3 klausimai VRK pirmininkui Zenonui Vaigauskui

– Kodėl VRK pateiktame 2016 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų projekte Vilniuje padaugėja dviem apygardomis, o ne trimis, kaip buvo minėta anksčiau?

– Siūloma šiuose rinkimuose Vilniuje apsieiti su 12 apygardų, Grigiškes „ištremiant“ už Vilniaus miesto apygardų ribų. Buvo stengtasi išsaugoti kiek galima nepakeistas esamas sostinės apygardų ribas. Atsirandančios dvi naujos Panerių ir Verkių apygardos būtų kompensuojamos Trakų apygardą prijungiant prie Varėnos, o Kauno mieste iš aštuonių paliekant septynias – sujungiant Centro ir Žaliakalnio.

Esminis principas nustatant apygardų ribas buvo neprasilenkti su Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame nurodytas leistinas rinkėjų skaičiaus nuokrypis Seimo rinkimų apygardose – ne didesnis kaip 10 proc. nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus. Bet turėjo būti paisoma dar dviejų įstatyme paminėtų principų – ligšiolinių apygardų ribų ir administracinio padalijimo. Siekėme, kad kiekviena savivaldybė (išskyrus didžiąsias –  Vilniaus ir Kauno) būtų dalijama į galimai mažesnį apygardų skaičių – ne daugiau nei į tris ir kad į rinkimų apygardą nepatektų daugiau kaip trys teritoriniai vienetai.

– Kaip bus sudaroma apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai?

– Visi Lietuvos piliečiai, kurie balsuoja užsienyje, kaip ir iki šiol, patenka į 1-ąją Nau­ja­mies­čio apygardą, bet iš esmės keičiasi šios apygardos sudarymo pagrindai. Imamas užsienio rinkėjų, balsavusių praėjusiuose Seimo rinkimuose, skaičius (2012 m. – per 13 tūkst.). Tie rinkėjai įrašomi kaip Naujamiesčio apygardos rinkėjai, o toliau ji sudaroma taip, kad pasiektų rinkėjų vidurkį (apie 35 tūkst.) su ne didesniu nei 10 proc. nuokrypiu. Vadinasi, jei balsuojančiųjų užsienyje daugės, sukurtas mechanizmas, kuris leidžia už­sienyje gyvenantiems rinkėjams turėti atskirą apygardą.

Buvo siūlymų iš karto daryti jiems atskirą apygardą. Tačiau užsienyje yra apie 260 tūkst. turinčių rinkimų teisę Lietuvos piliečių, todėl tuomet klausimas, kodėl tik vieną, jei pagal  rinkėjų skaičių užtektų ir septynioms ar aštuonioms. Bet jeigu jie pasyviai dalyvautų rinkimuose, tuos Seimo narius išrinktų labai mažai rinkėjų.

– Ar pavyks padaryti tokius pakeitimus, kad jų užtektų bent dviem rinkimų ciklams?

– Dabar pakeisime didžiosios dalies esamų apygardų ribas, nes maždaug 44-ios netilpo į 10 proc. nuokrypį, o keičiant vienos ribą tenka keisti ir kitos. Pagal gyventojų pokyčių prognozes 2020 m. Vilniuje prireiks dar vienos, tryliktos, apygardos, o pirmasis mažinimo pretendentas – Alytaus regionas, panašios tendencijos Šiaurės Lietuvoje.

Galutinį 2016 m. rinkimų apygardų variantą planuojame patvirtinti trečią gruodžio savaitę.

Scanpix

Jos vardas Szydło, Beata Szydło: 52 metų Lenkijos angliakasio dukra, netrukus tapsianti naująja šalies premjere, užsienio žiniasklaidoje neretai pristatoma tarsi Džeimsas Bondas. Jos politinė karjera išties „kieta“, o į elito paviršių ji išlindo lyg yla iš maišo, nors tokį elgesį padiktavo visai ne pavardė (szydło lenkiškai – yla).

Rima JANUŽYTĖ

Nors iš gūdžios provincijos atvyko jau seniai, Beata Szydło pirmą kartą ryškiai sužibėjo tik per prezidentu šią vasarą išrinkto Andrzejaus Dudos rinkimų kampaniją, pastūmėjusią ją katalikų partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) lyderės vaidmeniui, o iš ten kilstelėjusią į dar svaigesnes politikos aukštumas.

„Ji buvo kampanijos priešakyje ir savo užduotį įvykdė visu šimtu procentų. Ji pademonstravo savybes, kurių reikia dar didesniems, didžiuliams tikslams įgyvendinti. Didžiausias toks projektas – sutvarkyti Respubliką“, – apie Beatą, pristatydamas ją rinkėjams, kalbėjo partijos „Teisė ir teisingumas“ įkūrėjas Jaroslawas Kaczyńskis. Jo žodžiais, ji turinti viską, ko reikia premjerui: išminties,  darbštumo, energijos, gebėjimo suburti komandą ir bendradarbiauti su kitais.

Jei šie žodžiai kam nors skambėjo neįtikinamai, prieš pat Seimo rinkimus vykusiuose televizijos debatuose nebeliko jokių abejonių: greta solidžiai pasirodžiusios B.Szydło ankstesnė premjerė Ewa Kopacz atrodė lyg žodžių kišenėje nerandanti sutrikusi naujokė.

„Premjerė E.Kopacz važiuoja moderniu traukiniu ir giria Lenkijos geležinkelių modernizaciją, o aš vykstu ten, kur ministras liepė išardyti geležinkelio bėgius ir žmonės neturi normalaus susisiekimo“, – pareiškė B.Szydło, o šiuos jos žodžius pacitavo ne tik visa Lenkija, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos žiniasklaida.

Vykstant rinkimų kampanijai B.Szydło visą laiką laikėsi linijos „arti žmogaus“ – ji beveik nekalbėjo apie užsienio politiką ir Europos Sąjungos pranašumus ar trūkumus. Visas dėmesys buvo skirtas kasdieniams rūpesčiams – pensinio amžiaus ankstinimui, mokesčių naštos lengvinimui, pagalbai vaikus auginančioms šeimoms, didinant subsidijų programą iki 500 zlotų (apie 119 eurų) už kiekvieną vaiką, nemokamų vaistų dalijimui tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Kas ta Beata S.?

2007-aisiais baigiantis rinkimų kampanijai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad Seimo narė Beata S. suimta dėl jai pareikštų įtarimų korupcija. Partijoje „Tvarka ir teisingumas“ kilo panika: ar tai mūsišikė Beata Szydło, ar Beata Sawicka iš liberalų partijos PO? Kalbėta apie B.Sawicką, bet šis faktas geriausiai liudijo, kad B.Szydło anuomet buvo visiškai pilka figūra, kurios kai kurie kiti partijos nariai nepažinojo net iš matymo.

Dabar, pasak Lenkijos savaitraščio „Newsweek“, anekdotinė situacija su Beata S. būtų neįsivaizduojama.

Gimusi Osvencime, o užaugusi Lenkijos pietuose esančiame angliakasių miestelyje Bžeščėse, jaunystėje apie politikos žvaigždės statusą ji nesvajojo. Tačiau lenkams imponuoja, kad ja tapusi praeities irgi nesikrato.

„Prisimenu šiltus tėvų namus Bžeščėse. Čia niekada netrūko palaikymo, taip pat ir disciplinos. Mano tėvai sunkiai dirbo. Tėvelis buvo angliakasys“, – savo tinklalapyje rašo B.Szydło. Dar priduria, kad studijų laikais, mokydamasi etnologijos Krokuvos Jogailos universitete, labai mėgo žaisti tinklinį. Ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru Edwardu, už kurio susituokę jau 28 metus. Nors Edwardas yra sakęs, kad jį labiausiai sužavėjo Beatos ryšys su gamta ir jautrus santykis su praeitimi, Beata į tautinius drabužius įsispraudė neilgam.

Būdama vos 35-erių, ji tapo jauniausia miestelio burmistre, o paskui žengė dar vieną, karjerai lemiamą žingsnį – prisidėjo prie partijos „Tvarka ir teisingumas“.

Tai lėmė, kad kadaise Krokuvos istorijos muziejuje etnologe dirbusi B.Szydło, pati save vadinusi „nykia ir nuobodžia dviejų vaikų mama“, dabar yra populiariausia šalies politikė, tautinius drabužius iškeitusi į stilingus aukštakulnius, o laisvalaikiu kartais žaidžianti kompiuterinius žaidimus.

Tačiau B.Szydło kritikai kiekviename jos krustelėjime įžvelgia ir kai ką negero. Nors tai nėra ranka apčiuopiama, tačiau, kad ir ką darytų ar sakytų Beata, kai kam tai atrodo tik kaip J.Kaczyńskio žodžių, veiksmų ir pageidavimų retransliacija.

Persekioja J.Kaczyńskio šešėlis

Beata siūlo ankstinti pensinį amžių? Ir ką čia tas Jarosławas sugalvojo? Beatai norisi didinti minimalią algą? Gerai čia Jaroslawas kalba!

Vienas nelabai taktiškas partijos PO reklaminis TV įrašas vaizduoja niekus kalbantį J.Kaczyńskį ir jam visur pritariančią B.Szydło, kuri po kiekvieno J.Kaczyńskio pasisakymo pareiškia, kad „vadas visada teisus“.

Analitikai spėlioja, ar B.Szydło nėra dar vienas Kazimierzas Marcinkiewiczius – premjeras, prieš dešimtmetį, laimėjus PiS, šioje kėdėje išsilaikęs vos aštuonis mėnesius ir užleidęs ją „vadui“.

Tuo tvirtai įsitikinęs žurnalistas Konstanty Gebertas, geriau žinomas rašytojo Dawido Warszawskio vardu: „Ji ilgai netemps. Tai „valdybos pirmininko“ projektas ir jis veikia taip, kaip jam reikia. Jau dabar aišku, kad ji neturi jokios charizmos ir bus pašalinta, vos tik Kaczyńskis nuspręs performuoti ministrų kabinetą.“

Lenkai panašiai galvoti turi jei ne priežastį, tai bent moralinę teisę. Viena vertus, niekam nesinori tikėti, kad charizmatiškasis J.Ka­czyńskis taip ėmė ir be pėdsakų pasitraukė iš politinės scenos. Antra vertus, konservatyvumu garsėjantys lenkai tiesiog nepratę prie politikių moterų, o dabar jos tik ir keičia viena kitą aukščiausiuose valdžios postuose. Tad kas jiems gali uždrausti galvoti, kad Beata yra tik J.Kaczyńskio marionetė?

Vis dėlto tokių pažiūrų lenkų kiekvieną dieną mažėja. B.Szydło nenuilstamai pluša kurdama savo, kaip energingos ir nepriklausomos politikės, įvaizdį.

„Žinau, kad yra šnekama, jog būsiu marionetė, valdoma iš galo, tačiau gėda gaišti laiko tokioms nesąmonėms. Pasakysiu trumpai ir tiesiai – mano vardas Szydło, Beata Szydło. Aš turiu savo nuomonę ir galiu būti užsispyrusi. Nereikia manęs kontroliuoti, tačiau tai nereiškia, kad aš neklausysiu žmonių ir ekspertų“, – reaguodama į kaltinimus, kad yra kontroliuojama partijos lyderio, atkerta kandidatė į premjerus.

„Jos ekonominės pažiūros, kurios yra kažkur per vidurį tarp socialinės gerovės valstybės ir laisvosios rinkos, yra ir didžiausias jos privalumas. Be to, ji pasižymi itin švaria politine sąžine, kurią nuo nesąžiningų politikų pavargę lenkai vertina net labiau nei konkrečius pažadus“, – B.Szydło išskirtinumą nurodo A.Du­dos viešosios diplomatijos patarėjas Marekas Magierowskis, pabrėždamas, kad politikė šias savybes ne tik puoselėja, bet ir sugeba tinkamai atskleisti rinkėjams.

J.Kaczyńskis tam netrukdo: per rinkimų kampaniją jis nesirodė viešumoje, atsisakė duoti interviu žurnalistams, žodžiu, nesipainiojo Beatai po kojomis ir nedrumstė rinkėjų ramybės. Tad vienintelis Beatą persekiojantis J.Kaczyńskio šešėlis – vis dar nepamiršti jo žodžiai, kad imigrantai lenkus užkrės įvairiomis tik Artimuosiuose Rytuose plintančiomis ligomis.

Daugiau nieko. Rinkimus laimėjusi partija „Teisė ir teisingumas“ baigia nusikratyti senųjų J.Kaczyńskio drapanų ir atrodo tarsi pakeitusi odą – atsinaujinusi, modernesnė ir stovinti arčiau paprastų žmonių. Šio partijos ir visos Lenkijos atsinaujinimo projekto kodinis pavadinimas – Szydło. Beata Szydło.

Scanpix

Per vietos valdžios rinkimus Kijevo rinkimų apylinkė, kurioje turėjo balsuoti ir prezidentas Petro Porošenka, atsidarė vėliau, nes rinkimų komisijos pirmininkas pametė raktą nuo seifo su balsavimo biuleteniais. Seifas buvo atidarytas laužtuvu, ir P.Porošenka pagaliau atidavė balsą už savo kandidatus.

Rima JANUŽYTĖ

Berdiansko mieste Pietryčių Ukrainoje vie­­nas rinkėjas balsuoti atėjo lydimas iki ausų ginkluoto apsaugininko, ir nors šis, regis, kiek per rimtai vertino savo pareigas, jo klientui tai nesutrukdė balsuoti.

Na, o Libochoros kaime netoli Lvovo komisi­jos nariai rinkėjams pastatė kelias skirtingas bal­sadėžes ir nurodė rinkimų biuletenius mesti į dė­žes pagal tai, kaip jie balsavo, – kad paskui komisijos nariams būtų lengviau suskaičiuoti balsus.

Šie incidentai – bene vieninteliai, sukėlę su­maišties per Ukrainoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, tačiau tai buvo veikiau šypseną nei susirūpinimą keliantys nutikimai, liudijantys, kad Ukrainos dangus pamažu šviesėja, kaip ir šalies gyventojų akys.

Lengviau atsikvėpė

Prieš kelias dienas Ukrainos kariuomenė ir Rusijos kolaborantai apsikeitė belaisviais, o paliaubos, nors ir netvirtos, regis, tęsiasi. Kai kam atrodo, kad Rusija iš tiesų pasirengusi at­si­traukti iš konflikto, kurį pati ir sukėlė. Kiti analitikai perspėja, kad tai tik apgaulingas Ru­sijos manevras. Kad ir kaip ten būtų, Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis tvyro bent jau išorinė ramybė.

„Tokia ramybė gali būti dar vienas apgaulingas Kremliaus manevras“, – „Globe and Mail“ rašo Celestine Bohlen. O Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad Kremlius bent jau nori sumažinti įtampą. Užtat JAV Brukingso instituto, tyrinėjančio JAV ir Europą, direktorė Fiona Hill mano, kad šiuo metu vykdomas konflikto deeskalavimas yra tik laikinas.

Dabartinis Kremliaus elgesys F.Hill primena laikus, kai V.Lenino vadovaujamas bolševikų režimas su Vokietija pasirašė labai nenaudingą sau, bet drauge labai būtiną norint išgyventi Bresto taikos sutartį, kurios sąlygų planavo laikytis tik trumpą laiką.

Vis dėlto ši XXI amžiaus Bresto sutartis pavadinimu „Minsko susitarimas“ šiokios to­kios vilties turi. Na, bent jau kol kas taip at­ro­do, nes Ukrainoje po ilgų karo mėnesių pagaliau panašu į įprastą ir gana ramų gyvenimą. Žinoma, Krymas tebėra okupuotas, o Donbase reikalus tvarkosi kolaborantai, kurie ignoravo ir neseniai visoje Ukrainoje vykusius vietos valdžios rinkimus.

Rinkimai praėjo tikrai ramiai, o tarptautiniai stebėtojai konstatavo tik bendro pobūdžio nesklandumus. Jie teigia, kad Ukrainoje vykę vietos valdžios rinkimai buvo „gerai organizuoti“ ir „demokratiški“, nors pabrėžia, jog vyriausybė turi stiprinti pastangas išvaduoti politiką nuo galingų oligarchų įtakos. „Teisinės bazės painumas, įtakingų ekonominių grupių dominavimas rinkimų procese ir faktas, kad beveik visas kampanijos nušvietimas žiniasklaidoje buvo mokamas, pabrėžia tolesnių reformų bū­tinybę“, – konstatuoja stebėtojai.

Reformos nebeišvengiamos

Reformos Ukrainai reikalingos ne tik dėl to, kad šalis sulauktų teigiamų atsiliepimų per rinkimus. Daug svarbiau, kaip Ukrainai sekasi to­liau tartis su tarptautiniais kreditoriais ir ar šie susitarimai dar labiau sumažins Rusijos ga­li­my­bes manipuliuoti Ukrainos finansiniu silpnumu.

Šiuo metu Kijevo sąjungininkai Vakaruose neriasi iš kailio siekdami paspartinti Tarp­tau­tinio valiutos fondo (TVF) skolinimo politikos pokyčius, kuriais tikimasi užkirsti kelią Rusijos planams sutrukdyti Ukrainai gauti 25 mlrd. JAV dolerių finansinę pagalbą.

Dabartinė TVF politika draudžia fondui skolinti toms šalims, kurios jau yra skolingos ki­toms vyriausybėms. Tad jeigu nesugebės per lapkritį grąžinti Rusijai visos skolos (o kad nesugebės, Ukrainos valdžia kalba be užuolankų), Ukraina gali likti be TVF paramos – maždaug 17 mlrd. dolerių. TVF valdyba yra numačiusi naujas taisykles apsvarstyti lapkričio pa­baigoje.

Apie finansines Ukrainos perspektyvas kalbėsis ir šiandien – lapkričio 6 dieną – Berlyne susitinkantis vadinamasis Normandijos ketvertas – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrai­nos užsienio reikalų ministrai, nors pagrindinis jų darbotvarkės klausimas – Minsko susitarimai ir jų vykdymas.

„Jei nepavyks susitarti iki galo, nusiminti neverta“, – sako Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacijos (ESBO) atstovas Uk­rainoje Martinas Saidikas. Jis primena, kad dar vienas šios kontaktinės grupės susitikimas vyks Minske lapkričio 17 d., o paskui dar kartą, ir dar – tiek, kiek reikės.

Gera žinia derybininkams – Rusijos pozicija Ukrainoje išties švelnėja, bent jau išoriškai. O Ukraina irgi demonstruoja pirmūno pavyzdį, kaip stropiai vykdyti mokytojų iš Vakarų paliepimus.

Antai neseniai viešai sulaikytas su įtakingiausiais Ukrainos oligarchais  siejamas milijonierius Genadijus Korbanas (jis laikomas dešiniąja Igorio Kolomoiskio ranka), o Ukrainos prezidentas P.Porošenka pareiškė, kad tai tik pradžia. Suprask, kova su korupcija ir oligarchais prasideda, o šie tegu pradeda bijoti, nes teisingumas juos tuoj pričiups.

Pats G.Korbanas, šiemet kandidatavęs į Kijevo merus, į tyrėjų akiratį pateko dėl įtartinos veiklos, įskaitant numanomą 40 mln. grivinų (1,5 mln. Eur) vagystę iš fondo, skirto Uk­rainos kariams, kovojantiems su Rusijos ir jos kolaborantų pajėgomis šalies rytuose.

Šį palyginti ne tokios jau stambios žuvies suėmimą kai kurie analitikai vadina tik parodomuoju šou, skirtu ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir kai kuriems Vakarų lyderiams, kon­krečiai – Angelai Merkel. Bet jei tai duos teigiamų rezultatų, kodėl gi nepasistengti.

Kabinasi į A.Merkel

A.Merkel šiuo metu yra užėmusi ypatingą poziciją tiek Ukrainos, tiek Rusijos klausimu. Ji tapo savotiška „mediatore“, tarpininke, o gal­­­būt net taikos balandžiu, nors tokie jos veiks­­­mai gali būti įvertinti ir kaip parsidavėliški – nelygu, kaip pažvelgsi.

Pasikalbėdama tai su Rusijos, tai su Uk­rainos lyderiais, ji abiem pusėms suteikia vilčių ir apramina aistras, nors toks Vokietijos kanclerės savarankiškumas gerokai pykdo Vašing­toną, kuris iki šiol derino veiksmus su Berlynu santykių tiek su Ukraina, tiek su Rusija klausimais.

Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas atvirai sako, kad per pastaruosius mėnesius Vo­kietijos dėka šalies ekonomikoje jau yra teigiamų pokyčių, ir priduria, jog Ukrainai toliau įgyvendinant reformas reikia Vokietijos pagalbos.

A.Jaceniuko žodžiai, bent jau dėl ekonomikos padangės prašviesėjimo, nėra iš piršto lauž­ti. Ukrainos ekonomika per pirmąjį šių me­tų pusmetį susitraukė 15 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, bet jau pasirodo ženklų, kad ji po drastiško nuosmukio pradeda judėti stabilesnės būsenos link. Analitikai tikisi, kad šalies BVP ateinančiais metais paaugs procentu, o teigiamą įtaką valstybės finansams darė pasiektas susitarimas su užsienio kreditoriais dėl 20 proc. skolų, denominuotų eurais, nurašymo. Prie tokio Ukrai­nos naštos palengvinimo nemažai prisidėjo ir A.Merkel.

Ji savo ruožtu ragina Ukrainą nesustoti ir to­liau tęsti ekonomines reformas, kovoti su ko­rupcija ir oligarchų įtaka. Ir neslepia Vo­kietijos noro investuoti į Ukrainą, jei tik tam atsiras tinkamų sąlygų.

Tą patį ji sako ir Vladimirui Putinui. „Ber­lynas nori palaikyti gerus ryšius su abiem ša­limis – tiek Rusija, tiek Ukraina. O ES ir Uk­rainos laisvosios prekybos sutartis jokiu būdu nėra nukreipta prieš Rusiją“, – aiškino A.Mer-kel per Berlyne vykusią Vokietijos ir Ukrainos ekonomikos konferenciją.

Dar vienas teigiamas Vokietijos Rusijai pa­siųs­­tas signalas buvo Maskvoje įvykęs vicekanc­­lerio ir Vokietijos ekonomikos ministro Sigmaro Gabrielio susitikimas su Rusijos prezidentu.

S.Gabrielio susitikimas su V.Putinu atkreipė JAV dėmesį ir leido aiškiau suvokti, kad Vo­kietija ir Jungtinės Valstijos pradeda skirtingai interpretuoti, ką reiškia Minsko susitarimų įgy­vendinimas. „Sankcijų Rusijai švelninimas ga­li sugadinti Vokietijos santykius su Jung­tinė­mis Valstijomis ir priversti Baltuosius rūmus padidinti savo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, tarp jų su Lenkija ir Rumunija. O tai savo ruožtu gali padidinti jau ir taip grėsmingą Europos Sąjungos politinį susiskaldymą“, – rašo „Stratfor“.

SEB grupės analitikai Stokholme prieš ke­lias dienas paskelbtoje Rytų Europos šalių ekono­mikos apžvalgoje „Eastern European Out­look“ teigia, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai ar­t­imiausius dvejus metus tebebus įtempti, o Europos Sąjungos ir JAV taikomos sankcijos Rusijai išliks ir ateinančiais metais. Taigi bent jau kai kurie analitikai A.Merkel bandymus laviruoti vertina skeptiškai.

Ukrainos visuomenė tokį A.Merkel dviveidiškumą irgi vertina nekaip. Apklausos liudija, kad 70 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų neprita­ria sankcijų Rusijai sušvelninimui. Tačiau daug­maž tiek pat gyventojų norėtų, kad Uk­raina padidintų ekonominį bendradarbiavimą su Vokietija.

Dujos – tik iš Europos?

Apskritai Ukrainos ekonominiai ryšiai su Europa vis stiprėja, o su Rusija – slopsta. Itin iškalbingi yra dujų srautai, kurie ypač aktualūs prasidedant šildymo sezonui.

Antai Ukrainos dujotiekių operatorės „Ukr­­­transgaz“ vadovas Igoris Prokopivas praneša, kad per devynis šių metų mėnesius Uk­raina importavo 12,6 mlrd. kub. metrų dujų, iš jų per 70 proc. sudarė tiekimas per Europos šalis. Iš viso gamtinių dujų tranzitas per Uk­rainą į Europos šalis šiemet sieks apie 65 mlrd. kub. m.

Pasak I.Prokopivo, Ukrainos dujų transportavimo sistema šildymo sezoną pasitiko visiškai pasirengusi, o iki lapkričio 1 d. Kijevas savo po­žeminėse dujų saugyklose buvo sukaupęs apie 17,1–17,2 mlrd. kub. m šio kuro.

Kitais metais, jei viskas vyks pagal Ukrainos planą, šalis gali visai nebepirkti dujų iš Rusijos, o jas importuoti tik iš Europos. Taip pareiškęs nacionalinio holdingo „Naftogaz“ vadovas An­dre­jus Kobolevas priduria ir dvi papildomas są­ly­gas – iš Europos perkamos dujos ir toliau tu­rė­tų kainuoti pigiau nei rusiškos. Be to, norint du­jas pirkti tik iš Europos, tektų sumažinti jų vartojimą.

Dujotiekis Ukraina–Lenkija

Ukraina, regis, rimtai nusiteikusi nutraukti visas dujų gijas su Rusija ir megzti naujus saitus su Vakarų šalimis. Spalio pabaigoje „Ukr­­­trans­gaz“ pranešė, kad Ukraina ir Len­kija jau pa­ren­gė naujo šalis sujungsiančio du­jotiekio projekto techninį bei ekonominį pa­grindimą.

Projektas, kurį planuojama įgyvendinti iki 2020 m., smarkiai padidintų dujų perpumpavimo pajėgumus – iki 8 mlrd. kub. m per me­tus iš Lenkijos į Ukrainą ir iki 7 mlrd. kub. m per me­tus iš Ukrainos į Lenkiją. Dabartinė Uk­rai­nos ir Lenkijos dujų jungtis leidžia Uk­rainai iš Lenkijos importuoti iki 1,5 mlrd. kub. m dujų.

Nauja Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis yra Šiaurės–Pietų dujų koridoriaus projekto dalis, siekiant sujungti naująjį Lenkijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje su Uk­rai­nos požeminėmis dujų saugyklomis. Kai šis dujotiekis bus pastatytas, Ukraina galės importuoti dujas ir per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Lietuvos energetikos ministras Rokas Ma­siulis yra sakęs,  kad Klaipėdos SGD terminalo dujos Ukrainai gali būti pradėtos tiekti 2018 m. Iki to laiko turėtų būti sujungtos ir Lietu­vos–Len­kijos dujotiekių sistemos.

Jei šie Ukrainos planai bus įgyvendinti, ekonomika ir toliau stabiliai augs, o Rusija atitrauks savo nagus nuo šalies rytų, kituose Uk­rainos rinkimuose ESBO stebėtojai gali būti nebereikalingi. Galbūt nebeprireiks nei laužtuvų seifams su biuleteniais atidaryti, nei ginkluotų apsaugininkų einant į rinkimus. Galbūt nebereikės net globėjiško A.Merkel  glėbio, o Ukraina savarankiškai, niekam nepataikaudama, rinksis savo draugus ir partnerius.

Tiesa, yra ir blogasis scenarijus, apie kurį už­simena F.Hill iš „Globe and Mail“. Tačiau vis tiek verta tikėti, kad Minskas – tai ne XXI a. Brestas ir kad Ukrainai viskas bus gerai.

Prancūzų aktorius Gerard’as Depardieu yra tikras lobių medžiotojas. Kiek už dviejų minučių vaidmenį jam sumokėjo prezidento (per)rinkimams besiruošiantis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka, tikriausiai niekada nesužinosime. Tačiau, matyt, aktoriui tai pasirodė dosnus pasiūlymas ir jis nedvejodamas sutiko atvykti į Baltarusijos laukus, drauge su A.Lukašenka užsimoti plačiai pradalgei, kartu su juo pasivėžinti traktoriumi ir paglostyti baltarusišką bėrį.

Rima JANUŽYTĖ

G.Depardieu teko užduotis pagirti Baltarusijos vadą ir jo valdomą šalį. „G.Depardieu niekada nemanė, kad jam teks asmeniškai pabendrauti su tokiu arti žemės esančiu lyderiu kaip A.Lukašenka“, – liepos pabaigoje nufilmuotą šou komentuoja Baltarusijos valdžios atstovai. O pats prancūzų aktorius prisiekinėja tik dabar suvokęs, kad Baltarusija – lyg Šveicarija, tik dar švaresnė: „Keliai čia nepriekaištingi. Arkliai iščiustyti.“

Kaimo idilę vaizduojantis vaizdo įrašas į interneto platybes buvo paleistas kitą dieną, kai G.Depardieu už Krymo aneksijos palaikymą Kijevo buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Aktoriui tokios pažiūros greičiausiai yra tik dar vienas gerai apmokamas vaidmuo, o į Ukrainą vykti jis, šiaip ar taip, neplanavo – jam pakaks, kad galės gyventi Belgijoje, kurią Obeliksas reklamuoja kaip savo naują „tėvynę“ ir mokesčių rojų.

Linksmi plaučiai ar kvailumas?

Komiko pasirinkimas Baltarusijos veidu prieš spalio 11 d. vyksiančius prezidento rinkimus rodo arba didelį A.Lukašenkos kvailumą, arba puikų humoro jausmą.

Su pirmuoju variantu nesutinka daugiau nei pusė Baltarusijos gyventojų: maždaug 54 proc. baltarusių įsitikinę, kad šalis eina teisinga linkme, o geresnio gyvenimo pasikeitus valdžiai tikėtųsi mažiau nei ketvirtadalis. Be to, didžioji dalis baltarusių, jei vadovausimės toje šalyje įtvirtinta praktika, ir vėl turėtų balsuoti už A.Lukašenką per „demokratinius“ rinkimus.

Antrąjį spėjimą patvirtina paties A.Lukašenkos prisipažinimas, kad Baltarusijoje rinkimų rezultatai tikrai klastojami: „Tenka dirbtinai sumažinti už mane balsavusių gyventojų procentą, kad rezultatai atrodytų įtikinamesni Vakarams.“

Tam jis prieš rinkimus paleido ir keletą politinių kalinių. Demonstruodamas „gerą valią“ Baltarusijos prezidentas rugpjūčio pabaigoje suteikė malonę šešiems oponentams, kurie už grotų atsidūrė per politines represijas po 2010 m. prezidento rinkimų. Į laisvę blyksint žurnalistų fotoaparatams buvo paleistas Nikolajus Dedodkas, Igoris Olinevičius, Eugenijus Vaskevičius, Artiomas Prokopenka, Jurijus Rubcovas ir buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Nikolajus Statkevičius.

Yra toks anekdotas „Trise valtyje“. Plaukia trys valstybių vadovai – Barackas Obama, Vladimiras Putinas ir A.Lukašenka. B.Obamai tenka visą laiką irkluoti, tad neapsikentęs jis paprašo su kuriuo nors kompanionu keistis vietomis. A.Lukašenka iš karto pasiūlo demokratiškai balsuoti ir nuspręsti, kas irkluos toliau. Po kiek laiko, vis dar irkluodamas, B.Obama garsiai mąsto: palaukit, bet kaip gali būti, kad plaukiame trise, o septyni balsavo, kad irkluočiau aš?

Slapta valiutos devalvacija

Stebuklingi rinkimų skaičiai Baltarusijoje nėra joks stebuklas. Tačiau šįkart A.Lukašenka žengė dar toliau ir ryžosi pažaisti skaičiais aukštesnėje lygoje. Nors apie tai niekas garsiai nekalba, prieš savaitę šalyje buvo vėl „atrištas“ Baltarusijos rublis, todėl per kelias dienas „zuikutis“ nuvertėjo apie 30 proc.

Dar neseniai euras kainavo apie 17 tūkst. Baltarusijos rublių, o dabar euro kursas – jau beveik 20 tūkst. rublių. Bet nei šalies valdžia, nei centrinis bankas to nevadina devalvacija. „Kaip žinoma, Baltarusijos rublio vertei neigiamą įtaką daro Rusijos rublio nuvertėjimas, kuris savo ruožtu susijęs su kritusia naftos kaina“, – painiai situaciją gyventojams nušviečia Baltarusijos naujienų portalai.

Tiesa, kai kuriuos nemalonius dalykus, nepaisant artėjančių rinkimų, Baltarusijos institucijos vis dėlto paviešino.

Nacionalinis statistikos komitetas rugpjūčio 16 d. pranešė, kad Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) per šių metų septynis mėnesius sumažėjo 4 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ir sudarė 482,9 trln. Baltarusijos rublių, arba maždaug 29,7 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį oficialų kursą.

Per šį laikotarpį šalies pramonės gamybos apimtys sumažėjo 7,2 proc. Liepą, palyginti su birželiu, pramonės gamyba ūgtelėjo 0,9 proc., bet palyginti su praėjusių metų liepa, susitraukė 6 proc.

Baltarusijoje ir su Baltarusija dirbantiems Lietuvos verslininkams šios naujienos kelia ne mažesnį nerimą negu patiems baltarusiams. Juolab kad ši šalis tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, per pastaruosius 10 metų Lietuvos ir Baltarusijos prekybos apimtys išaugo 3,5 karto, Lietuvos eksportas į Baltarusiją – 4 kartus, o Baltarusijos į Lietuvą – 3 kartus.

Baltarusijoje šiandien veikia apie 100 lietuviško kapitalo įmonių – maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje registruota Baltarusijos kontroliuojamų bendrovių.

Lietuviai – ant pjedestalo

Didmenine prekyba IT ir energetikos prekėmis užsiimančiai baltarusiško kapitalo įmonei „Kwest“ vadovaujantis Sigitas Andriūnas atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos rinka vis labiau dairosi į Europą, nes suvokia, kad per didelė priklausomybė nuo Rusijos jai nėra naudinga.

„Su Baltarusija dirbu jau daugiau kaip 15 metų ir galiu paliudyti, kad šios šalies pažanga per tą laiką yra didžiulė. Ypač daug pokyčių vyksta dabar, kai Baltarusija stengiasi tapti nepriklausoma nuo Rusijos ekonomikos, baltarusiai ieško rinkų pasaulyje ir jiems visai neblogai sekasi. Aišku, nuo Rusijos krizės Baltarusija nepabėgs, tačiau pastangos stiprinti ryšius su kitomis šalimis, taip pat ir Lietuva, yra aiškiai matomos.“

Portalas „Ježednevnik“ neseniai paskelbė didžiausių investuotojų iš Lietuvos „garbės lentą“. Joje minimas „Arvi ir Ko“ vadovas Vidmantas Kučinskas, netoli Lydos investuojantis į kalakutų auginimo kompleksą ir mėsos perdirbimo įmonę. „Norfos mažmenos“ vadovas Dainius Dundulis investuoja į mažmeninės prekybos projektą Vitebske, o Arūnas Pukelis, kuriam priklauso Baltarusijoje jau keletą metų dirbanti statybos kompanija „Magnus Group“, šioje šalyje ketina atidaryti net 30 „Hesburger“ kavinių.

„MG Baltic“ savininkas Darius Mockus glaudžiai bendradarbiauja su kompanija „Evrotorg“, kurios savininkai Sergejus Litvinas ir Vladimiras Vasilko iki išvykimo į Monaką savo verslui Baltarusijoje vadovavo iš Vilniaus.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir antrinės „Senukų“ bendrovės Baltarusijoje veikiančios ??? bendraturčiai Augustinas ir Artūras Rakauskai, „KG Group“ savininkas Tautvydas Barštys, įmonių grupės „Icor“ bendraturčiai Andrius Janukonis, Gintautas Jaugielavičius ir Linas Samuolis.

„Atrodo, Visvaldui Matijošaičiui kilo klausimų dėl tolesnių dviejų projektų LEZ „Minsk“ teritorijoje – „Vičiūnai Bel“ ir „Vičiūnai-Logistik“ realizacijos planų. Tačiau Baltarusijos rinkoje užtikrintai jaučiasi jam priklausanti platinimo bendrovė „Ekofort“, kuri sudaro rimtą konkurenciją „Santa Bremorui“, – rašoma dienraštyje.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir bendrovės „Fatalitas“ šeimininkas Gintautas Kulokas, iš parduotuvių „Duty free“, kurios taip pat yra įsikūrusios ir Baltarusijos bei Lietuvos pasienyje (Šalčininkuose ir Raigarde), susikrovęs 74 mln. eurų vertės turtą.

Baltarusijoje veikianti „Modus grupės“ savininko Kęstučio Martinkėno įmonė „Autoidėja“ čia parduoda BMW, „Mini“ ir „Maserati“ automobilius, o netolimoje ateityje K.Martinkėnas planuoja Baltarusijoje statyti saulės jėgainę.

Veiklą Baltarusijoje per bendrovę „Ryterna“ vykdo ir Vytautas Rinkevičius, Baltarusijoje turintis bendrą gamybos įmonę „Beltermolain“, užsiimančią vartų gamyba ir jų statymu.

Į daugiausia Baltarusijoje investavusių verslininkų sąrašą patenka ir Pranas Dailidė, kurio įmonė „Dojus agro“ per antrinę bendrovę Baltarusijos rinkoje tiekia ir prižiūri „John Deere“ žemės ūkio techniką.

Pačiu aktyviausiu investuotoju Baltarusijoje vadinamas Vidmantas Kučinskas. Pradėjęs nuo prekybos per bendrąją įmonę „Belaruskalij“ – techninės druskos įmonę, praėjusiais metais jis prie Lydos atidarė gyvulinės kilmės atliekų perdirbimo gamyklą, taip pat stato didžiausią Baltarusijoje kalakutų auginimo ir jų mėsos perdirbimo kompleksą. V.Kučinskas planuoja tokius pačius kompleksus atidaryti Minsko ir Mogiliovo srityse, taip pat privatizuoti baltymų fabriką ir įsigyti vieną iš Gardino viešbučių.

„Nepaisant nepalankios Baltarusijos vidaus ir išorės ekonominės situacijos, dėl kurios trečdaliu sumažėjo investicijos, Lietuvos verslas nepraranda susidomėjimo šios šalies rinka“, – rašoma internetiniame dienraštyje „Ežednevnik“.

Tai, kad Baltarusijai Lietuvos verslas yra viltis nors šiek tiek sumažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos, liudija ir išskirtinis Baltarusijos valdžios atstovų dėmesys lietuvių valdomoms įmonėms.

„Vakarų medienos grupės“ (VMG) generalinis direktorius Viktoras Adomaitis sako, kad keturias Baltarusijoje veikiančias šiam koncernui priklausančias bendroves jau tris kartus aplankė Baltarusijos premjeras, kartą – pats A.Lukašenka, o srities gubernatorius apsilanko bent kartą per ketvirtį: „Ir tikrai ne tam, kad kvėpuotų mums į nugarą. Valdžios atstovai tapšnoja mums per petį ir giria už investicijas, kuriamas naujas darbo vietas, didesnius nei vidutiniai šalyje atlyginimus. Į mūsų įmones paskaitų metu vežami net Baltarusijos studentai – jiems rodoma, kaip tvarkingai versti mišką, perdirbti medieną.“

VMG priklausančios įmonės Baltarusijoje – vienos iš nedaugelio, kurios dėl šalį purtančios ekonominės krizės gauna daugiau naudos, nei patiria žalos.

„Priklauso nuo to, kokį verslą turi. Jeigu jis orientuotas į mažmeną, į vietos rinką, gali būti labai sudėtinga, nes žaliavos Vakaruose perkamos už eurus, o pardavinėti jas teks už baltarusiškus rublius. Dėl jų devalvacijos, kurios kol kas niekas dar taip nevadina, tai pridaro milžiniškų nuostolių. Mūsų situacija šiek tiek kitokia. Mes orientuojamės į eksportą, į euro zoną, todėl Baltarusijos padėtis mums net palanki“, – aiškina V.Adomaitis.

VMG Baltarusijoje turi keturias įmones: tai „VMG Industry“, kurioje po vienu stogu 60 tūkst. kv. m teritorijoje veikia medžio drožlių plokščių, lentų detalių bei baldų gamybos cechai; kogeneracinė stotis „VMG Energy“, taip pat lentpjūvė Borisove, maždaug 60 km nuo Minsko, kurioje gaminami baldai ir granulės. „Ketvirta įmonė „LogDrev“ užsiima miško ruoša.

Pasak V.Adomaičio, Baltarusiją VMG pasirinko neatsitiktinai. „Mes matome, kad tai šalis, turinti didžiulę medienos perdirbimo ateitį. Be to, mums, kaip investuotojams, čia labai palankios medienos įsigijimo taisyklės. Šiandien Baltarusijoje paruošiama apie 12 mln. kub. m medienos per metus, nors galimybė siekia net iki 30 mln. kub. m. Patys įsivaizduokite, kokie ten medienos rezervai. Kol kas ta mediena pūva miškuose, nes nėra net tiek pajėgumų jai perdirbti“, – ateities perspektyvas Baltarusijoje palankiai vertina V.Adomaitis.

Sovietinis įspaudas smegenyse

Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutartinai pripažįsta, kad Baltarusijoje yra niekur kitur nesutinkamų verslo ypatumų. Trumpai juos galima pavadinti tam tikru sovietiniu spaudu smegenyse, kuris plika akimi tarsi nematomas, tačiau puikiai juntamas bendraujant tiek su verslo partneriais, tiek su valdžios institucijomis. Tiesa, kalbinti verslininkai to nevadina trūkumu, greičiau savitu bruožu, kuris, jei tik sugebi perprasti, gali netgi pasitarnauti.

„Objektyvios sąlygos verslui niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, čia yra savų niuansų, nes skiriasi žmonių mentalitetas. Jis visai kitoks, arčiau Rusijos. Dėl to ir verslo samprata, bendravimas su klientais Baltarusijoje kitoks nei Lietuvoje ar kitose Europos šalyse“, – teigia S.Andriūnas.

Antra vertus, gatvėse, parkuose, aikštėse S.Andriūnas sovietiškumo jau seniai nepastebi – Minskas, kuriame gyvena ir šio verslininko šeima, išlipus iš lėktuvo atrodo europietiškas miestas.

„Sovietiškumo dar galima rasti daugiabučiuose, tačiau ir čia jo reikia su žiburiu paieškoti“, – teigia pašnekovai. Tačiau, kaip sako rusiško serialo „Nepodkupnyj“ režisierius Aleksandras Daruga, jo filme daug praeities kadrų filmuota Minske, nes ten sovietiškumo esą išlikę daug daugiau nei Rusijoje – tiek buityje, tiek protuose.

Dar vienas išskirtinis Baltarusijos verslo bruožas – greitai besikeičiančios sąlygos. Baltarusijoje veikiančios reklamos gamybos įmonės „Ula Advert“ vadovas Tomas Naruškevičius atkreipia dėmesį, kad vienais metais užsienio kapitalo įmonės gali būti atleidžiamos nuo audito, joms suteikiama įvairių lengvatų, o po metų šie susitarimai gali nebegalioti.

Vis dėlto T.Naruškevičius Baltarusijoje verslo atsisakyti nenorėtų. „Kol kas tvyro laukimo stadija. Dabar šalyje ikirinkiminė būsena, o ir Rusijos krizė uždėjo nemažą kryžių. Mes neužsidarėme, tikiuosi, situacija ims gerėti. Esame tiesiogiai priklausomi nuo prekybos tinklų plėtros, o kol kas ji pristabdyta“, – sako verslininkas.

Griauna mitus

T.Naruškevičius įsitikinęs, kad daug ką Baltarusijoje mes dėl mentaliteto skirtumų įsivaizduojame klaidingai: „Jei suprastume, kad jie kitokie, mums būtų lengviau suvokti, kodėl baltarusiai balsuoja už A.Lukašenką. Jiems norisi jo tvarkos, geležinės rankos, jie bijo chaoso, palaidos balos. Mums tai gal sunku suprasti.“

S.Andriūnas antrina, kad Lietuvoje gajūs mitai apie susidorojimą su Baltarusijoje veikiančiomis įmonėmis irgi susiję su mentaliteto skirtumais: „Turbūt esate girdėję ne vieną atvejį, kai įmonės atimamos valstybės naudai? Taip, yra tokių atvejų. Bet manau, kad tai daroma pagrįstai. Jei įmonės apyvarta siekia dešimtis milijonų dolerių, o jos vadovybė važinėja naujausiais automobiliais, bet metų pabaigoje parodoma, kad pelnas nesiekia nė 10 tūkst. dolerių, nes visa kita nusėda neapmokestinamose kompanijose, argi valstybė neturėtų tokios įmonės priversti sumokėti visus mokesčius? Manau, tai normalu. Valstybė tiesiog gina savo interesus.“

Mitas, pašnekovų tvirtinimu, yra ir tai, kad Baltarusijoje valstybė alsuoja į nugarą. Tai gali pasijusti, jeigu dalyvauji dideliuose valstybiniuose projektuose. „Juk pas mus, dalyvaujant ES projektuose, yra lygiai tas pats – valstybė irgi aktyviai dalyvauja ir kišasi“, – pavyzdį pateikia S.Andriūnas.

Vis dėlto Baltarusijoje pasitaiko atvejų, kai valdžia į įmonę „kreipiasi pagalbos“ – paprašo prisidėti prie stadiono ar parko statybos. Žinoma, galima į tokį prašymą nekreipti dėmesio, tačiau verslininkai paprastai linkę „bendradarbiauti“ ir šį verslo aspektą priskiria prie to paties skirtingo mentaliteto. Pats A.Lukašenka yra sakęs, kad kontroliuoti žmonių neįmanoma, reikia juos suprasti – iš kur jie yra, kuo tiki, ką vertina ir laiko vertybe, prieš ką yra nusistatę.

Regis, suprasti baltarusius jam puikiai sekasi, tad galima neabejoti, kad ne tik verslininkų iš užsienio, bet ir šalies piliečių ir toliau negąsdins „baltarusiška tvarka“.

Baltarusijos piliečiai dabartinio Ukrainos konflikto akivaizdoje labiausiai vertina tai, ką A.Lukašenka ir siūlo, – stabilumą. Didelio potencialo nereikėtų sieti net su jaunimu: nors 18–29 metų amžiaus kategorijoje opozicija šiek tiek populiaresnė nei dabartinė valdžia (taip pat kaip ir tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių), tačiau menką skirtumą aiškiai nusveria absoliutus prezidento pranašumas tarp pagyvenusių žmonių, kurių tik maždaug dešimtadalis palaiko opoziciją.

Na, o po rinkimų, kai A.Lukašenka dar kartą pratęs jau 21 metus trunkantį savo valdymą ir išsilaikys poste penktą kadenciją iš eilės, viskas bus „kitaip“. Baltarusiai vis tikisi, kad tada jų prezidentas pagaliau įgyvendins prieš kiekvienus rinkimus duodamą pažadą padidinti vidutinį atlyginimą iki 1000 dolerių, nors jis nesiekia nė 500, ar visiškai panaikinti nedarbą, kuris kiekvieną mėnesį auga lyg ant mielių. Na, o jei pažado ir neįgyvendins, nieko baisaus – tam yra šešta, septinta ir aštunta kadencijos.

G.Depardieu sako, kad padėtų A.Lukašenkai visomis išgalėmis. Ir ne tik bulvių lauke. „Jei tik man būtų leista, tapčiau šios šalies ministru. Tai tokia nuostabi šalis, kurią išvydęs pamilau vos per dvi dienas, tad įsivaizduokite, kas būtų, jei pagyvenčiau čia ilgiau“, – sako G.Depardieu, tarp pirštų glamžydamas nuvertėjusius A.Lukašenkos „zuikučius“.

BFL

2K projektas – konservatoriaus Andriaus Kubiliaus sutarimas palaikyti socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę – jau devinti metai šių partijų „talibų“ primenamas kaip amžina gėda. Tačiau po 2016 m. Seimo rinkimų vėl tikėtina kairiųjų ir dešiniųjų brolystė, tik konservatorius pakeis liberalai.

Aušra LĖKA

Prasidedantis naujas politinis sezonas žada daug ikirinkiminių aistrų ir konvulsijų, tačiau, kaip nedažnai būna, kas užims pirmą vietą 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose, intrigos beveik nėra.

Nežinia, kaip turėtų susimauti socialdemokratai ir kuo sužibėti kokia kita partija ar kokie stebukladariai neogelbėtojai, kad atimtų lyderystę iš socialdemokratų, kurie – unikalus atvejis – būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius pat aukštus reitingus.

Intriga tik tokia – kokią alternatyvą rinkėjai šįsyk jiems paliks renkantis politinius partnerius.

Ne tik politologai – ir sociologinėse apklausose pirmaujančių politinių oponentų lyderiai nesikrato galimos tarpusavio bičiulystės. Dabartiniai socialdemokratų koalicijos broliai – Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ gerokai apmenkę, kokių politinių vienišių gali neužtekti, be to, jie sunkiai prognozuojami.

Tai gal atėjo laikas pripažinti ir realybę: ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių.

Pyrago dalybos su liniuote

„Esu netinkamas žmogus paklausti, kas laimės rinkimus, nes tikiu geromis mūsų partijos galimybėmis rinkimuose“, – šypsosi Seimo rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys debiutuosiantis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau politines perturbacijas visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys primena pastarojo meto tendencijas: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną konservatoriai, kuriuos pakeitė socialdemokratai.

Maža to, sociologas primena, kad naujausioje Eurobarometro apklausoje pirmą kartą net 74 proc. lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.). Jei trys ketvirtadaliai gyvenimu patenkinti, kam keisti valdžią? Beje, šis rodiklis „mirtinas“ ir populistams, juk jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Tad kaip ir niekas nesiginčija: valdančiųjų socialdemokratų potencialas rinkimuose didžiausias. Beje, ši sėkmės aureolė aplenkė kitus valdančiosios daugumos partnerius – „darbiečius“ ir „tvarkiečius“, nes pirmasis smuikas – socialdemokratų, o kiti įsiminė kaip daugiau kakofonijos nei darnos įnešę orkestrantai.

Vis dėlto socialdemokratams partnerių reikės ir po 2016 m. rinkimų. Kaip tiksliai rinkėjai suraikys partijų rinkimų pyragą, prognozuoti, žinoma, dar ankstoka, juolab V.Gaidys dalijasi neseniai girdėtomis mintimis iš tarptautinės viešųjų nuomonės tyrinėtojų konferencijos, kad rinkėjai linkę vis vėliau priimti sprendimą, todėl prognozėse pasitaiko netikslumų.

Anksčiau buvo viskas aišku: kas balsuoja už Vytautą Landsbergį, tik košmariškame sapne galėjo balsuoti už Algirdą Brazauską. Dabar Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ideologiniai skirtumai tarp partijų mažesni. Pokyčius lemia ir naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, Izraelyje likus dienai iki šį pavasarį vykusių rinkimų, kai įstatymiškai kituose kanaluose agituoti jau buvo draudžiama, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu per feisbuką kreipėsi į rinkėjus, kad tėvynė pavojuje, kad arabai gavo didžiulių išteklių ir bus blogai. Ir už jį balsavo daugiau rinkėjų, nei prognozuota.

Vis dėlto, pasinaudoję JAV sociologų naudojamu liniuotės principu – nubrėžus tiesę per partijų pastarųjų metų reitingus ir taip nustačius tendencijų kryptį (tiesa, prognozės tikslesnės, jei matuojama likus pusmečiui iki rinkimų), prie to dar prikalkuliavus savivaldybių ir merų rinkimų tendencijas, pabandėme suraikyti politinį pyragą ir padėlioti galimą koalicijų dėlionę.

Remdamasis apklausų duomenimis, V.Gaidys laurus irgi skiria socialdemokratams, nors ir nepastebi, kad jie pulsuotų energija, – matyt, dalis reitingo iš inercijos. Žinoma, partijoms balų prideda lyderiai, o Algirdas Butkevičius neturėtų tokio reitingo, jei jo teigiamai nevertintų ne tik socialdemokratų, bet ir konservatorių, kitų partijų elektoratas. Beje, kaip ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę teigiamai vertinančių yra net tarp jos nemėgstamiausios Darbo partijos šalininkų.

Kitų partijų rėmėjų meilės sunkiau sulaukdavę konservatoriai, bet, gera žinia jiems, ar audra, ar vėtra, už juos ateidavęs balsuoti tas pats stabilus elektoratas. V.Gaidys turi konservatoriams ir dvi naujas geras žinias: naujasis lyderis G.Landsbergis „paaugino“ partijos reitingus apie 1–2 proc., nors jo paties teigiamų ir neigiamų vertinimų balansas ir su minusu (bet, žinoma, ne tiek kiek ankstesnio lyderio A.Kubiliaus, kuris pagal šį parametrą – ligi šiol tarp „lyderių“). Be to, anksčiau buvo taip, kad kuo vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, tuo daugiau ten konservatorių rėmėjų, o dabar daugiau jų atsiranda tarp jaunimo.

Tačiau konservatorius aplenkė kiti dešinieji – Liberalų sąjūdis. Jie, kaip atkreipia dėmesį V.Gaidys, trykšta energija, noru laimėti, kažką keisti. Anksčiau liberalų partijos paprastai mobilizuodavo savo žmogiškuosius ir materialinius (o tai nėra neturtingų žmonių partijos) išteklius prieš pat rinkimus ir rezultatas juose dažnai būdavo geresnis nei ikirinkiminis reitingas. Nuo pernai lapkričio, vadinasi, likus porai metų iki rinkimų, Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė augti ir liberalai stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. Tokias tendencijas atkartoja ir jų sėkmės vektorius savivaldybių, merų, Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrinėjimai, liberalų šuolį lemia taip pat įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei tik liberalai imtų daryti klaidų. Bet kol kas vis daugiau žmonių juos įsimyli.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos disciplinų grupės vadovas dr. Vincentas Vobolevičius pataria liberalams nesusipainioti didelės partijos, o ne mažo idėjiškai artimų žmonių sąjūdžio vaidmenyje, prie kurio jie daug metų buvo įpratę.

Dalis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ šalininkų nutekėjo pas sociademokratus. V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, tai lėmė ir šių partijų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – Rolando Pakso skriaudos istorijos, bet nuo jos praėjo daugiau nei 10 metų ir šis potencialas senka.

„Ar Valentino Mazuronio žavesys trumpuoju laikotarpiu sugebės atstoti buvusį V.Uspaskicho žavesį? Trumpuoju laikotarpiu, nes ilguoju reikia ne vieno žmogaus žavesio, o kompetentingos komandos, kurios Darbo partijoje kol kas niekaip nematyti“, – svarsto V.Vobolevičius.

Gera žinia „darbiečiams“ – jų partija kartu su nauju lyderiu, buvusiu „tvarkiečiu“, ko gero, atsivilios ir dalį „tvarkiečių“. V.Vobolevičius net svarsto, kad Darbo partija gali visai dingti iš Seimo žemėlapio arba sumažėti iki kelių atstovų.

Užtat, jo prognozėmis, nedings Lenkų rinkimų akcija, gali atsirasti naujų partijų, bet jau kitas klausimas – kiek gausių.

Naujokų antplūdis neprognozuojamas

Tokios beveik revoliucijos, kokią rinkėjai per savivaldybių ir merų rinkimus užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus, bent kol kas, neprognozuojama. Tikimybė, kad Seimas priimtų jau įregistruotą Vytauto Matulevičiaus projektą, leidžiantį ir parlamento rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis kandidatuoti visuomeniniams komitetams, praktiškai lygi nuliui. Antra vertus, nacionaliniu mastu suburti tokius darinius nėra lengva.

O naujoms partijoms rastis laiko dar lyg ir yra, bet negirdėti charizmatiškų vedlių, norinčių tai padaryti. Kaip potencialūs naujos jėgos vedliai minėti ir europarlamentaras Antanas Guoga, ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ir verslininkas Robertas Dargis, tačiau, tikėtina, jie „branginasi“ prezidento rinkimams. Arvydas Sabonis, turbūt visų partijų svajonė, kol kas, atrodo, turi ką veikti krepšinyje – jam ten prasmingiau, nei sėdėti Seime. Artūrą Zuoką eilinį kartą ištikusi politinė mirtis, šįsyk gal jau nepaliekanti šansų reanimacijai.

Visvaldo Matijošaičio, Vytauto Grigaravičiaus ar kitų merų partija, V.Vobolevičiaus nuomone, neatrodo įtikinamai: „V.Grigaravičius man atrodo pakankamai padorus žmogus, iš tiesų bandantis ką nors gero padaryti Alytuje. Kauno ir Šiaulių merai, net jei puoselėtų kokias nors oportunistines mintis, po metų mero poste nelabai turėtų kuo pasigirti. Tai jiems pakenktų rinkimuose, nes rinkėjai juos matytų būtent kaip oportunistus.“

Jei visuomenininkai, jau turintys savivaldybių mandatus, mestų savivaldybes ir imtų šturmuoti Seimą, rinkėjai gali jais nusivilti kaip ir partijomis. Juo labiau nusivils, jei, kaip ir partijos, į sąrašus įtrauks „puošmenų“, nė neketinančių dirbti Seime. Žmogiškieji rezervai rasti naujų žvaigždžių – daugelio riboti.

Parlamentarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė netgi siūlo įstatymu atgrasyti tokias rinkėjų apgavystes padidinant rinkimų užstatą tiems, kurių pareigos nesuderinamos su Seimo nario mandatu.

Alytaus meras V.Grigaravičius sako, kad rinkimų temos judėjimas „Alytaus piliečiai“ dar neaptarinėjo. Išrinkti į vietos valdžią (o išrinktas visas judėjimo žiedas – net trylika) davę pasižadėjimą dirbti čia, tad nebent keltų kitus savo narius. Beje, pats V.Grigaravičius, kuriam matuojami ir nacionalinio lygio politiniai krėslai, sako politinių ambicijų net ir kitiems rinkimams neturintis: atėjęs ketverių metų kadencijai, o po jos užleisiąs mero regalijas naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms.

Prezidento rinkimuose sugebėjęs susirinkti protesto balsus Seimo narys, buvęs konservatorius Naglis Puteikis, savivaldybių rinkimuose bandęs repetuoti nacionalinio judėjimo „Puteikis plius“ scenarijų, prisipažįsta pralaimėjęs: „Siūliau tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, kurios yra Seime, nepakanka demokratijai, jungtis rinkimams, steigti partiją. Bet sulaukiau ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad aš pats ir žmonės, kurie mane remia, tokie pat „blogiečiai“ kaip tos partijos Seime, kad man trūksta vertybių, esu egoistas, noriu valdžios ir turto.“

Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje Danės apygardoje, kur jau yra laimėjęs kaip konservatorius, o nesisteminių, oponuojančių kitoms parlamentinėms partijoms politikų vienijimosi esą tegu imasi kiti. „Per prievartą mielas nebūsi. Jei atsiras koks darinys, pakvies – svarstysiu“, – sako N.Puteikis, nors kol kas prisipažįsta neįžvelgiąs, kad kas norėtų praturtinti rinkėjams politinį meniu ir steigti partiją. O tai  reikia padaryti iki balandžio 2-osios.

Seimo politinis vienišius Valerijus Simulikas, nesėkmingai bandęs tapti Šiaulių meru, neslepia, kad visą vasarą diskutuoja su visuomeniniais komitetais (tiesa, kol kas daugiau Šiaulių apskrities ir kaimyninių rajonų), kaip susivienyti. Ne prieš partijas, bet prieš nomenklatūrą, rasti bent kokias 5–6 idėjas, kurios būtų pagrindas kurti vieningą visuomeninį darinį, mat parlamentaras tiki, kad projektas tokius įteisinti ir Seimo rinkimuose sulauks pritarimo.

Sociologas V.Gaidys primena, kad jau dešimtmetį tokių naujų partijų, kurios nušluodavo ligšiolines, kaip Naujoji sąjunga 2001 m. ar Darbo partija 2004 m., nebėra. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija 2008 m. dar laimėjo 16 mandatų. O praėjusiuose rinkimuose iš debiutavusių šešių partijų ar jų darinių sėkmingiausias buvo „Drąsos kelias“, ir tik su septyniais mandatais, nors jo lyderė Neringa Venckienė svaičiojo apie 30–40, o netrukus tokio darinio Seime ir visai neliko.

Protesto potencialas lyg ir mažėja. Bet sociologas atkreipia dėmesį, kad pasaulis kunkuliuoja, pavyzdžiui, imigracijos politika keičia rinkėjų politinius pasirinkimus kitose Europos šalyse. Jei esamos partijos neatsižvelgs į naujas aktualijas, tą padarys naujos. O metų iki rinkimų užtektų naujai partijai pakilti tiek, kad sudarytų rimtesnę konkurenciją senbuvėms, tik ir vėl kyla charizmatiško, visuomenei žinomo lyderio problema.

V.Vobolevičius taip pat neatmeta naujos partijos steigimo galimybės: „Nors ilgainiui naujų partijų potencialas mažėja (reikia vis didesnio stimulo ar skandalo, kad įtikintų rinkėjus pasikliauti nauja jėga, o po Garliavos įvykių sunku įsivaizduoti tokį naują stimulą), potencialių lyderių dar turime (A.Guoga ir kt.), pinigų taip pat („Misija – Lietuva“) ir politinio fermento (nepartinių sėkmė savivaldos rinkimuose).“

Bet net jei nepavyktų suburti naujos partijos, vienmandatėse politiniai vienišiai gali laimėti aukso puodą: ko nors vertingo Seime vienas nenuveiksi, bet tokie balsai gali gerokai aptirpdyti partijų laimėtus mandatus ir tapti auksiniais formuojant valdančiąją daugumą.

Koalicija: broliausis politiniai oponentai?

V.Vobolevičiaus manymu, visai reali socialdemokratų ir liberalų koalicija: „Liberalai jau kuris laikas siunčia signalus, kad sutiktų dirbti vienoje komandoje su bet kuo, kas formuos Vyriausybę. O socialdemokratams Liberalų sąjunga būtų, ko gero, stabilesnis, mažiau galvos skausmo keliantis koalicijos partneris nei „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar Lenkų rinkimų akcija. Žinoma, tokia koalicija, kaip ir visos vaivorykštinės koalicijos, patirtų išbandymų artėjant kitiems Seimo rinkimams, bet tie išbandymai turėtų nebūti baisesni nei dabartinės koalicijos.“

Politologas matytų tokią dalijimosi valdžia formą: pasidalyti ministerijas ir duoti vieni kitiems pakankamai veikimo laisvės. Balsuodama dėl įstatymų tokia koalicija rastų bendrą kalbą kai kuriose srityse (pavyzdžiui, partnerystės, abortų, dirbtinio apvaisinimo klausimais liberalai ir dalis socialdemokratų turi beveik identišką požiūrį). „Ekonomikos srityje ideologijos turėtų skirtis, bet Lietuvoje nemažai socialdemokratų yra anokie kairieji“, – pastebi V.Vobolevičius.

Nespjauna į tokią koaliciją ir dabartinis premjeras, puikiai suvokdamas, kad lošia nepralošiamą partiją: socialdemokratai – reitingų viršūnėje, tad jie, tikėtina, turės pirmenybę rinktis.

Tiesa, pasak V.Vobolevičiaus, nėra aišku, ar socialdemokratai ir liberalai turės pakankamai balsų tik dviese suformuoti koaliciją. Kas būtų trečias ar ketvirtas? Darbo partija? Nauja partija? „Bet daugėjant žaidėjų mažėtų pyrago kąsnis už dalyvavimą koalicijoje. Jam daug sumažėjus galėtų imti neapsimokėti – ypač liberalams – rizikuoti rinkėjų nusivylimu dėl „obuoliavimo su socialdemokratais“,  – svarsto V.Vobolevičius.

Jis neatmeta ir tokio varianto, kad konservatoriams ir liberalams gavus po didelį, nors ne didesnį už socialdemokratus, vietų bloką šis tandemas bandytų suformuoti Vyriausybę. Nors formatoriaus teisė priklausytų socialdemokratams, niekas neverčia antrosios ar trečiosios partijos priimti jų pasiūlymų. Juos atmetus Ministrų kabinetą formuotų antroji pagal dydį partija. Dabartiniam premjerui ir ypač socialdemokratams simpatijų nejaučianti Prezidentė tokį scenarijų galbūt vertintų teigiamai.

Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis nesibaido socialdemokratų, bet pirmenybę teiktų konservatoriams, juo labiau dabar, kai kartu su G.Landsbergiu ateina jaunesnių ir liberalesnių politikų, su kuriais liberalams daug lengviau bendrauti. Be to, liberalai jau dabar derinasi dėl vienmandatininkų iškėlimo su V.Matijošaičio „Vieningu Kaunu“.

Beje, liberalai artėjant rinkimams ne tik ketina paskelbti galimus savo ministrus, bet ir parengs įstatymų projektus pagrindiniais klausimais, kad rinkėjai – o ir potencialūs koalicijos partneriai – žinotų, kokie sprendimai laukia liberalų sėkmės atveju.

Bet, pasak V.Vobolevičius, Liberalų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų koalicija apsunkintų konservatorių tapatybės įtvirtinimą (darant prielaidą, kad jie tą tapatybę suras): „Norint diferencijuotis nuo liberalų (ko konservatoriams labai reikia), privalu patiems žinoti, koks jų identitetas, ir garsiai komunikuoti: mes geresni už liberalus. Liberalams nuėjus su socialdemokratais, konservatoriai galėtų taip kalbėti ketverius metus; būdami koalicijoje su liberalais – nelabai. Neradus savo naujos tapatybės ir jos nepardavus rinkėjui konservatoriams, manau, bus ne kas.“

Neaišku ne tik tai, kaip konservatoriams pavyks ieškoti savo naujo identiteto, bet ir kaip dėl jo sutarti partijos viduje. Konservatorių planuojama revoliucija rinkimų sąrašuose (vienmandatėse vietoj veteranų keliant naujus jaunesnius asmenis, nauja atrankos sistema) gana rizikinga. Nors, V.Vobolevičiaus prognozėmis, naujokai, jei tik kryptingai dirbs, gali susikurti naujas laiminčiąsias koalicijas apygardose. Žinoma, dar daug priklauso, ką prieš juos pastatys liberalai, nes konservatoriams konkuruoti su liberalais jaunumu yra tas pat, kas konkuruoti su popiežiumi katalikiškumu.

G.Landsbergis aiškina, esą konservatoriai turi parodyti, kad jų partija turi stiprių idėjų, stiprių žmonių, bet ir nėra užsidariusi viduje, atsiveria visuomenei. O nauja rinkimų sąrašų sudarymo tvarka remiasi panašiais principais, pagal kuriuos renkamas ir partijos pirmininkas, – su kandidatų debatais, diskusijomis, kodėl už jį turi būti balsuojama, ir čia lygias teises konkuruoti turi ir partijos senbuviai, ir naujokai.

Tačiau viešojoje erdvėje jau „padalytos“ prestižiškiausios apygardos – ir daugiausia G.Landsbergį remiančiam partijos jaunimėliui. „Žmonės jau diskutuoja su skyriais, informacija jau vaikšto. Kažkas susumavo bendrą paveikslą, bet jis nėra tikslus, tai tik kalbos – 100 proc. galiu garantuoti. Skyriai tik pradeda siųsti grafikus, kada organizuos debatus“, – dievažijasi G.Landsbergis.

Jis gali būti ir teisus, nes, kaip mano kai kurie partijos senbuviai, jaunasis partijos sparnas pasiskubino nutekinti informaciją, kaip jie norėtų, kad būtų, spaudimu ir skaldymu paimant viršų.

O partijos senbuviai neslepia apmaudo, kad jaunimas lipa per galvas. „Amžius diskriminuojamas, nors brandus politikas yra vertybė. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis kandidatavo į Europos Parlamentą antrai kadencijai būdamas 77-erių, bet jį konservatoriai garbino. O ar blogai dirbo? Ne, juo didžiuojamės, nesvarbu, kad buvo garbaus amžiaus. O Valdas Adamkus į prezidentus antrai kadencijai kandidatavo 78-erių. Jie mano amžiumi tegu nesirūpina, aš pati juo pasirūpinsiu. Svarbu, kaip aš jaučiuosi“, –  piktinasi 78-erių Seimo narė Marija Čigriejienė.

Jai nepriimtinas, jos žodžiais tariant, jaunimo įžūlumas: pusę metų partijoje, ir jau viešpats. Kai per žiniasklaidą paskelbiama, kad iš politikų, laimėjusių vienmandatėse apygardose, jos atimamos, tai nedora, negražu, ir jokios demokratijos. Veidus reikia keisti, pripažįsta M.Čigriejienė, bet reikia žiūrėti kuo – reikia, kad žmonės tave žinotų, jei nori, jog išrinktų vienmandatėje apygardoje. Reikia pirma įdirbį padaryti. Tad kam į Kauną importuoti nieko čia nenuveikusį vilnietį Tadą Langaitį, kai yra politikų, kurie gali vesti Kauną?

Į Kauną bandoma stumti ir Vilniuje rinkimus pralaimėjusi buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, beje, ir į Europos Parlamentą išstumta be įdirbio partijoje. Vilniuje lyg ir logiška, kad vienmandatės atsisakys A.Kubilius, jau stovintis eilėje prie savo užsitarnauto aukso puodo – vietos Europos Parlamente. Bet kažin ar pasiteisins strategija, jei nuolatinius kai kurių vienmandačių laimėtojus staiga pakeis dar nedaug partijoje nuveikę jaunuoliai. Taip gali tik atsirasti papildomų konkurentų. Pavyzdžiui, M.Čigriejienė sako, kad ją tik juokas ima iš tokių rokiruočių, nes su savo įdirbiu ji galinti eiti ir kaip nepriklausoma kandidatė.

Bet, kaip tikina G.Landsbergis, svarbiausias žodis – vietos skyriaus. „Tai kad konservatoriai labai paklusnūs. Tik aš nepaklusni, galvoju savo galva. Aš tarnavau žmonėms, o nieko dar nenuveikę jaunuoliai sėdės ir atrinkinės, kam kandidatuoti“, – piktinasi M.Čigriejienė.

„Sutinku žmonių, kurie sako buvę arti mūsų partijos, tikėję jos idėjomis, kai kuriais lyderiais, bet iki tol neįsijungę. Mes privalome atsiverti. Rinkėjai taip pat nori naujų veidų, nori matyti kaitą. Tikiu atvira partijos bendruomene. Per ilgai buvome užsidarę, dogmatizuoti, skirstėme žmones į tinkamus ir netinkamus. Naujų žmonių jungimasis prie konservatorių – vertybė ir stiprybė. Bet, kaip ir kitos partijos, turime susiformavusį sluoksnį, kuris nesuinteresuotas kaita, atsargiai žiūri į naujų žmonių įsijungimą“, – aiškina kol kas Briuselyje reziduojantis ir į Lietuvą kitą pavasarį, kai bus sudaryti galutiniai rinkimų sąrašai, žadantis grįžti G.Landsbergis.

Atsinaujinti, žinoma, reikia. Bet gal metai iki rinkimų – per mažai laiko norint įsitraukti į partijos veiklą ir pretenduoti į vienmandatę apygardą, kaip kad Vytautas Kernagis jaunesnysis? Bet juk ir konservatorių pirmininkas juo išrinktas vos apie pusantrų metų pabuvęs eiliniu nariu.

Pasak socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo Algirdo Syso, nuostata tokia: jei politikas yra laimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis turi nerašytą pirmenybę vėl joje kandidatuoti, nebent pats nenori, pavyzdžiui, kaip Bronius Bradauskas. O daugiamandatėje bus laikomasi kvotų, kad kiekviename dešimtuke būtų 4–6 vietos moterims ir jaunimui.

Socialdemokratai dar pavasarį patvirtino 39 iš 71 vienmandatininko. Vertino žmogaus žinomumą, ar neturi jokių „uodegų“, ar pajėgus laimėti rinkimuose. Socialdemokratų Achilo kulnas – didieji miestai: ieškoma, kas čia galėtų jiems pelnyti nors pusę tiek mandatų, kiek jie sugeba laimėti provincijoje. Juolab tikėtina, kad miestuose dar gali atsirasti daugiau apygardų, mat šiuo metu rinkėjų skaičius tarp jų miestuose ir provincijose labai neadekvatus.

A.Sysas neslepia: socialdemokratai siūlo ir vienmandatę apygardą, ir gražų skaičių rinkimų sąraše nepartiniam ministrui S.Skverneliui, dabar vadovaujančiam „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atsakomybei priskirtai Vidaus reikalų ministerijai. Paprastai socialdemokratai nesivaiko „pirktinių“ kandidatų, mat paskui partijos patiria keblumų.

Tai gerai žino Liberalų sąjūdis: į Europos Parlamentą su liberalais patekę Margarita Starkevičiūtė, Leonidas Donskis ar dabar A.Guoga nelabai paisė partijos. Bet, kaip pasakoja Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, liberalai mėgsta eksperimentuoti, tad politinių naujienų bus – tarp vienmandatininkų tokių bus apie 10–15.

Vieni jų – mažiau žinomi partijos nariai, kiti ne. Žinoma, liberalai norėtų, kad jie po to integruotųsi į partiją, bet nekelia tokios sąlygos. „Visur reikia sveiko proto ir balanso, partijos turi atsinaujinti. Diskusijų būna, bet tai normalus procesas, kuris negraso partijos skilimu“,  – tikina E.Masiulis, pabrėždamas, jog vasarį ir kovą sklandžiusios diskusijos, kad gal A.Guoga burs naują partiją, išsemtos ir iki Seimo rinkimų nieko daugiau nebus.

Tarp liberalų geidžiamiausių – tas pats S.Skvernelis. Vienų šaltinių teigimu, liberalai jam siūlo penktą numerį sąraše, kiti dar aukštesnį. Bet pats S.Skvernelis tikina kol kas dėl tolesnio dalyvavimo politinėje veikloje neapsisprendęs. Vis dėlto jo retorika akivaizdžiai rodo, kad neapsispręsta nebent dėl detalių: eiti vienam ar su kuria nors partija, į Seimo ar prezidento rinkimus.

Tad vaivorykščių tarp skirtingų ideologijų partijų ar politinių vienišių, kurių visi nori, o ir jiems praktiškai tinka beveik kiekviena partija, kuri tik gali pasiūlyti valdžią, kitą rudenį neišvengiamai bus įvairių. Vaivorykštė – nuostabiai gražus gamtos reiškinys. Tiesa, trumpalaikis. Ilgesniam laikotarpiui mūsų politinėje padangėje reikėtų didesnių ir ilgaamžiškesnių permainų.

Scanpix

Donaldas Trumpas knygoje „Think Like a Champion“ nevynioja žodžių į vatą ir moko girtis, puikuotis, o tikslui pasiekti naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – pažintimis, pinigais, spaudimu. Savo tikslu jis vadina siekį valdyti pasaulį, o kad tai įrodytų, nutarė tapti galingiausios pasaulio valstybės vadovu: D.Trumpas stojo į JAV prezidento rinkimų maratoną.

Rima JANUŽYTĖ

Varžytis JAV rinkimuose jau susiruošė ir geras tuzinas kitų respublikonų bei nedidelė saujelė demokratų. Visus kandidatus kaip niekada anksčiau šį kartą vienija pinigai. Neįtikėtina, bet jie patys ir kiti už juos šiose kas ketverius metus vykstančiose politinėse žaidynėse paklos kvapą gniaužiančius 10 mlrd. dolerių. Ir tai tik oficialiai. Ir tik už rinkimų kampaniją.

Kiek kainuoja pergalė?

Demokratė Hillary Rodham Clinton ir respublikonas Jebas Bushas nusiteikę susigrumti lemiamoje dvikovoje. Jei ringe kitąmet atsidurs būtent jie, suma padidės dar bent 30 proc. Manoma, kad ir vienas, ir kitas rinkimų kampanijai išleis po maždaug 2 mlrd. dolerių, arba dvigubai daugiau nei Mittas Romney ir Barackas Obama kartu sudėjus.

Tai bus jau treti „brangiausių istorijoje“ statusą pelnysią rinkimai iš eilės. 2008-ųjų rinkimų kampanijai, „Center for Responsive Politics“ vertinimu, buvo skirta rekordinė 5,3 mlrd. dolerių suma. 2012-aisiais rekordas buvo pagerintas, o kandidatų kova kainavo 7 mlrd. dolerių.

Šį kartą dėl visko „kaltas“ Aukščiausiasis teismas. Vadovaudamasis prielaidomis, kad pinigai nei rinkėjų, nei prezidentinės politikos nepaperka, o šou turi tęstis, jis išaiškino, kad galima drąsiai padidinti kandidatų išlaidų rinkimų kampanijai limitą.

Geroji naujiena nepaprastai džiugina ir dalyvius, ir žiūrovus: kandidatų rėmėjai, amerikiečių vadinami tiesiog donorais, varžosi, kuris sumokės daugiau ir pataikys pastatyti už laimėtoją. Perspektyvesni kandidatai nespėja skaičiuoti naujų nuliukų sąskaitose.

„New York Times“ apžvalgininkas Albertas R.Huntas įsibėgėjančią rinkimų kampaniją vadina skandalinga ir lygina su Votergeitu, atkreipdamas dėmesį, kad net pati H.Clinton rinkimų finansavimo sistemą vadina supuvusia.

Vis dėlto net ši demokratų favoritė, kurios turtą bendrovė „Center for Responsive Politics“ vertina maždaug 15,3 mln. dolerių, savų lėšų rinkimų kovai švaistyti neketina. Neseniai H.Clinton prasitarė, kad ją piktina socialinė nelygybė, kurios ašis – vadovai, per metus uždirbantys 300 kartų daugiau nei pavaldiniai.

Tačiau jos vyras Billas Clintonas, nesibodintis minties apie sutuoktinės įžengimą į Ovalųjį kabinetą, nežada mažinti įkainių už žmonos pasisakymus. „Už Hillary kalbą ir toliau teks mokėti šešiaženkliais skaičiais. Man juk reikia apmokėti mūsų sąskaitas“, – šmaikštauja buvęs prezidentas.

Finansinę pasiutpolkę šoka ir respublikonas Jebas Bushas. Jam ant kulnų lipantys partijos kolegos Scottas Walkeris, Marco Rubio, Tedas Cruzas ir Randas Paulas ant stalo padėjo vos po 50 mln. dolerių, o štai vienu rimtesnių pretendentų į prezidento postą laikomas J.Bushas jau mojuoja dviem milijardais.

Paslauga už paslaugą

Ar Aukščiausiasis teismas teisus, sakydamas, kad pinigai politikos neperka, o taisyklė „paslauga už paslaugą“ šiuo atveju negalioja?

Už visų svarbiausių kandidatų stovi milijardieriai, pasiryžę „savo“ būsimą prezidentą paremti svaiginančiomis sumomis. Dešiniojo sparno multimilijardieriai broliai Charlesas ir Davidas Kochai rinkimų kampanijai žada skirti 900 mln. dolerių. Jie cituoja Aukščiausiąjį teismą, kurio išvadose skelbiama, kad dideli pinigai neprisideda prie korupcijos quid pro quo ir nesuteikia rėmėjams privilegijų pasibaigus rinkimams.

Jie jau „pamiršo“ savo statytinį respublikoną Bobą Inglisą iš Pietų Karolinos, iki 2010 m. Kongrese atstovavusį išimtinai brolių Kochų interesams. Kai šis pinigais aptekęs kongresmenas netikėtai persigalvojo ir pareiškė Kochams nepatogią poziciją, kad klimato kaita yra rimta grėsmė, jo vietą iš karto užėmė Tray Gowdy, gavęs pinigų iš Kochų politinių veiksmų komiteto (vadinamojo PAC).

„Rėmėjai iš politikų dažniausiai tikisi tam tikrų paslaugų arba įtakos, ir dažnai jų rinkimų kampanijas finansuoja netgi „juodais“ pinigais“, – piktinasi A.R.Huntas.

Tiesmukai rinkimų finansavimo tvarką kritikuoja ir D.Trumpas. Ko jis pats eina į politiką ir ko ten sieks, galima tik numanyti, tačiau konkurentus jis pliekia be gailesčio.

Labiausiai kliuvo lyderiams – H.Clinton ir J.Bushui, kurį D.Trumpas tiesiai šviesiai pavadino marionete rėmėjų rankose: „Aš geriau nei kas kitas Amerikoje žinau, kaip veikia sistema. Beveik visi, davę pinigų Hillary ar Jebui, ar bet kam kitam, yra arba mano draugai, arba priešai. Bet tai žmonės, kuriuos aš pažįstu. Ir jie tai daro ne todėl, kad jiems patinka kandidato plaukų spalva. Jie itin sofistikuoti žudikai. Skirdami Jebui penkis, du ar vieną milijoną, jie jį nusiperka kaip lėlę ir žino, kad už šiuos pinigus jis padarys bet ką.“

Žodžių į vatą nevyniojantis vienas turtingiausių visų laikų kandidatų į JAV prezidento postą aiškina, kad pats tokiu būdu „pirkdavo“ politikus ir todėl jo niekas nepriversiąs savo rinkimų kampanijai naudoti aukojamus pinigus. „Už viską sumokėsiu pats, net jei rinkimų kampanijai reikėtų skirti milijardą iš savo kišenės. Man tai nieko nereiškia“, – teigia dėl skandalisto reputacijos su Silvio Berlusconi lyginamas amerikietis nekilnojamojo turto magnatas.

Žiniasklaidos analitikas Joelis Silbermanas atkreipia dėmesį, kad tai pirmas kandidatas, deklaruojantis, jog yra visiškai nepaperkamas ir neatstovaus jokiems kitiems, išskyrus savo asmeninius, interesams: „Tikėti D.Trumpu ar ne, nuspręs rinkėjai. Tačiau jis pasirinko savitą viešųjų ryšių strategiją, kuri gali priversti visuomenę atidžiau pagalvoti apie kitų kandidatų pinigų šaltinius.“

Bet kuris kandidatas, užlipęs ant scenos, siekia pritraukti kuo daugiau rėmėjų lėšų, o D.Trumpas elgiasi visiškai priešingai ir taip patraukia nemažą dalį rinkėjų. „Jis tiesiog atgrasus lobistams. Tačiau D.Trumpas eina kitu keliu“, – konstatuoja analitikas.

Paradoksas, bet iki šiol brangiausiai kainuosiančiuose JAV prezidento rinkimuose, kurie jau vadinami milijardų, o ne politikų žaidimu, laimėti siekia savų interesų neslepiantis milijardierius, kovojantis su lobizmu.

Ritasi į dugną

Atvirai agresyvus tonas ir įžūli retorika vienus sudomina, kitus atgraso. Bene įtakingiausias D.Trumpo kritikas – prezidentas B.Obama. Jam ausis rėžia ne tiek piniginiai klausimai, kiek užgaulūs D.Trumpo pasisakymai. B.Obama mėgina žnybti D.Trumpui, primindamas geras manieras ir aiškindamas, kad šalies rinkėjai nėra nusipelnę tokio šiurkštaus tono.

„Dėmesį šiurkščiai patraukiantys piktinantys išpuoliai tapo pernelyg įprastu dalyku JAV politikoje. Ne tokios vadovybės šiuo metu reikia Amerikai, ir aš nemanau, kad kas nors – demokratai, respublikonai ar nepriklausomieji – tokios ieškotų. Mes kuriame kultūrą, kuri nėra palanki gerai politikai, bet amerikiečiai jos nusipelno“, – sako JAV prezidentas.

Tačiau D.Trumpui prastas tonas kol kas tik į naudą. Nors dėl kai kurių seksistinių išpuolių, kritikos JAV politikams ir karo veteranams ar radikalių pareiškimų apie migrantus (taip pat ir legalius) jis prarado dalies respublikonų paramą, tačiau populiarumu jau lenkia daugelį respublikonų ir turi visai nemenkų šansų daugelyje valstijų.

Vis dėlto nesėkmės atveju, jei pagrindiniu respublikonų kandidatu taps kas nors kitas (greičiausiai J.Bushas), D.Trumpas rinkimuose žada dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas. Taip jis, be abejo, atims dalį respublikonų balsų, tačiau sumažins partijos šansus „susigrąžinti“ Baltuosius rūmus.

Lems ispanų kilmės amerikiečiai?

D.Trumpo koneveikiamų imigrantų balsas šiuo atveju gali būti lemiamas. Skaičiuojama, kad respublikonams pergalę gali lemti ispaniškai kalbantys rinkėjai. „Respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose gali laimėti tik jei už jį balsuos daugiau nei 40 proc. ispaniškai kalbančių JAV piliečių“, – pabrėžia „Latino Decisions“ analitikai, pridurdami, kad ši sąlyga galiotų net tada, jei respublikonas gautų per 60 proc. baltųjų palaikymą, o to nėra buvę nuo pat 1988 m.

Tai labai aukšta kartelė, nes 2012 m. respublikonas M.Romney gavo vos 23 proc. ispanų kilmės amerikiečių ir 59 proc. baltųjų balsų.

Dar svarbiau, kaip respublikonams seksis svarbiausiose šiuo požiūriu valstijose – Naujojoje Meksikoje, Kolorade, Nevadoje, Floridoje. Tai valstijos, kuriose gyvena daugiausia imigrantų ir kuriose pergalę tradiciškai nusiskina demokratų kandidatas. Nors tarp ispaniškai kalbančiųjų balso teisę turės ne tiek jau daug – 13,1 mln. rinkėjų, tai beveik dviem milijonais daugiau nei per praėjusius rinkimus, tad jų reikšmė gali būti dar labiau išaugusi.

„America’s Voice“ vykdomasis direktorius Frankas Sharry atkreipia dėmesį, kad ispanų kilmės amerikiečių simpatijos yra pats aukščiausias kalnas, kurį respublikonams bus sunkiausia įveikti siekiant atsiimti Baltuosius rūmus iš demokratų.

Šiuo požiūriu „tinkamiausias“ respublikonams būtų buvęs Floridos gubernatorius J.Bushas. Viena vertus, jis turi tiesioginių ryšių su ispanakalbiais, nes jo žmona yra gimusi Meksikoje. Be to, jis labai populiarus Floridoje, tad ten palenkti rinkėjų į savo pusę jam nebūtų sunku. Antra vertus, nors konservatyvesniems respublikonams tai nelabai patinka, J.Bushas susitikimuose su rinkėjais sugeba pasakyti kaip tik tai, ką nori girdėti JAV imigrantai.

Visų pirma J.Bushas ragina sukurti galimybę legalizuoti dalį žmonių, neteisėtai gyvenančių Jungtinėse Valstijose. „Didžioji dalis čia atvykstančių žmonių neturi kitos išeities“, – yra sakęs J.Bushas, o kartą net pareiškė, kad imigrantai, kurie atvyko į Ameriką pažeisdami įstatymus, tai padarė iš meilės šiai šaliai.

Šis respublikonų kandidatas pasisako už plačią imigracijos reformą ir žada, jei taptų prezidentu, siekti, kad 11 mln. imigrantų, neturinčių galiojančių dokumentų, galėtų legaliai gyventi JAV. Panašius tikslus sau buvo išsikėlęs ir B.Obama, tačiau jo pastangos žlugo dėl didžiulio respublikonų spaudimo. Dabar ši partija žaidžia tokia pat korta, ir visai gali būti, kad ten, kur du pešasi, ispanakalbiai laimės nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų.

D.Trumpas pasakytų, kad tuos 13 mln. rinkėjų galima tiesiog nusipirkti. Tačiau daug smagiau juos į savo pusę palenkti nemokamai, o pinigus išleisti daugiau malonumo jam teikiantiems debatams su „bukagalviais konkurentais“ ir „kraujuojančiomis žurnalistėmis“.

Jeigu amerikiečiai už šį šou pasiryžę sumokėti net politikos sąskaita, kodėl gi ne?

JAV elektoratas

Rinkėjai        Proc.             Palaiko respublikonus*      Palaiko demokratus

Baltieji                                72                  59                  39

Ispanakalbiai 10,4               27                  71

Azijiečiai       3                    26                  73

Kiti                2                    38                  58

Afroamerikiečiai                 13                  6                    93

* Per 2012 m. rinkimus

Šaltinis: „Roper Center“

BOX 2:

Kiek kainuoja pergalė

Metai             Rinkimų kampanijos kaina (JAV dol.)     Išrinktas prezidentas

2016 m.         10 mlrd.        ?

2012 m.         7 mlrd.          B.Obama

2008 m.         5,3 mlrd.       B.Obama

2004 m.         693 mln.        G.W.Bushas

1989 m.         59 mln.          G.Bushas

1861 m. 100 tūkst.              A.Lincolnas

Populiariausi kandidatai

Demokratų favoritai           Palaikymas (proc.)

Hillary Clinton                   55

Bernie Sandersas                17

Respublikonų favoritai       Palaikymas (proc.)

Donaldas Trumpas             19

Jebas Bushas 12

Scottas Walkeris                 12

Benas Carsonas                  12

Už kurios partijos kandidatą balsuosite?

Respublikonų                     39 proc.

Demokratų    37

Dar neapsisprendžiau         20

Kita               3

Nebalsuosiu  1

Šaltinis: politico.com

Projektas. Savaitraščio „Veidas“ tradicija Valstybės dienos proga atidžiau pažvelgti į valstybės tarnybą įžengė į antrą dešimtmetį: šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai – jau vienuolikti. Per dešimtmetį šiek tiek keitėsi balsavimo tvarka, kriterijai, tačiau pagrindinis iniciatyvos tikslas – atkreipti dėmesį, kad ir tarp valstybės tarnautojų yra daug šaunių profesionalų, sąžiningai savo darbą atliekančių žmonių, – liko tas pats.

Skelbdamas 2015 metų valstybės tarnautojo rinkimus „Veidas“ pasiūlė rinkti ne tik geriausius Lietuvos valstybės tarnautojus, pažangiausias institucijas, už kuriuos buvo balsuojama ir ankstesniais metais, bet ir geriausius politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Ši naujovė atsirado balsuojančiųjų pageidavimu atskirti tuos valstybinio sektoriaus atstovus, kurie kryptingai tobulėja, nuosekliai siekia karjeros savo srityje, nuo tų, kurie į postus iškyla po rinkimų. Pastarieji, balsuojančiųjų nuomone, neretai yra kur kas labiau matomi nei „paprasti“ tarnautojai, tad ir dėmesio sulaukia daugiau – kartais pelnytai, o kartais ir nelabai.

Kaip ir kasmet, geriausius valstybės tarnautojus balsuodami rinko jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (įvairių valstybės institucijų vadovai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai – ministerijų kancleriai, viceministrai). Savo nuomonę „Veido“ rinkimuose pareiškė ir šalies miestų bei rajonų merai, savivaldybių administracijų direktoriai, verslo asociacijų vadovai.

Respondentų buvo prašoma nurodyti, jų vertinimu, vertus pirmos, antros ir trečios vietos profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės karjeros tarnautojus, politinio pasitikėjimo tarnautojus bei valstybės institucijas. Buvo prašoma nebalsuoti už savo atstovaujamą instituciją, jai pavaldžias institucijas ir jų darbuotojus, taip pat už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas. Rezultatai buvo skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai – du, trečiai – vieną balą.

Šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai išsiskyrė pasirinkimo įvairove. Į geriausių valstybės karjeros tarnautojų trejetuką pretendavo beveik šimtas asmenų, politinio pasitikėjimo – per aštuoniasdešimt, kaip geriausios ir pažangiausios įvardytos 78 institucijos. Tokį balsų išsidėstymą lėmė galimybė patiems respondentams laisvai siūlyti savo kandidatus. „Veidas“ jau antri metai jų sąrašo nepateikia. Kita vertus, „laisvi“ rinkimai parodė, kad šalies valstybės tarnyboje darbuojasi daug profesionalių, sąžiningų žmonių, tik ne visų jų veikla matoma plačiajai visuomenei.

Jeigu reikėtų išskirti absoliutų šių metų „Veido“ rinkimų lyderį, laurai atitektų Susisiekimo ministerijai. Jos laimėjimų kraitis – įspūdingas. Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris, išrinktas Metų valstybės tarnautoju. To paties sąrašo šeštoje pozicijoje – ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento direktorius Andrius Šniuolis. Šios institucijos atstovai dvi pozicijas užima ir politinio pasitikėjimo tarnautojų dešimtuke: susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius – šeštas, viena vieta aukščiau – viceministras Arijandas Šliupas.

Susisiekimo ministerija matoma ir geriausių valstybės institucijų sąraše. Aukščiausioje pozicijoje – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, pati ministerija – antroje.

Šios institucijos vienareikšmis pranašumas, matyt, buvo netikėtas ir daugeliui respondentų. Tarp motyvų, kodėl savo balus atidavė būtent jai ar jos atstovams, ne tik buvo minima profesionalumas, kompetencija, žmogiškas požiūris į interesantus, bet ir juokaujama, esą transportas, keliai – ta sritis, kuria naudojasi visi, taigi ir mato, vertina.

Galima sakyti, kad Susisiekimo ministerijai šypsojosi ir sėkmė: kancleris T.Karpavičius Metų valstybės tarnautoju tapo tik vienu balu pralenkęs kolegą iš Švietimo ir mokslo ministerijos Dainių Numgaudį. Beje, T.Karpavičius – naujas veidas šiuose rinkimuose, nes pernai respondentų jis apskritai nebuvo išskirtas, priešingai nei kancleris D.Numgaudis, kuris kasmet sulaukia nemenko balsuojančiųjų pripažinimo. Pernai jis buvo šeštas, užpernai – antras ir t.t.

Dėmesys daug metų valstybės tarnyboje gerai dirbantiems vadovams nestebina, o štai  T.Karpavičiaus šuolį respondentai aiškino tuo, kad naujam vadovui įsibėgėti reikia laiko, tik tada paaiškėja, ko jis vertas. T.Karpavičius Susisiekimo ministerijos kancleriu tapo 2011-aisiais.

Beje, šiųmečiame geriausių valstybės tarnautojų sąraše yra ir daugiau asmenų, kurie išskiriami nuolat. Tai ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius (VVTAT) Feliksas Petrauskas, ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, ir Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Tačiau greta senbuvių esama ir patekusiųjų į sąrašą pirmą kartą.

Respondentų užpildytose anketose pasitaikė ir nesusipratimų. Vienas kitas buvo linkęs savo balsus atiduoti už savo institucijose arba joms pavaldžiose dirbančius kolegas, nors nebalsuoti už savus buvo vienas iš rinkimų ribojimų. Be to, paaiškėjo, kuris iš valstybės tarnautojų turi stipriausią palaikymo komandą: už VVTAT vadovą F.Petrauską savo balus ir motyvacinius laiškus siuntė dešimtys asmenų, kurie pagal rinkimų nuostatus negalėjo juose dalyvauti.

Geriausio politinio pasitikėjimo tarnautojų rinkimuose, kuriuos „Veidas“ šįmet skelbė pirmą kartą, taip pat kilo intriga. Susumavus anketose nurodytus balsus geriausiuoju tapo energetikos ministras Rokas Masiulis, ir tik vienu balsu mažiau surinko vidaus reikalų ministerijas Saulius Skvernelis.

Respondentų komentarai rodo, kad dalį balsų R.Masiulis surinko už tai, ką jis nuveikė dar prieš 2014-ųjų rugsėjį tapdamas Energetikos ministerijos vadovu. Reikšmingiausiu jo darbu įvardijamas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimas. Ketverius su puse metų AB „Klaipėdos nafta“ vadovavusiam R.Masiuliui atsakomybė už šį projektą teko nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tik pačiose iškilmėse, pasitinkant laivą-saugyklą simboliniu Lietuvos nepriklausomybei pavadinimu „Independence“, jis dalyvavo jau kaip energetikos ministras.

„Tai didelę patirtį turintis tarnautojas, patyręs derybininkas. Dirba tyliai, bet, mano nuomone, rezultatyviai“, – tokiais argumentais savo balus, skirtus finansų viceministrui Algimantui Rimkūnui (aštunta vieta), pagrindė vienas iš respondentų. Darbą dėl rezultato, o ne dėl atstovavimo sau ar savo politinei jėgai, kaip politinio pasitikėjimo tarnautoją puošiančią savybę, minėjo ne vienas rinkimų dalyvis.

Tęsdamas tradiciją „Veidas“ šiemet jau vienuoliktą kartą rinko ir pažangiausias, inovatyviausias valstybės institucijas. Pirmą vietą šiame reitinge užėmė Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).

„Kai tik tenka susidurti su šia institucija, visada gauname operatyvią, kompetentingą informaciją. Paprastai vadovas lemia, kaip dirba institucija. Automobilių kelių direkcija – išimtis: jau kuris laikas ji dirba be vadovo, bet savo funkcijas atlieka nepriekaištingai“, – tikina finansų viceministras Edmundas Žilevičius, kaip ir daugelis respondentų manantis, kad ši institucija verta geriausios titulo.

O Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva tikino, kad jo vadovaujamas rajonas – ne išimtis iš kitų rajonų. Kelių klausimas čia vienas svarbiausių. „Žmonės nori kokybiško kelio, gatvės. Mūsų savivaldybė turi ambicingų planų asfaltuoti žvyrkelius, tobulinti miesto gatvių infrastruktūrą, ir bendradarbiaujant su Automobilių kelių direkcija visi darbai vyksta sklandžiai. Kitas svarbus dalykas – avaringumo mažinimas. Tai prioritetas ir mums, ir laikinai einančiam direktoriaus pareigas Egidijui Skrodeniui. Randame bendrą kalbą, dirbame“, – aiškino Telšių rajono savivaldybės vadovas.

LAKD vadovo neturi jau pusę metų, mat šį sausį pasibaigus penkerių metų kadencijai posto neteko jai vadovavęs Skirmantas Skrinskas.

Jūratė Kiliulienė

BFL

3 KLAUSIMAI Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui

VEIDAS: Kaip manote, kiek gali būti legitimi saujelės žmonių, kurie dalyvavo pakartotiniuose rinkimuose, išrinkta valdžia?

Z.V.: Ką jūs vadinate saujele? Varėnoje tą saujelę sudarė 36 proc., Trakuose antrajame rate – 32 proc., Šilutėje savivaldybės tarybos rinkimuose rinkėjų aktyvumas siekė apie 40 proc., taigi, mano nuomone, aktyvumas buvo gana didelis. Nepamirškime, kad antrą kartą balsuojant juntamas tam tikras žmonių nuovargis, o juk dar vasara. Tačiau rinkėjams be galo svarbu turėti galimybę balsuoti be papirkimų. Vadinamasis saujelės įspūdis galėjo susidaryti, nes, tarkime, Trakuose labai greitai pabalsuota, o rinkimų apylinkės buvo tuštokos: pakartotinių rinkimų komisijos narių skaičius išliko tas pats, tai ir susidaro įspūdis, kad žmonių atėjo labai mažai. Šiuo atveju galima svarstyti, koks rinkėjų aktyvumas turėtų būti? Aš dar prisimenu kandidatus, surinkdavusius 99,9 proc. rinkėjų balsų, bet tai – tik išskirtiniai atvejai ir gana stipriose bendruomenėse.

VEIDAS: Pakartotiniuose rinkimuose nemenkas procentas visuomenės narių išliko pasyvus. Ką tai sako apie lietuvius? Ar nenuvylė tokie rezultatai į rinkimus atėjusiųjų išreikšti savo valią?

Z.V.: Nejau pasyvioji rinkėjų dalis, kuri nenori eiti į rinkimus, turi teisę uždrausti aktyviems ir pilietiškiems rinkėjams, norintiems turėti valdžią, ją išsirinkti? Šalies įstatymai sureguliuoti taip, kad to nedraudžia. Lietuvoje gana populiaru išreikšti savo valią balsuojant prieš visus (atėjęs rinkėjas sugadina biuletenį). Mūsų šalyje paplitęs toks balsavimas. Vien Šilutėje panašių atvejų užfiksuota per 7 proc. Galima svarstyti, kad taip žmogus išreiškia savo nusivylimą ar nepasitenkinimą. Jei balsuoja už jaunus, energingus ir daug žadančius politikus, nori pokyčių ir šviežumo, o šie po metų susimauna, tas pats pasikartoja antrą kartą, trečią kartą, nieko keisto, kad numojama ranka ir tiesiog nebeeinama.

VEIDAS: Bet jei už vieną ar kitą kandidatą balsuojama vangokai ir jis išrenkamas ne iš pirmo karto, rinkėjai, matyt, nelabai apsisprendę?

Z.V.: Žinoma, visada geriau, kai politikas išrenkamas iš pirmo karto, tačiau jei kyla abejonių dėl jo ar jo komandos, pakartotiniai rinkimai abejones tarsi nuvalo. Kita vertus, kai įsibėgėja ikiteisminiai tyrimai ir rezultatai naikinami dėl to, kad jo šalininkai kažką ne taip padarė, politikui nepavydžiu. Tarkime, šių rinkimų metu labai jutau Šilutės, Trakų ir Širvintų rinkėjų palaikymą: jiems nebuvo priimtina palikti rezultatą su didžiule abejone. Dalyvavę pakartotiniuose rinkimuose žmonės kandidatus išgrynino. Taigi jei sugebama nugalėti, verta savimi didžiuotis. Sutikite, susidūręs su gana priešiška aplinka ir sugebėjęs laimėti politikas pelno dvigubą rinkėjų pasitikėjimą. Aš pakartotinius rinkimus vadinu puikia atgrasymo priemone nesąžiningiems pretendentams. Manau, šiandien jau visi supranta, kad yra tam tikra riba, kurią peržengus kelio atgal nelieka: mandatas prarandamas ir baigiasi politinė karjera.

Tarnautojas 2014

Savaitraščio „Veidas“ redakcija Valstybės dienos išvakarėse vienuoliktą kartą paskelbs geriausią valstybės karjeros tarnautoją ir geriausią valstybės instituciją. Tai dar vienas savaitraščio „Veidas“ projektas, skirtas visuomenės ir valstybės suartinimui.

Šio projekto tikslas atkreipti dėmesį į valstybės tarnautojų sektorių, išskirti valdininkų kvalifikacines ir moralines savybes, nuo kurių ne maža dalimi priklauso sėkmingas valstybės darbas.

„Metų valstybės tarnautojo“ projektas skirtas Valstybės dienos, liepos 6 d. minėjimui. Projekto kulminacija – iškilminga apdovanojimo ceremonija vyks Valdovų rūmuose, liepos 2 d. „Metų valstybės tarnautoją“  sveikins LR Premjeras Algirdas Butkevičius. Projektui talkina LR Konstitucinis Teismas.
Projektui skirti du „Veido“ numeriai: valstybinių institucijų reitingai, „Metų valstybės tarnautojas“  – tai numeris išeinantis iki apdovanojimo ceremonijos ir sekantis numeris su  reportažu ir vaizdine medžiaga iš apdovanojimo ceremonijos Valdovų rūmuose.

Nominacijos:

- Metų valstybės karjeros tarnautojas,

- Metų politinio pasitikėjimo tarnautojas,

- Metų valstybės institucija.

Kaip ir kasmet, geriausiuosius balsuodami renka ministerijų, savivaldybių, valstybės institucijų vadovaujantys asmenys, taip pat verslo asociacijos. Šiemet pirmąkart rinksime ir geriausią politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

Balsuojant nurodomi trys asmenys ir trys valstybės institucijos, o balai skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai du, trečiai vieną balą. Balsavimas anoniminis, taip pat negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas

2014 m. Metų valstybės tarnautoju išrinktas Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, 2013 m. laureatas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, 2012 m. Metų valstybės tarnautojo vardą pelnė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

shutterstock nuotr.

Savaitraštis „Veidas“ jau 15 metų organizuoja Metų vadovo apdovanojimus, taip pat eilę metų apdovanoja metų valstybės tarnautoją, metų merą, teikia Mini Nobelio nominaciją. Šiais metais prie visų šių projektų prisidės ir Metų ūkininko rinkimai bei apdovanojimų ceremonija.

Savaitraščio „Veidas“ inicijuojami „Metų ūkininko“ rinkimai – naujas projektas, skirtas atkreipti dėmesį į Lietuvos žemės ūkio sektorių, kelti jo prestižą, skatinti ūkininkų dalyvavimą visuomeninėje veikloje, padėti ūkininkams tapti aktyvios pilietinės visuomenės dalimi.

Sieksime, kad ši nauja iniciatyva taptų ilgalaike kasmetine savaitraščio „Veidas“ tradicija. Pavasarį startavome su straipsnių apie žemės ūkį ciklu. Kiekvieną mėnesį „Veidas“ rašys straipsnius žemės ūkio temomis, bus pristatomi „Metų ūkininko“ nominantų profiliai.

„Metų ūkininką“ išrinks vertinimo komisija, o apdovanojimai vyks Žemės ūkio rūmuose, ceremonija numatoma 2015 m. rugpjūčio 27 d. „Metų ūkininką“ apdovanos LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Mūsų partneris – Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai.

Nominacijos

Pagrindinė nominacija – Metų ūkininkas 2015

Kitos nominacijos: Metų ekologiškas ūkis;

Apdovanojimas už aktyvią visuomeninę veiklą

Metų ūkininko konkurso vertinimo kriterijai:

• Aktyvus dalyvavimas savivaldos organizacijos veikloje (NVO), atstovavimas interesams savo profesinėje organizacijoje;
• Didelės pridėtinės vertės ir naujų darbo vietų kūrimas;
• Ūkio šakų įvairiapusiškumas;
• Sveikos ir ekologiškos produkcijos gamyba;
• Produktų eksportas;
• Inovacijų diegimas ūkyje, ,,Žaliojo diplomo“ turėjimas;
• Aktyvus ūkininko dalyvavimas kvalifikacijos kėlimui skirtuose mokymuose ir seminaruose.
• Ūkininko skiriamos investicijos darbuotojų kvalifikacijai keti;
• Ūkininko skiriamos investicijos ir dėmesys dalijantis patirtimi bei žiniomis su jaunąja karta (pvz. : praktikos, seminarų, mokymų organizavimas);
• Reikšmingi visuomeniniai projektai (parama mokslui, visuomeniniams judėjimams, sportui).

Vertinimo komisija

Dr. Algimantas Šindeikis, savaitraščio metu ,,Veidas“ leidėjas

LR žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė

LR žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas

LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas prof. Zenonas Dabkevičius

Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. Antanas Maziliauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos kancleris prof. Henrikas

Žilinskas

Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto dekanas Giedrius Pilkis

Kauno kolegijos direktorius dr. Mindaugas Misiūnas

Verslo susijusio su žemės ūkio sektoriumi atstovas

Scanpix

Lenkijos prezidento rinkimų rezultatai Lietuvai gali prognozuoti šiltesnį dialogą su Varšuva. Rusijoje laukiama posūkio į priešingą pusę – konservatyviosios opozicijos kandidato pergalė Maskvai reiškia, kad Lenkijos pozicija jos atžvilgiu gali tapti dar griežtesnė.

Antrajame Lenkijos prezidento rinkimų ture gegužės 24 dieną už konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) kandidatą Andrzejų Dudą balsavo 52 proc. rinkėjų. Savo varžovą, dabartinį šalies vadovą centristą Bronislawą Komorowskį, pelniusį 48 proc. rinkėjų paramą, jis įveikė itin įtemptoje kovoje.

„Gerbiame bet kokį kaimyninės šalies pasirinkimą ir esame pasirengę bendradarbiauti su išrinktais vadovais“, – po rezultatų paskalbimo teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Pastaraisiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykius temdė Varšuvos priekaištai dėl Lietuvos lenkų tautinės mažumos situacijos. Tikimasi, kad A.Duda skirs daugiau dėmesio regioniniam bendradarbiavimui, taip pat ir santykiams su Lietuva. Dar rinkimų kampanijos metu  jis pareiškė, kad B.Komorowskio ir valdančiosios Lenkijos partijos – Piliečių platformos politika Lietuvos atžvilgiu nuvedė į aklavietę.

„Mus skiria bedugnė, jei palygintume su a. a. Lecho Kaczynskio prezidentavimo metais, kai pavykdavo žingsnis po žingsnio, sunkiai, bet veiksmingai priminti nuolat apie Vilniaus krašto lenkų teises tuo pačiu palaikant gerus santykius su Lietuvos vadovais“, – sakė A.Duda.

Tuo metu Rusijoje ruošiamasi, kad po rinkimų Lenkijoje abiejų šalių santykiai taps dar labiau įtempti. A.Duda – Jaroslawo Kaczynskio partijos atstovas, o ši politinė jėga Rusijos atžvilgiu nusiteikusi itin kritiškai (be kita ko, dėl Smolensko katastrofos 2010-ųjų balandžio 10-ąją ir fakto, kad ir po penkerių metų rusai nenori atiduoti Lenkijai prezidentinio lėktuvo „Tu-154“ nuolaužų).

Dauguma PiS politikų yra įsitikinę, kad Smolensko katastrofa – tai Kremliaus organizuota žmogžudystė.

Scanpix

Dviašmenis laimėjimas. Po triuškinančios konservatorių pergalės Didžiojoje Britanijoje prabilta ne tik apie migrantų laukiančias sunkias dienas, bet ir apie galiojančios rinkimų sistemos pakasynas.

Ką tik atsistatydinusio Nigelo Farage’o į rinkimus palydėta euroskeptiškų pažiūrų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) rinkimuose gavo beveik 4 mln. balsų, tačiau jų pakako tik vienam parlamentarui išrinkti. Užtat kiekvienam į parlamentą patekusiam Škotijos nacionalistų partijos (SNP) kandidatui pakako vidutiniškai 26 tūkst. balsų. Nieko keista, kad ką tik įvykęs balsavimas jau vadinamas mažiausiai daugumos rinkėjų valiai atstovaujančiais rinkimais per visą Didžiosios Britanijos istoriją ir skaičiuojama, kad net 24 proc. parlamento vietų užims politikai, kurių čia nebūtų, jei šalyje galiotų proporcinė balsavimo sistema.

Vietoj jos Didžiojoje Britanijoje galioja paprastosios daugumos rinkimų sistema, o balsų skaičius, kurį partija gauna per rinkimus, ir gaunamų vietų skaičius parlamente retai turi tiesioginį ryšį. Taip yra todėl, kad daugiausiai balsų apylinkėje gavęs kandidatas patenka į parlamentą, o štai visų kitų toje apylinkėje kandidatavusių politikų balsai niekur nebesiskaičiuoja. Dėl to paprastosios daugumos rinkimų sistemos atveju didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl vadinamojo slenksčio efekto gali gauti daugiau balsų, jei jų rėmėjai gyvena kompaktiškiau. Pavyzdžiui, 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6,06 mln. balsų, vieningieji Olsterio unionistai, surinkę tik 367 tūkst. balsų, gavo 11 vietų, o „Playd Cymru“, gavusi du kartus mažiau balsų už pastaruosius, Bendruomenių rūmuose tegavo du mandatus.

Tų metų rinkimuose konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 m. atsitiko atvirkščiai. O štai 2005 m. leiboristai per rinkimus gavo tik 37 proc. balsų, tačiau užemė 55 proc. parlamento vietų.

Tad net ir nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai – padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą.

Dėl šios priežasties dabar galiojančią rinkimų sistemą tiek analitikai, tiek politikai, tiek patys rinkėjai nuolat kritikuoja, o „The Guardian“ šių metų rinkimų rezultatus net pavadino „vinimi į Didžiosios Britanijos rinkimų sistemos karstą“ ir žada, kad tai jei ne paskutiniai, tai priešpaskutiniai tokie absurdiški rinkimai, kuriuose rinkėjų valiai atstovaujama pagal jų gyvenvietės dydį.

Vis dėlto rinkimus šiemet triuškinamai laimėjusiems konservatoriams su Davidu Cameronu priešaky tokia sistema pasitarnavo tiesiog nepriekaištingai. Ši partija per visuotinius rinkimus laimėjo 331 vietą parlamente, tai yra penkiomis vietomis daugiau negu pusė visų vietų Bendruomenių rūmuose, tad D.Cameronas galės sudaryti vyriausybę vien iš konservatorių ir nebesukti galvos dėl buvusių koalicijos partnerių liberaldemokratų.

Toks konservatorių „monopolis“ žada nemenkų permainų ne tik patiems britams ar šalyje gyvenantiems imigrantams, bet ir visai Europos Sąjungai. Mat D.Cameronas rinkėjams yra pažadėjęs galbūt surengti referendumą šalies narystės ES klausimu. Beje, anksčiau buvo kalbama, kad toks referendumas galėtų įvykti 2017 m., tačiau britų premjeras pareiškė, jog referendumą galima net paankstinti ir surengti metais anksčiau. Esą jau po kelių savaičių parlamentui ketinama pateikti įstatymą, kuris suteiktų galimybę surengti referendumą kitais metais. Tokiu atveju balsavimas galėtų įvykti jau kitų metų liepą arba po vasaros atostogų rugsėjį.

Su šiuo reikalu D.Cameronas išties skuba. Vos paskelbus rinkimų rezultatus, jis pareiškė, kad Britanija dabar yra „prie kažko ypatingo ribos“, o tai galįs būti pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Na, jei ne pasitraukimo, tai bent ES pašokdinimo. Mat D.Cameronas nedvejodamas ir liberaldemokratų nebekliudomas imsis iniciatyvos persiderėti dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų.

Didžiosios Britanijos premjeras patikino, kad pakartotinės derybos su Briuseliu dėl šalies narystės Europos Sąjungoje sąlygų bus sunkios, bet svari jo partijos pergalė praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose esą suteikia vyriausybei tokį mandatą.

Briuselis, žinoma, taip nemano.

Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas D.Camerono planus pakeisti ES sutartis vadina „neįmanoma misija“ ir teigia, jog sutarties pokyčiai šiandien sunkiai įsivaizduojami, nes kalbama ne tik apie racionalumą bei gerus argumentus, bet ir apie tai, kad bet kokiems sprendimams būtinas 28 ES narių vienbalsiškumas.

„Per menka sakyti, kad tai – Pandoros skrynia“, – priduria EVT pirmininkas pabrėždamas, kad D.Cameronui ir Didžiajai Britanijai reikia sprendimo pagal dabartinius, o ne pagal kokius nors naujus įstatymus.

Dar griežtesnis šiuo klausimu yra D.Cameronui simpatijos nejaučiantis Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris. Dar iki rinkimų jis nedviprasmiškai pasisakė prieš bet kokį spaudimą Komisijai, teigdamas, kad yra ne iš tų, „kurie dreba prieš kokius nors ministrus pirmininkus“.

Nepaisant to, dreba jis ar ne, D.Cameronas vis dėlto labiau paiso Didžiosios Britanijos, o ne visos ES interesų, ir tai pademonstravo jau ne kartą. Pavyzdžiui, jis šalies vardu atsisakė mokėti 2,1 mlrd. eurų priemokos į ES biudžetą ir taip prisidėti prie greitesnio ES ekonominio pajudėjimo iš stagnacijos.

Aiškią ir nė kiek ne lanksčią poziciją D.Cameronas turi ir kitais su ES susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, griežtai pasisako prieš gilesnę integraciją ir net reikalauja daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus. Be to, palaiko ES ekonomikos sureguliavimą, bendros rinkos išsaugojimą ir ypač karštai propaguoja imigracijos politikos reformavimą. Būtent imigrantų iš kitų ES šalių darbo ir gyvenimo sąlygos Didžiojoje Britanijoje greičiausiai ir bus pagrindinis šalies diskusijų su ES partneriais objektas.

Dar prieš ankstesnius rinkimus D.Cameronas užtikrintai žadėjo, jog pergalės atveju darys viską, kad imigracija būtų sumažinta dešimtimis tūkstančių. Tačiau jam vadovaujant imigrantų antplūdis tik padidėjo. Beje, gana smarkiai – maždaug 300 tūkst. per metus. Pavyzdžiui, pernai į Didžiąją Britaniją atvyko 624 tūkst. imigrantų. Tad labai tikėtina, kad po stulbinančios pergalės šiuose rinkimuose jam teks ištaisyti po praėjusių rinkimų padarytas klaidas ir galiausiai surasti stebuklingą receptą, kaip sumažinti nuolat didėjantį imigracijos srautą.

Be to, permainos laukia ir jau šalyje įsikūrusių ir pašalpas gaunančių užsieniečių. D.Camerono koalicinė vyriausybė dar iki rinkimų ėmėsi griežtinti šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančių kitų ES piliečių galimybes pretenduoti į socialinę paramą. Kai kurių analitikų nuomone, gali būti, kad bus siekiama sugriežtinti net ir turinčių darbą žmonių atvykimą ir gyvenimo sąlygas.

Tiesa, tai, ar bus įvedamos naujos priemonės prieš imigrantus iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos ar Lietuvos, labai priklausys nuo ekonomikos tendencijų. Jei ekonomika lėtės, šansai, kad mažės socialinės garantijos užsieniečiams, išaugs.

Konservatoriai ne sykį užsiminė, kad kai kurios socialinės išmokos turės būti sumažintos arba netgi panaikintos. Užtat dirbančiųjų gyvenimas gali pagerėti. Jiems žadamas mokesčių mažinimas, minimalaus užmokesčio kėlimas iki aštuonių svarų per valandą bei dvigubai ilgesnė (30 val. per savaitę) nemokamos vaikų priežiūros paslauga.

Dar vienas konservatorių rinkimų pažadas – suvienyti yrančią šalį. Torių vadovas net prisiekė, kad konservatoriai valdys „vieną naciją“. D.Cameronas pareiškė, kad tikisi „sujungti šalį“ po Škotijos nepriklausomybės referendumo. O ši užduotis – ne ką lengvesnė už derybas su ES ar daužymą imigrantams per nagus.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Škotijoje separatistinės nuotaikos tik stiprėja, o Škotijos nacionalistų partijos (SNP) sustiprėjimas, atėmęs balsus net iš didžiausios opozicinės Leiboristų partijos, rodo kasdien stiprėjančias Jungtinės Karalystės skilimo galimybes.

Tai puikiausiai iliustruoja kad ir Peislio apygardos pavyzdys, kai dvidešimtmetė Glazgo universiteto politologijos studentė Mhairi Black be vargo sutriuškino seną leiboristų vilką, Gordono Browno kalbų rašytoją Douglasą Alexanderį.

Tokios nuotaikos – rimtas signalas, kad paplušėti tikrai reikės, o nacionalinę politiką gali tekti labiau pakoreguoti regioninės naudai. Juolab kad panašūs procesai vyko ir prieš Airijos nepriklausomybę: XIX a. pabaigoje airiai uoliai rinko regionines partijas, kurios galiausiai ir iškovojo nepriklausomybę.

Perkalbėti škotus D.Cameronas gali tik vienu būdu – keldamas šalies ekonomiką ir įrodinėdamas, kad kartu būti naudingiau.

Toriai, šiaip ar taip, yra neatsiejami nuo britus žavinčių ekonomikos reformų, tad ir toliau vykdyti tokią programą jiems turėtų būti vienas malonumas. Kai kurių analitikų nuomone, ryškią D.Camerono partijos persvarą rinkimuose lėmė būtent nuogąstavimai, kad atėjus leiboristams pradėtos reformos gali būti sustabdytos ar keičiamos, o tai galėtų sulėtinti įsivažiuojantį ekonomikos augimą.

Beje, toriai patys savaime Didžiosios Britanijos ekonomikai yra naudingi. Po to, kai pasirodė pirmieji apklausų duomenys, skelbiantys D.Camerono konservatorių partijos pergalę, Jungtinės Karalystės valiuta svaras sterlingų iš karto gerokai pabrango kitų valiutų atžvilgiu. Štai JAV dolerio atžvilgiu svaras vos per kelias valandas pabrango 1,53 proc., o euro atžvilgiu – dar daugiau, 2,06 proc.

Rima Janužytė