Scanpix

Kandidatų reklamos ir priešininkų antireklamos prie kiekvienos sankryžos, per kiekvieną reklamos pertraukėlę televizijos ekrane – toks rinkimų „informacinis triukšmas“.

Evaldas Labanauskas

Jungtinės Amerikos Valstijos

Per susitikimą su buvusiais Kongreso nariais Arizonos valstijos universiteto studentai klausinėjo apie mokesčius, atlyginimus, „Islamo valstybę“ (ISIS), valdžios ir piliečių atskirtį ar net narkotikų bei prostitucijos legalizavimą JAV, bet per valandą su trupučiu nenuskambėjo nė vieno klausimo apie netrukus vyksiančius kadencijos vidurio rinkimus (midterm election). O susitikimo tikslo būta paskatinti jaunimą eiti prie balsadėžių.

„Ką mes galime papasakoti apie dabar vykstančius kadencijos vidurio rinkimus: ar tik tiek, kad niekas nenori net būti šalia Baracko Obamos?“ – kitame renginyje retoriškai klausė ilgametis naujienų redaktorius ir vienos ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje didžiausių žiniasklaidos korporacijų „Hearst“ buvęs viceprezidentas Fredas Youngas.

Mažiausias aktyvumas istorijoje?

Išties lapkričio 4 d. kadencijos vidurio rinkimai, per kuriuos bus renkami visi 435 Atstovų rūmų nariai bei 33 iš šimto senatorių, o ir didžiojoje dalyje valstijų vyks vietos valdžios rinkimai, kelia nuobodulį daugeliui amerikiečių.

„The New York Times“ atliko tyrimą – pervažiavo septynias pagrindines valstijas ir parengė interviu su daugiau nei penkiasdešimt jų gyventojų. „Rinkėjai nusivylę ir nuvargę“, – apibendrina dienraštis.

„Aš dirbu šešias dienas per savaitę, devynias su puse valandos per dieną, bet man vis tiek sunku apmokėti sąskaitas ir užtikrinti, kad mano sūnus būtų viskuo aprūpintas. Aš nemanau, kad jie supranta, nes jie turi pinigų, o kai jų turi, gyvenimas būna šiek tiek paprastesnis“, – teigė drabužių parduotuvei vadovaujanti 38-erių Janette Rideoutt iš Vakarų Virdžinijos. „Jie“ – tai politikai.

„Aš jiems galėčiau parašyti tik trigubą F. O gal dar yra kas nors mažiau nei F?“ – svarstė 55 metų Derrickas Terrellis iš Ohajo. F – JAV švietimo sistemoje mažiausias pažymys.

Tai supranta net kai kurie politikai. „Didžioji problema, kad vidurinė klasė, kurią aš pažinojau, kuri dirbo „General Motors“ ir kitose Amerikos vardą garsinusiose kompanijose, galėjo leisti vaikus į mokslus, nusipirkti atostogas, dabar lieka be darbo“, – minėtame susitikime su studentais sakė dešimtmetį Atstovų rūmuose praleidęs respublikonas Thomas Ewingas.

Spalio mėnesį „Gallup“ atlikta apklausa rodo, kad tik 33 proc. rinkėjų „šiek tiek“ mąsto apie artėjančius rinkimus. Pavyzdžiui, 2010 m. tokių buvo 46 proc., 2006 m. – 42 proc., o iš tikrųjų rinkimuose tuomet dalyvavo atitinkamai 42 ir 41 proc. rinkėjų.

Kadencijos vidurio rinkimai Jungtinėse Valstijose niekada nebuvo labai populiarūs ir nuo 1948 m. juose dalyvavo daugiausiai 44 proc. rinkėjų. Palyginimui, prezidento ir kartu vykstančiuose Kongreso rinkimuose, skaičiuojant tą patį laikotarpį, dalyvavo 52–65 proc. rinkėjų. Tačiau 2014 m. rinkimai tikrai gali įeiti į istoriją kaip pritraukę mažiausiai rinkėjų, ir tai pati blogiausia žinia B.Obamos Demokratų partijai.

Didžiausia intriga, kokią prieš rinkimus narstė JAV žiniasklaida, – ar demokratai praras Senato kontrolę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Likus kelioms dienoms iki rinkimų ekspertai tikino, kad daugiausiai balsų surinks Petro Porošenkos blokas, antra vieta prognozuota Radikaliajai Olego Liaško partijai, spėta, kad į parlamentą pateks partija „Stipri Ukraina“. Rinkimų sensacija tapo Lvovo mero Andrejaus Sadovojaus vadovaujamos partijos „Savitarpio pagalba“ („Samopomyč“) sėkmė.

Vladimiras Paniotto, Kijevo tarptautinio sociologijos instituto direktorius, komentuodamas rezultatus teigia, kad nuo seno žinomos partijos sukaupė daug neigiamo požiūrio į save – negatyvaus reitingo. Tokia yra Julijos Tymošenko partija „Tėvynė“. O „Savitarpio pagalba“ labai retai įvardijama, kada klausiama, už ką rinkėjas niekada nebalsuotų. Rinkėjai nori matyti Radoje nesusitepusias politines jėgas.

Po A.Sadovojaus antru numeriu partijos sąraše eina savanorių bataliono „Donbasas“ vadovas Semionas Semiončenka. Kiti sąrašo nariai – jauni verslininkai, ekonomikos ekspertai, žurnalistai visuomenininkai. Ši politinė jėga suvokiama kaip nauja proeuropietiška partija.

Nors partija susijusi su Lvovu, apklausos po balsavimo rodė, kad „Savitarpio pagalba“ Kijeve laimėjo daugiausiai balsų – 27 proc., o pačioje Vakarų Ukrainoje šį partija, pagal apklausas, gavo 16 proc. balsų. Net ir Donbase, kur dalis rinkimų apylinkių neveikė dėl karo, ji gavo 7 proc. balsų.

Tie patys duomenys rodo, kad „Savitarpio pagalba“ – miesto partija: 78 proc. ją palaikančio elektorato yra miestiečiai. Tarp 18–30 metų rinkėjų didžiausio palaikymo sulaukė dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko „Liaudies frontas“, jam iš paskos eina „Savitarpio pagalba“ – 21 proc.

Jauni „Savitarpio pagalbos“ ekspertai sukūrė „Reanimacinio reformų paketo“ projektą. Savo ideologiją jie apibūdina kaip krikščionišką moralę ir sveiką protą. Deklaruojami principai – organizuotumas, disciplina, savivalda.

„Savitarpio pagalba“ pasisako už neatidėliotinas reformas, valdžios decentralizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo suvaržymų panaikinimą, integraciją į ES. Populiarumo variklis – Lvovo meras, kuriam pavyko paversti miestą turizmo centru, sukurti veiksmingą savivaldą.

Ateitis parodys, ar „Savitarpio pagalba“ taps solidžia partija, ar nueis nuo scenos kaip trumpalaikis reiškinys.

AFP

Kaip lietuviškoje žiniasklaidoje įvertinti ką tik ką pasibaigę Latvijos parlamento rinkimai? „Rinkimus Latvijoje laimėjo prorusiškos jėgos“ – tokios ir panašios antraštės dominavo naujienų pranešimuose. Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad tai iš esmės sutapo su Rusijos spaudos interpretacijomis („laimėjo rinkimus, bet bus izoliuoti“), bet skyrėsi nuo vakarietiškų antraščių, kuriose pateikiami kiti akcentai.

Kodėl Lietuvos ir Vakarų vertinimai išsiskyrė? Vertinant nominaliai daugiausiai vietų Saeimoje – 24 (23,2 proc. balsų) – iškovojo „Santarvės centras“, tradiciškai stipriausia prorusiška partija, kurios lyderis Nilas Ušakovas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną net Ukrainos įvykių kontekste vadina „palankiausiu Rusijos vadovu Latvijai“. Kita vertus (tai ir buvo pastebėta Vakaruose), tikrieji rinkimų laimėtojai yra dabartiniai proeuropietiški valdantieji: „Vienybė“ (21,6 proc., 23 vietos), Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (19,7 proc., 21 vieta) bei Nacionalinis aljansas (16,5 proc., 17 vietų). Kartu jie buria naują koaliciją, turėsiančią 61 vietą iš šimto. Šios partijos paneigė sociologines prognozes, žadėjusias „Santarvės centrui“ įtikinamesnę persvarą, bei sugriovė N.Ušakovo planus pirmą kartą suburti daugumą. Tai tapo neįmanoma misija, nes „Santarvės centras“ ne laimėjo, o, palyginti su praėjusiais rinkimais, prarado septynis mandatus.

Nepaisant to, įkliuvome į rusiškos informacinės erdvės spąstus pabrėždami Latvijos prorusiškumą. Dėl beveik 300 tūkst. pilietybės neturinčių gyventojų ir gausios rusakalbių piliečių dalies Latvija laikoma pažeidžiamiausia iš Baltijos šalių, o vienas pagrindinių Rusijos tikslų yra ne tik destabilizuoti politinę situaciją, bet ir kurti Latvijos „atsigręžimo į Rusiją“ iliuziją. Paviršutiniškos interpretacijos Rusijos informacinio karo sąlygomis gali tapti itin Kremliui naudingu įrankiu.

Rugsėjo 29 d. buvo prisaikdintas naujasis Afganistano prezidentas Ashrafas Ghani, pakeitęs nuo pat 2001 m. šalį valdžiusį Hamidą Karzai. Nors jo priesaikoje vis skambėjo žodžiai “taika, vienybė ir klestėjimas”, nei vieno, nei kito, o greičiausiai ir trečio Afganistane nebus per daug.

Rima Janužytė

Prezidento rinkimų procesas Afganistane tęsėsi apie pusmetį – tiek laiko dėl jų baigties ginčijosi du varžovai: ką tik prezidentu prisaikdintas Ashrafas Ghani ir kaip kompensaciją specialiai jam sukurtą “vykdomojo direktoriaus” postą gavęs Abdullah Abdullah.

Beje, nors nuo rinkimų dienos praėjo pusmetis, taip ir nebuvo paskelbta, kaip būtent pasiskirstė rinkėjų balsai. Žinoma tik tai, kad A.Abdullah pirmajame rinkimų ture balandį surinko daugiausiai balsų, tačiau neperkopė 50 proc. slenksčio, užtikrinančio aiškią pergalę, tad birželį įvyko antrasis rinkimų turas.

Afganistano nacionalinei rinkimų komisijai paskelbus, kad, išankstiniais duomenimis, A.Ghani tapo nugalėtoju, A.Abdula pagrasino sudaryti savo vyriausybę bei apkaltino varžovą sukčiavimu, o vėliau atsisakė dalyvauti Jungtinių Tautų vykdytame balsų perskaičiavime, pavadinęs jį nesąžiningu.

“Tai, jog iki pat šiol nepaskelbti perskaičiavimo rezultatai, yra signalas, kad žmonių balsai iš esmės nelabai ką reiškia, o politika yra daroma susitarimais už akių. Tai ne tik menkina laimėtojo teisėtumą, bet ir sukuria prielaidą tokiai rinkimų baigčiai kartotis ateityje”, – teigia rinkimus birželio 14 d. stebėjęs iš Afganistano kilęs Australijos nacionalinio universiteto mokslininkas, analitikas Srinjoy Bose’as, nors kiti analitikai aiškina, kad balsai neskelbiami galbūt siekiant užkirsti kelią riaušėms.

Tokia keista rinkimų, kuriuose nežinia kokiu skirtumu ir nežinia kaip laimėjo abu kandidatai, baigtis tik liudija, kad Afganistanui dar tikrai toli gražu iki tikros demokratijos, nors būtent tuo mėgina įtikinti JAV, baigiančios išvesti karius iš šalies, ir būtent tuo bent jau apsimeta tikį JAV sąjungininkai.

Prezidento inauguracijoje Kabule dalyvavo per 1400 užsienio garbės svečių ir daugiau nei 200 delegatų iš JAV, Kinijos, Indijos, Pakistano ir kitų pasaulio valstybių. Visi džiūgavo, kad šalyje pirmą kartą nuo 2001 m. keičiasi, ir, svarbiausia, taikiai keičiasi valdžia. Visi sveikino naująjį šalies vadovą linkėdami, kad šalyje, kaip jis žadėjo savo inauguracijos kalboje, klestėtų taika ir vienybė. Tačiau net likus keliolikai minučių iki inauguracijos Afganistane nugriaudėjo du sprogimai, per šiuos išpuolius žuvo 11 civilių.

O apie vienybę Afganistanui apskritai belieka tik pasvajoti: vien tai, kad šalyje įteisinama dvivaldystė, prieštarauja vienybės sampratai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl veržiamasi rinkti asmenybes, tačiau kai tokia alternatyva yra, vis tiek balsuojama už partinius asmenis.

Tiesioginiai merų rinkimai – vėl ant Seimo stalo. Tikimasi, kad jie bus palaiminti nelaukiant rudens sesijos, o kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldos rinkimuose merus jau rinksime tiesiogiai.
To nori, kaip rodo kai kurios apklausos, dauguma rinkėjų, dauguma partijų taip pat tam pritaria, tačiau lig šiol jų nepavykdavo įteisinti, nors tokios diskusijos verda prieš kiekvienus rinkimus vos ne nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Beje, daug kas iš rinkėjų, o ir politikų, siūlo ir Seimą komplektuoti renkantis iš asmenų, o ne partijų sąrašų.
Lietuvos žmonėms patinka rinkti tiesiogiai, apeinant partijų primestą nuomonę, gal todėl ir prezidento rinkimai Lietuvoje – patys aktyviausi. Bet ar prioritetas ne partijoms, o konkrečioms asmenybėms – panacėja ieškant tobulų vedlių miestams ar išmintingų įstatymų leidėjų?

Kas dabar valdo savivaldybes
Siūlymuose keisti rinkimų taisykles paprastai slepiasi politiniai interesai, o ne politikų noras pagerinti rinkėjo galimybes rinktis. Tačiau kodėl tuomet daugiausiai merų turintys socialdemokratai patys inicijuoja tiesioginius merų rinkimus, jei esant dabartinei sistemai jiems taip gerai dėstosi rinkimų kortos?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Pilietinė pareiga ir kartu vienas esminių demokratijos bruožų – rinkimai – Lietuvos piliečiams tampa vis mažiau patrauklūs. Štai šiemet pirmajame prezidento rinkimų ture balsavo šiek tiek daugiau nei 52 proc. rinkėjų, o antrajame, vykusiame kartu su Europos Parlamento rinkimais, – mažiau nei pusė, 47,4 proc. rinkėjų.
Toks piliečių abejingumas ir nusišalinimas nuo valstybės – grėsmingas signalas. Vienas iš variantų pakeisti padėtį – įvesti privalomąjį balsavimą, kuris, pavyzdžiui, egzistuoja Belgijoje, ir ten per rinkimus balsuoja apie 90 proc. turinčiųjų tam teisę.
Kaip “Veidui” teigė Aukščiausiosios Tarybos vadovas ir kadenciją baigiantis europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, “privalomasis balsavimas su baudomis ignoruojantiems demokratinius rinkimus, boikotuojantiems ir tingiai nebalsavusiems būtų aštrus eksperimentas (…). Viešas idėjos svarstymas būtų naudingas, paskatintų mąstyti apie laukiamą piliečių visuomenę”.
“Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad tik kas penktas (22,6 proc.) respondentas tam pritartų. Dauguma – beveik 46 proc. apklaustųjų nenori privalomojo balsavimo ir kad nebalsavusiems būtų taikomos finansinės sankcijos. Trečdalis (31,8 proc.) neturi nuomonės šiuo klausimu.
Kitam, jau daug metų svarstomam rinkimų pakeitimui – tiesioginiams mero rinkimams pritaria daugiau nei pusė (53,6 proc.) respondentų. Priešingos nuomonės laikosi trečdalis (29,4 proc.) didžiųjų miestų gyventojų, o 17 proc. neturi nuomonės ar nežino.

Lietuvoje į rinkimus ateina tik šiek tiek daugiau nei pusė rinkėjų. Ar pritartumėte privalomajam balsavimui ir kad nebalsavusiems būtų taikomos finansinės sankcijos? (proc.)
Ne 45,6
Nežinau / neturiu nuomonės 31,8
Taip 22,6

Ar pritartumėte tiesioginiams merų rinkimams? (proc.)
Taip 53,6
Ne 29,4
Nežinau / neturiu nuomonės 17,0

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2014 m. birželio 2–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Jei Lietuvos prezidentą būtų rinkęs tik vadinamosios antrosios, į sėkmingųjų traukinį nepatekusios Lietuvos simbolis Didžiasalis, triuškinamai – 60 proc. prieš 37 proc. būtų laimėjęs socialdemokratas Zigmantas Balčytis. O Lietuvos delegacijoje Europos Parlamente vyrautų “tvarkiečiai” ir “darbiečiai”, kartu čia pelnę beveik pusę visų balsų. Visos valstybės rinkėjų lyderiais iškelti konservatoriai Didžiasalyje tesulaukė 7,4 proc. rėmėjų, o rinkimų sensacija tapusi Liberalų sąjunga – tik trečdalio to, ką pelnė visoje Lietuvoje.
Dar „aiškesni“ rezultatai būtų, jei rinkimai būtų vykę tik Šalčininkuose: čia nė nebūtų prireikę antrojo turo renkant prezidentą, nes jau pirmajame beveik 72 proc. balsų surinko Valdemaras Tomaševskis. Kai kuriose apylinkėse jis pirmavo net peržengdamas 90 proc., kitiems šešiems kandidatams tepalikdamas pasidalyti nepilnus 10 proc.
Po antrojo turo Šalčininkų „prezidentas“ – Z.Balčytis, net 85,1 proc. prieš 11,8 proc. sutriuškinęs D.Grybauskaitę, kuri, pavyzdžiui, Jašiūnų apylinkėje gavo vos 2,7 proc., nors net beveik 58 proc. valstybės piliečių nuomone, valstybei valdyti geriau tinka ji, o ne jos konkurentas. Dauguma Europos Parlamento delegacijos pagal Šalčininkų norą būtų V.Tomaševskio koalicijos, nes ši čia iškovojo tris ketvirtadalius balsų, o 5 proc. barjerą dar peržengė tik “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”.
Bet jei prezidentą būtų rinkę tik trijų didžiųjų miestų gyventojai, į Europos Parlamentą važiuotų gal kokie keturi konservatoriai, trys liberalai, du socialdemokratai, po vieną “tvarkietį” ir “darbietį”.
Tad pagal rinkimų preferencijas, galima sakyti, turime jau nebe dvi, o tris Lietuvas. Be kita ko, ketvirtoji – emigrantai, nepaisant skirtingos jų socialinės padėties, net labiau nei didmiesčių Lietuva rėmė dešiniuosius ir D.Grybauskaitę. Tiesa, balsuoja tik nedidelė dalis emigrantų, vis dėlto skaičiai leidžia daryti prielaidą, kad kuo stipriau materialiai stojiesi ant kojų, tuo mažiau tikimybės, kad iš jų išvers kairesniųjų ir populistų banga.
Tad kiek trijų Lietuvų pasirinkimas renkant prezidentą ir Europos Parlamentą koreliuoja su gyvenimo kokybe jose? Galų gale ar valstybės raidai būtų geriau, kad tos trys Lietuvos atsitvertų viena nuo kitos, ar kad vienytųsi?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Šį savaitgalį vyksiantys Ukrainos prezidento rinkimai, kaip ir tuo pat metu rengiamas Lietuvos prezidento rinkimų antrasis turas, turi aiškų favoritą, tačiau, kitaip nei mūsų šalyje, Ukrainoje ir toliau išlieka nežinomybė, kas valstybės laukia rinkimams praėjus.

Ukrainos prezidento rinkimai, nors ir sunkiai, skinasi kelią į priekį. Šiuose rinkimuose varžosi net 21 kandidatas, iš kurių tik septyni yra iškelti kurios nors partijos. Gegužės 6–8 d. visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės “GfK Ukraine” atliktos apklausos duomenimis, absoliutus šių rinkimų favoritas yra aiškus – tai šokolado karalius Piotras Porošenka, šiuo metu turintis maždaug 40 proc. piliečių paramą. Nepaisant to, sudėtingą situaciją išgyvenančios Ukrainos prezidento rinkimų baigtį ir galimus tolesnius scenarijus politikos ekspertai prognozuoja atsargiai.
Nors dar vykstant Kijevo Maidano judėjimui vienas pagrindinių pretendentų užimti tuomet Viktoro Janukovyčiaus tebekontroliuojamą prezidento postą buvo partijos “Udar” (“Smūgis) lyderis Vitalijus Klyčko, jis savo kandidatūrą atsiėmė P.Porošenkos naudai. Viena iš partijos “Batkivščyna” (“Tėvynė”) lyderių, dėl neskaidrių sandorių su Rusija kalinta Julija Tymošenko, kurios teismo procesas buvo viena pagrindinių Vakarų kritikos strėlių Ukrainos atžvilgiu, nebesišildo tokiuose šlovės spinduliuose kaip anksčiau. Dažnai vadinta realia kandidate užimti šalies vadovo postą, ji šiuo metu dėl antrosios pozicijos varžosi su buvusiu Regionų partijos nariu oligarchu Serhijumi Tihipka.
Ukrainoje galiojanti prezidento rinkimų sistema yra tokia pat kaip ir Lietuvoje: jei per pirmąjį rinkimų turą nė vienas kandidatas nesurenka absoliučios daugumos, antrajame varžosi daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Taigi atrodo, kad pagrindinė intriga bus dėl to, kuris antrajame rinkimų ture varžysis su P.Porošenka.

Trijų kandidatų akistata
Tarp 21 kandidato, išreiškusio siekį dalyvauti prezidento rinkimuose, yra ir senų, ir naujų pavardžių, pateikiančių visą įmanomą ideologinį spektrą: dalyvauja ir “amžinas kandidatas” komunistų partijos lyderis Petro Symonenka, ir per Maidano revoliuciją iškilęs sukarintų savigynos būrių “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”), vėliau tapusio partija, lyderis Dmytras Jarošas. Į valstybės vadovo kėdę taikosi trys moterys, viena jų – Maidano revoliucijos metu pasižymėjusi medicinos darbuotoja Olgą Bogomolec.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Artėjantys Europos Parlamento rinkimai žada intrigą, mat kaip niekada daug kalbama apie kraštutinių dešiniųjų partijų, kurios skelbia siekį grąžinti politinę galią iš Briuselio į nacionalines sostines bei pasisako prieš integracijos didinimą, stiprėjimą. Tačiau faktai rodo, kad pagrindas tokiems pokyčiams tebėra menkas.

“Matome ekstremizmo didėjimą tiek iš dešiniosios, tiek iš kairiosios politinio spektro pusės, tad šiandien Europos projektą reikia ginti itin akylai”, – įspėjo dabartinis Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.
Būsimuosius Europos Parlamento rinkimus aptariančioje Senojo žemyno žiniasklaidoje netyla panašios kalbos apie stiprėjančias populistines kraštutines partijas, kurios kelia grėsmę visos Europos Sąjungos stabilumui. Pabrėžiama, kad priešiškai imigrantų, multikultūralizmo bei Europos integracijos atžvilgiu dažniausiai nusiteikusios politinės jėgos gali užimti ketvirtadalį ar net trečdalį Europos Parlamento vietų.
“Turėkime omenyje, jog įvairiose valstybėse situacija skiriasi, ypač dėl specifinių rinkimų sistemų niuansų, tačiau bendra tendencija per pastaruosius tris dešimtmečius tokia, kad radikalios dešinės įtaka yra išaugusi. Juo labiau kad 2009–2014 m. daugelyje ES šalių pastebimas euroskepticizmo, kuris yra vienas iš dviejų esminių šios partijų šeimos bruožų kartu su antiimigracinėmis nuostatomis, didėjimas”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Mažvydas Jastramskis.
Vis dėlto kol kas nėra pagrindo manyti, jog ES staiga pasuks kraštutinės dešinės keliu: tikėtina, kad šios partijos, net ir sustiprėjusios, netaps vieninga jėga, kuri gebėtų sukurti realią alternatyvą didiesiems centro dešiniųjų ir kairiųjų blokams Europos Parlamente.

Kas naujo
Kraštutinių dešiniųjų stiprėjimas vyksta jau ne vienus metus ir yra siejamas su modernizacijos bei globalizacijos keliamais iššūkiais, kurie, paskatinę informacinę revoliuciją ir individualizaciją, tam tikras nusivylusias visuomenės grupes pavertė “pralaimėtojais”. Prie to pridėjus multikultūralizmą, kuris Vakarų valstybėse sukelia kultūrinių problemų, ES kamuojantį demokratijos trūkumą bei iki šiol jaučiamą finansinę krizę atsiranda niša greitus ir radikalius sprendimus siūlantiems politikams.
“Galima išskirti du laikotarpius: pirmasis kraštutinių dešiniųjų pikas buvo apie 2000–2002 m., kai Austrijoje radikali Laisvės partija suformavo vyriausybę, o Prancūzijoje Jeanas Marie Le Penas pateko į antrąjį prezidento rinkimų turą, – aiškina M.Jastramskis. – Dabar artėjame prie antro piko, nes šios politinės partijos stipresnės tokiose šalyse, kuriose prieš dešimt metų jos tokio vaidmens neatliko, pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje ar Graikijoje.”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

REUTERS

Ar išmoksime pirmojo prezidento rinkimų turo pamokas?

Po keleto dienų vyksiantis prezidento rinkimų antrasis turas – nepralošiamas. Taip, vienas iš dviejų kandidatų pralaimės, tačiau valstybės mastu bet kuriuo atveju tai nebus lemtingas praradimas: vadovaujantis aksioma, kad turime tokią valdžią, kokios esame verti, galima sakyti, jog mūsų visuomenė pagaliau subrendo, nes pirmąkart finišo tiesiojoje dėl teisės valdyti valstybę varžysis tokie patyrę, proeuropietiški, pakankamai geros reputacijos politikai. Visuomenė nepaliko šansų dėl valstybės vadovo posto kovoti politikos rėksniams ir populistams (žinoma, atmetus, kad visi politikai, ypač rinkimų laikotarpiu, neatsilaiko prieš populizmo bacilas).
Rinkimų sėkme laikytina ir tai, kad kova nesibaigė pirmuoju turu: mūsų valstybės Konstitucijoje įrašyti du rinkimų ratai tikintis, kad valstybėje tikrai atsiras daugiau nei vienas asmuo, pasirengęs būti jos prezidentu. Demokratinėse valstybėse kova dėl aukščiausių postų paprastai būna įtempta.
Vis dėlto pirmasis prezidentų rinkimų turas apnuogino ir politinės nebrandos sopulių.

Kodėl kopijuoja pralaimėtojus?
Apmaudu, bet antrojo turo dvikova prasidėjo akibrokštais. Nors pirmojo rinkimų rato kova vyko šeši prieš vieną, Dalia Grybauskaitė valdėsi nepratrūkdama, o finišo tiesiojoje užsipuolė santūriausią iš šešetuko Zigmantą Balčytį. Vardydama savo pranašumus konkurento atžvilgiu ji pareiškė nusiteikusi nepardavinėti Lietuvos už sviestą. Nors vėliau ėmė teisintis, bet žodis – ne žvirblis.
Z.Balčytis neliko skolingas – tėškė, kad per D.Grybauskaitės “drąsą” Lietuva įklimpo į skolas, mat krizės užklupta nesiskolino iš Tarptautinio valiutos fondo, o tai išginė žmones į emigraciją. Sarkastiškas stilius, įdėtas į inteligentiškojo Z.Balčyčio pareiškimą, niekam nesukėlė abejonių, kad tai – ne jo kūrybos vaisius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

AFP

Chaotišką mūšio lauką, o ne realiai funkcionuojančią valstybę jau kelis dešimtmečius simbolizuojantis Afganistanas žengia svarbų žingsnį stabilumo link: šalyje vyksta prezidento rinkimai, po kurių, tikimasi, pirmąkart įvyks demokratiškas valdžios perdavimo procesas.
Šią savaitę turėtų būti paskelbti oficialūs balandžio pradžioje vykusio pirmojo rinkimų turo rezultatai. Tiriama šimtai įtariamų klastojimo bei kitokių pažeidimų atvejų.
Nepaisant to, beveik neabejojama, kad šie tyrimai esminių pokyčių rezultatams neturės ir afganams teks antrą kartą keliauti prie balsadėžių. Mat preliminarūs rezultatai rodo, kad nė vienas iš aštuonių pretendentų užimti Hamido Karzai (jis nebegali kandidatuoti trečiai kadencijai) vietą nesurinko daugiau nei pusės balsų.
Arčiausiai tikslo atsidūrė buvęs užsienio reikalų ministras Abdullah Abdullah (45 proc.) ir akademikas, Kolumbijos universitetą JAV baigęs Ashrafas Ghani (32 proc.). Už antrojo turo, kuris planuojamas birželio pradžioje, borto liko dabartinio šalies vadovo palaikomas Zalmai Rassoulas, sulaukęs 11,5 proc. rinkėjų pasitikėjimo.
Vis dėlto ne mažiau už kandidatus svarbu tai, kad rinkimai, kuriuose balsavo apie 60 proc. iš 12 mln. balsavimo teisę turinčių asmenų, vyko palyginti sklandžiai ir suteikė vilties, jog Afganistaną palikus NATO sąjungininkų pajėgoms trapi šalies valdžia nesubyrės ir žengs reformų keliu.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Lietuvos liberalų sąjūdis kovoja dėl europietiškų vertybių Lietuvoje. Lietuvos liberalų sąjūdžio sąrašo į Europos Parlamentą (EP) lyderis Seimo narys Gintaras Steponavičius pabrėžia, jog liberalai per daugelį veiklos metų savo nuostatomis, laikysena ir darbais sugebėjo įrodyti, kad yra nuosekli ir pati europietiškiausia partija Lietuvoje.

Tad ir Europarlamente liberalai būtų prognozuojami, pasitikintys žmogumi ir jo racionaliais sprendimais ar tuo gyvenimo būdu, kurį jis pats sąmoningai pasirinko.
“Nesižvalgome į Rytus, kaip tai daro kairiosios Lietuvos partijos, ir nelendame po šeimos antklode, kaip kartais tai daro konservatoriai”, – partijos, kuriai atstovauja, išskirtinumą pabrėžia G.Steponavičius.
Nepaisant daugelio sutapimų su Europos Sąjungoje pripažįstamomis vertybėmis, liberalai nėra dogmatiški visų sprendimų, gimstančių ES institucijose, skleidėjai. Nors apie ES ir kalba pozityviai, jie gerai supranta, kas Europą gali padaryti dar labiau lydimą sėkmės.
“ES privalo tapti institucija, gebančia priimti sprendimus greičiau ir būtent tada, kai jų reikia. Savo darbais esame pasiryžę prisidėti prie to, kad ES taptų dinamiškesnė, užtikrinant jos pačios konkurencingumą ir vystymąsi”, – pabrėžia Seimo narys.
Tam, pasak pašnekovo, reikia įvairių dalykų. Pirmiausia – mažiau tokių direktyvų, kurios kartais balansuoja ties absurdo riba. Taip pat būtina mėginti peržengti daugelį įvairių teisinių ir kitokių barjerų, neleidžiančių žmonėms pasinaudoti pamatinėmis ES laisvėmis, kurias ES įtvirtino kurdamasi, tačiau ilgainiui jos buvo iškraipytos arba ne iki galo realizuotos. Pavyzdžiui, galima būtų panaikinti daugybę paslaugų sektoriuje egzistuojančių kliūčių, kurios netgi Lietuvoje leistų kurti dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, pritraukti investicijų įvairiose verslo srityse.
Kaip apibendrina G.Steponavičius, Europą liberalai nori matyti dinamišką ir nepersmelktą bereikalingo reguliavimo.

Vidinės konkurencijos poreikis
G.Steponavičiaus nuomone, ES gali ne tik efektyviau spręsti ir suvaldyti ekonomines krizes atskirose valstybėse, bet ir tapti augančios ekonomikos regionu. Tai įvyks tik tuomet, kai bus atsisakyta įvairių ekonomiką stabdančių veiksnių: kartais perdėtų aplinkosaugos reikalavimų, kartais užkraunamos per dideles administracinės naštos verslui, o kartu ir vartotojams. Europa neturi toliau judėti tokiu keliu, kad visas valstybes sulygintų taikydama vienodus mokesčius, per bendrus socialinius reikalavimus reguliuodama visų valstybių narių viešąjį gyvenimą.
Europa privalo pripažinti, kad vidinė konkurencija tarp ES narių būtina. Pavyzdžiui, lietuviai galėtų išsikelti tikslą tarp ES 28 valstybių tapti pranašesni įgyvendindami geriausius savo nacionaliniu sprendimus. Vidinė konkurencija leistų valstybėms siekti geriausių rezultatų, o kartu stiprintų ir visą ES.
Patirtis rodo, kad kai ES prisiima per daug įsipareigojimų, jos gebėjimai silpsta. Todėl ES turi koncentruotis į pamatines sritis, kurios pelnytų jai sėkmę: šalinti prekybos, laisvo asmenų, kapitalo, paslaugų judėjimo barjerus. Tuomet ji bus efektyviau veikianti, nes pavyks išlaisvinti tas galimybes, kuriomis ES piliečiai šiuo metu vis dar negali naudotis.

Pasaulinio inovacijų centro idėja
Esame sukūrę stereotipą, kad Lietuva turėtų būti Europos inovacijų, aukštųjų technologijų traukos centras. Tai nėra blogai, tačiau liberalai mąsto plačiau: pati Europos Sąjunga turėtų nenusileisti Pietryčių Azijos regionui ar JAV ir kaip vieningas regionas konkuruoti mokslo bei inovacijų srityse. Tai turėtų būti vieta, traukianti iškiliausius protus, moderniausiose laboratorijose telkianti geriausius mokslininkus, taip pat ir iš Lietuvos.
Pasak G.Steponavičiaus, norėtųsi matyti, kad ta infrastruktūra, kurią mūsų šalis sukūrė ir realizavo vykdydama įvarius mokslo bei technologijų slėnių projektus, išleisdama tam daugiau nei milijardą litų ES fondų lėšų, būtų panaudojama ne vien verdant savo sultyse.
Kodėl dabar taip nėra? Seimo narys įsitikinęs, kad ES nėra diktuojanti madas šioje srityje dėl pernelyg didelio reguliavimo. Pati ES turėtų iki galo įgyvendinti bendros rinkos ir laisvo paslaugų judėjimo – pamatines ES idėjas. Tai leistų panaikinti kartais netgi dirbtinai keliamas kliūtis ir kurti naujas darbo vietas.
Proveržis neįmanomas teisingai nesuvokus ES lėšų panaudojimo. “Aiškiai suprasdami, kad kol kas esame tik paramos gavėjai, o ne donorai, turime lėšas investuoti apdairiai, racionaliai, su aiškios pridėtinės vertės vizija. Tai ne ES lėšos – tai visų ES mokesčių mokėtojų pinigai, kurie turi būti panaudojami tikslingai. Deja, kol kas daug priešingų pavyzdžių”, – pabrėžia parlamentaras.

Tarptautiškumo iššūkis švietimo sistemoje
Mokslas ir technologijos neatsiejamos nuo nacionalinės ugdymo sistemos raidos. Tarptautiškumo iššūkiai mūsų švietimo sistemoje (ir ne tik aukštajame moksle) bendrąja prasme yra kuo toliau, tuo labiau darantys įtaką ir atitinkantys laikmečio diktuojamą spaudimą. Nuo to nepabėgsime, nors ir neverta bėgti. Priešingai – būtina eiti tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės link. Tą jau ir yra pradėjusios mūsų aukštosios mokyklos.
“Jei norime ne tik matyti išvykstančius geriausius protus, bet ir stengtis pritraukti jų, turime būti atviri visiems pasaulio regionams. Laisvas, be barjerų aukščiausios kvalifikacijos specialistų judėjimas yra vienas pirmųjų žingsnių šioje srityje. Ir tai, pabrėžiu, pribrendęs reikalas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES”, – sako Seimo narys.
Glaudesnis garsiausių užsienio universitetų bendradarbiavimas su mūsų universitetais leistų pakviesti iškiliausius protus į Lietuvą ir čia suteikti kokybiškiausias studijas.
“Pirmieji projektai jau prasidėję ir juos reikia tęsti. Aš pasiruošęs įkinkyti savo žinias, patirtį ir kontaktus, kad tai taptų realybe. Kad tokiems sprendimams atsirastų finansinis pagrindas tiek tarptautiniu, tiek Europos mastu”, – tikina Europos Parlamento nario mandato siekiantis G.Steponavičius.

Politikas su patirties portfeliu
Šiais žodžiais verta patikėti. G.Steponavičius – XV Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras, daug prisidėjęs, kad Lietuvoje būtų plėtojamas bendradarbiavimas su užsienio universitetais, skatinęs kurti mokslo ir inovacijų centrus, visomis įmanomomis priemonėmis prisidėjęs prie to, kad būtų pritrauktas aukštųjų technologijų verslas.
“Natūralu, norisi, kad sukaupta patirtis būtų realizuota ir dirbant europinėje erdvėje, suvokiant, kad tu gali ir Lietuvos labui daryti sprendimus platesniu kontekstu. Mano patirtis – ne tik parlamentinėje, vykdomosios valdžios, bet ir platesnėje veikloje – susijusi su švietimu, mokslu, inovacijomis, technologine pažanga. Šios sritys man rūpi ir rūpės. Kaip ir tarptautiniai reikalai, ES plėtra, bendros ES rinkos baigtinis sukūrimas – tai tos sritys, kurios man, liberalui politikui, diegiant įvairias sistemines reformas yra įdomios”, – prisipažįsta pašnekovas.
Belieka priminti Europos Parlamento tradicijas, kad ankstesnė politiko patirtis yra labai svarbus argumentas patikint jam atsakingas pareigas. Didesnį patirties portfelį turintys politikai paprastai gauna tą atsakomybės lauką ir dirba toje srityje, kurią geriausiai išmano.

Lietuva gali pasimokyti pagarbos žmogui
Šioje vietoje norisi stabtelėti ir paklausti: ar ES vertybės artimos asmenybei, ar nekiltų asmenybės dualizmo diskomforto? G.Steponavičius neabejoja: “Europinės vertybės plačiąja prasme yra tai, ko mes turėtume siekti, tačiau nepriimu kiekvienos idėjos, kuri sklando ES institucijų koridoriuose, kaip dogmatiškos normos. Nėra, mano supratimu, primityvaus diktato iš ES, kaip kokiose situacijose elgtis. Bet man atrodo, kad žmogaus orumo, pagarbos jam kontekste Lietuva iš ES vertybių skalės tikrai turi ko pasimokyti: tolerancijos, pagarbos žmogui, jo savitumo pripažinimo ir gerbimo. Netikiu valstybe, kaip moralės skleidėja ir gynėja. Kiek bus stiprios asmenybės, šeimos, bendruomenės, kiek mūsų pačių santykis su aplinka bus sąmoningas – nuo to priklauso mūsų tautos branda.”
Tačiau G. Steponavičius kritiškai vertina ES laikyseną Ukrainos ir Rusijos konflikto metu: “Man norisi matyti Europą su aiškia ir išgryninta mintimi įvykių, kuriuos matėme Ukrainoje, akivaizdoje. Šliaužianti okupacija ir Krymo aneksija yra liūdna patirtis, kai tenka su apmaudu pripažinti, kad Rusija veikia efektyviau nei ES, vėlavusi su savo atsaku Rusijai. Todėl dabar išgyvename tokias skaudžias pasekmes.”
Liberalams neprikiši, kad jie stovėjo nuošaly rutuliojantis Maidano įvykiams. Pats G.Steponavičius su kolegomis iš Lietuvos vyko į Maidaną ir savo pavyzdžiu kvietė ten vykti kitų Europos valstybių liberalus.
Galima būtų daryti daug išvadų dėl šios karčios pasaulio istorijos patirties, tačiau aišku viena: bendroji ES gynybos politika turi ne tik tapti labiau sustyguota, bet ir žengti koja kojon su laikmečio iššūkiais.
Realybė tokia, kad su kaimyninėmis valstybėmis Lietuvą sieja patirtis, nuo kurios neturėtume bėgti arba jos neigti. Laikas įrodė, kad Rytų partnerystės programa ir tolesnis jos stiprinimas turi būti vienas iš svarbių prioritetų Europai. Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra natūralus tiltas ir pagalbininkas visai Vakarų Europai. Būtent per Ukrainos ir Rusijos konfliktą paaiškėjo, kad Lietuva, Lenkija bei kitos šalys buvo įžvalgiųjų pusėje ir padėjo ES senbuvėms suvokti dramatišką situaciją Rusijos kaimynystėje. Toks agresyvus elgesys, kaip dabar aiškėja, bus ne kelių artimiausių mėnesių, bet kelių artimiausių metų Rusijos darbotvarkėje.
Be tolesnių infrastruktūros, nepriklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių garantuojančių projektų, Seimo narys ES darbotvarkėje pirmenybę teiktų tolesnei ES plėtrai, nes tai – naujos rinkos, naujos galimybės mūsų verslui. Ukrainos, Moldovos, Gruzijos kelias – kartu su Europa, ir mes joms turime padėti. Žvelgdama į Rytų pusę, Lietuva gali tapti stipriu balsu ES plėtojant demokratiniais principais grįstą dialogą, todėl tokio savo pranašumo neturėtų sumenkinti ar iššvaistyti.
**
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.