Scanpix

Pokyčiai. Pirmąjį Lenkijos prezidento rinkimų turą šiek tiek netikėtai laimėjo konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos kandidatas Andrzejus Duda, aplenkęs šiuo metu šį postą užimantį Bronislawą Komorowskį. Šis rezultatas gali tapti didesnių permainų Lenkijos politikoje ženklu.

Gerokai delsdama, Lenkijos valstybinė rinkimų komisija paskelbė, kad Adrzejus Duda surinko 34,76 proc., favoritu laikytas dabartinis prezidentas Bronislawas Komorowskis – 33,77 proc. balsų. Nors prezidentas šiuose rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas, tačiau jis yra artimas valdančiajai Piliečių platformos partijai, buvo jos narys, o ši remia B.Komorowskio kandidatūrą.

Balsuoti Lenkijoje turėjo teisę per 31 mln. rinkėjų, tačiau tai padarė tik mažiau nei pusė – nepilni 49 procentai. Tai prasčiausias rezultatas nuo demokratinių reformų šioje šalyje pradžios 1989-aisiais.

Rinkimuose netrūko ir daugiau netikėtumų. Net penktadalį visų balsų surinko jokiai partijai nepriklausantis charizmatiškas roko muzikantas ir aktorius Pawelas Kukizas, kampanijos metu aktyviai siūlęs iš esmės keisti šalies politinę santvarką. O visišką fiasko patyrė kairiųjų kandidatė Magdalena Ogorek, ilgą laiką buvusi bene didžiausia rinkimų žvaigždė. Dailios išvaizdos 36-erių metų blondinė dėl panašumo į manekenę spėjo būti praminta Barbe. Apklausos jai prognozavo bent trečią vietą, tačiau galutinis rezultatas buvo daugiau nei nuviliantis – 2,4 proc. balsų. Tai blogiausias ekskomunistų kairiųjų pasirodymas nepriklausomos Lenkijos istorijoje.

Po kairiųjų sutriuškinimo keturi Lenkijos intelektualai paskelbė apie naujos partijos „Laisvė ir lygybė“ kūrimą. Magdalena Šroda, Janas Hartmanas, Kazimierzas Kikas ir Genowefa Grabowska paragino Lenkijos kairiuosius vienytis prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. „Lenkija akis į akį susiduria su pavojumi, kai viešajame ir politiniame gyvenime visiškai dominuoja dešiniojo sparno grupės, tarp kurių yra ir ekstremistų. Kairiųjų silpnumas valstybėje – pavojinga tendencija“, – rašoma Seimui adresuotame jų laiške.

P.Kukizo ir jo idėjų populiarumas jau sulaukė atgarsio ir atviro bandymo patraukti jo rinkėjus. Vos paaiškėjus pirmiesiems rezultatams B.Komorowskis pasiūlė surengti referendumą dėl daugiamandačių apygardų panaikinimo, partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistemos pertvarkos bei mokesčių reformų, pagal kurias visi teisines abejones keliantys atvejai sprendžiami mokesčių mokėtojų naudai. Pasak jo, tai suteiktų galimybę rinkėjams nuspręsti dėl reikšmingų klausimų, kurie buvo atidėliojami ilgą laiką. „Turime pažvelgti tiesai į akis ir padaryti išvadas dėl vakarykščio balsavimo“, – po rinkimų sakė dabartinis prezidentas, neslėpdamas, kad siekia įtikti P.Kukizo rėmėjams.

Lenkų politologas Miklosas Mitrovitsas pabrėžia, kad galutinę pergalę greičiausiai pasieks būtent tas kandidatas, kuriam pavyks patraukti P.Kukizo rinkėjus. Nors daugelis jų yra vadinamieji protesto balsai, atmetantys abu tradicinių partijų politikus, kažkokia jų dalis vis dėlto ateis prie urnų per antrąjį turą, vyksiąntį gegužės 24-ąją.

Pats roko muzikantas, džiaugdamasis ypač sėkmingu pasirodymu, pabrėžė nepalaikysiantis dabartinio prezidento B.Komorowskio. „Tikrai neparemsiu žmogaus, kuris tik sustiprins Piliečių platformos dominavimą, – tvirtino P.Kukizas. – Mes laimėsime rudenį, mes pakeisime Konstituciją, mes grąžinsime Lenkiją jos piliečiams.“

Analitikai taip pat pabrėžia, kad dar niekada Lenkijos istorijoje šiauriniai ir vakariniai šalies regionai, kurie pastaraisiais metais paprastai palaiko Piliečių platformą, nebalsavo taip pasyviai. Geografinė takoskyra Lenkijos politikoje išlieka itin ryški: pietiniai ir rytiniai šalies regionai tradiciškai palaiko dešiniuosius, o vakarinės ir šiaurinės valstybės vietovės anksčiau aktyviai rėmė buvusius komunistus, dabar – centro dešinės Piliečių platformą.

62 metų amžiaus B.Komorowskis šalies vadovu tapo po Smolensko tragedijos 2010-aisiais, per kurią žuvo 96 Lenkijos valstybės elito atstovai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Tuo metu B.Komorowskis buvo Lenkijos Seimo pirmininkas, prieš tai ėjo gynybos ministro pareigas. 2010 m. prezidento rinkimuose jis nedidele persvara nugalėjo žuvusio prezidento brolį, Teisės ir teisingumo partijos lyderį Jaroslawą Kaczynskį.

Po silpnesnio, nei tikėtasi, pasirodymo B.Komorowskis nusprendė aktyviau įsitraukti į rinkimų kampaniją. Iki tol atsisakydavęs dalyvauti politiniuose debatuose, po nesėkmės pirmajame ture prezidentas patvirtino, kad du kartus susigrums su A.Duda tiesioginiame eteryje.

Mažiau pažįstamas A.Duda – 42 metų advokatas, baigęs Krokuvos Jogailos universitetą. 2006–2007 m. buvo valstybės sekretorius Teisingumo ministerijoje, prezidento L.Kaczynskio kanceliarijos sekretorius, 2014-aisiais buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau A.Duda yra aktyvus ES kritikas, pasisako prieš eurą, dirbtinį apvaisinimą, aktyviai kritikavo Lenkijoje prieš mėnesį ratifikuotą Stambulo konvenciją, skirtą kovoti su smurtu prieš moteris.

„Laimėjau pirmąjį turą, nes žmonės tikisi, kad Respublika bus sutvarkyta. Pradėkime kalbėti apie rimtus klausimus“, – po rezultatų paskelbimo sakė A.Duda. Teisės ir teisingumo partijos kandidatas taip pat pabrėžė esąs pasirengęs svarstyti P.Kukizo siūlymą parlamento rinkimuose palikti tik vienmandates apylinkes.

Lenkijoje, panašiai kaip Lietuvoje, vykdomoji valdžia yra sukoncentruota premjero rankose, o prezidentas turi svaresnį žodį užsienio politikos, gynybos ir saugumo klausimais, taip pat gali vetuoti kai kuriuos Seimo sprendimus. Būtent saugumo ir gynybos politikos aspektus per blankią rinkimų kampaniją labiausiai ir pabrėžė šiandieninis šalies vadovas, priešingai nei kone visi kiti dešimt kandidatų, žarsčiusių pažadus apie būsimas socialines reformas, mokesčius ir kitas vidaus politikos sritis.

Piliečių platforma valdo Lenkiją nuo 2007-ųjų ir iki šiol tvirtai laikė savo pirmaujančias pozicijas. Situacija pasikeitė partijos lyderiui ir įkūrėjui Donaldui Tuskui tapus Europos Vadovų tarybos pirmininku. Jį premjero poste pakeitusiai Ewai Kopacz nepavyko užsitikrinti lygiaverčio populiarumo ir autoriteto.

Nepaisant to, kaip baigsis Lenkijos prezidento rinkimai, ne itin sėkmingas B.Komorowskio pasirodymas pirmajame ture gali tapti signalu, kad šalyje per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus galima tikėtis dar didesnių politinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos visam regionui.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas Andžejus Pukšto.

VEIDAS: Kokios priežastys, jūsų manymu, lėmė mažai pažįstamo politiko A.Dudos sėkmę pirmajame Lenkijos prezidento rinkimų ture?

A.P.: Negali sakyti, kad jis visiškai nepažįstamas, nors ir nėra iš pirmo ešelono politikų. Jis daug metų dirbo su prezidentu L.Kaczynskiu, yra Europos Parlamento narys. Pasirinkti gerokai jaunesnį A.Duda konservatorių kandidatu buvo protingas J.Kaczynskio žingsnis, kuris tikrai pasiteisino. Jį pavyko puikiai išreklamuoti, jis keturiasdešimtmetis, taigi šiek tiek tinka ir jaunimui, ir vyresnei kartai.

Yra ir dar bent keletas šios sėkmės priežasčių. Visų pirma konservatoriai turi vadinamąjį geležinį, pastovų elektoratą, kuris nuolat eina balsuoti. Jeigu aktyvumas per rinkimus yra mažas, tai dažniausiai lemia konservatorių pergalę. Taip ir atsitiko šiuose rinkimuose. Prezidento B.Komorowskio šalininkai pasitikėjo priešrinkiminėmis apklausomis, kurių dauguma pranašavo jo pergalę jau per pirmąjį turą, o rinkimuose nuosekliau dalyvavo konservatorių rinkėjai.

Antra priežastis – B.Komorowskis turėjo kuo pasigirti, jo pirmoji kadencija tikrai buvo nebloga, ypač daug nuveikta užsienio politikos srityje, stiprinant saugumą ir gynybą. Jis šiek tiek užmigo ant laurų ir pernelyg pasyviai elgėsi per rinkimų kampaniją.

VEIDAS: Kokios idėjos dominavo vykstant prezidento rinkimų kampanijai? Kokios pagrindinės takoskyros tarp A.Dudos ir B.Komorowskio pažiūrų?

A.P.: Rinkimų kampanija buvo vangi ir niūri, daugiausia dėl B.Komorowskio pasyvumo. Pagrindinė takoskyra visų pirma yra užsienio politikoje. Lenkijos konservatoriai – gerokai euroskeptiškesni nei, tarkime, Lietuvos konservatoriai ar valdančioji Piliečių platforma. Pagrindiniu Lenkijos užsienio politikos partneriu jie mato JAV. Kitas svarbus punktas – Lenkijos konservatoriai akcentuoja Rusiją kaip pagrindinį priešą ir varžovą tarptautinėje arenoje. Tai jie daro kur kas aktyviau nei B.Komorovskis ar Piliečių platforma.

VEIDAS: Kokių Lenkijos politikos pokyčių galima tikėtis vieno ar kito kandidato pergalės atveju?

A.P.: Dabartiniai valdantieji jau išbuvo beveik dvi kadencijas, o tai retenybė, kad dauguma nesikeičia taip ilgai. Reikia nepamiršti, kad rudenį vyks parlamento rinkimai, ir visų politikų dabar laukia nerami vasara, nes šie rinkimai buvo savotiškas šaltas dušas. Piliečių platforma, pasirodo, nėra tokia stipri, kaip galėjo atrodyti, ir jos laukia dideli darbai. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji jau paliko savo pėdsaką Rytų ir Vidurio Europos istorijoje, nes jos partijos kūrėjas ir lyderis Donaldas Tuskas tapo ES prezidentu. Ar ji dar turi jėgų trečiai vyriausybės kadencijai, dar kartą turėti savo prezidentą, netrukus pamatysime.

O abu kiti kandidatai tikrai nėra radikalūs, jie prognozuojami, o jų požiūriai labiausiai išsiskiria užsienio politikos srityje. Jei kalbėtume apie vidaus politiką, konservatoriai yra tam tikras kraštutinių socialinių pasiūlymų ir intensyvaus bendradarbiavimo su Katalikų bažnyčia mišinys.

VEIDAS: Rinkimai buvo neįtikėtinai sėkmingi ir roko muzikantui P.Kukizui. Kaip jam pavyko surinkti net 20 proc. balsų?

A.P.: Tai šaltas dušas visiems, rodantis, kad Lenkijos politikoje yra dar daug blogybių. Apie kokią brandą galime kalbėti, jei čia tebelieka vietos populistams: prieš šešerius septynerius metus šią terpę užėmė ultrakatalikiška Lenkijos šeimų lyga, dar anksčiau tai buvo Andrzejaus Lepperio „Savigyna“, kuri akcentavo žemės ūkio rėmimą. P.Kukizas daugiausiai paramos sulaukė tarp jaunimo, tačiau jis nieko ypatingo nesiūlė, vienintelis jo koziris, kuriuo buvo nuolat mojuojama, – parlamento rinkimų sistemos keitimas. Jis siūlė atsisakyti balsavimo už partinius sąrašus ir palikti tik vienmandates apylinkes. Be abejo, jis nuolat akcentavo ir tai, kad iš esmės laužys nustatytą politinę sistemą.

VEIDAS: Lenkijos politikoje šiandien varžosi dešinieji ir dar dešinesni, o kairiųjų, atrodo, iš viso nėra. Kas turėtų įvykti, kad ši situacija pasikeistų?

A.P.: Paskutinė nesėkmė Lenkijos kairiesiems bus rudens parlamento rinkimai. Ir kai bus pasiektas dugnas, tikriausiai bus bandoma kažkaip atsikelti. Tačiau, kaip juokavo kai kurie komentatoriai, ko gero, ir tos paskutinės vinies į karstą jau nebus kam įkalti, nes Lenkijos kairė yra visiškai susiskaldžiusi ir priėjusi išnykimo ribą.

To priežastys panašios daugelyje Vidurio Europos valstybių: prieš 10–12 metų sėkmingai veikusi socialdemokratų partija buvo susikūrusi buvusių komunistų partijos funkcionierių pagrindu ir su socialdemokratine ideologija neturėjo daug bendro. Senoji karta, jaučianti nostalgiją socialistiniams laikams, pamažu nyksta, o jaunimui tai, ką siūlo transformavęsi buvę komunistų veikėjai, nėra patrauklu. Todėl reikia kurti naują, europietišką kairę, kuri visiškai atsiribotų nuo praeities. Tokių požymių po truputį randasi, bet jų galima daugiau pastebėti intelektualų sluoksniuose. Pavyzdžiui, yra toks žurnalas „Krytyka Polityczna“, kuriame daug jaunų politologų, istorikų, sociologų bando apie tai diskutuoti. Tačiau jie dar neturi vizijos, kaip iš elitinių salonų tas idėjas paskleisti po kraštą. Tai gali įvykti po trejų ketverių metų.

Dovaidas Pabiržis

TRYS KLAUSIMAI „Baltųjų pirštinių“ vadovui Simui Simanauskui

VEIDAS: Kokie rinkimų pažeidimai jums pridarė daugiausiai darbo, kiek jų buvo?

S.S.: Galutinė statistika yra tokia: „Baltosios pirštinės“ nuo praėjusių metų spalio 1-osios, kai prasidėjo rinkiminė kampanija, gavo 846 pranešimus apie pažeidimus. O lyginant abu rinkimų turus, akivaizdu, kad pirmojo turo metu pažeidimų buvo tris kartus daugiau. Dažniausi pažeidimai per abu turus, kaip ir per visą mūsų istoriją, buvo susiję su rinkimine agitacija: nepažymėta politine reklama, rinkimų dieną arba vadinamuoju tyliuoju laikotarpiu atsirandančia politine reklama ar 50 metrų spinduliu aplink pastatą, kuriame vyksta balsavimas, esančia vaizdine agitacija. Taip pat fiksuota nemažai pažeidimų, susijusių su agitacija socialiniuose tinkluose – tam šiemet mes skyrėme ypatingą dėmesį. Beje, pradžioje daug kandidatų reklamos socialiniuose tinkluose apskritai nežymėjo teigdami, jog tai yra jų asmeninė erdvė. Tačiau po Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) įspėjimo situacija ėmė keistis, nors pažeidimų vis dar pasitaiko.

Na, o patys šiurkščiausi pažeidimai, be abejo, yra rinkėjų papirkinėjimas, jų atvežimas balsuoti.

Yra ir tokių galimų pažeidimų, kuriuos labai sunku įrodyti ir dėl kurių net nepradedami ikiteisminiai tyrimai. Pavyzdžiui, kai kurie rinkėjai prasitaria net sulaukiantys grasinimų dėl sveikatos ar gyvybės, dėl artimųjų darbo, jei nebalsuos už vieną ar kitą kandidatą, tačiau iš baimės atsisako nurodyti, iš ko sulaukia spaudimo. Teko girdėti net atvejų, kuomet prie ligos patalo prikaustytas žmogus buvo gąsdinamas, jog nebalsuodamas už reikiamą kandidatą, po mirties nebus garbingai palaidotas…

VEIDAS: Kaip vertinate pačių politikų pilietiškumą, sąmoningumą? Juk rinkimų pažeidimai retai atsiranda netyčia?

S.S.: Pažeidimus dažnai daro politikai, kurie rinkimuose dalyvauja jau ne pirmą kartą ir nėra naujokai, juo labiau kad ir politinės reklamos taisyklės jau ilgą laiką nesikeitė. Todėl susidaro įspūdis, kad kai kurie politikai, jų štabai piktybiškai nežymi politinės reklamos. Neretai peršasi išvada, kad nežymėdami reklamos, jie siekia išleisti neapskaitomus pinigus ne iš rinkimų kampanijos sąskaitos.

VEIDAS: Kas dažniausiai kreipiasi dėl galimų pažeidimų – kandidatų oponentai, akylai stebintys kiekvieną priešininko žingsnį, ar pažeidimą pastebėję eiliniai rinkėjai?

S.S.: Ir vieni, ir kiti. Yra savivaldybių, kuriose politiniai oponentai veikia ypač aktyviai ir stebi kiekvieną oponentų žingsnį, apie kurį praneša tiek VRK, tiek mums. Bet didžioji dalis yra piliečiai. Šių rinkimų metu itin nudžiugino, kad daugėja rinkėjų skundų tose savivaldybėse, kurių gyventojai iki šiol buvo jau viskuo nusivylę ir nebetikėjo, kad kas nors gali keistis. Kalbu tiek apie Kėdainius, tiek apie Švenčionis, kur gyvenantys žmonės prieš rinkimus skambino nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro prašydami atvykti ir prisidėti prie rinkimų stebėjimo.

Vis aktyvesni yra ir kitų savivaldybių gyventojai – matome, kad jie tampa vis pilietiškesni. Ypač tai pasakytina apie iš didesnių miestų į tėviškę sugrįžusius senolius, kurie savo bendraamžius ragina pranešti apie galimus rinkimų pažeidimus ir gerokai padidina vietos gyventojų sąmoningumą.

Rinkimai. Antrą dešimtmetį Estijoje pirmaujanti Reformų partija laimėjo trečius parlamento rinkimus paeiliui. Kaip galima paaiškinti tokį kaimynų politinį stabilumą?

Koalicinės vyriausybės darbe centristine save įvardijanti Reformų partija nenutrūkstamai dirba jau šešiolika metų, o nuo 2005-ųjų Estiją be pertraukos valdo šios partijos deleguotas ministras pirmininkas: devynerius metus šį postą užėmė Andrusas Ansipas, nuo pernai – jauniausias premjeras Europoje Taavi Roivas.

Metams bėgant mažai besikeičiančiam šalies politiniam elitui rinkėjai išreiškė pasitikėjimą ir per kovo 1-ąją vykusius eilinius parlamento rinkimus. Reformų partija surinko 28 proc. balsų ir 30 vietų parlamente – trimis mažiau nei 2011-aisiais. Nepaisant to, prezidento Toomo Hendriko Ilveso nurodymu Reformų partija, kaip rinkimų nugalėtoja, vėl formuos valdančiąją koaliciją ir greičiausiai dar ketverius metus išliks valdžioje.

„Reformų partija yra 2015 m. parlamento rinkimų nugalėtoja“, – nepaisant šiek tiek smukusio pasitikėjimo iš karto po rinkimų per nacionalinę televiziją užtikrintai pareiškė T.Roivas. Rinkimuose iš viso dalyvavo 64,2 proc. rinkėjų – 1,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Net 176 tūkst. (per 30 proc.) rinkėjų balsavo internetu.

Antra rinkimuose liko daugiausia rusakalbių Estijos gyventojų elektoratą vienijanti Centro partija, vadovaujama prieštaringai vertinamo Talino mero Edgaro Savisaaro, kuris neslepia savo atvirai prorusiškų pažiūrų bei palankumo Vladimiro Putino vykdomai politikai. Savo ruožtu palaikymas sumažėjo kitoms dviem parlamentinėms Estijos partijoms – socialdemokratams bei dešiniajai „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungai.

Tartu universiteto politologo Luko Pukelio teigimu, Estijoje rinkėjai nemato kitų alternatyvų Reformų partijai. Daugeliui trečioje vietoje likę socialdemokratai asocijuojasi su didesniais mokesčiais ir valdžios išlaidavimu. Be to, Estijoje kaip reikšmingas „kitas“ dažnai pastatoma Graikija ir jos neatsakinga finansų politika, todėl estai pasisako už kaip įmanoma mažesnį valstybės skolinimąsi ir gyvenimą vien iš savo lėšų.

Pasak politologo, savo konservatyviomis pažiūromis didelę dalį rinkėjų atbaido ir „Tėvynės“ bei „Res Publica“ sąjunga: tyrimai rodo, kad šios politinės jėgos nuostatos vis nuožmėja ir neatitinka nūdienos realijų. O apie tai, kokias asociacijas daugeliui estų kelia Centro partija, kurios vadovas, be kita ko, teigiamai vertina Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, net nereikia kalbėti.

„Tad žmonės balsuoja už Reformų partija nematydami alternatyvos. Stabilumas, žinoma, yra gerai, tačiau faktas, kad į parlamentą pateko dvi vos prieš rinkimus susikūrusios naujos partijos, liudija, jog tam tikras nusivylimas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pastebima stagnacija yra, nes žmonės balsuoja už naujokus, o ne už valdančiųjų konkurentus. Be to, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau mažų skandalėlių dėl politinio elito nepotizmo“, – situaciją analizuoja L.Pukelis.

Per rinkimų kampaniją Reformų partija labiausiai akcentavo šalies gynybą ir saugumą. Pernai rugsėjį pasienyje su Rusija buvo pagrobtas Estijos saugumo pareigūnas, o Rusijos orlaiviai vis dažnai pažeidinėja Estijos oro erdvę. Pastarąjį kartą – likus vos kelioms dienom iki rinkimų. Todėl būtent šalies saugumo užtikrinimas tapo Reformų partijos kampanijos pagrindu, o viename reklaminiame vaizdo klipe net buvo panaudotas Baltijos oro erdvę saugantis NATO naikintuvas. Analitikai pabrėžia, kad tai daugiausia ir lėmė dar vieną Reformų partijos sėkmę.

Be to, partija pernai sėkmingai išgyveno ir galimą lyderystės krizę. Kai ilgametis šalies premjeras A.Ansipas nusprendė pradėti darbą Europos Komisijoje, planuota partijos vairą vėl perduoti jos įkūrėjui, buvusiam premjerui ir eurokomisarui Siimui Kallasui. Tačiau žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie įtartiną S.Kallaso, tuomet ėjusio Estijos banko vadovo pareigas, 1995-ųjų susirašinėjimą su vienu Rusijos banku, kuriame buvo įšaldytos Estijos įmonių lėšos, šių ketinimų atsisakyta. Tuomet partijos vairą nuspręsta patikėti mažai kam žinomam 35 metų T.Roivui, kuris sėkmingai išlaikė lyderystės ir vyriausybės vadovo egzaminą. Politologo L.Pukelio manymu, ryškesnių skirtumų tarp jo ir populiariojo A.Ansipo atrasti sudėtinga.

Stabilia ir konsoliduota vadintą Estijos partinę sistemą per šiuos rinkimus papildė dvi iš esmės naujos politinės partijos, kurioms pavyko patekti į parlamentą. Vos pernai spalį įregistruota Laisvoji partija į parlamentą deleguos aštuonis, o atvirai nacionalistinė Konservatyvioji liaudies partija – septynis savo narius.

Abi politinės jėgos kelyje į sėkmę nevengė populistinių šūkių. Laisvosios partijos, kuri atskilo nuo dešiniosios „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungos, lyderis Andresas Herkelis pabrėžė, kad Estijos politikai reikia naujų žmonių ir lyderių kaitos, taip pat siūlyta įteisinti mokesčių lengvatas estiško kapitalo įmonėms. „Estijos politikos problema yra ne per daug kairės ar per daug dešinės, tačiau stoka sveiko proto ir bendradarbiavimo tarp politinių partijų kultūros, kurios dažnai laikosi įsikibusios savo realijų neatitinkančių pažadų“, – teigiama Laisvosios partijos rinkimų programoje.

O Konservatyvioji liaudies partija, analitikų teigimu, į parlamentą prasibrovė daugiausia dėl savo pasipriešinimo pernai Estijoje priimtam kohabitacijos įstatymui, atvėrusiam galimybę nuo 2016-ųjų šalyje registruoti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę. Visuomenės apklausos rodė, kad daugelis estų tokiam sprendimui nepritaria. Ši partija ir jos lyderis, buvęs Estijos ambasadorius Rusijoje Martas Helme taip pat pabrėžia estų etniškumo išsaugojimo svarbą, priešinasi imigracijai iš trečiųjų šalių ir glaudesnei Europos Sąjungos integracijai.

Per Estijos nepriklausomybės dieną šios partijos nariai kasmet rengia eitynes, kuriose skamba „Estija estams“ ir panašūs šūkiai. O jau po rinkimų žiniasklaidoje kilo skandalas, kai buvo paskelbtas jauno partijos nario Jaako Madisono 2012-aisiais padarytas tinklaraščio įrašas, kuriame teigiama, kad, nepaisant savo minusų, nacizmas yra ideologija, kuri turi daug pozityvių niuansų, padedančių išsaugoti nacionalinę valstybę, todėl „negalima žiūrėti į daiktus vienu kampu, reikia matyti ir teigiamas puses, susijusias su tuo metu galiojusia tvarka“.

Dėl šio pasisakymo ir fakto, kad kolegos jo griežtai nepasmerkė, Reformų partija nusprendė su Konservatyviąja liaudies partija nevesti derybų dėl valdančiosios koalicijos formavimo. Konsultacijos pradėtos su Laisvės partija, „Tėvynės“ ir „ Res Publica“ sąjunga bei Socialdemokratų partija. Pastarosios lyderiai prieš tai išreiškė susirūpinimą, kad tokiu atveju šioje perteklinėje koalicijoje dominuotų trys dešiniosios partijos. Analitikai prognozuoja, kad greičiausiai valdančiąją koaliciją sudarys trys partijos, už borto paliekant „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungą.

Rusakalbių labiausiai palaikoma Centro partija ir jos lyderis, pirmasis nepriklausomos Estijos premjeras ir dabartinis Talino meras E.Savisaaras po rinkimų labiausiai kritikavo internetinį balsavimą, kuris, pasak politiko, užkirto kelią jo partijos pergalei. „Niekada nelaimėsime rinkimų, jei nebus užtikrintas internetinio balsavimo saugumas arba jis nebus panaikintas“, – pareiškė E.Savisaaras, pridurdamas, kad jo partija vienintelė gavo daugiau mandatų nei ankstesniuose rinkimuose, todėl negali būti ignoruojama.

Centro partijos įtaka neabejotinai dar labiau sustiprėtų, jeigu visi maždaug ketvirtadalį šalies gyventojų sudarantys rusai įgytų Estijos pilietybę – šiuo metu per 85 tūkst. Estijos gyventojų, į šalį atvykusių sovietmečiu, vis dar turi vadinamąjį nepiliečio statusą. Tai daugiausiai rytinio, pasienyje su Rusija esančio Rytų Virumos regiono ir sostinės Talino gyventojai. Kaip ir kone per kiekvienus rinkimus Estijoje, tokią padėtį labiausiai kritikuoja Rusija: tai esąs demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimas.

Tačiau pilietybės įgyti neskuba ir patys rusai: Estijos nepiliečio pasas suteikia galimybę be vizos keliauti tiek į Rusiją, tiek į Šengeno zonos valstybes, todėl daugelis nenori įgyti Estijos pilietybės ir netekti galimybės laisvai keliauti į rytinės kaimynės teritoriją. Šiuo metu Estija net moka stipendiją ir rengia nemokamus estų kalbos, kurią būtina mokėti norint gauti pilietybę, kursus. Šiemet vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms taip pat buvo palengvinti pilietybei įgyti būtini kalbos žinių reikalavimai, o nuo kitų metų planuojama pradėti automatiškai suteikti pilietybę ir jos neturinčių asmenų vaikams.

Estijoje šiuo metu gyvena ir daugiau kaip 100 tūkst. užsienio valstybių piliečių, iš kurių 92 tūkst. turi rusišką pasą. Daugelis jų yra susitelkę rytiniame Narvos mieste, kuriame rusakalbiai sudaro daugiau nei 90 proc. gyventojų, o Rusijos pilietybę turi keturi iš dešimties. Iškart po Krymo aneksijos Rusija Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitete išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje. Tai sukėlė baimių, kad Narva gali tapti kitu V.Putino ekspansijos taikiniu.

Socialinė ir ekonominė Narvos padėtis sudėtinga. 2010-aisiais bankrutavo didelis Krenholmo tekstilės fabrikas, darbo neteko keli tūkstančiai jo darbuotojų. Šiuo metu daugelis Narvos gyventojų, kurių per nepriklausomybės laikotarpį sumažėjo maždaug trečdaliu, yra pensinio amžiaus. Dažnas verčiasi cigarečių ir alkoholio kontrabanda iš kaimyninės Rusijos. Kitapus upės – Estijai tarpukariu priklausęs, o šiuo metu Rusijos užkampiu tapęs Ivangorodo miestas. 2008-aisiais po Narvos upe net buvo atrastas ir sunaikintas „degtinotiekis“. Prieš penketą metų Narvoje fiksuota ir ŽIV epidemija. Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkiolika metų ŽIV čia užsikrėtė daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad ir Estijos rusų integracija nedidėja. 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, 13 proc. rusų šalyje jaučiasi „visiškai neintegruoti“, o 2008 m. tokių buvo 7,5 proc. Tad jei, kaip Kryme, Narvoje ir visame Rytų Virumos regione būtų surengtas panašaus pobūdžio „referendumas“ dėl prisijungimo prie Rusijos, ką rinktųsi vietiniai gyventojai? Laimei, kol kas niekas neverčia to daryti.

Vos Estijai atkūrus nepriklausomybę, panašus bandymas jau buvo. 1993 m. Narvos savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Chuikinas organizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Šį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, o referendumą nelegaliu paskelbė tik Estijos teismas. Boriso Jelcino valdoma Rusija tuo metu nesikišo, o po kelių mėnesių Estija uždraudė nepiliečiams būti miestų tarybos nariais ir taip susitvarkė su grėsminga situacija. Tačiau iki šiol Rytų Virumos apskrities centras yra ne Narva, kur gyvena maždaug pusė regiono gyventojų, bet kur kas mažesnis Jehvio miestas.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, politologo Mindaugo Jurkyno manymu, būtent gausi rusakalbių piliečių bendruomenė sukuria aiškiai atskirtus du polius tiek Estijos, tiek Latvijos partinėse sistemose: tai rusakalbių interesams atstovaujanti Centro partija Estijoje bei „Santarvės centras“ Latvijoje ir kitoje ašies pusėje esančios daugiausia dešiniosios partijos, formuojančios valdančiąsias koalicijas.

„Kitos partijos yra linkusios nekviesti šių politinių partijų į koaliciją, net jeigu jos ir laimi rinkimus, kaip dažnai būna Latvijoje, ir traktuoti jas kaip pusiau antisistemines partijas, esančias už politinio elito ribų. Suvokiama, kad šių partijų buvimas vyriausybėje sukeltų ir tam tikrų pokyčių tų šalių geopolitinės orientacijos linkme. Tas stabilumas išlieka, panašiai kaip buvo ir pokarinėje Italijoje, kai iš tiesų antisisteminė komunistų partija laimėdavo nemažai balsų, bet jos atstovai niekada nebūdavo įtraukiami į koaliciją ir burdavosi aplink Krikščionių demokratų partiją. Estijoje dabar panašiai buriamasi aplink Reformų partiją“, – aiškina politologas.

Tačiau, pasak jo, šį politinės sistemos stabilumą kvestionuoja dviejų naujų partijų susikūrimas ir sėkmė rinkimuose – tai iš esmės rodo, kad, panašiai kaip Lietuvoje, kaimyninėje šalyje vis dar yra protesto elektorato, kuris ieško naujų politinių veidų.

Estai mėgsta pabrėžti ir pasigirti, kad po nepriklausomybės atkūrimo jų niekada nevaldė buvę komunistai. Tranzitologai, mokslininkai, tiriantys politikos ir ekonomikos perstruktūravimą, pereinant prie demokratijos ir kapitalizmo, šį reiškinį aiškina stiprios „tautinės“ komunistų partijos nebuvimu. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje ji buvo daugiausia rusiška, todėl po nepriklausomybės paskelbimo neteko bet kokių galimybių įsitvirtinti naujojoje politinėje sistemoje. Lietuvoje ar Lenkijoje, priešingai, buvę „tautiniai“ komunistai tapo socialdemokratais ir išlaikė populiarumą.

Panašiai kaip Latvijoje, kur kairieji per visą nepriklausomybės laikotarpį niekada nevaldė, Estijoje paprastai sudaromos centro dešiniosios koalicijos, siekiant neprileisti prie valdžios vairo prorusiškų partijų. Tiesa, būtina pabrėžti, kad tokia tituluojama Centro partija vyriausybės veikloje yra dalyvavusi. 2002–2003 m. ji sudarė koaliciją su ta pačia Reformų partija. Todėl, kaip pastebi Londono universiteto koledžo mokslininkas Allanas Sikkas, Reformų partijos ilgaamžiškumas yra nulemtas ne tik jos stabilios politikos ir patikimumo, bet ir išmanaus žongliravimo savo koalicijos partneriais.

Po Antrojo pasaulinio karo Japoniją per 50 metų valdė Liberalų demokratų partija, pokario Italiją daugiau nei trisdešimtmetį – krikščionys demokratai. Į šiuos istorinius pavyzdžius netrukus gali pradėti lygiuotis ir Reformų partija, valdžioje išbuvusi Rusijos krizės, stojimo į ES ir NATO, ekonominio pakilimo, nuosmukio ir atsigavimo metais.

2015 m. parlamento rinkimų Estijoje rezultatai

Reformų partija                                       27,7 proc. (30 vt.)

Centro partija                                        24,8 proc. (27 vt.)

Socialdemokratų partija                               15,2 proc. (15 vt.)

„Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjunga         13,7 proc. (14 vt.)

Laisvoji partija                                       8,7 proc. (8 vt.)

Konservatyvioji liaudies partija             8,1 proc. (7 vt.)

Šiemet savaitraštis „Veidas“ jau penkioliktą kartą išrinko Metų vadovą, kuriuo tapo programinę įrangą transporto sprendimams kuriančios ir gaminančios bendrovės „Ruptela“ direktorius Andrius Rupšys. Antrą vietą rinkimuose užėmė šiluminės energijos gamybos iš biomasės sprendimus kuriančios ir įrangą gaminančios bendrovių grupės „Enerstena“ vadovas Virginijus Ramanauskas, trečiąją – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Ketvirtą vietą rinkimuose pasidalijo vienodai komisijos balų surinkę bendrovės „Šviesos konversija“ direktorius mokslui dr. Romualdas Danielius ir įmonių grupės „Linas Agro Group“ vadovas Darius Zubas. Penktą vietą taip pat pasidalijo du vadovai – įmonių grupės Vakarų laivų gamyklos direktorius Arnoldas Šileika ir bendrovės „EVP International“ generalinis direktorius Kostas Noreika.

Iš viso Metų vadovo konkurse šiemet varžėsi penkiolika vadovų, tarp jų – „INVL Technology“ (buvusi „Baip grupė“) direktorius Kazimieras Tonkūnas, „Teo“ generalinis direktorius Kęstutis Šliužas, „MG Valdos“ generalinė direktorė Sigita Survilaitė-Mekionienė, „Asseco Lietuvos“ generalinis direktorius Albertas Šermokas, „Tereko“ generalinis direktorius Juozas Masvytis, „Elsis“ vadovas Arūnas Gedvila, „Snaigės“ generalinis direktorius Gediminas Čeika ir „Blue Bridge“ vadovas Dalius Butkus.

Komisija vertino įmonių finansinę veiklą, inovatyvumą, konkurencingumą, gaminamų produktų ir paslaugų unikalumą, visuomeninę veiklą bei socialinę atsakomybę.

Ne vienas komisijos narys pripažino, kad bendrovė „Ruptela“ ir jos vadovas tapo tikru atradimu: iki tol jiems nežinoma šeimos verslo įmonė nustebino inovatyvumu, unikaliais sprendimais ir gaminiais, kurių didžiąją dalį sugeba eksportuoti į 115 šalių Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.

Kaip pabrėžė komisijos narys ekonomistas Rimantas Rudzkis, Lietuvos informatikai daugiausia dirba vidaus rinkoje, o informatikos eksportas sudaro vos 0,2 proc. šalies BVP. Estijoje informatikos eksportas sudaro 1,3, Švedijoje – 2, o Airijoje – net 22 proc. BVP.

Už verslą nuo idėjos iki gaminių ir paslaugų, mokslo pasiekimų pritaikymą kuriant aukštųjų technologijų biokuro sprendimus įvertintas ir V.Ramanauskas bei jo vadovaujama įmonių grupė „Enerstena“.

„Lietuvos energijos“ vadovą D.Misiūną komisija įvertino už valstybinėje įmonėje vykdomas reikšmingas permainas ir vertę kuriančius sprendimus.

Savivaldybių rinkimai. Už visuomeninius komitetus balsavo daugiau nei kas dešimtas rinkėjas, kai kur jie net laimėjo daugumą mandatų. Nepartiniai pretenduoja turėti per dešimtadalį merų regalijų, o antrajame ture dėl jų kai kur netgi varžosi tarpusavyje.

To niekas neprognozavo. Ne kokioje nykštukinėje savivaldybėje, o viename didžiųjų miestų, Alytuje, nepartiniai pelnė daugumą, o jų iškeltas kandidatas triuškinamai laimėjo mero rinkimus jau pirmajame ture. Kitame dideliame mieste – Šiauliuose dėl mero posto du nepartinių komitetų lyderiai varžysis tarpusavyje, nubloškę visų didžiųjų partijų kandidatus. Konservatorius jų tėvonijose – Kaune bei Panevėžyje kovoje ir dėl vietos tarybų narių mandatų, ir dėl mero postų aplenkė nepartiniai kauniečiai.

Daugiau nei kas dešimtas rinkėjas savo balsą atidavė už pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose galėjusius kandidatuoti visuomeninius komitetus, ir tai šiems suteikė 116 mandatų. 2011 m. pirmą kartą galėję save išsikelti kandidatai laimėjo  aštuoniolika mandatų. Rinkimų lentelėje nepartinius rinkimų komitetus aplenkė tik trys partijos: tradiciškai vietos rinkimuose lyderiaujantys socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir pirmą kartą tokio palaikymo sulaukęs Liberalų sąjūdis.

Debiutuojančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose nepartiniai taip pat sulaukė sėkmės: jau pirmajame ture išrinktas vienas visuomeninio komiteto iškeltas kandidatas, į antrąjį turą pateko dar šeši ir vienas pats save išsikėlęs kandidatas.

Visuomeninių komitetų nariai ir jų iškelti merai – labai skirtingi visais įmanomais aspektais. Jų lyderiai – nuo Kauno milijonieriaus iki Šiaulių fotografo, sugebančio laimėti rinkimus visiškai minimaliais finansiniais ištekliais, nuo buvusio valstybės policijos generalinio komisaro iki tris partijas jau pakeitusio ir dabar į nepartinius atsivertusio politikos veterano, nuo olimpinio vicečempiono iki mokesčių inspekcijos padalinio vadovo.

Palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, kai pirmąkart save galėjo kelti nepartiniai asmenys, tendencijos geros: nors ir dabar sąrašuose nemažai tiesiog politinių migrantų, prieš rinkimus dėl populiarumo bandančių atsiversti į nepartinius, šįsyk kur kas daugiau „grynuolių“ – tikrai visuomenės atstovų, anksčiau nedalyvavusių partijų veikloje.

Išskirtiniausia padėtis susiklostė Alytuje: negana to, kad buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius jau pirmajame ture laimėjo mero postą, sulaukęs net 65,9 proc. rinkėjų palaikymo, bet ir jo vedamas visuomeninis komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 40,3 proc. balsų. Tai jam suteikė dvylika iš 27 mandatų, o antri likę socialdemokratai teturės keturis. Kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad Alytuje nepartiniai laimėjo daugumą. Ligšiolinis Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas nusipelnė vos 9,1 proc. balsų.

Tai, kad savivaldybės taryboje daugumą ir mero postą laimi nepartiniai, reiškia visišką partijų fiasko. Alytuje jos to nusipelnė. Jau nekalbant apie skandalą dėl dabartinio mero keiksmų, apie, išvertus iš jo patvorinės leksikos į bendrinę kalbą, gvelbiamus milijonus, ir nuolatiniai partiniai karai, ir kuklios Alytaus pozicijos „Veido“ bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto reitinguose rodo, kad permainos čia tikrai buvo būtinos.

Beje, alytiškiams partinės rietenos jau tikrai turėjo nusibosti, nes protestus prieš dabartinį merą organizavęs „tvarkietis“ kartu su visa savo partija į Dzūkijos sostinės savivaldybę apskritai nepateko.

Be abejo, visuomenininkų valdomai tarybai gali būti sunku rasti konsensusą, nes visuomeniniuose komitetuose – asmenybių margumynas, o partijos, bent jau teoriškai, turėtų būti labiau „susižaidusi“ komanda, vienijama tos pačios ideologijos. Juolab ne tik Alytuje tokios gerbiamos asmenybės, turinčios ir valdymo patirties, suburti žmonės, tikėtina, bus tikra sėkmė miestui.

Prasta žinia partijoms ir Šiauliuose: kovoje dėl mero posto visuomeninių komitetų iškelti kandidatai visai išstūmė partijų atstovus ir kausis tarpusavyje.

Didžiausio – 16,7 proc. šiauliečių palaikymo pirmajame ture sulaukęs rinkimų lyderis Artūras Visockas vietos valdžioje nėra debiutantas: 2011 m. jis pats save išsikėlė į Šiaulių tarybą ir laimėjo rinkimus. A.Visockas yra baigęs Šiaulių pedagoginį universitetą, fotografas, Šiauliuose turi fotoprekių parduotuvę, kurioje, kaip skundėsi vietos žiniasklaidai, neturi lėšų nė buhalteriui pasisamdyti, orientavimosi sporto klubo „Sakas“ įkūrėjas, vienas talkų „Darom“ iniciatorių, daugelį metų savo lėšomis tvarkantis vieną Šiaulių parką. Vienų požiūriu, jis yra skandalistas, kitų – pilietiškas viešojo intereso gynėjas.

Kai A.Visocką puola vietos žiniasklaida, ginti jį imasi kitas, tik jau nacionaliniu mastu žinomas „kovotojas su sistema“ – Naglis Puteikis. Jis sako A.Visocką senai pažįstantis ir net siūlęsis už jį sumokėti rinkimų užstatą. Tad, anot kai kurių šiauliečių, A.Visockas – Šiaulių Puteikis.

Komplimentas tai ar atvirkščiai – galima ginčytis. A.Visockas kovojo, kad Šiauliuose nebūtų „prichvatizuota“ šilumos gamyba, kad jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimo pavyzdžiu, surinko per 600 puslapių bylą. Per pirmą kadenciją Šiaulių taryboje jis pagarsėjo įvairiais skundais užvertęs teisėsaugos institucijas.

Aktyvus politikas užsitarnavo šiauliečių simpatijas: jų balsais pateko tarp populiariausių šiauliečių vietos žiniasklaidos nominacijose (beje, jose šiemet nepopuliariausiu išrinktas miesto meras socialdemokratas Justinas Sartauskas, nors anksčiau šios partijos lyderiai būdavo tarp populiariausiųjų), buvo TV3 žinių projekto „Lietuvos garbė“ nugalėtojas Metų kaimyno nominacijoje. Beje, A.Visockas pirmą kartą savivaldos rinkimuose rėmimo balsus sugebėjo surinkti tik elektroniniu būdu.

Tačiau akivaizdu, kad visuomenininkas ar opozicijos politikas gali tik viską kritikuoti ir skųsti, o būnant valdžioje jau reikia siūlyti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Ar A.Visockas tą sugebės, jei, kaip prognozuojama, bus išrinktas meru, ligšioline veikla savivaldybės taryboje, kai kurių kolegų vertinimu, ne itin įrodė, bet vienas, be komandos, nelabai tam turėjo ir galimybių. Klausimas, kokį palaikymą turėtų ir išrinktas meru, nes šiauliečiai, nors nuvertę dabartinį merą socialdemokratą, daugiausiai balsų atidavė už socialdemokratus.

A.Visockas neslepia galimybės dirbti su jais kartu, nors prieš rinkimus ir bandė tapti oponuojančios socialdemokratams konservatorių partijos sąrašo vedliu – konservatoriams išsiuntė laišką siūlydamasis būti jų sąrašo Šiauliuose pirmu numeriu su teise peržiūrėti patį sąrašą.

A.Visocko varžovas valdyti Šiaulius – buvęs konservatorius, buvęs Naujosios sąjungos narys ir buvęs socialdemokratas, o dabar nepartinis Valerijus Simulikas, pelnęs 15,4 proc. rinkėjų balsų. Trečią kadenciją Seime dirbančio politiko vardu pavadinto visuomeninio komiteto sąraše jo paties pavardės nėra – jis kandidatuoja tik į merus. Laimės – mes Seimą, ne – neteks atsisakyti mandato: taip V.Simulikas išvengė dilemos, kuriai ryžosi savivaldos rinkimuose dalyvavę parlamentarai.

Paskutinė partija, kurios narys V.Simulikas buvo, – socialdemokratų, tačiau su ja sudarinėti koalicijos politikas sakosi neketinąs. Akivaizdu, kad Šiauliuose apskritai nebus lengva burti tvarią koaliciją, nes 31 nario taryba sudaryta iš devynių partijų ir komitetų atstovų, o merą, kad ir kuris iš dviejų varžovų juo taptų, iškėlęs visuomeninis komitetas rinkimuose balsų daugumos nelaimėjo.

O kauniečių pasirinkimas daugiausiai balsų atiduoti jau kadenciją miesto valdžioje dirbančiam ryškiausiam praėjusių savivaldos rinkimų tikrai visuomeniniam, o ne partijų migrantų sambūriui – verslininko Visvaldo Matijošaičio suburtam „Vieningam Kaunui“ rodo, kad tai ne koks vienkartinis rinkimams suburtas darinys, o rimta komanda, ketverius metus dirbusi, kauniečių požiūriu, efektyviau nei partijų, visų pirma konservatorių, valdančių Kauną beveik visą nepriklausomybės laikotarpį.

Beje, V.Matijošaitis  jau 2011 m. matavosi mero kėdę, tačiau jau lyg ir rankas sukirtę partiniai partneriai politikos debiutantą apmovė ir mero kėdę atidavė vos penktiems rinkimuose buvusiems liberalams, o po dar vieno partinio sandorio regalijas susigrąžino ankstesnės kadencijos meras konservatorius Andrius Kupčinskas. Gerai, kad tiesioginiai mero rinkimai nuo tokių partijų viražų ir nepastovumo apsaugos.

„Vieningas Kaunas“, turintis šešiolika iš 41 mandato (dar kelis laimėjo kiti visuomeniniai komitetai), žada suvienyti visas partijas. Tačiau, pirma, kažin ar gerai valdžia be opozicijos, o svarbiausia – konservatoriai, ko gero, tikrai nesutiks būti jaunesniaisiais broliais. Meras konservatorius A.Kupčinskas, rinkimuose pelnęs 24,6 proc. balsų ir smarkokai atsilikęs nuo V.Matijošaičio (36,85 proc.), ginklų dar nesudeda ir yra pasiryžęs kovoti, nors pergalę jam prognozuoja, regis, tik patys konservatoriai.

Konservatoriai prarado lyderystę ir Panevėžyje – neteko trijų mandatų, o dabartinis meras į antrąjį rinkimų raundą stoja su mažesniu rinkėjų palaikymu nei savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas kandidatas Rytis Mykolas Račkauskas. Šis komitetas Panevėžyje rinkimus laimėjo, o kartu sudėjus nepartinių balsus jie turi beveik trečdalį tarybos.

Dar pora nepartinių iškeltų kandidatų į merus – šiokia tokia anomalija. Socialdemokratė Daiva Kelečienė Zarasuose kovoja dėl mero posto kaip nepartinių sąrašo „Švari savivalda“ kandidatė, o „darbietę“ parlamentarę Audronę Pitrėnienę Skuode remia ir jos partija, ir nepartinių komitetas „Permainų laikas“. Visuomeninių komitetų idėja buvo kitokia – suteikti alternatyvą partijoms, o koalicijas labiau tiktų burti prieš antrąjį merų rinkimų turą. Tačiau rinkėjams, pasirodo, tinka ir toks mišrus variantas, jei tinka kandidato personalija.

O tarp save išsikėlusiųjų dėl mero posto kovoti liko vienas – jurbarkiškis mokesčių inspekcijos padalinio vadovas Skirmantas Mockevičius.

Nors dėl mero posto nekovojo, daugiausiai mandatų laimėjo visuomeninis komitetas Visagine su olimpiniu vicečempionu Jevgenijumi Šuklinu priešaky.

Komitetai savo atstovų turės beveik pusėje savivaldybių. Beje, Vilniuje tokio neatsirado nė vieno.

Galų gale paskutinis klausimas: kodėl partijos, turinčios struktūrą, finansinių ir žmogiškųjų išteklių, ima pralaiminėti visuomenininkams? Reikia pripažinti, kad kovą dėl mandatų ir merų postų visuomeniniams komitetams gerokai palengvino partijų vietinių lyderių skandalai Alytuje ar Panevėžyje. Tačiau Visagine STT net buvusi sulaikyta Dalia Štraupaitė ar į skandalą su prostitutėmis patekęs Anykščių meras Sigitas Obelevičius – rinkimų finale.

Partijos praradimų negali teisinti vien tuo, kad partijos žmonėms nusibodo ir jie ilgisi įvairovės. Kai meras tvarkosi tikrai gerai, kaip socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, jis rinkėjams nenusibosta.

Tad galima sakyti, kad prieš ketverius metus nepartiniai kandidatai savivaldos  nesudrebino, o dabar partijoms reikėtų tikrai labai rimtai persvarstyti savo strategijas, keisti nepopuliarius nacionalinius lyderius ir ieškoti jų kiekvienoje saviveladybėje, jei jos neketina prarasti dar daugiau įtakos. O visuomeniniams komitetams dabar svarbiausia nesukompromituoti pačios nepartinių valdžios idėjos, atlikti žadėtus darbus ir nenuvilti rinkėjų.

Pasibaigus Vilniaus knygų mugei smalsu paklausti apie lietuvių autorių knygas: ar jos skaitomos? Prieš savivaldybių tarybų rinkimus įdomu klausti: ar piliečiai rengiasi balsuoti?

Atrasti sąsają tarp vieno ir kito rodiklio nėra aukštasis sociologijos pilotažas, tačiau reikšmingų koreliacijų, matyt, atrastume ir tarp suvartoto sviesto (margarino, aliejaus, taukų) kiekio bei piliečių politinių pasirinkimų. Sąsaja tarp suvalgyto kastinio ir balsavimo rezultatų Žemaitijos regione, jeigu koreliacija būtų reikšminga, veikiausiai taptų sociologijos mokslo sensacija.

Pateikiant duomenis apie knygas ir rinkimus, nesiekta tokių ambicingų tikslų. Aišku viena: klausimas apie perskaitytų knygų skaičių atskleidžia Lietuvos socialinę sąrangą. Dauguma (visumoje apie 90 proc.) yra beknygiai arba vienknygiai (panašiai kaip bežemiai ir mažažemiai). Rinkėjams nueinant nuo balsadėžių būtų galima paklausti, ką  ir kiek skaito nepatingėjusieji balsuoti. Bet juk niekas to neklausia. Šįmet klausinėtojams rūpės, kas ką rinko merais.

Kiek lietuvių autorių knygų perskaitėte per pastaruosius metus? (proc.)

1                    Nė vienos      49,0

2                    Vieną            39,8

3                    Dvi tris          8,2

4                    Keturias penkias                 1,8

5                    Daugiau nei penkias           1,2

Ar ketinate dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose?  (proc.)

1                    Taip               53,4

2                    Ne                 18,6

3                    Nežinau        28,0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. vasario 20-22  d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

16  Tiek tūkstančių asmenų pareiškė norą dalyvauti savivaldos rinkimuose, įvyksiančiuose šių metų kovo 1 d.

400  Tiek kandidatų pageidauja varžytis dėl mero posto.

24  Tiek partijų siunčia savo kandidatus dalyvauti savivaldos rinkimuose.

50  Tiek procentų rinkėjų aktyvumo kovo 1 dieną prognozuoja politologai. Paprastai žmonės į vietos valdžios rinkimus vaikšto pasyviai, bet šįkart jų galima tikėtis daugiau dėl galimybės pirmą kartą tiesiogiai rinkti miestų ir rajonų merus.

280  Tiek kandidatų į savivaldybių tarybų narius iš rinkimų sąrašų išbraukė Vyriausioji rinkimų komisija, nes jie nuslėpė, kad buvo teisti.

2  Tiek kandidatų į merus, nuslėpusių savo teistumą, liko be teisės dalyvauti rinkimuose.

10  Tiek pareiškusių norą dalyvauti rinkimuose asmenų negalės būti renkami, nes tam yra per jauni.

132  Tiek kandidatų Vyriausioji rinkimų komisija išbraukė iš sąrašų už tai, kad jie neteisingai nurodė savo gyvenamąją vietą.

4  Tiek metų trunka savivaldybių tarybų kadencija.

Gavusi 36,3 proc. rinkėjų balsų, Graikijos parlamento rinkimus laimėjo kairioji partija „Syriza“. Jau kitą dieną ji sudarė koaliciją su visiškai priešingos linijos politine jėga – vos 4,7 proc. balsų gavusia dešiniosios pakraipos Nepriklausoma graikų partija. Po tokio žingsnio „Syrizos“ lyderis Alexis Tsipras tapo naujuoju Graikijos premjeru, o mažoji koalicijos partnerė bent jau formaliai gavo galimybę daryti įtaką daugumos sprendimams.

Kokie jie bus, galima tik spėlioti. A.Tsipras prieš rinkimus žadėjo daug ir drąsiai. Rinkėjams imponavo jo pažadai padidinti minimalų darbo užmokestį, subsidijuoti elektros energijos tiekimą bei sveikatos priežiūrą neturtingiausiems namų ūkiams ir sugrąžinti vadinamąją tryliktą išmoką gaunantiems mažiausias pensijas.

Vis dėlto didžiausio atgarsio sulaukė A.Tsipro užmojai pakeisti kai kurias ankstesnės vyriausybės įvestas taupymo priemones, kurias taikyti šalį įpareigojo Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas. Šis jaunas populistas taip žarstėsi pažadais, kad rinkėjus viliojo net užuominomis, jog jam tapus premjeru vėl būtų nurašyta Graikijos skola, kuri šiuo metu sudaro maždaug 175 proc. šalies bendrojo vidaus produkto – daugiausiai Europos Sąjungoje. Be to, A.Tsipras yra užsiminęs, kad jo gimtoji šalis net pasiryžusi svarstyti pasitraukimo iš euro zonos galimybę.

Tačiau viena yra rinkimų kampanija, o visai kas kita – politikos realybė. Todėl visai neatrodo, kad atsidūrusi valdžioje „Syriza“ imsis kokių nors skubotų vienašališkų veiksmų dėl Graikijos skolos, verčiau rinksis derybų kelią, nes priešingu atveju rizikuoja vyriausybės griūtimi ir ką tik įgytų pozicijų praradimu. Mat didžioji dalis graikų, nors ir pavargę nuo taupymo politikos, palaiko šalies narystę Europos Sąjungoje ir euro zonoje.

Ar jam seksis bent jau palengvinti skolų naštą, irgi sunku pasakyti – kol kas neatrodo, kad Briuselis sutiktų peržiūrėti Graikijos skolas, nors ir pripažįsta, kad Graikijos ekonomika grįžta į geras vėžes. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, 2014 m. Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Galime palyginti: 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, jos BVP smuko beveik 9 proc.

Tačiau tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

„Syrizos“ pergalė reikšminga kitu aspektu. Nuo Graikijos diktatatūros pabaigos 1974 m. Graikijos politikoje karaliavo dvi pagrindinės politinės partijos: socialistai (PASOK) ir demokratai (Naujosios demokratijos partija), kuriems vadovauja iš premjero posto dabar besitraukiantis Antonis Samaras. Šios dvi partijos liko valdžioje net ir prasidėjus krizei: visus šešerius metus nuo tada, kai Graikija kapanojasi skolose, graikai uoliai balsavo prieš partijas, daugiau ar mažiau besipriešinusias Europos Sąjungos politikai, ir palaikė tradicinį Atėnų politinį elitą. Tiesa, tradicinėms partijoms jau nebuvo taip lengva. Pavyzdžiui, 2012 m. abi šios partijos, norėdamos išlikti valdžioje, buvo priverstos sudaryti koaliciją.

Bet šie rinkimai – pirmieji, kuriuose tradicinės partijos buvo nustumtos į šoną prieš sistemą pasisakančių partijų. „Naujoji demokratija“ šiuose rinkimuose gavo 27,8 proc. balsų ir liko antra, o socialistai PASOK apskritai vos pateko į parlamentą, gavę tik 4,7 proc. balsų.

Užtat ryškiau nei kada nors sužibėjo vadinamosios protesto partijos. Pavyzdžiui, centristų „To Potami“ gavo 6 proc. balsų, o kraštutinių dešiniųjų „Auksinė aušra“ jų pelnė 6,3 proc. Sudėjus su „Syrizos“ pergale, visa tai žymi istorinį Graikijos visuomenės lūžio momentą.

Galima sakyti, kad šie rinkimai liudija visuotinį nepasitenkinimą taupymo politika. Net A.Samaro vadovaujami demokratai prieš rinkimus žadėjo laipsniškai švelninti politiką, bet perspėjo, jog „Syrizos“ pergalė gali lemti, kad Graikija atsidurs ant euro zonos slenksčio. Graikų rinkėjų tokie gąsdinimai nepaveikė – jiems daug labiau nepatinka jau šešerius metus trunkantis ekonomikos nuosmukis ir didžiulis nedarbas. Tad jie nutarė žaisti „va bank“ ir balsuoti už krypties pakeitimą, kad ir kuo tai baigsis.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, kovą vyksiančiuose savivaldos rinkimuose dalyvauti nori ir pareiškinius dokumentus pateikė per 16 tūkst. kandidatų.

Vis dėlto, kaip teigia VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, kandidatų skaičiai dar keičiasi. Pavyzdžiui, sugriuvo du visuomeniniai rinkimų komitetai, o vienas pretendentų sąrašas lapu, skirtu kandidatų iškėlimą palaikančių rinkėjų parašams surinkti, pasirūpino tik parašų pateikimo išvakarėse.

Tiesa, vos pradėjus pateiktų dokumentų tikrinimą, apie 10 kandidatų jau neregistruojami dėl nuslėpto teistumo, kitoje, nei kandidatuoja, savivaldybėje deklaruotos gyvenamosios vietos arba dėl amžiaus.

„Tik dabar pradedame tikrinti dokumentus, bet jau yra atvejų, kad kandidatai nenurodo teistumo, nenori suprasti, kad gyvenamąją vietą turi būti deklaravę toje savivaldybėje, kurioje kandidatuoja, o kai kuriems neaišku, kad kovo 1 d. turi būti 20 metų amžiaus ir vyresni“, – vardija Z.Vaigauskas.

Vis dėlto šiemet pirmą kartą vyksiantys tiesioginiai merų rinkimai kai kuriose savivaldybėse „pagražino“ kandidatų pasirinkimo galimybes. VRK pirmininkas paaiškina, kad dalyje savivaldybių keliami 5–6 kandidatų sąrašai, kandidatai į merus gerai pažįstami rinkėjams, o tie, kuriems anksčiau rūpėjo tik iškelti sąrašą ir kandidatuoti po kurios nors politinės partijos vėliava, negalvojant apie rinkimų baigtį ir sėkmę būti išrinktam, dingo. Žinoma, toks reiškinys negalioja didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

„Kai atstovaujama absoliučiai visoms politinėms pažiūroms, paaiškėja, kad nėra politinės jėgos, kuri sudarytų daugumą, nesutariama, kas taps meru, nes nėra stiprios ar stipresnės jėgos. Taigi tiesioginiai merų rinkimai turėtų sudaryti stipresnį konsolidacinį branduolį savivaldybėse“, – apie tiesioginių merų rinkimų naudą svarsto Z.Vaigauskas.

VRK duomenimis, daugiausiai kandidatų (16) varžysis dėl Kauno miesto mero posto, sostinės mero pareigų sieks 13, Klaipėdos ir Šiaulių – po 12 pretendentų. Per kovo 1 d. vyksiančius savivaldos rinkimus 60-yje šalies savivaldybių bus išrinkti 1524 tarybų nariai.

Tiesioginiai savivaldybių galvos rinkimai sukels problemų vieno asmens partijoms ir visus politikus vers prisiminti jų ideologines takoskyras.

Aušra Lėka

Rinkti vietos valdžią – specifinis rinkimų žanras. Čia „negalioja“ nacionalinių partijų reitingų skaičiai, nes kiekvienoje iš 60-ies savivaldybių – savos meilės ir nemeilės. Tiesa, daugelis savivaldybių tarybų taip susisluoksniavusios, kad daugiausiai rinkėjų pasitikėjimo pelniusios politinės jėgos neretai lieka opozicijoje, o valdžios postus sugeba pasiimti politinių derybų dėl koalicijų meną geriau įvaldžiusios didžiosios partijos. Dabar maždaug trečdalis merų – atstovai ne tų partijų, kurios pirmavo per rinkimus.

Savivaldos rinkimuose negalioja ir nacionalinių rinkimų svarstyklių formulė, kai kaskart balsuojama prieš esamą valdžią. Būtų didelė nuostaba, jei Kaune rinkimus prakištų konservatoriai, Klaipėdoje – liberalai ar Šalčininkuose – Lenkų rinkimų akcija, ir visai nesvarbu, kaip jie vadovavo savivaldybei.

Ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimai įneš ženklių pokyčių į savivaldą?

Nepartiniai didelio poveikio neturės

Per praėjusius savivaldybių rinkimus pirmąkart galėję kandidatuoti nepartiniai revoliucijų nepadarė – vos keliose savivaldybėse sudarė konkurenciją, o išrinkti nei savivaldybių skaidrumo, nei efektyvumo apčiuopiamai nepadidino. Daug ir nebuvo galima tikėtis, nes beveik pusė „nepartinių“ buvo partiniai migrantai.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad ir 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose partijos, nors visų keikiamos, ir liks labiausiai pageidautinos rinkimų dalyvės. Didžiosios partijos siūlys rinkėjams savo sąrašus praktiškai visose savivaldybėse, vadinasi, jos turi stiprias pozicijas visoje Lietuvoje. Didžioji dalis merų taip pat bus iškelti partijų. Rinkimų kampanijoje pretenduoja dalyvauti 58 visuomeniniai rinkimų komitetai, tačiau pusėje savivaldybių, net Vilniuje, tokių neatsirado.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojo, ekonomikos ir politikos programos direktoriaus dr. Vincento Vobolevičiaus įsitikinimu, nepriklausomi kandidatai neturėjo poveikio rinkimuose ir, ko gero, neturės, nes Lietuva – maža valstybė, turinti kuklius žmogiškuosius ir gana koncentruotus finansinius išteklius, o dauguma finansinių išteklių turinčių žmonių, kuriems teko turėti reikalų su politika savivaldos lygmeniu, rado būdų, kaip tuos reikalus sutvarkyti per savivaldoje esančias partijas. Kam dabar remti nepartinius susivienijimus, ypač kai jų žmogiškieji ištekliai atrodo riboti?

Tad nors savivaldybių rinkimai kai kuriose šalyse net vadinami komunaliniais, toliau vyraus didžiosios partijos. Galima prognozuoti, kad, skaičiuojant merų portfeliais, vėl pirmaus socialdemokratai, šiuo metu turintys net per trečdalį merų postų. Panašiai tiek savivaldybių jie buvo lyderiai ir per 2014 m. Europos Parlamento rinkimus. Tačiau jie seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos mero posto, nepirmavo čia nei 2012 m. renkant Seimą ar 2014 m. – Europos Parlamento narius, tad niekas čia neprognozuoja jiems sėkmės ir savivaldybių rinkimuose.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratai, dabar turintys beveik ketvirtadalį merų postų, galima prognozuoti, vėl valdžią ims derybomis dėl koalicijų, o ne rinkėjų balsais. Nepaisant, kad Europos Parlamento rinkimuose konservatoriai laimėjo didžiausią rinkėjų paramą, pirmavo vos septyniose savivaldybėse.

Kitos partijos kažkokiam didžiuliam sėkmės proveržiui pagrindo neduoda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tomo Vyšniausko nuotr.

Į pirmalaikius Ukrainos parlamento rinkimus šemet suvažiavo rekordinis skaičius užsienio stebėtojų, tarp kurių buvo ir kelios dešimtys lietuvių.

Rima Janužytė

Atviros demokratijos komitetas (Committee for Open Democracy) – viena iš kelių rinkimų stebėjimo misiją vykdančių tarptautinių organizacijų, šiemet į Ukrainą nusiuntusi antrą pagal dydį, maždaug šimto atstovų iš viso pasaulio, grupę, tarp jų šešiolika žmonių iš Lietuvos.

Patirtimi ir įspūdžiais iš karo nulintos, bet daugiausia už provakarietiškus politikus balsavusios Ukrainos su „Veidu“ dalijasi nuolatinis šios misijos dalyvis, studijos „Electromagnetico“ kūrybos vadovas fotografas Tomas Vyšniauskas.

VEIDAS: Stebėti rinkimų į Ukrainą vykote jau trečią kartą. Kokį vaizdą išvydote šį sykį?

T.V: Visų pirma kaskart vykau vis į kitą Ukrainos regioną. 2008 m. rinkimus stebėjau Zaporožėje, šį pavasarį vykau į Odesą stebėti Ukrainos prezidento rinkimų, o šį kartą buvau Donecko srities šiaurėje esančiuose Kramatorsko ir Slovjansko miestuose. Vien dėl to įspūdžiai gana skirtingi, nes Ukraina yra antra pagal dydį Europos valstybė. Tie būdingi dirbamos žemės plotai nuo horizonto iki horizonto to nemačiusiam žmogui yra sunkiai aprėpiami, tad ir skirtumai tarp Ukrainos pietų ir šiaurės, tarp rytų ir vakarų yra didžiuliai. Net ir tame pačiame regione esantys miestai gali būti visiškai kitokie.

Odesa tarp visų regionų pasižymi pačia nuožmiausia kova dėl savivaldos. Galima būtų palyginti, kad valdyti Odesą yra tas pats, kas valdyti Niujorką: mero postas čia labai svarbus ir svarus politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, pavasarį mero posto čia bandžiusio siekti Darto Veiderio iš „Žvaigždžių karų“ šūkis buvo tiesiog „Odesa yra Odesa“. Visi kiti miestai yra garbė, šlovė, džiaugsmas – kas tik norite, o Odesa yra Odesa.

Per praėjusius Rados rinkimus buvau Zaporožėje ir Dniepropetrovske, kuris yra už 250 km nuo Donecko. Tai irgi industrinis regionas, bet visiškai kitoks – gerokai labiau proukrainietiškas, susitelkęs. Neseniai iš Dniepropetrovsko teko girdėti pareiškimą, kad „mes ne Doneckas, mes patys susitvarkysime, ir susitvarkysime greitai – turim stiprią savigyną, ir jokie žali žmogeliukai čia neišgyvens nė pusdienio“.

VEIDAS: Kokią šiemet pamatėte Donecko sritį?

T.V.: Tai industrinis regionas – kasamos anglys, gaminamos mašinos joms išgauti. Tai lyg uždaras gamybinis ratas. Čia įsikūrę darbininkų miestai, kokių Lietuvoje, ačiū Dievui, niekada nebuvo ir nebus.

VEIDAS: Kodėl „ačiū Dievui“?

T.V.: Atrodo, tarsi tie miestai pastatyti tam, kad žmonės čia tik dirbtų fabrikuose ir daugiau nieko nematytų. Jie pilki, tamsūs. Beje, čia vis dar stovi Lenino paminklai, tik jau išdažyti ne vien mėlynai ir geltonai – Ukrainos vėliavos spalvomis, bet nevengiama ir raudonos bei juodos – kadaise Ukrainos išvadavimo vėliavos, o dabar radikalaus „Dešiniojo sektoriaus“ spalvų.

Didžiulės aikštės prie tų paminklų yra, ko gero, vienintelės susibūrimo ir laiko leidimo vietos. Visoje Lietuvoje nerasi tokio dydžio aikštės, kokią turi koks nors maždaug Panevėžio dydžio Ukrainos miestas. Dabar aplink Lenino paminklus tuščia, bet visai netoliese dar likę kovų pėdsakų – gėlynuose iškasti apkasai, fasaduose matomos kulkų žymės.

Tai miestai, kuriuose žmonių gyvenimas vyksta daugiausia namie, prie televizoriaus. Kramatorskas, kuriame buvome, – ypatingas „jautraus“ urbanistinio planavimo pavyzdys: vienintelė miesto pėsčiųjų arterija tarp centrinės aikštės ir miestą kertančios upės yra nutraukta… pastatant didžiulę šiluminę elektrinę prie pat upės.

VEIDAS: Ar tuose miestuose daug ženklų, kad čia dar neseniai vyko karas?

T.V.: Vienas tokių ženklų – gausybė naujų pastatų langų. Vietose, kuriose vyko susirėmimai, klesti langų verslas, o reklamos skelbia „Sezon okon“ – kad dabar langų sezono įkarštis. Kramatorsko administracijos pastatą supančių gyvenamųjų namų tinke aiškiai matyti šūvių pėdsakai, langai naujutėliai, bet kai kurie butai visiškai negyvenami – tie, kuriems kliuvo iš didesnio kalibro ginklų.

Aišku, sezono naujiena – ne vien langai. Visą šį paveikslą papildo Ukrainos kariuomenė, kuri budi miestuose, skveruose, užkardose, vadinamuosiuose blokpostuose, ginkluota ne šiaip automatais, bet ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.