16 proc. visų Lietuvos gyventojų sudaro tautinės mažumos – ir tai nemenka jėga. Nors dauguma politikų bando prisistatyti visų rinkėjų atstovais bei gynėjais, vis dėlto skirtingų tautinių bendrijų balsai išsiskaido atskiriems kandidatams ar partijoms.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2011 m. gyveno 154 tautybių gyventojai, o vienuolikos tautybių atstovai sudarė bendruomenes, didesnes nei tūkstantis gyventojų. Didžiausios tautinė mažumos Lietuvoje – lenkai (200,3 tūkst., 6,6 proc.), rusai (176,9 tūkst., 5,8 proc.), baltarusiai (36,2 tūkst., 1,2 proc.), ukrainiečiai (16,4 tūkst., 0,5 proc.). Likę 19,3 tūkst. kitataučių sudaro 0,6 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Lietuvos prezidento rinkimų istorijoje tik lenkų tautinė mažuma turėjo savo kandidatą rinkimuose. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis prezidento rinkimuose dalyvauja antrą kartą, o 2009 m. surinkęs 65 tūkst. ir maždaug 4,6 proc. visų balsavusiųjų simpatijų jis užėmė ketvirtą vietą.
Gausiausiai lenkų tautinės mažumos apgyventuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose V.Tomaševskis rinkimus laimėjo ir vien jose surinko pusę visų savo balsų, dar beveik 24 tūkst. balsų jis gavo Vilniaus mieste, kur kitais metais kartu su Rusų aljansu LLRA pateko į miesto savivaldybę.

V.Tomaševskis ir A.Paulauskas – favoritai
Šių metų balandžio 4–9 d. atliktas “Vilmorus”/”Lietuvos ryto” tyrimas atskleidė dviejų didžiausių tautinių bendrijų Lietuvoje favoritus sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose. Daugiau nei 43 proc. lenkų balsuos už LLRA kandidatą V.Tomaševskį, o 16.4 proc. – už Darbo partijos atstovą Artūrą Paulauską. Būtent šis kandidatas daugiausiai simpatijų sulaukia tarp Lietuvos rusų, kurių penktadalis šalies prezidento poste norėtų matyti A.Paulauską. Rusų tautinė mažuma taip pat linkusi remti ir jau ne vienuose rinkimuose bendrame bloke su Rusų aljansu kandidatavusios LLRA partijos lyderį. V.Tomaševskį palaiko 15,5 proc. Lietuvos rusų.
Dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė nėra populiari tarp dviejų didžiausių Lietuvos tautinių mažumų atstovų: ją remti pasiryžę vos 14 proc. rusų ir 9 proc. lenkų tautybės atstovų.
Tai galima aiškinti griežta D.Grybauskaitės pozicija tiek Rusijos, tiek lenkų tautinės mažumos reikalavimų atžvilgiu. Nemenką šių tautinių bendrijų paramą A.Paulauskui suteikia nuosaikesnė Darbo partijos, kurios buvęs lyderis Viktoras Uspaskichas kaltinamas tiesioginėmis sąsajomis su Rusija, pozicija įvairiais joms rūpimais klausimais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) Migracijos valdyba praneša organizuojanti interesantų priėmimą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dieną. Šių metų gegužės 11 d. Migracijos valdyboje laukiami galiojančio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančio dokumento neturintys ir dėl to rinkimuose dalyvauti negalintys asmenys.
Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis pastebi, kad kaskart vykstant rinkimams, referendumams, atsiranda žmonių, kurie negali juose dalyvauti, nes neturi galiojančio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančio dokumento. „Nors dar iš anksto skatiname žmones pasitikrinti asmens dokumentų galiojimo laiką, vis tiek atsiranda neįsitikinusių savo teise dalyvauti rinkimuose, – pastebi G. Bagužis. – Dirbdami rinkimų dieną, sudarome jiems sąlygas atlikti pilietinę pareigą. Tačiau įspėjame, Migracijos valdyba dirbs trumpiau nei įprasta – nuo 9-os iki 13-os valandos ir suteiks tik būtiniausias paslaugas su netikėtomis problemomis susidūrusiems asmenims.“
Dėl kokių nors priežasčių praradusiems asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą bus išduodamas laikinasis pažymėjimas. Jis yra skirtas patvirtinti Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę ir pilietybę ir Prezidento rinkimų dieną atstos pasą ar asmens tapatybės kortelę. Laikinasis pažymėjimas galioja ne ilgiau kaip vieną mėnesį nuo išdavimo dienos, išduodamas tik pateikus prašymą įgyti naują asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą ir sumokėjus (arba pateikus mokėjimo kvitą) nurodytą sumą už pasirinktojo dokumento išdavimą. Gegužės 11-ąją Migracijos valdyboje taip pat bus galima atsiimti anksčiau užsakytą ir jau pagamintą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą. Užsieniečių reikalų skyrius nedirbs, nebus teikiamos paslaugos ir LR pilietybės klausimais.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dieną nuo 9 val. iki 13 val. dirbs ir Vilniaus aps. VPK Trakų rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Trakai, Vytauto g. 57) bei Vilniaus aps. VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Ukmergė, Vytauto g. 109), Šalčininkų rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Vilniaus g. 50) dirbs nuo 8 iki 17 valandos.
Pageidaujantieji spėti iki rinkimų įsigyti naujus dokumentus, kviečiami kuo greičiau apsilankyti Migracijos valdyboje Vilniuje, Naugarduko g. 100 arba kitame migracijos tarnybos padalinyje. Migracijos valdybos interesantai aptarnaujami: pirmadieniais ir trečiadieniais – 7.30–16.00, antradieniais ir ketvirtadieniais – 7.30–18.00, penktadieniais – 7.30–14.45. Kiekvieno mėnesio antrąjį trečiadienį – iki 13.30 val. Migracijos valdyba taip pat primena, jog įsigyti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus čia gali visi asmenys, nepriklausomai nuo deklaruotos gyvenamosios vietos.

„Negalime kurti ateities, sėdami baimę ir nesantaiką žmonių širdyse. Užtenka gandų ir gąsdinimų. Lengviausia viską neigti. Bet nieko neveikti ir laukti, kol didžioji dalis Lietuvos žmonių išvažiuos iš savo šalies, reiškia susinaikinimą“, – sako kandidatas į Respublikos prezidento pareigas Zigmantas Balčytis.

VEIDAS: Esate ekonomistas. Su kokia žinia einate į šalies vadovo rinkimus?
Z.B.: Mano tikslas – dirbanti, uždirbanti, vieninga ir sutarianti Lietuva. Lietuva, kurioje yra darbo, o už darbą mokamas teisingas atlygis.
Mano programa – Lietuvos ekonominės ir politinės galios didinimo, Lietuvos piliečių interesų ir vienybės programa. Investicijos į pramonę, darbo vietų kūrimas, didėjantis atlygis už darbą ir energetinė nepriklausomybė – pagrindiniai stiprios ekonomikos varikliai.
Darbo užmokestis turi tapti vienu pagrindinių valstybės uždavinių.
VEIDAS: Kuo skiriasi jūsų ir dabartinės prezidentės nuostatos?
Z.B.: Tikrai nebūsiu prezidentas, kuris valstybę iš krizės leistų gelbėti labiausiai skurstančių žmonių sąskaita. Nebegalima priimti sprendimų, kurie per vieną dieną ar naktį padidintų skurdą. Prezidento pareiga – vesti valstybę skurdo mažinimo keliu. Mano tikslas – laisvi, iš skurdo išsivadavę žmonės.
Prezidentas kartu su Vyriausybe ir Seimu turi užtikrinti, kad būtų vykdomi įsipareigojimai piliečiams – didėtų visuomenės solidarumas ir socialinis teisingumas, mažėtų socialinė atskirtis.
Nebegalime kurti ateities, mąstydami ir veikdami senomis kategorijomis, sėdami baimę ir nesantaiką žmonių širdyse. Užtenka gandų ir gąsdinimų. Lengviausia viską neigti. Bet nieko neveikti ir laukti, kol didžioji dalis Lietuvos žmonių išvažiuos iš savo šalies, reiškia susinaikinimą.
Kartu su premjeru Algirdu Butkevičiumi turime galimybę kurti socialiai teisingesnę, vieningesnę Lietuvą.
VEIDAS: Ar prezidento pareiga – vesti valstybę skurdo mažinimo keliu?
Z.B.: Taip, tai viena svarbiausių pareigų. Apie tai kalba ir daug dėmesio bei sprendimų skiria net stipriausių valstybių lyderiai.
Lietuvoje apie skurdą dažniausiai nutylima. O situacija tokia, kad net dirbantis žmogus dažnai nesuduria galo su galu. Išeitis – daugiau gaminanti ir savo produkciją bei paslaugas parduodanti Lietuva, investicijos į pramonę ir darbo vietų kūrimas. Tik augant ekonomikai realiai didės atlyginimai, pensijos, socialinė pagalba.
Tikslas yra pasiekti, kad gyvenimo pagerėjimą pajustų ir pamatytų ne tik valdžia, bet ir absoliuti dauguma žmonių asmeniškai. Kad žmogus galėtų pats sau paprastai ir sąžiningai pasakyti: šiemet aš, mano šeima gyvename geriau nei pernai.
VEIDAS: Paskelbėte, kad jūsų programa – Lietuvos tikslų deklaracija. Kodėl?
Z.B.: Esu įsitikinęs, kad visos Lietuvos tikslai turi būti ir prezidento tikslai. Valstybės interesai ir siekiai turi būti aukščiau asmeninių ambicijų ir norų.
Kai suklysta žmogus, dažnai našta gula tik ant jo pečių. Kai suklysta prezidentas, šią klaidą reikia dauginti iš trijų milijonų, nes našta gula ant visų Lietuvos žmonių.
VEIDAS: Ką daryti, kad stiprėtų pramonė ir verslas?
Z.B.: Pirmiausia užtikrinti (ir tai yra vienas iš mano tikslų) pigesnę energiją. Tik užsitikrinę mažesnes energijos kainas galėsime gaminti produkciją, kuri bus konkurencinga užsienio rinkose, galėsime daugiau uždirbti, investuoti, nuolat didinti atlyginimus ir pensijas.
Tapęs prezidentu, užtikrinsiu, kad būtų pasiekti visi šie tikslai.
VEIDAS: Kaip atgaivinti skurstančius Lietuvos regionus?
Z.B.: Be pramonės ir verslo atgaivinti regionus bus sunku. Didelę dalį ES paramos reikia nukreipti verslui ir pramonei, kurie veikia ar ketina veikti regionuose. Tai būtų reali pagalba ekonomiškai silpniausioms savivaldybėms ir ten gyvenantiems žmonėms.
Po 2020-ųjų Europos Sąjungos parama Lietuvai mažės. Lietuvos laukia svarbus, gal net lemtingas septynerių metų laikotarpis. Būtinos bendros Vyriausybės, savivaldybių, pramonininkų ir švietimo įstaigų pastangos. Regionų gaivinimas – jau ne vieno pramonininko, ministro, mero, o visos Lietuvos reikalas.
VEIDAS: Kokios jūsų nuostatos dėl užsienio politikos?
Z.B.: Lietuvos užsienio politikos tikslas – sėkmingai prekiauti, saugiai gyventi, kartu su kaimyninėmis valstybėmis įgyvendinti Lietuvai gyvybiškai svarbius strateginius energetikos ir transporto projektus.
Prezidentas kartu su Seimu ir Vyriausybe turi dirbti vieningai. Negali būti atskiros užsienio politikos kiekvienai partijai, Vyriausybei, Seimui ar prezidentui.
VEIDAS: Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?
Z.B.: Nuoširdžiai dirbk, rūpinkis, ir tave išgirs, supras bei tau atsilygins tuo pačiu. Taip man sakydavo mano tėvai. Šiuo principu vadovausiuosi ir dirbdamas Respublikos prezidentu.

Politinė reklama. Apmokėta iš kandidato Z.Balčyčio politinės kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS 2190

Prezidento rinkimų kampanija Jungtinėse Valstijose – viso pasaulio įvykis. Ir ne tik dėl to, kad JAV – galingiausia pasaulyje valstybė. Pagrindinė populiarumo priežastis – rinkimų kampanija įdomi, trunka gan ilgai ir kova vyksta dėl kiekvieno balso.
Lietuvoje, kurioje prezidento rinkimų pirmasis turas vyks šį sekmadienį, – viskas atvirkščiai. Tokią nykią prezidento rinkimų kampaniją sunku ir prisiminti: keli keisti reklaminiai filmukai, nuobodūs debatai ir, daugelio įsitikinimu, – aiškus nugalėtojas.
„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa rodo, kad daugiau nei 32 proc. respondentų tikina rinkimų kampanijos net nepastebėję. 60 proc. apklaustųjų teigia, kad jų įsitikinimų rinkimų kampanija ir viešos kandidatų diskusijos nepakeitė. Tik 7 proc. pripažino pasirinkę kitą favoritą.
Kaip rodo kita “Veido” užsakymu atlikta apklausa, didžiausią įtaką žmonių apsisprendimui daro kandidato įdirbis. Beveik 54 proc. respondentų į klausimą, kuris kriterijus jiems svarbiausias apsisprendžiant dėl kandidato į prezidentus, atsakė, kad kandidato nuveikti darbai. Tik 20 proc. apklaustųjų teigia atsižvelgiantys į kandidato partinę priklausomybę. Tai ne itin stebina: partinė sistema Lietuvoje silpna ir, kaip rodo šiame “Veido” numeryje publikuojama rinkėjų analizė, net kai kurių partijų nariai neketina palaikyti savo partijos kandidato.
Beveik 19 proc. respondentų įvardijo svarbiausią apsisprendimo priežastį – kandidato programą. Nors daugelis rinkimų technologų tikriausiai nesutiktų, bet tik 3,2 proc. apklaustųjų kreipia didelį dėmesį į kandidato išvaizdą.

Ar prezidento rinkimų kampanija ir viešos kandidatų diskusijos paveikė jūsų apsisprendimą?
Ne, balsuosiu už kandidatą, kurį palaikiau iki tol    60,6
Rinkimų kampanijos nepastebėjau    32,4
Taip, pakeičiau savo favoritą    7,0

Kuris kriterijus svarbiausias jums apsisprendžiant dėl kandidato į prezidentus?
Kandidato nuveikti darbai    53,8
Priklausomybė partijai ar politinei srovei    20,2
Kandidato programa    18,8
Kandidato išvaizda    3,2
Artimųjų, draugų nuomonė    2,6
Atsitiktinumas    1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. balandžio 7–9 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ atstovų skaičiavimu, kas ketvirta savivaldybė pasižymi rinkimų pažeidimų rizika, todėl sekmadienį vyksiančius Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus savanoriai stebės beveik visose savivaldybėse. Sąžiningus rinkimus savanoriai stengsis užtikrinti ir per išankstinį balsavimą – savivaldybėse, namuose, specialiuose paštuose.

„Baltųjų pirštinių“ iniciatoriaus Tado Langaičio teigimu, gana didelė pažeidimų dalis tenka išankstiniam balsavimui. Jo metu rinkėjai atiduoda vos keliolika procentų balsų, bet užregistruojama maždaug tiek pat pažeidimų, kaip ir pagrindinę rinkimų dieną.
Prie rinkimus stebėsiančių 20 mobiliųjų komandų prisidės tarptautinių organizacijų „Golos“ (Rusija) bei „BelarusWatch“ (Baltarusija) rinkimų stebėtojai. T.Langaičio teigimu, nors Lietuvoje, priešingai nei šiose Rytų valstybėse, labai rimtų pažeidimų nepasitaiko, tačiau neišvengiama vidutinio sunkumo nukrypimų, pavyzdžiui, balsų pirkimo atvejų.
„Nesąžiningi balsų rinkimo būdai naudojami ir Lietuvoje. Žinoma, tai išimtys, daugiausia rinkimai vyksta skaidriai ir tvarkingai, bet turime kreipti dėmesį ir į problemines grupes, savivaldybes ar struktūras“, – aiškina T.Langaitis.
Stebėtojais taps ir gyventojai, anonimiškai galėsiantys pranešti apie pažeidimus. “Baltųjų pirštinių” interneto puslapyje užpildę vos kelias informacijos eilutes arba susisiekę nurodytais kontaktais, jie galės užregistruoti galimus rinkimų pažeidimus: rinkėjų papirkinėjimą, balsavimo pažeidimus, agitaciją, jos naikinimą, viešosios tvarkos pažeidimus, rinkėjų klaidinimą ir šmeižtą.
„Svarbu užtikrinti, kad demokratijos nepavogtų žmonės, manantys, jog gali pirkti balsus. Tautos atstovus išrenkame savo balsais, todėl vienintelis būdas tai padaryti – būti sąmoningiems, atsakingiems ir šviesti kitus piliečius“, – „Baltųjų pirštinių“ ir visuomenės bendradarbiavimo tikslą apibendrino T.Langaitis.

 

Penki iš septynių norinčiųjų valdyti valstybę neturi net esminių privalomų valstybės vadovo savybių ir kompetencijos.

„Mes kaip moterys, norinčios vyro, kuris nerūkytų, negertų, nemėgtų žiūrėti futbolo, nesižvalgytų į svetimas moteris, keliame prezidentui pernelyg daug reikalavimų, ir realus žmogus vargu ar gali visus juos patenkinti“, – šypsosi įvairiose apklausose tarp visuomenės geidžiamų valstybės vadovų taip pat minimas autoritetingas ekonomistas dr. Gitanas Nausėda. Tad belieka rinktis iš tų, kurie arčiausiai prezidento idealo.

„Veidas“ pasitelkė skirtingų sričių ekspertus „sukomplektuoti“ prezidentui turėtinų pagrindinių kompetencijų ir žmogiškųjų savybių „krepšelį“ ir pabandė pasverti, kiek kiekvienas iš kandidatų septynetuko juos atitinka.

Būti prezidentu net savo oponentams

„Prezidentui reikia skirtingų savybių, atsižvelgiant į tai, kokiai valstybei ir kokiu metu jis vadovauja. Bet dvi iš jų – universalios visiems laikams ir visoms visuomenėms. Pirma, prezidentas turi gebėti vienyti, o ne skaldyti tautą, net bendraudamas su politiniais oponentais turi visada prisiminti, kad jis yra ir jų prezidentas. Antra, lyderiu valstybėje turi tapti žmogus, kuris sugeba pajausti ir numatyti šalies poreikius, pagal juos suformuluoti tikslus ir padėti visuomenei juos realizuoti“, – pabrėžia politine lyderyste besidomintis psichologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Visvaldas Legkauskas. O kitos savybės, pasak jo, jau gali varijuoti pagal situaciją.

Bet gebėjimas vienyti visuomenę – tai ne gebėjimas įtikti kiekvienam jos nariui, o gebėjimas sutelkti pagrindines visuomenės grupes. Štai Dalia Grybauskaitė labai kategoriška Darbo partijos atžvilgiu, bet, kaip pastebi V.Legkauskas, ji kategoriška konkrečios organizacijos, konkrečių asmenų atžvilgiu, ji nesakė, kad tie, kurie remia Darbo partiją, yra kokie Lietuvos išdavikai. Tad čia vienybės griovėja jos nepavadinsi.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

Daugiau nei mėnesį trunkantis balsavimas, beveik milijonas balsavimo apylinkių ir šimtai milijonų rinkėjų – taip didžiausia pasaulyje demokratija vadinama Indija renka savo parlamentą.

Nacionaliniai rinkimai kiekvienoje šalyje yra ne tik demokratijos ar jos politinės sistemos, bet ir visos jos administracijos bei taisyklių išbandymas. Rinkimų sistemų pobūdis taip pat lemia ir skirtingus rezultatus, o teisingiausio valstybės valdymo paieškos tęsiasi dar nuo antikos laikų.
“Demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas”, – 1947 m. ištarė legendinis britų premjeras Winstonas Churchillis. Kitaip tariant, istorija rodo, kad demokratija, nors ir turėdama trūkumų, tebėra tvariausia bei labiausiai piliečių interesams atstovaujanti valdymo forma.
Buvusi britų kolonija Indija, nepaisant gyventojų skaičiaus, skirtingų etnosų ir egzotiškų tradicijų, lieka ištikima šiam principui.

Didžiausi rinkimai pasaulyje
Šiuo metu vykstantys rinkimai pretenduoja tapti brangiausiais rinkimais demokratinės Indijos istorijoje bei antrais pagal kainą viso pasaulio rinkimų istorijoje. “International Business Times” teigimu, šie nacionaliniai rinkimai Indijos vyriausybei kainuos 5 mlrd. JAV dolerių (apie 12,5 mlrd. Lt) ir tik 2012 m. JAV prezidento rinkimai kainavo daugiau – net 7 mlrd. dolerių (17,5 mlrd. Lt).
Didžiausiuose pasaulio rinkimuose dalyvauja maždaug 814 mln. piliečių, o palyginti su 2009 m. rinkimais, balso teise pirmą kartą pasinaudos net 100 mln. jaunų rinkėjų. Per rinkimus, prasidėjusius balandžio 7 d. ir truksiančius iki gegužės 12-osios, bus atidaryta net 930 tūkst. balsavimo apylinkių. Tačiau, nepaisant šių milžiniškų skaičių, rezultatai bus paskelbti jau po kelių dienų.
Tai leidžia visoje šalyje išplėtota elektroninių balsavimo mašinų sistema, prižiūrima Indijos rinkimų komisijos. Indijos konstitucijoje įvardijamos net 22 skirtingos kalbos, laikomos pagrindinėmis šalies kalbomis. Jų pasiskirstymas po regionus lemia tai, kokiomis kalbomis informacija pateikiama elektroninėse balsavimo mašinose – dominuojančiomis konkrečioje rinkimų apygardoje. BBC teigimu, siekiant suteikti teisę balsuoti ir neraštingiems piliečiams, rinkimuose besivaržančios partijos ir kandidatai yra pažymėti ir jų skiriamaisiais ženklais, o nepriklausomi kandidatai gali išsirinkti skiriamąjį ženklą iš pateikiamo sąrašo.
Rinkėjai turi pasirinkti norimą kandidatą, tačiau šiuose rinkimuose jiems paliekama teisė ir nesirinkti nė vieno. Akliesiems taip pat suteikiama galimybė balsuoti priskiriant kandidatams numerius, užrašytus Brailio raštu. Rinkimų apylinkei užsidarius balsavimo mašina būna ne tik išjungiama, bet ir užplombuojama tradiciniu būdu – karštu vašku bei saugos juostele.
Vykstant nacionaliniams rinkimams konkuruojama 543 apygardose dėl tiek pat vietų žemuosiuose Indijos parlamento rūmuose – “Lok Sabha”, kas hindi kalba reiškia “Žmonių namai”. Dar dvi vietos, į kurias paskiria prezidentas, priklauso britų bendruomenei Indijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šią savaitę bus patvirtinti galutiniai rinkėjų prezidento rinkimuose sąrašai, kuriuose – net 228 254 jaunuoliai, pirmą kartą įgysiantys teisę rinkti valstybės vadovą. Deja, nežinia, kada dar turėsime tiek daug potencialių rinkimų debiutantų.

Bent jau artimiausius porą dešimtmečių – tikrai ne, nes gimstamumo kreivė nuo 1993 m. smarkiai nulinko žemyn, tad „priaugančių“ rinkėjų vis mažėja. Pastaruosius keliolika metų vaikų kasmet gimsta apie 30 tūkst., o iki 1993 m. gimdavo gerokai per 50 tūkst., pavyzdžiui, 1986 m. – net 59,7 tūkst.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas prisimena, kad iki 2008-ųjų Seimo rinkimų, nors valstybės gyventojų mažėjo, rinkėjų skaičius, atvirkščiai, didėjo, nes kas kiekvieni rinkimai „priaugdavo“ nemenkas būrys aštuoniolikmečių. Tačiau dabar maždaug šešti metai mažėja ir gyventojų, ir rinkėjų, nes dėl menkstančio gimstamumo naujų rinkėjų rezervas išseko.
Dar vienas opus klausimas – kiek aštuoniolikmečių pasinaudoja teise balsuoti. Bent jau per 2012 m. Seimo rinkimus, VRK duomenimis, tokia teise pasinaudojo tik 16,3 proc. jaunimo iki 24 metų.
Beje, 2008 m. renkant Seimą VRK pirmąkart balsuojantiems jaunuoliams, gimusiems nepriklausomybės 1990-ųjų pirmąjį pusmetį, dovanojo Lietuvos Konstituciją. „Baltųjų pirštinių“ ir kitų visuomeninių akcijų įkvėpėjas Tadas Langaitis mano, kad ir šiemet kažkaip reikėtų paraginti paskutinę tokią gausią rinkimų debiutantų kartą pasinaudoti rinkimų teise.

Prie balsadėžių jauniausių rinkėjų vis mažės
Gimusiųjų per penkerius metus asmenų, kuriems prezidento rinkimų metais sukaks 18 metų, skaičius (tūkst.)
286,5    225,4    228,3    176,6    148,4    154,7
2004 m.    2009 m.    2014 m.*    2019 m.    2024 m.    2029 m.
* VRK duomenys, kiek asmenų įgis teisę pirmą kartą balsuoti prezidento rinkimuose
Šaltinis: Statistikos departamentas

Nesunku prognozuoti, kokia ateitis laukia valstybės, jei jos valdžią renka tik maždaug kas antras rinkėjas, o pusė jų – solidaus amžiaus.

„Senoliui nepavyksta įjungti kompiuterio, perskaityti naujienų interneto portale ar atsiliepti mobiliuoju telefonu – vis nesiseka padaryti kažko, kas jaunesniems yra kasdiena. Tada klausiama: ar tikrai jūs norite, kad jie spręstų jūsų ateitį?“ – sėkmingą socialinę rinkimų videokampaniją, rodytą per populiarias televizijas Šiaurės Amerikoje, prisimena Tadas Langaitis, „Baltųjų pirštinių“, kovojančių už švarius rinkimus, „Darom“ ir kitų pilietinių iniciatyvų įkvėpėjas, VšĮ „Geros valios projektai“ valdybos pirmininkas.
Tokia rinkimų kampanija turėjo priversti pagalvoti, kas lems valstybės ateitį, jei nebalsuos jaunesni žmonės, iš valstybės besitikintys daugiau nei pensijos. Ir kokia ta ateitis bus, jei valstybės valdžios prioritetai konkurencingame ir veržliame šiuolaikiniame pasaulyje priklausys nuo senolių.
Lietuvoje, deja, tai realybė: valdžią jau dažnai išrenka mažiau nei pusė rinkėjų, iš kurių kas antras – solidaus amžiaus. Kodėl taip yra ir kas motyvuotų jaunesnę kartą ateiti į rinkimus?

Anksčiau balsavo per 75 proc., dabar – 44 proc.
Ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas prisimena, kad per Seimo rinkimus 1992 m. balsavo 75,3 proc., o 2012 m. – vos 44,1 proc. rinkėjų. Tiesa, per pastaruosius savivaldybių, prezidento ir Seimo rinkimus prie balsadėžių atėjo šiek tiek daugiau nei per ankstesnius, tačiau neaišku, kiek ši tendencija tvari. Be to, net tie padidėję skaičiai nė iš tolo neprilygsta rinkėjų aktyvumui nepriklausomybės pradžioje.
Kas valdys Lietuvą, lemia vis mažesnis skaičius mūsų valstybės piliečių, tarp kurių vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Beje, kaip rodo VRK duomenys, kuo vyresnis žmogus, tuo labiau jam norisi rinkti valdžią: tarp jaunimo iki 24 metų balsuoja vos 16 proc., o tarp perkopusių 75 metus – arti 72 proc. 2012 m. rinkimuose Seimą išrinko 16,8 proc. jaunų žmonių iki 35 metų, apie trečdalį nuo 35 iki 55 metų (33,7 proc.) ir pusė visų rinkėjų – garbingo amžiaus, vyresni nei 55 metų piliečiai (tokių buvo apie 49,5 proc.).
Kokie rinkėjai – tokie ir politikų pažadai, tokie ir valdžios prioritetai. Žinant mūsų valstybės demografines tendencijas perspektyvos tragiškai akivaizdžios. Žinoma, jei nieko nebandysime daryti, kad žmonės jaustų poreikį pareikšti savo valią per rinkimus.
Lietuvių pasirinkimą balsuoti labiausiai motyvuoja pareigos jausmas (taip per apklausas sako apie 96 proc. balsuojančiųjų), noras tokiu būdu pareikšti savo valią valdant šalį (91 proc.) ir lojalumas remiamai politinei jėgai (88 proc.). Šiuos prieš keletą metų atlikto tyrimo rezultatus primena Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė. Bet, kaip priduria politologė, pilietinė pareiga nėra vienintelis motyvas, ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Rinkėjai balsuoja, jei jaučia, kad jų balsas turi tikimybę būti svarbus, antra, kai esti juntamas skirtumas tarp partijų ar kandidatų programų, kai vieno kandidato pergalė, palyginti su kito kandidato, yra reikšmingas skirtumas, kai partijos išryškina, ką jos siūlo, kokioms vertybėms atstovauja, kokie jų prioritetai. Dabar, deja, tuos skirtumus įžvelgti neretai sunku.
Z.Vaigauskas pastebi, kad patys aktyviausi Lietuvoje – prezidento rinkimai. ES šalių piliečiai aktyviausi rinkdami nacionalinius parlamentus, ypač pavyzdingi Šiaurės Europos rinkėjai – čia aktyvumas siekia beveik 80 proc. Per savivaldybių rinkimus lietuviai, priešingai nei daugelis europiečių, daug pasyvesni, nes, kaip rodo apklausos, jie mano, kad vietinė valdžia gali savarankiškai spręsti labai nedaug aktualių klausimų. Rinkėjų aktyvumas Lietuvoje priklauso net nuo oro, ir nerašyta taisyklė, kuriai partijai palankesnis lietus rinkimų dieną.
Didžiuliai rinkėjų aktyvumo skirtumai matomi net skirtinguose regionuose. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų Rūtos Petrauskienės ir Gintaro Žilinsko skaičiavimais, rinkėjų aktyvumas pagal apskritis 2007–2012 m. rinkimuose skiriasi net apie 21 proc. Tarp aktyvesnių – Panevėžio, Vilniaus, Kauno apskričių, pasyvesni – Klaipėdos, Marijampolės, Telšių apskričių rinkėjai.
Beje, KTU mokslininkų tyrimas atskleidė dar vieną įdomų faktą: per Seimo rinkimus aktyvesni tie regionai, kuriuose didesnė interneto skverbtis. Bet renkant prezidentą tokia sąsaja menka. Gal, kai daug partijų, rinkėjams sunkiau susigaudyti, jei nemoka naudotis informacija internete, tad tiesiog balsuoja kojomis?
Pasyviausiai visoje ES renkamas Europos Parlamentas: rinkėjų aktyvumas nuo 62 proc. 1979 m. sumažėjo iki 43,4 proc. 2009 m. Lietuvoje viršytas pasyvumo rekordas – balsavo vos 21 proc.

Elektroninis ar privalomasis balsavimas neišgelbėtų
Gal Lietuvai netinkama esama rinkimų sistema? „Kai kandidatų skaičius ribotas, pasirinkimas paprastesnis, žmonės aktyviau balsuoja. Kitose šalyse taip pat aktyvumas didesnis esant mažoritarinėms rinkimų sistemoms. Žmonėms labiau patinka asmeninis pasirinkimas, o ne balsavimas už sąrašą. Tam tikslui Lietuvoje bandoma bent indvidualizuoti „sąrašinius“ rinkimus – įvestas reitingavimas“, – primena VRK pirmininkas.
Antra vertus, mažoritarinės sistemos būdingesnės mažesnės demokratijos valstybėms.
Z.Vaigausko nuomone, taip vangiai balsuojančiai Lietuvai tiktų privalomasis balsavimas. ES jis galioja keturiose šalyse (Belgijoje, Graikijoje, Kipre, Liuksemburge), pasaulyje – 28-iose (arba 14 proc.). Populiariausia tokia rinkimų sistema Centrinėje Amerikoje, kur privalu balsuoti kas antroje šalyje, Pietų Amerikoje – kas trečioje, Europoje – tik kas dešimtoje. Nebalsavusiems galioja įvairios nuobaudos. Tokio balsavimo advokatai argumentuoja, kad valdžios priimami sprendimai labiau teisėti, jei ją išrenka didesnis procentas gyventojų, kad tai turi ir auklėjamąjį poveikį visuomenei.
Vis dėlto daugumoje demokratinių valstybių manoma, kad tai nedera su demokratijos laisve, ne viena Europos valstybė, kurioje toks balsavimas galiojo, jo atsisakė. „Kitur yra privalomojo balsavimo tradicijos, o Lietuvoje priverstinis balsavimas gali būti net pavojingas, nes eidami balsuoti iš baimės būti nubausti dalis žmonių nelabai gilinsis, už ką balsuoti, ar gadins biuletenius“, – mano I.Petronytė.
Ne panacėja ir elektroninis balsavimas. „Buvo atliktas tyrimas bandant išsiaiškinti, kiek tai padidintų rinkėjų aktyvumą. Išvada – vos pora procentų, nes balsuotų tie, kurie nori balsuoti, bet dabar neturi tam galimybių. Tačiau nebalsavimo priežastys nurodomos kitos – nematymas balsavimo prasmės ar neturėjimas už ką balsuoti, nusivylimas, protestas prieš sistemą“, – aiškina politologė.
Beje, Estijoje, 2011 m. pirmą kartą pasaulyje parlamentą rinkusioje ir internetu, šia galimybe pasinaudojo apie 15 proc. rinkėjų, tačiau didelio bendro aktyvumo šuolio nebuvo – balsavo 63,53 proc. rinkėjų, 1,62 proc. punkto daugiau nei 2007 m. Bet tarp 2003 m. ir 2007 m. rinkimų aktyvumo šuolis buvo net 3,67 proc. punkto.

Viešųjų ryšių kampanijos taikosi į tuos, kurie balsuoja. O Lietuvoje daugiausia balsuoja pensininkai ir bedarbiai.

Vakarų šalių prezidentų rinkimų kampanijų užkulisiai padiktavo ne vieną aštrų siužetą kino filmui. Tačiau filmas apie artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus būtų labai nuobodus. Jei ne televizoriaus ekrane į darbo pokalbį pas gyventojus besiprašantis Zigmantas Balčytis, nemokamoje aikštelėje „užmirštas“ koks automobilis su Artūro Zuoko tikinimu, kad „Lietuva – viskas įmanoma“ ir vienas kitas kandidato plakatas, nė neįtartum, kad po mėnesio ir poros dienų – valstybės vadovo rinkimai.
Viešojoje erdvėje vos ne dažniau minimos ir aptarinėjamos kandidatų į Ukrainos prezidentus gegužės 25-osios rinkimuose pavardės, nei mūsiškių, kurie varžysis dviem savaitėmis anksčiau.
„Vakarų šalyse iki prezidento rinkimų likus dvejiem metams, jei ne anksčiau, jau intensyviai vyksta politinė komunikacija“, – lygina šios srities specialistė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studijų prodekanė doc. dr. Renata Matkevičienė.
Tad kodėl Lietuvoje tokia vangi ir primityvi rinkimų kampanija, besiskirianti nuo vykstančių daugelyje kitų šalių ir net vykusios prieš kokį dešimtmetį pačioje Lietuvoje? Ko trūksta – vertų apie juos kalbėti kandidatų, jų idėjų, talentingų viešųjų ryšių specialistų ar pinigų šiems įpirkti?

Sviestą išreklamuoti pavyktų, prezidento – ne
„Buvo likę metai iki rinkimų, tuomet dar niekas apie juos negalvojo, o mes jau buvome viską suplanavę: kada kokiomis žinutėmis gyvensime, kokie bus veiksmai”, – lygina su šiandieniniu štiliu 2002-ųjų prezidento rinkimų Rolando Pakso štabo vadovė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, dabar – komunikacijos konsultantė ir Vilniaus universiteto dėstytoja.
Vertinant tik viešųjų ryšių aspektu, R.Pakso rinkimų kampanija buvo įspūdingiausia per visus penkerius po nepriklausomybės atkūrimo vykusius prezidento rinkimus (žinoma, nevertinant to, koks vėliau buvo pats R.Pakso prezidentavimas ir kaip gėdingai jis baigėsi apkalta).
D.Kutraitė-Giedraitienė neabejoja: „Rinkimai nelaimimi per keturias ar penkias savaites. Per trumpą, bet labai intensyvią reklamos kampaniją gali išreklamuoti produktą, pavyzdžiui, naują sviestą, bet prezidento rinkimuose reikia formuoti nuomonę, kurti tam tikrus jausminius saitus su kandidatu. Nebent kandidatas turėtų labai ryškių asmeninių savybių, būtų labai energingas, gal net agresyvus – tokiam tinkamas ir trumpesnis laikas. Bet išmintingo, ramaus, santūraus politiko portretas tapomas ilgiau.”
Komunikacijos konsultantės manymu, pavyzdžiui, tokiam santūriam žmogui, kaip socialdemokratų kandidatas Z.Balčytis, labiausiai ir pritrūks laiko, juolab visi europarlamentarai rizikuoja būti primiršti: kad ir kaip aktyviai jie komunikuotų iš Briuselio, ta komunikacija nebūna tiesiai į širdį.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto medijų tyrimų laboratorijos vadovas dr. Andrius Šuminas pritaria, kad per likusį iki rinkimų laiką „nulipdyti“ prezidentą, net ir turint neribotų finansinių išteklių, vargu ar beįmanoma. Specialistas 2002 m. R.Pakso rinkimų kampaniją taip pat mini kaip pavyzdį, kiek daug galima pasiekti dirbant nuosekliai ir kryptingai, turint išteklių, o šurmulį aplink kandidatą pradedant labai iš anksto ir išlaikant iki pat rinkimų, tam pasitelkiant ir netiesioginę agitaciją – būsimo kandidato lakūno skraidymus ar įvairius susitikimus.
„Tačiau žiūrint į šiandieną, stebuklą kažin ar galima sukurti. Net neatrodo, kad kas rimtai ir rengtųsi tai daryti“, – konstatuoja A.Šuminas.
Jam dabartinė situacija primena 2009-uosius, kai rinkimų kampanijos praktiškai nebuvo, nes visi žinojo, kas rinkimų nugalėtojas. Kiti kandidatai labiau sprendė kitas savo užduotis: kas kandidatavo siekdamas įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, kas – mobilizuoti savo elektoratą lygia greta vykstantiems Europos Parlamento rinkimams, kas – užaštrinti lenkų mažumos aktualijas.
Tiesa, oficialiai rinkimų štabų vadovai drąsinasi, kad jų kandidatas pateks į antrąjį turą: pirmajame ture Juozas Bernatonis žada apie 20 proc. balsų savo kandidatui Z.Balčyčiui, Ramūnas Karbauskis – per 15 proc. Broniui Ropei, o Viktoras Fiodorovas Artūrui Paulauskui – tiek, kad patektų į antrąją turą.
„Tačiau stebėdamas kandidatų elgseną, viešąją komunikaciją pasigendu tikėjimo pergale. Matyti, kad kandidatavimu siekiama kitų tikslų, o ne laimėti“, – taip A.Šuminas vertina šešis kandidatus, praktiškai konkuruosiančius su viena rinkimų lydere – Dalia Grybauskaite.
Vis dėlto visi jie – ne naujokai politikoje. Ar tikrai smūginė mėnesio rinkimų kampanija per trumpa, norint persverti rinkėjų simpatijas savo naudai?
„Sakoma – geras meras, geras ministras ar europarlamentaras. Bet prezidentui keliami kitokie reikalavimai, reikia pristatyti save kitu statusu“, – skirtumą aiškina D.Kutraitė-Giedraitienė.
Pakišti koją D.Grybauskaitei gali nebent tai, kad daugelis pamanys, jog rinkimai aiškūs ir neverta nė eiti balsuoti. Tada nežinia, kas dar gali atsitikti.

D.Grybauskaitė – visų kitų taikinys
Ir 2002-aisiais atrodė neįtikėtina, kad didžiulius reitingus turintis prezidentas Valdas Adamkus, pirmajame ture laimėjęs 35,1 proc. balsų, antrajame galėtų pralaimėti R.Paksui, pirmajame pelniusiam vos ne perpus – 19,4 proc. balsų.
„Veikiančio prezidento galimybės visada didesnės, jei jis tame poste nepridaro daug klaidų, labai nenuvilia ir labai savęs neapjuodina. Perėjusiai pirmą kadenciją su tokiu reitingu D.Grybauskaitei gauti antrąją labai lengva. Čia kaip važiuoti tiesiu keliu – tik nepadaryk kokių rimtų klaidų, staigių posūkių, – lygina D.Kutraitė-Giedraitienė. – Taip, ir V.Adamkaus reitingai buvo aukšti, bet 2002 m. rinkimų kampanijoje jo, tiesiai važiuojančio, kelią kirto staigi sankryža, kurioje laukė ištisus metus rengta labai energinga, kūrybinga, gal net agresyvoka R.Pakso rinkimų kampanija.” Dabar tokios kampanijos esą niekas neparengė.
Žinoma, kaip pastebi A.Šuminas, į kandidatą, kuris užima prezidento postą ir kuris siekia būti perrinktas, paprastai sminga visų kitų kritikos strėlės. Ir dabar visi kiti turės bendrą tikslą parodyti, kad D.Grybauskaitė neturi būti perrinkta. Tačiau klausimas, ar dar kažką galima ištraukti jai sukompromituoti, nes ji pati užbėga už akių bet kokioms įmanomoms spekuliacijoms, pateikdama daugiau informacijos apie savo praeitį.
Juodųjų rinkimų technologijų ataką D.Grybauskaitė jau patyrė. „Kai tik atidarėme D.Grybauskaitės rinkimų puslapį internete, lygiai po valandos programišių jis buvo supliektas į šipulius. Ne užstrigo – iš jo nieko neliko. Jis tapo tikslingu taikiniu, tai buvo daroma sąmoningai ir tyčia”, – pabrėžia D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Romas Švedas.
Ar D.Grybauskaitės dar laukia Rusijos specialiųjų tarnybų ataka, apie kurią įspėjo Valstybės saugumo departamentas? Kad puolimo bus, akivaizdu, tik klausimas, kas už to stovės, nes D.Grybauskaitė neparanki ne tik Rytų kaimynams, bet ir vietos oligarchams.
O štai kaltinimus, kad už R.Pakso rinkimų kampanijos stovėjo Rusijos smegenų plovimo centrai, D.Kutraitė-Giedraitienė neigia: „Buvau R.Pakso štabo vadovė ir žinau, ką aš dariau. „Almax“ buvo Jurijaus Borisovo verslo konsultantai. Kad jie norėjo prisidėti prie R.Pakso rinkimų – be abejo. Bet mes, didelė komanda, dirbome metus, mums nereikėjo patarimų, kurie neatitiko rinkos. Paskui žiniasklaida atrado „Nikolo – M“, kuris aiškino, kiek kainavo jo konsultacijos R.Paksui. Jau po visų skandalų kartą sutikau jį konsultantų mokymuose. Sakau, susipažinkime, juk sakėte, kad mus konsultavote. O jis juokiasi, kad jei žurnalistas suteikė progą pasidaryti „piarą“, kodėl turėjęs atsisakyti. O susitikęs jis buvo tik su Audriumi Butkevičiumi, kuris ir mūsų štabe būdavo.“

Nepaisant skandalų ir demonstracijų, peraugusių į susirėmimus su policija, Turkijos visuomenė remia Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybę ir yra pasirengusi atverti jam kelią į prezidento postą, o kartu – ir šalies reislamizacijai.

Studentų protestai bei brutalus jų malšinimas, vyriausybės korupcijos skandalai, slaptų aukšto rango pareigūnų pokalbių dėl Sirijos konflikto nutekinimas ir pilietinių laisvų suvaržymas – šie ir panašūs veiksniai dalį politologų privertė kalbėti apie daugiau nei dešimtmetį Turkiją valdančio premjero Recepo Tayyipo Erdogano “auksinės eros” pabaigą.
Tačiau paskutinį kovo mėnesio sekmadienį vykę šalies savivaldos rinkimai tik sustiprino prieštaringai tarptautinėje žiniasklaidoje vertinamo politiko pozicijas. Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) surinko per 45 proc. balsų ir išsaugojo svarbiausius – Stambulo ir Ankaros miestus.
“Mes esame pasirengę aukotis misijai, kuri mums bus skirta”, – susirinkusiesiems prie partijos rezidencijos apie savo ir šeimos siekį tarnauti Turkijai kalbėjo premjeras. Ir nepraleido progos įgelti politiniams oponentams pažadėdamas, kad tie, kurie kelią grėsmę nacionaliniam saugumui, bus priversti atsakyti už savo veiksmus.
“The Economist” teigimu, šie rinkimai gali būti laikomi lakmuso popierėliu, kuris ne tik parodo, ar visuomenė teberemia R.T.Erdoganą, bet ir leidžia prognozuoti šių metų spalio mėnesį pirmą kartą vyksiančių tiesioginių Turkijos prezidento rinkimų rezultatus. Geri rezultatai neleidžia abejoti, kad premjeras bus jų favoritas, o politinė konsolidacija šalyje gali tik stiprėti.

Turkijoje vyksta reislamizacija
Valdančioji AKP pastarąjį dešimtmetį išgyvena populiarumo laikotarpį: parama jai per pastaruosius trejus parlamentinius rinkimus didėjo, o 2011 m. R.T.Erdogano partija surinko kone pusę – net 49,9 proc. balsų.
“Dėl vykdytos socialinės ir augimą užtikrinusios ekonominės politikos R.T.Erdoganas įtvirtino trečdalio Turkijos visuomenės paramą AKP, tačiau dėl griežtos retorikos tokia pat visuomenės dalis nuo jo nusisuko. Tad lemiamas veiksnys yra savotiškų neutraliųjų trečdalio piliečių apsisprendimas”, – teigia Strateginių ir tarptautinių studijų centro analitikas Bulentas Aliriza.
Atrodo, kad valdančiajai partijai šią visuomenės dalį pavyko įtikinti. Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjo prof. Egdūno Račiaus teigimu, po savivaldos rinkimų verta ne sureikšminti eilinę AKP pergalę, o analizuoti gilesnius socialinius procesus: “Šie rinkimai parodė, kad Turkijos visuomenė darosi vis konservatyvesnė, o tai pasireiškia socialinės reislamizacijos institucionalizavimu rinkimuose. Kitaip tariant, demokratiniame kontekste atsiradus galimybei pasirinkti, kokio spektro partijos turi būti valdžioje, buvo pasirinkta nuosaikiai islamistinė AKP partija, atstovaujanti daugelio rinkėjų lūkesčiams. Kadangi ji buvo ne kartą perrinkta, akivaizdu, kad partijos moralinis nusiteikimas turkams imponuoja.”
Tai nereiškia, kad šalyje nėra stiprių opozicinių partijų, nors jos pastaraisiais metais ir lieka nuošalyje. Stipriausia iš jų – socialdemokratinė Respublikonų liaudies partija, kurią įkūrė pirmasis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Ataturkas. 1923–1938 m. valdęs politikas garbinamas iki šiol kaip dabartinės – pasaulietinės Turkijos tėvas, kuris diegė sekuliaristines idėjas, siekė vesternizuoti šalį, pasisakė už moterų emancipaciją.
E.Račiaus teigimu, šiandien kemalistinės idėjos yra netekusios vieno esminių užnugarių – kariuomenės. “Sunku rasti demokratinę visuomenę be politinių takoskyrų, Turkija – ne išimtis, – aiškina profesorius. – Stiprių opozicinių partijų, neretai vadinamų kemalistinėmis, idėjose ypač ryškus laicizmas – nusiteikimas prieš bet kokios religijos raišką viešojoje erdvėje. Šis frontas labai stiprus, tačiau nebe dominuojantis kaip prieš kelis dešimtmečius, kai prie to stipriai prisidėjo kariuomenė. Dabar kariuomenę kontroliuoja civilinė valdžia, atsidūrusi nuosaikių islamistų rankose. Opozicinės partijos neteko užnugario, kuriuo prisidengdamos siekdavo sugrįžti į valdžią: prisiminkime, kad Turkijoje buvo net trys, o kai kas sakytų – ir keturi perversmai. Tad jėgų santykis yra pasikeitęs, bet tai nereiškia, kad nebėra politinės poliarizacijos.”
Svarbų vaidmenį Turkijoje atlieka kurdai, sudarantys iki penktadalio gyventojų. Konfliktas su kurdų sukilėliais, besitęsiantis ne vieną dešimtmetį, pareikalavo per 40 tūkst. gyvybių, tačiau AKP valdymo metais santykiai pagerėjo: sumažintas rinkimų barjeras, atveriantis naujas galimybes mažumų politikams, išplėstas švietimas kurdų kalba.
“Kemalistinėje ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su Turkijos etnosu, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti, – aiškina E.Račius. – Pakankamai liberalioje, jei taip galima sakyti, AKP politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdų etnosui paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet AKP valdymo laikotarpiu jie virto mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai. Paprastai tariant, pasikeitė valdžios požiūris, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos. Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.”

Visuomenė draudimus vertina kitaip nei Vakarai
Prieš rinkimus R.T.Erdoganą ir AKP persekiojo skandalai, tačiau bene daugiausiai dėmesio sulaukė valdžios sprendimas apriboti nepalankios informacijos srautą, uždraudžiant šalyje socialinį tinklą “Twitter”, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą “YouTube”.
Šie sprendimai susiję su paskelbtais telefoniniais pokalbiais, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius bei kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. Nors pats R.T.Erdoganas teigia, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, į kuriuos, kaip nacionalinio saugumo grėsmes, ir apeliavo po laimėtų rinkimų, kol kas vyksta tyrimas dėl jų autentiškumo.
Tiesa, kaip pabrėžia E.Račius, interneto portalų blokavimą derėtų vertinti atsargiai, nes skubotai klijuojant autoritarizmo etiketes galima neatsižvelgti į specifinį kultūrinį kontekstą, lemiantį kitokį visuomenės požiūrį į šiuos procesus. Pavyzdžiui, prieš alkoholio ir tabako vartojimą nukreipta politika, draudžianti svaigalų pardavimą nuo 22 iki 6 val. ryto, taip pat bet kokią reklamą ir numatanti itin griežtas sankcijas už pažeidimus, iš pradžių sulaukė kritikos, bet galiausiai rinkėjų buvo įvertinta teigiamai.
“Kai paprasto turko paklausiama, kodėl nebuvo priešinamasi “YouTube” ar “Twitter” blokavimui, dažnai pasigirsta klausimas: apie ką jūs kalbate? Turkijos visuomenė džiaugiasi, kad AKP inicijavo alkoholio vartojimo suvaržymus, kad AKP pasiekė moterims galimybę dengtis plaukus ne tik privačioje erdvėje, bet ir viešumoje, netgi parlamente. Vakariečiams atrodo, kad be “Twitter” žlunga kasdienybė, bet taip vertinant galima įkliūti į spąstus, kai tam tikri kultūriniai elementai, būdingi ir globaliai, yra suabsoliutinami, tačiau atlieka kur kas mažesnį vaidmenį turkų rinkėjų akyse. Akivaizdu, kad ten konservatyvios idėjos tik stiprėja”, – pasakoja E.Račius.
Profesorius pabrėžia ir išorės veikėjų interesus: “Kalbant apie tarptautinės žiniasklaidos kritiką svarbūs du dalykai. Pirma, ji yra iš kitos ideologinės ir kultūrinės terpės nei Turkijoje, todėl atsiranda kultūrinių lūkesčių skirtumas. Bet tarptautinė žiniasklaida nėra nepriklausomas veikėjas – ji yra globalios ekonomikos žaidėjas, priklausantis vienam iš verslo konglomeratų. Potencialaus pelno ribojimas kurioje nors iš valstybių sukelia daug nepatogumų, į kuriuos yra reaguojama. Nenorėčiau sieti “Twitter” ar “YouTube” savininkų su žiniasklaidos priemonėmis, bet jei kas nors parodytų verslo ar idėjinį ryšį, manęs tai nenustebintų. Tokiu atveju negatyvi žiniasklaidos reakcija suprantama, nes draudimais apribojamos galimybės uždirbti. Tad klausimas, ar reakcija kilo dėl laisvės ir demokratijos siekio. Yra pagrindo manyti, kad ne, nes šiuo atveju vaidmenį atlieka verslas ir politika, o kovos laukas yra gerokai platesnis.”

Jau dabar aišku, kad nors pretendentų į prezidento postą buvo devyniolika, kandidatų nebus nė dešimties, nes vieniems pretendentams nesinorės atsisveikinti su 11 tūkst. Lt užstatu, kiti nesurinks reikiamo kiekio rėmėjų parašų, o kiti jau spėjo atsikvošėti ir suprato, kad kalbama ne apie kaimo seniūno, o apie šalies prezidento rinkimus.
Liūdna, bet neatrodo, kad šie rinkimai bus išskirtiniai. Bent jau idėjomis ar vizijomis tikrai niekas neišsiskirs. Dauguma pretendentų prasmegę rutinoje, taigi ir tikslai jų rutininiai: vienas nori atkeršyti, kitas – pakenkti, trečias – sukiršinti, ketvirtas – pasireklamuoti ir atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį, penktas – išgarsėti savo kaime. Na, ne lyderių tai tikslai. O ir veikimo priemonės tikrai ne lyderiškos. Aišku tik tai, kad dalis pretendentų nori sujaukti žmonių protus.
Bet ant tokių kabliukų pakimba vis mažiau Lietuvos gyventojų – 24 metų rinkimų patirtis vis dėlto daro savo. Tik keista, kad šiuose rinkimuose kone trečdalis apklaustų rinkėjų neplanuoja dalyvauti, o 22,8 proc. dar nėra apsisprendę, nors paprastai į prezidento rinkimus Lietuvoje suplūsta daugiausiai rinkėjų.
O kurie pretendentai į prezidentus rinkėjams labiausiai imponuoja? Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, respondentams labiausiai imponuoja D.Grybauskaitė, tačiau jos atotrūkis nėra labai didelis. Mat Z.Balčytis imponuoja 13,6 proc. apklaustųjų, R.Paksas – 6,8 proc., o 17 proc. dar nežino, kam skirti balsą.
Kai kuriems pretendentams šios apklausos rezultatai, regis, numuš ūpą, mat tikėtina, kad A.Paulauskas, Z.Vaišvila, V.Tomaševskis, A.Zuokas, V.Lašas ar N.Puteikis apie save mano daug geriau, nei rinkėjai apie juos.

Ar planuojate dalyvauti šiemet vyksiančiuose prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimuose? (proc.)

Taip    44,8
Ne    32,4
Nežinau    22,8

Kuris pretendentas į prezidentus jums labiausiai imponuoja? (proc.)

D.Grybauskaitė    44,6
Nežinau    17
Z.Balčytis    13,6
Nė vienas    7,2
R.Paksas    6,8
K.Brazauskienė    3,2
A.Paulauskas    2,2
V.Tomaševskis    1,2
A.Zuokas    0,8
B.Ropė    0,6
L.Balsys    0,6
V.Lašas    0,6
Visi    0,4
Z.Vaišvila    0,4
A.Mickevičius    0,2
D.Mikšys    0,2
R.Paulauskas    0,2
N.Puteikis    0,2
A.Aliukevičius    0
J.Lašinis    0
D.Balsytė-Lideikienė    0
J.Subotinas    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. vasario 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.