MUMS NE TAS PATS – toks pareiškimas žvelgia nuo šio „Veido“ viršelio. Tai ne rinkimų šūkis, tai nuolatinė mano ir mano kolegų „Veide“ principinė nuostata, kuria mes vadovaujamės atsirinkdami temas, rašydami straipsnius ir analizuodami Lietuvai bei pasauliui svarbius įvykius.

 

Evaldas LABANAUSKAS

 

Tikriausiai vienas populiariausių pastarosiomis savaitėmis klausimų – už ką balsuoti? Po to atodūsis, nejauki tyla ir atsakymas
„nėra už ką“, „nežinau, ar išvis eisiu“ ir pan. Nieko nuostabaus, atsižvelgiant į tokią nykią rinkimų kampaniją. Buvo padaryta viskas, kad iš Lietuvos rinkimų dingtų bet kokia intriga, patrauklumas. Tiksliau, siekta, kad vietoj šou vyktų rimtos diskusijos, idėjų kova, tačiau išėjo taip, kad šou neliko, o idėjų dėl to neatsirado. Kai kurios partijos tik kelios savaitės iki rinkimų sugebėjo patvirtinti savo programas, diskusijų irgi nevyko, o kas vyksta dabar – nuobodu ir neįdomu tiek diskusijų vedėjams, tiek dalyviams, tad kodėl turėtų būtų kitaip rinkėjams?

Daug daugiau aistrų, regis, sulaukia JAV prezidento rinkimai. Tikėtina, jei JAV amba-sada padarytų eksperimentą ir leistų Lietuvos piliečiams balsuoti JAV prezidento rinkimuose, aktyvumas būtų didesnis nei per Seimo rinkimus. Tačiau JAV prezidento rinkimų įtaka Lietuvai toli gražu nesulyginama su Seimo rinkimų rezultatų poveikiu.

Bet mums ne tas pats, kas bus su mūsų valstybe. Mums ne tas pats, kad galime po rinkimų atsibusti tokioje šalyje, kur būtų persekiojami kitaminčiai, kur būtų įtvirtintas vado kultas, kur būtų rengiamos raganų medžioklės ir linčiavimai, kur būtų nesilaikoma tarptautinių įsipareigojimų. Būtent tai siūlo kai kurios į Seimą einančios politinės jėgos, tikėtina, sulauksiančios didelio palaikymo tų, kurie eis balsuoti iš pykčio, o ne skatinami pilietiškos pareigos ir racionalaus proto.
Kita vertus, mums ne tas pats, kokioje padėtyje jau dabar atsidūrė Lietuva. Mums ne tas pats, kokį išsilavinimą įgyja Lietuvos jaunimas. Mums ne tas pats, kad Lietuvos ekonomika taip ir liks vidutiniokė, jei nesiimsime veiksmų. Mums ne tas pats, kad sveikatos sistema įvardijama vos ne kaip „kyšių sistema“.
Mums ne tas pats, kad Lietuvą palieka ir ruošiasi palikti vis daugiau žmonių. Mums ne tas pats, kad kultūros sektorius amžinai pasmerktas būti našlaičiu. Mums ne tas pats, kas ir kaip valdo Lietuvą.
Todėl mes eisime į rinkimus, o ir po rinkimų stebėsime, analizuosime bei rašysime apie tai, kas svarbiausia valstybei ir visuomenei. Mes tikime, kad rinkimai – tai būdas užtikrinti demokratiją ir kartu savo šalies klestėjimą. Taip pat
manome, kad demokratija neįsivaizduojama ir be kokybiškos bei analitinės žiniasklaidos.

Žinoma, demokratija nėra ideali, bet ar žinote geresnę valdymo formą? Žinoma, žiniasklaida irgi ne visada sugeba iki galo atlikti savo pareigą ir klysta, bet ar žinote, kas ją gali pakeisti? Todėl susitikime šį sekmadienį prie balsadėžių, o po to kiekvieną trečiadienį – dieną, kai pasirodo naujas savaitinio analitinio žurnalo „Veidas“ numeris. Nes mums ir jums ne tas pats…

 

Naują savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

 

Aušra LĖKA

 

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

 

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

 

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

 

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

 

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

 

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

 

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

 

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

 

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

 

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

 

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

Maždaug po pusantros savaitės: bal­sa­dėžių turinys išverstas ant stalų, balsai suskaičiuoti, žiniasklaida trimituoja apie rezultatus. Balsavimo biuleteniai keliauja į archyvą, ten pat gula partijų rinkimų pažadai. Pagal nerašytą taisyklę juos bandys pamiršti šimtui dienų, paskui pradės po šapelį traukti ir badyti tuos, kurie jau sėdės ministrų kėdėse.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Kodėl šimtas dienų, o ne devyniasdešimt devynios ar šimtas viena? Tai lyg ir nuoroda į šimtą dienų, kurios praėjo nuo Napoleono pabėgimo iš Elbės salos iki jo visiško žlugimo. Per tą laiką buvo telkiamos kariuomenės, skiriami vadai, amunicija kraunama į gurguolės, o po Vaterlo mūšio prasidėjo… normalus gyvenimas. Mažai šaudyta, rašyta daug raštų. Derėtasi, intriguota, tartasi. Laimė­tojai perbraižė žemėlapius, pralaimėjusieji traukėsi iš kabinetų, krovėsi la­gaminus – kai kas labai tolimoms kelionėms.

 

Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė.

 

Tačiau ne apie šurmulingą praeitį kalba, o apie nuobodoką ateitį. Po­li­tinės jėgos, kurių atstovus tikimasi ma­tyti premjero poste, daugmaž įvardijo ir pretendentus į kitas ministrų vietas. Šiokia tokia dovanėlė žiniasklaidai, nors ir ne pirmo šviežumo, būtų kokia nors partinė blondinė, kuri atsiradus spragai ministrų sąraše kviestų jai mažai pažįstamus žmones jei ne iš gatvės, tai iš užrašų knygelės.

Net ir didelių administracinių ga­bu­­mų ministras, paimtas ne iš pakampio, o iš solidaus sąrašo, per pirmąjį šimtadienį bus nugramzdintas į savo žinybos popieryną. Šiai Seimo ir mi­nistrų kadencijai einant į pabaigą kai kur buvo padaryta visokiausių reorganizacijų, ir ne visos jos itin sėkmingos. Galima lažintis, kad naujųjų vadovų bandymai taisyti nesąmones bus sunkiai atskiriami nuo kėdžių perstumdymo siekiant susodinti į vietas patikimus kadrus.

Neseniai draugas verslininkas, profesionaliai besidomintis ekonomika ir politine istorija, pasakė: „Vienam Lee Kuan Yew tenka dešimt mugabių.“ Legenda tapusį autoritarinį Singapūro vadovą sugretinęs su liūdnai garsėjančiu Zimbabvės diktatoriumi, mano draugas norėjo pasakyti, kad geri diktatoriai – retenybė. Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė. Užtat galima guos­­tis, kad geriau nuobodūs, riboti, bet šiek tiek patyrę, negu charizmatiški, trenkti ir iš gatvės.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lietuvai nebereikia gėdytis valdžios: jei iš 324 mln. JAV gyventojų į prezidentus neatsiranda vertesnių už Donaldą Trumpą ir Hillary Clinton, kur jau atrasti tobulų lyderių tarp mūsų nepilnų trijų milijonų. Nereikia gėdytis ir Lietuvos rinkėjų: kai britai prarijo populistų „Brexit“ kabliuką ar lenkai išsirinko konstitucines vertybes mindančius politikus, kai prognozuotojai baiminasi, kad prancūzai ir net racionalieji vokiečiai kitąmet rinkimuose gali pasirinkti radikalus, Lietuvoje populizmas ir radikalizmas išgyvena krizę.

 

Aušra LĖKA

 

Tiesa, nors iki rinkimų belikę mažiau nei mė­nuo, lažintis, kad šiųmečiai rinkimai patvirtins pastarųjų metų tendencijas, rizikinga, nes lietuviai vis dažniau apsisprendžia paskutiniu momentu, o permanentiniai politinės korupcijos skandalai niekais pavertė dar visai nesenus partijų rikiavimus.

Tačiau neopranašų, vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas per pastaruosius kelerius rinkimus mažėjo, o prieš šiuos rinkimus apskritai neatsirado jokios naujos partijos, realiai galinčios pretenduoti į protesto balsus. Jie prognozuojami Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, rinkimuose debiutuojančiai kaip kažkas panašaus į nepartinę partiją. Tą patį – protesto elektoratą bando suvilioti kelios nedidelės par­tijos ar koalicijos ir  tradiciškai populistiniais šū­kiais lengvatikius peninčios Darbo partija bei „Tvar­ka ir teisingumas“, stebuklingai ge­bančios pa­čios būti valdžioje, bet ir ją kritikuoti.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

 

Violetinis vegetavimas

2012-ieji. Garliavos Klonio gatvė tapo matomesnė nei sostinės Gedimino prospektas ir pagal minios koncentraciją, ir pagal politikų skaičių joje – nemažai jų veržėsi prieš rinkimus „atsižymėti“ kaip vadinamosios violetinės revoliucijos, neva kovojančios prieš pedofilų klaną ir teisėsaugos ne­veiksnumą, dalyviai, kai kurie – ir įsiprašyti į naujai sukurtos „Drąsos kelio“ partijos rinkimų sąrašą.

Violetinės revoliucijos vedlė Neringa Venckienė anuomet buvo užsimojusi laimėti ne tik Seimo – ir prezidento rinkimus. Tačiau sėkmės, kokios tikėjosi, nepasiekė: vienmandatėse apygardose visi „drąsiečiai“, net pati N.Venckienė, rinkimus prakišo. Daugiamandatėje gauti balsai jiems suteikė 8 mandatus. Beje, rinkėjai, net tie, kurie balsavo už „Drą­sos kelią“, greitai atsitokėjo: per „Vilmorus“ / „Lie­tuvos ryto“ apklausą 2012 m. spalį, kai vyko Seimo rinkimai, teigiamai šią partiją vertino 5,8 visų apklaustųjų, o po pusmečio tokių liko vos 0,4 proc.

Vadinamojo pedofilijos skandalo aiškinimasis tebesitęsė, į viešumą kilo vis daugiau abejonių, ar „Drąsos kelio“ vedlė šioje istorijoje – teigiama herojė, kol pagaliau 2013 m. balandį, vos po pusmečio Seime, ji dėjo į kojas ir lig šiol teisėsauga jos neranda, nors tautiečių JAV buvo užfiksuota vaikštinėjanti Čikagoje. Teisėsauga jos ieško, nes turi daug klausimų – N.Venckienei yra pateikta įtarimų pagal keliolika Baudžiamojo kodekso straipsnių.

Po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad bėglė sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seime jai buvo surengta apkalta ir 2014 m. birželį ji pašalinta iš Seimo, kuriame nesirodė daugiau kaip metus.

Nelikus minimalaus frakcijai narių skaičiaus „Drą­sos kelio“ frakcija, pravegetavusi šiek tiek dau­giau nei pusantrų metų, 2014 m. birželio viduryje mirė natūralia mirtimi.

Vietoj N.Venckienės į Seimą turėjęs ateiti kitas rinkimų sąraše įrašytas Mykolo Romerio universiteto profesorius Gintaras Aleknonis mandato atsisakė. „Buvo galimybės, buvo viltys, o išėjo, kaip išėjo“, – šiandien sako G.Aleknonis.

Pasak jo, vieni prie naujos partijos dėjosi iš savanau­diškumo, kiti iš idealizmo, kurio, jo nuomone, bu­vo nemažai. Jį patį vedė noras padėti žmonėms, ku­rie, jo nuomone, pateko į didelę nelaimę, ir atsinau­jinimo Lietuvos politikoje būtinybė. „Visa sistema absoliučiai užkonservuota, į ją negali patekti nau­jos idėjos, nauji žmonės, tai kenkia Lietuvos de­mokratijai. Paskutiniais metais Seime Al­gir­das Pa­tackas sakė: „Anksčiau Seimas buvo or­ga­niz­­mas o dabar – mechanizmas“, – su „violetiniais“ į Seimą pa­tekusį buvusį konservatorių cituoja G.Ale­knonis.

Jis veda paralelę tarp Lietuvos partijų ir feisbuko: gali turėti daug draugų, bet jie visi iš vieno rato, ir tau atrodo, kad visas pasaulis galvoja kaip tu. O šalia – kitas ratas feisbuko draugų, ir tie ratai nesusitinka. „O kuo blogesnė demokratijos būklė  –  tuo didesnis populizmo šešėlis: kai politikai nesikalba su žmonėmis, šie nusivilia, ima ilgėtis stiprios rankos, metasi į kraštutinumus. Tai gąsdina tradicinius politikus, bet verčia keistis, įsiklausyti. Pastovumas gerai, bet dažnai painiojame, kas yra pastovumas, o kas stagnacija“, – sako G.Aleknonis.

Po jo sąraše buvęs Stasys Brundza mandatą priėmė ir nuėjo pas „tvarkiečius“, paskui į Mišrią Sei­mo narių grupę, o da­bar jis jau su socialdemokratais.

Buvę „drąsiečiai“ rinkosi dažniausiai „tvarkiečius“ ar Mišrią Seimo narių grupę, kai kurie spėjo pabūti ir ten, ir ten, ir dar kitur, nes dažnam tai nebuvo naujiena – ne vienas jų buvo politinis migrantas. Po­vilas Gylys, anksčiau socialdemokratas, blaškėsi tai į Mišrią Seimo narių grupę, tai pas „tvarkiečius“, tai vėl atgal į Mišriąją. Tokius pat vi­ražus darė ir Valdas Vasiliauskas. Aurelija Stan­ci­kie­nė, buvusi konservatorė, pasuko į Mišrią Seimo narių grupę.

Vytautas Matulevičius, iki susisiejimo su violetine partija, dirbęs „tvarkiečio“ Rolando Pakso padėjėju Europos Parlamente, rinkosi Mišriąją, kaip ir vietoj mirusio A.Patacko (buvusio konservatoriaus) į Seimą 2015 m. balandį atėjęs Audrius Nakas.

Kaip įstatymų leidėjai „drąsiečiai“ pasireiškė nebent populistinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu kainas reguliuoti įstatymais. Bet jie tebuvo maža opozicinė frakcija, su kuria bičiuliautis niekas per daug nesiėmė, ir jų superidėjos taip ir nebuvo priimtos.

Tad „Drąsos kelio“ sėkmė 2012-ųjų Seimo rinkimuose davė naudos nebent su jų šūkiu tapusiems Seimo nariais ir gavusiems solidžią algą, o kartu ir aukso puodą: kaip parlamentinė partija „Drąsos kelias“ per kadenciją gavo apie milijoną eurų valstybės dotacijų, kurių užteko ir butui prestižinėje Kauno vietoje įsigyti, o paskui uždirbti iš jo nuomos.

Dabar į Seimo rinkimus su „Drąsos keliu“ iš buvusios šios partijos frakcijos eina tik partijos pirmininkas Jonas Varkala, surinkęs ne itin gausų – 33 kandidatų sąrašą. Nepaisant to, kad partija kūrėsi deklaruodama siekį pakeisti situaciją teisėsaugoje, tarp jos kandidatų – Irenijus Zaleckis, buvęs Klaipėdos savivaldybės tarnautojas, kaip rašė Klaipėdos žiniasklaida, vis įkliūvantis neblaivus prie vairo. O Londone gyvenančiu Einaru Vilde Didžiosios Britanijos lietuviai piktinosi, mat šis socialiniuose tinkluose pozuoja su kūju ir priekalu, Georgijaus juostele, šlovina Rusiją. Kiti „drąsiečiai“ jį apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad gal jis negali kandidatuoti rinkimuose, mat nuolat negyvena Lietuvoje. VRK kliūčių čia neįžvelgė.

 

Į Seimą atvažiavo cirkas

Ne daugiau nei „Drąsos kelio“ neopranašai nau­dos valstybei davė ir pramogų pasaulis, po 2008 m. rinkimų su savo draugais ir šeimos nariais kadencijai persikraustęs į Seimą. Gal net atvirkščiai – buvo daugiau žalos, nes jų buvo dvigubai daugiau nei „violetinių“ ir jie buvo valdančiojoje daugumoje, tad turėjo daugiau galios.

Nors prieš rinkimus sukurptos sezoninės partijos su skambiu Tautos prisikėlimo pavadinimu vedlys Arūnas Valinskas tikino, kad ne jie darys iš Seimo cirką, bet išguis cirką iš politikos, vis dėlto išėjo, kaip ir prognozuota. Vietoj rinkimų programos „prisikėlėliai“ surašė kelias tezes, užtat fotosesijos su pusnuogiais vampyrais – kandidatais į įstatymų leidėjus buvo įspūdingos. Ir žmonės už juos balsavo.

Pajutęs pergalės skonį A.Valinskas užsigeidė Seimo pirmininko posto. Per pirmąjį balsavimą balsų neužteko. Per antrąjį šiaip taip šoumeno ambicijos formaliai buvo patenkintos. Tačiau priversti į jį žiūrėti kaip į šį postą atitinkantį politiką buvo kur kas sunkiau. Susireikšminęs jis ėmė drausminti buvusius kolegas, kad į jį kreiptųsi pagarbiai, mat dabar jis – „vienas iš trijų“ valstybėje, bet tuo tik smarkiai visus prajuokino. Tiesa, ir pats analogiško protokolo nesilaikė – Prezidentę išvadino boba. Poste A.Valinskas išsilaikė neilgai – vos dešimt mėnesių.

Ne mažiau komiškai atrodė ir kiti Tautos prisikėlimo partijos veikėjai, niekaip nesugebėję atsikratyti savo kurtų personažų šleifo. Komikė Asta Baukutė ir toliau dirbo komike, tik Seime. Čia išgarsėjo net tarptautiniu mastu: surengė tarptautinę konferenciją apie vaikų problemas ir kviestinį pranešėją, profesorių iš Didžiosios Britanijos, paragino pradėti pranešimą – „kamau, beibi“ (suprask, „common, baby“), pridurdama: „Tiek temoku.“

Juo labiau „prisikėlėliai“ dėjosi rimtais politikais, tuo daugiau kėlė juoko. Seimas tapo humoristinių laidų filmavimo studija. A.Valinskas ėmėsi „tvarkos“: uždraudė filmuoti Seimo maitinimo įstaigose, rūkomuosiuose ir… tualetuose.

„Prisikėlėlių“ indėlis į įstatymų leidybą irgi savotiškas. Pavyzdžiui, į Seimą patekęs senų lietuviškų šlagerių dainorėlis ir senų automobilių mėgėjas Antanas Nedzinskas tuo metu, kai šalį smaugė pasaulinė finansų krizė, parengė įstatymo projektą, siūlantį valstybei saugoti senas pobiedas ar zaporožiečius.

Vis dėlto net ir didžiausi komikai ne juokais naudojosi tarnybine padėtimi. Ta pati A.Baukutė išsirūpino tarnybinį automobilį, bet savo vyrui, nes pati vairuoti nemokėjo. Kilo nemažas skandalas, kai šis nuvertė šviesoforą, važinėdamas savais reikalais. Beje, žmonai tapus parlamentare, ir jos vyras netruko gauti postą vienoje iš ministerijų. Ką ten ministro patarėjo postelis – ir ministro postas galėjo atitekti, jei su „prisikėlėliu“ plaukioji viena jachta. Skandalai Aplinkos ministerijoje, patikėtoje valinskininkams, netilo. Tačiau tuometis premjeras Andrius Kubilius bet kokia kaina siekė išsaugoti Vyriausybę, tad pagąsdinimai, kad „prisikėlėliai“ ims ir pasitrauks iš valdančiosios daugumos, vertė jį būti aklą ir kurčią.

Ne vienas šoumenas Seimo narys ir toliau slapta uždarbiavo pramogų versle, nors tą daryti draudžia įstatymai. Jie gviešėsi ir valstybės pinigų, pavyzdžiui, Linas Karalius išrūpino savo artimųjų įsteigtai įstaigai „Gyvenimas džiaugsme“ keliasdešimt tūkstantukų iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Bet paaiškėjo, kad vos įkrito pinigų į sąskaitą – įstaigėlė buvo parduota nė nepradėjus projekto, kuriam skirtas finansavimas.

Beje, L.Karaliui nepavyko Seime sulaukti kadencijos pabaigos: apkaltos būdu 2010 m. jis prarado mandatą, nes vykstant sesijai šildėsi Pietryčių Azijoje, o tuo metu jo draugas Aleksandras Sa­cha­rukas už jį Seime balsavo. Konstitucinio Teismo abu pripažinti pažeidusiais Kons­ti­tuciją, jiems su­rengta apkalta, bet A.Sa­cha­rukas mandatą išsaugojo.

Tiesa, tuomet „prisikėlėliai“ jau buvo skilę – pramogų verslo atstovų politinė draugystė truko vos pusmetį.

Beje, A.Valinsko flangas, iš pradžių pasivadinęs „Ąžuolo“ frakcija, paskui grįžęs prie Tautos prisikėlimo vardo, dar vėliau prisidėjo prie Liberalų ir centro sąjungos (politiniame žemėlapyje netrukus neliko ir jos) ir apskundė du buvusius bendražygius. Šie tuomet jau priklausė opozicija pasiskelbusiai „Vienos Lietuvos“ (fantazijos iš šoumenų neatimsi) frakcijai, kuri paskui susijungė su Ge­dimino Vagnoriaus Krikščionių partija. Pastaroji, pravegetavusi apie trejus metus, įsiliejo į Darbo partiją.

Keli „prisikėlėliai“ 2012 m. vėl bandė laimę rinkimuose, bet mandatą pelnė tik laiku prie konservatorių spėjęs prisišlieti Rokas Žilinskas, save pozicionuojantis ne kaip išmanus įstatymų leidėjas, o kaip seksualinių mažumų atstovas, bent jau šiomis temomis dažniausiai eksponuojasi viešumoje.

Dar pasisekė prie socialdemokratų prisidėjusiam Dainiui Budriui: iki 2008 m. rinkimų ir pats prisistatinėjęs tik kaip laidų vedėjos Daivos Tamošiūnaitės vyras, Seime pakeitęs šešias frakcijas, 2012 m. rinkimuose jis patyrė nesėkmę, bet be posto neliko. Jam net matuota energetikos viceministro kėdė, bet, kaip skelbė žiniasklaida, neva sukliudžiusi nepalanki spec. tarnybų pažyma. Paskui kilo skandalas, kad jis be konkurso buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos valdomų „Lie­tuvos geležinkelių“ antrinės įmonės vadovu. Da­bar jis gavo dar vienas pareigas – yra „Rail Baltica“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

Postą gavo ir dar vienas buvęs „prisikėlėlis“: Vytautas Kurpuvesas tapo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininku, tačiau jis buvo išimtis pramogų pasaulio atstovų partijoje – jau iki Seimo turėjo darbo patirties valstybės tarnyboje.

O A.Valinskas ir dar keli buvę „prisikėlėliai“ Seimo rinkimus prakišo kartu su visa Liberalų ir centro sąjunga, kurią rinkėjai išbraukė iš parlamentinių partijų sąrašo. A.Nedzinskas net atšoko suvaidintas vestuves, bandydamas pelnyti rinkėjų palankumą savivaldybių rinkimuose, bet sulaukė, ko nusipelnęs – pasipiktinimo ir pajuokos.

Šoumenai grįžo, iš kur atėję. Rinkėjai praregėjo, tik šiek tiek per vėlai.

 

Naujų pranašų triumfo era – prieš keliolika metų

Šešiolika „prisikėlėlių“, perpus mažiau „drąsiečių“, nė vienos solidžios naujos „proginės“ partijos – tokios pastarųjų Seimo rinkimų tendencijos. Pernai pirmą kartą surengtuose tiesioginiuose merų rinkimuose baimintasi populistų triumfo, bet rinkėjai dažniausiai rinkosi gana atsakingai.

Negali nė iš toli lyginti su neopranašų triumfo era 2000–2005 m., kai vos susikūrusi partija Seime galėjo laimėti daugumą, svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o nuo statinės rėkaujantis mitinguotojas – atsisėsti į mero kėdę.

Ne tik Lietuvoje – ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse populizmas suklestėjo antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje, kai tradicinę komunistų ir reformatorių politinę takoskyrą keitė socioekonominė ir politinė. Populistinės politinės jėgos pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimu ekonominiais transformacijos rezultatais ir gilėjančia praraja tarp visuomenės elito bei paprastų piliečių.

Tik per plauką 1997 m. nelaimėjęs prezidento rinkimų buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas įsteigė Naująją sąjungą (socialliberalus), debiutavo 2000 m. rinkimuose ir iš karto su 29 mandatais laimėjo „sidabrą“. Debiutantė pateko į valdančiąją daugumą, formavo Vyriausybę, jos lyderis A.Paulauskas tapo Seimo pirmininku. Bet tokios didelės sėkmės daugiau pakartoti nepavyko, o 2008 m. partija nebepateko į Seimą, 2011 m. susijungė su Darbo partija.

Skamba tragikomiškai, bet dabar A.Paulauskas, 2000-ųjų sėkmę daugiausia pelnęs parašų rinkimu, siūlant sumažinti valstybės išlaidas krašto gynybai ir atiduoti jas švietimui, vadovauja Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Kas tuo laikotarpiu galėjo pretenduoti į valdžią, puikiai iliustruoja unikaliai gausus norinčiųjų valdyti valstybę meniu 2002 m. prezidento rinkimuose: tarp 17 kandidatų buvo tokie veikėjai, kaip ubagų karalius Vytautas Šustauskas, keistuolis inžinierius Vytautas Bernatonis ar leidėjas Algirdas Pilvelis. Tiesa, parama kai kuriems kandidatams netraukė iki 0,1 proc. rinkėjų balsų.

Tuomet radikaliais šūkiais ir tobulai suplanuotais masiniais reginiais debiutantės Liberalų ir demokratų partijos (vėliau – „Tvarka ir teisingumas“) lyderis R.Paksas sugebėjo nurungti ligtolinį Prezidentą Valdą Adamkų. Prasidėjo neovaldymas: iš vienos pusės, bandyta imituoti kažkokį valdymą iš apačios – steigtos negirdėtos valstybės valdyme patarėjų grupės regionuose, iš kitos – rūpintasi savo aplinkos žmonių verslu, klausyta su Rusijos spec. tarnybomis susijusių asmenų, galų gale dosniausiam rėmėjui, prieštaringai vertinamam Jurijui Borisovui, pasiūlytas prezidento patarėjo postas.

R.Paksui paprezidentavus vos dešimt mėnesių Valstybės saugumo departamentas pateikė pažymą, kurioje atskleista, kad R.Paksas priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jam inicijuota apkalta. Po metų ir keturių mėnesių aukščiausiame valstybės poste jis į istoriją įeina kaip vienintelis Europos prezidentas, iš posto pašalintas apkaltos būdu, praranda teisę kandidatuoti rinkimuose, kuriuos laimėjus reikia duoti priesaiką. Nors europiniai teismai nusprendė, kad tokia nuobauda negali galioti iki gyvos galvos, Lie­tuvos parlamentarai iki šiol šio sprendimo nėra pakeitę.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, debiutuodama 2004 m. Seimo rinkimuose, pelno 10 mandatų, 2012 m., „darbiečiams“ paskendus vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, – net 15. Tačiau per šių metų rinkimus visuomenės apklausų ir politologų prognozės jiems nežada nieko gero – „tvarkiečiai“ balansuoja ties 5 proc. riba.

2004-ųjų Seimo rinkimai buvo visiškas neopranašų triumfas: konkurentus triuškinamai nurungė debiutantė Darbo partija, laimėdama 39 mandatus. Beje, Viktoras Uspaskichas, partijos steigėjas, ką tik prieš tai buvo kėlęs antipartines iniciatyvas, agitavęs už referendumą, kad visas Seimas būtų renkamas vienmandatėse apygardose.

Vis dėlto seni politikos vilkai socialdemokratai pergudravo debiutantus ir sugebėjo sau gauti premjero postą ir Vyriausybės kontrolę. Netrukus partija pateko į vadinamosios juodosios buhalterijos skandalą. Po užsitęsusio teisinio nagrinėjimo jos lyderiai teismo pripažinti kaltais.

Vis dėlto Darbo partija – vienintelė iš neopranašų, kuriai pavyko lig šiol išlikti tarp populiariausių, nors šių metų rinkimuose didelė sėkmės jai ir nepranašaujama. Bet „darbiečių“ elektoratas – dau­giausia provincijos, mažesnių pajamų žmonės. Kol Lietuvoje jų – didelė dalis, tol aukso kiaušinius jų vištoms žadantys politikai, nors patys ir milijonieriai, turės paklausą.

 

Ubagų karalius valdė Kauną

Taigi dabar populistai ir radikalai – labiau rafinuoti, kostiumuoti, kai kurie – milijonieriai. O pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio populisto etalonas buvo V.Šustauskas, nuo statinės šūkalojantis ubagų karalius, kaip lig šiol ir yra tituluojamas. Bet 2000 m. jis sugebėjo tapti net Kauno meru. Kauniečius po rinkimų ištiko šokas: daug kas pripažino balsavę už V.Šustausko Laisvės sąjungą, tačiau tikėjęsi taip įkąsti miestą lig tol valdžiusiems konservatoriams ir apskritai vadinamosioms tradicinėms partijoms, tačiau nesitikėję, kad protesto balsų bus tiek daug.

V.Šustauskas sovietmečiu buvo jūreivis, paskui vienos Kauno įmonės inžinierius. Aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 2005 m. (baigė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą), kai jo politinė karjera jau leidosi žemyn. Aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą 1991 m. sausio dienomis. Bet paskui V.Šustauskas tapo visų skriaudžiamųjų gynėju, kartu su jaunalietuviais, vadovaujamais Stanislovo Buškevičiaus (šiemet vėl bandysiančio laimę Seimo rinkimuose), organizavo gausybę radikalių mitingų ir protesto akcijų. 1997 m.  „Ubagų žygyje“ paskui savo „karalių“ minia pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių, protestuodami prieš žmonių skurdinimą.

V.Šustauskas protestavo prieš viską – prieš socialinę nelygybę, prieš privatizavimą, jo mitinguose sudegintas plakatas su tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio atvaizdu, skambėjo antisemitiniai šūkiai, pyktį užsitraukė net Austrijos ambasadorius, o tuomet „Lietuvos telekomui“ vadovavęs suomis buvo apšauktas suomiška kiaule.

Tapęs antro didžiausio valstybėje miesto meru V.Šustauskas bandė keisti savo įvaizdį, tačiau prigimtį pakeisti sunku. Kaip ir priversti kitus apsimesti, kad rimtai vertina ne visai savo vietoje atsidūrusį piketų šauklį. Kauną iš savo vizitų darbo­tvarkės ėmė išbraukti oficialios užsienio šalių delegacijos, kad nereikėtų susitikti su tokiu meru.

Tačiau Kauno problema išsisprendė greitai: V.Šustauskas meravo nuo 2000 m. balandžio iki spalio, vos pusmetį, mat vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą. Ten svieto lygintojo ne itin buvo nei matyti, nei girdėti. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad patekę į valdžią radikalai kaip kokie chameleonai prisitaiko prie vyraujančios aplinkos. Užtat gavęs auditoriją kokioje televizijos laidoje V.Šustauskas vėl imdavo aiškinti savo tiesas, kad tvarka bus, kai sukalens kalašnikovai, ir jis gal būsiąs tas, kuris tai padarys, o žydšaudžiai esantys didvyriai.

V.Šustausko ir jo partijos (Laisvės lygos, vėliau – Laisvės, Kovotojų už Lietuvą sąjungų) tokia politinė sėkmė kaip 2000 m. daugiau nebeaplankė. Kaune jis vis dar kai kam buvo autoritetas, bet tik tarp tokių asmenų, kurie jo Laisvės sąjungos sąraše 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimuose nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnų Enriką, ir patį netrukus turėjusį reikalų su teisėsauga, išreitingavo iš  dešimtos į trečią vietą, o tiek mandatų Laisvės sąjunga ir laimėjo 2002 m. savivaldybių rinkimuose Kaune.

Prieš 2012 m. Seimo rinkimus V.Šustauskas bandė sueiti į politinę porą su Algirdo Brazausko našle Kristina, net atidavė jai savo partijos lyderio poziciją, bet politinė santuoka truko vos kelias dienas. Vienmandatėje apygardoje jis tesulaukė 1,8 proc. apygardos rinkėjų paramos. 2013 m. vėl kovėsi dėl atsilaisvinusio Seimo mandato Uk­mergėje, ir vėl fiasko. 2015 m. savivaldos rinkimuose Kovotojų už Lietuvą sąjunga gavo 1163 balsus, tai nesiekė 1 proc. balsavusiųjų. O juk 2000-aisiais už juos balsavo 35,3 tūkst. rinkėjų.

V.Šustauskas ir toliau lakstė į bet kokia tema sukviestus mitingus, sukiojosi tarp nuolat VSD ataskaitose dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atsiduriančių radikalų. Prieš trejetą metų jis net teisme aiškinosi, kad neįžeidė policininkų, per homoseksualų eitynes Vilniuje ėmęs kalbėti apie savo kelnėse esantį daiktą, nors policininkai dievažijosi klausę, ką jis turįs kišenėse, o ne kelnėse. Bet teismas V.Šustauską reabilitavo.

V.Šustauskas yra pareiškęs, kad jam teks prašytis politinio prieglobsčio: anksčiau sakėsi tai darysiąs Baltarusijoje, bet 2012 m. pareiškė bijąs susidorojimo, nes prisidėjo prie „violetinių“ mitingų, ir prašysiąsis į JAV.

V.Šustauskas nuolat primindavo apie save. Prieš keletą metų žiniasklaida rašė, kad buvęs Kauno meras ir Seimo narys domisi, kaip galima nemokamai maitintis savivaldybės ir „Caritas“ finansuojamoje valgykloje. Jis dirbęs taksistu, bet dėl sveikatos metęs šį darbą. 2012 m. rašyta ir apie tai, kad jis vis duodavęs blaivybės įžadus, nors atėjęs į Kauno miesto tarybos posėdį svirduliavo, nerišliai kalbėjo, bet paskui teisinosi pašlijusia sveikata. Televizijoje jis pasakodavosi savo senas ir naujas meilės istorijas. Pernai skelbta, kad jo sūnus nuteistas 13 metų už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotikų, bet V.Šustauskas tvirtino jo neauginęs, su juo nebendraująs.

Ubagų karalius vis dar toks pat aršus: šiemet balandį „Lietuvos ryto“ televizijos tiesioginėje laidoje „Nuoga tiesa“ išvadintas „vatniku“ kibo į atlapus jį įžeidusiam Kauno verslininkui. Vis dėlto didesnis už „vatniką“ įžeidimas, kai mitingų profesionalas buvo išprašytas iš kito radikalo – Juliaus Pankos organizuoto mitingo prieš pabėgėlius.

Cigarečių dūmų kamuoliai ir auksinė grandinė ant kaklo teprimena tą ubagų karalių, paskui kurį žmonės pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių. Laikai keičiasi, pranašai irgi. Šią vasarą V.Šus­tauskas pareiškė savo partijos vairą atiduodąs Kovo 11-osios akto signatarui Zigmui Vaišvilai. Bet partija buvo išbraukta iš šių metų Seimo rinkimų dalyvių sąrašo, nes nepristatė reikiamų do­kumentų.

Šiandien 71 metų V.Šustauskas jau tėra populizmo istorijos herojus, nors vis dar – dėmė ant kauniečių savigarbos, dar vienas argumentas kauniečių oponentams, kodėl Kaunas yra Kaunas.

 

Kodėl Lietuvoje populistai nebepopuliarūs

Atrodytų, kaip galėjome tokioms personoms ir tokiems personažams atiduoti valdyti valstybę. Tačiau populizmas ir su juo susijęs radikalizmas – nei naujas, nei lietuviškas atradimas. Tiesa, ir pats žodis „populizmas“ įgijęs daug reikšmių, bet dažniausiai tai pasireiškia aršia kritika esamai valdžiai, ypač jos elitui, griežta retorika, bandymu pataikauti rinkėjams. Populistai siūlo labai patrauklias, bet nerealias arba net valstybės ekonomikos raidai ar finansiniam tvarumui kenksmingas idėjas. Aiškios ir populizmo priežastys: skurdas, socialinė atskirtis, politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, biurokratizmas, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis.

Vis dėlto stebina (gerąja prasme), kodėl Lietuvoje populistai ir radikalai, galima sakyti, išgyvena krizę, kai Europos šalyse dabar radikalios partinės jėgos tik populiarėja, o JAV realus kandidatas į prezidentus – chrestomatinis populistas.

Tiesa, galima ginčytis: jokia čia lietuviško populizmo krizė, jei „tvarkiečiai“ ar „darbiečiai“ yra valdžioje. Bet gal jie iš dalies ir yra tas kordonas, sulaikantis nuo kur kas aršesnes ir radikalesnes idėjas reiškiančių vadinamųjų nesisteminių partijų? Galima sakyti, jie net atlieka tam tikra prasme gerą darbą: surenka protesto balsus, bet patekę į valdančiąją daugumą valdžios teturi tiek, kad jų nerealūs, kartais net kenksmingi valstybei pažadai neutralizuojami. Jau keliolika metų būdamos parlamentinės, šios partijos priėmė čia galiojančias taisykles ir nebesiūlo idėjų, dėl kurių ilgalaikių padarinių vertėtų rimtai nerimauti.

Kitoms nesisteminėms partijoms balsų ir nelieka: štai praėjusiuose Seimo rinkimuose prie populistinių galimos priskirti Lietuvos žmonių partija tesulaukė 3,4 tūkst. rėmėjų (0,25 proc. balsavusiųjų), Respublikonų – 3,7, Emigrantų – 4, De­mo­kratinė darbo ir vienybės partija – 4,4 proc.

Vis dėlto Lietuvoje, atrodytų, dirva populizmui derlinga: socialinis atotrūkis bene didžiausias ES, algos ir pensijos mažos, partijos uždaros, valdžios institucijomis visuomenė menkai tepasitiki.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės, iš tiesų situacija tokia, kad partijų pasiūloje egzistuoja protesto elektoratui tinkamų variantų, tačiau jie nesurenka rinkėjų balsų: „Štai „Jaunosios Lietuvos“ retorika labai radikali – apie vergiškus atlyginimus, įsišaknijusią korupciją. Bet ši partija tokia sena ir su tokiais pačiais šūkiais kandidatuoja tiek daug metų, kad niekas į Seimą jos nerenka. Gal todėl, kad bendras nusiteikimas prieš valdžią, nepasitikėjimas ja, kas yra populizmo terpė, Lietuvoje yra taip seniai, jog išsisėmė, ir žmonės ant to paties grėblio nelipa, o nieko naujo, įdomaus nėra. Vakaruose naujas nepasitenkinimo pliūpsnis ir populistinių partijų prasiveržimas – naujas dalykas, susijęs ir su imigracijos keliamomis problemomis, kurių pas mus kol kas nėra.“

Politologės manymu, šiuose Seimo rinkimuose proga naujoms politinėms jėgoms palanki, nes kitos partijos smuktelėjusios – tiek „tvarkiečiai“, tiek „darbiečiai“, tiek liberalai, vadinasi, atsiranda tarsi laisvo elektorato, kuris nelabai sugalvoja, už ką balsuoti. Tad klausimas, ar jį visą susišluos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri į rinkimus bando atjoti ant dabar Lietuvoje populiaraus nepartiškumo arkliuko (savivaldos rinkimuose visuomeninių komitetų sėkmė buvo paremta būtent antipartiškumo šūkiu), ar liks ir kitiems.

Būta prognozių, kad Naglis Puteikis, 2014 m. prezidento rinkimuose savo, švelniai tariant, originaliomis idėjomis (pavyzdžiui, panaikinti Konstitucinį Teismą ir kt.) sulaukęs net kas dešimto rinkėjo palaikymo, suburs protesto politikus ir protesto balsus 2016 m. Seimo rinkimams. Tačiau bandymų būta daug, o rezultatas kol kas kuklus. A.Ramonaitės vertinimu, Antikorupcinės N.Pu­teikio ir K.Krivicko koalicijos kandidatų sąrašas gana silpnas, koalicijos tinklalapyje kol kas nieko įdomaus nėra, ir neatrodo, kad gali būti spėta iki rinkimų ką nuveikti. O dviejų pavardžių ir žodžio „antikorupcija“ pavadinime kažin ar užtenka peržengti 7 proc. barjerui, kurį jie patys susikūrė pasiskelbdami koalicija.

„Pas mus trūksta politinės lyderystės, politinės retorikos, kuri būtų įkvepianti, – nereiškia, kad radikali. Kitur rinkimų kampanijos, debatai būna daug įdomesni. Pas mus – savotiška dykuma, todėl bet kas, kas gali aistringiau pašnekėti apeliuodamas į paprasto žmogaus supratimą ir atjautimą, sulaukia sėkmės. Bet to neužtenka – reikia ir komandos, o čia N.Puteikiui sunkiau sekasi“, – pastebi politologė.

A.Ramonaitė atkreipia dėmesį į dar vieną šios rinkimų kampanijos ypatumą: ji sako peržiūrėjusi partijų rinkimų programas ir bent jau tarp pagrindinių partijų siūlymų neradusi drastiškų, antisisteminių, kurie kėsintųsi į valstybės santvarką, dėl ko reikėtų jaudintis, kad tai siūlančios partijos laimės rinkimus ir kažkas gali nutikti šaliai. To, kas būdinga populizmui – didelių pažadų, ypatingos kritikos visos valdžios atžvilgiu ir bandymo mobilizuoti rinkėjus per valdžios kritiką, politinės korupcijos akcentavimą, A.Ramonaitė sako nelabai daug radusi net programose tų partijų, kurios anksčiau tuo pasižymėjo.

Bet jai sukėlė juoką kitkas: „Tai, iš ko šaipėsi 2012 m., vadinamosios tradicinės partijos dabar pačios įrašo į programas. „Darbiečių“ pažadą apie 1509 litų minimalią algą senosios partijos vadino pataikavimu visuomenei, o dabar pačios pradėjo lenktynes, kas daugiau pasiūlys. „Tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ jau atsilieka nuo liberalų, kurie  vidutinio atlyginimo „duoda“ tūkstantį eurų atskaičius mokesčius. O jei rinkimų programoje įrašyta, kad turi planą, kaip ką padaryti, bet jo nepateikia, galima suabejoti, kiek tai realu.“

A.Ramonaitė siūlo vertinant partijas nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis, nes tradicinės partijos dažnai daro tai, ką ir vadinamosios nesisteminės.

Tad nors 2016 m. Seimo rinkimai – pirmi po 16 metų be neopranašų, reikėtų prisiminti, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų. JAV rinkimai – akivaizdus pavyzdys, kas gali nutikti ir mums, kai politinis elitas nuo savo bokšto nebemato, kas darosi apačioje, kai socialinė atskirtis tampa praraja, nebūdinga demokratinei valstybei, kai partijos tampa uždarais cecheliais, tarpusavyje besidalijančiais postus ir tai, kas lieka nuo auksinių šakučių pirkimo. Protingiau būtų vadinamosioms sisteminėms politinėms jėgoms padaryti išvadas, nei sulaukti lietuviško Trumpo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Liko viena diena iki registracijos balsuoti Seimo rinkimuose pabaigos užsienyje gyvenantiems lietuviams. Iki rugsėjo 14-osios užsiregistravę pasaulio lietuviai galės balsuoti ir nulemti net pusę Seimo sudėties.

 

Pridedame Pasaulio lietuvių bendruomenės kreipmąsi.

***

Atlikdami pilietinę pareigą ne tik parodysime, kad mums svarbi Lietuvos ateitis, bet dalyvaudami šiuose rinkimuose kartu prisidėsime prie mums gyvybiškai svarbių klausimų sprendimo. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės skelbiama akcija „Registruokis ir balsuok 2016“, JAV lietuvių bendruomenės akcija #DABAR (Dalyvaukime ir aktyviai balsuokime ateinančiuose rinkimuose), šiomis savaitėmis rengiamais politiniais debatais Europos sostinėse Briuselyje, Londone, Dubline, Osle, Stokholme ir Berlyne ir daugelio lietuvių bendruomenių aktyvistų pastangomis šiomis dienomis siekiame, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių užsiregistruotų spalio 9 d. vyksiantiems LR Seimo rinkimus. Visų šių iniciatyvų tikslas – skatinti visame pasaulyje gyvenančius tautiečius kuo gausiau dalyvauti artėjančiuose rinkimuose. Šios akcijos informuoja apie konkuruojančias partijas, kandidatus ir jų politines pozicijas lietuvių bendruomenei rūpimais klausimais. Šįkart Naujamiesčio vienmandatėje apygardoje, kuriai priskiriami visi užsienyje balsuojantys  rinkėjai, rungiasi 14 kandidatų. Rinkėjai, balsuodami už partijų sąrašus ir aktyviai juos reitinguodami, gali turėti įtakos net 70 Seimo narių išrinkimui daugiamandatėje apygardoje. Gausūs pasaulio lietuvių balsai (arba jų nebuvimas) nulems net pusę naujo Seimo sudėties!

Primename, kad praėjusiuose Seimo rinkimuose 2012 metais savo balsą atidavė vos 13 tūkst. 57 rinkėjai balsavimo teisę turinčių užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių (užsiregistravusiųjų buvo 17 tūkst. 9 rinkėjai ). Norėdami, kad LR Seimas spręstų pilietybės išlaikymo, elektroninio balsavimo, švietimo, emigracijos srautų valdymo, užsienio lietuvių įtraukimo į Lietuvos gyvenimą, kultūros ir lietuvybės išlaikymo klausimus bei atsižvelgtų į kintančius užsienyje gyvenančių lietuvių interesus, turime parodyti kur kas didesnį politinį aktyvumą. Jeigu šiems rinkimams užsiregistruotų 35 000 užsienyje gyvenančių lietuvių, tai leistų mums turėti savo vienmandatę apygardą jau kituose Seimo rinkimuose. Jei norime rimtų pokyčių pačioje Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių klausimų sprendimo, privalome registruotis ir balsuoti gausiai.

Visi rinkėjai, ketinantys balsuoti užsienyje, turi užsiregistruoti rinkimams ir būti įtraukti į elektroninius rinkėjų sąrašus iki rugsėjo 14 d. – netgi ir tie, kurie jau dalyvavo ankstesniuose rinkimuose ar referendumuose bei kažkada buvo įrašyti į rinkėjų sąrašus. Užsiregistruoti galima vos per kelias minutes svetainėje www.rinkejopuslapis.lt. Užsiregistravę piliečiai galės patogiai balsuoti paštu arba atvykę į artimiausią Lietuvos atstovybę ar konsulinę įstaigą. Primename, kad likus 10 dienų iki rinkimų tai galima padaryti ir tiesiogiai kiekvienoje Lietuvos atstovybėje, be registracijos.

Kaip bebūtų keista ir apmaudu, turime pažymėti, VRK komisijos patvirtintais duomenimis, balsuojančių užsienyje, registracijos paslauga neveikia rinkėjams naudojantiems „Apple“ išmaniuosius įrenginius („Apple“ planšetinius kompiuterius ir mobiliuosius telefonus) bei naudojantiems Linux operacinę sistemą. „Apple“ nešiojamieji ar stacionarių kompiuterių naudotojai registruotis gali, tik jie turi naudotis bet kuria kita interneto naršykle, išskyrus „Safari“. Taip pat registruotis gali ir visų kitų gamintojų išmaniųjų įrenginių, mobiliųjų telefonų ir kompiuterių  naudotojai. Artėjančiuose Seimo rinkimuose nėra numatoma pritaikyti el. registracijos paslaugą aukščiau minėtų įrenginių naudotojams, kadangi tai pareikalautų nemažai finansinių investicijų. Reikia tikėti, kad gal kitiems rinkimams bus svarstoma galimybė įgyvendinti siūlomus pakeitimus.

Visa svarbiausia informacija apie rinkimų procesą ir kandidatus yra skelbiamas #DABAR sukurtoje specialioje svetainėje www.musumetasdabar.lt, Facebook (facebook.com/musumetasdabar, facebook.com/Pasauliolietuviubendruomene) ir Twitter (twitter.com/musumetasdabar) socialiniuose tinkluose. Ten taip pat pateikiami glausti Naujamiesčio apygardos kandidatų prisistatymai, jų pozicijos užsienio lietuvius liečiančiais klausimais ir atsakymai į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės paruoštą klausimyną diasporai rūpimomis temomis.

Visi mes atliekame svarbius informacijos sklaidos darbus, tačiau apsisprendimas, kam patikėti Lietuvos valdymą ateinantiems ketveriems metams, yra individualių rinkėjų valioje. Pasaulio lietuviai,vienykimės –MŪSŲ METAS #DABAR!

Dalia Henke

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė

 

PLB atstovybė Lietuvoje:  Gedimino pr. 53, LR Seimo III rūmai, 212 k. Vilnius;  tel: +370-5-2396156; el. paštas: plbav@lrs.lt

www.plbe.org; www.pasauliolietuvis.lt

 

 

 

1461

Tiek kandidatų Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) užregistravo dalyvauti spalio 9 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

 

31,7 proc.

Tokią dalį visų 2016 m. Seimo rinkimų kandidatų sudaro moterys.

 

49 m.

Toks vidutinis šiuose Seimo rinkimuose dalyvausiančių politikų amžius. 2012-aisiais kandidatai vidutiniškai buvo šiek tiek jaunesni (47,15 m.).

 

14

Tiek kandidatų sąrašų dalyvaus rinkimuose spalio 9 d.

 

1

Šiuo numeriu balsavimo biuletenyje bus įrašyta Lietuvos socialdemokratų partija. Paskutinę 14-tą vietą burtai lėmė Antikorupcinei Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicijai.

 

Kitos politinės partijos rinkimuose išsirikiuos pagal šiuos numerius:

2 – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
3 – Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
4 – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“
5 – Partija „Tvarka ir teisingumas“
6 – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
7 – Liberalų sąjūdis
8 – Darbo partija
9 – partija „Drąsos kelias“
10 – Lietuvos liaudies partija
11 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
12 – Lietuvos žaliųjų partija
13 – partija „Lietuvos sąrašas“

 

Rugsėjo 9 d.

Iki šios dienos bus paskelbti galutiniai kandidatų sąrašai.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

“Veido” diskusija: Ar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), svarsčiusi portalo lrt.lt publikaciją, savo veiksmais įrodė, kad ir toliau turėtų būti atsakinga už sprendimus, ar žiniasklaidoje yra paslėpta politinė reklama, ar ne?

TAIP

Jonas Udris, VRK narys

VRK praėjusią savaitę jau priėmė sprendimą, kad tai nėra politinė reklama. Ginčas kilo dėl to, ar VRK apskritai kompetentinga vertinti tokius dalykus. Yra tam tikras konfliktas tarp žurnalisto teisės rašyti, ką jis nori, ir tarp įstatyminio reikalavimo, kad politinė reklama turi būti atskirta nuo visos kitos viešosios informacijos ir pažymėta nurodant lėšų šaltinį.

Šiandien nėra vienareikšmio atsakymo, ar visuomenės informavimo priemonės, žurnalistų, redaktoriaus nuomonė – nesvarbu, pozityvi ar negatyvi politinės partijos ar kandidato atžvilgiu – gali būti laikoma politine reklama politinės kampanijos finansavimo kontekste. Mano asmenine nuomone, taip neturėtų būti.

Kur bėdą mato VRK? Kad prisidengiant redakcijos ar žurnalisto asmenine nuomone nebūtų piktnaudžiaujama konstitucine žodžio laisve ir rašomi tendencingi straipsniai ar rengiamos tendencingos laidos, o juose paslėptai reklamuojamas kandidatas ar politinė partija. Sakykime, koks nors su politine partija susijęs koncernas ar komercinė grupė vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje perka pakankamai daug savo komercinės reklamos, o mainais redakcija rašo tendencingus straipsnius apie vieną ar kitą kandidatą arba partiją. Jeigu tai yra legaliai užsakoma ir pažymėta politinė reklama, viskas gerai. Bet jei matome, kad serija straipsnių giria vieną ar kitą kandidatą, kyla klausimas, ar tai žodžio laisvė, ar paslėpta politinė reklama. Galima ginčytis, kiek VRK yra kompetentinga tai įvertinti. Mano nuomone, nėra, nes komisiją sudaro teisininkai, o ne viešųjų ryšių specialistai, komunikacijos ekspertai. Kol neturime informacijos iš teisėsaugos institucijų ar kitų šaltinių, kompetentingai nuspręsti negalime. Tačiau jeigu yra skundas, mes privalome reaguoti.

Man, kaip ir kaip kurioms sureagavusioms žiniasklaidos priemonėms, nepatiko pati tyrimo forma, kai pasikviečiamas žurnalistas ir jo klausiama, kodėl jis uždavė būtent tokius klausimus ar sudėjo būtent tokias nuotraukas. Turėtume geriau atlikti savo namų darbus. Bet kad turėtume visai nusišalinti – nemanau.

 

Ne

Arūnas Armalis, Ryšių su visuomene agentūros „Opinio“ vadovas

Prasidėjus rinkimų kampanijai žurnalistai jau ir taip tampa labai atsargūs, o į kiekvieną naujieną, ateinančią iš aktyviai veikiančio politiko, jei tik jis kandidatuoja į Seimą, žvelgia įtariai. Ir nesvarbu, ar tas politikas šiuo metu veikia savivaldoje, ar Seime.

Ypač tai liečia aktyviuosius politikus, o ne tuos, apie kuriuos sužinome tik artėjant naujiems rinkimams. Viešųjų ryšių specialistų darbas su jais prieš rinkimus sudėtingėja dvigubai.

Deja, tokios VRK įžvalgos, kokios buvo padarytos dėl lrt.lt portale pasirodžiusios informacijos, tikrai iškreipia situaciją. Nes kaip tuomet objektyviai žurnalistai turi nušviesti arba aptarinėti kandidatus, jeigu jie jaučia grėsmę, kad paskui gali būti svarstomi VRK?

Žiniasklaida jau ir taip tampa labai atsargi, o po šio precedento, kuris baigėsi sėkmingai žiniasklaidos pusei, žiniasklaida bus dar atsargesnė, ypač regionuose.

VRK veiksmai vietos žiniasklaidą paprasčiausiai stumia į kampą. Jau esu susidūręs su tuo, kad regioninė, tiksliau, vietos žiniasklaida mažuose miesteliuose, prasidėjus politinei kampanijai, iš viso eliminuoja bet kokią informaciją iš miesto tarybos. Arba ji būna visiškai nuasmeninta. Mano nuomone, tai nesveika praktika.

Kitas klausimas: jeigu VRK nariams kilo įtarimų dėl politinės reklamos, ar tai tikrai turėjo tapti tokiu procesu, kokiu tapo?

Aš tuo nesu tikras. Manau, viskas galėjo vykti kur kas paprasčiau. Tam galėjo vykti diskusija prie apskritojo stalo sukvietus tuos ekspertus, kurie gali pareikšti tikrai kompetentingą nuomonę. O dabar matėme tik VRK narius, kurie net ne visi yra teisės specialistai, – kiek žinau, tokių ten tik keletas, o visi kiti yra įvairių skirtingų sričių ekspertai. Ir tokie žmonės ėmėsi nagrinėti sritį, kuri jiems yra tamsus miškas. Neabejoju, kad tai irgi prisidėjo prie žiniasklaidos ir visuomenės veikėjų reakcijos. Nesąmonė, kad tavo darbą analizuoja žmonės, neišmanantys tos srities. Taip neturėtų būti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Austrijos prezidentu išrinktas Alexanderis Van der Bellenas (72 m.), antrajame rinkimų ture gegužės 22-ąją surinkęs 0,6 proc. balsų daugiau nei varžovas Norbertas Hoferis (45 m.).

Šie Austrijos prezidento rinkimai buvo sensacingi keliais atžvilgiais. Į antrąjį rinkimų turą išėję nepriklausomas kandidatas A.Van der Bellenas ir Laisvės partijos atstovas N.Hoferis nurungė kandidatus, kuriuos iškėlė stipriausios Austrijos politinės jėgos – Socialdemokratų ir Liaudies partijos.

Išrinktasis A.Van der Bellenas viešai vadina save pabėgėlio sūnumi ir turi tam pagrindo.

Pirmajame ture daugiausiai balsų surinko N.Hoferis (35,1 proc.). Apie 12 procentinių punktų nuo jo atsilikusio A.Van der Belleno pergalė antrajame ture tapo įmanoma tik todėl, kad dauguma pralaimėjusių kandidatų šalininkų susivienijo prieš N.Hoferį.

Išrinktasis A.Van der Bellenas viešai vadina save pabėgėlio sūnumi ir turi tam pagrindo. Jo tėvas kilęs iš Rusijos bajorų, o šie savo ruožtu – XVIII a. į Rusiją atsikėlusio olando palikuoniai. Išrinktojo prezidento seneliai 1919 m. iš Pskovo gubernijos persikėlė į Estiją, kur jiems teko pakeisti vieną pavardės raidę. Kadangi vokiškas priešdėlis von, nurodantis aristokratišką kilmę, Estijoje buvo įstatymu uždraustas, von der Bellenai prisiminė savo olandišką kilmę ir tapo Van der Bellenais.

Išrinktojo prezidento tėvas 1934 m. įgijo Estijos pilietybę, vedė estę Almą Siebold. 1940 m. jiems teko bėgti nuo sovietinių okupantų. A.Van der Be­llenas gimė Vienoje 1944 m. Šeima netrukus vėl pasitraukė nuo sovietų kariuomenės į Tirolį.

A.Van der Bellenas yra ekonomistas, Insbruko universiteto profesorius emeritas. Jis ilgai priklausė Austrijos socialdemokratų partijai, paskui prisidėjo prie Žaliosios alternatyvos partijos. A.Van der Bellenas buvo renkamas į parlamentą, Vienos miesto tarybą. Jis pasisako už vieningą Europą, yra federacijos šalininkas.

Jo pralaimėjęs konkurentas N.Hoferis atstovavo Laisvės partijai žemesniuosiuose parlamento rūmuose ir buvo jų pirmininkas. Laisvės partija Austrijoje yra trečia pagal svarbą ir įtaką. 2013 m. parlamento rinkimuose ši partija gavo 20,5 proc. balsų (Vienoje – 30 proc.). Partija gina liberalaus kapitalizmo principus: pasisako už mažus mokesčius, minimalų valstybės kišimąsi į ekonomiką ir derina tokias pozicijas su austriškos tapatybės bei individo laisvės puoselėjimu.

N.Hoferio rinkimų kampanijos akcentas buvo imigracijos problemos. A.Van der Belleno – atvira, imigrantams draugiška Europa.

1999 m. Laisvės partija pasie­kė palaikymo aukštumas (26,9 proc. rinkėjų balsų). Rinkimuose aplenkta Liaudies partija pakvietė į koaliciją Laisvės partiją, kurios vadovui Joergui Haideriui tada švietėsi kanclerio (premjero) postas. Tačiau J.Haideris jau buvo skandalingai pagarsėjęs dėl savo palankių atsiliepimų apie Hitlerį (abu J.Haiderio tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Austrijos nacistų partijai). Kitos Europos Sąjungos narės pagrasino diplomatiniu boikotu.

Nors J.Haideris atsistatydino iš partijos pirmininko pareigų ir netapo ministru, vyriausybėje buvo du Laisvės partijos atstovai. 2000 m. vasarį ES įvedė Austrijai sankcijas – nutraukė visus valstybinius kontaktus, išskyrus tuos, kurie būtini ES funkcionavimui. JAV atšaukė savo ambasadorių. 2000 m. rudenį tarptautinei komisijai konstatavus, kad Austrijoje paisoma pamatinių žmogaus teisių, šalis normalizavo santykius tiek su ES, tiek su JAV. 2008 m. J.Haideris žuvo per automobilių avariją.

N.Hoferio rinkimų kampanijos akcentas buvo imigracijos problemos. A.Van der Bellenas, ginantis atviros, imigrantams draugiškos Europos idėjas, sulaukė panašiai galvojančių austrų palaikymo. Balsuota ne tiek už A.Van der Belleną, kiek prieš Liaudies partiją, kurią remia mažiau išsilavinę, labiau įgąsdinti rinkėjai.

N.Hoferio pralaimėjimas nepradžiugins Prancūzijos nacionalinio fronto ir jo lyderės Marine Le Pen, kuri sveikino N.Hoferį su pergale pirmajame ture. Europos Parlamente Nacionaliniam frontui ir Laisvės partijai atstovaujantys prancūzų ir austrų deputatai pasisako prieš sankcijas Rusijai.

Laisvės partija Krymą pripažįsta Rusijai ir netgi pritartų Bosnijos-Hercegovinos išardymui – Serbų Respublikos (Republika Srpska) išstojimui iš to darinio.

A.Van der Belleno išrinkimas maža persvara rodo, kad Austrija maždaug perpus pasidalijusi į dabartinės ES šalininkus ir tuos, kurie reikalauja esminių permainų, ypač migracijos politikos srityje.

 

Kovo 13-ąją, sekmadienį, Vokietijoje vykę vietos rinkimai dar labiau sudrumstė debesuotą šalies politinę padangę. Rinkimai – testas kanclerei Angelai Merkel ir jos politikai pabėgėlių atžvilgiu.

Dabar bandoma aiškintis, kiek partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AV) geri rezultatai kelia grėsmę dabartinei politinei sanklodai, kuri iš esmė dvipartinė – kova vyksta tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų, prie kurių klijuojasi koaliciniai partneriai.

AV rezultatų dėlionė:  Saksonija-Anhaltas – 12,6 proc. balsų (2,2 mln. gyventojų); Reino kraštas-Pfalcas – 15,1 proc. (4 mln.); Badenas-Viurtembergas –  24,2 proc. (10,7 mln.). AV dabar turi atstovų 8-iuose iš 16 Vokietijos žemių parlamentų. Sekmadienio rinkimai svarbūs tuo, kad AV tapo parlamentinė vakarinėse Vokietijos žemėse, nors partiją palaikantis elektoratas ir telkiasi rytinėje šalies dalyje.

AV įsikūrė 2013 m. Jos vadovais tapo trejetukas: pirmininkas – ekonomistas Berndas Lucke, jo pavaduotojai – verslininkė Frauke Petry, žurnalistas Konradas Adamas. Į vadovaujamus organus išrinkta ir Vokietijoje gyvenanti Sankt Peterburgo universiteto profesorė Irina Smirnova. 2014 m. Vokietijos dienraštis „Bild“ nutekino neva šalies žvalgybos turimą informaciją, kad AV gauna finansinių injekcijų iš Rusijos.

B.Lucke – Hamburgo universiteto ekonomikos profesorius. Jis įkūrė „Ekonomistų plenumą“, suvienijusį per 300 mokslininkų. 2011 m. ši organizacija pasisakė prieš euro gelbėjimo programą, kurios pagrindinė donorė buvo Vokietija. Jau būdamas AV lyderiu 2013 m. B.Lucke kairiųjų aktyvistų buvo apipurkštas pipirinėmis dujomis.

2015-aisiais pralaimėjo vidinę kovą partijoje ir pasitraukė iš AV, kurios lydere tapo F.Petry. B.Lucke įkūrė naują partiją – Progreso ir atsinaujinimo sąjungą. AV šiuo metu griežtai pasisako prieš A.Merkel atvirų durų politiką pabėgėlių atžvilgiu. AV nėra apskritai nusistačiusi prieš imigraciją, tačiau reikalauja civilizuotos, kontroliuojamos imigrantų integracijos.

Rinkėjų balsai lengvai skaičiuojami, bet daug sunkiau interpretuoti, ką toks balsavimas reiškia. Apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad rinkėjai, galintys reitinguoti kandidatus (tai vadinama dviejų balsų sistema), parėmė tuos žemių ministrus pirmininkus, kurie palaiko A.Merkel politiką pabėgėlių atžvilgiu: Baden-Viurtemberge tai žaliųjų partijos atstovas, Reino žemėje-Pfalce – socialdemokratas. Saksonijos-Anhalto premjeras krikščionis demokratas, kuris kritikavo A.Merkel, šiuose rinkimuose pasirodė blogiau nei ankstesniuose.

Krikdemų kandidatai į premjerus tose žemėse, kur partija neturi daugumos ir neįeina į vyriausybes, taip pat nepritarė A.Merkel dėl pabėgėlių. Jie irgi surinko mažiau balsų nei ankstesniuose rinkimuose. Iš to kai kas daro išvadą, kad sekmadieniniai rinkimai buvo didesnė nesėkmė Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai negu jos vadovei A.Merkel.

Apklausos rodo, kad kol kas nesikeičia bazinės vokiečių nuostatos dėl pabėgėlių: apie 90 proc. piliečių iš esmės pritaria, kad šalis suteiktų prieglobstį tiems, kuriems jų gimtinėje gresia persekiojimas. Apie 55 proc. vokiečių pritaria tam, kad šalis priimtų ekonominius migrantus, kitaip tariant, tuos, kurie ieško geresnio gyvenimo.

Šią visuomenės dalį sudaro ne vien kairieji ir žalieji, bet ir tie, kurie mano, kad migrantus reikia įsileisti dėl demografinių priežasčių – mažo gimstamumo ir gyventojų senėjimo.

 

 

Tuoj po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių – Lietuvos politinės olimpiados finalai. Jei nenutiks kokių force majeure, Seimo rinkimų pjedestalas nuspėjamas – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai. Sunkiau nuspėti, kurie iš jų turės realią valdžią, tai yra kas susieis į valdančiąją koaliciją.

Aušra LĖKA

Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos (tai jau seniai buvo pribrendę ir perbrendę) – didžiausia 2016 m. spalio 9 d. vyksiančių Seimo rinkimų permaina.

Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas – vienu mažiau, tolygiau perskirstyta ir daug kitų apygardų. Tačiau, kad ir kaip kai kurios partijos čia įžvelgia kėsinimąsi į jų sėkmę, perversmo tai nesukels.

Trejetukas – Socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip įbesti visuomenės apklausose laikosi nuo pernai metų pabaigos, tik 2015 m. gruodį pastaruosius aplenkė daugiau rėmėjų sulaukusi Darbo partija. Toks pat trejetukas, tik šiek tiek kita seka, buvo ir per pastaruosius dvejus rinkimus – Europos Parlamento (2014 m.) ir savivaldybių tarybų bei merų (2015 m.).

Nežinia, ką šios partijos turėtų prisidirbti ir ką kitos ar vėl kokie neogelbėtojai turėtų pasiūlyti rinkėjams, kad jų simpatijų vektorius pakeistų kryptį. Klausimas tik toks: kiek gautų mandatų proporcijos atitiks reitingų procentus ir kurios iš šių partijų bus valdančiojoje koalicijoje.

Svarstyklės: socialdemokratai nusveria konservatorius

Pagal šios dienos situaciją atrodyto, kad neabejotinai socialdemokratai turėtų būti ta partija, kuri formuos valdančiąją koaliciją. Tiesa, kaip atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas, reitingai atspindi tik tos pusės parlamento, kuri renkama pagal proporcinę sistemą, galimas tendencijas. Reprezentatyvių apklausų, kas galėtų būti išrinktas 71 vienmandatėje apygardoje, nacionaliniu mastu neatliekama.

Politologas primena poros pastarųjų Seimo rinkimų rezultatus: stipriausias pozicijas vienmandatėse apygardose turėdavo socialdemokratai ir konservatoriai, tad būtent antrasis turas (nes pirmajame paprastai išrenkami vos keli parlamentarai) lemia, kas laimi rinkimus, paaiškėja frakcijų dydis. Žiniasklaidos pavadinimai, kad viena ar kita partija laimėjo rinkimus, kaip po 2012 m. rinkimų pirmojo turo, kai šaukta, jog rinkimus laimėjo Darbo partija, yra klaidinantys.

Tad didžioji mįslė – kaip antrajame ture susidėlios rinkėjų politinės nuotaikos. Tai gali paveikti daug veiksnių: koks bus pasitikėjimas partijų lyderiais, ar kils kokių skandalų, o gal, atvirkščiai, augs ekonomika. Vis dėlto, M.Jurkyno prognozėmis, pagal šiandieninę situaciją socialdemokratai turi geriausių galimybių tapti didžiausia frakcija Seime.

Politines perturbacijas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys prie unikalių atvejų priskiria tai, kad socialdemokratai ir būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius aukštus reitingus.

Bet, sociologo prognozėmis, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis. Pastarojo meto tendencijas tokios: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną – konservatoriai, kuriuos 2012 m. pakeitė socialdemokratai.

Tačiau neatrodo, kad šie rinkimai jau bus tie, kai socialdemokratai išsigydys savo Achilo kulną – pirmaus ir didžiuosiuose miestuose.

Klausimas, kaip pasiseks konservatoriams: M.Jurkyno pastebėjimu, apklausos šios partijos atžvilgiu paprastai kokiais 5 proc. menkesnės nei rinkimų rezultatai, nes ji turi pastovų ir drausmingą elektoratą.

Tad nors apklausose konservatoriai į priekį praleido liberalus, Europos Parlamento rinkimuose jie buvo net pirmi, o savivaldybių ir merų – antri. Tačiau, nepaisant to, kad pakeitė nepopuliarų lyderį, ir naujasis, Gabrielius Landsbergis, partijai populiarumo beveik nepridėjo.

Įdomu ir kaip balsuos rinkėjai tų vienmandačių apygardų, kuriose, pavyzdžiui, Kaune, partijos senbuvius išstūmė ne ką dar partijoje nuveikęs jaunimas. M.Jurkyno nuomone, konservatorių rinkėjai balsuoja už šią partiją, kol yra Vytautas Landsbergis – kaip partijos „prekės ženklas“.

Tačiau jei konservatorių veteranai, išstumti iš apygardų, kuriose laimėjo ne vienus rinkimus, keltų savo kandidatūras patys, balsus paskaldytų.

Kaune vienmandatėse rimta alternatyva konservatoriams būtų ir mero Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ atstovai – savivaldybių ir mero rinkimuose nusivylimą konservatoriais V.Matijošaičio komandos naudai kauniečiai jau pademonstravo. Bet visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” direktorius Andrius Palionis sako, kad jų organizacija jokių ambicijų nacionaliniams rinkimams neturinti, su jokia partija jokių pozicijų nederinanti, o savo nariams palikusi teisę laisvai apsispręsti, jei kas norėtų kandidatuoti.

Liberalų derybinė pozicija – tobula

Liberalai – ant bangos: Europos Parlamento ir savivaldybių bei merų rinkimuose jie buvo treti, o „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausose nuo pernai metų pabaigos – net antri. Tiesa, iš šį pavasarį už juos ketinusių balsuoti net 21 proc. gruodį teliko 14 proc.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrimai, liberalų šuolį lemia įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio jų elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei liberalai ima daryti klaidas ar labiau sužiba kitos partijos.

Nėra stiprioji liberalų pusė ir vienmandatės apygardos: 2012 m. jie sugebėjo laimėti tik tris mandatus iš 71-o. Konservatoriai ir socialdemokratai čia turi didesnį įdirbį.

Bet, kaip atkreipia dėmesį M.Jurkynas, prognozuotina, kad liberalai bus ne tik trečia pagal dydį frakcija, bet ir svarbi kažkurios koalicijos dalis: „Liberalų pranašumas – kad jie gali eiti tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Su socialdemokratais jie gali rasti bendrą kalbą ekonominiais ir socialiniais klausimais, nes juk socialdemokratai pasiūlė gana liberalų socialinį modelį, pritaria internetiniam balsavimui, yra gana proversliški, neįveda progresinių  mokesčių. O pagal požiūrį į verslą, į Vakarų integraciją liberalai dera su konservatoriais, su kuriais jau yra buvę koalicijoje. Jei socialdemokratai ir konservatoriai gautų panašų skaičių mandatų, liberalai būtų ta partija, kuri nulemtų koalicijos spalvą. Bet šiandien realiausia socialdemokratų ir liberalų koalicija.“

Iš politinio išskaičiavimo ir realybės pripažinimo, kad ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių, liberalams tinka abi alternatyvos. O konservatoriai yra atsižegnoję „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, kurių taip pat gali prireikti valdančiajai koalicijai, tad jų derybinės pozicijos komplikuotesnės. Juolab konservatoriai dar neužmiršo gėdingu principų pamynimu vadinto 2K – Kubiliaus+Kirkilo projekto.

„Tvarkiečiai“ – ties 5 proc. barjeru

Nors tik iš „tvarkiečių“ perbėgęs vadovauti „darbiečiams“ Valentinas Mazuronis pareiškė, jog Darbo partija po Seimo rinkimų bus stipriausia jėga, pagal apklausų ir Europos Parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus labiau atrodo, kad jie gali prarasti ir lig šiol turėtas pozicijas.

Kitų dabartinių valdančiųjų – „Tvarkos ir teisingumo“ šansai dar prastesni, ypač po Seimo balsavimo, užkirtusio „tvarkiečių“ lyderiui Rolandui Paksui galimybę rinkimuose vesti partijos sąrašą. Politologai prognozuoja, kad „tvarkiečiai“ balansuos ties 5 proc. barjero riba.

V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, šių partijų populiarumo menkimą lėmė ir jų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, o dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – R.Pakso istorijos, bet nuo jos praėjo vienuolika metų ir jos potencialas senka.

5 proc. barjerą turėtų įveikti ir Lenkų rinkimų akcija, pastaruoju metu į rinkimus einanti vienu sąrašu su Rusų aljansu, kuris ir garantuoja 5 proc. barjero peržengimą.

Pastaruoju metu stabiliai ties 7–8 proc. nuo ketinančiųjų balsuoti riba laikosi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors nėra tas, kuris nedingsta iš televizorių ekranų, – populiariausių politikų dešimtuke. Bet „valstiečiams“ savivaldos rinkimai būna sėkmingesni, o Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Juodieji arkliukai virsta poniais

Vis dėlto, nors dėl lietuviškųjų politinių olimpinių žaidynių pjedestalo niekas per daug nesiginčija, per anksti visai nurašyti ir vadinamąsias nesistemines partijas ar politinius darinius. Tai gali būti ir „Lietuvos sąrašas“ su iš televizorių ekranų nebeišlipančia Aušra Maldeikiene, Seimo nario ekskonservatoriaus Naglio Puteikio, prezidento rinkimuose sugebėjusio pelnyti beveik kas dešimto balsavusiojo simpatijas, „Puteikis plius“ ar dar nežinia kokie neogelbėtojai, kokių atsiranda prieš kiekvienus rinkimus. Jie gali surinkti „antielito“, buvusių „Drąsos kelio“ rinkėjų likučių, nacionalistiškai nusiteikusių žmonių balsus.

Bet mūsų valstybė maža, sunku rasti naujų negirdėtų veikėjų, norinčių mestis į politiką, o nei N.Puteikio, nei A.Maldeikienės, nei Dariaus Kuolio atveju nesuveiks netikėtumo efektas, atvedęs į vienkartinę politinę sėkmę rinkimuose Arūną Valinską ar Neringą Venckienę.

N.Puteikis pats prisipažįsta pralaimėjęs, pasakoja siūlęs tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, esančių Seime, demokratijai nepakanka, jungtis prieš rinkimus, steigti partiją. Bet iš jų sulaukęs ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad ir jis pats toks pat kaip tos partijos Seime. Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje apygardoje Klaipėdoje, kurioje ir dabar yra laimėjęs rinkimus.

Tiesa, jis stebi, kas vyksta mažosiose partijose. Jo žiniomis, „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga, Centro partija, „Lietuvos sąrašas“ jau surinko būtinus rinkimams 2 tūkst. narių. Galimos Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjungos jungtuvės su partija „Profesinių sąjungų centras“, bando vienytis vadinamoji birželio 3 d. grupė, lyderiaujama Audriaus Nako ir Zigmo Vaišvilos, Respublikonų ir Liaudies partijos. Naują partiją bando burti Gema Umbrasienė iš Panevėžio po to, kai ją su visu šio miesto skyriumi išmetė Valstiečių ir žaliųjų partija. „Laiko steigtis partijos dar turi iki kovo, bet iš mažųjų asteroidų planetos kol kas nesiformuoja. Bet jei susiformuotų ir pakviestų, žiūrėčiau, kas susiformavo: ar didelė planeta, ar gali pranokti dydžiu Jupiterį. Jei taip – bėgsiu paknopstomis“, – sako N.Puteikis.

O tokios beveik revoliucijos, kokią per savivaldybių ir merų rinkimus visuomeniniai komitetai užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus bent kol kas neprognozuojama. Bandyta juos burti (iniciatyvos buvo ėmęsis ir Seimo narys Valerijus Simulikas), bet jie labai jau margi. Tačiau vienmandatėse apygardose jų atstovai gali sulaukti didesnės sėkmės nei vienišiai prieš ketverius metus.

Klausimas, iš ko tie „nesisteminiai“ atimtų balsus. Labiausiai tikėtina, jog iš tų, kurie svaidėsi panašiais šūkiais, kad Lietuvoje – viskas blogai, kad čia valdo klanai – „paksistų“ ar „darbiečių“.

Bet, kaip rodo keleri pastarieji rinkimai, iki 2000-ųjų rinkimuose debiutuojantys nauji pranašai – Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, V.Uspaskicho Darbo partija nušluodavę kone pusę Seimo, tačiau 2008 m. A.Valinsko Tautos prisikėlimo partija pelnė 16 mandatų, 2012 m. „Drąsos kelias“ – jau tik 7. Naujų gelbėtojų vaidmuo vis mažėja.

Vis dėlto sociologas V.Gaidys stebisi, kad visa Europa įkaitusi, nacionalistinės politinės jėgos kelia galvą, o Lietuvoje – politinis štilis. Antra vertus, sociologas primena, kad per Eurobarometro apklausą net trys ketvirtadaliai lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.), tad kam keisti valdžią?

Toks rodiklis bloga žinia ir populistams, nes jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Šešėlinės vyriausybės – bet kokios

Tad jei šiandieninių prognozių neiškreips jokios force majeure, didelė tikimybė, kad Lietuvą valdys tas pats premjeras Algirdas Butkevičius.

Jei „darbiečiai“ ir patektų į valdančiąją koaliciją, tai dar mažesnių nei dabar brolių pozicija. Tad jie gautų tuos ministrų postus, kurie atliktų nuo didžiųjų koalicijos dėmenų (tikėtina, socialdemokratų ir liberalų). Poste gal liktų ir dabar šios partijos deleguotas, bet nieko bendra su ja neturintis energetikos ministras Rokas Masiulis.

„Tvarkiečiai“, net jei nepateks prie valdžios dalybų stalo, joje neabejotinai paliks savo deleguotą, bet taip pat nieko bendra su jais neturintį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, kuris, ko gero, šiame poste liks, kad ir kaip susidėstytų valdžios dėlionė.

Politikas, kuris per mėnesį savo reitingus gali užsiauginti 11 procentinių punktų, tikrai neliks be posto. Bet rinkimuose jis jau gal atstovaus socialdemokratams.

Liberalai taip pat jau sudėstę savo šešėlinę Vyriausybę, tik kažin ar šešėlinis krašto apsaugos ministras Algis Kašėta paliktų Varėnos mero postą, šešėlinis ūkio ministras Antanas Guoga – Europos Parlamentą.

Konservatorių šešėlinė Vyriausybė, paskelbta dar 2013 m., taip lig šiol ir nepakeista, nors pasikeitė partijos lyderis ir jis sakė imsiąsis premjero vaidmens, jei partijai tokią galimybę suteiktų rinkėjai. Bet šešėlinis konservatorių premjeras lig šiol – Andrius Kubilius, o ministrai – daugiausia jo senoji kariauna. O kad būtų visi užganėdinti, Vyriausybė net papildyta naujomis ministerijomis: Bendruomenių reikalų (šešėlinis ministras Donatas Jankauskas), Regioninės plėtros (Agnė Bilotaitė), Reformų ir pažangos (Mantas Adomėnas).

Kažin ar didžiausia sėkmė Lietuvai būtų ir savo gebėjimus jau demonstravę buvęs ūkio ministras, o dabar energetikos sektoriaus strategu siūlomas Dainius Kreivys, vėl socialinės apsaugos ir darbo ministru matuojamas ne itin sėkmingai juo buvęs Rimantas Dagys ar Ūkio ministerijos vadovo poste konservatorių matomas buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Akivaizdu, kad į šešėlines vyriausybes, kurios Vakarų demokratijoje laikomos paraiška rinkėjams paaiškinti, kas turės valdžią partijos sėkmės atveju, o šešėliniams ministrams yra konkretus įpareigojimas nuosekliai rengtis šiai karjerai, Lietuvoje rimtai nežiūrima.

Taigi didelių permainų artėjančiose Lietuvos politinėse olimpinėse nenumatoma. Kai kurie politinio gyvenimo ekspertai buvo prognozavę, kad 2016-aisiais ar bent jau 2020-aisiais pribręs reali tiek rinkėjų, tiek ir politikų kartų kaita, tačiau ženklių pokyčių kol kas nematyti.

Nors jau antri Seimo rinkimai, kai balsuos, ir pirmi rinkimai, kai galės kandidatuoti, jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių negirdėti. Gal postūmį aktyviau balsuoti jaunesnei kartai duotų balsavimo internetu įteisinimas?

Tad dar belaukiant 2016-ųjų Seimo rinkimų galima tikėtis ženklesnių permainų tik 2020-aisiais, kai neabejotinai vėl bus perbraižytos rinkimų apygardos augančių miestų naudai, kai gal bus leista balsuoti internetu, o užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai jau pagal artimiausiuose rinkimuose galiosiančią jų rinkimų apygardos (ar apygardų) formavimo tvarką, jei bus aktyvūs, galės turėti savo atstovą, ir net ne vieną.

 

 

 

 

Praėjusį sekmadienį Prancūzijoje vykusiame antrajame regioninės valdžios rinkimų ture kraštutinės dešinės Nacionaliniam frontui (FN) su Marine Le Pen priešakyje nepavyko perimti valdžios nė viename šalies regione, nors pirmasis turas šiai partijai pranašavo pergalę bent šešiuose. Vis dėlto ši partija nėra ir rinkimų pralaimėtoja – kritikų nerimui, koją jai pakišo tik Prancūzijos rinkimų sistema ir oponentų rokiruotės, o ne sumažėjęs rinkėjų palaikymas.

Gudri oponentų rinkimų taktika ir išaugęs rinkėjų dalyvavimas antrajame ture – dvi pagrindinės kliūtys, sutrukdžiusios M. Le Pen partijai laimėti didžiausio nedarbo ir etninių nesutarimų kamuojamuose regionuose, kurie žaviajai prancūzei jau panėšėjo į kelis žvirblius rankoje ir net leido pasvajoti apie karvelį danguje – pergalę 2017-aisiais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Dviejų turų rinkimų sistema pasitarnavo jos nenaudai: Nacionalistiniam frontui nesimpatizuojantys prancūzai, patingėję ateiti prie balsadėžių pirmajame ture, pabudo iš letargo miego ir nuskubėjo atiduoti balsų už kitas partijas antrajame. Štai kodėl pirmajame ture rinkėjų aktyvumas siekė maždaug 50 proc., o antrajame – jau 58 proc.

Subruzdo ir M. Le Pen oponentai. Tiek dabartinio šalies prezidento Francois Hollande’o centro kairės Socialistų partija, tiek buvusio šalies vadovo Nicolas Sarkozy centro dešinės Respublikonų partija pakeitė rinkimų strategiją. Pirmieji pasitraukė iš rinkimų keliuose regionuose, užleisdami ten vietą bei perleisdami savo rinkėjų balsus respublikonams ir taip užkirsdami kelią FN pergalei. Respublikonai šiek tiek pakeitė rinkimų kampanijos toną ir pasuko dar labiau į dešinę, kad, be socialistų rinkėjų, priviliotų dar ir dalį FN gerbėjų.

Prancūzijos sociologas Jerome’as Fourquet atkreipia dėmesį, kad didelė dalis kairiųjų balsų atiteko dešinei – N.Sarkozy partijai. Antai šalies pietuose prie Nicos 65 proc. rinkėjų, pirmajame ture balsavusių už socialistus, antrajame balsus atidavė respublikonams. Šiaurėje, prie Lilio, kur pirmajame ture tvirtai pirmavo M. Le Pen partija, atitinkamai pasielgė 70 proc. socialistus anksčiau palaikiusių rinkėjų.

Šių socialistų ir respublikonų manevrų pakako, kad bendromis jėgomis M. Le Pen iš panosės būtų nugvelbti net tie regionai, kuriuose ji beveik neabejojo savo pergale. Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad FN Prancūzijoje gavo 6,8 mln. balsų ir pasiekė visų laikų populiarumo rekordą – už šią partiją balsavo vienas iš dešimties prancūzų. Na, o socialistų ir respublikonų sandoris siekiant užkirsti kelią FN pergalei tik papildys M. Le Pen rinkiminių argumentų bagažą – esą tai tik įrodymas, kad tarp socialistų ir respublikonų, pagrindinių Prancūzijos partijų, nėra jokio esminio skirtumo. O štai FN – visai kas kita. FN įveiks terorizmą. Suvaldys pabėgėlių krizę. O atėjus laikui – triumfuos prezidento rinkimuose.

Tiesa, skaičiuojama, kad 6 mln. balsų, kuriuos dabar rinkimuose gavo Nacionalinis frontas, tam nepakaktų. Pavyzdžiui, dabartinis prezidentas F.Hollande’as pirmajame rinkimų ture 2012 m. surinko apie 10 mln., o antrajame – per 18 mln. balsų.

Vis dėlto nuomonių apklausos liudija, kad FN lyderė M. Le Pen jau dabar turėtų realių galimybių patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Tikėtina, kad iki to laiko jos populiarumas dar labiau padidės, o N.Sarkozy, svajojančio dar kartą tapti Prancūzijos lyderiu, – sumenks. Juk net po minėtų socialistų rokiruočių, užleidusių M.Sarkozy vadovaujamiems respublikonams dalį rinkėjų balsų, jo partija laimėjo vos penkiuose regionuose ir gavo mažiau balsų nei socialistinis F.Hollande’o judėjimas.

Analitikai prognozuoja, kad FN oponentai vis dėlto ras priemonių šios partijos populiarumui pristabdyti, nes priešingu atveju Prancūzija pateks į labai keblią padėtį kaip ES narė, be to, radikaliai nusiteikusių nacionalistų pergalė šaliai grėstų pilietiniais neramumais.