Kai mandatų ir postų dalybos po šių Seimo rinkimų pasibaigs, politikai ketina dar kartą atnaujinti diskusijas dėl rinkimų sistemos Lietuvoje keitimo. Mat dabartinė tiek savivaldos, tiek parlamento rinkimų sistema sulaukia nemažai rinkėjų kritikos.

Vilnietis pardavimo vadybininkas Rimas Gružinskas sako, kad šįkart jam buvo labai sunku apsispręsti, už kurios partijos sąrašą balsuoti. Vyras sako, kad būtų paprasčiau ir objektyviau, jei būtų galima balsuoti už kelis politikus iš skirtingų partijų sąrašų. „Dabar tenka rinktis vieną partiją ir balsuoti už jos narius, nors aš, skaitydamas pavardes sąraše, ne visada pajėgiu išsirinkti tuos penkis politikus, dėl kurių sąžiningumo ir kompetencijos būčiau visiškai tikras, – teigė savo rinkimų apylinkėje užkalbintas R.Gružinskas. – Kai kuriuos savo balsus paskirstau tiems politikams, kurių nė nežinau, nors mielai juos atiduočiau kitų partijų atstovams, jei tik būtų tokia galimybė.“
O IT analitikas Albertas (jo prašymu pavardės neskelbiame) norėtų, kad rinkėjai turėtų galimybę balsuoti ne tik už, bet ir prieš tam tikrus politikus, tai yra nepatinkančius tiesiog išbraukti. Pasak Alberto, taip rinkėjai užtikrintai parodytų, kokie pasirinkto sąrašo politikai jiems nėra priimti. Dabartinis politikų reitingavimas, pašnekovo nuomone, turi trūkumų.

Ar patektų į Seimą A.Kubilius

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad reitinguodami kandidatus į parlamentą juos tiek pakelti aukščiau, tiek nuleisti gali rinkėjai Latvijoje. Tokia rinkimų sistema, pasak Z.Vaigausko, rinkėjui gal ir patraukli, nes suteikia galimybę išreikšti savo nemeilę konkrečiam politikui, bet taip pat turi nemažai trūkumų.
„Partija vis tiek gauna balsą vien todėl, kad rinkėjas savo nemėgstamą kandidatą nubraukia. Vienoje nedidelėje savivaldybėje latviai turėjo įdomų atvejį: rinkimuose dalyvavo toks vienas labai nepopuliarus asmuo, gydytojas, ir nemažai rinkėjų jį išbraukė, tačiau dėl to šio kandidato kolegos buvo išrinkti. Kitaip tariant, rinkėjai norėjo balsuoti prieš jį, bet nubalsavo už partiją“, – prisimena pavyzdį Z.Vaigauskas.
Be to, esant galimybei balsuoti prieš padidėja tikimybė, kad nebus išrinkti tam tikrų partijų lyderiai. Pavyzdžiui, koks nors aukštą postą valstybėje užimantis, bet visuomenėje nepopuliarus politikas taip gali atsidurti už parlamentinio borto.
Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis sutinka, kad teoriškai įmanoma, jog esant tokiai rinkimų sistemai į Seimą galėtų būti neišrinktas ir, tarkime, menku populiarumu visuomenės akyse pasižymintis premjeras Andrius Kubilius. Anot K.Masiulio, toks scenarijus būtų tragedija, bet politikas vis dėlto nemano, kad tai realu.

Nori rinkti kandidatus iš skirtingų sąrašų

Z.Vaigausko teigimu, skirtingose šalyse galioja labai skirtingos savivaldos bei parlamento rinkimų sistemos. Lietuva, kaip sako VRK pirmininkas, yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose parlamento nariai yra šimtu procentų išlaikomi valstybės. O kitose šalyse parlamentarams leidžiama įstatymų leidybą derinti su savo įprastine profesija, kad ir kokia ji būtų. Manoma, kad tada įstatymų leidėjai mažiau atitrūksta nuo kasdienio gyvenimo. „Lietuvos Seimo rinkimų sistema panašiausia į Vokietijos, mes tik neturime kompensacinio mandato“, – aiškina Z.Vaigauskas.
Įvairiose šalyse skiriasi ir parlamento narių skaičius. VRK pirmininkas sutinka, kad Lietuvoje Seimo narių galėtų būti šiek tiek mažiau, tarkime, apie šimtą.
Idealios rinkimų sistemos, VRK pirmininko žodžiais, nebūna, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuvos Seimo rinkimų sistema galėtų būti tobulinama. Dabartinė tvarka sulaukia nemažai rinkėjų kritikos, labiausiai todėl, kad balsuojama tik už vienos politinės jėgos kandidatus. Rinkėjai klausia, kodėl jiems nesuteikiama galimybė balsuoti už asmenis iš skirtingų partijų sąrašų. „Rinkėjui patraukliausia tokia sistema, kai jis gali balsuoti už konkrečias asmenybes. Kai jis iš skirtingų sąrašų pasirenka visą kompleksą kandidatų ir už juos balsuoja“, – daro išvadą Z.Vaigauskas.
Jam imponuoja tarpukario Lietuvoje galiojusi proporcinė savivaldos rinkimų sistema. Pagyvenę žmonės dar prisimena, kaip tuomet buvo renkama Kauno miesto taryba: likus kelioms dienoms iki rinkimų rinkėjas gaudavo per du šimtus kortelių, nes tiek rinkimuose dalyvaudavo kandidatų, iš kurių savo nuožiūra turėdavo atrinkti 24 korteles su jam patikusių rinkėjų pavardėmis ir, sudėjęs jas į voką, rinkimų dieną nunešti į rinkimų apylinkę. Per keletą dienų suskaičiavus balsus dalis daugiausiai balsų surinkusių kandidatų iš karto gaudavo tarybos nario mandatą. Bet balsai pasiskirstydavo, todėl taip būdavo išdalijama tik mažesnė dalis mandatų. Kiti mandatai būdavo paskirstomi pagal proporcinę sistemą, sudėjus visų partijų kandidatų gautus balsus. Politinės jėgos atstovavimas parlamente turėjo būti proporcingas rinkėjų skaičiui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas ketvirtadienį pranešė, kad svarstoma, ar poros apygardų rinkimų rezultatai gali būti pripažinti negaliojančiais. Naujienų agentūros BNS duomenimis, Z. Vaigauskas yra patvirtinęs, kad daugiausia skundų sulaukta dėl Darbo partijos kandidatų.

Tarp daugiausia abejonių dėl rinkimų rezultatų skaidrumo sukėlusių apygardų Z. Vaigauskas mini Vilniaus-Trakų, Zarasų-Visagino apygardas.

„Taip, klausimas dėl šių apygardų rezultatų patvirtinimo svarstytinas, kai kurie komisijos nariai kelia tokius klausimus, ir jie bus svarstomi“, – BNS sakė Z. Vaigauskas.

Dėl galimo balsų pirkimo organizavimo Zarasų-Visagino apygardoje prokuroras prašo panaikinti Darbo partijos kandidato Rimvydo Podolskio neliečiamybę.

VRK gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų.

Rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus.

VRK pirmininkas Z. Vaigauskas anksčiau šią savaitę yra patvirtinęs, jog daugiausia skundų sulaukta dėl Darbo partijos kandidatų.

Darbo partija ketvirtadienį išplatino pranešimą spaudai, kuriame Viktoras Uspaskichas pareiškia, kad informacija apie tai, jog Darbo partijos nariai galimai papirkinėjo rinkėjus, meta šešėlį partijos autoritetui, todėl Darbo partija prašo už šių įvykių tyrimą atsakingas valstybės institucijas kuo greičiau pateikti savo tyrimų išvadas.

Pranešime rašoma, kad minėtiems faktams pasitvirtinus, Darbo partijos pirmininkas žada asmeniškai kelti klausimą dėl įstatymus pažeidusių narių šalinimo iš partijos.

Po sekmadienį vykusių parlamento rinkimų pirmojo turo daugiamandatėje apygardoje daugiausia – 19,84 proc. balsų gavo Darbo partija. Antri su 18,38 proc. balsų liko socialdemokratai, treti – konservatoriai su 15,06 proc. balsų. Liberalų sąjūdis surinko 8,57 proc. balsų, „Drąsos kelio“ partija – 7,98 proc., partija „Tvarka ir teisingumas“ – 7,31 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 5,83 procento.

Šiemet priešrinkiminis periodas Lietuvoje buvo ypatingas. Ypatingas savo nykumu. Taip ir neteko išgirsti jokios naujesnės, originalesnės, netgi įdomesnės minties ar idėjos. Tikras senų klišių atrajojimas. Jeigu tokia beidėjystė vyrautų pažangiose privačiose įmonėse, jos mikliai išrūktų pro kaminą.

Tad ir jokių ženklių permainų iš naujosios valdžios tikėtis neverta. Nors jų tikrai labai reikėtų. Juk šiandien mūsų visuomenė sutrikusi, jos orientyrai visiškai išdrikę, o lyderiai apspangę.
Jau aštuonerius metus kalbame, kad įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO Lietuva neranda naujo plano, naujo idealo, naujos strategijos, ką reikia daryti toliau. Kitaip tariant, neturime kažkokio mus vienijančio ir uždegančio tikslo. Nei nueinantys, nei ateinantys politikai nieko išmintingo nepasiūlė, o ir nepasiūlys.
Tad kol grandiozinių tikslų nėra, visuomenei, matyt, geriausia išeitis būtų ne kažko laukti, o išgryninti smulkesnius bei žemiškesnius siekius ir juos įgyvendinti.
Praėjusią savaitę sėdėdamas Valdovų rūmų renginyje ir matydamas, kiek juose visko jau nuveikta, nejučia susimąsčiau, kad daugumai žmonių norisi ne tik kokių globalių projektų, o kartais visai paprastų, prie kurių jie patys gali prisiliesti, prisidėti, per kuriuos gali įprasminti save bei savo darbus. Na, kad ir tie patys Valdovų rūmai: kažkas juos keikė, kritikavo, bet tūkstančiai žmonių juos lipdė: vieni rinko pinigus, kiti statė, treti audė, ketvirti liejo koklius, penkti prie Valdovų rūmų įkūrė orkestrą. Daug kas dirbo nemokamai, aukojo savo laiką ir patirtį, kiti dovanojo meno vertybes. Bet jie laimingi, nes taip per Valdovų rūmus įprasmino save ir gal net įsiamžino.
Tikriausiai to dauguma žmonių ir nori – kažką palikti po savęs, kad prieš keliaujant anapus netektų padaryti išvados, jog gyvenimas yra sumautas ir nieko čia toje Lietuvoje net ir per 70 metų pasiekti ar nuveikti neįmanoma. Iš tiesų tai tikrai įmanoma. Ir dalis (tegul ir mažesnioji) žmonių sugalvoja, kaip tai padaryti. Bet tas palikimas ar tie darbai yra gana smulkūs, be to, jie nevienija visos mūsų tautos.
Subjektyvia mano nuomone, mūsų visuomenė būtų kur kas sveikesnė ir optimistiškesnė, jei turėtų galimybę kažką kurti bendromis jėgomis ar pinigais. Ir ne keliasdešimt žmonių, o milijonas ar pusantro. Kažkada kalbėta apie Tautos namų statybą, prie kurios prisidėti galėtų kiekvienas, vėliau sklandė idėja kurti vienos ar kitos tematikos parkus, vienas inteligentas yra kėlęs mintį bendromis jėgomis atgaivinti merdinčius Lietuvos dvarus. Čia dar būtų galima įrašyti šimtus kitų pasiūlymų, ir nebūtinai materialių.
Žinoma, jie ne tokie kaip bendros pastangos siekti, kad Lietuva taptų ES nare (nes tokie tikslai būna amžiaus tikslai ir jų negali turėti nuolat vis naujų), bet jie tikrai pakylėtų žmones, smarkiai sumažintų susiskaldymą, pagerintų bendrą visų mūsų savijautą, ir kad po savęs paliko kažką gero bei naudingo valstybei, galėtų didžiuotis dauguma žmonių.

Didžiausios šių rinkimų laimėtojos – viešųjų ryšių, PR ir reklamos agentūros

Tokios rinkimų įtampos, kokia sekmadienio naktį tvyrojo dviejų sisteminių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų – rinkimų štabuose, jau seniai nebūta. Tiek Andriui Kubiliui, tiek Algirdui Butkevičiui ši rinkimų kampanija buvo savęs įtvirtinimo kampanija. Dar rinkimų išvakarėse skaičiuota, jog tas, katras iš jų, veikiausiai su Darbo partija ir Liberalų sąjūdžiu, formuos naująją daugumą, ne tik ketveriems metams atsisės į premjero kėdę, bet pagaliau taps ir vienvaldžiu partijos lyderiu: pirmasis atsikratys patriarcho Vytauto Landsbergio šešėlio, antrasis – Algirdo Brazausko klano įtakos. Iki šiol nei A.Kubilius, nei A.Butkevičius savo partijose neturėjo tvirtos atramos. Užtat per šią rinkimų kampaniją abu stengėsi pasirodyti kiek įmanoma geriau: vienas susikoncentravo į neva naują modernų savo partijos rinkėją, esą gyvenantį virtualioje tikrovėje, antrasis – į nereiklų sovietinio mentaliteto darbininką.
Pasibaigus pirmajam rinkimų turui tiek vienos, tiek kitos politinės stovyklos lyderiai, kaip ir į sistemines partijas pretenduojančių Darbo partijos, Liberalų sąjūdžio bei naujųjų politinių darinių atstovai, bando save ir visuomenę įtikinti, esą visi jie – rinkimų laimėtojai. Tačiau realybė tokia, kad tikro laimėtojo nėra. Nors, kita vertus, yra. Paradoksalu, bet prie šių rinkimų laimėtojų galima priskirti viešųjų ryšių, PR ir reklamos agentūras, kurios iš partijų išviliojo solidžias sumas pinigų, o pačias partijas apmulkino.
Iki rinkimų dauguma partijų buvo persiėmusios “piarininkų” sugromuliuota idėja, esą naujosios technologijos pakeitė balsuotoją: esą dabar visi kiaurą parą sėdi internetine arba socialiniuose tinkluose, o tradicinė reklama reikalinga nebent sau patiems nuraminti. Bet pirmadienio rytas parodė, kad dabar save raminti tenka tiems, kurie susikoncentravo tik į internetą ir socialinius tinklus. Labiausiai viešųjų ryšių magų burbulais buvo įtikėję konservatoriai.

TS rinkimų štabo vadovą vargina laikraščių skaitymas
“Ar Tėvynės sąjunga (TS) dalyvauja Seimo rinkimuose?”, “Kodėl nėra TS reklamos nei nacionalinėje, nei vietos spaudoje?”, “Kodėl kiekvienas miestas ir rajonas nukabinėtas visų partijų rinkimų plakatais ir stendais, o didžiausią valstybės dotaciją rinkimams gavusios TS nėra?”, “Kodėl partija prileido nevykusių žurnalų su narciziška Manto Adomėno savireklama ir paliko vienmandatininkus pačius ieškoti pinigų, kaip pristatyti savo idėjas rinkėjams?”, “Kieno rinkimų kampaniją vykdo TS: M.Adomėno ar partijos?”, “Kodėl nei mūsų partijos lyderių, nei TS atributikos nebuvo tradicinėje politinių kalinių, tremtinių ir rezistentų kasmetėje šventėje Ariogaloje, į kurią susirenka mūsų rėmėjai?”, “Ar TS vadovai supranta, kad partija praloš kovą su kitomis partijomis vienmandatėse rinkimų apygardose?” – tokia nepasitenkinimo ir pagiežos retorika jau keletą pastarųjų savaičių sklinda iš skirtingų Tėvynės sąjungos skyrių visoje Lietuvoje.
“Negali būti”, – taip į visus šiuos klausimus atsako TS-LKD pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius.
“Aš laikraščių nebeskaitau”, – arogantiškai mestelėjo TS-LKD rinkimų štabo vadovas Raimundas Alekna, paklaustas apie partijos kolegų nepasitenkinimą keliančią naują partijos reklamos strategiją.
“Iš tiesų R.Aleknai rinkimų kampanija visiškai nerūpi: pastaraisiais mėnesiais jis labai užsiėmęs savo verslo plėtra – atidarinėja naujus privačios psichiatrijos klinikos skyrius. Visus partijos rinkimų kampanijos pinigus tvarko ir strategijas su viešųjų ryšių konsultantais kuria M.Adomėnas”, – dėsto vienas rinkimų kampanija nusivylęs konservatorius.
Kaip tvirtina konservatorių oponentas, politinės partijos ir judėjimo “Taip” rinkimų štabo vadovas Žilvinas Šilgalis, TS-LKD gavo pačią didžiausią rinkiminę injekciją iš biudžeto – apie 5 mln. Lt, taigi jos rinkimų kampanija galėjo būti pati efektyviausia. Bet atsitiko priešingai. “TS rinkimų kampanijos strategas M.Adomėnas – išsilavinęs žmogus, bet jo pasaulio suvokimas neatitinka masių suvokimo, tad TS prisistatymas rinkėjams šiai partijai nedavė naudos. Juk ši partija savo skyriuose turi daug patyrusių žmonių, kandidatuojančių vienmandatėse rinkimų apygardose, bet jais nesiremiama. Manau, jei konservatorių partija būtų daugiau padėjusi vienmandatininkams, būtų laimėjusi daugiau mandatų”, – svarstė Ž.Šilgalis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nežinau, kokie vakar vykusių Seimo rinkimų rezultatai, bet neabejoju, kad tiek vakar naktį, tiek šiandien ryte ne vienos partijos atstovas ar rėmėjas aiktelėjo: negali būti! Jie juk neturėjo jokių šansų! Arba: negali būti! Jiems juk visos apklausos rodė pergalę!
Tikriausiai pirmą kartą nuo 1992-ųjų Seimo rinkimų niekas – nei sociologai, nei politologai, nei patyrę rinkimų stebėtojai nedrįso tvirtai sakyti, kas laimės. Tiksliau, 1992-aisiais visi manė, kad žino, jog rinkimus laimės, kaip rodė apklausos ir protingų galvų prognozės, centristinės jėgos, o laimėjo, kaip mename, LDDP su satelitais. Todėl dabar, to žinojimo praturtinti, žinojome, kad nežinome, kas laimės. Nes rinkimuose atsirado veiksnių, kurių įtakos rezultatui kol kas nesugebame patikimai vertinti.
Pirmasis veiksnys – jau minėtų „1992-ųjų sindromas“, arba „tylioji dauguma“, kurios poveikį pirmą kartą po ilgos pertraukos patyrėme pernai, per savivaldybių tarybų rinkimus. Priminsiu, tada visos apklausos rodė, kad rinkimus triuškinamai laimės opozicija – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, o valdantieji konservatoriai džiaugsis būdami ketvirtoje vietoje. Balsų skaičiavimas parodė, kad labiausiai – net du su puse karto – 2011 m. vasarį pro šoną pylė „Spinter tyrimai“, didžiausiai valdančiajai partijai žadėję 6,3 proc. balsų, kai šioji gavo 14,5 proc. ir tapo antra.
Mažiausiai pro šalį prašovė „Vilmorus“ – tik trečdaliu. Tai nestebina, nes būtent ši agentūra visados pataiko tiksliausiai, ypač su paskutinės savaitės tendencijomis, kurios ir lemia, kuri partija šoktelės į viršų, o kuri kris. Deja, praėjusią savaitę paskambinus į „Vilmorus“ paaiškėjo, kad niekas jiems neužsakė rinkimų prognozių! Kodėl? Galima tik spėlioti.
Svarbiau tai, kad po 2011-ųjų savivaldybių rinkimų akibrokšto sociologinių tyrimų agentūrų atstovai viešai prabilo apie tam tikrus apklausų niuansus, kuriuos lig šiol žinojo tik siauras profesionalų ratas. Pirmiausia, kad dalis agentūrų mažai pelningas politines apklausas atlieka kartu su komercinėmis, o į šias nepatenka vyresni nei 75-erių metų gyventojai, nes patys mažai perka. Tačiau jie balsuoja ir jų ne taip jau mažai!
Kitas niuansas – sociologai gerai žino, kad viešojoje erdvėje beveik vien neigiamai vertinamos politinės jėgos ar politiko rėmėjai vengia atsiskleisti apklausėjui, už ką balsuosią. Šis niuansas ir lėmė netikėtą LDDP pergalę 1992-aisiais, netikėtai gerą konservatorių bei liberalų pasirodymą 2011-aisiais. Spėta, kad vakar šio veiksnio poveikis prognozėms turėjo nustebinti tuos, kurie laukė tų pačių konservatorių ir Neringos Venckienės judėjimo sutriuškinimo.
Aš, beje, irgi prieš rinkimus prognozavau, kad valdantieji, ypač konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, turėtų pasirodyti daug geriau, nei prognozuoja apklausų rezultatai. Ne tik dėl „tyliosios daugumos“, bet ir dėl antrojo – socialinių tinklų, tiksliau, „Facebook“, faktoriaus.
Vakar įvykę rinkimai buvo pirmieji, kurių rezultatams žymią įtaką turėjo rinkimų agitacija bei batalijos interneto socialiniuose tinkluose “G+” ir ypač “Facebook”. Pastarasis Lietuvoje buvo jau ir 2008-aisiais, bet įtakos rinkimams dėl savo siauros apimties ir vartotojų nesuvokimo, koks tai stiprus visuomenės poveikio įrankis, dar nedarė. Tačiau per pastaruosius trejetą metų įvyko tiesiog sprogstama “Facebook” plėtra, ir šiandien Lietuvoje prie šio tinklo yra prisijungę beveik 1,1 milijono vartojų – tai 52 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų ir daugiau nei kas trečias rinkimų teisę turintis pilietis.
Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose. Mat socialiniuose tinkluose susirėmė ne tiek patys politikai, kurių dauguma (gal išskyrus liberalsąjūdininkus Remigijų Šimašių ir Eligijų Masiulį bei konservatorę Rasą Juknevičienę) nelabai moka ir sugeba išnaudoti jų galimybių. Čia kovėsi ir agitavo politinių jėgų rėmėjai, nevaržomi jokių partinių apribojimų. Akivaizdžiai dominavo du kraštutinumai – liberalai (faktiškai užgrobę “G+”) ir konservatoriai iš vienos pusės, N.Venckienės ir tautininkų šalininkai – iš kitos. Krito į akis tai, kad konservatorių ir liberalsąjūdininkų rėmėjai užsiėmė kryžmine agitacija: netinka konservatoriai? Balsuok už liberalus. Netinka liberalai? Balsuok už konservatorius.
Kiek tai paveikė rinkimų rezultatus? Šiandien jau žinome, bet prieš tris dienas, rašant šį tekstą, buvo galima tik spėlioti. Todėl laukti rinkimų rezultatų buvo pasiutusiai įdomu.

Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose.

seime_1473

Į antrąjį turą vienmandatėse apygardose daugiausiai išėjo Darbo partijos ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatų. Truputį atsiliko socdemai.

Antrasis rinkimų turas po dviejų savaičių vyks 68 vienmandatėse apygardose, trijose Seimo nariai išrinkti pirmajame ture – socialdemokratas Algirdas Butkevičius Vilkaviškyje, “darbietė” Virginija Baltraitienė – Kėdainiuose, Lietuvo lenkų rinkimų akcijos atstovas Leonardas Talmontas – Vilniaus-Šalčininkų apygardoje.

Antrajame ture dėl Seimo nario mandato varžysis 36 Darbo partijos ir 35 konservatorių kandidatai. Į antrąjį turą taip pat pateko 28 socialdemokratai, devyni Drąsos kelio partijos kandidatai, aštuoni partijos “Tvarka ir teisingumas” atstovai, po šešis Liberalų sąjūdžio ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus, keturi savarankiškai išsikėlę kandidatai, du Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, du Liberalų ir centro sąjungos atstovai.

Tarp pirmaujančiųjų apygardose pirmajame ture daugiausiai – konservatorių (23), socialdemokratai pirmi 18 apygardų, “darbiečiai” – 13 apygardų, į šiuos skaičius įtraukti ir jau pirmajame ture išrinkti kandidatai.

Partijos “Tvarka ir teisingumas” kandidatai pirmauja penkiose apygardose, Liberalų sąjūdžio bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai – keturiose, “valstiečiai” ir savarankiški kandidatai – dviejose apygardose.

Rinkimų komisijos pranešimu, daugiamandatėje apygardoje daugiausiai balsų – 19,84 proc. – gavusi Darbo partija pretenduoja gauti 17 mandatų.

Antri su 18,38 proc. balsų likę socialdemokratai gauna 15 mandatų, o treti esantys konservatoriai su 15,05 proc. balsų – 13 mandatų. Po septynis mandatus pasidalijo 8,56 proc. balsų gavęs Liberalų sąjūdis ir 7,97 proc. balsų surinkęs Drąsos kelio partija. Šešis mandatus su 7,31 proc. balsų gauna partija “Tvarka ir teisingumas”, penkis mandatus – 5,84 proc. balsų gavusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Pasibaigė didysis rinkimų šou. Vadinasi, gana daug televizijos žiūrovų prarado jaudinantį malonumą: jie nebegalės ramiai sėdėti prie televizoriaus ir džiaugtis, kad yra daug protingesni už absoliučią daugumą Lietuvos politinio elito.

Tiesos nesakymas rinkėjams ir toliau išlieka pagrindinis Lietuvos politikų veikimo būdas. Mat pasakius tiesą tenka parodyti ir kelius, kaip iš tos nieko netenkinančios būsenos judėti geresnės ateities link. Bet čia Lietuvos politikų gebėjimai ir pasibaigia. Tiek dešinėje, tiek centre, tiek kairėje.
Per rinkimų debatus premjeras Andrius Kubilius didžiuodamasis skelbė, kad pernai Lietuvoje ekonomikos augimas buvo didžiausias visoje ES. Tai tikra tiesa. Bet sakant tokią tiesą reikėtų pridurti tai, kad sunkmečiu Lietuvos ekonomika nugarmėjo ir į rekordines visoje ES žemumas. O kaip žinome, būnant gilioje duobėje net ir atsiklaupti ant kelių jau atrodo didelis proveržis.
Tiesa yra ir tai, kad gyvename pačioje brangiausioje ES valstybėje, su didžiausiu emigracijos srautu, su praktiškai bankrutavusia “Sodros” sistema, su patrigubėjusia valstybės skola. Lygiai taip pat tiesa, kad visuomenės pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis dar labiau sumenkęs, be to, nesame patenkinti nei sveikatos apsauga, nei švietimo sistema, nei teisėsaugos darbu.
Tiesas būtų galima vardyti šimtais: juk žadėtas šešėlio triuškinimas pasibaigė neprasidėjęs, būstų renovacija nepajudėjo iš mirties taško, verslas prieš kiekvienas Kalėdas įprato būti apdovanojamas netikėtais naujais mokesčiais, kurie įsigalioja sausio 1 d.
Kita vertus, būtų neteisinga tvirtinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo tokia pat gaisrų gesintoja ar burbulų bei nepagrįstų lūkesčių kūrėja, kaip ankstesnės Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Ši pirmą kartą naujosios Lietuvos istorijoje visą Seimo kadenciją savo poste išbuvusi Vyriausybė Lietuvos politiką ir jos finansus grąžino į realybę. Fiskalinės drausmės įstatymai, Europos Sąjungos institucijų spaudimas kiek galima realistiškiau subalansuoti šalies biudžetą iš tiesų tapo šios Vyriausybės darbotvarke, veikiančia visus politinius sprendimus. Atviras kalbėjimas apie visų prievolę mokėti mokesčius, aktyvus siekimas sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas anksčiau to nedariusius, drąsus žodis apie gėdingą išlaikytinių gyvenimo būdą – tikrai naujas Lietuvos politikos reiškinys, o nuolatinis raginimas gyventi pagal kišenę, regis, yra naujas atsakomybės lygis Lietuvos politikoje.
Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybė negali būti vadinama esminių permainų Vyriausybe, kaip kažkada pati mums žadėjo ir gyrėsi. Pernelyg techninis ir buhalterinis požiūris į biudžetą ir į verslą, tarsi į meldžiamą karvę, kurią galima melžti kada panorėjus, yra įrodymas, kad šių politikų požiūris į valstybę ir joje gyvenančius žmones – primityvus, žemažiūris ir neatsakingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nemokamos vaišės ir dosnūs pažadai padidinti algas bei pensijas rinkėjams daro didesnį įspūdį nei metų metais prokurorų tiriama „juodoji“ partijos buhalterija. Darbo partijos pasirinkta rinkimų karštligės strategija pasiteisino su kaupu – jai pirmenybę atidavė daugybė balsuoti atėjusių Lietuvos piliečių.

Išankstiniais duomenimis, po balsavimo daugiamandatėse apygardose Darbo partija gauna 17 mandatų, socialdemokratai – 16, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 12, „Drąsos kelias“ ir  Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – po 7, „Tvarka ir teisingumas“ – 6. Lietuvos lenkų rinkimų akcija turėtų gauti 5 mandatus.

Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) paskelbus 1877 iš 2017 apylinkių duomenis, Darbo partija čia yra surinkusi 20,52 proc. rinkėjų balsų, Lietuvos socialdemokratų partija – 18,69 proc. rinkėjų balsų.

Trečią vietą užima Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su 14,48 proc. rinkėjų balsų, o Liberalų sąjūdis – 8,01 procento.

„Drąsos kelio“ partija sulaukė 7,88 proc. rinkėjų palaikymo, o partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo 7,57 proc. balsų. Lietuvos lenkų rinkių akcija surinko 5,70 procento.

Pasibaigus šią savaitę vykusiam išankstiniam balsavimui, paaiškėjo, kad tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų pilietiškiausi – Lietuvos karo akademijos ir Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai. Iš viso iš anksto didžiųjų miestų savivaldybėse balsavo 1677 studentai. Tokį tyrimą atlikti nusprendė Lietuvos studentų sąjunga, skatindama studentus aktyviai balsuoti Seimo rinkimuose ir trijuose didžiausiuose šalies miestuose paskelbusi pilietiškiausios aukštosios mokyklos rinkimus.

„Pilietiškiausios  aukštosios mokyklos rinkimai bei praėjusią savaitę įvykę politinių lyderių debatai vainikuoja daugiau nei mėnesį trukusią studentų kampaniją „A8tuoni“. Siekėme paskatinti studentus naudotis savo teise prisidėti prie svarbiausių valstybės gyvenimo sprendimų priėmimo bei, žinoma, šia teise naudotis atsakingai.
Tai, jog mūsų stebėtojai savivaldybėse per pastarąsias tris dienas užregistravo daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, o politinių lyderių debatuose jų sulaukėme daugiau nei 200, rodo, jog galime tikėtis teigiamų permainų jaunų žmonių požiūryje į politiką Lietuvoje“, – sakė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis.
Aktyviausi išankstiniuose rinkimuose buvo Vilniaus studentai – balsuoti atėjo net 1037 aukštųjų mokyklų auklėtiniai. Nuo jų kiek atsilieka kauniečiai – per tris dienas savivaldybėje savo pilietinę poziciją išreiškė 323 studentai. Klaipėdoje balsavo beveik tiek pat – 317 studentų.
Valstybės likimas labiausiai rūpi Lietuvos karo akademijos (LKA) studentams: jų per tris dienas užregistruota net 29,9 proc. visų studijuojančių šioje aukštojoje mokykloje. Antroje vietoje liko Klaipėdos valstybinė kolegija (KVK) su 5 proc.  balsuotojų. Kitos aukštosios mokyklos 2 proc. barjero neperžengė.
Pilietiškiausios aukštosios mokyklos titulą išankstinio balsavimo metu suteikti nuspręsta dviems aukštosioms mokykloms: tiek LKA, tiek KVK studentai aktyvumu stipriai lenkė likusių universitetų bei kolegijų auklėtinius. Abiems aukštosioms mokykloms bus įteikti organizatorių įsteigti apdovanojimai.
Daugiau nei mėnesį trukusios kampanijos „A8tuoni“ metu studentams, politikams bei bendruomenei pristatyta Lietuvos studentų sąjungos parengta 8 punktų programa, kurioje iškeltos studentams aktualios aukštojo mokslo problemos bei pateikti siūlymai joms. Programa aptarta su visų didžiųjų parlamentinių partijų atstovais, o politinių lyderių debatų metu visų penkių politinių partijų – TS-LKD, LSDP, LRLS, DP ir TT – atstovai vienbalsiai pritarė trijų programos punktų įgyvendinimui.
Visų debatų dalyvių nuomonės sutapo, svarstant studentų įsidarbinimo problemos sprendimo būdus, sutarta ieškoti kompleksinių sprendimo priemonių, kurias taikant aukštojo mokslo sistema glaudžiau bendradarbiautų su darbo rinka. Taip pat politikai vienbalsiai pasisakė už studentų pasiūlymą nemažinti aukštajam mokslui finansuoti skiriamos dalies valstybės biudžete, nepaisant to, kad studentų kiekis ateityje greičiausiai mažės. Didžiųjų partijų atstovai pritarė, jog svarbu šias lėšas skirti studijų kokybei užtikrinti bei naudoti kuo efektyviau. Neprieštaravo diskusijos dalyviai ir Lietuvos studentų sąjungos pasiūlymui suvienodinti lengvatines sąlygas nuolatinių ir ištęstinių studijų studentams – šiuo metu viešojo transporto lengvatomis naudotis bei išvengti PSD (Privalomojo sveikatos draudimo) mokesčio gali tik nuolatines studijas pasirinkę studentai.
Apžvelgus diskusijos rezultatus, debatų dalyviams bus perduoti jų metu priimti bendri susitarimai ir sprendimai, prie kurių tolimesnio svarstymo grįžti Lietuvos studentų sąjunga politikus kviečia jau po rinkimų.
Plačiau apie kampaniją – svetainėje www.a8tuoni.lt bei kampanijos Facebook puslapyje www.facebook.com/a8tuoni.

Pastaraisiais mėnesiais iš įvairių kalbėtojų lūpų Konstitucinio Teismo adresu pilasi daug kritikos. Ypač daug aistrų sukėlė Rolando Pakso istorija ir Lietuvos Konstitucinio Teismo vaidmuo joje. Iš skirtingų stovyklų girdėti skirtingi kaltinimai, tad mūsų savaitraštis nusprendė pasidomėti, ką šia tema mano visuomenė, o klausimus pateikėme gana aštrius.
Taigi iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinome, jog 82,2 proc. apklaustųjų mano, kad Konstitucinis Teismas Lietuvai reikalingas, tiesa, 36,2 proc. pabrėžia, kad jis turėtų būti kitoks, nei yra dabar. Toks didelis taip manančių žmonių nuošimtis jau yra nemažas akmuo į Konstitucinio Teismo daržą.
O atsakymą į antrąjį klausimą itin nemalonu bus išgirsti R.Paksui, mat daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui apskritai niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti. Dar 37 proc. respondentų manymu, toji bausmė turėtų būti ilgesnė nei 12 metų.

Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikalingas Konstitucinis Teismas? (proc.)

Taip    46
Reikalingas, bet kitoks, nei yra dabar    36,2
Ne    14,4
Nežinau    3,4

Jūsų vertinimu, kiek metų apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti? (proc.)

Jiems niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti     50,8
Daugiau nei dvidešimt metų    19,4
13–20 metų    10,4
8 metus    8,6
12 metų    7,2
4 metus    2,2
Nežinau    1,2
Kita    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugsėjo 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gruzijos gyventojai, kaip ir ukrainiečiai, prarado iki spalvotųjų revoliucijų puoselėtas iliuzijas ir praėjusią savaitę parlamento rinkimuose balsus atidavė už senajai gerajai Rusijai, o ne Vakarams pirmenybę teikiančią “Gruzijos svajonę”.

Chorvila – atokus kalnų miestelis centrinėje Gruzijoje. Čia atsidūręs pamanytum, kad esi ne nustekentoje ir nuskurdusioje Gruzijoje, o kažkur Ciuriche: gatvės išblizgintos, visi namai naujai perdažyti subtilia kremine spalva. Daugelis gyventojų, ypač ligoniai, neįgalieji, našlaičiai ar daugiavaikės šeimos, kas mėnesį šalia kitų pajamų gauna nemenkas, apie 120 JAV dolerių siekiančias pašalpas. Visiems miestelio gyventojams teikiamos nemokamos gydytojų paslaugos, nemokama televizija, o kai kam – dar ir gamtinės dujos.
Čia gyvenantys gruzinai džiaugiasi laimingu atsitiktinumu – Chorvila yra ne tik jų, bet ir turtingiausio Gruzijos bei 125-o tarp turtingiausių pasaulyje žmonių Bidzinos Ivanišvilio gimtinė. Dabar jie viliasi, kad geradarys taps dar ir naujuoju šalies premjeru: Chorviloje už jį balsavo beveik 100 proc. prie parlamento rinkimų balsadėžių atėjusių miestelėnų, kurie pirmai progai pasitaikius tuoj velkasi reklaminius ryškiai geltonus marškinėlius su užrašu “Gruzijos svajonė” ir neklausiami pasakoja, kad geresnio žmogaus už B.Ivanišvilį nerasi visoje Gruzijoje.
Juk jo lėšomis ne tik Chorviloje atstatytos mokyklos ar renovuotos ligoninės. “Viskas, kas nauja, modernu ir prasminga, Gruzijoje, ko gero, pastatyta už Ivanišvilio pinigus”, – didžiausiu Gruzijos filantropu B.Ivanišvilį vadina jam priklausančioje statybos įmonėje saugumo specialistu dirbantis Vazhe Gavašelis.
Net jei čia yra šiek tiek pataikavimo, B.Ivanišvilis pinigų Gruzijai tikrai negaili. O būdamas išsilavinęs ir rafinuotas žmogus, su jais atsisveikina itin skoningai ir nepasakysi, kad neprasmingai. B.Ivanišvilio žinioje jau ne vienus metus yra visi svarbiausi Gruzijos teatrai – mecenatas iš savo kišenės moka netgi atlyginimus aktoriams. Per pastarąjį dešimtmetį jis atstatė praktiškai visus Gruzijos muziejus, o kartą net nupirko batus armijos kariams, laksčiusiems, anot B.Ivanišvilio, po laukus su šlepetėmis. Pagautas įkvėpimo jis sykį net yra apmokėjęs policijos automobilių degalų išlaidas.
Įdomiausia, kad visa tai jis daro konfidencialiai ir nesigirdamas – tai rinkėjams ne tik Chorviloje, bet ir visoje Gruzijoje daro neišdildomą įspūdį. Štai tik neseniai paaiškėjo, kad būtent B.Ivanišvilio pinigais buvo pastatyta nauja pagrindinės Gruzijos ortodoksų bažnyčios Šv. Trejybės katedra – Cminda Sameba, žavinti tiek architektūriniais užmojais, tiek virš Tbilisio iškilusiu auksu tviskančiu kupolu, gerai matomu ir iš vienos B.Ivanišvilio rezidencijų. Beje, šių jis turi keturias, o kiekviena kažkuo primena filmus apie Džeimsą Bondą.
Kaip, beje, ir pats B.Ivanišvilis. Jo šeimą, turtų kilmę ir staiga prabudusį norą tapti politiku gaubia paslaptys. Kalbama, kad nuo 2002-ųjų, kai iš Rusijos, kur sukaupė didžiąją savo kapitalo dalį, grįžo į Gruziją, jis dirba Rusijos agentu. Bet tokią dvejonę garsiai išdėsčiusiam “Der Spiegel” žurnalistui B.Ivanišvilis atsakė: “Jei Rusijos agentai Gruzijai skirtų tiek pinigų kaip aš, tuomet pasakyčiau, kad mums tokių agentų reikia kuo daugiau.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stambūs pramonininkai ir verslininkai su visa Pramonininkų konfederacija priešakyje teigia, kad prieš šiuos Seimo rinkimus jie partijų programų neskaito, kandidatų debatų nežiūri, visą reklaminę erdvę ignoruoja, nes nėra jokios prasmės į tai kreipti bent menkiausią dėmesį. Pramonininkų konfederacija dėmesį į politikus ims kreipti tik po rinkimų, ir tik į tuos, kurie sudarys valdančiąją koaliciją. Būtent su jais pramonininkai ir derėsis.

Pramonininkams gerai – jie galingi ir įtakingi, o ką daryti paprastiems rinkėjams, kurie taip pat mato ir supranta visą dabar vykstantį farsą?
Tiesą sakant, čia kyla jau visai sisteminis klausimas, kam Lietuvoje apskritai reikalinga rinkimų agitacija, kodėl nacionalinis transliuotojas kažkokiems nesavikritiškiems apsišaukėliams privalo skirti daugybę valandų nemokamo televizijos bei radijo eterio ir kodėl mokesčių mokėtojai turi skirti 20 mln. Lt partijoms, kad jos finansuotų tą tuščią triukšmą, kuris aplink mus visą mėnesį vyksta iki rinkimų. Kam visa tai?
Juk dabar bet kokios partijos bet kuris kandidatas gali kalbėti bet ką, žadėti viską, ko tik nori rinkėjai ar ką tik jis pats geba sugalvoti, partijos programas gali rašyti tarsi stebuklines pasakas – juk už visko stovi tuštuma. Po rinkimų iš skirtingų partijų bus sudaroma valdančioji koalicija (o po šių rinkimų ji bus tikrai marga), ir jau tada bus surašoma bendra Vyriausybės programa, kurioje 99,99 proc. tų sapalionių, kuriomis dabar esame maitinami įvairių kandidatų į Seimą, bus prilygintos baltos kumelės sapnams ir užmirštos.
Vyriausybės programą valdančiąją koaliciją sudarysiančių partijų lyderiai sukurps per porą naktų ir rinkėjai jai jokios įtakos neturės. Pabrėžiu – visiškai jokios. Toji programa bus gana neskani mišrainė, kuri su demokratija turės tiek pat bendro, kiek skruzdėlė su sunkvežimiu. Juk rinkėjai kažką išrinko, o tie išrinktieji kažką surašė ir pagal tą kažką valdys valstybę. Ir dar paaiškins rinkėjams, kad visų tų savo priešrinkiminių pažadų ir programų įvykdyti negali, nes Vyriausybės programa juk kompromisinė, tai yra nei velnias, nei gegutė.
Todėl mūsų valstybėje metas permąstyti visą rinkimų tvarką ar bent jau priešrinkiminį laikotarpį, kuris dabar visiškai suveltas ir nereikalingas, nes tik gaišina žmonių laiką, ir dar yra finansiškai nuostolingas. Čia mums pavyzdžiu vėl galėtų būti išsivysčiusios valstybės, kuriose koalicinės vyriausybės darbuojasi jau daug kadencijų. Ten jau rasta būdų, kaip padaryti, kad partijų programos ir valdžiažmogių sprendimai nesiskirtų kaip diena ir naktis ir kad egzistuotų bent kokia politikų atsakomybė.
O kaip rinkėjams elgtis prieš šiuos rinkimus, kad jie nesijaustų esą niekas ir kad balsuodami nepadarytų didelių klaidų? Gal būtų visai išmintinga pasidomėti ne 2012-ųjų, o ankstesnių metų partijų programomis ir politikų pažadais bei panagrinėti, kaip jie buvo įgyvendinami, kai tos partijos buvo valdžioje. Juk prie tikros valdžios prisiliesti galimybę turėjo dauguma dabartinių Lietuvos partijų: ir socialdemokratai, ir liberalai, ir konservatoriai, ir “darbiečiai”, ir krikščionys, ir krikdemai, ir tautininkai, ir centristai, ir socialliberalai, ir zuokininkai, ir “tvarkiečiai”, jei omenyje turime Rolandą Paksą. Taigi visi savo valdymo įgūdžius jau pademonstravo.
Vadinasi, apsisprendžiant, už ką balsuoti, geriausia tiesiog pasiknaisioti savo atminties kertelėse (ir netikėti prasimanymu, kad lietuviai pasižymi itin trumpa atmintimi), o ne klausytis įvairiausių kandidatų fantazijų per televiziją. Branginkite savo laiką ir nesileiskite kvailinami.