BFL

Įtempta ekonominė padėtis, naujų jėgų atsiradimas Seimo rinkimų prognozes dar gali daug pakeisti. Vis dėlto sutariama, kad naujojo parlamento ideologinė kryptis bus centro kairė.

„Pradėsime naują etapą šalies politiniame gyvenime – sąžiningesnės, brandesnės idėjomis, o ne pinigais grįstos politinės sistemos kūrimą, – savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ gruodžio viduryje rašė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pranešdama, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. partijų finansavimas bus skaidresnis. – Partijos galės atsiriboti nuo interesų grupių įtakos, jaus didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus ir geriau atstovaus žmonių interesams.“

Taigi 2012-ųjų Seimo rinkimai partijoms bus naujas išbandymas, kaip varžytis dėl rinkėjų palankumo nesitaškant verslo finansine parama. Tačiau, nepaisant šio ženklaus rinkimų kampanijos pokyčio, tiek „Prognozių“ kalbintų politologų, sociologų nuomone, tiek visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, kaip rinkome Seimą švytuoklės principu, taip ir rinksime. Šiuo metu švytuoklė iš konservatorių stovyklos dešinėje į kairę juda jau gana greitai.

Pasak „Veido“ pašnekovų, dešinieji sustabdyti politinės galios slydimo iš savo rankų jau nepajėgūs, bet ir kairieji per beveik ketverius opozicijoje praleistus metus nepadarė nieko, kad 2012 m. Seimo rinkimus laimėtų triuškinamu rezultatu. Galimas tokio pasyvumo padarinys – naujos politinės jėgos įsiterpimas.

Rinkėjai nusivylė naujokais

Treji pastarieji Seimo rinkimai pasižymėjo tuo, kad juose į priekį išsiverždavo vis kokie nors nauji politikai. 2000-aisiais per rinkimus triumfavo Naujoji sąjunga, po ketverių metų – Darbo partija, po to – Tautos prisikėlimo partija.

Sociologo, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio teigimu, visais šiais atvejais laimėjo tokia jėga, kurios nemėgo elitas, iš dalies – ir žiniasklaida, tačiau ji buvo patraukli nusivylusiems rinkėjams. Sociologo nuomone, kažko panašaus galime tikėtis ir iš artėjančių rinkimų, nes ekonominė padėtis tebėra įtempta ir, kaip prognozuojama, gali dar blogėti, tad kriziniu laikotarpiu ypač sustiprėjęs politikais nusivylęs protesto elektoratas išlieka gana stabilus.

Tiesa, „Prognozių“ kalbinti ekspertai pabrėžia, kad žaibišku išpopuliarėjimu ir tokiu pat žaibišku kritimu į reitingų lentelės apačią pasižymėjusios Tautos prisikėlimo partijos istorija naujų jėgų atėjimo tikimybę gerokai sumažino. Esą rinkėjai taip nusivylė šiuo bandymu atrasti patikimus politikus, kad tai gali būti tarsi paskutinis lašas, privertęs išsilieti taurę, kuri vis pildėsi po kiekvienų rinkimų pastebint, jog naujiena – tai toli gražu nebūtinai kas nors gero.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius sako nenustebsiantis, jei dėl šio nusivylimo naujokais 2012-ųjų rinkimai bus pirmieji po ilgo laiko, kurie baigsis be naujų jėgų Seime arba tik su tais naujokais, kurie į parlamentą pateks vien dėl to, kad dalis rinkėjų balsuos prieš bet ką, kas šiuo metu yra Seime.

Kam teks protesto balsai

Kas galėtų būti tie naujokai? „10–15 proc. protesto balsų surinks tie, kurie sugebės pirmieji pasiekti ir motyvuoti savo nuostatų neturinčius, tarsi dreifuojančius, bet vis tiek aktyvius rinkėjus“, – neabejoja politinę komunikaciją tyrinėjantis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Andrius Šuminas.

Jo nuomone, šansų čia turi Artūras Zuokas, bandantis seną produktą įvynioti į naują popierėlį politinės organizacijos „Sąjunga TAIP“ pavadinimu. A.Šuminas sėkmę prognozuoja ir tiems, kurie išdrįs aktyviai konfrontuoti su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Pavyzdžiui, atkurtoji Tautininkų sąjunga turi galimybę pasinaudoti įtemptais Lietuvos ir Lenkijos santykiais ir surinkti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai oponuojančių asmenų balsus. Nors neabejotinai Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai padės savo rinkėjus mobilizuoti ir Lenkų rinkimų akcijai.

Gali būti, kad politinėje kovoje bandys debiutuoti dar pora bręstančių politinių partijėlių, bet joms ekspertai didesnių pergalių neprognozuoja. Apskritai vietų Seime naujokams, ko gero, teks labai nedaug. Per 2000 m. Seimo rinkimus naujos politinės jėgos surinko apie pusę balsų, 2004-aisiais Viktoro Uspaskicho vedami „darbiečiai“ gavo mažiau, 2008-aisiais Tautos ir prisikėlimo partija – dar mažiau, vos 15 proc.

Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius tokių pokyčių su galima rinkėjų branda nesieja. „Rinkėjui, žinoma, būtų lengviau visada balsuoti už tą pačią politinę jėgą. Vis dėlto ištikimu rinkėjų korpusu, nors ir nedideliu, pasigirti gali tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Socialdemokratų partija“, – visų kitų partijų, pasak politologo, laukia kova dėl „antipatų“ balsų.

Didelė dalis rinkėjų tvirtai žino, kad nepalaiko socialdemokratų, bet kartu nenori balsuoti ir už konservatorius. Taigi kaip pasiskirstys šių „antipatų“ balsai, priklausys nuo to, kiek jų sugebės pritraukti kitos partijos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savivaldybėse, kuriose po vasario mėnesį vykusių rinkimų daug kur merai buvo išrinkti ne pagal rinkėjų valią, bet pagal politinę aritmetiką, vienas po kito valdžią susigrąžina tikrieji rinkimų nugalėtojai.

Iš pradžių buvo Prienai, paskui Kazlų Rūda, rudeniop atėjo eilė Kaunui, o dabar Panevėžiui – vienas po kito krinta merai, savivaldybių vadovais tapę ne rinkėjų valia, bet po užkulisinių partijų susitarimų. Į jų vietą grįžta tie, kurių partijos per rinkimus buvo surinkusios daugiausiai balsų.

Nugalėtojai susigrąžino merų postus

Pavasarį „Veidas“ jau rašė, kad savivaldos rinkimai iš esmės vyksta du kartus: pirma rinkėjai išrenka savivaldybių tarybų narius, o paskui šie, pusantro mėnesio (suteikiamo pagal įstatymą) dėlioję valdančiąsias koalicijas, renka merą, jo pavaduotojus, administracijos direktorių – tikrąją miesto ar rajono valdžią. Štai per šiuos antruosius – tikruosius rinkimus neretai atsitinka taip, kad oficialiai laimėjusi partija lieka už valdžios borto, nes visos kitos partijėlės susitarė ir nutarė mesti per bortą nugalėtoją. Dažniausiai vadovaudamosi principu – šitie jau pabuvo valdžioje, dabar duokite ir mums. Rinkėjų valia tokiais atvejais partinius „matematikus“ domina mažiausiai.
Ryškiausiu tokios neteisybės pavyzdžiu balandį tapo Kaunas – ir kaip antras pagal dydį miestas, ir kaip ryškiausias rinkėjų valios nepaisymo pavyzdys: ligtolinė mero Andriaus Kupčinsko vadovauta konservatorių, jaunalietuvių ir liberalsąjūdininkų koalicija po rinkimų iš 41-os vietos savivaldybėje turėjo 19, iš kurių 12 buvo konservatorių. Tačiau po keturių paeiliui koalicijų perderėjimų, išdavysčių ir naktinių susitarimų konservatoriai liko opozicijoje, o meru balandžio viduryje tapo vos tris balsus gavusių liberalsąjūdininkų atstovas Rimantas Mikaitis.
Spalio pabaigoje, jau atstatydintas iš pareigų, R.Mikaitis pripažino meru tapęs jam pačiam netikėtai, ir tai iš esmės buvusi avantiūra. Spalio 27-ąją Kauno mero postą visiškai teisėtai susigrąžino konservatorius A.Kupčinskas, į valdančiąją koaliciją pakvietęs antrą pagal populiarumą mieste Socialdemokratų partiją.
Bet iki valdžios perversmo (veikiau jos teisėto susigrąžinimo) Kaune analogiški procesai vyko ir kitose savivaldybėse, tik ne tokiose pastebimose, kaip buvusi laikinoji sostinė.
Pirmuoju nuverstu naujosios savivaldos kadencijos meru tapo Prienų rajono vadovas konservatorius Juozas Krikštolaitis, savo poste išbuvęs tikriausiai rekordiškai trumpą laiką – vos pusantro mėnesio. Naujasis meras net nespėjo paskirti savo pavaduotojo ir administracijos direktoriaus, kas jam ir buvo prikišta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia priežastis buvo ta, kad konservatoriai susiorganizavo mero postą, nors per rinkimus laimėjo vos tris vietas – dvigubai mažiau nei nugalėtojai socialdemokratai, kurių atstovas Vytautas Bujanauskas nuo birželio ir valdo Prienų rajoną.
Kitas kritęs „uzurpatorius“ buvo liepą iš Kazlų Rūdos mero posto atstatydintas Naujosios sąjungos atstovas Aidas Vaišnora. Nors jo partija per rinkimus laimėjo tik vienu mandatu mažiau nei nugalėtojais (su keturiais mandatais) tapę liberalcentristai, tačiau pati Naujoji sąjunga vasarą, kaip žinoma, nustojo egzistuoti, įsiliejusi į Darbo partiją. O Kazlų Rūdai jau pusmetį vėl vadovauja rinkimus laimėjusios partijos atstovas Vytautas Kanevičius.
Tokie pavyzdžiai, o ypač Kauną susigrąžinęs A.Kupčinskas akivaizdžiai įkvėpė ir penkto pagal dydį miesto – Panevėžio savivaldybių tarybų rinkimų nugalėtojus konservatorius. Jie, rinkėjų valia gavę devynis mandatus iš 31-o, per porinkiminius žaidimus pralaimėjo antroje vietoje likusiems socialdemokratams, kurie meru išrinko saviškį Povilą Vadopolą. Tačiau neseniai, „nubyrėjus“ socialdemokratų frakcijai, taip pat ir kelioms kitoms partijoms persigalvojus, P.Vadopolas buvo atstatydintas, o Panevėžio meru išrinktas konservatorius Vitalijus Satkevičius, vadovavęs miestui ir iki rinkimų.

Mero postą galima pragerti

Vis dėlto ne vien rinkėjų valios nepaisymas gali priversti savivaldybės tarybą atstatydinti net metų nepradirbusį merą. Prieš dvi savaites keitėsi ne tik Panevėžio, bet ir Pakruojo rajono meras. Ligšiolinį rajono vadovą socialdemokratą Saulių Gegiecką (balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatų laukusį ligoninėje) iš posto išvertė saviškiai, neapsikentę „vis besikartojančių netinkamo elgesio momentų, diskredituojančių mūsų skyriaus partijos pirmininką, tuo pačiu ir rajono savivaldybės mero pareigybę“, kaip rašoma oficialiame dokumente.
Žmonių kalba sakant, S.Gegieckas savo postą paprasčiausiai pragėrė. Stebina ne tiek faktas, kad ilgametis (nuo 2004-ųjų) rajono vadovas draugauja su taurele, kiek tai, kad kolegos socialdemokratai vėl išrinko jį į merus, nors, kaip patys teigia, S.Gegieckas ne kartą dėl savo silpnybės yra turėjęs rimtų problemų, žadėjęs pasitaisyti, bet niekaip nepasitaisydavęs. Rimtai partijai tokios klaidos neatleistinos, nors, kaip socialiniuose tinkluose šaiposi Pakruojo opozicinių partijų veikėjai, socdemai ten kitokių kandidatų neturi, tiesiog dabar parinks tokį, kuris išgėręs pajėgia išsilaikyti ant kojų.
Iš šešių jau atstatydintų naujosios kadencijos merų tik buvęs Klaipėdos rajono vadovas Sigitas Karbauskas priklausė rinkimus tvirtai laimėjusiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijai, kuri per pusmetį paprasčiausiai subyrėjo. Vos vieno balso persvarą turėjusi „tvarkiečių“ suburta keturių marginalių partijų koalicija neatlaikė didžiųjų – konservatorių ir socialdemokratų spaudimo, tad nuo rugsėjo Klaipėdos rajonui vadovauja socialdemokratas Vaclovas Dačkauskas.
Šiuo metu kliba ir dar vieno „tvarkiečių“ mero – Raseiniams vadovaujančio Remigijaus Ačo kėdė. Vos per kelis mėnesius savo kadrų politika „statyk visur saviškius, o nepatenkintus atleisk“ R.Ačas nuteikė prieš save pirma vietos ūkininkus, paskui – jį dėl mero posto rėmusius konservatorius. Šie, nors ir turėdami tik du balsus, atsimetę nuo koalicijos gali lemti mero pasikeitimą.

Dar niekada pralaimėjimų nepatyrusi Vladimiro Putino partija “Vieningoji Rusija” ir vėl laimėjo rinkimus, nors ir mažesniu skirtumu nei įprastai. Rusijos terminais kalbant, tai tikras demokratijos proveržis.

Liberaliausia ir išties demokratija alsuojanti Rusijos partija “Jabloko” ką tik įvykusiuose Dūmos rinkimuose tegavo 3 proc. rinkėjų balsų ir liko už borto, mat kad patektum į Dūmą, reikia būti palaikomam bent 7 proc. rinkėjų. Užtat Vladimiro Putino “Vieningoji Rusija” gavo bemaž 50 proc. balsų. Tiesa, daugiausiai, per 99 proc. rinkėjų, šiai partijai pirmenybę suteikė tik… Čečėnijoje ir Rusijos psichiatrijos ligoninėse.
Gal Vakaruose tokia “demokratija” ir kelia šypsnį, bet Rusijoje – tikrai ne. Buvęs prezidentas, o dabar premjeras V.Putinas vaikštinėja neva perkreiptu veidu, o “opozicija” trina rankas – girdi, va dabar tai pasidarbuosim iš peties.
Žinoma, visa tai primena absurdo teatrą, nes aišku, kad Kremlius kaip reguliavo Dūmai gyvenimą, taip ir toliau reguliuos. Tačiau rinkimų rezultatai vis dėlto išties netikėti: pirmą kartą nepriklausomos Rusijos istorijoje “Vieningosios Rusijos” atstovai Dūmoje nesijaus vieniši, nes čia pateko daugiau nei bet kada kitų partijų atstovų, pasiglemžusių iš “Vieningosios Rusijos” 77 parlamento krėslus, palyginti su praėjusia kadencija.
Ir nors “Vieningoji Rusija”, net ir turėdama mažiau postų, toliau tvarkys reikalus Dūmoje, V.Putinui balsų persiskirstymas yra išties prasta žinia. Regis, tai pati niūriausia V.Putino prezidentinės kampanijos pradžia, kokią tik jis galėjo įsivaizduoti. Rugsėjį, iškilmingai pranešęs, kad vėl sieks prezidento posto per 2012 m. kovą vyskiančius prezidento rinkimus, V.Putinas į kairę ir dešinę iki šiol žarstė drąsius pareiškimus, kad jo partijos sėkmė Dūmos rinkimuose bus ta pusė darbo, kurią atlikus prieš prezidento rinkimus nebebus jokių abejonių dėl nugalėtojo. Vis dėlto tų abejonių, regis, bus iki paskutinės minutės.

V.Putinui prireiks antro turo?
Toks klausimas – ar V.Putinui prireiks antro rinkimų turo – dar prieš keletą metų būtų nuskambėjęs kaip didžiausia erezija. Tačiau dabar V.Putinui, po rinkimų pasirodančiose nuotraukose primenančiam liūdnojo vaizdo riterį, tikrai nebepakaks išspausti dirbtinės šypsenos ar papozuoti su medžiotojo uniforma, kad minios iš karto atiduotų už jį savo balsus.
“Praėjusios savaitės Dūmos rinkimai užbrėžė brūkšnį tarp V.Putino politinės karjeros praeities ir ateities. Rusijos rinkėjams reikia daugiau nei anksčiau – jiems nebepakaks V.Putino pagyrų ir svaičiojimų apie teisingumą. V.Putinui teks paaiškinti, kodėl jis nori grįžti į politiką ir ką ketina daryti tapęs prezidentu”, – pokyčius Rusijoje apibendrina Maskvos “Carnegie” centro analitikas Nikolajus Petrovas.
Tiesa, puikiai viešuosius ryšius išmanantis V.Putinas praėjusią savaitę dėl visa ko išmėgino anksčiau gelbėjusius triukus. Praėjusį pirmadienį “Vieningosios Rusijos” suvažiavime jis priminė, kiek laiko yra nuolankus Rusijos tarnas (tai, žinoma, visas jo gyvenimas), ir paragino minią skanduoti “ura”.
Tai nepadėjo, ir, kaip ironizuoja politologas Glebas Pavlovskis, džiaugtis reikia jau vien tuo, kad susirinkusi vienuolikos tūkstančių minia vietoj šlovinančių skanduočių nepradėjo švilpti.

Švilpianti revoliucija
Švilpimas ir švilpavimas Rusijoje dabar turi ypatingą prasmę – labai panašią į tą, kokią Baltarusijoje turi katučių plojimas, tad analitiko G.Pavlovskio džiugesys dėl neįvykusio V.Putino nušvilpimo nėra atsitiktinis.
Besikeičiančias rusų nuotaikas ir vis drąsiau reiškiamą nuomonę apie anksčiau neliečiamaisiais laikytus politikus išduoda ne vien rinkimų rezultatai.
Garsiausias švilpimas šį mėnesį pasigirdo per legendinės Rusijos grupės “Mashina Vremeni” (Laiko mašina) koncertą Kuzbaso regione esančiame Kemerovo mieste. Koncertas vyko kuo sklandžiausiai, kol vedėjas nepranešė, kad pagrindinis renginio rėmėjas – “Vieningosios Rusijos” atstovai vietos valdžioje.
Nelaimingajam vedėjui nepavyko užbaigti net sakinio – minios švilpimas nustelbė bet kokius mėginimus pagarsinti mikrofoną. Nepadėjo net keistoki į sceną išbėgusio mero mėginimai paaiškinti, esą tariama partijos parama – tai tik nevykusi vedėjo provokacija bandant išjudinti minią. Ką gi, minia pasirodė tikrai judri, o švilpimas, tapęs pagrindiniu persisotinimo “Vieningąja Rusija” simptomu, pasigirdo ne vien Kemerove.
Po kelių savaičių jis pasikartojo Čeliabinske, kai vietinės ledo ritulio komandos “Traktorius” kapitonas Vladimiras Antipovas po rungtynių su CSKA ledo arenos viduryje išrėžė prakalbą apie Rusijos didybę ir Čeliabinsko valdžios nuopelnus, o pabaigoje sušuko “mes mylim gubernatorių!”. Šaižus švilpimas tęsėsi tol, kol patriotiškasis V.Antipovas vėl atsisėdo ant suolelio.
Kad “Vieningosios Rusijos” žvaigždė gęsta ne tik provincijoje, bet ir sostinėje Maskvoje, o švilpti vis dažniau išdrįstama ne tik prieš paskirus vietos valdžios veikėjus, bet ir prieš patį V.Putiną, buvo galima įsitikinti ir lapkričio 20-ąją, kai šalies premjeras Maskvos stadiono ringe pasveikino kovų turnyro nugalėtoją Fiodorą Emilianenką ir pavadino jį tikru Rusijos kunigaikščiu. Žodžiai gražūs, tačiau jų buvo neįmanoma girdėti per 20 tūkst. žmonių švilpimą ir skandavimą “Putinai, lauk”.
Tačiau tai, jog rusams įgriso V.Putinas ir “Vieningoji Rusija”, dar nereiškia, kad jie išsiilgę demokratijos. Tai matėme ir per rinkimus, kai tikri demokratijos šaukliai ir vėl liko už borto, o štai “Vieningajai Rusijai” į kompaniją Dūmoje išrinkti visokio plauko keistuoliai, komunistai, prisitaikėliai ir radikalai.

Derėtis teks su klounais
Taigi, ką rusai nori išvysti vietoj V.Putino? Daug rusų balsų pelnė mylimiausias Rusijos nacionalistas, klounu vadinamas antisemitas Vladimiras Žirinovskis, vadovaujantis šiuo atveju absurdiškai besivadinančiai Liberalų demokratų partijai. Beje, anksčiau šio žydų nekenčiančio keistuolio radikalo pavardė buvo Vladimiras Volfovičius Eidelšteinas, bet jis labai pyksta, kai primenama, kad išsižadėtąją pavardę jis gavo iš savo tėvo Lenkijos žydo.
V.Putinui V.Žirinovskis yra tikra rakštis, nes konkuruoja stipriausiose V.Putino stichijose – moka įtikinamai mojuoti kumščiu ir neslepia imperinių ambicijų. Tačiau kartu ir nekelia didelės grėsmės, nes yra savotiškas “nišinis” politikas, turintis saujelę gerbėjų ir niekaip neprasimušantis į tikrąsias aukštumas, tad per daug paisyti jo nuomonės V.Putinui neprireiks. Juolab kad tarp pačių naujausių “inovatyvių” ligšiolinio Rusijos Dūmos vicepirmininko V.Žirinovskio idėjų – tokie utopiniai sumanymai, kaip atominės bombos numetimas į Šiaurės Atlantą, kad būtų paskandinta Didžioji Britanija, grasinimai sukurti rusų valstybę Estijoje ar siūlymas Graikijai prisijungti prie NVS.
Kitas laimėtojas Genadijus Ziuganovas yra dar vienas kumščiais mojuojantis politikas, kurio arkliukas – šlovinti J.Staliną ir propaguoti komunistines idėjas. Tačiau V.Putino nė kiek neerzina, kad G.Ziuganovas per kiekvienas V.Stalino metines ant jo kapo padeda po raudoną gvazdiką. Netgi priešingai: pernai per paties G.Ziuganovo gimtadienį V.Putinas jam įteikė iškalbingą dovaną – ankstyviausią “Komunistų manifesto” leidimą. Su sąlyga, kad G.Ziuganovas ir toliau laikysis nuostatos neskelbti “erezijų” apie privačios nuosavybės panaikinimą. Taigi dėl šio veikėjo V.Putinui – jokio vargo.
Kitas kolega Dūmoje Sergejus M.Mironovas – tikra dovana V.Putinui. Vos ištaikęs progą, jis visuomet liaupsina Rusijos premjerą, ir nors ketina dalyvauti 2012-ųjų prezidento rinkimuose, V.Putinui dėl jo galvos tikrai neskauda.
Paprastai tariant, kasdienis Dūmos gyvenimas nepasikeis, tik galbūt taps šiek tiek įdomesnis. Tikėtina, kad dėl atsiradusios partinės įvairovės padaugės pertraukėlių diskusijoms, per kurias Dūmos nariai ir politinį gyvenimą sekantys piliečiai bent jau spės įsigilinti į naujų įstatymų bei pataisų esmę. Juk ne vienam rusui tikrai įsiskaudėjo galvą mėginant spėti su pastaruoju metu priimamų įstatymų tempu: apskaičiuota, kad vidutiniškai vienai naujai įstatymo pataisai spalį buvo skiriamos dvi minutės.
Tad jei Dūmos rinkimuose rusai balsavo ne už demokratiją, tai bent jau už galimybę ramiau ir įdomiau laukti būsimų prezidento rinkimų.

Rusijos Dūmos rinkimuose triumfavusios partijos
Partija    Lyderis    Gavo rinkėjų balsų 2007 m.    Gavo rinkėjų balsų 2011 m.    Vietų skaičius Dūmoje     Prarasta ar įgyta vietų
“Vieningoji Rusija”    V.Putinas    64,3 proc.    49,54 proc.    238    –77
Komunistų partija    G.Ziuganovas    11,57 proc.    19,16 proc.    92    +35
“Teisinga Rusija”    S.M.Mironovas    7,74 proc.    13,22 proc.    64    +26
Liberaldemokratų partija    V.Žirinovskis    8,14 proc.    11,66 proc.    56     +16

Dienraščio „Lietuvos rytas“ skelbiamos apklausos duomenimis, už Lietuvos socialdemokratų partiją balsuotų 15,8 proc. respondentų. Prieš mėnesį vykusios apklausos metu socialdemokratams balsus žadėjo 14,2 proc. apklaustųjų.

Opozicinė Darbo partija gautų 11,6 rinkėjų balsų, praėjusį mėnesį ji būtų surinkusi 12 procentų.

Į trečiąją vietą pakilo „Tvarkos ir teisingumo“ partija, už kurią ketinimą balsuoti nurodė 9,2 proc. (8,3 proc. lapkritį).

Už valdančiąją Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus balsuotų 7,2 proc. apklaustųjų, t.y. keliais proc. mažiau nei buvo nurodę lapkritį – 9,3 proc.

Valdančiojo Liberalų sąjūdžio rėmėjų gretos beveik nepakito – jie gautų 4,4 proc. balsų (5 proc. lapkritį).

5 proc. rinkimų barjero neįveiktų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – ji gautų 2,9 proc. rinkėjų balsų, Liberalų ir centro sąjunga gautų 2,3 proc., Krikščionių partija – 0,8 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcija gautų 0,5 procento.

23,2 proc. apklaustųjų sako, jog rinkimuose nedalyvaus, 19,6 proc. buvo neapsisprendę, už ką balsuos, 1,8 proc. į klausimą neatsakė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „ Vilmorus“ gyventojų apklausą atliko gruodžio 2–13 dienomis.

Praėjusią savaitę pirmą kartą po 1998-ųjų defolto Rusijai nepavyko išplatinti euroobligacijų emisijos. Užsienio investuotojai jau buvo susiruošę nupirkti vieno milijardo eurų vertės „Vnešekonom“ banko platinamų obligacijų, kai, likus vos dviem valandoms iki pardavimo pradžios, atšaukė savo pasiūlymus.

Tai padaryti juos paskatino dvi priežastys – maskviečių protesto akcija prieš savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą ir Vilniuje viešėjusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimas, kad rinkimai Rusijoje buvę nelaisvi ir neteisingi.
Iš esmės tai reiškia, kad kapitalo rinkos suabejojo vienuolika metų Rusiją valdančio Vladimiro Putino valdžios ateitimi, ir tai daug baisesnis signalas Kremliaus režimui, nei kelių dešimčių tūkstančių opozicionierių mitingas. Prieš V.Putiną protestuota ne kartą ir ne du, mitingų būta gerokai gausesnių ir vaikyti jie nė kiek ne švelniau nei dabar. Tačiau jokios įtakos kapitalo rinkoms tai neturėdavo ir dar prieš savaitę net įsivaizduoti nebuvo galima, kad galėtų turėti: V.Putino režimas atrodė amžinas, o jo sugrįžimas į prezidento postą 2012 m. pavasarį – iš anksto nulemtas. Tik staiga viskas per vieną naktį pasikeitė. Kas atsitiko?
Savaitgalį V.Putinas pralaimėjo rinkimus į Rusijos Dūmą. Ir pralaimėjo žiauriai: oficialiai jo kišeninė „Vieningosios Rusijos“ partija turi 49,5 proc. balsų, iš tikrųjų – ne daugiau kaip 30–35 proc. Palyginti su dviem trečdaliais balsų (tuomet daugiausia tikrų, nors klastojimo, savaime suprantama, būta) ir konstitucine dauguma, kuriuos „Vieningoji Rusija“ surinko per 2007-ųjų Dūmos rinkimus, tai sutriuškinimas. Ne esmė, kad Dūma Rusijoje tėra dekoracija, o tikra valdžia sutelkta Kremliuje ir vyriausybėje, kurie kaip darė, ką nori, taip ir toliau ketina daryti. Bet daryti, ką nori, žinant, kad tauta tave iš esmės remia, tai viena, o daryti, ką nori, žinant, kad tauta tavęs nekenčia ir pirmai progai pasitaikius sudraskys į skutus – visai kas kita. Kerta per smegenis.
Tai, kad V.Putino režimas, nepaisant kartkartėmis vykstančių rinkimų, nėra demokratinis, niekam nebuvo paslaptis nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų. Ne veltui pats V.Putinas vadino jį „valdoma demokratija“ arba „suverenia demokratija“. Bet lig šiol tokia formali demokratija rusus tenkino. V.Putinas visą dešimtmetį, nuo pat kabineto Kremliuje perėmimo 1999-ųjų pabaigoje, neabejotinai buvo pats populiariausias ir didžiausią pasitikėjimą turintis Rusijos politikas. Taigi V.Putino valdžia buvo teisėta netgi pagal pačius griežčiausius demokratijos reikalavimus, ir tiek Europa, tiek Amerika su tuo turėjo skaitytis. Žinia, per tą dešimtmetį vykusių rinkimų rezultatai būdavo paklastojami V.Putino naudai, bet esminės įtakos galutiniam rezultatui tai nedarė.
Tačiau šį kartą V.Putino partijos rinkimų rezultatas buvo suklastotas iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse. Nuo šiol jis laikosi tik iš inercijos ir slaptųjų tarnybų, policijos, kariuomenės, kurių vadovybė kol kas besąlygiškai remia savo finansinį geradarį V.Putiną, dėka. Bet akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali: V.Putinas turės arba susigrąžinti Rusijos pasitikėjimą per 2012-ųjų prezidento rinkimus, arba pasitraukti, o kartu su juo – visa ta „sukčių ir vagių partija“, kuri per dešimtmetį pavogė ir daugiausia į Europos bei Amerikos bankus išvežė šimtus milijardų dolerių ar eurų.
Pasivogtų milijardų likimas – šiomis dienomis didžiausias Rusijos valdančiųjų galvos skausmas. Daugelis jų paniškai bijo, kad tą pačią akimirką, kai tik už jų nugaros visiems laikams užsitrenks Kremliaus durys, klastingi vakariečiai (pirmiausia anglosaksai ir amerikiečiai) atims iš jų Vakaruose saugomus turtus, lygiai kaip pats Rusijos režimas atiminėjo turtus iš jam neįtikusių verslininkų. Paradoksas, bet šią Rusijos režimo baimę gerokai paskatino Lietuvos Vyriausybės veiksmai, nacionalizuojant bankrutuojantį „Snorą“. Daugiausia iš savo pačių susikurtų sąmokslo teorijų pasaulyje gyvenantys Rusijos valdantieji negali patikėti, jog Lietuva pati drįstų perimti rusišką banką vien todėl, kad savininkai jį išvogė. Jų supratimu, mūsų Vyriausybė tik vykdo „klastingų anglosaksų“ valią, taip siųsdama signalą, kas laukia „kremlinių“ pinigų Vakaruose.
Todėl dabar V.Putinas darys viską, kad kaip nors iš tikrųjų, o ne balsų skaičiuotojų pastangomis laimėtų prezidento rinkimus. Ir darys taip, kaip pripratęs – kurdamas Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, kurią išgelbėti gali tik jis vienas, įvaizdį. Rusijos kaimynams, įskaitant Lietuvą, tai nieko gera nežada.

Šį kartą Rusijos rinkimų rezultatai buvo suklastoti iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse.

2011 metų TAUTOVEŽIU, t. y. geriausiu nenauju automobiliu Lietuvoje, tapo 1995 metų BMW 740 HAMANN. Tai paaiškėjo pasibaigus pirmą kartą Lietuvoje vykusiems nenaujo geriausios automobilio rinkimams „Tautovežis 2011“ (www.tautovezis.lt).

Rinkimus organizavo automobilių finansavimo paslaugą PIRK AUTOLIZINGU teikianti finansų įstaiga „General Financing“.

Spalio pabaigoje startavusiame konkurse „Tautovežis 2011“ buvo renkamas nenaujas automobilis, vertas būti metų „Tautovežiu“, taip pat Pupytvežis (geriausias automobilis merginoms vežti arba geriausi panelės ratai), Chebravežis (geriausias automobilis draugams vežti) bei Turbovežis (greičiausias ir galingiausias automobilis). Konkurso dalyviai patys siūlė kandidatus, siųsdami savo numylėtų mašinų nuotraukas ir aprašymus, už kurias balsavo šalies gyventojai.

Kartu su metų TAUTOVEŽIU, geriausiu Chebravežiu žmonės išrinko automobilį pavadintą „Žydruoju žaibu“ (1989 m. VAZ 2106). Turbovežio kategorijoje nugalėjo „Mitsas“ (1996 m. Mitsubishi Eclipse), o Pupytvežiu tituluotas „Meganiukas“ (1996 m. Reno Megane). Metų Tautovežio bei savo kategorijose daugiausiai balsų surinkusių automobilių savininkai buvo apdovanoti prizais.

Iš viso Tautovežio rinkimuose dalyvavo net 509 automobiliai, iš jų atskirose kategorijose – 75 Pupytvežiai, 198 Turbovežiai ir net 229 Chebravežiai. Seniausias metų Tautovežiu tapti pretendavęs automobilis buvo 1930 metų „FORD A“, naujausias – 2009 metų „Nissan 370Z“. Visi konkurse dalyvavę automobiliai bendrai sudėjus gavo beveik 36 000 balsų.

Pasak „Tautovežio 2011“ rinkimus organizavusios bendrovės „General Financing“ generalinio direktoriaus Konstantino Balakino, įkvėpta didelio šalies gyventojų susidomėjimo Tautovežio rinkimais bendrovė planuoja šį konkursą kartoti ir kitais metais.

“Vieningoji Rusija” tikriausiai gaus daugiau kaip pusę mandatų naujos sudėties Valstybės Dūmoje, RF parlamento žemuosiuose rūmuose. Tai pirmadienį pranešė Centrinė rinkimų komisija (CRK).

“Vieningosios Rusijos” partijai vadovauja premjeras Vladimiras Putinas, o jos sąraše per sekmadienį įvykusius rinkimus pirmuoju buvo įrašytas prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

CRK informavo, kad, apdorojus protokolus iš 96 procentų rinkimų komisijų, “Vieningoji Rusija” gavo 49,54 procento balsų. Tai jai užtikrina 238 mandatus 450 vietų Valstybės Dūmoje.

RF komunistų partija iškovojo 19,16 procento balsų, socialistinė “Teisingoji Rusija” – 13,22 procento, o nacionalistinė RLDP – 11,66 procento balsų. Komunistai turėtų gauti 92 mandatus, “Teisingoji Rusija” – 64, o Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai – 56 mandatus.

CRK vadovo Vladimiro Čiurovo duomenimis, rinkėjų aktyvumas sudarė 60,2 procento. Jis buvo 3 procentais mažesnis nei 2007 metais įvykusiuose Valstybės Dūmos rinkimuose.

Ankstesnės sudėties Valstybės Dūmoje “Vieningoji Rusija” turėjo konstitucinę daugumą – jai priklausė 315 mandatų. Tad V. Putino ir D. Medvedevo partija tikriausiai praras 77 vietas Rusijos parlamento žemuosiuose rūmuose.

REUTERS

Lietuvoje gyvenantys Rusijos piliečiai sekmadienį rinks savo šalies parlamentą – Valstybės Dūmą.

Rusijos ambasados Vilniuje duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena kiek daugiau nei 13 tūkst. Rusijos piliečių, kurie gali balsuoti Dūmos rinkimuose.

Pasak Rusijos ambasados, per rinkimus Lietuvoje veiks trys balsavimo punktai  - Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine.

Per šiuos rinkimus Dūma pirmą kartą bus renkama penkerių metų kadencijai, iki šiol kadencija trukdavo ketverius metus.

Antradienį Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumas tarsis, kada bus renkamas naujas LPK prezidentas.

Kol kas nėra aiškaus lyderio, kas galėtų šiame poste pakeisti prieš tris savaites mirusį ilgametį LPK vadovą Bronislovą Lubį, kuris LPK vadovavo visus aštuoniolika metų nuo jos įsteigimo.
„Dabar vyksta konsultacijos. Bent jau kol kas, daugumos nuomone, skubėti neverta. Kitą savaitę pasitarsime ir apsispręsime, kada rengti LPK neeilinį rinkiminį suvažiavimą. Kol kas jokios datos nenumatytos, nebent paaiškėtų, kad yra daugelio paramą turintis lyderis“, – sako LPK viceprezidentas, Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius dr. Gediminas Rainys. Jei ne B.Lubio mirtis, eilinis suvažiavimas būtų vykęs 2013 m. vasarą.
G.Rainio teigimu, konsultacijose vyrauja nuomonė, kad prezidentu turėtų tapti autoritetingas nacionalinio kapitalo savininkas, nes jei LPK vadovu taptų įmonės vykdomasis direktorius, įmonės akcininkai galėtų nepritarti LPK rėmimui ar samdomam vadovui nesudaryti sąlygų skirti laiko LPK veiklai.
Antradienį taip pat turėtų paaiškėti, kas iki suvažiavimo taps laikinuoju LPK vadovu. Pagal konfederacijos įstatus, juo turėtų tapti vienas iš viceprezidentų, kurių yra šeši. Didžiausia tikimybė, kad šias pareigas laikinai eis G.Rainys.
Priminsime, kad LPK vienija 32 šakines ir 8 regionines asociacijas, jungiančias per 2,7 tūkst. gamybos ir prekybos įmonių, bankų, mokslo tyrimo institutų, mokymo įstaigų. LPK visuomeninė organizacija, bet turi svarią įtaką Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.

Daugumos koaliciją sudariusios Latvijos partijos išmetė rinkimus laimėjusią konkurentę, tačiau naujoji vyriausybė per silpna, kad atsilaikytų prieš opozicijos kirčius ir prieš gyventojų nepasitenkinimą.

Daugiausiai latvių balsų pirmalaikiuose parlamento rinkimuose gavusi prorusiška partija “Santarvės centras” ir ją rinkusių Latvijos gyventojų interesai liko už borto: vyrausybę suformavo buvusio prezidento Valdžio Zatlero “Reformų partija”, premjero Valdžio Dombrovskio “Vienybė” ir radikali dešinioji nacionalistinė partija “Nacionalinis aljansas”.
Tokia didelį tarptautinį atgarsį sulaukusių rinkimų baigtis pirmiausia sukėlė audringą rusakalbių reakciją: daugiau nei savaitę minia protestuotojų Rygoje supo parlamento pastatą ir reikalavo gerbti piliečių valią.
Šis rusakalbių nepasitenkinimas, matyt, bus vienas svarbiausių iššūkių naujajai vyriausybei. Turint omenyje, kad Latvijoje jų gyvena apie 30 proc. ir paprastai jie yra aktyviausi protestuotojai šalyje, vyriausybės vadovui ir nariams teks labai pagalvoti prieš tariant kiekvieną žodį, kad tai nesukeltų Latvijoje daug labiau nei Lietuvoje įprastų protestų.
Jau dabar vyriausybei jie pateikė pirmą netikėtumą: įpykę dėl savo neva pažeidžiamų teisių, rusakalbių aktyvistai Latvijos vyriausioje rinkimų komisijoje įregistravo parašų rinkimo dėl rusų kalbos nacionalinio statuso įteisinimo akciją. Tad lapkričio 1–30 dienomis šalyje kaimynėje bus renkami parašai už tai, kad Seime būtų svarstoma galimybė rusų kalbą paversti antrąja valstybine kalba Latvijoje.
Dar sudėtingesnis iššūkis naujajai Latvijos vyriausybei glūdi pačiame parlamente. Juk valdančiųjų dauguma yra itin trapi, o štai opozicija – nepaprastai galinga. Ir svarbiausia šioje stovykloje – 31 “Santarvės centro”, vadovaujamo Rygos mero Nilo Ušakovo, atstovas. Šie politikai jau derasi su kitais opozicijoje likusiais išrinktaisiais kaip kuo labiau sutrukdyti valdančiajai koalicijai diktuoti taisykles.

Rusija ims kelti problemų?

Taigi nors prorusiška partija ir liko užribyje, tačiau Rusijos klausimas ateinančius ketverius metus dėl to Latvijai gali tapti tik dar reikšmingesnis. Juk iš esmės Latvijos santykiai su Rusija, palyginti su kitomis dviem Baltijos šalimis, yra patys dalykiškiausi.
Tačiau dabar prabilta apie neišvengiamą Latvijos ir Rusijos santykių pablogėjimą, mat Maskva tikrai neliko sužavėta tuo, kad pirmą kartą nepriklausomos Latvijos istorijoje pergalę iškovojusi prorusiška partija nustumiama į pašonę, o valdžią pasidalijo senieji politikos vilkai.
Tačiau net jei Vakaruose tyliai džiaugiamasi, kad Latvijai vadovaus ne prorusiška ir dažnai populizmu kaltinama jėga, o patyrę politikai (išskyrus radikaliuosius nacionalistus), Rusijos problemos nenurašo niekas. JAV analitinio centro “Stratfor” ekspertai pabrėžia, kad Rusijos reakciją sukelia bet koks į provokaciją panašus veiksmas – pavyzdžui, bronzinio kario paminklo iškeldinimas Estijoje 2007-aisiais. Tad jų nuomone, Maskva beveik neabejotinai gerokai sugriežtins poziciją Latvijos atžvilgiu. Dar labiau tai tikėtina, jei Rusija, kaip žada Vladimiras Putinas, taps prezidentine valstybe, tad Latvijos vyriausybės laukia nelengva užduotis – išlaviruoti taip, kad dėl neva nuskriaustų rusakalbių nenukentėtų ekonominiai Latvijos interesai.

Peštynės dėl finansų

Kita problema, su kuria susidurs naujoji Latvijos vyriausybė – tai fiskalinė politika. Mat sudėtingą laikotarpį vis dar išgyvenanti šalis priversta toliau mažinti valstybės išlaidas. O bet kokį sprendimą bus labai sudėtinga priimti turint vos 56 narių daugumą 100 vietų parlamente. Tad kaip aiškina Latvijos politologas Andris Straumanis, šalis Europos mastu gali tapti antrąja Slovakija – šalimi, kur iš vietos nejuda jokie su pinigais susiję klausimai. Priminsime, kad ne taip seniai Slovakija pagarsėjo tuo, jog silpna valdančioji dauguma tik po kelių mėnesių su opozicija pagaliau susitarė dėl to, ar šalis pritars didesnei silpnųjų euro zonos šalių finansinei paramai.
Kad valdantiesiems nebus lengva, rodo jau pirmoji jų darbo savaitė. Nors V.Zatleras iš anksto buvo užsitikrinęs pakankamai balsų, kad taptų Saeimos pirmininku, tačiau net dviejuose balsavimuose taip ir nebuvo išrinktas, o šį postą laimėjo politikė iš “Vienybės” partijos Solvita Aboltina.
Dar sudėtingiau turėtų būti finansų ministrui Andriui Vilksui, tą patį postą užėmusiam ir ankstesnėje vyriausybėje. Žinanant, kokia sudėtinga ekonominė situacija Latvijoje, kokia trapi yra valdančioji dauguma ir suprantant, kad radikalioji koalicijos partnerė yra neprognozuojama, bet kokių finansinių sprendimų priėmimas gali būti ypač sunkus. Dabar kiekvienas balsas bus praktiškai lemiamas, o Parlamento nariams gali užeiti noras diktuoti savo valią ar pateikti savo reikalavimų už savo balsą.
Čia kyla nemažai klausimų, kaip naujajam, ar tiksliau, senajam finansų ministrui artimiausiais mėnesiais seksis įgyvendinti planus dar labiau apkarpyti šalies išlaidas, biudžeto deficitą sumažinti iki 2,5 proc. BVP ir siekti euro įvedimo 2014-aisiais.

Spalio 23 d. – Šveicarijos parlamento rinkimai. Tuomet paaiškės, kas užims 200 vietų Nacionalinėje taryboje (žemieji parlamento rūmai) ir 45 vietas – Kantonų taryboje (aukštieji rūmai). Ar po rinkimų pasikeis tiek partijų puokštė parlamente, tiek vyriausybės sudėtis?

Net 62 iš 200 galimų – šitiek vietų parlamento Nacionalinėje taryboje per pastaruosius rinkimus 2007 m. laimėjo ultradešinioji Šveicarijos liaudies partija (SVP). Tiek daug vietų nuo pat dabartinės balsavimo sistemos įvedimo 1919 m. dar nebuvo gavusi nė viena partija.
Kuo liaudininkai apžavėjo šveicarus? Ogi nacionalistiniais pažadais atsikratyti imigrantų: reklaminis plakatas vaizdavo valstybės vėliavos fone besiganančias baltas avis, lauk išspiriančias juodą avį. Žinoma, dėl tokios alegorijos pasipylė kritika: kurstomas rasizmas ir priešiškumas užsieniečiams! Vis dėlto rinkėjai balsavo už tai, kad „Šveicarija būtų labiau šveicariška“.
Paradoksalu: per tuos pačius 2007-ųjų rinkimus į Šveicarijos parlamentą pirmą kartą buvo išrinktas juodaodis – socdemas Ricardo Lumengo. Iš 7,5 mln. šalies gyventojų 1,6 mln. sudaro imigrantai (20 proc. visų dirbančiųjų), tačiau senbuviai nebenori įsileisti jų daugiau.

Nacionaliniai parlamento ypatumai
Apie 80 proc. dabartinių parlamentarų svajoja išsaugoti šiltą vietelę (tik 50 iš 246 yra pranešę, kad baigia politinę karjerą).
Pagal pradinį sumanymą, paveldėtą iš XIX amžiaus, šveicarų parlamentarai ir po rinkimų turėtų dirbti pagal profesiją, o politika – tik antraeilė veikla (mažiau negu 30 proc. darbo laiko). Tikrovė kitokia: 2010 m. beveik pusė parlamentarų neturėjo jokio kito darbo, o kiti parlamente praleisdavo 57–67 proc. darbo laiko. Žodžiu, įsigali profesionalūs politikai. Tačiau kumščiu trinktelėti gali dar kai kas – liaudis. Mat kiekvieną parlamento priimtą įstatymą gali „nugalėti“ referendumas: jei surenkama 50 tūkst. parašų arba to pareikalauja bent jau 8 iš 26 kantonų – įstatymą atmetinėja (arba patvirtina) visaliaudinis referendumas.
Šiemet pirmąkart bus balsuojama internetu – kad balsai būtų suskaičiuoti sparčiau. Tiesa, virtualiai balsuos ne visi – teisę gauna tik tie 21,5 tūkst. piliečių, kurie iš keturių kantonų išvyko gyventi į užsienį.

Vėl peršama „dar daugiau Šveicarijos“
„Imigracija ir per šiuos rinkimus bus lemiamas klausimas. Antroje vietoje – aplinkosauga ir energetika, trečioje – ekonomika. Vien remiantis šiomis temomis galima papasakoti visą mūsų rinkimų istoriją“, – sako šveicarų politologas Claude’as Longchampas.
„Iš meilės Šveicarijai“, – tokiu reklaminiu šūkiu šįmet gundo liberalai (nr. 1 pagal narių skaičių), planuojantys 20 proc. vietų parlamente ir teigiantys, kad Šveicarija esanti viršūnė, geriau už bet kurią Europos šalį atlaikiusi pasaulinę krizę. „Mano šeima, mano Šveicarija, mūsų CVP“, – meilinasi antra didžiausia – krikdemų liaudies partija (CVP). „Šveicarai balsuoja už SVP“, – į patriotizmą apeliuoja praėjusius rinkimus laimėję Šveicarijos liaudies partijos (SVP) išminčiai, save vadinantys patriotais konservatoriais, nors Europa jiems klijuoja nacionalistų etiketę.
2007 m. buvo pasiektas Šveicarijos rekordas: į 246 vietas parlamente pretendavo 3089 kandidatai iš 311 sąrašų (pvz., žaliųjų judėjimo priešybė – Automobilininkų partija; išsiskyrusių vyrų teisių gynėja – Vyrų partija ir kt.). Egzotikos bus ir šiemet. Pavyzdžiui, vos prieš tris mėnesius buvo įregistruota „Anti PowerPoint“ partija (APPP), kurios priešakyje – brangiausias Europoje retorikos treneris Matthias Pöhmas, kovojantis už tai, kad šveicarų mokyklos nebemažintų pažymių vien dėl to, jog moksleiviai atsakinėdami nesinaudoja „PowerPoint“ skaidrėmis. Arba Piratų partija, siekianti laisvės internete. Dar yra Gyvūnų partija…
Mažosios partijos rinkimus išnaudoja tam, kad atkreiptų žiniasklaidos dėmesį.

Kraštutinė partijų poliarizacija
Šveicarija ilgą laiką garsėjo kaip šalis, kurioje viskas sprendžiama bendru susitarimu. Tačiau per pastaruosius 20 metų ji tapo labiausiai politiškai poliarizuota Europos valstybe. „Kai palygini partijų programas trisdešimtyje Europos šalių, atrandi, kad aštriausi programiniai skirtumai – Šveicarijoje“, – tvirtina politologas Andreas Ladneris.
Šveicarų spauda piktinasi, kad šalyje viešpatauja beveik šizofreniška sistema, t.y. visiškas neatitikimas tarp to, kas laimi rinkimus ir kas priima politinius sprendimus. Ženevos universiteto politinių mokslų profesorius Pascalis Sciarini paaiškina: „Turime vieną partiją, kuri laimi rinkimus, bet neformuoja politikos, – tai Šveicarijos liaudies partija. Ir turime dvi partijas, kurios formuoja politiką, bet pralaimi rinkimus, – tai liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija.“ Išties, nuo šių dviejų partijų priklauso 80–90 proc. visų balsavimų parlamente.
Kas laimės rinkimus šiemet, sužinosime gal net jau spalio 23 d. Kas formuos politiką – šiek tiek vėliau.

Prognozės
Du pagrindiniai šalies nuomonių tyrimo institutai teigia: daugiausiai šansų rinkimuose ir vėl turės dešinioji Šveicarijos liaudies partija (28–29 proc. rinkėjų balsų), antrosios vietos gali tikėtis socialdemokratai (apie 20 proc.), trečiąją ir ketvirtąją dalysis liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija (apie 14–16 proc.).

Ketvirtadienį, atstatydinus Kauno miesto merą Rimantą Mikaitį, laikinai, kol bus išrinktas kitas Kauno meras, savivaldybei vadovaus dabartinis mero pavaduotojas socialdemokratas Kęstutis Kriščiūnas. Apie tai praneša naujienų agentūros.

Ketvirtadienį Kauno miesto taryba nesvarstė klausimų dėl vicemerų atleidimo iš einamų pareigų ir naujų savivaldybės vadovų išrinkimo.

R. Mikaitis – keturioliktasis Kauno miesto meras – ne pirmas patyrė skaudžias interpeliacijos pasekmes. Savivaldybės istorijoje interpeliacijų būta ir anksčiau, tačiau Kauno miesto mero postus iki šiol buvo praradę du politikai. Vienas jų mero kėdėje sėdėjo kiek ilgiau nei mėnesį, kitas – daugiau nei metus.

Tiesa, buvo tokių išrinktųjų, kurie mero kėdės atsisakė savo noru ar po sėkmingai pasibaigusių Seimo rinkimų, ar įtikinti koalicijos partnerių, kad “taip reikia, nes tokia yra politinė valia”.

Politinės valios pareiškimą – sprendimo atleisti R. Mikaitį projektą – šį kartą pasirašė 21 Kauno miesto tarybos narys.

Diskusijų dėl to sprendimo tarybos posėdyje nebuvo. Tačiau R. Mikaičiui, meru išbuvusiam daugiau nei pusę metų, suteikta proga pasisakyti. Jis teigė tikėjęs, kad susitelkus galima siekti permainų, kurių taip laukia kauniečiai, nes koalicijoje, sudarytoje iš 6 politinių jėgų, buvo ir patyrusių politikų, ir profesinėje veikloje daug nuveikusių žmonių.

“Deja, ne visais savivaldybės darbais galiu didžiuotis. Sakau atvirai: man dažnai būdavo gėda dėl kai kurių mūsų valdininkų ar politikų veiksmų – atsainaus požiūrio, aplaidžiai ar net sąmoningai vilkinamų sprendimų. Dėl to atsiprašau visų kauniečių.

Vis dėlto aš tikiu, kad galime dirbti kur kas sėkmingiau. Tačiau tam reikia vienos sąlygos: visi Kauno tarybos nariai – ir koalicijos partneriai, ir opozicija – miesto reikalus turi spręsti atvirai ir skaidriai, o ne regzti slaptus sandėrius Laisvės alėjos kavinėse”, – sakė prieš balsavimą dėl interpeliacijos Kauno meras R. Mikaitis, kviesdamas koalicijos partnerius ir visą Kauno miesto tarybą nepasiduoti kelių “dumblo specialistų” ir Laisvės alėjos šešėlinių kardinolų provokacijai bei netapti jų įrankiais”.

Lietuvos liberalų sąjūdžio (Kauno miesto taryboje – 3 atstovai) deleguotas meras R. Mikaitis sakė tikįs, kad koalicijoje ir visoje miesto taryboje dominuoja sveikos jėgos. Intrigas, pasak jo, rezga tie, kurie myli ne Kauną, o yra įsimylėję save ir pinigus.

“Matome daug požymių, rodančių, kad Kaunas atgimsta. Norėtųsi, kad šis procesas vyktų kuo greičiau. Todėl prašau jūsų palaikymo – neleiskime Kauno klampinti į dumblą, o leiskime jam atsitiesti”, – kolegas ragino politikas.

Mažai kas savivaldybėje abejoja, kad po mero atstatydinimo naujai susidarančioje valdančiojoje koalicijoje dominuos daugiausiai Kauno miesto tarybos mandatų (12) turintys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių konservatorių partijos atstovai. Jų partneriais, kaip ir prieš tai buvusios kadencijos pradžioje, tampa Lietuvos socialdemokratų partijos nariai (6). Taip pat, – partijos “Tvarka ir teisingumas” atstovai (3) ir Lietuvos liberalų ir centro sąjungos nariai(3).

Pažymėtina, kad kelias kadencijas iš eilės sugebėdavę pritapti prie valdančiųjų “Jaunosios Lietuvos” partijos atstovai priversti trauktis į opoziciją. Kol kas šios partijos vedlys Stanislovas Buškevičius tebėra Kauno miesto mero pavaduotojas. Kaip ir opozicijoje dirbti pasirengusios koalicijos “Vieningas Kaunas” jauniausias (iš 5 tarybos narių) vicemeras Povilas Mačiulis.

Neoficialiai teigiama, jog pastarieji du mero pavaduotojai savo postų neišsaugos. Tačiau socialdemokratai naujoje valdančioje koalicijoje gali suderėti du vicemerų portfelius.

Greta mero pavaduotojo K. Kriščiūno vicemere gali tapti ir Seimo narės Birutės Vėsaitės padėjėja, partijos Kauno skyriaus pirmininkė Orinta Leiputė. Dar viena vicemero kėdė, spėjama, bus siūloma “Tvarkos ir teisingumo” partijos atstovui.

Į Kauno miesto mero kėdę pretenduoja sugrįžti visą praėjusią kadenciją joje sėdėjęs (ir interpeliaciją, kuri baigėsi jo sėkme, išgyvenęs) konservatorius Andrius Kupčinskas. Tačiau, kaip jis sakė naujienų agentūrai ELTA, kol kas dar anksti spėlioti “kas bus, jeigu bus…”

Galutinį žodį skirstant vadovaujančius politinius postus tars miesto taryba. Jos valia bus apsispręsti, ir ar palikti toliau eiti pareigas socialdemokratą Antaną Navakauską, tebevadovaujantį Kauno miesto savivaldybės administracijai.

Prognozuojama, kad administracijos direktoriaus pavaduotojai – opozicinių partijų – Darbo ir “Jaunosios Lietuvos” – atstovai bus priversti su postais atsisveikinti.

Ketvirtadienio popietę Kauno tarybos posėdis (jo darbotvarkėje – apie 40 klausimų) tęsiasi toliau. Kito posėdžio, kuriame bus sprendžiami kitų politinių postų Kauno miesto savivaldybėje pasiskirstymo klausimai, data dar nenustatyta.