2007-ųjų prezidento rinkimai Prancūzijoje su kandidatus palaikančiomis įžymybėmis buvo panašūs į mugę. Šiemet viskas daug rimčiau: tauta nusivylusi, nepatikli ir reiklesnė.

Prancūzai šalies prezidentą rinks jau šį sekmadienį, balandžio 22-ąją. Problemos šalyje nenaujos: nedarbas, kainų kilimas, socialinių būstų stygius. Tačiau šiandien jos daug skaudžiau išgyvenamos dėl svarbios aplinkybės – krizės.
Kandidatai į prezidentus itin įsijautę į gelbėtojų vaidmenį: toliau kaišioja įgrisusius faktus, žadėdami išvaduoti iš visų mizerijų, arba atvirkščiai – tikina, kad pasaulinė krizė niekados neegzistavo, ir gundo utopinėmis programomis. O baisiausia, kad dėl visų bėdų jie kaltina pačius prancūzus: esą šie leidosi apgaunami dabartinio šalies vadovo.
„Tuščios politikų šnekos šiemet gali lemti masinį rinkėjų neaktyvumą“, – sako 41 metų Philippe’as Vergat, dirbantis siuntų vežėju vienoje transporto įmonėje.
„Prancūzams nereikia vadovo, kuris nuolat kelia stresą traukdamas antikrizinius planus. Taigi laimės tas, kuris bus mažiausiai panašus į 2007 m. išrinktą prezidentą“, – prognozuoja socialinės apklausos. Prieš penkerius metus sociologai tikino, kad prancūzai nori prezidento, artimo liaudžiai. Bėda ta, kad Nicolas Sarkozy tuo naiviai pasikliovė.
Pretendentų į prezidentus šiemet dešimt. Ir nors pasirinkimas gausus, net 75 proc. prancūzų mano, kad intriguojančių asmenybių tarp jų nėra, rinkimų kampanija neįdomi, per ilga ir pernelyg intensyvi. Žmonės pavargę nuo nesibaigiančių mitingų, įkyraus kvietimo mobilizuotis. Vis dėlto du kandidatai apylygiai dalijasi rinkėjų dėmesį. Nors vienas jų, dabartinis prezidentas N.Sarkozy, prancūzams jau pabodęs, o antrasis, socialistas Francois Hollande’as, – nepakankamai įtaigus.

N.Sarkozy – kritikos strėlių lietus

Iki šiol N.Sarkozy išsiskyrė talentu burti ir jį palaikančiuosius, ir priešininkus. Puiki iliustracija – dabartinis ministrų kabinetas, sudarytas iš skirtingų partijų narių. Štai F.Hollande’as, besipuikuojantis gebėjimu vienyti, žada, kad jei bus išrinktas, nušluos viską, kas padaryta „išeinančio“ vado.
Iš N.Sarkozy šiemet reikalaujama kur kas daugiau nei iš kitų pretendentų. Jo valdžia pastaruoju metu itin kritikuojama. Prezidento nepagailėta ir po kovo mėnesį Prancūziją sukrėtusios dramos – žudynių Montobane ir Tulūzoje. Nors N.Sarkozy mobilizavo saugumo pajėgas taip, tarsi šaliai grėstų didžiausias teroristinis išpuolis, oponentai F.Hollande’as ir Francois Bayrou be skrupulų įvardijo kaltuosius – esamą valdžią.
N.Sarkozy prikišama prezidentinės laikysenos stoka. Kliūva ir jo ambicingumas: profesinių sąjungų vadas Bernard’as Thibault smerkia prezidentą už tai, kad šis „asmeninę jėgą pavertė valdžios metodu“. N.Sarkozy, pagrasinęs imtis šalį reguliariai paralyžiuojančio streikų reikalo, užsitraukė sindikalistų nemalonę. Šie prezidentą laiko atsakingu už didėjančią bedarbių savigraužą, lyčių nelygybę, pensininkų skurdą, imigrantų stigmatizaciją. O centro kandidatas į prezidentus F.Bayrou kaltina N.Sarkozy aktualiausių problemų – skolų ir skurdo maskavimu.
„Lengva kalbėti tiems, kurie neišrinkti ir kurie neprisiima atsakomybės“, – teisinasi N.Sarkozy, apsisprendęs balotiruotis antrai kadencijai. Vis dėlto jis nekuklus: didžiausia savo klaida sako laikąs tai, kad prezidento darbą pavertė normaliu, o ne simboliniu, kaip neva buvę iki tol.
Dauguma kandidatų virkauja, esą jei būtų išrinkti, darbą tektų pradėti ant nuniokotų valstybės pagrindų. Pasirodo, ne vienas N.Sarkozy dėl to kaltas. Ekonomistai pastarąjį trisdešimtmetį Prancūzijoje vadina funkcionierių auginimo epocha. Prie viso to pridėję dabartinę krizę, matome, kad situacija išties komplikuota.
Šiandien Prancūzija yra praradusi AAA kreditavimo reitingą, ekonominis augimas šalyje stagnuoja, nedarbas siekia 9,7 proc. Nuo 2010-ųjų vien pramonė prarado 350 tūkst. darbuotojų. Legendinis N.Sarkozy pažadas „dirbti ir uždirbti daugiau“ patyrė fiasko. Profesinio persikvalifikavimo reforma, kainavusi 30 mlrd. eurų per metus, irgi pasirodė neefektyvi, nors prezidentas ja tebetiki iki šiol. Sprendimas pajamų mokestį sumažinti nuo 60 iki 50 proc. iš valstybės biudžeto atėmė 1,3 mln. eurų (jų teisėtai nesumokėjo daugiausiai uždirbantys prancūzai), ir N.Sarkozy visam laikui tituluotas „turtuolių prezidentu“. Prancūzai jam neatleidžia ir už paspartintą pensijų reformą, kuri iki 2018-ųjų esą stabilizuos biudžetinę sistemą.
Idėja mažinti valstybės tarnautojų (pavyzdžiui, išeinant pensininkui į jo vietą kito darbuotojo nebepriimama) taip pat nepasiteisino. Išeitinių išmokų suma pasirodė didesnė už tą, kuri sutaupyta naikinant etatus. Apsijuokta ir visų kritikuotą profesinės veiklos mokestį pakeitus kitu, be to, mažiau pelningu valstybės kišenei. Dar viena nesėkmė – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) restoranuose parduodamam maistui sumažinimas nuo 19,6 iki 5,5 proc. Tikslo būta kilnaus: numušti kainas ir išsaugoti darbo vietas. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko – praturtėjo tik restoranų savininkai.
„N.Sarkozy nėra visiškai netikęs. Jis turi patirties, yra puikus tarptautinės politikos scenoje. Tai gali jam išsaugoti vadovo postą. Dauguma prancūzų tikėjo N.Sarkozy žadamais pokyčiais, tačiau jis staiga pavirto „mažuoju Nicolas“, visiems pamokslaujančiu, visuomenę skaldančiu į dvi klases: naikinančiu viduriniąją ir ginančiu turtuolius. Tai gryno kapitalizmo politika, todėl mums nelieka nieko kita, kaip visa tai pažaboti, balsuojant už Nacionalinį frontą“, – savo nuomonę dėstė prancūzas Ph.Vergat.

Kaip balsuos prancūzai

Panašiai manančiųjų vis daugėja, todėl ekstremalios dešinės kandidatė Marine Le Pen pagrįstai viliasi, kad ją ištiks toks pat likimas, kaip ir jos tėvą Jeaną Marie Le Peną, kuris 2002-aisiais sutriuškino socialistą Lionelį Jospiną ir įsiveržė į antrąjį rinkimų turą priešais Jacques’ą Chiracą.
N.Sarkozy rinkėjus tikina, kad jam Europa – „ne veidrodis, į kurį pasižiūrima ir nebereikia judėti priekin, bet humanistinis ateities modelis“, o ekstremalios dešinės kandidatei M.Le Pen svarbesnės Prancūzijos vertybės, tad ji pasisako už grįžimą prie franko, eurą paliekant tarptautinių mainų valiuta. Ji neigiamai vertina imigrantų invaziją, o tapusi prezidente atvykstančiųjų skaičių sumažintų nuo 200 tūkst. iki 10 tūkst. kasmet. Tai neva išspręstų dalį problemų: atlaisvėtų darbo vietų, nebebūtų klaidinama šalies demografinės padėties statistika (M.Le Pen įsitikinimu, gimdo ne prancūzės, o imigrantės).
Na, o jei šie du dešinės kandidatai – N.Sarkozy ir M.Le Pen tautai atrodo per griežti, atsvaros galima paieškoti kairėje. Kaip įprasta socialistams, jų kandidatas F.Hollande’as pataikauja afroprancūzams ir žada nesąmonę – iš konstitucijos išbraukti žodį „rasė“. Jis taip pat apeliuoja į Prancūzijos užjūrio teritorijos gyventojus. Šiems jis žada pigius skrydžius ir telefono pokalbius su metropoliu, palankesnes studijų galimybes. Nenuostabu, kodėl F.Hollande’as vengia atsakyti į klausimą, ar atėjęs į valdžią sumažintų imigrantų skaičių. Beje, kai socialistų kandidatas po ypač šaltos šių metų žiemos pranešė, kad uždarys bene pusę šalies atominių jėgainių (patiriančių 5 mlrd. eurų nuostolio kasmet), buvo apkaltintas sveikos nuovokos stoka, mat dabar elektros energija Prancūzijoje yra apie 35 proc. pigesnė nei kitur.
„Esu labiau socialistas, tačiau šiandien ši partija manęs nebeįtikina nei savo programa, nei atstovais, nei kalbomis liaudžiai. Man nepriimtina F.Hollande’o politinė aplinka, be to, jis pats neturi jokios charizmos“, – tvirtina prancūzas Ph.Vergat.
Prancūzai vis dėlto turi ir savo oratorių favoritą – tai „Kairės fronto“ kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas, save vadinantis „tuo, kuris kalba už liaudį“ ir kuriam už antikapitalizmo idėją pirmajame rinkimų ture prognozuojama 15 proc. balsų. Jis populistas, pasisakantis už pilietinį karą, ateizmą, tikinantis liaudį, kad jokios krizės nėra, ir žadantis dvigubai didesnį minimalų atlyginimą. „Dauguma prancūzų, tarp jų ir aš, J.L.Melenchono idėjose atrandame save. Jis geras kandidatas, pagarbiai kalbantis tautai. Bet problema ta, kad istorija jau parodė, jog ekstremali kairė, komunizmas, mūsų šalyje tiesiog neveikia“, – tęsia savo politinius samprotavimus Ph.Vergat.
Prancūzai, prisiklausę pažadų apie tai, kaip bus išvesti iš krizės, drąsiai teiraujasi, o kas laukia kitų laikmečio aktualijų – tarkime, homoseksualų santuokos ir eutanazijos. Pasirodo, kandidatai šiomis temomis ne itin domisi. Dabartinis prezidentas elegantiškai teisinasi, esą jis ne prieš meilę, kuri pati savaime yra nuostabi, bet prieš teisę homoseksualų poroms įsivaikinti. O štai F.Hollande’as neva pasisako už eutanaziją.
Vis mažiau laiko liekant iki rinkimų abiem kandidatams būtinas planas B: kaip patekus į antrąjį turą patraukti pralaimėjusių pretendentų šalininkus: F.Hollande’ui – J.L.Melenchono, o N.Sarkozy – M.Le Pen. Už sėkmingą rinkimų kampanijos sklaidą atsakingos ekipos pluša iš peties.
„Pavargę, pasiklydę, bet ar budrūs?“ – apibūdinimo šių dienų rinkėjams ieško politologai. Jie baiminasi, kad iš neapykantos pasidavę iracionalumui prancūzai balsuos bet kaip: ne už tą, kuris palaikomas, o prieš tą, kurio nekenčiama. Jeigu taip nutiktų, galimas daiktas, kad po pirmojo rinkimų turo tauta susivoks pati prisišaukusi bėdą, tačiau bus jau per vėlu. Taip jau buvo nutikę 2002-aisiais.

Pretendentų į prezidentus dešimt, bet net 75 proc. prancūzų nemato tarp jų intriguojančių asmenybių, o rinkimų kampaniją laiko neįdomia.

Didžioji dalis praeitą savaitę prasidėjusios oficialios Seimo rinkimų kampanijos išlaidų bus apmokėta valstybės biudžeto dotacijų, skiriamų partijoms, pinigais, ir didžiausią naudą iš to turės didžiosios politikos senbuviai – konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos.

Rinkimų kampanijos artėjimą lengviausia pajusti per nežinia iš kur užplūstančios politinės reklamos gausą ir amžinas kalbas apie jos finansavimą vadinamaisiais juodais pinigais, taip partijoms siekiant įgyti nesąžiningą pranašumą prieš varžovus. Kita vertus, konkurentai – visados patys geriausi kontrolieriai.
„Žiūrėk, kaip šauniai Liberalų sąjūdis Klaipėdoje ruošiasi Seimo rinkimams“, – su tokiu prierašu man į pašto dėžutę prieš kokį mėnesį įkrinta paveikslėlis iš Centrinio viešųjų pirkimų portalo, liudijantis, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas iš vieno šaltinio – Klaipėdos radijo stoties „Laluna“ perka reklaminės informacinės medžiagos transliavimo paslaugą. Esmė ne tai, kad, kaip teigia viešųjų pirkimų konkursų dalyviai, po virtinės skandalų, kai reikalavimai būdavo pritaikomi vienam dalyviui, šiais laikais kategoriškai draudžiama perkančiajai organizacijai minėti konkretų paslaugos pardavėjo pavadinimą. Esmė ta, kad perkamas reklamos transliavimo laikotarpis – nuo 2012 m. sausio 25 iki gruodžio 19 d. – „persidengia“ su Seimo rinkimų kampanija, prasidedančia balandžio viduryje ir pasibaigiančia lapkričio viduryje. O Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorius, kaip žinome, yra Liberalų sąjūdžio krikštatėvis Eugenijus Gentvilas, uostas – Susisiekimo ministerijos, kuriai vadovauja E.Gentvilo studentas, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, pavaldumo, Klaipėdos meras – žymus Liberalų sąjūdžio politikas Vytautas Grubliauskas-Kongas.
Galiausiai pats uostamiestis – viena liberalsąjūdininkų politinių tvirtovių, kurioje surinkti balsai tiesiogiai lemia ir bendrą partijos rezultatą per rinkimus, kaip Kaunas – konservatorių ar Vilnius – Artūro Zuoko. Tad, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, jog atsidėkodama už uosto nupirktą reklamą „Laluna“ savo laidose ne tai kad šlovins liberalsąjūdininkus, bet tiesiog neras už ką jų kritikuoti?
Net pats Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad tokių dalykų, priešingai nei daugiau ar mažiau paslėptos juodais pinigais apmokėtos politinės reklamos, jie negalėtų sugaudyti.

Visuomeninės organizacijos – pinigų landa

Bet viešai matoma politinė reklama – tik viena, tegu labai svarbi, rinkimų kampanijos išlaidų eilutė. Jai skirtus pinigus partijos iš esmės tik administruoja, perskirstydamos iš rėmėjų gautus pinigus reklamos agentūroms ir žiniasklaidai. Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė išlaidų dalis – partijų bei kitų rinkimų dalyvių investicijos į save, nes kas iš to, kad išleisi pinigus reklamai, jeigu ji nepasieks tikslinės auditorijos. Tam būtini informacijos rinkimas ir analizė, programų rengimas, kandidatų bei rinkimų štabų darbuotojų mokymai, viešųjų ryšių konsultantų paslaugos. Štai tam apmokėti, pasirodo, galima visiškai teisėtai skirti pinigus, formaliai nepatenkančius į oficialią Seimo rinkimų dalyvio išlaidų sąmatą, kurios atitiktį tikrovei griežtai tikrina VRK.
„Žiūrėkit, A.Zuokas į Seimo rinkimus eina su judėjimu TAIP, – aiškino „Veidui“ su „zuokiniais“ konkuruojančios partijos atstovas. – Bet kažkaip visi praleido pro akis, kad šalia šio politinio darinio egzistuoja dar vienas paralelinis juridinis asmuo – visuomeninė organizacija TAIP, kuriai, formaliai nedalyvaujančiai politiniame procese, negalioja nuo Naujųjų metų įvestas draudimas gauti paramą iš verslo įmonių bei kitų juridinių asmenų. Galite neabejoti, kad A.Zuokas, atsižvelgiant į visą ankstesnę jo patirtį, kuo puikiausiai pasinaudos šia partijų finansavimo įstatymo spraga. Ir ne vien jis – dauguma didžiųjų partijų turi įvairių institutų, fondų, jaunimo organizacijų, kurie formaliai nėra sudėtinė partijų dalis, nedalyvauja rinkimuose, turi viešųjų, visuomeninių, ne pelno siekiančių organizacijų statusą ir visiškai neprivalo atsiskaitinėti už savo pajamas bei išlaidas VRK. Štai per juos ir prasukama didžioji dalis tų juodųjų rėmėjų pinigų, kurių partijos nerodo savo viešuose balansuose.“

Smūgis naujokams ir liberalams

Nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojęs draudimas partijoms gauti paramą iš juridinių asmenų, kitaip sakant, verslo, buvo didelis netikėtumas ir nemenkas smūgis politikos naujokams bei šiuo metu Seime ar savivaldybių tarybose neatstovaujamų partijų atstovams. Pastarieji praktiškai prarado galimybę gauti nors kiek ženklesnę finansinę paramą ir kone automatiškai buvo išbraukti iš politinio gyvenimo.
Smogė šis įstatymas ir abiem liberalų partijoms, kurios lig šiol stebino savo gebėjimais surinkti iš verslo paramos tiek pat ir netgi daugiau, nei abi kertinės Lietuvos politinės sistemos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai. Štai per paskutinį 2011-ųjų ketvirtį, kai dar buvo galima gauti pinigų iš verslo, Liberalų ir centro sąjunga (Algio Čapliko) surinko per 670 tūkst. Lt, o Liberalų sąjūdis (E.Masiulio) – per 447 tūkst. Lt paramos. Nors dvigubai daugiau už jas vietų Seime ir ministerijose turinti Tėvynės sąjunga – tik 631 tūkst. Lt. Iš viso pernai juridinių asmenų paramos Liberalų sąjūdis gavo apie 1,473 mln., liberalcentristai – apie 1,448 mln., Socialdemokratų partija – per 957 tūkst. Lt.
Užtat su partijų rėmimu iš biudžeto buvo atvirkščiai. 2011 m. partijoms buvo skirta 5,46 mln. Lt, iš kurių Tėvynės sąjungai teko 1,3 mln., Socialdemokratų partijai – 0,9 mln., „Tvarkai ir teisingumui“ – 0,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,54 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 0,45 mln., Darbo partijai – 0,43 mln. Lt.
Šiemet rinkimų laikotarpiu partijos gaus 10 mln. Lt (iš 20 mln. priklausančių): Tėvynės sąjungai skirta 2,6 mln., socialdemokratams – 1,75 mln., partijai „Tvarka ir teisingumas“ – 1,3 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 1,56 mln., Darbo partijai – 1,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,7 mln. Lt.

Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Seimo rinkimų rezultatams gali atsiliepti tokie dalykai, kaip Rolandui Paksui suteikta teisė dalyvauti rinkimuose ar stulbinantis, kone dvigubas, Viktoro Uspaskicho ir jo Darbo partijos populiarumo šuolis?
M.J.: Partija „Tvarka ir teisingumas“ identifikuojama būtent su R.Paksu, tad jo dalyvavimas rinkimuose neabejotinai atsilieps rezultatui. Netgi dirbdamas Europos Parlamente jis nedingo iš viešosios erdvės, stengėsi būti matomas. Darbo partijos populiarumo didėjimą lėmė ne koks V.Uspaskicho fenomenas, o nuoseklus darbas. Tarkime, važiuodamas per Vilnių nematau jokios kitos partijos, tik Darbo, reklaminius plakatus. Beje, po rinkimų jie buvo vieninteliai, kurie savo plakatuose padėkojo rinkėjams. Darbo partija ir jos padėjėjai su savo įvaizdžiu dirba labai nuosekliai ir kryptingai.
Kaip žinome, dalis Lietuvos rinkėjų yra keistoki ir nemato nieko smerktino nei R.Pakso apkaltoje, nei dar nebaigtoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nei kituose prieštaringuose šių dviejų politikų veiksmuose.
Kita vertus, nemanau, kad būtent šios dvi partijos rudenį bus pagrindiniai Seimo rinkimų žaidėjai. Taip, nuo jų šis tas priklausys, bet lemiamą žodį tars ne jos.
VEIDAS: O kurios partijos tuomet bus svarbiausios?
M.J.: Lietuvoje į priešrinkimines partijų populiarumo apklausas reikia žiūrėti tik kaip į tam tikras tendencijas. Visą laiką pamirštama, kad jos rodo, kiek partija gali surinkti balsų daugiamandatėje apygardoje, kurioje išrenkama tik pusė Seimo narių. Antra pusė išrenkama tiesiogiai, vienmandatėse apygardose, kurių apklausų mes neturime. Nuo seno žinome, kad vienmandatėse apygardose valdo dvi partijos – socialdemokratai ir konservatoriai.
Be to, vienmandantės apygardos labai veiksmingai pristabdo naujokų patekimą į Seimą. Jeigu prisiminsime 2008-ųjų rinkimus, tai Arūno Valinsko šou žvaigždžių partija vienmandatėse sugebėjo laimėti tik tris vietas Seime.
Tad akivaizdu, kad pagrindinės dvi partijos vienmandatėse tradiciškai gaus daugiausiai vietų, ypač tose savivaldybėse, kuriose konservatoriai ir socdemai turi tvirtas pozicijas. Kitaip tariant, per šiuos Seimo rinkimus tikrai nereikia iš anksto nurašyti konservatorių – manau, apie 22–25 Seimo mandatus jie susirinks be vargo.
Iš esmės Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, formuojasi keturių penkių nuolatinių parlamentinių partijų sistema. Dvi jų būna didesnės, atstovaujančios dviem poliams – kairiajam ir dešiniajam, bei aplink besisukančios partijos – liberalai, žalieji, dar kas nors. Būtent nuo jų neretai priklauso porinkiminė dėlionė. Darykime prielaidą, kad po Seimo rinkimų socialdemokratai išlaikys pirmaujančią poziciją, o Darbo partija, kaip anksčiau, eis su jais į koaliciją. Bet tada kiltų klausimas, ar jiems neprireiks trečio partnerio.

V.Putino ramybės dienos baigėsi – sugrįžusio į prezidento postą jo laukia nerimstantys protestai ir didėjančios opozicijos gretos nuo Sachalino iki Uralo, nuo Karaliaučiaus iki Maskvos.

Rusijoje neatsirado nė vieno regiono, miestelio ar miesto, išskyrus Maskvą, kuriame Vladimiras Putinas nebūtų gavęs bent 50 proc. rinkėjų balsų. Kai kuriuose Rusijos regionuose jam sekėsi tiesiog stulbinamai. Štai Čečėnijoje už V.Putiną, nors ir sunku patikėti, balsavo 99,76 proc. rinkėjų. Sklando net anekdotas, kuriame klausiama, kas tuomet tie likę 0,24 proc., o V.Putinas atsako: nesijaudinkite, mes žinome jų pavardes.
Lygiai taip pat anekdotiškai atrodo ir tai, kad per 90 proc. balsų V.Putinui atidavė ir Dagestano, Ingušijos, Karačiajų Čerkesijos, Tuvos rinkėjai. Panašiai ir Mordovijoje bei Tatarstane, Tiumenėje, Saratovo srityje ir daugybėje kitų Rusijos vietų bei vietelių.
Kiek šie balsai nuoširdūs, o rinkimų komisijos – sąžiningos, kitas klausimas, į kurį atsakymą rasti vis dar pasiryžusi Rusijos opozicija.
Nevyriausybinė organizacija „Golos“, kovojanti dėl rinkėjų teisių ir skaidraus rinkimų proceso, teigia per visą šalį praėjusį sekmadienį suskaičiavusi apie 3 tūkst. rinkimų tvarkos pažeidimų ir jokiu būdu nesutinkanti su V.Putino pergalės akimirką ištartais žodžiais, kad jis laimėjo sąžiningą kovą.

Daugėja baltų dėmių
Nors V.Putino supratimas, kas yra demokratija, ir nepajudinamas, jis tikrai neserga jokia akių liga, kad nepastebėtų, jog raudonoje Rusijoje ima ryškėti baltos demokratėjimo salelės – teritorijos, kuriose bent 40–50 proc. gyventojų nepavyko priversti įmesti į urną biuletenio su V.Putino pavarde.
Didžiausias akibrokštas V.Putinui, žinoma, yra Maskva – šalies sostinė, kurioje telkiasi inteligentija, stiprėjanti išsilavinusi, pasaulio mačiusi vidurinė klasė, nebenorinti spoksoti į tuos pačius veidus Kremliuje.
Boluoja ir teritorijos aplink kitus didesnius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą, Irkutską, Omską, Magadaną. Karšta meile V.Putinui nebedega ir Primorės, Permės gyventojai, o mūsų kaimyninėje Karaliaučiaus srityje už V.Putiną balsavo tik 53 proc. rinkėjų.
Visa tai – V.Putinui itin nemalonūs ženklai, nes praktika rodo, kad tendencijos didžiuosiuose Rusijos kultūros lopšiuose, ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge, paprastai netrukus pasklinda po didžiąją šalies dalį.
Vadinasi, opozicija gali džiaugtis bent tuo, kad V.Putino laukiantys šešeri prezidentavimo metai, po kurių Rusijos valdymo trukme jis susilygiuos su Leonidu Brežnevu, jam nebus lengvi. Rusijoje bus ir naujų protestų, ir vis daugiau „Vieningosios Rusijos“ oponentų, kurių pakako, kad ši partija tik per plauką vėl taptų valdančiąja. Priminsime, jog pernai gruodį ši 2 mln. narių turinti partija net nebegavo 50 proc. rinkėjų balsų ir turėjo susitaikyti su tuo, kad Dūmoje šalia jos 238 narių įsitaisė ir 92 komunistai, ir 64 socialistai iš „Teisingosios Rusijos“, ir 56 Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai.
Visus juos sužiūrėti vis prasčiau vertinamam ir vis griežčiau kritikuojamam V.Putinui nebus taip paprasta. Gal kaip tik todėl paskelbus V.Putino pergalę jam iš akių pabiro ašaros. Geležinį vaizduojantis Vladimiras tuoj paaiškino, kad dėl to kaltas stiprus vėjas, o Maskva, kaip žinome, ašaromis netiki. Tačiau vienas populiariausių Rusijos opozicijos atstovų rašytojas Aleksejus Navalnas savo tinklaraštyje (jis dabar vienas populiariausių visoje Rusijoje) šmaikščiai pajuokavo, esą V.Putinas apsiverkė apsidairęs ir pamatęs, kiek daug opozicijos atstovų jam teks atremti. „Dieve mano, ką aš su jais darysiu“, – ko gero, gana teisingai V.Putino mintis žodžiais išreiškė politinis aktyvistas, kuris žada organizuoti nesankcionuotus mitingus. „Vieną po kito, kad V.Putinui nebūtų nuobodu“, – grasina opozicionierius. Ir toks jis – toli gražu ne vienintelis.
„Tai ne rinkimai, o gėda. Patyrėme dar vieną spjūvį į veidą. Atsidėkodami jau ryt vėl išeisime į gatves“, – audringą patvaldystę V.Putinui žada radikalaus socialistų judėjimo „Kairysis frontas“ lyderis Sergejus Udaltsovas.
Net jei šie judėjimai, kaip ir iki rinkimų, neprivers V.Putino elgtis kur kas demokratiškiau nei iki šiol, tai bent jau nesibodės priminti, kad prieš savaitę jis sulaukė ne tik 64 proc. balsų „už“, bet ir 36 proc. balsų „prieš“, o tai daugiau nei trečdalis visų 64 proc. prie balsadėžių atėjusių rusų. Kitaip sakant, V.Putino Kremliuje nebenori matyti mažiausiai 25 milijonai sąmoningų Rusijos piliečių, su kuriais nesiskaityti jis nebegalės.

Visuomenės apklausos liudija, kad šį spalį dėl valdžios realiai varžysis keturios partijos. Kas mūsų laukia kiekvienos iš jų sėkmės atveju?

Seimo rinkimų švytuoklė rudenį į valdžią vėl turėtų sugrąžinti socialdemokratus. Bent jau per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą vasarį socialdemokratams teko 16,3 proc. rinkėjų simpatijų, „darbiečiams“ – 11,1, Tėvynės sąjungai – 9,3, „Tvarkai ir teisingumui“ – 7,8 proc., o kitos partijos nė neperžengtų 5 proc. barjero. „Veidas“ bandė pamodeliuoti, kas keistųsi dabar svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse, kiekvienai iš šių partijų tapus valdančiąja dauguma.
Žinoma, kai kuriais priešrinkiminiais pažadais sunku patikėti. Štai socialdemokratai žada neperžengti 3 proc. biudžeto deficito, nors praėjusią Seimo kadenciją būdami valdančiaisiais jie iš visų jėgų pūtė burbulą ir taip dar labiau komplikavo Lietuvos padėtį užgriuvus pasaulinei krizei. Tačiau, nors dievažijasi taupysią, tuo pačiu metu socdemai ketina palikti viešąjį sektorių patį mažintis natūraliai, be to, dar mažinti PVM. Belieka viltis, kad jei socdemai vėl grįš į valdžią, gal jiems pavyks įgyvendinti ūkio gaivinimo programą geriau nei dabartinei daugumai.
Keistai skamba ir kai „darbiečių“ lyderis Viktoras Uspaskichas žada imtis priemonių, kurios panaikintų vokelius, nors būtent jo šeimos valdomos įmonės ypač pagarsėjo vokelių istorijomis. Bet būtų tikrai gerai, jei realizuotųsi „darbiečių“ pažadas palengvinti mokesčių naštą verslui.
O jei valdžią rinkėjai ir vėl patikėtų konservatoriams, galėtume laukti tąsos darbų, kuriuos jie ketino nuveikti šią kadenciją, bet daugumos taip ir nenuveikė. Tačiau jau sunku patikėti, kad jie pagaliau imtųsi realios viešojo sektoriaus reformos, užuot dusinę privatų verslą.
Belieka pridurti: kad ir kas taptų valdančiąja dauguma, stebėsime, kaip jie vykdo tai, ką pažadėjo.

Jei po Seimo rinkimų būtumėte valdančiojoje daugumoje:
Ar laikytumėtės taupymo režimo, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP?
Ar imtumėtės kardinalaus viešojo sektoriaus mažinimo?
Ar siektumėte nuo 2014 m. įsivesti eurą?
Ką keistumėte mokesčių sistemoje?
Kaip spręstumėte „Sodros“ biudžeto deficito problemą?
Ar pritartumėte naujos AE statybai? Ar jai skirtumėte lėšų iš valstybės biudžeto?
Kaip spręstumėte energetikos problemas?

Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius
Taip. Dar būdamas finansų ministru 2006 m. siūliau siekti nulinio fiskalinio deficito, neperskirstyti viršplaninių pajamų metų viduryje. Tačiau vien taupymas neturi perspektyvos: lygia greta vykdysime ūkio gaivinimo programą, kurios ypač daug priemonių – energetikos srityje. Kardinaliai pasikeistų žemės ūkio finansavimas iš ES: šiais pinigais skatinsime žemės ūkio gamybą, o ne pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos. Viešojo sektoriaus dydis bus reguliuojamas natūraliai pagal deleguotas funkcijas ir pasiekiamą rezultatą. Nepritariu, kai uždarinėjamos kaimo mokyklos, jei trūksta vieno mokinio, bet, žinoma, jei lieka viena klasė, nereikės ir antro mokytojo. Neliks netvarkos, kai sveikatos apsaugos įstaigos didžiules sumas laiko banke, o žmonės turi mokėti už jų paslaugas.

Siekti galima, bet realybėje tai prasilenkia su sveiku protu.

Reformuosime sistemiškai: pagrindinė kryptis bus skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Mažinsime PVM maisto produktams, mėsai, žuviai, nes šiandien pralaimime konkurencinę kovą su Lenkija; 9 proc. PVM bus žiniasklaidai, viešbučiams. Maksimaliai skatinsime eksportą, mažindami importą, už kurį energetikos sektoriuje dabar sumokame 8 mlrd. Lt per metus. Progresiniai mokesčiai bus svarstomi kartu su socialinio draudimo, nekilnojamojo turto ir kitais įstatymais.

Skatinsime smulkųjį ir vidutinį verslą, kad atsirastų daugiau dirbančiųjų, didėtų darbo užmokestis. Kito kelio nėra. O pastaruoju metu juk pradėjo mažėti dirbančiųjų visą darbo dieną skaičius, vidutinis atlyginimas.

Kai pamatysiu ekonominį pagrindimą: kokia gamybos kaina, finansavimo šaltiniai, jei bus skolinamasi, už kokias palūkanas ir ar valstybei reikės prisidėti grąžinant skolą ir t.t., tada galėsiu atsakyti į šį klausimą.

Jau nekalbant apie tarptautinius projektus, didinsime biokuro gamybą, nukreipsime ES pinigus į šilumos ūkio pertvarką, viešojo sektoriaus pastatų renovaciją, taupų gatvių apšvietimą. Skubiai vykdysime daugiabučių renovavimą, įspėdami gyventojus, kad po kurio laiko nebebus mokamos kompensacijos už šildymą.

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas
Taip, jei taip sutars partijos. O už valstybės lėšų iššvaistymą ir valstybės praskolinimą turi būti baudžiamoji atsakomybė. Turime planų mažinti valstybės aparatą mažinant įstaigų, ministerijų skaičių, perduodant funkcijas vieni kitiems. Sveikatos apsaugos, švietimo, policijos ir kt. viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių reikia mažinti iki protingumo ribos, nepažeidžiant normalaus valstybės egzistavimo.

Euras neturi būti pagrindinė ekonominė strategija, jis turi padėti vystytis ekonomikai. Iš šios platformos spręsime, kaip naudingiau valstybei, bet drastiškų taupymo priemonių, kad tilptume į Mastrichto kriterijus, neplanuojame.

Būtinai. Visam verslui, kuris dalyvauja generuojant ekonomiką, turi būti sudarytos geresnės sąlygos nei kaimyninėse valstybėse, kad būtume konkurencingi, nes tik tada valstybė gali vystytis. Per pirmus metus po rinkimų minimalus atlyginimas turi pasiekti 1,5 tūkst. Lt: ne tik žmonės gautų daugiau pinigų, bet tai subalansuotų ir pačią rinką, išnyktų vokelių poreikis.

Dengtume iš valstybės biudžeto, kol „Sodra“ nesugebėtų pati surinkti reikiamos sumos. Socialines išmokas subalansuotume taip, kad labiau apsimokėtų dirbti, o ne nedirbti, kad bedarbio pašalpa būtų gerokai mažesnė už atlyginimo minimumą.

Jei viešai pristatomi naujos AE elektros gamybos savikainos skaičiai – iki 15 ct už kWh, šį projektą palaikysime. Valstybei kontrolinio paketo turėti nebūtina, prioritetą teiktume investuotojui. Svarbiausia, kad AE bus Lietuvos teritorijoje, jos veiklos mokesčiai eis į mūsų valstybės iždą, ji padės užtikrinti energetinę nepriklausomybę.

Suskystintų dujų terminalas suteiks galimybių dujų kainai būti konkurencingai. Pastatų renovavimą diktuoja sveikas ekonominis protas, ir mes tikrai neklampinsime gyventojų į kreditus, o panaudodami ES pinigus padarysime specialų fondą. Šilumos ūkyje skatinsime kogeneravimą, sieksime subalansuoti dujų ir atsinaujinančios energijos kiekį, bet nereikia atsigręžti vien į ją, nes, pavyzdžiui, saulės energijos kaina gali būti per 1 Lt už kWh.

TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius
Taip, per krizę įsitikinome, kad geriausias vaistas nuo ekonominių negandų – sveika finansų politika. Sunku kalbėti apie kardinalų viešojo sektoriaus mažinimą po visų mažinimų, kurie buvo padaryti per krizę, tačiau galima kalbėti apie viešojo sektoriaus efektyvumo didinimą, geresnį lėšų panaudojimą švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, esmines, į rezultato siekimą nukreiptas reformas valstybės tarnyboje, tolesnes reformas valstybės įmonių valdymo srityje.

Pirmiausia yra ir bus siekiama atitikti Mastrichto kriterijus, kurie garantuoja sveiką finansų politiką, o sprendimas įsivesti eurą priklausys nuo euro zonos būklės tuomet, kai tą sprendimą bus galima priimti. Strateginis tikslas 2014 m. įsivesti eurą išlieka.

Toliau efektyviai kovosime su šešėliu, mokesčių vengimu, siekdami užtikrinti lygias galimybes visiems pradėti ir plėtoti verslą, taip skatindami konkurenciją ir apsaugodami vartotojus.

Siekiant ilgalaikio „Sodros“ biudžeto tvarumo, kuris leistų ne tik šiandien, bet ir ateityje tinkamai vykdyti įsipareigojimus apdraustiesiems ir laipsniškai padengti susikaupusį deficitą, jau priimti sprendimai dėl pensinio amžiaus vėlinimo, parengti teisės aktai dėl kaupiamųjų pensijų sistemos tobulinimo. Be to, jau pakeista motinystės draudimo pašalpų skyrimo tvarka, realiau atspindinti „Sodros“ galimybes mokėti tokio pobūdžio išmokas.

Taip, pritarsime, tačiau šis projektas – komercinis, ir lėšų iš biudžeto skirti nenumatoma.

Per trejus metus pasiekta daugiau negu per visus ankstesnius nepriklausomybės metus: dujų sektoriuje vykdomas atskyrimas pagal veiklas, vadovaujantis ES trečiojo energetikos paketo direktyvomis, sėkmingai plėtojami suskystintų gamtinių dujų terminalo, elektros jungčių su Lenkija ir Švedija statybos, Visagino AE projektai. Esame tvirtai pasirengę tęsti darbus energetikos srityje.
„Tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas kalba viską, ką žmonės nori girdėti: medikų ir mokytojų skaičiaus ir socialinių išmokų nemažins, dėl euro įvedimo atsiklaus tautos, energetikos projektus, priešingai nei dabartinė valdžia, vykdys realiai, o ne žodžiais. Kokiomis lėšomis? R.Paksas turi idėjų ne tik gauti lėšų iš gaivinamo smulkiojo ir vidutinio verslo, bet netgi naujos atominės statybos sąskaitas priversti apmokėti ir ES. Būtų gerai, bet vargu ar realu.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Rolandas Paksas
Svarbiausia esant šiandienos situacijai – ne aritmetiniai skaičiai, bet ekonomikos skatinimas, darbo vietų išsaugojimas ir naujų kūrimas, gamybos efektyvumas. Turi būti labai sveikas balansas tarp taupymo ir ekonomikos skatinimo. Viešojo sektoriaus veiklos efektyvumas taip pat neturėtų būti išimtis. Sveikatos apsaugos, švietimo sričių karpyti neketiname, nes ten jau tiek prikarpyta, kad daugiau nėra kur.

Nacionalinė valiuta yra vienas iš valstybės savarankiškumo ir nepriklausomumo kertinių ramsčių. Svarbiausi valstybei klausimai sprendžiami referendumu. Tad tauta ir turėtų spręsti, ar Lietuvai reikia euro, ir jei reikia, tai nuo kurių metų.

Mokesčiai turi būti aiškūs ir paprasti, jie neturėtų būti dažnai keičiami, o mokesčių sistema – progresyvinė.

Smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimu, darbo vietų kūrimu, pradedant visuomeniniais darbais ir baigiant lengvatomis juos steigiant. Tai būtų panašu į Franklino Roosevelto programą Didžiosios depresijos laikais. O socialinių išmokų karpymo tikrai nebus.

Lietuva turi turėti atominę elektrinę, tačiau joje gaminamos elektros kaina turėtų būti konkurencinga rinkoje bei įperkama vartotojams. Prieš pradedant projektą būtina žinoti visus AE statybos skaičius, o šiandien juos žino nebent A.Sekmokas ir A.Kubilius. Nauja AE – tai ne komercinis, o grynai politinis ir net geopolitinis projektas, tad jam reikės skirti valstybės lėšų, be to, ES, privertusi uždaryti Ignalinos AE, naujos statybai turėtų skirti labai daug dėmesio ir lėšų.

Suskystintų dujų terminalas, alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, namų renovacija – visa tai labai svarbūs ir gražūs tikslai. Tačiau šiandien apie tai tik gražiai šnekama. Mes tai spręsime realiais darbais, nustatydami konkrečius terminus vieniems ar kitiems įpareigojimams įvykdyti, ir reikalausime atsakomybės už tų darbų neatlikimą.

Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė siūlo vasarą rengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

“Esu sakiusi ir pakartosiu: iš esmės keisti Vyriausybę likus pusei metų iki rinkimų yra žalinga valstybei, todėl nematau kitos išeities, kaip rengti vasarą pirmalaikius Seimo rinkimus”, – jos poziciją pirmadienį BNS perdavė patarėjas Dalius Stancikas.

Taip parlamento vadovė komentavo prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą netenkinti premjero Andriaus Kubiliaus teikimo iš pareigų atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį.

“Man, kaip Seimo pirmininkei, kelia nerimą, kad po šio sprendimo tokioje atsakingoje Seimo sesijoje svarbiausias dėmesys bus ne strateginių įstatymų svarstymas ir priėmimas, o interpeliacijos ir chaosas Seime”, – teigė I.Degutienė.

Vidaus reikalų ministrą poste prieš premjero valią palikusi prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad Vyriausybė pati turi apsipręsti, ar nori dirbti toliau. “Nedalyvausiu koalicijos partnerių priešrinkiminiuose apsistumdymuose”, – sakė ji.

Sprendimą turėtų priimti Seimas?

Pagal Seimo rinkimų įstatymą, pirmalaikius rinkimus gali paskelbti arba prezidentas, arba Seimas. D. Grybauskaitė savo pareiškime aiškiai nurodė mananti, kad dabartinė Vyriausybė gali ir turi dirbti iki kadencijos pabaigos, taigi sprendimą dėl pirmalaikių rinkimų turėtų priimti I. Degutienės vadovaujamas Seimas.

Įstatyme nurodoma, jog pirmalaikius rinkimus Seimas gali paskelbti trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma. Dabartiniame Seime yra 140 narių – viena parlamentaro vieta liko tuščia, kuomet avarijoje tragiškai žuvo socialdemokratas Juozas Palionis. Esant tokiam Seimo narių skaičiui, pirmalaikiams rinkimams paskelbti reikia 84 balsų.

Priėmus tokį sprendimą, naujo Seimo rinkimai turėtų būti surengti ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Naujosios kadencijos metu V.Putinas mažiau dėmesio žada kreipti į šalies vidaus reikalus ir susitelkti ties didžiąja politika – per 6 metus tikisi radikaliai pakeisti Rusijos vaidmenį.

Vladimiras Putinas negali sugrįžti į Kremlių, nes jis niekada iš ten ir nebuvo išėjęs. Taip būtų galima apibūdinti po prezidento rinkimų Rusijos laukiančius pokyčius, tiksliau, jokių pokyčių nebuvimą. Analitikai numato, kad galbūt stiprėjanti vidurinioji išsilavinusių žmonių klasė privers V.Putiną kiek sušvelninti toną ir modernizuoti valdymą, kita vertus, neišvengiamai eižėjantis pasitikėjimas V.Putinu privers šį šalies lyderį griebtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išlaikytos esamos Kremliaus grietinėlės privilegijos. Tačiau šie svyravimai Rusijos vidaus politikoje greičiausiai bus tokie nežymūs, kad joks seismografas jų negalės užfiksuoti.
Užtat visai kas kita – užsienio politika. Šioje sferoje V.Putinas jau spėjo driokstelėti naujieną – likus kiek mažiau nei savaitei iki rinkimų, jis paskelbė didžiulio pasaulio susidomėjimo sulaukusį straipsnį apie tai, kaip jis įsivaizduoja šalies tarptautinius reikalus vėl sėdėdamas prezidento kėdėje.
Kol kas dar premjeras V.Putinas 6060-tyje žodžių straipsnyje, kurį prieš savaitę išspausdino laikraštis „Moskovskije Novosti“, iškoneveikė JAV, nepagailėjo liaupsių Kinijai, akivaizdžiai užstojo Iraną ir išdėstė mažų mažiausiai originalią poziciją arabų šalių klausimu. Daugiau nei trylikos puslapių straipsnis atskleidė iš esmės du dalykus.
Pirmiausia, V.Putinas užsimojo imtis visų pasaulio geopolitinių reikalų viršininko vaidmens ir šioje srityje nušluostyti nosį JAV bei Europai, ir, antra, su Vakarais visa galva nerti atgal į šaltąjį karą.

Su JAV – tik trumpai ir aiškiai

„Neabejoju, kad pasaulinis saugumas gali būti pasiektas tik drauge su Rusija, o ne mėginant ją nustumti į pašalį kaip kokį trukdį ir sumenkinti jos vaidmenį geopolitikoje bei jos pačios gynybos pajėgas“, – dėsto V.Putinas, be jokių užuolankų leisdamas suprasti, kad kompromisų nebus ir kad Rusija ne tik kad nenustos kištis į tarptautinius klausimus, bet dar ir imsis lyderio pozicijos juos sprendžiant.
Ypač griežtai V.Putinas nusiteikęs reikalus aiškintis su Vakarais, JAV ir ypač – NATO. Pasak V.Putino, fundamentaliai skiriasi NATO ir Rusijos supratimas, kas yra nacionalinis saugumas. Ir panašu, kad V.Putinas derintis prie kitokio požiūrio nė nesiruošia. „Mes nukreipsime savo užsienio politiką tokia kryptimi, kuri naudinga mums patiems, ir nesileisime į jokias kitų diktuojamas rezoliucijas. Su Rusija skaitomasi tik tada, kai ji yra stipri ir tvirtai stovi ant kojų“, – dėsto V.Putinas tekste, skirtame nušviesti pasaulio lyderius, ko tikėtis iš „naujojo senojo“ Rusijos prezidento.
Rusijos Politinių technologijų centro vadovas Aleksejus Makarinas įsitikinęs, kad V.Putino užsienio politika gerokai skirsis nuo Dmitrijaus Medvedevo politikos, ir ne vien žodžiais. „Galima manyti, kad šiuo V.Putino straipsniu bus paremta įstatymų, susijusių su tarptautiniais santykiais, leidyba. Rusijos užsienio politika gali dramatiškai pasikeisti“, – svarsto A.Makarinas. Jo nuomone, D.Medvedevas užsienio politiką išnaudojo kaip idėjų šaltinį vairuoti vidaus politiką, ir dėl to Rusijoje reikalai, jei ir nedaug, bet krypo į demokratinę pusę. Tuo tarpu V.Putinas imsis priešingos taktikos – išnaudos Rusijos patirtį įgyvendindamas užsienio politiką. O tai žada daug radikalesnį požiūrį, ir, svarbiausia, veiksmus.
„V.Putinas pabrėžia, kad sieks Rusiją paversti visiškai nepriklausoma, individualistine geopolitikos žaidėja“, – teigia Vokietijos politologas Alexanderis Rahras. Jis primena, kad pirmą kartą V.Putinas prezidentu buvo išrinktas kaip tik tuo metu, kai JAV bombardavo Kosovą. Nuo tada JAV ir kai kurios kitos Vakarų šalys ėmė elgtis taip, lyg turėtų visišką teisę nuversti bet kokį režimą bet kurioje šalyje, kad ir kokia suvereni ta valstybė būtų. Tačiau Rusija visuomet tam priešinosi ir niekada nepritarė Vakarų kišimuisi į kitų reikalus. Tą dar kartą įrodė ir Rusijos pozicija dėl Sirijos, kai po ilgų pasitarimų Rusija pasinaudojo veto teise dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos imtis šioje šalyje karinių veiksmų. „Dabar V.Putinas apie jokias tarptautines operacijas, kaip galima suprasti, net nebesileis į diskusijas“, – teigia Vokietijos analitikas.
Ypač aštrus V.Putino tonas juntamas kalbant apie NATO. Į tai, beje, jau spėjo sureaguoti JAV užsienio politikos strategai, o štai žurnalas „Foreign Policy“ netgi pavadino V.Putino straipsnį „naujo šaltojo karo deklaracija“, kurioje liejama tulžis dėl visų NATO sprendimų, pradedant veiksmais Libijoje, baigiant galimomis Irano atakomis.
Amerikiečiai V.Putino kalboje įžvelgė net atvirų grasinimų. Pavyzdžiui, jo žodžius, kad tiesiog nepakenčiama matyti, kaip JAV pasijuto visiškai nepažeidžiama, pastarosios šalies analitikai įvertino kaip bandymą pasakyti, jog Rusija gali imtis priemonių tą pažeidžiamumą apnuoginti.
Tiesa, Rusijos analitikai kolegas už Atlanto ramina sakydami, kad V.Putinas šiuo atveju tik bando pasakyti, kad neketina nusiginkluoti iki pačiai Rusijai „pavojingos“ ribos, bet tai – tiek vienų, tiek kitų analitikų politinės interpretacijos.

Su Europa nebepolitikuos

Užtai su Europa V.Putinas, regis, iš viso nebenori jokių politinių diskusijų. Prieš Europos užsienio politiką V.Putinas nepasakė nė vieno blogo žodžio. Ir nors Europa apskritai paminėta tik pačioje V.Putino straipsnio pabaigoje, o tai aiškiai rodo, kad mūsų žemynas jam nėra prioritetas, tačiau svarbu tai, kad V.Putinas apie Europą kalba tik per ekonominę prizmę.
Rusijos politologas Nikolajus Zlobinas neabejoja, kad pradėjęs eiti Rusijos prezidento pareigas, V.Putinas iš karto mėgins sustiprinti ekonominius saitus su Europa, kurie buvo sušlubavę D.Medvedevo prezidentavimo metu, mat pastarasis daugiau dėmesio skyrė santykių su JAV „perkrovimui“.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto analitikas Vladislavas Belovas atkreipia dėmesį, kad V.Putinas apskritai nebeketina su Europa „politikuoti“, o bet kokie santykiai bus pagrįsti tik abipuse ekonomine nauda ir finansiniais susitarimais, ir net nebūtinai su atskiromis Europos valstybėmis, o netgi su atskiromis kompanijomis, stambiais koncernais, nepriklausomai nuo to, kokioje Europos šalyje jie yra.
„Tai liudija kur kas racionalesnį, blaivesnį V.Putino požiūrį į santykius su Europa, kurių, regis, neturėtų temdyti politiniai nesutarimai“, – spėja V.Belovas. Beje, jo nuomone, V.Putinas tuo pačiu įgelia Europos koncernams už pastaraisiais metais išlendantį nenorą bendradarbiauti su Rusija dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, jis jaučia pagiežą, kad kai kurios Vakarų kompanijos politiniais sumetimais atsisakė investicijų Rusijoje, ir, priešingai, kai kurioms Rusijos kompanijoms nepavyko įsigyti Vakarų koncernų akcijų. Tarkime, 2009-aisiais „Sberbank“ nepavyko iš „General Motors“ įsigyti Vokietijos automobilių gamintojos „Opel“, be to, ne taip seniai buvo kilęs konfliktas su Vengrijos naftos kompanija MOL.
Įdomu, kad V.Putinas ekonominiams santykiams su Europa skiria visą skyrių, pavadintą „ekonomine diplomatija“ – regis, Europos kompanijoms tai gana aiškus signalas iš naujo peržiūrėti galimybes plėtoti verslą su partnerėmis Rusijoje. Tuo pačiu jis ne sykį užsimena, kad nors stengsis stiprinti ekonominius santykius ir su kitomis šalimis, pavyzdžiui, JAV, nepasiduos šių diktuojamam „politinės inžinerijos“ modeliui, turėdamas omenyje tai, kad ekonominiuose santykiuose su JAV sąlygas sieks diktuoti Rusija.

„Pamiršo“ NVS

Visgi pats keisčiausias V.Putino užsienio politikos pokytis, ko gero, susijęs su NVS šalimis. Analitikai nežino, kaip paaiškinti tą faktą, kad didžiuliame užsienio politikos prioritetus nušviečiančiame straipsnyje šios valstybės nepaminėtos nė vienu žodžiu.
„Tai tiesiog stulbina, nes NVS šalys iki šiol buvo absoliutus Rusijos prioritetas tiek ekonomine, tiek politine prasme“, – stebisi N.Zlobinas. Jo nuomone, tai gali reikšti tik viena – Rusija „išplaukia į platesnius vandenis“ ir imasi stambių geopolitinių reikalų, tokių kaip santykių su Kinija plėtojimas, aiškinimasis su NATO. Svarbus vaidmuo skiriamas naujoms demokratinėmis virstančioms arabų šalims, kur V.Putinas nuo vairo siekia nustumti JAV ir už jo sėsti pats, nes JAV, jei ką ir sugeba, tai tik kurstyti ekstremizmą ir separatizmą jaunose, dar nepatyrusiose demokratijose.
„Taigi, NVS šalys tapo savotišku lokaliu reikalu, Rusijai jos nebeįdomios. Tai signalizuoja apie didžiulius geopolitinius Rusijos užmojus“, – apibendrina analitikas V.Belovas.

Vladimiras Putinas paskelbė, kad jis laimėjo prezidento rinkimus, nesulaikydamas ašarų priešais daugiatūkstantinę šalininkų minią prie Kremliaus sienų.

Opozicija ginčija sekmadienį vykusio balsavimo legitimumą ir žada atsakyti masiniais gatvių protestais.

Oficialiais duomenimis, gautais apdorojus 99,3 proc. balsalapių, už vyriausybės vadovą, kuris siekė trečios kadencijos Kremliuje, buvo atiduota 63,75 proc. balsų.

“Mes laimėjome! Mes iškovojome pergalę atviroje ir sąžiningoje kovoje. Dėkoju, draugai”, – kreipėsi V.Putinas Maniežo aikštę į tūkstančius šalininkų, praėjus dviem valandoms po apylinkių uždarymo.

“Mes laimėjome šiandien ir didžioji dalis mūsų rinkėjų iškovojo skaidrią pergalę”, – sakė V.Putinas, nesišluostydamas per skruostus riedančių ašarų, kurias jis vėliau priskyrė vėjui.

AFP

Rusijoje sekmadienį vyksta prezidento rinkimai. Balsavimo teisę visoje šalyje turi apie 110 mln. rinkėjų.

Rinkimų favoritu laikomas ministras pirmininkas Vladimiras Putinas. Jis jau vadovavo Kremliui nuo 2000 iki 2008 metų. Paskutinės apklausos prieš rinkimus rodė, kad V. Putinas gali surinkti nuo 50 iki 66 proc. balsų.

Prezidento posto taip pat siekia Komunistų partijos kandidatas Genadijus Ziuganovas, liberaldemokratas Vladimiras Žirinovskis, milijardierius Michailas Prochorovas ir Sergejus Mironovas iš „Teisingosios Rusijos“ partijos. Jei nė vienas kandidatas nesurinks absoliučios balsų daugumos, bus rengiamas antrasis rinkimų ratas.

Prieš rinkimus Rusijos žinybos ėmėsi saugumo priemonių. Balsavimo dieną saugumu rūpinsis iš viso 450 tūkst. karių ir policininkų. Kad būtų išvengta galimų teroro aktų, rinkėjai pirmiausiai didmiesčių rinkimų apylinkėse bus tikrinami metalo detektoriumi.

Rinkimus stebės 200 Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai.

Opozicija baiminasi balsų klastojimo ir „vienų purviniausių rinkimų“ Rusijoje apskritai, nes juose spręsis V. Putino politinė ateitis.

Pirmą kartą žmonės balsavimą daugelyje rinkimų punktų iš 96 000 gali stebėti tiesiogiai internetu.

Rusijos prezidento kadencija nuo šiol truks šešerius metus, o ne ketverius, kaip iki šiol. V. Putino pergalės atveju dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas taps Rusijos ministru pirmininku. Naujasis prezidentas darbą pradės gegužę.

2000-aisiais V. Putinas prezidento rinkimus laimėjo surinkęs 50,94 proc. balsų, o 2004-aisiais – 71,3 proc.

Komunistų partijos vadovas G. Ziuganovas prezidento posto sieks ketvirtą kartą. Iki šiol jis visada likdavo antras (1996 – 32,03 proc., 2000 – 31,21 proc., 2008 – 17,7 proc.). Ketvirtą kartą rinkimuose dalyvauja ir V. Žirinovskis (1996 – 5,7 proc., 2000 – 2,7 proc., 2008 – 9 proc.). S. Mironovas rinkimuose dalyvavo 2004 metais ir surinko 0,75 proc. balsų.

Rokas Masiulis, vienos pelningiausių valstybės įmonių „Klaipėdos nafta“ vadovas, remiasi krikščioniškomis vertybėmis.

„Dabartinis darbas man labai patinka – dirbu su tokia komanda, kurios nariai visada stengiasi viršyti lūkesčius ir atlikti daugiau, nei iš jų prašoma. Be to, labai mėgstu apžiūrinėti tankerius, kurie atplukdo naftą“, – šypsodamasis pokalbį pradeda R.Masiulis, valstybinės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius.
„Veido“ pašnekovas daro atsipalaidavusio žmogaus įspūdį, nors ant šio vadovo pečių guli atsakomybė už vieno moderniausių Europoje naftos terminalų veiklą. Ir tai dar ne viskas – R.Masiulis šiandien gula ir keliasi su mintimi apie suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. „Didžiuojuosi galįs savo šaliai duoti naudos, o SGD projekto įgyvendinimas tapo mano asmeniniu iššūkiu. Tai pats geriausias motyvas dirbti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Į „Klaipėdos naftos“ direktoriaus pareigas R.Masiulis atėjo vos prieš dvejus metus, tačiau geriausią vadovą renkanti „Veido“ sudaryta komisija jį jau išskyrė tarp penkių sėkmingiausiai vadovaujančių Lietuvos bendrovių lyderių. Ir ne veltui – juk „Klaipėdos nafta“, vadovaujama R.Masiulio, atliko daugybę naudingų vidinių reformų. Šiandien ši valstybės įmonė veikia efektyviai, skaidriai ir, svarbiausia, pelningai – tai tikras švyturys kitų įmonių vadovams.
Tad „Veidas“ pabandė suprasti, kas veda šį vadovą į priekį, kokie motyvai pastūmėja jį imtis keisti supantį pasaulį ir griebtis grandiozinių projektų.

Broliai dvyniai

„Mano ir Roko charakteris beveik niekuo nesiskiria, esam labai panašūs, kartais mus supainioja ir gerai pažįstantys žmonės“, – juokdamasis prataria telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis, „Klaipėdos naftos“ vadovo R.Masiulio brolis dvynys. Tai gana neįprastas atvejis – dviem stambioms Lietuvos įmonėms vadovauja dvyniai, kuriems dar ir tenka dažnai pabrėžti, kad neturi jokių giminystės ryšių su bendrapavardžiais politikais.
„Brolį suprantu iš pusės žodžio, tačiau negaliu pasakyti, kad yra kažkoks antgamtiškas ryšys, kai per atstumą dvyniai jaučia vienas kitą“, – teigia R.Masiulis. Todėl piešiant R.Masiulio portretą neišvengiamai į pirmą planą patenka ir jo brolis Petras.
Abu broliai gimė darnioje inteligentų šeimoje: tėvas, fizikas ir matematikas, dirbo energetikos srities inžinieriumi, o mama grafologė buvo teismo ekspertė. Mokėsi jie Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, ir nors buvo gabūs, tačiau su mokslais ir drausme, pasak R.Masiulio, būdavo kaip su amerikietiškais kalneliais: “Mūsų gerą įvaizdį vis sugadindavo įvairūs linksmi pokštai, kurie mokytojams tokie neatrodydavo.“
P.Masiulis savo brolio Roko lyderystės talentą pastebėjo dar vaikystėje, kai šis jau žaidimų metu imdavo vadovauti vyresniems kiemo draugams. Baigę mokyklą abu broliai nusprendė eiti tėvo pėdomis ir įstojo į VU Fizikos fakultetą. Tiesa, mokykliniai pokštai neišėjo į gera – prieš stojamuosius tėvams teko samdyti korepetitorių, kuris per du mėnesius abu brolius parengė stojamiesiems.
Studijuodami broliai buvo pašaukti ir į sovietų armiją. Iš šio laikotarpio ponas Petras taip pat prisimena epizodą, puikiai iliustruojantį R.Masiulio drąsą imtis netikėtos iniciatyvos bei derybų talentą. Vieną naktį jie gavo užduotį iki traukinio nunešti didžiulį kiekį maisto produktų ir vandens – šis darbas galėjo užtrukti iki ryto. Tačiau R.Masiulis sugebėjo įtikinti dalinio vadą, kad šis prikeltų iš miego apie šimtą dalinio karių, ir viskas buvo atlikta per valandą. P.Masiulis iki šiol stebisi, kaip broliui tai pavyko, nepaisant sovietinės armijos hierarchijos ypatumų.
Grįžę studijuoti broliai suprato, kad fizika jiems ne prie širdies: tą pastebėjęs tuometis jų dėstytojas profesorius Aloyzas Sakalas patarė pereiti į Ekonomikos fakultetą. Štai čia abu Masiuliai ir atrado savo pašaukimą. „Iš mums dėsčiusių mokslininkų labiausiai man įsiminė Gitano Nausėdos ir Romo Lazutkos paskaitos“, – prisimena R.Masiulis. Studijuodamas ekonomiką, jis dar baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas – tai jį ypač domino.
Iš karto po studijų brolių keliai vis dėlto išsiskyrė – Petras išvažiavo studijuoti į Daniją, o Rokas įsidarbino tarptautinėje audito bendrovėje „Arthur Andersen“, kurios padalinys vėliau tapo „Ernst&Young Baltic“. Šioje bendrovėje R.Masiulis dirbo apie 14 metų – čia įgijo vadovui būtinos patirties, kurią vėliau panaudojo dirbdamas energetikos projekte „Leo LT“, o šiandien – ir „Klaipėdos naftoje“.

Kas bijo R.Masiulio?

Susipažinus su šiuo žmogumi, toks klausimas atrodo visai netinkamas. Mat pagrindinis jo, kaip vadovo, principas – dėti visas pastangas ir suprasti darbuotoją, o tada jo savybes tinkamai panaudoti ir leisti jam atsiskleisti. Tai pati svarbiausia taisyklė, kuria „Klaipėdos naftos“ direktorius vadovaujasi darbe. Pasak jo, įmonėje vienos pareigos negali būti svarbesnės už kitas, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį jis vienintelis išmano geriausiai. Kai darbuotojai tą suvokia, išvengiama daugybės nereikalingų įtampų. „Vadovas negali būti svarbesnis už paprastą darbuotoją. Bendrovė yra kaip organizmas: juk negalima teigti, kad širdis svarbesnė už smegenis, plaučius ar koją – visi vienodai reikalingi“, – lygina R.Masiulis.
Jis tvirtina kaip vadovas dar nesąs galutinai susiformavęs – tebepatiria nuolatinį keitimosi ir tobulėjimo procesą. „Abejoju, ar kada nors taip bus: žmogus nuolatos keičiasi, ir niekada negali pasakyti, kad štai čia jau galutinis variantas“, – save apibūdina R.Masiulis. Didžiausia savo silpnybe pašnekovas laiko nepakankamą laiko ir darbų planavimą, kurio priežastis – kartais pasitaikantis disciplinos trūkumas.
Kalbėdamas apie savo darbuotuojus R.Masiulis labiausiai vertina daugeliui lietuvių būdingą kūrybingumą – pasak jo, lietuviui davus vieną užduotį, jis pateiks dešimt jos sprendimo būdų. O kaip didžiausią mūsų tautos trūkumą jis įvardija tai, kad lietuviai per mažai pasitiki vieni kitais.
Kalbai pasisukus apie Lietuvą ir jos piliečius, pašnekovas prisipažino, kad didžiuojasi lietuvių gebėjimu įveikti sunkius istorijos momentus. Ryškiausias pavyzdys – nepriklausomybės atkūrimas, kuris, anot R.Masiulio, buvęs išties rizikingas planas. Taip pat jį džiugina, kaip lietuviai išgyveno šį sunkmetį, – nors ir niurzgėdami, bet kantriai.
„Lietuviai primena Napoleono karius, žygiuojančius į Maskvą, – dėl nuolatinio nepasitenkinimo žygio sąlygomis juos vadino didžiaisiais niurgzliais. Tačiau mūšyje jie be jokių kalbų nusimesdavo paltus ir stodavo į kovą“, – lengvai šaržuoja R.Masiulis.

Į Sibiro tundrą – širdimi, į Kiniją – protu

Dvi laisvalaikio aistros, kurioms R.Masiulis stengiasi skirti beveik visą savo laisvalaikį, – tai futbolas bei žvejyba. Jis žaidžia Vilniaus „Ozo tapyrų“ futbolo komandoje, kurioje turi Mokytojo pravardę, gerai atitinkančią jo charakterį. „Futbole man labiausiai patinka bėgti paskui šokinėjantį kamuolį, nes niekada nežinai, į ką jis atsitrenks ir kur riedės po akimirkos. Dėl panašių priežasčių man patinka ir gyvenimas“, – taip filosofiškai apibrėžia vieną savo pomėgių R.Masiulis.
Kadangi yra aistringas muselinės žvejybos mėgėjas, R.Masiulis kada galėdamas ištrūksta į Šiaurę pažvejoti – prie Norvegijos krantų ar Barenco jūroje. „Širdis vis traukia į tą akmenuotą tundrą, kurioje nėra nė vieno medelio, tik skurdi augmenija“, – pasakoja pašnekovas.
R.Masiulis jau kelerius metus mokosi kinų kalbos ir artimiausiu metu nori aplankyti šią didžiulę šalį. Pasak jo, Kinija yra pasaulio ekonomikos ir politikos centras, todėl protinga būtų ją kuo geriau pažinti.
„Rokas Kinijoje mato didžiules galimybes, todėl studijuoja kinų kalbą ir domisi Kinija. Jis visada buvo šiek tiek tikslesnis, labiau apskaičiuojantis nei aš. Štai ir po studijų jis pradėjo dirbti tikslumo reikalaujančioje audito srityje, o aš pasirinkau šiek tiek „meniškesnę“ rinkodarą“, – apie savo brolį pasakoja ponas Petras.
Mintimis grįždamas prie dabarties, „Klaipėdos naftos“ vadovas prisimena, kad Klaipėda jam krito į širdį nuo pat pirmų akimirkų, kai tik įvažiavo į miestą, vykdamas į savo naująją darbovietę. „Pro savo kabineto langą mėgstu stebėti lėtai į uostą įplaukiančius ir besišvartuojančius laivus. Šis vaizdas man, kaip vadovui, suteikia vidinės ramybės ir pusiausvyros priimant svarbius sprendimus“, – pokalbį užbaigia „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.

„Veido“ dosjė
R.Masiulis (42 m.), „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus universitete baigė ekonomikos ir gamybos valdymo fakultetą, taip pat turi tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro laipsnį.
Karjera: 1994–2007 m. dirbo audito bendrovėse „Arthur Andersen“ ir „Ernst&Young“; 2007–2009 m. finansinių paslaugų įmonės „IS partners“ direktorius, 2009–2010 m. „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavo įmonės likvidavimo procesui; nuo 2010 m. gegužės iki dabar – „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.
Laisvalaikis: futbolas, žvejyba, kinų kalba.
Pastaroji perskaityta knyga: Mahatmos Gandhi autobiografija.
Pirmi uždirbti pinigai: vaikystėje su tėvais atostogaudamas prie Vištyčio ežero, pardavęs surinktas jonažoles, gavo 25 rublius.

Apie įmonę:
2011 m. apyvarta (trijų ketvirčių duomenys) – 108 mln. Lt
Darbuotojų – 310
Vidutinis atlyginimas (bruto) – 3952 Lt

„Veido“ rengiamame Metų vadovo konkurse ketvirtą vietą užėmę Artūras Mrazauskas ir Gintautas Kvietkauskas – vienos sparčiausiai Vidurio Europoje augančių technologijų bendrovių „Arginta“ bendrasavininkiai.

Visi „Veido“ kalbinti Artūro Mrazausko ir Gintauto Kvietkausko kolegos verslininkai, buvę bendradarbiai, konkurentai, universitetų atstovai tvirtina, jog „Argintos“ vadovų darbas – pavyzdys, kad galima įgyvendinti net ir sunkiai įmanomas idėjas, o neperspektyvių sričių versle nėra.
Pasak Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidento Vaclovo Šleinotos, „Arginta“ įrodė, kad metalo apdirbimas, kuris Lietuvoje nėra populiari sritis, gali būti sėkmingai plėtojamas. Mat įmonės plėtra vyksta didžiuliais tempais, didėja pardavimas ir pelnas. Vien pernai „Argintos“ gaminamų metalo konstrukcijų, įrenginių sudedamųjų dalių, skirtų įvairioms pramonėms šakoms, eksportas išaugo nuo 22 mln. iki 34 mln. Lt. Beje, visos įmonės pagamintos metalo konstrukcijos iškeliauja į užsienio šalis.
Per pastaruosius penkerius metus bendrovės pardavimo pajamos didėjo net 297 proc. Tad „Arginta“ tarp 500 sparčiausiai augusių technologijų bendrovių Vidurio Europoje užėmė 47 vietą.

Vadovaujasi pažangia verslo filosofija

Metalo apdirbimas – ne vienintelė 1991 m. įkurtos įmonės veiklos kryptis. Nuo 1995 m. „Arginta“ dirba ir vandentvarkos srityje – užsiima buitinių nuotekų valyklų statyba ir rekonstrukcija. O prieš trejus metus bendrovės vadovai nusprendė investuoti į atsinaujinančių šaltinių energetiką – pradėjo projektuoti ir statyti saulės baterijų jėgaines. Be to, pernai atidarė didžiausią Baltijos šalyse saulės baterijų bandomąją jėgainę-laboratoriją, kad išsiaiškintų, kokio tipo saulės elementai labiausiai tinkami Lietuvos sąlygomis.
„Jėgainė per metus pagamina tiek elektros energijos, kiek įmonė suvartoja per du mėnesius. Nors į saulės jėgainę investavome daug, ji skirta ne tam, kad būtų pagaminta ir parduota kuo daugiau saulės energijos. Čia atliekame mokslo tiriamuosius darbus, kurių rezultatus perduodame universitetams. Tai pinigais neišmatuojama nauda“, – pasakoja „Argintos“ gamybos direktorius G.Kvietkauskas.
Vis dėlto saulės jėgainė buvo pastatyta ne vien mokslo tikslams. „Argintoje“ pagaminta saulės elektra atiduodama į Lietuvos elektros tinklą. „Tai labai nedidelis kiekis, tačiau džiugu, kad pradėjome naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Be to, „Arginta“ yra pavyzdys, kad saulės elektrą galima naudoti ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti“, – sako bendrovės „Lesto“ generalinis direktorius Arvydas Tarasevičius.
Jis priduria, kad „Argintos“ bendrasavininkiai vadovaujasi pažangia verslo filosofija, taiko inovatyvius valdymo, darbo ir gamybos metodus. Štai prieš trejus metus įmonė pradėjo taikyti „Lean“ gamybos filosofiją, kuri skatina atsisakyti nereikalingų veiklų ir koncentruotis į kuriančias vertę. A.Tarasevičiaus nuomone, „Argintoje“ tai daroma racionaliai, todėl bendrovė yra viena pažangiausių Lietuvoje.
V.Šleinota taip pat mano, kad „Argintai“ puikiai sekasi, nes įmonės vadovai vieni pirmųjų mūsų šalyje pradėjo taikyti pažangias gamybos valdymo sistemas, nuolat ieško naujų sprendimų, pristato nestandartinius kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, surenkami popieriaus, faneros gamybos, pakavimo ir kiti įrenginiai, naudodami pažangią įrangą įmonės specialistai suvirina aukštos įtampos transformatorių detales, dyzelinių laivų variklių duslintuvus ir kitus gaminius.
„Sąlygos kurti verslą visiems vienodos, tačiau ne visiems sekasi. „Argintos“ vadovams taip pat ne viskas einasi kaip iš pypkės. Pavyzdžiui, strigo projektų derinimas dėl saulės jėgainės statybos, tačiau jie neatsisakė savo idėjos. Mat A.Mrazausko ir G.Kvietkausko požiūris į verslą – nevienadienis. Be to, jie nebijo investuoti, stengiasi realizuoti naujoviškas idėjas“, – teigia įmonės „Saulės energija“ direktorius Edmundas Žilinskas.
Ši įmonė taip pat projektuoja bei įrengia saulės ir vėjo mikroelektrines, tačiau E.Žilinskas sako, kad tokių verslininkų kaip „Argintos“ vadovai negali vadinti konkurentais.

Skatina verslo ir mokslo bendradarbiavimą

Kitos „Argintos“ konkurentės, įmonės „Traidenis“, gaminančios nuotekų valymo įrenginius, generalinis direktorius Sigitas Leonavičius taip pat pabrėžia, kad su A.Mrazauskus ir G.Kvietkausku yra kolegos. „Mes pažįstami jau penkiolika metų ir dirbame panašioje srityje, tačiau bendraujame kaip kolegos. Tai santūrūs, kitus gerbiantys žmonės“, – gerų žodžių „Argintos“ vadovams negaili S.Leonavičius.
Be to, jis pabrėžia, kad A.Mrazauskas ir G.Kvietkauskas labai aktyvūs ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikloje. „Jie vieni pirmųjų Lietuvoje suprato, kad verslas be mokslo negali būti sėkmingai plėtojamas. Ir atvirkščiai, mokslas turi būti derinamas prie verslo. Tad pradėjo siūlyti būdus, kaip suartinti mokslo įstaigas ir pramonės įmones“, – pasakoja „Traidenio“ generalinis direktorius.
„Arginta“ aktyviai bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU), Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Vadybos ir ekonomikos universitetu (ISM), Vilniaus kolegija. Be to, G.Kvietkauskas yra VGTU tarybos narys. „Dedam daug pastangų, kad priartintume mokslą prie gamybos įmonių. Nors sekasi sunkiai, mokslo įstaigų atstovai nesupranta verslininkų, o šie jų, tačiau rankų nenuleidžiu. Esu išsikėlęs tikslą per penkerius metus priartinti mokslą prie verslo“, – vieną tikslų atskleidžia G.Kvietkauskas.
VGTU Statybos fakulteto dekano Algirdo Juozapaičio nuomone, „Argintos“ gamybos direktoriaus požiūris į mokslą yra progresyvus. „Jis skatina kuo didesnį dėmesį skirti studentų praktikai, priima daug jaunuolių atlikti praktikos įmonėje. Ragina, kad universitetai sudarytų sąlygas studentams savarankiškai studijuoti, o ne studentauti“, – teigia A.Juozapaitis.
Jam antrina Kauno technologijos universiteto (KTU) tarybos pirmininkas prof. Arvydas Janulaitis: „Pono Kvietkausko išdėsytos mintys, kad studentų baigiamųjų darbų ir praktikų užduotis, tematiką, kryptis formuluotų ne universitetai, bet darbdaviai, pramonės atstovai, labai įdomios. KTU taryba atsižvelgė į tai.“
Kodėl „Argintos“ gamybos direktoriui ne tas pats, koks bus verslo ir mokslo ryšys? „Noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Tada ir man bus gerai“, – nedaugžodžiauja G.Kvietkauskas.
O kol universitetai ir profesinės mokyklos parengia nepakankamai specialistų, šiuo metu reikalingų Lietuvos pramonei, „Argintos“ vadovai patys jų pasirengia gamykloje įkurtoje Suvirinimo akademijoje, kuri greitai gaus licenciją kaip mokymo įstaiga.

Dvidešimt metų verslą kuria dviese

G.Kvietkauskui svarbus ne tik glaudesnio ryšio tarp verslininkų ir mokslo atstovų skatinimas – jam rūpi ir Vilniaus Užupio rajono, kuriame gyvena, bendruomenės reikalai. „Jis vienas aktyviausių bendruomenės narių. Ne tik finansiškai prisideda prie projektų ar renginių įgyvendinimo, bet ir pats juos organizuoja. Kai sprendėm klausimus dėl saugios kaimynystės, kiekvieną šeštadienį ateidavo į susirinkimus. Retas geba išlaikyti balansą tarp aukšto lygio įmonės vadovo ir paprasto žmogaus“, – mano Užupio šerifu vadinamas Vytautas Ratkevičius.
Beje, su vienu „Argintos“ savininkų jam teko bendrauti ir verslo reikalais. Nors V.Ratkevičiaus ir G.Kvietkausko nuomonės išsiskyrė, poną Vytautą nustebino „Argintos“ gamybos direktoriaus tolerancija kito nuomonei, gebėjimas konkurentą vertinti kaip potencialų partnerį.
Iš kitų Lietuvos verslininkų G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas išsiskiria ir tuo, kad jau daugiau nei dvidešimt metų kartu kuria verslą. V.Šleinota primena, kad verslo pasaulyje tai gana retas atvejis, mat partneriai dažniausiai neišsitenka vienoje įmonėje, vienas kitam pradeda pavydėti, ir jų keliai išsiskiria.
Įdomu tai, kad G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas dar prieš įkurdami į įmonę abu dirbo „Vilniaus vandenyse“. G.Kvietkauskas ėjo Vilniaus miesto valymo įrenginių direktorius pavaduotojo pareigas, o A.Mrazauskas dirbo vyriausiuoju vandentvarkos technologu.
Vilniaus nuotekų valyklos vadovas Vidmantas Puodžiūnas, buvęs G.Kvietkausko ir A.Mrazausko viršininkas, prisimena, kad ir anuomet „Argintos“ vadovai išsiskyrė kaip iniciatyvūs darbuotojai. „Jiems neužteko žinių, įgytų universitete, todėl verždavosi į seminarus, įgyvendino naujas idėjas, ypač kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valykla buvo rekonstruojama. Labai didelis jų indėlis, kad nuotekų valykla iki šiol dirba“, – neabejoja V.Puodžiūnas. Ir priduria, kad tokiems iniciatyviems, nebijantiems rizikuoti žmonėms visus savo sumanymus buvo sunku realizuoti valstybinėje įmonėje, todėl jie pasuko į verslą.
„1991 m. neturėjome jokio supratimo apie verslą, be to, pradėjome nuo nulio, nes neprivatizavome jokios įmonės. Tačiau matėme galimybes ir norėjome pasiekti daugiau. Iš pradžių gaminome langų grotas, kurios tuo metu buvo labai populiarios, ir tik vėliau įmonė perėjo į kitą metalo apdirbimo lygį“, – prisimena G.Kvietkauskas.
Jis sako, kad nors Lietuvoje nėra lengva plėtoti verslą, įmonė ir ateityje turi didelių ambicijų plėstis. „Norint gyvenime kažko pasiekti, nereikia jokių įgimtų savybių. Svarbu turėti tikslą ir dirbti“, – įmonės sėkmės paslaptį atskleidžia G.Kvietkauskas.

Vadovai: Artūras Mrazauskas (51 m.) ir Gintautas Kvietkauskas (50 m.)
Apyvarta (mln. Lt):
2009 m.     437,9
2010 m.     255,5
2011 m.     430,7
Darbuotojų skaičius:
2009 m.     108
2011 m.     232
Vidutinis atlyginimas     2831 Lt

apdovanojimas

Savaitraščio „Veidas“ surengtuose Metų vadovo rinkimuose įvertinti vadovai, gebantys įžvelgti galimybes ten, kur kiti jų nepamato.

Jau dvylika metų savaitraštis „Veidas“ kasmet išrenka Metų vadovą – žmogų, kuris sugeba savo vadovaujamą įmonę išvesti iš įvairių krizių ir sėkmingai ją auginti, plėsti eksporto geografiją, kreipti įmonę inovacijų keliu, gerbti savo komandą ir dalytis įmonės uždirbtu pelnu su savo darbuotojais bei visuomene.
„Mūsų nuomone, kad ir kas vyktų aplinkui, geriausius vadovus būtina rinkti ir apie juos skelbti, nes jie sulaukia per mažai gerų žinių. Darbuose kiekvienas nuo ryto iki vakaro tiek iš darbuotojų, tiek iš klientų, tiek iš mokesčių inspekcijos, tiek iš valdžios girdi begalę kritikos ir blogų žinių, o „Veidas“, nors ir retai, kartą per metus, išnyra su gera žinia“, – sveikindamas konkurso „Metų vadovas 2011“ vertinimo komisiją tvirtino „Veido“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.
Vadovus kasmet vertina savaitraščio „Veidas“ sukviesta rinkimų komisija, kurią sudaro sėkmingai veikiančių įmonių direktoriai, įvairių asociacijų atstovai, ekonomistai ir finansų analitikai. Šiemet komisijoje dalyvavo penkiolika ekspertų: trylika komisijos narių dalyvavo rinkimuose, o du – „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis ir „Veido“ leidėjas Algimantas Šindeikis – balsavo elektroniniu paštu.

Sužavėjo sėkmės istorija

Šiemet vertinimo komisijai buvo pateikta šešiolika kandidatų, iš kurių daugiausiai vertintojų simpatijų sulaukė ir dvyliktuoju Metų vadovu tapo Panevėžyje įsikūrusios bendrovės „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas. Didžiausią įspūdį komisijos nariams padarė pono Raimundo sėkmės istorija. 1994 metais tapęs namelius ant ratų gaminusios įmonės bankroto administratoriumi, jis aktyviai ėmė ieškoti investuotojo ir prisiviliojo į Lietuvą Vokietijos koncerną „Schmitz Cargobull“, kuris įsigijo bankrutuojančią bendrovę ir paskyrė poną Raimundą jos vadovu.
Iš kitų pretendentų į Metų vadovo titulą R.Petrausko įmonė išsiskyrė atlyginimų vidurkiu: dešimties mėnesių atlyginimų vidurkis siekia apie 4,7 tūkst. Lt prieš mokesčius, o visų 2011 metų – apie 4,1 tūkst. Lt.
„Atsižvelgiant į Panevėžio regiono užimtumą ir atlyginimų dydį, gauti tokius atlyginimus – labai geras dalykas“, – pabrėžė komisijos narė, „Creditinfo“ rizikos vertinimo vadovė Alina Buemann.
Kitas komisijos narys, „Microsoft“ verslo strategijos ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims Martynas Bieliūnas apskaičiavo, kad vienas šios įmonės darbuotojas sugeneruoja net 1,1 mln. Lt pajamų, o Lietuvos mastu tai labai daug.

Įvertino inovatyvumą ir įžvalgumą

Komisijos nariai šiuose rinkimuose balsavo už inovatyvių įmonių vadovus, kurie sugeba įžvelgti galimybes ten, kur kiti jų nepamato. Į antrą vietą Metų vadovo rinkimuose užkopė įmonės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas, aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje, kviečiamas skaityti pranešimų ir į tarptautines konferencijas. Komisijos darbo grupėje dalyvavęs Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis atkreipė dėmesį, kad krakmolą iš grūdų gaminanti įmonė „Amilina“ sugalvojo, kaip išspręsti fundamentalią Lietuvos problemą – šalyje grūdų užauginama daugiau, negu reikia vietos rinkai. Beje, pernai ši įmonė pritraukė prancūzų kompanijos „Roquette“ investiciją, o atlyginimų vidurkis „Amilinoje“ – 3,5 tūkst. Lt prieš mokesčius.
Trečioje vietoje atsidūrė Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius Arnoldas Šileika. Komisijos nariai pabrėžė, kad Europoje laivų statyba – žlungantis verslas, o klaipėdiečiai kuria sudėtingus laivus ir sugeba juos sėkmingai parduoti. „Daugelis Lietuvos senųjų įmonių, kurios turėdavo sąjunginių užsakymų, nesugebėjo išsilaikyti. Gerai, kad Klaipėdoje išliko tokia gamykla, kuri rado investuotojų, pergyveno įvairius laikotarpius“, – sakė komisijos pirmininkė, banko „Citadele“ valdybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė.
O Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis papildė, kad A.Šileika – respektabilus vadovas ir visuomenininkas. Ši įmonė nepamiršta kasmet atseikėti solidžios paramos Klaipėdos miestui – sportininkams, ligoniams bei įvairioms organizacijoms.
Ketvirtą vietą komisijos balsai lėmė „Argintos“ vadovams Artūrui Mrazauskui ir Gintautui Kvietkauskui. A.Vaitkunskienė priminė, kad ši įmonė „Veido“ surengtame Metų vadovo konkurse puikiai pasirodė jau 2009 metais, užimdama trečią vietą. „Jau tuomet įmonė vertinta kaip inovatyvi, pažangi, pasiekusi aukštąjį pilotažą kurdama įvairių metalo gaminių konstrukcijas. Šios įmonės laimėjimai stabilūs, nevienkartiniai, ir ji žiba tarp Lietuvos įmonių ne vienus metus“, – pabrėžė A.Vaitkunskienė.
Jai pritarė ir G.Morkis, pabrėždamas, kad įmonėje dirba daug konstruktorių, kurie užsiima ne serijine, o kūrybiška gamyba. Be to, „Arginta“ žengia į naujas sritis ir pernai suprojektavo bandomąją saulės baterijų jėgainę-laboratoriją.
Penktą vietą užėmė komisijos pasiūlytas kandidatas – „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis „Iki tol įmonė neturėjo strategijos – naujasis vadovas atėjo ir parengė normalią strategiją. Įmonės pelningumas padidėjo, o vidutinis atlyginimas čia viršija 4 tūkst. Lt“, – įmonę apibūdino komisijos narys, ūkio ministro patarėjas Adomas Ąžuolas Audickas.
Komisijai vertinti iš viso buvo pateikta šešiolika įmonių vadovų. Be patekusiųjų į penketuką taip pat dalyvavo „Accel elektronikos“ generalinis direktorius Arvydas Stanys, „Baltic orthoservice“ direktorius Gediminas Kostkevičius, „Mokipay Europe“ ir ERP generalinis direktorius Markas Zbarskis, Tarptautinio Vilniaus oro uosto generalinis direktorius Tomas Vaišvila, „Kitron“ generalinis direktorius Mindaugas Šeštokas, „Metalisto LT“ generalinis direktorius Mantas Gudas, „Stevilos“ direktorius Vilius Senkus, „Baltik Vairo“ direktorius Dirkas Zwickas, „Edrijos“ direktorius Edmondas Dargis, „Rubedo sistemų“ direktorius Dainius Karkauskas, „Plastos“ generalinis direktorius Vladimiras Levinas ir „Imunolitos“ direktorius Artūras Mickevičius. Dar du kandidatus pasiūlė komisijos nariai – „Vičiūnų“ įmonių grupės valdybos pirmininką Visvaldą Matijošaitį ir „Lietpak“ generalinį direktorių Praną Kiznį.
Konkurso nugalėtojui bus įteikta skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurta Petro Vileišio, Rusijoje stačiusio tiltus ir uždirbusio daug kapitalo, kurį investuodavo Lietuvoje į švietimo projektus, skulptūra.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.