Rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti keletas specialiai jiems sukurtų partijų, tarp jų – ir bankininko Vladimiro Romanovo Žmonių partija, apie kurią kol kas žinoma tik tiek, kad ji susikūrė, o jos įkūrėjas laikomas ekscentriku ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Tai jau tampa beveik tradicija: nesvarbu, Seimo ar prezidento rinkimai, juose beveik būtinai turi dalyvauti kokio nors rusų kilmės milijonieriaus įkurta politinė jėga.

„Rusiška“ partija tampa tradicija

1997-aisiais tai buvo Artūras Paulauskas, kurį per prezidento rinkimus rėmė „Gazpromo“ tarpininkas Viktoras Uspaskichas; 2002-aisiais sraigtasparnių remontininkas Rusijos pilietis Jurijus Borisovas finansavo ir rėmė iš pradžių Liberalų demokratų partijos sukūrimą, o paskui šios partijos pirmininko Rolando Pakso išrinkimą prezidentu; 2004-aisiais Seimo rinkimuose pirmavo V.Uspaskicho sukurta Darbo partija.
Išimtis buvo 2008-ųjų Seimo ir 2009-ųjų prezidento rinkimai, nes J.Borisovas vis dar teismuose įrodinėjo savo teisę gyventi Lietuvoje, iš kurios už keliamą grėsmę valstybės saugumui norėta jį deportuoti, o V.Uspaskichas nuo Lietuvos teismų slapstėsi už Europos parlamentaro neliečiamumo statuso. Tačiau vienas vis dėlto įrodė, kad jau nebekelia pavojaus Lietuvai, kitas, nors ir praradęs europarlamentaro neliečiamybę, veikiausiai nespės iki rinkimų būti nuteistas už partijos juodosios buhalterijos vedimą ir apie 25 mln. Lt pajamų bei apie 23 mln. Lt išlaidų nuslėpimą.
Šią sumą verta įsidėmėti, nes ji rodo, kiek pinigų reikia išleisti tam, kad Lietuvoje sukurtum dėmesio vertą partiją, pajėgiančią laimėti apie trečdalį vietų Seime. J.Borisovo oficialiai R.Pakso rinkimų kampanijai išleista suma sudarė milijoną litų, tačiau kampanijos mastai buvo tokie, kad niekas šia kuklia suma nepatikėjo.
Pakankamai sėkmingas abiejų rusų kilmės milijonierių išsisukimas iš (atvirai sakant, silpnokų) Lietuvos teisėsaugos rankų, regis, įkvėpė jų keliu pasukti dar vieną – Kauno bankininką, Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentą, futbolo ir krepšinio klubų savininką Vladimirą Romanovą, kurio maždaug 550 mln. Lt vertinamas turtas daro jį vienu iš dešimties turtingiausiųjų Lietuvoje (šiuo požiūriu V.Uspaskichas, kurio šeimos turtas vertinamas maždaug 250 mln. Lt, atsilieka daugiau nei dvigubai).
Prieš savaitę Kaune, „Žalgirio“ arenoje, kurios operatorius yra V.Romanovo bankas, tvyrant keistokai pusiau slaptumo, pusiau apgulties atmosferai, buvo įkurta Lietuvos žmonių partija. Nors jos tikrasis steigėjas bei įkvėpėjas neabejotinai yra pats V.Romanovas (teigiama, kad ir partijos nariai – daugiausia jo kontroliuojamų įmonių darbuotojai), tačiau pirmininke išrinkta Kauno visuomenininkė, poetė, bendrijos „Viltis“ vadovė Joana Šimanauskienė.
Pasak V.Romanovo, vadovavimą partijai jis nutaręs pavesti moteriai, nes jį „apėmė toks jausmas vidinis, kad moteriškė geriau valdo“. „Matriarchatas kažkada buvo, – aiškino jis žurnalistams. – Pažiūrėjau tą istoriją. Puikiai moterys valdė, ir nebuvo nei karų, nei nieko. Būdavo, tokias selekcijas sudarydavo net, kad kelios moterys vyrą išnaudojo nežinau kokiems darbams. Reikia vado tokio ramesnio, kur turi širdies, o ne tik… šaltai.“
Tai buvo bene pats keisčiausias iš visų steigiamųjų partijų suvažiavimų, vykusių Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius, – nebuvo paskelbta nei programos, nei partijos ideologijos, o pats partijos „idėjinis vadovas, steigėjas, siela ir kūnas“ V.Romanovas, pažadėjęs viską vėliau išdėstyti knygoje, kalbėjo apie visokias Sarmatijas ir dėstė kitokius pseudoistorinius kliedesius.
Tačiau niekam tai netrukdė ir, tiesą sakant, pernelyg nenustebino, nes prie pastarųjų kelerių metų V.Romanovo viešų šnekėjimų nežinia apie ką dauguma jau priprato. Tarp sporto žurnalistų, rašančių apie krepšinį, tad nori nenori turinčių bendrauti su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininku, vaikšto toks juokelis: „Ar seniai jis kalba?“ – pavėlavęs į V.Romanovo spaudos konferenciją klausia žurnalistas kolegų. – „Jau daugiau nei pusvalandį“. – „O apie ką?“ – „Kad dar nepasakė.“

Išgarsėjo futbolu ir šokiais

Gana ilgai V.Romanovas už Kauno ribų buvo menkai žinomas, veikiausiai todėl, kad jo verslo interesai plytėjo toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Baltarusijoje, Balkanuose, kur jis valdo molžemio ir boksitų kasyklas. Dėmesį į save V.Romanovas atkreipė 2006-aisiais, įsigydamas Škotijos sostinės Edinburgo futbolo klubą „Heart of Midlothian“. Po to jis pradėtas lyginti su tuo metu Didžiosios Britanijos ir Rusijos spaudoje skambėjusiu „Chelsey“ klubo savininku ir Rusijos milijardieriumi Romanu Abramovičiumi.
Bet tikra Lietuvos žvaigžde virto po metų, 2007-aisiais, skandalingai laimėdamas televizijos konkursą „Šok su žvaigžde“. Net diletanto akiai akivaizdžiai nevykusiai šokantis V.Romanovas vis dėlto pateko į finalą ir triuškinama persvara laimėjo balsavimą, sukeldamas žiūrovų pasipiktinimo bangą. Besimėgaudamas savo padėtimi V.Romanovas, klausydamasis komisijos komentarų, kuriuos lydėjo garsus švilpimas, susirinkusiems salėje (o kartu ir televizijos žiūrovams) parodė špygą.
Toks elgesys (ir visuotinis įsitikinimas, kad V.Romanovas paprasčiausiai nusipirko pergalę) netrukus jam skaudžiai atsirūgo – tuo metu populiarus šou laidų vedėjas Arūnas Valinskas, kalbėdamas apie ekscentriškąjį Kauno milijonierių, tarė: „Jis – savimi patenkintas absoliutus Buratinas. Žmogus, kuris prieš 20 metų buvo visiškas nulis… o dabar jis nulis su daug milijonų… Bet nulis nuo to nesikeičia.“ Taip V.Romanovui visiems laikams prilipo Buratino pravardė, kuria jį šaukia netgi „Žalgirio“ klubo sirgaliai, prikūrę medinuko tema daugybę nešvankių anekdotų.
V.Romanovas tuomet grasinosi duoti A.Valinskui į snukį, bet pažadai liko pažadais (apskritai jis mėgsta grasinti ir užsipuldinėti neįtikusius žmones – gali išvadinti sukčiavimą pastebėjusias žurnalistes žiurkėmis, pagrasinti neįtikusiems televizijos laidų vedėjams, kad jų „dienos suskaičiuotos“, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo V.Uspaskicho, įsiamžinusio posakiu „tūpas žurnalistas“).

Keistuolis, versle klausantis sesers

Todėl suprantama, kad „Veido“ apie V.Romanovą kalbinti Kauno verslo, visuomenės ir politikos veikėjai prašė verčiau neminėti jų pavardžių, tačiau jų liudijimai dėl to nenukenčia.
„Įspūdis apie Volodią įdomus – tauzija savo, ir tiek, į kito nuomonę įsiklauso, tik jeigu ši akivaizdžiai prieštarauja jo nuomonei, – pasakojo vienas miesto tarybos narys. – Bendraudamas bando taikyti spaudimą, pasakoti, kiek jis sukūręs, o kiti esą tik vagys. Be to, pabrėžia unikalius savo gebėjimus daugelyje sričių, o jei kur ir nepavykę (pavyzdžiui, futbole), tai dėl įvairiausių „žulikų“, kurie tarnauja lažybų bendrovėms. Šiaip daugiausiai man su juo yra tekę bendrauti dėl „Žalgirio“ ir „Žalgirio“ arenos reikalų. Visą laiką pabrėžia, kad jis vienas neprivalo išlaikyti „Žalgirio“, o arenos iš viso be jo nebūtume pastatę… Nors savivaldybės, Vyriausybės ir Europos Sąjugos pastangomis bendrai „Žalgirio“ arenai skirta 237 mln. Lt, o operatorius išstenėjo vos 23 mln. Lt. Po skandalu tapusio Valerijaus Gergijevo koncerto Sausio 13-ąją per vienas „Žalgirio“ rungtynes jis priėjo prie miesto vadovų ir visaip aiškino, kaip šie nesuprantantys tikrosios pasaulinės kultūros ir mintantys visokiu popsu, tarnaujantys lenkams ir skandinavams, kurie lietuvius artimiausiu metu parduos.“
„Ką galiu pasakyti apie V.Romanovą? Na, ką galima pasakyti apie žmogų, kurio kabinete kabo nemenkų matmenų paveikslas, kuriame Romanovas aiškina Leninui, kaip reikia gyventi. Taip sakant, genijus duoda patarimų kitam genijui“, – juokėsi vienas sporto žurnalistas.
„Jis iš tų, apie kuriuos galima sakyti „keistuolis“, – sakė V.Romanovo įmonėje ilgokai dirbusi ir jį gana šiltai atsimenanti specialistė. – Toks savotiškas „Senukų“ Rakauskas ar tas Juškauskas, kur su policija kovoja. Todėl jis turi visus tam žmonių tipui būdingus bruožus – tarp kitų protingesniam žmogui iš šalies jis atrodys šiek tiek naivokas. Tokie žmonės paprastai tiki savo misija šioje žemėje ir tuo skiriasi nuo mūsų, nepateptųjų. Ponas Romanovas taip pat tiki savo misija, tik jis yra ganėtinai jų turtingas – futbolo, krepšinio, šokio, o dabar jau ir Lietuvos žmonių vedlio. Tuo jis ypatingas. Banko reikalais, kiek teko girdėti, užsiima jo sesuo, Olga Gončaruk, kuri yra Ūkio banko stebėtojų tarybos narė. Visi banko finansai – jos rankose, taip pat visi kiti pinigų srautai teka pro jos darbo vietą. Ponas Romanovas tiems judėjimams taip pat turi įtakos (dažnai duoda pirminį postūmį), tačiau be ponios Olgos pritarimo dauguma esminių sprendimų neįvyksta. Jis turi galimybę investuoti pinigus per specialiai tam sukurtą įmonę, ką retkarčiais sėkmingai darė (aliuminio rūdos kasyklos Bosnijoje ir Indijoje). Romanovas turi vadybinių gebėjimų, bet jo aplinka – baudžiauninkai. Iš tikrųjų jis turi asmeninio žavesio, bet tik bendraudamas rusų kalba.“
Beje, šį buvusios Ūkio banko darbuotojos paminėtą dalyką – kad tikroji visų šeimos verslo reikalų tvarkytoja yra V.Romanovo sesuo Olga, „Veidui“ patvirtino dar keli Kauno verslininkai. „Jei ne ji, Roma seniai visus pinigus futbolui ar krepšiniui būtų paleidęs, patys pažiūrėkit, kiek jis tam laiko skiria“, – pašaipiai sakė vienas jų.

Išalkęs spaudos dėmesio

Kam V.Romanovui, kurio verslas, regis, net per krizę laikosi visai neblogai, prireikė eiti į politiką? Kodėl ten pasuko J.Borisovas ir V.Uspaskichas, gana akivaizdu: vienas pradėjo ieškoti politinio „stogo“ tuomet, kai Lietuvos ir NATO valstybių spec. tarnybos ėmė domėtis jo sraigtasparnių pardavimu JT sankcijomis apkabintoms Afrikos valstybėms. Kitas – kai pasikeitus „Gazpromo“ vadovybei buvo išmestas iš šimtus milijonų davusio dujų tarpininko verslo. Beje, nesunku pastebėti, jog didelę savo laiko dalį Seime V.Uspaskichas ir skyrė tam, kad susigrąžintų prarastas pozicijas „Gazprome“.
O V.Romanovas? Nemažai manančiųjų, kad jis paprasčiausiai trokšta dėmesio ir pripažinimo. Nors Kaune jis savo pinigų pabrėžtinai nedemonstruoja ir tuo atrodo pozityviau nei, tarkime, Visvaldas Matijošaitis ar Tautvydas Barštys, tačiau vis dėlto nepraleidžia galimybės savo kontroliuojamoje spaudoje paskelbti, kiek milijonų buvo išleista V.Romanovo rengiamuose rusų Naujųjų metų sutikimuose, ar nutekinti į britų spaudą informaciją, už kiek milijonų nusipirko reaktyvinį lėktuvą.
Teigiama, kad didžiausią malonumą jis jautęs, kai 2009-aisiais padavė paraišką dalyvauti prezidento rinkimuose, nors iš anksto buvo žinoma, kad jam, kaip natūralizuotam Lietuvos piliečiui, prezidentu tapti draudžiama. Beje, V.Uspaskichas, taip pat neturintis tokios galimybės, irgi mėgsta pasipuikuoti, esą „galėčiau nesunkiai tapti prezidentu, tik nenoriu, nes Lietuvos prezidentas turi būti lietuvis“. Lygiai kaip V.Romanovas, konstitucinių niuansų neišmanantiems Rusijos žurnalistams pareiškęs, kad jeigu balotiruotųsi, garantuotai taptų šalies prezidentu, nes Lietuvoje tai lengviau, nei tapti Futbolo federacijos prezidentu.
Tiesa, tame pat, mažiau nei prieš tris mėnesius duotame interviu V.Romanovas sakė visiškai neturįs noro dalyvauti politikoje. Dabar persigalvojo. Gal iki rudens vėl persigalvos?

A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.
Na, o jei Rusijos derybininkams pavyks sušvelninti B.Assado poziciją ir kruvinas konfliktas Sirijoje liausis, Rusija iš esmės galės džiaugtis užėmusi JAV vietą ir tapusi globalių klausimų arbitre, nors ir kaip tuo būtų nepatenkintos kitos galingosios pasaulio valstybės.
Tačiau užsienio politika – tik vienas aspektas. Pažvelkime, kaip Rusijos lyderiams sekasi šeimininkauti namie. Pasirodo, ir čia taktika “skaldyk ir valdyk” pasiteisina visai neblogai. Ypač ją mėgsta premjeras Vladimiras Putinas, kurio nė kiek negąsdina nei menkstantis populiarumas, nei stiprėjantis demokratijos išsiilgusių gyventojų pasipiktinimas, nes užtenka supykdyti gyventojus vienus su kitais, ir kelias į prezidento postą bus visiškai atviras.
Štai praėjusį savaitgalį, nepaisydami didžiulio speigo, rusai gausiai rinkosi į masinius protestus. Tik viena smulkmena – visi protestavo kas sau. Vieni pamėlusiomis nuo šalčio rankomis mosavo premjerą V.Putiną velniop siunčiančiais plakatais ir iš anksto liejo nepasitenkinimą būsimais prezidento rinkimais ir jų rezultatais. Jie skandavo, žygiavo, sakė kalbas, verkė ir grūmojo kumščiais.
Kiti, organizuotai iš namų atvežti autobusiukais, trypčiojo ant Nusilenkimo kalno (Poklonnaja gora) rytinėje Maskvos dalyje ir, gurkšnodami nemokamai dalijamą arbatą bei krimsdami pyragaičius su lašinukais, ramiai šnekučiavosi apie šalčius. Politinių batalijų čia beveik nebuvo – seniūnai ar bendrijų pirmininkai tų protestuotojų paprašė kelias valandas pastovėti už V.Putiną ir paprotestuoti prieš kitus maskviečius, vadinamuosius oranžininkus.
Politologų vertinimu, valdžios taktika supriešinti gyventojus, padalijant juos į dvi stovyklas, – puikus būdas suaktyvėjusioms priešiškoms jėgoms neutralizuoti. Sociologas Vladimiras Rimskis neabejoja, kad dirbtinai organizuoti protestai prieš oranžinės revoliucijos siekiančius rusus jau duoda pirmuosius vaisius: tai pabudino V.Putiną palaikančių gyventojų budrumą, ir jau visą savaitę Rusijoje netyla kalbos apie tai, kad vasario 26-ąją, kai vėl protestuoti ketina opozicijos atstovai, lygiai taip pat į gatves išsiruoš ir minios V.Putino gerbėjų, tik šį kartą gal jau ir savo iniciatyva.

Spjūvis į protestuotojų reikalavimus

V.Putiną palaikančias minias įkvepia ne tik gražus susibūrimo ant Nusilenkimo  kalno pavyzdys, bet ir V.Putino viešai rodoma panieka opozicijos keliamiems reikalavimams.
Prieš savaitę opozicijos atstovai buvo sudarę specialių pageidavimų sąrašą, o praėjusią savaitę V.Putinas abėcėlės tvarka juos visus tiesiog sutrypė. Pavyzdžiui, protestuotojų šeštadienį sudarytame reikalavimų sąraše buvo punktas, kuriame reikalaujama leisti prezidento rinkimuose dalyvauti “Jabloko” partijos įkūrėjui Grigorijui Javlinskiui. O jau trečiadienį Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė jo skundą dėl Centrinės rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti jo kandidatu į prezidentus.
Tą patį šeštadienį protestų dalyviai iškėlė reikalavimą V.Putinui paleisti į laisvę visus politinius kalinius, nuteistus pažeidžiant jų teises, kalinamus nesuteikiant reikiamos medikų pagalbos.
Valdžios atsakymas į tai vertas F.Kafkos romano. Ketvirtadienį paskelbta, kad pirmą kartą Rusijos istorijoje bus teisiamas jau miręs kalinys Sergejus Magnitskis, kuris buvo suimtas pareiškus įtarimus dėl mokesčių vengimo, nors, žinia, mokesčiai čia niekuo dėti, nes S.Magnitskis buvo rimtas valdžios kritikas. Jam dar esant gyvam, opozicija ketino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įtardama, kad su S.Magnitskiu buvo ne tik susidorota, bet jis dar ir kalinamas buvo nežmoniškomis sąlygomis, nebuvo jam suteikta ir būtinoji medikų pagalba.
“Rusijos teismai pranoko patys save”, – apie sprendimą teisti jau mirusį suimtąjį rašo žurnalo “Foreign Policy” analitikai, primindami, kad po savo mirties nebuvo teisiamas net A.Hitleris.
Dar viena praėjusios savaitės aktualija – netiesioginis, bet aiškus V.Putino atsakymas į protestuotojų reikalavimą bent jau išdrįsti viešai atsakinėti į gyventojų klausimus, o ne organizuoti, kaip įprasta, iš anksto surežisuotas spaudos konferencijas, kur klausimus, būtinai patogius, užduoti gali tik statistai.
Norėdamas “įsiteikti” situaciją keisti užsimaniusioms opozicinėms jėgoms, V.Putinas praėjusios savaitės pradžioje pareiškė, kad net nedalyvaus politiniuose debatuose su oponentais ir jau tikrai nesusitikinės su gyventojais. Pastarąją užduotį jis patikėjo 499 asmenims, vadinamiesiems patikėtiniams – jų Rusijos rinkimų įstatymas leidžia turėti iki 700, o šių asmenų darbas – atstovauti kandidatą susitikimuose su gyventojais ir agituoti už jo išrinkimą.
Kurioziška, tačiau šiems jį palaikantiems išrinktiesiems V.Putinas uždraudė leistis į politines diskusijas su rinkėjais, atsakinėti į su užsienio politika, korupcija, valdžios funkcijomis, demokratija susijusius klausimus. Kitaip tariant, tie atstovai jų klausiantiems aiškina ir toliau aiškins primityvias, banalias detales (pavyzdžiui, kad V.Putinas, tapęs prezidentu, sumažins mašinų su švyturėliais skaičių arba priešinsis vizų įvedimui vykstant į NVS šalis). Politologas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad tokiu būdu V.Putinas bando išvengti priekaištų, kad rinkėjams net nieko nebežada, tačiau, kita vertus, iš tiesų nieko ir nežada, o kalbos apie laukiančias permainas yra niekinės.

Persvara protestuotojų pusėje

Lygiai taip pat nieko neverta ir praėjusią savaitę Kremliaus paskelbta naujiena, kad nuo šiol gyventojai galės dalyvauti įstatymų priėmimo procese. Esą surinkus 100 tūkst. parašų, nuo šiol bus galima siūlyti įstatymų pataisas, tačiau opozicijos atstovai tokius Kremliaus pažadus vadina kliedesiais. “Kaip galima tikėtis, kad valdžiai nenaudingas visuomenės pasiūlymas prasimuš iki Dūmos, jei dabar net G.Javlinskiui esą nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus, o juk jį palaiko ir už jį pasirašė tikrai daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, kurių parašai galiausiai nieko nereiškė”, – kritikavo vienas pastarųjų protestų Rusijoje organizatorių rašytojas Grigorijus Čhartišvilis, plačiai žinomas Boriso Akunino pseudonimu.
Tiesa, pripažinti, kad lygiai tokie pat niekiniai yra ir opozicijos protestai, nei jis, nei politologai nėra linkę. Nors jokiomis gyventojų apklausomis iki galo pasitikėti negalima, tačiau Sankt Peterburge esančio Europos universiteto politikos mokslų ir sociologijos fakulteto dekanas Vladimiras Gelmanas įsitikinęs, kad šiuo metu visuomenėje protestuojančiuosius palaikančių žmonių yra daugiau nei tų, kurie nesuka galvos dėl rinkimų skaidrumo. “Persvara yra protestuotojų pusėje. Apie tai galima spręsti vien iš to, kad 4 iš 5 apklaustų gyventojų norėtų save išbandyti kaip rinkimų stebėtojai, o 40 proc. gyventojų, Visuomenės nuomonės tyrimų fondo duomenimis, netiki, kad rinkimai bus skaidrūs”, – atkreipia dėmesį politologas.
Beje, B.Akunino nuomone, nors V.Putinas greičiausiai tikrai laimės prezidento rinkimus, bet pasiekimas būtų jau vien tai, jei jam prireiktų antrojo turo. Be to, dabar vykstantys masiniai protestai, nors ir nenulems “putinizmo” eros pabaigos, bet gal bent jau taps naujo etapo, kai nebebijoma kovoti už savo įsitikinimus, pradžia. “Mūsų kova už normaliai funkcionuojančią demokratiją tik prasideda. Putino pergalė, net jei įvyks, bus apkartinta. Ją menkina tai, kaip šlykščiai vyksta priešrinkiminė kampanija, kaip iškraipomos naujienos žiniasklaidoje, kaip savo pozicijos išsakyti neleidžiama kitiems kandidatams. Neabejoju, kad šiuos tikrosios gyventojų nuomonės neatspindinčius rinkimus vainikuos rezultatų klastojimas. Bet gyventojai nėra akli – visi šie nešvarūs žaidimai tik dar plačiau jiems atvers akis. Šioms niekšybėms turės ateiti galas”, – opozicijos tikslus, kol kas dar labiau utopinius, apibendrina B.Akuninas.

Pirmą kartą per 30 metų tiek premjero, tiek prezidento postą Suomijoje užima dešiniųjų pažiūrų politikai, kurių pergalė reiškia visišką socialdemokratų eros pabaigą.

Suomijos konservatorių partijos kandidato Sauli Niinisto prieš savaitę prezidento rinkimuose pasiekta pergalė pačiai šaliai reiškia tik keletą nežymių niuansų. Visų pirma tai reveransas Europos Sąjungai – savotiška kompensacija už pastaraisiais metais vykdytą antieuropietišką, nacionalistinę, dažnai ultradešiniąja vadinamą politiką. Gal tai skandinaviškai mandagus tonas – atiduoti balsus už proeuropietiškai nusiteikusį politiką po to, kai Suomija pagarsėjo ultradešiniųjų pergale parlamento rinkimuose, kai ėmė purkštauti dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje (praėjusių metų pabaigoje narystę teigiamai įvertino vos 37 proc. šalies gyventojų) ir stojo piestu dėl kelių ES svarbių klausimų, pavyzdžiui, finansinės paramos Graikijai ar žalios šviesos įžiebimo Rumunijai bei Bulgarijai jungiantis prie bevizės Šengeno zonos.
Taigi po pastarųjų rinkimų Suomija prarado Europos išsišokėlės statusą. Jau praėjusią savaitę Suomija paskelbta dar ir šalimi, kurioje baigėsi socialdemokratinė era, mat per pastaruosius 30 metų pirmą kartą konservatoriai užima du svarbiausius postus – šiemet iškovotą prezidento ir pernai laimėtą premjero. Beje, S.Niinisto išrinkimas prezidentu rodo, kad suomiai pasiryžę išlaikyti šalį euro zonoje, nepaisant jų kritiškos nuomonės apie finansinio gelbėjimo paketus įsiskolinusioms šalims.

Prezidentas – tik simbolinė figūra

Nors S.Niinisto yra ganėtinai ryški asmenybė, su kuria siejamos tiek tikros, tiek geltonosios spaudos sukurtos istorijos (jis – ir gedintis našlys, ir buvęs Suomijos grožio karalienės sužadėtinis, ir tėvas, tik dėl gebėjimo ropštis į medį  nuo cunamio išgelbėjęs sūnų Tailande), tačiau šalies politikai jis turės gana menką įtaką.
Tiesa, kaip finansininkas ir ūkvedys jis yra pelnęs nemenką tautiečių pasitikėjimą ir pagarbą – Turku universitetą baigęs 63 metų teisininkas yra dirbęs ne tik finansų, bet ir teisingumo ministru bei vicepremjeru. Pasak Turku universiteto parlamentinių studijų docento Ville Pernaa, būtent S.Niinisto laikomas politiku, ištraukusiu Suomiją iš recesijos praėjusio amžiaus pabaigoje. Helsinkio universiteto politologijos profesorius Tuomo Martikainenas priduria, kad daugelis suomių S.Niinisto laiko racionaliu ir sumaniu praktiku.
Tačiau prezidento poste sužibėti kaip finansininkui jam vargu ar pavyks. Visų pirma prezidento įgaliojimai Suomijoje gerokai apkarpyti, o neseniai ir visa politika Europos Sąjungos atžvilgiu buvo perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės liko tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nebus kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Vadinasi, sakyti, jog S.Niinisto staiga pasuks Suomiją proeuropietiška kryptimi, taip pat klaidinga, kaip ir teigti, kad šio politiko pergalė simbolizuoja nusigręžimą nuo radikalių nacionalistinių jėgų.
Netgi priešingai, visai gali būti, kad pastaruoju metu suradikalėję suomiai S.Niinisto pasirinko kaip mažesnę blogybę, mat pagrindinis jo konkurentas Žaliųjų partijos atstovas daugeliui suomių nepatiko dėl savo viešai deklaruojamo homoseksualumo.
Politologo Olavi Borgo nuomone, šie rinkimai buvo žaidimas į tuos pačius vartus, nes S.Niinisto suomiams vis tiek yra tam tikras dešiniųjų, vadinasi, gana radikalių, pažiūrų atstovas, kurio vienintelė “yda” – simpatijos ES ir eurui. Tik tiek, kad prezidento vaidmuo šiuo atveju – labiau simbolinis ir reprezentacinis, o vyriausybėje sprendimus irgi priima ne patys pergalę laimėję “tikrieji suomiai”, o jų su kitomis dešiniosiomis partijomis sudaryta koalicija. Tad radikalaus posūkio Suomijos politiniame gyvenime po parlamento ir prezidento rinkimų nebus, nors dešiniųjų pergalė ir rodo tam tikrą Suomijos visuomenės nuomonės radikalėjimą.

S.Niinisto laikomas politiku, praėjusio amžiaus pabaigoje ištraukusiu Suomiją iš recesijos.

Nuo 2010 m. Europoje išrinkti / perrinkti prezidentai

Šalis    Prezidentas    Partija    Politinės pažiūros

Graikija    Karolos Papoulias    Socialistų judėjimas    Kairiosios
Austrija    Heinzas Fischeris    Socialdemokratų    Kairiosios
Lenkija    Bronislawas Komorowskis    Visuomeninė platforma    Dešiniosios
Airija    Michaelas D.Higginsas    Darbo partija    Kairiosios
Latvija    Andris Berzinis    Žaliųjų ir ūkininkų partija    Kairiosios
Suomija    Sauli Niinisto    Nacionalinės koalicijos partija    Dešiniosios
Prancūzija*    Francoise Hollande    Socialistų    Kairiosios
* prognozė

Artėja Seimo rinkimai. Viešoji erdvė kaista, politikų pasisakymai griežtėja, tikri ir menami „skandalai“ tampa garsesni. Tačiau žvelgiant sistemiškai į artėjančius rinkimus, daugėja ženklų, kad juos laimės dvi partijos – krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Lietuvoje formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema.

Demokratijos pradžiamokslis

Politologai teigia, kad po revoliucijos ar perversmo pradėjus veikti demokratijai, ši išgyvena tris etapus. Chaosas, pereinamasis laikotarpis ir brandi demokratija. Chaoso laikotarpį daugelis Lietuvoje dar atsimena, be to, galime pažiūrėti į dabarties Libiją, Egiptą ar Tunisą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuva gyveno gerus 15 metų. „Lietuviškos“ politikos ypatumai buvo būdingi ir visai Centrinei bei Rytų Europai.

Brandžią demokratiją galima atpažinti iš tokių ženklų – valdančioji koalicija ir Vyriausybė dirba visą kadenciją; valdantieji perrenkami; mažėja parlamentinių partijų, jos stiprėja; partijos pradeda saugoti savo reputaciją, o politikai narystę joje; politikų kalbos tampa atsakingesnės ir solidesnės; rinkėjai save pradeda tapatinti ne su atskirais politikais, bet su vertybėmis ir ideologija.

Brandi demokratija neatsiranda iš karto, tačiau stebint ženklus galima pastebėti, kad pokyčiai vyksta. Visa Centrinė Europa sėkmingai baiginėja pereinamąjį etapą. Deja, to negalima pasakyti apie Rytų kaimynes. Baltarusija, Rusija, Azerbaidžanas pasuko atgal į diktatūrą, o Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija vis dar ieško savo demokratijos receptų.

Kas laimės rinkimus?

Kaip matyti iš viešosios erdvės ir visuomenės nuotaikų, naujajame Seime neturėtų būti staigmenų. „Drąsos kelias“, K. Brazauskienės, V. Šustausko, Emigrantų partijos, kiti marginalai beveik neturi šansų patekti į parlamentą. Labiausiai tikėtina, kad 1-2 vietas pasidalins krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Taip atsitiko per paskutinius Seimo, Europarlamento ir savivaldybių tarybų rinkimus. Formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema, o kitos partijos – Darbo, Tvarkos ir teisingumo, liberalų pasmerktos likti satelitinėmis ir laviruoti ties išnykimo riba.

Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos neturi stabilių jas identifikuojančių vertybių, ideologijos ir lyderių, kurie sugebėtų formuoti politinę darbotvarkę. Todėl ilgainiui rinkėjai vis mažiau jomis pasitikės.

Apskritai visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji. Konstitucija, nuosavybės restitucija, privatizacija, ES, NATO, santykiai su Rusija, bendruomenių, šeimos politika, energetinė nepriklausomybė – tai dešiniųjų iškelti klausimai. Kiti politikai tik sugebėdavo kritikuoti, oponuoti ar siūlyti alternatyvas. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvos inteligentai ir „protai“ daugiausiai yra dešiniųjų pažiūrų, nors administracijoje visada vyravo kairieji. Tai buvę kolchozų pirmininkai, ministerijų „aparatčikai“ ir kiti nomenklatūriniai kadrai. Be to, socialdemokratai ilgą laiką turėjo A. Brazauską ir žvalgėsi į žlugusią imperiją, o tai buvo kaip inkaras, neleidžiantis laisviau manevruoti.

Liberalams Lietuvoje aplinka nedėkinga. Jų pagrindinė savybė ir išskirtinumas yra stipriai dešinioji ekonomika, paremta savarankiškumu, laisve ir rinka. O Lietuvos rinkėjai ekonominiais klausimais yra stipriai kairieji. Taigi liberalai arba turi apgaudinėti rinkėjus, o tokiu atveju jie greitai bus patraukti iš politinės arenos, arba vykdyti kairesnę politiką, tačiau ar tada jie bus liberalai?

Taigi ateities Lietuvoje turėsime dvi dominuojančias partijas. Tai turės ir kai kurių negatyvių pasekmių, nes susiformuos atitinkamas partijų elitas, kuris gali tapti inertiškas esminiams pokyčiams, tačiau visgi daugiau yra teigiamų bruožų. Dviejų dominuojančių partijų sistemas turi dauguma valstybių, į kurias Lietuva ir jos gyventojai siekia orientuotis – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, Vokietija ir daugelis kitų.

Praėjusį pirmadienį Vilniuje, restorane “Neringa”, apdovanotas geriausiu meru šiemet išrinktas Neringos savivaldybės vadovas Antanas Vinkus, pagerbti antros ir trečios vietos laimėtojai sostinės meras Artūras Zuokas ir Kauno rajono vadovas Valerijus Makūnas.
Juos sveikino per šimtą įvairių valdžios ir verslo institucijų atstovų: Seimo, Vyriausybės narių, viceministrų, ministerijų sekretorių, kolegų merų, Seimo kontrolieriai, verslo organizacijų atstovai.
Geriausius merus pagerbęs Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas pabrėžė, jog dauguma merų savo darbais įrodė, kad norintiems gerinti žmonių gyvenimą miestų ir rajonų vadovams nekliudo nei krizės, nei centrinė valdžia, nei kokie nors esą prasti įstatymai. O ypač šie žodžiai tinkantys šiųmečiam geriausiam merui. “Kad ir kur Antanas dirbo, kurioje šalyje buvo, visur ir viską jis dirbo iš visos širdies, su visa energija, fantazija ir išradingumu, – sakė Seimo vicepirmininkas. – Tai žmogus, kuris daug ką moka padaryti geriau, negu tai padaro kiti.”
Savaitraščio “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis paantrino, kad daugeliui reikėtų gal net viso šimto ar dviejų šimtų metų, kad išsiugdytų tokią toleranciją, diplomatiškumą, pagarbą kitam žmogui, norą išspręsti konfliktus be pykčio, kaip sugeba šiųmetis laureatas.
Deja, tiek pernai, tiek šiemet gana nemažai savivaldybių vadovų atsidūrė Specialiųjų tyrimų tarnybos akiratyje. Mūsų savaitraščio kolektyvas su nerimu organizuoja geriausių merų rinkimus, nes nežinia, kuris meras bus nuverstas, o kuris išvesdintas STT agentų. “Veido” vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas merams linkėjo priimti tokius profesionalius sprendimus ir dirbti taip, kad teisėsaugininkai nežvangintų antrankiais ir kad geriausiais paskelbti merai būtų vadinami aukščiausios prabos vadovais bei profesionalais.

Merai pasigenda ryšio su Seimu
Kolegoms žodį taręs geriausias praėjusių metų meras Ignalinos rajono vadovas Bronis Ropė pripažino, kad merams nėra malonu girdėti apie STT operacijas savivaldybėse. “Iki 2000 metų to nėra buvę, – sakė ilgiausią mero stažą skaičiuojantis meras. – Kita vertus, būtų gerai, kad tie antrankiai žvangėtų ne tuščiai, nes dažnai viskas ir baigiasi skambiu žvangesiu.”
Kartu, pasak B.Ropės, merai norėtų daugiau supratimo, susiklausymo ir įsiklausymo į savivaldybininkų reikalus. “Deja, kol kas mus išklauso tik prezidentė, pakviesdama susitikti vieną kartą per metus, ir premjeras, surengdamas susitikimą vieną kartą per kadenciją”, – sakė B.Ropė. O iš Seimo – visiškas abejingumas ar net kenkėjiškumas.
Geriausiais pripažintus kolegas merus sveikindamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų vadovas (kurį ekspertai geriausiu meru išrinko pirmą kartą vykusiuose rinkimuose 2009 m.) Ričardas Malinauskas pabrėžė, kad savivaldybininkai labiausiai pasigenda ryšių su Seimu. “Su Vyriausybe susitinkame ir, apsikeitę nuomonėmis, dažnai prieiname prie bendro abiem pusėms sprendimo, o žmonės, dirbantys parlamente, su mumis nediskutuoja. Būtų gerai, kad tai pradėtų vykti, nes realus gyvenimas geriau matomas jį stebint ne iš Seimo, o iš vietos, iš konkrečios savivaldybės, – priminė R.Malinauskas ir pridūrė: – Pastarųjų metų praktika, kai Seimo nariai pradėjo teismuose aiškintis santykius su vietos valdžia, veda į niekur.”
Vilniaus meras Artūras Zuokas, pratęsdamas kolegos mintį, pastebėjo, kad po darbo Seime grįžęs į savivaldybę savivaldą rado kitokią: realios savivaldos gerokai sumažėjo. “Darbas Seime ir Vyriausybėje yra didžioji politika, o mūsų darbas – realioji politika. Ir realioje politikoje yra gerokai sudėtingiau, nei pasakyti ugningą kalbą iš tribūnos ar surengti spaudos konferenciją. Realaus gyvenimo neįmanoma reglamentuoti, įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus; ji reikalauja išmonės ir sprendimo laisvės”, – tikino A.Zuokas.
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad daugeliui merų svarbiausias jų darbo įvertinimas vis dėlto yra ne centrinės valdžios reakcija, o kasdien sutinkamų vietos žmonių veido išraiška.
“Iš tiesų meras – kaip kunigas, – apibendrino geriausias šių metų meras Neringos vadovas A.Vinkus. – Jam nėra laisvadienių, jam nėra darbo valandų, jam nesuteikta teisės nekelti telefono 24 valandas per parą.”
Mero darbo realybę ir tai, kad savivalda yra valstybės stuburas, pasak A.Vinkaus, geriausiai pajunti, kai baigiasi turizmo sezonas, prasideda rudeniniai lietūs ir vėjai: kai audra plėšia namų stogus, kai griūva medžiai, kai žmonės lieka be elektros ir kai visi saugomų teritorijų reglamentai būna bejėgiai prieš stichiją.

2 vieta

Artūras Zuokas, 43 m., Vilnius, 112 balų

Meras, aplenkęs laiką
Artūras Zuokas – viena prieštaringiausių asmenybių: teistas, susipykęs su aukščiausiais centrinės valdžios atstovais, neatsikratantis sąsajų su ICOR įmonių grupe, nuolat dalyvaujantis prieštaringose viešųjų ryšių akcijose, bet, nepaisant to, jaučiantis daugumos tiek kolegų merų, tiek aukšto rango valstybės tarnautojų paramą.
Nenuneigsi, kad A.Zuokas charizmatiškas ir savo mąstymu europinio lygmens politikas. Jis vienintelis iš visų ligšiolinių Vilniaus merų jau senokai suvokė, kad mūsų valstybės sostinė privalo tapti strateginiu regiono traukos centru, antraip jos “neliks” europiečių žemėlapiuose. O šitai galima padaryti tik unikaliais projektais, pavyzdžiui, kad ir Guggenheimo muziejumi. Taip, šiandien Vilnius vis dar yra “magistralė” tarp Berlyno ir Maskvos, bet tik laiko klausimas, kada Vilnių išstums Minskas. Jei ne pažangą stabdantis kaimyninės Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, Minskas jau seniai būtų aplenkęs mūsų sostinę.
Dauguma A.Zuoko pirmtakų nepasižymėjo didesniu akipločiu, rūpinosi daugiausia savimi, rezgė intrigėles ir apie Vilniaus strategiją negalvojo. Net ir nemėgstantieji A.Zuoko ar vadinantieji jį vagimi sutinka, kad didžioji dalis pastarojo laikmečio Vilniaus pažangos susijusi su jo pavarde.
Tad daugelis vilniečių, ypač jaunesnių, dėl A.Zuoko veržlumo, strateginio mąstymo, novatoriškų idėjų atleisdavo jam daugelį keistų draugysčių, įvairių niekšybių, prieštaringų sprendimų ir balsuodavo už jį.
Bet per pastaruosius metus A.Zuokas kardinaliai pasikeitė: užuot šarvuočiu važiavęs prie šilumininkų būstinės dėl nepagrįstai didelių šilumos kainų, jis įsitraukė į intelekto nesužalotiems žmogeliams skirtą PR žaidimą kodiniu pavadinimu “Kaimynai”: “Vilniaus energija” nekalta”. Tai išvydę net ligtoliniai mero gerbėjai, liberalų šalininkai, niekieno neraginami pradėjo atvirai tyčiotis iš vakarykščio savo favorito. Ir nors sostinę valdo plati koalicija, kurioje ir socdemai, ir “darbiečiai”, ir lenkų atstovai, visas purvas limpa tik prie A.Zuoko.
Taigi ketvirtojo Lietuvoje asmens perspektyva tapti “visos Lietuvos meru” tolsta, bet savivaldoje jis gali dar nemažai nuveikti ar net ją sudrebinti. Dabar daug kas A.Zuokui dalija patarimus. Vienas jų – prisiminti Zuoką Pirmąjį bei Zuoką Antrąjį ir Zuoke Trečiajame vėl atgaivinti jų privalumus. Tačiau kol kas Zuokas Trečiasis turi daugiau ankstesniojo Zuoko trūkumų.

3 vieta
Valerijus Makūnas, 56 m., Kauno r., 79 balai
Atsargiai inovatyvus
Valerijui Makūnui atėjus į Kauno rajono merus dauguma darbų gerokai pasistūmėjo į priekį. Tiesa, ne taip sparčiai, kaip daugelis šio rajono gyventojų norėtų, bet pažanga akivaizdi. Tai pripažįsta net dantingoji opozicija: po Karmėlavos oro uosto rekonstrukcijos, kuriai rajono valdžia skyrė pustrečio milijono litų, bei po pigių skrydžių bendrovės “Ryanair” atėjimo į Kauno laisvąją ekonominę zoną pradeda dairytis ir daugiau stambių užsienio investuotojų.
Tiesa, iš pradžių Kauno rajone, Karmėlavoje, esantis oro uostas oficialiai buvo registruotas mieste ir jam mokėjo mokesčius, tad V.Makūnas pasiekė, kad uostas persiregistruotų ir aukso kiaušinius dėtų rajone.
Nuo 2007 m. pradėjus vadovauti V.Makūnui, Kauno rajone pradėti vykdyti ir vandentvarkos darbai, pastatytas modernus sporto centras, prieš keletą savaičių šalia savivaldybės pastato atidaryta pirmoji Lietuvoje elektromobilių įkrovos stotelė, o netrukus į gatves išriedės ir pirmieji ekologiški autobusai. Be to, meras, įsiklausęs į opozicijos kolegų siūlymus, ėmėsi gaivinti Raudondvario pilį. Tikimasi, kad netrukus ji taps tikru turistų traukos centru.
Puikiąja mero savybe opozicija vadina V.Makūno demokratiškumą: jei politinis priešininkas erzinasi dėl kokio klausimo, nesutinka, laido replikas, meras negailėdamas laiko net po posėdžio kalbasi su oponentu, aiškinasi, kodėl šis nepritaria, įrodinėja, pateikia faktus, argumentuoja, taip siekdamas įtikinti kolegą.
Tai neturėtų stebinti, nes pagal profesiją V.Makūnas yra mokytojas, netrumpai dirbęs ir dviejų mokyklų direktoriumi. Nemažai pasako ir faktai, kad šis meras yra vadovų atestacijos ekspertas, Lietuvai pagražinti draugijos narys, o jo pomėgis – auginti dekoratyvinius augalus.

4 vieta
Povilas Žagunis, 59 m., Panevėžio r., 73 balai
Nebijo kelti nepatogių klausimų
Povilas Žagunis, stojęs vadovauti Panevėžio rajonui po ne itin demokratišku laikyto pirmtako, buvo tikra atgaiva vietos gyventojams. Jis pirmas iš visų merų atvirai ir itin aštriai iškėlė žmonių, gyvenančių regioniniuose parkuose, beteisiškumą ir stojo į atvirą kovą su aplinkosaugos nomenklatūros savivaldžiavimu. Tačiau aplinkosaugininkams pradėjus dalyti pažadus meras atlyžo, taigi šiandien Krekenavoje gyvenančių žmonių, kurių nuosavybė patenka į regioninių parkų teritorijas, buitis tik šiek tiek lengvėlesnė, bet to, ką žadėjo padarysiąs meras, vis dar nepasiekta.
Opozicija kritikuoja, girdi, ir kiti mero pažadai ilgainiui virto tokiais pat efemeriškais kaip ir visų valdžiažmogių. Esama ir daugiau priekaištų, esą statistiškai Panevėžio rajone daug investuota į melioraciją, vandens ir nuotekų sistemas, viešųjų paslaugų pastatų statybą, kelių tiesimą, plyno lauko investicijas, tačiau daugelyje projektų laiminčios vis tos pačios įmonės (neretai mero partiečių vadovaujamos), o kai kur ir pačios investicijos abejotinos. Pavyzdžiui, Ramygaloje vadinamosios plyno lauko investicijos sudarė apie 16 mln. Lt, bet sutvarkyta vietovė taip ir liko plynu lauku: želia usnys ir kiečiai, o investuotojų neateina.
Vis dėlto pliusų P.Žagunio veikloje, žinoma, daugiau: jis daug ir nuosekliai rūpinosi elementarios šio kaimiško rajono gyventojų buities gerinimu: vandens tiekimo ir nuotekų sistemų atnaujinimu, lopšelių-darželių rekonstravimu, mokyklų renovavimu, muziejų ir bibliotekų atnaujinimu, vietos žmonių mokymu kompiuterinio raštingumo, buvusių žemdirbių skatinimu imtis kitų verslų kaime, taip pat lankytinų turistinių vietovių tvarkymu. Beje, P.Žagunis buvo pirmas meras, susirūpinęs vaikų sveikata ir pasistengęs, kad jiems būtų pradėtas tiekti sveikas ekologiškas maistas: sultys, vaisiai, daržovės, pienas.
P.Žagunis priklauso Panevėžio “Rotary” klubui, yra medžiotojas ir savigynos imtynių sporto meistras, o jo moto, kaip paaiškėjo, yra toks: “Laikas vienintelis dalykas, kai šykštumas pagirtinas.”

5 vieta
Alvydas Katinas, 52 m., Utenos r., 70 balų
Poetiškojo mero šilumos stebuklas
Praėjusią savaitę į Uteną sugužėjo premjero Andriaus Kubiliaus vedama vyriausybinė delegacija pažiūrėti aukštaičių šilumininkų stebuklo: nuo sausio ir šiaip gana pigus (pagal šilumos pigumą Utenos rajonas lig šiol buvo dešimtoje vietoje) šildymas uteniškiams atpigo dar 11 proc. Šitai lėmė savivaldybės vadovų ir vietos šilumos tinklų įmonės susitarimas rekonstruoti biokuro padavimo sistemą ir sumontuoti naują vandens šildymo katilą. Didžioji darbams skirtų pinigų suma – ES lėšos. Šiek tiek anksčiau už ES pinigus uteniškiai pastatė ir naują biblioteką, sporto centrą, mieste tyvuliuojančiame Dauniškio ežere įrengė fontanus, paplūdimį, poilsio zonas, apšvietimą.
Nors skeptikai burnoja, esą pasipylus tokiai ES pinigų krušai bet kas galėtų taip tvarkytis, o ir katilinės decentralizuotos dar mero A.Katino pirmtakų, faktas lieka faktu: poeto, kolekcininko (renka katinus) A.Katino vadovaujama Utenos savivaldybė sugeba laimėti bene daugiausiai ES projektų ir iš ES gautas lėšas panaudoja racionaliausiai.
Susidaro įspūdis, kad Utenoje gimęs ir užaugęs, mokytojo profesiją įgijęs  A.Katinas yra didžiulis savo miesto patriotas ir stengiasi, jog Utena būtų patraukli tiek vietos gyventojams, tiek miesto svečiams. Permainos matyti plika akimi daugelyje sričių: parkuose, aikštėse, naujose sporto erdvėse, mokyklose, bibliotekose, gatvėse, na, ir, žinoma, jau minėtose katilinėse. Beje, Utenos rajono savivaldybė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už įvairius projektus ir net keletą “Auksinių krivūlių”.
Kita vertus, Utenos valdžiai reikėtų skirti daugiau dėmesio kai kuriems skauduliams, tarkime, emigracijos problemai, nes per pastarąjį dešimtmetį gyventojų čia sumažėjo maždaug 5 tūkst. Taip pat vietos politikai ir valdininkai galėtų labiau pasistengti, kad geriau būtų išnaudojamas šalia esantis geležinkelis. Anksčiau ketinta šalia geležinkelio įkurti industrinį parką, bet pastaraisiais metais ši idėja apmirė.

“Veidas” jau ketvirtą kartą apklausė 180 ekspertų: pačius merus, taip pat per 130 aukščiausio rango valstybės tarnautojų, verslo organizacijų atstovų ir sudarė daugiausiai naudos savo miestams ir rajonams duodančių merų reitingą.

Šiemet meru, turinčiu daugiausiai įkvepiančių originalių minčių ir idėjų, kaip gerinti kraštiečių gyvenimą, skatinančiu verslo plėtrą, visokeriopą vietos bendruomenės saugumą, diegiančiu komfortišką infrastruktūrą, puoselėjančiu kultūrą, plėtojančiu laisvalaikio ir turizmo verslą, garsinančiu atstovaujamą savivaldybę, vykdančiu savo viešai duotus pažadus ir išsikeltus tikslus, nesiblaškančiu ir įkvepiančiu vietos žmonėms tikėjimo savo savivaldybės ateitimi pripažintas savivaldos naujokas – Neringos kurorto galva Antanas Vinkus (69 m.).
Jis dvidešimt šešiais balsais aplenkė dvidešimt šešeriais metais už save jaunesnį sostinės vadovą Artūrą Zuoką (43 m.). Už trečią kartą meru tapusį kolegą A.Zuoką (nepaisant sostinės vadovo teistumo bei valstybine problema tapusio vilniečių nepasitenkinimo dėl stulbinamų šildymo kainų) apklaustieji balsavo itin gausiai.
Didžiausias šiųmečio reitingo netikėtumas – Kauno rajono mero Valerijaus Makūno (56 m.) vertinimų kiekybinis šuolis. V.Makūnas ir ankstesniais metais patekdavo tarp trisdešimties geriausių merų, bet niekada iki šiol nebuvo atsidūręs net pirmajame dešimtuke.
Visuose trejuose iki šiol vykusiuose geriausių merų rinkimuose tarp lyderių paprastai būdavo Kauno miesto vadovas Andrius Kupčinskas (36 m.). Užpernai jis liko antroje vietoje, o pernai – ketvirtoje.
Šiais metais pirmą kartą detalizavome, kaip merus vertina skirtingų sričių ekspertai. Geriausiu šių metų meru paskelbtas A.Vinkus kolegų merų, kaip geriausias meras, buvo minimas gerokai dažniausiai nei antroje vietoje likęs Vilniaus miesto galva A.Zuokas. Tačiau jei panagrinėtume detaliau, pamatytume, kad A.Zuokas tarp išskiriamų penkių geriausių merų dažniau nei A.Vinkus buvo įrašytas pirmuoju numeriu ir kolegos už tai jam skyrė po penkis balus.
Apklaustiems ministerijų viceministrams, kancleriams ir departamentų vadovams savo vadybinėmis savybėmis, gebėjimu spręsti probleminius klausimus ir tikru rūpinimusi savivaldybės reikalais labiausiai imponuoja A.Vinkus. O štai tarp Vyriausybės atstovų apskrityse bei kitų apklaustų aukščiausio rango valstybės tarnautojų daugiau simpatijų pelnė A.Zuokas.
Įdomu tai, jog susumavus skirtingų verslo organizacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei šių organizacijų regioninių padalinių, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos, Žemės ūkio rūmų atstovų atsakymus paaiškėjo, kad  daugiausiai simpatijų (be pirmojo šio konkurso laureato Ričardo Malinausko) pelnė Utenos rajono meras Alvydas Katinas (52 m.). Jis gerokai aplenkė į geriausių merų trejetuką išrinktus A.Zuoką ir V.Makūną.
Iš merių moterų geriausiai vertinamos į 14 vietą patekusi Birštono vadovė Nijolė Dirginčienė (54 m.) ir į 26 vietą – Visagino vadovė Dalia Štraupaitė (52 m.).
Vertinant pagal merų partiškumą, tarp dešimties geriausiųjų yra trys socialdemokratų, trys konservatorių, du valstiečių, vienas liberalcentristų ir vienas “taipiečių” atstovas.
Greta šiųmečio merų darbo vertinimo reitingo, kuris remiasi tik respondentų nuomone, yra ir grafa, kurioje pateikiami ir šių merų vadovaujamų savivaldybių reitingo (paremto tik objektyviąja statistika) duomenys.
Įdomu tai, kad dažnai subjektyvus kolegų vertinimas visiškai sutampa su objektyviais savivaldybių reitingo duomenimis. Štai Neringos meras šiemet išrinktas geriausiu, o jo vadovaujama savivaldybė, remiantis savivaldybių reitingu, yra antra; sostinės meras A.Zuokas liko antroje vietoje, o Vilnius pagal gyvenimo kokybės reitingą – pirmoje.
Tiesa, Kauno rajono mero subjektyvūs vertinimai gerokai pranoksta objektyviuosius. Savivaldybių reitinge Kauno rajonas užėmė 24 vietą, o meras V.Makūnas šiemet vertinamas kaip vienas iš trijų geriausių šalies merų. Remiantis savivaldybių reitingu, trečioje vietoje yra Kauno miestas, nors kolegos šio miesto vadovui skyrė tik dešimtą vietą.

Kaip rinkome geriausią merą
Dar pernai gruodžio 9 d. išsiuntinėjome 180 anoniminių anketų: patiems savivaldybių merams, visų ministerijų viceministrams ir kancleriams, departamentų, kuruojančių regionų reikalus, direktoriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, Seimo kontrolieriams bei dvidešimties pagrindinių šalies verslo asociacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei jų regioninių organizacijų, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros organizacijos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos investuotojų forumo bei kitų specializuotų šakinių verslo asociacijų atstovams.
Visų respondentų prašėme išvardyti po penkis pažangiausius merus: turinčius originalių idėjų, užsibrėžusius ir siekiančius proveržio, pritraukiant investicijų, gerinant infrastruktūrą, plečiant turiningo laisvalaikio leidimo galimybes, įkvepiančius visokeriopos pažangos. Pirmam nurodytam merui suteikėme penkis balus, antram – keturis, trečiam – tris, ketvirtam – du, penktam – vieną balą.
Visus respondentus įspėjome, kad anketos su išvardytais vienos arba tik savo atstovaujamos partijos nariais nebus įskaitytos. Taigi tokių anketų šiemet nebegavome. Tiesa, du merai balsavo už save, bet abiejų paprašėmė išsibraukti save ir įtraukti kolegą. Vienas meras taip ir padarė, o kitas nebeatsakė, tad jo balso už save neįskaitėme.
Nemaloniausią įspūdį padarė bendravimas su naujuoju, bet provincialiai mąstančiu Šiaulių miesto meru Justinu Sartausku bei jo komanda. Šis meras kategoriškai atsisakė bendrauti su žiniasklaida. Kita vertus, savotiškas J.Sartausko požiūris į kolegas – nenoras pastebėti, įvertinti ir pasimokyti iš geriausiųjų atsiliepia ir kolegų nuomonei: šio miesto vadovas liko už geriausiųjų trisdešimtuko “borto”. Priminsime, kad ligtolinis Šiaulių miesto vadovas pernai vykusiuose geriausių merų rinkimuose laimėjo trečią vietą.
Per ketverius šio konkurso metus išryškėjo dar viena svarbi tendecija: kolegos merai bei kiti respondentai itin vertina probleminių savivaldybių, esančių atokiau nuo sostinės ir kitų didmiesčių, valdančių kuklų biudžetą bei gyvenamų daugiausia pensinio amžiaus, socialiai remtinų žmonių, merus. Dalis respondentų pabrėžia, kad valdyti didmiestį gali “kiekvienas virėjas”, o štai vadovauti ir išsiveržti iš provincijos pilkumos gali tik labai talentingi bei energingi miestų ir rajonų vadybininkai.

Pagrindinė lentelė Nr. 1
30 geriausių Lietuvos merų

2012 m. reitingo vieta    2011 m. reitingo vieta    2010 m. reitingo vieta    Amžius    Vadovaujama savivaldybė    Kolegos / respondentai skyrė balų    Priklauso partijai    Savivaldybės vieta savivados reitinge

1 n.d. n.d. Antanas Vinkus 69 m. Neringa 138 LSDP 2
2 n.d. n.d. Artūras Zuokas 43 m. Vilnius 112 TAIP 1
3 28–30 21–22 Valerijus Makūnas 56 m. Kauno r. 79 LSDP 24
4 8 10 Povilas Žagunis 59 m. Panevėžio r. 73 LVZS 20
5 13–14 20 Alvydas Katinas 52 m. Utenos r. 71 LSDP 6

6 11–12 8 Antanas Černeckis 52 m. Rietavas 70 LiCS 49
7 9 6 Gintautas Gegužinskas 49 m. Pasvalio r. 67 TS 5
8 20–22 7 Virgilijus Pozingis 46 m. Šilutės r. 65 LVZS 51
9 11–12 12 Sigutis Obelevičius 52 m. Anykščiai 58 TS 48
10 4 2 Andrius Kupčinskas 36 m. Kaunas 56 TS 3

11 n.d. n.d. Vytautas Grubliauskas 55 m. Klaipėda 54 LRLS 4
12 ? ? Vitalijus Mitrofanovas 40 m. Akmenės r. 53 LSDP 50
13 2 3 Antanas Čepononis 52 m. Radviliškio r. 50 TS 21
14 ? ? Nijolė Dirginčienė 54 m. Birštonas 49 LSDP 18
15 15–17 42 Stasys Vainoras 45 m. Skuodo r. 48 LRLS 41
16 19 14–15 Arnoldas Abramavičius 44 m. Zarasų r. 46 TS 58
17 ? ? Vidmantas Brazys 65 m. Marijampolės r. 44 LSDP 23
18 28–30 43 Algirdas Kopūstas 63 m. Ukmergės r. 43 LVZS 13
19 n.d. n.d. Šarūnas Vaitkus 36 m. Palanga 42 TS 31
20 ? ? Kęstutis Vaitukaitis 53 m. Elektrėnai 41 LiCS 22
21 25–27 19 Kostas Arvasevičius 62 m. Kelmės r. 40 LSDP 30
22–25 n.d. n.d. Mindaugas Sinkevičius 27 m. Jonavos r. 39 LSDP 47
22–25 20–22 35 Jonas Jarutis 48 m. Kupiškio r. 39 LVZS 43
22–25 25–27 21–22 Juozas Bertašius 66 m. Šakių r. 39 LVZS 11
22–25 n.d. n.d. Vytautas Kleiva 52 m. Telšių r. 39 LSDP 17
26 n.d. n.d. Dalia Štraupaitė 52 m. Visagino r. 38 LiCS 27
27 n.d. n.d. Vidmantas Kanopa 55 m. Rokiškio r. 37 LVZS 9
28 ? ? Vincas Kapočius 62 m. Trakų r. 36 LiCS 25
29 ? ? Romualdas Urmilevičius 60 m. Kaišiadorių r. 35 LRLS 45
30 20–22 37 Vytautas Vigelis 52 m. Švenčionių r. 34 DP 28

Šaltinis: Savaitraščio “Veidas” apklausa

Geriausias 2009 metų meras
Ričardas Malinauskas, 46 m., Druskininkai, LSDP
Gyventojų skaičius 23 307
Nedarbas 13,8 proc.
Biudžetas 35,3 mln. Lt
Meru renkamas nuo 2000 m.
Druskininkų vieta savivaldybių reitinge 14

Geriausias 2010 metų meras
Rimantas Taraškevičius, 62 m., Klaipėda, LiCS
Meru buvo nuo 2001 iki 2011 m.

Geriausias 2011 metų meras
Bronis Ropė, 56 m., Ignalinos r., 158 balai, LVLS
Gyventojų skaičius 18 892
Nedarbas 13,6 proc.
Biudžetas 22,1 mln. Lt
Meru renkamas nuo 1992 m. (1995 m.)
Ignalinos vieta savivaldybių reitinge 29

2012-ieji – rinkimų metai. Atrodo, kad jie nebus tokie originalūs, kokie buvo 2008-aisiais, nes apklaustieji Lietuvos gyventojai nemano, jog iki rinkimų dar spės susikurti kokia nauja politinė partija, juolab tokia, kuri galėtų patraukti ženklią dalį rinkėjų, ar tokia, kokią 2008-aisiais sukūrė Arūnas Valinskas.

Taigi šiemet teks balsuoti už daugiau mažiau tradicines partijas, tik gali būti, kad sugriežtėjus reikalavimams partijų net sumažės, nes tos, kurios neįrodys turinčios daugiau nei tūkstantį narių, rinkimuose negalės dalyvauti.
Kaip paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos, kone pusė (47,4 proc.) respondentų mano, kad pergalę artėjančiuose rinkimuose švęs socialdemokratai. Kad pergalė „gresia“ konservatoriams, tebemano 3,4 proc. apklaustųjų, liberalams – 3 proc. Beje, dar nemažai apklaustųjų – 24,4 proc. įsitikinę, kad vienos laimėtojos nebus, nes kelios partijos gaus po panašų procentą balsų.
Svarbu ir tai, kad šiemet Seimo rinkimuose dalyvauti planuoja 56,2 proc. respondentų, o 14,6 proc. dar neapsisprendę. Tai nėra labai mažas nuošimtis. Regis, dabartiniai valdantieji įkvėpė ateiti prie balsavimo urnų dalį tų, kurie per ankstesnius rinkimus būdavo pasyvūs ar abejingi.

Ar planuojate dalyvauti šiemet vyksiančiuose Seimo rinkimuose? (proc.)

Taip    56,2
Ne    29,2
Dar nežinau    14,6

Kaip manote, kokios partijos per artėjančius rinkimus švęs pergalę? (proc.)

Socialdemokratai    47,4
Vienos laimėtojos nebus, nes kelios partijos gaus po panašų procentą balsų    24,4
Darbo partija    15
„Tvarka ir teisingumas“    4,8
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai    3,4
Liberalai    3
Nežinau / neturiu nuomonės    1,2
Kitos, dabar į Seimą nepatekusios partijos    0,4
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    0,4
Dar susikurs nauja partija    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 2–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

“Veidas” jau ketvirtą kartą apklausė 180 ekspertų: pačius merus, taip pat per 130 aukščiausio rango valstybės tarnautojų, verslo organizacijų atstovų ir sudarė daugiausiai naudos savo miestams ir rajonams duodančių merų reitingą.

Šiemet meru, turinčiu daugiausiai įkvepiančių originalių minčių ir idėjų, kaip gerinti kraštiečių gyvenimą, skatinančiu verslo plėtrą, visokeriopą vietos bendruomenės saugumą, diegiančiu komfortišką infrastruktūrą, puoselėjančiu kultūrą, plėtojančiu laisvalaikio ir turizmo verslą, garsinančiu atstovaujamą savivaldybę, vykdančiu savo viešai duotus pažadus ir išsikeltus tikslus, nesiblaškančiu ir įkvepiančiu vietos žmonėms tikėjimo savo savivaldybės ateitimi pripažintas savivaldos naujokas – Neringos kurorto galva Antanas Vinkus (69 m.).
Jis dvidešimt šešiais balsais aplenkė dvidešimt šešeriais metais už save jaunesnį sostinės vadovą Artūrą Zuoką (43 m.). Už trečią kartą meru tapusį kolegą A.Zuoką (nepaisant sostinės vadovo teistumo bei valstybine problema tapusio vilniečių nepasitenkinimo dėl stulbinamų šildymo kainų) apklaustieji balsavo itin gausiai.
Didžiausias šiųmečio reitingo netikėtumas – Kauno rajono mero Valerijaus Makūno (56 m.) vertinimų kiekybinis šuolis. V.Makūnas ir ankstesniais metais patekdavo tarp trisdešimties geriausių merų, bet niekada iki šiol nebuvo atsidūręs net pirmajame dešimtuke.
Visuose trejuose iki šiol vykusiuose geriausių merų rinkimuose tarp lyderių paprastai būdavo Kauno miesto vadovas Andrius Kupčinskas (36 m.). Užpernai jis liko antroje vietoje, o pernai – ketvirtoje.
Šiais metais pirmą kartą detalizavome, kaip merus vertina skirtingų sričių ekspertai. Geriausiu šių metų meru paskelbtas A.Vinkus kolegų merų, kaip geriausias meras, buvo minimas gerokai dažniausiai nei antroje vietoje likęs Vilniaus miesto galva A.Zuokas. Tačiau jei panagrinėtume detaliau, pamatytume, kad A.Zuokas tarp išskiriamų penkių geriausių merų dažniau nei A.Vinkus buvo įrašytas pirmuoju numeriu ir kolegos už tai jam skyrė po penkis balus.
Apklaustiems ministerijų viceministrams, kancleriams ir departamentų vadovams savo vadybinėmis savybėmis, gebėjimu spręsti probleminius klausimus ir tikru rūpinimusi savivaldybės reikalais labiausiai imponuoja A.Vinkus. O štai tarp Vyriausybės atstovų apskrityse bei kitų apklaustų aukščiausio rango valstybės tarnautojų daugiau simpatijų pelnė A.Zuokas.
Įdomu tai, jog susumavus skirtingų verslo organizacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei šių organizacijų regioninių padalinių, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos, Žemės ūkio rūmų atstovų atsakymus paaiškėjo, kad  daugiausiai simpatijų (be pirmojo šio konkurso laureato Ričardo Malinausko) pelnė Utenos rajono meras Alvydas Katinas (52 m.). Jis gerokai aplenkė į geriausių merų trejetuką išrinktus A.Zuoką ir V.Makūną.
Iš merių moterų geriausiai vertinamos į 14 vietą patekusi Birštono vadovė Nijolė Dirginčienė (54 m.) ir į 26 vietą – Visagino vadovė Dalia Štraupaitė (52 m.).
Vertinant pagal merų partiškumą, tarp dešimties geriausiųjų yra trys socialdemokratų, trys konservatorių, du valstiečių, vienas liberalcentristų ir vienas “taipiečių” atstovas.
Greta šiųmečio merų darbo vertinimo reitingo, kuris remiasi tik respondentų nuomone, yra ir grafa, kurioje pateikiami ir šių merų vadovaujamų savivaldybių reitingo (paremto tik objektyviąja statistika) duomenys.
Įdomu tai, kad dažnai subjektyvus kolegų vertinimas visiškai sutampa su objektyviais savivaldybių reitingo duomenimis. Štai Neringos meras šiemet išrinktas geriausiu, o jo vadovaujama savivaldybė, remiantis savivaldybių reitingu, yra antra; sostinės meras A.Zuokas liko antroje vietoje, o Vilnius pagal gyvenimo kokybės reitingą – pirmoje.
Tiesa, Kauno rajono mero subjektyvūs vertinimai gerokai pranoksta objektyviuosius. Savivaldybių reitinge Kauno rajonas užėmė 24 vietą, o meras V.Makūnas šiemet vertinamas kaip vienas iš trijų geriausių šalies merų. Remiantis savivaldybių reitingu, trečioje vietoje yra Kauno miestas, nors kolegos šio miesto vadovui skyrė tik dešimtą vietą.

Kaip rinkome geriausią merą
Dar pernai gruodžio 9 d. išsiuntinėjome 180 anoniminių anketų: patiems savivaldybių merams, visų ministerijų viceministrams ir kancleriams, departamentų, kuruojančių regionų reikalus, direktoriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, Seimo kontrolieriams bei dvidešimties pagrindinių šalies verslo asociacijų – Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei jų regioninių organizacijų, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros organizacijos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos investuotojų forumo bei kitų specializuotų šakinių verslo asociacijų atstovams.
Visų respondentų prašėme išvardyti po penkis pažangiausius merus: turinčius originalių idėjų, užsibrėžusius ir siekiančius proveržio, pritraukiant investicijų, gerinant infrastruktūrą, plečiant turiningo laisvalaikio leidimo galimybes, įkvepiančius visokeriopos pažangos. Pirmam nurodytam merui suteikėme penkis balus, antram – keturis, trečiam – tris, ketvirtam – du, penktam – vieną balą.
Visus respondentus įspėjome, kad anketos su išvardytais vienos arba tik savo atstovaujamos partijos nariais nebus įskaitytos. Taigi tokių anketų šiemet nebegavome. Tiesa, du merai balsavo už save, bet abiejų paprašėmė išsibraukti save ir įtraukti kolegą. Vienas meras taip ir padarė, o kitas nebeatsakė, tad jo balso už save neįskaitėme.
Nemaloniausią įspūdį padarė bendravimas su naujuoju, bet provincialiai mąstančiu Šiaulių miesto meru Justinu Sartausku bei jo komanda. Šis meras kategoriškai atsisakė bendrauti su žiniasklaida. Kita vertus, savotiškas J.Sartausko požiūris į kolegas – nenoras pastebėti, įvertinti ir pasimokyti iš geriausiųjų atsiliepia ir kolegų nuomonei: šio miesto vadovas liko už geriausiųjų trisdešimtuko “borto”. Priminsime, kad ligtolinis Šiaulių miesto vadovas pernai vykusiuose geriausių merų rinkimuose laimėjo trečią vietą.
Per ketverius šio konkurso metus išryškėjo dar viena svarbi tendecija: kolegos merai bei kiti respondentai itin vertina probleminių savivaldybių, esančių atokiau nuo sostinės ir kitų didmiesčių, valdančių kuklų biudžetą bei gyvenamų daugiausia pensinio amžiaus, socialiai remtinų žmonių, merus. Dalis respondentų pabrėžia, kad valdyti didmiestį gali “kiekvienas virėjas”, o štai vadovauti ir išsiveržti iš provincijos pilkumos gali tik labai talentingi bei energingi miestų ir rajonų vadybininkai.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-5) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Tai nulems vidinis TS-LKD kandidatų į Seimą reitingavimas, vyksiantis iki vasarą rengiamo šios partijos suvažiavimo, kuriame bus tvirtinami pretenduojančių į parlamentarų mandatus sąrašai.

Dalis valdančiosios partijos narių įsitikinę, kad konservatoriai gautų kiek daugiau balsų, jeigu pirmoji sąraše būtų už premjerą populiaresnė I.Degutienė. Esą taip pasielgti būtų pragmatiškiau ir protingiau, siekiant didesnio rinkėjų pasitikėjimo. „Jeigu taip atsitiktų, kitame Seime gautume kokiom 5 vietom daugiau“, – neoficialiame pokalbyje tvirtino vienas dabartinio Seimo narys iš TS-LKD. Apie tai praneša ELTA.

Tačiau tokio pasiūlymo priešininkai teigia, kad, nepaisant reitingų, pirmas rinkimų sąraše privalo būti įrašytas TS-LKD vadovas, nes būtent jis per pernykščius tiesioginius partijos pirmininko rinkimus įveikė savo konkurentę, kad ir nedidele persvara. A.Kubiliaus šalininkai tikina, kad nėra daug šansų, jog I.Degutienė ves partiją į Seimo rinkimus. Kita vertus, tiek viena, tiek ir kita stovykla pripažįsta, kad rinkėjai, per balsavimą reitinguodami kandidatus sąraše, turės galimybę pakoreguoti pretenduojančių gauti Seimo narių mandatus konservatorių eilę.

TS-LKD atstovai neformaliuose pokalbiuose skaičiuoja, kad per šį spalį vyksiančius Seimo rinkimus partija gali gauti ne mažiau kaip 30–35 mandatus būsimame parlamente ir užimti bent antrą vietą pagal galutinius balsavimo rezultatus.

Šimtatūkstantinės protestuotojų minios Maskvoje, judėjimai regionuose bei interneto erdvėje Rusijai žada neramius metus. Tačiau nusikratyti valdžios įsikabinusių lyderių rusams nebus lengva.

Baltomis juostomis pasidabinę protestuotojai masinėmis eitynėmis užbaigė praėjusius metus ir tokiomis pačiomis nuotaikomis pradėjo naujuosius. Dar didesnį šurmulį jie ketina sukelti prieš kovo pradžioje vyksiančius prezidento rinkimus. Ši Rusijoje netikėtai prasidėjusi masinių protestų banga jau vadinama dar viena spalvotąja revoliucija, kurią Rusijoje šį kartą simbolizuoja balta spalva.
Bet ar tai reiškia, jog “mums su Putinu ne pakeliui” skanduojantys rusai pasieks, kad šalyje pasikeistų ir valdžios niekam užleisti nenorintys lyderiai, ir žmonėms įgrisusi santvarka?
Analitikų vertinimu, tai nebus drastiška revoliucija – kardinalios permainos neprasidėjo nė po vienos spalvotosios revoliucijos. Tačiau be rezultatų baltoji revoliucija irgi neliks, o tai, kas šiuo metu dedasi Rusijoje, jau primena pagal panašų scenarijų dėl suklastotų rinkimų rezultatų vykusius protestus Serbijoje 2000-aisiais, Gruzijoje 2003-iaisiais, Ukrainoje 2004-aisiais, Kirgizijoje 2005-aisiais. Po visų jų vyko didesnės ar mažesnės permainos, nors žodis “mažesnės” šiuo atveju tinka labiau.
Rusijoje kilę protestai, nors viso pasaulio spaudoje vadinami masiniais, kvapą gniaužiančiais ir stulbinančiais, nėra tokie jau didžiuliai. Tiesa, 100 tūkst. Maskvoje susirinkusių žmonių – nemaža minia, tačiau prisiminkime, kad prieš du dešimtmečius Vilniuje prieš sovietų valdžią protestavo per 300 tūkst. lietuvių.
Vis dėlto nepaneigsi – Rusijoje tokia minia prieš Vladimiro Putino valdžią neprotestavo dar nė karto. Regis, todėl V.Putinui teks jei ne atsisakyti valdžios, tai bent šiek tiek pamaloninti ir apraminti gyventojus tikromis ar tariamomis reformomis. Jis pripažįsta ir pats esąs “šiek tiek” nustebęs dėl kilusio rusų nepasitenkinimo, nors bando sumenkinti protestų dalyvius, apkaltinti juos parsidavėliškumu Vakarams, kvailumu arba pareikšti, kad protestuoja tik nuobodžiaujantys turčių vaikai.

Kodėl trūko kantrybė

V.Putinui nerimauti tikrai yra pagrindo. Juk visi ankstesni opozicijos bandymai maištauti buvo kur kas menkesni, o Kremlius juos bemat numalšindavo, po kiekvieno pasispardymo įvesdamas dar daugiau suvaržymų ir “drausmės”.
Pavyzdžiui, tuomet, kai Ukrainoje vyko vadinamoji oranžinė revoliucija, šioks toks opozicijos pagyvėjimas buvo juntamas ir Rusijoje – aktyvistai reikalavo bent šiek tiek modernizuoti politinę sistemą. Tačiau V.Putinas sistemą geležine ranka “modernizavo” savaip: 2005-aisiais Rusijoje atsirado daugybė naujų institucijų, organizacijų ir šūkių, kurių visuma vis labiau priminė totalitarinį režimą. Atsirado ir naujų, Kremlių be paliovos liaupsinančių televizijos kanalų: “Russia Today”, pravoslaviškas “Spas” bei karinis “Zvezda”.
Į tuomečių naujovių sąrašą galima įtraukti ir vadinamąjį Visuomeninį kabinetą ar lapkričio 4-osios paskelbimą nacionaline diena. Galiausiai viską taikliai apibendrino V.Putino ideologas Vladislavas Surkovas, pavadindamas Rusiją “suverenia demokratija”.
Nuo tada, kai buvo įvestas šis keistokas putininio režimo pavadinimas, opozicijos pastangos ką nors keisti tapo visiškai bevaisės. Užtat V.Putinas pasijuto visiškai atsipalaidavęs ir nebeabejojo, kad Rusijai, pasikeisdamas su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, vadovaus kone amžinai.
Ukrainos politologas Andreas Umlandas įsitikinęs, kad kaip tik tas ramumas ir buvo didžiausia V.Putino klaida. Šio ir kitų politologų nuomone, pernykščių rinkimų rezultatai buvo tik pretekstas, o iš tiesų rusus protestuoti privertė stiprėjantis įniršis dėl vis didesnių suvaržymų ir ypač – dėl visas ribas peržengusios korupcijos.
“Kurdamas Rusijos valdymo sistemą, V.Putinas padarė kelias esmines strategines ir taktines klaidas. Jei būtų buvęs apdairesnis ir gudresnis, rusai ramūs būtų likę kur kas ilgiau”, – aiškina A.Umlandas.
Jo manymu, V.Putinas labiausiai prašovė būtent dėl atsainaus požiūrio į korupciją, išsikerojusią visose posovietinės Rusijos gyvenimo srityse. A.Umlandas pabrėžia, kad tuo rusiškasis modelis labiausiai ir skiriasi nuo kitų diktatūrų – Pietų Korėjos, Taivano ar Singapūro, kur postai perkami ar reikalai tvarkomi sumokant besąlyginiu lojalumu, o ne šlamančiaisiais.
“Jei jau kuri diktatūrą, negalima leisti kitiems valdžios vertikalėje esantiems tarnautojams kyšininkauti – tai mažina aukščiausio lyderio autoritetą, kelia chaosą, siutina gyventojus”, – aiškina politologas, kuris nesuvokia, kaip V.Putinas leido korupcijai išplisti taip plačiai ir įsišaknyti net specialiosiose tarnybose. Matyt, ne veltui vienas Rusijos žurnalistas, pradėjęs rašyti tinklaraštį apie baltąją revoliuciją, pasirinko pseudonimą Aleksej Navalnyj (rus. “navalnyj” – netikras).
Belieka palaukti ir sužinoti, ar mėginimai atskleisti Rusijos valdymo sistemos ydas, priartėti prie tikrosios demokratijos ir priversti Kremlių skaitytis su žmonių nuomone gali būti sėkmingi. Tam šimtatūkstantinės minios nepakaks: reikalingi ir nauji, charizmatiški lyderiai, ir senųjų antivakarietiškų bei imperinių nuostatų pasikeitimas, o kol kas Rusijoje tuo dar toli gražu nekvepia.