkė, Seimo Audito komiteto narė, ji siūlo nemažai antikorupcinių įstatymų pataisų.
Moteris ne tik garsėja darbštumu Seime, bet ir ką tik pelnė devintuką už magistro darbą „Politinių partijų finansavimas ir kontrolė Lietuvoje“. Tiesa, po politikos mokslų bakalauro studijų Klaipėdos universitete magistro studijos Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete užsitęsė net šešerius metus, tačiau politikė aiškina tiesiog neturėjusi tam laiko.
A.Bilotaitė ir pati savimi daugiau nei patenkinta: viešai giriasi, kad pavyko nuveikti kur kas daugiau, nei buvo užsibrėžusi kandidatuodama į Seimą. O paklausta apie klaidas, įžvelgia vienintelę – kad kadencijos pradžioje tikėdavosi per greito rezultato.
A.Bilotaitės gerbėjų Seime žodžiais tariant, jei ko jaunai politikei trūksta, tai nebent gyvenimiškos ir politinės patirties, nes kartais prasimuša jaunatviškas naivumas, nesuvokimas, kad gražiai skambanti idėja praktiniame gyvenime naudos neduos.
Tačiau ne visi kolegos parlamentarai taip žavisi jaunąja kolege. „Ar kada girdėjote, kad jos nuomonė skirtųsi nuo J.Razmos? Argi ji turi savo asmeninę nuomonę – tik stengiasi įtikti partijos vadovybei, ji kaip kareivis. Arba nugirsta kokią idėją ir pateikia kaip savo. Dvejus metus reklamavo savo grožybę, o dabar jau dedasi rimta politike“, – kritikuoja kolegos. (…)

Biografijos skylės
Iš pirmo žvilgsnio A.Bilotaitė – tiesiog idealas. Protinga, išsilavinusi, kukli, atvira, principinga ir darbe, ir po jo. Pavyzdžiui, Seime ji priklauso Maldos, „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos”, „Už tradicinę šeimą”, „Už vaiko teises” parlamentinėms grupėms, o tarp jos laisvalaikio pomėgių – sveika gyvensena.
Savo biografijoje A.Bilotaitė nurodo, kad gimė vairuotojo ir kirpėjos – paprastų žmonių šeimoje, tad teko matyti ir šilto, ir šalto. Ji pabrėžia, kaip tėvai išugdė pagarbą šeimai, nors nenurodo, kad ne asmeniniu pavyzdžiu, mat jie išsiskyrę. Politikė biografijoje mini turėtą šeimos verslą: 2003 m. įsteigta personalinė A.Bilotaitės įmonė, užsiimanti krovinių vežimu vidaus keliais, kurią ji spėdavo administruoti šalia studijų ir darbo Tėvynės sąjungos aparate. Jai tapus Seimo nare, verslą perėmė tėtis.
Jauna politikė biografijoje išsamiai motyvuoja, kaip pasirinko konservatorių partiją: „Ypatingai domėjausi moralios politikos problema: ar politika ir moralė – suderinami dalykai? Atsakymą į šį klausimą radau Tėvynės Sąjungos nuostatose: „Politika ir moralė privalo derėti!“ 24-erių ji tapo Tėvynės sąjungos nare, tais pačiais metais pakviesta dirbti etatine partijos darbuotoja – Tėvynės sąjungos Vakarų regiono vadybininke, o 26-erių, nors pralaimėjusi rinkimus vienmandatėje apygardoje, su konservatorių sąrašu pateko į Seimą ir tapo jauniausia parlamentare. (…)

Principingumas su išimtimis
Jaunos politikės deklaruojamas principingumas – taip pat su išimtimis. J.Razmos komandos nariai tikina, kad ji niekada nedirbo jo padėjėja, bet pripažįsta, jog etatas buvo paskolintas Klaipėdos skyriui. S.Pečeliūnas, paklaustas, kokia buvo A.Bilotaitė, kai dirbo jo padėjėja, nemelavo – pripažino, kad etatą buvo atidavęs partijos aparatui. Tačiau jaunoji politikė dievažijasi organizavusi šių parlamentarų vizitus ir susitikimus Klaipėdoje, nors jie patys apie tai nežino.
Garsėjanti kaip bekompromisių moralės normų įteisinimo įstatymais siūlytoja, ji niekaip neatsimena, kokios buvusi nuomonės dėl partijos kolegos D.Kreivio, kai dirbo konservatorių darbo grupėje, sudarytoje paaiškėjus, kad jis paskyrė ES paramą savo motinos įmonei. „Teisiškai žiūrint, tas dalykas akivaizdus – buvo parašas. Bet reikia pabrėžti, kad buvo įtarimų, jog kažkas norėjo šį ministrą pašalinti iš posto“, – filosofuoja teisininkės išsilavinimą turinti politikė.
A.Bilotaitė didžiuojasi parengusi daug antikorupcinių įstatymų projektų, tačiau ir čia neapsieita be skandalų. Politikė viešais pareiškimais neigia įtarimus, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išleidusi savo darbų ataskaitą-kalendorių prisiėmė svetimus, net prezidentės nuopelnus, pavyzdžiui, dėl bausmių už korupcinius nusikaltimus griežtinimo, o kai kurie siūlymai, kuriais ji gyrėsi, buvo įgyvendinti dar iki jai tampant Seimo nare. Bet A.Bilotaitė aiškina, kad dažnai projektų idėjos iš dalies sutapdavusios, be to, ji supratusi, kad ne taip lengva vienai Seime prastumti projektą, reikia bendraminčių. A.Bilotaitės skaičiavimais, ji asmeniškai arba kartu su jos įkurtos parlamentarų grupės „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ nariais įregistravo 61 antikorupcinę teisės aktų pataisą.
„Kokie ten projektai – „pokazucha“, – kritikuoja jauną kolegę vienas Seimo senbuvis. – „Prisišniūrijo“ prie Arvydo Anušausko, prisirašo sau kitų darbus, trimituoja apie kiekvieną savo krustelėjimą – daugiau triukšmo nei rezultato.“
Kai kurie politikės siūlymai – iš tiesų absoliutus populizmas, pavyzdžiui, ji kovoja, kad įstatymu būtų įteisinta, jog ir laisvalaikiu viešojo sektoriaus darbuotojai demonstruotų krištolinį moralumą, o jei ne – būtų atleidžiami iš darbo. Iš siūlymo šaipytasi, kad tokiu atveju beveik 400 tūkst. valstybės piliečių – mokytojų, medikų, valdininkų turėtų būti sekami, ar nepasirodė viešoje vietoje su taure šampano, nes tai jau gali gadinti jų reputaciją. (…)

Persistengia su savireklama
Jauna politikė garsėja kaip savireklamos mėgėja. Į klausimą, kodėl dažniau jos mintis galima sužinoti ne iš Seimo tribūnos, o per televiziją ar virtualioje erdvėje, ji atsako: „Nemanau, kad kalbėjimas Seimo tribūnoje, kaip dauguma kalba – tik kad kalbėtų, kai būna TV kamerų, duoda rezultatą. Aš – už realius darbus. O jei manęs žurnalistai paklausia, atsakau.“
Jauna išvaizdi politikė žino, kuo patraukti dėmesį: ji imasi rezonansinių antikorupcijos, sveikatos apsaugos temų, kadencijai einant į pabaigą ėmė dirbti ne tik Antikorupcijos, bet ir nuolat TV kamerų apgultoje Atominės energetikos komisijoje. Politikė moka save demonstruoti ne tik tiesioginiame darbe. Kaip kokia didelė įžymybė ji turi A.Bilotaitės vardo krepšinio turnyrą Gargžduose.
Politikė nevengia net bulvarinės žiniasklaidos. Nors dievažijosi, kad išaugo iš to amžiaus, kai dalyvavo konkurse „Mis Klaipėda“, kuklia besidedanti parlamentarė bulvarinėje TV laidoje  moteris prieš kameras apsitempusi sportiniu kostiumu mankštinosi, paskui sėmėsi patirties, kaip suvystyti vyrą, o laidos vedėjai kikeno, kad suvilios Palangoje kokį ir galės jį įdarbinti savo padėjėju Seime.
„Pati nesiveržiu į tokio pobūdžio laidas, bet stengiuosi laviruoti, kaip įmanoma mandagiau bendrauti su visomis žiniasklaidos priemonėmis, kiek leidžia mano įsitikinimai, nes manau, kad politikas taip turi elgtis. Pati atvirai nepasakoju apie savo asmeninį gyvenimą, nedarau iš jo šou“, – tikina A.Bilotaitė, ką tik vienam dienraščiui sakiusi, kad jau pagaliau tuoj bus jos žadėtos vestuvės.
ų dar naudingesnė valstybės piliečiams, jei būtų sau savikritiškesnė, jei nemėtytų mokesčių mokėtojų pinigų ir jų apmokamo jos darbo laiko populizmui. (…)

Į „Veido“ klausimus atsako konservatorė Agnė Bilotaitė
VEIDAS: Kas, jūsų pačios manymu, lėmė, kad sudarant konservatorių rinkimų sąrašą atsidūrėte aukščiausioje įmanomoje vietoje (A.Kubilius ir I.Degutienė nebuvo reitinguoti)?
A.B.: Toks pasitikėjimas man buvo netikėtas. Kitos partijos kalba apie kvotas jauniems žmonėms, kvotas moterims, o aš sakau – sudarykite sąlygas jaunam žmogui augti, tobulėti, atsiskleisti, dirbti, parodyti tam tikras savo savybes, užsitarnauti pagarbą, ir nereikės kvotų. Tačiau jaunam politikui reikia nemiegoti, kol kažkas tau kažką suteiks, duos. Visų pirma reikia daug dirbti.
VEIDAS: Kuriuos savo darbus, nuveiktus Seime, manote esant svarbiausius Lietuvos žmonėms?
A.B.: Naudodamasi parlamentinės kontrolės teise kėliau visuomenei aktualius klausimus, rengiau įstatymų projektus. Tikiuosi, dar šią kadenciją pavyks priimti Tarnautojų elgesio kodeksą, nors moralinių dalykų, antikorupcinių teisės aktų projektai ypač sunkiai skinasi kelią Seime. Tarp kitų svarbiausių – Liudininkų apsaugos įstatymo projektas, Baudžiamojo kodekso pataisos, sugriežtinančios atsakomybę už korupcinius nusikaltimus, Viešųjų pirkimų, Politinių partijų finansavimo ir kontrolės, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų pataisos.
VEIDAS: Tačiau dalies šių įstatymų projektų autorystė – ne jūsų ar bent jau ne vien jūsų.
A.B.: Politika nėra individualus darbas. Ateidama į Seimą tikėjausi, kad jei turi visuomenei reikalingą idėją, parengi įstatymo projektą, ir jis priimamas. Tačiau tam turi rasti palaikančių kolegų. Kai kurių projektų idėja ta pati, tad jie sujungiami. O kai kurie mano pasiūlytieji atmesti, tačiau panašų parengus Prezidentūrai, jis priimamas. Bet svarbiausia, kad pasiekiamas rezultatas.
VEIDAS: Kokių darbų planuojate nuveikti kitą kadenciją?
A.B.: Pirmiausia reikia būti išrinktai. Jei taip bus, sieksiu sutvarkyti antikorupcijos komisijų reglamentavimą savivaldybėse, užlopyti lobistinės veiklos, teisėtvarkos, teisėsaugos spragas, pavyzdžiui, įtvirtinti prisiekusiųjų ar tarėjų atsiradimą teismuose. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

ES ir Rusijos santykiai išgyvena stagnacijos laikotarpį. Derybos dėl naujos “bazinės sutarties” susiduria su milžiniškais sunkumais. Per pastaruosius metus nepasiekta jokios ženklesnės pažangos, siekiant sustiprinti esamus arba sukurti naujus institucinius mechanizmus, kad deklaruojamoji ES ir Rusijos strateginė partnerystė įgytų realų turinį. Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Tuo pat metu Rusijos ir ES tarpusavio priklausomybė toliau didėja. Ir ES, ir Rusiją smarkiai paveikė pasaulio ekonomikos krizė. Akivaizdu, kad ir ES, ir Rusijai būtinas esminis jų politinių ir ekonominių sistemų modernizavimas.
Ar atsižvelgiant į šį kontekstą įmanoma atnaujinti ES ir Rusijos santykius taip, kad jie būtų pakylėti į kokybiškai naują lygmenį?
ES ir Rusijos partnerystės iniciatyva, kurios tikslas – modernizavimas, buvo patvirtinta prieš dvejus metus ES ir Rusijos vadovų susitikime Rostove prie Dono. Jos esmė – prisidėti prie Rusijos ūkio plėtros bei suartinti ES ir Rusijos ekonomikas. Tačiau jau dabar aišku, kad toji iniciatyva ar bent dabartinė jos versija yra neefektyvi, bendradarbiavimo prioritetai nėra aiškūs, jos turinys amorfiškas.
Kita vertus, Rusija atsisako prisiimti bet kokius finansinius įsipareigojimus, kad Partnerystės iniciatyva būtų įgyvendinta. Rusija akcentuoja naujas ir modernias technologijas, kurios ją domina labiausiai ir kurias ji norėtų gauti iš ES. O ES bent kol kas nelinkusi su Rusija dalytis naujausiomis technologijomis ir skatina Rusiją į partnerystę žiūrėti plačiau, t.y. kurti pačioje Rusijoje investicijoms ir naujoms technologijoms palankią aplinką, kas savo ruožtu skatintų viso Rusijos ūkio modernizavimą. Kalbama apie didesnį Rusijos rinkos atvėrimą tiesioginėms užsienio investicijoms, užsienio prekybai, taip pat institucines reformas regioniniu ir vietiniu lygmeniu, žinoma, ir struktūrines ūkio reformas, rinkos reguliavimo normų peržiūrą. Tam visų pirma būtina nauja Rusijos modernizavimo strategija, visą dėmesį sutelkiant inovacijoms ir reformoms institucinės sąrangos srityje.
Pagal daugelį parametrų Rusija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, yra visai normali rinkos ekonomikos valstybė. Tačiau pagal kitus svarbius parametrus Rusiją sunku vadinti rinkos ekonomikos šalimi: politinio elito, apskritai politikų įtaka verslui peržengia sveiko proto ribas, valstybės struktūrų daroma įtaka verslui iškreipia pačią rinką, paversdama ją rinkos karikatūra. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Michailo Chodorkovskio, Platono Lebedevo, Sergejaus Magnitskio bylos ir likimai yra tik keli, pasauliui geriausiai žinomi atvejai.
Derybos dėl naujos ES ir Rusijos sutarties, kurioms startas buvo duotas Chanty Mansijske 2008 m. birželio mėnesį, formaliai vyksta. Naujoji sutartis turi pakeisti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kurio galiojimo terminas seniai baigėsi, tačiau šio susitarimo galiojimas formaliai vis pratęsiamas, tikintis sėkmingos derybų dėl naujosios sutarties pabaigos. Šie ES ir Rusijos susitarimai apima bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip politinis dialogas, ekonominis bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai, švietimas ir kultūra, o sutarties pusių prisiimti įsipareigojimai yra privalomi. Naujojoje sutartyje su Rusija, kuri turi būti sudaroma, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis ir abiejų pusių jau prisiimtais įsipareigojimais, daug vietos turi būti skirta prekybos ir investicijų klausimams. Tačiau Rusija, kuriai teko atlikti nemažos apimties “namų darbus”, siekiant narystės PPO, tuos namų darbus traktuoja kaip nuolaidas ir spyriojasi dėl naujų įsipareigojimų. O tai nepatinka ES derybininkams, nes mes tai suprantame kaip atsisakymą atverti Rusijos rinką naujoms investicijoms ir prekybai.
Daugelis europiečių daug naudos tikėjosi iš Rusijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Buvo ir tebėra tikimasi, kad narystė PPO privers Rusiją elgtis civilizuotai, pagal taisykles. Ypač sprendžiant pagrindinį, daugiausiai dėmesio sulaukiantį klausimą – ES reikalingų energijos resursų importą iš Rusijos, kurį ši dažnai naudoja kaip politinio spaudimo ir šantažo priemonę. Vaizdžiai kalbant, Rusijos įpročiai daužyti kaimynų langus, siekiant politinių tikslų, o vėliau bandymai vaizduoti džentelmenus, siekiant priklausyti džentelmenų klubui – Europai, Rusijos kaimynams ir visai Europai gerokai pabodo ir yra nepriimtini.
Tačiau čia turiu pastebėti, kad Rusijos įstojimas į PPO nepakeis mūsų santykių esmės. ES nauda dėl Rusijos įsijungimo į PPO bus palyginti nedidelė, nors ir tikimasi, kad bent kiek didesnę naudą ES kompanijos turėtų patirti dėl geresnės prieigos prie Rusijos investicijų ir prekybos rinkų.
ES ir Rusijos ekonominių santykių ateitis priklauso nuo politinio konteksto ir nuo Rusijos ūkio plėtros, šalies valdžios pasirengimo ir ryžto vykdyti sparčias ekonomines reformas. Partnerystė su ES galėtų daryti milžinišką teigiamą poveikį ekonomikos modernizavimui Rusijoje, bet tik tuo atveju, jei Rusijos valdžia imsis įgyvendinti modernią ekonomikos vystymo strategiją.

Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Praradusi prezidentės globą, savo, kaip teisėjos, neliečiamybę, prokuratūros vis labiau speičiama į kampą „Drąsos kelio“ partijos lyderė Neringa Venskienė veržiasi į Seimą, tikėdama, kad ten bent kuriam laikui sugebės pasislėpti nuo teisėsaugos persekiojimo.

Kol formaliai Garliavos altaristo (dėl sveikatos eiti pareigų negalinčio kunigo) Jono Varkalos vadovaujama partija „Drąsos kelias“ skelbia įvairius pareiškimus ir bando sukurpti bent kažką panašaus į programą, tikroji jos lyderė Neringa Venckienė toliau slapstosi nuo teisėsaugos. Tik dabar, praradusi teisėją it mantija gaubiantį imunitetą, N.Venckienė nuo apklausų prokuratūroje dangstosi ligos lapeliu.

N.Venckienė slapstosi nuo prokurorų

Prieš keletą savaičių N.Venckienės motina tikino, kad prokurorai apklausti jos dukros veikiausiai dar ilgai negalės: „Supraskite, jai šalino kojos kaulą. Kodėl ji turi ten [į prokuratūrą] važiuoti, kas ten gero? Už ką ją kviečia? Už tai, kad jie mus sudaužė, o ji darbe buvo, bet ji vis tiek kalta liko. Kaulas išimtas, dabar ji gali ir tris mėnesius, ir du, ir daugiau reabilituotis.“
Jei tikėsime šiais Laimutės Kedienės žodžiais, slapstytis ligoninėse N.Venckienė ketina iki pat Seimo rinkimų. Lygiai kaip ir kita „violetinės partijos“ aktyvistė Audronė Skučienė, prokurorams pranešusi, kad taip pat dėl ligos negali dalyvauti apklausose. Jai irgi daryta operacija, kuri, pasak N.Venckienės, buvusi „labai sudėtinga“.
Bent kiek atidžiau sekantys Garliavos istoriją žino, kad slėptis nuo įstatymo reikalavimų ligos patale – N.Venckienei ne pirmiena. Kai 2010-ųjų gegužę Kėdainių miesto apylinkės teismas nusprendė, kad Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra turi augti su motina ir teismo sprendimas turi būti įgyvendintas skubiai, lig tol ją laikinai globojusi teta N.Venckienė iš karto atsidūrė ligoninėje. O jos vyras advokatas Aidas Venckus tuomet pareiškė, kad dėl šios priežasties jo žmona negali vykdyti antstolio įpareigotų veiksmų – pristatyti D.Kedžio dukters motinai L.Stankūnaitei ir taip įvykdyti teismo sprendimą.
Prisiminti šiuos, su politine veikla tarsi ne kažin ką bendra turinčius N.Venckienės veiksmus reikia tam, kad suvoktume jos neįmantrų „modus operandi“, raudona gija einantį per visą Garliavos istoriją: tempti laiką, slapstytis, veikti kitų – neva artimųjų, neva ištikimų pagalbininkų rankomis ir tikėtis per tą laiką rasti kažkokį įtakingą globėją, kuris savo įtaka imtų ir išspręstų visas problemas. Iš pradžių tai buvo pora šimtų skundų į prokuratūrą, kartu garsiai šaukiant, neva tai prokurorai vilkina vadinamąją pedofilijos bylą, ir po 2008-ųjų Seimo rinkimų netikėtai (o gal atvirkščiai – labai tikėtai) sulaukta konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio parama.
Paskui, 2010-ųjų pradžioje, jau tikrai netikėtai atsiradusi prezidentės Dalios Grybauskaitės globa, kausčiusi prokurorų veiksmus ir dvejus metus neleidusi atimti iš N.Venckienės teisėjo mantijos bei imuniteto nuo teisėsaugos persekiojimo. Galiausiai – dabartinis siekimas kaip nors pratempti kelis mėnesius, likusius iki Seimo rinkimų, viliantis, kad spalio mėnesį pavyks su fanatiškų šalininkų pagalba įgyti parlamentaro mandatą, o kartu su juo susigrąžinti ir prarastąjį teisinį imunitetą. Na, o po to – toliau bandyti tempti laiką, vilkinant neišvengiamai įkandin atseksiantį prokuratūros prašymą Seimui tą imunitetą iš N.Venckienės atimti. Ir viliantis, galgi pavyks įkalbėti parlamentarus, kad jie jo neatimtų. O dar vėliau – bandyti šansą prezidento rinkimuose: ten, naiviu Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių giminės įsivaizdavimu, N.Venckienės jau joks prokuroras nepasieks.
Tačiau ką tai turi bendra su politika ir valstybės valdymu, kuriuo pagal apibrėžimą pretenduoja užsiimti kiekviena politinė partija ar judėjimas, taigi – ir „Drąsos kelias“? Atsakymas paprastas – absoliučiai nieko. Kaip toji, labiau viešojoje erdvėje, bet ne tikrovėje egzistuojanti partija nieko bendra neturi su politine partija, taip ir N.Venckienė neturi nieko bendra su politine veikėja. Veikiau tai politinio gyvenimo reiškinys, į kurį ar dėl savo nepatyrimo, ar dėl ciniško išskaičiavimo nutarė vienu ar kitu būdu sureaguoti esami ir buvę politikos bei visuomenės veikėjai. Juk pati N.Venckienė ir jos šeimyna dėl savo visiško politinio neišprusimo bei gilesnio tikrovės suvokimo stokos to nesuprato ir ėmė įsivaizduoti save vos ne būsimąja Seimo pirmininke ir prezidente.

Kaip garliaviniai įsivaizduoja politinę galią

Koks yra garliavinių suvokimas apie politiką ir politikus, gerai iliustruoja jų požiūris į Andrių Ūsą, kurį jie kadaise laikė įtakingu ir daug galinčiu politiku. Iš tikrųjų šis nelaimėlis tebuvo kaime įsikūrusio metalo gaminių UAB’o, kuriame dirba 19 žmonių, savininkas, iš visų jėgų bandantis kaip nors prisiplakti prie politikos ir taip padidinti savo išgyvenimo tikimybę žiauriose smulkiojo verslo džiunglėse. Pilietinės demokratijos partija, kuriai jis priklausė, buvo vienadienis reiškinys, kuriam ateities nematė net patys jo kūrėjai. Tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kurio pavedimus A.Ūsas vykdydavo visuomeniniais pagrindais, – tik valdančiosios daugumos statytinis, gavęs postą mainais į Darbo partijos sugriovimą, kurio vadžia ir galios nesiekė toliau darbo kabineto sienų. Bet toks A.Ūsas buvo tik tų, kurie perpranta politinius jėgos žaidimus, akyse.
Kas buvo A.Ūsas tokių veikėjų, kaip Kedžiai ir Venckai, akyse 2006–2008 m.? Jiems A.Ūsas atrodė įtakingas žmogus – Seimo pirmininko visuomeninis padėjėjas, turintis nuolatinį leidimą užeiti į visas valdžios įstaigas ir prieinantis prie visos aukščiausios valdžios. Juoba kad ir pats A.Ūsas visomis išgalėmis formavo tokį savo įvaizdį.
Garliaviniai A.Ūso galią įsivaizdavo daug didesnę, nei ji buvo iš tikrųjų. Taip ir gimė mitas apie „įtakingą politiką A.Ūsą“, kuris yra – tik pagalvokit! – vienos partijos vadovybės narys! Šis mitas, kurį Garliavos istorijos pradžioje paskleidė žurnalistai, tikrai negalėjo būti jų pačių sugalvotas, nes nė vienas žurnalistas negirdėjo apie įtakingą politiką A.Ūsą.
Užtai jį tokį matė Venckai, ir kol jiems A.Ūsas atrodė įtakingas asmuo, jie jokių aktyvių veiksmų prieš jį bei jo globojamą L.Stankūnaitę imtis nedrįso. Bet atėjo 2008-ųjų kovas, ir D.Kedys atėmė dukrą iš L.Stankūnaitės. Kas atsitiko? Ogi 2008-ųjų kovo 18-ąją, dieną iki priverčiant L.Stankūnaitę pasirašyti taikos sutartį su D.Kedžiu, nugriaudėjo skandalas, kad prieš V.Muntianą STT ir prokurorai pradėjo tyrimą, po kurio jis neteko Seimo pirmininko posto, o A.Ūsas – Seimo pirmininko visuomeninio padėjėjo statuso. Tačiau A.Ūsas dar pusmetį buvo Pilietinės demokratijos partijos valdybos narys, tos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ši partija, tegu ir nykštukinė, dalyvavo Seimo rinkimuose. Tad jokių kaltinimų pedofilija negirdėjome.
Praėjo rinkimai į Seimą, Pilietinės demokratijos partija triuškinamai pralaimėjo, lapkričio 27-ąją suformuojama nauja valdžia ir galutinai tampa aišku, kad tiek A.Ūso partija, tiek jis pats atsidūrė už valdžios borto. Viskas – jis nebepavojingas, ir 2008-ųjų lapkričio 30-ąją ant Kauno teisėsaugininkų stalo gula D.Kedžio pasirašytas pareiškimas su kaltinimais A.Ūsui pedofilija.

Kuo save įsivaizduoja N.Venckienė

Mintys apie politiką ir savos partijos kūrimą Kedžių ir Venckų šeimyną lankyti ėmė antrąjį 2010-ųjų pusmetį, kai, viena vertus, ėmė aiškėti, kad tikimybė išvengti teismo sprendimo dėl dukros perdavimo L.Stankūnaitei vykdymo sparčiai artėja prie nulio, kita vertus, apakinti į Garliavą „ginti mergaitės nuo pedofilų“ susirinkusios minios dydžio, Klonio gatvėje ėmė lankytis įvairių partijų atstovai. Iliuzijas dėl galimos politinės įtakos didino ir V.Landsbergio bei D.Grybauskaitės parama, dažno politologo ar politikos apžvalgininko bauginimai, esą per rinkimus “violetiniai” visus nušluos, tai vienur, tai kitur rengiami paramos N.Venckienei piketai ir mitingai, gausi naujosios išeivijos parama.
Neišsklaidė N.Venckienės iliuzijų apie savo galią ir tyliu šnipštu pasibaigęs pirmasis bandymas sudalyvauti politikoje per 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus. Tiesą sakant, jis pasibaigė net neprasidėjęs, nes nei partijos, nei savo sąrašo kandidatų į Kauno miesto ar Kauno rajono savivaldybes net nepavyko sudaryti. Vietoje to sukurtas lyg judėjimas, lyg partija „Drąsiaus kelias“, rašoma knyga, su kuria keliauta per Lietuvą (tiesa, be didesnio pasisekimo).
Galvas kaitina nesiliaujantis televizijos laidų serialas, jų populiarumas tarp žiūrovų, remiančios žiniasklaidos liaupsės. Viename N.Venckienės ruporu tapusiame leidinyje 2011-ųjų vasaros pradžioje rašoma: „Partijų Lietuvoje daug, o doro, sąžiningo, nesusitepusio charizmatiško lyderio – nė vieno! Niekam ne paslaptis, jog šią nišą artimiausiu metu galėtų užimti „violetinės minios“ autoritetas – Kauno apygardos teismo teisėja N.Venckienė, jeigu tik jai pavyks laiku ir sėkmingai persėsti į kitą traukinį, tai yra, nusivilkus teisėjos mantiją, tapti besikuriančios naujos politinės partijos – „Drąsos kelias“ – vadove.“
Čia pat cituojama ir pati N.Venckienė: „Tiesiog absurdiška situacija, kai atvažiuoja „pasiuntiniai“ iš Vilniaus į Garliavą, ateina į tetos Audronės Skučienės namus ir aiškina mums, kad už „Drąsiaus kelią“ vis tiek niekas nebalsuos, todėl siūloma susijungti su jų partija – esą tik tada kažkiek jūsiškių gal ir pateks į Seimą… Čia kažkokia kvailystė gaunasi. O kam tada mes esame jiems reikalingi, jeigu vis tiek niekas už mus nebalsuos? Kodėl jiems taip labai rūpi, pateks ar nepateks mūsiškiai į Seimą?.. Betgi akivaizdu – jie tenori pasigerinti savo pačių įvaizdį prieš rinkimus, todėl dabar ir važinėja visokie „pasiuntiniai“ į Garliavą su tokiais keistais pasiūlymais.“
Akivaizdu, kad tuo metu N.Venckienė jau įsivaizduoja save „kingmeikere“ – ta persona, kuri gali lemti ne tik Seimo, bet ir prezidento rinkimų baigtį. Po mėnesio tame pačiame leidinyje ji dėsto: „Aš net neabejoju, kad Drąsos kelio partija parems Prezidentę ne tik kovoje su politine korupcija, oligarchų klanais, bet ir per 2013 m. įvyksiančius Prezidento rinkimus, jeigu tik ji nuspręstų kandidatuoti. Net neabejoju, kad Prezidentė D.Grybauskaitė gali būti išrinkta antrai kadencijai. Žmonėms būtina paremti pažangias Prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyvas, kadangi dabartinė klaninė sistema yra nukreipta prieš ją pačią. Jeigu Seime atsirastų įtakinga politinė jėga, remianti Prezidentę, tai Lietuvoje galima būtų padaryti tokias reformas, kad ne tik valstybė, bet ir žmonių gyvenimas čia iš esmės pasikeistų.“
Tiesą sakant, ši pernai vasarą deklaruota N.Venckienės pozicija – tapti ištikima prezidentės rėmėja, taip ir atsidėkojant už visą ligtolinę paramą, ir užsitikrinant tolesnį didelę įtaką teisėsaugai turinčios valstybės vadovės palankumą – buvo pati išmintingiausia. Tik, pačios N.Venckienės nelaimei, neilgai trukusi.
Dabar dar sunku pasakyti, ar iš nuoširdaus neišmanymo, ar sąmoningai, siekiant susukti akivaizdžiai didele išmintimi nepasižyminčios provincijos teisininkės galvą, žiniasklaidoje pradėta diegti mintis, kad ji ir pati gali tapti prezidente. Komentuodama vieną iš tuo metu pasirodžiusių tokios pakraipos tekstų N.Venckienė šaipėsi: „Aloyzo Sakalo straipsnyje „Prie teisėsaugos tobulėjimo prezidentė neprisideda“ kalbama ne tik apie Seimo rinkimus, bet ir apie būsimus Prezidento rinkimus. Ko gero, profesorius A.Sakalas labai jau bijo, kad tik aš netapčiau Seimo pirmininke, o vėliau ir Lietuvos Prezidente!“

Draugus verčia priešais

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog netgi pati geranoriškiausia globėja pradės šnairuoti į globojamąją, kuri akivaizdžiai taikosi užimti jos pačios vietą. Ypač kad globojamosios rėmėjai kalba apie tai atviru tekstu, o, kaip minėta, visi, stebėję N.Venckienės veikimo būdą, žino: pati ji vengia atvirai kalbėti apie savo veiksmus ir ketinimus, verčiau darydama tai savo giminaičių ar rėmėjų lūpomis.
Čia verta atkreipti dėmesį į dar vieną N.Venckienės charakterio bruožą, rodantį, kad ji, kaip politikė, yra visiškas nulis. Kiekvienas bent kiek bandantis užsiimti politika asmuo žino, kad esminė gero politiko savybė – gebėjimas versti priešus draugais. Ar bent jau neprisidaryti naujų priešų, nes nežinia, su kuo teks sudaryti sąjungą siekiant valdžios.
O štai N.Venckienė turi tiesiog įgimtą savybę draugus ir rėmėjus versti pačiais tikriausiais priešais. Tiek tuos, kurie, kaip Marius Kuprevičius, kadaise Klonio gatvės patvoryje tiesiogine to žodžio prasme gulė už ją kryžiumi, nepraleisdami teismo antstolių, o šiandien deda visas pastangas N.Venckienės ir jos rėmėjų aferoms demaskuoti, tiek tuos, kurie kadaise buvo jos atviri politiniai rėmėjai ir globėjai, o šiandien pavardės girdėti nebenori.
Dar prieš pusmetį prezidentė D.Grybauskaitė nemirktelėdama aiškino, esą „N.Venckienė vykdo teismo nutarimą“ perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, o klausiama, kodėl nesutinka atleisti iš pareigų teismus ir teisėjus urmu dergiančią, Lietuvą „pedofilų kraštu be ateities“ vadinančią teisėją, atkirsdavo: „Aš už žodžius neatleidinėju.“ Bet po to, kai karšti N.Venckienės rėmėjai Čikagos priemiestyje Lemonte užpuolė su vietos lietuvių bendruomene susitikti atvykusios D.Grybauskaitės kortežą, sprendimas dėl teisėjos atleidimo ir kartu imuniteto nuo teisinio persekiojimo atėmimo buvo padarytas nedelsiant.
Kuriems galams N.Venckienei to reikėjo? Net jei darysime prielaidą, kad Lemonte jos šalininkai veikė sava iniciatyva, nederindami savo veiksmų su Lietuva, tai kodėl pati N.Venckienė tą pačią dieną kategoriškai nepasmerkė jų veiksmų ir neatsiprašė D.Grybauskaitės? Gal ši dar būtų atleidusi. Bet nieko panašaus neišgirdusi – atleido iš teisėjų.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė (kurios artimiausias patarėjas Dalius Stancikas su žmona Seimo nare Aurelija Stancikiene yra aršūs „violetiniai“) ilgą laiką vienaip ar kitaip rodė savo paramą N.Venckienei, netgi viešai ragino L.Stankūnaitę pačią atsisakyti teismo sprendimo vykdymo ir palikti dukrą tetos globai. Kuo jai atsidėkojo N.Venckienė? Paskelbė, kad keldama savo kandidatūrą į Seimą Naujamiesčio apygardoje ji esą metanti iššūkį Seimo pirmininkei. Kas iš to, kad visi žino, jog tai ne iššūkis metamas, o griebiamasi šiaudo, nes Naujamiestyje balsuoja išeivija, kurioje N.Venckienės gerbėjų daugiausia. Svarbu, kad signalas „Degutiene, tu mano priešė“ – pasiųstas. Kuriems galams to reikėjo?
Tuo metu pačios N.Venckienės, kaip ir jos partijos, šansai patekti į Seimą atrodo ne kažin kokie. Skirtingos apklausos šiuo metu žada jai ne daugiau kaip 3 proc. balsų (tai lygu statistinei paklaidai), birželio mėnesio „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad simpatizuojančiųjų jai mažiau nei vertinančiųjų neigiamai. Tad tas „kišenėje turimas bilietas į Seimą“, kuriuo ji neatsargiai pasigyrė, gali pasirodyti esąs tuščias popierėlis.

ELTA

“Lietuvai iškilo realus fizinio išlikimo klausimas: nebaudžiamas kyšininkavimas, korupcijos siautėjimas. Mes sieksime įvertinti visus, Lietuvą pavertusius ne žmonių, o buhalterinės biurokratijos valstybe, kurioje žmogaus teisės ir valia yra paminama nesąžiningo pareigūno, politiko, o neretai – tiesiog kriminalinio nusikaltėlio. Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti…
Mūsų partija – sparčiausiai auganti partija Lietuvoje. Šiandien Tvarkos ir teisingumo partijoje daugiau kaip 17 tūkst. narių. Ir mes sukursime Trečiąją Respubliką. Tai bus žmonių Respublika”, – fašizmą menančiais šūkiais save ir partijos narius drąsina Rolandas Paksas, partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininkas, šiurkščiai Lietuvos Respublikos Konstituciją pažeidęs ir dėl to per apkaltą iš prezidento posto pašalintas politikas.
Pernai sausį Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos priimtas sprendimas, kad priesaiką sulaužiusiam R.Paksui iki gyvos galvos taikytas draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingai ilgas, paskatino šį “silpnavalį vyruką su ašara aky” ir vėl kelti sparnus revanšistiniam erelio skrydžiui.
“EŽTT atstatė Lietuvoje pamintą teisingumą. Antikonstitucinis 2003–2004 m. sąmokslas žlugo. Sumaišties ir tamsos metai baigėsi”, – nuolat kartoja Seimo rinkimams vėl besirengiantis R.Paksas. O šią jo mintį atrajoja visas būrys jam ištikimų “lipdukų”.
Tačiau tiesa yra ta, kad EŽTT nepanaikino 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo, o tik dar kartą patvirtino, jog šiurkščiai pagrindinį šalies įstatymą pažeidęs eksprezidentas R.Paksas yra nubaustas teisėtai ir teisingai, tik bausmė yra per didelė.
Bet į teisiškai neišprususį politinį rinkėją apeliuojantys paksininkai pateikia informaciją tokiu kampu, koks jiems naudingas: R.Paksas su bendražygiais dar 2003–2004 m. įsisąmonino jo tuomečio viešųjų ryšių technologo Aurelijaus Katkevičiaus įteigtą mintį, kad jei tiki tuo, ką sakai, tai, ko gero, ir nemeluoji.
“Veidas” dar kartą primena, kaip R.Paksas iškilo į politines aukštumas, kokius priėmė vadybinius sprendimus, būdamas premjeras, prezidentas, kokių patyrė nuoskaudų ir politinių virsmų.

Skausmingai siekė pripažinimo
“Tiesą sakant, Rolandą nuo pat vaikystės kažkoks nenumaldomas nerimas nuolat ragino, skubino, skatino veikti… Su kiekviena klase plėtėsi ir ratas užsiėmimų, už kurių vaikinas mėgino “užsikabinti”. Gitara ir futbolas, boksas ir akordeonas, antra vieta tarp Telšių rajono dešimkovininkų ir estradinis ansamblis, ledo ritulys ir klarnetas, antras atskyris bėgiojant krosą ir pramoginiai šokiai – visur neblogai sekėsi, buvo įdomu. Bet vis tiek – ne tai, ko reikėjo. Aviamodelius konstravo nuo mažumės, dalyvavo respublikinėse varžybose. Devintoje klasėje pasiprašė į sklandymo klubą. Pavasarį atvažiavo į Vilnių pirmąkart šokti parašiutu, bet instruktoriai, pažiūrėję į anketą ir jos savininką, šokti neleido – per jaunas. Taigi vaikiškas maksimalizmas nesyk atsigręžė į jį nepasitenkinimu savimi”, – 1983 m. žurnale “Sparnai” apie kolegą ir bičiulį R.Paksą nuo vaikystės persekiojančią baimę nepasirodyti nevykėliu ir būti pripažintam rašė lakūnas ir žurnalistas Edmundas Ganusauskas.
Buvęs R.Pakso suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Alfredas Bumblauskas, “Veido” prieš keletą metų paprašytas prisiminti buvusį bičiulį paauglystės metais, atitarė, kad Rolandas nuolat siekęs būti tarp lyderių. Jį ypač žavėjo žmonės, turintys gerą humoro jausmą, – kompanijų sielos.
“Buvo mūsų klasėje toks Vacys. Kai tik jis prasižiodavo, visa klasė iškart imdavo kvatoti. Vacys buvo lyderis. Rolandas nebuvo tas žmogus, kuris galėjo viešai skelt “šposus”, – pasakojo A.Bumblauskas. – Tačiau kaip visi nustebome, kai devintoje klasėje Rolandas parašė humoreską, kuri pateko į respublikinį moksleivių konkursą.”
Studijuodamas Vilniaus inžineriniame statybos institute R.Paksas susirado aeroklubą. Skraidyti jį išmokė pirmasis mokytojas, tapęs draugu visiems laikams, klubo instruktorius, 2001 m. R.Pakso į AB “Lietuvos avialinijos” vadovus prastumtas Stasys Jarmalavičius.
1982 m. vienas žymiausių aukštojo pilotažo specialistų, daugelio varžybų vyriausiasis teisėjas, Kuibyševo aviacijos instituto prorektorius Jurijus Tarasovas, kalbėdamasis su E.Ganusausku, prasitarė: “Mano nuomone, SSRS šiuo metu yra keturi vienas kito verti aukštojo pilotažo meistrai: Kairys, Smolinas, Nikitiukas ir Paksas.”
Tarptautinėje arenoje lakūnas R.Paksas debiutavo 1982 m., iškart pasaulio čempionate Austrijoje. Tarp geriausių planetos pilotų jis buvo septintas. SSRS tautų VIII spartakiadoje R.Paksas laimėjo finale ir tapo čempionu.

Vėjavaikis avantiūristas
Šiandien analizuojant šio prieštaringai vertinamo politinio herojaus biografijos faktus dėliojasi vaizdas, kad tai politikas, taip ir neišaugęs paaugliškų nevisavertiškumo kompleksų. Viena vertus, jis ganėtinai baikštus ir silpnas, kita vertus, jis demonstruoja viražus danguje – lakūnas, akrobatas. “Iš tikrųjų taip jis stengiasi įveikti save, nugalėti kompleksus. Taip sau ir kitiems savo drąsą įrodinėja silpnieji”, – mūsų savaitraščiui sakė vienas buvusių R.Pakso bendražygių.
Toks apibūdinimas gal pernelyg kritiškas – juk R.Paksas įrodė gebąs ir verslu užsiimti. Tačiau ir čia išryškėja nemaža avantiūrizmo dozė. Tereikia prisiminti, kaip buvęs statybos bendrovės “Restako” vadovas už Rusijoje, Chanty Mansijsko mieste, suremontuotą sanitarijos ir epidemiologijos centrą gautą pelną, 210 tūkst. JAV dolerių, gabeno lagaminais į Lietuvą per Austriją.
Beje, avantiūrizmas, kaip pastebi R.Pakso politinį kelią sekantis Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, šį veikėją suvedė ir su jam sėkmingą politinį karjeros startą davusiu buvusiu Seimo pirmininku, Tėvynės sąjungos lyderiu prof. Vytautu Landsbergiu. “Lakūnas R.Paksas turėjo išgabenti V.Landsbergį iš parlamento, jei rusų kariškiai būtų puolę”, – dramatiškus pirmųjų nepriklausomybės metų įvykius prisimena V.Andriukaitis.
O dar po keleto metų, 1997 m. balandį, verslininkas R.Paksas tapo konservatorių deleguotu sostinės meru. Jis pakeitė iki tol buvusius nepopuliarus šios partijos atstovus Alį Vidūną ir Algirdą Čiučelį.
Bet siekdamas pranokti savo pirmtakus R.Paksas ir čia griebėsi avantiūrų: didino atlyginimus bei priedus savivaldybės klerkams, ištaškydamas 33 mln. Lt, bet nesumokėjo 100 mln. Lt fizinių asmenų pajamų mokesčių. Be to, R.Paksui valdant savivaldybę už 385 tūkst. Lt buvo pripirkta mobiliųjų telefonų, dar už 77 tūkst. Lt – pranešimų gaviklių, kuriuos klerkai naudojo kaip žaisliukus, o telefonais praplepėdavo po 200 tūkst. Lt per metus. Negano to, skyrių vedėjams buvo nupirkti nauji, po 50 tūkst. Lt kainuojantys automobiliai, o kanceliarinių išlaidų apskritai niekas neribojo – prekėms buvo skiriama po 384 tūkst. Lt per metus. Žodžiu, gyvenimas R.Pakso savivaldybėje priminė socialistinį rojų.
O kai sostinės mero R.Pakso (antrąkart tapusio premjeru) įpėdinis Artūras Zuokas 2000-aisiais pamatė, kad sostinės skola – 420 mln. Lt ir siekia metinį šios savivaldybės biudžetą, Vyriausybės vairininkas taip pat lengvabūdiškai mestelėjo, girdi, Finansų ministerija padarysianti užskaitas ir panaikinsianti didmiesčio skolas. “Aš Vilnių myliu labiau”, – kvailai teisino savo nebrandžius ketinimus tuometis ministras pirmininkas.
R.Pakso vėjavaikiškumą, negalvojimą apie pasekmes ir gyvenimą, tarsi rytoj ateitų pasaulio pabaiga, liudija ir jo sandėriai su neaiškiais politiniais rėmėjais tiek per 2000 m. Seimo rinkimus, po kurių Seimo Liberalų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Klemensas Rimšelis ganėtinai atvirai stebėjosi, iš kur jų partija rinkimams turėjo tiek pinigų; tiek per 2003 m. prezidento rinkimų kampaniją, kai pretendentas į šalies vadovus pasirašė dvidešimties punktų įsipareigojimų sutartį su Jurijumi Borisovu: mainais už finansinę paramą rinkimuose suteikti šiam svetimšaliui Lietuvos pilietybę, prezidento patarėjo pareigas, apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais.
Galiausiai, kaip paaiškėjo per R.Pakso prezidentavimo skandalą, jis, negalvodamas, kad kas nors imsis narplioti prezidento rinkimų kampanijos išlaidas, pateikė dar ir melagingą finansinę ataskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai – J.Borisovas parėmė R.Pakso rinkimų kampaniją ne 1,2 mln. Lt, o 1,1 mln. JAV dolerių.
Pagaliau net apkaltai einant į pabaigą R.Paksas su žmonele toliau pagal savo skonį įsirenginėjo prezidento rezidenciją Turniškėse ir vėjais paleido dar 196 tūkst. Lt mokesčių mokėtojų pinigų.

Užgriuvus atsakomybei pabėga
Iki šiol R.Paksas neišmoko ir dar vienos lyderiui būtinos pamokos – viešo kalbėjimo meno. Jis noriai bendrauja tik iki tol, kol pašnekovas klausia parankių dalykų, bet vos tik išgirsta sudėtingesnį klausimą, politiko veidas akimirksniu įsitempia ir sustingsta.
Mėgindamas paslėpti šį savo trūkumą R.Paksas dar į savivaldybę pasikvietė buvusią televizijos žurnalistę Dalią Kutraitę, kuri kūrė jautraus ir jausmingo mero, vėliau premjero įvaizdį. D.Kutraitei antrojoje R.Pakso Vyriausybėje tapus kanclere, politiko įvaizdį kūrė teatrologė Rūta Vanagaitė.
Per prezidentinį skandalą išaiškėjo, kad šalies vadovas nė žingsnio negali žengti dar be vienos moters – gruzinės burtininkės Lenos Lolišvili. Jos patartas R.Paksas fizinius ir dvasinius negalavimus gydėsi apsivyniojęs galvą tualetiniu popieriumi.
“Žmogų dažniausiai traukia tie dalykai, kurių jis labiausiai bijo, arba tie, kurių jam labiausiai trūksta, – aiškina buvęs Seimo narys psichologas Vytautas Čepas. – Akivaizdu, kad R.Paksas varžosi bendraudamas su žmonėmis. Nereikia būti psichologu, kad pamatytum, koks jis būna įsitempęs. O tiek D.Kutraitei, tiek R.Vanagaitei bendravimas su žmonėmis – jų profesija.”
Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas netgi juokavo, kad moterys R.Paksui, suvaidinusiam partinę auką, dukart padėjo dar ir pabėgti iš premjerų, o socdemas Gediminas Kirkilas tuomet prilipino jam “įvaizdžio premjero” etiketę, nes tauta šį politiką kaip kokią princesę Dianą vadino “širdžių premjeru”.
Įvaizdis sumaišė ir įtakingųjų prezidento Valdo Adamkaus patarėjų protus. Tarkim, Albinas Januška, duodamas  interviu “Veidui”, sakė: “Prezidentas mano, kad R.Paksas yra didis ir doras Lietuvos politikas ir vaidina pozityvų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime. Jį remia daug žmonių… O gerbti R.Paksą prezidentas pradėjo dar nuo tų laikų, kai šis kritišku metu sutiko tapti šalies premjeru ir prisiėmė atsakomybę.”
Tiesa, vėliau, jau pretenduojant į šalies vadovus, naujieji įvaizdžio kūrėjai, kaip anuomet sakė A.Katkevičius, “iš silpnavalio vyro su ašara aky darė erelį”. Ir jiems pavyko trumpam apdumti rinkėjams akis.
Bet šiandien analizuodami keliolikos metų įvykius matome, kad erelis tėra višta. Jis nežino, kaip elgtis esant kritinei situacijai, ir suradęs tariamų kenkėjų atsistatydina: 1999 m. lapkritį dėl savo pasitraukimo R.Paksas apkaltino JAV bendrovę “Williams International”, neva vienašališkai primetusią Lietuvai nenaudingą “Mažeikių naftos” pardavimo sutartį, nors iš tikrųjų premjeras R.Paksas pasitraukė, nes nesugebėjo suvaldyti valstybės finansų krizės (kaip vėliau teigė buvęs finansų ministras Algirdas Šemeta ir jau miręs ūkio ministras Vincas Babilius, R.Pakso Vyriausybei delsiant pasirašyti susitarimus, Lietuvos įsipareigojimai “Mažeikių naftos” apyvartiniam kapitalui atkurti padidėjo nuo 80 iki 860 mln. Lt, o visi finansiniai įsipareigojimai išaugo 1 mlrd. Lt). O 2001 m. iškoneveikė politinį partnerį socialliberalą Artūrą Paulauską bei liberalus politikuojant, nors tikroji priežastis – stringantys eurointegraciniai reikalai ir paties premjero negebėjimas derinti interesų, nesusigaudymas Briuselyje.
O R.Pakso bailumas ypač gerai atsiskleidė 1999 m. birželį, prisiekiant premjeru pirmąkart: tuomet savo “prisistatomąją” kalbą R.Paksas pavadino greičiau ne šventine, o “didžiausios kada nors užgriuvusios atsakomybės”.
Neatsistatydino R.Paksas tik iš prezidentų: patartas vietinių ir Rusijos viešųjų ryšių veikėjų iš bendrovės “Almax”, laukė apkaltos baigties, nes netikėjo, kad už jo pašalinimą balsuos daugiau kaip 85 parlamentarai.

Postuose išliko tik lojalūs
Nepasitikėjimas svetimais, įtarumas, favoritizmas ir saviškių protegavimas – tai tie bruožai, kurie žlugdė R.Pakso karjerą visuose postuose. “Premjeras visur aplink save mato priešus, todėl jis pasirinko gana savitą elgesio modelį – kovotojo su tik jam pačiam matomais slibinais. Iš esmės R.Pakso veikla primena švento Jurgio kovas, dramatiškus spektaklius, bet valstybei tai nieko gero neduoda”, – pirmuosius liberalų ministro pirmininko žingsnius atleisti vienu metu daugumos valstybinių įmonių vadovus komentavo Andrius Kubilius.
Ir iš tikrųjų, vos prisiekus Ministrų kabinetui, tuomečio premjero patarėja R.Vanagaitė ėmė rūpintis “Kvebeko modelio” įdiegimu valstybės tarnyboje: į visas valstybės ir valdymo institucijas išsiuntinėjo žmones, renkančius informaciją apie kiekvienos svarbesnės institucijos vadovo politines simpatijas bei lojalumą liberalams.
Pirmiausia premjerui užkliuvo buvusios jo lietuvių kalbos mokytojos sūnus, “Sodros” vadovas Aidas Pikiotas, neparėmęs liberalų sprendimų, kaip gelbėti bankrutuojančią “Sodrą”.
O kai tų laikų AB “Lietuvos dujos” generalinis direktorius Vytautas Mikaila sukritikavo Vyriausybės sprendimą nedidinti dujų kainos vartotojams, nors padidėjo iš Rusijos gaunamų dujų kaina, dešinioji premjero ranka, ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, pasiūlė jam pačiam trauktis iš pareigų.
Iš pelningai dirbančios AB “Lietuvos energija” generalinio direktoriaus pareigų buvo atstatydintas Arūnas Keserauskas, į AB “Spauda” vadovo Antano Skaisgirio krėslą pasodintas D.Kutraitės sutuoktinis Virginijus Giedraitis. O štai “Lietuvos geležinkelių” generaliniu direktoriumi paskirtas skandalingojo liberalų susisiekimo ministro Gintaro Striauko globėjas eksministras Jonas Biržiškis. Draugystė su G.Striauku ir R.Paksu nulėmė ir Donato Kaubrio tapimą “Klaipėdos naftos” vadovu.
Lojaliais, apsukriais pataikūnais arba pragmatiškais rėmėjais jis apsistatė ir Prezidentūroje. Tiesa, neilgam, bet šiandien visa senoji šutvė vėl šalia R.Pakso – prie Lūksto ežero vėl skraidė oro balionai, trenkė muzika ir liejosi ugningos kalbos. Gal jie ir toliau tegul linksminasi ir skrajoja, nes kaip moka (tiksliau, nemoka) valdyti valstybę, jau parodė.

Į ”Veido” klausimus atsako “Lietuvos sąrašo” partijos lyderis Darius Kuolys.

VEIDAS: Kodėl „Lietuvos sąrašo“ partija užsiregistravo Seimo rinkimams, bet neteikia kandidatų sąrašo?
D.K.: Turėjome plataus „Lietuvos sąrašo“ idėją kaip plačią demokratinių jėgų bangą, kaip alternatyvą rengiamam kairiųjų jėgų scenarijui, Viktoro Uspaskicho sąrašui, visai dabartinei antikonstitucinei sistemai. Bet to padaryti nepavyko. Esame savita partija, kuri nesiveržia į valdžią.
VEIDAS: Tai prieš partijų prigimtį.
D.K.: Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra įvairių partijos apibrėžimų. Tai gali būti ir draugų ar bendros idėjos vienijamų žmonių ratas. Mūsų tikslas – ne valdžia, o tautos savivalda, laisva Respublika. Todėl renkamės savitus veikimo būdus – kuriame partiją kaip būdą telkti žmones, iškelti vietos bendruomenių žmones – ne kokių nors asmenų artimuosius, bet tikrus lyderius, kurie turėtų šansų laimėti rinkimuose. Šįsyk remsime atskirus kandidatus vienmandatėse apygardose, kurie įsipareigos mūsų rengiamam „Lietuvos darbų sąrašui“. Aktyviai prisidėsime prie rinkimų stebėjimo. Kelsime idėjų, pilietinių programų.
VEIDAS: Kas kaltas, kad telkęsis į vieną, “Lietuvos sąrašas” išsiskyrė į tris?
D.K.: Tai ir buvo skirtingi dariniai, o jiems susijungti nepavyko, nes trūko politinės patirties, pristigo laiko, buvo per daug įtarinėjimų, pasitikėjimo deficitas, nebuvo palanki ir spec. tarnybų pozicija.
VEIDAS: Ar būtumėte pats kandidatavęs į Seimą, jei būtų pavykę suburti platų ”Lietuvos sąrašą”?
D.K.: Jei to būtų reikėję plačiam “Lietuvos sąrašui”, taip, bet nebūtinai.
VEIDAS: Kodėl pačioje nepriklausomybės pradžioje dirbęs Vyriausybėje, paskui Prezidento V.Adamkaus komandoje, netęsėte politinės karjeros?
D.K.: Esu gavęs siūlymų užimti valstybės postus, su dešiniosiomis ar liberaliomis parlamentinėmis partijomis kandidatuoti į Seimą, bet atsisakiau. Norint ką nors pakeisti, reikia komandos, o sau artimos neatradau. Nesiejau savęs su aktyvia partine politika, bet viešojoje politikoje dalyvauju nuo Sąjūdžio pradžios. Niekada nebuvau įstojęs į jokią partiją, bet dabar valdžios veiksmai privertė elgtis kitaip, nes griaunama Respublika ir negaliu tylėti.
VEIDAS: Paskutinis klausimas – iš kasdieninio gyvenimo. Ar žinote, kiek kainuoja “Literatūra ir menas” ar “Nemunas”?
D.K.: Pavartau ir, jei randu, ką skaityti, perku. Kainuoja kelis litus, bet neatsimenu skaičių.

Artėjant Seimo rinkimams daugėja mėginimų steigti naujas politines partijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai racionali taktika, norint būti išrinktiems – Lietuvos rinkėjai yra palyginti atviri naujovėms. Tačiau tiek daug naujų politinių jėgų, kiek galima suskaičiuoti šiuo metu, 141 vietą turintis Seimas tikrai nesutalpins.

Rinkimų elgesio tyrėjai sutaria, kad naujų partijų sėkmei reikalinga sąlyga – silpnai su elektoratu susieta partinė sistema. Ispanijos regioninius rinkimus tyręs Ignacio Lago teigia: jeigu rinkėjai pasižymi stipriu prisirišimu prie tam tikrų partijų, politikų ar ideologinių etikečių, naujoms partijoms prasimušti yra sudėtinga. Tačiau atviras, menku partiniu prieraišumu ir ideologiniu neapibrėžtumu pasižymintis elektoratas, kurio tik nedidelė dalis yra partijų nariai – partinės sistemos naujokų rojaus žemė.
Lietuva kaip tik tokią žemę ir primena. Tiek mūsų šalies, tiek užsienio tyrėjai pabrėžia, kad rinkėjų elgsenos kaita čia yra gana aukšto lygio – tai, be abejo, signalizuoja apie atvirą elektoratą. Remiantis 2008 m. Europos vertybių tyrimo apklausa, nepasitikėjimą partijomis Lietuvoje aiškiai išreiškia daugiau nei keturi penktadaliai gyventojų, o savo pozicijos ideologinėje kairės-dešinės skalėje nenurodo net 39,9 proc.
Iš Vilniaus universiteto doc. Ainės Ramonaitės tyrimų aiškėja, kad bendras partijų narystės lygis šalyje nesiekia 3 proc., o lojalumu partijoms pasižymi tik apie ketvirtadalis elektorato.
Sprendžiant iš šių duomenų akivaizdu, kad Lietuvos elektoratas yra pakankamai atviras politinėms naujovėms. O kaip šiame kontekste sekėsi naujai įsteigtoms partijoms?

Lietuvos patirtis
Norintiems įsteigti naują partiją pavyzdžiu tampa dvi ryškiausios sėkmės istorijos: Naujosios sąjungos (NS) ir Darbo partijos (DP). Tiesa, abi istorijos yra sėkmingos tik su išlygomis. Nors per pirmus rinkimus šios partijos pagal daugiamandatėje apygardoje gautus balsus užėmė atitinkamai antrą (NS, 2000 m.) ir pirmą (DP, 2004 m.) vietas , paskui joms sekėsi sunkiau.
Artūro Paulausko vedama NS 2004 m. į Seimą sugebėjo patekti tik su socialdemokratų pagalba (abi partijos daugiamandatėje apygardoje pristatė bendrą koalicinį sąrašą). 2008 m. vieni socialliberalai jau 5 proc. ribos neperžengė, o vienmandatėse apygardose į Seimą pateko vienintelis Valerijus Simulik. Po 2008 m. rinkimų atrodė, kad ir DP žvaigždė leidžiasi (gauta tik dešimt mandatų), tačiau pastaruoju metu padidėjęs Viktoro Uspaskicho populiarumas ir kartu partijos reitingai demonstruoja, kad iš naujoko šis projektas tapo ilgalaikiu Lietuvos partinės sistemos žaidėju.
Kiti naujų partijų sėkmės pavyzdžiai įkvėpia mažiau. Tautos prisikėlimo partija (TPP) gana fragmentuotuose 2008 m. Seimo rinkimuose finišavo antra pagal balsus daugiamandatėje apygardoje. Tačiau jau 2009 m. apklausose buvo sunku rasti norinčijų už ją balsuoti, o 2011 m. savivaldos rinkimuose surinkti tik 0,115 proc. balsų.
Po apkaltos nuo prezidento posto nušalinto Rolando Pakso įkurta partija “Tvarka ir teisingumas” (TT, iš pradžių – Liberalų demokratų partija) stabiliai patenka į Seimą, surinkdama apie 12 proc. balsų ir pagal tai užimdama trečią ar ketvirtą vietą. Tačiau nuo pat susikūrimo ji tapo partinės sistemos “bjauriuoju ančiuku” – į valdančiąsias koalicijas jų niekas nekvietė.
Reikėtų pabrėžti, kad nesėkmių būta gerokai daugiau nei sėkmės atvejų. Dar 1996 m. rinkėjams daugiamandatėje apygardoje buvo pateiktas įspūdingas 24 partijų sąrašas (jame buvo itin egzotiškų pavadinimų – pavyzdžiui, Lietuvos gyvenimo logikos partija), tačiau 5 proc. ribą peržengė tik penkios. Nors vėlesniuose rinkimuose partijų skaičius mažėjo, sudužusių vilčių buvo užtektinai: 5 proc. neperžengė nuo konservatorių atskilusi Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, socialdemokratus palikusi “Socialdemokratija 2000″, Algirdo Paleckio vadovaujamas “Frontas”, Pilietinės demokratijos partija ir daug kitų politinių jėgų.

Paklausa – dar ne viskas
Perfrazuojant vieną populiarią reklamą derėtų pasakyti, kad naujų partijų sėkmei “paklausa nėra viskas – pasiūla yra viskas”. Kitaip tariant, net ir egzistuojant pakankamai atviram elektoratui rinkimų rezultatų nestabilumas bus mažas, jeigu naujų partijų pasiūla nekokybiška. Svarbiausi yra šie elementai: įtikinamos, visuomenei aktualios idėjos ir stiprūs, charizmatiški lyderiai.
Galima paminėti, kad iš aptartų sėkmės pavyzdžių reikšmingomis liko tik tos partijos, kurių lyderiai – R.Paksas ir V.Uspaskichas – sugebėjo išlaikyti savo populiarumą. A.Paulauskui ir Arūnui Valinskui iššvaisčius savo populiarumą, ir jų partijos reitinguose greitai nusmuko žemyn. Kita vertus, naujos partijos, kurios charizmatiško lyderio nesugebėjo rasti net ir vieniems rinkimams, apskritai negali pasigirti laimėjimais, kad ir trumpalaikiais.
Prieš šiuos Seimo rinkimus besisteigiančioms partijoms stiprių politinių figūrų trūksta. Kristina Brazauskienė, Vladimiras Romanovas vargiai gali save vadinti visuomenės pasitikėjimą užsitarnavusiomis asmenybėmis.
“Lietuvos sąrašą” buriantis Darius Kuolys žinomas intelektualams. Tačiau tokių rinkėjų yra nedaug, o ir Garliavos istorija populiarumo partijai šiame elektorato segmente neprideda. Neringa Venckienė spinduliuoja pasitikėjimu, žiniasklaidoje sudaromas įspūdis, kad Lietuva yra suskaldyta rezonansinės mergaitės istorijos: tačiau realybėje į “violetinius” mitingus žmonių ateina mažai, o ir apklausose žmonės buvusios teisėjos nevertina kaip stiprios politinės figūros.
Pagaliau, Artūras Zuokas jau nebėra spindintis riteris iš spindinčio Vilniaus: nuo jo tapimo meru po 2011 m. savivaldos rinkimų stebuklų čia nebūta. Be to, dabartinio sostinės mero populiarumą smukdo “abonento” istorija.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir kokia būtų silpnai ideologiškai struktūruota Lietuvos partinė sistema, tačiau partijos pagrindines ideologines etiketes, bent jau retoriškai, išlaiko: jau seniai turime konservatorius, krikščionis demokratus, liberalus, socialdemokratus. Taigi erdvės naujai ideologijai lyg ir nėra daug. Kitas kelias – tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje pastebima tendencija, kai pagrindinė naujų partijų idėja (ne ideologija) yra savęs pateikimas kaip alternatyva senajai, sugedusiai, korumpuotai partinei sistemai ir politikų elitui. Tokia retorika padėjo laimėti NS, DP ir iš dalies TPP.
Prieš “sugedusią partinę sistemą” nukreipta kampanija turi pranašumą rinkimuose, tačiau vėliau partija atsiduria savotiškuose spąstuose. Kadangi viena vyriausybės sudaryti dažniausiai negali, ji arba lieka opozicijoje (“Tvarka ir teisingumas”), arba eina į koalicijas su tomis pačiomis senosiomis politinėmis jėgomis.
Pastarasis veiksmas Lietuvoje yra norma: nuo 2000 m. po trejų rinkimų iš eilės jį atliko NS, DP ir TPP. Taigi rinkėjas tarsi apgaunamas – nors jis balsavo už naujuosius, “nesugedusius”, tačiau po rinkimų šie puola į savo kritikos objektų glėbį. Ar ilgai rinkėjas bus naivus ir rinksis vis naujus gelbėtojus? Anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai prieš politinį elitą nukreipta retorika išsisemia.
Kokios idėjos dar įmanomos politikos naujokams? Galima atstovauti problemoms, kurių iškyla postmodernioje visuomenėje: pavyzdžiui, ekologijos (žalieji), intelektinės nuosavybės teisių (piratų partijos). Bet tokios partijos konkuruoja dėl balsų to elektorato segmento, kuris Lietuvoje ir taip nedidelis: liberaliai ir progresyviai nusiteikęs jaunimas, vidurinės klasės miesto gyventojai. Į jį besiorientuojančiai Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijai bus labai sunku, nes čia balsų sieks ir A.Zuoko “Taip”, ir abi liberalų partijos.

Rinkimų sistema riboja galimybes
Reikėtų neužmiršti ir rinkimų sistemos įtakos. Akivaizdu, kad nedidelį rinkimų slenkstį turinčioje proporcinėje sistemoje naujoms partijoms lengviau. Pavyzdžiui, viena nelabai stabilių Vakarų partinių sistemų veikia Nyderlanduose – čia taikoma tik 0,67 proc. balsų riba. Kita vertus, didelis slenkstis (pavyzdžiui, 10 proc. Turkijoje) tarnauja kaip efektyvi užkarda gautus balsus verčiant Parlamento vietomis. Be to, kaip pastebi Konstanzo universiteto (Vokietija) prof. Peteris Selbas, didesnis rinkimų slenkstis gali apskritai naujas partijas atbaidyti kelti savo sąrašus.
Lietuvos daugiamandatėje apygardoje taikomą 5 proc. ribą daugiausiai partijų peržengė per praeitus, 2008 m. Seimo rinkimus – septynios. Remiantis apklausomis, šiuo metu dėl jo gali būti ramios keturios partijos (Tėvynės sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, TT, DP). Net jeigu liberalų partijos nesusijungs, bent viena jų turėtų peršokti ribą. Netoli jos yra ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuriai praėjusiuose rinkimuose pritrūko tik 0,21 proc. Kadangi lenkų tautinės mažumos interesai šiuo metu yra itin sureikšminti, šios partijos rėmėjai tikrai gausiai balsuos.
Taigi lieka pirma ir antra vietos. Reikėtų pabrėžti, kad konkuruoja ne tik naujokų miriadai, tačiau ir vilties neprarandančios, vis naujus pavadinimus “besimatuojančios” jėgos: dar vienas Gedimino Vagnoriaus bandymas eiti su Krikščionių partija, valstiečiai, tautininkai, jaunalietuviai ir kiti. Visiškai įmanoma 1996 m. rinkimų situacija: esant tokiai gausiai pasiūlai, balsai tarp marginalų ir naujokų išsibarstys. Niekas jų išsvajotos 5 proc. ribos taip ir nepasieks, o iš to laimės stipriausios politinės jėgos.
Naujokų viltims išsipildyti visada yra atviros vienmandatės apygardos, kuriose renkama 71 iš 141 Seimo nario. Tačiau net ir didžiausios viltys bei ambicijos (ryškiausia čia N.Venckienė, kuri neabejoja turinti “bilietą į Seimą”) gali sudužti, susidūrusios su vienmandačių apygardų specifika: dažnoje jų linkstama balsuoti už tuos pačius kandidatus.
Galiausiai, net jeigu naujokai ir laimės kelias vietas: kas iš to? Ir anksčiau naujų partijų atstovams pavykdavo švęsti pergalę vienoje kitoje vienmandatėje apygardoje. Tačiau akivaizdu, kad turint kelias vietas Parlamente kalnų nuversti neįmanoma. Be to, Seimo statutas nurodo, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip septyni Seimo nariai.

katkus

“Prancūzų patarlė sako: žmogų, kaip ir triušį lengviausia pagauti už ausų. Mus, kaip tuos triušius, politikai prieš rinkimus ir gaudo. Tai yra politikams palankią informaciją bandoma “įkelti” į rinkėjų ausis, o per jas – ne tik į jų sąmonę, bet ir pasąmonę”, – sako informacinio psichologinio poveikio metodus tyrinėjantis Organizacijų vertinimo agentūros (OVA) ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.
Iš tiesų, kaip paaiškinti, kad vos baigiasi rinkimai ir visi puola piktintis, kas tokius žmones į valdžią išrinko. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: praėjusių Seimo rinkimų vienų favoritų – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos – reitingas greit po to nukrito nuo buvusių 15 iki 3 proc.
O kaip paaiškinti mūsų trumpą politinę atmintį, kad nebeprisimename nei kaip Rolandas Paksas savo finansinių rėmėjų reikalus Prezidentūroje tvarkė, nei kaip Viktoras Uspaskichas buvo pabėgęs į Rusiją ir tik su antrankiais pargrąžintas?
Ar gali būti tiek daug Lietuvoje naivių, lengvatikių ar tokiems poelgiams pritariančių žmonių? Gal dalis jų rinkėjų būna apkvaišinti “almaksų” juodųjų ar bent jau pilkųjų rinkimų technologijų? O gal, daro prielaidą kiti ekspertai, versijos apie juodąsias rinkimų technologijas pasitelkiamos tik nesėkmei rinkimuose pateisinti?

Mundurai plaunami psichologinio poveikio priemonėmis

Lietuvos viešojoje erdvėje nesunku pastebėti labai keistų dalykų. “Kas yra Paksaitė ir jos vyras? Ji paprasta moteris, turinti išskirtines finansines sąlygas, ir tiek – nei visuomenės veikėja, nei dainininkė, nei minties galiūnė, nei knygų rašytoja ir net ne skaitytoja, nes viename interviu prisipažino skaitanti tik žurnalus. Jos vyras, baustas už daugkartinius kelių eismo taisyklių pažeidimus, irgi nėra asmuo, kurį dėl teigiamo išskirtinumo turėtų nuolat pristatinėti žiniasklaida. Tačiau ši šeima mirguliuoja įvairių leidinių, interneto portalų puslapiuose ir rodoma tik iš teigiamos pusės. Ar tai atsitiktinumas? Vertinant R.Pakso ir jo partijos politinius tikslus bei šiuolaikinių informacinio psichologinio poveikio technologijų efektyvumą – tikrai ne”, – mano P.Oržekauskas.
Ekspertas aiškina, kad siekiant pakeisti paties objekto (asmens, reiškinio, organizacijos ar valstybės) neigiamą vertinimą, naudojamos pilkosios technologijos – kalbama ne apie patį objektą, bet apie su juo susijusius elementus, kurie, nors ir dirbtinai, gali ne tik pridengti objekto neigiamas puses, bet ir pagerinti jo įvaizdį.
“Perpratus informacijos priėmimo bei fiksavimo pasąmonėje mechanizmą, galima pasiekti įspūdingų rezultatų, – neabejoja P.Oržekauskas. – Juolab žinant Lietuvos žmonių politinės atminties trumpumą, kurį galima sulyginti su dažymo procesu, kai viršutinis sluoksnis uždengia prieš tai buvusią spalvą – svarbu kuo daugiau dažų ir gerai parengti dažytojai.”
Pasitelkus šiuolaikines informacijos skleidimo priemones ir jų mastą, žmones paveikti labai paprasta. O teigiamos šeimos paveikslo piešimas, ypač vertinant dabartinę Lietuvos šeimų padėtį ir žmonių konservatyvumą šiuo klausimu, turi dvigubą efektą: skalbiamas R.Pakso munduras ir kartu baksnojama į dabartinę valdžią, kad ji griauna šeimos instituciją. Geresnio rakto į Lietuvos rinkėjų širdį nerasite nė su žiburiu.
Eksperto manymu, R.Paksas savo įvaizdį formuoja naudodamasis įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis, pasitelkdamas pagalbinius elementus, apgalvotus pagal specialiai jam parengtą tikslinę ir gerai suderintą programą.
Jis daro prielaidą, kad politikų ir partijų reklama ne tik niekuo nesiskiria nuo elementarių prekių reklamos, bet kartais netgi pasižymi psichologinio karo metodų elementais. Be tradicinių informacinio psichologinio poveikio priemonių: informacinio propagandinio, kai menkinami oponentai ir laimėjus rinkimus žadamas rojus žemėje, ar neurolingvistinio programavimo, kai labai konkreti tezė kartojama kaip malda, yra požymių, kad Lietuvoje gali būti pasitelktas ir psichotroninis poveikis, kai įvairiais vaizdiniais tam tikro dažnio bangų poveikiu žmonės veikiami apeinant sąmonę.
Tyrimai rodo, kad tik 11–13 proc. žmonių, dažniausia jaunų, politikos srityje daromam tokiam poveikiui nepasiduoda. “Tą žino ir asmenys, norintys pasinaudoti psichotroniniu poveikiu. Štai niekaip nepritariama elektroniniam balsavimui per rinkimus. Kodėl? Nes čia aktyviausias būtų jaunimas. O baimės, kad toks balsavimas nepatikimas, nepagrįstos, nes tokiu atveju turėtume atsisakyti ir elektroninės bankininkystės”, – sako P.Oržekauskas.
Efektyviausiai psichotroninį poveikį galima naudoti radijo ir televizijos kanalais. Vadinamasis 25-asis kadras įsigaliojus elektroniniam informacijos perdavimo būdui įgyja dar didesnę galimybę, nes jį sugaudyti čia dar sunkiau. Lengviausia tokį poveikį pasiekti radijo ir televizijos kanalais, o didžiąją jų auditorijos dalį sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai, į kuriuos labiausiai ir nusitaikiusios populistinės partijos.

Fabrikuodami komentarus internete bando formuoti nuomonę
“Viešųjų ryšių technologijų” bendrovės vadovas Kęstutis Gečas sako, kad pastaraisiais mėnesiais internete pastebimai padaugėjo komentarų “į vienus vartus”.
Kad tai sisteminga ir kryptinga kampanija, įrodo ir žurnalisto Artūro Račo pasidomėjimas, kas taip energingai komentuoja jo rašinį 15min.lt. Išsiaiškinus, iš kokių internetinių adresų tai daroma, paaiškėjo įdomi schema: tuo pačiu adresu  Darbo partijos lyderį paliaupsina Birutė, o po kelių minučių – Antanas, paskui per kelias minutes “darbiečių” gerbėja Hana tampa Lijana, o Genka – Asta ir t.t. “Bandoma sudaryti nuomonę, kad tokia daugumos žmonių pozicija”, – mano K.Gečas.
Tačiau ar, pavyzdžiui, už Tautos prisikėlimo “šoumenus” rinkėjai balsavo per savo naivumą, ar tai buvo protesto balsai,? O gal žmonės buvo paveikti kokių informacijos “pakrovimo” technologijų? K.Gečo manymu, čia lėmė visuomenės neišprusimas. Tuokart suveikė A.Valinsko bandymas palinksminti tautą, vaidinti savą, politika nesusitepusį žmogų.
OVA ekspertas P.Oržekauskas primena, kad žmonių sąmonėje A.Valinskas buvo kaip Robinas Hudas, vienintelis puikiai sugebėdavęs išsityčioti iš politikų balandžio 1-ąją dalydamas “Auksinius svogūnus”. Bet, jo manymu, antrą kartą į tą pačią upę Tautos prisikėlimo partija, jei ji vis dar egzistuotų, neįbristų.
Komunikacijos konsultacijų agentūros “VRP|Hill & Knowlton” valdybos pirmininkas Mykolas Katkus kvailybėmis ir humoru paremtų politinių kampanijų nepriskiria juodosioms technologijoms. Štai Seimo nario Antano Nedzinsko triuką – savivaldybių rinkimuose neakcentuoti, kad į Alytaus tarybą kandidatuoja ne jis, o jo tėvas, taip pat Antanas Nedzinskas, maža to, suvaidinti vestuves su dar viena kandidate į vietos valdžią – M.Katkus vadina ne juodąja, o “vestuvine” technologija.
“Yra partizaninė rinkodara, kai bandoma mažu biudžetu suduoti stiprų smūgį. O A.Nedzinsko atvejis paprasčiausia kvailas, nes interneto laikais nuslėpti, kas iš tikrųjų kandidatuoja ir kas tuokiasi, neįmanoma. Pigiausia reklama – nusimauti kelnes ir perbėgti Gedimino prospektu. Juk apie tai būtinai kažkas parašys”, – ironizuoja viešųjų ryšių specialistas.
Jo manymu, juodosios technologijos – rusų viešųjų ryšių kompanijų sugalvotas būdas, kaip brangiau parduoti savo paslaugas. O Lietuvoje prieš pradedant kalbėti apie kažkokias partizanines rinkimų kampanijos technologijas pirmiausia reikia pamąstyti apie standartines. Juk mūsų politikai nežino nei kaip sėdėti, nei kaip kalbėti.

Agituoja ne idėjomis, o saldainiais
Iki naujo Seimo rinkimų liko 83 dienos. Politinė kampanija tęsiasi jau ilgiau nei 100 dienų. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. Kęstutis Girnius mano, kad politinė rinkiminė reklama įstatymu taip apribota, jog žmogus, atvykęs į Lietuvą prieš rinkimus, nė nepastebėtų vykstančios agitacijos.
Bet, pasak Vakaruose gyvenusio politologo, kalti ne tik suvaržymai, bet ir Lietuvos politikų nenoras bendrauti su žmonėmis: JAV vykstant rinkimų kampanijai kandidatai keliauja po šalį – susitikimas po susitikimo, o Vokietijoje kandidato atvykimui į miestą suteikiama didelė reikšmė. “Lietuvoje stulbinamas pasyvumas. O kai pralaimimi rinkimai, imama ieškoti juodųjų technologijų ir įtakų iš Rytų. Neneigiu, kad jų gali būti, bet abejoju, ar jos labai veiksmingos”, – mano K.Girnius.
Vyriausiajai rinkimų komisijai, artėjant Seimo rinkimams, jau tenka nagrinėti skundus apie ne visai švarią rinkimų agitaciją ar paslėptą reklamą. Komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pasakoja, kad dabar tiria atvejį, kai Seimo nario mandato siekiantis šiaulietis Linas Andrulis gerinosi rinkėjams dalydamas saldainius, o įstatymas tai daryti draudžia.
Vis dėlto, Z.Vaigausko manymu, Lietuvoje tokie pagudravimai toli gražu neprilygsta prasimanymams Rusijoje, kurioje tai didelis verslas. “Pas mus apie kandidatus kuriami teigiami filmai, o ten oponentai susuka kompromituojančius”, – mini Z.Vaigauskas.
Beje, šiemet rinkimų Rusijoje nėra, tad nešvariųjų technologijų kūrėjai metėsi į Gruziją, Ukrainą. Kas galėtų paneigti, kad galbūt užsakovų rado ir Lietuvoje?

Vieniems jis – idealas, kitiems – skandalistas ir griovėjas. Taip trumpai galima apibūdinti klaipėdietį politiką ir visuomenės veikėją Egidijų Skarbalių – žemaitį, norintį būti žemaičiu ne tik pagal šaknis, bet ir pagal tautybę.

Šalies mastu nestandartiniais pareiškimais pagarsėjęs 45 metų Žemaičių partijos pirmininkas Egidijus Skarbalius Klaipėdoje ir jos regione vertinamas kaip “teisingas žmogus arčiausiai liaudies” arba dar vienas ant “bačkos” užlipęs ir palankumo bei balsų besivaikantis politikas. Nėra vienos nuomonės, kuri etiketė jam tinkamiausia.

Uolus žemaičių gynėjas ar juokdarys?

Buvęs Seimo narys, pernai išrinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą, nešvenčia Valstybės dienos vien dėl to, kad, anot jo, Mindaugo karūna buvo be Žemaitijos deimanto. „Tai diena, kai dalis kovai su Livonijos ordinu suvienytos Lietuvos buvo parduota tiems patiems vokiečiams vardan karūnos“, – tikina E.Skarbalius.
Dėl didelio dėmesio Žemaitijai jis netgi lyginamas su kitose pasaulio valstybėse dėl etninių regionų teisių kovojančiais separatistais. Yra žemaičių, kurie už jį stoja kaip uola, bet ne ką mažiau ir tokių, kuriems E.Skarbalius – tik paprasčiausias juokdarys.
Pats E.Skarbalius laikosi savo nuomonės ir toliau įrodinėja, kad Žemaitija privalo tapti klestinčiu administraciniu vienetu – šalies regionu. Ne vieninteliu Lietuvoje, o vienu iš kelių, kurie sklandžiai veiktų kaip atskiras funkcijas turintys rankos pirštai, tačiau bet kada galėtų susitelkti į stiprų kumštį.
E.Skarbalius užsispyręs įrodinėja, kad vieną dieną tai virs tikrove. Su savo vadovaujama Žemaičių partija rudenį jis ketina dalyvauti Seimo rinkimuose.
“Esu girdėjęs apie save įvairiausių nuomonių bei apibūdinimų. Tegul mano, ką nori, aš į tai dėmesio nekreipiu. Žinau tik viena – neteisūs tie, kurie sako, jog esu nenuoseklus. Galėčiau būti Seimo pirmininku arba prezidentu, bet premjeru – kažin. Nors gyvenime taip jau yra, kad tenka dirbti darbus, kurie privalomi, bet malonumo neteikia”, – yra pareiškęs kultūros ir švietimo darbo organizatoriaus specialybę turintis E.Skarbalius.
Pagal charizmą ir nuopelnus E.Skarbalių vargu ar galima lyginti su stipriausiais Lietuvos politikais. Bet negali nepastebėti ir to, jog šiam išsišokti mėgstančiam žemaičiui beveik visada pavyksta sudominti savo idėjomis, kad ir kokios nelogiškos jos būtų. Prie to prisideda ir tai, kad E.Skarbalius kurį laiką pats yra dirbęs viešųjų ryšių srityje.
Būti dėmesio centre klaipėdiečiui įprasta. Mokydamasis tuometėje Klaipėdos 21-ojoje vidurinėje mokykloje politinio kalinio Prano Skarbaliaus sūnus ilgą laiką buvo klasės seniūnas, aktyvus mokyklinių renginių organizatorius ir dalyvis. E.Skarbalius ir šiandien žinomas kaip aktyvus visuomenininkas: be politinės veiklos, yra visuomeninės organizacijos “Žemaitija mano” pirmininkas, rankinio klubo “Žemaitijos dragūnas” prezidentas, Žemaičių kultūros draugijos narys.

Politikos donkichotas bebro kailiniais

Bent jau tuo požiūriu, kaip kovoja už Žemaitiją ir žemaičius, E.Skarbalius tikrai yra nuoseklus. Visoje politikoje kito tokio donkichoto nėra.
2002 m. E.Skarbalius, tuo metu Seimo narys, pagarsėjo siūlymu naikinti apskritis ir įteisinti keturis istoriškai ir etniškai susiformavusius regionus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Jam priklauso ir idėja atliekant gyventojų surašymą tarp asmens duomenų įrašyti žemaičių tautybę. Be to, E.Skarbalius agitavo už regioninių parlamentų įteisinimą, siekė pripažinti, kad tradicine Lietuvos religija taptų senovės baltų tikėjimas.
2011 m. į Klaipėdos rajono tarybą išrinktas E.Skarbalius buvo vienintelis, kuris priesaiką perskaitė žemaičių tarme. Kaip jis pats pataiso, „ne tarme, o tarptautinių organizacijų pripažinta, savo statusą ir kodą registre turinčia kalba“. Klaipėdiečiai taip pat žino, kad viešuose renginiuose E.Skarbalių dažnai galima išvysti su Žemaitijos vėliava.
Jei kalbėsime apie vėliavas, derėtų prisiminti 2002 metus, kai Lietuvoje viešėjo Kinijos prezidentas Jiang Zeminis. Prieš jo vizitą į Seimo rūmus E.Skarbalius pastato fojė stovėjo laikydamas Tibeto vėliavėles. Kinijos vadovo delegacijos atstovų teigimu, dėl to Kinijos vadovas netgi planavo atšaukti savo planus apsilankyti Seime, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Užtat žemaitis savo tikslą pasiekė – ir vėl atsidūrė dėmesio centre.
Galima prisiminti ir E.Skarbaliaus siūlymą leisti balsuoti asmenims nuo 16 metų, po kurio politikas be užuolankų buvo išvadintas kvailiu, bet ir šiuo klausimu jis, regis, linkęs laikytis nuomonės, kad bloga reklama – irgi reklama.
Beje, klaipėdiečiai, ateinantys į miesto reprezentacinės rankinio komandos “Žemaitijos dragūnas” rungtynes, jau žino, kad klubo prezidentas E.Skarbalius nepraleidžia nė vienų rungtynių. Žiemą jo neįmanoma nepastebėti, mat aistringu šios sporto šakos gerbėju save vadinantis politikas šaltuoju metų laiku vilki išskirtinius kailinius. Beje, komandos pavadinimas žodžiu „Žemaitija“ papildytas po to, kai į jos veiklą įsitraukė E.Skarbalius.
“Niekada nesiekiau dėmesio, man taip išeina savaime, nors pagal prigimtį esu scenos žmogus. Dėl tos aprangos – ką aš padarysiu, kad nuo vaikystės svajojau turėti bebro kailio kulkšnis siekiančius kailinius, o pasitaikius progai juos įsigijau. Visiems patarčiau neatidėlioti svajonių: turi norą – veik čia ir dabar”, – pataria E.Skarbalius.

R.Smailytės bičiulis

Vis dėlto lig šiol bene dažniausiai E.Skarbaliaus pavardė skambėjo per vadinamąjį prezidentinį skandalą – dėl ryšių su garsiąja odontologe Renata Smailyte, buvusia politiko visuomenine patarėja Seime, kurios pažintimis su įtakingais žmonėmis jis naudojosi. Valstybės saugumo departamento paskelbti mįslingi E.Skarbaliaus ir R.Smailytės telefono pokalbiai apie iš vienos įmonės gaunamus pinigus, jųdviejų bičiuliški ryšiai ir kelionės į šiltus kraštus sukėlė daug klausimų, į daugumą jų atsakymų taip ir nerasta.
O kur dar sąsajos su Rusijos piliečiu Anzoriu Aksentjevu-Kikališviliu (Valstybės saugumo departamento duomenimis, šis asmuo turėjo interesų Lietuvoje vykstant privatizavimo procesams bei palaikė ryšius su Lietuvos nusikalstamomis grupuotėmis): Vilniuje gyvenusi A.Aksentjevo-Kikališvilio sugyventinė Marina Timofejeva E.Skarbalių visada priimdavo kaip svečią. Dėl to politikas, tuo metu ėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario pareigas, net vadintas tarptautinės mafijos statytiniu Lietuvoje, siekiančiu sugriauti valstybę.
“Kuo didesnė nesąmonė, tuo lengviau žmonės ja patiki. Aš reaguoju kitaip. Puolimas ir emociškai sunkūs dalykai mane grūdina, bet smulkmenos gali išvesti iš pusiausvyros”, – sako E.Skarbalius, pabrėždamas, kad niekada neturėjo ko slėpti.
Beje, per patį prezidentinio skandalo įkarštį, visuomenei svarstant, kas iš tiesų valdo Lietuvą, šis politikas sugalvojo žmones pakviesti į savo kūrybos dainų albumo pristatymą.

Versle įsitvirtinti nepavyko

Atrodė, kad su liberaldemokratais į didžiąją politiką atėjęs E.Skarbalius startavo puikiai, – juk ne kiekvienas Kristaus amžiaus sulaukęs vyriškis galėtų pasigirti Seimo nario mandatu. Tačiau Seime E.Skarbalius išbuvo tik vieną 2000–2004 m. kadenciją. Į kitą Seimą išrinktas jau nebuvo, jokių svaresnių postų libdemų partijoje negavo, o tada apskritai pasitraukė iš politikos. „Buvo verslas, akademinė ir kultūrinė veikla“, – apie tai, ką veikė nebepatekęs į Seimą, dabar sako pats E.Skarbalius.
Bandymai įsitvirtinti versle nebuvo sėkmingi, ir po kelerių metų, 2009-aisiais, E.Skarbalius vėl nutarė grįžti į politiką. Šįkart – su savo paties įkurta Žemaičių partija, kuriai pats ir vadovauja. Kalbant futbolo terminais, E.Skarbalius yra žaidėjas, kuris pats susikuria progą ir pats muša įvartį.
Politiniame olimpe pasirodžiusi Žemaičių partija turėjo nemažų ambicijų, bet joms nebuvo lemta išsipildyti. 2009-aisiais per rinkimus į Europos Parlamentą žemaičiai patyrė fiasko – partija liko už 5 proc. ribos.
Šiandien politikas tiesiai rėžia, kad tiems, kurie į Seimą eina su gerais ketinimais, rankos nusvyra jau po pusmečio. Po to parlamentarus esą jau galima skirstyti į tris kategorijas: sėdinčius partijos kišenėse, atstovaujančius verslo grupėms bei kovotojus. „Politikoje neretai vadovaujamasi principu „vok ir dalykis – bus ramu“, – tvirtina jis, bet tikina pats šito taip ir neišmokęs.
Vis dėlto E.Skarbalius neslepia noro sugrįžti į parlamentą – žemaičių gynėjas vėl ruošiasi rinkimų kovai.

Trumpasis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako Egidijus Skarbalius

VEIDAS: Kokių turite politinių ambicijų?
E.S.: Bet kokiomis priemonėmis norėčiau pakeisti Lietuvoje valstybės valdymo modelį ir biudžeto sandarą. Reikėtų atsisakyti griežtos centralizacijos ir stiprinti savivaldybes, turėtų atsirasti antro lygio savivalda. Joms turėtų likti mokesčiai, nereikėtų jų biudžeto perskirstyti. Juk turime daug parazituojančių savivaldybių, kurios išgyvena kitų sąskaita ir yra visiškai nemotyvuotos kurti naujas darbo vietas bei pritraukti investicijų.
VEIDAS: Jūsų pavardė garsiai nuskambėjo vadinamojo prezidentinio skandalo metu. Ar šiandien galite pasakyti, kas iš tikrųjų jus siejo su Renata Smailyte?
E.S.: Niekas. Siejo žiniasklaida. Kilus skandalui reikėjo „saldžiosios porelės“, ir buvome suporuoti. Nors visi pamiršo, kad ji buvo Vidaus reikalų ministerijos Regionų plėtros departamento specialistė, o aš, kaip daug besidomintis šia sritimi, su ja nemažai bendravau. Skandalas baigėsi – porelės neliko. Nuo to laiko R.Smailytę buvau sutikęs gal tris keturis kartus ir pasisveikinau. Priešingai nei kiti, niekada nesigyniau, kad ją pažįstu.
VEIDAS: Iš kokių pajamų dabar gyvenate?
E.S.: Gaunu doktorantūros stipendiją, pavieniai užsakymai – taip pat mano pajamų šaltinis.
VEIDAS: Vienas klausimas jūsų žinioms apie Žemaitiją patikrinti: kiek gyventojų šiuo metu yra Telšiuose, kurie laikomi Žemaitijos etninio regiono sostine?
E.S.: Pagal chronologiją žemaitiškiausi miestai yra šie: Varniai, Raseiniai, Šiauliai ir Telšiai. Kiek šiame mieste gyvena žmonių, nežinau (2011 m. buvo 29 119).

Turėjęs visas sąlygas tapti vienu iš naujosios socialdemokratų kartos lyderių, Lietuvą Stalinui pardavusio Justo Paleckio anūkas Algirdas dėl savo plėšrumo, buko užsispyrimo ir netoliaregiškumo šiandien virto politiniu juokdariu ir paniekos vertu šmeižiku.

Pastaruoju metu, jei tik užeina kalba apie pseudokomunistinės partijėlės Socialistinio liaudies fronto vaduką Algirdą Paleckį, paniekos kupini epitetai liejasi laisvai: pajacas, juokdarys, „frontavikas“, raudonoji lerva. Iš tiesų – o kaip reikia vadinti jauną, tarsi nekvailą, puikų išsilavinimą turintį žmogų, kuris keleri metai keliauja, dergdamas dėl Lietuvos laisvės kritusių aukų atminimą, aiškindamas, esą per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius „savi šaudė į savus“, sapaliojantis apie kažkokius snaiperius ant stogų, iš medžioklinių karabinų šaudžiusių į televizijos bokštą šturmuojančius sovietų KGB, kariuomenės ir vidaus reikalų dalinius?
Iš atsitiktinių uždarbių gyvenančio ir bedarbiu save vadinančio A.Paleckio kelionių geografija – nuo Maskvos iki Vašingtono. Tiek į vieną, tiek į kitą sostinę nukakti ir ten gyventi tikrai nėra pigu, tad įtarimai, kad A.Paleckis gyvena, kaip ir jo liūdno atminimo senelis, už Kremliaus emisarų mokamus pinigus, skamba labai pagrįstai.
Mat, greta vadovavimo savo jau kuris laikas byrančiam „Frontui“, A.Paleckis priklauso dar vienai, daug rimtesnei, bet kartu gerokai odioziškesnei organizacijai – prieš porą metų Kijeve įsteigtai ir Strasbūre registruotai, tačiau iš esmės Maskvoje veikiančiai „Mir Bez Natsizma“. Šios organizacijos prezidiume A.Paleckis posėdžiauja kartu su žinomu Kremliaus propagandistu Modestu Kolerovu, prorusiškos Estijoje veikiančios organizacijos „Naktinė sargyba“ aktyvistu Dmitrijumi Linteriu, 2007-aisiais Estijos teisėsaugos suimtu įtariant riaušių organizavimu, bei kitais panašiais veikėjais.
„Mir Bez Natsizma“ vadovas – Rusijos Federacijos Tarybos narys, pasak Izraelio spaudos, glaudžiai su Kremliumi susijęs proputiniškas oligarchas Borisas Spiegelis. Estijos saugumo policija „Mir Bez Natsizma“ vertina kaip Maskvos remiamą propagandos organizaciją, skirtą buvusioms sovietinėms respublikoms ir skleidžiančią sovietinį požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Tad jei A.Paleckis tikrai pasodintas ant finansinės bado dietos, tai arba tam, kad piktesnis būtų, arba todėl, kad nieko reikšmingo prieš Lietuvą nesugeba nuveikti.

Fiasko Vašingtone

Prieš keletą savaičių ne tik Lietuvos žurnalistai buvo priblokšti žinios, kad pasaulinį vardą turintis Vašingtono nacionalinis spaudos klubas, kuriame kalbėti yra didelė garbė kiekvienam pasaulio lyderiui, suteiks savo tribūną A.Paleckui, kuris pristatomas kaip gerai žinomas Lietuvos tiriamosios žurnalistikos atstovas, politikas ir diplomatas, neva „tapęs kovos dėl žodžio laisvės Europoje simboliu“. Jungtinių Valstijų sostinėje jis ketino dėstyti savo melus apie Sausio 13-osios įvykius, pagrįstus esą jo paties atliktu žurnalistiniu tyrimu.
Politologui, ilgamečiam „Laisvės radijo“ naujienų tarnybos vadovui Kęstučiui Girniui ši žinia net žadą atėmė, priblokštas buvo ir „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucas, savo nuostabą apie Nacionalinio spaudos klubo sprendimą laiškais jo vadovui pareiškė buvęs „Reuters“ ir „Bloomberg“ reporteris Baltijos šalims Bryanas Bradley bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Teko girdėti, kad taip pasielgė ne jie vieni.
Tad nors Nacionalinis spaudos klubas ir nepakeitė savo sprendimo (darydamas tai žodžio laisvės vardan), bet A.Paleckio pasirodymas Vašingtone tapo visišku fiasko. Kaip lietuvių dienraštyje „Draugas“ rašė buvusi „Veido“ redaktorė Rosseta Vingevičiūtė-Willbur: „Paleckio skundai ir sąmokslo teorijos Amerikai nebuvo įdomios. JAV sostinėje įsikūrusio ,,The National Press Club“ (NPC) surengtoje Paleckio spaudos konferencijoje nebuvo nė vieno amerikiečio žurnalisto. Į susitikimą atvyko tik aštuoni žmonės: trys iš jų – vietos lietuviai, vienas pačiame NPC dirbantis senyvo amžiaus džentelmenas, nelabai suvokęs konferencijos esmę ir jos metu kilusias aistras, bei keletas Paleckį lydėjusių įtartinų veikėjų. JAV Lietuvių Bendruomenei puikiai pažįstama Asta Banionis, kuri tų sausio įvykių metu buvo Lietuvoje, primygtinai, bet labai ramiai bandė iškvosti Paleckį, kaip jis padarė tokias išvadas, jei nė vienas iš gal pusantro šimto tuo metu Vilniuje dirbusių Vakarų žurnalistų apie tai neparašė. Ji taip pat mėgino suprasti, kodėl lietuviai turėtų šaudyti į savus. Paleckis jai atsakė, esą tuometinė Lietuvos valdžia dramatiškais įvykiais galėjo siekti palankumo Lietuvos laisvės siekiui. Paklaustas, ar tai, ką jis tvirtina, nėra tobulas sovietų saugumo veiklos metodų, kuriais siekiama diskredituoti demokratijos siekiančias valstybes, pavyzdys, Paleckis to neneigė ir pridūrė, jog Sąjūdyje buvo sovietų saugumo agentų. Apskritai Paleckio spaudos konferencija NPC buvo siurrealistinė. Neapleido mintis, jog stebi porą psichikos problemų kamuojamų žmonių, jog nevertėtų į juos kreipti dėmesio.“

Ciniškas, plėšrus, siekiantis valdžios
Vis dėlto nekreipti dėmesio į A.Paleckį negalima. Nors jo politinė karjera Socialdemokratų partijos Vilniaus skyriuje ir Vilniaus miesto savivaldybėje buvo trumpa ir nešlovinga, jos metu A.Paleckis parodė turįs visas aukščiausios sovietinės nomenklatūros augintinio savybes: jis ciniškas, plėšrus, be skrupulų siekiantis valdžios, sugebantis žvelgdamas į akis neigti akivaizdžius dalykus. Bet kartu – nekreipiantis dėmesio nei į visuomenės, nei į kolegų bei bendražygių nuomonę, bukai užsispyręs, netoliaregiškas, tad greitai ir smarkiai žlugęs.
Pirmą kartą akis į akį su A.Paleckiu teko susidurti prieš dešimtmetį. Tuomet „Stiklių“ viešbutyje vyko tuomečio užsienio reikalų ministro Antano Valionio susitikimas su kolega iš kaimyninės šalies. Laukiant, kol ministrai baigs derybas, fojė priėjo jaunas URM pareigūnas ir prisistatė esąs Vakarų Europos skyriaus vedėjas A.Paleckis. Pradėjus šnekučiuotis, paklausiau, kaip Lietuvos diplomatija ketina spręsti stojant į Europos Sąjungą kylančią dilemą dėl jau esamų prekybinių susitarimų su JAV, prieštaraujančių ES taisyklėms. A.Paleckis, akivaizdžiai nustebęs, pasakė, kad jokių prieštaravimų nėra ir būti negali, ir nieko jis apie tai negirdėjęs. Čia jau teko nustebti man, nes apie tuos prieštaravimus buvo ne tik kalbama tarp diplomatų, bet ir rašoma žiniasklaidoje, tad Vakarų Europos skyriaus vedėjas, mano supratimu, tiesiog privalėjo apie tai žinoti. Vėliau, pasidalijus šiomis abejonėmis su pažįstamais URM darbuotojais, tie tik nusijuokė: taigi čia Paleckiukas! Ką, nežinai, kaip jis į ministeriją pateko ir kad dirbs tik tol, kol jo tėvas bus viceministras?
Iš tiesų – Užsienio reikalų ministeriją A.Paleckis paliko keliais mėnesiais anksčiau, nei jo tėvas, įtakingas, Algirdui Brazauskui artimas socialdemokratas Justas Vincas Paleckis išvyko darbuotis į Europos Parlamentą. Prieš tai jis pasirūpino, kad jaunesnysis sūnus, jam palikus ministeriją, neliktų be darbo, ir paprašė savo kolegą, tuo metu Seimo vicepirmininką Vytenį Andriukaitį, priimti jį savo padėjėju. Kartu siekta, kad akivaizdų norą daryti partinę politinę karjerą rodantis Algirdas pasisemtų praktinės patirties iš vieno labiausiai patyrusių socialdemokratų politikų.
Čia reikia priminti, kad nepaisant A.Paleckio tikinimų, esą jo niekas „už ausų netraukdavo“ ir viską jis pasiekė pats, iš tikrųjų buvo šiek tiek kitaip. Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentai gerai pamena, kad 1989 metų kursas, į kurį tėvo reikalavimu stojo A.Paleckis, buvo unikalus – jau po priėmimo jis netikėtai praplėstas penkiais žmonėmis. Kadangi A.Paleckis surinko per mažai balų, o priimti jį reikėjo, kad būtų užmaskuota ši nomenklatūrinė privilegija, kartu su juo buvo priimti dar keturi vaikinai, surinkę tiek pat balų, kaip ir „nomenklatūrinis princas“.
Studentas jis buvęs irgi įdomus. Neseniai metinių proga rengdami kurso albumą, Algirdo bendramoksliai apstulbo: nors tais laikais Žurnalistikos fakultete buvo dėstomi fotografijos pagrindai, tad nuotraukų su įvairiomis studentiško gyvenimo akimirkomis tikrai netrūko, nė vienoje jų nėra A.Paleckio! „Jis gyveno savo, visiškai atskirą nuo mūsų, gyvenimą“, – taip šį stulbinantį faktą „Veidui“ pakomentavo viena jo bendrakursė.
Po V.Andriukaičio sparnu, dėl kalbų mokėjimo ir diplomatinio darbo patirties tapęs dar ir LSDP tarptautiniu sekretoriumi, A.Paleckis praleido trejus metus, bet galiausiai, išrinktas Seimo nariu, ėmė nekantraudamas veržtis į didžiąją politiką. Prieš tai jis kartu su dar vienu “nomenklatūriniu princu” Juru Požėla (komunaro Karolio Požėlos anūku ir akademiko Juro Požėlos sūnumi) bei iš provincijos Vilniaus užkariauti atvykusiu Gintautu Palucku, subūrę „triumviratą“, surengė perversmą LSDP Vilniaus skyriuje, pririnkę į jį naujų, kone „Jedinstvos“ praeitį turinčių narių, nuvertė patyrusį politiką Algirdą Kunčiną ir sukėlė prieš save partinį elitą. Bet jauni, plėšrūs vyrukai, nekreipdami į tai dėmesio, suįžūlėjo tiek, kad net ėmė dalyti partines nuobaudas Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.
„Sakiau jam – palauk, neskubėk, dar paauk, mes tau padėsim, – pasakojo „Veidui“ V.Andriukaitis, neslėpdamas, kad ir pats ne mažiau už tėvą V.J.Paleckį išgyvena dėl politiniais šunkeliais nuėjusio globotinio. – Sakiau, kad politikoje būtina ne tik taktika, bet ir strategija, kurios laikantis bent jau partijos vicepirmininko postas jam tiesiog garantuotas. Bet jis norėjo daryti karjerą staigiai, matė save Vilniaus meru vietoj Artūro Zuoko (buvusio bendrakursio – A.B.). Jis nepaprastai nuodugniai studijavo visus A.Zuoko veiksmus. Nutaręs palikti Seimą ir 2007 m. dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, visą savo kampaniją statė kaip priešpriešą su A.Zuoku, kurį padarė savo politinės kovos taikiniu. Pasisamdė tam konsultantų. Mes sakėme, kad taip jis tik balsus praras, nes antizuokinę temą jau užėmė paksistai. Bet neklausė. Jis nepaprastai, fantastiškai užsispyręs. Net jeigu mato, kad padarė klaidą, pats sau tyliai ar draugams pripažinti gali, bet viešai jos niekada neatitaiso ir lieka su klaida iki galo – kol jau nebeturi kur dingti.“

Viską prarado

Surinkęs mažiau, nei tikėjosi, balsų Vilniaus savivaldybėje, A.Paleckis 2007-aisiais gavo iš karto kelis smūgius: pirma, Rolandas Paksas, su kuriuo jis prieš partijos valią sudarė porinkiminį sandėrį, A.Paleckį apgavo ir vietoj vicemero, atsakingo už komunalinį ūkį ir energetiką, posto davė vicemero, kuruojančio daug mažiau įtakingą sritį – kultūrą ir švietimą. Antra, neturėdamas pakankamai balsų, postais savivaldybėje A.Paleckis atsilyginti galėjo kur kas mažesniam savo rėmėjų LSDP Vilniaus skyriuje būriui, nei tikėjosi. Vienintelį savo artimiausią bendražygį G.Palucką sugebėjo prastumti į savivaldybės administratoriaus vietą. Trečia, negavus norimų postų, ėmė byrėti A.Paleckio rėmėjų partijoje gretos.
„Jis valdingas, valdžios siekia bet kokiais būdais – šiuo požiūriu tikrai panašus į A.Zuoką, – sako V.Andriukaitis. – Bet kai turėjo sumažinti apetitą dėl postų savivaldybėje, nebesugebėjo išlaikyti savo aplinkos, prarado ir Vilniaus skyriaus paramą. Tuomet ir pradėjo konfliktuoti su manimi, su partijos prezidiumu, šaukti apie kovą su oligarchais. Tačiau nesitikėjo, kad LSDP taryba išmes jį iš partijos. Kai taip atsitiko, bandė nuskelti dalį partijos, o kai ir tai nepavyko, jį pasiėmė Socialistų partija. Tada prasidėjo antiglobalizmai, antifašizmai. Manau, čia Maskva juo sužaidė, o jis jau nebeturėjo kur daugiau eiti.“
Vis dėlto A.Paleckis, kaip pats šiandien sako, pasirengęs sugrįžti, ir matydami, ką jis pastaruoju metu šneka bei daro, galime tikėtis, kad sieks to užsispyręs, nesiskaitydamas su priemonėmis. Visa laimė, įžvalgumo ir nuovokumo jam stinga.

sarafinas

Kam gaišti laiką kažkokių sapalionių analizei, jei partijos ne tik nevykdo savo programų (ir dažnai elgiasi netgi priešingai), bet netgi tų partijų nariai savo įsipareigojimų neskaito ir nežino, ką jie bent teoriškai Seime turėtų veikti ir už ką balsuoti. Kalbėti apie kažkokias vertybes ar partijų ideologijas – dar beviltiškesnis reikalas. Juk nebėra jokios ideologijos – gal tik valdžios ėmimo ir ES pinigų dalijimosi ideologija.
Visokiausi politikieriai mano, kad Lietuvos rinkėjų atmintis itin trumpa (ir jie nėra neteisūs), tad ir prieš šiuos rinkimus kalba bet ką, žada, kas ant seilės užeina. Tarkime, Viktoras Uspaskichas dabar visiems mums žada užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, pildyti valstybės biudžetą, neišlaidauti, kurti darbo vietas, kelti atlyginimus, mažinti šilumos kainas ir apskritai gyventojams duoti tai, ko jie yra verti. Kažkada V.Uspaskichas žurnalistus yra pavadinęs “tūpais”, tad po tokių pažadų, klejonių ir melagysčių minėtas apibūdinimas jam pačiam tinka tiesiog idealiai. Juk jis elementariai kvailina rinkėjus. Ir ne jis vienas. Tą patį daro ir Artūras Zuokas (iki 2016 m. žadantis vidutinę algą padidinti iki 1000 eurų ir Lietuvą paversti kažkokiu globalaus verslo branduoliu), ir visokie “tvarkiečiai”, taip pat ir konservatoriai su liberalais.
Taigi “Veidas” planuoja surinkti didžiumą informacijos, ką visokie lietuviškieji politikai ir partijūkštės žadėjo 2000, 2002, 2004, 2008 m. ir kiek tų pažadų įgyvendinta. Ši informacija puikiai atskleis visus politikos menkystas, ostapus benderius ir sukčius.
Šiųmetėms partijų programoms skirsime mažai dėmesio (nors jos jo apskritai nevertos), o labiau nagrinėsime asmenybes, tai yra partijų lyderius ir jų nuopelnus. Iš viso pristatysime 32 dabartinio politikos elito atstovus: kiekviename numeryje – po du. Pabrėžiu, kad už juos mes negavome ir neimsime jokių pinigų, ir tai bus ne reklaminiai straipsniai, o pakankamai kritiški ir aštrūs profiliai, žurnalistinė analizė. Kita vertus, dirbtinai neignoruosime ir gerųjų savybių bei darbų, jei tokių atrasime. Iš šių rašinių skaitytojai nesunkiai susidarys nuomonę, ką skirtingi partijų lyderiai iki šiol nuveikė mūsų valstybei ir jos gyventojams, ką žadėjo, kokie jų ketinimai, siekiai, koks išprusimas, kuo jie gyvena ir kaip mąsto.
Žinoma, kai kurių rinkėjų meilė politikams akla, jie savo favoritams viską atleidžia, bet mes, žurnalistai, galėsime bent sau pasiteisinti, kad atlikome viską, ką galėjome. O rinkėjai gali rinkti, ką tik nori, “tūpus” politikus ir aferistus – taip pat.

Į „Veido“ klausimus atsako Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

VEIDAS: Ar draudimas gauti verslo įmonių paramą turės didelės įtakos Seimo rinkimų kampanijos finansavimui?
Z.V.: Manau, taip, nes anksčiau, kaip rodo mūsų duomenys, iš verslo bei kitų juridinių asmenų gaunama parama sudarydavo maždaug 60 proc. viso rinkimų kampanijos biudžeto. Kita vertus, nepamirškime, kad, atėmus galimybę gauti paramą iš verslo, partijoms suteikti kiti pajamų šaltiniai.
Viena, kandidatai apygardose gali gauti fizinių asmenų aukas iki 20 tūkst. Lt. Tiesa, bus tikrinama, kad aukotojo parama neviršytų 10 proc. jo deklaruotų metinių pajamų dydžio. Šiomis dienomis kartu su Valstybine mokesčių inspekcija baigėme diegti kompiuterinę sistemą, kurios padedami partijų iždininkai galės susisiekti su VMI duomenų baze ir pažiūrėti, ar aukotojo siūloma suma neviršija 10 proc. jo pajamų. Nereikia bijoti, kad taip pašaliniai gaus priėjimą prie turto deklaracijų: pirmiausia sistema nerodys, kokios buvo aukotojo metinės pajamos, tik ar siūloma auka neviršija leistino dydžio, be to, bus galima tikrinti tik konkrečiai pinigus pervesti norinčio asmens duomenis. Jei kokios partijos iždininkas norės šiaip pasmalsauti, partijai teks skubiai ieškotis naujo.
Antra, partijos turi teisę prašyti piliečių pervesti joms 1 proc. savo pajamų mokesčio. Teoriškai ši suma galėtų sudaryti 28 mln. Lt, arba dvigubai daugiau, nei partijos 2012 m. gaus iš biudžeto. Tik kažkodėl nematau didelių partijų pastangų tą procentą susirinkti, nors jau nuo gegužės 1-osios galima prašyti.
Trečia, kaip kompensacija už prarastą verslo paramą biudžeto dotacija partijoms, nors krizės metais buvo smarkiai sumažėjusi, šiemet vėl pakilo iki 20 mln. Lt. Pirmą pusę šios sumos paskirstysime artimiausiomis dienomis, antrą pusę įstatymas leidžia paskirstyti iki lapkričio 15-osios. Kadangi tuo metu pasibaigusių Seimo rinkimų balsai veikiausiai dar nebus galutinai oficialiai suskaičiuoti, tai paramos dydis konkrečiai partijai bus paskirstytas pagal dabartines vietas Seime ir savivaldybių tarybose.
VEIDAS: Kaip užtikrinsite, kad Seimo rinkimų kampanijos finansavimas būtų švarus? Juk kalbų apie juodus pinigus rinkimams, kai verslui uždrausta remti partijas, labai daug.
Z.V.: Žinoma, juodais pinigais galima už daug ką sumokėti. Pavyzdžiui, labai sunkiai atrastume, jeigu žiniasklaidos priemonei būtų sumokėta, kad ši neskelbtų neigiamos informacijos apie kurį nors kandidatą. Mes juk negalime nustatyti, kodėl, pavyzdžiui, jūs nerašote blogai apie kurį nors kandidatą: ar todėl, kad apie jį esate geros nuomonės, ar todėl, kad jums sumokėta?
Vis dėlto, nors politinėje reklamoje visko iki smulkmenų nesugaudysime, kokie nors dideli brangiai kainuojantys dalykai vis tiek išlenda ir yra sugaunami. Žiūrėkite, kokie pokyčiai vyksta pastaraisiais metais, kai rinkimų kampanijos laikotarpiu įvedėme skelbiamos reklamos stebėseną. Kai tik pradėjome, skirtumas tarp paskleistos ir oficialiai apmokėtos politinės reklamos siekė du kartus, ypač kad tuomet dar nebuvo numatyta jokių baudų. Tačiau įvedėme sankcijas, gavome teisę samdyti stebėtojus iš „SIC Gallup Media“, pasitelkėme apygardų rinkimų komisijas. Rezultatas – per 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus skirtumas tarp paskleistos ir apmokėtos reklamos dar buvo likęs, bet jau labai nedidelis.
Tikrindami surandame, nes kontrolė triguba: pirma, apie pirktą reklamą turi pranešti pats rinkimų kampanijos dalyvis; antra – žiniasklaidos priemonė, kurioje reklama pirkta; trečia – „SIC Gallup Media“ ir apygardų rinkimų komisijų stebėtojai. Visi jie turi priėjimą prie centrinės VRK duomenų bazės ir gali iš karto pasitikrinti, ar ta politinė reklama, kurią jie mato, yra oficialiai apmokėta.