Nuo to, kad egzistuojant Prezidentūrą prisimintume tik valstybės švenčių proga, iki visiško chaoso – tokie scenarijai galimi, jei rinkimus laimėtų tie, kas mano esantys pajėgūs valdyti šalį.

„ Prezidento rinkimai virsta farsu – juos sušaržavome taip, kad nejauku prieš Zimbabvę ir Madagaskarą. Mes juos pavertėme kažkokia tragikomedija. Nematau kitų variantų, kas iš pretendentų galėtų būti prezidentu, išskyrus dabartinę prezidentę. Bet ne todėl, kad ji man labai patiktų, o tiesiog valstybei reikia solidumo – ji jau yra prezidentė, pasaulis, Europa prie jos jau priprato ir nenustebtų, jei ji liktų poste. O kai kurie į jį besiveržiantieji gyvenime nebuvę niekuo. Kaip jie atrodytų ES, pasaulyje, nejauku net galvoti“, – mano vienos geriausių Lietuvoje KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Jis norėtų, kad kiekvienuose prezidento rinkimuose iškiltų asmenybės. Tačiau ar dabar matome jų iš tikrojo – solidaus ir švaraus – verslo, iš tikrojo gilaus mokslo, iš meno, viešosios srities? „Deja, ne”, – apgailestauja gerbiamas pedagogas.

Nors pretendentų į prezidentus – net devyniolika, ne tik norinčiųjų, bet ir pajėgių tinkamai valdyti valstybę iš jų vos pora. Vis dėlto jei prognozės neišsipildytų ir prezidentu taptų ne ekspertų kaip tinkamiausi minimi Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis, „Veido“ šnekintų savo srities autoritetų manymu, padariniai valstybei gali būti labai neigiami.

Taigi kas keistųsi, jei valstybę valdyti rinkėjai patikėtų bet kuriam iš devyniolikos norinčių tai daryti?

Lyderių dvejetas didelių permainų nežada

Nors sakome Valdas Adamkus Pirmasis ir Valdas Adamkus Antrasis, nes jo dvi kadencijos prezidento poste buvo labai skirtingos, didelių pokyčių D.Grybauskaitės šeimininkavime S.Daukanto aikštėje, jei žmonės ir vėl išreikštų jai pasitikėjimą, mažai kas tikisi. O jų reikėtų.

„D.Grybauskaitė, kaip valstybės vadovė, lyg ir gerai atrodo. Bet mano, kaip rinkėjo, pageidavimas, kad ji šiek tiek keistų savo požiūrį ir ypač kritiškiau žiūrėtų į teisėsaugos sistemos trūkumus. Tariamo pastovumo čia yra per daug. Teismų vardo pagerėjimo nelabai jaučiama, o prokuratūroje, man atrodo, dėl nepasvertos reorganizacijos – visiška sumaištis“, – dalijasi nuomone advokatas Kęstutis Lipeika.

D.Grybauskaitei ekspertai siūlo iš esmės peržiūrėti savo skiriamų teisėsaugos srities kadrų politiką.

Sunku nepastebėti, kad D.Grybauskaitė pastaruoju metu ėmė daugiau bendrauti su įvairiomis visuomenės grupėmis, nors lig šiol vyravo principas, kad ji pati viską žino, ir platesnio rato ekspertų nuomonės girdėti neverta. Bet gal šie pokyčiai – tik rinkiminės agitacijos sezonui?

Vis dėlto daugelis rinkėjų tiki ir matyt pagrįstai, kad D.Grybauskaitės išrinkimas reikštų tolesnę kovą su korupcija ir solidžią Lietuvos poziciją tarp Vakarų valstybių.

„Jei rinkimus laimėtų dabartinis europarlamentaras socialdemokratas Z.Balčytis, nebūtų bėda, bet sunkiai įsivaizduoju, kad būtų kažkas kitaip, kažkas naujo. Neįsivaizduoju, kad jis padarytų ryškesnį posūkį – tiesiog ramiai gyventume, kaip gyvename. Norėčiau ryškesnių asmenybių šiame poste: Z.Balčytis yra nematomas, net dabar, artėjant rinkimams, ryžtingai ir konkrečiai nepasisakė nė vienu aštriu klausimu“, – stebisi žymus pedagogas B.Burgis.

Pasigirsta ir ironijos, kad Z.Balčyčio prezidentavimo atveju prisimintume egzistuojant Prezidentūrą tik porąkart per metus per valstybines šventes.

Advokatas K.Lipeika sako, kad jam, kaip rinkėjui, visiškai nesuprantama ir tai, kaip Z.Balčytis (ir ne jis vienas) pretenduoja iš karto į du labai atsakingus postus: „Tai nepagarba žmonėms. O pokyčių, jei būtų išrinktas Z.Balčytis, nesitikiu, jų būtų mažiau nei dabar.“

Pavojai eurui ir valstybės finansams

„Jei prezidentu taptų ne D.Grybauskaitė ir ne Z.Balčytis, o kas iš kitų septyniolikos to siekiančiųjų, tikėtina, kad labai stipriai palaikytų referendumą prieš eurą ir jo įvedimui kiltų grėsmė. Vis dėlto didelė tikimybė, kad Lietuva eurą kitąmet turės. Tačiau tuomet mažėtų palūkanos skolinimuisi ir Vyriausybei kiltų pagundos didinti išlaidas, kad tokiu populizmu laimėtų artėjančius kitus rinkimus“, – prognozuoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius. Politologo manymu, ši Vyriausybė tam ypač pažeidžiama, nes joje vis dar labai įtakinga Darbo partija, o socialdemokratai, vadovaudamiesi savo šūkiais apie rūpestį paprastu žmogumi, taip pat būtų linkusi paišlaidauti. „Žinia, yra ES reikalavimai, bet D.Grybauskaitė šiuo atžvilgiu labai stiprus saugiklis jų laikytis, ji griežtai priešintųsi išlaidavimui. Socialdemokratas Z.Balčytis taip pat atsargiau žiūrėtų į biudžeto išlaidų perviršį, nes tarp šios partijos narių yra daug verslininkų ir jie supranta, kaip tai žalinga. Bet kurio kito iš dabar pretenduojančių valdyti valstybę pergalės atveju jie suvoktų, kad laimėjo rinkimus, nes jį palaikė nepatenkintoji tautos dalis, ir tikrai nekeltų balso prieš nesubalansuotą biudžetą. Vadinasi, įsivedus eurą beveik garantuotai didėtų biudžeto deficitas“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau, priduria politologas, ekonominė realybė visiems vienodai kanda, tad bet kas, patekęs į prezidento postą, turėtų bent kažkiek švelninti savo ekstremistinius pasisakymus ir jie nebeskambėtų taip drastiškai. Vis dėlto rinkimus laimėjus bet kam kitam, išskyrus D.Grybauskaitę ir Z.Balčytį, politika pasislinktų populizmo link, didėtų valstybės išlaidavimas, galbūt nebūtų įgyvendinti kai kurie strateginiai dabartinės valdžios numatyti tikslai. „Bet nemanau, kad būtų ir visiškas V.Šustausko fenomenas“, – prognozuoja V.Vobolevičius.

Beje, pagal rinkėjų simpatijas įvairiose apklausose R.Paksas laikosi antras po D.Grybauskaitės. „Bet jo kelias į prezidentus pasibaigs, kai iškils klausimas, ar jis gali kandidatuoti. Dabartinė veikianti teisė to padaryti neleidžia. Vis dėlto darant grynai teorinę prielaidą, jei R.Paksas kandidatuotų ir būtų išrinktas, tai atrodytų labai blogai: jei žmogus neturi savigarbos, jis negali ne tik valstybei, bet ir dideliam kiemui vadovauti“, – tokia K.Lipeikos nuomonė. B.Burgis manymu, R.Pakso buvimas prezidentu būtų oligarchinis variantas.

Europos laikraščių antraštes irgi būtų nesunku nuspėti: vienintelis Europoje apkaltos būdu iš prezidentų pašalintas asmuo grįžta į postą. Taip, Lietuvos piliečių mažai, bet sunku patikėti, kad valstybėje nerastume sau vadovo, kuris nebūtų taip pažeminęs valstybės, jos piliečių, Konstitucijos.

Nekeldamos savo kandidatų dešiniosios partijos bando dviejų turų rinkimų sistemą pakeisti į vieno. Tačiau taip pastatydami Dalią Grybauskaitę į visų kitų kandidatų kritikos taikinio poziciją.

Ryškėjančiame prezidento rinkimų kovos peizaže žioji dešiniųjų partijų atstovų vakuumas. Nors ryškiausia potenciali rinkimų lyderė – dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė dar nė nepareiškė, ar kandidatuos antrai kadencijai, Liberalų sąjūdis jau deklaravo remsiąs jos kandidatūrą.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai kitokių planų taip pat neturi, o kai kurie jų piktinasi kiekvienu nauju kandidatu, nes juk visi nugnybs nors trupinėlį rinkėjų palankumo, kas gali lemti antrojo rinkimų turo būtinybę. O antrojo turo spąstuose jau dukart fiasko patyrė pirmajame ryškiai pirmavę kandidatai – Artūras Paulauskas 1997 m. (nors pirmajame ture buvo pelnęs net 44,7 proc.) ir Valdas Adamkus 2002 m. (nors pirmajame ture surinko 35,1 proc.).

Tačiau prezidento rinkimai Lietuvoje juk ir yra dviejų turų.

Dešinieji painioja rinkimų sistemas

„Dviejų raundų rinkimuose turėtume turėti daugiau kandidatų pirmajame, o antrajame jau varžosi du lyderiaujantys. Kas dabar vyksta Lietuvoje, iš pirmo žvilgsnio nelabai įtikėtina: elgiamasi taip, kaip valstybėse, kuriose būna vienas rinkimų raundas“, – pastebi ISM vyr. lektorius politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Tiesa, pasak jo, nesunku suprasti, kodėl taip vyksta: D.Grybauskaitės populiarumas beprecedentis, tad daugiau diskutuojama ne apie tai, kas gali išeiti į antrąjį turą, bet ar jis apskritai bus.

Viena vertus, dešiniųjų logika gal ir pateisinama: centro dešiniųjų elektoratui paliekant vieną stiprų kandidatą didesnė tikimybė išvengti nenorimų netikėtumų balsams išsibarsčius per kelis. Lygiai tokią pat idėją – valdančiajai daugumai kelti vieną kandidatą – siūlė, bet nesėkmingai, ir kai kurie kairiosios pakraipos politikai.

Tačiau kur jie – tie partijų lyderiai, pajėgūs vesti valstybę į priekį ir sugebantys savo gebėjimais įtikinti visuomenę, kad ši už juos balsuotų? Konservatoriai niekad ir neturėjo visuomenei patrauklaus lyderio. Jų kandidatavimas prezidento rinkimuose beviltiškai prastas. Vytautas Landsbergis 1997 m. jis pelnė 15,7 proc. ir nepateko į antrąjį turą. Po to konservatoriai – štai jau sptyniolika metų – sėkmės prezidento rinkimuose nė nebando.

KTU viešosios politikos ir administravimo instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Vaidas Morkevičius primena, kad ir socialdemokratų pozicija prezidento rinkimuose visą laiką buvo keista: „Kartą kandidatavo Vytenis Povilas Andriukaitis, dabar – Zigmantas Balčytis. Jie lyg ir atstovaujantys socialdemokratų veidui, išsakantys jų idėjas, bet – ne stipriausi Socialdemokratų partijoje, ne partijos lyderiai. Vienintelė išimtis – Algirdas Brazauskas 1993 m., bet jis tuomet buvo LDDP kandidatas, dar iki šiai partijai susijungiant su socialdemokratais. Kodėl socialdemokratai nekelia geriausio kandidato – nežinau.“

Bet socialdemokratai kandidatą bent jau kelia, o stipriausios dešiniosios partijos – ne. Liberalų sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius net atvirai piktinosi, kad partija, nekeldama savo kandidato (o jis pats neslėpė ambicijų juo tapti antrą kartą), sukūrė kandidatą Artūrą Zuoką. Juk liberalių pažiūrų rinkėjams, jei jie nenori balsuoti už D.Grybauskaitę, lieka tokia alternatyva.

Liberalų ir konservatorių taktika – be pralaimėjimo: rinkimuose nedalyvauja, o savo prezidentą lyg ir turi, nes išreiškė paramą rinkimų lyderiui, net jei šis, kaip kad D.Grybauskaitė, yra viešai pasakęs, esą jam nereikia jokių partijų paramos. Kaip pastebi istorikas, politikos apžvalgininkas dr. Vygantas Vareikis: „Partijos, deklaruodamos D.Grybauskaitei paramą, ateityje tikisi pozityvios jos pozicijos jiems rūpimais klausimais, o ir prezidentė žinos, kam turi būti dėkinga už paramą, nes jei konservatoriai ir liberalai nekelia kandidatų, jų elektoratas, žinoma, bus raginamas paremti kitą.

Dauguma savivaldybių vadovų bei tarybų arba neturi idėjų, arba tiesiog nenori ieškoti savo išskirtinumo, tad arba tradiciškai yra susitelkę į žemės ūkio plėtrą, arba kopijuoja sėkmingiausių poros savivaldybių elgesį.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena jau tik 2 mln. 944 tūkst. žmonių. Dar prieš trejus metus Jungtinių Tautų bei „Eurostato“ ekspertai prognozavo, kad 3 mln. gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Bet, kaip matome šiandien, jie gerokai klydo. Vis dėlto vėliau ekspertai patikslino, kad 2030 m. Lietuva turės tik 2,5 mln. gyventojų.
Kaip mūsų savaitraščiui teigė Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas, ir šios prognozės, ko gero, pernelyg optimistinės. Geografų skaičiavimais, per artimiausią dešimtmetį Lietuva neteks dar kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.
Kartu su mokslininkų geografų grupe prieš keletą savaičių baigęs ilgai trukusį tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“ V.Daugirdas pastebi, kad visa Lietuva tampa retai apgyventu kraštu. „Lietuvoje jau yra devyniolika iš šešiasdešimties rajonų savivaldybių, kuriose kaimo gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre. O tai jau yra rodiklis, leidžiantis šias teritorijas priskirti prie itin retai apgyventų, – aiškina mokslininkas ir priduria: – Beje, 2001 m. tokių savivaldybių tebuvo šešios.“
Taigi nykstame itin sparčiai. Jei detaliai panagrinėtume šiandieninių 2,94 mln. Lietuvos gyventojų sudėtį, pamatytume, kad daugiau nei milijonas gyventojų yra pensininkai ir neįgalieji, dar apie pusę milijono – vaikai ir paaugliai. O ir tarp darbingo amžiaus žmonių ne visi pajėgūs dirbti. Daugybė žmonių, ypač gyvenančių kaimiškuose rajonuose, neturi tinkamos kvalifikacijos, kad galėtų dirbti sparčiai modernėjančiose įmonėse, arba dėl ilgalaikio nedarbo ir socialinių lengvatų tiesiog yra praradę bet kokį norą patys užsidirbti. Savo ruožtu verslininkai dėl menkos darbuotojų kvalifikacijos, spartaus gyventojų mažėjimo bei senėjimo į daugelį savivaldybių nebeinvestuoja ir nežada to daryti ateityje.
Ką apie tai mano tokių savivaldybių vadovai? Kaip jie žada išlaikyti išsivaikštančius savo regiono gyventojus? Ar merai turi originalių savivaldybės gaivinimo planų? Ir kokie yra kiekvienos savivaldybės išskirtinumai?

Suvalkiečiai kovos dėl vietos žemės ūkyje ir su saviškiais, ir su užsieniečiais
„Šakių rajono ateitis – žemės ūkis“, – perspektyviausią savo vadovaujamos savivaldybės kryptį nurodo Šakių rajono meras Juozas Bertašius.
Jis savo rajoną mato kaip stambių žemdirbių ūkių kraštą. „Kito varianto Šakiai neturi, nes pas mus nėra jokios stambios pramonės, tik smulkūs verslai, be to, mūsų rajonas toli ir nuo automagistralių, ir nuo geležinkelio. Bet štai jaunų ūkininkų suskaičiuojame net 394, o stambių žemės ūkio bendrovių – septynias. Pas mus senos žemės ūkio tradicijos, nes žemės čia derlingos. Šito užsiėmimo nemetėme ir po nepriklausomybės atkūrimo. Užtat pas mus nėra nė vieno aro dirvonuojančios žemės, o ir užsieniečiai žemės supirkėjai mums nebaisūs – nėra jiems čia ką pirkti, nė vienas vietos ūkininkas neužleis jiems savo žemės“, – nukerta J.Bertašius.
Taigi jis neturi, o ir nemano, kad reikia ieškoti kito recepto, ką Šakiams daryti, jog gyventojai čia turėtų ką veikti ir neišsivaikščiotų.
Beje, paties mero šeima irgi susijusi su ūkininkavimu. O ir Šakių jis nevadina rajoniniu miestu. „Koks čia miestas? Šakiai – didelis kaimas. Daugybė žmonių, gyvenančių Šakių centre, dirbti važiuoja į kaimą“, – aiškina meras. O tie, kurie darbą turi pačiuose Šakiuose, daugiausia esą sukasi aptarnavimo srityje: mokyklose, darželiuose, ligoninėje, poliklinikoje, savivaldybėje.
Ir paklaustas apie ateitį – kas su kaimu nutiks po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų, kai ūkininkai vis labiau stambins valdas ir dėl modernios technikos jiems vis mažiau reikės pagalbinių darbininkų, J.Bertašius sako esąs ramus. Jo galva, net ir stambėjant ūkiams, Suvalkijos krašto ūkininkams vis viena reikės daugelio paslaugų. „Beje, mes ne tik neišnaikinome kaimo ambulatorijų, bet dargi padidinome ambulatorinių punktų kaime skaičių, nes šių paslaugų ūkininkams reikia, kaip kad reikia ir kitų paslaugų“, – dėsto J.Bertašius.
Džiaugiasi meras, kad ir mokinių kol kas pakanka, ir nereikia kaip Rytų Lietuvoje uždarinėti mokyklų.
Šakių rajono meras neabejoja, kad puiki ateitis laukia ir kaimyninių Marijampolės, Vilkaviškio, Jurbarko savivaldybių, kurių gyventojai užsiima žemės ūkio veikla. Mat žemė čia vaisinga. Lygiai tokia pat puiki ateitis esą šviečiasi ir kai kurioms Šiaurės Lietuvos savivaldybėms, tradiciškai garsėjančioms senomis žemės ūkio tradicijomis, – Biržams, Pasvaliui, Joniškiui.
Vis dėlto kiti pašnekovai apie šių rajonų, taip pat ir Šakių, perspektyvas turi kitokią nuomonę. Beje, prastą.
Priminsime, kad šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos kaime gyvena 33 proc., o žemės ūkyje dirba 8,8 proc. žmonių. Dar 2007 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo beveik 10 proc., o 1998 m. – daugiau kaip 13 proc. gyventojų. Tad kyla esminis klausimas: o kur dėtis ir ką veikti kitiems kaimuose gyvenantiems bet žemės ūkyje nedirbantiems žmonėms?
V.Daugirdas svarsto, kad Lietuvai vis labiau vystantis jau netolimoje ateityje kaime liks gyventi tik 10–15 proc. žmonių. O dirbs – dar mažiau. „Sovietmečiu žemės ūkis buvo orientuotas į labai daug rankų darbo, o šiandien to nebereikia, nes tam, ką dar prieš 20 metų galėjai nudirbti tik su keturiais penkiais traktoriais ar kombainais, šiandien užtenka ir vieno. Be to, daugybėje ūkių ūkininkams jau talkina robotai, pagaliau net augalų nebereikia ravėti, – dėsto mokslininkas. – Pažiūrėkime į Jungtinę Karalystę, kurios žemės ūkyje dirba apie 4 proc. žmonių ir jie ne tik išmaitina keliasdešimt milijonų savo šalies gyventojų, bet ir žemės ūkio produkciją eksportuoja. Iš šio pavyzdžio aišku, kad mūsų kaimai ir toliau labai sparčiai tuštės.“

Daugiausiai šansų laimėti 2014 m. Europos Parlamento rinkimus turi Lietuvos socialdemokratų partija: socdemai gali tikėtis 4–5, o kitos partijos – po 1–2 mandatus.

2014 m. gegužės 25 d. Lietuva vėl rinks savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) penkerių metų kadencijai. Partijų konkurencija dėl vietų EP šiuose rinkimuose bus dar didesnė, mat Lietuvai skirtų mandatų skaičius mažėja nuo 12 iki 11 iš 751. Dar viena naujovė – pirmą kartą savo kandidatus EP rinkimuose galės kelti ne tik partijos, bet ir visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie taip pat privalės surinkti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų parašų.
Tiesa, vargu aš ši naujovė įžiebs šiuose EP rinkimuose didesnę intrigą: kol kas abejojama, ar tarp kandidatų atsiras stiprių visuomenininkų, pajėgių konkuruoti su didelę patirtį dalyvaujant rinkimuose sukaupusiomis politinėmis partijomis, o jei tokių ir atsiras, tai daugiau nei vieno mandato naujajame EP jie vis tiek negali tikėtis. Tačiau politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad ateityje ryškių visuomenės atstovų EP rinkimų kampanijose būtinai pamatysime, nes nusivylimas politinėmis partijomis Lietuvoje plinta vis labiau, o tai reiškia, jog rinkėjams reikia alternatyvų.
Pergalė šiuose EP rinkimuose prognozuojama socialdemokratams, kurie greičiausiai padidins savo mandatų Parlamente skaičių nuo dabartinę kadenciją turimų trijų iki keturių penkių. Tą leidžia prognozuoti aukšti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingai, o ir partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose gana solidus: į Briuselį trokšta dauguma socialdemokratų ministrų, didžiulis būrys Seimo narių, keli viceministrai ir merai.
Politologai prognozuoja, kad socdemai gali pelnyti dvigubai daugiau mandatų nei bet kuri kita rinkimuose dalyvausianti partija. 2009 m. EP rinkimuose daugiausiai – 26,86 proc. rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), 2009 m. gavusi keturis mandatus, šiuose rinkimuose veikiausiai turės tenkinsis perpus mažiau mandatų, o didelės sėkmės atveju iškovotų tris. Ne daugiau nei vieną du mandatus pelnys ir Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Rinkėjai dar nesupranta EP svarbos

Praeityje iš tiesų silpno ir neįtakingo EP sprendimai šiandien įgyja vis didesnę galią kasdieniame europiečių gyvenime. Ypač Parlamento įtaka sustiprėjo po 2009 m. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, nors per metų metus susiformavęs šleifas, kad ši institucija mažai ką lemia ir gali, ją tebelydi iki šiol. Todėl ir rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose toks mažas ir pastaraisiais metais vis mažėja: pirmuosiuose tiesiogiai renkamo EP rinkimuose 1979 m. balsavo 63 proc., o 2009 m. rinkimuose – jau tik 43,4 proc. balso teisę turinčių ES rinkėjų.
Rinkėjų aktyvumą stipriai didina kelios šalys, kuriose balsavimas EP yra privalomas, – tik todėl Liuksemburge bei Belgijoje rinkėjų aktyvumas siekia net 90 proc. Tai dirbtinai pakelia rinkimų aktyvumo rodiklius. O štai kitur rinkėjai demonstruoja aiškų abejingumą, todėl ES vadovai vis dažniau kelia klausimą, ar esant tokiam mažam rinkėjų aktyvumui apskritai užtikrinamas demokratinis rinkimų teisėtumas.
Regis, tikrą žiovulį EP rinkimai kelia ir lietuviams: 2009 m. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Jei ir šįkart, kaip 2009 m., EP rinkimai nesutaps su prezidento rinkimų antruoju turu, rinkėjų aktyvumas vėl bus ypač mažas.
„Gaila, kad rinkėjai dar nelabai suvokia rinkimų reikšmingumo, – ne tik todėl, kad EP įgauna vis daugiau galių ir kartu su Europos Taryba bei Europos Komisija dalyvauja beveik visų ES direktyvų ir sprendimų priėmimo procese. Šiemet rinkėjai balsuodami pirmą kartą nuspręs, kokiu kursu plauks „Europos laivas“ – socialdemokratiniu, konservatyviuoju, liberaliu, žaliuoju… Juk pirmą kartą tos europinės partijos, kuri laimės rinkimus, kandidatas taps pirmuoju pretendentu į EK pirmininko postą“, – pabrėžia antrą kadenciją EP dirbantis socialdemokratas Justas Vincas Paleckis, šįkart nusprendęs jau nebekandidatuoti.
EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis papildo, kad tai ir yra svarbiausia šių metų rinkimų naujovė: pagal Lisabonos sutartį siūlydamos EP tvirtinti naujojo EK pirmininko kandidatūrą valstybės pirmąkart privalės atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. „Jei naujojo EP daugumą sudarys kairiųjų partijų atstovai, tikėtina, kad naujasis EK pirmininkas bus kairysis, jei dešiniųjų – dešinysis. Europos politinės partijos, dalyvaujančios EP rinkimų kampanijoje, jau imasi iš anksto iškelti ir paskelbti savo kandidatus į EK pirmininkus. Tokia naujovė renkant EK pirmininką turėtų suteikti šiems rinkimams daugiau europinės intrigos“, – mano R.Pogorelis.
Taigi ES deda daug pastangų, kad EP įgytų vis didesnį svorį, nes bent jau kol kas tipiškas europietis nežino nei savo šalies atstovų EP, nei ką ši institucija apskritai veikia, dėl to ir balsuoti nemato reikalo.
Pastarąjį kartą Parlamentas ypač aiškiai pademonstravo savo sustiprėjusias galias 2013 m. lapkritį, kai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo siekiama susitarimo dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl viso ES biudžeto kartu sprendė ES Taryba ir EP, ir pirmas kartas, kai europarlamentarai Tarybos siūlytam biudžetui iš pradžių nepritarė, kol galiausiai susitarimas vis dėlto buvo pasiektas.
Ieškant pavyzdžių, kaip EP sprendimai veikia visų europiečių kasdienį gyvenimą, galima paminėti atpigusius tarptinklinio ryšio tarifus ES – už tai pirmiausia turime dėkoti EP. Be to, būtent EP sprendimai lems, kaip ES šalyse ateityje bus ženklinamos maisto prekių pakuotės ar kokias cigaretes rūkys europiečiai. Tad akivaizdu, kad EP reikšmė šiandien pernelyg nuvertinama.
„Paklausti, kur yra Europa, vieni atsako, kad „Briuselyje“, kiti – „čia“. Tad kaip toli nuo jų yra EP, pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų požiūrio ir supratimo, – teigia TS-LKD atstovaujanti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. – Anksčiau EP neturėjo tokio svorio, negalėjo blokuoti tam tikrų klausimų ir nebuvo lygiavertis partneris, o dabar jis toks yra.“

Tampa dėsninga, kad abi pagrindinės Lietuvos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – prezidento rinkimuose arba iš viso nekelia savo kandidato, arba kelia antraeilę figūrą.

Tai, kad prezidento rinkimuose socialdemokratai vietoj partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus kels europarlamentarą Zigmantą Balčytį, netapo kaži kokia savaitės naujiena, nei juo labiau sensacija. Trys viena po kitos darytos apklausos dar prieš mėnesį parodė, kad prezidento rinkimuose A.Butkevičius neturi jokių šansų prieš Dalią Grybauskaitę, kuri beveik garantuotai sieks perrinkimo antrai kadencijai. Juolab kad visos trys apklausos, skirtingu laiku darytos tiek „Spinter tyrimų“, tiek „Baltijos tyrimų“, davė stebėtinai vienodą rezultatą – trigubą D.Grybauskaitės persvarą prieš A.Butkevičių, o „Vilmorus“ apklausa parodė, jog prezidentės populiarumo nesumenkino nei skandalas dėl VSD pažymos nutekinimo, nei nenutrūkstantis Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas. Vadinasi, tai ne atsitiktinumas, o aiški tendencija.
Tokiomis aplinkybėmis A.Butkevičiui kelti savo kandidatūrą prieš D.Grybauskaitę būtų tolygu politinei savižudybei. Ne paslaptis, kad D.Grybauskaitė turi didžiulį psichologinį pranašumą prieš A.Butkevičių, kuris prieš dešimtmetį nesugebėjo prilygti jai perėmęs finansų ministro portfelį, o prieš penketą metų jau kartą buvo dabartinės valstybės vadovės sutriuškintas per pirmąjį prezidento rinkimų turą. Lygiai visi matėme, kaip įsakmiai pernai prezidentė nurodinėjo Vyriausybę formuojančiam A.Butkevičiui, ką jis galįs įtraukti į Ministrų kabineto sudėtį, o ko – ne. Ir nuo tol kiekvieną pirmadienį rytais linkstančiomis kojomis eina į Prezidentūrą, kaip prasikaltęs mokinukas pas mokyklos direktorę.
Į tai atsižvelgus įsivaizduoti, kad rinkimų kampanijos metu tarp A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės gali vykti lygiavertė dviejų kandidatų į prezidentus diskusija, tai tas pat, kaip bandyti įsivaizduoti lygiavertę diskusiją tarp triušio ir anakondos. Na, nebent šioji būtų labai soti keliais ministrais ir kuo nors neįtikusiu ambasadoriumi desertui. Tačiau triušiui dėl to drąsiau nebus.
Vis dėlto pakartotinis sutriuškinimas prezidento rinkimuose – toli gražu ne pats baisiausias dalykas, galintis ištikti A.Butkevičių. Daug didesnį nerimą jam kelia perspektyva po pralaimėtų prezidento rinkimų likti ir be premjero posto. Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties pasakydamas, kad dar prieš kelerius metus A.Butkevičius, kaip galimas kandidatas į premjerus hipotetinės socialdemokratų pergalės rinkimuose atveju, nekėlė D.Grybauskaitei jokių šiltų minčių. Vargu ar po metus trukusio jau nebe hipotetinio premjero A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės darbo (tiksliau – nedarbo) prezidentės požiūris į jį pasikeitė į gerąją pusę.
Lygiai vieša paslaptis, kad A.Butkevičiaus, kaip premjero, veikla netenkina ne vien tik prezidentės, opozicijos ir netgi koalicinės Darbo partijos, kurios lyderis Viktoras Uspaskichas įvardijo dabartinę Vyriausybę silpniausia iš visų buvusiųjų. Jo (ne)veikla netenkina ir pačių socialdemokratų, kurie tik ir ieško preteksto sklandžiai pakeisti ministrą pirmininką lyg ir Juozu Oleku, lyg ir Juozu Bernatoniu ar kuriuo kitu „bičiuliu“. Pralaimėti prezidento rinkimai, po kurių pagal Konstituciją Vyriausybė grąžina naujai išrinktajam valstybės vadovui savo įgaliojimus, yra tiesiog idealus pretekstas ir galimybė imtis tokios rokiruotės. Juk Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog naujasis prezidentas turi skirti premjeru tą, kuris gali gauti Seimo daugumos paramą, nesako, kad reikia būtinai skirti tą patį asmenį. Galima skirti jo partijos kolegą…
Prieš tris savaites A.Butkevičius interviu LRT „Savaitei“ išsidavė mąstąs apie tokią galimybę. Paklaustas, ar turįs garantijų, kad laimėjusi prezidento rinkimus D.Grybauskaitė paliks jį premjeru, A.Butkevičius atsakė: „Aš taip negalvoju. Gal reikės atsisveikinti pasakant: na ką, Butkevičiau, tau reikalavimai buvo keliami aiškūs, suprantami, tau nepavyko, ir mes turim gražiai atsisveikinti vienas su kitu. Nesu toks žmogus, kad laikyčiausi tos kėdės bet kokia kaina.“ O pamąstęs ėmėsi prevencijos, vietoj savęs į nelygią kovą su D.Grybauskaite statydamas Z.Balčytį, kadaise Algirdo Brazausko numatytą įpėdiniu tiek premjero, tiek LSDP pirmininko poste, o pastaruoju metu vis atviriau reiškiantį pretenzijas į šį palikimą. Pralaimėjęs ir vėl išvažiavęs į Europos Parlamentą Z.Balčytis dvigubai sumažintų A.Butkevičiaus galvos skausmą.
Kartu būtų pratęsta pusantro dešimtmečio siekianti tradicija, kad socialdemokratai nekelia prezidento rinkimuose savo partijos lyderio. Pradžią tam padarė A.Brazauskas, kuris, baigdamas jam atvirai nuobodžią prezidentavimo kadenciją, užuot siekęs perrinkimo 1997 m., paragino saviškius remti tuo metu ~de facto~ nepartinį Artūrą Paulauską. Per kitus, 2002-ųjų prezidento rinkimus socdemai kėlė ne savo lyderį A.Brazauską, o savąjį ~enfant terrible~ Vytenį Andriukaitį, kuriam tai turėjo būti ambicijas mažinanti pamoka (kad ji tokia netapo, kitas reikalas). Vėlgi 2004-aisiais socdemų kandidatu buvo Česlovas Juršėnas, kuriam tai, A.Brazausko požiūriu, turėjo tapti išbandymu, ar jis tinkąs į įpėdinius ir partijos lyderius.
Tai, kad 2009-aisiais A.Butkevičius, vos prieš kelis mėnesius išrinktas partijos pirmininku, nutarė dalyvauti prezidento rinkimuose, reikėtų laikyti išimtimi iš taisyklės, padiktuotos veikiau noro įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, į kurias bet kada galėjo grįžti tuo metu dar sveikas ir pakankamai tvirtas A.Brazauskas, nepatenkintas, kad įpėdinis renkamas ne pagal jo planą. Užtai dabar A.Butkevičius tvirtai seka A.Brazausko nubrėžta linija, kad premjero postas partijos lyderiui yra svarbiau nei prezidento.
Lygiai tokios pat linijos laikosi ir konservatoriai. Jau per 1997-ųjų rinkimus V.Landsbergio kėlimas vyko ne vien dėl jo noro, bet ir dėl tuomečio premjero bei partijos valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus noro arba atsikratyti profesoriaus akies, arba bent jau susilpninti šio įtaką partijoje. Kad planas nepavyko, tai vėlgi ne G.Vagnoriaus veiksmų pasekmė.
2002-aisiais konservatoriai rėmė Valdą Adamkų, 2004-aisiais suvis užsiėmė žaidimais, remdami tai Petrą Auštrevičių, tai V.Adamkų. Kad 2009-ųjų prezidento rinkimuose konservatoriai savo lyderio nekels, buvo aišku dar 2008-ųjų lapkritį, A.Kubiliui tapus Vyriausybės vadovu ir neketinant perduoti šio posto bet kam kitam. Lygiai ir šiuose rinkimuose konservatoriai net simboliškai savo lyderio nekels.
Matant tokias tendencijas galima prognozuoti, kad ir ateityje abi svarbiausios partijos prezidento rinkimuose arba nedalyvaus, arba kels antraeiles figūras. Mat Vyriausybės vadovo postas rimtai partijai gerokai svarbesnis nei depolitizuota ir didelės įtakos šalies ūkiui nedaranti Prezidentūra.

Kadangi Vyriausybės vadovo postas suteikia daug daugiau galių veikti Lietuvos ekonomiką, jau pusantro dešimtmečio nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl Prezidentūros rimtai nesivaržo.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel šildantis populiarumo spinduliuose, pagrindiniai konkurentai socialdemokratai ieško būdų, kaip grįžti į valdžią. Tačiau realiausias prognozuojamas rezultatas po rinkimų Vokietijoje yra kairės ir dešinės didžioji koalicija, kurios laukia ir Vokietijos visuomenė.

Nenumaldomai artėjant rinkimams Vokietijoje, kurie įvyks rugsėjo 22-ąją, gausėja prognozių bei spekuliacijų apie tai, kas stos prie Europos ekonominio variklio bei vienos didžiausių pasaulio ekonomikų vairo.
Nuolat atliekamos visuomenės apklausos rodo beveik stabilų vaizdą: Krikščionių demokratų ir Bavarijos krikščionių socialinės partijų tandemas (CDU-CSU) turėtų surinkti 40–42 proc. rinkėjų balsų, o pagrindinė oponentė Socialdemokratų partija (SPD) – 24–26 proc. Todėl koalicijos likimą tradiciškai turėtų lemti mažųjų partijų rezultatai.
5 proc. rinkimų slenkstį turėtų peržengti trys partijos: žalieji (10–12 proc.), kairieji (“Die Linke”, 8–9 proc.) bei liberalai (FDP, 5–7 proc.) Populistinis Piratų judėjimas bei naujoji prieš eurą pasisakanti „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) stabiliai kybo ties 3 proc. riba ir į Bundestagą patekti šansų turi mažai. Tačiau ar gali pasikartoti 2005–2009 m. kadencijos didžiosios koalicijos scenarijus?

Mutti visa galva aukštesnė

Rugpjūtį Vokietijos socialdemokratai atšventė 150 metų gyvavimo jubiliejų, tačiau džiugių akimirkų daugiau suteikė partijos praeitis, nei artėjantys rinkimai. „Socialdemokratams kyla ir kils daug kliūčių, norint išstumti kanclerę Angelą Merkel, tačiau didžiausia – jos populiarumas“, – teigia britų naujienų tarnybos BBC apžvalgininkas Stephenas Evansas.
Euro zona, šnipinėjimas ir daugybė vidaus politikos klausimų – šiomis temomis vieninteliuose tiesioginiuose debatuose diskutavo pagrindiniai konkurentai dėl Vokietijos kanclerio posto. Po debatų atliktos visuomenės apklausos rodė skirtingus rezultatus: vienose apklausose Peeras Steinbrueckas tapo akivaizdžiu lyderiu (49 prieš 44 proc.), kitų dviejų rezultatai pergalę skyrė A.Merkel (40 prieš 33 proc. ir 44 prieš 43 proc.)
Apklaustų vokiečių vertinimu, A.Merkel yra „stipresnė lyderė“ (59 prieš 28 proc.), „energingesnė“ (61 prieš 38 proc.), „turi ateitį“ (30 prieš 9 proc.) ir tik vienoje kategorijoje – „puikus kalbėtojas“ P.Steinbrueckas pralenkė kanclerę (40 prieš 28 proc.)
O štai žurnalo „The Economist“ vertinimas vienareikšmiškas: dabartinė Vokietijos kanclerė savo konkurentą pralenkė visa galva. „Yra nemažai priežasčių, kodėl vokiečiai A.Merkel vadina mama (Mutti). Ji juos nuramina. Ji juos suvaldo. Kartais ji pastato juos į vietą, tiesa, per daug neįskaudindama“, – rašo britų leidinys.
Per minėtą SPD iškilmingą ceremoniją skambėję pareiškimai dėl artėjančių rinkimų buvo nedviprasmiški: pergalė arba opozicija. „Didžioji partijos dalis nenori didžiosios koalicijos“, – pareiškė socialdemokratų kandidatas į kanclerius P.Steinbrueckas. Vis dėlto apklausų duomenys SPD pergalės nežada – apie 25 proc. svyruojantis rezultatas yra žemiausias nuo 2010-ųjų.

Galimos koalicinės dėlionės

Jeigu per likusį laiką iki rinkimų neįvyks kardinalių pokyčių (o jų politikos ekspertai neprognozuoja), rinkimų baigtį modeliuojant pagal visuomenės apklausas atrodo, kad nė viena pusė neįgis esminės persvaros. Šiuo metu realiausi trys variantai: centro dešinės CDU-CSU ir FDP, didžioji CDU-CSU ir SPD bei dar nė karto neregėta centro kairės SPD, žaliųjų ir kairiųjų „Die Linke“ koalicijos.
Kairiuosius „Die Linke“, kurie 2007 m. susikūrė iš pokomunistinės Demokratinio socializmo partijos, įprasta laikyti antisisteminiais, todėl iki šiol centro kairės koaliciją formuodavo socialdemokratai bei žalieji. Tačiau faktas, kad kai kuriose Vokietijos žemėse jie jau yra sudarę koalicijas su socialdemokratais bei tai, jog SPD ir žaliesiems šiuose rinkimuose nepavyks surinkti pakankamos daugumos, leidžia prognozuoti, kad ateityje toks modelis galėtų būti pritaikytas ir federaliniame parlamente.
2009 m. puikiai pasirodę Vokietijos liberalai leido užsitikrinti dešiniųjų koaliciją su krikdemais. Tačiau dar šių metų pradžioje buvo rimtai abejojama, ar FDP gebės perkopti 5 proc. barjerą ir likti parlamente. „Deutsche Welle“ vertinimu, tik po A.Merkel „sparnu“ liberalai turi šansų likti valdančiojoje daugumoje. Vis dėlto abejojama, ar pavyks surinkti pakankamą daugumą pastaruosius ketverius metus valdžią turėjusiai platformai išlaikyti.
Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. vokiečių valdžioje vėl norėtų matyti didžiąją koaliciją, 35 proc. sakė norintys, kad valdžioje liktų CDU-CSU ir FDP tandemas ir tik 5 proc. pasisakė už centro kairės koaliciją iš trijų partnerių. Todėl bent šiuo metu labiausiai tikėtinas scenarijus yra tas, kurį abi pusės vadina „vengtinu, tačiau galimu“, būtent – didžioji krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriai ateinančius dvejus metus bus vadovaujami 56-erių metų amžiaus  ekspremjero Andriui Kubiliui, kuris antrame ture nugalėjo 80-ies sulaukusį europarlamentarą Vytautą Landsbergį.

TS-LKD vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna DELFI sakė, kad galutiniais duomenimis A. Kubilius surinko 4635 balsus, o V. Landsbergis – 3891.

A. Kubiliaus štabas priskaičiavo, kad už A. Kubilių atiduota 5017 balsų, o už V. Landsbergį – 4357.

Kaune V. Landsbergis pirmavo prieš A. Kubilių, kaip ir pirmame ture: už V. Landsbergį balsavo 577 žmonės, už A. Kubilių – 565.

Klaipėdoje už A. Kubilių atiduoti 122 balsai, už V. Landsbergį – 180.

Vilniuje už A. Kubilių balsavo 531 partijos narys, už V. Landsbergį – 610.

Praėjusį savaitgalį per Čekijos prezidento rinkimus tarpusavyje susigrūmė ne tik kairieji ir dešinieji, bet ir regionų bei didmiesčių rinkėjai.

Čekijoje ką tik įvyko galinga dviejų kandidatų į prezidento postą dvikova – antrajame rinkimų ture grūmėsi kairiųjų pažiūrų buvęs Čekijos premjeras Milošas Zemanas, už kurį uoliai balsavo šalies pakraščių ir provincijos gyventojai, bei dešiniųjų pažiūrų užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas, populiarus Čekijos sostinėje Prahoje, aplink sostinę besispiečiančiuose regionuose ir kituose didmiesčiuose.
Žvelgiant į rinkimų žemėlapį atrodo, kad prezidentą šiuo atveju rinkosi dvi skirtingos respublikos: dešiniesiems simpatizuojanti ir Čekiją pusiau dalijanti centrinių šalies regionų juosta ir kairiųjų kandidatą šlovinantys šalies pakraščiai.
“Balsavimo rezultatai labai skirtingi tiek geografiniu, tiek socialiniu bei ekonominiu požiūriu”, – pastebi “The Economist” analitikai. Jų žodžiais, ne tik Čekijoje, bet ir kitose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje (tai liudija 2012 m. Seimo rinkimai), renkant valdžią kairesniems kandidatams paprastai simpatizuoja ekonomiškai silpnesni regionai, o dešiniuosius renkasi sostinė, pramoniniai regionai bei emigrantai užsienyje.
Žinoma, galima kelti klausimą, kodėl atokesni regionai, labai dažnai gyvenantys iš sostinėje uždirbtų pinigų, kaišioja pagalius į ratus sostinės rinkėjams, tačiau tai paaiškinti visiškai nesudėtinga: per rinkimus kiekvienas galvoja apie savo interesus. Žemdirbiams nerūpi verslininkų interesai, regionų gyventojams svetimos sostinės problemos, ir atvirkščiai.
Štai Čekijos rytuose esanti Moravija, kaip ir Šiaurės Bohemija, išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad žmonėms čia imponuoja populistiniai paprasto socialdemokrato M.Zemano pažadai. O į miestiečius ir pasiturinčius gyventojus nukreipta aristokrato K.Schwarzenbergo rinkimų kampanija, priešingai, patraukė didesnes pajamas gaunančius ir geresnį išsilavinimą turinčius miestiečius.

Miestiečių balsai galiausiai nusveria
Tokių atvejų, kai regionų ir didmiesčių gyventojai rinkimuose turi visiškai skirtingus favoritus, pasitaiko labai dažnai ir beveik visose šalyse. Štai Lenkijoje 2005-aisiais vykstant rinkimams miesto ir turtingesnių regionų gyventojai savo balsus atidavė už progresyvios politikos šalininką Donaldą Tuską, o regionai prezidento poste norėjo matyti vėliau per lėktuvo katastrofą žuvusį Lechą Kaczynskį.
Kituose rinkimuose susikovė miestiečių favoritas liberalas Bronislawas Komorowskis ir žuvusiojo Lecho brolis Jaroslawas Kaczynskis, atstovavęs kaimo vietovėse gyvenančių lenkų interesams. Tiesa, nors vienuose rinkimuose nusvėrė kaimo balsai, antruose triumfavo “miesto” kandidatas.
Pasak politologų, miestiečiai ir daugiau uždirbantys gyventojai iš tiesų dažniau lemia rinkimų baigtį nei kaimo gyventojai, ir taip yra net dėl kelių priežasčių. Viena vertus, regionų gyventojai paprastai renkasi iš kelių panašių kandidatų ir savo balsus jiems išskaido. O štai miestiečiai paprastai turi vieną kandidatą, kuriam ir atiduoda visus savo balsus. Galiausiai miestuose gyvena vis daugiau žmonių, o regionuose – vis mažiau, tad natūralu, kad daugumos balsai ir nusveria rinkimų rezultatus.
Pavyzdžiui, neseniai Gruzijoje vykusius parlamento rinkimus laimėjusią partiją “Gruzijos svajonė” rėmė pramonės, verslo, bankų sektoriaus atstovai. O štai Michailo Saakašvilio rėmėjai buvo negausiai apgyvendinti patriotiškai nusiteikę regionai.
Panašiai nutiko ir Ukrainoje: nors pagal plotą vakarinė Ukrainos dalis yra didesnė nei rytinė, tačiau gyventojų daugiau telkiasi rytuose. Be to, rytuose spiečiasi ir didžiausi Ukrainos miestai Charkovas, Dnepropetrovskas, Odesa, Doneckas. Tad čia gyvenančių žmonių balsai galiausiai ir lėmė, kad dabartinis šalies prezidentas yra Viktoras Janukovyčius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trys klausimai Zenonui Vaigauskui, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui

VEIDAS: Kovo 3 d. trijose rinkimų apygardose vyks pakartotiniai rinkimai į Seimą. Kiek jie kainuos? Ir ar tiesa, kad kandidatų šiose apygardose užsiregistravo labai daug?
Z.V.: Šie rinkimai kainuos per 1,6 mln. Lt, iš jų 795 tūkst. Lt teks apygardų ir apylinkių komisijoms. O kandidatų iš pradžių būta tikrai daug – bent jau Ukmergės rinkimų apygardoje apie savo ketinimus buvo pranešę per 20 pretendentų. Tai iš tiesų didelis skaičius. Tačiau pamatę, kokia formuojasi grūstis, dalis pretendentų savo ketinimų atsisakė, dalis nesurinko būtinų tūkstančio rėmėjų parašų, tad prognozuočiau, kad realiai visose trijose apygardose konkuruos vidutiniškai po dešimt kandidatų.
VEIDAS: Kokias išvadas po praėjusių Seimo rinkimų pasidarė pati Vyriausioji rinkimų komisija? Ar pakartotiniai rinkimai jau vyks kitaip, ar bus didesnė kontrolė, ar bus daugiau policijos? Ar ir per šiuos rinkimus vyks baltųjų pirštinių akcija?
Z.V.: Mes viliamės, kad baltųjų pirštinių akcija per šiuos rinkimus tikrai bus. Taip pat manome, kad ir policija imsis aktyvesnių veiksmų, juolab kad dabar ji turės daugiau galimybių. Jei bus gauta signalų apie balsų pirkimą, policija jau galės naudoti kriminalinės žvalgybos priemones. Ir dabar atsakomybė grės ne tik balsų pirkėjams, bet ir šios veiklos organizatoriams. Taigi manyčiau, kad šį kartą norint pirkti balsus reikės beatodairiškos drąsos.
Permainų, žinoma, bus ir pačioje Rinkimų komisijoje. Mes jau važiavome ir dar važiuosime į susitikimus su rinkimų apylinkių pirmininkais, rengiame jiems mokymus, aiškiname, į ką reikia kreipti dėmesį, nuo ko saugotis, kaip išvengti klaidų. Planuojame ir visiškai naują akciją: kiekvieno rinkėjo bus prašoma anonimiškai užpildyti lapelį, kuriame bus teiraujamasi, kaip jis vertina rinkimų apylinkės darbą, patalpas, ar niekur nematė, negirdėjo balsų pirkimo atvejų. Tą lapelį bus galima įmesti į pašto dėžutę, o mes visus tuos vertinimus perskaitysime ir padarysime išvadas. Na, ir patys važiuosime iš Vilniaus, stebėsime rinkimų eigą aptariamuose trijuose regionuose.
VEIDAS: Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė Danijoje užsiminė, kad jei politinės partijos sutartų dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine, reikėtų iš naujo rengti referendumą ir atsiklausti tautos nuomonės. Kiek toks referendumas kainuotų, kada jį būtų galima rengti ir ar būtų formuluojamas kitoks klausimas, nei buvo per pastarąjį referendumą?
Z.V.: Šis klausimas labiau ne man, o politikams. Nors aš manau, kad klausimą derėtų suformuluoti gerokai tiksliau, nei jis buvo suformuluotas per praėjusį referendumą. Taip pat reikėtų išvengti ir kitų klaidų, kurių nemažai buvo padaryta prieš šį referendumą, ir jis vyko labai jau spontaniškai. Rinkėjai, tiesą sakant, nežinojo, kokios bus 2012 m. referendumo pasekmės.
Kažkodėl nemanau, kad toks referendumas galėtų įvykti šiemet, nes jo rezultatai ne itin skirtųsi nuo ką tik buvusio referendumo. O štai jei referendumas būtų surengtas kitais metais, kalba jau būtų kita. Juolab kad kitais metais vyks prezidento rinkimai, taip pat Europos Parlamento narių rinkimai, tad referendumą būtų galima surengti daug pigiau. Tada jis kainuotų 2–3 mln. Lt, o jei būtų rengiamas atskirai, jo kaina siektų 15–16 mln. Lt.
Bet kokiu atveju referendumui reikėtų pradėti ruoštis daug anksčiau ir kitaip, nei tai buvo daroma 2012 m. Taip pat reikėtų kažkokią pinigų sumą skirti referendumo agitacijai.

Ligšioliniai merų ir jų komandų darbai bei pasiekimai liudija, kad jiems vertėtų suteikti daugiau galių, teisių, finansinio savarankiškumo, o taip pat ir atsakomybės.

Praėjusią savaitę šalies miestų ir rajonų merai susitiko su premjeru Algirdu Butkevičiumi. Per šį susitikimą paaiškėjo, kad ženkli dalis merų yra kur kas kompetentingesni, išmintingesni, daugiau nuveikę ir turintys daugiau idėjų bei siūlymų nei kai kurie šios Vyriausybės ministrai.
Todėl jau daug metų skambantis merų prašymas suteikti savivaldai daugiau valdžios bei galių ir padidinti savivaldybių finansinį savarankiškumą – nebeatrodo nei įžulus, nei populistinis, o kaip tik visiškai logiškas. Vertinant objektyviai, gana didelė dalis savivaldybių tvarkosi puikiai, stebina novatoriškumu ir naujais projektais, mažomis skolomis ir regionuose ženkliai pagerėjusia gyvenimo kokybe.
O štai apie centrinę valdžią to nepaskysi – skolos mižiniškos, idėjos skurdžios, o stambieji projektai, tarkime, Visagino atominė elektrinė, daugiabučių renovavimas, ar santykių su kaimynais gerinimas – visiškoje aklavietėje.
Merai neslepia, jog yra labai nusivylę buvusia Vyriausybe, kuri ne tik neplėtė, bet netgi ribojo vietos savivaldos kompetenciją ir nepakankamai finansavo savivaldybėms užkrautas funkcijas. Tiesą sakant, buvusieji valdantieji bent savivaldos srityje pridarė tikrai nemažai žalos: jie visiškai neskatino savivaldybių taupyti lėšų, o kaip tik kone ragino siekti tapti probleminiais regionais ir kaulyti iš centrinės valdžios paramos. Šias išvadas galima pagrįsti tokiais pavyzdžiais: jei savivaldybė surinkdavo daugiau lėšų nei planuodavo, didžiąją dalį jų centrinė valdžia perimdavo ir išdalindavo kitoms, neva skurdesnėms savivaldybėms. Taigi savivaldybės visiškai nebūdavo suinteresuotos tų viršplaninių pajamų gauti. O štai jei višplaninės pajamos liktų pačiai savivaldybei, šios būtų maksimaliai suintersuotos jų surinkti kuo daugiau ir panaudoti jas savo regiono gerovei.
Dar vienas pavyzdys: kai centrinė valdžia leido atlikti eksperimentą ir penkios savivaldybės pačios savarankiškai ėmė valdyti bei skirstyti socialinės paramos lėšas, išvydome neregėta dalyką – jos sutaupė labai daug šių lėšų. Tarkime, Akmenės rajonas iš 16 mln. Lt, skirtų socialinėms pašalpoms, sutaupė 7 mln. Lt (nes socialiniai darbuotojai po du kartus aplankė visus pretenduojančiuosius gauti socialinę pašalpą ir mikliai nustatė, kam būtina skirti pašalpą, o kas piktnaudžiauja). Jei iš savivaldybės sutaupytos lėšos būtų atimtos, ji tikrai nebūtų taip taupiusi. O dabar kai visi 7 mln. Lt jai liko, už šiuos pinigus Akmenės rajone įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, trinkelėmis iškloti šaligatviai, įrengtos apšvietimo sistemos, atlikti kiti darbai.
Na, o savivaldybės, kurios šiame eksperimente nedalyvavo, o jų – net 55, kaip jau tikriausiai supratote, jokių milijonų, skirtų socialinėms pašalpoms, nesutaupė, taigi negalėjo maloniai nustebinti savo rajono gyventojų nei gyvenimo kokybės gerinimo, nei apinkos gražinimo projektais. Tad galbūt Akmenės pavyzdį derėtų perkelti visai Lietuvai ir tuomet socialinė parama būtų skiriama tik tiems, kam reikia, o sutaupytos lėšos leistų ženkliai pagrąžinti Lietuvą.
Būtent tokių ir panašių permainų merai tikisi iš A.Butkevičiaus Vyriausybės. Tiesą sakant, pasiūlymų jie turi daugybę ir įvairiose srityse. Apie daugiabučių renovavimą – taip pat. Jei premjeras išgirs merus, galime sulaukti proveržio. Ir ne tik Vilniuje.
Žinoma, atsiras tvirtinančių, kad ne visi merai šviesuliai ir idėjų generatoriai, be to, esama tarp jų ir korumpuotų veikėjų. Žinoma, tarp visų 60-ies Lietuvos merų išties aukšto lygio vadovai, iniciatyvūs profesionalai, savo ragiono patriotai sudaro mažiau nei trečdalį, bet tam savaitraštis “Veidas” jau penkerius metus ir rengia geriausio mero rinkimus, kad visi tokius lyderius pastebėtume, įvertintume ir pagerbtume.

Geriausi 2013 metų merai

Šiemet “Veidas” jau penktą kartą sudarė daugiausiai naudos savo miestams ir rajonams duodančių merų reitingą. Šįkart meru, turinčiu daugiausiai idėjų, kaip gerinti kraštiečių gyvenimą, skatinančiu verslo plėtrą ir pritraukiančiu maksimaliai ES paramos, diegiančiu komfortišką infrastruktūrą, garsinančiu atstovaujamą savivaldybę ir daugiausiai jai nuveikusiu, pripažintas Utenos rajono meras Alvydas Katinas. Reitinge jis pranoko antroje vietoje atsidūrusį Akmenės r. merą Vitalijų Mitrofanovą ir Palangos merą Šarūną Vaitkų. Aplenkė jis netgi didmiesčių merus Artūrą Zuoką ir Andrių Kupčinską.
Didžiausias šiųmečio reitingo netikėtumas – Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus šuolis iš 19-os į prizinę trečiąją vietą. Kita vertus, stebėtis gal ir nereikėtų, nes Palangai pavyko ištrūkti iš sąstingio ir susirasti savo nišą (kaip kadaise tai padarė Druskininkai). Taigi šis kurortas akivaizdžiai progresuoja, ir vieni svarbūs projektai veja kitus.
Daugeliui paprastai labai įdomu, kas ir kaip balsavo. Taigi jeigu būtume vertinę tik merų atsakymus, laimėję būtų V.Mitrofanovas, V.Makūnas ir A.Vrubliauskas, verslo organizacijų atstovai daug savo balsų atidavė už A.Katiną, A.Zuoką ir S.Žvinį, o ministerijų grietinėlė – už V.Grubliauską, A.Abromavičių, A.Kupčinską ir Š.Vaitkų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Menka rinkimų intriga nežada nei rimtų diskusijų apie būtinas permainas valstybėje, nei didesnio jaunesnių rinkėjų aktyvumo.

Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius atėmė bene paskutinę prezidento rinkimų intrigos viltį. Politikos ekspertams atrodo beveik neįmanoma, kad kažkas per iki rinkimų likusius nepilnus penkis mėnesius staiga populiarumu prilygtų dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors, kaip sako „Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys, politika, kaip ir sportas, intriguoja, nes čia kartais silpnesnis neprognozuotai spurtuoja, o stipriausias ima ir pralaimi.
Vis dėlto ar Lietuvoje tiek mažai asmenybių, galinčių ir norinčių vairuoti valstybę, o gal mūsų valstybės elektoratas toks, kad jį patraukti galima tik populizmu?

Kiek norinčiųjų ir kiek galinčiųjų
2009 m. kandidatų į prezidentus buvo septyni, 2004 m. – penki. Norinčiųjų ir šįsyk iki vasario, žinoma, dar atsiras daugiau, nei yra dabar jau pareiškusių norą varžytis dėl šio posto. Tačiau realiai pretenduoti jais tapti gali vienas, na, gal du. Tiesa, ir D.Grybauskaitė oficialiai nėra deklaravusi savo apsisprendimo, tačiau visa jos darbotvarkė ir retorika demonstruoja būtent tai.
Tad kas jai mes iššūkį? Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, paklaustas apie rinkimus, sako: „Vienos partijos rūpinasi kandidatais, o mes rūpinamės būsimais prezidentais.“ Tačiau retorikos vingrybės nepridengia, kad partija ir vėl jau kelinta kadencija neturi bent kiek konkurencingo kandidato varžytis dėl prezidento posto.
Darbo partijos kandidatas Artūras Paulauskas, kuris 1997 m. prezidento rinkimuose pralaimėjo Valdui Adamkui vos 14,3 tūkst. balsų, šiandien – ne ta pati politinė figūra: praradęs savo partiją, populiarumą, įtaką ir nebeturintis 1997 m. turėto naujo pranašo efekto. Bet neatmestina, kad svetimkūniu tarp “darbiečių” elito laikomas A.Paulauskas neturės nei finansinės, nei moralinės partijos paramos, o “darbiečiai” ims ir išmes į rinkimų kovą Loretą Graužinienę. Tiesa, kol kas jos reitingai pergalės jai neprognozuoja.
Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis rinkimuose dalyvauti negali, nes neturi keturiasdešimties, o Petrui Auštrevičiui sociologinės apklausos didelių šansų laimėti nežada. Teisiniai sprendimai Seime dėl „Tvarkos ir teisingumo“ lyderio Rolando Pakso galimybės vėl bandyti grįžti šeimininkauti į S.Daukanto aikštę, ko gero, bus priimti per vėlai, bet neatrodo, kad ir jis pats labai skubintųsi varžytis su D.Grybauskaite. Neabejojama, kad dar atsiras ir koks protesto balsų rinkėjas arba į šią poziciją pretenduos tas, kuriam labiausiai trūks pinigų rinkimų kampanijai. Kai kurios verslo jėgos taip pat svajoja turėti savą prezidentą.
A.Butkevičius vienintelis galėjo žadėti rinkimų intrigą, nors kai sociologų klausimas būdavo formuluojamas konkrečiai apie prezidento rinkimų preferencijas, A.Butkevičiaus atotrūkis nuo D.Grybauskaitės jau būdavęs toks: „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimams“ atliekant apklausą spalį už D.Grybauskaitę sakėsi balsuosią 36,5 proc., o už A.Butkevičių – 11,5 proc., už Z.Balčytį – 3 proc. apklaustųjų.
„Konservatorių lyderiai – nei A.Kubilius, nei prof. Vytautas Landsbergis, netgi nei iš jų populiariausia Irena Degutienė neturi šanso laimėti ne tik prieš D.Grybauskaitę, bet ir prieš A.Butkevičių, jei jis būtų dalyvavęs rinkimuose. Kadangi negali laimėti, konservatoriai pastatė žaidimą ant įdomios kortos – jie turi savo įtaką Prezidentūroje, nes turi savo nepartinę prezidentę. Kodėl kitų partijų kandidatai nekyla, belieka tik stebėtis. Nacionalinėje politikoje lyderystė labai ribota“, – apgailestauja europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis.
Jis sako, kad žmonėms tenka nelengvas pasirinkimas tarp teatrališkų skandalistų, neturinčių jokios kompetencijos, ir tarp turinčių valstybės valdymo patirties, bet nepopuliarių, nemokančių su tauta bendrauti ar pridariusių tam tikrų klaidų, kurių neskuba pripažinti, politikų.

Kiek Z.Balčytis gali prisivyti D.Grybauskaitę
Patyręs politikas, europarlamentaras, buvęs finansų ministras, kompetentingas, kultūringas, tarptautinės patirties nestokojantis Z.Balčytis turi daug prezidentui reikalingų komponentų. Išskyrus svarbiausią – jis niekada nebuvo tarp pirmųjų ne tik visuomenės apklausose: A.Brazauskas, matęs jį savo posto paveldėtoju, jo neįsiūlė net socialdemokratams, jis buvo bene vienintelis, kurio kandidatūrą, prezidento siūlomą į premjerus, Seimas atmetė. O jo ministravimas Finansų ministerijoje baigėsi fiasko, kai nesugebėjome suvaldyti finansų ir sužlugdėme savo norą 2007 m. įsivesti eurą.
Pats politikas, nors nelabai įtikinama intonacija, kartoja, kad rinkimus laimės. Kodėl? Argumentas išdėstytas LRT laidoje „Dėmesio centre“: „Sekantis laikmetis yra mano laikmetis. Aš matau sprendimus, kuriuos reikia ir būtina padaryti. Reikia daugiau susiklausymo, įtikinti visus politikus ir daryti tuos sprendimus.“ Antra vertus, jei Z.Balčytis tikrai būtų toks tikras savo sėkme, tuo pačiu metu nedalyvautų dar ir Europos Parlamento rinkimuose.
„Z.Balčytis pradėjo demonstruotis žiniasklaidoje ir po poros mėnesių jis bus jau kitoks Balčytis – su kitokiais akcentais ir reitingais, nei kad buvo prieš mėnesį, tebūdamas tylus Briuselio europarlamentaras. Jis turi pakankamai šansų antrajam turui“, – mano V.Gaidys.
„Vilmorus“ prieš savaitę atliktoje apklausoje (…….įrašysiu).
Kiek gali užaugti reitingai per nepilnus penketą mėnesių? Sociologas primena, kad ir D.Grybauskaitės reitingai apie 2001–2003 m. taip pat buvo arti nulio, nors ji buvo finansų ir užsienio reikalų viceministrė, paskui finansų ministrė. Tapusi eurokomisare savo reitingus šiek tiek paaugino. O kai 2008 m. pavasarį atsirado simptomų, kad ji gali kandidatuoti prezidento rinkimuose, reitingų augimas pradėjo dvigubėti kas mėnesį.
Vis dėlto neatrodo, kad iš kažko dar būtų spėta nulipdyti širdžių prezidentą.

„Veidas“ pradeda naują tradiciją rinkti Metų žmogų. Šiemet šį titulą skyrėme pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ organizatoriams ir dalyviams.

Įtampos ir manipuliacijų kupiną politinį spektaklį Seime balsuojant dėl Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės neliečiamybės panaikinimo – politinį farsą, kokio dar nebuvo per visą Seimo istoriją, posėdžių salės balkone iki paskutinės minutės stebėjo ir kelios dešimtys neabejingų piliečių, kurie kaip švarių rankų ir skaidrios politikos ženklą laikė iškeltas rankas su baltomis pirštinėmis.
Dauguma šių jaunų žmonių pirmą kartą taip tiesiogiai įsitikino, kokia purvina ir žemos politinės kultūros yra didžioji Lietuvos politika. Antradienį, kai juodosios buhalterijos byloje kaltinamos Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas per savo klapčiuką Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, visomis išgalėmis manipuliavusį Seimo statutu savo partijos naudai, pasiekė, kad balsuojant dėl neliečiamybės būtų padaryta pertrauka iki ketvirtadienio, šie jauni, su politika lig šiol beveik nesusidūrę piliečiai patyrė tikrą vertybinį šoką.
Nors dabar, kai po visų įmanomų bandymų vilkinti procesą ir daryti spaudimą koalicijos partneriams socialdemokratams V.Uspaskicho politinė neliečiamybė jau panaikinta, o jis ir vėl lyg niekur nieko laido juokelius, mėgindamas vaizduoti nerūpestingą vyruką, tąkart į Seimo posėdžių salę susirinkę piliečiai aiškiai pamatė, kad neliečiamybės išsaugojimas provincijos numylėtiniui „Agurkichui“ buvo tarsi gyvybės ir mirties klausimas. Prieš balsavimą Seimo salėje V.Uspaskichas atrodė itin neramus: jo veidas buvo įraudęs, trūkčiojantis dėl nervinio tiko. Vado dešinėje sėdinti V.Vonžutaitė, buvusi partijos centrinės būstinės vadovė, nuolat koordinavusi veiksmus tarp kitų partijos narių, taip pat atrodė itin išsigandusi, ligšiolinio pasitikėjimo savimi nebebuvo likę nė kvapo. Vėliau kalbėdama iš Seimo tribūnos ji net apsiašarojo.
Kad pasinaudodamas Seimo nario mandatu išsisuktų nuo teismo, V.Uspaskichas išnaudojo visus psichologinio spaudimo ginklus socialdemokratams palaužti, bet galiausiai liko it musę kandęs.
Tai yra ir tam tikra tų jaunuolių su baltomis pirštinėmis, sukilusių prieš politikų bandymą slėptis nuo teisingumo prisidengiant Seimo nario mandatu, pergalė. Jų buvimas Seimo salėje aiškiai trikdė V.Uspaskichą, o galbūt – kas galėtų tai paneigti – turėjo įtakos ir parlamentarų apsisprendimui balsuojant.

Jaunimas, kuriam ne vis tiek

Apie pilietinę iniciatyvą „Baltosios pirštinės“ visuomenė pirmą kartą išgirdo per pastaruosius Seimo rinkimus, kai po pirmojo jų turo išaiškėjus faktams apie masinį rinkėjų balsų pirkimą bendrai pilietinei akcijai susivienijo keli šimtai šalies gyventojų, daugiausia jaunimas. Per antrąjį rinkimų turą, apsimovę baltas pirštines, jie budėjo prie rinkimų apylinkių visoje Lietuvoje, kad sustabdytų galimą balsų pirkimą, ir padėjo užfiksuoti nemažai rinkimų tvarkos pažeidimų.
Praėjusią savaitę Seimui ruošiantis balsuoti dėl parlamentarų V.Uspaskicho, V.Gapšio ir V.Vonžutaitės politinio imuniteto, pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ organizatorius pasiekė neoficiali informacija, kad šįkart gali būti perkami pačių Seimo narių balsai. Norėdami paraginti parlamentarus atsakingai balsuoti ir nepasiduoti Darbo partijos spaudimui apsaugoti savo lyderius nuo teismo, jaunuoliai, per socialinius tinklus žaibo greičiu suorganizavę naują akciją už skaidrią politiką, vėl užsimovė baltas pirštines ir šįkart susibūrė jau Seimo rūmuose.
„Mes tvirtai tikime, kad įstatymų leidžiamoji ir teismų valdžia turi būti atskirta ir Seimo narių nebaudžiamumo neturėtų būti, – sako 35-erių metų Tadas Langaitis, aktyvus visuomenės veikėjas, vienas „Baltųjų pirštinių“ lyderių. – Esame čia tam, kad vykdytume balsų pirkimo prevenciją, nes taip yra griaunami demokratinės valstybės pamatai, kurie Lietuvoje, jaunoje mūsų valstybėje, ir šiaip dar nėra stiprūs. O jeigu mes leisime tam įsigalėti, prarasime ir tai, ką turime. Mūsų demokratinė valstybė gali tapti butaforinė ir iš esmės nustoti egzistuoti. Imuniteto naikinimo metu mes esame čia, kad Seimo nariai matytų, jog pilietinė visuomenė tai stebi, ir jaustų atsakomybę balsuodami.“
Tadas pridūrė, kad Seime susibūrusi keliasdešimties žmonių grupė tėra ledkalnio viršūnė: pasak jo, dar apie tūkstantį jų bendraminčių procesą stebi internetu ar per televiziją.
Turėję galimybę gyvai stebėti batalijas Seime, jaunuoliai neslėpė nusivylimo Lietuvos politikais, o ypač – Darbo partijos narių veiksmais. „Esu ir anksčiau stebėjęs Seimo posėdžius, bet tai, ką pamačiau šiandien, – viso to absurdo aš negaliu apsakyti, – po antradienio „politinio turgaus“, kokio nebuvo per visus 22 nepriklausomos valstybės metus, įspūdžiais dalijosi 24 metų Danielius Stasiulis, dar vienas „Baltųjų pirštinių“ iniciatorių. – Tai yra baisu, ir būtų gerai, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kad ir be baltos pirštinės, galėtų nueiti pasižiūrėti, kaip galima manipuliuoti mūsų demokratijos pagrindais, Seimo statutu ir vien dėl to vilkinti procesą. Man tai žadina pilietinius jausmus, norą ką nors daryti, nes nebegaliu būti tiesiog šiaip stebėtojas ir ignoruoti situacijos. Čia vyksta kažkokie nešvarūs dalykai, todėl mes ir atėjome – prižiūrėti tvarkos.“
Pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ dalyviai ne tik stebėjo Seimo posėdžius, kuriuose buvo sprendžiamas politikų teisinės neliečiamybės klausimas, bet ir aktyviai veikė už Seimo rūmų ribų. Po to, kai antradienį „darbiečiai“ pasiekė, kad balsuojant dėl neliečiamybės būtų padaryta pertrauka, ir pasigirdo kalbų apie galimą socialdemokratų šantažą, jaunimas socialiniuose tinkluose paskelbė parlamentarų telefono numerius ir elektroninio pašto adresus, ragindamas visus neabejingus žmones asmeniškai pakviesti Seimo narius dalyvauti ketvirtadienio balsavime. Taip pat daugybė akciją palaikančių gyventojų savo profilių nuotraukas socialiniuose tinkluose papuošė baltųjų pirštinių ženklu.