Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Seimo kadencija baigėsi, Vyriausybės kadencija irgi eina į pabaigą. Premjere, kokia savijauta? Gal jau matuojatės opozicijos lyderio marškinius?

Vakar vykęs paskutinis praeitos kadencijos Seimo posėdis leido pažvelgti į visus ketverius metus. Aš įvardinau, kad išties tai buvo krizės įveikimo Seimas. Galima taip įvardinti. Iš tiesų Seimui, kurio kadencija jau baigiasi, teko turbūt vieni iš sunkiausių uždavinių, lyginant visą Lietuvos laikotarpį nuo pat 1990 metų, jeigu išimtume valstybės kūrimo, atkūrimo pradžios laikotarpį (1990-92-ųjų), tai šiam Seimui ko gero teko patys sudėtingiausi, sunkiausi uždaviniai. Galima pasidžiaugti, kad Seimas atlaikė. Be abejo, Seimas yra toks apibendrinantis terminas, kuris savyje per daug paslepia tą dalyką, kad Seime skirtingos atsakomybės tenka skirtingoms Seimo frakcijoms ir valdančiai koalicijai, ir opozicijai. Bet bendru rezultatu iš tikrųjų galima pasidžiaugti.

O kaip vyksta pats valdžios perdavimas, premjere,? Kažkada Jūs kaltinote „socdemus“, kad Jums atėjus į valdžią jie Jums paliko dovanėlių su „Sodra“. Dabar vakar girdėjau, kad Algirdas Butkevičius sako, kad Jūs irgi pakasėte „bombelių“ su PVM suplanuotu surinkimu, kuris gruodį didesnis nei galite surinkti. Kaip vertinat tokius dalykus?

Aš vakar irgi nustebau pono Butkevičiaus, taip jau numanoma, pretendento į premjerus, pareiškimu, kuris nuskambėjo laidoje, kur buvo kalbama visiškai ne apie finansus, o apie Konstitucinio Teismo sprendimo įgyvendinimą. Mano įsitikinimu – visiškai neatsakingas pareiškimas. Aš jau paprašiau Finansų ministerijos, kad tiksliai atsakytų į tuos tariamus kaltinimus, kad slepiama informacija, kad suplanuotos kažkokios tariamos „bombelės“ – PVM surinkimas. Kiek mane informavo, tai yra visiškai neteisingi teiginiai. Manęs tikrai nestebina gal tokie šiek tiek padriki A. Butkevičiaus pareiškimai pastaruoju metu. Gal iš tikrųjų žmogui sudėtinga, jaudinasi ir tos patirties nėra, bet būtų gerai, kad neteisinga informacija nebūtų skelbiama, kad po to nereikėtų pretendentui į premjerus kas pusdienį vis skelbti, kad buvo suklysta, kažkokie patarėjai suklaidino, ir keisti savo nuomonę.

Mūsų klausytoja Lina „Facebook“ siunčia Jums klausimą: premjere, kaip Jūs vertinate vieno, sakykim, realiausių pretendentų į premjerus A. Butkevičiaus poziciją dėl energetikos. Gal pirmiausiai susiaurinsiu klausimą. Ką Jūs manote apie Energetikos ministerijos kaip karštos bulvės mėtymą iš vienų partnerių kitiems?

Tai Jūs turbūt ir atsakėte į savo užduotą klausimą. Man lygiai ta pati metafora, tas pats palyginimas su ta karšta bulve tik ir ateina į galvą. Iš tiesų tai rodo, kad šis darbų baras, iš tikrųjų reikalaujantis ir patirties, ir politinės valios, ir atsakomybės, nei vienai partijai neatrodo patrauklus. Energetikos reikaluose nėra didelių europinių  pinigų, nėra ką dalinti, todėl ministerija pagal jau išgarsėjusią lyginimų skalę sulaukė turbūt labai mažo balo. Tai, kad patys socialdemokratai jos nenorėjo, ji buvo atiduota partijai „Tvarka ir teisingumas“, paskui buvo permesta Darbo partijai, dabar  DP (DP) permeta Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. Iš šono žiūrint šiek tiek juokingai atrodo, bet iš tikrųjų kelia susirūpinimą, kad pretenduojantys būti valdančioje koalicijoje į energetikos reikalus žiūri kaip į tokius, kurie jiems visai nerūpi arba kuriuose jie tiesiog bijo prisiimti atsakomybę.

Premjere, užuominos apie tai, kad su „Gazprom“ bus kalbamasi ne ieškinių, bet konstruktyvesne kalba. Kaip jos vertintinos?

Man vėlgi sunku pasakyti, kaip tas užuominas vertinti. Užuominų buvo per šitą laikotarpį pasakyta pačių įvairiausių, kartais atrodo, kad kalbama nelabai atsakingai: ir apie naujos atominės statybą Elektrėnuose, ir panašius dalykus. Tai aš tikrai nesiimu labai kritiškai vertinti tokių pasisakymų, gal sulaukime naujos Vyriausybės, jos programos, ir tada turėsime galimybių iš tiesų detaliau išsiaiškinti visus politikos pasikeitimo planavimus. Bet aš pasakyčiau labai aiškiai ir nedviprasmiškai: nuolaidžiauti „Gazprom“ reikštų Lietuvos žmonių, Lietuvos vartotojų ilgalaikių interesų išdavystę. Ir aš tikrai raginčiau susilaikyti būsimąją valdžią nuo tokio nuolaidžiavimų noro ir atsisakant ilgalaikių interesų pasiekti kažkokių trumpalaikių tariamų laimėjimų, galbūt bandant parodyti, kad štai keliais centais būtų išsikovota kokia nors nuolaida. Nuolaida, kuri iš tikrųjų būtų pasiekiama, atsisakant ilgalaikio siekio, kurio mes nuosekliai siekiame, kad „Gazprom“ dujas Lietuvai pardavinėtų pagal sąžiningas, konkurencingas taisykles, kurių nuosekliai siekia visa Europos Sąjunga (ES) ir atskiros ES valstybės. Noriu priminti, kad kaip tik išnaudodamos arbitražinius mechanizmus, tokių aiškių, skaidrių, ilgalaikių nuolaidų yra pasiekusios ir Vokietijos, ir Lenkijos kompanijos. Ir Lietuva turi visas galimybes eiti šiuo aiškiu, nedviprasmišku ir ne kažkokių neskaidrių nuolaidų paieškos keliu.

Mūsų klausytojas Martynas Jūsų taip pat klausia, jeigu galite, premjere, trumpai atsakykite: „Ar A. Kubilius mato kokią nors energetinę strategiją be atominės elektrinės Lietuvoje?“.

Visa strategija yra patvirtinta ir be atominės elektrinės Lietuva iš tikrųjų turės didelių iššūkių, kaip pasirūpinti sava pigiausia elektros generacija. Iki šiol negirdim iš tų, kurie pasisakydavo prieš atominę elektrinę ir iš pretenduojančių į naują valdančią koaliciją, jokių alternatyvių pasiūlymų, kaip būtų užpildyta ta spraga, tas elektros generavimo trūkumas, kurį mes turime. Ir aš manau, kad tai lieka dideliu iššūkiu ir būsimai valdžiai, ir visai Lietuvai.

„Lietuvos žinios“ šiandien rašo, jog Žydrūno Plytniko vadovaujama Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), išnagrinėjusi bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ šiemet vykdytus viešuosius pirkimus, nustatė, kad ji neteisėtai įsigijo paslaugų už beveik 30 mln. litų. Kaip Jūs vertintumėte šią informaciją?

Į tai turi atsakyti pati įmonė. Ginčai arba diskusijos, ar priekaištai, VPT išsakomi įmonėms būna labai ilgai diskutuojami, dėl jų yra ilgai ginčijamasi. Mes visada pasisakėme už viešųjų pirkimų skaidrumą, aiškumą ir visuomet reikalavome iš visų įmonių to laikytis.

Bet jei būtų nustatyta pažeidimų organizuojant viešuosius pirkimus?

Į juos turėtų būti reaguojama taip, kaip reaguojama bet kuriuos kitu atveju.

Premjere, ateinančios partijos dalijasi ministrų postus. „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partija aplinkos ministru siūlo Valentiną Mazuronį, vidaus reikalų – Remigijų Žemaitaitį. Kaip vertintumėte tokius TT pasirinkimus ?

Tikrai nenoriu vertinti. Nesame detaliau kalbėjęsi nei tarpusavyje, nei su galimais pretendentais.

Koks pirmas įspūdis išgirdus šias pavardes?

Atrodo, kad reikalavimai ministrams ženkliai žemėja, taip aš pavadinčiau. O tai man kelia nerimą, nes Lietuvos laukia tikrai sudėtingi darbai, ir pirmininkavimas ES nuo kitų metų liepos 1 d. Ir gebėjimo būnant opozicijoje garsiai kalbėti ir kritikuoti valdžią tikrai nepakaks. Manau, kad ir būsimajam premjerui, ir Prezidentei toks pasirengimo kvalifikuotam ir atsakingam darbui reikalavimas turėtų būti labai svarbus. Taip pat labai svarbu turėtų būti nepriekaištinga reputacija ir visiškai skaidri bet kurio kandidato, pretenduojančio į tokius postus, praeitis. Galiu priminti, kad ponas Žemaitaitis yra atėjęs į politiką iš Vilniaus savivaldybės, kur dirbo patarėju kartu su meru Juozu Imbrasu, vicemeru Evaldu Lementausku – tai turėtų būti labai kruopščiai prisiminta ir išnagrinėta.

Kas turėtų tuos skaidrumo ir kompetencijos reikalavimus kelti, jei partijos parenka tuos žmones? Ar to pakanka visuomenei, kad partijų pakelta kartelė tokia ir turi būti?

Na, pirma dalykas, tai – būsimo premjero atsakomybė. Premjero pasakymas, kad partijos delegavo ir aš bet ką imu į savo komandą, demonstruotų tai, kad premjeras gal tikrai nelabai dar supranta savo atsakomybės. Toliau, be abejo, yra labai didelė atsakomybė Prezidentės ir todėl jos diskusija su būsima koalicija yra labai svarbi. Prezidentės išsakyta nuomonė, kad koalicijoje negali būti teisiamos DP, yra kaip tik bandymas išlaikyti tą moralinį, vertybinį standartą tam tikrame lygyje. Galų gale, ir Seimas, ir visuomenė taip pat turi reikalauti visiško skaidrumo, atsakymo į visus klausimus – tiek susietus su praeitimi, tiek su ateities planais, sugebėjimu dirbti. Šioje vietoje ir partijos, ir opozicija, ir valdančios partijos turi tą atsakomybę realizuoti.

Ponas Juršėnas neseniai vienoje iš mūsų laidų yra užtikrinęs Lietuvos žmones, visuomenę, kad bent minimalus kriterijus – puiki anglų kalba, anglų kalba be žodyno, sakykim taip, kandidatams į ministrus yra privalomas. Manau, kad tos partijos bent jau į šį kriterijų, pirmininkaujant Lietuvai ES, atsižvelgs. Tačiau Kęstą Komskį TT siūlo į Seimo vicepirmininkus. Kaip vertintumėte šį parinkimą?

Dėl anglų kalbos turėčiau pasakyti, kad tai labai svarbus kriterijus, toks tarsi atrodytų techninis, gyvenimiškas. Bet dar sykį peržvelgiau visą mūsų kabinetą, kurio kadencija baigiasi, ir išties galiu pasidžiaugti, kad visi ministrai, bent jau absoliuti didžioji dauguma, puikiai kalbėjo angliškai. Šiuo atžvilgiu aš tikiuosi, kad ir žiniasklaida išnaudos savo galimybes, nepažeisdama kalbos įstatymo, bet viešoje erdvėje su būsimais ministrais pasikalbės ir angliškai. Dėl pono Komskio aš neturiu daug ko pasakyti. Aš manau, kad jo siūlymas į Seimo vicepirmininkus yra ir tam tikras, aš taip pavadinčiau, akibrokštas. Nenoriu daug čia kalbėti, bet manyčiau, jog specialiųjų tarnybų informacija turėtų būti pilnai pateikiama, svarstant pretendentus į tokias pareigas, ir Seimo nariams, ir visuomenei.

Vydą Gedvilą, „darbietį“, palaikysite dėl Seimo Pirmininko pozicijos? Jis pretenduos į ją nuo DP, rytoj Seimas turės balsuoti dėl to. Kaip elgsis konservatoriai? Ar kelsit kažką iš kitų žmonių?

Aš tikrai neturiu kažko prieš V. Gedvilą. Gal nepakankamai pažįstu, nežinau, ar jam pakaktų patirties ir kvalifikacijos tokiai tikrai didelei atsakomybei. Galiu pažymėti, kad Irena Degutienė labai aukštai, mano įsitikinimu, pakėlė Seimo Pirmininko veiklos standartą. Bet pagrindinė problema yra ne individualios V. Gedvilo savybės, o tai, kad bus siūloma rinkti Seimo Pirmininką iš partijos, kuri yra teisiamųjų suole. Dar kartą galiu pakartoti, kad visiškai pritariu Respublikos prezidentei, kuri sako, kad negali būti koalicijoje šios partijos, jos atstovai negali užimti kokių nors aukštų pareigų. Ir jeigu valdančioji koalicija nepersigalvos, tai aš manau, kad mes ateityje galime susidurti su labai didelėm reputacijos problemom ir įvairiosiomis peripetijomis, į kurias gali pakliūti ir Seimas, ir visa Lietuva, kai Seimo pirmininku bus išrinktas tos partijos atstovas, kuri yra teisiamųjų suole.

Premjere, Jūs manote, kad Prezidentei dar gali pavykti išlaikyti tą poziciją – koalicija be DP? Ar tai įmanoma, ar realu?

Tai pirmiausia priklauso nuo socialdemokratų partijos, nuo jos vadovybės pozicijos.

Bet ponas Butkevičius vakar BTV laidoje sakė, kad DP neįtraukimas būtų rinkėjų išdavystė. Taip jis traktuoja.

Aš jau tai esu ne vieną kartą kalbėjęs, kad vertybių, savo partijos vertybių ir valstybės vertybių painiojimas su rinkėjų, sakykime, sprendimu per rinkimus, yra visiškai neteisingas ir neatsakingas. Dar kartą galiu priminti, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Graikijoje tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos labai aiškiai pasakė, kad nesudarinės koalicijos su antrąja pagal dydį vadinamąja „Syrizos“ partija, kaip tik sakydami, kad jų vertybės nesutampa su „Syrizos“ partijos vertybėmis. Ir niekas dėl to nekėlė abejonės, kad štai „Syrizos“ partija gavo pakankamai nemažą rinkėjų pasitikėjimą ir vien dėlto turėtų dabar ar socialdemokratai, ar Graikijos dešinieji privalomai jungtis su tokia partija į koaliciją.

Ačiū už pokalbį.

Ukraina žaidžia dvigubą žaidimą: mėgina kiek įmanoma laviruoti tarp draugiškų santykių su Rusija ir bent pakenčiamų – su Vakarais, nepaisant to, kas šioje šalyje laimi eilinius rinkimus.

Ukrainos parlamento rinkimai ypač didelių staigmenų nepateikė, bet tapo dar viena proga pasvarstyti, kur link žingsniuoja ši neseniai Lietuvos itin globota ir lyg jaunamartė Europai piršta valstybė.
Rinkimus, kaip ir prognozuota, laimėjo iš pažiūros prorusiškai nusiteikusio Viktoro Janukovyčiaus blokas, įveikęs tarsi ir vakarietišką giesmę giedančius Julijos Tymošenko bendražygius. Vakarai, kaip ir buvo galima numanyti, Ukrainos rinkimus pavadino riedėjimu atgalios ir pabaksnojo pirštu į nesusipratimus skaičiuojant balsus bei ne didesnius nei visuomet spaudos suvaržymus.
Na, o Ukrainos Aukščiausioji Rada, įvertinusi visus šiuos pliusus bei minusus ir nutarusi, kad dėl šventos ramybės verta pamaloninti dėl rinkimų rezultatų kaip įprasta protestuojančias ukrainiečių minias, praėjusios savaitės antradienį Centrinei rinkimų komisijai (CRK) liepė surengti pakartotinius rinkimus penkiose vienmandatėse apygardose. Jose iš pradžių laimėjo opozicija, paskui netikėtai buvo paskelbta valdančiųjų pergalė, tad pakartotiniai rinkimai buvo visai logiškas ir suprantamas žingsnis: nors jie nieko iš esmės nepakeis (keli mandatai opozicijai per daug nepagelbėtų, net jeigu jai ir atitektų), užtat susidarys įspūdis, kad tautos, o gal ir Vakarų, balsas Ukrainoje kartais išgirstamas.

Rusijai nuolaidžiauja tik tiek, kiek būtina

Vis dėlto daug garsesnis ir aidesnis Ukrainoje yra Rusijos balsas. Bet ar teisinga sakyti, kad Ukraina galutinai atsisakė ambicijų tapti vakarietiška ir pasirinko glaudesnę partnerystę su Rusija? O gal ir šiuo atveju, kaip ir rengiant pakartotinius rinkimus, Ukrainos valdžia sugeba puikiai subalansuoti skirtingus interesus ir, kur reikia, nusileisti Vakarams, o kur naudinga – pataikauti Rusijai?
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors V.Janukovyčius buvo vadinamas neginčijamu Kremliaus atstovu Ukrainoje, jis sugeba atsispirti pagundai tapti visišku Rusijos vasalu. Pavyzdžiui, viena vertus, netgi paskutinio vizito prieš spalio 28 dienos rinkimus V.Janukovyčius išvyko būtent į Rusiją. Tačiau iki pat šiol jis atsisako žengti lemiamą žingsnį kuriamos Muitų sąjungos link. Pirmuoju atveju, kaip aiškina Ukrainos pasaulinės politikos instituto direktorė Aliona Getmančiuk, tai gudrus būdas derėtis su Europos Sąjunga parodant jai, kad derybos su Rusija vyksta visu pajėgumu. Antruoju – tai pačiai ES rodoma, kad Ukraina yra atvira ir dialogui su Vakarais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

B.Obama – tikras fenomenas: jis tapo pirmuoju juodaodžiu prezidentu, pirmuoju juodaodžiu, perrinktu antrajai kadencijai, ir pirmuoju prezidentu, per septynis dešimtmečius likusių antrai kadencijai tuomet, kai nedarbas Amerikoje viršija 7,4 proc.

Baracko Obamos perrinkimas, nors ir “per plauką”, daug kam yra nemenkas siurprizas. Nors jis buvo kritikuojamas dėl daugelio savo sumanymų, nors ėmėsi gana keistų ir su liberaliomis Amerikos idėjomis nesuderinamų reformų, pagaliau, nors nesugebėjo iki galo įveikti finansų krizės, jis pelnė rinkėjų simpatijas ir vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei dar ketverius metus.
Ekspertai atmeta galimybę, kad amerikiečiai tiesiog rinkosi mažesnę blogybę iš dviejų: M.Romney pasirinkimas neatrodė toks jau grėsmingas netgi daugeliui demokratų. Nepasakysi ir to, kad B.Obama siejamas su kokia nors nauja viltimi – juk amerikiečiai jau puikiai žino, ko iš jo galima laukti, o ko tikėtis neverta.
Užtat daug kam atrodo, kad amerikiečiai už B.Obamą balsavo avansu – patikėjo, kad jis padarys daugiau, nei nuveikė pirmosios kadencijos metu, ir pasielgė panašiai kaip Nobelio komisija, 2009-aisiais avansu apdovanojusi B.Obamą premija už taiką.
Tačiau ne mažiau svarbi B.Obamos pergalės priežastis – ne vien jo nuveikti ar gražūs pažadai, bet ir jo asmenybės žavesys. Žavesys, kuriam, neatsispyrė 60,5 mln. JAV rinkėjų, atidavusių balsą ne už Mitą Romney, o būtent už Baracką Obamą.

“B.Obama – gryniausias ekstravertas, linkęs konsultuotis su patarėjais. Jis tikrai nėra iš tų, kurie laikosi įsikibę savo nuomonės vien tam, kad neapsikvailintų”, – antrai kadencijai perrinktą prezidentą apibūdina psichologas Michaelis Melcheris, pastebintis, kad būdamas JAV prezidentu, B.Obama leidžia sau nemažai lankstumo – jei tik pastebi, kad vienas ar kitas jo sprendimas nebuvo visiškai teisingas, jis nesunkiai jį koreguoja, o tai – viena pačių svarbiausių šalies lyderio, už kurį balsuojama antrą kartą, savybių.
Tokį B.Obamos bruožą pastebi ir jo biografas Davidas Marannis – knygoje apie prezidentą jis rašo, kad šis žmogus pasižymi tiesiog unikaliu talentu prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir tokio lankstumo jam galėtų pavydėti daugelis pasaulio vadovų.
Kita vertus, jis nėra “minkštas”. Priešingai nei ankstesnis prezidentas, B.Obama yra ir labai organizuotas, griežtai laikosi darbotvarkės. Pavyzdžiui, B.Obama niekada nevėluoja į jokius susitikimus, o jo diena yra itin preciziškai sustyguota – to nepasakysi apie daugelį pasaulio lyderių, kurie neretai teisinasi vėluojančiais skrydžiais, užsitęsusiais susitikimais ar neplanuotai iškilusiomis problemomis. Pasak M.Melcherio, būtent šia savybe pasižymėjo kone visi kada nors antrajai kadencijai perrinkti Amerikos vadovai. “Amerikiečiai mėgsta punktualumą. Bent jau kituose”, – tikina specialistas.
Galiausiai, B.Obamos psichologinį portretą, padėjusį jam dar kartą laimėti rinkimus, galima užbaigti jo iškalbos dovana. Jos dėka B.Obama sugeba sužavėti, įkvėpti, sugraudinti, pakylėti minias. Amerikoje, priešingai nei Europoje, prastas oratorius ko gero niekada nebūtų išrinktas, nes amerikiečiams dar nuo Martino Lutherio Kingo laikų patinka žodžio kišenėje neieškantys iškalbos meistrai.
Pridėjus tai, kad B.Obama yra tikras inteligencijos pavyzdys, idealus vyras ir tėvas, o savo intelektu žavi net už respublikonus balsavusius amerikiečius, jame sutelpa visos svarbiausios savybės, be kurių antrajai kadencijai išrinktam sunkiu Amerikai laikotarpiu gali nė nesitikėti.
Tačiau ko, atsižvelgiant ne vien į praėjusios kadencijos praktiką, bet ir į šias asmenines savybes , iš B.Obamos galima tikėtis jam tarsi avansu patikėtos antrosios kadencijos metu – juk amerikiečiai vis dėlto nebalsavo vien dėl to, kad B.Obamai pajuto daugiau asmeninių simpatijų nei jo konkurentui.

Užsienio politikoje priešų neieškos

Užsienio politika – ta sritis, kurioje labiausiai atsispindi B.Obamos lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti. Beveik neklystant galima spėti, kad B.Obama ir antrosios kadencijos metu Amerikai veikiausiai “neuždirbs” naujų priešų. Netgi priešingai – tarptautinėje erdvėje jis mėgins derinti skirtingas pozicijas ir gludins santykius. Netgi su Rusija ar Iranu.
Juk vos laimėjusį B.Obamą praėjusią savaitę vienas pirmųjų pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pakartojo, kad prezidentui tebegalioja kvietimas pasisvečiuoti Rusijoje. O JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas trečiadienį pareiškė, kad antrajai kadencijai išrinktas JAV prezidentas to netgi labai norėtų. “B.Obama ypač norėtų apsilankyti Sankt Peterburge, nes šiame mieste dar nėra buvęs”, – pareiškė ambasadorius.
Kad Rusija B.Obamai neatrodo priešas numeris vienas (taip yra sakęs jo konkurentas rinkiminėje kovoje Mitas Romney), byloja ir daugiau užuominų. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų žurnalistai nugirdo privatų B.Obamos pokalbį su Rusijos prezidento pareigas tuo metu ėjusiu D.Medvedevu, kuriame B.Obama prasitarė, kad po rinkimų jis galėsiąs laikytis lankstesnės pozicijos priešraketinės gynybos Europoje klausimu. Tiesa, tai greičiausiai buvo tik žodžiai, bet ir jie yra gana iškalbingi: galbūt santykiai su Rusija nėra taip jau akivaizdžiai “perkraunami” ir Maskvai tikrai nenuolaidžiaujama, tačiau B.Obama laikosi kur kas diplomatiškesnės pozicijos, nei galėtume tikėtis iš respublikonų kandidato.
Diplomatija, o ne jėga greičiausiai dominuos ir Artimuosiuose Rytuose.
B.Obama yra ne kartą pažymėjęs, jog yra laiko ne jėga, o diplomatinėmis priemonėmis ir sankcijomis paveikti Iraną. O štai su atakuoti šią valstybę nusiteikusiu Izraeliu B.Obamos santykiai jau seniai yra gana įtempti. Per paskutinį susitikimą kovą Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu netgi perspėjo, kad Izraelis privaląs likti “savo likimo šeimininku”, tvirtai gindamas savo tiesę vienašališkai smogti Iranui ir nepaisyti B.Obamos trypčiojimo vietoje.
Diplomatija, o ne agresyvi pozicija greičiausiai bus ir kertinis JAV bei Kinijos santykių akmuo. Paskutinių televizijoje vykusių debatų metu B.Obama pareiškė, kad nors Kinija tarptautinėje bendrijoje yra varžovas, tačiau kartu tai ir partneris, jei tik laikosi taisyklių.
B.Obama ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad Vašingtonas nebando stabdyti Kinijos augimo, o tik siekia, kad prekyba tarp šių dviejų milžinių turi būti “labiau subalansuota”.
“Nesiekiame primesti jokios valdžios sistemos jokiai kitai šaliai, taip pat netikime, kad pagrindai, kurių laikomės, yra unikalūs, būdingi tik mūsų šaliai”, – vizito Kinijoje metu yra sakęs B.Obama, ir šiuos jo žodžius galima taikyti kalbant apie santykius su, ko gero, bet kuria pasaulio valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos scenarijai artimiausiems ketveriems metams pagal socdemus-”darbiečius”-”tvarkiečius” ir pagal prezidentę. Ką kuris reikštų Lietuvai?

Politiniame kare – ar prezidentei pavyks neprileisti susitepusios partijos į valstybės vykdomąją valdžią – iki smulkmenų aptarinėjama ginkluotė, tačiau užmirštama esmė, dėl ko kariaujama.
Kokioje Lietuvoje gyventume vienos, o kokioje – kitos pusės pergalės atveju?

Pirmas scenarijus: valstybės „vaizdzialis” pagal Viktorą

Po pirmojo rinkimų turo Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas rodė pergalės ženklą. Jis pirmauja, o rinkimų kampanijos metu deklaravo, kad siekia formuoti daugumą ir jį asmeniškai domina tik vykdomoji valdžia, – mielai būtų Lietuvos premjeras. Tačiau toks “vaizdzialis”, kaip sako Viktoras, po antrojo rinkimų turo liko tik jo vizija.
Vis dėlto “darbiečiams” pavyko rinkimuose būti tretiems, o „Bendro darbo Lietuvai” koalicijoje – antriems su trečdaliu jos mandatų. Žinodamas rinkimų lyderių socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus minkštumą, nuomonės kaitaliojimą triskart per dieną, V.Uspaskichas jau galėjo skaičiuoti, kiek atsipirks į rinkimus įdėti milijonai. Tiesa, valdžia dar tenka pasidalyti su Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu”, bet šie teturi vienuolika iš 78-ių naujosios koalicijos mandatų bei gali pretenduoti į porą ministrų postų, ir tai su avansu.
Taigi trijų partijų lyderiai pasiglėbesčiavo ir puolė dalytis pergalės grobio.
Jei ne prezidentė, apkartinusi jų dalybas, šiandien valdžios pyragas būtų suraikytas taip: parlamento vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Vytautas Gapšys, premjeras – jokių moralinių skrupulų dėl politinių partnerių reputacijos netrikdomas socialdemokratas A.Butkevičius. „Riebiausios” pagal ES fondų injekcijas Ūkio ministerijos vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje byloje V.Uspaskichas (nors pats tikino, kad europarlamentaro mandatą būtų keitęs tik į premjero postą, bet savo nuomonę kaitaliojo keliskart per dieną), o pagal “riebumą” ketvirtos Aplinkos ministerijos vadovas – apkaltos būdu už Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą iš prezidento posto pašalinto dabar europarlamentaro R.Pakso vietininkas Lietuvoje Valentinas Mazuronis, baudžiamojoje byloje nuteistas už šmeižtą.
Tokioje kompanijoje puikiai į finansų ministrus derėtų ir “darbietė” Vitalija Vonžutaitė, dar viena kaltinamoji “darbiečių” byloje, turinti vokelių buhalterijos patirties ne tik Darbo partijos aparate, bet ir de facto “darbiečių” valdomoje “Balso” žiniasklaidos leidinių grupėje.
Groteskas: valstybės įstatymų leidybai vadovauti buvo sutarta deleguoti kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, o daugiausiai ES milijardų valdančioms ministerijoms – “darbiečius”, kurie ne taip seniai jau buvo pademonstravę, kaip tai daro. Seimo komisijos buvo pripažinusios, kad būdamas ūkio ministras koalicinėje su socialdemokratais Vyriausybėje V.Uspaskichas prasilenkė su įstatymais, su savo šeimos verslu susijusioms įmonėms nukreipė paramos lėšas, galėjo sukelti interesų konfliktą derėdamasis dėl bendradarbiavimo su Maskvos vyriausybe.
V.Uspaskichas po neigiamos Vyriausiosios tarnybinės komisijos išvados 2005 m. atsistatydino, netrukus sugriaudamas ir visą valdančiąją koaliciją. O kai partija buvo įtarta vedusi juodąją buhalteriją ir V.Uspaskichui buvo pareikšti įtarimai, jis 2006 m. pabėgo į Rusiją.
“Darbiečiai” nuo to laiko ne tik neišsklaidė senų įtarimų, bet ir pasėjo naujų: žadėdamas didinti minimalią algą savo de facto valdomoje „Balso” žiniasklaidos grupėje, kaip paliudijo jau nemažai jos darbuotojų, V.Uspaskichas algas moka vokeliuose, o šių Seimo rinkimų metu daugiausiai skundų dėl balsų pirkimo teko būtent Darbo partijai. Beje, Konstituciniam Teismui pradėjus gilintis į “darbiečio” Jono Pinskaus išrinkimo į Seimą peripetijas, šis kaipmat atsisakė mandato.
“Darbiečiai” moralinių skrupulų neturi – mojuoja nekaltumo prezumpcijos argumentu. „Formaliai tai teisinga. Tačiau jei esi teisiamas, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais”, – autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika aiškina, kaip turėtų būti, bet, deja, Lietuvoje nėra.
Jei ne prezidentės ultimatumas neįleisti į Vyriausybę prastos reputacijos Darbo partijos, šiandien jau būtų sutarta dėl kaltinamųjų Seimo ir Vyriausybės atsakinguose postuose.

Antras scenarijus: prioritetai pagal A.Butkevičių – ne spręsti problemas, o valdyti ES lėšas

Prezidentei sužlugdžius valstybės “vaizdzialį” pagal Viktorą, šis šoko kaip vanagas, kad eisiąs į Seimą ir atskleisiąs dabartinės valdžios, taip pat ir prezidentės, nusikaltimus. Tačiau sukonkretinti savo tezių nesugebėjo, tik kasdien vis labiau panašėjo jau nebe į vanagą, o į nuskriaustą žvirblį.
V.Uspaskichą prezidentei nustūmus nuo pirmų valdžios linijų, ryžtingu lyderiu bandė pasirodyti daugiausiai rinkimų balsų gavusių socialdemokratų pirmininkas. Tačiau A.Butkevičius mėtosi į šalis kaip išgąsdintas zuikis – daro viena, sako kita, bet ir pasakęs netrukus išsigina savo žodžių.
Ryte po rinkimų antrojo turo po vizito pas prezidentę A.Butkevičius pareiškė, esą jo moraliniai principai neleidžia, kad Vyriausybėje ar Seimo vadovybėje būtų teisiamųjų. Tačiau iki prezidentės ultimatumo jokių A.Butkevičiaus moralės principų požymių pasireiškę nebuvo. Ir netgi po šių savo viešų įžadų A.Butkevičius palaimino teisiamąjį “darbietį” V.Gapšį į Seimo pirmojo vicepirmininko ir Europos komiteto pirmininko postą. Rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES kitąmet, būtų „puikus” pasirinkimas reprezentuoti mūsų valstybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trys Darbo partijos kandidatai partijos sąraše į Seimą pateko neteisėtai, nes neteisėtai surinko reitingo balsus, šeštadienį paskelbė Konstitucinis Teismas. Tai Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė. Taip pat buvo nuspręsta, kad Biržų-Kupiškio apygardoje rezultatai yra neteisėti.

Teismas nusprendė, kad keleto Darbo partijos kandidatų vieta po reitingavimo yra neteisėta. Tai  buvo pareikšta dėl  trijų minėtų kandidatų, taip pat dėl Jolantos Bikutienės, Viačeslavo Ždanovičiaus, Algirdo Griciaus.

„Tie kandidatai, kurių išrinkimui buvo padaryti šiurkštūs pažeidimai, negali įgyti Seimo nario mandatų“, – išvadą skaitė Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis.

Tačiau Teismas nusprendė, kad net jei buvo papirkti 3,6 tūkst. rinkėjų Darbo partijos labui, tiek balsų neužtenka, kad daugiamandatėje apygardoje “darbiečiai” netektų bent vieno mandato. Mat atotrūkis tarp jos ir socialdemokratų partijos buvo per didelis.

Konstitucinio Teismo išvadoje pažymima, jog nėra naikinamas rinkimų daugiamandatėje apygardoje rezultatas. Pastaruoju atveju reikėtų naujų Seimo rinkimų. Tik yra išbraukiami konkretūs kandidatai.

„Atsižvelgiant į žalą, kuri galėtų būti padaryta rinkėjų lūkesčiams ir stabilumui pripažinus rinkimus pagal proporcinę sistemų rezultatas, ši priemonė – pripažinimas negaliojančia turi būti ultima racion“, – skaitė R. Urbaitis.

Teismo išvadoje konstatuojama, jog rinkėjų paduoti pirmumo balsai lemia galutinę kandidato sąrašo vietą ir galimybę būti išrinktam daugiamandatėje apygardoje.

Teismas savo išvadoje pasmerkė Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), nes ši nevertino, ar reitingo balsai paduoti sąžiningai.

“Tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų papikimu – dovanomis ar atlyginimu – skatinant juos balsuoti paduodant pirmumo balsus gali būti iškreipta tikroji rinkėjų valia. Todėl kiekvienu atveju VRK tvirtinant galutinę eilę kyla pareiga išsiaiškinti, kad paduodant pirmumo balsus už vieną ar kitą kandidatą nebuvo iškreipta tikroji rinkimų valia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad VRK sprendimu tvirtindama galutinę sąrašo eilę, nustatydama, kurie konkretūs asmenys yra išrinkti į Seimą, nevertino turimos informacijos, kad buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės atėmimo vietose, skatinant paduoti balsus už konkrečius asmenis Darbo partijos sąraše.

VRK pažymėjo, kad galėjo būti papirkta iki 3 tūkst. rinkėjų, kurie balsavo už darbo partija ir pirmumo balsus davė už konkrečius asmenis. Yra ir Generalinės prokuratūros duomenys apie vykstantį ikiteisminį tyrimą.

VRK, nustačiusi, kad galėjo būti skatinami rinkėjai paduoti reitingo balsus, šio fakto nevertino. Ir nustatė galutinę eilę, į kurią įtraukti tie kandidatai.

Konstatuotina, kad VRK patvirtindama Darbo partijos kandidatų eilę ir nustatydami, kad minėti asmenys išrinkti į Seimą, nesilaikė Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymą įvertinti konkrečias aplinkybes, turinčias esmės rinkimų rezultatų nustatymui”, – skaitė R. Urbaitis.

Taip pat VRK sukritikuota už tai, kad patvirtino Biržų-Kupiško apygardos rinkimų rezultatus.

“VRK negalėjo tvirtinti galutinio Biržų-Kupiškio rinkimų rezultatų, neįsitikinusi, kad nėra abejonių skaidrumu, kad nebuvo padaryta skaidrių rinkimų pažeidimų, turėjusių įtakos rinkimų rezultatų nustatymui”, – skaitė R. Urbaitis.

Seimo rinkimų antrojo turo nakties idilę – socialdemokratų, “darbiečių” ir “tvarkiečių” triumvirato euforiją bei schemas, kaip jie dalysis valdžią, nuo pirmadienio ankstyvo ryto sutrikdė prezidentė.

Valstybėje kilo beprecedentė situacija: tauta pasirinko, potenciali valdančioji koalicija su pakankama dauguma mandatų sukirto rankomis, bet prezidentė pareiškė veto vienam iš partnerių, kuris sudaro daugiau kaip trečdalį koalicijos. „Mano nuomone, formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje, – nukirto Dalia Grybauskaitė, jau be “mano nuomone” pridurdama: – Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos.“
Tačiau centro kairiųjų partijų tercetas vis tiek toliau dalijasi portfelius, tik žada, kad Vyriausybėje nebus teisiamųjų.
Va bank: kas – ką.

Vox populi – vox Dei. Bet jei tautos balsas pirktas?
Tauta pasirinko. Daugiau nei kas penktas balsavo už teisiamųjų suole sėdinčiųjų partiją, vadovaujamą politiko, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos buvo sprukęs į Rusiją. Dar beveik 8 proc. rinkėjų balsą atidavė už partiją, kurios lyderis buvo pripažintas pamynusiu Konstituciją
Tačiau kaip reta didelė gausybė rinkimų pažeidimų leidžia daryti prielaidą, kad dalis balsavusiųjų ne tiek siejo šviesią ateitį su teisiamųjų partija, kiek tikėjosi dešimtinės ar bambalio. Iš 18 ikiteisminių tyrimų dėl balsų pirkimo dešimt susiję su Darbo partija. Beprecedentis atvejis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje – vienoje apygardoje net buvo panaikinti rinkimų rezultatai, tokių apygardų dar gali būti ir daugiau. Prezidentė įspėjo: jei bus nustatyta daug pažeidimų, ji turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl visų rinkimų rezultatų panaikinimo.
Vis dėlto, nors “darbiečiai” pirmauja pagal įtarimus dėl balsų pirkimo, galima daryti prielaidą, kad jų rezultatus rinkimuose tai gal pakreipė, bet neiškreipė, nes “darbiečių” populiarumą rodė ir sociologinės apklausos. „Tai visuomenės socialinės ir ekonominės savijautos atspindys. Darbo partiją žmonės rinkosi kaip alternatyvą dabartinei politikai, be to, ir rinkimų kampanija jų buvo aktyvi”, – komentuoja Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
“Būtų prastas tonas po rinkimų imti kaltinti visuomenę dėl jos pasirinkimo. Bet reikia paklausti mūsų politinės klasės ir teisėsaugos, kaip buvo galima šitiek laiko marinuoti Darbo partijos bylą, kaip buvo galima tiek laiko leisti, kad ši  susikompromitavusi partija, kurios lyderis, labai gali būti, yra anapus teisingumo, apskritai ateitų į rinkimus. Iš principo tai teismų, o ne politikos reikalas. Mūsų politikos klasė gavome antausį, kurio nusipelnėme”, – pripažįsta filosofas, Europos Parlamento narys prof. Leonidas Donskis.
Autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika taip pat sako negalįs atsistebėti, kai taip ilgai nagrinėjamos bylos: „Negi nėra priemonių sutvarkyti tiems, kurie neateina į posėdžius, nes tariamai serga? Yra kalėjimo ligoninė ir suėmimo galimybė vengiantiems dalyvauti teismo posėdžiuose. Bet, mano požiūriu, teismai politikuoja.“
Kitaip nei politikavimu nepavadinsi ir to, kad likus kelioms valandoms iki rinkimų agitacijos pabaigos vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas V.Uspaskichui ir Co sugebėjo pareikšti kaltinimus dėl sukčiavimo.
Jei teismai, atsakomybė už kuriuos priskiriama ir prezidentei, būtų davę atsakymą, kalti “darbiečiai” ar ne, gal būtų kitoks ir rinkėjų verdiktas. Antra vertus, teisininkas K.Lipeika pabrėžia: „Valstybėje peršamas nekaltumo prezumpcijos argumentas, kas formaliai yra teisinga. Tačiau jei esi teisiamasis, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais.“
Filosofas L.Donskis neabejoja: „Balsų pirkimas sumenkino pačius rinkimus, o paskui Darbo partiją vilksis balsų pirkimo šleifas, neišvengiamai tapsiantis stigma – “darbiečiai” nebus laikomi padoriais, demokratiniais lyderiais. Antra vertus, negalima ignoruoti piliečių pasirinkimo. Vadinasi, tai tas atvejis, kai abi pusės savaip teisios. Partijos nenori tapti sudėtingos situacijos aukomis, prarasti pergalę rinkimuose. Bet suprantu ir prezidentės pastangas apsaugoti Lietuvos politinį gyvenimą nuo dalykų, kokie yra Ukrainoje, iš dalies Rumunijoje. Mano manymu, reikia nusiųsti aiškią žinią ne tiek Darbo partijai, kuri, manau, iš tokių dalykų nepasimokė ir nepasimokys, bet koalicijos partneriams, kad jie jaustų atsakomybę už susidariusią padėtį, suprastų, ką reiškia pasirinkimai.”
Tačiau kaip tai realizuoti praktiškai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Seimo rinkimai baigėsi, dabar prasideda linksmoji dalis – valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimas. Kadangi komentaras rašytas dvi dienos iki rinkimų nakties, kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – šventė juose pergalę ir tapo formuojamos naujosios valdžios branduoliu, nežinau. Bet neabejoju, jog tai šiandien daro viena iš šių dviejų partijų (gal netgi abi) – tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne jo Darbo partija, po pirmojo Seimo rinkimų turo pernelyg smarkiai ir pernelyg anksti įsijautę į nugalėtojų vaidmenį. Tai jam ir pakišo koją.
Ketverius metus V.Upaskichas kentėjo ir tramdė savo natūrą: tyliai sėdėjo Briuselyje, kovojo dėl savo neliečiamybės išsaugojimo, visais būdais vilkino Darbo partijos „juodosios buhalterios“ bylą, tuo pat metu vaizduodamas tikrą, atsakingą valstybės politiką. Darbo partija, nors formaliai būdama opozicijoje Seime, tikrovėje tapo šešėline Vyriausybės rėmėja: ateidavo į paramą politinių krizių atvejais, drausmingai balsuodavo už valstybės pinigus taupantį biudžetą, už energetinius projektus, nė karto nesurengė interpeliacijų ar nepasitikėjimų nei kuriam ministrui, nei Vyriausybei. To dėka į Seimo rinkimų tiesiąją tiek Darbo partija, tiek V.Uspaskichas išėjo turėdami solidžių, patikimų politikų reputaciją. Politikų, su kuriais galima turėti reikalą ir kuriuos galima pripažinti „sisteminiais“ – lygiais galios žaidėjais su socialdemokratais, konservatoriais, liberalais.
Teliko mažmožis – gauti tą „sisteminių politikų“ pažymėjimą, kuris nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios išduodamas viename kabinete prie vieno stalo, už kurio sėdi Vytautas Landsbergis. Pirmą tokį pažymėjimą jis išrašė dar prieš Kovo 11-ąją, kuomet vienoje Vilniaus rinkimų apygardų nuėmė prieš Algirdą Brazauską keliamą Sąjūdžio kandidatą, tuo parodydamas, kad faktine Lietuvos valdžia jau buvę sąjūdiečiai pripažįsta nuo Maskvos atsiskyrusią kompartiją ir jos vadovus lygiais politinio lauko žaidėjais, vertais kartu kurti nepriklausomą valstybę. Tegu nelabai noromis, bet pripažįsta ir ima į draugę „vardan tos“.
Glėbys gėlių, kuriuo nešinas V.Uspaskichas prieš keletą metų Briuselyje atėjo sveikinti V.Landsbergio su gimtadieniu, parodė, jog Darbo partijos vadovas suprato, kur ir kam jis turi nusilenkti, norėdamas gauti nuodėmių atleidimą ir pripažinimą „rankaspaustinu“ politiku. Tegu nenoromis, bet pripažįstamu. V.Landsbergis tuomet nepasakė „taip“, bet kategoriško „ne“ irgi nebuvo, veikiau užuominos, jog dar per mažai padaryta nuodėmių atpirkimui. Paskui ir sekė V.Uspaskicho parama Vyriausybei FNTT krizės metu ir toks vieningas Darbo partijos parlamentarų balsavimas už Visagino atominės elektrinės projektą, kad netgi beveik sudarytos koalicijos partneriai socialdemokratai viešai išvadino šiuos konservatoriams parsidavusiais išdavikais ir kuriam laikui nutraukė draugystės sutartį. Atrodė, dar truputis ir „darbiečiai“ gaus savo istorinį šansą, juoba, kad sėkmingai ketverius metus Vyriausybei išvadovavusio ir partijos vidaus rinkimus laimėjusio Andriaus Kubiliaus žodis darėsi vis svaresnis, pakaktų gero pasirodymo per Seimo rinkimus ir jau jis, nebe V.Landsbergis, galėtų sėdėti už stalelio, prie kurio išduodami sisteminių politikų pažymėjimai. O A.Kubilius su V.Uspaskichu visai normaliai (kaip politikams) bendrauja dar nuo 2004 m. prezidento rinkimų.
Tam, kad įvyktų Darbo partijos metamorfozė iš „juodųjų Rusijos pinigų“ į „gerbtiną ir valstybę stabilizuojančią“ partiją, V.Uspaskichui reikėjo labai nedaug – nesusimauti per Seimo rinkimus ir išlaikyti tą patį, solidų, dalykišką toną, kaip ir prieš pirmąjį turą. Bet jis neištvėrė – sumovė ir rinkimus, ir prisišnekėjo tiek, kad netgi socialdemokratai, kurie tegu labai nenoromis (jų pirmininkas Algirdas Butkevičius nepamiršo, kaip 2005-siais V.Uspaskichas išmetė jį iš finansų ministro posto), bet jau vėrė savo glėbį Darbo partijai, suabejojo.
Per tas dvi savaites tarp pirmo ir antrojo Seimo rinkimų turų Darbo partija iš „valstybę stabilizuojančios“ virto „balsų pirkėjų“ partija. Tegu ne vieni darbiečiai pirko, bet būtent jie tai darė su lig šiol neregėtu, atviru įžūlumu, tarsi demonstruodami, kad jie yra toji jėga, kuriai viskas galima. Būtent tai ir sukėlė didžiausią visų pasipiktinimą, o ne tie keli tūkstančiai pirktų balsų, kurie vis tiek iš esmės neįtakojo Darbo partijos pergalės pirmajame ture fakto. Tačiau partija, pretenduojanti į sistemines, negali elgtis taip, kaip elgiasi kokie nors paksistai, kurie jau neabejotinai atsidūrė Lietuvos politikos paraštėje ir kuriems buvo suplanuota tapti tų pačių „darbiečių“ suvalgytais.
Tačiau ne vien tik balsų pirkimo skandalas (ir nedviprasmiški prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero A.Kubiliaus bei Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko perspėjimai, jog jeigu ir toliau taip bus, pats rinkimų rezultatas gali būti anuliuotas, kartu su visais Darbo partijos pirktais ir nepirktais balsais) pakirto V.Uspaskichą. Iš tos laimės, kad jo partija laimi, žmogus tiek padaugino šventinių skysčių, jog ėmė atvirai dėstyti, ką galvoja apie energetinės nepriklausomybės projektus ir santykius su Rusija. Jam jau ir suskystintų dujų terminalo nereikia, ir atominę kartu su rusais statyti galima, ir santykius „visomis kryptimis“ gerinti reikės – tik duokit V.Uspaskichui premjero postą bei galimybę formuoti Vyriausybę. Todėl tokios galimybės jis ir negaus.
Ne tik todėl, kad po antro turo tikrai ne Darbo partija iškovojo daugiausiai Seimo narių mandatų. Todėl, kad tokius, kaip V.Uspaskichas, reikia mokyti ir statyti į vietą, idant neįsijaustų. Dėl to visiškai sutaria tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai, tiek liberalai. Netgi Valdemaro Tomaševskio lenkai – ir tie, suvokę, kas vyksta bei lygiai taip pat, kaip Darbo partija, norintys tapti pripažintais nacionaliniu mastu, nepanoro tiesti rankos V.Upaskichui. Sumovė jis savo šansą.

Kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – taps naujosios valdžios branduoliu, nežinia. Bet tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne Darbo partija.

JAV prezidento rinkimų išvakarėse neapsisprendusių rinkėjų – kas dešimtas, o kandidatai neriasi iš kailio, kad kaip nors palenktų juos į savo pusę. Tad ploninami liežuviai, gryninamos pozicijos ir akylai stebimi apklausų rezultatai.

Nuo 1789-ųjų balandžio, kai pirmuoju JAV prezidentu tapo George’as Washingtonas, Amerikoje vyko 56-eri prezidento rinkimai. Po jų prezidento krėsle spėjo pasėdėti iš viso 43 amerikiečiai: 11 prezidentų buvo bent sykį perrinkti antrai kadencijai, keli – netgi trečiai, o štai Franklinas D.Rooseveltas prezidentavo rekordiškai ilgai, net keturias kadencijas iš eilės.
Ypač dažnai prezidentai perrenkami pastaruosius kelis dešimtmečius. Nuo Ronaldo Reagano, buvusio prezidentu dvi kadencijas, prezidentavimo pradžios 1981-aisiais iki rinkimų 2008-aisiais, kuriuos laimėjo Barackas Obama, vieninteliam George’ui H.W.Bushui prezidento postas buvo patikėtas vieną sykį. Vėliau perrinkimo triumfą išgyveno ir Bilas Clintonas, ir George’as W.Bushas. Dabar savo jėgas išmėgins ir dabartinis prezidentas demokratas B.Obama. Jo šansai būti perrinktam JAV lažybų bendrovių vertinami 55 proc. Naujausios rinkėjų apklausos jam irgi palankios: šiandien už B.Obamą balsuotų 49 proc. amerikiečių – keliais procentais daugiau nei už respublikoną Mittą Romney.
Tačiau apie 8–10 proc. JAV rinkėjų tebėra neapsisprendę ir, matyt, laukia paskutinės minutės. Jų balsai rinkimų rezultatus gali pakreipti tiek B.Obamos, tiek jo konkurento respublikono M.Romney naudai.
Na, o paskutinėmis savaitėmis iki rinkimų abu kandidatai neriasi iš kailio, kad nuomonės nepakeistų jau apsisprendusieji ir kad pagaliau apsispręstų besiblaškantieji.
B.Obama ir M.Romney sulaukė nemažai kritikos, kad kai kuriais klausimais sunku įžvelgti jų nuomonių skirtumus. Tad dabar jie kaip įmanydami ryškina skirtumus, kuriuos rinkėjai tiesiog gaudo kandidatams viešai kalbant, rašant ir ginčijantis.

Socialistas prieš konservatorių

Šiaip jau B.Obamos ir M.Romney pozicijos skiriasi daugeliu gyvenimo klausimų, ypač kai atsiranda proga pademonstruoti savo pažiūras: B.Obama yra neabejotinas socialistas, o M.Romney atstovauja dešiniosioms idėjoms. O jei pozicijos vienu ar kitu klausimu supanašėja, tai tiek B.Obama, tiek M.Romney ryžtasi netgi dirbtinai “pakeisti” nuomonę, kad tik kalbėtų priešingai nei konkurentas. Pavyzdžiui, M.Romney pakeitė nuomonę dėl teisės į abortą – anksčiau jis neprieštaravo, kad abortai Amerikoje būtų teisėti. Bet dabar griežtai kritikuoja tokią moterų teisę ginantį B.Obamą.
B.Obama savo ruožtu pareiškė anksčiau negirdėtą pasiūlymą netgi kontraceptikus moterims, dalyvaujančioms sveikatos apsaugos sistemoje, dalyti nemokamai. M.Romney stoja piestu: jį siutina ne tik B.Obamos liberalumas, bet ir sveikatos apsaugos sistema, kuri pastaruoju metu sveikatos priežiūrą garantuoja visiems apdraustiesiems. O kadangi draudimas privalomas, tai medikų paslaugos už valstybės lėšas teikiamos iš esmės visiems amerikiečiams.
“Tai socializmas, o ne liberali Amerika”, – rėžia M.Romney, kuris taip piktinasi viskuo, kas kvepia socializmu, kad ne tik žada nutraukti dabar galiojančią valstybės paramą dirbtinio apvaisinimo programoms, bet ir apskritai rengiasi užbaigti neilgai galiojusią visuotinio sveikatos draudimo erą. O kad neišsigąstų socialiai jautrios visuomenės grupės, M.Romney, jei taptų prezidentu, pasižada teikti nemokamas medicinos paslaugas iki tol draudimo įmokas mokėjusiems, bet darbo netekusiems ar darbingumą dėl ligos praradusiems asmenims. Be to, jis žada inicijuoti naujas lėšų sveikatos priežiūrai kaupimo programas, kuriomis gyventojai galėtų naudotis savanoriškai.
Kalbėdamas apie socialinę apsaugą, M.Romney neprieštarautų, kad į pensiją išėję amerikiečiai jam atėjus į valdžią pasiliktų namie. Tačiau dirbantiesiems pensinį amžių jis žada vėlinti metais ar dvejais, taip prisidėdamas prie šalies ekonomikos augimo.
Beje, kalbėdami apie mokesčius B.Obama ir M.Romney nesutaria dar labiau, nei gvildendami socialinės apsaugos klausimus. Štai dabartinis JAV prezidentas negailestingas turtingiesiems: jiems jis žada, kad mokesčiai sudarys ne mažiau kaip 30 proc. visų jų pajamų. Be to, turtingiesiems B.Obama žada didinti turto mokesčius. O štai uždirbantiems mažiau nei 200 tūkst. dolerių per metus amerikiečiams jis paliktų galioti dabar taikomas mokesčių lengvatas.
M.Romney, priešingai nei B.Obama, turtuolių skriausti nežada. Jis kaip tik palaiko nuo G.W.Busho laikų galiojančią vienodų mokesčių politiką, o kai kuriuos mokesčius turtingiesiems netgi žada gerokai sumažinti. Kad negąsdintų rinkėjų, jis žada atsižvelgti į mažiau uždirbančių amerikiečių interesus ir panaikinti jiems turto mokestį.
Itin maloniai M.Romney pažadai skamba verslininkams – jiems respublikonas žada nuo 35 iki 28 proc. mažinti pelno mokestį. Tiesa, jis taip ir neatskleidžia, kaip kompensuos dėl to prarandamus mokesčius ir kurių sričių finansavimas bus mažinamas. Jis tik yra paskelbęs, kad mažintų visų sričių, nesusijusių su gynyba, finansavimą. Užtat karinių išlaidų ir apskritai militariniais klausimais M.Romney laikosi absoliučiai priešingos nuomonės nei B.Obama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatas suveikė kaip išblaivinantis vėjo gūsis, parodęs jaunimui ir didmiesčių gyventojams, kad sovietžmogiai ir jų mylimas Viktoras “Agurkichas” niekur nedingo.

Iš tikrųjų šis sekmadienis neparodė nieko naujo: žmogus, nemokantis lietuvių kalbos, besityčiojantis iš lietuvių tautos, iš paprasto dujotiekio suvirintojo mistiškai tapęs dujų importo tarpininku, vengiantis mokėti mokesčius Lietuvos valstybei, buvimą valdžioje išnaudojantis savo ir savo draugelių verslo reikalams pataisyti, meluojantis apie savo išsilavinimą, politinio prieglobsčio ieškojęs Rusijoje ir ten dergęs Lietuvos valstybę, rinkėjų balsus perkantis mainais už dešrą, bambalį ar ledų porciją, Lietuvos provincijoje yra “bičas Nr. 1”.
Tad, kur slypi V.Uspaskicho populiarumo mįslė? Kas ir kodėl jį atvedė į politiką? Ir, ko tikėtis iš šio populisto, jei jis ir jo autorinė Darbo partija vėl prieitų prie valdžios? – “Veido” žvilgsnis į V.Uspaskicho praeitį.

Nuo antrankių vėl gelbėjasi tautos atstovo mandatu
Jei ne Lukiškių gultų grėsmė, V.Uspaskicho, veikiausiai, niekados nebūtume matę politikoje. Jo žygis į didžiąją politiką prasidėjo 2000-aisiais, kai po Valstybės kontrolės ir prokuratūros tyrimo paaiškėjo, kad su Kėdainių verslininku V.Uspaskichu susijusi bendrovė “Jangila” nesumokėjo valstybei milijonų litų mokesčių ir galimai plovė pinigus.
Bet šioje vietoje stabtelkime ir darkart grįžkime į 1995-uosius metus, kai Lietuvoje lankantis “Gazpromo” prezidentui Remui Viachirevui ligtolinis dujų importo tarpininkas – SAF koncerno – prezidentas Gintautas Čepas buvo teisėsaugos sulaikytas trims dienoms ir, nors jam pateikti įtarimai dėl stambaus masto kontrabandos bei pinigų plovimo nepasitvirtino ir verslininkas netrukus buvo paleistas į laisvę, bet tiek laiko užteko, kad pastarasis netektų rusiškų dujų tarpininkavimo verslo. Mat valstybe valstybėje vadinamo “Gazpromo” prezidentas R.Viachirevas, netrukus sulaukė paties tuomečio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino skambučio. Šis sakė ką tik sulaukęs Lietuvos atstovų, kurie pateikė dosje apie G.Čepui inkriminuojamus nusikaltimus bei argumentavo rinktis kitą partnerį. Tad netrukus R.Viachirevas sukirto rankomis dėl dujų tiekimo Lietuvai su buvusiu Kėdainių dujotiekio suvirintoju V.Uspaskichu… Ir nuo to momento šis veikėjas ėmė turtėti ne dienomis, o valandomis.
Čia svarbu žinoti ir dar vieną faktą: tais pačiais 1995-aisiais V.Uspaskicho šeimos valdoma UAB “Vikonda” sudarė sandorį su tarptautine verslo bendrove “Jangila incorporated”, kuriuo perleido šiai bendrovei dujų tarpininkavimo verslą. Kaip vėliau nustatė Valstybės kontrolės revizoriai: “Jangila” iš „Vikondos“ perleistos ūkinės – komercinės veiklos nuo 1995 iki 1997 m. gavo beveik 271 mln. Lt pajamų. Tiesa, „Jangilos“ direktorius pajamas nuslėpė – neįregistravo “Jangilos” pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju ir nesumokėjo valstybei beveik 7,5 mln. PVM.
Tuo pat metu “Jangilos” atstovė Andželika Kristi Karalius daugybę kartų grynais pinigais paėmė daugiau kaip po milijoną litų iš šios bendrovės sąskaitų Ūkio banke. Teisėtvarkininkai tuomet įtarė, kad tokiu būdu milijonai litų buvo išplauti.
Galiausiai, išaiškėjo ir tai, kad bendrovė “Jangila” (kuri D.Britanijos Virginijos salų įmonių rejestre įregistruota 1995 m. ir, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo kėdainiškis Erlandas Petrūnas, o ūkinius – finansinius reikalus pagal įgaliojimą tvarkė minėta A.K.Karalius) Lietuvoje net nebuvo įregistruota.
Beje, prokuratūra šias neteisėtas veiklas tyrė itin principingai, tačiau padėtis pasikeitė po 2000-ųjų metų Seimo rinkimų, kai Kėdainių milijonierius, gelbėdamasis nuo kalėjimo grotų, “investavo” į konservatorių iš generalinių prokurorų išspirtą ir “tautos kankiniu tapusį” Artūrą Paulauską. Šis, V.Uspaskicho pinigais subūręs populistinę Naująją sąjungą, į Seimą pravedė ir Kėdainių “kniazių Viktorą”.
Netrukus naujos sudėties parlamentas pakeitė generalinį prokurorą, žemesnieji prokurorai irgi “atsipalaidavo”: visus aukščiau minėtus veiksmus perkvalifikavo į administracinius nusižengimus ir baudžiamąją bylą nutraukį. O galiausiai suėjo ir administracinės atsakomybės senaties terminas.
Beje, “Jangilos” bylos peripetijas iki smulkmenų žino ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Mat ji, būdama finansų ministre, kartu su Valstybės kontrolės skyriumi surinko informaciją, iš kurios teisininkai ir buvo padarę išvadą: jog yra pagrindas su „Jangilos“ veikla susijusius asmenis įtarti nusikalstama veikla, numatyta net penkiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose.
Tą patį scenarijų matome ir šiandien: prokuratūra dar 2006 m. gegužę pradėjo tyrimą dėl V.Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos “juodosios buhalterijos” ir valstybei nesumokėtų 8 mln. Lt mokesčių. Ši byla teisme jau puspenktų metų, bet posėdžiai nuolat atidedami neva dėl kaltinamųjų sveikatos, gynėjų nedalyvavimo, jų keitimosi bei dėl pagrindinio kaltinamojo viražų su teisiniu imunitetu.
Tiesa, šįkart kaltinimai pateikti ne tik V.Uspaskichui su partijos bendrais, bet ir pačiai Darbo partijai. Ir, kaip žiniasklaidai yra sakęs Valstybės kaltintojas, Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas, jeigu teismas priimtų apkaltinamąjį nuosprendį, partijai grėstų likvidavimas…
Tuo tarpu politikai pastebi, kad, nors be partijos struktūrų Viktoras būtų niekas, jam pačiam didžiausią baimę kelianti perspektyva – atsidurti priešingoje nei parlamentas gatvės pusėje (čia yra Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas – J.K. past.). Užtat jis žūtbūt siekia dalyvauti formuojant valdančiąją daugumą ir numarinti šią bylą kaip kad buvo numarinti “Jangilos” reikalai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiandien nusprendžiau truputį paįvairinti mūsų ketvirtadieninį pašnekesį. Vakar vakare prie laidos anonso pakviečiau mūsų „Facebooko“ draugus pateikti Jums klausimus, premjere. Tad daugiau šiandien atliksiu tokią tarpininko funkciją. Tikrai daug įdomių, gerų klausimų ir dar didelei nuostabai, klausimų Jums atsiųsta iš viso pasaulio: nuo Vašingtono iki Londono, yra klausimų net iš Ciuricho. Aišku, jų ratas irgi labai platus: nuo to, kaip miegojot iki to, ar nebijot pasiklausymo. Bet gal pradėkim nuo pradžių. Kai kuriuos klausimus šiek tiek pasunkinau. Premjere, štai Jums klausimas iš Vašingtono: nors Tėvynės Sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) rinkimuose pasirodė geriau, nei visi prognozavo, klausia klausytojas, rinkimus galima būtų laikyti TS–LKD pralaimėjimu, jeigu Jūs pasitrauktumėte į opoziciją, taip mano klausytojas. Ar tokiu atveju premjeras prisiimtų atsakomybę ir pasitrauktų iš partijos pirmininko kaip kad atsitinka normaliose demokratijose? Ką atsakytumėte?

Pirmiausia sulaukime sekmadienio rezultatų ir tada bus, ką aptarti. Antras dalykas, iš tiesų mūsų partijai rinkimai, bent jau pirmas turas, tikrai buvo neblogas. Surinkom nors ir šiek tiek mažiau nei 2008 m., bet tikrai daugiau negu vidutiniškai per kitus rinkimus, balsų. Trečias dalykas, reikia matyti, kad iš koalicijos dvi partijos šiuose rinkimuose pasirodė sėkmingai. Tuo metu trečiajai, liberalcentristų ir Tautos prisikėlimo partijos kandidatams, sekėsi blogiau. Tam, matyt, yra įvairių priežasčių ir tai reikia objektyviai įvardinti.

Bet klausytojas klausia, ar Jūs prisiimtumėte asmeniškai atsakomybę, jeigu tektų opozicijoje būti ir, sako, kai kuriose demokratijose taip pasitraukia pirmininkai po tokių rinkimų.

Klausimas, kokie tie rinkimai: gali partija laimėti rinkimus, bet gali tekti likti opozicijoje. Mes nesiruošiame būdami viena partija laimėti daugiau negu pusę viso Seimo. Tuo metu norint turėti koaliciją, norint turėti valdančią daugumą, reikia rasti galimybių susitarti su kitomis partijomis ir formuoti tokią koaliciją.

Čia tiktų gal klausimas Tado net iš Ciuricho atsiųstas: galbūt būtų laikas, sudarinėjant Vyriausybę, pasekti šveicarų magiškos formulės pavyzdžiu, tai yra, sako klausytojas, nustoti lošti vaikišką pozicijos – opozicijos žaidimą, o Vyriausybę sudaryti iš trijų–keturių partijų, apimant visą politinį spektrą nuo dešinės iki kairės, ir siekiant Vyriausybėje atstovauti kuo didesnį rinkėjų procentą. Kaip Jums tokia mintis?

Čia yra įdomūs teoriniai pasamprotavimai, kuo skiriasi Šveicarijos demokratinė tradicija nuo Vokietijos ar Prancūzijos demokratinės tradicijos. Turiu pasakyti, kad Šveicarijos pavyzdys galbūt yra unikalus ir nėra taip plačiai kartojamas kitose senas tradicijas turinčiose demokratijose, kur dažniausiai yra siekiama sudaryti koaliciją iš panašiai mąstančių politinių partijų tam, kad būtų galima įgyvendinti pakankamai aiškias programines nuostata, kurios gali būti skirtingos tarp kairės ideologijos besilaikančių partijų ir dešinės, ir tai yra natūralu.  Todėl aš tikrai nesiimu svarstyti, ar Lietuvai pats geriausias variantas būtų siekti šveicariško politinio gyvenimo modelio įgyvendinimo.

Dar vienas klausimas: kodėl TS–LKD nepasisakė už rinkimų anuliavimą?

Aš turiu pasakyti, kad mes labai kategoriškai pasisakome už tai, kad visi neskaidrūs dalykai, kurie buvo fiksuoti rinkimų metu – balsų pirkimas, balsų pirkimas kalėjimuose, būtų ištirti nedelsiant ir tam būtų dedamos visos pastangos ir užkirstas kelias tam pasikartoti antrame rinkimų ture. Jeigu ir toliau tokių įstatymų pažeidimų bus pakankamai daug, įstatymas numato visas tolesnes procedūras. Aš tik galiu pakartoti tai, ką vakar pasakė Prezidentė. Tokia galimybė yra ir ji nėra atmestina, tik šioje vietoje iš tikrųjų turi spręsti tos institucijos, kurios pagal įstatymą yra už tai atsakingos – ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir Konstitucinis teismas, ir pats Seimas, ir Prezidentė. Tie dalykai yra labai aiškiai reglamentuoti įstatyme.

Dėl galimų pažeidimų Seimo rinkimų pirmajame ture teisėsaugos pareigūnai atlieka 18 ikiteisminių tyrimų. Aštuoni tyrimai yra susiję su Darbo partija, trys su partija „Tvarka ir teisingumas“, du su konservatoriais ir vienas su socialdemokratais. Kituose tyrimuose partijos nenurodytos arba figūruoja net kelios. Kaip vertinate konservatorių patekimą į šitą sąrašą. Kas už tai gresia tiem partiečiams, kurių kaltė galbūt bus įrodyta.

Jeigu bus įrodyta, seks labai griežtos sankcijos ir griežtas požiūris. Bet šiuo atžvilgiu aš nesu labai gerai informuotas ir iš tikrųjų tikėčiausi, kad tyrimas bus objektyvus ir efektyvus.

Tie sąžiningos kovos principai yra Jūsų partijos kažkaip aptariami rinkimų kampanijos metu?

Tai yra savaime suprantami dalykai ir mes tikrai netoleruojame bet kokių nesąžiningų veiksmų. To nuosekliai laikomės ir laikysimės ateityje.

Premjere, žurnalistas, viešai pranešęs apie vokelius redakcijoje, rašo, kad jo požiūriu, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra neįgali. Žurnalistė Lina Pečeliūnienė anksčiau yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI, tačiau rezultato taip pat nebuvo. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?

Žinau, kad yra atliekamas tyrimas ir būsime informuoti apie tyrimo rezultatus. Tikrai galime pasidžiaugti žurnalistų noru būti sąžiningais, tačiau tai tikrai kelia susirūpinimą ir pasipiktinimą, kad ir žiniasklaidoje, kuri galbūt turėtų demonstruoti išskirtinį sąžiningumo, pilietiškumo ir skaidrumo pavyzdį, yra tokių dalykų. Aš tikiuosi, kad tyrimas duos tikrai aiškius atsakymus.

Bet prieš kurį laiką žurnalistė L. Pečeliūnienė yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI. Jūs persiuntėte jos kreipimąsi Darbo inspekcijai ir VMI, tačiau ši problema nebuvo sustabdyta. Tad kaltinimai neįgalumu nėra iš piršto laužti, Jūs sutinkate su jais?

Aš tikrai nesiimu spręsti remdamasis vienu atsakymu arba vienu viešu pareiškimu, ar tiktai viską padarė VMI ar kitos institucijos. Tyrimas duos visus atsakymus.

Šią savaitę taip pat paskelbta, kad Lietuvoje išlieka darbo užmokesčio mažėjimo tendencija, o tuo metu Latvijoje ir Estijoje jis auga. Taip skelbiama SEB bankų Baltijos šalių ekspertų parengtoje naujausioje Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje. Koks būtų Jūsų vertinimas dėl darbo užmokesčio?

Darbo užmokestis yra susijęs su bendrais ekonomikos dalykais. Turiu pastebėti, kad ekonomikos recesijos metu, krizės Lietuvoje metu, verslas labai stipriai persitvarkė mažindamas darbo kaštus 2008 metų antroje pusėje, 2009 metais, ir todėl atgavo labai stiprų konkurencinį pranašumą. Todėl eksporto ir pramonės rodikliai yra pasiekę tokių dydžių, kokių nematėme net ir iki krizės. Tad galime drąsiau žiūrėti ir į viso Lietuvos ūkio perspektyvą. Galėčiau pastebėti tiek, kad kitais metais yra prognozuojamas santykinai nedidelis darbo užmokesčio augimas, bet dar sykį galiu pakartoti, kad darbo užmokestį lemia visų pirma verslo galimybės sėkmingai dirbti, sėkmingai plėtotis, užsidirbti pelnus ir mokėti geresnius atlyginimus.

Klausimas „Facebooke“: „Ar įmanoma Lietuvoje pasiekti asmeninę politikų ir valdininkų atsakomybę už priimtus sprendimus ir kodėl to nepadarėte?“.

Mano manymu, tai tiek, kiek yra įstatymuose tos asmeninės atsakomybės numatyta. Tas klausimas vis reguliariai iškyla, bet čia galėčiau pakartoti, kad kai kurie sprendimai, pavyzdžiui kaip Seimo sprendimai dėl priimtų įstatymų arba sprendimai nepriimt kokių nors įstatymų yra, visiškai akivaizdu, ne individualūs, o apsprendžiami viso Seimo, viso Parlamento arba valdančios koalicijos arba opozicijos.

Tai asmeninės atsakomybės tuomet reikalaut nėra prasmės?

Galbūt ją būtų sunku taip tiesiogiai suprantant išsireikalaut.

Premjere, šiandien sukanka 20 metų nuo Konstitucijos priėmimo referendume – Konstitucijos diena. Štai Konstitucijos vienas rengėjų, buvęs Konstitucinio teismo primininkas, profesorius Juozas Žilys siūlo įtvirtinti piliečiams pareigą balsuoti, o to nedarantiems apriboti socialines išmokas ir paslaugas. Remtumėte tokią idėją ar ne?

Ne pirmą kartą tokia idėja iškilo ir yra šalių, yra valstybių, berods ir Europoje, jeigu neklystu, gal Olandijoje yra tokia prievolė numatyta. Bet daugelis šalių remiasi savanoriškumo, laisvo apsisprendimo principu. Ir manyčiau, kad tokia diskusija reikalautų daugiau laiko ir argumentų būtų ir už, ir prieš. Nesiimčiau šią iškilmingą ir svarbią dieną, minint Konstitucijos dvidešimtmetį, imti spręsti štai tokį klausimą.

Kiek tos pagarbos pagrindiniam šalies įstatymui? Teisininkas, teisės profesorius Egidijus Kūris sako, jog teiginiai, ką daryti su referendumo dėl Visagino atominės elektrinės rezultatais turėtų spręsti jau kitas Seimas, yra nesolidūs, tai yra nepagarba teisei, taip kalbėti, nes įstatymas numato per mėnesį priimti sprendimą. Kaip Jūs tokią kritiką vertintumėte?

Aš tikrai nesiimu vertinti. Seime po rinkimų tikrai bus diskusijų šiuo klausimu. Būtų gerai, kad iš tikrųjų būtų siekiama racionalių sprendimų, sąžiningų sprendimų, rūpinantis ne kokiais nors politiniais balais, o Lietuvos ateitimi, Lietuvos energetikos ateitimi. Čia galiu tiktai nusistebėti, kad ir dabar paaiškėjo, jog referendumo iniciatoriai pateikė Seimui rezoliuciją ar nutarimo projektą dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, kurioje yra siūloma atsisakyti atominės energetikos. Ta rezoliucija kažkodėl yra parengta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisėkūros poskyrio laikinosios vedėjos ponios Žilinskienės kompiuteryje. Bent jau taip skelbia „BNS“ naujienų agentūra. Galima spėti, kiek tai yra susiję su „Vilniaus energijos“ pastangomis daryti įtaką Lietuvos energetikos reikalams ir priešintis racionaliems sprendimams.

Bet „Vilniaus energija“ tą nuosekliai daro? Tai yra sisteminis konkurentas, kita energijos rūšis. Kas Jus stebina?

Mane stebina tai, kad politikai save priskiria prie vienos kažkokios verslo grupės ir yra visiškai nepajėgūs tokiu atveju racionaliai svarstyti  visų alternatyvų ir jų pasverti. Jeigu yra tarnaujama vienai verslo grupei, tai tą ir reikia atvirai deklaruoti, kad mes einame į Seimą ir giname „Rubicon“, „Vilniaus energijos“ ar kitų verslo grupių interesus, ir nereikia tada apgaudinėti žmonių.

Jums klausimų dar kyla, premjere?

Man klausimų nekyla, bet man kyla klausimas, ar tokie faktai leidžia dar šitame Seime toliau racionaliai svarstyti klausimus, susijusius su Lietuvos energetikos perspektyva. Racionalumas reikalautų po štai tokio referendumo galbūt iš tiesų suburti naują parlamentarų, Vyriausybės ir ekspertų grupę, kuri iš tikrųjų, nusiraminus visoms rinkimų ir referendumų batalijoms, pateiktų labai aiškius atsakymus, ką reiškia vienas ar kitas pasirinkimas, kiek tai galiausiai kainuos pačiam mokesčių mokėtojui, elektros vartotojui. Ar mes tikrai pasiruošę mokėti didesnę kainą už elektrą, labai aiškiai ir amžinai atsisakydami atominės energetikos perspektyvos, ar vis tik susėdę, nusiraminę ir nebesvarstydami, kaip čia pasipriešinti Kubiliaus ir Sekmoko atominės elektrinės projektui, pradėsime svarstyti tai, kas lems mūsų ir vaikų gyvenimus ilgus dešimtmečius.

Energijos kaina šiose diskusijose turėtų būti svarbiausia šiose diskusijose?

Man atrodo, kad dabar buvo svarbiausia grynai tokios politinės konkurencijos vienas iš aspektų, todėl aš ir raginu toliau, žiūrint į ateitį, iš tikrųjų labai racionaliai svarstyti kaip tik kainos aspektus, saugaus apsirūpinimo elektra, galų gale ir ekologinius klausimus. Bet visa tai svarstyti ramiai, nepolitizuotai, labai aiškiai atskiriant verslo interesus, taip pat ir Lietuvos verslo interesus, ir trečiųjų šalių verslo interesus, kurie taip pat šiose diskusijose dalyvauja, ir patiems pasirinkti racionalų sprendimą ir tartis su žmonėmis, ką daryt. Ar tikrai norime ženkliai brangiau mokėti už elektros energiją todėl, kad šiame referendume taip nubalsavome?

Kitas konkretus klausimas. Šilimos ūkio pertvarkai vakar Vyriausybė davė pirmą ženklą, gamintojų įsileidimo sąlygos bus geresnės, energetikos viceministras sako, kad tai gali sukurti prielaidas pigti šilumos energijai iki 30 proc. Tai klausimas, susijęs su ta problema – kada pigs šiluma? Ką jūs atsakytumėt klausytojams?

Pigs tada, kai bus priimti įstatymai ir jie bus įgyvendinti. Bus sudarytos galimybės, ypač didžiuosiuose miestuose, atsirasti realiai konkurencijai šilumos gamyboje.

Kada tai bus?

Na, aš tikrai negaliu atsakyti labai tiksliai datomis. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste mums nepavyko pasiekti, kad net ir toks smulkus dalykas kaip Grigiškių popieriaus įmonės šilumos gamybos pajėgumai galėtų būti panaudoti gaminti šilumą visam Vilniui. Tam daug kliūčių kūrė Vilniaus savivaldybei priklausančios įvairios žinybos, tai štai dabar šis įstatymas leistų tas galimybes išnaudoti kur kas efektyviau.

Tai jeigu net Vilniaus problemų neišsprendžiat, tai kaip žmonėms patikėt, kad visos Lietuvos išspręsit?

Aš noriu priminti, kad savivaldybės yra savarankiškos, Konstitucija gina jų savarankiškumą ir žmonės turi labai gerai suvokti, kur yra Vyriausybės galios, kur savivaldybės problemos, kur yra jų atsakomybė, bet tas problemas galima spręsti tiktai keičiant įstatymus, tą mes ir numatę esame daryti.

Ačiū už pokalbį.

Po antrojo Seimo rinkimų turo, Prezidentė Dalia Grybauskaitė bus tas asmuo, kuris imsis griežti pirmuoju smuiku formuojant naują valdančiąją koaliciją ir skiriant ministrus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiek privačiuose pokalbiuose su politikais, kurie vėliau pasklido ir į mases, tiek ir viešuose pasisakymuose apie politinių lyderių galimybes vadovauti Vyriausybei, leido suprasti, kad Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas neturi jokių šansų gauti aukštesnio nei ūkio ministro portfelio. Tiesa, remiantis Konstitucija, daugiausia mandatų gavusi partija būsimojo Ministrų kabineto vadovo kandidatūros neprivalo derinti su šalies vadove. Bet, kaip matyti iš pastarųjų metų Darbo partijos atstovų elgsenos, jie visais įmanomais būdais stengiasi atsikratyti proginės, populistinės politinės jėgos šleifo ir tapti rimta sistemine partija, tad tikimybė, kad V.Uspaskichas “taranuotų” Daukanto aikštės rūmus, lygi nuliui. Pagaliau, kad ir kaip politikai kalbėtų neturį įtakos teismų darbui, tačiau V.Uspaskichas yra pakankamai įžvalgus žmogus, kad suvoktų, jog Darbo partijos mokesčių slėpimo byla vis dar yra ta virvelė, kuri gali jį sunaikinti. O jo partijoje norinčiųjų būti lyderiais daugiau nei bet kurioje kitoje.
Taigi, akivaizdu, kad Darbo partija po antrojo rinkimų rato arba liks ta grandimi, apie kurią suksis kitos politinės orbitos: socialdemokratai su “tvarkiečiais” arba pati bus satelitas, greičiausiai, konservatorių su liberalais. Tikėtina, jog labiau realesnis antrasis variantas. Mat, viena vertus, daugelis jaunesnio amžiaus rinkėjų, už dešiniuosius balsavę tik spaudydami socialinių tinklų mygtukus “like”, pamatę, kad po pirmojo rinkimų rato visa Lietuvos provincija nusidažiusi mėlyna Darbo partijos spalva, sukruto – pasirodo, rinkimus nulemia iniciatyvą praradusi ir vis dar geresnio rytojaus išauštant laukianti sovietmečio karta; o jie, išsilavinę ir internetizuoti rinkėjai yra ne kas kitas, o tik šnekėtojai ir “laikintojai”. Tad didelė tikimybė, kad pirmojo rinkimų rato rezultatas mobilizuos jaunesnį elektoratą, kuris yra, grečiau, dešiniosios minties atstovas.
Antra, po kilusio skandalo dėl balsų pirkimo, pirmiausia, Vyriausiojo administracinio teismo verdikto dėl rinkimų rezultatų Zarasų – Visagino rinkimų apygardoje anuliavimo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos grasinimų, kad dar 13-oje rinkimų apygardų gali būti anuliuoti rezultatai, balsavimas antrajame rinkimų rate, veikiausiai, bus švaresnis.
Kita vertus, abejonių dėl antrojo rinkimų turo sąžiningos baigties kelia tai, kad Prezidentė neišsakė principingos savo pozicijos dėl galimo balsų pirkimo pirmajame ture. Aukštą sociologinį reitingą (kurį kuria, būtent, tie, kurie spalio 14-ąją Lietuvą nudažė mėlyna spalva) branginanti šalies vadovė, atrodo, pabūgo rizikuoti rinkėjų meile ir išsakyti aiškią poziciją apie kai kurių partijų veikimą rinkimų kampanijos metu ir ypač rinkimų dieną. „Įvertinti užfiksuotus rinkimų tvarkos pažeidimus privalo teisėsaugos institucijos ir VRK. Tam jos turi efektyvių ir dar neišnaudotų svertų ir priemonių. Visos politinės partijos turi prisiimti politinę atsakomybę už galimai neskaidrius savo atstovų veiksmus“, – tik tokį šykštų komentarą žurnalistams mestelėjo šalies vadovė išvykdama į Briuselį, į Europos Vadovų Tarybos posėdį.
Bet, kad prezidentė bus tas asmuo, kuris imsis griežti pirmuoju smuiku po antrojo rinkimų rato, kai koalicijos mes savo tūzus ir valetus į ministrus, nė neabejojama.
Iš ankstesnio šalies vadovės elgesio ir asmeninių simpatijų galima spėti, kad susiformavus kairės daugumai, Prezidentė turėtų būti ypač kritiška kai kurioms figūroms. O ir tokios koalicijos atveju tikruoju jos meno vadovu būtų ne premjeras A.Butkevičius, o V.Upaskichas su “darbiečiais”. Beje, pastarųjų kandidatai į ministrus atrodo gerokai solidžiau nei socdemų.
Tuo atveju, jei koaliciją formuotų dešinieji su “darbiečiais”, pastarųjų įtaka tiek dėl dešiniųjų ministrų patirties, tiek dėl paties premjero kieto užsispyrimo, būtų gerokai menkesnė nei koalicijos su socdemais atveju.
Tiesa, pastarosiomis dienomis patys dešinieji kiek blaškėsi, ar jiems tikrai verta žūtbūtinai imti valdžią. Liberalų vadai siūlė leisti socdemams su darbiečiais ir tvarkiečiais pavaldyti keletą mėnesių ir parodyti visišką savo vadybinį bukumą, o jau tada ateiti triumfuojančiu žingsniu gelbėti valstybės. Konservatorių lyderiai pasakė: “Taip, jeigu ne Visagino atominė elektrinė”. Taigi, panašu, kad Visagino AE statyba taps naujos valdžios formavimo ašimi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.